—

ÖFAB, Östergötlands Fastigheter AB, atstovaujamos M. André,

—

F. Koot ir Evergreen Investments BV, atstovaujamų advokater K. Crafoord, B. Rundblom Andersson ir J. Conradsson,

—

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Falk ir K. Ahlstrand-Oxhamre,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos S. Chala,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. Beeko,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos A.-M. Rouchaud-Joët ir C. Tufvesson,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42).

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Švedijoje įsteigtos ÖFAB, Östergötlands Fastigheter AB (toliau – ÖFAB) ir F. Koot bei Evergreen Investments BV (toliau – Evergreen), įsteigtos Nyderlanduose, dėl pastarųjų atsisakymo padengti Švedijoje įsteigtos akcinės bendrovės Copperhill Mountain Lodge AB (toliau – Copperhill) skolas.

3

Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintos taisyklės dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.

4

Šio reglamento 8, 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

<...>

5

Pagal minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punktą jis netaikomas „bankrotui, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms“.

6

Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

7

Pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 ir 3 punktus valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<...>

3)   civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“.

8

Akcinių bendrovių įstatymo (Aktiebolagslag, SFS 205, Nr. 551) 25 skyriuje esančiame 18 straipsnyje numatyta, kad valdybos nariai gali būti įpareigoti padengti bendrovės skolas, jei neįvykdo tam tikrų formalumų kontroliuojant bendrovės finansinę situaciją, kai ji nebeturi pakankamai finansinių išteklių. Pagal minėtą straipsnį:

„Jei valdyba:

valdybos nariai solidariai atsako už įsipareigojimus, kurie tenka bendrovei per tokį pareigų nevykdymo laikotarpį.

Tas, kas žinodamas apie valdybos pareigų nevykdymą veikia bendrovės vardu, solidariai su valdybos nariais atsako už bendrovės vardu jo prisiimtus įsipareigojimus.

Atsakomybė pagal 1 ir 2 punktus netaikoma asmeniui, kuris įrodo, kad neveikė nerūpestingai.

<...>“

9

F. Koot, gyvenantis Nyderlanduose, buvo Copperhill valdybos narys nuo 2007 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 5 d. imtinai, o nuo šios datos tapo pavaduojančiuoju nariu ir juo liko iki 2010 m. sausio 22 d.

10

Evergreen turėjo 40 % Copperhill akcijų, o 2007 m. rugsėjo 11 d. įsigijo dar 50 % minėtos bendrovės akcijų.

11

Nuo 2007 m. spalio 10 d. iki 2009 m. gruodžio 2 d.Copperhill buveinė buvo Åre savivaldybėje (Švedija), kuri priskiriama Östersunds tingsrätt (Östersund vietos teismas) jurisdikcijai; šioje savivaldybėje bendrovė minėtu laikotarpiu vykdė savo veiklą ir statė viešbutį.

12

Statant viešbutį Copperhill sudarė žemės darbų ir, be kita ko, plytelių klojimo vonios kambariuose rangos sutartis su dviem vietinėmis įmonėmis – Toréns Entreprenad i Östersund AB (toliau – Toréns) ir Kakelmässan Norr Handelsbolag (toliau – Kakelmässan).

13

2009 m. kovo 23 d.Copperhill sustabdžius mokėjimus dėl finansinių sunkumų, Östersunds tingsrätt nusprendė taikyti šiai įmonei restruktūrizavimo priemones (företagsrekonstruktion). Įgyvendinant šias priemones buvo padengta tik dalis atitinkamų Toréns ir Kakelmässan skolinių reikalavimų Copperhill atžvilgiu. Likusią minėtų skolinių reikalavimų dalį įgijo Invest i Årefjällen i Stockholm AB (toliau – Invest).

14

2010 m. rugpjūčio 10 d.Invest atitinkamai F. Koot ir Evergreen pareiškė du ieškinius Östersunds tingsrätt. Grįsdama savo ieškinį F. Koot, Invest tvirtino, kad pastarasis privalėjo sumokėti skolą pagal Akcinių bendrovių įstatymo 25 skyriaus 18 straipsnį. Prieš Evergreen nukreiptas ieškinys buvo grindžiamas, pirma, nukrypimo nuo ribotos atsakomybės principais ir, antra, aplinkybe, kad Evergreen„pažadėjo“ sumokėti skolą Toréns ir Kakelmässan arba perduoti Copperhill reikiamą sumą.

15

Dėl Östersunds tingsrätt jurisdikcijos priimti sprendimą dėl nagrinėjamo ginčo Invest tvirtina, kad nuostolių sukeliantys veiksmai buvo padaryti Åre savivaldybėje ir kad būtent čia atsirado žala. F. Koot ir Evergreen tvirtino: kadangi jų abiejų gyvenamoji vieta ir buveinė buvo Nyderlanduose, šis teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti tų bylų.

16

2011 m. balandžio 26 d.Östersunds tingsrätt nusprendė atmesti Invest ieškinį pripažinęs, kad neturi jurisidikcijos nagrinėjamose bylose. Šio teismo teigimu, tie ginčai nepriskirtini nei byloms dėl sutarčių, nei byloms dėl civilinės teisės pažeidimų, deliktų ar kvazideliktų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 ir 3 punktus. Todėl, remiantis bendra taisykle, skelbiama minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, minėti ginčai turėjo būti nagrinėjami F. Koot gyvenamosios vietos ir Evergreen buveinės valstybės narės teismuose.

17

Invest pateikė apeliacinį skundą dėl šių sprendimų Hovrätten för Nedre Norrland su prašymu, kad jis Teisingumo Teismui pateiktų prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Vėliau ji perleido savo skolinius reikalavimus ÖFAB.

18

Hovrätten för Nedre Norrland mano, kad siekiant nustatyti Švedijos teismų jurisdikciją nagrinėti pagrindinę bylą reikia išaiškinti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 ir 3 punktus.

19

Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar minėtos nuostatos yra išsamios nukrypti nuo Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio leidžiančios nuostatos ginčuose dėl nuostolių atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad šio reglamento 5 straipsnio 3 punktas taikytinas, jei minėto straipsnio 1 punktas nėra taikomas. Be to, šis teismas mano, kad Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės priimti sprendimo dėl klausimo, ar ieškiniai, kuriais prašoma pripažinti akcinės bendrovės valdybos nario (remiantis Akcinių bendrovių įstatymo 25 skyriaus 18 straipsniu) ir tokios bendrovės akcininko (remiantis nukrypti nuo ribotos atsakomybės leidžiančia nuostata) atsakomybę už minėtos bendrovės skolas, priskirtini minėto reglamento 5 straipsnio 3 punktui.

20

Dėl nukrypti nuo ribotos atsakomybės leidžiančios nuostatos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, remiantis Högsta domstolen (Aukščiausiasis teismas) praktika, esant išimtinėms situacijoms gali būti pripažinta akcinės bendrovės akcininkų atsakomybė už atitinkamos bendrovės skolas. Prie kriterijų, kurie gali būti reikšmingi šiuo aspektu, galima priskirti nesąžiningą ar neteisėtą akcininkų elgesį, nuosavo kapitalo trūkumą ir tai, kad ši bendrovė nevykdo ekonominės veiklos.

21

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Hovrätten för Nedre Norrland nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Savo pirmuoju–trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar sąvoka „byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, įtvirtinta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte, turi būti suprantama taip, kad ji apima akcinės bendrovės kreditoriaus pareikštus ieškinius, kuriais siekiama, kad būtų pripažinta, pirma, jos valdybos nario ir, antra, jos akcininko atsakomybė už skolą, atsižvelgiant į tai, kad jie leido minėtai bendrovei toliau tęsti veiklą, nors ji neturėjo pakankamai kapitalo ir turėjo būti likviduota.

23

Visų pirma reikia išnagrinėti F. Koot nurodytą argumentą, kad prieš jį nukreiptas ieškinys nepriskirtinas Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sričiai remiantis jo 1 straipsnio 2 dalies b punktu, nes šis ieškinys grindžiamas Švedijos teisės nuostatomis, kurios numato, kad akcinės bendrovės, kurių nuosavas kapitalas yra nepakankamas, turi būti likviduojamos.

24

Šiuo aspektu reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktą šis reglamentas netaikomas tik ieškiniams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2009 m. liepos 2 d. Sprendimo SCT Industri, C-111/08, Rink. p. I-5655, 21 punktą ir nurodytą teismų praktiką ir 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo F-Tex, C-213/10, 29 punktą).

25

Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir Švedijos vyriausybės paaiškinimų per posėdį, pagrindinėje byloje nagrinėjami ieškiniai nesusiję su bankroto byla, bet buvo pareikšti po to, kai Copperhill atžvilgiu pradėta taikyti restruktūrizavimo procedūra. Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kaip pažymi ir Europos Komisija, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami ieškiniai nėra bankroto administratoriaus išimtinė prerogatyva veikiant grupės kreditorių interesais; tai yra teisės, kurias ÖFAB gali įgyvendinti savo interesais.

26

Todėl reikia konstatuoti, kad ieškiniai pagrindinėje byloje patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.

27

Norint atsakyti į pirmąjį–trečiąjį klausimus, reikia pažymėti, pirma, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, sąvokos „byla dėl sutarties“ ir „byla dėl delikto“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį ir 3 punktą, turi būti aiškinamos savarankiškai, iš principo remiantis šio reglamento sistema ir tikslais (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir Martinez, C-509/09 ir C-161/10, Rink. p. I-10269, 38 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

28

Antra, kadangi reglamentas tarp valstybių narių pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistą konvencijomis, susijusiomis su naujų valstybių narių prisijungimu prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), Teisingumo Teismo pateiktas Briuselio konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir reglamento nuostatoms, kai šių Bendrijos instrumentų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (žr., be kita ko, minėto Sprendimo eDate Advertising ir Martinez 39 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

29

Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnis ir 5 straipsnio 1 punkto a papunktis ir 3 punktas, reikšmingi pagrindinėje byloje, atspindi, kiek tai susiję su šiomis nuostatomis reglamentuojamu teismų jurisdikcijos nustatymu, tą pačią sistemą kaip ir Briuselio konvencijos 2 straipsnis ir 5 straipsnio 1 ir 3 punktai ir yra suformuluoti beveik identiškai. Atsižvelgiant į tokį lygiavertiškumą, reikia užtikrinti, remiantis minėto reglamento 19 konstatuojamąja dalimi, šių dviejų instrumentų aiškinimo tęstinumą (žr., be kita ko, 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Zuid-Chemie, C-189/08, Rink. p. I-6917, 19 punktą).

30

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Reglamento Nr. 44/2001 II skirsnyje numatyta bendra jurisdikcijos priskyrimo sistema yra pagrįsta principu, nustatytu jo 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį valstybėje narėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose. Ir tik nukrypstant nuo atsakovo gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos bendros taisyklės Reglamento Nr. 44/2001 II skirsnio 2 skyriuje numatytos kelios specialios jurisdikcijos taisyklės, tarp kurių yra šio reglamento 5 straipsnio 3 punktas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Zuid-Chemie 20 ir 21 punktus bei 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo BVG, C-144/10, Rink. p. I-3961, 30 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

31

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad šios specialios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos siaurai ir negalima jų aiškinti plačiau, nei minėtame reglamente aiškiai įtvirtinti atvejai (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Zuid-Chemie 22 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

32

Vis dėlto, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad sąvoka „byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, taikoma visiems ieškiniams, kuriais siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kurie nėra susiję su „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį (dėl Briuselio konvencijos aiškinimo žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Kalfelis, 189/87, Rink. p. 5565, 18 punktą; 1992 m. kovo 26 d. Sprendimo Reichert ir Kockler, C-261/90, Rink. p. I-2149, 16 punktą; 1998 m. spalio 27 d. Sprendimo Réunion européenne ir kt., C-51/97, Rink. p. I-6511, 22 punktą ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Tacconi, C-334/00, Rink. p. I-7357, 21 punktą).

33

Šiuo aspektu reikia pažymėti, pirma, kad sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, neturėtų būti suprantama kaip apimanti situaciją, kai nėra jokio vienos šalies laisvai prisiimto įsipareigojimo kitos šalies atžvilgiu. Todėl specialios jurisdikcijos taisyklės, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatytos byloms dėl sutarčių, taikymas suponuoja, kad yra nustatyta laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kito asmens atžvilgiu, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys (dėl Briuselio konvencijos aiškinimo žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler, C-27/02, Rink. p. I-481, 50 ir 51 punktus ir 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Česká spořitelna, C-419/11, 46 ir 47 punktus ir nurodytą teismų praktiką).

34

Antra, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad į deliktinę ar kvazideliktinę atsakomybę galima atsižvelgti tik su sąlyga, kad galima nustatyti priežastinį žalos ir aplinkybės, dėl kurios atsirado ši žala, ryšį (dėl Briuselio konvencijos aiškinimo žr. 1976 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Bier, vadinamojo „Mines de potasse d’Alsace“, 21/76, Rink. p. 1735, 16 punktą minėto Sprendimo Zuid-Chemie 28 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

35

Dėl ieškinių pagrindinėje byloje iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad jais siekiama ginčyti F. Koot, kaip Copperhill vadovo, atsakomybę remiantis Akcinių bendrovių įstatymo 25 skyriaus 18 straipsniu, ir Evergreen, kaip šios bendrovės akcininkės, atsakomybę remiantis nuo ribotos atsakomybės nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, nagrinėtomis Högsta domstolen praktikoje.

36

Kaip išplaukia ir iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, minėti ieškiniai grindžiami ne vienos šalies laisvai prisiimtais įsipareigojimais kitos šalies atžvilgiu, bet tvirtinimu, kad Copperhill administratorius, neatlikęs tam tikrų formalumų, skirtų šios bendrovės finansinės situacijos kontrolei, ir jos pagrindinis akcininkas nesilaikė savo teisės aktais nustatytų pareigų ir leido minėtai bendrovei toliau tęsti veiklą, nors ji neturėjo pakankamai kapitalo ir privalėjo būti likviduota. Pagal taikytinus teisės aktus šis administratorius ir akcininkas prireikus gali būti įpareigoti atsakyti už Copperhill skolas.

37

Pažymėtina, kad nors ieškiniais pagrindinėje byloje siekiama minėto administratoriaus ir akcininko atsakomybės už Copperhill skolas, jie visų pirma sudaro galimybę prisiteisti skolas, kurių minėta bendrovė negalėjo visiškai padengti, nes šios bendrovės administratorius ir akcininkas neįvykdė teisės aktuose nustatytų savo pareigų. Šiuo atveju šiais ieškiniais siekiama, kad būtų atlyginta žala, kuri atsirado dėl to, kad Toréns ir Kakelmässan atliko darbus Copperhill, tačiau paskui iš šios bendrovės negavo visos sumos, mokėtinos už tuos darbus.

38

Iš to išplaukia, kad ieškiniai pagrindinėje byloje, iš anksto nenusprendžiant dėl kitų ieškinių, kurie gali būti pareikšti bendrovės administratoriui ar akcininkui, kvalifikavimo, priskirtini Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto taikymo sričiai.

39

Šiuo atžvilgiu Švedijos ir Graikijos vyriausybės tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų ieškinių kvalifikavimas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 ir 3 punktus, turint omenyje tai, kad šiais ieškiniais siekiama nustatyti akcinės bendrovės administratoriaus ar akcininko atsakomybę už šios bendrovės skolas, turi būti grindžiamas bendrovės skolų kvalifikavimu kaip susijusių su byla dėl sutarties ir byla dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto, atsižvelgiant į konkretų atvejį.

40

Šiam aiškinimui negalima pritarti.

41

Iš tiesų toks aiškinimas lemtų kelių teismų jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kuriais ginčijamas tas pats atitinkamos bendrovės administratoriaus ar akcininko neteisėtas elgesys, atsižvelgiant į šios bendrovės skirtingų skolų, kurios gali būti tokių ieškinių dalykas, pobūdį. Esant tokiai situacijai, specialios jurisdikcijos taisyklių, skelbiamų Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 ir 3 punktuose, glaudaus ryšio tikslas, grindžiamas ypač glaudžiu ryšiu tarp sutarties ar vietos, kurioje buvo padaryta žala, ir bylą nagrinėjančio teismo (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Car Trim, C-381/08, Rink. p. I-1255, 48 punktą ir nurodytą teismų praktiką bei 2013 m. gegužės 16 d. Sprendimo Melzer, C-228/11, 26 punktą ir nurodytą teismų praktiką), prieštarauja aplinkybei, kad kompetentingo teismo nustatymas gali priklausyti nuo atitinkamos bendrovės skolų pobūdžio. Be to, reikia pažymėti, kad tiek, kiek tai susiję su atsakovu, kuris atsakingas už kito asmens skolas, toks šio reglamento 5 straipsnyje numatytų jurisdikcijos taisyklių aiškinimas nėra labai nuspėjamas, kaip reikalaujama minėto reglamento 11 konstatuojamoje dalyje.

42

Atsižvelgiant į prieš tai nurodytus samprotavimus, į pirmąjį–trečiąjį klausimus reikia atsakyti taip: sąvoka „byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, įtvirtinta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte, turi būti suprantama taip, kad ji apima akcinės bendrovės kreditoriaus pareikštus ieškinius, kuriais siekiama, kad būtų pripažinta, pirma, jos valdybos nario ir, antra, jos akcininko atsakomybė už skolą, atsižvelgiant į tai, kad jie leido minėtai bendrovei toliau tęsti veiklą, nors ji neturėjo pakankamai kapitalo ir privalėjo būti likviduota.

43

Savo ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte esanti frazė „byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ turi būti aiškinama taip, kad ji apima kreditoriaus ieškinį bendrovės akcininkui, kuris įsipareigojo padengti jos skolas.

44

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad nacionaliniai teismai turi pateikti Teisingumo Teismui faktines ir teisines aplinkybes, būtinas naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Gruber, C-249/97, Rink. p. I-5295, 19 punktas ir 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Rosado Santana, C-177/10, Rink. p. I-7907, 33 punktas).

45

Kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, siekiant pateikti tokį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, būtina, kad šis apibrėžtų pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą arba bent paaiškintų šiuos klausimus pagrindžiančias faktines prielaidas (žr., be kita ko, 2005 m. vasario 17 d. Sprendimo Viacom Outdoor, C-134/03, Rink. p. I-1167, 22 punktą; 2005 m. balandžio 12 d. Sprendimo Keller, C-145/03, Rink. p. I-2529, 29 punktą ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C-145/10, Rink. p. I-12533, 46 punktą).

46

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad savo ketvirtajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tik tai, kad Evergreen„pažadėjo“ padengti skolą Toréns ir Kakelmässan arba perduoti Copperhill reikiamą sumą, tačiau nepatikslino nei šio „pažado“ faktinių aplinkybių, nei teisinio pagrindo ar ieškinio, pareikšto minėto „pažado“ autoriui, dalyko. Esant šioms aplinkybėms prašymas priimti prejudicinį sprendimą neleidžia Teisingumo Teismui pateikti naudingo Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto išaiškinimo.

47

Todėl reikia laikyti, kad ketvirtasis klausimas yra nepriimtinas.

48

Savo penktuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar sąvoka „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“, įtvirtinta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte, turi būti aiškinama taip, kad tiek, kiek tai susiję su prašymais pripažinti akcinės bendrovės valdybos narį ir akcininką atsakingais už minėtos bendrovės skolą, ši vieta yra minėtos bendrovės buveinės valstybė narė.

49

Norint atsakyti į šiuos klausimus reikia priminti, pirma, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką specialiosios jurisdikcijos taisyklė, kuri, nukrypstant nuo atsakovo gyvenamosios vietos teismų jurisdikcijos principo, numatyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte, pagrįsta ypač glaudaus ryšio tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismo buvimu, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą šiam teismui dėl tinkamo teisingumo vykdymo ir naudingo proceso organizavimo priežasčių (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo eDate Advertising ir Martinez 40 punktą ir 2012 m. spalio 25 d. Sprendimo Folien Fischer ir Fofitec, C-133/11, 37 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

50

Iš tikrųjų bylose dėl deliktų ar kvazideliktų vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas paprastai gali geriausiai išnagrinėti bylą visų pirma dėl ginčo dalyko artumo ir dėl lengvesnio įrodymų rinkimo (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Folien Fischer ir Fofitec 38 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

51

Antra, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte esanti formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ reiškia ir tą vietą, kurioje žala tapo reali, ir tą vietą, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė, todėl atsakovui ieškinys ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme (žr. minėto Sprendimo Folien Fischer ir Fofitec 39 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Abi šios vietos gali rodyti teismo jurisdikcijai nustatyti svarbų ryšį, nes kiekviena iš jų, nelygu aplinkybės, gali suteikti ypač naudingos informacijos renkant įrodymus ir organizuojant procesą (žr. minėto Sprendimo eDate Advertising ir Martinez 41 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

52

Todėl, kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamus ieškinius, pareikštus akcinės bendrovės kreditorių šios bendrovės administratoriui ir pagrindiniam akcininkui, motyvuojant tuo, kad jie nevykdė savo teisės aktais nustatytų pareigų minėtos bendrovės atžvilgiu, vieta, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė, tiek ieškovams, tiek atsakovams turi būti ypač nuspėjama. Taip pat, esant šioms aplinkybėms, dėl tinkamo teisingumo vykdymo ir naudingo proceso organizavimo priežasčių turi būti ypač glaudus ieškovų pareikštų ieškinių ir minėtos vietos ryšys.

53

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamajai pagrindinėje byloje, kai nagrinėjami ieškiniai grindžiami tvirtinimu, kad Copperhill administratorius ir pagrindinis akcininkas nesilaikė teisės aktais nustatytų pareigų, susijusių su šios bendrovės finansinės situacijos kontrole ir jos veiklos tęsimu, nors ji neturėjo pakankamai kapitalo ir privalėjo būti likviduota, svarstytina ne minėtos bendrovės finansinė situacija ar veikla, kaip tokios, o išvada, kurią reikia padaryti dėl galimos administratoriui ir akcininkui tenkančios kontrolės pareigos nevykdymo.

54

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad laikotarpiu, kuriuo įvyko faktinės aplinkybės, Copperhill buveinė buvo Åre savivaldybėje, kuri priskiriama Östersunds tingsrätt jurisdikcijai; šioje savivaldybėje ši bendrovė minėtu laikotarpiu vykdė savo veiklą ir statė viešbutį. Esant šioms aplinkybėms panašu, kad vykdoma veikla ir su ja susijusi finansinė situacija sietina su šia vieta. Bet kuriuo atveju informacija apie šios bendrovės finansinę situaciją ir veiklą, būtina administratoriui ir akcininkui atliekant valdymo pareigas, turėjo būti prieinama minėtoje vietoje. Tai taikytina ir informacijai dėl tariamo minėtų pareigų nevykdymo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo patikrinti šios informacijos tikslumą.

55

Todėl į penktąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad sąvoka „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“, įtvirtinta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte, turi būti aiškinama taip, kad tiek, kiek tai susiję su prašymais pripažinti akcinės bendrovės valdybos narį ir akcininką atsakingais už minėtos bendrovės skolą, ši vieta yra vieta, su kuria sietina minėtos bendrovės vykdoma veikla ir su ja susijusi finansinė situacija.

56

Savo septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar aplinkybė, kad nagrinėjama reikalavimo teisė buvo perduota pirmojo kreditoriaus kitam, esant tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamosioms pagrindinėje byloje, turi reikšmės nustatant kompetentingą teismą pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą.

57

Šiuo aspektu reikia priminti, pirma, kaip tai buvo pažymėta šio sprendimo 41 punkte, kad specialios jurisdikcijos taisyklės, skelbiamos Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte, atitinka glaudaus ryšio tikslą ir yra grindžiamos ypač glaudaus ryšio tarp sutarties ar vietos, kurioje įvyko žala, ir bylą nagrinėjančio teismo buvimu. Reikia pažymėti, kad ginčas dėl reikalavimo teisės, priskirtinas „bylai dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto“, iš principo ir toliau yra glaudžiai susijęs su vieta, kur atsirado žala, nors nagrinėjamos reikalavimo teisės buvo perduotos.

58

Kita vertus, reikia pažymėti, kad pripažinimas, jog pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės perdavimas gali turėti reikšmės nustatant kompetentingą teismą remiantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktu, taip pat prieštarautų vienam iš šio reglamento tikslų, apie kurį buvo priminta jo 11 konstatuojamoje dalyje, pagal kurį jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos.

59

Atsižvelgiant į prieš tai nurodytus samprotavimus, į septintąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad aplinkybė, jog nagrinėjama reikalavimo teisė pradinio kreditoriaus buvo perduota kitam asmeniui, esant tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamosioms pagrindinėje byloje, neturi reikšmės nustatant kompetentingą teismą pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: