I – Teisinis pagrindas

II – Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

III – Ieškiniai Bendrajame Tesime ir skundžiamas sprendimas

IV – Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme

V – Dėl apeliacinių skundų

A – Pagrindų santrauka

B – Pagrindų nagrinėjimas

1. Dėl pagrindų, susijusių su dukterinių bendrovių padaryto pažeidimo inkriminavimu jų patronuojančiosioms bendrovėms

a) Dėl Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, susijusio su Komisijai nustatytos pareigos motyvuoti pažeidimu

i) Dėl Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

ii) Dėl Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies

b) Dėl Areva pateikto apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ir Alstom grupės bendrovių apeliacinio skundo antrojo pagrindo, kurie susiję su Bendrajam Teismui nustatytos pareigos motyvuoti pažeidimu

i) Dėl Alstom grupės bendrovių apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies

ii) Dėl Areva pateikto apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ir Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo antrojo pagrindo antros dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

iii) Dėl Alstom grupės bendrovių apeliacinio skundo antrojo pagrindo ketvirtos dalies

c) Dėl Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, susijusio su SESV 101 straipsnio, konkrečiai kalbant, su pažeidimo inkriminavimo taisyklių ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimu

i) Dėl Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmos dalies

ii) Dėl Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antros dalies

2. Dėl pagrindų, susijusių su taisyklių dėl solidarumo mokant baudas taikymu

a) Dėl argumentų, susijusiu su nustatytu patronuojančiųjų bendrovių Areva ir Alstom faktiniu solidarumu

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

– Dėl priimtinumo

– Dėl esmės

b) Dėl argumentų, susijusių su vidiniu baudos paskirstymu tarp solidariųjų bendraskolių

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

3. Dėl Areva pateikto apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo, susijusio su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu nustatant jai skirtą baudą

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

4. Dėl Alstom apeliaciniame skunde pateikto penktojo pagrindo, susijusio su teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimu

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų

1

Apeliaciniais skundais Areva SA (toliau – Areva), Alstom SA (toliau – Alstom), T&D Holding SA, Alstom Grid SAS ir Alstom Grid AG (toliau šios keturios bendrovės kartu – Alstom grupės bendrovės, o visos šios penkios bendrovės kartu – bendrovės apeliantės) prašo panaikinti 2011 m. kovo 3 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Areva ir kt. prieš Komisiją (T-117/07 ir T-121/07, Rink. p. II-633, toliau – skundžiamas sprendimas) tiek, kiek šiuo sprendimu Bendrasis Teismas atmetė jų ieškinius, kuriuose pateiktas pagrindinis reikalavimas iš dalies panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą C(2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB 81] straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija), kurio santrauka buvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 5, 2008, p. 7, toliau – ginčijamas sprendimas), ir papildomas reikalavimas sumažinti tuo sprendimu joms skirtos baudos dydį.

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 straipsnis „Baudos“ išdėstytas taip:

„<...>

2.   Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

<...>

3.   Nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

<...>“

3

Šio reglamento 31 straipsnyje „Teisingumo Teismo atliekamas peržiūrėjimas“ nustatyta:

„Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi vienkartinę ar periodinę baudą. Jis gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą.“

4

Skundžiamo sprendimo 1–35 punktuose išdėstytos šio ginčo faktinės aplinkybės gali būti apibendrintos, kaip išdėstyta toliau.

5

Ginčas susijęs su karteliu skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija (toliau – SĮDI), skirtų kontroliuoti energijos srautą elektros tinkle, pardavimo srityje. Tai sunkioji elektros įranga, naudojama kaip visiškai įrengtų elektros pastočių pagrindinė sudedamoji dalis.

6

Skundžiamo sprendimo 6–9 punktuose atskiros su šiuo ginču susijusios bendrovės apibūdinamos šitaip:

7

2004 m. kovo 3 d.ABB Ltd (toliau – ABB) Komisiją informavo apie veikiantį kartelį SĮDI sektoriuje ir žodžiu pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo). 2004 m. balandžio 25 d. Komisija ABB pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudų.

8

Remdamasi ABB parodymais Komisija pradėjo tyrimą ir 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. atliko netikėtas patikras būtent Areva T&D SA patalpose. 2006 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, apie jį buvo pranešta ne tik Alstom ir Areva grupės bendrovėms, bet ir ABB, Fuji Electric Holdings Co. Ltd ir Fuji Electric Systems Co. Ltd, Hitachi Ltd ir Hitachi Europe Ltd, Japan AE Power Systems Corp., Mitsubishi Electric System Corp., Nuova Magrini Galileo SpA, Schneider Electric SA, Siemens AG, Toshiba Corp. ir penkioms grupės bendrovėms, kurių patronuojančioji bendrovė buvo VA Technologie AG ir tarp kurių buvo pati VA Technologie AG.

9

2007 m. sausio 24 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, apie jį pranešta 20 bendrovių, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus.

10

Aptariamo kartelio požymiai, kurie konstatuoti ginčijamame sprendime, skundžiamo sprendimo 29–31 punktuose trumpai apibūdinti taip:

11

Konstatavusi faktines aplinkybes ir pateikusi teisinį vertinimą, ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad nagrinėjamos įmonės pažeidė EB 81 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnį (OL L 1, 1994, p. 3, toliau – EEE susitarimas) ir skyrė joms baudas; jų dydis apskaičiuotas taikant metodiką, išdėstytą Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės), ir pranešimą dėl bendradarbiavimo.

12

Komisija nusprendė, kad pritaikius pranešimą dėl bendradarbiavimo turi būti patenkintas ABB prašymas atleisti nuo baudos, tačiau kitų bendrovių, tarp kurių yra Areva, pateikti prašymai atleisti nuo baudos ar ją sumažinti turi būti atmesti.

13

Ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsniuose nustatyta:

„1 straipsnis

Šios įmonės pažeidė [EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį] nurodytais laikotarpiais dalyvaudamos visuose susitarimuose ir vykdydamos suderintus veiksmus (SĮDI) sektoriuje [Europos ekonominėje erdvėje]:

<...> <...>

<...>

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios baudos:

<...>

<...>“

14

Remiantis bendrovių apeliančių pateikta informacija darytina išvada, kad 2010 m. birželio 7 d.Areva perleido visą savo veiklą T & D sektoriuje. Konkrečiai Alstom perėmė perdavimo veiklą. Vėliau Areva T&D Holding buvo pervadinta į T&D Holding SA, Areva T&D SA tapo Alstom Grid SAS, o Areva T&D AG nuo šiol žinoma pavadinimu Alstom Grid AG.

15

Remiantis skundžiamo sprendimo 50 punktu darytina išvada, kad reikalavimams dėl panaikinimo pagrįsti Areva grupės bendrovės pateikė septynis pagrindus, kuriuos Bendrasis Teismas trumpai išdėstė taip:

„Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti nesilaikymu. Antrasis pagrindas iš esmės susijęs su pažeidimų priskyrimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies, pažeidimu ir pagrindinių teisinio saugumo bei nuostatų negaliojimo atgaline data principų pažeidimu. Trečiasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su pažeidimų priskyrimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies, pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas iš esmės susijęs su pažeidimų priskyrimo ir baudų solidaraus mokėjimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies, pažeidimu, EB 7 straipsnio pažeidimu ir pagrindinių vienodo požiūrio ir proporcingumo, teisinio saugumo, nuostatų negaliojimo atgaline data ir veiksmingos teisminės apsaugos principų pažeidimu. Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su baudų solidaraus mokėjimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies, pažeidimu. Šeštasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su [reglamento Nr. 1/2003] 23 straipsnio 2 dalies a punkto pažeidimu ir [gairių] 2 punkto pažeidimu, vertinimo klaida ir pagrindinių vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu. Galiausiai septintasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su vertinimo klaida bei EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies, taip pat pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu.“

16

Skundžiamo sprendimo 51 punkte Bendrasis Teismas taip trumpai išdėstė visus aštuonis ieškinio pagrindus, kuriuos Alstom pateikė reikalavimams pagrįsti:

„Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimu. Antrasis pagrindas iš esmės susijęs su baudų solidaraus mokėjimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, pažeidimu, pagrindinių teisinio saugumo bei bausmių individualumo principų pažeidimu ir EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti nesilaikymu. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs visų pirma su pažeidimų priskyrimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, pažeidimu ir teisės klaida arba su Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio pažeidimu. Penktasis pagrindas iš esmės susijęs su vertinimo klaida, gairių pažeidimu, vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu. Šeštasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su pažeidimo tęstinumo įrodinėjimo taisyklių, išplaukiančių iš Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies ir iš dalies pakeisto 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81 ir 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 15 straipsnio 2 dalies, pažeidimu ir teisinio saugumo principo pažeidimu. Septintasis ieškinio pagrindas susijęs su teisės į gynybą užtikrinimo principo ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Aštuntasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su gairių pažeidimu arba su proporcingumo principo pažeidimu.“

17

Skundžiamo sprendimo 317 punkte Bendrasis Teismas pritarė ieškovių pateiktiems pagrindams, susijusiems su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, ir nusprendė panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktus tiek, kiek juose Alstom ir Areva grupės bendrovėms taikant sunkinančią aplinkybę dėl pažeidimo organizatorės vaidmens nustatytos pagrindinės baudos padidintos 50 %, t. y. tiek pat, kiek ir Siemens AG.

18

Šio sprendimo 323 punkte Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, Alstom ir Areva T&D SA skirtą pagrindinę baudą dėl šios sunkinančios aplinkybės padidino 35 %, o Areva T&D AG, Areva ir Areva T&D Holding – 20 % ir dėl šios priežasties pakeitė ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktuose skirtas baudas.

19

Bendrasis Teismas atmetė visus kitus Alstom ir Areva grupės bendrovių nurodytus pagrindus.

20

Skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte Bendrasis Teismas taip pat panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktus, o to sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkte nustatė tokius baudų dydžius:

21

Apeliaciniame skunde Areva Teisingumo Teismo prašo:

22

Apeliaciniame skunde Alstom grupės bendrovės Teisingumo Teismo prašo:

23

2011 m. liepos 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑247/11 P ir C‑253/11 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

24

Apeliaciniam skundui pagrįsti Areva pateikia keturis pagrindus dėl panaikinimo; iš jų pirmasis, kuris skirstomas į tris dalis, susijęs su Bendrajam Teismui nustatytos pareigos motyvuoti ir teisės į gynybą pažeidimu nagrinėjant, ar Areva faktiškai darė lemiamą įtaką Areva T&D SA ir Areva T&D AG laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d., nes Bendrasis Teismas:

25

Trys kiti Areva pateikti apeliacinio skundo pagrindai atitinkamai susiję su tuo, kad pažeista:

26

Alstom grupės bendrovės apeliaciniam skundui pagrįsti pateikia penkis pagrindus dėl panaikinimo, iš kurių tam tikri pagrindai gali būti suskirstyti į kelias dalis, kurios atitinkamai susijusios su tuo, kad pažeista:

27

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, susijusioje su skundžiamo sprendimo 90–99 punktais, Alstom grupės bendrovės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis neskyrė sankcijų Komisijai už tai, kad ji pažeidė jai tenkančią pareigą motyvuoti. Konkrečiai kalbant, Komisija neatsakė į Alstom atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 90–150 punktuose pateiktus ir prie to atsakymo pridėtais dokumentais pagrįstus argumentus, kuriais buvo siekiama paneigti prezumpciją, kad faktiškai buvo daroma lemiama įtaka. Šiais duomenimis būtų galima įrodyti, kad, nepaisant prezumpcijos, jog Alstom darė lemiamą įtaką savo 100 % valdomoms dukterinėms bendrovėms, pažeidimo darymo laikotarpiu jos savarankiškai, nesitardamos su patronuojančiąja bendrove, spręsdavo dėl savo elgesio rinkoje.

28

Alstom grupės bendrovės taip pat teigia, kad būtent skundžiamo sprendimo 95 punkte Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamą sprendimą, nes šio ginčijamo sprendimo 345–347 konstatuojamosiose dalyse visiškai nebuvo apibendrinti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 90–150 punktai.

29

Komisija prašo atmesti Alstom grupės bendrovių argumentus.

30

Visų pirma reikia priminti, kad dukterinės bendrovės padarytas konkurencijos taisyklių pažeidimas gali būti inkriminuojamas patronuojančiajai bendrovei būtent tuo atveju, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (žr., be kita ko, 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C-97/08 P, Rink. p. I-8237, 58 punktą ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt., C‑628/10 P ir C‑14/11 P, 43 punktą).

31

Kadangi esant tokiai situacijai patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto narės, todėl sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, Komisija gali adresuoti patronuojančiajai bendrovei ir nereikalaujama įrodyti asmeninio šios bendrovės dalyvavimo darant pažeidimą (žr. minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 59 punktą ir minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisiją prieš Alliance One International ir kt. 44 punktą).

32

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tuo ypatingu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro tokią įtaką (minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt. 46 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

33

Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog visas dukterinės bendrovės kapitalas priklauso patronuojančiajai bendrovei, kad būtų galima daryti prielaidą, jog patronuojančioji bendrovė faktiškai daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės prekybos politikai. Tuo remdamasi Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už jos dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri turi paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamų įrodymų, kuriais remdamasi galėtų įrodyti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 punktą ir minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt. 47 punktą).

34

Be to, jeigu taikant Sąjungos konkurencijos teisės taisykles priimtas sprendimas skirtas keliems adresatams ir jame nagrinėjamos pažeidimo inkriminavimo problemos, jis turi būti pakankamai pagrįstas visų adresatų atžvilgiu, visų pirma tų, kurie, remiantis šiuo sprendimu, turi atsakyti už šį pažeidimą. Taigi už savo dukterinės bendrovės pažeidimą atsakinga pripažintai patronuojančiajai bendrovei tokio sprendimo motyvai iš principo turi būti išdėstyti taip, kad pagrįstų pažeidimo jai inkriminavimą (minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt. 75 punktą).

35

Kalbant konkrečiai apie Komisijos sprendimą, kuris tam tikrų adresatų atžvilgiu grindžiamas išimtinai prezumpcija, kad faktiškai buvo daroma lemiama įtaka, konstatuotina, kad Komisija bet kuriuo atveju privalo tinkamai paaiškinti šiems adresatams priežastis, dėl kurių pateiktų faktinių ir teisinių aplinkybių nepakako šiai prezumpcijai nuginčyti, antraip ši prezumpcija taptų faktiškai nenuginčijama (2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C-521/09 P, Rink. p. I-8947, 153 punktas).

36

Vis dėlto Komisija visiškai neprivalo remtis išimtinai šia prezumpcija. Niekas nedraudžia šiai institucijai įrodyti patronuojančiosios bendrovės faktiškai daromą lemiamą įtaką savo dukterinei bendrovei pasitelkus kitų įrodymų arba šių įrodymų ir minėtos prezumpcijos derinį (minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt. 49 punktą).

37

Šiuo atveju, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 91 punkte, remiantis ginčijamu sprendimu, būtent jo 335, 348– 356 ir 358 konstatuojamosiomis dalimis, darytina išvada, kad siekdama įrodyti Alstom atsakomybę už pažeidimus, kurios padarė jos 100 % valdomos dukterinės bendrovės, Komisija galiausiai nesirėmė išimtinai tik prezumpcija, kad faktiškai daroma lemiama įtaka; ji veikiau rėmėsi vadinamuoju „dvigubo pagrindo“ metodu, kurį taikant ši prezumpcija derinama su kitais įrodymais, šiuo atveju su per administracinę procedūrą pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šią prezumpciją (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija Alliance One International ir kt. 50 punktą).

38

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 25 ir 26 punktuose, atsižvelgiant į ginčijamame sprendime išdėstytus argumentus atrodytų, kad Komisijos negalima kaltinti tuo, jog ji išsamiai nemotyvavo, kaip reikalaujama teismo praktikoje išdėstytuose reikalavimuose, atsakomybės už nagrinėjamą pažeidimą inkriminavimo Alstom.

39

Iš tiesų toks motyvavimas atitinka pareigos motyvuoti individualų sprendimą tikslą ne tik sudaryti galimybę atlikti teisminę kontrolę, bet ir suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar tas sprendimas gali turėti trūkumų, dėl kurių jo galiojimą galima ginčyti (pagal analogiją žr. 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo ENI prieš Komisiją, C‑508/11 P, 71 punktą).

40

Konkrečiai kalbant apie Alstom atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 90–150 punktuose pateiktus įrodymus, skirtus prezumpcijai, kad faktiškai daroma lemiama įtaka, paneigti, reikia pažymėti, kad nors Komisija ginčijamame sprendime atskirai po vieną nenagrinėjo visų šių įrodymų, ji vis dėlto suinteresuotajam asmeniui pateikė pakankamai informacijos, kad jis galėtų suprasti, ar jos sprendimas yra pagrįstas ir ar jame gali būti trūkumų, dėl kurių būtų galima ginčyti jo teisėtumą, ir kad Bendrasis Teismas galėtų atlikti šio sprendimo teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P-C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 462 punktą ir minėto Sprendimo ENI prieš Komisiją 72 punktą).

41

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 28 punkte, reikia konstatuoti, kad glaustai motyvuodama atsakomybės už aptariamą pažeidimą priskyrimą Alstom ir tuo tikslu taikydama ginčijamame sprendime nurodytą dvejopo pagrindo metodą Komisija pateikė bendrą Alstom atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 90–150 punktuose pateiktų argumentų vertinimą, nes jie galėjo būti reikšmingi siekiant paneigti prezumpciją, kad faktiškai buvo daroma lemiama įtaka.

42

Kalbant apie tokį sprendimą, koks yra ginčijamas sprendimas, kuriame, kaip jau minėta šio sprendimo 37 punkte, dukterinės bendrovės padaryto pažeidimo inkriminavimas patronuojančiajai bendrovei grindžiamas dvigubą pagrindą turinčiu metodu ir kuriame prezumpcija, kad faktiškai daroma lemiama įtaka, derinama su tame sprendime išsamiai išdėstytais įrodymais, pažymėtina, kad toks bendras vertinimas iš esmės atitinka Komisijos turimo pateikti motyvavimo laipsnį, nes remdamasi tuo motyvavimu patronuojančioji bendrovė turi galėti suvokti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė jai priskirti atsakomybę už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą.

43

Alstom grupės bendrovės nepaaiškino, kiek tariamai nepakankamas ginčijamo sprendimo motyvavimas joms sutrukdė veiksmingai ginti savo teises Bendrajame Teisme arba šiam teismui – vykdyti kontrolę. Atvirkščiai, išsamus nagrinėjimas, skundžiamo sprendimo 93–97 punktuose atliktas Bendrojo Teismo dėl Alstom argumentų, kuriais siekiama paneigti lemiamos įtakos darymo prezumpciją, veikiau rodo, kad Alstom galėjo veiksmingai ginti savo teises Bendrajame Teisme, o šis galėjo įgyvendinti savo kontrolę (pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 7 d. Nutarties Total ir Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑421/11 P, 57 punktą ir 2012 m. rugsėjo 13 d. Nutarties Total ir Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑495/11 P, 50 punktą).

44

Be to, dėl reikalaujamo motyvavimo lygio reikia visų pirma pažymėti, kad, priešingai nei nagrinėtu atveju byloje, kurioje priimtas 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Elf Aquitaine prieš Komisiją (C-521/09 P, Rink. p. I-8947), kuriuo remiasi Alstom grupės bendrovės, nagrinėjamu atveju jų atžvilgiu nebuvo priimtas pirmasis Komisijos sprendimas, kuriame ji, nesilaikydama įprastos praktikos, inkriminavo pažeidimą patronuojančiajai bendrovei remdamasi vien prezumpcija, kad patronuojančioji bendrovė darė lemiamą įtaką dukterinei bendrovei (pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 7 d. Nutarties Total ir Elf Aquitaine prieš Komisiją 58 punktą).

45

Galiausiai, priešingai, nei teigia Alstom grupės bendrovės, nagrinėjant Alstom dukterinių bendrovių padaryto pažeidimo inkriminavimą Alstom Komisijai niekas nekliudė remtis, kaip galima teigti remiantis skundžiamo sprendimo 97 punktu, būtent trečiųjų asmenų, šiuo atveju – Areva grupės bendrovių, pateikta informacija.

46

Tuo remiantis darytina išvada, kad Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

47

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje, susijusioje su skundžiamo sprendimo 200 punktu, Alstom grupės bendrovės kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis nekritikavo Komisijos dėl to, kad ji konkrečiai nemotyvavo solidariai mokėtinos baudos skyrimo Alstom ir Areva T&D SA, nors ginčijamo sprendimo priėmimo metu jos nebesudarė vienos įmonės.

48

Ši antroji dalis turi būti atmesta.

49

Nusistovėjusioje teismų praktikoje nustatyta, kad jei dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą galima inkriminuoti jos patronuojančiajai bendrovei, galima teigti, kad pažeidimo darymo laikotarpiu šios bendrovės priklausė vienam ekonominiam vienetui ir sudarė vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal Sąjungos konkurencijos teisę. Tokiomis aplinkybėmis Komisija gali patronuojančiąją bendrovę pripažinti solidariai atsakinga už dukterinės bendrovės tuo laikotarpiu padarytą pažeidimą ir dėl tos priežasties – su tai dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą (šiuo klausimu žr., be kita ko, minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt. 44 ir 47 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

50

Atsižvelgdamas į šį tvirtai nusistovėjusį principą, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 200 punkte pagrįstai nusprendė, kad ginčijamame sprendime Komisija galėjo pripažinti, kad vien aplinkybė, jog Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, priėmimo momentu pažeidimą padariusi dukterinė bendrovė ir patronuojančioji bendrovė, kuriai tas pažeidimas galėjo būti inkriminuotas, nebepriklausė tam pačiam ekonominiam vienetui ir dėl tos priežasties nebesudarė vienos įmonės, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, nesudaro kliūčių Komisijai pasinaudoti įgaliojimu skirti baudą, kurią šios bendrovės privalo sumokėti solidariai, todėl konkretus motyvavimas šiuo klausimu yra nereikalingas.

51

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad remiantis Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies nagrinėjimu galima teigti, jog ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, nes Alstom galėjo sužinoti priežastis, kuriomis remdamasi Komisija jai inkriminavo jos dukterinių bendrovių padarytą pažeidimą, o Bendrasis Teismas – vykdyti kontrolę, Bendrojo Teismo negalima kaltinti dėl to, kad jis neskyrė sankcijų Komisijai, nes ši konkrečiai nemotyvavo klausimo dėl solidariai mokėtinos baudos skyrimo bendrovėms, nebesudarančioms vienos įmonės.

52

Taip yra a fortiori todėl, kad, kaip išvados 39 ir 40 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tokios baudos skyrimas bendrovėms, kurios Komisijos sprendimo priėmimo momentu nebepriklauso tai pačiai įmonei, nesiskiria nuo ankstesnės Komisijos sprendimų praktikos, o dėl šios priežasties reikalaujamas motyvavimo lygis gali būti žemesnis.

53

Tuo remiantis darytina išvada, kad Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis ir dėl tos priežasties visas pirmasis pagrindas turi būti atmesti.

54

Visų pirma reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką sprendimo motyvuose turi būti pateikiami aiškūs ir nedviprasmiški Bendrojo Teismo argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimto sprendimo pagrindimu, o Teisingumo Teismas – vykdyti jo teisminę kontrolę (žr., be kita ko, minėto Sprendimo ENI prieš Komisiją 74 punktą).

55

Tačiau pareiga motyvuoti nereiškia, kad Bendrasis Teismas privalo išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus ginčo šalių pateiktus argumentus. Todėl motyvai gali būti numanomi su sąlyga, kad jie leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti savo kontrolę (žr., be kita ko, 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler prieš Komisiją, C‑439/11 P, 82 punktą).

56

Be to, vykdydamas SESV 263 straipsnyje nurodytą teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas bet kuriuo atveju negali skundžiamo akto rengėjo motyvų pakeisti savaisiais (žr., be kita ko, 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice prieš Komisiją, C‑73/11 P, 89 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57

Vis dėlto Bendrojo Teismo negalima kaltinti tuo, kad Komisijos pateiktą motyvavimą dėl dukterinės bendrovės padaryto pažeidimo inkriminavimo jos patronuojančiajai įmonei jis pakeitė savuoju, jei aptariamo sprendimo motyvai susiję su Bendrajame teisme ieškovų pateiktais duomenimis, skirtais paneigti prezumpciją, kad faktiškai daroma lemiama įtaka, kuriuos Bendrasis Teismas privalo išnagrinėti atlikdamas ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr. minėtos 2012 m. vasario 7 d. Nutarties Total ir Elf Aquitaine prieš Komisiją 65 punktą ir minėtos 2012 m. rugsėjo 13 d. Nutarties Total ir Elf Aquitaine prieš Komisiją 60 punktą).

58

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje Alstom grupės bendrovės kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 102–110 punktuose jis Komisijos motyvus pakeitė savaisiais. Tuose punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo Alstom argumentus, kuriuos ši pateikė atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 90–150 punktuose ir kuriais siekiama paneigti prezumpciją, kad faktiškai buvo daroma lemiama įtaka laikotarpiu nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. Vis dėlto ginčijamame sprendime nepateikiama jokių šios informacijos vertinimų, todėl Bendrasis Teismas tokiu vertinimu papildė ginčijamo sprendimo motyvus.

59

Šie argumentai grindžiami prielaida, kad ginčijamame sprendime Komisija netinkamai išnagrinėjo Alstom argumentus, pateiktus jos atsakymo į pranešimo apie kaltinimus 90–150 punktuose.

60

Kaip galima teigti išnagrinėjus Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, šiai prielaidai pritarti negalima, nes šio sprendimo 42 punkte buvo konstatuota, jog ginčijamame sprendime pateiktas pakankamas motyvavimas klausimu dėl Alstom dukterinių bendrovių padaryto pažeidimo inkriminavimo Alstom, kuriame priimta bendra pozicija dėl Alstom teiginių, pateiktų jos atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 90–150 punktuose.

61

Kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 57 punktu, Bendrojo Teismo taip pat negalima kaltinti tuo, kad skundžiamo sprendimo 102–110 punktuose jis išdėstė motyvavimą dėl minėtų 90–150 punktų, pateiktą ginčijamame sprendime, nes tuose skundžiamo sprendimo punktuose Bendrasis Teismas tik išsamiau išnagrinėjo per administracinę procedūrą Alstom pateiktus argumentus ir įrodymus.

62

Tuo remiantis darytina išvada, kad Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

63

Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde, kuris susijęs su skundžiamo sprendimo 144–152 punktais, Areva kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis nesilaikė jam nustatytos pareigos motyvuoti ir nepaisė teisės į gynybą.

64

Visų pirma skundžiamo sprendimo 150 punkte Bendrasis Teismas pakeitė Komisijos argumentus savaisiais ir papildė ginčijamą sprendimą dviem naujais argumentais, kad būtų atmesti tvirtinimai, esą laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d. Areva ir Areva T&D Holding SA neturėjo pakankamos patirties T&D sektoriuje, kad galėtų faktiškai daryti lemiamą įtaką Areva T&D SA ir Areva T&D AG (toliau abi kartu – dukterinės bendrovės T&D sektoriuje) elgesiui.

65

Šiuose naujuose argumentuose išdėstytas teiginys, kad negalima atmesti galimybės, jog Areva ir Areva T&D Holding galėjo įgyti žinių apie T&D sektorių nuo 2003 m. rugsėjo mėn., kai buvo sudaryta Alstom dukterinių bendrovių T&D sektoriuje pardavimo sutartis, iki faktinio šių dukterinių bendrovių perleidimo 2004 m. sausio 8 d., ir kitas teiginys, kad taip pat negalima atmesti galimybės, kad pasamdžius naują šių dukterinių bendrovių vadovą, kuris anksčiau nepriklausė grupei, Areva galėjo įgyti patirties šiame sektoriuje.

66

Be to, iš Bendrojo Teismo argumentų negalima suprasti, dėl kokių priežasčių jis nepritarė Areva argumentams. Todėl skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas.

67

Galiausiai Bendrasis Teismas taip pat pažeidė Areva teisę į gynybą. Remdamasis įrodymais, kurie iš tikrųjų yra prielaidos arba hipotetiniai scenarijai, Bendrasis Teismas pripažino, kad prezumpcija dėl faktinio lemiamos įtakos darymo yra nenuginčijama, ir įpareigojo Areva pateikti probatio diabolica, kad būtų įrodyta, jog ji faktiškai nedarė lemiamos įtakos dukterinėms bendrovėms T&D sektoriuje, taip pat reikalavo pateikti pastarųjų bendrovių veiksmų derinimą paneigiantį įrodymą. Bendrasis Teismas nesuteikė Areva galimybės pateikti nuomonės dėl minėtų naujų argumentų, kuriais buvo papildytas ginčijamas sprendimas.

68

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje Alstom grupės bendrovės kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis pažeidė pareigą motyvuoti, ir iš esmės pateikia tą patį kaltinimą, kurį nurodė Areva savo apeliacinio skundo pirmajame pagrinde.

69

Komisija ginčija šiuos argumentus. Konkrečiai ji teigia, kad Areva pateiktas apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes tame pagrinde Areva iš esmės kritikuoja Bendrojo Teismo atliktą įrodymų vertinimą.

70

Visų pirma Areva dublike pirmą kartą pateiktus argumentus, kuriais ji kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis neskyrė sankcijų Komisijai už tai, jog ši neįvykdė pareigos motyvuoti analizuodama Areva faktiškai daromą lemiamą įtaką dukterinėms bendrovėms T&D sektoriuje, reikia atmesti kaip nepriimtinus.

71

Šie argumentai iš esmės skiriasi nuo Areva apeliaciniame skunde suformuluotų argumentų, kurie susiję tik su Bendrajam Teismui tenkančia pareiga motyvuoti.

72

Reikia konstatuoti, kad šie argumentai, remiantis Procedūros reglamento 127 ir 190 straipsniuose nustatyta taisykle, yra naujas pagrindas, pateiktas vykstant teisminiam procesui, todėl jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes negrindžiamas teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis per procesą Teisingumo Teisme (žr., be kita ko, 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Siemens ir kt. prieš Komisiją, C‑239/11 P, C‑489/11 P ir C‑498/11 P, 371 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

73

Antra, atsižvelgiant į šio sprendimo 54–57 punktuose primintą teismų praktiką, reikia išnagrinėti Areva ir Alstom grupės bendrovių pateiktą argumentą, kad skundžiamo sprendimo 150 punkte Bendrasis Teismas ginčijamo sprendimo motyvus papildė dviem tariamai naujais argumentais, apie kuriuos kalbėta šio sprendimo 64 punkte.

74

Šiuo aspektu reikia išnagrinėti skundžiamo sprendimo 150 punktą atsižvelgiant į to sprendimo 144–152 punktuose pateiktus argumentus, Bendrojo Teismo nurodytus atsakant į ieškinio trečiąjį pagrindą, kuriame Areva grupės bendrovės Bendrajame Teisme tvirtino, kad patronuojančiosios bendrovės Areva ir Areva T&D Holding turi pakankamos patirties T&D sektoriuje, kad galėtų faktiškai daryti lemiamą įtaką dukterinėms bendrovėms T&D sektoriuje.

75

Tačiau, kaip taip pat iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 65–71 punktuose, tokia analizė atskleidžia, kad skundžiamo sprendimo 150 punkte Bendrasis Teismas ginčijamo sprendimo nepapildė jokiais naujais argumentais ir savo motyvavimu nepakeitė ginčijamame sprendime pateiktų motyvų; atlikdamas to sprendimo teisėtumo kontrolę jis tik išsamiai atsakė į jam pateiktus argumentus, kuriais buvo siekiama paneigti prezumpciją dėl faktinio lemiamos įtakos darymo, o jo pateikiamas motyvas susijęs su tuo, kad nagrinėjamo pažeidimo nebuvo galima inkriminuoti patronuojančiosioms bendrovėms Areva ir Areva T&D Holding, nes jos neturėjo pakankamos patirties T&D sektoriuje.

76

Trečia, reikia atmesti Areva argumentą, kad remdamasi Bendrojo Teismo samprotavimais dėl šių dviejų ginčijamą sprendimą papildžiusių tariamai naujų argumentų ji negalėjo suprasti, kaip šiais argumentais galima pagrįsti išvadą apie faktinį lemiamos įtakos darymą.

77

Dėl šio klausimo pakanka pažymėti, kad, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 75 punktu, abu Areva nurodyti argumentai nepagrindžia faktinio lemiamos įtakos darymo konstatavimo ir paprasčiausiai yra argumentai, kuriuos Bendrasis Teismas pateikė atsakydamas į per administracinę procedūrą, o vėliau – Bendrajame Teisme pateiktus Areva grupės bendrovių argumentus, kad tos grupės patronuojančiosios bendrovės negalėjo faktiškai daryti lemiamos įtakos aptariamoms dukterinėms bendrovėms dėl patirties T&D sektoriuje stokos.

78

Ketvirta, reikia atmesti Areva argumentą dėl teisės į gynybą pažeidimo dėl to, kad ji tariamai negalėjo pareikšti savo nuomonės apie šiuos du tariamai naujus argumentus. Iš tiesų teisė į gynybą niekaip negalėjo būti pažeista, nes remiantis šio sprendimo 75 punktu galima teigti, kad tuos argumentus Bendrasis Teismas išdėstė atsakydamas į pačių Areva grupės bendrovių pateiktus argumentus.

79

Penkta, taip pat reikia kaip nepagrįstą atmesti Areva argumentą, kad teisė į gynybą buvo pažeista dėl to, kad Bendrasis Teismas ją įpareigojo pateikti probatio diabolica, o tai reiškia, kad ji privalėjo pateikti įrodymą, paneigiantį jos įtaką dukterinių bendrovių veiksmams.

80

Tačiau Bendrojo Teismo požiūris į Areva grupės bendrovių duomenis, pateiktus siekiant paneigti prezumpciją, kad buvo faktiškai daroma lemiama įtaka, neturi probatio diabolica požymių, jei atsižvelgtume į jį kaip į visumą. Remiantis teismų praktika, subjektai, norintys nuginčyti šią prezumpciją, turi pateikti visus duomenis apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, siejančius atitinkamą dukterinę bendrovę su patronuojančiąja bendrove, kuriuos laiko galinčiais įrodyti, kad jos nesudaro vieno ekonominio vieneto (minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 65 punktas).

81

Aplinkybė, kad sudėtinga pateikti priešingų įrodymų prezumpcijai paneigti, savaime nereiškia šios prezumpcijos nenuginčijamumo, visų pirma jeigu subjektai, kurių atžvilgiu taikoma ši prezumpcija, patys geriausiai gali rasti tokių įrodymų savo pačių veiklos sferoje (minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 70 punktas).

82

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Areva apeliacinio skundo pirmasis pagrindas ir Alstom grupės bendrovių apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis turi būti atmesti.

83

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje Alstom grupės bendrovės kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamame sprendime yra du motyvavimo trūkumai, nes remiantis to sprendimo 206 punktu negalima suprasti motyvų, dėl kurių, pirma, Komisija galėjo šiuo klausimu nemotyvuodama ginčijamo sprendimo skirti baudas teisės subjektams, kurie ginčijamo sprendimo priėmimo momentu nebesudarė vieno ekonominio vieneto, ir, antra, kodėl jų nurodyta teismų praktika neturi reikšmės.

84

Atsižvelgiant į šio sprendimo 49–50 punktuose išdėstytus argumentus, šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 200 punkte nusprendė, kad negalima Komisijos kaltinti tuo, kad Alstom ir Areva T&D SA skirtos baudos, kurią jos turi sumokėti solidariai, ji nemotyvavo konkrečiai atsižvelgusi į aplinkybę, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną šios bendrovės nebesudarė vieno ekonominio vieneto, o to paties sprendimo 206 punkte konstatavo, kad remiantis teismų praktika negalima teigti, kad solidariai mokėtiną baudą galima skirti tik bendrovėms, kurios sudaro vieną ekonominį vienetą tą dieną, kai priimamas sprendimas dėl minėtos baudos skyrimo.

85

Todėl Alstom grupės bendrovių apeliacinio skundo antrojo pagrindo ketvirta dalis turi būti atmesta.

86

Tuo remiantis darytina išvada, kad Areva pateiktas apeliacinio skundo pirmasis pagrindas ir Alstom grupės bendrovių pateiktas apeliacinio skundo antrasis pagrindas, išskyrus pastarojo pagrindo trečią dalį, kuri bus nagrinėjama vėliau, turi būti atmesti.

87

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmoje dalyje Alstom grupės bendrovės kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 84–110 punktuose taikydamas prezumpciją, jog buvo faktiškai daroma lemiama įtaka, tas teismas patronuojančiosios bendrovės lemiamą įtaką dukterinei bendrovei apibrėžė visiškai neatsižvelgęs į realius veiksmus nagrinėjamoje rinkoje ir dėl tos priežasties šią prezumpciją taikė taip, kad ji tapo nenuginčijama.

88

Jos konkrečiai teigia, kad dėl to, jog prie išvados, kad faktiškai buvo daroma lemiama įtaka, Bendrasis Teismas priėjo remdamasis tik organizaciniais, ekonominiais ir teisiniais patronuojančiosios bendrovės ir vienos iš dukterinių bendrovių ryšiais, o ne konkrečiomis aplinkybėmis, susijusiomis su vienokiu arba kitokiu faktiniu elgesiu nagrinėjamoje rinkoje, reikalaudamas iš Alstom pateikti probatio diabolica jis viršijo protingumo ribas, nes ši bendrovė gali paneigti faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpciją tik neigdama tokius ryšius ir dėl tos priežasties – savo pačios egzistavimą.

89

Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia Alstom grupės bendrovės, prie išvados, kad faktiškai buvo daroma lemiama įtaka, Bendrasis Teismas priėjo remdamasis ne tik organizaciniais, ekonominiais ir teisiniais patronuojančiosios bendrovės ir vienos iš jos dukterinių bendrovių ryšiais.

90

Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 103 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog per administracinę procedūrą Alstom pateikti dokumentai patvirtina, kad Alstom grupės vadovybė, atsiskaitydama Alstom, dalyvavo sprendžiant dėl Alstom grupės T&D sektoriaus ir kitų jo veiklos šakų elgesio rinkoje ir kad nuolat kontroliavo, kad minėtas sektorius ir jo atskiros veiklos šakos nenukryptų nuo šio elgesio gairių.

91

Paskui, kaip pagrįstai teigia Komisija, ji neprivalo įrodyti, kad kai taikoma faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpcija ją integravus, jei reikia, į dvigubo pagrindo metodo, koks taikomas šioje byloje, taikymą, patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų pasinaudojo organizaciniais, ekonominiais ir teisiniais ryšiais, įrodančiais santykius su dukterinėmis bendrovėmis, kai kalbama apie konkrečias faktines aplinkybes, susijusias su vienokiu ar kitokiu realiu elgesiu nagrinėjamoje rinkoje, nes dėl tokios pareigos taikymo ši prezumpcija taptų beprasmė.

92

Beje, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 80 ir 81 punktais, Bendrojo Teismo negalima kaltinti, kad nustatydamas faktines aplinkybes jis taikė šios prezumpcijos nenuginčijamą versiją ir pareikalavo Alstom pateikti probatio diabolica, kiek tai susiję su šios bendrovės pateiktais duomenimis minėtai prezumpcijai paneigti.

93

Galiausiai dėl faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpcijos suderinamumo su teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpcijos principais Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ši prezumpcija yra proporcinga siekiamam teisėtam tikslui, todėl neviršija priimtinų ribų, nes ji skirta būtent užtikrinti pusiausvyrai tarp, viena vertus, tikslo nutraukti konkurencijos taisyklėms, visų pirma EB 81 straipsniui, prieštaraujančius veiksmus ir užkirsti kelią jų atnaujinimui ir, kita vertus, tam tikrų bendrųjų Sąjungos teisės principų, kaip antai nekaltumo prezumpcijos, bausmių individualumo ir teisinio saugumo principų ir teisės į gynybą, įskaitant procesinio lygiateisiškumo principą, svarbos. Būtent dėl šios priežasties ši prezumpcija yra nuginčijama (šiuo klausimu žr., be kita ko, minėto Sprendimo ENI prieš Komisiją 50 punktą ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. prieš Komisiją, C‑501/11 P, 107 ir 108 punktus).

94

Taigi Alstom grupės bendrovių pateikto apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

95

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antroje dalyje Alstom grupės bendrovės kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis padarė teisės klaidų, kai skundžiamo sprendimo 144–152 punktuose patvirtino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame buvo konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d. Areva T&D Holding faktiškai darė lemiamą įtaką Areva T&D SA ir Areva T&D AG. Kad pagrįstų Komisijos išvadą, Bendrasis Teismas to sprendimo 150 punkte rėmėsi dviem argumentais, kuriuos Areva jau sukritikavo apeliacinio skundo pirmajame pagrinde ir apie kuriuos kalbama šio sprendimo 65 punkte.

96

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad dėl šio aspekto Alstom grupės bendrovių pateikti argumentai didžiąja dalimi sutampa su Areva apeliacinio skundo pirmajame pagrinde pateiktais argumentais dėl tų pačių skundžiamo sprendimo punktų.

97

Tačiau šiuos argumentus Teisingumo Teismas jau atmetė šio sprendimo 77 punkte, kai atsakė į Areva apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, o remiantis tuo atsakymu galima teigti, kad Bendrasis Teismas, nagrinėdamas visus Areva pateiktus argumentus prezumpcijai dėl faktiškai daromos lemiamos įtakos paneigti, išanalizavo Areva pateiktus argumentus ir aptakiai bei netiesiogiai nusprendė, kad jais negalima įrodyti, jog faktiškai nebuvo daroma lemiama įtaka.

98

Taip elgdamasis Bendrasis Teismas, kaip minėta šio sprendimo 80, 81 ir 92 punktuose, visiškai nereikalavo Alstom pateikti probatio diabolica, dėl kurių prezumpcija dėl faktinio lemiamos įtakos darymo taptų nepaneigiama.

99

Be to, Alstom argumentai, kuriuose Bendrasis Teismas taip pat kaltinamas tuo, kad neteisingai atliko šių dviejų argumentų faktinį vertinimą ir neįrodė jokio jų iškraipymo, yra nepriimtini.

100

Tuo remiantis darytina išvada, kad dėl to, jog Alstom grupės bendrovių apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antrai daliai taip pat negalima pritarti, visas trečiasis pagrindas turi būti atmestas.

101

Areva apeliacinio skundo antrajame ir trečiajame pagrinduose, o Alstom grupės bendrovės iš dalies apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečioje dalyje ir iš dalies ketvirtajame pagrinde nurodo įvairias teisės klaidas dėl Bendrojo Teismo išaiškintų ir pritaikytų taisyklių dėl solidarumo mokant Komisijos skirtas baudas įvairiems juridiniams asmenims, laikomiems solidariai atsakingais dėl to, kad priklauso vienai įmonei, pripažintai kalta už padarytą Sąjungos konkurencijos teisės normų pažeidimą.

102

Bendrovių apeliančių pateiktų argumentų pirmoji grupė susijusi su vadinamuoju „faktiniu“ solidarumu mokant baudą, kurią Komisija skyrė Areva ir Alstom dėl to, kad jos paeiliui buvo konkurencijos teisės pažeidimų dariusių dukterinių bendrovių patronuojančiosios bendrovės, o Bendrasis Teismas to solidarumo nepaneigė, nors jis prieštarauja konkrečiai teisinio saugumo ir bausmių individualumo principams.

103

Apeliančių pateiktų argumentų antroji grupė dėl su tų pačių principų ir EB 7 straipsnio bei pareigos motyvuoti pažeidimo susijusi su tam tikrais skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais dėl vidinio solidarumo santykio, t. y. dėl visų Bendrojo teismo nurodytų principų, reglamentuojančių baudos dalių, kurias turi sumokėti solidarūs bendraskoliai, nustatymu atsižvelgiant į jų vidaus santykius po to, kai Komisijai visą baudą sumoka vienas ar keli minėti bendraskoliai.

104

Bendrovės apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis nesilaikė teisinio saugumo ir bausmių individualumo principų, nes neužginčijo Komisijos atlikto taisyklių dėl solidarumo mokant baudas taikymo, kadangi Komisija nustatė Alstom ir Areva, kurios paeiliui buvo Sąjungos konkurencijos teisės normų pažeidimų dariusių dukterinių bendrovių patronuojančiosios įmonės, faktinį solidarumą, nors tos patronuojančiosios bendrovės niekada kartu nesudarė vieno ekonominio vieneto.

105

Areva priduria, kad Bendrasis Teismas pats taip pat nesilaikė šių principų, nes pasinaudodamas jam suteikta neribota jurisdikcija skyrė pakeistas baudas, dėl kurių atsirado faktinis solidarumas.

106

Alstom grupės bendrovės teigia, kad šis faktinis solidarumas kyla, pirma, iš aplinkybės, kad 25500000 eurų suma, Bendrojo Teismo sumažinta iki 20400000 eurų, skirta solidariai Areva ir dukterinėms bendrovėms T&D srityje, yra visiškai įtraukta į 53550000 eurų sumą, Bendrojo Teismo sumažintą iki 48195000 eurų, skirtą solidariai Alstom ir buvusiai jos dukterinei bendrovei Areva T&D SA, ir, antra, iš aplinkybės, kad maksimalūs dydžiai, už kurių sumokėjimą yra atsakingos viena kitą pakeitusios patronuojančiosios bendrovės, viršija dukterinės bendrovės mokėtiną sumą.

107

Šio vadinamojo „pakopinio“ baudos nustatymo būdo pasekmė yra Alstom ir Areva faktinio solidarumo nustatymas, nes iš patronuojančiosios bendrovės Komisijos faktiškai išieškota suma turi tiesioginį poveikį sumai, kurios Komisija gali reikalauti iš kitos patronuojančiosios bendrovės, nors šios bendrovės niekada nesudarė vienos įmonės, kaip tai suprantama pagal Sąjungos konkurencijos teisės normas. Be to, toks būdas nesudaro galimybės nagrinėjamoms patronuojančiosioms bendrovėms sužinoti, kokią tiksliai baudos dalį kiekviena iš jų turės sumokėti.

108

2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendime Trioplast Industrier prieš Komisiją (T-40/06, Rink. p. II-4893) kalbėdamas apie iš esmės tokią pačią, kaip ir šiose bylose, situaciją, kai vienai patronuojančiajai bendrovei priklausančios konkurencijos teisės pažeidimų dariusios dukterinės bendrovės buvo perleistos kitai patronuojančiajai bendrovei, Bendrasis Teismas patvirtino, kad toks išorinio solidarumo santykio nustatymo būdas prieštarauja bausmių ir sankcijų individualumo principui.

109

Komisija visų pirma teigia, kad bendrovių apeliančių nurodyti pagrindai yra nauji, todėl nepriimtini tiek, kiek juose Bendrasis Teismas kaltinamas, kad neskyrė sankcijos Komisijai už tai, jog ji nustatė patronuojančiųjų bendrovių Areva ir Alstom faktinį solidarumą. Tai pagrindai, kurių šios bendrovės nepateikė pirmojoje instancijoje, nors galėjo tai padaryti. Bendrajame Teisme nurodyti pagrindai dėl solidarumo taisyklių galėjo būti susiję tik su Areva T&D SA ir viena po kitos buvusių jos patronuojančiųjų bendrovių Alstom ir Areva realiu solidarumu arba solidarumu de jure, kaip apibrėžta ginčijamame sprendime.

110

Dėl esmės Komisija papildomai teigia, kad Areva T&D SA perleidimas nagrinėjamo pažeidimo darymo laikotarpiu lemia dvigubą šios dukterinės bendrovės solidarumą su kiekviena iš jos patronuojančiųjų bendrovių. Vis dėlto, nors dėl šioje byloje taikyto metodo nustatant solidariąją atsakomybę gali iš dalies sutapti Areva ir Alstom mokėtinos sumos, tai nereiškia, kad šios bendrovės yra solidariai atsakingos de jure. Teisiškai yra reikšminga tik kiekvienos patronuojančiosios bendrovės ir perleistos dukterinės bendrovės solidarioji atsakomybė.

111

Be to, jeigu dukterinė bendrovė pripažįstama solidariai atsakinga kartu su viena po kitos ją valdžiusiomis patronuojančiomis bendrovėmis, jų mokėtinos baudos skaičiavimas remiantis visu pradiniu baudos dydžiu, kuris atitinka dukterinei bendrovei skirtos baudos pradinį dydį, visiškai neprieštarauja Sąjungos teisei. Priešingai, nei teigia bendrovės apeliantės, minėto Sprendimo Trioplast Industrier prieš Komisiją 74 punkte Bendrasis Teismas patvirtino šio metodo, kuris, beje, yra palankesnis nagrinėjamoms patronuojančiosioms bendrovėms už kitus tokiais atvejais numatytus taikyti metodus, teisėtumą.

112

Komisija pateikia nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą dėl bendrovių apeliančių argumentų, susijusių su Komisijos nustatytu patronuojančiųjų bendrovių Areva ir Alstom faktiniu solidarumu, ir teigia, kad ieškinyje pirmojoje instancijoje bendrovės apeliantės tokių argumentų nebuvo pateikusios. Pirmojoje instancijoje jos esą tik kritikavo Areva T&D SA ir kiekvienos paeiliui jos buvusios patronuojančiosios bendrovės solidarumą de jure. Todėl tai yra nauji pagrindai, kurie apeliaciniame procese yra nepriimtini.

113

Remiantis nusistovėjusia teismų praktika šiuo klausimu galima daryti išvadą, kad leidimas šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą, kuris nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme, reikštų leidimą jai pateikti Teisingumo Teismui nagrinėti platesnį ginčą, nei nagrinėjo Bendrasis Teismas. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismo jurisdikcija iš esmės apsiriboja Bendrojo Teismo atliktu ieškinio pagrindų, dėl kurių jame ginčytasi, vertinimo nagrinėjimu (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją 111 punktą).

114

Vis dėlto argumentas, kuris nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje, nėra naujas pagrindas, kuris yra nepriimtinas apeliacinio skundo stadijoje, jeigu juo tik išplečiami argumentai, pateikti pagrinde, išdėstytame Bendrojo Teismo nagrinėtame ieškinyje (šiuo klausimu žr., be kita ko, minėto Sprendimo Siemens ir kt. prieš Komisiją 287 punktą).

115

Kaip išvados 117–120 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, reikia konstatuoti, kad ieškinyje pirmojoje instancijoje dėstydama antrąjį pagrindą, susijusį su solidaraus baudos mokėjimo taisyklių pažeidimu, kylančiu būtent iš teisinio saugumo ir baudų individualumo principų, Alstom pateikė argumentus, kuriais aiškiai kritikuojama baudos nustatymo metodika; pagal ją bauda, kurią solidariai turi sumokėti Areva ir jos buvusios dukterinės įmonės T&D sektoriuje, įtraukta į baudą, už kurios sumokėjimą solidariai atsakinga Alstom kartu su Areva T&D SA.

116

Todėl nors Alstom pirmojoje instancijoje tiesiogiai nepateikė kaltinimų dėl Komisijos sukurto „faktinio“ solidarumo, reikia konstatuoti, kad ji konkrečiai kritikavo tokio solidarumo nustatymo metodiką remdamasi tuo pačiu teisiniu pagrindu, kuris taip pat pateiktas apeliaciniame skunde. Dėl šios priežasties Alstom pateikti argumentai dėl šio faktinio solidarumo nėra naujas apeliacinio skundo stadijoje nepriimtinas pagrindas, nes juo tik išplečiami argumentai, pateikti pagrinde, išdėstytame Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje.

117

Dėl Areva reikia konstatuoti, kad Bendrajame Teisme ji pateikė pagrindą, susijusį su iš teisinio saugumo principo kylančių solidariąją atsakomybę reglamentuojančių taisyklių pažeidimu, o tas pagrindas iš dalies sutampa su apeliaciniame skunde pateikto pagrindo, kuriame kritikuojamas faktinis solidarumas, pagrindimu. Nors šiame pirmojoje instancijoje pateiktame pagrinde savaime buvo kalbama tik apie Areva T&D SA ir Alstom solidarumą de jure, vis dėlto tai reiškia, kad dėstydama šį pagrindą Areva iškėlė klausimus dėl nustatyto Areva T&D SA dvigubo solidarumo su kiekviena iš ją paeiliui valdžiusių patronuojančiųjų bendrovių.

118

Beje, kaip teigia Areva, Bendrasis Teismas, naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija, skyrė baudą vadovaudamasis tuo pačiu „pakopiniu“ jos nustatymo metodu. Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas rėmėsi šiuo metodu, todėl argumentas, susijęs su faktiniu solidarumu, kurį lemia šio metodo taikymas, pirmą kartą buvo išdėstytas skundžiamame sprendime, taigi jo pagrįstumas gali būti kritikuojamas apeliaciniame skunde (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją, C‑231/11 P–C‑233/11 P, 102 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

119

Tokiomis aplinkybėmis, reikia atmesti Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

120

Remiantis teismų praktika darytina išvada, kad tuo atveju, kai keli juridiniai asmenys gali būti laikomi asmeniškai atsakingais už dalyvavimą darant Sąjungos konkurencijos teisės normų pažeidimą, dėl jų priklausymo vienai įmonei, kuriai tas pažeidimas gali būti inkriminuotas, Komisija turi įgaliojimą, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, joms solidariai skirti baudą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 39–51 punktus).

121

Vis dėlto nusprendusi pasinaudoti įgaliojimu skirti sankciją Komisija negali laisvai nustatyti išorinio solidarumo santykio ir ypač baudos dydžio; iš kiekvieno solidaraus bendraskolio ji gali pareikalauti sumokėti visą baudą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 52 ir 54 punktus).

122

Iš tiesų, kadangi Sąjungos teisėje vartojamos solidarios atsakomybės mokėti baudas sąvoka yra tik įmonės sąvokos taikymo pagal teisės aktą pasekmės išraiška, baudos, kurią visą sumokėti Komisija gali įpareigoti kiekvieną solidarų bendraskolį, dydžio nustatymas šiuo atveju kyla iš minėtos įmonės sąvokos taikymo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 51 ir 57 punktus).

123

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sutarčių autoriai konkurencijos teisės pažeidimą padariusiam asmeniui, kurį galima bausti pagal EB 81 ir 82 straipsnius, nusakyti pasirinko įmonės sąvoką, o ne kitas sąvokas, kaip antai bendrovės ar juridinio asmens sąvokas (minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 42 punktas).

124

Beje, subjektui, kuriam Komisija gali skirti baudą už Sąjungos konkurencijos teisės normų pažeidimą, apibrėžti Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje vartoja tą pačią įmonės sąvoką.

125

Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, „įmonės“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Sąjungos konkurencijos teisę, apima visus subjektus, vykdančius ūkinę veiklą, nepaisant to subjekto teisinio statuso ir finansavimo būdo. Ši sąvoka turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu tas vienetas sudarytas iš kelių fizinių ar juridinių asmenų (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 43 punktą).

126

Be to, nustatant išorinį solidarumo santykį, t. y. Komisijos ir atskirų įmonę sudarančių asmenų, iš kurių gali būti pareikalauta sumokėti visą šiai įmonei skirtą baudą, ryšį, Komisijai taikomi tam tikri apribojimai.

127

Ji privalo laikytis bausmių ir sankcijų individualumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi, solidariai mokėtinos baudos dydis būtų nustatytas atsižvelgiant į nagrinėjamai įmonei individualiai inkriminuojamo pažeidimo sunkumą ir jo trukmę (minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 52 punktas).

128

Komisija taip pat turi laikytis teisinio saugumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad kiekvienas Sąjungos institucijų priimtas aktas būtų aiškus ir tikslus, kad atitinkami asmenys galėtų tiksliai žinoti juose nustatytas teises ir pareigas ir atitinkamai imtis veiksmų (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg prieš Komisiją ir Komisija prieš ArcelorMittal Luxembourg ir kt., C-201/09 P ir C-216/09 P, Rink. p. I-2239, 68 punktą).

129

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad nors Komisijos pasirinktas ir Bendrojo Teismo patvirtintas metodas, taikomas dukterinės bendrovės Areva T&D SA solidarumui su viena po kitos ją valdžiusiomis patronuojančiomis bendrovėmis Alstom ir Areva nustatyti, pagal kurį Areva ir Areva grupės bendrovių, tarp kurių buvo ir Areva T&D SA, solidariai mokėtinos baudos suma įtraukta į Alstom ir tos dukterinės bendrovės mokėtiną baudos sumą, savaime neįrodo formalaus šių patronuojančiųjų bendrovių solidarumo santykio, jis vis dėl to gali sukelti faktiškai tokias pačias kaip ir iš tokio santykio kylančias pasekmes.

130

Iš tiesų tokio išorinio solidarumo santykio nustatymo pasekmė gali būti vienos iš patronuojančiųjų bendrovių įpareigojimas, pirma, sumokėti Komisijai visas baudas, kurias turi sumokėti konkurencijos teisės pažeidimą padariusią dukterinę įmonę paeiliui viena po kitos valdžiusios patronuojančiosios bendrovės, nors tos patronuojančiosios bendrovės niekada nesudarė vienos ir tos pačios įmonės, kaip tai suprantama pagal Sąjungos konkurencijos teisę. Antra, kai Komisijai jau sumokėtos visos baudos, minėta patronuojančioji bendrovė privalėtų reikalauti ir, jei reikia, pareikšti atgręžtinį ieškinį nacionaliniame teisme, kad kita patronuojančioji bendrovė jai grąžintų šias baudas atsižvelgiant į tai, už kokios tų baudų dalies sumokėjimą jos yra atsakingos, ir taip jai kiltų pavojus dėl galimo tos kitos patronuojančiosios bendrovės nemokumo.

131

Tačiau taip aiškinamas solidarumas prieštarauja šio sprendimo 127 punkte nurodytam bausmių ir sankcijų individualumo principui. Jį taikydama Komisija iš tikrųjų gali reikalauti, kad viena iš patronuojančiųjų bendrovių sumokėtų baudą, skirtą už pažeidimus, kurie, kiek tai susiję su kitu pažeidimo laikotarpiu, inkriminuojami įmonei, kuriai ji niekada nepriklausė, šiuo atveju – įmonei, kuriai priklauso kita patronuojančioji bendrovė, o ne tik baudą, skirtą atsižvelgiant į tos įmonės, kuriai ji priklausė tuo metu, kai ta įmonė darė pažeidimą, solidariosios atsakomybės dalį.

132

Be to, nors ši solidarumo priemonė suteikia Komisijai galimybę sumažinti riziką dėl galimo vienos iš tai pačiai įmonei priklausančių bendrovių nemokumo (o tai prisideda prie Komisijos veiksmų veiksmingumo ir atgrasymo tikslo skiriant baudas už konkurencijos teisės pažeidimus) (minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 59 punktas), ši priemonė negali būti taikoma taip, kad vienos bendrovės nemokumo riziką turėtų prisiimti kita bendrovė, nors jos niekada nesudarė tos pačios įmonės.

133

Kai Komisija ketina pažeidimą padariusią dukterinę bendrovę bausti solidariai su kiekviena jos patronuojančiąja bendrove, su kuriomis pažeidimo darymo laikotarpiu ji paeiliui sudarė skirtingą įmonę, remiantis šiuo principu reikalaujama, kad ši institucija atskirai kiekvienai nagrinėjamai įmonei nustatytų, kokio dydžio baudą turi solidariai sumokėti jai priklausančios bendrovės, atsižvelgiant į kiekvienai nagrinėjamai įmonei individualiai inkriminuojamo pažeidimo sunkumą ir trukmę.

134

Tiesa, remiantis bausmių ir sankcijų individualumo principu negalima teigti, kad taip aiškinant solidarumą kiekviena bendrovė turi galėti remdamasi sprendimu, kuriuo jai skirta bauda, mokėtina solidariai su viena ar keliomis kitomis bendrovėmis, nustatyti, kokią dalį ji turės sumokėti atsižvelgiant į jos santykį su solidariais bendraskoliais, kai Komisijai bus sumokėta visa bauda (minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 66 punktas).

135

Atvirkščiai, kiek tai susiję su išoriniu solidarumo santykiu, šiuo principu reikalaujama, kad taip aiškinant solidarumą kiekviena dukterinę bendrovę paeiliui valdžiusi patronuojančioji bendrovė turi galėti remdamasi šiuo sprendimu nustatyti savo solidariosios atsakomybės už baudos sumokėjimą dalį, atitinkančią tą dukterinės bendrovės baudos dalį, kuri jai gali būti priskirta ir kurią Komisija gali jos reikalauti sumokėti.

136

Dėl šio aspekto taip pat reikia konstatuoti, kad baudų, už kurių sumokėjimą solidariai atsakingos buvo pripažintos Areva ir Alstom, bendra suma, t. y. atitinkamai 25500000 eurų suma, kurią Bendrasis Teismas sumažino iki 20400000 eurų, ir 53550000 eurų suma, kurią jis sumažino iki 48195000 eurų, viršija toms bendrovėms solidariai su dukterine bendrove Areva T&D SA skirtos baudos dydį, t. y. 53550000 eurų sumą, kurią Bendrasis Teismas sumažino iki 48195000 eurų.

137

Tačiau tokiomis aplinkybėmis, kaip šioje byloje, Areva ir Alstom, kaip patronuojančiųjų bendrovių, atsakomybė už padarytą pažeidimą visiškai susijusi su dukterinės bendrovės, kuri joms paeiliui priklausė, atsakomybe (pagal analogiją žr. 2013m. sausio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Tomkins, C‑286/11 P, 43 ir 49 punktus).

138

Tuo remiantis darytina išvada, kad bendra patronuojančiosioms bendrovėms skirtų baudų suma negali viršyti tai dukterinei bendrovei skirtos baudos dydžio.

139

Be to, kadangi ginčijamame sprendime nustačius, o skundžiamame sprendime patvirtinus tokį solidarumą, nagrinėjamos patronuojančiosios bendrovės negali tiksliai žinoti, kokią baudos dalį jos turi sumokėti atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo jos pripažintos solidariai su dukterine bendrove atsakingomis už pažeidimą, taip pat turi būti konstatuotas teisinio saugumo principo pažeidimas.

140

Šio teisinio nesaugumo negali sušvelninti įprastai taikoma atsakomybės lygiomis dalimis taisyklė, kurią skundžiamo sprendimo 215 punkte įtvirtino Bendrasis Teismas ir pagal kurią tuo atveju, kai Komisijos sprendime, kuriuo kelioms bendrovėms skiriama solidariai mokėtina bauda, nėra jokio konstatavimo, kad įmonės viduje yra tam tikrų bendrovių atsakomybė už tos įmonės dalyvavimą kartelyje tam tikru apibrėžtu laikotarpiu, reikia daryti prielaidą, kad jos atsakingos vienodai, todėl joms solidariai skirtas baudas turi sumokėti lygiomis dalimis.

141

Iš tiesų Sąjungos teisėje tokia taisyklė nenustatyta (minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 70 ir 71 punktai). Beje, bet kuriuo atveju ši taisyklė taikoma tik vidiniam baudos paskirstymui tarp bendraskolių, kai Komisijai jau sumokėta visa bauda, o ne atitinkamoms sumoms, kurias Komisija gali reikalauti sumokėti iš juridinių asmenų, priklausiusių kiekvienai pažeidimo darymo laikotarpiu viena po kitos juos valdžiusiai įmonei, nustatyti atsižvelgiant į išorinį solidarumo santykį.

142

Galiausiai, kaip išvados 141 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Komisijos argumentas, kad ji galėjo apskaičiuoti pažeidimą padariusiai dukterinei bendrovei ir ją viena po kitos valdžiusioms patronuojančiosioms bendrovėms skirtą baudą remdamasi tik dukterinei bendrovei nustatytos pradinės baudos dydžiu, negali paneigti išvados, kad Komisijos nustatyta ir Bendrojo Teismo patvirtinta solidarumo apibrėžtis yra teisinio saugumo ir bausmių bei sankcijų individualumo principų pažeidimas.

143

Pirma, bendrovės apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis pažeidė teisinio saugumo ir bausmių bei sankcijų individualumo principus, nes skundžiamo sprendimo 215 punkte nusprendė, kad atsižvelgiant į įprastai taikomą atsakomybės lygiomis dalimis taisyklę, apie kurią kalbėta šio sprendimo 140 punkte, kiekviena bendrovė, kuriai skirta sankcija, remdamasi ginčijamu sprendimu gali nustatyti, kokią baudos dalį ji turi sumokėti atsižvelgiant į vidinį santykį su kitais solidariaisiais bendraskoliais, tačiau tokia įprastai taikoma taisyklė prieštarauja Sąjungos teisėje numatytai solidarumo sąvokai.

144

Antra, bendrovės apeliantės teigia, kad, remdamasis atsakomybės lygiomis dalimis taisykle, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 236 punkte konstatavo, kad Komisija nacionaliniam teismui arba arbitražui nedelegavo įgaliojimų nustatyti, kokią baudos dalį jos turi sumokėti. Komisija, atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes ir kiekvienos įmonės ypatumus, turėjo nustatyti kiekvieno bendraskolio dalį. Jeigu Komisija nenustato, kokia baudos dalį turi sumokėti kiekvienas bendraskolis, ji netiesiogiai suteikia šiuos įgaliojimus trečiajam asmeniui, t. y. nacionaliniam teismui arba arbitražui, ir taip pažeidžia EB 7 straipsnį.

145

Trečia, bendrovės apeliantės teigia, kad, atmetęs jų argumentus dėl teisinio saugumo principo pažeidimo ir dėl neteisėto įgaliojimo perleidimo remiantis atsakomybės lygiomis dalimis taisykle, Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, nes taip pakeitė ginčijamo sprendimo turinį ir papildė jį motyvais, kurie, beje, prieštarauja Komisijos valiai.

146

Komisija teigia, kad pagrindas dėl neteisėto įgaliojimų delegavimo yra naujas, todėl nepriimtinas, ir kad bet kuriuo atveju jis yra nepagrįstas, nes grindžiamas klaidinga prielaida, kad Komisija turi įgaliojimą nustatyti solidarių bendraskolių mokėtinas dalis pagal jų vidinius santykius, nors jos įgaliojimai skirti baudą susiję tik su išoriniu solidarumo santykiu. Atvirkščiai, Komisija iš esmės pritaria kritikai dėl atsakomybės lygiomis dalimis taisyklės, kurią skundžiamo sprendimo 215 punkte išdėstė Bendrasis Teismas, tačiau prašo Teisingumo Teismo pakeisti motyvus, kad būtų atmesti kaltinimai, susiję su teisinio saugumo ir bausmių bei sankcijų individualumo principų pažeidimu.

147

Visų pirma reikia atmesti Komisijos pareikštą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su Alstom grupės bendrovių argumentais dėl neteisėto įgaliojimų skirti sankcijas delegavimo.

148

Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, kad šalis turi turėti galimybę ginčyti visus jai skirto sprendimo motyvus, kiekviena šalis, jei Bendrasis Teismas sujungė dvi bylas ir priėmė vieną sprendimą, kuriuo atsakoma į visus šalių jam nagrinėjant bylą nurodytus ieškinio pagrindus, gali ginčyti samprotavimus, susijusius su ieškinio pagrindais, kuriuos Bendrajame Teisme nurodė tik ieškovas kitoje sujungtoje byloje, jei šie samprotavimai jam taikytini (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Team Relocations ir kt. prieš Komisiją, C‑444/11 P, 34 punktas).

149

Iš esmės dėl, pirma, bendrovių apeliančių argumentų, susijusių su skundžiamo sprendimo 215 ir 236 punktais, reikia konstatuoti, kad jie grindžiami šio sprendimo 214 punkte išdėstyta prielaida, kad pagal Reglamento Nr. 23 straipsnio 2 dalį Komisijai suteikta kompetencija skirti baudą, kurią solidariai turi sumokėti keli tai pačiai įmonei priklausantys juridiniai asmenys, apima išimtinę teisę nustatyti, kokias baudos dalis solidarieji bendraskoliai turės sumokėti atsižvelgiant į jų vidinius santykius, kai visa baudos suma Komisijai jau bus sumokėta.

150

Pritaręs šiai prielaidai Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

151

Iš tiesų Komisijai suteiktas įgaliojimas skirti sankcijas apsiriboja baudos, kurią solidariai jai turi sumokėti tą pačią įmonę sudarantys juridiniai asmenys, dydžio nustatymu, t. y. išoriniu solidarumo santykiu, tačiau jis neapima įgaliojimo nustatyti, kokią skirtos baudos dalį turės sumokėti solidarieji bendraskoliai atsižvelgiant į vidinį jų solidarumo santykį (minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 58 punktas).

152

Tuo atveju, kai susitarimu nenustatytos bendraskolių mokėtinos baudos, kuri jiems buvo skirta solidariai, dalys, nacionaliniai teismai turi nustatyti tas dalis laikydamiesi Sąjungos teisės ir taikydami nacionalinę teisę (minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 62 punktas).

153

Tuo remiantis darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 215 punkte iš esmės nusprendė, kad Komisijos sprendime, kuriuo kelioms bendrovėms skiriama bauda, turinti būti sumokėta solidariai, nesant jokių nuorodų, kad įmonės viduje tam tikroms bendrovėms tenka didesnė atsakomybė už minėtos įmonės dalyvavimą kartelyje konkrečiu laikotarpiu, reikia manyti, kad jų atsakomybė yra vienoda ir kad dėl to solidariai skirtas baudas jos turi sumokėti lygiomis dalimis (minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 69 punktas).

154

Tuo remiantis taip pat darytina išvada, kad Bendrasis Teismas negalėjo remtis tokia įprastai taikoma atsakomybės lygiomis dalimis taisykle, kad atitinkamai skundžiamo sprendimo 216 ir 236 punktuose galėtų padaryti išvadą, kad bendrovės, kurioms skirtos sankcijos, galėjo be vargo suprasti galimas baudos, kuri turi būti sumokėta solidariai, skyrimo finansines pasekmes ir kad Komisija nedelegavo savo įgaliojimo skirti sankcijas nacionaliniam teismui arba arbitrui.

155

Vis dėlto reikia priminti, kad nors Bendrojo Teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Sąjungos teisė, šio sprendimo rezoliucinė dalis pasirodo pagrįsta kitais teisiniais motyvais, tad dėl tokio pažeidimo šis sprendimas neturi būti panaikintas, bet reikia pakeisti jo motyvus (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-120/06 P ir C-121/06 P, Rink. p. I-6513, 187 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

156

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aiškėja, kad minėtuose 216 ir 236 punktuose Bendrasis Teismas akivaizdžiai pagrįstai nusprendė atmesti argumentus, susijusius atitinkamai su teisinio saugumo principo pažeidimu ir su neteisėtu Komisijos įgaliojimų delegavimu.

157

Pirma, kadangi Komisija neturi įgaliojimo viduje paskirstyti solidariai skirtos baudos dydžio, negali būti keliamas reikalavimas, kad kiekviena bendrovė turi galėti remdamasi sprendimu, kuriuo jai skiriama solidariai su viena ar keliomis kitomis bendrovėmis mokėtina bauda, nustatyti, kokią dalį ji turės sumokėti atsižvelgiant į santykį su jos solidariaisiais bendraskoliais, kai visa bauda Komisijai jau sumokėta (minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 66 punktas). Nesant susitarimo, šią dalį turi nustatyti nacionalinis teismas. Todėl šios dalies nenustatymas Komisijos sprendime, kuriuo skiriama solidari bauda, negali savaime būti laikomas teisinio saugumo principo pažeidimu.

158

Antra, kadangi įgaliojimą viduje paskirstyti solidariai mokėtinos baudos sumą turi nacionalinis teismas arba arbitras, o ne Komisija, jos jokiu atveju negalima kaltinti tuo, kad ji neteisėtai delegavo tą įgaliojimą ir ginčijamame sprendime nenustatė, kokias dalis solidarieji bendraskoliai turi sumokėti atsižvelgiant į jų vidaus santykį.

159

Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad nurodyti pagrindai bet kuriuo atveju yra akivaizdžiai nepagrįsti, ir atsižvelgiant į šio sprendimo 157 ir 158 punktuose išdėstytus teisinius motyvus, kuriais reikia pakeisti skundžiamo sprendimo 216 ir 236 punktuose nurodytus Bendrojo Teismo motyvus, apeliacinius skundus dėl šio klausimo reikia atmesti.

160

Galiausiai taip pat reikia atmesti argumentą, susijusį su Bendrojo Teismo tariamai padarytu pareigos motyvuoti pažeidimu. Bendrojo Teismo negalima kaltinti tuo, kad ginčijamo sprendimo motyvus jis pakeitė savaisiais. Atlikdamas ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę, Bendrasis Teismas turėjo visišką teisę atmesti nagrinėjamus pagrindus remdamasis tokiais motyvais, kokia yra įprastai taikoma atsakomybės lygiomis dalimis taisyklė, net jei iš esmės šis motyvas pasirodė esąs teisiškai klaidingas.

161

Atsižvelgiant į vis tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Areva apeliacinio skundo antrasis ir trečiasis pagrindai bei Alstom grupės įmonių apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečia dalis ir ketvirtasis pagrindas yra pagrįsti tiek, kiek juose Komisija ir Bendrasis Teismas kaltinami tuo, kad nustatė Areva ir Alstom faktinį solidarumą ir taip pažeidė solidaraus baudos mokėjimo taisykles, kylančias iš teisinio saugumo ir bausmių bei sankcijų individualumo principų.

162

Areva teigia, kad naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas turėjo įvertinti, ar Areva solidariai skirtos baudos dydis yra proporcingas pažeidimo sunkumui ir trukmei ir ar jis atitinka vienodo požiūrio principą. Taikydamas šiuos principus, Bendrasis Teismas turėjo sumažinti maksimalų baudos, už kurios sumokėjimą Areva pripažinta solidariai atsakinga, dydį.

163

Proporcingumo principas tariamai buvo pažeistas dėl to, kad vos už keturis mėnesius trukusį pažeidimą iš Areva buvo priteista solidariai sumokėti tokio dydžio baudą, kuri yra maždaug dvigubai mažesnė už Alstom solidariai mokėtiną baudą už dvylika metų trukusį pažeidimą arba dvigubai didesnė už baudą, kurią Alstom privalo sumokėti viena už ketverius metus trukusį tiesioginį dalyvavimą nagrinėjamame kartelyje.

164

Į vienodo požiūrio principą taip pat nebuvo atsižvelgta, nes Bendrasis Teismas patvirtino ginčijamą sprendimą, nepaisydamas to, kad tuo sprendimu Komisija, atsižvelgusi į dalyvavimo darant nagrinėjamą pažeidimą trukmę, Areva nubaudė daug griežčiau negu Alstom, nors ši buvo viena iš aptariamo kartelio bendrovių sumanytojų, nors jos dalyvavimo tame kartelyje bendra trukmė yra 47 kartus ilgesnė nei Areva ir apyvarta buvo didesnė už Areva.

165

Komisija teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes, be kita ko, Areva jo nenurodė pirmojoje instancijoje ir jis tuo labiau nėra viešąja tvarka grindžiamas pagrindas, kurį Bendrasis Teismas būtų turėjęs iškelti savo iniciatyva. Iš esmės Komisija teigia, kad Arvea skirtos baudos nustatymas neturėtų būti kritikuojamas, nes, be kita ko, ta bauda buvo apskaičiuota taikant gaires.

166

Visų pirma dėl šio apeliacinio skundo pagrindo priimtinumo reikia konstatuoti, kad, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 189 punkte, ieškinyje pirmojoje instancijoje Areva grupės bendrovės nenurodė jokio su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu susijusio ieškinio pagrindo, kuriame teigtų, kad dėl šių principų pažeidimo Areva skirta bauda yra neteisėta. Nors ieškinyje šios bendrovės iš tikrųjų nurodė, kad buvo pažeisti vienodo požiūrio ir proporcingumo principai, šie argumentai buvo susiję su visiškai kitu klausimu, t. y. solidariai mokėtinos baudos skyrimu bendrovėms Alstom ir Areva T&D SA.

167

Todėl tai yra naujas pagrindas, kuris, remiantis šio sprendimo 113 punkte nurodyta teismų praktika, yra nepriimtinas nagrinėjant apeliacinį skundą Teisingumo Teisme.

168

Beje, kaip išvados 191 punkte pažymėjo generalinis advokatas, bendrovės Areva T&D SA perleidimas atgal Alstom, nors jis ir įvyko tarp ieškinio pareiškimo pirmojoje instancijoje ir apeliacinio skundo pateikimo, nėra nauja faktinė aplinkybė, kuria remiantis būtų galima teigti, kad šis pagrindas turėtų būti priimtinas, nes jis nėra grindžiamas ta aplinkybe.

169

Vis dėlto Areva pateiktas apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas yra priimtinas tiek, kiek šiame pagrinde ji kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis, pasinaudodamas jam suteikta neribota jurisdikcija, neišnagrinėjo jai solidariai būtent su Areva T&D SA skirtos baudos neteisėtumo, grindžiamo tariamu proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, arba kad padarė teisės klaidą tai darydamas.

170

Kaip priminta šio sprendimo 118 punkte, pagrindas, dėl kurio tvirtinama, kad jis nurodytas skundžiamame sprendime, gali būti nurodytas apeliaciniame skunde.

171

Dėl šio aspekto reikia priminti, kad, be SESV numatytos teisėtumo kontrolės, Bendrasis Teismas taip pat turi remiantis SESV 261 straipsniu pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį jam suteiktą neribotą jurisdikciją, kuria naudodamasis gali Komisijos vertinimą pakeisti savuoju ir dėl tos priežasties panaikinti, sumažinti arba padidinti skirtą baudą arba periodinę baudą (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Siemens ir kt. prieš Komisiją 334 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Koninklijke Wegenbouw Stevin prieš Komisiją, C‑586/12 P, 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

172

Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva ir kad procesas Sąjungos teismuose vyksta remiantis rungimosi principu. Išskyrus viešąja tvarka grindžiamus pagrindus, kuriuos teismas privalo pateikti savo iniciatyva, būtent ieškovas privalo nurodyti pagrindus dėl skundžiamo sprendimo ir pateikti juos pagrindžiančių įrodymų (minėto Sprendimo Siemens ir kt. prieš Komisiją 335 punktas).

173

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad šis procesinis reikalavimas neprieštarauja taisyklei, pagal kurią, kiek tai susiję su konkurencijos taisyklių pažeidimais, būtent Komisija turi pateikti jos konstatuotų pažeidimų įrodymų ir nurodyti, kuriais įrodymais pakankamai patvirtinamas pažeidimą sudarančių aplinkybių egzistavimas. Pareiškiant ieškinį teisme iš ieškovo iš tikrųjų reikalaujama būtent nurodyti skundžiamo sprendimo ginčijamus klausimus, šiuo atžvilgiu suformuluoti kaltinimus ir pateikti svarių įrodymų, kad jo kaltinimai pagrįsti (minėto Sprendimo Siemens ir kt. prieš Komisiją 336 punktas).

174

Taigi nėra jokių požymių, kad, naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija, kuri taikyta skundžiamo sprendimo 318–323 punktuose, Bendrasis Teismas nesilaikė šių principų.

175

Skundžiamo sprendimo 317 punkte konstatavęs su proporcingumo ir vienodo požiūrio principais susijusių ieškovių pateiktų ieškinio pagrindų pagrįstumą remdamasis tuo, kad Komisija Alstom ir Areva grupės bendrovėms už sunkinančią aplinkybę dėl pažeidimo organizatoriaus vaidmens padidino joms skirtas bazines baudas 50 % (ir šis padidinimas yra toks pats kaip ir Siemens atveju), Bendrasis Teismas minėtuose 318–323 punktuose pakeitė Alstom ir Areva solidariai skirtas baudas ir sumažino šį padidinimą atitinkamai 35 % ir 20 %.

176

Šiomis konkrečiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija, neprivalėjo savo iniciatyva nagrinėti kitų kaltinimų, kurie galbūt gali būti pateikti dėl Areva skirtos baudos dydžio remiantis proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu ir kuriuos Areva pateikė apeliaciniame skunde.

177

Galiausiai remiantis tvirtai nusistovėjusia teismo praktika darytina išvada, kad apeliacinėje byloje priimdamas sprendimą teisės klausimais Teisingumo Teismas negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už jų padarytą Sąjungos teisės pažeidimą skirtų baudų dydžio. Taigi tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad sankcijos dydis yra ne tik netinkamas, bet ir toks didelis, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu, reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad baudos dydis yra netinkamas (2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Quinn Barlo ir kt. prieš Komisiją, C‑70/12 P, 57 punktas)

178

Šiuo atveju, kiek tai susiję su tariamai netinkamu Areva skirtos baudos dydžiu, reikia pasakyti, kad dėl to, jog darant nagrinėjamą pažeidimą ši bendrovė dalyvavo trumpai, negalima teigti, kad solidariai Areva skirtos baudos dydis yra toks didelis, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu.

179

Kaip teigia Komisija, šis dydis buvo apskaičiuotas taikant gairėse išdėstytą metodiką. Todėl neginčytina: kadangi nagrinėjamame kartelyje Areva dalyvavo trumpai, pradinis baudos dydis nebuvo padidintas dėl pažeidimo trukmės, nors Alstom atveju pradinis dydis buvo padidintas 155 % dėl to, kad ji kartelyje dalyvavo iš viso 15 metų ir 8 mėnesius.

180

Vis dėlto aplinkybė, kad Areva dalyvavimas darant tą pažeidimą truko trumpai, nesumažina Areva inkriminuojamo pažeidimo sunkumo, atsispindėjusio skaičiuojant baudą, konkrečiai kalbant, nustatant pradinį jos dydį.

181

Tačiau remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi baudos dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į atitinkamai įmonei individualiai inkriminuojamo pažeidimo sunkumą ir trukmę (minėto Sprendimo Komisija prieš Siemens Österreich ir kt. ir Siemens Transmission & Distribution ir kt. prieš Komisiją 52 punktas).

182

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti Areva apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą.

183

Apeliacinio skundo penktajame pagrinde Alstom grupės bendrovės teigia, kad skundžiamo sprendimo 223–230 punktuose Bendrasis Teismas neatsižvelgė į Alstom ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisminę gynybą pažeidimu, turinį ir dėl to neatsakė į šį ieškinio pagrindą.

184

Tuose punktuose Bendrasis Teismas išsakė nuomonę dėl teisminės kontrolės reikalavimo, konkrečiau kalbant, dėl aplinkybės, kad Alstom ir Areva T&D SA pasinaudojo teise pateikti ginčijamą sprendimą teisminei kontrolei, veiksmingai pasinaudojusios teisinės gynybos būdais. Tačiau Bendrajame Teisme Areva pateikto ieškinio pirmasis pagrindas buvo susijęs su laisve rinktis, ar pateikti ieškinį, kuri buvo apribota paskyrus Alstom ir Areva T&D SA solidariai mokėtiną baudą.

185

Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 223–230 punktuose Bendrasis Teismas tinkamai atsakė į Alstom grupės bendrovių pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus.

186

Priešingai, nei teigia Alstom grupės bendrovės, skaitant skundžiamo sprendimo 223–230 punktus galima teigti, kad Bendrasis Teismas tinkamai atsakė į Alstom nurodytą ieškinio pagrindą, susijusį su teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimu, ir tame atsakyme visapusiškai atsižvelgė į jos pateiktų argumentų turinį.

187

Iš tiesų skundžiamo sprendimo 224–227 punktuose priminęs reikšmingą teismų praktiką, Bendrasis Teismas to paties sprendimo 228 punkte pagrįstai nusprendė, kad Alstom ir Areva T&D SA Komisijos skirta solidariai mokėtina bauda nepažeidė nė vienos šių bendrovių, kaip ginčijamo sprendimo adresačių, teisės tą sprendimą pateikti teisminei kontrolei, veiksmingai pasinaudojant Sąjungos teisės suteiktais teisinės gynybos būdais.

188

Alstom grupės bendrovės teigia, kad Bendrasis Teismas nepareiškė nuomonės dėl laisvės rinktis, ar pateikti ieškinį, ribojimų, kylančių iš to, kad Alstom ir Areva T&D SA buvo skirta solidariai mokėtina bauda. Taigi, jeigu Areva T&D SA pareikštų ieškinį, Alstom turėtų pasielgti taip pat, kad išvengtų pareigos mokėti visą skirtą baudą, o jeigu Areva T&D SA ieškinio nepareikštų, ji turėtų pati sumokėti šią baudą, o Alstom pareikštas ieškinys nebeturėtų įtakos šios baudos bendram dydžiui.

189

Dėl šio aspekto reikia konstatuoti, kad šie apribojimai yra tik neišvengiama pasekmė, kylanti dėl Alstom ir Areva T&D SA skirtos solidariai mokėtinos baudos. Nors tokia aplinkybė tikrai galėjo turėti įtakos solidarių bendraskolių strategijai, dėl jos savaime nekilo joks teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimas. Iš tiesų kiekvienas bendraskolis išsaugojo teisę ir galimybę pareikšti ieškinį, kuriomis pasinaudojo tiek Alstom, tiek Areva T&D SA, kaip tai skundžiamo sprendimo 228 punkte konstatavo Bendrasis Teismas.

190

Darytina išvada, kad Alstom grupės bendrovių apeliacinio skundo penktasis pagrindas turi būti atmestas.

191

Remiantis bendrovių apeliančių pateiktų apeliacinių skundų visų pagrindų analize darytina išvada, kad, pirma, Areva apeliaciniame skunde pateiktiems antrajam ir trečiajam pagrindams bei Alstom grupės bendrovių apeliaciniame skunde pateiktai antrojo pagrindo trečiai daliai ir ketvirtajam pagrindui reikia pritarti tiek, kiek juose pateikiami kaltinimai Komisijai ir Bendrajam Teismui dėl to, kad jie nustatė Areva ir Alstom faktinį solidarumą ir taip pažeidė iš teisinio saugumo bei bausmių ir sankcijų individualumo principų kylančias taisykles dėl solidariai mokėtinų baudų, ir, antra, kad likusios apeliacinių skundų dalys turi būti atmestos.

192

Tuo remiantis darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto antra įtrauka turi būti panaikinta.

193

Dėl šio ginčo reikia priimti galutinį sprendimą, nes šioje bylos stadijoje galima tai padaryti, kaip nustatyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmoje pastraipoje.

194

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte solidarumas apibrėžtas taip pat, kaip jį skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto antroje įtraukoje apibrėžė Bendrasis Teismas, pasinaudojęs jam suteikta neribota jurisdikcija ir sumažinęs baudos dydžius.

195

Kadangi bendrovės apeliantės pirmojoje instancijoje prašė panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punktą, šią nuostatą reikia panaikinti dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių panaikinta skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto antra įtrauka ir kurios nurodytos šio sprendimo 129–142 punktuose.

196

Galiausiai pasinaudodamas pagal SESV 261 straipsnį Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu jam suteikta neribota jurisdikcija Teisingumo Teismas mano, kad taisyklės dėl solidarumo bus taikomos teisingai, jei baudų dydžiai bus nustatyti laikantis metodo, pagal kurį, priešingai nei pagal Komisijos ir Bendrojo Teismo pasirinktą metodą, bus laikomasi solidaraus baudų mokėjimo taisyklių, kylančių iš teisinio saugumo bei bausmių ir sankcijų individualumo principų.

197

Tuo remiantis darytina išvada, kad atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 138 punkte, ir į tai, kad tam tikros nagrinėjamos bendrovės turi naujus pavadinimus, kaip nurodyta šio sprendimo 14 punkte, 27795000 eurų dydžio bauda turi būti skirta Alstom solidariai su Alstom Grid SAS, o 20400000 eurų dydžio bauda turi būti skirta Areva, T&D Holding ir Alstom Grid AG solidariai su Alstom Grid SAS.

198

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

199

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

200

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Pagal šią nuostatą Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

201

Kadangi Areva ir Alstom grupės bendrovių apeliaciniams skundams pritarta iš dalies, iš Komisijos reikia priteisti padengti ne tik savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias tiek su procesu pirmojoje instancijoje, tiek su apeliaciniais skundais, bet ir penktadalį Areva ir Alstom grupės bendrovių bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesu pirmojoje instancijoje ir su apeliaciniais skundais. Areva ir Alstom grupės bendrovės padengia keturis penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesu pirmojoje instancijoje ir su apeliaciniais skundais.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: