1

Savo apeliaciniu skundu T & L Sugars Ltd ir Sidul Açúcares Unipessoal Lda (toliau atitinkamai – T & L Sugars ir Sidul Açúcares) prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija (T‑279/11, EU:T:2013:299, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis atmetė jų ieškinį dėl 2011 m. kovo 3 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 222/2011, kuriuo nustatomos išimtinės priemonės dėl nekvotinio cukraus ir izogliukozės išleidimo į Sąjungos rinką taikant sumažintą pertekliaus mokestį 2010–2011 prekybos metais (OL L 60, p. 6), 2011 m. kovo 23 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 293/2011, kuriuo nustatomas turimo nekvotinio cukraus kiekio pardavimo Sąjungos rinkoje taikant sumažintą pertekliaus mokestį paskirstymo koeficientas, atmetamos paskesnės paraiškos turimą nekvotinio cukraus kiekį parduoti Sąjungos rinkoje taikant sumažintą pertekliaus mokestį ir baigiamas turimo nekvotinio cukraus kiekio pardavimo Sąjungos rinkoje taikant sumažintą pertekliaus mokestį paraiškų teikimo laikotarpis (OL L 79, p. 8), 2011 m. kovo 28 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 302/2011, kuriuo 2010–2011 prekybos metais leidžiama pradėti naudoti susidarius ypatingoms sąlygoms importuojamo cukraus tam tikro kiekio tarifinę kvotą (OL L 81, p. 8), ir 2011 m. balandžio 19 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 393/2011, kuriuo nustatomas paskirstymo koeficientas 2011 m. balandžio 1–7 d. pateiktoms importo licencijos paraiškoms dėl cukraus produktų pagal tam tikras tarifines kvotas ir sustabdomas tokių licencijos paraiškų teikimas (OL L 104, p. 39), (toliau kartu – ginčijami reglamentai) panaikinimo.

2

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 1–5 punktuose nurodė tokias ginčo aplinkybes:

3

Skundžiamo sprendimo 39–45 punktuose Bendrasis Teismas aprašė ginčijamais reglamentais sukurtą mechanizmą:

4

2011 m. gegužės 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktame ieškinyje apeliantės reikalavo panaikinti ginčijamus reglamentus ir priteisti žalos, kurią jos esą patyrė juos priėmus, atlyginimą. 2011 m. spalio 26 d. Komisija atskiru dokumentu pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

5

Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos ir Europos Sąjungos Tarybos, teigia, kad dėl ginčijamų reglamentų, kaip reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, ir jie nėra konkrečiai ir tiesiogiai susiję su apeliantėmis.

6

Apeliantės Bendrajame Teisme tvirtino, kad jos turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamų reglamentų, nes jie yra su jomis tiesiogiai susiję reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai, dėl kurių nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, arba šie reglamentai yra su jomis tiesiogiai ir konkrečiai susiję.

7

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė priimti sprendimą dėl Komisijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ir nepradėti nagrinėti bylos iš esmės. Jis atmetė ieškinį kaip nepriimtiną tiek, kiek juo siekta panaikinti ginčijamus reglamentus.

8

Dėl nepriimtinumo motyvo, grindžiamo tuo, kad dėl ginčijamų reglamentų reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, skundžiamo sprendimo 46–73 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad šie reglamentai – tiek susiję su nekvotinio cukraus pardavimais, tiek su tarifine kvota – negali daryti suinteresuotiesiems ūkio subjektams teisinio poveikio, nacionalinėms institucijoms nepriėmus individualių sprendimų. Bendrasis Teismas nusprendė, kad šios priemonės yra įgyvendinamosios priemonės, kaip jos suprantamos pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, ir atmetė apeliančių argumentus, kad šios priemonės yra „automatinės ir privalomos“.

9

Skundžiamo sprendimo 60 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ieškovės netvirtina turinčios pažeisti teisę, kad galėtų kreiptis į teismą, o tik pažymi, kad jų galimybė pareikšti ieškinį dėl įgyvendinant ginčijamus reglamentus priimtų nacionalinių priemonių tikrai yra neaiški. To sprendimo 66 ir 68 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad, pirma, tokio pobūdžio teisių gynimo priemonė nacionaliniu lygmeniu nėra aiškiai numatyta antrinėje Sąjungos teisėje ir, antra, ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Skundžiamo sprendimo 69 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, jog taikant SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytą sąlygą dėl įgyvendinamųjų priemonių nebuvimo negali būti reikalaujama, kad valstybių narių teisinėse sistemose egzistuotų tokia veiksminga teisių gynimo priemonė, kuri leistų kvestionuoti ginčijamo Sąjungos akto galiojimą. To sprendimo 70 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad taikant tokią sistemą kiekvienu konkrečiu atveju būtų reikalaujama, kad Sąjungos teismas nagrinėtų ir aiškintų nacionalinę proceso teisę, o tai viršytų jo kompetenciją Sąjungos teisės aktų teisėtumo kontrolės srityje.

10

Dėl nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad apeliantės neįrodė, jog ginčijami reglamentai yra konkrečiai su jomis susiję, skundžiamo sprendimo 77 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad šie reglamentai sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai apibrėžtoms asmenų kategorijoms, nes jie taikomi atitinkamai visiems Sąjungos cukraus gamintojams ir jo importuotojams, kaip nors neindividualizuojant ieškovių.

11

Apeliantėms pažymėjus, kad „bent jau“ Įgyvendinimo reglamentas Nr. 393/2011 yra konkrečiai su jomis susijęs ir, kaip jos teigia, daro poveikį uždarai ūkio subjektų kategorijai, nes juo nustatomas paskirstymo koeficientas, kad būtų galima paskirstyti tarifinę kvotą tik tiems importuotojams, kurie prašymus padavė nuo 2011 m. balandžio 1 iki 7 d., skundžiamo sprendimo 84 ir 89 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad Įgyvendinimo reglamentas Nr. 393/2011 daro poveikį visoms ieškovėms kaip gamintojoms, pateikusioms sertifikato paraišką, dėl jų objektyvių savybių ir kad todėl priklausymas apibrėžtam asmenų ratui, kurį nulemia pats to teisės akto pobūdis, negali individualizuoti suinteresuotojo asmens.

12

Skundžiamo sprendimo 97 punkte Bendrasis Teismas nusprendė: kadangi ieškinys dėl panaikinimo pripažintas nepriimtinu, su juo susijęs 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007, nustatančio bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (OL L 299, p. 1), 186 straipsnio a punkto ir 187 straipsnio neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas taip pat turi būti atmestas.

13

T & L Sugars ir Sidul Açúcares Teisingumo Teismo prašo:

14

Komisija prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš T & L Sugars ir Sidul Açúcares bylinėjimosi išlaidas.

15

Prancūzijos Respublika ir Taryba prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

16

Savo apeliaciniam skundui pagrįsti T & L Sugars ir Sidul Açúcares nurodo tris pagrindus. Pirmuoju pagrindu jos kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis klaidingai aiškino sąvoką „aktas, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą. Antruoju pagrindu apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą ir nusprendė, kad Įgyvendinimo reglamentas Nr. 393/2011 nėra su jomis konkrečiai susijęs. Trečiuoju pagrindu apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad, ieškinį dėl panaikinimo pripažinus nepriimtinu, turi būti atmestas ir su šiuo ieškiniu susijęs neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas.

17

Siekdamos pagrįsti savo pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą T & L Sugars ir Sidul Açúcares tvirtina, kad nusprendęs, jog nacionalinių institucijų pagal ginčijamus reglamentus priimtos priemonės yra įgyvendinamosios priemonės, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

18

Jos mano, kad ginčijamus reglamentus detaliai parengė Komisija, o vienintelė valstybėms narėms palikta funkcija buvo tiesiog „pašto dėžutės“ funkcija. Tokiomis aplinkybėmis apeliantės negali ginčyti ginčijamų reglamentų nacionaliniuose teismuose, nes jie nėra kompetentingi panaikinti šiuos reglamentus.

19

Bendrojo Teismo padaryta klaida yra ta, kad jis manė, jog bet kokia valstybės narės pagal Sąjungos reglamentą priimta priemonė, nesvarbu, ar ji būtų automatinė, ar papildoma, yra to reglamento „įgyvendinimo sprendimas“.

20

Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 53 punkte pažymėjęs, kad valstybių narių turima diskrecija neturi reikšmės nustatant, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia „priimti įgyvendinamąsias priemones“. Apeliantės mano, kad nustatant, ar valstybės narės priemonė iš tikrųjų kažkuo papildo Sąjungos aktą, pagal kurį ji buvo priimta, diskrecijos buvimas yra reikšmingas kriterijus. Pats žodžio „sprendimas“ apibrėžimas reiškia, kad tai yra aktas, kurį priimant reikia rinktis iš kelių galimybių, o ne mechaniškas įgyvendinimas, trečios šalies nurodymų perdavimas ar tiesiog patvirtinimo aktas.

21

Apeliantės mano, kad skundžiamo sprendimo 58–60 punktuose Bendrasis Teismas siaurai aiškino SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą. Šią nuostatą esą reikia aiškinti atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisminę apsaugą. Šią nuostatą taip pat reikia nagrinėti atsižvelgiant į procesinį veiksmingumą ir taip, kad ESV sutarties teksto pakeitimams būtų suteikta prasmė. Atsižvelgiant į šiuos tikslus, asmenys turi galėti kreiptis į Bendrąjį Teismą, kai nesant veiksmingų teisių gynimo priemonių jie neturi kitos galimybės, kaip tik pažeisti teisę, kad teisme galėtų ginčyti Sąjungos teisę, kaip yra šiuo atveju ir kaip pripažino pati Komisija.

22

Komisija mano, kad SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaiga siekiama užtikrinti tam tikrą pusiausvyrą tarp nacionalinių teismų vaidmens ir Sąjungos teismų vaidmens Sąjungos veiksmingos teisminės kontrolės sistemoje, kuri grindžiama valstybių narių nacionaliniu lygmeniu siekiant įgyvendinti nagrinėjamus Sąjungos teisės aktus priimtų aktų egzistavimu ir galimybe dėl šių aktų pareikšti ieškinį iš pradžių nacionalinėse institucijose, o paskui galbūt Teisingumo Teisme vykdant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, kai kreipimasis dėl tokio sprendimo priėmimo yra reikalingas, pavyzdžiui, pagal SESV 267 straipsnį siekiant įvertinti Sąjungos institucijų, organų ir įstaigų priimto akto galiojimą ar užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vienodai aiškintų ir taikytų Sąjungos teisę.

23

Remiantis tuo, kad valstybė narė turi ribotą diskreciją spręsdama, kaip įgyvendinti Sąjungos reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktą, negalima daryti išvados, kad bet koks to įgyvendinamojo akto nuostatų panaikinimas būtinai reiškia, kad pats Sąjungos reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas yra numanomai neteisėtas.

24

Komisija mano, kad Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog nacionalinės priemonės šiuo atveju yra svarbios ir būtinos. Nors ginčijami reglamentai yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai, jie ūkio subjektams gali daryti tik netiesioginį poveikį, pavyzdžiui, per būtinas nacionalines įgyvendinamąsias priemones. Pasak Komisijos, neginčytina, kad be šių priemonių ginčijami reglamentai negalėjo daryti teisinio poveikio suinteresuotiesiems ūkio subjektams.

25

Kompetentingos nacionalinės institucijos išduoda sertifikatus ir importo licencijas, leidžiančius ūkio subjektams išleisti į rinką papildomą nekvotinio cukraus kiekį taikant sumažintą pertekliaus mokestį ar importuoti cukrų taikant sumažintą muito mokestį, tik identifikavusios pareiškėjus, nustačiusios, ar jų prašymai išsamūs ir tikslūs, patikrinusios, ar jie turi realiai rinkoje veikiančio subjekto statusą, paprašiusios pateikti tinkamas garantijas, priėmusios sprendimą tenkinti ar atmesti prašymus ir perdavusios Komisijai visus su gautais prašymais susijusius reikšmingus duomenis. Kai kurie šie uždaviniai susiję su didelės valstybių narių, kurioms taip pat tenka pareiga užkirsti kelią bet kokiems pažeidimams ir piktnaudžiavimams, diskrecijos įgyvendinimu.

26

Darant prielaidą, kad neegzistuoja jokia teisių gynimo priemonė, kuria būtų galima ginčyti įgyvendinamąsias priemones, reikėtų priminti, kad Sprendime Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 97 ir 103 punktai) Teisingumo Teismas patvirtino, kad „nei SESV, nei ESS 19 straipsniu nebuvo siekiama Sąjungos teisės laikymosi tikslu sukurti nacionaliniuose teismuose įgyvendinamų papildomų teisinių priemonių, be tų, kurios jau įtvirtintos nacionalinėje teisėje“, ir kad Chartijos 47 straipsniu nesiekiama pakeisti Sutartyse numatytos teisminės kontrolės sistemos ir ypač taisyklių dėl tiesiogiai Sąjungos teisme pareiškiamų ieškinių priimtinumo.

27

Prancūzijos Respublika teigia, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas. Pirma, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad dėl ginčijamų reglamentų reikia priimti įgyvendinamąsias priemones. Antra, tokio aiškinimo negali paneigti apeliančių argumentas, kad dėl nacionalinių priemonių, priimtų neturint diskrecijos, negalima pareikšti jokio ieškinio. Trečia, tokio aiškinimo negali paneigti ir apeliančių argumentas, jog kai kuriose valstybėse narėse jos neturi veiksmingų gynimo priemonių ginčijamų reglamentų atžvilgiu.

28

Parlamentas palaiko Komisijos argumentus.

29

Sąvoką „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai, dėl kurių nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą, reikia aiškinti atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, t. y., kaip matyti iš jos genezės, išvengti situacijų, kai asmuo priverstas pažeisti teisės aktus, kad galėtų kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai reglamentuojamojo pobūdžio aktas daro tiesioginį poveikį fizinio ar juridinio asmens teisinei padėčiai ir dėl jo nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, kyla rizika, kad toks asmuo neteks veiksmingos teisminės apsaugos, jei negalės tiesiogiai pareikšti ieškinio Sąjungos teisme siekdamas užginčyti tokio reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto teisėtumą. Nesant įgyvendinimo priemonių, fizinis ar juridinis asmuo, net jei atitinkamas aktas tiesiogiai su juo susijęs, gali kreiptis dėl šio akto teisminės kontrolės tik pažeidęs šio akto nuostatas ir tada jis gali remtis jų neteisėtumu bylose, kurios jam iškeliamos nacionaliniuose teismuose. (Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 27 punktas).

30

Tačiau jei dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, Sąjungos teisės sistemos paisymo teisminė kontrolė užtikrinama neatsižvelgiant į tai, ar šias priemones priima Sąjunga, ar valstybės narės. Fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie dėl SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytų priimtinumo reikalavimų negali tiesiogiai Sąjungos teisme ginčyti Sąjungos reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, yra apsaugoti nuo tokio akto taikymo jiems, nes jiems suteikta galimybė ginčyti dėl šio akto priimtas įgyvendinamąsias priemones (Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 28 punktas).

31

Kai tokį aktą turi įgyvendinti Sąjungos institucijos, organai ar įstaigos, fiziniai ar juridiniai asmenys, laikydamiesi SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytų reikalavimų, gali pareikšti tiesioginį ieškinį Sąjungos teisme dėl įgyvendinimo aktų ir pagal SESV 277 straipsnį tokiam ieškiniui pagrįsti remtis aptariamo pagrindinio akto neteisėtumu. Kai juos įgyvendinti turi valstybės narės, šie asmenys gali nacionaliniuose teismuose remtis atitinkamo pagrindinio akto negaliojimu ir taip priversti juos, remiantis SESV 267 straipsniu, kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais (Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 93 punktas ir Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 29 punktas).

32

Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, norint įvertinti, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, būtina remtis asmens, siekiančio pasinaudoti teise pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą, padėtimi. Taigi nesvarbu, ar dėl nagrinėjamo akto reikia priimti įgyvendinamąsias priemones kitų asmenų atžvilgiu (Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 30 punktas ir Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija, C‑132/12 P, EU:C:2014:100, 50 punktas).

33

T & L Sugars ir Sidul Açúcares grindžiant savo apeliacinį skundą nurodytą pirmąjį pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos paaiškinimus.

34

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 222/2011 1 straipsnio, šiuo reglamentu siekiama nustatyti 2010–2011 prekybos metais 0 eurų už toną pertekliaus mokestį už ne didesnį kaip 500000 tonų cukraus ir 26000 tonų izogliukozės kiekį, pagamintą viršijant Reglamento Nr. 1234/2007 VI priede nustatytą kvotą. Pagal Reglamento Nr. 222/2011 2 straipsnio 2 dalį sertifikatų paraiškas gali teikti tik cukrinių runkelių ir cukranendrių cukrų arba izogliukozę gaminančios įmonės, kurios patvirtintos pagal Reglamento Nr. 1234/2007 57 straipsnį ir kurioms tiems prekybos metams skirta gamybos kvota. Pagal Reglamento Nr. 222/2011 6 straipsnį, atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio 4 dalį, nacionalinės institucijos, atsižvelgdamos į nustatytus maksimalius kiekius, gamintojams, kurie pateikia paraiškas, išduoda sertifikatus cukraus ir izogliukozės kiekiams, kuriems taikomas šis 0 eurų mokestis.

35

Savo ruožtu Įgyvendinimo reglamentu Nr. 302/2011 tais pačiais prekybos metais nustatoma išimtinė tarifinė kvota 300000 tonų cukraus. Taikydamos Reglamento Nr. 891/2009, į kurį nukreipia Įgyvendinimo reglamento Nr. 302/2011 1 straipsnis, 4, 5 ir 8 straipsnius, nacionalinės institucijos, neviršydamos nustatyto maksimalaus kiekio, išduoda prašymą pateikusiems importuotojams su nurodyta tarifine kvota susijusias importo licencijas.

36

Kadangi kiekiai, nurodyti, pirma sertifikatų paraiškose dėl nekvotinio cukraus gamybos, pateiktose pagal Reglamentą Nr. 222/2011, ir, antra importų licencijų paraiškose, pateiktose pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 302/2011, viršijo nurodytuose aktuose nustatytus kiekius nuo pirmos šių aktų taikymo savaitės, Komisija įgyvendinimo reglamentuose Nr. 293/2011 ir Nr. 393/2011 įtvirtino paskirstymo koeficientus, kurie turėjo būti taikomi sertifikatų ir licencijų paraiškoms, jau pateiktoms atitinkamai pagal Reglamentą Nr. 222/2011 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 302/2011.

37

Iš šių svarstymų matyti, kad, kalbant apie Reglamentą Nr. 222/2011 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 293/2011, kadangi apeliantės neturi cukraus gamintojo statuso ir dėl to šie reglamentai nedaro jų teisinei padėčiai tiesioginio poveikio, jie nėra su jomis tiesiogiai susiję, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą (žr. Sprendimo Glencore Grain/Komisija, C‑404/96 P, EU:C:1998:196, 41 punktą; Sprendimo Front national/Parlementas, C‑486/01 P, EU:C:2004:394, 34 punktą; Sprendimo Komisija/Ente per le Ville Vesuviane ir Ente per le Ville Vesuviane/Komisija, C‑445/07 P et C‑455/07 P, EU:C:2009:529, 45 punktą bei Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt./Komisija, C‑132/12 P, EU:C:2014:100, 68 punktą).

38

Vadinasi, neišnagrinėjęs, ar šie reglamentai tiesiogiai susiję su apeliantėmis, ir ieškinio nepriimtinumą pagrindęs tuo, kad dėl šių reglamentų reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

39

Vis dėlto reikia pažymėti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 37 punkte, kadangi Reglamentas Nr. 222/2011 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 293/2011 nėra tiesiogiai susiję su apeliantėmis, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą, Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo, kiek tai susiję su ieškinio dėl šių reglamentų nepriimtinumu.

40

Tačiau įgyvendinimo reglamentai Nr. 302/2011 ir 393/2011 teisinį poveikį apeliantėms daro tik per nacionalinių institucijų aktus, priimtus po to, kai pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 302/2011 pateikiamos sertifikatų paraiškos. Todėl nacionalinių institucijų sprendimai dėl tokių sertifikatų išdavimo, kuriais suinteresuotiesiems ūkio subjektams taikomi Įgyvendinimo reglamentu Nr. 393/2011 nustatyti koeficientai, ir sprendimai, kuriais visiškai ar iš dalies atsisakoma išduoti tokius sertifikatus, yra įgyvendinamosios priemonės, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą.

41

Šios išvados nepaneigia tariamai mechaninis nacionaliniu lygmeniu priimtų priemonių pobūdis.

42

Iš tiesų, kaip pagrįstai nusprendė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 53 punkte, šis klausimas, nėra reikšmingas, nustatant, ar dėl šių reglamentų reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigą.

43

Dėl apeliančių argumento, kurį jos grindžia Chartijos 47 straipsniu, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką šia nuostata nesiekiama pakeisti Sutartyse nustatytos teisminės kontrolės sistemos, būtent taisyklių dėl tiesiogiai Sąjungos teisme pareikštų ieškinių priimtinumo, kaip matyti ir iš šio 47 straipsnio paaiškinimų, į kuriuos pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalį reikia atsižvelgti ją aiškinant (žr. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 42 punktą; Sprendimo Alemo-Herron ir kt., C‑426/11, EU:C:2013:521, 32 punktą ir Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 97 punktą).

44

Taigi, SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyti priimtinumo reikalavimai turi būti aiškinami atsižvelgiant į pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę apsaugą, tačiau laikantis ESV sutartyje aiškiai numatytų sąlygų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 98 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

45

Vis dėlto, kaip matyti iš ESS 19 straipsnio 1 dalies, Sąjungos teisinės sistemos laikymosi teisminę kontrolę atlieka ne tik Teisingumo Teismas, bet ir valstybių narių teismai. Pirma, ESV sutarties 263 ir 277 straipsniais ir, antra, jos 267 straipsniu nustatyta išsami teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistema, skirta Sąjungos aktų teisėtumo kontrolei, kuri patikėta Sąjungos teismui, užtikrinti (Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 90 ir 92 punktai ir Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 57 punktas).

46

Dėl šio aspekto reikia pažymėti, kad nacionaliniame procese teisės subjektai turi teisę teisme užginčyti bet kokio sprendimo ar bet kurio kito nacionalinės teisės akto, susijusio su visuotinai taikomo Sąjungos akto taikymu jų atžvilgiu, teisėtumą remdamiesi šio negaliojimu (šiuo klausimu žr. Sprendimo E ir F, C‑550/09, EU:C:2010:382, 45 punktą ir Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 94 punktą).

47

Darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl akto galiojimo, kaip ir ieškinys dėl panaikinimo, yra Sąjungos aktų teisėtumo kontrolės būdas (žr. Sprendimo Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest, C‑143/88 ir C‑92/89, EU:C:1991:65, 18 punktą; Sprendimo ABNA ir kt., C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, EU:C:2005:741, 103 punktą ir Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 95 punktą).

48

Dėl šio aspekto būtina priminti, kad kai nacionalinis teismas mano, kad vienas ar keli šalių arba jo iniciatyva nurodyti pagrindai dėl Sąjungos akto neteisėtumo yra pagrįsti, tas teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo vertinimo, nes tik pastarasis turi jurisdikciją konstatuoti Sąjungos akto negaliojimą (Sprendimo IATA ir ELFAA, C‑344/04, EU:C:2006:10, 27 ir 30 punktai ir juose nurodyta teismo praktika ir Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 96 punktas).

49

Asmenų, kurie neatitinka SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos reikalavimų, kad galėtų pareikšti ieškinį Sąjungos teisme, atveju teisminės apsaugos priemonių ir procedūrų, leidžiančių užtikrinti pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę apsaugą, sistemą turi nustatyti valstybės narės (Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. /Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 100 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

50

Ši valstybėms narėms nustatyta pareiga dar sykį patvirtinta ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, pagal kurią valstybės narės „nustato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse“ (Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 101 punktas). Tokia pareiga išplaukia ir iš Chartijos 47 straipsnio, kai valstybės narės priima priemones, įgyvendinančias Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

51

Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus, pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

52

T & L Sugars ir Sidul Açúcares tvirtina, kad nusprendęs, jog Įgyvendinimo reglamentas Nr. 393/2011 nėra konkrečiai su jomis susijęs, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

53

Įgyvendinimo reglamentas Nr. 393/2011 taikomas ne cukraus gamintojams ar bendrai ūkio subjektams, bet konkrečiai taikomas subjektams, kurie nusprendė prašyti importo licencijos ir pateikė individualų prašymą. Jį sudaro daugybė individualių sprendimų dėl individualių paraiškų.

54

Pasak apeliančių, nors Lisabonos sutartimi siekiama išplėsti asmenų ieškinių dėl reglamentų priimtinumo sąlygas, Bendrasis Teismas laikėsi dar siauresnio sąvokos dėl buvimo „konkrečiai susijusio“ aiškinimo nei iš pradžių įtvirtintas sprendimuose Plaumann / Komisija (25/62, EU:C:1963:17) ir Toepfer ir Getreide-Import Gesellschaft / Komisija (106/63 ir 107/63, EU:C:1965:65).

55

Pasak Komisijos, nors šiuo atveju apeliantės bando apriboti savo argumentus tik Įgyvendinimo reglamentu Nr. 393/2011, reikia pažymėti, kad šis reglamentas nėra izoliuotas aktas, bet yra Įgyvendinimo reglamentu Nr. 302/2011 sukurtos „sistemos“ baigiamasis reglamentas.

56

Komisija primena, kad Sprendime Plaumann / Komisija (25/62, EU:C:1963:17) teigiama, jog asmenys, kurie nėra akto adresatai, gali tvirtinti, kad tas aktas yra konkrečiai su jais susijęs, tik jei priimant šį aktą buvo specialiai atsižvelgta į pareiškėjo situaciją.

57

Įgyvendinimo reglamentuose Nr. 302/2011 ir 393/2011 numatytos sistemos, kurias šie reglamentai kartu su reglamentais Nr. 891/2009 ir 1301/2006 papildo, yra bendro taikymo priemonės, kurios taikomos visiems cukraus importuotojams, įskaitant cukrinių runkelių perdirbėjus-importuotojus ir visus prekybininkus, ir todėl jos nebuvo priimtos atsižvelgiant į kokią nors nuolatinių rafinavimo įmonių, kurioms priklauso apeliantės, savybę ar specifinę sąlygą.

58

Galiausiai Komisija nurodo Sprendimą Zuckerfabrik Watenstedt / Taryba (6/68, EU:C:1968:43, 605), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad akto reglamentuojamam pobūdžiui nedaro įtakos galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems tam tikru momentu taikomas šis aktas, skaičių ar net tapatybę, jeigu aišku, kad toks aktas taikomas atsižvelgiant į jame, siekiant juo numatytų tikslų, apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes.

59

Prancūzijos Respublika mano, kad skundžiamo sprendimo 93 punkte nusprendęs, jog Įgyvendinimo reglamentas Nr. 393/2011 negali būti laikomas individualių sprendimų rinkiniu, Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, nes Komisija paskirstymo koeficientą nustatė atsižvelgdama tik į bendrą cukraus ar izogliukozės kiekį, išplaukiantį iš visų nacionalinėms institucijoms pateiktų paraiškų. Paskirstymo koeficiento nustatymas, remiantis objektyvia norma ir neatsižvelgiant į individualias kiekvieno ūkio subjekto paraiškas, apie kurias Komisija, beje, visiškai nieko nežino, leidžia viso labo nustatyti, kokiomis proporcijomis nacionalinės institucijos tenkins joms pateiktas paraiškas. Vienintelis Įgyvendinimo reglamento Nr. 393/2011 tikslas yra bendrų cukraus ir izogliukozės kiekių, išplaukiančių iš visų nacionalinėms institucijoms pateiktų prašymų, sumą suderinti su Įgyvendinimo reglamentu Nr. 302/2011 nustatytos kvotos apimtimi, neatsižvelgiant į kokią nors ypatingą tam tikro ūkio subjekto situaciją.

60

Taryba palaiko Komisijos argumentus.

61

Reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkto, dėl Įgyvendinimo reglamento Nr. 393/2011 reikia priimti įgyvendinamąsias priemones.

62

Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl jam neskirto akto, dėl kurio reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, tik jei tas aktas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

63

Dėl antrosios iš šių sąlygų, t. y. kad aktas būtų su asmeniu konkrečiai susijęs, pažymėtina, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad sprendimas gali būti laikomas konkrečiai susijusiu su subjektais, kurie nėra jo adresatai, tik jeigu tas sprendimas susijęs su jais dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš kitų asmenų išskiriančios faktinės padėties, individualizuojančios juos kaip adresatus (Sprendimas Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, 223; Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 72 punktas ir Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 46 punktas).

64

Iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę nereiškia, kad ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais, jei ji taikoma atsižvelgiant į nagrinėjamame akte apibrėžtą objektyvią teisinę ar faktinę situaciją (šiuo klausimu žr. Sprendimo Antillean Rice Mills / Taryba, C‑451/98 P, EU:C:2001:622, 52 punktą ir Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 47 punktą).

65

Reikia konstatuoti, kad taip yra kalbant apie Įgyvendinimo reglamentą Nr. 393/2011, kurį panaikinti prašo T & L Sugars ir Sidul Açúcares ir kurio atžvilgiu reikia nagrinėti šių įmonių teisę pareikšti ieškinį. Kadangi šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje kalbama apie „kiekius, dėl kurių 2011 m. balandžio 1–7 d. <...> pateiktos importo licencijos paraiškos“, ši nuostata negali būti laikoma individualizuojančia T & L Sugars ir Sidul Açúcares.

66

Įgyvendinimo reglamento Nr. 393/2011 1 straipsnio 1 dalis taikoma visiems paraiškas dėl importo licencijų teikiantiems asmenims, kurie Sąjungos lygmeniu nuo 2011 m. balandžio 1 iki 7 d. pateikė prašymus. Kaip skundžiamo sprendimo 85 punkte teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, Reglamento Nr. 1301/2006 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas paskirstymo koeficientas, kuris apskaičiuotas kaip turimo ir prašomo kiekių santykis, neatsižvelgiant į individualių paraiškų turinį ar specifinę pareiškėjų situaciją. Taigi, Įgyvendinimo reglamentas Nr. 393/2011 buvo priimtas atsižvelgiant ne į konkrečias apeliančių savybes, o tik į tai, kad, kaip matyti iš šio reglamento 1 konstatuojamosios dalies, kompetentingoms institucijoms 2011 m. balandžio 1–7 d. pateiktose importo licencijų paraiškose nurodyti kiekiai viršija turimą kiekį. Todėl priimant šį reglamentą nebuvo atsižvelgta nei į T & L Sugars ir Sidul Açúcares licencijos paraišką, nei bendrai į jų individualią situaciją.

67

Darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 94 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog Įgyvendinimo reglamentas Nr. 393/2011 nėra konkrečiai susijęs su T & L Sugars ir Sidul Açúcares, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

68

Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat turi būti atmestas.

69

Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 97 punkte Bendrojo Teismo padarytą išvadą, kad „kadangi ieškinys dėl panaikinimo pripažintas nepriimtinu, su juo susijęs neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas taip pat turi būti atmestas“.

70

Pasak apeliančių, jei Teisingumo Teismas pritartų jų argumentams, jog dėl ginčijamų reglamentų nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių ir jie yra konkrečiai su jomis susiję, Bendrojo Teismo grindžiant prieštaravimo dėl Reglamento Nr. 1234/2007 186 straipsnio a punkto ir 187 straipsnio teisėtumo atmetimą nurodyti argumentai taptų nepagrįsti.

71

Komisija pažymi, kad apeliantės tiesiog teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą atmetęs neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą dėl klaidų, kurias jos nurodė pirmajame ir antrajame apeliacinio skundo pagrinduose. Kadangi Bendrasis Teismas šiuo atžvilgiu nepadarė jokių klaidų, trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

72

Prancūzijos Respublika ir Taryba palaiko Komisijos argumentus.

73

Apeliantės iš esmės mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kurias jos nurodė pirmajame ir antrajame apeliacinio skundo pagrinduose, ir dėl to jis negalėjo atmesti neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo.

74

Tačiau reikia konstatuoti, jog, kaip matyti iš šio sprendimo 51 ir 68 punktų, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nusprendęs, kad SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatyti priimtinumo reikalavimai nėra tenkinami, kad būtų galima pareikšti ieškinį dėl ginčijamų reglamentų, dėl kurių reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, ir kad Įgyvendinimo reglamentas Nr. 393/2011 nėra konkrečiai susijęs su apeliantėmis. Todėl kadangi Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys dėl panaikinimo buvo nepriimtinas, Bendrasis Teismas atmetė apeliančių nurodytą neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą ir nepadarė šiuo atžvilgiu jokios teisės klaidos.

75

Darytina išvada, kad trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

76

Kadangi visi T & L Sugars ir Sidul Açúcares grindžiant apeliacinį skundą nurodyti pagrindai buvo atmesti, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

77

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

78

Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš T & L Sugars ir Sidul Açúcares ir jų apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, iš jų reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: