–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet, J.‑C. Halleux ir L. Van den Broeck,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243, toliau – reglamentas), 11 straipsnio 7 ir 8 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant RG ir SF ginčą dėl tėvų pareigų sūnui TE, kurį SF laiko Lenkijoje.

3

1980 m. spalio 25 d. Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) 3 straipsnyje nustatyta:

„Vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei:

Globos teisės, nurodytos a punkte, gali būti suteiktos pagal įstatymą arba teismo ar administracinės institucijos sprendimu, arba pagal susitarimą, turintį teisinę galią pagal tos valstybės įstatymus.“

4

Minėtos konvencijos 12 straipsnis suformuluotas taip:

„Jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.

<...>“

5

1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnyje numatyta:

„Nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad:

<...>“

6

1980 m. Hagos konvencija įsigaliojo 1983 m. gruodžio 1 d. Visos Europos Sąjungos valstybės narės yra jos susitariančiosios šalys.

7

Reglamento 12, 17, 18 ir 33 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<...>

<...>

8

Reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

<...>

2.   Šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos bylos konkrečiai gali būti susijusios su:

<...>“

9

Pagal reglamento 2 straipsnį:

„Šiame reglamente:

<...>

10

Reglamento 8 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ įtvirtinta:

„1.   Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.

2.   Šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos.“

11

Reglamento 11 straipsnis „Vaiko grąžinimas“ suformuluotas taip:

„1.   Tais atvejais, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija prašo valstybės narės teismą priimti sprendimą remiantis [1980 m. Hagos konvencija] sugrąžinti neteisėtai išvežtą ar kitoje, nei jis nuolat gyveno valstybėje narėje, laikomą vaiką [sugrąžinti į kitą, nei jis nuolat gyveno iki pat neteisėto išvežimo ar negrąžinimo, valstybę narę neteisėtai išvežtą ar neteisėtai tokioje valstybėje laikomą vaiką], taikomos šio straipsnio 2–8 dalys.

<…>

3.   Teismas, kuriam pateikiamas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo pagal šio straipsnio 1 dalį, skubiai išnagrinėja tą pareiškimą taikydamas skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė.

Nepažeisdamas pirmos pastraipos, teismas ne vėliau kaip per šešias savaites nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus atvejus, kai išimtinės aplinkybės neleidžia to daryti, priima sprendimą.

<…>

6.   Jei teismas priėmė nutartį dėl vaiko negrąžinimo pagal [1980 m.] Hagos konvencijos 13 straipsnį, tas teismas turi [nedelsdamas] tiesiogiai arba per savo centrinę instituciją perduoti teismo įsakymo dėl negrąžinimo ir atitinkamų dokumentų, visų pirma teismo posėdžio protokolo, kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę. [Teismas turi gauti visus nurodytus dokumentus per mėnesį nuo sprendimo dėl vaiko negrąžinimo priėmimo dienos.]

7.   Jei viena iš šalių į valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismus dar nesikreipė, šio straipsnio 6 dalyje minėtą informaciją gavęs teismas ar centrinė institucija turi pranešti šalims ir pakviesti jas pagal nacionalinę teisę per tris mėnesius nuo pranešimo teikti teismui teikimus, kad teismas galėtų apsvarstyti vaiko globos klausimą.

Nepažeisdamas šiame reglamente pateikiamų jurisdikcijos taisyklių, teismas užbaigia bylą, jei per tą laikotarpį negauna jokių teikimų.

8.   Nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį.“

12

Reglamento 15 straipsnio „Perdavimas teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą“ 1 dalyje nustatyta:

„Išimties tvarka valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, manydami, kad kuris nors kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus [ypatingas] ryšys, teismas būtų tinkamesnis nagrinėti bylą ar kurią nors konkrečią jos dalį, ir jei tai labiausiai atitinka vaiko interesus, gali:

13

Teismo proceso kodekso, iš dalies pakeisto 2013 m. liepos 30 d. Įstatymu dėl šeimos bylų teismo įsteigimo (toliau – Teismo proceso kodeksas), 1322decies straipsnis suformuluotas taip:

„§ 1. Užsienyje priimtas sprendimas negrąžinti vaiko ir jo lydimieji dokumentai, perduoti Belgijos centrinei institucijai pagal 1322bis straipsnio 3 dalyje nurodyto Tarybos reglamento 11 straipsnio 6 dalį, registruotu laišku siunčiami pirmosios instancijos teismo, įsteigto prie apeliacinio teismo, kurio veiklos teritorijoje vaikas nuolat gyveno iki pat neteisėto išvežimo ar negrąžinimo, kancleriui.

§ 2. Ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo dokumentų gavimo kancleris teismo raštu praneša šalims ir prokuratūrai šio straipsnio 1 dalyje minėto Tarybos reglamento 11 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją. Teismo rašte nurodoma:

§ 3. Jei bent viena iš šalių pateikia pareiškimą, kancleris nedelsdamas kviečia šalis į pirmą parengiamąjį posėdį.

§ 4. Dėl kreipimosi į šeimos bylų teismą sustabdomas bylų, iškeltų kituose teismuose dėl tėvų pareigų ar susijusių ginčų, nagrinėjimas.

§ 5. Jei šalys nepateikia teismui pareiškimų per šio straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą terminą, šeimos bylų teismas priima tai konstatuojančią nutartį ir apie ją teismo kancleris pranešą šalims, centrinei institucijai ir prokuratūrai.

§ 6. Sprendime dėl vaiko globos klausimo pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodyto reglamento 11 straipsnio 8 dalį vienos iš šalių prašymu taip pat gali būti išspręstas bendravimo teisių klausimas, jeigu šiuo sprendimu nurodoma grąžinti vaiką į Belgiją.

§ 7. Apie 6 dalyje nurodytą sprendimą teismo kancleris teismo raštu praneša šalims, prokuratūrai ir Belgijos centrinei institucijai.

§ 8. Tik Belgijos centrinė institucija įgaliota perduoti sprendimą ir jo lydimuosius dokumentus valstybės, kurioje priimtas sprendimas dėl negrąžinimo, institucijoms.

§ 9. Taikant šio straipsnio 1 dalyje nurodyto Tarybos reglamento 11 straipsnio 7 ir 8 dalis, vaikas išklausomas, laikantis šio reglamento 42 straipsnio 2 dalies a punkto ir 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose.“

14

TE yra 2011 m. gruodžio 21 d. Lenkijoje gimęs Lenkijos pilietės SF ir Belgijoje gyvenančio Didžiosios Britanijos piliečio RG vaikas.

15

2012 m. liepos ir rugpjūčio mėn. motina ir vaikas, kuriam tuo metu buvo septyni mėnesiai, apsigyveno Briuselyje (Belgija). Nuo pat jų persikėlimo vaikas gyveno su motina ir reguliariai matydavosi su tėvu.

16

2013 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. tėvas ir motina dalyvavo vietos taikinimo procedūroje, siekdami susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos, tačiau susitarimas nebuvo sudarytas.

17

2013 m. spalio 16 d. motina pranešė tėvui, kad vyksta su vaiku į Lenkiją atostogauti.

18

2013 m. spalio 18 d. tėvas kreipėsi į Briuselio nepilnamečių bylų teismą, kad būtų nustatyta tėvų valdžios įgyvendinimo tvarka ir vaiko gyvenamoji vieta.

19

2013 m. spalio 23 d. tėvas taip pat pateikė laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui skubų prašymą nustatyti vaiko laikiną antrinę gyvenamąją vietą su juo.

20

Supratęs, kad motina su jų bendru vaiku neketina grįžti į Belgiją, jis pakeitė laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui ir Briuselio nepilnamečių bylų teismui pateiktus prašymus ir paprašė, be kita ko, suteikti jam išimtinę teisę įgyvendinti tėvų valdžią, nustatyti vaiko pagrindinę gyvenamąją vietą su juo ir uždrausti motinai išvykti iš Belgijos su vaiku. Savo ruožtu motina užginčijo Belgijos teismų tarptautinę jurisdikciją, paprašė taikyti reglamento 15 straipsnį ir perduoti bylą nagrinėti Lenkijos teismams, kurie su vaiko padėtimi yra ypač susiję, nes vaikas gyvena Lenkijoje ir ten lanko darželį.

21

2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas pripažino turįs jurisdikciją nagrinėti bylą ir, atsižvelgdamas į skubą, laikinai patenkino tėvo prašymus.

22

2014 m. kovo 26 d. sprendimu Briuselio nepilnamečių bylų teismas, patvirtinęs savo jurisdikciją, nusprendė, kad tėvų valdžią tėvai įgyvendins kartu, nustatė vaiko pagrindinę gyvenamąją vietą su motina ir laikinai suteikė tėvui antrinę teisę apgyvendinti vaiką pas save kas antrą savaitgalį, taip pat nurodė, kad tuo tikslu tėvas kaskart turės vykti į Lenkiją savo lėšomis.

23

Manydamas, kad šiuo sprendimu įteisintas bendro vaiko neteisėtas išvežimas į Lenkiją ir tokia faktinė veika pripažinta sukeliančia teigiamų teisinių pasekmių, tėvas padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Cour d’appel de Bruxelles ir, visų pirma, paprašė suteikti jam išimtinę teisę įgyvendinti tėvų valdžią ir nustatyti vaiko pagrindinę gyvenamąją vietą su juo.

24

Tuo pat metu, kai Belgijos teismai nagrinėjo pagrindinę bylą, 2013 m. lapkričio 20 d. tėvas kreipėsi į Belgijos centrinę instituciją su prašymu nedelsiant grąžinti vaiką į Belgiją taikant 1980 m. Hagos konvencijoje numatytą grąžinimo procedūrą.

25

2014 m. vasario 13 d. Plonsko (Lenkija) apygardos teismas pripažino, kad motina neteisėtai išvežė vaiką ir kad iki išvežimo vaikas nuolat gyveno Belgijoje. Vis dėlto šis teismas nusprendė negrąžinti vaiko, remdamasis 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio b punktu.

26

Belgijos centrinė institucija, gavusi iš Lenkijos centrinės institucijos minėto sprendimo negrąžinti vaiko ir susijusių dokumentų kopijas, 2014 m. balandžio 10 d. perdavė šiuos dokumentus Briuselio pirmosios instancijos teismo, kurio darbinė kalba prancūzų, kanceliarijai, o šis teismas pakvietė šalis teikti pareiškimus. 2014 m. liepos 9 d. tėvas pateikė šiam teismui pareiškimą ir taip kreipėsi į Briuselio pirmosios instancijos teismo, kurio darbinė kalba prancūzų, pirmininką, kompetentingą, remiantis Teismo proceso kodekso redakcijos, taikytos iki 2013 m. liepos 30 d. Įstatymo dėl šeimos bylų teismo įsteigimo įsigaliojimo, 1322decies straipsniu, nagrinėti vaiko globos klausimą, kaip numatyta reglamento 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse. Pagal Teismo proceso kodekso 1322decies straipsnį dėl kreipimosi į minėtą teismą sustabdomas bylų, iškeltų kituose teismuose dėl tėvų pareigų ar susijusių ginčų, nagrinėjimas. Įsigaliojus minėtam įstatymui, byla paskirta Briuselio šeimos bylų teismui.

27

2014 m. liepos 30 d. tarpiniu sprendimu, priimtu nedalyvaujant motinai, Cour d’appel de Bruxelles patvirtino Briuselio nepilnamečių bylų teismo sprendimą, kiek juo pripažinta tarptautinė Belgijos teismų jurisdikcija iš esmės spręsti tėvų pareigų klausimus. Tačiau, nustatęs, kad tuo metu šalys kreipėsi į Briuselio pirmosios instancijos teismo, kurio darbinė kalba prancūzų, pirmininką su prašymu pagal reglamento 11 straipsnio 6 ir 7 dalis, šis teismas sustabdė bylos nagrinėjimą iš esmės ir paprašė Belgijos centrinės institucijos prie jo nagrinėjamos bylos pridėti visą medžiagą, kurią ši institucija, vadovaudamasi Teismo proceso kodekso 1322decies straipsniu, perdavė Briuselio pirmosios instancijos teismo, kurio darbinė kalba prancūzų, kanceliarijai. Galiausiai, laukdamas, kaip bus išspręsta pastarojo teismo pagal reglamento 11 straipsnio 6–8 dalis nagrinėjama byla, Cour d’appel de Bruxelles priėmė laikiną sprendimą, kuriuo įpareigojo motiną pranešti tėvui jos ir vaiko naujos gyvenamosios vietos adresą ir nustatė tėvo teisės bendrauti su vaiku įgyvendinimo tvarką.

28

Kadangi motina atsisakė pranešti jos ir vaiko gyvenamosios vietos adresą, tėvas negalėjo pasinaudoti teismo jam suteikta bendravimo teise.

29

Tuo metu, kai Belgijoje vyko tėvo inicijuoti procesai, motina Lenkijos teismams pateikė įvairių su tėvų valdžia susijusių pareiškimų. Lenkijos teismai, nustatę, kad pirma buvo kreiptasi į Belgijos teismą ir šis pripažino savo tarptautinę jurisdikciją, pripažino neturintys jurisdikcijos šioje byloje.

30

2014 m. spalio 8 d. paskelbtu galutiniu sprendimu Briuselio šeimos bylų teismas perdavė bylą nagrinėti Cour d’appel de Bruxelles, motyvuodamas tuo, kad tėvas į Belgijos teismus kreipėsi dar iki vaiko neteisėto išvežimo, kaip numatyta reglamento 11 straipsnio 7 dalyje, ir byla iš esmės nagrinėjama Cour d’appel de Bruxelles.

31

Cour d’appel de Bruxelles mano, kad pagal Belgijos teisę jis negali pradėti reglamento 11 straipsnio 6–8 dalyse numatytos procedūros remdamasis 2014 m. spalio 8 d. Briuselio šeimos bylų teismo sprendimu dėl bylos perdavimo. Cour d’appel de Bruxelles mano, kad tokią procedūrą jis galėtų pradėti tik gavęs vienos iš šalių apeliacinį skundą dėl šio sprendimo.

32

Šiam teismui kilo klausimas, ar, atsižvelgiant į reglamento 11 straipsnio 6–8 dalyse numatytai procedūrai keliamus greitumo ir veiksmingumo reikalavimus, šio straipsnio 7 dalimi draudžiama pagal valstybės narės teisę suteikti specializuotam teismui išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylą dėl šios procedūros ir kartu nustatyti, kad visų kituose teismuose iškeltų bylų dėl tėvų valdžios nagrinėjimas sustabdomas nuo kreipimosi į šį specializuotą teismą momento.

33

Taigi Cour d’appel de Bruxelles mano, kad Teisingumo Teismui reikia pateikti prejudicinį klausimą dėl reglamento 11 straipsnio 7 ir 8 dalių aiškinimo, kad būtų galima nustatyti, koks Belgijos teismas pagal Sąjungos teisę turi jurisdikciją, ir nuspręsti, ar pats Cour d’appel de Bruxelles, iš esmės nagrinėjantis bylą dėl tėvų pareigų, gali priimti sprendimą taikydamas reglamento 11 straipsnio 6–8 dalyse numatytą procedūrą.

34

Šiomis aplinkybėmis Cour d’appel de Bruxelles nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar reglamento 11 straipsnio 7 ir 8 dalys aiškintinos taip, kad jomis valstybei narei draudžiama:

35

Cour d’appel de Bruxelles paprašė nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą taikant Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą dėl ypatingos pagrindinės bylos skubos. Ši byla susijusi su tėvų valdžios įgyvendinimu ir vaiko globa tokiomis aplinkybėmis, kai yra pavojus, kad negrįžtamai nutrūks tėvo ir sūnaus ryšys, nes šiuo metu sūnui neleidžiama turėti kontaktų su tėvu.

36

Konstatuotina, pirma, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl reglamento, priimto remiantis pirmiausia EB 61 straipsnio c punktu, t. y. dabartiniu SESV 67 straipsniu, įtvirtintu ESV sutarties trečiosios dalies V antraštinėje dalyje, skirtoje laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei, išaiškinimo, todėl šis prašymas patenka į Procedūros reglamento 107 straipsnyje apibrėžtą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros taikymo sritį.

37

Antra, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad SF atsisako vykdyti 2014 m. liepos 30 d.Cour d’appel de Bruxelles sprendimą, kuriuo šis teismas, pirma, įpareigojo SF per aštuonias dienas nuo šio sprendimo įteikimo pranešti RG savo ir vaiko naujos gyvenamosios vietos adresą ir, antra, nurodė, kad RG galės naudotis teise bendrauti su TE kas trečią savaitgalį, jei šalys nesusitars kitaip.

38

Šiuo klausimu pažymėtina, kad ši byla susijusi su trejų metų amžiaus vaiku, atskirtu nuo tėvo daugiau nei prieš metus. Taigi užsitęsus susiklosčiusiai padėčiai, kuri, be to, ypatinga tuo, kad tarp tėvo gyvenamosios ir vaiko buvimo vietos yra didelis atstumas, galėtų būti rimtai pakenkta būsimiems vaiko ir tėvo tarpusavio santykiams.

39

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo ketvirtoji kolegija, remdamasi Procedūros reglamento 108 straipsniu, vadovaudamasi teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausiusi generalinį advokatą, nusprendė patenkinti nacionalinio teismo prašymą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka.

40

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar reglamento 11 straipsnio 7 ir 8 dalys aiškintinos taip, kad jomis valstybei narei draudžiama suteikti specializuotam teismui jurisdikciją nagrinėti vaiko grąžinimo ar globos klausimus taikant šiose nuostatose numatytą procedūrą, jeigu kitame teisme jau iš esmės nagrinėjama byla dėl tėvų pareigų vaikui.

41

Primintina, kad reglamentu nesiekiama suvienodinti įvairių valstybių narių materialinės ir procesinės teisės normų. Vis dėlto šių nacionalinės teisės normų taikymas neturi daryti žalos šio reglamento veiksmingumui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Rinau, C‑195/08 PPU, EU:C:2008:406, 82 punktą).

42

Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis taip pat svarbu pabrėžti, kad iš reglamento 33 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiame reglamente pripažįstamos Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės ir laikomasi jos principų, siekiant visų pirma užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, nurodytoms Chartijos 24 straipsnyje, iš kurių viena yra reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesioginius ryšius su abiem tėvais (šiuo klausimu žr. Sprendimo McB, C‑400/10 PPU, EU:C:2010:582, 60 punktą).

43

Remiantis reglamento 11 straipsnio 6 dalimi, jeigu po vaiko grobimo teismas priėmė sprendimą dėl vaiko negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, tas teismas turi nedelsdamas perduoti teismo sprendimo negrąžinti vaiko ir atitinkamų dokumentų kopijas valstybės narės, kurioje tas vaikas iki pat neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę. Pažymėtina, kad aiški nuoroda į nacionalinę teisę reiškia, kad valstybė narė, kurioje vaikas iki pat išvežimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, paisydama reglamento tikslų turi nustatyti teismą, turintį jurisdikciją spręsti vaiko grąžinimo klausimą po to, kai valstybės narės, į kurią vaikas išvežtas, teismas priėmė sprendimą jo negrąžinti.

44

Reglamento 11 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai teismas priėmė sprendimą negrąžinti vaiko, jeigu į valstybės narės, kurioje vaikas iki pat neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismus dar nebuvo kreiptasi, informaciją apie šį sprendimą gavęs teismas ar centrinė institucija turi pranešti ją šalims ir pakviesti jas teikti teismui pareiškimus, kad šis galėtų išnagrinėti vaiko globos klausimą. Tačiau nei šioje reglamento nuostatoje, nei jo 11 straipsnio 6 dalyje nenurodytas nacionalinis teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti vaiko globos klausimą priėmus sprendimą negrąžinti vaiko. Tas pats pasakytina ir apie šio straipsnio 8 dalį.

45

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal reglamento 11 straipsnio 7 dalį šis teismas arba centrinė institucija turi perduoti šalims, be kita ko, pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį priimto sprendimo negrąžinti vaiko kopiją, kad prireikus būtų galima išnagrinėti vaiko globos klausimą, jeigu į valstybės narės, kurioje vaikas iki pat neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismus dar nebuvo kreiptasi, vis dėlto klausimą, ar tuo atveju, kai į minėtus teismus jau buvo kreiptasi, teismas, valstybės narės nurodytas kaip turintis jurisdikciją atlikti minėtą nagrinėjimą, netenka šios jurisdikcijos kitų tos pačios valstybės narės teismų naudai, reglamentuoja nacionalinė teisė.

46

Iš tiesų, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo nuomonės 60 punkte, reglamento 11 straipsnio 7 dalis yra ne norma, skirta jurisdikciją turinčiam teismui nustatyti, o veikiau techninio pobūdžio taisyklė, kurios pagrindinis tikslas – nustatyti informacijos apie sprendimo negrąžinti vaiko pranešimo tvarką.

47

Be to, galima priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką iš reglamento 11 straipsnio 7 dalies negalima daryti išvados, kad sprendimas dėl vaiko globos yra būtina išankstinė sąlyga galimam sprendimui, kuriuo įpareigojama grąžinti vaiką, priimti. Iš tiesų, pastarasis tarpinis sprendimas taip pat leidžia siekti administracinių ir teismo procedūrų tikslo, būtent reglamentuoti vaiko padėtį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Povse, C‑211/10 PPU, EU:C:2010:400, 53 punktą).

48

Nors Belgijos vyriausybė teigia, kad pagal nacionalinę proceso teisę specializuotas teismas, nagrinėjantis vaiko grąžinimo klausimą pagal reglamento 11 straipsnio 6–8 dalis, vienos iš šalių prašymu galėjo perduoti bylą apeliaciniam teismui, iš esmės nagrinėjančiam ginčą dėl tėvų pareigų, kad šis taip pat išspręstų vaiko grąžinimo ir jo globos klausimus, tai yra nacionalinės teisės aiškinimas, nepatenkantis į Teisingumo Teismo kompetenciją. Taigi sprendimą šiuo klausimu turi priimti Belgijos teismai.

49

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nacionalinį teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti vaiko grąžinimo ar jo globos klausimą taikant reglamento 11 straipsnio 6–8 dalyse numatytą procedūrą, turi pasirinkti pačios valstybės narės, net tuo atveju, kai pranešimo apie sprendimą negrąžinti vaiko gavimo dieną kuris nors teismas jau iš esmės nagrinėja bylą dėl tėvų pareigų šiam vaikui.

50

Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 41 punkto, toks pasirinkimas neturi daryti žalos reglamento veiksmingumui.

51

Tuo, kad valstybė narė suteikė specializuotam teismui jurisdikciją nagrinėti vaiko grąžinimo ar globos klausimus taikant reglamento 11 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytą procedūrą, nors kitame teisme jau iš esmės nagrinėjama byla dėl tėvų pareigų vaikui, savaime nedaroma žalos reglamento veiksmingumui.

52

Vis dėlto reikia užtikrinti, kad tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, šis jurisdikcijos suteikimas būtų suderinamas su Chartijos 24 straipsnyje įtvirtintomis pagrindinėmis vaiko teisėmis ir ypač su šių procedūrų greitumo tikslu.

53

Dėl greitumo tikslo primintina, kad, taikydamas atitinkamas vidaus teisės nuostatas, jas aiškinti turintis nacionalinis teismas turi tai daryti atsižvelgdamas į Sąjungos teisę ir visų pirma į reglamentą.

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą atsakytina: reglamento 11 straipsnio 7 ir 8 dalys aiškintinos taip, kad jomis valstybei narei iš esmės nedraudžiama specializuotam teismui suteikti jurisdikcijos nagrinėti vaiko grąžinimo ar globos klausimus taikant šiose nuostatose numatytą procedūrą, net jei kitame teisme jau iš esmės nagrinėjama byla dėl tėvų pareigų vaikui.

55

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 11 straipsnio 7 ir 8 dalys aiškintinos taip, kad jomis valstybei narei iš esmės nedraudžiama specializuotam teismui suteikti jurisdikcijos nagrinėti vaiko grąžinimo ar globos klausimus taikant šiose nuostatose numatytą procedūrą, net jei kitame teisme jau iš esmės nagrinėjama byla dėl tėvų pareigų vaikui.