1. 

Šis apeliacinis skundas paduotas dėl Bendrojo Teismo sprendimo, kuriuo atmestas reikalavimas pripažinti, kad NIOC įrašymas į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas dėl jų paramos vyriausybei, kurios atžvilgiu imtasi ribojamųjų priemonių įgyvendinant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas, sąrašą prieštarauja teisei. Apeliantė Irano valstybinė įmonė, veikianti naftos ir gamtinių dujų srityje, prieštarauja jai pritaikytai ribojamajai priemonei ir tam pagrįsti pateikia 6 pagrindus, kuriuose iš esmės nurodo, pirma, netinkamą teisinį pagrindą, kuriuo Taryba įgaliota priimti nuostatą, pagal kurią jai buvo pritaikyta ši priemonė, antra, kriterijaus, kuriuo vadovautasi taikant šią priemonę, nekonkretumą ir neapibrėžtumą.

2. 

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi detaliau išaiškinti, kokiomis sąlygomis, užginčijus ribojamąją priemonę, galima ginčyti bendrosios teisės normos, kuria remiantis imtasi ribojamosios priemonės, teisėtumą remiantis padarytais procedūriniais pažeidimais arba tuo, kad pažeistos trečiųjų asmenų teisės.

3. 

Teisingumo Teismui taip pat suteikta galimybė papildyti savo praktiką, kuri dar labai negausi, dėl SESV 291 straipsnyje įtvirtintų įgyvendinimo įgaliojimų, šiuo atveju, lyginant juos su Tarybai SESV 215 straipsniu suteiktais įgaliojimais.

4.

Priimdama 2010 m. birželio 9 d. Rezoliuciją 1929 (2010) Jungtinių Tautų Saugumo Taryba išplėtė ribojamųjų priemonių, nustatytų tos pačios Saugumo Tarybos rezoliucijomis 1737 (2006), 1747 (2007) ir 1803 (2008), taikymo sritį ir nustatė papildomas ribojamąsias priemones Iranui.

5.

2010 m. birželio 17 d. Europos Vadovų Taryba paragino Europos Sąjungos Tarybą imtis būtinų priemonių, kad būtų įgyvendintos Rezoliucijoje 1929 (2010) numatytos priemonės, ir kitų lydimųjų priemonių siekiant prisidėti prie to, kad derybomis būtų sprendžiamas susirūpinimą keliantis klausimas dėl Irano technologijų, susijusių su jo branduoline ir balistine programomis, plėtros.

6.

2010 m. liepos 26 d. Taryba priėmė Sprendimą 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP ( 2 ). Šio sprendimo II priede buvo išvardyti asmenų ir subjektų, – išskyrus tuos, kurie nurodyti Jungtinių Tautų lygiu, – kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldomi, pavadinimai.

7.

Tas sprendimas buvo iš dalies pakeistas 2012 m. sausio 23 d. Sprendimu 2012/35/BUSP ( 3 ), kurio 13 konstatuojamojoje dalyje teigiama: „leidimo atvykti apribojimai ir lėšų bei ekonominių išteklių įšaldymas turėtų būti taikomi ir papildomiems asmenims bei subjektams, kurie remia Irano Vyriausybę, kad ji galėtų vykdyti branduolinę veiklą, susijusią su didesne platinimo rizika, arba kurti branduolinių ginklų pristatymo sistemas, visų pirma asmenims ir subjektams, kurie Irano Vyriausybei teikia finansinę, logistinę ar materialinę paramą“.

8.

Minėto sprendimo 2012/35 1 straipsnio 7 dalies a punkto ii papunkčiu Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalis papildyta c punktu, kuriame numatyta įšaldyti lėšas „kit[ų] į I priedą neįtraukt[ų] asmen[ų] ir subjekt[ų], teikian[čių] paramą Irano Vyriausybei, ir su jais susij[usių] asmen[ų] bei subjekt[ų], išvardyt[ų] II priede“.

9.

2012 m. kovo 23 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 267/2012 ( 4 ), kurio 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įšaldomos IX priede išvardytų asmenų, subjektų ir įstaigų lėšos, kai nustatoma, kad „d) tai kiti asmenys, subjektai arba įstaigos, teikiantys paramą, pavyzdžiui, materialinę, logistinę arba finansinę paramą, Irano Vyriausybei, ir su jais susiję asmenys ir subjektai“.

10.

To paties reglamento 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Jeigu Taryba nusprendžia fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui arba įstaigai taikyti 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas priemones, ji atitinkamai iš dalies keičia IX priedą.“

11.

2012 m. spalio 15 d. Taryba priėmė Sprendimą 2012/635/BUSP ( 5 ) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio 16 konstatuojamojoje dalyje teigiama, jog „į Sprendimo 2010/413/BUSP II priede išdėstytą asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą reikėtų papildomai įtraukti tam tikrus asmenis ir subjektus, visų pirma Iranui nuosavybės teise priklausančius subjektus, veikiančius naftos ir dujų sektoriuje, nes jie yra esminis pajamų šaltinis Irano Vyriausybei“.

12.

Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 8 dalies a punktu buvo iš dalies pakeistas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktas – į asmenų, kuriems taikytinos ribojamosios priemonės, ratą įtraukti „kiti asmenys ir subjektai, kuriems netaikomas I priedas, teikiantys paramą Irano Vyriausybei, ir jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai ar asmenys ir su jais susiję subjektai, kaip išvardyta II priede“.

13.

Ginčijamo sprendimo 2 straipsniu apeliantės pavadinimas buvo įtrauktas į Sprendimo 2010/413 II priedo I antraštinę dalį „Asmenys ir subjektai, dalyvaujantys branduolinėje arba su balistinėmis raketomis susijusioje veikloje, bei asmenys ir subjektai, teikiantys paramą Irano Vyriausybei“, kartu pateikiant tokią pastabą: „Valstybei priklausantis ir jos valdomas subjektas, teikiantis finansinius išteklius Irano Vyriausybei. NIOC valdybos direktoriaus pareigas eina naftos ministras, o NIOC valdančiojo direktoriaus pareigas – naftos viceministras.“

14.

Tą pačią dieną – 2012 m. spalio 15 d. – Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 945/2012 (toliau – ginčijamas įgyvendinimo reglamentas) ( 6 ), kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui.

15.

Ginčijamo įgyvendinimo reglamento 1 straipsniu apeliantės pavadinimas įtrauktas į Reglamento Nr. 267/2012 IX priedą, kuriame nurodyti „[a]smenys ir subjektai, dalyvaujantys branduolinėje arba su balistinėmis raketomis susijusioje veikloje, ir asmenys bei subjektai, teikiantys paramą Irano Vyriausybei“, ir prie įrašo pateikta tokia pastaba: „Valstybei priklausantis ir jos valdomas subjektas, teikiantis finansinius išteklius Irano Vyriausybei. NIOC valdybos direktoriaus pareigas eina naftos ministras, o NIOC valdančiojo direktoriaus pareigas – naftos viceministras.“

16.

Apie ginčijamą sprendimą ir ginčijamą įgyvendinimo reglamentą apeliantei pranešta 2012 m. spalio 16 d.; 2012 m. gruodžio 26 d. apeliantė užginčijo jos įrašymą ir pareikalavo, kad Taryba persvarstytų savo sprendimą. Ji kartu paprašė perduoti visą bylos medžiagą, kuria remiantis priimti ginčijamas sprendimas ir įgyvendinimo reglamentas, įskaitant įrodymus, pagrindusius jos įrašymą į sąrašą, ir valstybių narių, kurios tai pasiūlė, pavadinimus.

17.

2013 m. kovo 12 d. raštu Taryba apeliantei perdavė a) keturių valstybių narių pateiktus pasiūlymus įrašyti į sąrašą; b) 2012 m. spalio 9 d. darbo grupės CONEM (Artimieji Rytai / Persijos įlankos šalys) susitikimo protokolą; c) 2012 m. spalio 11 ir 12 d. Tarybos generalinio sekretoriato raštus Nuolatiniam atstovų komitetui (COREPER) / Taryba ir 2012 m. spalio 12 d. COREPER raštą Tarybai.

18.

Taryba neatskleidė pasiūlymą pateikusių valstybių narių tapatybės, tačiau nurodė, kad pasiūlymui pritarta vieningai.

19.

Apeliantė pareiškė Bendrajame Teisme ieškinį dėl ginčijamo sprendimo ir ginčijamo įgyvendinimo reglamento panaikinimo, kuriame rėmėsi motyvavimo stoka, teisinio pagrindo nebuvimu, neteisėtumu, teisės, faktų ir vertinimo klaidomis, teisių į gynybą, į gerą administravimą ir veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, taip pat proporcingumo principo ir nuosavybės teisės pažeidimu.

20.

2014 m. liepos 16 d. Bendrojo Teismo sprendimu ( 7 ) ieškinys buvo atmestas.

21.

Bendrasis Teismas apeliantės ieškinio motyvus sugrupavo į šešis pagrindus. Kiek tai susiję su pirmuoju ieškinio pagrindu (motyvavimo stoka dėl teisinio pagrindo nenurodymo), kuris nagrinėtas skundžiamo sprendimo 39–44 punktuose, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamame įgyvendinimo reglamente nurodant Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalį įvykdyta pareiga nurodyti teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi Taryba galėjo jį priimti.

22.

Tariamą teisinio pagrindo nebuvimą, kuris nurodytas antrajame ieškinio pagrinde, Bendrasis Teismas analizavo skundžiamo sprendimo 46–86 punktuose; šiuose punktuose nagrinėtas minėtos Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalies teisėtumas, atsižvelgiant į SESV 215 straipsnio 2 dalį ir SESV 291 straipsnio 2 dalį, ir prieita prie išvados, kad lėšų įšaldymo priemonės galėjo būti priimtos remiantis pastarąja nuostata ir kad šioje byloje įvykdytos sąlygos dėl įgyvendinimo įgaliojimų suteikimo Tarybai.

23.

Trečiajam ieškinio pagrindui, susijusiam iš esmės su Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkto ir Reglamento 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkto neteisėtumu, skirti skundžiamo sprendimo 90–132 punktai, kuriuose paeiliui paneigta, kad buvo koks nors teisinės valstybės vertybių, nuosavybės teisių ir proporcingumo principo pažeidimas ir kad taikytinuose teisės aktuose ginčijamas kriterijus suformuluotas, kaip teigta, akivaizdžiai nenuosekliai.

24.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas, kuriame Bendrasis Teismas sugrupavo dvi apeliantės nurodytas teisės klaidas, vieną fakto klaidą ir vieną vertinimo klaidą, buvo atmestas dėl skundžiamo sprendimo 134–148 punktuose nurodytų priežasčių. Bendrojo Teismo nuomone, nebuvo galima patvirtinti nei apeliantės nurodytos klaidos aiškinant Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktą, nei to, kad padaryta fakto klaida, kai teigta, jog apeliantė buvo Irano valstybės valdoma įmonė, ar vertinimo klaida, kai padaryta išvada, jog apeliantė aprūpino lėšomis Irano vyriausybę būtent dėl to, kad ji valdoma Irano valdžios institucijų.

25.

Penktajame ieškinio pagrinde buvo sugrupuoti kaltinimai dėl motyvavimo pareigos pažeidimo ir teisių į gynybą, į gerą administravimą ir į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo; visus juos Bendrasis Teismas atmetė skundžiamo sprendimo 151–166 punktuose arba dėl to, kad tai buvo jau anksčiau atmesti kaltinimai, arba konstatavus, kad apeliantės įrašymą į ginčijamus sąrašus pateisinantys pagrindai buvo aiškiai nurodyti ginčijamuose aktuose ir pagrįsti pakankamais motyvais.

26.

Šeštasis ir paskutinis ieškinio pagrindas buvo susijęs su galimais proporcingumo principo ir nuosavybės teisės pažeidimais. Skundžiamo sprendimo 173–177 punktuose paaiškinta, jog aptariamas kaltinimas tik pakartoja kitus jau atmestus kaltinimus, ir negalima patvirtinti ginčijamų priemonių neproporcingumo, remiantis po jų priėmimo įvykusiais įvykiais.

27.

Apeliacinis skundas grindžiamas šešiais pagrindais; savo pastabose Taryba ir Komisija prieštaravo šiems pagrindams.

28.

NIOC, Taryba ir Komisija atvyko į 2015 m. balandžio 28 d. viešą teismo posėdį; jame Teisingumo Teismas paprašė išdėstyti nuomonę šiais klausimais: a) ESS 24 ir 26 straipsnių, kurie nurodyti SESV 291 straipsnio 2 dalyje, galima reikšmė Tarybos įgyvendinimo įgaliojimams; b) Reglamento (ES) Nr. 961/2010 ( 8 ) 15 konstatuojamosios dalies, kurioje minima Tarybos galimybė keisti sąrašus, galima reikšmė bylai; c) galimos pasekmės to, kad Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalyje numatytus Tarybos įgaliojimus pasiūlė Komisija ir vyriausiasis įgaliotinis, turint omenyje, kad 2014 m. vasario 4 d. Sprendime Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba ( 9 ) Bendrajam Teismui suabejojo, ar ieškovė turi teisę pateikti ieškinio pagrindą dėl iš esmės Parlamento prerogatyvų pažeidimo; d) būtinybė, ginant apeliantės interesus pagal SESV 277 straipsnį, nurodyti pagrindines trečiųjų asmenų teises, atsižvelgiant į Sprendimą Wöhrmann ir Lütticke / Komisija ( 10 ) .

29.

NIOC pirmiausia teigia, kad Reglamente Nr. 267/2012 tinkamai nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo Taryba įgaliojama priimti ginčijamą įgyvendinimo reglamentą, nes šio reglamento 46 straipsnio 2 dalyje nenustatyta teisinė jo IX priedo pakeitimo forma. Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad, nurodant šią nuostatą ginčijamame įgyvendinimo reglamente, buvo aiškiai nurodytas jo teisinis pagrindas.

30.

Taryba savo ruožtu, kaip ir Bendrasis Teismas, mano, kad Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalyje esantis įgaliojimas yra tinkamas ginčijamo įgyvendinimo reglamento teisinis pagrindas, todėl tenkinamas reikalavimas nurodyti motyvus, numatytas SESV 296 straipsnyje, kurio pirmoje pastraipoje pateikta nuoroda į „priimamo akto tipą“ turi būti aiškinama taip, kad kaip teisinis pagrindas gali būti naudojamos tik tos nuostatos, kuriomis viena ar kelios institucijos įgaliojamos imtis veiksmų tam tikroje srityje ir nurodoma procedūra, kurios privalu laikytis priimant atitinkamus aktus, tačiau nebūtinai konkrečiai nurodoma jų teisinė forma.

31.

Pirmoje pagrindo dalyje apeliantė teigia, kad remiantis 2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo sprendimu ( 11 ) SESV 215 straipsnio 2 dalis yra vienintelis galimas teisinis pagrindas priimti individualias ribojamąsias priemones.

32.

Taryba atsikerta, kad nuoroda į šį sprendimą yra nereikšminga sprendžiant nagrinėjamą bylą, nes anoje byloje keltas klausimas, ar ribojamosios priemonės, skirtos kovoti su terorizmu, turėjo būti priimtos remiantis SESV 75 straipsniu, ar taip pat galėjo būti priimtos remiantis SESV 215 straipsnio 2 dalimi, ir Teisingumo Teismas pasirinko pastarąją galimybę. Be to, Taryba pritaria šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 54 punkte pateiktam atsakymui.

33.

Antroje pagrindo dalyje, taip pat remiantis minėtu Sprendimu Parlamentas / Komisija, teigiama, kad SESV 215 straipsnyje ir SESV 291 straipsnyje (įgyvendinimo aktai) numatytos procedūros nesuderinamos.

34.

Taryba pakartoja, kad nurodytas teismo sprendimas nereikšmingas, ir ji mano, kad negalima pripažinti, jog vienos ar kitos procedūros naudojimas reiškia, kad asmenys ir subjektai, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, priimtos pagal SESV 215 straipsnį, naudojasi garantijomis (kurios reikalauja, kad aktą, kuriuo jiems tokios priemonės nustatomos, turi bendrai pasiūlyti Komisija ir vyriausiasis įgaliotinis), kurių neturi tie asmenys ir subjektai, kuriems tokios priemonės taikomos remiantis aktu, priimtu pagal SESV 291 straipsnio 2 dalį. Taip yra dėl to, kad skirtingų procedūrų pasirinkimas nelemia garantijų suteikimo atitinkamų aktų adresatams, o veikiau užtikrina iniciatyvos teisę, kuri Sutartimis suteikta Komisijai ir vyriausiajam įgaliotiniui.

35.

Trečioje pagrindo dalyje, kuri nurodyta papildomai, pateikiama papildomų argumentų, kodėl negalima remtis SESV 291 straipsniu, ir teigiama, kad negalima laikyti, jog, be SESV 215 straipsnio, SESV 291 straipsnio 2 dalis gali suteikti Tarybai papildomą teisinį pagrindą priimti ribojamąsias priemones. Apeliantė nurodo dvi priežastis, dėl kurių negalima remtis SESV 291 straipsnio 2 dalimi. Pirma, ši nuostata įtvirtina išimtį iš principinės valstybių narių kompetencijos, numatytos jo 1 dalyje, ir dėl to turi būti aiškinama siaurai. Antra, apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 55 punkto teiginius ir nurodo, kad SESV 215 straipsnyje numatyta procedūra gali būti netinkama paprastoms įgyvendinimo priemonėms priimti, o SESV 291 straipsnio 2 dalis išreiškia Sutarčių rengėjų ketinimą numatyti veiksmingesnę, įgyvendintinos priemonės tipui pritaikytą procedūrą.

36.

Tarybos nuomone, apeliantė klaidingai supranta skundžiamo sprendimo 55 punktą, kai daro išvadą, kad rėmimasis SESV 291 straipsnio 2 dalimi gali būti pateisintas veiksmingumo sumetimais. Bet kuriuo atveju tame punkte išdėstyti Bendrojo Teismo argumentai yra pertekliniai ir dėl to neturi reikšmės nagrinėjant šį apeliacinį skundą. Be to, Taryba atmeta NIOC argumentą, kad SESV 291 straipsnio 2 dalis yra šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinto valstybių narių įgyvendinimo kompetencijos principo išimtis.

37.

Papildomai, jeigu būtų nuspręsta, kad galima remtis SESV 291 straipsnio 2 dalimi siekiant priimti individualias ribojamąsias priemones, apeliantė nurodo trečiąjį pagrindą, kurį sudaro dvi dalys ir kuriuo ji pakartoja, kad ginčijamas įgyvendinimo reglamentas negalėjo būti priimtas remiantis SESV 291 straipsniu, nes pagal SESV 215 straipsnį priimtos ribojamosios priemonės pačios yra įgyvendinimo priemonės, todėl dėl jų nereikia priimti įgyvendinimo priemonių. Tai įrodo Reglamento Nr. 267/2012 priede pateiktas sąrašas, patvirtintas remiantis SESV 215 straipsniu.

38.

Pirmoje pagrindo dalyje apeliantė, nurodydama SESV 291 straipsnio 2 dalyje paminėtus du atvejus, teigia, kad, pirma, Reglamentas Nr. 267/2012 neturi nieko bendra su ESS 24 ir 26 straipsniais – maža to, Sprendimas 2012/35 priimtas remiantis ESS 29 straipsniu – ir, antra, rėmimasis SESV 291 straipsniu šiuo atveju negali būti laikomas „deramai pagrįstu“.

39.

Taryba, priešingai nei NIOC, tvirtina, kad pareiga motyvuoti įgyvendinimo įgaliojimų suteikimą Tarybai pagal SESV 291 straipsnio 2 dalį tėra bendrosios SESV 296 straipsnyje įtvirtintos pareigos nurodyti motyvus išraiška.

40.

Antroje dalyje ginčijamas teiginys, kad Reglamento Nr. 267/2012 28 konstatuojamoji dalis ir 23 straipsnio 2 dalis, kaip nusprendė Bendrasis Teismas, pateisina tai, kad ribojamosios priemonės patenka į Tarybos įgyvendinimo įgaliojimus pagal SESV 291 straipsnio 2 dalį.

41.

Taryba pritaria Bendrojo Teismo aiškinimui ir dar nurodo Reglamento Nr. 267/2012 11 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis.

42.

Subsidiariai, jeigu būtų pripažinta, kad teisėta remtis SESV 291 straipsniu, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalimi Tarybai suteikiami įgaliojimai įgyvendinti šio reglamento 23 straipsnio 2 ir 3 dalis, o to pakanka, kad būtų įvykdyta motyvavimo pareiga dėl teisinio pagrindo nurodymo. Apeliantės nuomone, Reglamente Nr. 267/2012 nėra jokios nuorodos į SESV 291 straipsnį, o tai reiškia, kad ja daroma nuoroda į SESV 215 straipsnio 2 dalį.

43.

Taryba teigia, kad Bendrasis Teismas vadovavosi Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią teisinio pagrindo nenurodymas savaime nereiškia, kad pažeista motyvavimo pareiga, nes šioje byloje nėra jokios abejonės, kad Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalyje Tarybai suteikti įgyvendinimo įgaliojimai dėl individualių ribojamųjų priemonių.

44.

Subsidiariai taip pat nurodoma Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida, nes jis nusprendė, kad nenurodydama SESV 291 straipsnio Taryba nepažeidė pareigos motyvuoti.

45.

Taryba tik vėl nurodo Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su galimybe nuorodą į teisinį pagrindą pateikti nebūtinai eksplicitiškai.

46.

Pirmoje šio pagrindo dalyje nurodoma teisės klaida, padaryta nusprendus, kad Tarybai suteikta diskrecija nėra neribota ir neteisėta; prie šios išvados prieita „perrašant“ Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punktą.

47.

Taryba nesutinka su teiginiu, kad Bendrasis Teismas „perrašė“ aptariamą nuostatą, ir nurodo ne vieną priežastį, dėl kurios skundžiamo sprendimo negalima aiškinti taip, kaip nurodo NIOC.

48.

Antroje pagrindo dalyje teigiama, kad Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkto „perrašymas“ lėmė teisės į gynybą pažeidimą.

49.

Taryba savo ruožtu pakartoja, kad Bendrasis Teismas neperrašė šioje nuostatoje nurodyto kriterijaus.

50.

Galiausiai trečioje pagrindo dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas prieštaringai teigė, kad, viena, ginčijamas kriterijus susijęs su tokiomis paramos formomis, kuriomis dėl jų kiekybinės ar kokybinės svarbos prisidedama prie Irano branduolinės veiklos tęstinumo (skundžiamo sprendimo 119 punktas), ir, antra, šis kriterijus susijęs su bet kokio pobūdžio parama, kuri, nors ir neturėdama jokio tiesioginio ar netiesioginio ryšio su branduolinio ginklo platinimu, gali tai paskatinti dėl savo kokybinės ar kiekybinės svarbos (skundžiamo sprendimo 140 straipsnis).

51.

Tarybos nuomone, nurodyto prieštaravimo nėra, nes skundžiamo sprendimo 140 punkte Bendrasis Teismas apibendrintai pakartoja 119–121 punktuose išdėstytus argumentus.

52.

Komisija dalyvavo byloje ir pateikė bendrą atsakymą į pirmuosius penkis apeliacinio skundo pagrindus. Jos nuomone, SESV 215 straipsnis yra tinkamas ginčijamo įgyvendinimo reglamento priėmimo pagrindas; bet ne SESV 291 straipsnis, nes teisės aktas, kuriuo suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai, neatspindi Reglamento Nr. 267/2012 tikslo, t. y. nustatyti ribojamąsias priemones Iranui. Šiuo klausimu Komisija nurodo, kad yra daug pavyzdžių, kai reglamentais suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai Komisijai, ir nė vienu atveju kaip teisinis pagrindas nebuvo nurodytas SESV 291 straipsnis.

53.

Be to, pasak Komisijos, SESV 291 straipsnio nuostatos taip pat galėtų būti taikomos ribojamųjų priemonių atveju, ir šiuo aspektu ji nurodo, kad pagal nusistovėjusią Komisijos praktiką, kai priimami bendri pasiūlymai pagal SESV 215 straipsnį, priedų pakeitimus siūloma daryti priimant įgyvendinimo aktus, įskaitant asmenų, kurių lėšos įšaldytos, sąrašų pakeitimus.

54.

Kiek tai susiję su šeštuoju apeliacinio skundo pagrindu, Komisija tvirtina, kad Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punktą reikia aiškinti atsižvelgiant į jo kontekstą ir visus taikytinus teisės aktus, kaip, jos nuomone, tai padarė Bendrasis Teismas; tuomet nesunkiai prieinama prie išvados, kad ginčijamas kriterijus apima tik asmenis ar subjektus, kurie Irano vyriausybei teikia „kokybiškai ir kiekybiškai svarbią“ paramą, kas pasakytina apie apeliantę.

55.

NIOC apeliaciniu skundu prašo, kad Teisingumo Teismas panaikintų skundžiamą teismo sprendimą, patenkintų jos reikalavimus Bendrajame Teisme ir priteistų iš Tarybos abiejose instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

56.

Ir Taryba, ir Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

57.

NIOC yra Irano valstybės įmonė, veikianti naftos ir gamtinių dujų srityje. Jos lėšos buvo įšaldytos 2012 m. spalio 15 d. remiantis ginčijamu sprendimu ir ginčijamu įgyvendinimo reglamentu.

58.

Kriterijai, kuriais vadovautasi įrašant į asmenų ir subjektų, kurių lėšos įšaldomos, sąrašą, bėgant laikui keitėsi. Iš pradžių buvo reikalaujama dalyvavimo Irano branduolinėje veikloje arba tiesioginės sąsajos su ja ( 12 ); šis kriterijus pirmą kartą išplėstas 2010 m. ( 13 ), o vėliau, kiek tai aktualu šiai bylai, dar kartą išplėstas 2012 m. Reglamentu Nr. 267/2012, kurio 23 straipsnio 2 dalyje numatyta įšaldyti IX priede išvardytų asmenų, subjektų ir įstaigų lėšas, kai nustatyta, kad: „d) tai kiti asmenys, subjektai arba įstaigos, teikiantys paramą, pavyzdžiui, materialinę, logistinę arba finansinę paramą, Irano Vyriausybei, ir su jais susiję asmenys ir subjektai“.

59.

Kita vertus, šio Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Jeigu Taryba nusprendžia fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui arba įstaigai taikyti 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas priemones, ji atitinkamai iš dalies keičia [šio reglamento] IX priedą.“

60.

NIOC pateikė ieškinį Bendrajame Teisme, kuriuo prašė panaikinti ginčijamą sprendimą ir ginčijamą įgyvendinimo reglamentą ir pripažinti netaikytinu byloje Reglamentą Nr. 267/2012. Bendrajam Teismui atmetus ieškinį, ji pateikė apeliacinį skundą, grindžiamą šešiais pagrindais, kurie, mano nuomone, o ji šiuo atžvilgiu sutampa su Komisijos, gali būti sujungti į du pagrindus, susijusius atitinkamai su ginčijamo įgyvendinimo reglamento teisiniu pagrindu (pirmasis–penktasis apeliacinio skundo pagrindai) ir įrašymo į sąrašą kriterijaus išplėtimo Sprendimu 2012/35 ir Reglamentu Nr. 267/2012 teisėtumu (šeštasis apeliacinio skundo pagrindas).

61.

Kaip minėta šios išvados 28 punkte, Teisingumo Teismas paprašė šalių per teismo posėdį atsakyti į įvairius klausimus, kurių du susiję su galimybe, kad NIOC turi reikiamą suinteresuotumą nurodyti šiuos apeliacinio skundo pagrindus, kurie abu yra prieštaravimai dėl Reglamento Nr. 267/2012 teisėtumo. Konkrečiai tariant, per teismo posėdį diskutuota, ar kaip apeliacinio skundo pagrindą galima nurodyti a) tariamą Komisijos ir vyriausiojo įgaliotinio pasiūlymo teisės pažeidimą arba b) trečiųjų asmenų pagrindinių teisių pažeidimą.

62.

Kiek tai susiję su pirmuoju klausimu, t. y. galimybe kaip apeliacinio skundo pagrindą nurodyti galimą Komisijos ir vyriausiojo įgaliotinio pasiūlymo teisės pažeidimą, Taryba pažymėjo, kad dėl galimos teisinio pagrindo nustatymo klaidos tebūtų pažeista Sąjungos institucijų pusiausvyra, nes SESV 291 straipsnyje ir SESV 215 straipsnyje skirtingos procedūros numatytos būtent dėl specifinio Tarybos, Komisijos ir vyriausiojo įgaliotinio pozicijų užsienio politikos srityje apibrėžimo, kuris neturi poveikio individualių teisių garantijoms.

63.

Dėl galimybės remtis trečiųjų asmenų teisėmis Taryba teigia, kad tiek, kiek NIOC ginčija įrašymo kriterijaus teisėtumą remdamasi tuo, kad pagal Sąjungos teisės aktų leidėjo suformuluotą šio kriterijaus apibrėžtį jo taikymas pažeidžia trečiųjų asmenų teises, NIOC apeliaciniu skundu iš tiesų siekia įgyvendinti abstrakčią nuostatų, kurių teisėtumą ginčija, kontrolę.

64.

Mano nuomone, nė vienas iš apeliacinio skundo pagrindų nėra nepriimtinas.

65.

NIOC suinteresuotumas, taigi ir jos galimybė nurodyti konkrečius pagrindus, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 267/2012 neteisėtumo konstatavimo padarinius ginčijamo sprendimo ir ginčijamo įgyvendinimo reglamento galiojimui. Trumpai tariant, jeigu pirmojo neteisėtumas turėtų įtakos pastarųjų galiojimui, NIOC turėtų teisę kaip apeliacinio skundo pagrindą nurodyti šį neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Tai nepriklauso nuo galimų tokio neteisėtumo priežasčių. Nesvarbu, ar tai būtų formalus, ar procedūrinis pažeidimas, ar negaliojimo priežastis būtų susijusi su aptariamos nuostatos turiniu, šioje byloje aišku, kad negalima paneigti NIOC teisės remtis neteisėtumu, kurį konstatavus taptų netaikytinos nuostatos ir aktai, su kuriais ji ir tiesiogiai, ir konkrečiai susijusi, kaip antai ginčijamos ribojamosios priemonės.

66.

Kursyvu išskyriau žodį „netaikytinos“, nes kalbama būtent apie tai ir tik apie tai. SESV 277 straipsnyje labai aiškiai numatyta, kad „bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas <...> visuotinai taikomas aktas, šalis gali [reikalauti] <...>, kad <...> Teisingumo Teismas tą aktą pripažintų netaikytinu“. Šis netaikytinumas turi būti grindžiamas „[SESV] 263 straipsnio antrojoje pastraipoje nurodytais pagrindais“, t. y. neteisėtumo pagrindais. Vis dėlto SESV 277 straipsnio atveju šie motyvai nelemia atitinkamos nuostatos negaliojimo arba neteisėtumo ir lemia tik jos netaikymą ad casum ( 14 ) .

67.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, negalima remtis reglamento neteisėtumu vykstant procesui, kuriame ginčijami sprendimai, kurie nėra šio reglamento įgyvendinimo priemonės ( 15 ). Tačiau šioje byloje ginčijamų nuostatų galiojimas tiesiogiai priklauso nuo Reglamento Nr. 267/2012 galiojimo, todėl tai nėra toks pat atvejis, dėl kurio priimtas Sprendimas Taryba / Chvatal; tame sprendime atmesta Teisingumo Teismo tarnautojų galimybė remtis reglamento neteisėtumu, nes jis buvo taikytinas tik Europos Parlamentui ir dėl to, nors ir turėjo neteisėtų nuostatų, negalėjo būti ieškovų pareigūnų reikalavimų teisinis pagrindas ( 16 ).

68.

Tiesa, kaip Teisingumo Teismas nurodė šalims, byloje Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba Bendrasis Teismas nepatvirtino galimybės, kad „ieškovas [bankas, kurio dalis priklauso trečiajai valstybei,] turi teisę pateikti ieškinio pagrindą dėl iš esmės Parlamento prerogatyvų pažeidimo“ ( 17 ). Vis dėlto šią galimybę Teisingumo Teismas natūraliai pripažįsta bylose, kai ginčas dėl teisinio pagrindo, kuriuo remiantis priimti ginčijami teisės aktai, tinkamumo yra susijęs su tarpinstitucinės pusiausvyros problema, o ši problema iš principo nesusijusi su asmens, kuris ginčija tų teisės aktų taikytinumą, „subjektyviais interesais“ ( 18 ).

69.

Atitinkamą subjektyvų interesą, kalbant apie SESV 277 straipsnį, sudaro tik interesas, kad nebūtų taikoma nuostata, kuriai būdingas neteisėtumo pagrindas; kaip jau priminiau, SESV 277 straipsnyje nurodytas netaikytinumas gali būti grindžiamas „[SESV] 263 straipsnio antrojoje pastraipoje nurodytais pagrindais“, t. y. „kompetencijos trūkumu, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimu, Sutarčių ar kokios nors su jų taikymu susijusios teisės normos pažeidimu arba piktnaudžiavimu įgaliojimais“. Galiausiai rūpimas klausimas yra ne nuostatos, kurios teisėtumas ginčijamas, pripažinimas negaliojančia, o jos netaikymas dėl negaliojimo konkrečiu apeliantės atveju.

70.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad jeigu Reglamentas Nr. 267/2012 būtų neteisėtas dėl to, kad Tarybai suteikti įgaliojimai, kaip suformuluota jo 46 straipsnio 2 dalyje, keisti jo IX priedą, tai reikštų, kad ieškovės įrašymas į šiame priede esantį sąrašą neturėtų tinkamo teisinio pagrindo ir dėl to turėtų trūkumų, kas lemtų netaikymą šio reglamento atveju ir atitinkamai NIOC įrašymo į šį sąrašą negaliojimą.

71.

Žinoma, kaip jau nurodė Taryba, SESV 215 straipsnis ir SESV 291 straipsnio 2 dalis kaip teisiniai pagrindai skiriasi tuo, kad juose iš esmės numatytos skirtingos procedūros, ir tuo galiausiai siekta užtikrinti – pirmuoju atveju – Komisijos ir vyriausiojo įgaliotinio iniciatyvos teisę. Vis dėlto tai nereiškia, jog vieno ar kito teisinio pagrindo pasirinkimas svarbus tik tiek, kiek susijęs su galimu institucijų pusiausvyros, kurią siekta išlaikyti nustačius šias teisines procedūras, pažeidimu.

72.

Nėra jokios abejonės, kad SESV 291 straipsnio 2 dalies procedūros naudojimas tuo atveju, kai iš SESV būtų matyti, kad būtina vadovautis SESV 215 straipsniu, lemtų Reglamento Nr. 267/2012 neteisėtumą ir jo netaikymą apeliantės atveju, o sprendimas, kuriuo remiantis ji įtraukta į ginčijamą sąrašą, būtų negaliojantis. Komisijos ir vyriausiojo įgaliotinio interesas yra tas, kad Reglamentas Nr. 267/2012 nepažeistų Sutarčių, o NIOC interesas – kad šis reglamentas nebūtų jai taikomas būtent dėl jo neteisėtumo. Būtent šis pastarasis interesas svarbus taikant SESV 277 straipsnį ir yra vienintelis, į kurį reikia atsižvelgti vertinant, ar priimtini šio reglamento neteisėtumu grindžiami prieštaravimai.

73.

Kalbant apie prieštaravimą dėl priimtinumo, grindžiamą trečiųjų asmenų teisių ir interesų nurodymu, kitaip tariant, tuo, kad NIOC ginčija įrašymo į ginčijamą sąrašą kriterijaus turinį, akivaizdu, kad, kaip manau, apeliantė iš tiesų siekia apginti savo pačios teises ir interesus. Iš tiesų, NIOC nurodo ne Irano piliečių interesus apskritai, o veikiau nurodydama savo pačios kaip į ginčijamą sąrašą įrašytos bendrovės individualų interesą teigia, kad ji įrašyta dėl to, kad taikytas kriterijus leidžia įrašyti bet kurį asmenį.

74.

Šiuo atžvilgiu klausimas susijęs ne tiek su apeliacinio skundo pagrindo priimtinumu, kiek su turinio ginčijimu. Kitaip tariant, jis susijęs su priežastimi, kodėl apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas „perrašė“ Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte įtvirtintą kriterijų ir taip iškreipė, kaip ji teigia, tikrąją jo reikšmę, t. y. siekį padaryti įmanomą bet kurio iraniečio ar Irano subjekto įtraukimą į sąrašą.

75.

Todėl manau, kad reikia pripažinti priimtinais visus apeliantės nurodytus kaltinimus.

76.

Kaip minėta 60 punkte, šeši apeliantės nurodyti apeliacinio skundo pagrindai turinio požiūriu gali būti sujungti į dvi grupes; pirma, pagrindai, susiję su ginčijamo įgyvendinimo reglamento teisiniu pagrindu (pirmasis–penktasis apeliacinio skundo pagrindai); antra, šeštasis apeliacinio skundo pagrindas, kuriuo ginčijamas kriterijus, taikytas įrašant NIOC į ginčijamą sąrašą. Be to, trys iš jų pateikti kaip pagrindiniai (pirmasis, antrasis ir šeštasis), o kiti pateikti papildomai (trečiasis, ketvirtasis ir penktasis), t. y. tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas pritartų Bendrojo Teismo minčiai, jog tinkamas teisinis pagrindas nagrinėjamu atveju yra SESV 291 straipsnis.

77.

Dėl ginčijamo įgyvendinimo reglamento teisinio pagrindo NIOC nurodo, kad Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalyje turėtų būti, pirma, nurodyta Tarybos sprendimo, kuriuo iš dalies keičiamas priedo, kuriame pateiktas asmenų, kurių lėšos įšaldomos, sąrašas, teisinė forma (pirmasis apeliacinio skundo pagrindas, kuris reiškia Reglamento Nr. 267/2012 nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą). Antra, apeliantė tikina, kad ginčijamos priemonės turėtų būti pagrįstos SESV 215 straipsnio 2 dalimi ( 19 ), o ne SESV 291 straipsniu ( 20 ) (antrasis apeliacinio skundo pagrindas, nukreiptas prieš ginčijamą įgyvendinimo reglamentą ir irgi reiškiantis Reglamento Nr. 267/2012 nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą).

78.

Galiausiai apeliantė papildomai nurodo, kad jei SESV 291 straipsnio naudojimas yra teisėtas, būtų reikėję tai motyvuoti (trečiasis apeliacinio skundo pagrindas, kuriame pakartojamas SESV 291 straipsnio netinkamumas, ir ketvirtasis bei penktasis apeliacinio skundo pagrindai, kurie taip pat yra Reglamento Nr. 267/2012 nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas).

79.

Dėl taikyto kriterijaus teisėtumo (šeštasis apeliacinio skundo pagrindas) apeliantė tvirtina, kad teisės akte jis apibūdintas pernelyg bendrai ir neapibrėžtai, o Bendrasis Teismas, taikydamas šį kriterijų konkrečiu atveju, tiesiog jį „perrašė“.

80.

Pirmasis prieš Reglamentą Nr. 267/2012 nukreiptas kaltinimas susijęs su tuo, kad 46 straipsnio 2 dalyje nenurodyta, kokia forma turi būti priimami sprendimai iš dalies pakeisti jo IX priedą, ir dėl to ši nuostata negali būti ginčijamo įgyvendinimo reglamento teisinis pagrindas.

81.

Iš tiesų nagrinėjamoje nuostatoje tik nustatyta: „Jeigu Taryba nusprendžia fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui arba įstaigai taikyti 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas priemones, ji atitinkamai iš dalies keičia IX priedą.“

82.

Kaip tikina NIOC, atsižvelgiant į tai, galimos kelios teisinės formos: a) pagal SESV 215 straipsnį priimtas sprendimas; b) įgyvendinimo reglamentas pagal SESV 291 straipsnį. Nagrinėjamu atveju galiausiai pasirinkta forma – įgyvendinimo reglamentas, turint omenyje, kad Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalyje galėjo būti daroma nuoroda būtent į SESV 291 straipsnio procedūrą.

83.

Mano nuomone, šis Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalies aiškinimas nebuvo visiškai nepagrįstas, nes joje Tarybai suteikti įgaliojimai jau buvo numatyti kitose dėl ribojamųjų priemonių Iranui nustatymo priimtose nuostatose.

84.

Tai pasakytina ir apie reglamentus (ES) Nr. 423/2007 ( 21 ) ir (ES) Nr. 961/2010. Pavyzdžiui, Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad „Taryba, veikdama kvalifikuota balsų dauguma, nustato, peržiūri ir keičia 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų subjektų ir organizacijų sąrašą laikydamasi Tarybos nutarimų, susijusių su Bendrosios pozicijos 2007/140/BUSP II priedu. V priedo sąrašas reguliariai peržiūrimas bent kas 12 mėnesių.“

85.

Savo ruožtu Reglamento Nr. 961/2010 36 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „Jeigu Taryba nusprendžia fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui arba organizacijai taikyti 16 straipsnio 2 dalyje nurodytas priemones, ji atitinkamai iš dalies keičia VIII priedą.“

86.

Be to, abiem atvejais teisės aktų leidėjas pasirūpino, kad būtų nurodyti motyvai suteikti Tarybai šiuos įgyvendinimo įgaliojimus. Reglamente Nr. 423/2007 motyvai nurodyti jo 6 konstatuojamojoje dalyje, kuri suformuluota taip: „Dėl šio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje nurodyto sąrašo nustatymo ir keitimo tvarkos Taryba turėtų pati naudotis atitinkamomis įgyvendinimo galiomis atsižvelgdama į JTSTR 1737 (2006) tikslus, t. y. apriboti Irano vykdomą padidintos rizikos technologijų, kuriomis remiamos jo branduolinės ir raketų programos, kūrimo veiklą ir veiklą, susijusią su padidinta platinimo rizika, kurią vykdo šias programas remiantys asmenys ar subjektai.“

87.

Kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 961/2010, pažymėtina, kad motyvai pateikti jo 15 konstatuojamojoje dalyje, kuri išdėstyta taip: „Atsižvelgdama į Irano keliamą konkrečią grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui ir į tai, kad Irano branduolinė programa kelia vis didesnį susirūpinimą, kaip 2010 m. birželio 17 d. pabrėžė Europos Vadovų Taryba, ir siekdama užtikrinti suderinamumą su Sprendimo 2010/413/BUSP I ir II priedų dalinio keitimo ir peržiūros procesu, Taryba turėtų pasinaudoti įgaliojimais iš dalies pakeisti šio reglamento VII ir VIII prieduose pateiktus sąrašus.“

88.

Kalbant apie patį Reglamentą Nr. 267/2012, paminėtina, kad jau įvykus Bendrojo Teismo viešam posėdžiui ( 22 )Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtas ( 23 ) klaidų ištaisymas, kuriuo įterpta taip suformuluota 27a konstatuojamoji dalis:

„Atsižvelgdama į Irano branduolinės programos keliamą konkrečią grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui ir siekdama užtikrinti suderinamumą su Sprendimo 2010/413/BUSP I ir II priedų dalinio keitimo ir peržiūros procesu, Taryba turėtų pasinaudoti įgaliojimais iš dalies pakeisti šio reglamento VIII ir IX prieduose pateiktus sąrašus.“

89.

Net vėliau, 2014 m. liepos 22 d. ( 24 ), ši nauja konstatuojamoji dalis buvo pataisyta [kai kuriomis kalbomis, bet ne lietuvių] ir suformuluota taip: „Taryba turėtų pasinaudoti įgaliojimais iš dalies pakeisti šio reglamento VIII ir IX prieduose pateiktus sąrašus“.

90.

Mano nuomone, Reglamentas Nr. 267/2012 turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas Sąjungos patvirtintas ribojamąsias priemones Iranui, kurios sudaro prasminę visumą, kuri, kiek tai aktualu šioje byloje, tinkamai nurodo siekiamą tikslą ir kuria įvykdoma pareiga motyvuoti, kuria grindžiama pareiga nurodyti bet kurio akto, skirto sukurti teisinių padarinių, teisinį pagrindą.

91.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką „pareiga motyvuoti, numatyta EB 253 straipsnyje [SESV 296 straipsnyje], reikalauja, kad visuose atitinkamuose aktuose būtų nurodytos priežastys, dėl kurių institucija juos priėmė, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti kontrolę ir kad tiek valstybės narės, tiek tretieji suinteresuotieji asmenys žinotų sąlygas, kuriomis Bendrijos institucijos taikė Sutartį“ ( 25 ).

92.

Be to, „pareiga nurodyti akto teisinį pagrindą kyla iš pareigos motyvuoti“ ( 26 ), o „teisinio saugumo principo tikslais reikalaujama, jog bet kurio akto, kuriuo sukeliama teisinių pasekmių, privalomoji galia būtų pagrįsta Bendrijos teisės nuostatos, kuri turi būti aiškiai nurodyta kaip teisinis pagrindas ir kuria aktui suteikiama teisinė forma“ ( 27 ).

93.

Reglamentui Nr. 267/2012, kaip vienai iš priemonių, kurių imtasi prieš Iraną, nesvetimi motyvai, kuriais buvo grindžiamas ankstesnių reglamentų priėmimas. Žinoma, kiekvienam šių reglamentų įsigaliojus neteko galios ankstesnis reglamentas; taigi Reglamentu Nr. 267/2012 buvo panaikintas Reglamentas Nr. 961/2010.

94.

Vis dėlto, mano nuomone, būtent dėl visiems šiems reglamentams būdingo materialinio tęstinumo formalus panaikinimas Reglamentu Nr. 267/2012 nereiškia, kad motyvais, kuriais eksplicitiškai buvo grindžiamas Reglamentas Nr. 961/2010, – o anksčiau ir Reglamentas Nr. 423/2007, – negali būti implicitiškai grindžiamas ir pats Reglamentas Nr. 267/2012.

95.

Kadangi šiuo reglamentu Tarybai suteikiami tokie patys įgyvendinimo įgaliojimai, kokie buvo suteikti ankstesniais reglamentais, telieka daryti išvadą, kad, nesant konkrečių motyvų dėl privataus asmens, šio suteikimo priežastis implicitiškai yra ta pati kaip ir ankstesniųjų reglamentų, o ji juose nurodyta eksplicitiškai. Nors ir implicitiškai, SESV 296 straipsnyje įtvirtinta pareiga nurodyti motyvus yra įvykdyta; šia nuostata galiausiai siekiama, „kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti kontrolę ir kad tiek valstybės narės, tiek tretieji suinteresuotieji asmenys žinotų sąlygas, kuriomis Bendrijos institucijos taikė Sutartį“ ( 28 ).

96.

Galiausiai manau, kad Reglamente Nr. 267/2012 pakankamai motyvuojami Tarybai suteikti įgaliojimai keisti ginčijamą sąrašą ir šie įgaliojimai yra SESV 291 straipsnio 2 dalyje numatyti įgaliojimai. Tai, mano nuomone, matyti iš to, kad ankstesniuose reglamentuose, galiojusiuose iki įsigaliojant Reglamentui Nr. 267/2012, nurodyta, jog, siekiant pakeisti priedus, Taryba turėtų naudotis „atitinkamomis įgyvendinimo galiomis“ ( 29 ) (Reglamento Nr. 423/2007 6 konstatuojamoji dalis), ir pabrėžta, kad reikėtų „užtikrinti suderinamumą su [kitų sąrašų] keitimo ir peržiūros procesu“ ( 30 ) (Reglamento Nr. 961/2010 15 konstatuojamoji dalis), o tai iš karto primena SESV 291 straipsnio formuluotę, t. y. kad Sąjungos institucijoms suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai šios nuostatos antroje dalyje nustatytomis sąlygomis.

97.

Tačiau kitas klausimas – ar taip Reglamentu Nr. 267/2012 laikytasi Sutarčių – bus nagrinėjamas detaliau. Vis dėlto, kiek tai susiję su pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu, reikia daryti išvadą, kad apeliantė neturi pagrindo tvirtinti, jog Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalyje nenurodyta Tarybos sprendimo iš dalies pakeisti jo IX priedą teisinė forma. Nors nenurodyta eksplicitiškai, ši forma dėl ką tik mano paminėtų priežasčių nurodyta implicitiškai. Esant tokiai situacijai toliau reikia nagrinėti, ar šio priedo pakeitimo tinkamas teisinis pagrindas iš tiesų buvo SESV 291 straipsnio 2 dalis.

98.

Galiausiai dėl pirmiau nurodytų priežasčių manau, kad reikia atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.

99.

Apeliantė nesutinka, kad tinkamas Reglamento Nr. 267/2012 IX priedo keitimo teisinis pagrindas buvo SESV 291 straipsnio 2 dalis, ir tvirtina, kad toks teisinis pagrindas galėjo būti tik SESV 215 straipsnis. Pirmoje pagrindo dalyje apeliantė teigia, kad remiantis Sprendimu Parlamentas / Komisija ( 31 ) SESV 215 straipsnio 2 dalis yra vienintelis galimas teisinis pagrindas priimti individualias ribojamąsias priemones. Antroje pagrindo dalyje apeliantė, vėl remdamasi minėtu Sprendimu Parlamentas / Komisija, tvirtina, kad SESV 215 straipsnio ir SESV 291 straipsnio procedūros tarpusavyje nesuderinamos. Galiausiai trečioje pagrindo dalyje apeliantė papildomai nurodo priežastis, dėl kurių ji mano, kad nagrinėjamu atveju negalima remtis SESV 291 straipsniu.

100.

Manau, kad visas tris pagrindo dalis galima nagrinėti kartu, nes jose keliamas tas pats tinkamo teisinio pagrindo priimant ginčijamą įgyvendinimo reglamentą klausimas, tik skirtingais aspektais.

101.

Prieš nagrinėjant šį klausimą, manau, reikia pažymėti, kad šalių ginčas susijęs tik su tuo, ar SESV 291 straipsnio 2 dalis yra tinkamas tokios teisės norminio akto nuostatos, kuri, apeliantės nuomone, gali būti priimta tik remiantis SESV 215 straipsniu, priėmimo teisinis pagrindas. Taigi aišku, kad nagrinėtinas ne vadinamųjų išvestinių teisinių pagrindų naudojimas, t. y. nusistovėjusios juridinės technikos naudojimas ad hoc teisėkūros procedūroje, kuri skiriasi nuo numatytųjų Sutartyse ir kurios nepatvirtino Teisingumo Teismas 2008 m. gegužės 6 d. Sprendime Parlamentas / Taryba ( 32 ). Ginčijamos procedūros yra tik pirminėje teisėje numatytos procedūros, todėl klausimas, kurį reikia nagrinėti, yra toks: kuri iš šių procedūrų privalomai turėjo būti taikoma siekiant pakeisti Reglamento Nr. 267/2012 IX priedą.

102.

Pats Reglamentas Nr. 267/2012 buvo priimtas remiantis SESV 215 straipsniu. Šiuo aspektu teisės aktų leidėjas skrupulingai laikėsi principo, jog „SESV 215 straipsnio 2 dalis gali būti Sąjungos patvirtintų ribojamųjų priemonių, nukreiptų prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus, įskaitant priemones, skirtas kovoti su terorizmu, teisinis pagrindas, kai sprendimas imtis šių priemonių priimtas įgyvendinant BUSP“ ( 33 ). Taigi klausimas yra toks: ar iš dalies pakeisti ne patį Reglamentą Nr. 267/2012, vertinamą kaip visuma, o tik jo IX priedą, tik siekiant „fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui arba įstaigai taikyti [reglamento] 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas priemones“, kaip numatyta 46 straipsnio 2 dalyje, galima tik taikant SESV 215 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą.

103.

Nors SESV 215 straipsnis yra speciali procedūra, skirta tam, kad būtų imamasi būtinų priemonių siekiant įgyvendinti BUSP sprendimu numatytą ekonominių ir finansinių santykių su viena ar keletu trečiųjų šalių visišką nutraukimą ar dalinį apribojimą, reikia turėti omenyje, kaip numatyta ESS 40 straipsnio 1 dalyje, kad „Bendros užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimas nedaro poveikio [SESV] 3–6 straipsniuose nurodytų Sąjungos kompetencijų vykdymui Sutartyse nustatytų procedūrų taikymui ir numatytų institucijų įgaliojimų atitinkamai apimčiai“. Todėl, kaip teigiama skundžiamo sprendimo 54 punkte, negalima tvirtinti, kad remiantis SESV 215 straipsniu priimtas reglamentas negali suteikti įgyvendinimo įgaliojimų Komisijai arba Tarybai SESV 291 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis.

104.

Tai atitinka Teisingumo Teismo poziciją, išdėstytą jau minėto sprendimo Parlamentas / Komisija 65 punkte, kad: „SESV 215 straipsnio 2 dalis gali būti Sąjungos patvirtintų ribojamųjų priemonių, nukreiptų prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus, <...> teisinis pagrindas, kai sprendimas imtis šių priemonių priimtas įgyvendinant BUSP“. Viena yra nustatyti priemones ir apibrėžti asmenis ir subjektus, kuriems jos taikomos (klausimai, dėl kurių sprendimai gali būti priimti tik remiantis SESV 215 straipsniu), o kita – sukonkretinti atitinkamų asmenų ir subjektų ratą, jei ši operacija yra tik vykdomojo pobūdžio, t. y. ja paprasčiausiai pritaikomi pagal SESV 215 straipsnį priimtoje nuostatoje įtvirtinti principai ir kriterijai.

105.

Kadangi pačiu SESV 215 straipsniu aiškiai neatmetama ši galimybė, iš tiesų niekas netrukdo remiantis ESS 40 straipsnio 1 dalyje numatytu principu laikytis bendrų Sutartyse numatytų procedūrų ir būtent SESV 291 straipsnyje reglamentuotos procedūros tais atvejais, kai institucijoms būtina suteikti įgyvendinimo įgaliojimus.

106.

Reglamento Nr. 67/2012 IX priedo pakeitimas siekiant įtraukti asmenį ar subjektą į subjektų, kurių lėšos įšaldomos, sąrašą tikrai turėtų būti galimas pagal SESV 215 straipsnyje numatytą procedūrą, jeigu pačiame Reglamente Nr. 267/2912 nebūtų tiksliai ir detaliai nustatyti kriterijai, kuriais remiantis asmuo ar subjektas gali būti įrašomas į šį sąrašą. Vis dėlto Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalimi Tarybai suteikti įgaliojimai nesuteikia šiai institucijai neribotos diskrecijos, kai ji sprendžia dėl tam tikro asmens įrašymo; atvirkščiai, Taryba turi vadovautis to paties Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais.

107.

Remiantis šiais kriterijais Taryba gali įrašyti atitinkamus subjektus tik „kai <...> nustatoma, kad: „a) jie dalyvauja Irano veikloje, susijusioje su didesne branduolinių ginklų platinimo rizika, arba Irano branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrime, yra tiesiogiai su tuo susiję arba teikia paramą, be kita ko, dalyvauja perkant draudžiamas prekes ir technologijas, arba jie nuosavybės teise priklauso tokiam asmeniui, subjektui arba įstaigai, arba yra jų kontroliuojami, įskaitant neteisėtas priemones, arba veikia jų vardu ar nurodymu; b) tai yra fizinis arba juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga, padėjęs nurodytam asmeniui, subjektui ar įstaigai išvengti šio reglamento, Tarybos sprendimo 2010/413/BUSP arba JT ST rezoliucijos 1737 (2006), JT ST rezoliucijos 1747 (2007), JT ST rezoliucijos 1803 (2008) ir JT ST rezoliucijos 1929 (2010) nuostatų taikymo arba jas pažeisti; c) tai yra Islamo revoliucijos gvardijos narys arba Islamo revoliucijos gvardijai arba vienam ar daugiau jos narių priklausantis arba jų kontroliuojamas juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga, arba jų vardu veikiantis fizinis ar juridinis asmuo; d) tai kiti asmenys, subjektai arba įstaigos, teikiantys paramą, pavyzdžiui, materialinę, logistinę arba finansinę paramą, Irano Vyriausybei, ir su jais susiję asmenys ir subjektai; e) tai yra „Islamic Republic of Iran Shipping Lines“ (toliau – IRISL) priklausantis arba jų kontroliuojamas, arba jų vardu veikiantis juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga.“ ( 34 )

108.

Mano nuomone, Reglamento Nr. 267/2012 tekstas šiuo atžvilgiu yra pakankamai tikslus, kad būtų galima jį laikyti tinkamu pagrindu naudotis įgyvendinimo įgaliojimais, kitaip tariant, įgalioti – arba Komisiją, arba Tarybą – atnaujinti IX priedo sąrašą priimant įgyvendinimo reglamentus pagal SESV 291 straipsnį ( 35 ). Nereikia pamiršti skundžiamo sprendimo 55 punkte Bendrojo Teismo argumento, kad SESV 291 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra sudaro sąlygas „veiksmingesnio įgyvendinimo, atsižvelgiant į įgyvendintinos priemonės tipą ir kiekvienos institucijos veiksmų galimybes“.

109.

Todėl manau, kad reikia atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą, nes, mano nuomone, SESV 291 straipsnio 2 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas keisti Reglamento Nr. 267/2012 IX priedą.

110.

Papildomai apeliantė nurodo, kad bet kuriuo atveju netenkinamos SESV 291 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, kad Tarybai būtų suteikti ginčijami įgyvendinimo įgaliojimai.

111.

Taigi reikia nustatyti, ar, pripažinus, kad SESV 291 straipsnio 2 dalis yra tinkamas ginčijamo įgyvendinimo reglamento priėmimo teisinis pagrindas, įvykdytos šioje nuostatoje nustatytos sąlygos, kad Tarybai būtų suteikti ginčijami įgaliojimai.

112.

Pagal SESV 291 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi imtis „nacionalinės teisės priemonių, būtinų įgyvendinti teisiškai privalomus Sąjungos aktus“ ( 36 ). Nepaisant to, remiantis to paties straipsnio 2 dalimi, kai šie aktai „turi būti įgyvendinti vienodomis sąlygomis, tie aktai suteikia įgyvendinimo įgaliojimus Komisijai arba tinkamai pagrįstais konkrečiais atvejais ir [SESV] 24 bei 26 straipsniuose numatytais atvejais – Tarybai“.

113.

Kaip pažymėta skundžiamo sprendimo 59 punkte, Taryba tvirtino, kad teisėtai sau suteikė Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 ir 3 dalių įgyvendinimo įgaliojimus, nes „tai buvo deramai pagrįstas atvejis“. Tokiomis aplinkybėmis iš dviejų galimybių, kai remiantis SESV 291 straipsnio 2 dalimi įgyvendinimo įgaliojimus galima suteikti Tarybai, o ne Komisijai, Reglamento Nr. 267/2012 leidėjas pasirinko pirmąją ir kartu atmetė ESS 24 ir 26 straipsniuose numatytą galimybę, kuri, kaip mano Komisija ir apeliantė, nagrinėjamoje situacijoje taip pat netinkama.

114.

Tačiau manau, kad, kaip per teismo posėdį teigė Taryba, SESV 291 straipsnio 2 dalimi Tarybai suteikiama teisė naudotis įgyvendinimo įgaliojimais prireikus siekiant įgyvendinti pagal BUSP priimtas nuostatas, todėl nuoroda į „[ESS] 24 ir 26 straipsniuose numatytus atvejus“ apima Reglamento Nr. 267/2012 IX priedo, t. y. remiantis SESV 215 straipsniu priimto teisės norminio akto, keitimo atvejį, nes tai „sprendimas, priimtas pagal [ESS] V antraštinės dalies 2 skyrių“.

115.

Šis SESV 291 straipsnio 2 dalies aiškinimas labiausiai, mano nuomone, dera su atitinkamomis Tarybos ir Komisijos pozicijomis BUSP srityje, kur pastarajai tenka antraeilis vaidmuo, o Taryba šioje srityje yra pagrindinė veikėja, kaip tai pripažįsta Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 63 punkte ( 37 ). Vis dėlto tai nebūtinai reiškia, kad BUSP srityje iš principo negalima suteikti įgyvendinimo įgaliojimų Komisijai, kaip pažymėta skundžiamo sprendimo 64 punkte, veikiau būtent toks įgaliojimų suteikimas Komisijai turi būti „deramai pagrįstas“; pavyzdžiui, kaip vadovaujantis minėtu Reglamento Nr. 267/2012 45 straipsnio atveju dėl to, kad įgyvendinimas, kaip jau buvo minėta, susijęs su visiškai techniniais klausimais arba su klausimais, kurių sprendimas taip griežtai reglamentuotas, kad priimant sprendimą nepaliekama jokios diskrecijos.

116.

Todėl, vadovaujantis principu, kad Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalimi suteikti įgyvendinimo įgaliojimai yra susiję su BUSP srityje priimta nuostata, institucija, kuriai leidžiama naudotis šiais įgaliojimais, turėjo būti Taryba, todėl nebuvo būtina to „deramai pagrįsti“, nors kitu atveju, t. y. jei tai būtų ne BUSP sritis, būtų reikėję tai padaryti, kad Tarybai būtų suteikti įgyvendinimo įgaliojimai.

117.

Tiek, kiek Bendrasis Teismas nusprendė, jog Tarybai suteikti įgyvendinimo įgaliojimai yra vienas iš „specialių deramai pagrįstų atvejų“, o ne vienas iš „ESS 24 ir 26 straipsniuose numatytų atvejų“, skundžiamame teismo sprendime padaryta teisės klaida. Nepaisant to, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, „net jei [Bendrojo Teismo] sprendimo motyvais pažeidžiama Sąjungos teisė, tačiau šio sprendimo rezoliucinė dalis yra pagrįsta kitais teisiniais motyvais, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas negali būti panaikintas, bet reikia pakeisti jo motyvus“ ( 38 ).

118.

Šioje byloje skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis gali būti nesunkiai pagrįsta pritaikius šiam atvejui SESV straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nurodomi ESS 24 ir 26 straipsniuose numatyti atvejai, nes dėl nurodytų priežasčių ši byla susijusi su šiais atvejais, todėl nustatyta teisės klaida negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo.

119.

Remdamasis šiai motyvais manau, kad reikia atmesti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą.

120.

Dėl priežasčių, kurios nurodytos grindžiant pasiūlymą atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą ( 39 ), manau, kad reikia atmesti ir ketvirtąjį bei penktąjį pagrindus, kuriuose apeliantė papildomai nurodo, kad tinkamai neįvykdyta pareiga nurodyti ir motyvuoti ginčijamo įgyvendinimo reglamento teisinį pagrindą.

121.

NIOC iš esmės teigia, kad Tarybos naudotas kriterijus leidžia neribotai taikyti sankcijas bet kuriam Irano mokesčių mokėtojui, valstybės tarnautojui ar advokatui, remiantis tuo, kad jie kaip nors būdu remia Irano valstybę ar teikia jai finansinę paramą. Kadangi Bendrasis Teismas atmetė šį argumentą, nurodęs, kad ginčijamas kriterijus susijęs tik su tokiomis paramos formomis, kuriomis dėl kiekybinės ir kokybinės reikšmės ( 40 ) prisidedama prie Irano branduolinės veiklos plėtros, apeliantė mano, kad Bendrasis Teismas „perrašė“ ginčijamą kriterijų.

122.

Kaip jau minėjau nagrinėdamas galimą šio kaltinimo nepriimtinumą ( 41 ), nemanau, kad apeliantė juo nurodo trečiųjų asmenų teises ar interesus arba prašo, kad Teisingumo Teismas atliktų nuostatos, kurios teisėtumas ginčijamas, kontrolę in abstracto. Iš tiesų NIOC ginčija pasekmes, kurias jai sukėlė ginčijamo kriterijaus taikymas, todėl ji nereikalauja kontrolės in abstracto, o tik teisėtai prašo in concreto ištirti jai pritaikyto kriterijaus teisėtumą.

123.

Pirmoje iš trijų šio paskutinio apeliacinio skundo pagrindo dalių apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai priėjo prie išvados, kad nustatant pasirinkimo kriterijų, nurodytą Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte, Tarybai suteikta diskrecija nėra nei neribota, nei neteisėta ir užtikrina reikiamą nuspėjamumo lygį. Pagal pirmą pagrindo dalį, NIOC nuomone, Bendrasis Teismas šią išvadą galėjo padaryti tik pateikdamas tokį Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimą, kuris prieštarauja jo pažodinei formuluotei ir turiniui, o tai lėmė jo „perrašymą“. Antroje pagrindo dalyje apeliantė mano, kad taip buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes taip „perrašytas“ kriterijus jai visiškai nebuvo žinomas tuo momentu, kai ji ginčijo jos įrašymą į ginčijamą sąrašą. Galiausiai trečiojoje pagrindo dalyje ji tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 119 ir 140 punktuose Bendrasis Teismas pats sau prieštaravo: viena vertus, teigiama, kad ginčijamas kriterijus susijęs su tokiomis paramos formomis, kuriomis dėl jų kiekybinės ar kokybinės svarbos prisidedama prie Irano branduolinės veiklos tęstinumo, kita vertus, teigiama, kad šis kriterijus susijęs su parama, kuri neturi tiesioginio ar netiesioginio ryšio su tokia veikla.

124.

Kiek tai susiję su pirma pagrindo dalimi, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Taryba turi didelę diskreciją apibrėždama bendrus įrašymo į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus kriterijus ( 42 ). Bendrasis Teismas tai primena skundžiamo sprendimo 107 punkte ir iš karto pažymi, jog nors tai reiškia, kad teismo vykdoma tikslingumo motyvų, kuriais grindžiamos šios priemonės, vertinimo kontrolė iš dalies ribota, vis dėlto „Sąjungos teismai iš principo turi užtikrinti visišką visų Sąjungos aktų teisėtumo kontrolę pagrindinių teisių požiūriu“ ( 43 ).

125.

Mano nuomone, Bendrasis Teismas išsamiai ištyrė ginčijamas teisės nuostatas, be to, jo padaryta išvada yra teisinga.

126.

Galiu pritarti apeliantės vertinimui, jog Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytas pasirinkimo kriterijus akivaizdžiai yra bendras ir neapibrėžtas. Nepaisant to, tai, ką NIOC vadina Bendrojo Teismo atliktu nuostatos „perrašymu“, yra ne kas kita kaip jos aiškinimas atsižvelgiant į Sąjungos pirminės teisės reikalavimus, ypač į Chartijos garantuojamas pagrindines teises. Šis aiškinimas, mano manymu, yra teisingas.

127.

Iš tiesų aiškinimas, kurį pateikė Bendrasis Teismas, negali būti laikomas „perrašymu“, jeigu taip įvardijamas, kaip teigia NIOC, kitokio kriterijaus nei nustatytasis teisės aktų leidėjo aiškinamoje teisės nuostatoje sukūrimas. Mano nuomone, Bendrasis Teismas į aptariamą nuostatą neįterpė kitokio kriterijaus nei tas, kuris išplaukia iš jo formuluotės. Kitaip tariant, jis nesukūrė nuostatos tekste nesančios teisės normos, o tik šią nuostatą aiškino taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę; tai leido, remiantis jos formuluote, išvesti įtraukimo į ginčijamą sąrašą kriterijų, kuris atitiktų visus su teisiniu saugumu ir teisinės valstybės garantijomis susijusius reikalavimus.

128.

Tiesa, bet koks Sąjungos teisę „atitinkantis aiškinimas“, siekiant teisinio saugumo principo ir teisės aktų leidėjo valios paisymo, reikalauja ne tik kvalifikuotos hermeneutinės analizės, bet ir visų pirma aiškaus pripažinimo, kad nagrinėjama teisės nuostata gali būti laikoma atitinkančia teisę tik jeigu – aklai nesivadovaujant pažodine formuluote, tačiau jokiu būdu neaiškinant jos priešingai – jai gali būti suteikta taikytinus teisės reikalavimus atitinkanti reikšmė.

129.

Šioje byloje iš Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkto ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkto formuluočių matyti, kad juose įtvirtintas aiškiai bendro pobūdžio ir neapibrėžtas kriterijus, kuris vis dėlto galėtų atitikti Sąjungos teisės reikalavimus, jeigu juos būtų galima aiškinti taip, kad jie atitiktų šią teisę (ir nebūtinai priešingai), būtent neprisirišant prie jų pažodinių formuluočių ir suteikiant jiems reikšmę, kuria paisoma konkretumo ir apibrėžtumo reikalavimų, kurių šiame kontekste laikytis būtina dėl pagarbos apeliantės pagrindinėms teisėms.

130.

Būtent taip padarė Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime. Mano nuomone, būtų buvę gerai, jeigu Bendrasis Teismas būtų aiškiai nurodęs, kad jo išaiškinimas pareikalavo kvalifikuotos hermeneutinės analizės, kuri būdinga bet kuriam Sąjungos teisę atitinkančiam aiškinimui. Vis dėlto jo sprendimo motyvai yra pakankamai pagrįsti, išsamūs ir svarūs, kad juos pritaikius konkrečiu atveju būtų gautas Sąjungos teisę atitinkantis rezultatas.

131.

Šiuo atžvilgiu galiu tik pritarti argumentams, kuriuos Bendrasis Teismas išdėstė skundžiamo sprendimo 118 punkte; šiame punkte jis pažymėjo, kad ginčijamam kriterijui taikomą teisinį reglamentavimą aiškiai apibrėžia tikslai, kurių siekiama ribojamąsias priemones Iranui reglamentuojančiais teisės aktais; todėl šis kriterijus turi būti aiškinamas būtent atsižvelgiant į šį kontekstą. Šiuo klausimu paminėtinas Sprendimas 2012/35/BUSP, kurio 13 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad „leidimo atvykti apribojimai ir lėšų bei ekonominių išteklių įšaldymas turėtų būti taikomi ir papildomiems asmenims bei subjektams, kurie remia Irano Vyriausybę, kad ji galėtų vykdyti branduolinę veiklą, susijusią su didesne platinimo rizika, arba kurti branduolinių ginklų pristatymo sistemas, visų pirma asmenims ir subjektams, kurie Irano Vyriausybei teikia finansinę, logistinę ar materialinę paramą“ ( 44 ) . Be to, Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte pažymima, kad ši parama gali būti „materialinė, logistinė ar finansinė“.

132.

Todėl, kaip argumentuota skundžiamo sprendimo 119 punkte, aišku, kad kalbama ne apie bet kokią paramą, o būtent apie paramą, kuria „dėl jos kiekybinės ar kokybinės svarbos“ prisidedama prie Irano branduolinės veiklos tęstinumo. Šis teiginys, kitaip, nei tvirtina ieškovė trečioje šio apeliacinio skundo pagrindo dalyje, nėra nesuderinamas su skundžiamo sprendimo 140 punkto teiginiu, kuriuo paprasčiausiai nurodoma, kad tokia parama neturi būti aiškiai susijusi su pačia branduolinio ginklo platinimo veiklos plėtra, bet pakanka, kad ja Irano vyriausybei būtų teikiama materialinių, finansinių ar logistinių išteklių, kurie leidžia tokią plėtrą tęsti.

133.

Taigi nemanau, kad, kaip teigia apeliantė, Bendrasis Teismas „perrašė“ Reglamento Nr. 267/2012 kriterijus; aišku, kad jis paprasčiausiai juos pritaikė ginčijamam atvejui ir išaiškino juos taip, kad jie atitiktų Sąjungos pirminę teisę, atsižvelgdamas į teisės aktų kontekstą, kuriame šie kriterijai įgyja tikslią ir konkrečią reikšmę.

134.

Galiausiai nemanau, kad Bendrasis Teismas pažeidė teisę: turinio požiūriu jo pateiktas atitinkamos nuostatos išaiškinimas lėmė teisę atitinkančią išvadą, kurios negalima lakyti neprotinga arba nepagrįsta, nes neatrodo abejotina, kad NIOC, valstybinė naftos įmonė, kurios valdybos direktoriaus ir valdančiojo direktoriaus pareigas atitinkamai eina naftos ministras ir viceministras, gali suteikti didelę finansinę paramą Irano vyriausybei, taigi ir suteikti kiekybiškai svarbią materialinę ir finansinę paramą šios vyriausybės patronuojamos branduolinės veiklos plėtrai; pastarojo klausimo, beje, apeliantė nenorėjo plačiau komentuoti.

135.

Tokiomis aplinkybėmis faktiškai taikytas kriterijus, kurį galima aiškinti taip, kad jis atitiktų Sąjungos teisę, nėra toks atviras ir neapibrėžtas, kad būtų galima įtraukti bet kokį privatų asmenį į IX priedą, ir jo taikymas apeliantei negali būti laikomas nepagrįstu ar neįprastu Sąjungos teisės aktų dėl lėšų įšaldymo kontekste. Galiausiai darytina išvada, kad jo taikymas šioje byloje negalėjo lemti apeliantės nurodyto teisės į gynybą nepaisymo.

136.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad reikia atmesti ir paskutinį šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą.

137.

Remdamasis procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, taikoma apeliaciniame procese pagal to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalį, siūlau Teisingumo Teismui priteisti iš NIOC bylinėjimosi išlaidas.

138.

Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas. Todėl Komisija turės padengti savo pačios bylinėjimosi išlaidas.

139.

Atsižvelgdamas į prieš tai išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau: