—

SC Capoda Import-Export SRL, atstovaujamos advokato C. Costaş,

—

B.‑N. Bejan – be atstovo,

—

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R. H. Radu ir A. Buzoianu,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Nicolae, K. Talabér-Ritz ir G. Wilms,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 34 straipsnio, 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva) (OL L 263, p. 1), 31 straipsnio 1 dalies ir 2002 m. liepos 31 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1400/2002 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikalių susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims motorinių transporto priemonių sektoriuje (OL L 203, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 158) 1 straipsnio 1 dalies t ir u punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SC Capoda Import-Export SRL (toliau – Capoda) ginčą su Registrul Auto Român (Rumunijos automobilių registras, toliau – RAR) ir B.‑N. Bejan dėl Capoda vykdomos prekybos naujomis motorinių transporto priemonių detalėmis.

3

Direktyvos 2007/46 14 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

4

Pagal šios direktyvos 1 straipsnį:

„Šia direktyva nustatoma suderinta sistema, kurią sudaro į jos taikymo sritį patenkančių visų naujų transporto priemonių ir tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimui taikomos administracinės nuostatos ir bendri techniniai reikalavimai, siekiant palengvinti transporto priemonių registravimą, pardavimą bei eksploatavimo pradžią Bendrijoje.

Šioje direktyvoje taip pat nustatomos nuostatos dėl dalių ir įrangos, skirtų naudoti pagal šią direktyvą patvirtintose transporto priemonėse, pardavimo ir eksploatavimo pradžios.

<…>“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 26 punkte „originalios dalys ar įranga“ apibrėžiamos kaip „pagal specifikacijas ir gamybos standartus pagamintos dalys ar įranga, kurias transporto priemonės gamintojas tiekia dalių ar įrangos, skirtos atitinkamos transporto priemonės surinkimui, gamybai. Tai taip pat taikoma ir dalims bei įrangai, pagamintoms toje pačioje gamybos linijoje kaip šios dalys ir įranga. Jeigu neįrodoma kita, laikoma, kad dalys yra originalios dalys, jeigu gamintojas patvirtina, kad dalys atitinka sudėtinių dalių, kurios naudojamos surenkant atitinkamą transporto priemonę, kokybės reikalavimus ir buvo pagamintos pagal transporto priemonės gamintojo specifikacijas ir gamybos standartus.“

6

Direktyvos 2007/46 31 straipsnyje „Dalių ar įrangos, kurios gali kelti rimtą pavojų svarbių sistemų tinkamam veikimui, pardavimas ir eksploatavimo pradžia“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės leidžia parduoti, pateikti parduoti ar pradėti eksploatuoti dalių ar įrangos, kurios gali kelti rimtą pavojų transporto priemonės saugumui arba aplinką tausojančiam jos veikimui būtinų sistemų tinkamam veikimui, tik tokiu atveju, jei įgaliotoji institucija patvirtino šias dalis ir įrangą pagal 5–10 dalis.

2.   Dalys arba įranga, kurioms pagal 1 dalį turi būti suteikti leidimai, įtraukiamos į sąrašą, kuris bus nustatytas XIII priede. <...>

<…>

11.   Šis straipsnis nėra taikomas daliai arba įrangos detalei tol, kol jos nebus įtrauktos į XIII priedo sąrašą. <…>

12.   Kol nepriimtas sprendimas dėl dalies ar įrangos įtraukimo į 1 dalyje nurodytą sąrašą, valstybės narės gali laikytis nacionalinių nuostatų, susijusių su dalimis arba įranga, kurios gali kelti rimtą pavojų transporto priemonės saugumui arba aplinką tausojančiam jos veikimui būtinų sistemų tinkamą veikimą.

Priėmus tokį sprendimą dėl šio klausimo, nacionalinės nuostatos, susijusios su atitinkamomis dalimis ar įranga, netenka galios.

<…>“

7

Reglamento Nr. 1400/2002 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Šiame reglamente:

<…>

<…>“

8

Pagal Reglamento Nr. 1400/2002 12 straipsnio 3 dalį:

„Šis reglamentas nustoja galioti 2010 m. gegužės 31 d.“

9

Vyriausybės nutarimo Nr. 80/2000 dėl vartojimo prekių, naudojamų kelių transporto priemonėse, patvirtinimo ir tipo nustatymo ir šių prekių pateikimo rinkai sąlygų su vėlesniais pakeitimais (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 80/2000) 1 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 8 dalyse nurodyta:

„1.   Naujos vartojimo prekės, skirtos naudoti kelių transporto priemonėse, gali būti pateiktos rinkai tik su sąlyga, kad atitinka šiame nutarime numatytas sąlygas.

2.   Naujos vartojimo prekės, priskiriamos prie kategorijos, susijusios su kelių eismo sauga, aplinkos apsauga, energijos vartojimo efektyvumu <...> gali būti pateiktos rinkai tik kiekvienu konkrečiu atveju turint tipo nustatymą ar liudijimą.

<…>

4.   2 dalyje nurodytų prekių tipo nustatymą atlieka RAR, specializuota techninė organizacija, atskaitinga Ministerul Transporturilor şi Infrastructurii (Transporto ir infrastruktūros ministerija) <...>, remdamasi RAR arba RAR įvertintų techninių tarnybų atliktų bandymų rezultatais.

5.   2 dalyje nurodytą vartojimo prekių nustatymą atlieka RAR remdamasi RAR arba RAR įvertintų techninių tarnybų atliktų bandymų rezultatais.

<…>

8.   4 ir 5 dalių nuostatos netaikomos:

10

Pagal šio vyriausybės nutarimo 12 straipsnį:

„Šiame nutarime vartojami terminai ir sąvokos:

1.   prekė – sistema, įtaisas, detalė, sudedamoji dalis ar atskiras techninis mazgas, naudojami transporto priemonės gamybai, transporto priemonėje sumontuotoms dalims pakeisti ar vėliau joms sumontuoti ar panaudoti jau patvirtintoje transporto priemonėje. Gali būti skiriamos:

<…>“

11

Minėto vyriausybės nutarimo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Išleidžiant vartojimo prekes į apyvartą, turi būti pateikiami galiojančiuose teisės aktuose numatyti dokumentai.“

12

Vyriausybės nutarimo Nr. 80/2000 6 straipsnyje nustatyta:

„Baudžiami pažeidimai:

<…>“

13

2005 m. gruodžio 8 d. Transporto, statybų ir turizmo ministro potvarkio Nr. 2135, kuriuo įgyvendinami teisės aktai dėl vartojimo prekių, naudojamų kelių transporto priemonėse, patvirtinimo ir tipo nustatymo ir dėl šių prekių pateikimo rinkai sąlygų priede yra II skyrius „Prekių, naudojamų kelių transporto priemonėse, tipo nustatymo ir patvirtinimo metodologija ir sąlygos“. Šiame skyriuje esančiame 2.1 punkte numatyta:

„Prekės, pagamintos nacionalinėje teritorijoje arba importuotos, nurodytos V skyriuje nurodytame sąraše, gali būti pateiktos rinkai tik kai RAR jas patvirtina ar nustato tipą. Tipo nustatymo ar patvirtinimo reikalaujama iš gamintojų, jų atstovų, importuotojų ar tiekėjų. <…>“

14

Šio priedo V skyriuje pateiktas vartojimo prekių, kurios, kai norima jas pateikti rinkai, turi būti RAR patvirtintos ir nustatytas tipas, sąrašas. Šiame sąraše nurodomos prekės, naudojamos kelių transporto priemonėse, susijusios su eismo sauga, aplinkos apsauga, energijos vartojimo efektyvumu ir apsauga nuo vagystės. Šiame V skyriuje yra 5.1.3 punktas, susijęs su degalų filtrais ir 5.3.2 punktas, susijęs su vandens pompomis.

15

Capoda yra pagal Rumunijos teisę įsteigta bendrovė, šioje valstybėje narėje prekiaujanti kelių transporto priemonių atsarginėmis dalimis, reikalingomis iš kitose valstybėse narėse įsteigtų bendrovių įsigytų kelių transporto priemonių remontui, priežiūrai ir naudojimui.

16

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad po 2011 m. birželio 21 d. RAR atlikto patikrinimo buvo konstatuota, kad minėta bendrovė Rumunijoje prekiauja kelių transporto priemonių vandens pompomis ir degalų filtrais, priskiriamais prie dalių kategorijos, susijusios su eismo sauga ir aplinkos apsauga, neatlikus šių prekių patvirtinimo ir tipo nustatymo procedūros, kaip reikalaujama pagal nacionalinės teisės aktus. Todėl 2011 m. birželio 28 d. pažeidimo protokolu RAR skyrė Capoda2000 Rumunijos lėjų (RON) (apie 454 EUR) baudą.

17

Ši bendrovė nurodė, kad aptariamos prekės buvo įsigytos iš Vokietijoje įsteigtų bendrovių ir kad jos turėjo liudijimus, patvirtinančius jog tai yra originalios atsarginės dalys arba tokios pačios kokybės atsarginės dalys, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1400/2002 1 straipsnį, išleistos į apyvartą kitose valstybėse narėse. Be to, minėti liudijimai taip pat patvirtina, kad nagrinėjamos prekės buvo pagamintos tose pačiose gamyklose kaip ir originalios atsarginės dalys ir kad jų tipą patvirtino kompetentingos valstybių narių, kuriose jos buvo pagamintos, valdžios institucijos. Tokiomis aplinkybėmis Capoda manė, kad, taikant abipusio pripažinimo principą, šios prekės turėtų būti atleistos nuo tipo nustatymo ar patvirtinimo procedūros, numatytos Rumunijos teisėje.

18

Capoda kreipėsi į Judecătoria Cluj-Napoca ((Klužo-Napokos pirmosios instancijos teismas) prašydama panaikinti 2011 m. birželio 28 d. protokolą. 2012 m. paskelbtu sprendimu minėtas teismas pripažino pagrįstu šį prašymą nuspręsdamas, kad nors ginčijamos dalys priklauso kategorijai, susijusiai su eismo sauga ir aplinkos apsauga, kurioms pagal Rumunijos teisę turi būti atliekama patvirtinimo ir tipo nustatymo procedūra, šios detalės, remiantis „originalių atsarginių detalių“ ir „tokios pačios kokybės detalių“ apibrėžimais, numatytais Reglamento Nr. 1400/2002 1 straipsnio 1 dalies t ir u punktuose, turi būti prilyginamos originalioms prekėms, kaip tai suprantama pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 80/2000 12 straipsnio 1.1 punktą. Todėl minėtas teismas nusprendė, kad šioms dalims nereikia taikyti tipo nustatymo ar patvirtinimo procedūros, kaip numatyta minėto nutarimo 1 straipsnio 8 dalyje.

19

Gavęs RAR ir 2011 m. birželio 28 d. protokolą surašiusio pareigūno B.‑N. Bejan apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, Tribunalul Cluj, nusprendęs, jog Capoda pateikti dokumentai neįrodo, nei kad ginčijamų dalių tipą patvirtino RAR, nei kad šių dalių kokybė atitinka originalių dalių kokybę, nes minėtus dokumentus parengė platintojai, o ne gamintojai, pakeitė sprendimą ir paliko galioti protokolą.

20

2013 m. spalio 26 d.Capoda Tribunalul Cluj pateikė prašymą peržiūrėti minėtą sprendimą. Ši bendrovė konkrečiai nurodo, kad ginčijamų dalių tipo nustatymo ar patvirtinimo procedūra prieštarautų prekių judėjimo laisvei.

21

Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Cluj nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Rumunijos vyriausybė nurodė, kad prejudiciniai klausimai, susiję su SESV 34 straipsnio ir Reglamento Nr. 1400/2002 1 straipsnio 1 dalies t ir u punktų aiškinimu, nepriimtini. Pirma, ji nurodo, kad Direktyva 2007/46 visiškai suderina jos reglamentuojamą sritį, todėl nebegalima remtis pirmine teise. Antra, ji tvirtina, kad Reglamentas Nr. 1400/2002 jau nebegaliojo, kai RAR atliko patikrinimą, ir kad naujosiose Sąjungos nuostatose nebeliko apibrėžimų, kuriuos prašo išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

23

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra bendradarbiavimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų priemonė, pagal kurią Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams teikia Sąjungos teisės aiškinimą, būtiną pastariesiems priimant sprendimą dėl jų nagrinėjamų ginčų (žr., be kita ko, Sprendimo Klarenberg, C‑466/07, EU:C:2009:85, 25 punktą).

24

Vykdant tokį bendradarbiavimą tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti būtinybę pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą, nes pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (žr., be kita ko, Sprendimo Klarenberg, C‑466/07, EU:C:2009:85, 26 punktą).

25

Iš to išplaukia, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik tada, jei akivaizdžiai matyti, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, Sprendimo Klarenberg, C‑466/07, EU:C:2009:85, 27 punktą).

26

Nagrinėjamu atveju negalima pagrįstai tvirtinti, kad SESV 34 straipsnis yra akivaizdžiai nesusijęs su pagrindine byla ir jos dalyku. Be to, klausimas, ar nereikia šio straipsnio aiškinti dėl to, jog Direktyva 2007/46 buvo atliktas visiškas suderinimas, nėra nepriimtinumo pagrindas ir turi būti vertinamas atsižvelgiant į atsakymą į prejudicinius klausimus. Todėl negalima pritarti Rumunijos vyriausybės nurodytam nepriimtinumu grindžiamam reikalavimui, kiek jis susijęs su SESV 34 straipsniu.

27

Tačiau Reglamento Nr. 1400/2002 12 straipsnyje nustatyta jo galiojimo pabaiga, t. y. 2010 m. gegužės 31 d. Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamas protokolas buvo surašytas 2011 m. birželio 28 d., reglamentas pagrindinėje byloje netaikytinas. Taip pat galima pažymėti, kad šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies t ir u punktuose numatyti originalių atsarginių dalių ir tokios pačios kokybės atsarginių dalių apibrėžimai bet kuriuo atveju taikomi tik šio reglamento, susijusio tik su buvusio Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymu vertikalių susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims motorinių transporto priemonių sektoriuje, tikslais.

28

Todėl pateikti klausimai, kiek jie susiję su šiuo reglamentu, yra nepriimtini.

29

Rumunijos vyriausybė taip pat mano, kad Direktyvos 2007/46 31 straipsnio 1 dalies nuostatos yra aiškios ir nekelia jokių pagrįstų abejonių, kurios pateisintų teikiamą prašymą dėl išaiškinimo. Kadangi toks argumentas nėra prejudicinio klausimo nepriimtinumo pagrindas, reikia jį atmesti.

30

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad pateikti prejudiciniai klausimai yra nepriimtini, kiek jie susiję su Reglamento Nr. 1400/2002 1 straipsnio 1 dalies t ir u punktų išaiškinimu.

31

Savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 34 straipsnis ir Direktyvos 2007/46 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurias, norint valstybėje narėje prekiauti naujomis kelių transporto priemonių atsarginėmis dalimis, šiuo atveju vandens pompomis ir degalų filtrais, reikia, kad šioje valstybėje narėje būtų atlikta tipo nustatymo ir patvirtinimo procedūra, nebent tipo nustatymu ar liudijimu būtų įrodyta, kad dėl šių prekių jau buvo atlikta tokia procedūra kitoje valstybėje narėje arba kad tai yra originalios atsarginės dalys ar tokios pačios kokybės atsarginės dalys, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas, tačiau šiuo klausimu parengtas platintojo dokumentas laikomas nepakankamu.

32

Pirmiausia reikia priminti, kad iš Direktyvos 2007/46 1 straipsnio matyti, jog ja nustatoma ne tik suderinta sistema, kurią sudaro į jos taikymo sritį patenkančių visų naujų transporto priemonių ir tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudedamųjų dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimui taikomos administracinės nuostatos ir bendri techniniai reikalavimai, siekiant palengvinti transporto priemonių registravimą, pardavimą ir eksploatavimo pradžią Sąjungoje; joje taip pat nustatomos nuostatos dėl dalių ir įrangos, skirtų naudoti pagal šią direktyvą patvirtintose transporto priemonėse, pardavimo ir eksploatavimo pradžios.

33

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos atrodo, kad pagrindinė byla susijusi su šia antra nuostatų kategorija, tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

34

Šiuo atžvilgiu Direktyvos 2007/46 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės leidžia parduoti, pateikti parduoti ar pradėti eksploatuoti dalis ar įrangą, kurios gali kelti rimtą pavojų transporto priemonės saugumui arba aplinką tausojančiam jos veikimui būtinų sistemų tinkamam veikimui, tik tokiu atveju, jei įgaliotoji institucija patvirtino šias dalis ir įrangą pagal šio straipsnio 5–10 dalis.

35

Vis dėlto, kaip matyti iš Direktyvos 2007/46 31 straipsnio 2 ir 11 dalių, dalys arba įranga, dėl kurių pagal šio straipsnio 1 dalį turi būti suteikti leidimai, turi būti įtrauktos į šios direktyvos XIII priede nustatytą sąrašą. Tačiau, kaip nurodo Komisija, šios direktyvos nurodomame priede nepateiktas joks sąrašas.

36

Tokiu atveju, be to, taip tvirtina Rumunijos vyriausybė ir Komisija, reikia remtis šio 31 straipsnio 12 dalimi, kurioje numatyta, kad kol nepriimtas Komisijos sprendimas dėl dalies ar įrangos įtraukimo į šios direktyvos XIII priede esantį sąrašą, valstybės narės gali laikytis nacionalinių nuostatų, susijusių su dalimis arba įranga, kurios gali kelti rimtą pavojų transporto priemonės saugumui arba aplinką tausojančiam jos veikimui būtinų sistemų tinkamam veikimui, tačiau priėmus tokį sprendimą šios nacionalinės nuostatos netenka galios.

37

Ši nuostata taip pat susijusi su dalių ar įrangos, kurios, be to, kad nėra nurodytos Direktyvos 2007/46 XIII priede esančiame sąraše, gali kelti rimtą pavojų transporto priemonės saugumui arba aplinką tausojančiam jos veikimui būtinų sistemų tinkamam veikimui, o tai, atsižvelgdamas į pagrindinėje byloje nagrinėjamas detales, turi patikrinti nacionalinis teismas, pardavimu ir pradėjimu eksploatuoti.

38

Taip pat reikia išnagrinėti, ar valstybės narės teisė, susijusi su tokių dalių pardavimu ir eksploatacijos pradžia, kuri nurodoma minėtos direktyvos 31 straipsnio 12 dalyje, atitinka Sąjungos teisę ir visų pirma SESV 34 straipsnį.

39

Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog bet kuri valstybių narių priemonė, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai trukdyti Sąjungos vidaus prekybai, turi būti laikoma kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemone, kaip ji suprantama pagal SESV 34 straipsnį (žr., be kita ko, Sprendimo Dassonville, 8/74, EU:C:1974:82, 5 punktą ir Sprendimo Juvelta, C‑481/12, EU:C:2014:11, 16 punktą).

40

Iš to visų pirma matyti, kad, net nesant Sąjungos teisės suderinimo priemonių, teisėtai valstybėje narėje pagamintus ir parduodamus produktus turi būti galima parduoti ir kitose valstybėse narėse be jokios papildomos kontrolės. Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatoma tokia kontrolė, gali būti pateisinami vienu iš SESV 36 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso pagrindų arba Teisingumo Teismo praktikoje pripažintais imperatyviais reikalavimais, be to, abiem atvejais šie aktai turi būti tinkami siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neturi viršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (žr. Sprendimo ATRAL, C‑14/02, EU:C:2003:265, 65 punktą ir Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑432/03, EU:C:2005:669, 42 punktą).

41

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos įpareigoja atlikti pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų tipo nustatymo ar patvirtinimo procedūrą, kuri gali būti pripažinta lygiaverčio poveikio priemone, kaip tai suprantama pagal SESV 34 straipsnį, nebent šios nuostatos taip pat nenumato šių procedūrų išimčių, kurios leistų jų netaikyti kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintiems ir parduodamiems produktams.

42

Vis dėlto atrodo, kad iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog Vyriausybės nutarimo Nr. 80/2000 1 straipsnio 8 dalis numato tokias išimtis, tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

43

Jei paaiškėtų, kad taip nėra, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turėtų įrodyti, kad šis ribojimas, atsižvelgiant į galimus produktus, gali būti pateisinamas eismo sauga ir aplinkos apsauga, kurie, remiantis teismų praktika, yra viršesni bendrojo intereso pagrindai, galintys pateisinti kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonę, ir kad jis yra ne tik būtinas, bet ir proporcingas tokiems tikslams pasiekti (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Belgija, C‑150/11, EU:C:2012:539, 54 ir 55 punktus).

44

Dėl klausimo, ar Sąjungos teisė draudžia tokį aiškinimą, pagal kurį tokie dokumentai, kaip pateikti Capoda, nelaikomi pakankamais įrodyti, kad dalys, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra patvirtintos ar nustatytas jų tipas arba kad tai yra originalios dalys ar tokios pačios kokybės atsarginės dalys, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, kurios yra atleidžiamos nuo RAR atliekamos tipo nustatymo ar patvirtinimo procedūros, reikia pažymėti, kad, nesant Sąjungos teisės reglamentavimo, valstybės narės, nepažeisdamos lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, turi numatyti įrodymus, kurie gali būti pateikti tokiu atveju.

45

Tokiu atveju Sąjungos teisė nedraudžia, kad tik gamintojų, o ne platintojų parengti liudijimai iš principo patvirtintų, kad tai jau patvirtintos dalys ar kad jų tipas jau nustatytas arba kad tai yra originalios dalys ar tokios pačios kokybės atsarginės dalys, kaip jos suprantamos pagal nacionalinę teisę. Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2007/46 3 straipsnio 26 punktas, kuris apibrėžia šioje direktyvoje vartojamą „originalių dalių ar įrangos“ sąvoką, numato, jog kol neįrodyta priešingai, preziumuojama, kad tai yra originalios dalys, jei gamintojas tai patvirtina.

46

Iš to matyti, jog į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: SESV 34 straipsnis ir Direktyvos 2007/46 31 straipsnio 1 ir 12 dalys turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, pagal kurias, norint valstybėje narėje prekiauti naujomis kelių transporto priemonių atsarginėmis dalimis, šiuo atveju vandens pompomis ir degalų filtrais, reikia, kad šioje valstybėje narėje būtų atlikta tipo nustatymo ir patvirtinimo procedūra, jei šios nuostatos taip pat numato šių procedūrų išimčių, kurios leidžia jų netaikyti kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintiems ir parduodamiems produktams, arba kai nagrinėjamos dalys gali kelti rimtą pavojų transporto priemonės saugumui ar aplinką tausojančiam jos veikimui, o ši tipo nustatymo ar patvirtinimo procedūra yra būtina ir proporcinga užtikrinant saugumą keliuose ir aplinkos apsaugą. Nesant reglamentavimo Sąjungos teisėje, įrodymų, kad tokios dalys jau buvo patvirtintos ar nustatytas jų tipas arba kad jos yra originalios dalys ar tokios pačios kokybės atsarginės dalys, pateikimo sąlygos turi būti nustatytos valstybių narių nacionalinėje teisėje, nepažeidžiant lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

SESV 34 straipsnis ir 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva), 31 straipsnio 1 ir 12 dalys turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, pagal kurias norint valstybėje narėje prekiauti naujomis kelių transporto priemonių atsarginėmis dalimis, šiuo atveju vandens pompomis ir degalų filtrais, reikia, kad šioje valstybėje narėje būtų atlikta tipo nustatymo ir patvirtinimo procedūra, jei šios nuostatos taip pat numato šių procedūrų išimčių, kurios leidžia jų netaikyti kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintiems ir parduodamiems produktams, arba kai nagrinėjamos dalys gali kelti rimtą pavojų transporto priemonės saugumui ar aplinką tausojančiam jos veikimui, o ši tipo nustatymo ar patvirtinimo procedūra yra būtina ir proporcinga užtikrinant saugumą keliuose ir aplinkos apsaugą.

Nesant reglamentavimo Sąjungos teisėje, įrodymų, kad tokios dalys jau buvo patvirtintos ar nustatytas jų tipas arba kad jos yra originalios dalys ar tokios pačios kokybės atsarginės dalys, pateikimo sąlygos turi būti nustatytos valstybių narių nacionalinėje teisėje, nepažeidžiant lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.