—

Z. Zh., atstovaujamo advocaat J. J. D. van Doleweerd,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman, B. Koopman ir C. Schillemans,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet, M. Jacobs ir T. Materne,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčíl,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Michelogiannaki,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir F.‑X. Bréchot,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, K. Pawłowska ir M. Pawlicka,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Condou‑Durande ir G. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, p. 98) 7 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant du ginčus, kilusius tarp trečiosios šalies piliečio Z. Zh. ir Minister voor Immigratie en Asiel (imigracijos ir prieglobsčio reikalų ministras), kurio funkcijas perėmė Staatssecretaris voor Veiligheid en Justitie (saugumo ir teisingumo valstybės sekretorius, toliau kartu – Staatssecretaris) ir tarp Staatssecretaris ir trečiosios šalies piliečio I. O., dėl Staatssecretaris priimtų sprendimų neskirti šiems piliečiams termino savanoriškai išvykti ir juos įpareigoti nedelsiant išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos.

3

Direktyvos 2008/115 2, 6, 10, 11 ir 24 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<...>

<...>

<...>

4

Direktyvos 2008/115 1 straipsnyje „Objektas“ numatyta:

„Šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus.“

5

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.“

6

Pagal minėtos direktyvos 3 straipsnį:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<...>

<...>

<...>“

7

Šios direktyvos 4 straipsnio „Palankesnės nuostatos“ 3 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės priimti ar taikyti palankesnes nuostatas asmenims, kuriems ji yra taikoma, jei tokios nuostatos neprieštarauja šiai direktyvai.“

8

Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nurodyta:

„Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:

ir laikosi negrąžinimo principo.“

9

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

2.   Reikalaujama, kad neteisėtai valstybės narės teritorijoje esantys trečiosios šalies piliečiai, kurie turi kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar kitą teisę joje būti suteikiantį leidimą, nedelsdami vyktų į tos kitos valstybės narės teritoriją. Kai suinteresuotas trečiosios šalies pilietis nesilaiko šio reikalavimo arba kai trečiosios šalies piliečio neatidėliotinas išvykimas yra būtinas viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais, taikoma 1 dalis.“

10

Šios direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Tokiu atveju valstybės narės praneša atitinkamiems trečiosios šalies piliečiams apie galimybę pateikti tokį prašymą.

Numačius pirmoje pastraipoje numatytą laikotarpį, neatmetama galimybė atitinkamiems trečiosios šalies piliečiams išvykti anksčiau.

2.   Valstybės narės atitinkamam laikotarpiui prireikus pratęsia savanoriško išvykimo laikotarpį, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes, pavyzdžiui, buvimo trukmę, ar yra mokyklą lankančių vaikų ir ar esama kitų šeimos bei socialinių ryšių.

3.   Savanoriško išvykimo laikotarpiu, siekiant užkirsti kelią asmeniui pasislėpti, gali būti numatytos tam tikros prievolės, pavyzdžiui, prievolė reguliariai registruotis institucijose, atitinkamas piniginis užstatas, dokumentų paėmimas ar prievolė neišvykti iš tam tikros vietos.

4.   Jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.“

11

Vadovaujantis pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Užsieniečių įstatymo (Vreemdelingenwet 2000, toliau – Užsieniečių įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies įvadine fraze ir jos d punktu, užsienietis, kuris atvykdamas įvykdė sieną kertantiems asmenims nustatytus įpareigojimus, gali nutarimu nustatytiną laikotarpį toliau likti Nyderlanduose, kol nekelia pavojaus viešajai tvarkai arba nacionaliniam saugumui.

12

Remiantis šio įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi, užsienietis, kuris Nyderlanduose yra neteisėtai arba nebeteisėtai, turi savo iniciatyva iš Nyderlandų išvykti per to įstatymo 62 straipsnyje nustatytą terminą.

13

Vadovaujantis minėto įstatymo 62 straipsnio 1 dalimi, užsienietis, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti, turi savo iniciatyva iš Nyderlandų išvykti per keturias savaites. Ši nuostata priimta siekiant į Nyderlandų teisę perkelti Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 1 dalį.

14

Remiantis to paties įstatymo 62 straipsnio 2 dalimi, Staatssecretaris gali sutrumpinti pagal 1 dalį užsieniečiui galiojantį terminą arba nukrypdamas nuo šio straipsnio 1 dalies įpareigoti užsienietį nedelsiant išvykti iš Nyderlandų, jeigu:

15

Užsieniečių įstatymo 62 straipsnio 2 dalis priimta siekiant į Nyderlandų teisę perkelti Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį.

16

Remiantis Užsieniečių įstatymo 62a straipsnio 1 dalimi, Staatssecretaris raštu informuoja užsienietį, kuris nėra Sąjungos valstybės narės pilietis ir šalyje jau yra neteisėtai, apie pareigą savo iniciatyva išvykti iš Nyderlandų ir apie terminą, per kurį jis tą pareigą turi įvykdyti.

17

2000 m. Aplinkraščio dėl užsieniečių (Vreemdelingencirculaire 2000, toliau – Aplinkraštis dėl užsieniečių) A3/3 dalyje nustatyta, kad nuo 2012 m. vasario 9 d. išvykimo terminas pagal Užsieniečių įstatymo 62 straipsnio 2 dalį gali būti sutrumpintas arba neskirtas, jeigu užsienietis kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės arba nacionaliniam saugumui. Remiantis šia dalimi, bet kuris asmuo, įtariamas padaręs pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba už ją nuteistas, laikomas keliančiu pavojų viešajai tvarkai. Sutikimas sudaryti susitarimą siekiant išvengti bausmės už nusikalstamą veiką taip pat laikomas pavojumi viešajai tvarkai. Įtarimą turi galėti patvirtinti policijos įstaigos vadovas.

18

2011 m. birželio 8 d. tranzitu į Kanadą vykęs trečiosios šalies pilietis Z. Zh. buvo suimtas Šipolio (Schiphol, Nyderlandai) oro uoste dėl to, kad keliavo su suklastotu kelionės dokumentu. 2011 m. birželio 21 d.politierechter te Haarlem (Harlemo baudžiamųjų bylų teisėjas) sprendimu jis už tai pagal Nyderlandų baudžiamojo kodekso (Wetboek van Strafrecht) 231 straipsnio 2 dalį nuteistas dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme. 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Staatssecretaris nurodė Z. Zh. nedelsiant išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos. Tik atlikęs laisvės atėmimo bausmę Z. Zh. 2011 m. rugpjūčio 5 d pagal Užsieniečių įstatymo 59 straipsnio 1 dalies įvadinę frazę ir jos a punktą buvo suimtas siekiant išsiųsti.

19

2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Staatssecretaris atmetė Z. Zh. dėl 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo grąžinti pateiktą prieštaravimą ir jį grindė tuo, kad dėl šio asmens padaryto pažeidimo nereikėjo skirti termino savanoriškai išvykti. 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimu Rechtbank ’s‑Gravenhage (Hagos apylinkės teismas) suinteresuotojo asmens dėl šio sprendimo pareikštą ieškinį pripažino nepagrįstu.

20

Kadangi Z. Zh., kurio nesieja santykiai su Sąjungos piliečiu ir kuris, be kita ko, už suklastoto kelionės dokumento, apie kurio suklastojimą žinojo, turėjimą buvo nuteistas dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme, valstybės narės teritorijoje buvo neteisėtai, Staatssecretaris, Rechtbank ’s‑Gravenhage nuomone, galėjo preziumuoti, kad suinteresuotasis asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį. Rechtbank ’s‑Gravenhage nurodė, kad tokia išvada neatleidžia Staatssecretaris nuo pareigos pagrįsti, kodėl Z. Zh. neskirtas terminas savanoriškai išvykti, tačiau manė, jog pastarojo nurodytos aplinkybės nebuvo pagrindas Staatssecretaris nukrypti nuo principo, pagal kurį terminas savanoriškai išvykti neskiriamas, kai esama pavojaus viešajai tvarkai.

21

Dėl Rechtbank ’s‑Gravenhage sprendimo Z. Zh. pateikė apeliacinį skundą Raad van State (Valstybės Taryba).

22

Dėl Z. Zh. išsiuntimo 2011 m. gruodžio 14 d. panaikintas įsakymas jį suimti.

23

Trečiosios šalies pilietis I. O. 2011 m. sausio 16 d. atvyko į Nyderlandus su trumpalaike viza, galiojusia 21 dieną. 2011 m. lapkričio 23 d. I. O. buvo sulaikytas pagal Nyderlandų baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį ir 304 straipsnio 1 dalį dėl įtarimo panaudojus smurtą artimoje aplinkoje prieš moterį. 2011 m. lapkričio 24 d.Staatssecretaris jam nurodė nedelsiant išvykti iš Sąjungos teritorijos. Tą pačią dieną jis buvo suimtas.

24

2012 m. sausio 17 d. sprendimu Staatssecretaris atmetė I. O. dėl 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo grąžinti pateiktą prieštaravimą pirmiausia kaip nepriimtiną, o papildomai – kaip nepagrįstą. Staatssecretaris rėmėsi tuo, kad I. O. 2011 m. lapkričio 23 d. buvo suimtas pagal Nyderlandų baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį ir 304 straipsnio 1 dalį dėl įtarimo panaudojus smurtą artimoje aplinkoje prieš moterį. Todėl Staatssecretaris manė, kad I. O. kelia pavojų viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį, ir dėl šios priežasties jam negali būti skiriamas terminas savanoriškai išvykti.

25

Dėl 2012 m. sausio 17 d.Staatssecretaris sprendimo pareikštą I. O. ieškinį voorzieningenrechter van de Rechtbank ’s‑Gravenhage (Hagos apylinkės teismo laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas) 2012 m. vasario 1 d. nutartimi pripažino pagrįstu, panaikino tą sprendimą ir įpareigojo Staatssecretaris priimti naują sprendimą, atsižvelgiant į teismo nutartį. Šis teismas pirmiausia konstatavo, kad I. O. suinteresuotas, kad dėl jo pateikto prieštaravimo būtų priimtas sprendimas, todėl Staatssecretaris šį prieštaravimą neteisėtai pripažino nepriimtinu. Antra, minėtas teismas konstatavo, kad nėra bendrų gairių, kaip viešosios tvarkos sumetimais sutrumpinti terminą savanoriškai išvykti, ir kad Staatssecretaris nepakankamai motyvavo, kodėl I. O. kelia pavojų viešajai tvarkai. Anot šio teismo, tyrimo protokolo, kuriame iš esmės nurodyta, kad I. O. buvo suimtas dėl smurto, nepakanka, kad būtų galima preziumuoti, jog viešoji tvarka pateisina termino savanoriškai išvykti neskyrimą. Šiuo klausimu Rechtbank ’s‑Gravenhage taip pat atsižvelgė į tai, kad Staatssecretaris neturėjo jokių I. O. inkriminuojamą smurtą patvirtinančių įrodymų.

26

Staatssecretaris dėl šios voorzieningenrechter van de Rechtbank ’s‑Gravenhage nutarties pateikė skundą Raad van State.

27

Dėl I. O. išsiuntimo 2012 m. vasario 23 d. buvo panaikintas įsakymas suimti.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2013 m. liepos 10 d. įvykusiame posėdyje sujungė Z. Zh. ir I. O. bylas.

29

Minėtas teismas pažymi, kad Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalyje vartojamos sąvokos „pavojus viešajai tvarkai“ turinys neapibrėžtas, ir priduria, kad iš jos genezės neišplaukia jokių atspirties taškų dėl jos aprėpties. Jo teigimu, kadangi šioje nuostatoje aiškiai nedaroma nuoroda ir į valstybių narių teisę, ši sąvoka, remiantis nuolatine Teisingumo Teismo praktika (žr., be kita ko, Sprendimo Ekro, 327/82, EU:C:1984:11, 11 punktą ir Sprendimo Brouwer, C‑355/11, EU:C:2012:353, 36 punktą), turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, pagal įprastą jos reikšmę bendrinėje kalboje ir atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant vartojama, taip pat į teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, siekiamus tikslus.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remdamasis tuo daro išvadą, kad, priešingai, nei teigia Staatssecretaris, valstybės narės negali Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalyje numatytos „pavojaus viešajai tvarkai“ sąvokos aiškinti savaip, remdamosi vien nacionalinės teisės nuostatomis.

31

Šis teismas pažymi, kad remdamasi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46 ir klaidų ištaisymas OL L 274, 2009 10 20, p. 47), 27 straipsnio 1 dalimi, 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 6 straipsnio 1 dalimi ir 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224) 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, valstybė narė dėl viešosios tvarkos priežasčių gali apriboti Sąjungos piliečio arba jo šeimos nario judėjimo laisvę ir teisę gyventi šalyje, nesuteikti ilgalaikio gyventojo statuso, atmesti Sąjungos piliečio šeimos nario prašymą leisti atvykti ir gyventi šalyje ir atimti iš tokio šeimos nario leidimą gyventi arba jo nebepratęsti. Tačiau šis teismas nurodo, kad sąvoka „viešosios tvarkos priežastys“ minėtose direktyvose aiškinama skirtingai, nes skiriasi veiksniai, į kuriuos valstybė narė privalo atsižvelgti vertindama šią sąvoką.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad minėtų direktyvų tikslas, kontekstas ir formuluotės iš esmės skiriasi nuo Direktyvos 2008/115 tikslo, konteksto ir formuluočių. Direktyvos 2004/38, 2003/109 ir 2003/86 susijusios su teisėtu Sąjungos piliečių bei jų šeimos narių ir ilgalaikių gyventojų ir jų šeimos narių gyvenimu Sąjungoje, o Direktyvoje 2008/115 reglamentuojamas neteisėtai Sąjungos valstybės narės teritorijoje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas. Anot šio teismo, termino savanoriškai išvykti neskyrimas trečiosios šalies piliečiui po to, kai buvo nustatyta, kad jis valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, yra mažiau varžanti priemonė nei sprendimas, lemiantis teisės teisėtai gyventi valstybės narės teritorijoje nesuteikimą, apribojimą arba pabaigą pagal direktyvas 2004/38, 2003/109 ir 2003/86.

33

Todėl atsižvelgdamas į didelius šių trijų direktyvų ir Direktyvos 2008/115 skirtumus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad aiškinant direktyvoje, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje, vartojamą viešosios tvarkos sąvoką negalima remtis viešosios tvarkos sąvokos aiškinimu pagal direktyvas 2004/38, 2003/109 ir 2003/86.

34

Visų pirma šis teismas laikosi nuomonės, kad Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalyje vartojama „pavojaus viešajai tvarkai“ sąvoka galėtų būti aiškinama plačiau nei direktyvose 2004/38, 2003/109 ir 2003/86 vartojama sąvoka „viešosios tvarkos priežastys“, o tai reikštų, kad vien įtarimo, jog trečiosios šalies pilietis padarė pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką, pakanka, kad būtų galima nustatyti, jog šis pilietis kelia „pavojų viešajai tvarkai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį. Tačiau turėdamas abejonių šiuo klausimu minėtas teismas klausia Teisingumo Teismo, ar ši nuostata turi būti aiškinama tokiu būdu, ar vis dėlto dėl atitinkamo asmens priimtas nuosprendis turi būti įsiteisėjęs.

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas, į kokias aplinkybes, be to, kad trečiosios šalies pilietis įtariamas arba nuteistas už nusikalstamą veiką, baudžiamą pagal nacionalinę teisę, nacionalinė institucija turi atsižvelgti vertindama, ar toks pilietis kelia pavojų viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį.

36

Šiuo klausimu minėtas teismas taip pat nurodo, kad per apklausą siekiant suimti išsiuntimo tikslais Z. Zh. teigė, jog tranzitu keliavo į Kanadą ir niekada neketino likti Nyderlandų Karalystėje. I. O. skunde savo ruožtu nurodė, kad vertinant pavojų viešajai tvarkai nepagrįstai nebuvo įvertinti individualūs interesai. Šis teismas mano, kad remiantis Sprendimu El Dridi (C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268), Direktyva 2008/115 ir direktyvomis 2003/109 ir 2003/86 galbūt būtų galima daryti išvadą, kad valstybės narės turi atsižvelgti į tokias aplinkybes: pagal nacionalinę teisę baudžiamos nusikalstamos veikos pobūdį arba sunkumo laipsnį, nuo šios veikos padarymo praėjusį laiką arba atitinkamo asmens ketinimą išvykti iš Sąjungos.

37

Todėl šis teismas mano, kad jo nagrinėjamų bylų baigtis priklauso nuo Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.

38

Šiomis aplinkybėmis Raad van State nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

39

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji prieštarauja tokiai nacionalinei tvarkai, pagal kurią neteisėtai valstybės narės teritorijoje esantis trečiosios šalies pilietis laikomas keliančiu pavojų viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, vien dėl to, kad yra įtariamas padaręs pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba už ją buvo nuteistas baudžiamąja tvarka. Be to, šis teismas klausia, ar tuo atveju, kai būtinas nuteisimas, nuosprendis turi būti įsiteisėjęs.

40

Iš Nyderlandų vyriausybės per teismo posėdį šioje byloje pateiktos informacijos matyti, kad tuo metu, kai susiklostė pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, Staatssecretaris taikė praktiką, grindžiamą šiuo metu iš esmės Aplinkraštyje dėl užsieniečių išdėstyta tvarka, pagal kurią, kaip matyti iš šio sprendimo 17 punkto, bet koks policijos įstaigos vadovo patvirtintas įtarimas padarius pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba nuteisimas už ją laikomas pavojumi viešajai tvarkai.

41

Pirmiausia pažymėtina, kad sąvoka „pavojus viešajai tvarkai“ neįtvirtinta nei Direktyvos 2008/115 3 straipsnio apibrėžtyse, nei kitose šios direktyvos nuostatose.

42

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, sąvokų, kurių apibrėžties nepateikia Sąjungos teisė, reikšmė ir apimtis turi būti nustatoma remiantis jų įprasta reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jos pavartotos, ir teisės aktų, kuriuose įtvirtintos, tikslus. Jeigu šios sąvokos įtvirtintos nuostatoje, kuri laikoma tam tikro principo išimtimi, jos turi būti aiškinamos siaurai. Be to, Sąjungos akto preambulė gali patikslinti jos turinį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Wallentin‑Hermann, C‑549/07, EU:C:2008:771, 17 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

43

Taigi, visų pirma pažymėtina, kad Direktyvos 2008/115 II skyriuje „Neteisėto buvimo nutraukimas“ yra nustatytos sąlygos, kuriomis nutraukiamas neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas valstybės narės teritorijoje. Šios direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl minėtų piliečių savanoriško išvykimo numatytos iš karto po jos 6 straipsnyje įtvirtintų nuostatų dėl sprendimo grąžinti.

44

Kaip matyti iš Direktyvos 2008/115 10 konstatuojamosios dalies, pirmenybė turi būti teikiama, išskyrus išimtinius atvejus, savanoriškam iš sprendimo grąžinti kylančios pareigos įvykdymui, nes šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendime numatomas tinkamas terminas savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų (žr. Sprendimo El Dridi, C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 36 punktą).

45

Pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 2 dalį valstybės narės prireikus tinkamam laikotarpiui pratęsia savanoriško išvykimo terminą, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes, pavyzdžiui, buvimo trukmę, ar yra mokyklą lankančių vaikų ir ar esama kitų šeimos bei socialinių ryšių.

46

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tik esant ypatingoms aplinkybėms, kaip antai pavojui viešajai tvarkai, valstybės narės gali nesuteikti termino savanoriškai išvykti arba suteikti trumpesnį nei septynių dienų terminą (šiuo klausimu žr. Sprendimo El Dridi, C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 37 punktą). Kaip išvados 43 punkte nurodė generalinė advokatė, tam, kad būtų galima remtis šioje nuostatoje numatyta nukrypti leidžiančia nuostata motyvuojant pavojumi valstybės viešajai tvarkai, valstybė narė turi galėti įrodyti, kad atitinkamas asmuo tokį pavojų tikrai kelia.

47

Be to, Direktyvos 2008/15 7 straipsnio 4 dalyje numačius, kad valstybės narės iš principo privalo skirti neteisėtai esantiems trečiųjų šalių piliečiams terminą savanoriškai išvykti, visų pirma siekiama užtikrinti, kad įgyvendinant pagal šios direktyvos 6 straipsnį priimtą sprendimą grąžinti būtų paisoma šių piliečių pagrindinių teisių. Remiantis SESV 79 straipsnio 2 dalimi, minėtos direktyvos tikslas, kaip matyti iš jos 2 ir 11 konstatuojamųjų dalių, yra suformuoti veiksmingą išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais ir teisinėmis garantijomis, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi humaniškai ir kad būtų visiškai gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr. Sprendimo Mahdi, C‑146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 38 punktą).

48

Iš to matyti, kad nors valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, nelygu valstybė narė ir laikotarpis, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus, vis dėlto visoje Sąjungoje šie reikalavimai, visų pirma kaip pareigos, nustatytos siekiant užtikrinti trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių paisymą juos išsiunčiant iš Sąjungos, išimties pateisinimas, turi būti suprantami siaurai, taip, kad kiekviena valstybė narė be Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų vienašališkai nustatyti jų aprėpties (pagal analogiją žr. Sprendimo Gaydarov, C‑430/10, EU:C:2011:749, 32 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

49

Galiausiai, kaip nustatyta Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamojoje dalyje, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Šioje konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad pagal bendruosius Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą (žr. Sprendimo Mahdi, C‑146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 40 punktą). Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad visais minėtoje direktyvoje numatytos grąžinimo procedūros etapais, įskaitant sprendimo grąžinti, kuriame atitinkama valstybė narė turi nuspręsti dėl savanoriško išvykimo termino skyrimo pagal tos direktyvos 7 straipsnį, priėmimo etapą, visų pirma turi būti užtikrinamas proporcingumo principo laikymasis (šiuo klausimu žr. Sprendimo El Dridi, C‑61/11 PPU, EU:C:2011:68, 41 punktą).

50

Todėl laikytina, kad valstybė narė privalo kiekvienu konkrečiu atveju vertinti Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalies sąvoką „pavojus viešajai tvarkai“ siekdama patikrinti, ar asmeninis trečiosios šalies piliečio elgesys kelią realų ir faktinį pavojų viešajai tvarkai. Jeigu siekdama konstatuoti tokį pavojų valstybė narė vadovaujasi bendrąja praktika arba kokia nors prezumpcija, tačiau tinkamai neatsižvelgia į asmeninį piliečio elgesį ir į tokio elgesio keliamą pavojų viešajai tvarkai, ji klaidingai suvokia konkretaus nagrinėjamo atvejo patikrinimo ir proporcingumo principo reikalavimus. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog trečiosios šalies pilietis yra įtariamas padaręs pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba už ją buvo nuteistas baudžiamąja tvarka, pati savaime negali pateisinti to, kad toks pilietis laikomas keliančiu pavojų viešajai tvarkai pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį.

51

Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nuteisimo baudžiamąja tvarka atveju – net jei nuosprendis ir neįsiteisėjęs – valstybė narė gali nustatyti, kad esama pavojaus viešajai tvarkai, kai toks nuteisimas, kartu atsižvelgus į kitas su atitinkamo asmens situacija susijusias aplinkybes, pateisina tokią išvadą. Taigi tai, kad nuosprendis neįsiteisėjęs, neužkerta valstybei narei kelio remtis Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalyje numatyta nukrypti leidžiančia nuostata. Kaip išvados 65 punkte pažymėjo generalinė advokatė, šios direktyvos tekste nėra nieko, kas patvirtintų tokią sąlygą, be to, ji prieštarautų 7 straipsnyje siekiamam tikslui nustatyti konkretų savanoriško išvykimo terminą, nes tuo tikslu paskirto termino daugeliu atveju būtų nesilaikoma dėl nacionalinio teismo proceso trukmės.

52

Be to, vien įtarimas, jog trečiosios šalies pilietis padarė pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką, greta kitų konkretaus atvejo veiksnių, gali pagrįsti išvadą, kad kyla pavojus viešajai tvarkai pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 48 punkto, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus, ir nei šios direktyvos 7 straipsnis, nei kita jos nuostata neleidžia daryti išvados, kad tam būtinas nuteisimas baudžiamąja tvarka.

53

Taigi šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, Staatssecretaris vertinimas Z. Zh. ir I. O. atveju, pagal kurį šie kėlė pavojų Nyderlandų viešajai tvarkai, buvo pagrįstas Z. Zh. atveju vien tuo, kad jis buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, baudžiamą pagal Nyderlandų teisę, o I. O. atveju – tuo, kad jis buvo įtariamas padaręs tokią veiką.

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji prieštarauja tokiai nacionalinei tvarkai, pagal kurią neteisėtai valstybės narės teritorijoje esantis trečiosios šalies pilietis laikomas keliančiu pavojų viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, vien dėl to, kad yra įtariamas padaręs pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba už ją buvo nuteistas baudžiamąja tvarka.

55

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai valstybės narės teritorijoje neteisėtai esantis trečiosios šalies pilietis yra įtariamas padaręs pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba už ją buvo nuteistas baudžiamąja tvarka, vertinant, ar toks pilietis kelia pavojų viešajai tvarkai pagal šią nuostatą, gali būti svarbūs kiti veiksniai, kaip antai tokios veikos pobūdis arba sunkumo laipsnis, nuo jos padarymo praėjęs laikas arba aplinkybė, kad toks pilietis buvo suimtas nacionalinių institucijų išvykstant iš šios valstybės narės.

56

Pirmiausia pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar esama pavojaus viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį, svarbūs veiksniai iš esmės nėra tie patys, kokie yra svarbūs vertinant, ar esama pasislėpimo pavojaus, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nes sąvoka „pasislėpimo pavojus“ skiriasi nuo sąvokos „pavojus viešajai tvarkai“ (dėl sąvokos „pasislėpimo pavojus“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, žr., be kita ko, Sprendimo Mahdi, C‑146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 65–74 punktus).

57

Toliau, kaip matyti iš šio sprendimo 50 punkto, vertinant sąvoką „pavojus viešajai tvarkai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį, reikia konkrečiai patikrinti, ar asmeninis atitinkamo trečiosios šalies piliečio elgesys kelią realų ir faktinį pavojų konkrečios valstybės narės viešajai tvarkai.

58

Nors teisinga, kad Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalies kalbinės versijos nėra identiškos, nes vienose vartojamas žodis „pavojus“, o kitose – „rizika“, bet kuriuo atveju, remiantis įprasta žodžių „pavojus“ ir „rizika“ reikšme bendrinėje kalboje ir atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jie pavartoti, ir teisės aktų, kuriuose jie įtvirtinti, tikslus, kaip antai nurodytus šio sprendimo 43–49 punktuose, juos reikia suprasti kaip grėsmę.

59

Be to, specialus viešosios tvarkos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį, apsaugai būdingų interesų vertinimas nebūtinai sutaps su vertinimu, kuriuo grindžiamas nuteisimas baudžiamąja tvarka (pagal analogiją žr. Sprendimo Bouchereau, 30/77, EU:C:1977:172, 27 punktą).

60

Šiomis sąlygomis laikytina, kad minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta „pavojaus viešajai tvarkai“ sąvoka bet kuriuo atveju reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, kyla reali, faktinė ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui (pagal analogiją žr. Sprendimo Gaydarov, C‑430/10, EU:C:2011:749, 33 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

61

Iš to išplaukia, kad vertinant šią sąvoką svarbus bet koks su atitinkamo trečiosios šalies piliečio situacija susijęs faktinis ar teisinis veiksnys, kuris gali padėti išsiaiškinti, ar piliečio asmeninis elgesys kelia tokią grėsmę.

62

Todėl piliečio, įtariamo padarius pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba už ją nuteisto baudžiamąja tvarka, atveju prie tokių svarbių veiksnių, be kita ko, priskiriamas tokios veikos pobūdis arba sunkumo laipsnis ir nuo jos padarymo praėjęs laikas.

63

Be to, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, šiuo atveju Nyderlandų institucijos suėmė Z. Zh., kai šis tranzitu keliavo į Kanadą. Aplinkybė, kad jis buvo suimtas išvykstant iš Nyderlandų Karalystės, gali būti svarbi siekiant nustatyti, ar šis asmuo tuo metu, kai dėl jo buvo priimamas sprendimas grąžinti, kėlė pavojų šios valstybės narės viešajai tvarkai, o tai reikia patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Dėl to minėtam teismui reikia įvertinti visus faktinius veiksnius, ypač nuspręsti, kokį svorį jo nagrinėjamoje byloje reikia teikti minėtai aplinkybei.

64

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, I. O. atveju Staatssecretaris neturėjo jokių įrodymų, patvirtinančių atitinkamam asmeniui inkriminuotą smurtą. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar atitinkamas asmuo kėlė pavojų viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį, nes ji susijusi su I. O. pareikšto įtarimo padarius inkriminuojamą veiką patikimumu, todėl gali padėti išsiaiškinti, ar jo asmeninis elgesys kėlė pavojų Nyderlandų viešajai tvarkai tuo metu, kai dėl jo buvo priimamas sprendimas grąžinti.

65

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai valstybės narės teritorijoje neteisėtai esantis trečiosios šalies pilietis yra įtariamas padaręs pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba buvo už ją nuteistas baudžiamąja tvarka, vertinant, ar toks pilietis kelia pavojų viešajai tvarkai pagal šią nuostatą, gali būti svarbūs kiti veiksniai, kaip antai tokios veikos pobūdis arba sunkumo laipsnis, nuo jos padarymo praėjęs laikas arba aplinkybė, kad tokį pilietį nacionalinės institucijos suėmė jam išvykstant iš šios valstybės narės. Atliekant šį vertinimą taip pat gali būti svarbus bet kuris veiksnys, susijęs su atitinkamam trečiosios šalies piliečiui pareikšto įtarimo padarius inkriminuojamą veiką patikimumu.

66

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai atitinkamas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, norint pasinaudoti toje nuostatoje numatyta galimybe neskirti termino savarankiškai išvykti, reikia iš naujo patikrinti veiksnius, kurie jau buvo išnagrinėti siekiant nustatyti, ar esama to pavojaus.

67

Šioje byloje Nyderlandų vyriausybė aiškina, kad paprastai pavojaus viešajai tvarkai konstatavimas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms praktiškai yra pagrindas neskirti atitinkamam piliečiui termino savanoriškai išvykti, tačiau šios institucijos gali šios taisyklės nesilaikyti tuomet, kai tą pateisina ypatingos atvejo aplinkybės; tokiu atveju skiriamas 28 dienų terminas.

68

Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės narės „gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį“, tačiau nepatikslinta, kaip tas galimybes pasirinkti.

69

Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, iš teisės būti išklausytam prieš priimant sprendimą grąžinti išplaukia, kad kompetentingos nacionalinės institucijos turi pareigą leisti suinteresuotajam asmeniui pareikšti nuomonę dėl jo grąžinimo tvarkos, t. y. dėl grąžinimo termino ir savanoriško ar priverstinio grąžinimo pobūdžio (žr. Sprendimo Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 51 punktą). Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2008/115 2, 6, 11 ir 24 konstatuojamųjų dalių ir jos 5 straipsnio, remiantis bendraisiais Sąjungos teisės principais, įskaitant proporcingumo principą, sprendimai pagal šią direktyvą turi būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir tinkamai atsižvelgiant į atitinkamo asmens pagrindines teises.

70

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad valstybė narė negali automatiškai – vadovaudamasi norminiais aktais arba praktika – neskirti termino savanoriškai išvykti tuomet, kai atitinkamas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai. Kad Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalyje tuo tikslu numatyta galimybe būtų naudojamasi tinkamai, kiekvienu konkrečiu atveju reikia patikrinti, ar tokio termino neskyrimas suderinamas su šio asmens pagrindinėmis teisėmis.

71

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, kiek Nyderlanduose galiojanti grąžinimo procedūra atitinka pirmesniame šio sprendimo punkte išdėstytus reikalavimus.

72

Galiausiai, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 47 punkto, valstybės narės iš principo privalo skirti neteisėtai esantiems trečiųjų šalių piliečiams, dėl kurių pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnį priimtas sprendimas grąžinti, terminą savanoriškai išvykti, siekiant užtikrinti, kad įgyvendinant tokį sprendimą būtų paisoma šių piliečių pagrindinių teisių, iš šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalies ir bendros šio straipsnio sistemos išplaukia, kad jo 4 dalyje numatyta nukrypti leidžiančia nuostata taip pat siekiama sudaryti atitinkamai valstybei narei galimybę paisyti savo viešosios tvarkos.

73

Todėl, kai atlikus patikrinimą, kurio reikalavimai buvo išvardyti nagrinėjant pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus, paaiškėja, kad atitinkamas asmuo kelia realų ir faktinį pavojų viešajai tvarkai, Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalis numato galimybę neskirti atitinkamam asmeniui termino savanoriškai išvykti. Ši galimybė yra tokio pavojaus buvimo pasekmė, todėl atitinkama valstybė narė gali ja pasinaudoti su sąlyga, kad paisys bendrųjų Sąjungos teisės principų ir pagrindinių suinteresuotojo asmens teisių, ir neprivalo iš naujo patikrinti veiksnių, kurie laikyti svarbiais minėto pavojaus buvimui konstatuoti.

74

Vis dėlto atitinkama valstybė narė gali atsižvelgti į minėtus veiksnius, kurie gali būti svarbūs, be kita ko, tuomet, kai vertina, ar reikia skirti trumpesnį nei septynių dienų terminą savanoriškai išvykti.

75

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai trečiosios šalies pilietis kelia pavojų viešajai tvarkai, norint pasinaudoti toje nuostatoje numatyta galimybe neskirti termino savarankiškai išvykti, nereikia iš naujo patikrinti veiksnių, kurie jau buvo išnagrinėti nustatant, ar esama to pavojaus. Tačiau visi tos srities valstybės narės teisės aktai arba praktika turi užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju bus patikrinta, ar termino savarankiškai išvykti neskyrimas suderinamas su šio piliečio pagrindinėmis teisėmis.

76

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: