TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) NUTARTIS
2015 m. sausio 28 d. ( *1 )
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis — Įmonės perdavimas — Darbuotojų teisių apsauga — Direktyvos 2001/23/EB aiškinimas — Perdavėjas, kuriam taikoma nemokumo procedūra — Garantija, kad perėmėjas neperims tam tikrų perduodamos įmonės skolų“
Byloje C‑688/13
dėl Juzgado de lo Mercantil no 3 de Barcelona (Ispanija) 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2013 m. gruodžio 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, pradėtoje
Gimnasio Deportivo San Andrés SL, likviduojamos įmonės,
dalyvaujant
Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS),
Fondo de Garantía Salarial,
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas S. Rodin, teisėjai A. Borg Barthet ir F. Biltgen (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
|
— |
Gimnasio Deportivo San Andrés SL, likviduojamos įmonės, atstovaujamos teismo paskirto administratoriaus G. Atarés París, |
|
— |
Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS), atstovaujamo M. F. Mijares García-Pelayo, |
|
— |
Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Banciella Rodríguez-Miñón, |
|
— |
Europos Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir R. Vidal Puig, |
atsižvelgęs į išklausius generalinį advokatą priimtą sprendimą išspręsti bylą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį,
priima šią
Nutartį
|
1 |
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) išaiškinimo. |
|
2 |
Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą, kurią likviduojama įmonė Gimnasio Deportivo San Andrés SL (toliau – Gimnasio) pradėjo siekdama išsiaiškinti, kurių jos skolų galėtų būti leista nepadengti ją perimančiai įmonei tuo atveju, kai pirmosios įmonės veikla perduodama antrajai įmonei. |
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
|
3 |
Pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies a punktą: „Ši direktyva taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui.“ |
|
4 |
Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Šioje direktyvoje:
<...>
|
|
5 |
Direktyvos 2001/23 II skyriaus 3 straipsnyje „Darbuotojų teisių apsauga“ nustatyta: „1. Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios [kurių kyla] iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodami [perduodamos] perėmėjui. Valstybės narės gali nustatyti, kad po [nuo] perdavimo dienos perdavėjas ir perėmėjas yra solidariai atsakingi už įsipareigojimus, iki perdavimo dienos kilusius iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną. <…> 3. Po perdavimo perėmėjas ir toliau vykdo kolektyvinės sutarties nuostatas ir sąlygas pagal tas pačias minėtose sutartyse perdavėjui taikomas sąlygas iki kolektyvinės sutarties [nutraukimo ar] pabaigos arba kitos kolektyvinės sutarties įsigaliojimo arba taikymo. Valstybės narės gali apriboti tokių nuostatų ir sąlygų vykdymo laikotarpį, tačiau jis negali būti trumpesnis kaip vieneri metai.
|
|
6 |
Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad „[į]monės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo.“ |
|
7 |
Pagal Direktyvos 2001/23 II skyriaus 5 straipsnį: „1. Jeigu valstybės narės nenustato kitaip, 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimui, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurias prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti kompetentingos valstybinės valdžios institucijos įgaliotas praktikuojantis nemokumo specialistas). 2. Jeigu 3 ir 4 straipsniai yra taikomi perdavimui nemokumo procedūrų metu, kurios buvo pradėtos perdavėjo atžvilgiu (nepriklausomai nuo to, ar tos procedūros buvo pradėtos norint likviduoti perdavėjo turtą), ir jeigu tokias procedūras prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti praktikuojantis nemokumo specialistas, numatytas nacionalinės teisės aktuose), valstybė narė gali nustatyti, kad:
3. Valstybė narė perdavimams gali taikyti 2 dalies b punktą, kai perdavėjas yra sunkioje ekonominėje padėtyje, kaip nurodoma nacionalinės teisės aktuose, jeigu tokią padėtį yra paskelbusi kompetentinga valstybinės valdžios institucija ir jai yra taikoma teisminė priežiūra, tačiau tik tuo atveju, jei tokios nuostatos nacionalinės teisės aktuose jau buvo priimtos iki 1998 m. liepos 17 d. <…> 4. Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo nemokumo procedūromis, dėl kurio darbuotojai netektų šioje direktyvoje jiems nustatytų teisių.“ |
|
8 |
Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje nustatyta: „Ši direktyva nedaro poveikio valstybių narių teisei taikyti arba priimti darbuotojams palankesnius įstatymus ir kitus teisės aktus arba skatinti ar leisti sudarinėti darbuotojams palankesnes kolektyvines sutartis arba susitarimus tarp socialinių partnerių.“ |
Ispanijos teisė
|
9 |
Įmonių perdavimą reglamentuoja 1995 m. kovo 24 d. Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/1995 dėl konsoliduotos darbuotojų statuto redakcijos patvirtinimo (Estatuto de los Trabajadores, BOE, Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654), iš dalies pakeistas 2001 m. liepos 9 d. Įstatymu Nr. 12/2001 (BOE, Nr. 164, 2001 m. liepos 10 d., p. 24890, toliau – Darbuotojų statutas). |
|
10 |
Darbuotojų statuto 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įmonės, jos veiklos centro ar autonominio gamybos padalinio perdavimas savaime nenutraukia darbo santykių ir naujasis darbdavys perima ankstesnio darbdavio darbo sutarties ir socialinio draudimo pagrindu turėtas teises ir pareigas, įskaitant pareigas, susijusias su pensijomis konkrečiuose taikytinuose teisės aktuose numatytomis sąlygomis, ir apskritai visas pareigas, kurias perdavėjas įgijo papildomos socialinės apsaugos srityje.“ |
|
11 |
Vis dėlto pagal Darbuotojų statuto 57a straipsnį kolektyvinės procedūros atveju, kai pakeičiamos ar nutraukiamos kolektyvinės darbo sutartys arba sustabdomas jų galiojimas ir kai perduodama įmonė, taikytinos specialios 2003 m. liepos 9 d. Bankroto įstatyme Nr. 22/2003 (Ley 22/2003 Concursal, BOE, Nr. 164, 2003 m. liepos 10 d., p. 26905), iš dalies pakeistame 2011 m. spalio 10 d. Įstatymu Nr. 38/2011 (BOE, Nr. 245, 2011 m. spalio 11 d., toliau – Bankroto įstatymas), numatytos sąlygos. |
|
12 |
Bankroto įstatyme numatytos dvi nemokumo procedūros baigties galimybės: susitarimas arba likvidavimas. Vykdant likvidavimą taikytini šio įstatymo 148 ir 149 straipsniai, kuriuose numatyta, kad teisinis režimas skiriasi pagal tai, ar buvo parengtas ir patvirtintas likvidavimo planas. |
|
13 |
Bankroto įstatymo 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pradėjus likvidavimo etapą teismo paskirtas administratorius turi teismui pateikti likvidavimo planą, kuriame kiek įmanoma „turi būti numatyta vykdant vieną sandorį perduoti visas įstaigas, veiklos vietas ir kitus gamybinius prekių ir paslaugų padalinius, priklausančius įmonei, kuriai taikoma nemokumo procedūra, arba kai kuriuos iš jų“. |
|
14 |
To paties 148 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad likvidavimo planą turi patvirtinti teismas, kuris gali „daryti šio plano pakeitimus arba pritarti likvidavimui pagal dispozityviąsias normas“, įtvirtintas Bankroto įstatymo 149 straipsnyje. |
|
15 |
Pagal šio įstatymo 149 straipsnį: „1 Vykdant likvidavimo operacijas nepatvirtinus likvidavimo plano ar prireikus dėl tokiame plane nenumatytų klausimų taikomos šios taisyklės:
<…> 2. Dėl darbo santykių pripažįstama, kad įmonė yra perimta tuo atveju, kai perdavus ją, kaip numatyta 1 dalies a punkte, ekonominis vienetas išsaugo savo tapatybę, t. y. lieka organizuotas išteklių junginys, kuris siekia vykdyti pagrindinę ar papildomą ekonominę veiklą. Tokiu atveju teismas gali pripažinti, kad įgijėjui neperėjo pareiga sumokėti neišmokėtą darbo užmokestį ar kompensacijas, į kuriuos teisė atsirado iki perdavimo ir kuriuos padengia Fondo de Garantía Salarial (Atlyginimų garantinis fondas) pagal Darbuotojų statuto 33 straipsnį. Be to, tam, kad būtų išsaugotas būsimos veiklos gyvybingumas ir darbo vietos, perėmėjas ir darbuotojų atstovai gali sudaryti susitarimus dėl kolektyvinių darbo sąlygų pakeitimo. 3. Priėmus nutartį, kuria patvirtinamas perdavimas ar turto ir įgytų teisių perleidimas juos padalijant dalimis arba kaip dalį įmonės ar gamybos padalinio, panaikinami visi įsipareigojimai, kilę iki kolektyvinės procedūros pradžios ir prisiimti dėl kreditorių turtinių reikalavimų, apie kuriuos šie pranešė ir kuriems netaikoma speciali pirmumo tvarka pagal 90 straipsnį.“ |
|
16 |
Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Bankroto įstatymo 11 baigiamojoje nuostatoje, kuria iš dalies keičiamas 2003 m. gruodžio 17 d. Bendro apmokestinimo įstatymas Nr. 58/2003 (Ley 58/2003 General Tributaria, BOE, Nr.°302, 2003 m. gruodžio 18 d., p. 44987), aiškiai nustatyta, kad perėmimas mokesčių tikslais arba atsakomybės išplėtimas netaikomas ekonominės veiklos ar veiklos vietos, priklausančių nemokiam skolininkui, kuriam taikoma nemokumo procedūra, įgijėjams, kai įsigijimas įvykdytas vykstant šiai procedūrai. Tačiau socialinio draudimo srities teisės aktuose tokia nuostata neįtvirtinta. |
|
17 |
Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo (Ley General de la Seguridad Social), kurio konsoliduota redakcija patvirtinta 1994 m. birželio 20 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 1/1994 (BOE, Nr.°154, 1994 m. birželio 29 d., p. 20658, toliau – LGSS), 127 straipsnio „Specialūs su išmokomis susiję atsakomybės atvejai“ 2 dalyje numatyta: „Perleidžiant verslo, pramonės ar prekybos nuosavybę, įgijėjas kartu su ankstesniu savininku ar jo įpėdiniais turi solidariai sumokėti iki šio perleidimo turėtas sumokėti išmokas. Tai galioja ir darbdaviui perdavėjui, ir perėmėjui, kai darbuotojai perleidžiami laikinai, net jei tas perleidimas įvykdytas neatlygintinai arba nesiekiant pelno.“ |
|
18 |
Vėliau pakeisto LGSS 15 straipsnio „Privalomas [įmokų] pobūdis“ 3 dalyje nustatyta: „Socialinio draudimo įmokas ir kitas sumas privalo mokėti fiziniai ar juridiniai asmenys arba juridinio asmens statuso neturintys asmenys, kuriems pagal atitinkamą sistemą ar įmoką reglamentuojančias nuostatas tiesiogiai nustatyta jų mokėjimo pareiga, ir apmokestinamieji asmenys, kurie solidariai papildomai arba dėl jų mortis causa atsako dėl įvykių, neveikimo, sandorių ar teisinių veiksmų, dėl kurių jiems kyla atsakomybė pagal bet kurią įstatyminio pobūdžio nuostatą, kurioje aiškiai neatleista nuo susijusių su socialine apsauga pareigų, arba pagal įstatymams neprieštaraujančias sutartis ir konvencijas. Tokia solidarioji atsakomybė papildomai ar dėl mortis causa atsiranda taikant šiame įstatyme ir jį įgyvendinančiuose dekretuose numatytą priverstinio išieškojimo procedūrą.“ |
|
19 |
Iš dalies pakeisto LGSS 104 straipsnio „Pareigą [mokėti] turintis asmuo“ 1 dalyje numatyta: „Darbdavys atsako už pareigos mokėti vykdymą ir moka visas savo ir savo darbuotojų įmokas. Šią pareigą solidariai (papildomai ar dėl mortis causa) turi šio įstatymo 15 straipsnyje ir 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti asmenys ir juridinio asmens statuso neturintys subjektai. Solidarioji atsakomybė dėl 127 straipsnyje numatyto verslo, pramonės ar prekybos nuosavybės perėmimo apima visas iki perėmimo atsiradusias skolas. Šis perėmimas egzistuoja, net kai tai yra bendrovė, kurios akcininkai yra darbininkai ar darbuotojai („sociedad laboral“) ir kuri tęsia verslą, pramoninę ar prekybos veiklą, nesvarbu, ar šioje bendrovėje dirba ankstesniam darbdaviui dirbę darbuotojai. Tuo atveju, jeigu darbdavys yra bendrovė ar subjektas, kurio veikla nutraukta ar kuris likviduotas, jų pareigos, susijusios su turimomis sumokėti, bet nesumokėtomis įmokomis, perleidžiamos akcininkams ar kapitalo dalių turėtojams, kurie solidariai atsako už jų sumokėjimą neviršijant jiems priklausančio likviduojamo turto vertės. <…>“ |
Pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
|
20 |
Gimnasio yra komercinė bendrovė, kurios pagrindinė veikla – koledžo Escuela Laia, kuriame mokosi daugiau nei 150 mokinių, valdymas. |
|
21 |
Pagal 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį pradėta Gimnasio nemokumo procedūra. |
|
22 |
2013 m. spalio 15 d. nutartimi kompetentingas teismas patvirtino, kad Escuela Laia buvo parduota Institució Pedagógica Sant Andreu SL, t. y. iš grupės koledžo mokytojų sudarytai bendrovei, kuri vienintelė pateikė pasiūlymą pirkti. Ši bendrovė įsipareigojo tęsti Gimnasio veiklą ir perimti pastarosios su darbuotojais sudarytas darbo sutartis. |
|
23 |
Remiantis šia nutartimi minėtas pardavimas įvykdytas „laikantis toliau nurodytų sąlygų“.
<...>
<…>“ |
|
24 |
2013 m. spalio 25 d. TGSS minėtą nutartį dėl pardavimo apskundė remdamasis tuo, kad ja pažeidžiamas Darbuotojų statuto 44 straipsnis, nes joje numatyta, kad perėmėjas neperima Gimnasio skolų už socialinio draudimo įmokas. |
|
25 |
2013 d. lapkričio 21 d. grupė buvusių Gimnasio darbuotojų taip pat apskundė minėtą nutartį. |
|
26 |
Kadangi kyla abejonių dėl perimančiam subjektui, nagrinėjamu atveju Institució Pedagógica Sant Andreu SL, tenkančių įsipareigojimų apimties, Juzgado de lo Mercantil no 3 de Barcelona nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
|
Dėl prejudicinių klausimų
|
27 |
Pagal Procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu atsakymą į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš teismo praktikos arba jeigu tas atsakymas nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi. |
|
28 |
Šioje byloje reikia taikyti šią nuostatą. |
|
29 |
Visų pirma reikia konstatuoti, kad savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar tam tikros atitinkamos valstybės narės teisės aktų nuostatos yra priemonės, kurių reikalaujama, kad būtų perkelta Direktyva 2001/23, ir apskirtai siekia sužinoti, ar šios nuostatos atitinka Sąjungos teisę. |
|
30 |
Šiuo tikslu svarbu priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką vykstant pagal SESV 267 straipsnį pradėtam procesui Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti nacionalinės teisės nuostatų ir spręsti, ar atitinkamos valstybės narės institucijų pateikiamas jų aiškinimas yra teisingas (žr., be kita ko, Sprendimo Vueling Airlines, C‑487/12, EU:C:2014:2232, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). |
|
31 |
Be to, Teisingumo Teismas, įgyvendindamas SESV 267 straipsnio suteiktus įgaliojimus, neturi spręsti dėl vidaus teisės normų suderinamumo su Sąjungos teise (žr., be kita ko, Sprendimo Lombardini ir Mantovani, C‑285/99 ir C‑286/99, EU:C:2001:640, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). |
|
32 |
Tačiau Teisingumo Teismas turi jurisdikciją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti išsamų Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris jam gali padėti įvertinti tokį suderinamumą siekiant priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje (žr., be kita ko, Sprendimo Lombardini ir Mantovani, EU:C:2001:640, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). |
|
33 |
Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoti septyni klausimai, kurie nagrinėtini kartu, turi būti suprantami taip, kad jais iš esmės klausiama, ar Direktyva 2001/23 turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatyta arba pagal kurias leidžiama, kad įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, kai perdavėjui taikoma nemokumo procedūra, perėmėjas galėtų neperimti perdavėjo įsipareigojimų pagal darbo sutartis ar darbo santykius, įskaitant susijusių su įstatymo nustatyta socialinės apsaugos sistema, jeigu šios skolos susidarė iki gamybos padalinio perdavimo datos. Šis teismas taip pat klausia, ar tai, kad darbo santykiai nutraukti iki šios datos, šiuo atveju turi reikšmės. |
|
34 |
Siekiant atsakyti į šiuos klausimus svarbu visų pirma priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2001/23 trečios konstatuojamosios dalies ir 3 straipsnio, ja siekiama apsaugoti darbuotojus užtikrinant jų teisių išsaugojimą įmonės perdavimo atveju (žr. Sprendimo Kirtruna ir Vigano, C‑313/07, EU:C:2008:574, 36 punktą). |
|
35 |
Vis dėlto, atsižvelgiant į šioje srityje egzistuojantį nevienodą darbuotojų apsaugos lygį valstybėse narėse, šia direktyva siekiama sumažinti šiuos skirtumus derinant nacionalinės teisės aktus, tačiau nesiekiant jų suderinti visapusiškai (žr. Direktyvos 2001/23 ketvirtą ir šeštą konstatuojamąsias dalis ir Sprendimo Amatori ir kt., C‑458/12, EU:C:2014:124, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). |
|
36 |
Kaip matyti iš Direktyvos 2001/23 II skyriaus pavadinimo, būtent jame, konkrečiai minėto skyriaus 3–5 straipsniuose, įtvirtintos taisyklės, susijusios su darbuotojų teisių apsauga. |
|
37 |
Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintas principas, kad perdavėjo teisės ir pareigos, kurių kyla iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodamos perėmėjui. |
|
38 |
Siekiant to paties darbuotojų teisių apsaugos tikslo, Direktyvoje 2001/23, visų pirma jos 3 straipsnio 3 dalyje, numatyta, kad po įmonės perdavimo perėmėjas turi užtikrinti kolektyvinėje sutartyje įtvirtintas darbo sąlygas tiek, kiek pagal šią sutartį tai privalėjo padaryti perdavėjas, iki šios kolektyvinės sutarties nutraukimo ar galiojimo pabaigos arba naujos kolektyvinės sutarties taikymo (Sprendimo Juuri, C‑396/07, EU:C:2008:656, 32 punktas). Antra, tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo. |
|
39 |
Šios apsaugos taisyklės turi būti laikomos privalomomis, nes valstybėms narėms neleidžiama nuo jų nukrypti darbuotojams nepalankiu būdu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Italija, C‑561/07, EU:C:2009:363, 46 punktą), nepažeidžiant pačioje direktyvoje numatytų išimčių. |
|
40 |
Tuo tikslu visų pirma Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalies antra pastraipa valstybėms narėms suteikiama teisė apriboti darbo sąlygų tolesnio taikymo laikotarpį, tačiau jis negali būti trumpesnis kaip vieneri metai. |
|
41 |
Antra, šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta, kad, jeigu valstybės narės nenustato kitaip, šio straipsnio 1 ir 3 dalys netaikomos darbuotojų teisėms į senatvės, invalidumo išmokas arba į išmokas netekus maitintojo pagal papildomų pensijų sistemas bendrovėje arba tarp bendrovių, kurios nepatenka į valstybių narių įstatymų nustatytas socialinės apsaugos sistemas. |
|
42 |
Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad pastaroji Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo išimtis, pagal kurią reikalaujama, kad perėmėjas perimtų perdavėjo teises ir pareigas, kurių kyla iš darbo sutarties arba darbo santykių, ir kolektyvinėje sutartyje numatytas darbo sąlygas, turi būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant į šia direktyva siekiamą bendrą darbuotojų teisių apsaugos įmonės perdavimo atveju tikslą (Sprendimo Komisija / Italija, EU:C:2009:363, 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). |
|
43 |
Taigi tik dėl išmokų, mokamų ne pagal įstatymų nustatytas socialinės apsaugos sistemas, kurios išsamiai išvardytos Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 4 dalies a punkte, gali būti netaikoma pareiga perkelti darbuotojų teises (Sprendimo Komisija / Italija, EU:C:2009:363, 32 punktas). |
|
44 |
Taip pat svarbu nurodyti, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies b punkto, net tuo atveju, kai valstybės narės taiko šią išimtį, šioje nuostatoje numatytas perdavimo pareigos netaikymas turi būti lydimas priemonių, kurias atitinkama valstybė narė privalo priimti, kad būtų ginami darbuotojų ir perdavėjo įmonėje perdavimo dieną nebedirbančių asmenų interesai, susiję su įgytomis arba būsimomis jų teisėmis į senatvės išmokas, įskaitant išmokas, mokamas netekus maitintojo, pagal tos pačios 4 dalies a punkte nurodytas papildomas sistemas (Sprendimo Komisija / Italija, EU:C:2009:363, 31 punktas). |
|
45 |
Trečia, valstybės narės gali pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą nukrypti nuo šios nuostatos pirmos pastraipos ir numatyti, kad šioje pirmoje pastraipoje numatytos atleidimo iš darbo taisyklės netaikomos tam tikrų specialių kategorijų darbuotojams, kuriems netaikomi valstybės narės teisės aktai arba praktika, kuriais reguliuojama apsauga nuo atleidimo iš darbo. |
|
46 |
Ketvirta, Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jos 3 ir 4 straipsniai iš principo netaikomi perduodant įmonę, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurias prižiūri kompetentinga valdžios institucija. |
|
47 |
Tačiau, kaip matyti iš minėto 5 straipsnio 1 ir 2 dalių pirmų sakinių pirmos dalies, valstybės narės vis dėlto gali nuspręsti taikyti 3 ir 4 straipsnius perduodat įmonę, kai pradėta perdavėjo nemokumo procedūra, kurią prižiūri kompetentinga valdžios institucija. |
|
48 |
Kai valstybė narė pasinaudoja tokia taikymo galimybe, pagal šio 5 straipsnio 2 dalį tam tikromis sąlygomis jai leidžiama netaikyti kai kurių Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsniuose numatytų garantijų, jeigu yra pradėta nemokumo procedūra ir ją prižiūri kompetentinga valdžios institucija (Sprendimo Komisija / Italija, EU:C:2009:363, 38 punktas). |
|
49 |
Taigi, nukrypdama nuo Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalies, ši valstybė narė gali, taikydama minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktus, numatyti, kad perdavėjo skolos, kurių kyla iš darbo sutarčių arba darbo santykių ir kurios turi būti grąžintos iki perdavimo arba prieš pradedant nemokumo procedūrą, perėmėjui neperduodamos, jeigu pagal tos valstybės narės įstatymus tokia procedūra suteikia apsaugą, kuri yra bent jau lygiavertė Direktyvos 80/987 užtikrinamai apsaugai ir (arba), kiek tai leidžia galiojanti teisė arba praktika, galima susitarti dėl darbuotojų įdarbinimo sąlygų pakeitimų, siekiant išsaugoti darbo vietas garantuojant įmonės išlikimą. |
|
50 |
Minėto 5 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo nemokumo procedūromis, dėl kurio darbuotojai netektų šioje direktyvoje jiems nustatytų teisių. |
|
51 |
Galiausiai, jei, kaip nurodyta šios nutarties 39 punkte, šioje direktyvoje numatytos apsaugos taisyklės yra privalomos, nepažeidžiant joje aiškiai numatytų išimčių, reikia pažymėti, kad jos 8 straipsnyje nustatyta, kad ši direktyva nedaro poveikio valstybių narių teisei taikyti arba nustatyti darbuotojams palankesnę tvarką. |
|
52 |
Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, Direktyvoje 2001/23 įtvirtinta pagrindinė taisyklė, pagal kurią perėmėją saisto teisės ir pareigos, kurių kyla iš darbo sutarties arba darbo santykių, egzistuojančių tarp darbuotojo ir perdavėjo įmonės perdavimo dieną. Kaip matyti iš šios direktyvos 3 straipsnio formuluotės ir struktūros, įsipareigojimų, įmonės perdavimo momentu tenkančių perdavėjui dėl to, kad jis įdarbina darbuotojus, perleidimas perėmėjui apima visas pastarųjų teises, jeigu joms netaikoma šioje direktyvoje aiškiai numatyta išimtis (pagal analogiją žr. Sprendimo Beckmann, C‑164/00, EU:C:2002:330, 36 ir 37 punktus). |
|
53 |
Prie šių įsipareigojimų priskiriami ne tik atitinkamos įmonės darbuotojams turimi sumokėti atlyginimai ir kitos išmokos, bet ir perdavėjui tenkančios įstatymo nustatytos socialinės apsaugos sistemos įmokos, nes toks įsipareigojimas kyla pagal pastarąjį saistančias darbo sutartis ir darbo santykius. Iš tiesų, kaip matyti ir iš Direktyvos 2001/23 2 straipsnio 1 dalies, darbo sutartis arba darbo santykis pagal šią direktyvą reiškia, kad darbdavius ir darbuotojus sieja teisiniai santykiai, kuriais siekiama reglamentuoti darbo sąlygas (Sprendimo Kirtruna ir Vigano, EU:C:2008:574, 41 punktas). |
|
54 |
Antra, pagal tos pačios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį, ši pagrindinė taisyklė netaikoma tuo atveju, kai, kaip ir pagrindinėje byloje, yra pradėta perdavėjo nemokumo procedūra ir ją prižiūri atitinkamos valstybės narės kompetentinga valdžios institucija. Nagrinėjamu atveju skolinių reikalavimų, kurių kyla iš darbuotojų santykio su nemokiu darbdaviu, patenkinimas jiems užtikrinamas pagal Direktyvą 80/987. |
|
55 |
Trečia, nepaisant šios Direktyvoje 2001/23 numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos, jos 5 straipsnio 1 dalimi kiekvienai valstybei narei suteikiama galimybė, be kita ko, taikyti šios direktyvos 3 straipsnį įmonės perdavimo atveju, kai pradėta perdavėjo nemokumo procedūra. Kai valstybė narė pasinaudoja šia galimybe, to paties 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad galima nukrypti nuo šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies taip, kad perėmėjui neperkeliami įsipareigojimai, perdavėjui tenkantys perdavimo dieną ar nemokumo procedūros pradžios dieną pagal darbo sutartis ar darbo santykius, tačiau su sąlyga, kad toje valstybėje narėje egzistuoja apsauga, bet jau lygiavertė numatytai Direktyvoje 80/987, pagal kurią reikalaujama sukurti mechanizmą, kuris garantuotų darbuotojams, jog bus sumokėtos pagal darbo sutartis ar darbo santykius, sudarytus su nemokiu darbdaviu, turimos sumokėti sumos. Ši galimybė nukrypti padeda ne tik užtikrinti, jog bus sumokėti atitinkamų darbuotojų atlyginimai, bet ir išsaugoti darbo vietas garantuojant sunkumų patiriančios įmonės išlikimą. |
|
56 |
Ketvirta, pagal Direktyvos 2001/23 8 straipsnį valstybės narės gali numatyti ir taikyti bet kokią kitą tvarką įmonių perdavimo atvejais, tačiau tokia tvarka darbuotojams turi būti palankesnė, nei numatyta šioje direktyvoje. Toks veikimo būdas atitinka pačia direktyva siekiamą tikslą, primintą šios nutarties 34 punkte. Taigi iš valstybės narės neatimta galimybė taikyti šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį net tuo atveju, kai ūkio subjektas perima nemokią įmonę. |
|
57 |
Penkta, ir iš Direktyvos 2001/23 teksto, ir iš ja nustatytos tvarkos matyti, kad, išskyrus valstybių narių pareigą ginti perdavėjo įmonėje perdavimo dieną nebedirbančių asmenų interesus, susijusius su įgytomis arba būsimomis jų teisėmis į išmokas, nurodytas šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies b punkte, Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė taisyklių dėl perdavėjo įsipareigojimų, kurių kyla pagal darbo sutartis ar darbo santykius, kurie perdavimo dieną jau buvo nutraukti. Tačiau dėl tų pačių pirmesniame punkte nurodytų priežasčių valstybei narei netrukdoma numatyti tokių įsipareigojimų perkėlimo perėmėjui. |
|
58 |
Būtent atsižvelgdamas į tokį Sąjungos teisės aiškinimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti sprendimą jam pateiktoje nagrinėti byloje ir tuo tikslu įvertinti, ar atitinkamoje valstybėje narėje taikomi teisės aktai atitinka šioje teisėje įtvirtintus reikalavimus, atsižvelgiant į visus elementus, apibūdinančius teisinę ir faktinę situaciją, dėl kurios kilo šis ginčas. |
|
59 |
Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyva 2001/23 turi būti aiškinama taip, kad:
|
Dėl bylinėjimosi išlaidų
|
60 |
Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos. |
|
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nutaria: |
|
2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyva 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo, turi būti aiškinama taip, kad: |
|
|
|
Parašai. |
( *1 ) Proceso kalba: ispanų.