1

Savo apeliaciniu skundu Gascogne Sack Deutschland GmbH, buvusi Sachsa Verpackung GmbH (toliau abiem atvejais – apeliantė) prašo panaikinti 2011 m. lapkričio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Sachsa Verpackung prieš Komisiją (T‑79/06, toliau – skundžiamas sprendimas); juo šis teismas atmetė jos ieškinį, kuriuo buvo prašoma iš dalies panaikinti ir pakeisti 2005 m. lapkričio 30 d. Komisijos sprendimą C(2005) 4634 galutinis, susijusį su [EB 81] straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/F/38.354 – Pramoniniai maišai) (toliau – ginčijamas sprendimas), arba, nepatenkinus šio prašymo, sumažinti tuo sprendimu jai skirtą baudą.

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB 81] ir [EB 82] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205), kuris pakeitė 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentą Nr. 17, Pirmąjį reglamentą, įgyvendinantį [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse, pakeitusiose Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, numatyta:

„2.   Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

<...>

Vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

<...>

3.   Nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

3

Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir [AP 65 straipsnio 5 dalį], nustatymo metodo gairių (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – 1998 gairės), kurios buvo taikomos tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, 1 punkte nurodyta, kad „pagrindinė bauda nustatoma remiantis pažeidimo sunkumu ir trukme, kurie yra vieninteliai kriterijai, numatyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje“.

4

Dėl sunkumo šių gairių 1 punkto A dalyje numatyta, kad vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį.

5

Pagal 1998 m. gairių to paties punkto antrą pastraipą pažeidimai skirstomi į tris kategorijas: lengvi, sunkūs ir labai sunkūs pažeidimai. Prie pastarųjų priskiriami horizontalūs apribojimai, pavyzdžiui, kainų karteliai ir rinkos pasidalijimo kvotos.

6

Apeliantė yra pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė. 1994 m. 90 % jos akcijų įsigijo Gascogne Deutschland GmbH – pagal Prancūzijos teisę įsteigtai bendrovei Groupe Gascogne SA (toliau – Groupe Gascogne) visiškai priklausanti dukterinė bendrovė. Likusius 10 % tiesiogiai įsigijo pati Groupe Gascogne. 2008 m. apeliantė pakeitė pavadinimą ir tapo Gascogne Sack Deutschland GmbH.

7

2001 m. lapkričio mėn. bendrovė British Polythene Industries plc. pranešė Komisijai apie kartelį pramoninių maišų sektoriuje.

8

2002 m. birželio mėn. Komisija atliko patikrinimus, o 2002 m. liepos mėn. apeliantė jai pranešė apie savo norą bendradarbiauti. 2004 m. balandžio 29 d. Komisija pradėjo administracinę procedūrą ir kelių bendrovių, tarp kurių buvo ir apeliantė, atžvilgiu priėmė pranešimą apie kaltinimus.

9

2005 m. lapkričio 30 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą; jo 1 straipsnio 1 dalies k punkte nurodyta, kad apeliantė ir Groupe Gascogne pažeidė EB 81 straipsnį nuo 1988 m. vasario 9 d. iki 2002 m. birželio 26 d. (apeliantės atveju) ir nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2002 m. birželio 26 d. (Groupe Gascogne atveju), nes nurodytais laikotarpiais plastikinių pramoninių maišų sektoriuje Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose dalyvavo visuose susitarimuose ir derino veiksmus dėl kainų ir bendrų kainos apskaičiavimo būdų, rinkų pasidalijimo ir pardavimo kvotų paskirstymo, klientų, sandėrių ir užsakymų paskyrimo, suderintų pasiūlymų teikimo tam tikruose konkursuose ir keitimosi nustatyta informacija.

10

Todėl Komisija ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmosios pastraipos i punktu apeliantei skyrė 13,20 mln. eurų baudą, patikslinusi, kad iš šios sumos Groupe Gascogne yra bendrai ir solidariai atsakinga už 9,90 mln. eurų sumokėjimą.

11

2006 m. vasario 23 d. apeliantė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijoje pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo. Ji iš esmės prašė, kad Teismas panaikintų tą sprendimą, kiek jis su ja susijęs, arba sumažintų juo skirtą baudą.

12

Ieškiniui pagrįsti apeliantė nurodė aštuonis pagrindus. Pirmaisiais trimis pagrindiniais ieškinio pagrindais buvo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą, o šie pagrindai konkrečiai buvo susiję su, pirma, akivaizdžia vertinimo klaida dėl apeliantės vaidmens kartelyje, antra, nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu, kalbant apie apeliantės dalyvavimą pogrupyje „Vokietija“, ir, trečia, EB 81 straipsnio pažeidimu dėl to, kad Komisija nepagrįstai apeliantės elgesį inkriminavo jos patronuojančiajai bendrovei, t. y. Groupe Gascogne, taip pat Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

13

Kiti penki ieškinio pagrindai, kuriais siekta sumažinti skirtos baudos dydį, buvo pateikti subsidiariai. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su pažeidimo sunkumo vertinimo klaida, penktasis – su pažeidimo trukmės vertinimo klaida, šeštasis papildomas pagrindas – su vertinimo klaida, nes nebuvo atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes, septintasis – su apeliantės bendradarbiavimo per administracinę procedūrą vertinimo klaida ir aštuntasis – su proporcingumo principo pažeidimu.

14

2010 m. spalio 20 d. laišku apeliantė paprašė atnaujinti rašytinę proceso dalį dėl vykstant procesui pasikeitusių teisės aktų, t. y. dėl Lisabonos sutarties įsigaliojimo, konkrečiai kalbant, dėl ESS 6 straipsnio, kuriuo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) buvo priskirta prie pirminės teisės.

15

Per 2011 m. vasario 2 d. posėdį apeliantė, be ieškinyje nurodytų pagrindų, pažymėjo, kad buvo pažeista ir Chartijos 48 straipsnyje bei 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 92 ir 93 punktuose nusprendė:

16

Todėl Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantė negalėjo remtis pakitusia Sąjungos teisine sistema po Lisabonos sutarties įsigaliojimo ir bylos nagrinėjimo per posėdį stadijoje teigti, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

17

Tris ieškinio pagrindus dėl panaikinimo Bendrasis Teismas atmetė kaip nepagrįstus. Konkrečiai dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su EB 81 straipsnio pažeidimu dėl to, kad Komisija klaidingai ieškovės elgesį inkriminavo patronuojančiajai bendrovei, t. y. Groupe Gascogne, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 87 punkte priminė Teisingumo Teismo praktiką, iš kurios matyti, kad kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % dukterinės bendrovės, kuri pažeidė konkurencijos taisykles, kapitalo, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui. Minėto sprendimo 88 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog neginčijama, kad „Groupe Gascogne priklauso visas ieškovės kapitalas, todėl Komisija galėjo preziumuoti, kad patronuojančioji bendrovė darė lemiamą įtaką savo dukterinei bendrovei“. Bendrasis Teismas pridūrė, jog Komisija, be kita ko, nurodė, kad „Groupe Gascogne kas mėnesį gaudavo informaciją iš apeliantės, kad ši funkciniu požiūriu buvo integruota į grupės „Lanksčių pakuočių“ veiklos šaką ir kad grupės vadovai susirinkdavo į „Beirat“, apeliantės priežiūros ir valdymo organą“. To paties sprendimo 89 punkte pakartojęs apeliantės argumentus, kuriais buvo siekiama paneigti šiuos elementus, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 90 punkte nusprendė, kad „vis dėlto reikia konstatuoti, jog šie elementai negali paneigti prezumpcijos, kad Groupe Gascogne darė lemiamą įtaką apeliantei“.

18

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu dėl to, kad apskaičiuodama baudos dalį už pažeidimą, padarytą 1988 m. vasario 9 d.–1993 m. gruodžio 31 d., Komisija nesilaikė 10 % atitinkamos įmonės apyvartos ribos, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 108 ir 109 punktuose nusprendė:

19

Bendrasis Teismas taip pat atmetė penkis papildomus pagrindus, susijusius su reikalavimu sumažinti baudą. Konkrečiai kalbant, dėl ketvirtojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su tuo, kad apskaičiuodama baudą Komisija atsižvelgė į konkrečią pažeidimo įtaką rinkai, nors jos nebuvo galima išmatuoti, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 117 punkte nusprendė, kad, „kaip matyti iš [1998 m.] gairių, į faktinį pažeidimo poveikį rinkai vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti tik tuomet, kai jį galima išmatuoti“. Todėl minėto sprendimo 118 punkte Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentą, kad turi būti sumažinta Komisijos jai skirta bauda, nes pažeidimo poveikis rinkai negali būti išmatuotas. Atsižvelgdamas į tai jis nesiejo šios bylos su ta, kurioje buvo priimtas apeliantės nurodytas 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimas Degussa prieš Komisiją (T-279/02, Rink. p. II-897). Šiuo klausimu jis skundžiamo sprendimo 119 punkte konstatavo, kad „šioje byloje Komisija netvirtina, kad gali išmatuoti pažeidimo poveikį rinkai, o ieškovė nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, kurie leistų manyti, kad kartelis iš tikro neturėjo jokio poveikio, taigi niekaip nepaveikė rinkos“.

20

Bendrasis Teismas, išnagrinėjęs visus apeliantės pateiktus ieškinio pagrindus, atmetė visą ieškinį.

21

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

22

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

23

2012 m. rugsėjo 11 d. laišku apeliantė, remdamasi tuo metu galiojusia Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos redakcija, paprašė atnaujinti rašytinę proceso dalį dėl naujos aplinkybės, t. y. dėl jos labai sunkios finansinės padėties.

24

Taikydamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnį ir Procedūros reglamento 61 straipsnį Teisingumo Teismas paprašė šalis, Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą bei valstybes nares atsakyti į klausimus, susijusius su kriterijais, leidžiančiais įvertinti protingą proceso trukmę Bendrajame Teisme, ir su priemonėmis, galinčiomis ištaisyti pernelyg ilgo proceso neigiamas pasekmes.

25

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė tvirtina, kad neatsižvelgęs į tai, jog 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lisabonos sutartis, konkrečiai kalbant, į ESS 6 straipsnį, kuris suteikia Chartijai tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartims, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Jis nepripažino, kad tai nauja aplinkybė, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, ir kad ši aplinkybė leido apeliantei vykstant bylos nagrinėjimui remtis nauju pagrindu, susijusiu su Chartijos 48 straipsnyje užtikrinama nekaltumo prezumpcija. Apeliantė iš esmės mano, kad prezumpcija, leidžianti patronuojančiajai bendrovei, kuri valdo 100 % savo dukterinės bendrovės kapitalo, inkriminuoti pastarosios antikonkurencinį elgesį, yra su Chartija nesuderinama kaltumo prezumpcija.

26

Komisija atkerta, kad šis pagrindas yra per daug bendras, nes nepaaiškinamos priežastys, kodėl Lisabonos sutarties įsigaliojimas turi būti laikomas nauja teisine aplinkybe, todėl jis yra nepagrįstas.

27

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad savo apeliaciniame skunde apeliantė neteigia, kad savo ieškinyje kaip nors rėmėsi Chartija.

28

Dėl to, ar Lisabonos sutarties įsigaliojimas turėjo būti laikomas proceso Bendrajame teisme metu paaiškėjusia aplinkybe, kaip tvirtina apeliantė, leidžianti remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa pateikti naujus pagrindus, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šis įsigaliojimas, suteikiantis Chartijai Sąjungos pirminės teisės statusą, negali būti laikomas nauja teisine aplinkybe, kaip ši suprantama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pabrėžė, kad net prieš šios Sutarties įsigaliojimą daug kartų buvo nuspręsta, jog teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kylanti iš EŽTK 6 straipsnio, yra viena iš pagrindinių teisių, kurią Europos Sąjunga užtikrina kaip bendrąjį principą pagal ES 6 straipsnio 2 dalį (žr., be kita ko, 2012 m. gegužės 3 d. Sprendimo Legris Industries prieš Komisiją, C‑289/11 P, 36 punktą).

29

Šis Teisingumo Teismo pateiktas aiškinimas, kalbant apie jo Procedūros reglamentą, mutatis mutandis galioja taikant atitinkamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento nuostatas.

30

Bet kuriuo atveju po Lisabonos sutarties įsigaliojimo priimtuose teismų sprendimuose buvo patvirtinta, kad prezumpcija, jog patronuojančioji bendrovė, kuri valdo visą ar beveik visą savo dukterinės bendrovės kapitalą, daro jai lemiamą įtaką, nėra nesuderinama su nekaltumo prezumpcijos principu (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt., C‑628/10 P ir C‑14/11 P, 46, 47, 108 ir 113 punktus ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. prieš Komisiją, C‑501/11 P, 108–111 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

31

Tokiomis aplinkybėmis apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantės nurodytą pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

32

Antrąjį apeliacinio skundo pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoji susijusi su tuo, kad Bendrasis Teismas nesilaikė pareigos motyvuoti savo sprendimą, kiek tai susiję su apeliantės argumentais, kuriais ji siekė įrodyti savo komercinį savarankiškumą. Antra dalis susijusi su Bendrojo Teismo tariamai padaryta teisės klaida, nes jis atsisakė sankcionuoti nepakankamą ginčijamo sprendimo motyvavimą, kalbant apie skirtos baudos viršutinės ribos apskaičiavimą.

33

Apeliantė nurodo, kad skundžiamo sprendimo 89 punkte Bendrasis Teismas mini įvairius jos pateiktus įrodymus, kuriais ji siekė įrodyti, kad Groupe Gascogne realiai nekontroliavo jos komercinės politikos. Tačiau to paties sprendimo 90 punkte Bendrasis Teismas atmetė šiuos įrodymus pavartojęs labai lakonišką stereotipinę formuluotę: „Vis dėlto reikia konstatuoti <...>“, nepatikrinęs atskirai kiekvieno šių įrodymų ir nenurodęs priežasčių, kodėl jie neturi pakankamos įrodomosios galios. Taip Bendrasis Teismas pažeidė jam pagal nusistovėjusią teismų praktiką tenkančią pareigą motyvuoti.

34

Komisija atsako, kad Bendrojo Teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus negali būti aiškinama taip, kad jis turi išsamiai atsakyti į kiekvieną jam pateiktą argumentą, ypač kai pateikti argumentai nėra pakankamai aiškūs ir tikslūs, kaip ir buvo apeliantės Bendrajam Teismui pateiktų vertinimų atveju.

35

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, pagal Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą Bendrajam Teismui tenkanti motyvavimo pareiga neįpareigoja šio teismo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą. Taigi motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl ko buvo imtasi tam tikrų priemonių, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti nagrinėjant apeliacinį skundą jam priklausančią kontrolę (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt. 64 punktą).

36

Šioje byloje Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 78–82 punktuose išdėstė apeliantės argumentą, kad norėdama patronuojančiajai bendrovei inkriminuoti jos dukterinės bendrovės elgesį Komisija turi įrodyti realią patronuojančiosios bendrovės įtaką jos dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, tačiau ši institucija nagrinėjamu atveju to nepadarė.

37

Atsakydamas į šį argumentą Bendrasis Teismas visų pirma skundžiamo sprendimo 87 punkte priminė nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, iš kurios matyti, kad kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % dukterinės bendrovės, kuri pažeidė konkurencijos taisykles, kapitalo, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui.

38

Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad apeliantė buvo visiškai Groupe Gascogne priklausanti dukterinė bendrovė, o to pakanka taikyti minėtą prezumpciją. Jis taip pat nurodė kelis papildomus įrodymus, kuriuos šiuo klausimu pateikė Komisija.

39

Skundžiamo sprendimo 89 punktuose pateikęs konkrečią informaciją, kurią apeliantė nurodė grįsdama savo savarankiškumą, Bendrasis Teismas to paties sprendimo 90 punkte aiškiai konstatavo, kad ji negali paneigti prezumpcijos, jog Groupe Gascogne darė lemiamą įtaką apeliantei. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymėjo, kad apeliantė padarė tik paprastus pareiškimus ir nepateikė jokių juos grindžiančių įrodymų.

40

Kaip savo išvados 63 punkte nurodė generalinė advokatė, nors Bendrasis Teismas aiškiai nepasakė, kad paneigti skundžiamo sprendimo 87 punkte nurodytą prezumpciją yra apeliantės pareiga, vis dėlto to sprendimo 88–90 punktuose pateikiami aiškūs ir nedviprasmiški Bendrojo Teismo argumentai, kodėl reikia atmesti apeliantės pateiktą informaciją.

41

Tokiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 87–90 punktuose pateikti Bendrojo Teismo motyvai yra pakankami, kad apeliantė galėtų žinoti ir suprasti priežastis, kuriomis grindžiamas šis sprendimas, o Teisingumo Teismas turėtų pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę pagal pateiktą apeliacinį skundą.

42

Todėl pirma antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

43

Apeliantė primena, kad Bendrajame teisme ji ginčijo 3,3 mln. eurų sumą, kurią kaip baudą turi sumokėti viena už laikotarpį nuo 1988 m. vasario 9 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d., per kurį ji nepriklausė Groupe Gascogne; ji taip pat nurodo, kad ši suma viršija 10 % atitinkamos įmonės apyvartos praėjusiais ūkiniais metais ribą, numatytą Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje. Apeliantė šiuo klausimu rėmėsi 2003 m. gruodžio 10 d. Komisijos sprendimu C(2003) 4570 galutinis dėl proceso pagal [EB 81] straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/E-2/37.857 – Organiniai peroksidai), kurio santrauka buvo paskelbta 2005 m. balandžio 30 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 110, p. 44, toliau – Sprendimas Organiniai peroksidai); iš jo išplaukia, kad kai Komisija atskiria laikotarpį, už kurį bendrovė yra viena atsakinga už savo veiksmus, nuo laikotarpio, už kurį dukterinės bendrovės kontrolę perėmusi patronuojančioji bendrovė tampa atsakinga už šios elgesį, šių dviejų bendrovių 10 % apyvartos praėjusiais ūkiniais metais riba turi būti vertinama atskirai.

44

Savo apeliaciniame skunde apeliantė tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 109 punkte apsiribojęs teiginiu, jog Komisija nėra saistoma savo ankstesnės praktikos, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Iš tikrųjų teismas turėjo nubausti Komisiją už tai, kad pakeitė savo praktiką nenurodžiusi išsamių ir nedviprasmiškų tokio pozicijos pakeitimo motyvų. Šiuo klausimu apeliantė remiasi 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimu Elf Aquitaine prieš Komisiją (C-521/09 P, Rink. p. I-8947, 167 punktas).

45

Komisija mano, jog vien aplinkybė, kad ankstesniuose sprendimuose ji galėjo laikytis kitokios pozicijos, nereiškia „įprastos praktikos įtvirtinimo“. Šio ginčo situacija yra visiškai nepanaši į situaciją byloje, kurioje priimtas apeliantės nurodytas sprendimas; jame Teisingumo Teismas rėmėsi ypatingomis aplinkybėmis (minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 165 ir 167 punktai).

46

Pirmiausia reikia priminti, kad SESV 296 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas ir jį reikia skirti nuo motyvavimo pagrįstumo, nuo kurio priklauso, ar ginčijamas aktas yra teisėtas iš esmės (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 146 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

47

Šioje byloje apeliantė Bendrajame Teisme ginčijo Komisijos ginčijamame sprendime panaudoto metodo apskaičiuoti baudos, kurią ji turi sumokėti viena, dydį pagrįstumą. Grįsdama savo argumentus ji rėmėsi Sprendimu Organiniai peroksidai, tačiau neginčijo šiuo klausimu pateiktų ginčijamo sprendimo motyvų tinkamumo.

48

Skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Bendrasis Teismas išnagrinėjo Komisijos panaudoto metodo pagrįstumą ir atmetė apeliantės argumentus dėl esmės.

49

Tik papildomai Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 109 punkte nurodė, jog aplinkybė, kad Komisija savo ankstesniuose sprendimuose kitaip taikė minėtą 23 straipsnio 2 dalį ir toks taikymas buvo palankus įmonei, jo nuomone, neturi reikšmės šios nuostatos aiškinimui.

50

Taigi antrojo apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje nėra ginčijama Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose pateikta teisinė analizė, tačiau ja siekiama įrodyti, jog to sprendimo 109 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nenubaudė už nepakankamą ginčijamo sprendimo motyvavimą, kalbant apie šio sprendimo ir Sprendimo Organiniai peroksidai skirtumus.

51

Taigi šioje pagrindo dalyje pateikiamas naujas argumentas, kuriuo ginčijamas ginčijamo sprendimo motyvavimo, kalbant apie Komisijos pasirinktą įtvirtintos 10 % ribos apskaičiavimo metodą, tinkamumas.

52

Todėl minėtas argumentas turi būti pripažintas nepriimtinu, nes nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas iš esmės kompetentingas tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų teisinį vertinimą.

53

Be to, apeliantė negali tvirtinti, kaip ji tai darė per posėdį, kad antrojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis yra susijusi su Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida aiškinant Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį.

54

Iš tikrųjų apeliaciniame skunde ši pagrindo dalis yra aiškiai susijusi su „nepakankamu motyvavimu“. Be to, nurodydama savo argumentus apeliantė mini skundžiamo sprendimo 109 punktą, kuriame tik primenama, kad Komisija nėra saistoma savo ankstesnių sprendimų ir visiškai neaiškinama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis.

55

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, antrojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta. Todėl ir visas pagrindas yra atmestinas.

56

Savo trečiojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas nenustatė, jos nuomone, Komisijos padaryto pažeidimo, susijusio su pareiga motyvuoti ginčijamą sprendimą dėl konkrečios pažeidimo įtakos rinkai.

57

Apeliantė pripažįsta, kad pagal 1998 m. gaires, kaip jas aiškina Teisingumo Teismas, Komisija neprivalo įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos rinkai, kai pažeidimas, kaip šioje byloje, yra pripažintas labai sunkiu. Ji primena, kad atsižvelgimas į tokį papildomą elementą vis dėlto leidžia Komisijai padidinti pagrindinę baudą.

58

Tačiau ginčijamo sprendimo motyvavimas šiuo klausimu yra dviprasmiškas. Visą vertinimą skyrusi pažeidimo įtakai, nors tokios pareigos neturėjo, Komisija sukėlė abejonių dėl to, ar į šį kriterijų buvo atsižvelgta padidinant pagrindinę baudą. Be to, dar didesnį neaiškumą kelia tai, kad Komisija nusprendė, jog, viena vertus, įtakos rinkai nebuvo galima išmatuoti ir, kita vertus, ši įtaka neišvengiamai turėjo būti daroma dėl slaptų susitarimų įgyvendinimo. Todėl apeliantei tai sukliudė tinkamai pasirengti gynybai. Nepatikrinęs ginčijamo sprendimo motyvų, Bendrasis Teismas savo ruožtu pateikė nelogiškus ir neadekvačius motyvus.

59

Trečiojo pagrindo antroje dalyje apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui, kad jis nenubaudė Komisijos už padarytą teisės klaidą, kai buvo konstatuota, kad konkreti įtaka rinkai buvo tik dėl slaptų susitarimų įgyvendinimo, ir nepateikta, kaip to reikalaujama pagal teismų praktiką, konkrečių, įtikinamų ir pakankamų to įrodymų.

60

Komisija mano, kad abi šio pagrindo dalys yra nepriimtinos, nes jos nebuvo nurodytos pirmojoje instancijoje. Bendrajame Teisme apeliantė iš tikrųjų tik nurodė: kadangi jos dalyvavimas darant pažeidimą ribotas, šio įtaka rinkai taip pat buvo nežymi.

61

Norint įvertinti trečiojo apeliacinio skundo pagrindo priimtinumą, reikia priminti apeliantės pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus dėl konkrečios pažeidimo įtakos rinkai.

62

Šį klausimą Bendrasis Teismas sprendė nagrinėdamas ketvirtąjį ieškinio pagrindą, kuris pateiktas prašant sumažinti baudą ir buvo grindžiamas tariama Komisijos padaryta pažeidimo sunkumo vertinimo klaida. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 113–115 punktų, apeliantė visų pirma kaltina Komisiją, kad ši, pažeidusi 1998 m. gaires, konstatavo, jog norint nustatyti pažeidimo sunkumą nebūtina, kad jo įtaka būtų išmatuota. Antra, ji nurodė, kad Komisija vis dėlto bandė įrodyti konkrečią kartelio įtaką nurodydama tam tikrus veiksmus, kurių, kaip pažymėjo pati apeliantė, ji nedarė, ir į tai turėjo būti atsižvelgta vertinant jai inkriminuojamo pažeidimo sunkumą. Trečia, apeliantė nurodė, kad pati Komisija pripažino, jog neįmanoma tiksliai išmatuoti pažeidimo įtakos rinkai, o tai, jos nuomone, leido sumažinti baudą.

63

Taigi, panašu, kad apeliantės argumentai, pateikti nurodant trečiojo jos apeliacinio skundo pagrindo pirmą dalį, susiję su tariamai nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu, yra nauji, nes apeliantė pirmojoje instancijoje nenurodė sunkumų, kilusių dėl minėto sprendimo supratimo ar rengiantis gynybai.

64

Dėl šio sprendimo 52 punkte nurodytų priežasčių ši pagrindo dalis turi būti atmesta kaip nepriimtina.

65

Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antros dalies, susijusios su tuo, kad Bendrasis Teismas nenustatė Komisijos tariamai padarytos teisės klaidos vertinant įtaką rinkai, pakanka pažymėti, kad, atsižvelgiant į apeliantės pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus, paminėtus šio sprendimo 62 punkte, ji taip pat turi būti laikoma nauja. Todėl dėl tų pačių priežasčių, kaip išdėstytosios šio sprendimo 52 punkte, ji yra nepriimtina.

66

Kadangi abi trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dalys yra nepriimtinos, reikia atmesti visą pagrindą.

67

Šiame pagrinde apeliantė tvirtina, kad buvo pažeista EŽTK 6 straipsniu garantuojama jos pagrindinė teisė į bylos nagrinėjimą per protingą terminą.

68

Apeliantė primena, kad procesas Bendrajame Teisme prasidėjo 2006 m. vasario 23 d., o baigėsi 2011 m. lapkričio 16 dieną. Ji pažymi, kad nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki pirmosios informacijos, kurią ji gavo apie bylos eigą, praėjo ilgas Bendrojo Teismo neveikimo laikotarpis.

69

Ji mano, kad nei bylos sudėtingumas, nei apimtis, nei įmonių ar proceso kalbų byloje skaičius negali pateisinti visiško procesinių veiksmų byloje nebuvimo.

70

Apeliantė tvirtina, kad kai pateikė savo ieškinį Bendrajam Teismui dėl ginčijamo sprendimo, ji nusprendė nemokėti iš karto skirtos baudos, ir už tai turėjo sutikti mokėti palūkanas bei pateikti banko garantiją. Nepagrįstai ilga proceso trukmė padidino su tuo susijusias išlaidas.

71

Todėl apeliantė prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą arba sumažinti jai skirtą baudą atsižvelgiant į minėtas išlaidas, kurių patyrė dėl jos teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą pažeidimo.

72

Pirmiausia Komisija tvirtina, kad šis pagrindas yra nepriimtinas, nes nebuvo nurodytas per posėdį Bendrajame Teisme.

73

Dėl esmės Komisija mano, kad net jei procesas Bendrajame Teisme būtų vykęs per ilgai, byloje dėl sprendimo, kuriuo skiriama bauda už konkurencijos taisyklių pažeidimą, panaikinimo tinkama teisių gynimo priemonė būtų ne skirtos baudos sumažinimas, o atskiras ieškinys dėl žalos atlyginimo. Papildomai Komisija nurodo, kad jei Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, jog buvo pažeistas bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principas ir kad todėl turėtų būti sumažinta bauda, šis sumažinimas turėtų būti tik simbolinis.

74

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir jo praktikos, nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas gali aiškintis, ar Bendrasis Teismas padarė apeliantės interesus pažeidžiančių proceso pažeidimų (žr., be kita ko, 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją, C-385/07 P, Rink. p. I-6155, 176 punktą).

75

Dėl šiame pagrinde nurodomo pažeidimo reikia priminti, kad, nepaisant to, jog apeliantė remiasi EŽTK 6 straipsniu, Chartijos 47 straipsnyje, kuris atitinka EŽTK nuostatą, numatyta, jog „kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas“. Kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, šis straipsnis yra susijęs su veiksminga teismine gynyba (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 179 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

76

Tokia teisė taikoma teisme nagrinėjant ieškinį dėl Komisijos sprendimo (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 178 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

77

Nors savo kritiką apeliantė iš esmės grindžia Bendrojo Teismo neveikimo laikotarpiu nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki žodinės proceso dalies pradžios, ji šios savo teisės pažeidimo nenurodė per posėdį Bendrajame Teisme.

78

Priešingai, nei tvirtina Komisija, toks nenurodymas negali lemti ketvirtojo pagrindo, pirmą kartą nurodyto apeliaciniame procese, nepriimtinumo. Nors šalis turi turėti teisę procesinius pažeidimus nurodyti tada, kai mano, kad yra įrodytas taikomų taisyklių pažeidimas, ji neprivalo to daryti etape, kai dar nėra žinomas visas pažeidimo poveikis. Konkrečiai dėl to, kad Bendrasis Teismas per ilgai nagrinėjo bylą, ieškovas, manantis, kad toks per ilgas bylos nagrinėjimas Bendrajame Teisme pažeidžia jo interesus, neprivalo iš karto nurodyti šio pažeidimo. Tam tikrais atvejais jis gali palaukti proceso pabaigos, kad žinotų visą jo trukmę ir turėtų visą reikalingą informaciją, rodančią jo atžvilgiu padarytą pažeidimą.

79

Taigi, ketvirtasis apeliantės apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.

80

Pirmiausia reikia priminti, kad, Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, protingo termino, per kurį turi būti išnagrinėta byla, nesilaikymas, kaip procesinis pažeidimas, esantis vienos iš pagrindinių teisių pažeidimas, turi leisti atitinkamai šaliai pasinaudoti veiksminga teisminės gynybos priemone, sudarančia sąlygas tinkamai ištaisyti situaciją (žr. 2000 m. spalio 26 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Kudla prieš Lenkiją, Recueil des arrêts et décisions 2000 XI, 156 ir 157 punktus).

81

Nors apeliantė prašo panaikinti skundžiamą sprendimą arba sumažinti jai skirtą baudą, reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, nesant įrodymų, jog pernelyg ilga proceso Bendrajame Teisme trukmė turėjo poveikį bylos baigčiai, bylos nagrinėjimo per protingą terminą principo pažeidimas negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 190 ir 196 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).

82

Ši teismo praktika yra pagrįsta vertinimu, jog, nesant įrodymų, kad sprendimo priėmimo protingo termino nesilaikymas galėjo turėti poveikį bylos baigčiai, skundžiamo sprendimo panaikinimas neatitaisys Bendrojo Teismo padaryto veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimo (minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 193 punktas).

83

Šioje byloje apeliantė Teisingumo Teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog tai, kad Bendrasis Teismas pernelyg ilgai nagrinėjo bylą, galėjo turėti įtakos jos baigčiai.

84

Be to, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti Sąjungos konkurencijos teisės laikymąsi, Teisingumo Teismas, remdamasis tik tuo, kad byla neišnagrinėta per protingą terminą, negali leisti apeliantui ginčyti baudos pagrįstumo ar jos dydžio, kai visi jo pagrindai, kuriais prieštaraujama Bendrojo Teismo išvadoms, susijusioms su baudos dydžiu ir jo neteisėtu elgesiu, buvo atmesti (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 194 punktą).

85

Iš to matyti, kad, priešingai, nei prašo apeliantė, tik ketvirtojo pagrindo pripažinimas negalėtų lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo.

86

Dėl apeliantės prašymo sumažinti jai skirtą baudą tiek, kad būtų atsižvelgta į jos išlaidas, susijusias su pernelyg ilgu procesu Bendrajame Teisme, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, anksčiau susidūręs su panašia situacija, patenkindavo tokius prašymus dėl proceso ekonomijos priežasčių ir, siekdamas nedelsiant realiai ištaisyti tokio procesinio pažeidimo pasekmes, sumažindavo baudą (1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 48 punktas).

87

Vėliau Teisingumo Teismas byloje, susijusioje su Komisijos sprendimu, kuriuo konstatuotas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, tačiau neskirta jokia bauda, nusprendė, kad tai, jog Bendrasis Teismas nesilaikė pareigos išnagrinėti bylą per protingą terminą, suteikia teisę pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo (minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 195 punktas).

88

Iš tikrųjų nagrinėjama byla analogiška bylai, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją. Vis dėlto, kadangi reikalavimas atlyginti Sąjungos padarytą žalą, pateiktas pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą pastraipą, gali apimti visas bylos išnagrinėjimo per protingą terminą nesilaikymo situacijas, jis yra veiksminga ir bendrai taikoma teisių gynimo priemonė, siekiant įrodyti ir nubausti už tokio pažeidimo padarymą.

89

Taigi, Teisingumo Teismas turi pagrindą nuspręsti, kad Sąjungos teismo padarytas pažeidimas, susijęs su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, reikalaujančia teismui pateiktas bylas išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką, turi būti vertinamas pateikus Bendrajam Teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes tai yra veiksminga teisių gynimo priemonė.

90

Iš to matyti, kad reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Bendrojo Teismo pareigos išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką nesilaikymo, negali būti tiesiogiai su apeliaciniu skundu pateiktas Teisingumo Teismui; jis turi būti pateiktas pačiam Bendrajam Teismui.

91

Dėl kriterijų, leidžiančių įvertinti, ar Bendrasis Teismas laikėsi bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo, reikia priminti, kad nagrinėjimo termino protingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, kaip antai bylos sudėtingumą ir šalių elgesį (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 181 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

92

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad reikšmingų kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir kad minėto termino protingumo vertinimas nereikalauja sistemiškai išnagrinėti bylos aplinkybių atsižvelgiant į kiekvieną jų, kai proceso trukmė atrodo pagrįsta vienos jų atžvilgiu. Taigi bylos sudėtingumas arba vilkinimu pasižymintis ieškovo elgesys gali būti laikomas pateisinančiu bylos nagrinėjimo laiką, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo per ilgas (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 182 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

93

Nagrinėjant kriterijus reikia atsižvelgti į tai, kad byloje dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo pagrindinis teisinio saugumo, kuris turi būti užtikrintas ūkio subjektams, reikalavimas ir tikslas užtikrinti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškreipta, yra labai svarbūs ne tik pačiam ieškovui ir jo konkurentams, bet ir trečiosioms šalims, atsižvelgiant į didelį suinteresuotųjų šalių skaičių ir finansinius interesus (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 186 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

94

Taip pat Bendrasis Teismas turi nustatyti nurodomos žalos realumą ir, nagrinėdamas jam šiuo klausimu pateiktus įrodymus, įvertinti priežastinį šios žalos ir ginčijamos pernelyg ilgos proceso trukmės ryšį.

95

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, pagrįstą Bendrojo Teismo padarytu Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pažeidimu dėl to, kad šis teismas nesilaikė reikalavimų, susijusių su bylos išnagrinėjimu per protingą terminą, Bendrasis Teismas pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą turi atsižvelgti į bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus, taikomus nagrinėjat panašiais pažeidimais grindžiamus ieškinius. Esant tokiai situacijai Bendrasis Teismas turi, be kita ko, išsiaiškinti, ar galima nustatyti ne tik materialinę, bet ir moralinę atitinkamos šalies patirtą žalą dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo, ir prireikus nurodyti tinkamą jos atlyginimą.

96

Todėl tokius reikalavimus dėl žalos atlyginimo, taikydama šio sprendimo 91–95 punktuose nurodytus kriterijus, turi nagrinėti kita kompetentingo pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį Bendrojo Teismo kolegija nei nagrinėjusi bylą, kurios nagrinėjimo trukmė yra ginčijama.

97

Taigi, reikia konstatuoti, kad proceso Bendrajame Teisme trukmė, t. y. maždaug 5 metai ir 9 mėnesiai, negali būti pateisinama jokiomis šios bylos aplinkybėmis, dėl kurių kilo šis ginčas.

98

Matyti, kad nuo rašytinės proceso dalies pabaigos, kai 2007 m. vasario mėn. buvo pateiktas Komisijos triplikas, iki žodinės proceso dalies pradžios 2010 m. gruodžio mėn. praėjo 3 metai ir 10 mėnesių. Šio laikotarpio trukmė negali būti pateisinama bylos aplinkybėmis, kaip antai bylos sudėtingumu, šalių elgesiu ar procesiniais nesklandumais.

99

Kiek tai susiję su bylos sudėtingumu, konstatuotina, kad apeliantės ieškinio pagrindai, glaustai aprašyti šio sprendimo 12 ir 13 punktuose, nors ir reikalavo išsamaus tyrimo, nebuvo ypač sudėtingi. Nors iš tikrųjų penkiolika ginčijamo sprendimo adresatų pateikė Bendrajam Teismui ieškinius dėl sprendimo panaikinimo, ši aplinkybė negalėjo sukliudyti teismui susisteminti bylos medžiagos ir pasirengti žodinei proceso daliai per trumpesnį nei 3 metų ir 10 mėnesių laikotarpį.

100

Reikia pažymėti, kad minėtas laikotarpis nebuvo nei pertrauktas, nei užsitęsęs dėl Bendrojo Teismo priimtų kokių nors proceso organizavimo priemonių.

101

Kalbant apie šalių elgesį ir procesinius nesklandumus, tai, kad apeliantė 2010 m. spalio mėn. paprašė Bendrojo Teismo atnaujinti rašytinę proceso dalį, negali pateisinti iki tol nuo šios proceso dalies užbaigimo praėjusį 3 metų ir 8 mėnesių laikotarpį. Be to, kaip savo išvados 134 punkte nurodė generalinė advokatė, iš to, kad apeliantė 2010 m. gruodžio mėn. buvo informuota, jog teismo posėdis vyks 2011 m. vasario mėn., galima spręsti, kad minėta aplinkybė neturėjo jokio arba turėjo nedidelį poveikį bendrai proceso trukmei.

102

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad buvo pažeista Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, nes procesas Bendrajame Teisme neatitiko bylos išnagrinėjimo per protingą terminą reikalavimų, todėl tai yra pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas (2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink. p. I-5291, 42 punktas).

103

Vis dėlto iš šio sprendimo 81–90 punktuose pateiktų vertinimų matyti, kad ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

104

Per posėdį apeliantė pateikė Teisingumo Teismui informacijos apie savo esamą finansinę situaciją, rodančios, jog negali sumokėti ginčijamu sprendimu paskirtos baudos. Jos nuomone, šie argumentai yra priimtini, nes susiję su nauja aplinkybe, kaip ji suprantama pagal Procedūros reglamento 127 straipsnį, taip pat papildo ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo pažeidimu.

105

Komisija tvirtina: kadangi tai nauji argumentai, jie yra nepriimtini ir bet kuriuo atveju nepagrįsti, nes nepateikti juos grindžiantys įrodymai.

106

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde galima kelti tik teisės klausimus. Tačiau norėdamas įvertinti apeliantės galimybes sumokėti jai Komisijos paskirtą baudą Teisingumo Teismas turėtų nagrinėti faktines aplinkybes, o tai nepriklauso jo kompetencijai nagrinėjant apeliacinį skundą.

107

Be to, nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas taip pat negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo, turinčio neribotą jurisdikciją priimti sprendimus dėl baudų, skiriamų įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimus, vertinimo (žr., be kita ko, 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C-328/05 P, Rink. p. I-3921, 98 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taip pat iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad nustatydama baudos dydį Komisija neprivalo atsižvelgti į įmonės finansinę padėtį, nes toks įpareigojimas suteiktų nepagrįstą pranašumą įmonėms, prasčiausiai prisitaikiusiomis prie rinkos sąlygų (žr., be kita ko, minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 100 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

108

Taigi apeliantės argumentai dėl jos finansinės padėties turi būti atmesti kaip nepriimtini ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįsti.

109

Tačiau reikia pridurti, kad jeigu apeliantė mano, jog šie finansiniais sunkumai priežastiniu ryšiu susiję su tuo, kad Bendrasis Teismas nesilaikė bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo, ji gali tai nurodyti pateikdama Bendrajam Teismui ieškinį pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą pastraipą (žr. šio sprendimo 94–96 punktus).

110

Iš visų išdėstytų argumentų darytina išvada, kad negalima pripažinti pagrįstu nė vieno apeliantės pagrindo, nurodyto grindžiant savo apeliacinį skundą, todėl turi būti atmestas visas apeliacinis skundas.

111

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

112

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės ir ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos nurodytas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: