—

Český telekomunikační úřad, atstovaujamos advokát J. Novák,

—

T‑Mobile Czech Republic a.s., atstovaujamos advokáti P. Hromek ir D. Schmied,

—

O2 Czech Republic a.s., anksčiau Telefónica Czech Republic a.s., atstovaujamos M. Krejčík,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir T. Müller,

—

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno ir R. Dzikovič,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Němečková ir L. Nicolae,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), 12 ir 13 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Český telekomunikační úřad (Čekijos telekomunikacijų tarnyba, toliau – Tarnyba) ginčą su T‑Mobile Czech Republic a.s. (toliau – T‑Mobile Czech Republic) ir Vodafone Czech Republic a.s. dėl 2011 m. vasario 23 d. Tarnybos sprendimo, kuriuo ši institucija nustatė Telefónica Czech Republic, a.s. (toliau – Telefónica Czech Republic), tapusios O2 Czech Republic a. s. (toliau – O2 Czech Republic), 2004 m. teikiant universaliąsias paslaugas patirtų nuostolių dydį.

3

Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33, toliau – Stojimo aktas) 2 straipsnyje numatyta, kad nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos Centrinio Banko priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose Sutartyse ir šiame akte nustatytomis sąlygomis.

4

Direktyvos 2002/22 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „Teikiant universaliąsias paslaugas (tai yra apibrėžtą minimalų paslaugų rinkinį visiems galutiniams paslaugų gavėjams prieinama kaina), kai kurios paslaugos kai kuriems galutiniams paslaugų gavėjams gali būti teikiamos skirtingomis nei rinkos kainomis. Tačiau kompensuojant įmonėms, paskirtoms teikti tokias paslaugas tokiomis aplinkybėmis, neturi būti iškraipoma konkurencija, jei paskirtosioms įmonėms kompensuojamos specifinės grynosios sąnaudos ir jei grynosios sąnaudos susigrąžinamos konkurencijos atžvilgiu neutraliu būdu.“

5

Pagal direktyvos 18 konstatuojamąją dalį:

„Tais atvejais, kai įrodoma, kad nuostolinga vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus arba kad grynosios sąnaudos viršija įprastas komercines normas, valstybės narės prireikus turėtų nustatyti tokių įpareigojimų grynųjų sąnaudų finansavimo mechanizmus. Svarbu užtikrinti, kad įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos būtų tinkamai apskaičiuojamos ir kad jų finansavimas kuo mažiau iškraipytų rinką bei įmonėms taikomas sąlygas ir neprieštarautų Sutarties 87 ir 88 straipsniams.“

6

Direktyvos 2002/22 3 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Valstybės narės, laikydamosi objektyvumo, skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principų, nustato veiksmingiausią ir tinkamiausią būdą, kuris užtikrintų universaliųjų paslaugų įgyvendinimą. Jos stengiasi kuo labiau mažinti rinkos iškraipymus, ypač siekia, kad kainos ir kitos paslaugų teikimo sąlygos nesiskirtų nuo įprastų komercinių sąlygų, kartu saugodamos visuomenės interesus.“

7

Direktyvos 2002/22 12 straipsnio „Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų apskaičiavimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Kai nacionalinės reguliavimo institucijos mano, kad 3–10 straipsniuose nurodytų universaliųjų paslaugų teikimas paskirtosioms įmonėms gali būti nepagrįstai didelė prievolė, jos apskaičiuoja universaliųjų paslaugų teikimo grynąsias sąnaudas.

Tuo tikslu nacionalinės reguliavimo institucijos:

8

Direktyvos 2002/22 13 straipsnio „Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas finansavimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Kai, remdamosi 12 straipsnyje nurodytu grynųjų sąnaudų apskaičiavimu, nacionalinės reguliavimo institucijos nustato, kad įmonei universaliosios paslaugos įpareigojimai yra nepagrįstai didelė prievolė, valstybės narės paskirtosios įmonės prašymu nusprendžia:

9

Direktyvos 2002/22 IV priedo A dalies antroje pastraipoje aprašomas būdas, kaip turi būti apskaičiuojamos įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos:

„Nacionalinės reguliavimo institucijos privalo apsvarstyti visas priemones, kurios užtikrintų įmonių (paskirtų ar nepaskirtų) paskatas ekonomiškai vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus. Universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynosios sąnaudos – tai paskirtosios įmonės grynosios sąnaudos, kai ji dirba teikdama universaliąsias paslaugas, ir jos grynosios sąnaudos, kai ji dirba tokių paslaugų neteikdama. Ši taisyklė taikoma nepriklausomai nuo to, ar tam tikroje valstybėje narėje tinklas yra iki galo išplėtotas, ar jis dar plėtojamas ir plečiamas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad būtų teisingai apskaičiuotos sąnaudos, kurių paskirtoji įmonė būtų nusprendusi vengti, jei jai nebūtų nustatytos universaliųjų paslaugų įpareigojimus. Apskaičiuojant grynąsias sąnaudas, reikia įvertinti ir naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią gauna universaliųjų paslaugų operatorius.“

10

2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimo 2012/21/ES dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (OL L 7, 2012, p. 3), 5 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Šiame sprendime „nuosaikus pelnas“ reiškia kapitalo grąžos normą, kurios reikėtų vidutinei įmonei, svarstančiai, ar teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugą visu pavedimo laikotarpiu, ir kurią apskaičiuojant atsižvelgiama į rizikos mastą. „Kapitalo grąžos norma“ reiškia vidinės grąžos normą, kurią įmonė gauna iš pavedimo laikotarpiu investuoto kapitalo. Rizikos mastas priklauso nuo sektoriaus, paslaugos rūšies ir kompensavimo mechanizmo savybių.“

11

Komisijos komunikato dėl ES valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą (OL C 8, 2012, p. 4) 61 punkte, be kita ko, numatyta:

„Nuosaikų pelną reikėtų suvokti kaip kapitalo grąžos normą <...>, kurios reikėtų vidutinei įmonei, svarstančiai, ar visuotinės ekonominės svarbos paslaugą teikti visu pavedimo laikotarpiu, ir kurią apskaičiuojant atsižvelgiama į galinčios kilti rizikos mastą. Rizikos mastas priklauso nuo sektoriaus, paslaugos rūšies ir kompensavimo mechanizmo ypatumų. Šią normą reikėtų nustatyti, kai įmanoma, atsižvelgiant į kapitalo grąžos normą, kuri gaunama panašias viešųjų paslaugų sutartis vykdant konkurencinėmis sąlygomis (pavyzdžiui, sutartis sudarant viešojo konkurso tvarka). Sektoriuose, kuriuose nėra kitos įmonės, su kuria būtų galima lyginti įmonę, kuriai pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, galima remtis palyginama kitoje valstybėje narėje, arba, jei reikia, kituose sektoriuose veikiančia įmone, su sąlyga, kad atsižvelgiama į kiekvieno sektoriaus ypatumus.“

12

Šio 61 punkto dalyje esančioje išnašoje nurodyta, kad „[k]apitalo grąžos norma čia apibrėžiama kaip vidinė grąžos norma, kurią įmonė gauna iš projekto laikotarpiu investuoto kapitalo, t. y. sutarties pinigų srautų vidinė grąžos norma“.

13

Universaliųjų paslaugų teikimą ir jų apimtį 2004 m. reglamentavo tais metais galiojusi Įstatymo Nr. 151/2000 Sb. dėl telekomunikacijų ir kitų įstatymų pakeitimų (toliau – Telekomunikacijų įstatymas) redakcija. Šio įstatymo 31 straipsnio „Įrodomi nuostoliai“ tekstas yra toks:

„(1)   Universaliųjų paslaugų teikėjas turi teisę į įrodomų nuostolių kompensavimą.

(2)   Įrodomi nuostoliai suprantami kaip skirtumas tarp ekonomiškai pagrįstų sąnaudų, įskaitant protingą pelną, kurias patiria telekomunikacijų licenciją vykdyti universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimą turintis asmuo ir kurios universaliųjų paslaugų teikėjui nesusidarytų, jei tokio įpareigojimo jis neturėtų, ir įplaukų bei pajamų, kurias gauna telekomunikacijų licencijos turėtojas vykdydamas universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimą.

(3)   Jei telekomunikacijų licencijos turėtojas, be universaliųjų paslaugų, teikia ir kitas telekomunikacijų paslaugas ar vykdo kitą veiklą, jis privalo vesti atskirą išlaidų ir pajamų, susijusių su paslaugomis, teikiamomis kaip universaliosios paslaugos, apskaitą.

(4)   Įrodomų nuostolių apskaičiavimo tvarka, dokumentai, pagrindžiantys įrodomų nuostolių apskaičiavimą, ir protingas pelnas nustatomi įgyvendinimo nuostatose.“

14

Priėmus Telekomunikacijų įstatymą buvo priimtas Transporto ir ryšių ministerijos nutarimas Nr. 235/2001 Sb., kuriame nustatomos detalios telekomunikacijų licencijos turėtojo teikiant universaliąsias paslaugas patirtų įrodomų nuostolių apskaičiavimo ir kompensavimo taisyklės. Šio nutarimo 2 straipsnyje „Įrodomų nuostolių apskaičiavimo tvarka“ numatyta:

„(1)   Universaliųjų paslaugų teikėjas apskaičiuoja įrodomus nuostolius kaip skirtumą tarp įplaukų ir pajamų, gautų teikiant nuostolingas paslaugas, sumos ir ekonomiškai pagrįstų sąnaudų, patirtų teikiant šias paslaugas, ir protingo pelno sumos. Įrodomų nuostolių skaičiavimus universaliųjų paslaugų teikėjas atlieka Tarnybos išduotoje formoje.

(2)   Universaliųjų paslaugų teikėjas iki kiekvienų kalendorinių metų gegužės 31 d. Tarnybai turi pateikti atskirą išlaidų ir pajamų, susijusių su paslaugomis, teikiamomis kaip universaliosios paslaugos pagal [Telekomunikacijų] įstatymo 34 straipsnio 2 dalies a punktą, ataskaitą, kad ji galėtų įvertinti ekonominį išlaidų pagrįstumą.“

15

Šio nutarimo 3 straipsnyje „Įrodomų nuostolių apskaičiavimą pagrindžiantys dokumentai“ nustatyta:

„(1)   Universaliųjų paslaugų teikėjas kartu su atitinkamų metų įrodomų nuostolių skaičiavimais Tarnybai pateikia:

(2)   Universaliųjų paslaugų teikėjas leidžia Tarnybai jos prašymu patikrinti duomenis, susijusius su įrodomų nuostolių apskaičiavimu, įskaitant protingą pelną, esančius, be kita ko, techninėje dokumentacijoje, statistiniuose dokumentuose ir originaliuose apskaitos dokumentuose.

(3)   Įrodomo pelno apskaitos dokumentus, universaliųjų paslaugų teikėjo perduotus dokumentus ir dokumentus, naudotus apskaičiuojant įrodomus nuostolius, Tarnyba saugo penkerius metus po atitinkamų metų pabaigos.“

16

Šio nutarimo 4 straipsnyje „Protingo pelno nustatymas“ numatyta:

„Įrodomų nuostolių apskaitos tikslais protingas pelnas nustatomas atsižvelgiant į nuosavo kapitalo, kurį universaliųjų paslaugų teikėjas skyrė ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui, naudojamam teikiant nuostolingas paslaugas, įsigyti, buhalterinę vertę. Universaliųjų paslaugų teikėjas protingą pelną apskaičiuoja pagal 3 priede pateiktą metodą.“

17

Transporto ir ryšių ministerijos nutarimo Nr. 235/2001 Sb. 3 priede „Protingo pelno apskaičiavimas“ numatyta:

18

2010 m. rugsėjo 27 d. Tarnyba priėmė sprendimą, kuriuo patvirtintas Telefónica Czech Republic deklaruotas nuostolių, patirtų 2004 m. teikiant universaliąsias paslaugas, dydis. Apskaičiuojant šį nuostolį, protingas teikėjo pelnas buvo įtrauktas į universaliųjų paslaugų grynųjų sąnaudų vertę pagal iki 2005 m. balandžio 30 d. galiojusius nacionalinės teisės aktus. Per administracinę vidaus procedūrą Tarnyba patvirtino šį sprendimą 2011 m. vasario 23 d. sprendimu.

19

T‑Mobile Czech Republic ir Vodafone Czech Republic a.s. dėl šio sprendimo padavė administracinius skundus Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas), ir jis panaikino šį sprendimą dėl to, kad jis esą yra neteisėtas, nes pažeidžia Direktyvą 2002/22.

20

Pasak Městský soud v Praze, Telekomunikacijų įstatymo 31 straipsnis pažeidžia šios direktyvos 12 ir 13 straipsnius, nes Čekijos teisėje nuostolių dydis ir įrodomų nuostolių apskaičiavimo ir nustatymo metodas skiriasi nuo numatytojo direktyvoje. Taigi, Tarnyba esą klaidingai pagal nacionalinę teisę atsižvelgė į bet kokius nuostolius, nors, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas Sprendime Komisija / Belgija (C‑222/08, EU:C:2010:583, 35, 37, 42 ir 43 punktai), remiantis Direktyva 2002/22 reikėjo atsižvelgti tik į nuostolius, kurie yra „nepagrįstai didelė prievolė“. Be to, pagal nacionalinę teisę apskaičiuojant nuostolių dydį nebuvo galima atsižvelgti į nematerialią universaliųjų paslaugų teikimo naudą.

21

Městský soud v Praze nusprendė, kad tenkinamos tiesioginio Direktyvos 2002/22 taikymo sąlygos, nes joje įtvirtinta nuostata yra aiški ir besąlyginė, nepaisant to, kad administracinė ar teisminė institucija turi apibrėžti miglotos teisinės sąvokos „nepagrįstai didelė prievolė“ turinį. Čekijos teisės negalima aiškinti taip, kad ji atitiktų Direktyvą 2002/22, nes pagal Čekijos teisę Tarnybai draudžiama savo sprendime neatsižvelgti į protingo pelno įtraukimą į universaliųjų paslaugų grynųjų sąnaudų sumą.

22

Městský soud v Praze pripažino, kad direktyvos tiesioginis veikimas nesukelia neigiamų pasekmių asmeniui, tačiau jis Telefónica Czech Republic pripažino valstybės kontroliuojamu „valstybės subjektu“, kurio 51,1 % akcijų turi valstybė, vadinasi, jo atžvilgiu direktyva veikia tiesiogiai, ir nusprendė, kad laiko atžvilgiu Direktyva 2002/22 buvo taikoma visus 2004 kalendorinius metus teikiamoms universaliosioms paslaugoms, taigi ir laikotarpiu iki Čekijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d.

23

Tarnyba dėl šio Městský soud v Praze sprendimo padavė kasacinį skundą Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas).

24

Dėl to, ar pagal Direktyvą 2002/22 į universaliųjų paslaugų įpareigojimo grynąsias sąnaudas galima įtraukti ir nacionalinėje teisėje numatomą protingą pelną, remdamasis kalbiniu aiškinimu Nejvyšší správní soud mano, kad pelno, nesvarbu, ar jis būtų protingas, ar ne, negalima laikyti sąnaudų dalimi, priskirtina universaliųjų paslaugų „grynųjų sąnaudų“ sąvokai, kaip deklaruojama ir numatoma direktyvoje. Vis dėlto reikėtų nepamiršti ir to, kad pagal direktyvą grynosios sąnaudos gali apimti ir dalines „nuosavo kapitalo“ sąnaudas, kurias teikėjas patiria teikdamas universaliąsias paslaugas ir kurias nacionalinėje teisėje ne visai teisingai apima sąvoka „protingas pelnas“. Todėl Nejvyšší správní soud mano, kad būtina Teisingumo Teismo paklausti, ar Direktyvos 2002/22 12 ir 13 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad universaliųjų paslaugų teikimo „grynųjų sąnaudų“ institutas draudžia, kad taip apskaičiuota grynųjų sąnaudų kaina apimtų ir šios paslaugos teikėjo „protingą pelną“, net jei jis yra išreikštas investicijomis į kapitalą ir siekia 14,5 % buhalterinės nuosavo kapitalo vertės.

25

Tokiomis aplinkybėmis Nejvyšší správní soud nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

26

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2002/22 12 ir 13 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama į šių paslaugų teikimo įpareigojimo grynąsias sąnaudas įtraukti šios paslaugos teikėjo „protingą pelną“.

27

T‑Mobile Czech Republic ir O2 Czech Republic mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoti klausimai nėra susiję su ginčo pagrindinėje byloje esme, ir siūlo Teisingumo Teismui keletą naujų klausimų, pavyzdžiui, dėl eilučių, kurios gali būti įtrauktos į universaliųjų paslaugų įpareigojimo grynąsias sąnaudas, ir dėl įmonei, paskirtai teikti universaliąsias paslaugas, tenkančios „nepagrįstai didelės prievolės“ nustatymo.

28

Pagal SESV 267 straipsnį į Teisingumo Teismą turi kreiptis ne šalys pagrindinėje byloje, o nacionalinis teismas. Tik nacionalinis teismas gali nuspręsti, kokius klausimus reikia pateikti Teisingumo Teismui, o šalys negali pakeisti klausimų turinio (žr., be kita ko, Sprendimo Singer, 44/65, EU:C:1965:122, p. 1198, ir šiuo klausimu Sprendimo Santesteban Goicoechea, C‑296/08 PPU, EU:C:2008:457, 46 punktą).

29

Be to, pagrindinės bylos šalių prašymų pakeisti pateiktus klausimus tenkinimas būtų nesuderinamas su SESV 267 straipsniu Teisingumo Teismui suteiktu vaidmeniu ir su Teisingumo Teismo pareiga užtikrinti valstybių narių vyriausybėms ir suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, atsižvelgiant į tai, kad pagal šią nuostatą suinteresuotosioms šalims pranešama tik apie sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (žr., be kita ko, Sprendimo Phytheron International, C‑352/95, EU:C:1997:170, 14 punktą ir šiuo klausimu Sprendimo Santesteban Goicoechea, C‑296/08 PPU, EU:C:2008:457, 47 punktą).

30

Šiuo atveju iš paties prašymo priimti prejudicinį sprendimą, apie kurį pranešta visoms Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytoms suinteresuotosioms šalims, teksto matyti, kad Nejvyšší správní soud klausia Teisingumo Teismo dėl atsižvelgimo į nuosavo kapitalo, kurį investavo įmonė, paskirta teikti universaliąsias paslaugas, grąžą principo siekiant nustatyti universaliųjų paslaugų įpareigojimo grynųjų sąnaudų dydį, nes jis nori turėti informacijos, kuri jam leistų nuspręsti, ar galima atsižvelgti į šią nuosavo kapitalo grąžą, kai ji apibrėžiama kaip 14,5 % tos įmonės kapitalo investicijų buhalterinės vertės.

31

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, kad reikia atsakyti į kitus klausimus dėl eilučių, kurios gali būti įtrauktos į universaliųjų paslaugų įpareigojimo grynąsias sąnaudas, ar dėl įmonei, paskirtai teikti universaliąsias paslaugas, tenkančios „nepagrįstai didelės prievolės“ nustatymo.

32

Todėl reikia atsakyti į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą ir nereikia atsakyti į naujus T‑Mobile Czech Republic ir O2 Czech Republic pasiūlytus klausimus.

33

Remiantis Direktyvos 2002/22 12 ir 13 straipsniais, siekiant nustatyti įmonei, paskirtai teikti universaliąsias paslaugas, galimai mokėtiną kompensaciją, pirmiausia reikia apskaičiuoti įmonės, paskirtos teikti universaliąsias paslaugas, universaliųjų paslaugų įpareigojimo grynąsias sąnaudas, o paskui, kai nacionalinės reguliavimo institucijos nustato, kad įmonei universaliųjų paslaugų įpareigojimai yra nepagrįstai didelė prievolė, jos pradeda taikyti tai įmonei nustatytų grynųjų sąnaudų kompensavimo mechanizmą ir (ar) paskirsto universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynąsias sąnaudas elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams.

34

Pagal Direktyvos 2002/22 IV priedo A dalies antrą pastraipą grynosios sąnaudos yra paskirtosios įmonės grynųjų sąnaudų, kai ji dirba teikdama universaliąsias paslaugas, ir jos grynųjų sąnaudų, kai ji dirba tokių paslaugų neteikdama, skirtumas. Kaip pripažino visos Teisingumo Teismui pastabas pateikusios suinteresuotosios šalys, apskaičiuojant grynąsias sąnaudas reikia atsižvelgti į skolinto ar nuosavo kapitalo sąnaudas, kai paskirtoji įmonė turi pasinaudoti kapitalu, kad atliktų teikiant universaliąsias paslaugas reikalingas investicijas.

35

Šiuo atžvilgiu mažai turi reikšmės tai, kad ši grynųjų sąnaudų eilutė nacionalinėje teisėje vadinama „protingu pelnu“, nes jis iš tikrųjų reiškia universaliųjų paslaugų teikėjo patirtas sąnaudas.

36

Nors Direktyvoje 2002/22 nėra jokios aiškios nuorodos į tai, kad į nuosavo kapitalo sąnaudas ar „protingą pelną“ galima atsižvelgti apskaičiuojant universaliąsias paslaugas teikiančios įmonės grynąsias sąnaudas, teleologinis šios direktyvos aiškinimas leidžia padaryti tokią išvadą.

37

Direktyvos 2002/22 3 straipsnio 2 dalyje pabrėžiama būtinybė užtikrinti veiksmingiausią universaliųjų paslaugų įgyvendinimą kuo mažiau iškraipant rinką. Kaip teigiama šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje, teikiant universaliąsias paslaugas kai kurios paslaugos kai kuriems galutiniams paslaugų gavėjams gali būti teikiamos skirtingomis nei rinkos kainomis. Todėl, kaip matyti iš tos pačios direktyvos 18 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, jog tais atvejais, kai įrodoma, kad nuostolinga vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus arba kad grynosios sąnaudos viršija įprastas komercines sąlygas, valstybės narės prireikus turėtų nustatyti tokių įpareigojimų grynųjų sąnaudų finansavimo mechanizmus (žr. Sprendimo Base ir kt., C‑389/08, EU:C:2010:584, 34 punktą).

38

Investuoto kapitalo sąnaudos yra visų įmonės, veikiančios įprastomis verslo sąlygomis, sąnaudų dalis. Taigi, į jas taip pat turi būti atsižvelgta apskaičiuojant su universaliųjų paslaugų įpareigojimu susijusias grynąsias sąnaudas, kad universaliąsias paslaugas teikti paskirta įmonė, nenukrypdama nuo įprastų verslo sąlygų ir nepatirdama nuostolio, galėtų susigrąžinti specialiąsias grynąsias sąnaudas.

39

Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2002/22 18 konstatuojamosios dalies, galimai suteiktas finansavimas siekiant kompensuoti universaliųjų paslaugų įpareigojimo grynąsias sąnaudas turi neprieštarauti SESV 107 ir 108 straipsniams. Kaip pažymi Europos Komisija, aiškinant sąvoką „grynosios sąnaudos“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, reikia atsižvelgti į taisykles, susijusias su visuotinės ekonominės svarbos paslaugų kompensavimo vertinimu pagal SESV 107 straipsnį.

40

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kompensacija atlyginant už ją gaunančių įmonių suteiktas viešąsias paslaugas negali būti didesnė, negu būtina šių įpareigojimų vykdymo sąnaudoms visiškai ar iš dalies padengti, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įpareigojimų vykdymu (pagal analogiją žr. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 92 punktą).

41

Dėl nuosavo kapitalo grąžos vertinimo metodo reikia pažymėti, kad iš Direktyvos 2002/22 18 konstatuojamosios dalies matyti, jog įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos turi būti tinkamai apskaičiuojamos, o jų finansavimas turi kuo mažiau iškraipyti rinką ir įmonėms taikomas sąlygas. Todėl kapitalo kompensavimas turėtų būti būtinas ir protingas, tiesiogiai siejamas su teikiant universaliąsias paslaugas atliktomis investicijomis ir neturėtų lemti per didelio kompensavimo atitinkamo teikėjo naudai.

42

Kaip pažymėjo Tarnyba ir Europos Komisija, Komisijos komunikato dėl ES valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą 61 punkte ir Sprendimo 2012/21 5 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kaip įvertinti protingą pelną, atitinkantį kapitalo grąžos normą. Nors šis komunikatas nėra privalomo pobūdžio teisės aktas, jis gali būti atspirties taškas aiškinant sąvoką „grynosios sąnaudos“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2002/22.

43

Pagal šio komunikato 61 punktą ir Sprendimo 2012/21 5 straipsnio 5 dalį „protingą pelną“ reikėtų suvokti kaip kapitalo grąžos normą, kurios reikėtų vidutinei įmonei, svarstančiai, ar visuotinės ekonominės svarbos paslaugą teikti visu pavedimo laikotarpiu, atsižvelgiant į galinčios kilti rizikos mastą. Rizikos mastas priklauso nuo sektoriaus, paslaugos rūšies ir kompensavimo mechanizmo ypatumų. Ši norma apibrėžiama kaip vidinė grąžos norma, kurią įmonė gauna iš pavedimo laikotarpiu investuoto kapitalo. Ši norma gali būti nustatoma lyginant panašias įmones.

44

Atsižvelgdamas būtent į šiuos dalykus nacionalinis teismas turi patikrinti, ar nacionalinėje teisėje numatyta metinė grąžos norma, kuri yra fiksuota ir siekia 14,5 % įmonės, paskirtos teikti universaliąsias paslaugas, investuoto nuosavo kapitalo buhalterinės vertės, atitinka šio sprendimo 40–43 punktuose nurodytus kriterijus.

45

Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2002/22 12 ir 13 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiama į grynąsias šių paslaugų teikimo įpareigojimo sąnaudas įtraukti šios paslaugos teikėjo „protingo pelno“, kurį sudaro nuosavo kapitalo grąžos norma, kurios reikalautų į universaliųjų paslaugų teikėją panaši įmonė, svarstanti, ar visuotinės ekonominės svarbos paslaugą teikti visu pavedimo laikotarpiu, atsižvelgiant į galinčios kilti rizikos mastą.

46

Jei atlikęs nagrinėjimą, kaip numatyta šio sprendimo 44 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad nacionalinė teisė neatitinka atsakant į pirmąjį klausimą nurodytų gairių, tada reikia atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus, kuriuos užduodamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2002/22 12 ir 13 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie veikia tiesiogiai, o jei taip – ar jais galima remtis komercinės bendrovės, kurios 51 % akcijų turi valstybė narė, atžvilgiu.

47

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką direktyva pati savaime negali sukurti asmeniui pareigų, bet tik gali suteikti teisių. Todėl asmuo negali remtis direktyva prieš valstybę narę, jei valstybė turi pareigą, kuri tiesiogiai susijusi su kitos pareigos, pagal šią direktyvą nustatytos trečiajam asmeniui, vykdymu (žr. Sprendimo Wells, C‑201/02, EU:C:2004:12, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir Sprendimo Arcor ir kt., C‑152/07–C‑154/07, EU:C:2008:426, 35 punktą).

48

Tačiau vien remiantis neigiamu poveikiu trečiojo asmens teisėms, net jeigu jis realus, negalima pateisinti asmens teisės remtis direktyvos nuostatomis prieš atitinkamą valstybę narę atėmimo (žr. Sprendimo Wells, C‑201/02, EU:C:2004:12, 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir Sprendimo Arcor ir kt., C‑152/07–C‑154/07, EU:C:2008:426, 36 punktą).

49

Nacionalinio teismo nagrinėjamoje pagrindinėje byloje ginčas vyksta tarp privačių asmenų ir atitinkamos valstybės narės, kuri veikia per nacionalinę reguliavimo instituciją – ginčijamo sprendimo autorę.

50

Toliau reikia pažymėti, kad O2 Czech Republic yra trečioji šalis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamoje byloje ir gali tik patirti neigiamų pasekmių, kurios negali būti laikomos pagal direktyvas, kuriomis remiamasi nacionaliniame teisme, nustatytomis pareigomis. Vadinasi, klausimas, ar ši įmonė yra valstybės įmonė, neturi reikšmės.

51

Atsižvelgiant į tai, kas pažymėta, reikia išnagrinėti, ar Direktyvos 2002/22 12 ir 13 straipsniai tenkina tiesioginio veikimo sąlygas.

52

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką visais atvejais, kai direktyvos nuostatos, atsižvelgiant į jų turinį, yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios, privatūs asmenys nacionaliniuose teismuose gali jomis remtis prieš valstybę, jeigu ji ją perkėlė netinkamai (žr. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 103 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir Sprendimo Arcor ir kt., C‑152/07–C‑154/07, EU:C:2008:426, 40 punktą).

53

Direktyvos 2002/22 12 ir 13 straipsniai atitinka šiuos kriterijus, nes juose aiškiai teigiama, kad galimas universaliųjų paslaugų įpareigojimų finansavimas turi būti atliekamas remiantis grynųjų sąnaudų, kurios turi būti suprantamos kaip apimančios ir „protingą pelną“, atitinkantį kapitalo grąžos normą, apskaičiavimu, ir šiam įpareigojimui netaikoma jokia sąlyga. Net jei Direktyva 2002/22 nacionalinėms reguliavimo institucijoms palieka tam tikrą diskreciją įgyvendinant šias nuostatas, tai nedaro poveikio iš šių nuostatų kylančios pareigos aiškumui ir besąlygiškumui (pagal analogiją žr. Sprendimo GMAC UK, C‑589/12, EU:C:2014:2131, 29, 30 ir 32 punktus).

54

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2002/22 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jie veikia tiesiogiai, ir jais asmenys tiesiogiai gali remtis nacionaliniame teisme, siekdami užginčyti nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimą.

55

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyva 2002/22 turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma siekiant nustatyti paskirtosios įmonės teikiamų universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynųjų sąnaudų dydį laikotarpiu iki Čekijos Respublikos įstojimo į Sąjungą, t. y. 2004 m. nuo tų metų sausio 1 d. iki balandžio 30 d.

56

Stojimo akto 2 straipsnyje numatyta, kad nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos Centrinio Banko priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose Sutartyse ir stojimo akte nustatytomis sąlygomis.

57

Kaip pabrėžė Komisija, šiame akte nėra specialių nuostatų dėl Direktyvos 2002/22 straipsnių taikymo iki atitinkamų valstybių narių įstojimo.

58

Nesant tokių nuostatų, pagal Stojimo akto 2, 53 ir 54 straipsnius Direktyva 2002/22 tapo taikytina Čekijos Respublikai nuo jos įstojimo į Sąjungą dienos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Saldanha ir MTS, C‑122/96, EU:C:1997:458, 14 punktą; Nutarties Pannon, C‑143/09, EU:C:2009:564, 17 punktą; Sprendimo Elektrownia Pątnów II, C‑441/08, EU:C:2009:698, 32 punktą ir Nutarties RANI Slovakia, C‑298/09, EU:C:2010:343, 38 punktą).

59

Vadinasi, Direktyva 2002/22 turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma siekiant nustatyti paskirtosios įmonės teikiamų universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynųjų sąnaudų dydį laikotarpiu iki Čekijos Respublikos įstojimo į Sąjungą, t. y. 2004 m. – nuo tų metų sausio 1 d. iki balandžio 30 d.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: