1.

Apple and Pear Australia Limited (APAL) ir Star Fruits Diffusion (apeliantės) kartu turi tris obuolių ‘Pink Lady’ Bendrijos prekių ženklus. Apeliantės pradėjo du teismo procesus siekdamos užkirsti kelią Carolus C. BVBA (toliau – Carolus) naudoti žodinį žymenį „English pink“. Pirma, jos pateikė protestą dėl paraiškos įregistruoti žodinį žymenį „English pink“ kaip Bendrijos prekių ženklą; minėtą paraišką Carolus padavė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO), kuri anksčiau vadinosi Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT). Antra, Bendrijų prekių ženklų teisme jos pareiškė Carolus ieškinį dėl teisių į jų žodinį Bendrijos prekių ženklą „Pink Lady“ pažeidimo. Šiose dviejose bylose priimti du skirtingi sprendimai dėl galimybės supainioti ankstesnį žodinį Bendrijos prekių ženklą „Pink Lady“ su žodiniu žymeniu „English pink“.

2.

Šiame apeliaciniame skunde, be kita ko, keliamas svarbus principinis klausimas: kiek EUIPO, priimdama sprendimą byloje dėl protesto prieš Bendrijos prekių ženklo registraciją, privalo laikytis galutinio Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimo, priimto pareiškus ieškinį dėl teisių į anksčiau įregistruotą Bendrijos prekių ženklą pažeidimo?

3.

Europos Sąjungos sutarties (ESS) 4 straipsnio 3 dalyje išdėstyta: „Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis.“

4.

Bendrijos prekių ženklo reglamento ( 2 ) 16 ir 17 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

5.

Pagal Bendrijos prekių ženklo reglamento 56 straipsnio 3 dalį „Prašymas panaikinti arba paskelbti negaliojančiu nepriimamas, jeigu ieškinys dėl tokio pat dalyko ir tokiu pat pagrindu, dalyvaujant toms pačioms šalims, buvo išnagrinėtas valstybės narės teisme ir įgijo galutinio sprendimo galią.“

6.

Pagal Bendrijos prekių ženklo reglamento 94 straipsnio 1 dalį: „Jeigu šiame reglamente nenurodyta kitaip, byloms dėl Bendrijos prekių ženklų ir dėl paraiškų Bendrijos prekių ženklams, taip pat Bendrijos prekių ženklais ir nacionaliniais prekių ženklais grindžiamoms tuo pat metu ar vėlesniu laiku keliamoms byloms taikomas Reglamentas (EB) Nr. 44/2001.“

7.

Bendrijos prekių ženklo reglamento 96 straipsnyje numatyta:

Išskirtinai Bendrijos prekių ženklų teismams teismingos:

<…>

8.

Bendrijos prekių ženklo reglamento 100 straipsnyje nurodyta:

„<...>

2.   Bendrijos prekių ženklų teismas atmeta priešieškinį dėl panaikinimo arba paskelbimo negaliojančiu, jeigu tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko ir dalyvaujant toms pačioms šalims Tarnybos priimtas sprendimas jau yra tapęs galutiniu.

<…>

7.   Priešieškinį dėl panaikinimo arba paskelbimo negaliojančiu nagrinėjantis Bendrijos prekių ženklų teismas teisių į Bendrijos prekių ženklą savininko prašymu ir išklausęs kitas šalis gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pasiūlyti atsakovui per Tarnybos nustatytą laiką prašymą panaikinti arba paskelbti negaliojančiu paduoti jai. Jei per šį laiką prašymas nepaduodamas, byla nagrinėjama toliau, o priešieškinis laikomas atšauktu. Taikoma 104 straipsnio 3 dalis.“

9.

Bendrijos prekių ženklo reglamento 104 straipsnyje numatyta:

„1.   Bendrijos prekių ženklų teismas, nagrinėjantis 96 straipsnyje minėtą bylą, išskyrus bylą dėl pripažinimo, kad teisių pažeidimo nebuvo, jeigu nėra ypatingų priežasčių toliau ją nagrinėti, išklausęs šalis savo iniciatyva arba vienos iš jų prašymu gali sustabdyti bylos nagrinėjimą, jeigu kitame Bendrijos prekių ženklų teisme, remiantis priešieškiniu, jau yra iškeltas Bendrijos prekių ženklo galiojimo klausimas arba jeigu prašymas panaikinti arba pripažinti negaliojančiu jau yra paduotas Tarnybai.

2.   Tarnyba, nagrinėdama prašymą panaikinti arba pripažinti negaliojančiu, jeigu nėra ypatingų priežasčių toliau nagrinėti bylą, išklausiusi šalis savo iniciatyva arba vienos iš jų prašymu gali sustabdyti jos nagrinėjimą, jeigu Bendrijos prekių ženklų teisme, remiantis priešieškiniu, jau yra iškeltas Bendrijos prekių ženklo galiojimo klausimas. Tačiau vienos iš Bendrijos prekių ženklų teisme nagrinėjamoje byloje dalyvaujančių šalių prašymu teismas, išklausęs kitas dalyvaujančias šalis, gali sustabdyti bylos nagrinėjimą. Tokiu atveju Tarnyba toliau nagrinėja bylą.

<...>“

10.

Bendrijos prekių ženklo reglamento 109 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių yra iškeltos teisių pažeidimo bylos, viena iš kurių yra iškelta dėl Bendrijos prekių ženklo, o kita – dėl nacionalinio prekių ženklo:

2.   Teismas atsisako nagrinėti teisių į Bendrijos prekių ženklą pažeidimo bylą, jeigu galutinis sprendimas dėl bylos tuo pačiu pagrindu ir dalyvaujant toms pačioms šalims esmės buvo priimtas remiantis tuo, kad tapatus nacionalinis prekių ženklas galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms.

3.   Teismas atsisako nagrinėti nacionalinio prekių ženklo teisių pažeidimo bylą, jeigu galutinis sprendimas dėl bylos tuo pačiu pagrindu ir dalyvaujant toms pačioms šalims esmės buvo priimtas remiantis tuo, kad tapatus Bendrijos prekių ženklas galioja tapačioms prekėms arba paslaugoms.“

11.

Apeliantėms priklauso trys obuolių rūšiai ‘Pink Lady’ skirti Bendrijos prekių ženklai. Vienas yra žodinis žymuo, o kiti du – vaizdiniai žymenys. Carolus yra Belgijos įmonė, siekianti įregistruoti žodinį žymenį „English pink“ kaip savo obuolių Bendrijos prekių ženklą. Nuo 2009 m. „English pink“ turi Beniliukso prekių ženklo, kurio savininkė yra Carolus, statusą.

12.

2009 m. spalio 13 d.Carolus pateikė EUIPO paraišką įregistruoti žodinį žymenį „English pink“ kaip Bendrijos prekių ženklą. Pateikus paraišką apeliantės prieš Carolus pradėjo du skirtingus procesus, kad apsaugotų savo turimus Bendrijos prekių ženklus.

13.

Pirma, 2010 m. balandžio 20 d. apeliantės pareiškė EUIPO protestą dėl „English pink“ registracijos remdamosi Bendrijos prekių ženklo reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktu ir 5 dalimi.

14.

Antra, 2010 m. birželio 8 d. apeliantės pareiškė Carolus ieškinį dėl teisių pažeidimo Tribunal de commerce de Bruxelles (Briuselio komercinis teismas, Belgija), kaip Bendrijos prekių ženklų teisme. Apeliantės tvirtino, kad žodinio žymens „English pink“ naudojimas neteisėtas, nes dėl jo kilo galimybės supainioti šį žymenį su ankstesniu žodiniu Bendrijos prekių ženklu „Pink Lady“. Todėl jos prašė panaikinti Carolus priklausančio Beniliukso prekių ženklo „English pink“ registraciją.

15.

Pasibaigus tiems dviem procesams EUIPO ir Tribunal de commerce de Bruxelles galiausiai priėmė du skirtingus sprendimus dėl galimybės supainioti žodinį Bendrijos prekių ženklą „Pink Lady“ ir žodinį žymenį „English pink“.

16.

2011 m. gegužės 27 d. EUIPO protestų skyrius atmetė apeliančių pareikštą protestą. Jis nusprendė, kad nėra galimybės supainioti žodinį žymenį „English pink“ su žodiniu Bendrijos prekių ženklu „Pink Lady“.

17.

Tribunal de commerce de Bruxelles2012 m. birželio 28 d. nusprendė, kad žodinį žymenį „English pink“ galima supainioti su ankstesniu žodiniu Bendrijos prekių ženklu „Pink Lady“. Todėl jis panaikino Beniliukso prekių ženklo „English pink“ registraciją, nurodė Carolus nedelsiant liautis naudoti žymenį „English pink“ Europos Sąjungoje ir priteisė iš Carolus sumokėti apeliantėms vienkartinę 5000 EUR sumą nuostoliams padengti.

18.

2012 m. vasarą apeliantės išsiuntė EUIPO kelis raštus, kuriais pranešė apie Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimą.

19.

2013 m. gegužės 29 d. EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba priėmė sprendimą dėl apeliacinio skundo dėl Protestų skyriaus sprendimo, kuriuo atmetė apeliančių reikalavimus nedarydama jokios nuorodos į Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimą.

20.

Vėliau apeliantės pareiškė ieškinį dėl EUIPO apeliacinės tarybos sprendimo panaikinimo Bendrajam Teismui. Jos reikalavo, kad Bendrasis Teismas pakeistų ginčijamą sprendimą ir patenkintų jų protestą dėl „English pink“ registracijos kaip Bendrijos prekių ženklo arba panaikintų EUIPO apeliacinės tarybos sprendimą.

21.

2015 m. kovo 25 d. sprendimu ( 3 ) Bendrasis Teismas panaikino EUIPO ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą, o likusią ieškinio dalį atmetė.

22.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimo negalima laikyti res judicata dėl paskesnio EUIPO apeliacinės tarybos sprendimo. Bendrasis Teismas nusprendė, jog apeliacijos, pateiktos EUIPO, ir Tribunal de commerce de Bruxelles pareikšto ieškinio dalykai ir pagrindai nebuvo tapatūs. Pačiai Apeliacinei tarybai Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimas nebuvo privalomas.

23.

Tačiau Bendrasis Teismas panaikino Apeliacinės tarybos sprendimą, nes jame neatsižvelgta į Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimą ir neįvertintas galimas to sprendimo poveikis protesto procedūros rezultatui. Be to, Bendrasis Teismas atsisakė pakeisti EUIPO sprendimą. Jis nurodė, jog pagal faktines ir teisines aplinkybes negali nustatyti, kokį sprendimą turėjo priimti Apeliacinė taryba, todėl negali pakeisti EUIPO apeliacinės tarybos vertinimo savuoju.

24.

Šį apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo apeliantės grindžia trimis pagrindais.

25.

Pirmąjį sudaro septyni argumentai. Juos galima apibendrinti taip: apeliantės tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad vien galutinio Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimo nepakako norint nustatyti, kokį sprendimą turėjo priimti Apeliacinė taryba. Apeliančių nuomone, nors Bendrijos prekių ženklo reglamente nėra aiškios nuostatos šiuo klausimu, Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimas EUIPO yra privalomas, nes tai teismo sprendimas. Jos taip pat tvirtino, jog abu procesai, t. y. protesto procedūra EUIPO ir ieškinys dėl teisių pažeidimo Tribunal de commerce de Bruxelles, tapatūs, nes vienodas jų pagrindas, vienodas dalykas ir juose dalyvauja tos pačios šalys. Apeliančių teigimu, EUIPO sprendimo teisėtumas turėtų būti vertinamas remiantis ne tik Bendrijos prekių ženklo reglamentu, bet pirmiausia bendraisiais ES teisės principais, kaip antai res judicata.

26.

Dėl antrojo pagrindo apeliantės tvirtina, kad išvada, jog galutinis Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimas EUIPO nebuvo privalomas, yra jų teisėtų lūkesčių ir bendrųjų teisinio saugumo ir gero administravimo principų pažeidimas.

27.

Dėl trečiojo pagrindo apeliantės teigia, jog atsisakydamas pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimą Bendrasis Teismas pažeidė Bendrijos prekių ženklo reglamento 65 straipsnio 3 dalį.

28.

Nors pirmasis ir antrasis pagrindai suformuluoti atskirai, jie glaudžiai susiję. Jais abiem, nors ir skirtingu požiūriu, ginčijama Bendrojo Teismo išvada, jog Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimas nėra res judicata, todėl EUIPO apeliacinei tarybai neprivalomas. Taigi pirmąjį ir antrąjį apeliacinio skundo pagrindus nagrinėsiu kartu (A skirsnis), o vėliau pereisiu prie trečiojo pagrindo (B skirsnis).

29.

Res judicata yra būtinas organizacinis nuoseklios teisinės tvarkos principas. Teismas (ir tam tikrais atvejais administracinė institucija), į kurį kreiptasi dėl bylos, kurioje jau priimtas galutinis sprendimas, turi atsisakyti jurisdikcijos. Tačiau tam, kad kiltų tokia procedūrinė kliūtis, pirmoji ir antroji bylos turi būti tapačios. Turi būti tapatus ir procesas abiejose bylose. Šioje konkrečioje byloje principas res judicata gali būti taikomas tik jeigu procesas, susijęs su ieškiniu dėl teisių pažeidimo, pateiktu Tribunal de commerce de Bruxelle, ir procedūra, susijusi su EUIPO pareikštu protestu dėl registracijos, yra tapatūs.

30.

Taigi nagrinėjant šį apeliacinį skundą svarbiausia nustatyti procesų tapatumą pagal Bendrijos prekių ženklo reglamentą.

31.

Bendrijos prekių ženklo reglamentu siekiama išvengti vieno kitam prieštaraujančių Bendrijos prekių ženklų teismų, nacionalinių valdžios institucijų arba EUIPO sprendimų ir pasiekti, kad nebūtų pakenkta vienodam Bendrijos prekių ženklų pobūdžiui ( 4 ). Šiuo tikslu reglamente yra kelios konkrečios procedūrinės nuostatos, kuriomis siekiama išvengti vieno kitam prieštaraujančių sprendimų galimybės.

32.

Principas res judicata įtvirtintas Bendrijos prekių ženklo reglamento 56 straipsnio 3 dalyje ir 100 straipsnio 2 dalyje. Šiose nuostatose nustatyti procesų tapatumo kriterijai ir su tokia išvada susijusios pasekmės.

33.

Pagal Bendrijos prekių ženklo reglamento 56 straipsnio 3 dalį prašymo panaikinti registraciją arba paskelbti ją negaliojančia EUIPO nepriima, jeigu ieškinys dėl tokio pat dalyko ir tokiu pat pagrindu, dalyvaujant toms pačioms šalims, išnagrinėtas valstybės narės teisme.

34.

Be to, Bendrijos prekių ženklo reglamento 100 straipsniu siekiama išvengti situacijų, kai to paties Bendrijos prekių ženklo registracijos galiojimą prašoma įvertinti ir EUIPO, ir Bendrijos prekių ženklų teisme. Konkrečiai kalbant, pagal 100 straipsnio 2 dalį Bendrijos prekių ženklų teismas turi atmesti priešieškinį dėl registracijos panaikinimo arba paskelbimo negaliojančia, jeigu tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko ir dalyvaujant toms pačioms šalims EUIPO priimtas sprendimas jau yra tapęs galutinis.

35.

Aišku, kad šioje byloje netaikytina nė viena iš šių dviejų nuostatų. Tačiau jose apibrėžiama, kas pagal Bendrijos prekių ženklo reglamentą yra procesų tapatumas. Tapatumas, dėl kurio taikomas res judicata, siejamas su trimis elementais: vienodu dalyku, vienodu pagrindu ir tomis pačiomis šalimis ( 5 ).

36.

Toks procesų tapatumo supratimas pateiktas ne tik Bendrijos prekių ženklo reglamente. Jį galima rasti ir kitose ES teisės srityse, kaip antai Bendrijos dizaino reglamente ( 6 ) arba (dar svarbiau) Reglamente (EB) Nr. 44/2001 ( 7 ).

37.

Dėl pasekmių, susijusių su procesų tapatumu pagal Bendrijos prekių ženklo reglamentą, res judicata poveikis siejamas su pirmuoju galutiniu sprendimu, kurį priima teismas, arba administraciniu EUIPO sprendimu. Taigi paskesni ieškiniai, kai dalyvaujančiosios šalys yra tos pačios, dalykas vienodas ir pagrindas vienodas, laikomi nepriimtinais arba atmetami.

38.

Tačiau reikėtų pridurti, jog Bendrijos prekių ženklo reglamentas susijęs ne tik su atvejais, kai yra visi trys tapatumo elementai (vienodas dalykas, vienodas pagrindas ir tos pačios dalyvaujančiosios šalys) ir dėl to taikomas res judicata. Reglamente yra ir kitų nuostatų, kurių tikslas – išvengti vieno kitam prieštaraujančių sprendimų Bendrijos prekių ženklų sistemoje, net kai, griežtai vertinant, nėra visų trijų procesų tapatumo elementų.

39.

Pirma, pagal Bendrijos prekių ženklo reglamento 104 straipsnį „Ypatingos taisyklės dėl susijusių bylų“ Bendrijos prekių ženklų teismai ir EUIPO, jeigu nėra ypatingų priežasčių toliau nagrinėti bylą, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, jeigu kitame Bendrijos prekių ženklų teisme, remiantis priešieškiniu, jau yra iškeltas Bendrijos prekių ženklo registracijos galiojimo klausimas arba jeigu prašymas panaikinti registraciją ar pripažinti ją negaliojančia jau yra paduotas EUIPO.

40.

Iš Bendrijos prekių ženklo reglamento 104 straipsnio antraštės ir jo turinio matyti, jog jis taikomas situacijoms, kai procesai nėra tapatūs, kaip apibrėžta pirmiau. Tas straipsnis aiškiai taikomas „susijusioms“, o ne tapačioms byloms. Iš tos formuluotės akivaizdu, jog nagrinėjamos bylos skiriasi, nors abiejose tiriamas Bendrijos prekių ženklo registracijos galiojimas.

41.

Antra, reglamento 109 straipsnis taikomas vienu metu arba paeiliui nagrinėjamoms civilinėms byloms dėl Bendrijos ir nacionalinių prekių ženklų. Jame nustatyta, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių yra iškeltos teisių pažeidimo bylos, viena – dėl Bendrijos prekių ženklo, kita – dėl nacionalinio prekių ženklo, teismas, tačiau ne tas, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsižvelgdamas į aplinkybes, pats atsisako teismingumo arba gali sustabdyti bylos nagrinėjimą. Be to, jeigu priimtas galutinis sprendimas dėl bylos tuo pačiu pagrindu ir dalyvaujant toms pačioms šalims, bylą dėl teisių į Bendrijos ar nacionalinius prekių ženklus pažeidimo nagrinėjantis teismas atmeta ieškinį.

42.

Taigi pagal 109 straipsnį nepatenkinta šalis negali antrą kartą teikti ieškinio dėl to paties dalyko prieš tą pačią šalį, net jeigu bylos dalykas nėra tas pats, nes formaliai naujoji byla susijusi su Bendrijos, o ne nacionaliniu prekių ženklu, arba atvirkščiai.

43.

Iš abiejų minimų straipsnių matyti, kad, be (visiško) procesų tapatumo, kai yra vienodas dalykas, vienodas pagrindas ir dalyvauja tos pačios šalys, Bendrijos prekių ženklo reglamentas taip pat taikomas situacijose, kai vienu metu ar paeiliui nagrinėjami ginčai dėl Bendrijos prekių ženklų iš esmės sutampa. Taigi reglamentu pripažįstamas Bendrijos prekių ženklų ir nacionalinių prekių ženklų teisinių pasekmių ryšys.

44.

Vėlgi tokie principai įtvirtinti ne tik Bendrijos prekių ženklo reglamente, bet ir kitose ES teisės srityse. Bylos nagrinėjimo sustabdymo arba net teismingumo atsisakymo mechanizmai numatyti ir pagal Reglamentą Nr. 44/2001 ( 8 ), į kurį aiškiai daroma nuoroda Bendrijos prekių ženklo reglamento 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse ir 94 straipsnyje. Taigi Reglamentas Nr. 44/2001 gali būti laikomas analogišku Bendrijos prekių ženklo reglamentui, kiek tai susiję su res judicata ir susijusiomis bylomis.

45.

Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos tuo pačiu ieškinio pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo iškėlusio bylą teismo jurisdikcija.

2.   Jeigu nustatoma teismo, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei pirmiau nurodytas teismas, atsisako jurisdikcijos pastarojo naudai.“

46.

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 28 straipsnį:

„1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose yra nagrinėjamos susijusios bylos, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, gali sustabdyti savo bylos procesą.

<...>

3.   Pagal šį straipsnį bylos laikytinos susijusiomis, kai jos yra tokios panašios, kad jas tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios bylas nagrinėjant atskirai.“ ( 9 )

47.

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 27 ir 28 straipsnius aiškiai atskiriama teismų kompetencija. Pirma, jeigu procesai tapatūs, bet koks teismas, bet ne tas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turi atsisakyti jurisdikcijos pastarojo naudai. Antra, nagrinėjant kitas bylas, kurios nėra tapačios, bet glaudžiai susijusios, teismai gali savo nuožiūra spręsti, ar sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol byla toliau nagrinėjama teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia.

48.

Apibendrinant: remiantis Bendrijos prekių ženklo reglamentu galima įžvelgti dvi situacijas atsižvelgiant į bylų tarpusavio ryšio artumo laipsnį. Pirma, būna situacijų, aprašytų Bendrijos prekių ženklo reglamento 56 straipsnio 3 dalyje ir 100 straipsnyje (ir analogiškai Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje). Jos susijusios su atvejais, kai procesai tapatūs, t. y. kai yra visi trys tapatumo elementai: vienodas dalykas, vienodas pagrindas ir dalyvauja tos pačios šalys. Jeigu visi šie elementai yra vienu metu, taikomas res judicata. Dėl to bet kokia teismo ar administracinė įstaiga, kaip antai EUIPO, bet ne institucija, į kurią kreiptasi pirmiausia, privalo atsisakyti savo jurisdikcijos arba sustabdyti bylos nagrinėjimą.

49.

Antra, net jeigu bylos nėra visiškai tapačios, yra ne tokia griežta susijusių bylų kategorija, kaip apibūdinta Bendrijos prekių ženklo reglamento 104 straipsnyje, 109 straipsnio 1 dalies b punkte ir 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse (ir vėlgi analogiškai Reglamento Nr. 44/2001 28 straipsnyje). Situacijose, priskirtinose prie tos ne tokios griežtos kategorijos, sprendimą priimanti institucija gali savo nuožiūra sustabdyti bylos nagrinėjimą ir laukti institucijos, į kurią kreiptasi pirmiau, sprendimo.

50.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, dabar pereisiu prie nagrinėjamos bylos vertinimo.

51.

Ši byla susijusi su konkrečia procedūrine situacija, kuriai netaikomos Bendrijos prekių ženklo reglamento nuostatos: Bendrijos prekių ženklų teismui pareikšto ieškinio dėl teisių į ankstesnį Bendrijos prekių ženklą ir nacionalinį prekių ženklą pažeidimo ryšys su EUIPO pareikštu protestu, grindžiamu tuo pačiu Bendrijos prekių ženklu ir tokiu pačiu kaip nacionalinis prekių ženklas, kurį siekiama įregistruoti Sąjungos lygiu, žymeniu.

52.

Net nesant konkrečių nuostatų dėl tokios situacijos pačiame Bendrijos prekių ženklo reglamente, res judicata taikytinas tik jeigu nustatomas ieškinio dėl teisių pažeidimo ir protesto procedūros tapatumas.

53.

Tačiau šiuo atveju taip nėra. Mano nuomone, Bendrasis Teismas padarė teisingą išvadą, jog šios dvi bylos nėra tapačios, todėl Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimas EUIPO neprivalomas.

54.

Skundžiamo sprendimo 65 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad „minėtame teisme ir EUIPO nagrinėjamų bylų atitinkami dalykai – būtent pateikti reikalavimai – nėra tapatūs. Iš tikrųjų, ieškiniu dėl teisių pažeidimo, pareikštu [Tribunal de commerce de Bruxelles (Briuselio komercinis teismas)], siekiama panaikinti Beniliukso prekių ženklo „English pink“ registraciją ir uždrausti naudoti šį prekių ženklą Sąjungos teritorijoje, o procedūros EUIPO dalykas buvo protestas dėl Bendrijos prekių ženklo „English pink“ registracijos.“

55.

Toliau 66 punkte Bendrasis Teismas konstatavo: „Skiriasi ir šių dviejų bylų pagrindai, t. y. reikalavimų pagrindimas. Pirma, per procesą Tribunal de commerce de Bruxelles ieškovių reikalavimas priimti nurodymą, skirtą užkirsti kelią teisių į šio sprendimo 6 punkte nurodytus Bendrijos prekių ženklus pažeidimui, buvo grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies b ir c punktais. Be to, reikalavimas pripažinti Beniliukso prekių ženklo „English pink“ registraciją negaliojančia buvo grindžiamas <...> Beniliukso konvencijos dėl intelektinės nuosavybės <...> 2.3 straipsniu ir 2.28 straipsnio 3 dalies b punktu. Minėtas teismas manė, kad teisės į minėtus Bendrijos prekių ženklus buvo pažeistos. Taigi jis paskelbė, kad Beniliukso prekių ženklo „English pink“ registracija panaikinama, ir uždraudė naudoti šį žymenį visoje Sąjungos teritorijoje. Antra, per procedūrą EUIPO buvo protestuojama dėl naujo Bendrijos prekių ženklo registracijos ir šiuo atžvilgiu buvo remtasi kitomis Reglamento Nr. 207/2009 nuostatomis, t. y. minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktu ir 8 straipsnio 5 dalimi.“

56.

Taigi, kaip teisingai nurodė Bendrasis Teismas, dalykai arba pagrindai nebuvo tapatūs.

57.

Pirma, vertinant dalyką ( 10 ), ieškiniais dėl teisių pažeidimo ir protesto procedūromis siekiama skirtingų tikslų. Viena vertus, ieškinius dėl teisių pažeidimo Bendrijos prekių ženklų teismams gali pareikšti ankstesnio Bendrijos prekių ženklo turėtojas prieš žymens, dėl kurio kyla pavojus supainioti su Bendrijos prekių ženklu, naudotoją, siekdamas, kad toks žalingas naudojimas būtų uždraustas visoje Europos Sąjungoje. Kita vertus, protesto procedūros susijusios su žymens registracijos EUIPO kaip Bendrijos prekių ženklo procedūra. Tokios protesto procedūros tikslas – išvengti registracijos, kuri yra administracinis aktas. Taigi, nors abi bylos neabejotinai turi bendrų bruožų, jos nėra tapačios ( 11 ).

58.

Tai matyti ir šioje byloje iš pareikštų reikalavimų: apeliančių ieškiniu, pareikštu Tribunal de commerce de Bruxelles, siekiama panaikinti abiejų Beniliukso prekių ženklų registraciją. Tačiau EUIPO pradėtos protesto procedūros tikslas – išvengti naujo Bendrijos prekių ženklo registracijos.

59.

Antra, vertinant pagrindą, Bendrijos prekių ženklų teismai ir EUIPO taiko skirtingas taisykles. Šioje byloje Tribunal de commerce de Bruxelles panaikino Beniliukso prekių ženklo „English pink“ registraciją taikydamas Bendrijos prekių ženklo reglamentą ir nacionalinę (Beniliukso) teisę, o EUIPO taikė tik Bendrijos prekių ženklo reglamentą ( 12 ).

60.

Be to, EUIPO ir Tribunal de commerce de Bruxelles taikė ne tas pačias paties Bendrijos prekių ženklo reglamento nuostatas. Tribunal de commerce de Bruxelles taikė reglamento 98 ir 102 straipsnius, o EUIPO – 8 straipsnio 1 dalies b punktą ir 5 dalį, 41 ir 42 straipsnius.

61.

Galiausiai, nors galimybė supainioti buvo vertinama ir protesto procedūroje, ir nagrinėjant bylą dėl teisių pažeidimo, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog skirtinguose procesuose toks vertinimas skiriasi. Vertinimas, ko gero, bus retrospektyvus ir konkretesnis bylose dėl draudimo naudoti žymenį, kai vertinant naudojimą „reikia apsiriboti šį naudojimą apibūdinančiomis aplinkybėmis, nesant reikalo nustatyti, ar tą patį žymenį naudojant kitomis aplinkybėmis taip pat gali kilti galimybė supainioti“ ( 13 ). Protesto procedūrose vertinimas bus perspektyvus ir bendresnis. Kaip konstatavo Teisingumo Teismas, „kadangi gali skirtis laikotarpiai ir vienas kitam prieštaraujančių ženklų savininkų pageidavimai, perspektyviai nagrinėjant galimybę supainioti tuos ženklus nederėtų atsižvelgti į [konkrečias faktines] aplinkybes“ ( 14 ).

62.

Taigi, nesant vienodų pagrindų ir dalykų, šioje byloje negali būti taikomas res judicata.

63.

Todėl, mano nuomone, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimas nebuvo privalomas EUIPO.

64.

Procesų tapatumo, kuris yra vienintelis res judicata taikymo pagrindas, vertinimas iš esmės yra formalus ir siauros taikymo srities. Tai logiška: kadangi šis principas susijęs su aiškumu ir nuspėjamumu, jo aiškinimas turi būti nuspėjamas ir gana siauras, griežtai sutelkiant dėmesį į vertinimą, ar yra visos trys sudedamosios dalys. Tačiau, kaip jau matyti iš pirmiau atliktos analizės, ir nacionalinių, ir Europos institucijų, veikiančių Bendrijos prekių ženklų sistemoje, pareiga yra ne tik vengti vieno kitam formaliai prieštaraujančių sprendimų. Kaip matyti iš reglamento 17 konstatuojamosios dalies ir pirminės teisės – ESS 4 straipsnio 3 dalies, tos pačios institucijos privalo pasirūpinti, kad būtų išvengta sprendimų, kuriuos, nors formaliai jie nėra tapatūs, sunku suderinti iš esmės.

65.

Šiuo klausimu šioje byloje būtų galima pasakyti daug. Nors formaliai bylos nėra tapačios, negalima nepaisyti fakto, kad EUIPO apeliacinės tarybos sprendimas ir Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimas iš esmės labai panašūs. Bylas, kuriose buvo priimti šie sprendimai, tikrai galima laikyti susijusiomis bylomis, ir tas faktas buvo aiškiai žinomas abiem dalyvaujančiosioms ir sprendimus priimančioms institucijoms.

66.

Pirma, kaip nurodė Bendrasis Teismas savo sprendimo 30–34 punktuose, EUIPO apeliacinė taryba buvo tinkamai informuota apie ankstesnį Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimą. Tačiau ji į jį neatsižvelgė priimdama paskesnį sprendimą ir taip pažeidė Bendrijos prekių ženklo reglamento 75 straipsnį.

67.

Negaliu nepritarti šiai išvadai. EUIPO apeliacinės tarybos turi atsižvelgti į visus joms teikiamus naujus įrodymus ir faktines aplinkybes. Jos nevykdo ribotos teisminės kontrolės dėl pirmosios instancijos sprendimo, bet, siekdamos užtikrinti funkcinį pirmosios ir antrosios EUIPO instancijų tęstinumą, vykdo tokią kontrolę dėl apeliacijų de novo ( 15 ). Jos turi pagrįsti savo sprendimus dėl visų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurias dalyvaujančiosios šalys pristatė pirmojoje arba apeliacinėje instancijoje. Taigi dėstydama savo argumentus Ketvirtoji apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimą.

68.

Dėl to EUIPO nepriklausomumas jokiu būdu nenukenčia. Bendrijos prekių ženklo reglamentas ir toliau yra lemiamas veiksnys, kai reikia įregistruoti Bendrijos prekių ženklą. Vis dėlto Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimas, iš esmės susijęs su tuo pačiu dalyku, t. y. galimybe supainioti du tuos pačius žymenis, yra svarbus faktas Bendrijos prekių ženklo reglamento tikslais. Tai dar svarbiau atsižvelgiant į tai, kad galima įsivaizduoti, jog tas pats Bendrijos prekių ženklų teismas pagal savo jurisdikciją antrą kartą turėtų vertinti galimybę supainioti žodinius žymenis „English pink“ ir „Pink Lady“, nes Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, kad ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas gali pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo vėlesnio Bendrijos prekių ženklo savininkui ( 16 ).

69.

Taip pat derėtų aiškiai pridurti, jog pareiga atsižvelgti nereiškia prievolės laikytis ankstesnio sprendimo, todėl teismas, į kurį buvo kreiptasi vėliau, neprivalo prieiti prie tokios pačios išvados. Nelengva, bet logiška tokio diferencijavimo išvada yra ta, kad tuo atveju, kai kalbama apie galimybę supainioti du žymenis, iš kurių vieną prašoma įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą, EUIPO galėtų padaryti iš esmės kitokią išvadą, nei padarė Bendrijos prekių ženklų teismas dėl ankstesnio nacionalinio prekių ženklo registracijos panaikinimo.

70.

Tą išvadą padaryti nelengva, nes ji aiškiai nepageidautina, tačiau pagal dabartinę procesinę sistemą galima. Pažymėtina, kad jeigu priimant sprendimą iš esmės procesai nėra tapatūs, tapatumo negali būti reikalaujama ir vykdymo etape. Konkrečiai kalbant, draudimas naudoti žymenį kaip nacionalinį prekių ženklą neturėtų trukdyti įregistruoti ir naudoti tą patį žymenį kaip Bendrijos prekių ženklą.

71.

Antra, derėtų pabrėžti, kad šis svarstymas, žinoma, nesusijęs su galutiniu Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimu. Tačiau apskritai būtų galima pridurti, jog Bendrijos prekių ženklų teismas, atsidūręs panašioje padėtyje kaip Tribunal de commerce de Bruxelles, turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą ir laukti EUIPO sprendimo šiuo klausimu. Kadangi pačiame Bendrijos prekių ženklo reglamente šiuo klausimu nėra jokių konkrečių nuostatų, nacionalinis teismas, veikiantis kaip Bendrijos prekių ženklų teismas, galėtų veikti savo nuožiūra ir, be abejonės, nurodyti sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal nacionalines procesines taisykles, analogiškai darydamas nuorodą į Bendrijos prekių ženklo reglamento 100 straipsnio 7 dalį, 104 straipsnį ir 109 straipsnio 1 dalį. Jis netgi galėtų nurodyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol sustabdytas bylos nagrinėjimas, kaip numatyta reglamento 104 straipsnio 3 dalyje ir 109 straipsnio 4 dalyje.

72.

Taigi ši byla, žinoma, nėra geras atviro ir lojalaus bendradarbiavimo Sąjungoje apskritai ir su Bendrijos prekių ženklų sistemoje konkrečiai pavyzdys, nebent tarpusavio bendradarbiavimo principas būtų pakeistas tarpusavio nepaisymo principu. Tačiau net nesant konkrečių procedūrinių nuostatų pačiame Bendrijos prekių ženklo reglamente ir procesų tapatumo, dėl kurių nagrinėjant abi bylas būtų taikomas bendrasis res judicata principas, mano nuomone, dabartinėje rimtai vertinamoje sistemoje jau numatytas tokiose situacijose taikytinas sprendimas: ir EUIPO, ir Bendrijos prekių ženklų teismai privalo atsižvelgti į susijusias bylas arba kitos institucijos priimtus sprendimus ir remtis jais nagrinėdami savo bylas ir vėliau priimdami jose sprendimus iš esmės.

73.

Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dėl Bendrijos prekių ženklo reglamento 65 straipsnio 3 dalies pažeidimo, mano nuomone, Bendrasis Teismas nepadarė klaidos atsisakydamas priimti sprendimą šioje byloje.

74.

Taigi Bendrojo Teismo turima kompetencija keisti ginčijamus sprendimus nesuteikia jam teisės keisti Apeliacinės tarybos vertinimo savuoju ir vertinti klausimų, dėl kurių Apeliacinė taryba dar nepareiškė nuomonės ( 17 ). Dėl šios priežasties sprendimų pakeitimo kompetencija turi būti naudojamasi iš esmės tik tais atvejais, kai patikrinęs Apeliacinės tarybos atliktą vertinimą Bendrasis Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, gali nustatyti, kokį sprendimą turėjo priimti Apeliacinė taryba.

75.

Šioje byloje EUIPO apeliacinė taryba neatsižvelgė į Tribunal de commerce de Bruxelles sprendimą, o tai būtų buvę svarbu. Bendrasis Teismas negalėtų pakeisti to sprendimo vertinimo.

76.

Galiausiai, jeigu tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas negali pakeisti EUIPO vertinimo savuoju, tas pats pasakytina a fortiori ir apie Teisingumo Teismą. Šioje byloje Teisingumo Teismas negali Apeliacinės tarybos vertinimo pakeisti savuoju ir priimti sprendimo dėl protesto, kaip nustatyta Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnyje. Taigi bylą reikėtų grąžinti Apeliacinei tarybai.

77.

Todėl siūlau trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą atmesti.

78.

Kadangi apeliančių apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį jos turi padengti savo ir EUIPO patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau negalima neatsižvelgti į tai, kad šis ginčas kilo iš dalies dėl didelių EUIPO sprendimo trūkumų. Todėl man atrodo teisinga nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį.

79.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui: