—

Essent Belgium NV, atstovaujamos advokatų D. Haverbeke ir W. Vandorpe,

—

Vlaamse Reguleringsinstantie voor de Elektriciteits‑ en Gasmarkt, Vlaams Gewest ir Vlaamse Gemeenschap, atstovaujamų advokatų S. Vernaillen ir B. Goosens,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos B. Koopman, M. Bulterman ir C. Wissels,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos O. Beynet, K. Herrmann ir E. Manhaeve,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su SESV 18, 34 ir 36 straipsnių, 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 5 t., p. 3, toliau – EEE susitarimas) 4, 11 ir 13 straipsnių, 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje (OL L 283, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 121) 5 straipsnio ir 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB (OL L 176, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 t., 2 sk., p. 211), 3 straipsnio išaiškinimu.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant Essent Belgium NV (toliau – Essent) ir Vlaamse Reguleringsinstantie voor de Elektriciteits‑ en Gasmarkt (Flandrijos elektros ir dujų rinkos reguliavimo institucijos, toliau – VREG), Vlaams Gewest (Flandrijos regiono) ir Vlaamse Gemeenschap (Flandrijos bendruomenės) ginčus dėl VREG skirtų Essent administracinių baudų už tai, kad ši nepateikė sertifikatų, patvirtinančių, jog juose nurodytas elektros energijos kiekis pagamintas iš atsinaujinančių energijos šaltinių (toliau – žalieji sertifikatai).

3

Direktyva 2001/77 nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 140, p. 16). Tačiau, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių pagrindinėse bylose susiklostymo datą, reikia remtis Direktyvos 2001/77 nuostatomis.

4

Pagal Direktyvos 2001/77 1–3, 10, 11, 14 ir 15 konstatuojamąsias dalis:

<…>

<…>

5

Direktyvos 2001/77 1 straipsnyje nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas – remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti pamatus jo būsimai Bendrijos sistemai.“

6

Pagal šios direktyvos 2 straipsnį „Sąvokų apibrėžtys“:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“

7

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių skatinti didesnį elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančiosios [atsinaujinančių] energijos šaltinių, vartojimą laikydamosi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų nacionalinių orientacinių rodiklių. Šios priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.

2.   Ne vėliau kaip iki 2002 m. spalio 27 d. ir vėliau kas penkeri metai valstybės narės patvirtina ir paskelbia pranešimą, nustatantį nacionalinius orientacinius būsimo elektros, pagamintos iš atsinaujinančios [atsinaujinančių] energijos šaltinių, vartojimo rodiklius, išreikštus elektros vartojimo procentiniu dydžiu ateinantiems 10 metų. Nustatydamos šiuos orientacinius rodiklius laikotarpiui iki 2010 m., valstybės narės:

8

Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje „Rėmimo schemos“ numatyta:

„1.   Nepažeisdama [EB] sutarties 87 ir 88 straipsnių, [Europos] Komisija įvertina, kaip taikomi valstybėse narėse naudojami mechanizmai, pagal kuriuos elektros gamintojas, remdamasis valdžios institucijų išleistais teisės aktais, gauna tiesioginę ar netiesioginę paramą ir kurie galėtų turėti poveikio varžant verslą, remiantis tuo, kad jie padeda siekti Sutarties 6 ir 174 straipsniuose nustatytų tikslų.

2.   Komisija ne vėliau kaip iki 2005 m. spalio 27 d. pateikia dokumentais pagrįstą pranešimą apie patirtį, įgytą taikant ir derinant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus įvairius mechanizmus. Pranešime įvertinama šio straipsnio 1 dalyje minėtų paramos sistemų sėkmė, įskaitant ekonominį efektyvumą, skatinant elektros, pagamintos iš atsinaujinančiosios [atsinaujinančių] energijos šaltinių, vartojimą laikantis 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų nacionalinių orientacinių rodiklių. Prireikus kartu su pranešimu pateikiamas pasiūlymas dėl Bendrijos paramos schemų elektrai, pagamintai iš atsinaujinančiosios [atsinaujinančių] energijos šaltinių, sistemos.

<…>“

9

Direktyvos 2001/77 5 straipsnyje „Elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, kilmės garantija“ numatyta:

„1.   Valstybės narės ne vėliau kaip iki 2003 m. spalio 27 d. užtikrina, kad elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, kilmė iš esmės galėtų būti garantuojama, kaip apibūdinta šioje direktyvoje, pagal objektyvius, skaidrius ir nediskriminacinius kriterijus, nustatytus kiekvienoje valstybėje narėje. Jos užtikrina, kad tokio pobūdžio kilmės garantija būtų išduodama atsiliepiant į prašymą.

<…>

3.   Kilmės garantija:

4.   Tokios kilmės garantijos, išduotos pagal šio straipsnio 2 dalį, turėtų būti valstybių narių savitarpiškai pripažįstamos išimtinai kaip šio straipsnio 3 dalyje nurodytų dalykų įrodymas. Kiekvienas atsisakymas pripažinti kilmės garantiją kaip įrodymą, ypač dėl sukčiavimo prevencijos motyvų, turi būti pagrįstas objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais. Atsisakius pripažinti kilmės garantiją, Komisija gali priversti atsisakiusią šalį ją pripažinti, ypač atsižvelgdama į objektyvius, skaidrius ir nediskriminacinius kriterijus, kuriais toks pripažinimas grindžiamas.

<…>“

10

Kaip matyti iš Direktyvos 2001/77 priedo pirmos pastraipos, priede pateikiamos pamatinės vertės šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje minėtiems nacionaliniams orientaciniams elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, rodikliams nustatyti. Iš šiame priede esančios lentelės ir su ja susijusių paaiškinimų matyti, kad kiekvienos valstybės narės atveju šios pamatinės vertės susijusios, viena vertus, su žaliosios elektros energijos „vidaus produkcija“ 1997 m., kita vertus, su pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių elektros energijos procentine dalimi suvartotos elektros energijos kiekyje atitinkamai 1997 ir 2010 m., o ši dalis „nustatoma pagal vidaus [iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros energijos] produkciją, padalintą iš bendro elektros energijos vartojimo“.

11

Direktyva 2001/77 2005 m. liepos 8 d. EEE jungtinio komiteto sprendimu Nr. 102/2005, iš dalies keičiančiu EEE susitarimo IV priedą (Energetika) (OL L 306, p. 34), buvo įtraukta į EEE susitarimą. Šis sprendimas įsigaliojo 2006 m. rugsėjo 1 d.

12

Direktyva 2003/54 nuo 2011 m. kovo 3 d. buvo panaikinta 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančia Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, p. 55). Tačiau, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių pagrindinėse bylose susiklostymo datą, reikia remtis Direktyvos 2003/54 nuostatomis.

13

Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad, nepažeidžiant 2 dalies nuostatų, elektros energijos įmonės būtų eksploatuojamos laikantis šios direktyvos principų bei siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir subalansuotą, atsižvelgiant į aplinkos apsaugą, elektros energijos rinką, bei nediskriminuoja šių įmonių, atsižvelgiant į jų teises ar įsipareigojimus.“

14

Direktyva 2003/45 2005 m. gruodžio 2 d. EEE jungtinio komiteto sprendimu Nr. 146/2005, iš dalies keičiančiu EEE susitarimo IV priedą (Energetika) (OL L 53, 2006, p. 43), buvo įtraukta į EEE susitarimą. Šis sprendimas įsigaliojo 2007 m. birželio 1 d.

15

2000 m. liepos 17 d. Flandrijos dekretu dėl elektros energijos rinkos organizavimo (Vlaams decreet houdende de organisatie van de elektriciteitmarkt) (Belgisch Staatsblad, 2000 m. rugsėjo 22 d., p. 32166, toliau – Elektros dekretas) užtikrinamas direktyvų 2001/77 ir 2003/54 įgyvendinimas. Šiame dekrete nustatyta elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos šaltinių (toliau – žalioji elektros energija), rėmimo schema. Šis dekretas panaikintas 2009 m. gegužės 8 d. dekretu.

16

Elektros dekreto 2 straipsnio 17 dalyje žaliasis sertifikatas apibrėžiamas kaip „perduodamas nematerialusis turtas, patvirtinantis, kad gamintojas nurodytais metais pagamino nurodomą kiekį (nurodoma kWh) žaliosios elektros energijos“.

17

Elektros dekreto 22 straipsnyje numatyta: „gamintojui pateikus įrodymą, kad žalioji elektros energija pagaminta Flandrijos regione <...>, reguliavimo institucija gamintojo prašymu išduoda [žaliąjį sertifikatą] dėl 1000 kWh dalies“.

18

Minėto dekreto 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas tiekėjas, tiekiantis elektros energiją galutiniam vartotojui, prisijungusiam prie paskirstymo arba perdavimo tinklo, privalo kiekvienais metais iki kovo 31 d. pateikti reguliavimo institucijai 2 dalyje nustatytą skaičių žaliųjų sertifikatų“.

19

Iš to paties dekreto 23 straipsnio 2 dalies matyti, kad žaliųjų sertifikatų skaičius, kuris turi būti šitaip pateiktas, iš esmės nustatomas visą atitinkamo tiekėjo ankstesniais metais suteiktos elektros energijos kiekį dauginant iš 2005–2009 m. nustatyto koeficiento – atitinkamai 0,020, 0,025, 0,030, 0,0375 ir 0,0450.

20

Pagal Elektros dekreto 24 straipsnį „Vlaamse Regering [(Flandrijos vyriausybė)] priima įgyvendinimo nuostatas, įtvirtina žaliųjų sertifikatų išdavimo procedūrą ir nustato, į kuriuos sertifikatus galima atsižvelgti, siekiant įvykdyti 23 straipsnyje nurodytą prievolę“.

21

Elektros dekreto 25 straipsnyje numatyta, kad, „nepažeidžiant [23] straipsnio, Vlaamse Regering turi teisę, išklausiusi reguliavimo institucijos nuomonę ir atsižvelgusi į tokias pačias ar lygiavertes su tokių sertifikatų išdavimu susijusias garantijas, pripažinti ne Flandrijos regione pagamintos žaliosios elektros energijos sertifikatus“.

22

Šio dekreto 37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinė bauda už to paties dekreto 23 straipsnio 1 dalies pažeidimą nuo 2005 m. kovo 31 d. yra 125 EUR už trūkstamą sertifikatą.

23

2004 m. kovo 5 d.Vlaamse Regering nutarimu dėl elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimo (besluit van de Vlaamse Regering inzake de bevordering van elektriciteitsopwekking uit hernieuwbare energiebronnen) (Belgisch Staatsblad, 2004 m. kovo 23 d., p. 16296, toliau – 2004 m. kovo 5 d. nutarimas) įgyvendinamas Elektros dekreto 24 straipsnis.

24

Byloje C‑204/12 taikomoje 2004 m. kovo 5 d. nutarimo redakcijoje, iš dalies pakeistoje 2005 m. vasario 25 d.Vlaamse Regering nutarimu (Belgisch Staatsblad, 2005 m. kovo 8 d., p. 9490, toliau – 2005 m. vasario 25 d. nutarimas), buvo įtvirtinta 15 straipsnio 1 dalis, kurioje išvardyti energijos šaltiniai, iš kurių pagaminus elektros energiją gali būti išduodami VREG pripažįstami žalieji sertifikatai.

25

Be to, bylose C‑205/12–C‑208/12 taikomoje 2004 m. kovo 5 d. nutarimo redakcijoje, iš dalies pakeistoje 2005 m. liepos 8 d.Vlaamse Regering nutarimu (Belgisch Staatsblad, 2006 m. vasario 17 d., p. 8515, toliau – 2005 m. liepos 8 d. nutarimas), buvo įtvirtintos toliau nurodytos nuostatos.

26

Šio nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 14 punkte „kilmės garantija“ apibrėžta kaip „dokumentas, įrodantis, kad galutiniam vartotojui tiekiamas elektros energijos kiekis pagamintas iš atsinaujinančių energijos šaltinių“.

27

Šio nutarimo 13 straipsnyje numatyta:

„1.   Duomenys, susiję su išduotais žaliaisiais sertifikatais, registruojami VREG centralizuotoje duomenų bazėje. <…>

2.   Dėl kiekvieno žaliojo sertifikato įrašomi bent jau tokie duomenys:

<…>

<…>

3.   Pastabos, apie kurias kalbama 2 dalies 6 punkte, yra šios:

<...>“

28

To paties nutarimo 15 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Žalieji sertifikatai, kurie jau panaudoti kaip kilmės garantija pagal III poskyrio nuostatas, gali būti naudojami ir vykdant su sertifikatais susijusią prievolę su sąlyga, kad pastaba, apie kurią kalbama 13 straipsnio 2 dalies 6 punkte, būtų „tinkamas“ <...>“

29

Šio nutarimo III poskyryje „Žaliųjų sertifikatų naudojimas kaip kilmės garantijos“ esančiuose 15bis ir 15quater straipsniuose numatyta:

„15bis straipsnis. 1.   Žalieji sertifikatai naudojami kaip kilmės garantijos, jeigu jie pateikiami parduodant galutiniam vartotojui elektros energiją kaip [žaliąją] elektros energiją.

<…>

15quater straipsnis. 1.   Kitame regione ar kitoje šalyje išduota kilmės garantija gali būti įvežta į Flandrijos regioną, siekiant ją panaudoti kaip kilmės garantiją <…>

<…>

2.   Jei įvežama kitame regione ar kitoje šalyje išduota kilmės garantija, jos duomenys įtraukiami į centrinę duomenų bazę kaip žaliasis sertifikatas ir nurodomos tokios pastabos:

<…>

Kitame regione ar kitoje šalyje išduoti žalieji sertifikatai gali būti įtraukti su pastaba „galima pripažinti“, jei Flandrijos vyriausybė pagal [Elektros dekreto] 25 straipsnį nusprendžia pripažinti tokius sertifikatus.

Sertifikatai įtraukiami po to, kai kito regiono ar kitos šalies kompetentinga institucija perduoda VREG reikalingus kilmės garantijos duomenis ir kilmės garantija kitame regione ar kitoje šalyje nebegali būti naudojama.

<…>“

30

Nuo 2003 iki 2009 m. elektros energijos tiekėja Essent turėjo Elektros dekreto 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą prievolę kiekvienais metais VREG pateikti tam tikrą skaičių žaliųjų sertifikatų (toliau – kvotos prievolė).

31

Kad įvykdytų savo kvotos prievolę iki nustatyto termino, t. y. iki 2005 m. kovo 31 d., Essent visų pirma pateikė VREG kilmės garantijas, patvirtinančias žaliosios elektros energijos gamybą atitinkamai Nyderlanduose ir Norvegijoje.

32

Nusprendusi, kad atsižvelgiant į tai, jog Vlaamse Regering nesiėmė jokių priemonių įvykdyti Elektros dekreto 25 straipsnį, kad būtų įvykdyta kvotos prievolė, gali būti pripažinti tik žalieji sertifikatai, kurie pagal šį dekretą buvo išduoti Flandrijos regione įsisteigusiems žaliosios elektros energijos gamintojams, 2005 m. gegužės 24 d. sprendimu, priimtu remiantis šio dekreto 37 straipsnio 2 dalimi, VREG skyrė Essent 125 EUR už kiekvieną trūkstamą žaliąjį sertifikatą administracinę baudą, t. y. iš viso 542125 EUR.

33

2005 m. rugsėjo 30 d.Essent pateikė Rechtbank van eerste aanleg te Brussel (Briuselio pirmosios instancijos teismui (Belgija)) ieškinį prašydama pripažinti, kad šis sprendimas yra neteisėtas ir kad dėl to atitinkama bauda negali būti išieškota. Essent prašo, kad sprendimas, kuris bus priimtas, būtų pripažintas bendru sprendimu dėl Vlaams Gewest ir Vlaamse Gemeenschap (byla C‑204/12).

34

Vėlesniais metais VREG dėl analogiškų motyvų skyrė Essent baudas, kurių dydis atitinkamai siekė 234750 EUR pagal 2006 m. liepos 13 d. sprendimą; 166125 EUR – pagal 2007 m. liepos 4 d. sprendimą; 281250 EUR ir 302375 EUR – pagal du 2009 m. gegužės 18 d. sprendimus, kurių pirmasis susijęs su 2008 m., o antrasis – su 2009 m.

35

2006 m. liepos 13 d. ir 2007 m. liepos 4 d. sprendimai buvo priimti po to, kai VREG atsisakė atsižvelgti į kilmės garantijas, patvirtinančias, kad žalioji elektros energija buvo pagaminta atitinkamai Danijoje (ir (arba) Švedijoje) ir Norvegijoje, o 2009 m. gegužės 18 d. sprendimai – po to, kai atsisakyta atsižvelgti į kilmės garantijas, patvirtinančias, kad žalioji elektros energija buvo pagaminta Norvegijoje.

36

2010 m. liepos 16 d.Essent pateikė Rechtbank van eerste aanleg te Brussel ieškinius dėl šių keturių sprendimų (bylos C‑205/12–C‑208/12).

37

Grįsdama savo penkis minėtus ieškinius Essent remiasi pirmuoju pagrindu, susijusiu su SESV 34 straipsnio ir EEE susitarimo 11 straipsnio pažeidimu.

38

Šiuo klausimu Rechtbank van eerste aanleg te Brussel linkęs manyti, jog, kadangi elektros energijos tiekėjai privalo pirkti VREG išduodamus žaliuosius sertifikatus, jiems sudaromos kliūtys dalį reikalingų sertifikatų įsigyti iš užsienio operatorių, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai yra kiekybiniam šių sertifikatų importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, kaip tai suprantama pagal SESV 34 straipsnį ir EEE susitarimo 11 straipsnį.

39

Be to, šis teismas nurodo, kad gindamasi VREG teigia, jog jo nagrinėjamose bylose aptariamos kilmės garantijos nėra žalieji sertifikatai ir kad iš Direktyvos 2001/77 5 straipsnio, atsižvelgiant į jos 10 konstatuojamąją dalį, matyti, kad šios garantijos nesuteikia jokios teisės naudotis nacionaliniais žaliosios elektros energijos rėmimo mechanizmais.

40

Antrasis pagrindas, kurį pateikė Essent grįsdama savo ieškinius, susijęs su SESV 18 straipsnyje, EEE susitarimo 4 straipsnyje, Direktyvos 2001/77 5 straipsnyje ir Direktyvos 2003/4 3 straipsnyje įtvirtinto nediskriminavimo principo pažeidimu. Dėl Direktyvos 2003/54 3 straipsnio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad savo ieškiniuose Essent remiasi tuo, jog iš šios nuostatos 1 dalies matyti, kad valstybės narės savo elektros energijos rinkoje veikiančiose institucijose turi nediskriminuoti.

41

Anot Essent, buvo pažeistos įvairios nurodytos Sąjungos teisės nuostatos, nes pagal nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus saugomi vietos elektros energijos gamintojai, todėl daroma kliūčių kurti vidaus rinką, o nepripažindama kitose šalyse išduotų kilmės garantijų, VREG skirtingai traktuoja vienodas situacijas.

42

Šiomis aplinkybėmis Rechtbank van eerste aanleg te Brussel nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, kurie suformuluoti iš esmės vienodai visose penkiose jam pateiktose bylose:

43

2012 m. birželio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi [Nutartis Essent Belgium (C‑204/12–C‑208/12, EU:C:2012:363)] bylos C‑204/12–C‑208/12 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas bendras sprendimas.

44

Po to, kai buvo paskelbta generalinio advokato išvada, VREG, Vlaams Gewest ir Vlaamse Gemeenschap (toliau kartu – VREG ir kt.) 2013 m. gegužės 30 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė aktą, kuriame paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį ir iš esmės teigė, kad būtini įvairūs faktų paaiškinimai, kad Teisingumo Teismas galėtų tiksliai atsakyti į prejudicinius klausimus. Be to, VREG ir kt. nori pareikšti savo nuomonę dėl būtinybės apriboti priimtino sprendimo pasekmes laiko atžvilgiu, kuri atsirastų, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad ja draudžiami tokie teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose.

45

Gavusi 2014 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo kanceliarijos laišką, kuriuo informuojama, kad sprendimas, kuris bus priimtas šiose bylose, bus skelbiamas 2014 m. rugsėjo 11 d., Essent2014 m. liepos 28 d. šiai kanceliarijai pateikė raštą, kuriuo savo ruožtu paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį.

46

Šiame prašyme Essent iš esmės teigė, jog reikėtų leisti šalims pateikti nuomonę dėl tam tikrų vertinimų, pateiktų Sprendime Ålands Vindkraft (C‑573/12, EU:C:2014:2037), kuris paskelbtas 2014 m. liepos 1 d. Šiuo klausimu Essent pabrėžė, jog bylai, kurioje priimtas tas sprendimas, būdingos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas skiriasi nuo būdingų šioms byloms.

47

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį, išklausęs generalinį advokatą, Teismas gali nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas šiam teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

48

Šioje bylose išklausęs generalinį advokatą Teisingumo Teismas mano, kad turi visą informaciją, kurios reikia sprendimui priimti. Beje, jis pabrėžia, kad prašymuose atnaujinti žodinę proceso dalį nepateikiama jokio naujo fakto, kuris galėtų būti lemiamas priimant sprendimą. Be to, jis nurodė, kad šios bylos nebus nagrinėjamos remiantis argumentais, dėl kurių šalys nepateikė nuomonės.

49

Šiomis aplinkybėmis nėra reikalo nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį.

50

VREG ir kt. teigimu, prejudiciniai klausimai nepriimtini dėl dviejų priežasčių. Pirma, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos spręsti dėl nacionalinės teisės atitikties Sąjungos teisei. Antra, šie klausimai nėra svarbūs ginčams pagrindinėse bylose išspręsti, nes jie grindžiami klaidingu vidaus teisės aiškinimu. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klydo manydamas, kad Elektros dekreto 25 straipsnyje ir 2004 m. kovo 5 d. nutarimo 15quater straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodytas galimas atsižvelgimas ne tik į kitose šalyse išduotus žaliuosius sertifikatus, bet ir į ten išduotas kilmės garantijas.

51

Šiuo klausimu vis dėlto reikia priminti, kad, pirma, nors nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas ir negali spręsti dėl nacionalinės priemonės atitikties Sąjungos teisei, jis vis dėlto gali pateikti Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kurios nacionaliniam teismui padėtų įvertinti šią atitiktį, kad jis galėtų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje (žr., be kita ko, Sprendimo Azienda Agro‑Zootecnica Franchini ir Eolica di Altamura, C‑2/10, EU:C:2011:502, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

52

Antra, Teisingumo Teismas neturi aiškinti nacionalinės teisės nuostatų, nes toks aiškinimas iš tikrųjų priklauso išimtinei nacionalinių teismų kompetencijai. Todėl Teisingumo Teismas, kai nacionalinis teismas jam pateikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi laikytis šio teismo pateikto nacionalinės teisės aiškinimo (žr., be kita ko, Sprendimo ČEZ, C‑115/08, EU:C:2009:660, 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

53

Be to, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pagal SESV 267 straipsnyje nustatytą procedūrą tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo būtinumą savo sprendimui priimti, tiek klausimų, kuriuos jis teikia Teisingumo Teismui, svarbą. Todėl, kadangi pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą (žr., be kita ko, Sprendimo Carmen Media Group, C‑46/08, EU:C:2010:505, 75 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

54

Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima tik tuomet, kai yra aišku, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, Sprendimo Carmen Media Group, EU:C:2010:505, 76 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

55

Tačiau šiuo atveju reikia konstatuoti, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimas akivaizdžiai susijęs su pagrindinių bylų dalyku, nes iš esmės jis siekia išsiaiškinti, ar šias nuostatas reikia aiškinti taip, kad jomis draudžiama taip taikyti pagrindinėse bylose nagrinėjamas vidaus teisės nuostatas, kaip šioje byloje buvo daroma dėl Essent, ir kad dėl to toks aiškinimas gali turėti įtakos minėtų bylų išsprendimui.

56

Iš nurodytų argumentų matyti, kad VREG ir kt. pateikti prieštaravimai turi būti atmesti ir kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra priimtini.

57

Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/77 5 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiama tokia nacionalinė rėmimo schema, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose, pagal kurią kompetentinga regioninė reguliavimo institucija išduoda perleidžiamuosius sertifikatus, atsižvelgdama į atitinkamo regiono teritorijoje pagamintą žaliąją elektros energiją, ir pagal kurią elektros energijos tiekėjai kiekvienais metais privalo pateikti minėtai institucijai tam tikrą tokių sertifikatų skaičių, atitinkantį dalį visos jų tiekiamos elektros energijos šiame regione, o neįvykdžius šios prievolės jiems skiriama administracinė bauda ir neleidžiama šios prievolės įvykdyti naudojant kitose Sąjungos valstybėse narėse arba trečiosiose valstybėse, EEE susitarimo šalyse, išduotas kilmės garantijas.

58

Pirmiausia, kalbant apie prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, pateiktą specifinėmis bylų C‑207/12 ir C‑208/12 aplinkybėmis, kiek Direktyvos 2001/77 5 straipsnis yra svarbus Europos ekonominei erdvei (EEE), šio sprendimo 11 punkte nurodyta, jog Sprendimas Nr. 102/2005, kuriuo minėta direktyva įtraukta į EEE susitarimą, įsigaliojo 2006 m. rugsėjo 1 d. Šiomis sąlygomis atsižvelgiant į aplinkybę, kad abi šios bylos susijusios su 2009 m. gegužės 18 d. VREG sprendimais ir nustatytomis 2008 ir 2009 m. baudomis, reikia konstatuoti, kad minėtose bylose šis 5 straipsnis taikomas ratione temporis.

59

Dėl šio 5 straipsnio materialinės taikymo srities reikia priminti, kad iš esmės šios nuostatos tikslas, kaip matyti iš jos pavadinimo ir 1 dalies, yra užtikrinti, kad žaliosios elektros energijos kilmė galėtų būti patvirtinta kilmės garantija.

60

Savo ruožtu nacionalinėms rėmimo schemoms, pagal kurias žaliosios elektros energijos gamintojai naudojasi tiesiogine arba netiesiogine pagalba ir pagal kurias, kaip matyti iš Direktyvos 2001/77 14 konstatuojamosios dalies, gali būti, kaip ir pagrindinėse bylose nagrinėjamos rėmimo schemos atveju, naudojamasi žaliųjų sertifikatų mechanizmu, taikoma atskira minėtos direktyvos nuostata, t. y. jos 4 straipsnis.

61

Tačiau niekas Direktyvos 2001/77 4 ir 5 straipsnių ar konstatuojamųjų dalių tekste nerodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino nustatyti ryšį tarp kilmės garantijų ir nacionalinių žaliosios elektros energijos gamybos rėmimo schemų.

62

Pirmiausia, kaip matyti iš Direktyvos 14 ir 15 konstatuojamųjų dalių ir 4 straipsnio, šiuo klausimu reikia atsižvelgti į tai, kad ja nesiekiama nustatyti Bendrijos sistemų, susijusių su nacionalinėmis rėmimo schemomis, bet veikiau siekiama užtikrinti tinkamą esamų schemų veikimą, kad būtų palaikomas investuotojų pasitikėjimas, kol prireikus bus parengta tokia Bendrijos sistema.

63

Be to, Direktyvos 2001/77 10 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad pačios kilmės garantijos schemos nesuteikia teisės naudotis įvairiose valstybėse narėse nustatytais nacionaliniais rėmimo mechanizmais. Šiuo klausimu, konkrečiau kalbant apie rėmimo mechanizmus, pagal kuriuos naudojami mainomieji žalieji sertifikatai, minėtos direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje pabrėžta, jog svarbu aiškiai skirti kilmės garantijas nuo šių sertifikatų.

64

Dėl kilmės garantijų tikslo Direktyvos 2001/77 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jos reikalingos siekiant palengvinti prekybą žaliąja elektros energija ir padidinti skaidrumą vartotojui pasirenkant tokią elektrą ir elektrą, pagamintą iš neatsinaujinančių energijos šaltinių. Šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies antroje įtraukoje nurodyta, kad tokios kilmės garantijos padeda elektros energijos gamintojams parodyti, kad jų parduodama elektros energija yra pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

65

Be to, pagal minėto 5 straipsnio 4 dalį kilmės garantijos turėtų būti valstybių narių tarpusavyje pripažįstamos išimtinai kaip šio straipsnio 3 dalyje nurodytų dalykų įrodymas.

66

Reikia pabrėžti, kad šio sprendimo 63–65 punktuose pateikti patikslinimai nurodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė įpareigoti valstybes nares, pasirinkusias rėmimo schemą, pagal kurią naudojami žalieji sertifikatai, išplėsti jos teikiamą naudą žaliajai elektros energijai, pagamintai kitos valstybės narės teritorijoje (pagal analogiją žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 53 ir 54 punktus).

67

Galiausiai, šiuo klausimu taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2001/77 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, siejamų su jos priedu, valstybės narės visų pirma turi nustatyti nacionalinius orientacinius būsimo žaliosios elektros energijos vartojimo rodiklius, kaip į pamatines vertes atsižvelgdamos, pirma, į „vidaus [žaliosios elektros energijos] gamybą“ 1997 m., ir antra, žaliosios elektros energijos procentinę dalį suvartotos elektros energijos kiekyje atitinkamai 1997 ir 2010 m., o ši dalis nustatoma pagal „vidaus [žaliosios elektros energijos] produkciją“, padalytą iš bendro vidaus elektros energijos suvartojamo kiekio.

68

Todėl elektros energijos gamintojams Direktyvos 2001/77 4 straipsnyje nurodytais nacionaliniais rėmimo mechanizmais, kuriais turi būti prisidedama prie valstybių narių vykdomo šių atitinkamų nacionalinių orientacinių rodiklių įgyvendinimo, iš principo turi būti didinama vidaus žaliosios elektros energijos gamyba. Šiuo klausimu direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje visų pirma pabrėžiama, jog nereikalaujama, kad valstybės narės pripažintų kilmės garantijos pirkimą iš kitų valstybių narių ar atitinkamą elektros pirkimą, kaip įnašą vykdant nacionalinės kvotos prievolę.

69

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/77 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama tokia nacionalinė rėmimo schema, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, pagal kurią kompetentinga regioninė reguliavimo institucija išduoda perleidžiamuosius sertifikatus, atsižvelgdama į atitinkamo regiono teritorijoje pagamintą žaliąją elektros energiją, ir pagal kurią elektros energijos tiekėjai kiekvienais metais privalo pateikti minėtai institucijai tam tikrą tokių sertifikatų skaičių, atitinkantį dalį visos jų tiekiamos elektros energijos šiame regione, o neįvykdžius šios prievolės jiems skiriama administracinė bauda ir neleidžiama šios prievolės įvykdyti naudojant kitose Sąjungos valstybėse narėse arba trečiosiose valstybėse, EEE susitarimo šalyse, išduotas kilmės garantijas.

70

Pirmiausia reikia priminti, kad pagrindinės bylos susijusios su VREG sprendimais, kuriais nuo 2005 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. gegužės 28 d.Essent skirtos administracinės baudos motyvuojant tuo, kad ji neįvykdė savo prievolės kiekvienais metais pateikti žaliuosius sertifikatus. Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad Lisabonos sutartis įsigaliojo tik 2009 m. gruodžio 1 d., norint atsakyti į pirmąjį klausimą, reikia atsižvelgti ne į SESV 34 ir 36 straipsnius, kuriais formaliai rėmėsi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, bet veikiau į EB 28 ir 30 straipsnius.

71

Taigi turi būti laikoma, kad minėtas teismas savo pirmuoju klausimu iš esmės siekia išsiaiškinti, ar EB 28 ir 30 straipsnius ir EEE susitarimo 11 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama tokia nacionalinė rėmimo schema, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose, pagal kurią kompetentinga regioninė reguliavimo institucija išduoda perleidžiamuosius sertifikatus, atsižvelgdama į atitinkamo regiono teritorijoje pagamintą žaliąją elektros energiją, ir pagal kurią elektros energijos tiekėjai kiekvienais metais privalo pateikti minėtai institucijai tam tikrą tokių sertifikatų skaičių, atitinkantį dalį visos jų tiekiamos elektros energijos šiame regione, o neįvykdžius šios prievolės jiems skiriama administracinė bauda ir neleidžiama šios prievolės įvykdyti naudojant kitose Sąjungos valstybėse narėse arba trečiosiose valstybėse, EEE susitarimo šalyse, išduotas kilmės garantijas.

72

Be to, reikia priminti, kad EEE susitarimo 11 ir 13 straipsniai yra suformuluoti beveik identiškai kaip ir EB 28 ir 30 straipsniai, todėl pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šios taisyklės turi būti aiškinamos vienodai (šiuo klausimu žr. sprendimų Bellio F.lli, C‑286/02, EU:C:2004:212, 34 ir 35 punktus ir Komisija / Portugalija, C‑265/06, EU:C:2008:210, 30 punktą). Toliau pateikiami argumentai, susiję su EB 28 ir 30 straipsniais, turi būti suvokiami kaip taikytini mutatis mutandis EEE susitarimo 11 ir 13 straipsniams.

73

Viena vertus, VREG ir kt. ir Komisija teigia, kad kilmės garantijos nėra prekės, kaip jos suprantamos pagal EB 28 ir 30 straipsnius. Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad vienintelė kilmės garantijų funkcija – patvirtinti, kad elektros energija, kuri jose nurodyta, yra „žalioji“, todėl jos yra tik elektros energijos priedas, o ne atskira prekė.

74

VREG ir kt. nuomone, aplinkybė, kad praktikoje kartais dėl tokių garantijų sudaromi atskiri komerciniai sandoriai, nesusiję su sandoriais dėl elektros energijos, nepaneigia jų papildomo pobūdžio. Net tokiu atveju šių garantijų vienintelė funkcija – leisti parduoti klientui tam tikrą kiekį elektros energijos kaip žaliosios elektros energijos. Be to, dėl kilmės garantijų nematerialaus pobūdžio jų taip pat negalima laikyti „prekėmis“ pagal EB 28 straipsnį.

75

Tačiau, Essent nuomone, atsižvelgiant į tai, kad kilmės garantijos praktikoje perduodamos už atlygį, jos turi būti laikomos prekėmis.

76

Kita vertus, Essent ir Komisija teigia, kad, nepaisant to, ar kilmės garantijos turi būti laikomos prekėmis pagal EB 28 straipsnį, pagrindinėse bylose nagrinėjamais teisės aktais bet kuriuo atveju nustatoma kiekybiniam pačios elektros energijos importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė.

77

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 28 straipsnis, kuriuo draudžiamos tarp valstybių narių kokybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonės, taikomas visoms nacionalinėms priemonėms, galinčioms tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apsunkinti Bendrijos vidaus prekybą (žr., be kita ko, sprendimų Dassonville, 8/74, EU:C:1974:82, 5 punktą ir PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 69 punktą).

78

Pirma, dėl klausimų, ar tokios kilmės garantijos, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, gali būti laikomos „prekėmis“ pagal EB 23 ir 28 straipsnius ir ar jų laisvas judėjimas nėra kliudomas tokia rėmimo schema, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, visų pirma reikia pabrėžti, kad tokios garantijos yra priemonės, kurių pats buvimas, turinys, apimtis ir funkcijos aiškios iš Direktyvos 2001/77.

79

Šiuo klausimu iš sprendimo 63–65 punktų matyti, kad pagal minėtą direktyvą šiomis priemonėmis siekiama leisti elektros energijos gamintojams parodyti, kad jų parduodama elektros energija yra pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių, palengvinti prekybą šia elektros energija ir padidinti skaidrumą vartotojui pasirenkant tokią elektrą ir elektrą, pagamintą iš neatsinaujinančių energijos šaltinių. Tačiau pagal savo pobūdį jos neapima teisės pasinaudoti įvairiose valstybėse narėse nustatytais nacionaliniais rėmimo mechanizmais, nes šiuo klausimu kilmės garantijos turi būti skiriamos nuo mainomųjų žaliųjų sertifikatų, naudojamų pagal tokius mechanizmus.

80

Taigi, pirma, atrodo, kad kilmės garantijos sukurtos pirmiausia kaip gamintojo pagamintos žaliosios elektros energijos ir paskui kaip elektros energijos, kurią tiekėjas parduoda vartotojams, priedas. Antra, neatrodo, kad tokių priemonių laisvam judėjimui tarp valstybių narių, bent jau dėl tikslo, kuris joms iš esmės priskirtas pagal Direktyvą 2001/77, galėtų būti kliudoma tuo, kad pagal nacionalinę žaliosios elektros energijos gamybos rėmimo schemą nenumatytas atsižvelgimas į šias priemones.

81

Norint atsakyti į šį prejudicinį klausimą, vis dėlto nebūtina pateikti galutinio atsakymo į šio sprendimo 78 punkte nurodytus klausimus. Iš tiesų pakanka pripažinti, kad net darant prielaidą, jog tokios kilmės garantijos, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose, yra „prekės“ pagal EB 23 ir 28 straipsnius, ir kad tokia rėmimo schema, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, kliudoma laisvam jų judėjimui pagal antrąją iš šių nuostatų, bet kuriuo atveju išlieka galimybė, kad tokia kliūtis gali būti pateisinama remiantis šio sprendimo 89–103 punktuose nurodytais argumentais.

82

Antra, kalbant apie galimų elektros energijos importo kliūčių egzistavimą, reikia nurodyti, kad, nors sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra nuorodų dėl to, ar pagrindinėse bylose nagrinėjamas kilmės garantijas Essent įsigijo realiai įsigijusi ir importavusi elektros energiją, galima daryti prielaidą, kad būtent taip ir buvo.

83

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tokiais teisės aktais, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, iš tiesų, bent jau netiesiogiai ir potencialiai gali būti kliudoma elektros energijos, ypač žaliosios, importui iš kitų valstybių narių ir tai gali būti daroma įvairiais būdais (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 67–75 punktus).

84

Viena vertus, iš minėtų teisės aktų matyti, kad elektros energijos tiekėjai, kaip antai Essent, privalo turėti pasibaigus numatytiems metams tam tikrą skaičių žaliųjų sertifikatų tam, kad būtų įvykdyta jiems tenkanti kvotos prievolė, kuri priklauso nuo bendro jų pateikto ar suvartoto elektros energijos kiekio.

85

Tačiau tik žalieji sertifikatai, suteikti pagal šiuos teisės aktus, gali būti naudojami siekiant įvykdyti šią prievolę. Taigi minėti tiekėjai paprastai privalo nusipirkti tokius sertifikatus, reikalingus norint importuoti elektros energiją, o to nepadarius jiems skiriama administracinė bauda. Taigi tokie teisės aktai gali kliudyti elektros energijos importui iš kitų valstybių narių (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 69 ir 70 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

86

Kita vertus, aplinkybė, kad žaliosios elektros energijos tiekėjai turi galimybę parduoti savo žaliuosius sertifikatus kartu su pagaminta elektros energija, atrodo, praktikoje gali palengvinti galimų derybų pradžią ir prireikus ilgam laikotarpiui sukonkretinti sutartinius santykius, susijusius su tokių gamintojų nacionalinės elektros energijos tiekimu elektros energijos tiekėjams, o pastarieji tokiu būdu gali įgyti elektros energijos ir žaliuosius sertifikatus, kurių jiems reikia tam, kad būtų įvykdyta jiems tenkanti kvotos prievolė.

87

Ir to matyti, kad būtent dėl to tokia rėmimo schema, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose, taip pat bent jau potencialiai gali stabdyti elektros energijos importą iš kitų valstybių narių (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 72 ir 73 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

88

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad tokiais teisės aktais, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, gali būti kliudoma elektros energijos, ypač žaliosios, importui iš kitų valstybių narių ir kad dėl to jie yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, kuri iš principo nesuderinama su Sąjungos teisės įpareigojimais, išplaukiančiais iš EB 28 straipsnio, nebent tokie teisės aktai gali būti objektyviai pateisinami (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 75 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

89

Kaip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, nacionalinės teisės aktai ar praktika, kurie yra kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė, gali būti pateisinami SESV 30 straipsnyje išvardytais bendrojo intereso pagrindais arba imperatyviaisiais reikalavimais. Abiem atvejais pagal proporcingumo principą nacionalinė priemonė turi būti tinkama norint užtikrinti, kad būtų pasiektas tikslas, ir neturi viršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (žr., be kita ko, Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 76 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

90

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės priemonės, galinčios kliudyti prekybai Bendrijoje, gali, be kita ko, būti pateisinamos imperatyviaisiais aplinkos apsaugos reikalavimais (žr., be kita ko, Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 77 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

91

Šiuo klausimu reikia priminti, kad atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas elektros energijos gamybai, kurį siekiama skatinti tokiais teisės aktais, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, yra naudingas aplinkos apsaugai, nes jis prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios yra viena pagrindinių klimato kaitos, su kuria įsipareigojo kovoti Sąjunga ir valstybės narės, priežasčių, mažinimo (žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 78 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

92

Šiuo aspektu, kaip, be kita ko, nurodyta Direktyvos 2001/77 1–3 konstatuojamosiose dalyse, šio naudojimo padidėjimas, kuris yra vienas svarbiausių Sąjungos prioritetų, yra viena iš svarbių priemonių, reikalingų Kioto protokolui įvykdyti ir jo tikslų pasiekimui pagreitinti (šiuo klausimu žr., be kita ko, Sprendimo IBV & Cie, C‑195/12, EU:C:2013:598, 56 punktą).

93

Kaip jau nurodė Teisingumo Teismas, tokiu padidėjimu taip pat siekiama apsaugoti žmonių ir gyvūnų sveikatą ir gyvybę, taip pat augalus, o tai yra EB 30 straipsnyje numatyti bendrojo intereso pagrindai (žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 80 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

94

Taigi Direktyvos 2001/77 4 straipsnio 1 dalyje taip pat pažymėta, kad nacionaliniais žaliosios elektros energijos gamybos rėmimo mechanizmais gali būti padedama siekti EB 6 straipsnyje ir EB 174 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (šiuo klausimu žr. Sprendimo IBV & Cie, EU:C:2013:598, 59 punktą).

95

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad tikslas skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą elektros energijos gamybai, kaip to siekiama pagrindinėse bylose nagrinėjamais teisės aktais, iš principo gali pateisinti galimas laisvo prekių judėjimo kliūtis.

96

Kaip priminta šio sprendimo 89 punkte, tam, kad minėti teisės aktai galėtų būti pateisinami, vis dėlto reikia, kad jie atitiktų su proporcingumo principu susijusius reikalavimus, t. y. kad jais būtų galima pasiekti teisėtą tikslą ir kad jie šiuo tikslu būtų būtini.

97

Šiuo klausimu, pirma, atsižvelgiant į aplinkybę, kad tik žalieji sertifikatai, išduoti pagal šiuos teisės aktus dėl atitinkamo regiono teritorijoje pagamintos žaliosios elektros energijos, o ne su žaliąja elektros energija, pagaminta kitose valstybėse narėse, susijusios kilmės garantijos gali būti naudojami vykdant kvotos prievolę, reikia pripažinti, kad atsižvelgiant visų pirma į tai, kad pagal Sąjungos teisę nacionalinės žaliosios elektros energijos rėmimo schemos nebuvo suderintos, toks teritorinis apribojimas savaime gali būti laikomas būtinu norint šiuo atveju pasiekti teisėtą tikslą skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo elektros energijos gamybos procese didėjimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 92–94 punktus).

98

Pirma, aplinkybė, kad rėmimo schema sukurta tokia, kad būtų tiesiogiai remiama žaliosios elektros energijos gamyba, bet ne jos vartojimas, be kita ko, gali būti paaiškinama atsižvelgiant į tai, kad elektros energijos žaliasis pobūdis siejamas tik su jos gamybos būdu ir kad dėl to visų pirma gamybos etape gali būti veiksmingai pasiekti su išmetamųjų dujų kiekio sumažinimu susiję aplinkos apsaugos tikslai (žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 95 punktą).

99

Be to, svarbu priminti, kad kitaip, nei teigia Essent, ir taip, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 67 ir 68 punktuose, šiuo klausimu iš Direktyvos 2001/77 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, siejamų su jos priedu, matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigojo įvairias valstybes nares nustatyti nacionalinius orientacinius rodiklius atsižvelgiant į vidaus žaliosios elektros energijos produkciją.

100

Antra, dėl aplinkybės, kad pagrindinėse bylose nagrinėjama rėmimo schema nėra sukurta taip, kad ją būtų galima panaudoti kitų valstybių narių teritorijoje esančios žaliosios elektros energijos gamybai, atsižvelgiant į susijusias su tokia elektros energija kilmės garantijas, reikia pabrėžti, jog pradinės situacijos, galimybės plėtoti energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių ir energijos pusiausvyra valstybėse narėse skiriasi (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 98 punktą).

101

Be to, kaip Direktyvos 2001/77 14 konstatuojamojoje dalyje nurodė Sąjungos teisės aktų leidėjas, svarbi priemonė siekiant šios direktyvos tikslų yra garantuoti atsinaujinančių energijos šaltinių rėmimo mechanizmų tinkamą veikimą nacionaliniu lygiu (šiuo klausimu žr. Sprendimo IBV & Cie, EU:C:2013:598, 57 punktą).

102

Tačiau šiam tikslui svarbu yra tai, kad valstybės narės galėtų kontroliuoti šių schemų poveikį ir sąnaudas pagal savo potencialą ir užtikrinti investuotojų pasitikėjimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 99 punktą).

103

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, neatrodo, kad tik dėl paprasto rėmimo schemos naudojant žaliuosius sertifikatus, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, taikymo tik žaliajai elektros energijai, pagamintai regiono teritorijoje, ir atsisakymo atsižvelgti į kilmės garantijas, susijusias su kitose valstybėse narėse pagaminta elektros energija, siekiant kvotos prievolės įvykdymo tikslų, gali būti pažeidžiamas proporcingumo principas (pagal analogiją žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 104 punktą).

104

Tačiau, antra, reikia išnagrinėti, ar kartu su nagrinėjamu apribojimu kitos pagrindinėse bylose nagrinėjamų teisės aktų savybės, kurias nurodo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, leidžia daryti išvadą, kad bendrai nagrinėjami šie teisės aktai iš tikrųjų atitinka su proporcingumo principu susijusius reikalavimus.

105

Iš tiesų šiuo klausimu reikia priminti, kad iš sprendimo dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiems teisės aktams būdinga tai, kad juose nustatyta tiekėjų prievolė kiekvienais metais turėti ir pateikti kompetentingai reguliavimo institucijai tam tikrą žaliųjų sertifikatų skaičių, atitinkantį dalį jų tiekiamo elektros energijos kiekio, o to neįvykdžius mokėti administracinę baudą.

106

Taigi iš minėtų teisės aktų matyti, kad žaliosios elektros energijos importo iš kitų valstybių narių atveju, norint šią elektros energiją parduoti ar vartoti, pagal bendrąją taisyklę atitinkami tiekėjai turi nusipirkti žaliuosius sertifikatus, atitinkančius taip importuotos elektros energijos kiekį.

107

Atsižvelgiant į šiuos įvairius aspektus, reikia visų pirma pažymėti, kad rėmimo schema, kaip ir pagrindinėse bylose, naudojant žaliuosius sertifikatus, siekiama padengti pernelyg dideles išlaidas, susijusias su žaliosios elektros energijos gamyba, tiesiogiai rinkos, t. y. elektros energijos tiekėjų, kuriems taikoma kvotos prievolė, ir, galiausiai, vartotojų, lėšomis.

108

Taip rinkdamasi valstybė narė neviršija savo diskrecijos pasiekti teisėtą tikslą – padidinti žaliosios elektros energijos gamybą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 109 ir 110 punktus).

109

Antra, reikia pažymėti, kad skirtingai nei, pavyzdžiui, investicinė parama, šios rūšies schema siekiama remti žaliosios elektros energijos gamybos įrenginių eksploatavimą, kai jie pradedami naudoti. Šiuo aspektu kvotos prievolė, be kita ko, skirta žaliosios elektros energijos sertifikatų, kurie gamintojams buvo suteikti, paklausai užtikrinti ir jų gaminamos žaliosios elektros energijos pardavimui už didesnę kainą nei įprastos energijos rinkoje palengvinti.

110

Todėl neatrodo, kad galima suabejoti tokios schemos skatinamuoju poveikiu bendrai elektros energijos gamintojams, įskaitant ir tuos, kurie tuo pačiu metu turi, viena vertus, gamintojų ir, antra vertus, tiekėjų požymių, siekiant, kad jie padidintų žaliosios elektros energijos gamybą, ir todėl jos tinkamumu pasiekti šiuo atveju siekiamą teisėtą tikslą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 111 ir 112 punktus).

111

Tačiau reikia pažymėti, trečia, norint užtikrinti gerą tokios schemos veikimą, iš esmės reikia, kad būtų rinkos mechanizmų, kurie galėtų sudaryti galimybes ūkio subjektams, kuriems taikoma kvotos prievolė ir kurie dar neturi reikiamų žaliųjų sertifikatų, kad galėtų įvykdyti minėtą prievolę, veiksmingai ir sąžiningomis sąlygomis apsirūpinti sertifikatais (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 113 punktą).

112

Todėl svarbu, kad būtų įtvirtinti mechanizmai, užtikrinantys sukūrimą tikrosios žaliųjų sertifikatų rinkos, kurioje pasiūla ir paklausa galėtų atitikti viena kitą ir būtų pasiekta tam tikra pusiausvyra taip, kad suinteresuotieji tiekėjai galėtų joje sąžiningomis sąlygomis apsirūpinti sertifikatais (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 114 punktą).

113

Dėl aplinkybės, kad tiekėjai, kurie nevykdo jiems numatytos kvotos prievolės, turi mokėti vienkartinę baudą, kaip ir Essent pagrindinėse bylose – administracinę baudą, reikia nurodyti šias aplinkybes.

114

Nors, žinoma, tokios baudos nustatymas gali būti laikomas būtinu, siekiant, pirma, paskatinti gamintojus padidinti žaliosios elektros energijos gamybą ir, antra, ūkio subjektus, kuriems taikoma kvotos prievolė, veiksmingai įsigyti reikiamus žaliuosius sertifikatus, dar reikia, kad šios baudos nustatymo tvarka ir dydžiu nebūtų viršijama tai, kas būtina siekiant šių skatinamųjų tikslų, šiuo aspektu, be kita ko, išvengiant pernelyg griežtų sankcijų atitinkamiems ūkio subjektams (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 116 punktą). Prireikus prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra kalbant apie pagrindinėse bylose nagrinėjamas administracines bylas.

115

Galiausiai, ketvirta, reikia nurodyti, kad tiek, kiek egzistuoja žaliųjų sertifikatų rinka, atitinkanti šio sprendimo 111 ir 112 punktuose skelbiamas sąlygas, kurioje tiekėjai, importavę elektros energiją iš kitų valstybių narių, gali veiksmingai apsirūpinti sertifikatais sąžiningomis sąlygomis, aplinkybė, kad tam tikrais atvejais žaliosios elektros energijos gamintojai gali teisėtai parduoti tiekėjams, kuriems taikoma kvotos prievolė, kartu elektros energiją ir žaliuosius sertifikatus, nereiškia, kad kvotų sistemos tvarka viršijama tai, kas būtina norint pasiekti tikslą padidinti žaliosios elektros energijos gamybą. Iš tiesų tai, kad egzistuoja tokia galimybė, atrodo, reiškia papildomą paskatinimą gamintojams padidinti žaliosios elektros energijos gamybą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ålands Vindkraft, EU:C:2014:2037, 118 punktą).

116

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: EB 28 ir 30 straipsnius ir EEE susitarimo 11 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama tokia nacionalinė rėmimo schema, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, pagal kurią kompetentinga regioninė reguliavimo institucija išduoda perleidžiamuosius sertifikatus, atsižvelgdama į atitinkamo regiono teritorijoje pagamintą žaliąją elektros energiją, ir pagal kurią elektros energijos tiekėjai kiekvienais metais privalo pateikti minėtai institucijai tam tikrą tokių sertifikatų skaičių, atitinkantį dalį visos jų tiekiamos elektros energijos šiame regione, o neįvykdžius šios prievolės jiems skiriama administracinė bauda ir neleidžiama šios prievolės įvykdyti naudojant kitose Sąjungos valstybėse narėse arba trečiosiose valstybėse, EEE susitarimo šalyse, išduotas kilmės garantijas, jeigu:

117

Savo trečiuoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar nediskriminavimo taisyklės, įtvirtintos atitinkamai SESV 18 straipsnyje, EEE susitarimo 4 straipsnyje ir Direktyvos 2003/54 3 straipsnyje, turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama tokia nacionalinė rėmimo schema, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, pagal kurią kompetentinga regioninė reguliavimo institucija išduoda perleidžiamuosius sertifikatus, atsižvelgdama į atitinkamo regiono teritorijoje pagamintą žaliąją elektros energiją, ir pagal kurią elektros energijos tiekėjai kiekvienais metais privalo pateikti minėtai institucijai tam tikrą tokių sertifikatų skaičių, atitinkantį dalį visos jų tiekiamos elektros energijos šiame regione, o neįvykdžius šios prievolės jiems skiriama administracinė bauda ir neleidžiama šios prievolės įvykdyti naudojant kitose Sąjungos valstybėse narėse arba trečiosiose valstybėse, EEE susitarimo šalyse, išduotas kilmės garantijas.

118

Visų pirma SESV 18 straipsnyje numatyta, kad Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

119

Reikia nurodyti, kad savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nepaaiškina, kodėl tokia schema, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, gali lemti nevienodą požiūrį, apimantį diskriminaciją dėl pilietybės, ir kodėl tokį nevienodą požiūrį prireikus reikėtų skirti nuo požiūrio, susijusio su kilmės garantijomis ir iš kitų valstybių narių importuota elektros energija, dėl kurio jau buvo pateiktas pirmasis prejudicinis klausimas.

120

Dėl pagrindinių bylų reikia priminti, kad Essent priekaištauja dėl to, kad ji, kaip elektros energijos tiekėja, negali naudotis kitose Sąjungos valstybėse narėse ir EEE šalyse išduotomis kilmės garantijomis, kad įvykdytų savo kvotos prievolę, kuri jai nustatyta pagal pagrindinėse bylose nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus.

121

Tačiau šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjama kvotos prievolė taikoma visiems elektros energijos tiekėjams, savo veiklą vykdantiems Flandrijos regione, nesvarbu, kokia jų nacionalinės priklausomybė. Be to, aplinkybė, kad minėti tiekėjai negali naudoti kilmės garantijų vietoj žaliųjų sertifikatų, susijusi su jais visais, nepaisant jų nacionalinės priklausomybės.

122

Kalbant apie elektros energijos gamintojus, reikia priminti, jog, be to, kad kvotos prievolė jiems netaikoma, aplinkybė, kad elektros energija, kurią gamina gamintojai, įsisteigę kitose valstybėse narėse, tam tikrais atvejais gali būti skirtingai traktuojama ir gali būti kliudoma ją importuoti į Flandrijos regioną, patenka į SESV 34 straipsnio taikymo sritį, todėl ji buvo išsamiai aptarta, atsižvelgiant į šią nuostatą, kai buvo nagrinėjamas pirmasis klausimas.

123

Maža to, dėl EEE susitarimo 4 straipsnio, kurio formuluotė beveik tokia pati kaip ir SESV 18 straipsnio, iš šio sprendimo 72 punkte nurodytos teismų praktikos matyti, kad turi būti atliekama tokia pati analizė, kokia buvo atlikta dėl [SESV] 18 straipsnio, todėl neaišku, kodėl [EEE susitarimo] 4 straipsnis galėtų būti taikomas tokiose situacijose, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose.

124

Galiausiai, kalbant apie Direktyvos 2003/54 3 straipsnį, pirmiausia apie bylose C‑207/12 ir C‑208/12 pateiktą trečiąjį klausimą, kiek ši nuostata yra svarbi EEE, reikia priminti, kaip nurodyta šio sprendimo 14 punkte, jog Sprendimas Nr. 146/2005, kuriuo minėta direktyva įtraukta į EEE susitarimą, įsigaliojo 2007 m. birželio 1 d. Šiomis sąlygomis atsižvelgiant į aplinkybę, kad abi šios bylos susijusios su 2009 m. gegužės 18 d. VREG sprendimais ir skirtomis 2008 ir 2009 m. baudomis, reikia konstatuoti, kad minėtose bylose šis 3 straipsnis taikomas ratione temporis.

125

Antra, reikia nurodyti, kad, nors prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su Direktyvos 2003/54 3 straipsniu, atsižvelgiant į patikslinimą sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuris nurodytas šio sprendimo 40 punkto antrame sakinyje, matyti, kad šis klausimas turi būti aiškinamas kaip susijęs su šios nuostatos 1 dalimi.

126

Trečia, reikia priminti, kad Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad valstybės narės nediskriminuoja elektros energijos įmonių jų teisių ir įsipareigojimų klausimu.

127

Tačiau šiuo atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokių paaiškinimų, kas, jo nuomone, šiose bylose gali būti laikoma diskriminacija, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą.

128

Todėl šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką svarbu yra tai, kad nacionalinis teismas nurodytų tikslias priežastis, dėl kurių suabejojo dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ir manė, kad būtina pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui (žr., be kita ko, Nutarties BVBA De Backer, C‑234/05, EU:C:2005:662, 9 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

129

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas negali pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išsamesnių gairių, nei pateikiamos šio sprendimo 120 ir 121 punktuose, t. y. neaišku, kaip Essent buvo diskriminuojama pagrindinėse bylose dėl jos, kaip tiekėjos elektros energijos rinkoje, teisių ir pareigų.

130

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: nediskriminavimo taisyklės, įtvirtintos atitinkamai SESV 18 straipsnyje, EEE susitarimo 4 straipsnyje ir Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiama tokia nacionalinė rėmimo schema, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, pagal kurią kompetentinga regioninė reguliavimo institucija išduoda perleidžiamuosius sertifikatus, atsižvelgdama į atitinkamo regiono teritorijoje pagamintą žaliąją elektros energiją, ir pagal kurią elektros energijos tiekėjai kiekvienais metais privalo pateikti minėtai institucijai tam tikrą tokių sertifikatų skaičių, atitinkantį dalį visos jų tiekiamos elektros energijos šiame regione, o neįvykdžius šios prievolės jiems skiriama administracinė bauda ir neleidžiama šios prievolės įvykdyti naudojant kitose Sąjungos valstybėse narėse arba trečiosiose valstybėse, EEE susitarimo šalyse, išduotas kilmės garantijas.

131

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: