—

Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos, atstovaujamos Rechtsanwalt B. Blankenhorn,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir A.-M. Rouchaud-Joët,

—

Šveicarijos Konfederacijos, atstovaujamos D. Klingele,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 18 straipsnio 2 dalies ir 21 straipsnio aiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A. Mahamdia, Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos ambasados Berlyne (Vokietija) darbuotojo, ir jo darbdavės ginčą.

3

Pagal 1961 m. balandžio 18 d. Vienoje pasirašytos Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 3 straipsnio 1 dalį:

„Diplomatinės atstovybės funkcijos inter alia yra šios:

4

Reglamento Nr. 44/2001 2 konstatuojamosios dalies tekstas yra toks:

„Tam tikri skirtumai tarp jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių trukdo patikimai veikti vidaus rinkai. Nuostatos dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose suvienodinimo ir formalumų supaprastinimo, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą teismo priimtų sprendimų valstybėse narėse, kurios privalo laikytis šio reglamento, pripažinimą ir vykdymą, yra labai svarbios.“

5

Šio reglamento 8 ir 9 konstatuojamosios dalys dėl nuostatų, taikomų atsakovams, nuolat gyvenantiems trečiojoje valstybėje, suformuluotos taip:

6

Šio reglamento 13 konstatuojamoji dalis dėl visų pirma jurisdikcijos taisyklių individualių darbo sutarčių srityje suformuluota taip:

„Kalbant apie draudimo, vartotojų ir darbo sutartis, silpnesniąją šalį turėtų ginti palankesnės tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklės nei bendrosios taisyklės.“

7

Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalyje jo ratione materiae taikymo sritis apibrėžiama taip:

„Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms.“

8

Kiek tai susiję su ieškiniais, pareikštais prieš trečiojoje valstybėje nuolat gyvenantį asmenį, šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal 22 ir 23 straipsnius nustato tos valstybės narės teisė [teismų jurisdikcija kiekvienoje valstybėje narėje nustatoma pagal tos valstybės narės teisę, nebent būtų taikytinos 22 ir 23 straipsnių nuostatos].“

9

Šio reglamento 5 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla kitoje valstybėje narėje gali būti iškelta „ginčo, susijusio su filialo, agentūros arba kitokio įmonės padalinio veikla“ atveju „vietos, kurioje veikia toks filialas, agentūra arba kitoks įmonės padalinys, teismuose“.

10

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnyje, kurį sudaro 18–21 straipsniai, nurodytos jurisdikcijos taisyklės, susijusios su ginčais dėl individualių darbo sutarčių.

11

Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Bylose, susijusiose su individualiomis darbo sutartimis, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto.

2.   Jeigu darbuotojas sudaro individualią darbo sutartį su darbdaviu, kuris minėtoje valstybėje narėje nuolat negyvena, bet vienoje valstybių narių turi filialą, agentūrą arba kitokį įmonės padalinį, visuose su minėto filialo, agentūros arba įmonės padalinio veikla susijusiuose ginčuose laikoma, kad darbdavio nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje narėje.“

12

Šio reglamento 19 straipsnyje numatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam darbdaviui bylą galima iškelti:

13

Šio reglamento 21 straipsnis suformuluotas taip:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą, kuris:

14

Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos (Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland) 25 straipsnyje nurodyta:

„Bendrosios tarptautinės teisės normos yra sudėtinė federalinės teisės dalis. Jos viršesnės už įstatymus ir federalinėje teritorijoje gyvenantiems asmenims tiesiogiai sukuria teises ir pareigas.“

15

1975 m. gegužės 9 d. paskelbtos redakcijos Teismų santvarkos įstatymo (Gerichtsverfassungsgesetz) 18 straipsnyje numatyta:

„Šio įstatymo galiojimo teritorijoje įsteigtų diplomatinių atstovybių nariams, jų šeimų nariams ir asmeniniams namų ūkio darbuotojams pagal 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių Vokietijos teismų jurisdikcija netaikoma. <...>“

16

Teismų santvarkos įstatymo 20 straipsnis yra toks:

„1.   Vokietijos teismų jurisdikcija taip pat netaikoma kitų valstybių atstovams ir juos lydintiems asmenims, kurie Vokietijos Federacinės Respublikos kvietimu apsistoja [Vokietijoje ir patenka] į šio įstatymo taikymo sritį.

2.   Be to, Vokietijos teismų jurisdikcija netaikoma ir kitiems nei 1 dalyje ir 18 bei 19 straipsniuose nurodytiems asmenims, jeigu jie pagal bendrąsias tarptautinės teisės normas, remiantis tarptautinės teisės susitarimais ar kitomis teisės normomis, nuo jos yra atleisti.“

17

2005 m. gruodžio 5 d. paskelbtos redakcijos Vokietijos civilinio proceso kodekso (Zivilprozessordnung) 38 straipsnio „Leidžiamos susitarimų sąlygos dėl jurisdikcijos“ 2 dalyje nustatyta:

„Be to, dėl pirmosios instancijos teismo jurisdikcijos galima susitarti, jei bent vienos sutarties šalies atžvilgiu Vokietijos teismai neturi bendrosios jurisdikcijos. Susitarimas turi būti sudarytas raštu, o jei sudaromas žodžiu, jis turi būti patvirtintas raštu. <...>“

18

A. Mahamdia, Alžyro ir Vokietijos pilietis, gyvena Vokietijoje. 2002 m. rugsėjo 1 d. jis su Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos užsienio reikalų ministerija sudarė darbo sutartį vienų metų laikotarpiui, kuris gali būti atnaujintas, dirbti vairuotoju šios valstybės ambasadoje Berlyne.

19

Šioje prancūzų kalba surašytoje sutartyje nurodyta sąlyga dėl jurisdikcijos, kuri suformuluota taip:

„VI. Ginčų sprendimas

Skirtingų nuomonių ar ginčų dėl šios sutarties atveju jurisdikcija priklauso tik Alžyro teismams.“

20

Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, vykdydamas savo pareigas A. Mahamdia turėjo vežioti lankytojus, darbuotojus ir, kaip pavaduojantis vairuotojas, taip pat ambasadorių. Be to, jis turėjo nuvežti ambasados korespondenciją Vokietijos subjektams ir į paštą. Diplomatinį paštą paimdavo ir perduodavo kitas darbuotojas, kurį vežiodavo A. Mahamdia. Iš šios nutarties taip pat matyti, kad šalys vis dėlto nesutaria, ar jis taip pat teikė vertėjo žodžiu paslaugas.

21

2007 m. rugpjūčio 9 d. A. Mahamdia pareiškė ieškinį Alžyro Liaudies Demokratinei Respublikai Arbeitsgericht Berlin, prašydamas apmokėti viršvalandžius, tariamai dirbtus 2005–2007 m.

22

2007 m. rugpjūčio 29 d. ambasados laikinojo reikalų patikėtinio laišku A. Mahamdia atleistas iš darbo nuo 2007 m. rugsėjo 30 d.

23

Tada ieškovas prie pagrindinio savo ieškinio pateikė papildomą ieškinį Arbeitsgericht Berlin, kuriuo, pirma, ginčijo jo darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir, antra, prašė skirti kompensaciją dėl pranešimo apie atleidimą iš darbo ir išlaikyti jo darbo santykius iki ginčo pabaigos.

24

Vykstant procesui dėl atleidimo iš darbo Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika pareiškė prieštaravimą dėl Vokietijos teismų jurisdikcijos, remdamasi tarptautinėmis normomis dėl imuniteto nuo jurisdikcijos ir darbo sutartyje esančia sąlyga dėl jurisdikcijos.

25

2008 m. liepos 2 d. sprendimu Arbeitsgericht Berlin pripažino pagrįstu šį prieštaravimą, todėl atmetė A. Mahamdia ieškinį. Šis teismas nusprendė, kad pagal tarptautinės teisės normas valstybės naudojasi imunitetu nuo jurisdikcijos, vykdydamos savo suverenius įgaliojimus, ir kad ieškovo veikla, kuri turėjo funkcinį ryšį su ambasados diplomatine veikla, nepatenka į Vokietijos teismų jurisdikciją.

26

Ieškovas pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Landesarbeitsgericht Berlin-Brandenburg, kuris 2009 m. sausio 14 d. sprendimu iš dalies panaikino Arbeitsgericht Berlin sprendimą.

27

Jis pažymėjo, kad ieškovas buvo ambasados vairuotojas, jo veikla nesusijusi su valstybės atsakovės viešosios valdžios įgyvendinimu, tačiau yra pagalbinė veikla šios valstybės suvereniteto įgyvendinimo atžvilgiu. Todėl šiame ginče Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika neturi imuniteto. Be to, jis nusprendė, kad Vokietijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą, nes ambasada yra „padalinys“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 2 dalį. Todėl šio reglamento 19 straipsnyje nustatytos taisyklės yra taikytinos. Šiuo atžvilgiu jis pažymėjo, kad nors tiesa, jog „padalinys“ paprastai yra komercinės veiklos vykdymo vieta, Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 2 dalis taikytina ambasadai, nes, pirma, šiame reglamente nėra jokios nuostatos, pagal kurią valstybių diplomatinės atstovybės nepatektų į jo taikymo sritį, ir, antra, ambasada turi savo vadovybę, kuri savarankiškai sudaro sutartis, įskaitant sutartis civilinėje srityje, kaip antai darbo sutartys.

28

Landesarbeitsgericht Berlin-Brandenburg taip pat netaikė nagrinėjamoje darbo sutartyje numatytos sąlygos dėl jurisdikcijos. Jis nusprendė, kad ji neatitinka Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnyje nustatytų sąlygų, nes sudaryta prieš kylant ginčui ir pagal ją darbuotojas gali kreiptis tik į Alžyro teismus.

29

Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika pateikė kasacinį skundą Bundesarbeitsgericht, remdamasi imunitetu nuo jurisdikcijos, kuris jai turėtų būti taikomas, ir šia sąlyga dėl jurisdikcijos.

30

2010 m. liepos 1 d. sprendimu Bundesarbeitsgericht panaikino ginčijamą sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo Landesarbeitsgericht Berlin-Brandenburg. Bundesarbeitsgericht, be kita ko, nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui įvertinti ieškovo pagrindinėje byloje veiklą, remiantis pateiktais įrodymais, visų pirma susijusiais su vertimo žodžiu pareigomis, siekiant nustatyti, ar ji gali būti laikoma suvereniomis valstybės atsakovės pagrindinėje byloje funkcijomis. Be to, jeigu atlikus tyrimą paaiškėtų, kad ši valstybė nesinaudoja imunitetu nuo jurisdikcijos, jis nurodė Landesarbeitsgericht Berlin-Brandenburg nustatyti teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti ginčą pagrindinėje byloje, visų pirma atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 2 dalį ir Europos konvencijos dėl valstybių imuniteto, parengtos Europos Taryboje ir pateiktos pasirašyti valstybėms Bazelyje 1972 m. gegužės 16 d., 7 straipsnį.

31

Kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamai sutarčiai taikytina teise, Bundesarbeitsgericht nusprendė, kad apeliacinis teismas turi išsiaiškinti, ar, nesant aiškaus šalių pasirinkimo, jos netiesiogiai pripažino Alžyro teisę sutarčiai taikytina teise. Šiuo atžvilgiu rodikliai gali būti tokios aplinkybės, kaip antai sutarties kalba, ieškovo kilmė ar jo veiklos pobūdis.

32

Savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Landesarbeitsgericht Berlin-Brandenburg laikosi nuomonės, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį valstybės gali remtis imunitetu nuo jurisdikcijos tik ginčuose, susijusiuose su jų suvereniteto įgyvendinimu. Taigi pagal Bundesarbeitsgericht praktiką ginčai darbo teisės srityje tarp ambasados darbuotojų ir atitinkamos valstybės priklauso Vokietijos teismų jurisdikcijai, jeigu darbuotojas jį įdarbinusios valstybės naudai nevykdė veiklos, susijusios su šios valstybės suvereniomis funkcijomis.

33

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas „preziumuoja“, kad A. Mahamdia nevykdė tokios veiklos, nes Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika neįrodė, kad jis prisidėjo prie šių funkcijų vykdymo.

34

Be to, šis teismas mano, kad Vokietijos teismų jurisdikcija kyla iš Reglamento Nr. 44/2001 18 ir 19 straipsnių, tačiau taikant šiuos straipsnius reikia nustatyti, ar ambasada yra „filialas, agentūra ar kitoks padalinys“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 18 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų tik tokiu atveju Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika galėtų būti laikoma nuolat įsikūrusia valstybėje narėje darbdave.

35

Be to, šiuo atveju pagal Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnio 2 punktą pagrindinėje byloje nagrinėjamoje sutartyje nurodyta sąlyga dėl jurisdikcijos iš esmės negali būti taikoma siekiant išvengti Vokietijos teismų jurisdikcijos.

36

Remdamasis šiais argumentais Landesarbeitsgericht Berlin-Brandenburg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

37

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ambasada yra „padalinys“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir ar todėl šis reglamentas taikomas nustatant teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti ieškinį prieš trečiąją valstybę, pateiktą jos ambasados valstybėje narėje darbuotojo.

38

Visų pirma pažymėtina, kad Reglamentas Nr. 44/2001, kuriame įtvirtintos valstybių narių teismų jurisdikcijos nustatymo taisyklės, taikomas bet kokiems ginčams civilinėse ir komercinėse bylose, išskyrus aiškiai šiame reglamente nurodytas tam tikras bylas. Kaip matyti iš šio sprendimo 10 punkto, reglamento II skyriaus 5 skirsnyje, kurį sudaro 18–21 straipsniai, nurodytos jurisdikcijos dėl ginčų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis, jurisdikcijos taisyklės.

39

Kiek tai susiję su Reglamento Nr. 44/2001 teritorine taikymo sritimi, iš jo 2 konstatuojamosios dalies ir 2006 m. vasario 7 d. Nuomonės 1/03 (Rink. p. I-1145, 143 punktas) matyti, kad šiuo reglamentu siekiama suvienodinti valstybių narių jurisdikcijos taisykles tiek ginčams Sąjungos viduje, tiek ginčams, turintiems užsienio elementą, siekiant panaikinti kliūtis veikti vidaus rinkai, galinčias atsirasti dėl nacionalinės teisės aktų skirtumų šioje srityje.

40

Reglamente Nr. 44/2001, konkrečiai kalbant, jo II skyriuje, kuriame yra 18 straipsnis, pateikiamos taisyklės, sudarančios bendrą sistemą, kurios taikomos ne tik santykiams tarp skirtingų valstybių narių, tačiau taip pat santykiams tarp valstybės narės ir trečiosios valstybės (žr. minėtos Nuomonės 1/03 144 punktą).

41

Visų pirma šio reglamento 18 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu darbuotojas sudaro individualią darbo sutartį su darbdaviu, kuris Europos Sąjungos teritorijoje nuolat negyvena, bet vienoje valstybių narių turi filialą, agentūrą arba kitokį padalinį, nustatant jurisdikciją turintį teismą laikoma, kad šio darbdavio nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje.

42

Siekiant užtikrinti visišką šio reglamento ir, be kita ko, jo 18 straipsnio veiksmingumą, jame nurodytos teisinės sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai ir toks aiškinimas turi būti bendras visose valstybėse (šiuo klausimu, kalbant apie Briuselio konvencijos aiškinimą, žr., be kita ko, 1978 m lapkričio 22 d. Sprendimo Somafer, 33/78, Rink. p. 2183, 8 punktą).

43

Visų pirma, siekiant nustatyti požymius, apibūdinančius „filialo“, „agentūros“ ir „kitokio padalinio“ sąvokas, nurodytas Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 2 dalyje, reglamento tekste nesant patikslinimo, reikia atsižvelgti į šios nuostatos tikslą.

44

Dėl ginčų, susijusių su darbo sutartimis, Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnyje yra nurodytos taisyklės, kuriomis, kaip matyti iš šio reglamento 13 konstatuojamosios dalies, siekiama apsaugoti silpnesniąją sutarties šalį šios šalies interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Glaxosmithkline ir Laboratoires Glaxosmithkline, C-462/06, Rink. p. I-3965, 17 punktą).

45

Jomis, be kita ko, darbuotojui leidžiama savo darbdaviui iškelti bylą teisme, kuris, jo manymu, yra arčiausiai jo interesų centro, jam pripažįstant galimybę kreiptis į teismą, esantį valstybėje, kurioje jis nuolat gyvena, arba valstybėje, kurioje įprastai atliko savo darbą, arba valstybėje, kurioje yra darbdavio padalinys. Šio skirsnio nuostatomis taip pat apribojama darbdavio, kuris kelia bylą darbuotojui, galimybė pasirinkti teismą ir galimybė nukrypti nuo šiame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių.

46

Taigi, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos dėl Briuselio konvencijoje nustatytų jurisdikcijos taisyklių darbo sutarčių srityje (žr. 1982 m. gegužės 26 d. Sprendimo Ivenel, 133/81, Rink. p. 1891, 14 punktą; 1993 m. liepos 13 d. Sprendimo Mulox IBC, C-125/92, Rink. p. I-4075, 18 punktą; 1997 m. sausio 9 d. Sprendimo Rutten, C-383/95, Rink. p. I-57, 22 punktą ir 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Pugliese, C-437/00, Rink. p. I-3573, 18 punktą), Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnio nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į siekį užtikrinti tinkamą darbuotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugą.

47

Be to, siekiant užtikrinti tęstinumą tarp šio reglamento ir Briuselio konvencijos, jame nurodytas „filialo“, „agentūros“ ir „kitokio padalinio“ sąvokas reikia aiškinti pagal Teisingumo Teismo praktikoje dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 5 punkto, kuriame vartojamos tos pačios sąvokos ir nurodytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės dėl ginčų, susijusių su įmonės antrinės buveinės veikla, nurodytus kriterijus. Be to, ši nuostata pažodžiui perkelta į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 5 punktą.

48

Aiškindamas šias „filialo“, „agentūros“ ir „kitokio padalinio“ sąvokas Teisingumo Teismas išskyrė du kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar ieškinys, susijęs su vienos iš šių padalinių kategorijų veikla, susijęs su valstybe nare. Pirma, „filialo“, „agentūros“ ir „kitokio padalinio“ sąvoka leidžia teigti, kad yra operacijų centras, kuris yra pastovaus pobūdžio pagrindinės įmonės pratęsimas. Šis centras privalo turėti vadovybę ir būti materialiai aprūpintas, kad galėtų derėtis su trečiaisiais asmenimis, kuriems dėl to nereiktų kreiptis tiesiogiai į pagrindinę įmonę (žr. 1981 m. kovo 18 d. Sprendimo Blanckaert & Willems, 139/80, Rink. p. I-819, 11 punktą). Antra, ginčas turi būti susijęs arba su veiksmais, susijusiais su šių subjektų veikla, arba su jų prisiimtais įsipareigojimais pagrindinės įmonės vardu, kai šie įsipareigojimai turi būti įvykdyti valstybėje, kurioje jie yra (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Somafer 13 punktą).

49

Pagrindinėje byloje visų pirma reikia priminti, kad ambasados funkcijos, kaip matyti iš Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 3 straipsnio, iš esmės yra atstovauti atstovaujamajai valstybei, ginti jos interesus ir skatinti santykius su priimančiąja valstybe. Vykdydama šias funkcijas ambasada, kaip bet kuris kitas viešasis subjektas, gali veikti iure gestionis ir įgyti civilinio pobūdžio teises ir pareigas, be kita ko, sudariusi privatinės teisės sutartis. Taip yra, kai ji sudaro darbo sutartis su asmenimis, kurie neatlieka pareigų, susijusių su viešosios valdžios įgyvendinimu.

50

Dėl pirmojo kriterijaus, nurodyto šio sprendimo 48 punkte, reikia pažymėti, kad ambasada gali būti laikoma operacijų centru, kuris veikia pastoviai ir kuris padeda identifikuoti valstybę, kurios institucija ji yra, ir jai atstovauti.

51

Dėl antrojo kriterijaus, nurodyto pirma minėtame sprendimo punkte, akivaizdu, kad ginčo pagrindinėje byloje dalykas, t. y. ginčas darbo santykių srityje, turi pakankamą ryšį su atitinkamos ambasados veikla, kiek tai susiję su jos darbuotojų valdymu.

52

Todėl, kalbant apie valstybės vardu ambasados sudarytas darbo sutartis, ji yra „padalinys“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 2 dalį, jeigu darbuotojų, su kuriais ji sudarė šias sutartis, pareigos susijusios su valdymo veikla, kurią ambasada vykdo priimančiojoje valstybėje.

53

Vokietijos teismuose ir šiame procese dėl prejudicinio sprendimo pateiktose pastabose Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika tvirtina, kad pripažįstant priimančiosios valstybės, kurioje yra ambasada, teismo jurisdikciją būtų pažeistos paprotinės tarptautinės teisės normos dėl imuniteto nuo jurisdikcijos ir kad, atsižvelgiant į šias normas, Reglamentas Nr. 44/2001, ypač jo 18 straipsnis, netaikytinas ginčui, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

54

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus imuniteto nuo jurisdikcijos srityje nėra galimybės iškelti bylą prieš valstybę kitos valstybės teisme vykstant ginčui, kaip antai nagrinėjamasis pagrindinėje byloje. Toks valstybių imunitetas nuo jurisdikcijos įtvirtintas tarptautinėje teisėje ir pagrįstas principu par in parem non habet imperium, pagal kurį valstybei negali būti taikoma kitos valstybės jurisdikcija.

55

Tačiau, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 17–23 punktuose, pagal dabartinę tarptautinę praktiką šis imunitetas nėra absoliutus, bet visuotinai pripažįstamas, kai ginčas susijęs su iure imperii atliktais suvereniais veiksmais. Tačiau jis gali būti netaikomas, jei teisminis ieškinys susijęs su iure gestionis atliktais veiksmais, kurie nesusiję su viešosios valdžios įgyvendinimu.

56

Todėl, atsižvelgiant į šio paprotinės tarptautinės teisės principo dėl valstybių imuniteto nuo jurisdikcijos turinį, reikia manyti, kad juo nedraudžiama Reglamentą Nr. 44/2001 taikyti ginčui, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame darbuotojas prašo sumokėti kompensaciją ir ginčija jo su valstybe sudarytos darbo sutarties nutraukimą, jeigu bylą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad šio darbuotojo atliktos pareigos nesusijusios su viešosios valdžios įgyvendinimu arba jeigu dėl teisminio proceso nekyla grėsmė kliudyti valstybės saugumo interesams. Remdamasis šia išvada, ginčą nagrinėjantis teismas, kaip antai pagrindinėje byloje, taip pat gali nuspręsti, kad šis ginčas patenka į materialinę Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.

57

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, jog trečiosios valstybės ambasada, esanti valstybės narės teritorijoje, yra „padalinys“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kilus ginčui dėl darbo sutarties, kurią ji sudarė atstovaujamosios valstybės vardu, kai darbuotojo atliekamos pareigos nesusijusios su viešosios valdžios įgyvendinimu. Konkretų darbuotojo atliekamų pareigų pobūdį turi nustatyti bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas.

58

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad susitarimas dėl jurisdikcijos, sudarytas prieš kylant ginčui, patenka į šios nuostatos taikymo sritį, kai šiuo susitarimu pripažįstama išimtinė teismo, kuris nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, jurisdikcija, ir paneigiama jurisdikcija, pagrįsta šio reglamento 18 ir 19 straipsnių specialiosiomis taisyklėmis.

59

Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos nuomone, šiuo 21 straipsniu nedraudžiama darbo sutartyje numatyta sąlyga sutarties šalims priskirti jurisdikciją trečiosios valstybės teismui nagrinėti ginčus, susijusius su šia sutartimi. Nagrinėjamu atveju dėl šio pasirinkimo darbuotojo situacija nėra nepalanki ir šis pasirinkimas atitinka sutarties šalių valią, kad būtų taikoma tos pačios valstybės teisė.

60

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 13 konstatuojamosios dalies, šiomis specialiosiomis II skyriaus 5 skirsnio taisyklėmis siekiama užtikrinti tinkamą darbuotojo apsaugą. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, primintą šio sprendimo 46 punkte, aiškinant šias taisykles turi būti atsižvelgta į šį tikslą.

61

Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsniu apribojama darbo sutarties šalių galimybė sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos. Taigi toks susitarimas turi būti sudarytas po to, kai kyla ginčas, arba, jei jis sudarytas anksčiau, juo darbuotojui turi būti leidžiama iškelti bylą kituose teismuose, ne tik tuose, kuriems jurisdikcija suteikiama pagal šias taisykles.

62

Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnio tikslą, ši sąlyga, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 58 ir 59 punktuose, turi būti suprantama taip, kad tokiu susitarimu, sudarytu prieš atsirandant ginčui, turi būti suteikiama jurisdikcija nagrinėti darbuotojo pareikštą ieškinį kitiems teismams, ne tik tiems, kurie numatyti Reglamento Nr. 44/2001 18 ir 19 straipsniuose. Todėl šiuo susitarimu turi būti ne panaikinama pastarųjų teismų jurisdikcija, o išplečiama darbuotojo galimybė pasirinkti tarp kelių turinčių jurisdikciją teismų.

63

Be to, iš Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnio formuluotės matyti, kad susitarimais dėl jurisdikcijos darbuotojui gali būti „leidžiama“ iškelti bylą kituose teismuose nei nurodytieji jo 18 ir 19 straipsniuose. Darytina išvada, kad ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad sąlyga dėl jurisdikcijos galėtų būti taikoma išimtinai ir taip būtų uždrausta darbuotojui iškelti bylą teismuose, turinčiuose jurisdikciją pagal šiuos 18 ir 19 straipsnius.

64

Tikslas apsaugoti darbuotoją, kaip silpnesniąją sutarties šalį, primintas šio sprendimo 44 ir 46 punktuose, nebūtų pasiektas, jei siekiant užtikrinti šią apsaugą šiuose 18 ir 19 straipsniuose numatytų teismų jurisdikcija galėtų būti panaikinama sąlyga dėl jurisdikcijos, dėl kurios susitarta prieš kylant ginčui.

65

Be to, nei iš Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnio turinio, nei tikslo nematyti, kad tokiu susitarimu jurisdikcija negalėtų būti suteikiama trečiosios valstybės teismams, su sąlyga, kad juo nepaneigiama remiantis reglamento straipsniais pripažįstama jurisdikcija.

66

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad prieš kylant ginčui sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos patenka į šios nuostatos taikymo sritį, kiek juo darbuotojui suteikiama galimybė pradėti bylą ne tik paprastai pagal šio reglamento 18 ir 19 straipsnių specialiąsias taisykles jurisdikciją turinčiuose teismuose, bet ir kituose teismuose, įskaitant prireikus už Sąjungos ribų esančius teismus.

67

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: