1

Savo apeliaciniu skundu Melli Bank plc (toliau – Melli Bank) prašo panaikinti 2009 m. liepos 9 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) sprendimą Melli Bank prieš Tarybą (T-246/08 ir T-332/08, Rink. p. II-2629, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis atmetė jo ieškinius, pirma, bylose T-246/08 ir T-332/08 dėl 2008 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo 2008/475/EB, įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalį (OL L 163, p. 29, toliau – ginčijamas sprendimas), priedo B lentelės 4 punkto, kiek jis su juo susijęs, panaikinimo ir, antra, prireikus byloje T-332/08 dėl prašymo pripažinti, kad 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, p. 1) 7 straipsnio 2 dalies d punktas yra netaikytinas.

2

Skundžiamo sprendimo 1 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad apeliantė Melli Bank yra Jungtinėje Karalystėje įregistruota ir buveinę turinti akcinė bendrovė, kuriai leidimą vykdyti veiklą yra išdavusi ir kurios veiklą reguliuoja Financial Services Authority (Jungtinės Karalystės finansinių paslaugų sektoriaus reguliavimo institucija). Ji pradėjo vykdyti bankinę veiklą Jungtinėje Karalystėje 2002 m. sausio 1 d., reorganizavus Bank Melli Iran filialą šioje valstybėje narėje. Patronuojanti bendrovė Bank Melli Iran, kuriai priklauso visas Melli Bank kapitalas, yra Irano valstybės kontroliuojamas Irano bankas.

3

Siekdama daryti spaudimą Irano Islamo Respublikai, kad ji nutrauktų su branduolinių ginklų platinimo rizika susijusią veiklą ir branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklą (toliau – branduolinių ginklų platinimas), 2006 m. gruodžio 23 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (toliau – Saugumo Taryba) priėmė Rezoliuciją 1737 (2006).

4

Šios rezoliucijos 12 punkte Saugumo Taryba:

„[Nusprendė], kad visos valstybės turi įšaldyti lėšas, kitą finansinį turtą ir ekonominius išteklius, esančius jų teritorijoje šios rezoliucijos priėmimo dieną ar būsimus joje vėliau, kurie priklauso ar kuriuos kontroliuoja asmenys ar subjektai, numatyti priede, ar kiti asmenys ar subjektai, kurie, kaip nustatė [Saugumo] Taryba arba Komitetas, dalyvauja, yra tiesiogiai susiję ar teikia paramą, įskaitant neteisėtas priemones, Irano branduolinei veiklai, susijusiai su branduolinių ginklų platinimo rizika, ir branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklai, arba asmenys ar subjektai, veikiantys pirmiau minėtų asmenų vardu ar jų nurodymu, ar subjektai, kurie yra šių asmenų nuosavybė arba jų kontroliuojami <...>;“

5

Rezoliucijos 1737 (2006) priede išvardyti asmenys ir subjektai, užsiimantys branduolinių ginklų platinimu ir kurių lėšos bei ekonominiai ištekliai (toliau – lėšos) turi būti įšaldyti.

6

Šis sąrašas buvo atnaujintas daugeliu vėlesnių rezoliucijų, tarp kurių ir 2007 m. kovo 24 d. Saugumo Tarybos rezoliucija 1747 (2007), kuria įšaldytos Irano banko Bank Sepah ir jo dukterinės bendrovės Jungtinėje Karalystėje Sepah International plc lėšos. Saugumo Taryba nenustatė lėšų įšaldymo priemonių apeliantei.

7

Kalbant apie Europos Sąjungą, reikia nurodyti, jog Rezoliucija 1737 (2006) buvo įgyvendinta 2007 m. vasario 27 d. Tarybos bendrąja pozicija 2007/140/BUSP dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 61, p. 49).

8

Bendrosios pozicijos 2007/140 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Įšaldomos visos lėšos <...>, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso, arba kurias turi, valdo ar kontroliuoja:

9

Bendrosios pozicijos 2007/140 prieduose apeliantė neminima.

10

Kiek tai susiję su Europos bendrijos kompetencija, Rezoliucija 1737 (2006) įgyvendinta Reglamentu (EB) Nr. 423/2007, priimtu remiantis EB 60 ir 301 straipsniais, kuriame minima Bendroji pozicija 2007/140 ir kurio turinys iš esmės panašus į minėtos pozicijos turinį, o šio reglamento priede numatyti tie patys fiziniai asmenys ir subjektai.

11

Pagal šio reglamento 5 straipsnį draudžiama sudaryti tam tikrus sandorius su Irane esančiais asmenimis ar subjektais ar tam tikrus sandorius, kurių objektas skirtas naudoti šioje valstybėje.

12

Minėto reglamento 7 straipsnyje nurodyta:

„1.   Įšaldomos visos IV priede nurodytiems asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančios, jų turimos, jų valdomos arba kontroliuojamos lėšos <...>. Į IV priedą įtraukiami asmenys, subjektai ir organizacijos, kurias pagal <...> Saugumo Tarybos rezoliucijos 1737 (2006) 12 dalį [punktą] nurodė <...> Saugumo Taryba arba Sankcijų komitetas.

2.   Įšaldomos visos V priede nurodytiems asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančios, jų turimos, jų valdomos arba kontroliuojamos lėšos <...>. Į V priedą įtraukiami į IV priedą neįtraukti fiziniai ir juridiniai asmenys, subjektai ir organizacijos, kai pagal Bendrosios pozicijos 2007/140/<...> 5 straipsnio 1 dalies b punktą nustatoma, kad jie:

3.   IV ir V prieduose nurodytiems fiziniams arba juridiniams asmenims, subjektams arba organizacijoms, arba jų naudai neleidžiama nei tiesiogiai, nei netiesiogiai naudotis jokiomis lėšomis arba ekonominiais ištekliais.

4.   Draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra tiesiogiai arba netiesiogiai apeiti 1, 2 ir 3 dalyse minimas priemones.“

13

Reglamento Nr. 423/2007 V priede apeliantė neminima.

14

Šio reglamento 13 straipsnyje atitinkamiems asmenims ir subjektams nustatyta pareiga teikti kompetentingoms institucijoms įvairią informaciją ir su jomis bendradarbiauti.

15

Minėto reglamento 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta:

„2.   Taryba, veikdama kvalifikuota balsų dauguma, nustato, peržiūri ir keičia 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų, subjektų ir organizacijų sąrašą laikydamasi Tarybos nutarimų, susijusių su Bendrosios pozicijos 2007/140 <...> II priedu. V priedo sąrašas reguliariai peržiūrimas bent kas 12 mėnesių.

3.   Taryba nurodo konkrečias ir specifines priežastis, dėl kurių buvo priimti sprendimai pagal 2 dalį, ir apie jas praneša susijusiems asmenims, subjektams ir organizacijoms.“

16

Šio reglamento 16 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės nustato sankcijas už reglamento nuostatų pažeidimą.

17

2008 m. kovo 3 d. Saugumo Tarybos rezoliucijos 1803 (2008) 10 punkte numatyta, jog ji pareikalavo, kad „visos valstybės atidžiai stebėtų jų teritorijose esančių finansų įstaigų veiklą, kurioje dalyvauja bankai, kurių juridiniai adresai [buveinės] yra Irane, ypač Banque Melli ir Banque Saderat, bei jų filialai ir padaliniai užsienyje, siekiant išvengti, kad tokia veikla būtų prisidedama prie branduolinių ginklų platinimo rizikos ar jų tiekimo sistemų kūrimo veiklos“.

18

2008 m. birželio 23 d. Tarybos bendrąja pozicija 2008/479/BUSP, iš dalies keičiančia Bendrąją poziciją 2007/140 (OL L 163, p. 43), be kita ko, pakeistas Bendrosios pozicijos 2007/140 II priedas. Šiame priede pateikta A lentelė „Fiziniai asmenys“ ir B lentelė „Subjektai“.

19

Remiantis Bendrąja pozicija 2008/479, Bank Melli Iran ir Melli Bank buvo įtraukti į subjektų, kurių lėšos įšaldytos, sąrašą. Jos priedo B lentelės 5 punkto pirmame stulpelyje „Vardas ir pavardė“ nurodyta:

„Melli bankas (Bank Melli), Irano Melli bankas (Melli Bank Iran) ir visi jo filialai ir dukterinės įmonės.

20

Antrame stulpelyje „Identifikuojamoji informacija“ šalia kiekvieno atitinkamo banko pavadinimo nurodytas adresas.

21

Trečiame stulpelyje „Priežastys“ pateiktas toks tekstas:

„Teikė ar bandė teikti finansinę paramą bendrovėms, kurios užsiima prekių, skirtų Irano branduolinei ar [ir] raketų programoms, pirkimu (AIO, SHIG, SBIG, AEOI, Novin Energy Company, Mesbah Energy Company, Kalaye Electric Company ir DIO). Melli bankas sudaro palankias sąlygas Irano padidintos rizikos veiklai. Jis sudarė palankias sąlygas daugeliui pirkimų, susijusių su padidintos rizikos medžiagų tiekimu Irano branduolinei ir raketų programoms. Jis suteikė įvairių finansinių paslaugų, įskaitant akredityvų ir sąskaitų atidarymą ir tvarkymą [akredityvų sudarymą ir sąskaitų tvarkymą], subjektams, susijusiems su Irano branduoline ir raketų pramone. Daugelis pirmiau nurodytų bendrovių yra įtrauktos į [Saugumo Tarybos] rezoliucijų 1737 ir 1747 sąrašą.“

22

Ketvirtame stulpelyje „Įtraukimo į sąrašą data“ nurodyta „2008 6 23“ data.

23

2008 m. birželio 23 d. Taryba taip pat priėmė ginčijamą sprendimą. Šio sprendimo priedas pakeičia Reglamento Nr. 423/2007 V priedą. Sprendimo priede yra A lentelė „Fiziniai asmenys“ ir B lentelė „Juridiniai asmenys, subjektai ir institucijos“; abiejose šiose lentelėse yra stulpeliai, nurodyti Bendrosios pozicijos 2008/479 priede. Apeliantė nurodyta B lentelės 4 punkte. Apie ją pateikta informacija sutampa su minėtos bendrosios pozicijos priede nurodyta informacija, išskyrus įtraukimo į sąrašą datą, kuri yra 2008 m. birželio 24 d. Šis sprendimas paskelbtas 2008 m. birželio 24 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

24

2008 m. birželio 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu apeliantė pareiškė ieškinį byloje T-246/08, kuriame prašė panaikinti ginčijamo sprendimo priedo B lentelės 4 punktą, kiek jis su ja susijęs, ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

25

2008 m. rugpjūčio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu apeliantė pareiškė ieškinį byloje T-332/08, kuriame ji Bendrojo Teismo prašė:

26

Prancūzijos Respublikai, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei ir Europos Bendrijų Komisijai buvo leista įstoti į bylą Bendrajame Teisme palaikyti Tarybos reikalavimus.

27

Grįsdama savo reikalavimus apeliantė rėmėsi keliais pagrindais. Kaip pirmasis pagrindas nurodoma tai, kad Bank Melli Iran nedalyvavo finansuojant branduolinių ginklų platinimą. Antrasis pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto klaidingu aiškinimu ir taikymu, nes Taryba turėjo diskreciją. Trečiasis pagrindas, kuris pateiktas papildomai, susijęs su 7 straipsnio 2 dalies d punkto neteisėtumu pažeidus proporcingumo principą, nes pagal jį Taryba privalėjo įtraukti apeliantę į šio reglamento V priede esantį sąrašą. Ketvirtasis pagrindas susijęs su 7 straipsnio 2 dalies d punkto klaidingu aiškinimu ir taikymu, nes apeliantė nebuvo subjektas, kuris „priklauso“ patronuojančiai bendrovei „arba yra jos kontroliuojamas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Penktasis pagrindas susijęs su nediskriminavimo principo pažeidimu. Šeštasis pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti ginčijamą sprendimą pažeidimu.

28

Bendrasis Teismas pripažino pirmąjį pagrindą nepriimtinu, nes ieškinio pareiškime buvo paprasčiausia teigiama, kad Bank Melli Iran nedalyvavo finansuojant branduolinių ginklų platinimą, ir, kadangi jis buvo pateiktas vėliau, tai buvo naujas pagrindas.

29

Bendrasis Teismas paskui išnagrinėjo visus kitus pagrindus ir juos atmetė.

30

Melli Bank Teisingumo Teismo prašo:

31

Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija Teisingumo Teismo prašo:

32

Apeliacinis skundas grindžiamas keturiais pagrindais. Kaip pirmąjį pagrindą, kurį sudaro dvi dalys, apeliantė nurodo tai, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nusprendęs, kad Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktas yra privaloma nuostata, nors toks aiškinimas prieštarauja, kaip nurodyta šio pagrindo pirmoje dalyje, šios nuostatos tekstui, ir, kaip nurodyta jo antroje dalyje, proporcingumo principui. Kaip antrąjį pagrindą apeliantė nurodo tai, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad minėto 7 straipsnio 2 dalies d punktas atitinka proporcingumo principą. Trečiajame pagrinde apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą formuluodamas ir taikydamas kriterijų, pagal kurį buvo nustatoma, ar apeliantė priklausė patronuojančiai bendrovei arba buvo jos kontroliuojama. Kaip ketvirtąjį pagrindą apeliantė nurodo tai, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog Taryba įvykdė pareigą motyvuoti sprendimą įtraukti apeliantę į Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytų asmenų, subjektų ir organizacijų sąrašą.

33

Pirmojo pagrindo pirma dalis iš esmės susijusi su skundžiamo sprendimo 61–67 ir 69–70 punktais.

34

Apeliantė ginčija Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalyje pateikto žodžio „įšaldomos“ analizę, kurią Bendrasis Teismas atliko skundžiamo sprendimo 63 punkte ir po kurios jis padarė išvadą, kad Taryba neturėjo diskrecijos. Apeliantės teigimu, tai, kad minėtos 2 dalies antrame sakinyje vartojami žodžiai „kai <…> nustatoma, kad jie“, suteikia tam tikrą atspalvį anksčiau vartotam žodžiui „apima“ ir rodo, kad Taryba turi imtis vertinimo ir identifikavimo veiksmų, kad nustatytų, ar reikėjo įšaldyti priklausančių ar kontroliuojamų subjektų turtą. Be to, ši Bendrojo Teismo išvada prieštarauja skundžiamo sprendimo 64 ir 65 punktams, kuriuose jis tvirtina, kad Taryba turi įvertinti, ar buvo įvykdytos Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo sąlygos, įskaitant dukterinių bendrovių, kurios visiškai priklauso subjektams, pripažintiems dalyvaujančiais platinant branduolinius ginklus, atžvilgiu.

35

Apeliantės teigimu, Reglamente Nr. 423/2007 numatytas individualizuotas požiūris dėl įtraukimo į Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytų asmenų, subjektų ir organizacijų sąrašą, o tai pateisina Tarybai nustatytą pareigą specialiai motyvuoti kiekvieno subjekto įrašymą į šį sąrašą, kaip nurodyta šio reglamento 15 straipsnio 3 dalyje, kurios laikydamasi ji privalo nurodyti priežastis, dėl kurių, kaip ji mano, konkretus subjektas atitinka įrašymo į tokį sąrašą sąlygas.

36

Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija ginčija tokį aiškinimą.

37

Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, kad „įšaldomos visos V priede nurodytiems asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančios, jų turimos, jų valdomos arba kontroliuojamos lėšos <...>“ ir kad „į V priedą įtraukiami į IV priedą neįtraukti fiziniai ir juridiniai asmenys, subjektai ir organizacijos, kai pagal Bendrosios pozicijos 2007/140/BUSP 5 straipsnio 1 dalies b punktą nustatoma, kad jie <...> yra juridinis asmuo, subjektas arba organizacija, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja, įskaitant neteisėtas priemones, a arba b punkte nurodytas asmuo, subjektas arba organizacija, [kurie dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje, yra tiesiogiai su ja susiję arba ją remia]“.

38

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką (pagal analogiją žr. 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, Rink. p. 3781, 12 punktą ir 2010 m. vasario 23 d. Sprendimo Teixeira, C-480/08, Rink. p. I-1107, 48 punktą) aiškindamas Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą Bendrasis Teismas atsižvelgė į šios nuostatos formuluotę ir kontekstą bei į teisės aktų, kurių dalis ji yra, tikslus.

39

Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 40 punkte, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai, remdamasis Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto formuluote, nusprendė, kad pagal šią nuostatą Taryba privalėjo įšaldyti subjekto, kuris „priklauso kitam subjektui“, pripažintam dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies a arba b punktą, arba kurį „kontroliuoja toks subjektas“, lėšas , , kiekvienu atveju atskirai įvertinusi, ar atitinkamas subjektas yra „priklausantis“ nurodytam subjektui arba jo „kontroliuojamas“.

40

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 64 ir 65 punktuose teisingai nusprendė, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies įžanginėje dalyje pateiktus žodžius „kai <…> nustatoma, kad jie“, Taryba turi atskirai įvertinti, ar konkretus subjektas yra „priklausantis arba kontroliuojamas“, atsižvelgdama, be kita ko, į tokio priklausymo laipsnį arba kontrolės intensyvumą. Bendrasis Teismas minėto sprendimo 63 ir 69 punktuose taip pat teisingai pabrėžė, kad, atsižvelgiant į minėtoje Reglamento Nr. 423/2007 nuostatoje vartojamą žodį „įšaldomos“, lėšų įšaldymo priemonė subjekto, kuris, kaip pripažino Taryba, priklauso subjektui, savo ruožtu pripažintam dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus, arba yra jo kontroliuojamas, atžvilgiu privalo būti priimta ir ji neturi būti grindžiama tuo, jog tokioje platinimo veikloje dalyvauja pats priklausantis arba kontroliuojamas subjektas.

41

Šios dvi Bendrojo Teismo išvados viena kitai neprieštarauja, nes pirmoji su tam tikra diskrecija susijusi su pareiga patikrinti, ar subjektas yra „priklausantis“ nurodytam subjektui arba jo „kontroliuojamas“, o antroji – su pareiga įšaldyti tokio subjekto lėšas netikrinant, ar jis pats dalyvauja platinant branduolinius ginklus.

42

Tokiomis aplinkybėmis negalima daryti išvados, kad dėl to, jog Taryba turi diskreciją nuspręsti, ar subjektas yra priklausantis arba kontroliuojamas, ji taip pat turi diskreciją nustatyti, ar toks subjektas prisideda prie branduolinių ginklų platinimo, kad nuspręstų, ar turi būti įšaldytos jo lėšos.

43

Taip pat iš Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos motyvuoti negalima daryti jokios išvados, kad tokia diskrecija turi būti pripažįstama. Iš tiesų konkrečios ir specifinės priežastys, kurias Taryba turi nurodyti, susijusios su atitinkamų asmenų, subjektų ir organizacijų įrašymu į atitinkamą sąrašą, t. y. prireikus dalyvavimas Irano Islamo Respublikos branduolinėje veikloje, arba, kiek tai susiję su priklausančiais ar kontroliuojamais subjektais, priežastys, dėl kurių ji nusprendė, kad įvykdyta priklausymo ar kontrolės sąlyga.

44

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta ir dėl to turi būti atmesta.

45

Pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad aiškindamas Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą taip, jog pagal jį Taryba neturi diskrecijos nuspręsti, ar dukterinė bendrovė atitinka šioje nuostatoje išdėstytus kriterijus, Bendrasis Teismas pažeidė proporcingumo principą. Kaip antrąjį pagrindą ji nurodo tai, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies d punktas turi privalomąjį pobūdį, pati ši nuostata pažeistų proporcingumo principą, todėl šioje byloje turėtų būti pripažinta netaikytina pagal EB 241 straipsnį, o dėl to ginčijamas sprendimas netektų teisinio pagrindo. Pirmojo pagrindo antra dalis ir antrasis pagrindas iš esmės susiję su skundžiamo sprendimo 75, 76, 99, 102 bei 103 punktais ir jo 107–110 punktais.

46

Apeliantė kritikuoja Bendrojo Teismo argumentus, nes aiškindamas Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą jis neatsižvelgė į Saugumo Tarybos rezoliucijas. Ji primena šių rezoliucijų ryšį su šiuo reglamentu, kuris yra visų pirma aiškus iš šio reglamento 1, 2, 5 bei 6 konstatuojamųjų dalių ir Bendrosios pozicijos 2007/140 konstatuojamųjų dalių. Be to, nors Rezoliucija 1803 (2008) buvo priimta po Reglamento Nr. 423/2007, ji ypač svarbi aiškinant šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies d punktą. Iš tiesų tai, kad Saugumo Taryba apeliantės atžvilgiu nepriėmė jokių lėšų įšaldymo priemonių, bet šios rezoliucijos 10 punkte rekomendavo valstybėms „atidžiai stebėti“, rodo, kad Saugumo Tarybos rezoliucijų tikslų buvo galima veiksmingai pasiekti mažiau griežtomis priemonėmis nei lėšų įšaldymas.

47

Be to, apeliantė mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 103 punkto paskutiniame sakinyje, kad subjektų, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja subjektas, pripažintas dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus, lėšų įšaldymas yra reikalinga ir tinkama priemonė, siekiant užtikrinti prieš tokį subjektą priimtų priemonių veiksmingumą ir garantuoti, kad šios priemonės nebus apeinamos. Apeliantės teigimu, Reglamento Nr. 423/2007 5 straipsnio 1 dalyje, 7 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 13 ir 16 straipsniuose jau numatytos veiksmingos priemonės. Apeliantės manymu, Bendrasis Teismas neteisingai atmetė jos pasiūlytas alternatyvias priemones, kaip negalinčias užkirsti kelio galimiems su nustatytomis ribojamosiomis priemonėmis nesuderinamiems sandoriams. Bet kuriuo atveju, kalbant apie ex post alternatyvias priemones, buvo galima įrašyti dukterinę bendrovę į sąrašą po to, kai buvo pritaikytos šios priemonės. Priimtu sprendimu Bendrasis Teismas iškraipė proporcingumo principą ir perkėlė įrodinėjimo pareigą, pareikalavęs, kad apeliantė įrodytų visišką alternatyvių priemonių veiksmingumą.

48

Be to, apeliantės teigimu, Bendrojo Teismo kategoriškas jos argumentų dėl šių alternatyvių priemonių veiksmingumo atmetimas skundžiamo sprendimo 107 punkte buvo akivaizdžiai nepriimtinas, atsižvelgiant į jos pagrindinių teisių pažeidimo, padaryto lėšų įšaldymo priemonėmis, mastą.

49

Apeliantė pažymi, kad ginčijamame sprendime nurodytos tik dvi iš dvidešimties Bank Melli Iran dukterinių bendrovių. Ji taip pat pateikė Bendrajam Teismui kitą pavyzdį, nurodytą skundžiamo sprendimo 53 punkte, iš kurio matyti, kad Taryba įrašė patronuojančią bendrovę į aptariamą sąrašą ir nenurodė nė vienos iš jos šešių dukterinių bendrovių. Remdamasi tuo ji daro išvadą, kad Taryba turi diskreciją, kai taiko Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą, arba tokia praktika rodo pareigos įrašyti visas dukterines bendroves į šį sąrašą neproporcingumą.

50

Remdamasi tuo apeliantė daro išvadą, kad Taryba turi diskreciją ir kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai aiškino Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą taip, kad jo taikymas privalomas. Minėto 7 straipsnio 2 dalies d punktas yra mažų mažiausiai dviprasmiškas. Pagal teismo praktiką, kai antrinės teisės nuostatą galima aiškinti įvairiai, prioritetą reikia teikti Sutartį atitinkančiam aiškinimui. Šioje byloje Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neišaiškino Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto taip, kad Taryba turi diskreciją.

51

Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija mano, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai vertino aptariamos priemonės proporcingumą.

52

Iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad proporcingumo principas yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ir pagal jį reikalaujama, kad Sąjungos teisės nuostata nustatytos priemonės būtų tinkamos atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti (2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C-491/01, Rink. p. I-11453, 122 punktas; 2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimo ABNA ir kt., C-453/03, C-11/04, C-12/04 ir C-194/04, Rink. p. I-10423, 68 punktas ir 2010 m. birželio 8 d. Sprendimo Vodafone ir kt., C-58/08, Rink. p. I-4999, 51 punktas).

53

Apeliantė ginčija ne siekiamo tikslo, t. y. kovos su branduolinių ginklų platinimu Irane siekiant užtikrinti taiką ir tarptautinį saugumą, teisėtumą, bet tai, ar tinkama ir būtina įšaldyti priklausančių ar kontroliuojamų subjektų lėšas. Visų pirma ji kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis nepakankamai atsižvelgė į Saugumo Tarybos rezoliucijas, kai aiškino Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį.

54

Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad Saugumo Tarybos rezoliucijos ir Tarybos bendrosios pozicijos bei reglamentai priklauso atskiroms teisės sistemoms. Iš tiesų Jungtinėse Tautose ir Sąjungoje aktus priima pagal jų pagrindinius dokumentus – steigimo sutartis – suteiktus savarankiškus įgaliojimus turinčios institucijos (2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą, C-548/09 P, Rink. p. I-11381, 100 ir 102 punktai).

55

Minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 103 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad rengdama Bendrijos priemones, kuriomis siekiama įgyvendinti bendrojoje pozicijoje nurodytą Saugumo Tarybos rezoliuciją, Bendrija turi tinkamai atsižvelgti į atitinkamos rezoliucijos tekstą ir tikslus. Taip pat reikia atsižvelgti į Saugumo Tarybos rezoliucijos, kurią siekiama šiuo reglamentu įgyvendinti, tekstą ir tikslą (minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 104 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

56

Bendrasis Teismas atsižvelgė į Rezoliuciją 1737 (2006), nes skundžiamo sprendimo 6 punkte konstatavo, kad ji buvo įgyvendinta Reglamentu Nr. 423/2007, kurio turinys yra iš esmės tapatus Bendrosios pozicijos 2007/140 turiniui. Šiuo atžvilgiu apeliantė nepaaiškina, kaip Bendrasis Teismas būtų galėjęs prieiti prie kitokios išvados, kiek tai susiję su būtinybe įšaldyti priklausančių ar kontroliuojamų subjektų lėšas. Iš tiesų reikia konstatuoti, kad Rezoliucijos 1737 (2006) 12 punkte aiškiai numatyta, kad turi būti įšaldytos subjektų, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja Irano Islamo Respublikos branduolinėje veikloje dalyvaujantys asmenys ar subjektai, lėšos.

57

Kalbant apie Rezoliuciją 1803 (2008), reikia nurodyti, kad ja valstybės neįpareigojamos imtis konkrečių priemonių, bet jų prašoma atidžiai stebėti jų teritorijose esančių finansų įstaigų veiklą su Bank Melli Iran, siekiant išvengti, kad tokia veikla būtų prisidedama prie branduolinių ginklų platinimo riziką keliančios veiklos (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 107 punktą). Iš šios rekomendacijos negalima daryti išvados, kad nebūtina įšaldyti subjektų, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja Bank Melli Iran, lėšas.

58

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 103 punkte nusprendė, jog įšaldžius pripažinto platinant branduolinius ginklus subjekto lėšas išlieka nemaža rizika, kad jis darys spaudimą jam priklausantiems ar jo kontroliuojamiems subjektams, kad apeitų jam taikomų priemonių poveikį, ir kad šių subjektų lėšų įšaldymas yra reikalingas ir tinkamas siekiant užtikrinti priimtų priemonių veiksmingumą ir garantuoti, kad šios priemonės nebus apeinamos.

59

Antra, kalbant apie apeliantės nurodytas alternatyvias priemones, visų pirma reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 109 punkte Bendrasis Teismas atsisakė nagrinėti išankstinio sandorių tvirtinimo ir nepriklausomo atstovo priežiūros priemones ir visišką sandorių su Irano Islamo Respublika draudimą, kurie pirmą kartą nurodyti per posėdį, motyvuodamas tuo, kad jie prieštaravo Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 daliai ir 76a straipsnio 3 daliai. Skundžiamo sprendimo 107 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebuvo nustatyta, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios priežiūros ir kontrolės priemonės buvo pakankamos, atsižvelgiant į to sprendimo 103 punkte apibūdintą riziką, taigi konstatavo, kad nepateikti įrodymai, o to Teisingumo Teismas neturi tikrinti nagrinėdamas apeliacinį skundą. Kalbant apie minėto sprendimo 108 punkte nurodytas ex post priemones, Bendrasis Teismas įvertino jų veiksmingumą vertindamas faktines aplinkybes, o to Teisingumo Teismas irgi neturi tikrinti, kai nagrinėja apeliacinį skundą.

60

Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, negalima užginčyti Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 110 punkte padarytos išvados, kad apeliantės pasiūlytos alternatyvios priemonės nebuvo tinkamos nustatytam tikslui pasiekti.

61

Taip pat, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 53 punkte ir dėl skundžiamo sprendimo 111 ir 112 punktuose Bendrojo Teismo nurodytų priežasčių, minėtas teismas galėjo, nepadarydamas teisės klaidos, nuspręsti, kad, atsižvelgiant į ypatingą tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo svarbą, banko teisės verstis ekonomine veikla ir teisės į nuosavybę apribojimai, kuriuos lėmė lėšų įšaldymo priemonės, nėra neproporcingi siekiamiems tikslams.

62

Trečia, apeliantė nurodo tai, kad Taryba netaikė praktikos įšaldyti visų subjektų, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja subjektai, pripažinti dalyvaujančiais platinant branduolinius ginklus, lėšas. Tačiau Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo:

63

Bendrasis Teismas taip pat nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 76 punkte nusprendė, jog su Bendrijos aktų aiškinimu susijusi teismo praktika, kuria rėmėsi apeliantė ir kuri primenama šio sprendimo 50 punkte, nebuvo reikšminga, nes jam nekilo jokių abejonių dėl Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimo.

64

Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepažeidė proporcingumo principo nei aiškindamas Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą, nei tikrindamas šios nuostatos taikymą apeliantei. Todėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis ir antrasis pagrindas nepagrįsti ir turi būti atmesti.

65

Apeliantė kritikuoja skundžiamo sprendimo 119–129 punktus. Ji pabrėžia, kad reikia atsižvelgti į to sprendimo 121 punkte nurodytą kriterijų, pagal kurį būtina nustatyti, ar „yra nemaža tikimybė, kad apeliantė galėtų būti priversta bandyti išvengti jos patronuojančiai bendrovei nustatytų priemonių poveikio dėl to, kad ji priklauso [Bank Melli Iran]“.

66

Tačiau Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 123 punkte nusprendė, jog tik išimtinėmis aplinkybėmis galima pateisinti Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto netaikymą dukterinei bendrovei, kuri visiškai priklauso subjektui, laikomam dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus.

67

Apeliantė taip pat nurodo teisės klaidą, kurią padarė Bendrasis Teismas, kai netinkamai atsižvelgė į precedentus konkurencijos teisės srityje. Apeliantė tvirtina, kad konkurencijos teisėje taikoma prezumpcija yra nuginčijama. Be to, pagal šią teisę atitinkamos bendrovės turi teisę pateikti pastabas Komisijai, o taip nebuvo šioje byloje, nes apeliantė buvo įrašyta į aptariamą sąrašą nesuteikus jai galimybės ginčyti Tarybos poziciją.

68

Be to, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai jai pritaikė skundžiamo sprendimo 121 punkte nurodytą kriterijų. Visų pirma jis tokią klaidą padarė dėl to, kad suteikė per didelę reikšmę patronuojančio subjekto teisei skirti Melli Bank direktorius. Šiuo atžvilgiu apeliantė primena daugelį Bendrajame Teisme pateikto ieškinio pareiškimo 17 punkte nurodytų aplinkybių ir jos prekybos veiklos apribojimus ir remdamasi tuo daro išvadą, kad nebuvo būtina imtis tokios priemonės, kaip antai jos lėšų įšaldymas.

69

Apeliantės teigimu, tai, kad ginčijamame ir skundžiame sprendimuose vadovaujamasi prielaida, kad ji imsis neteisėtų veiksmų, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, nes lėšų įšaldymas prilygsta baudžiamajai sankcijai.

70

Komisija pabrėžia, kad, kiek tai irgi susiję su šiuo apeliacinio skundo pagrindu, apeliantė nenurodo, kokiuose Bendrojo Teismo argumentuose galėjo būti padaryta teisės klaida. Be to, apeliantė ginčija faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą.

71

Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija ginčija skundžiamo sprendimo 121 punkto pirmame sakinyje Bendrojo Teismo nurodytą kriterijų. Jų teigimu, Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte pateikta alternatyvi sąlyga, t. y. kad jei nustatoma, jog apeliantė visiškai priklauso Bank Melli Iran, nebereikia įrodyti, kad pastaroji apeliantę dar ir kontroliuoja. Komisijos manymu, įvairius veiksnius, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas nustato, ar egzistuoja tokia kontrolė, reikia laikyti „veikiau aspektais, kurie <…> parodo“ minėto 7 straipsnio 2 dalies d punkto ratio legis.

72

Tačiau Jungtinė Karalystė teigia, kad net jei Bendrojo Teismo taikytam kriterijui būtų pritarta, apeliantė neįrodė, kad jo argumentai buvo teisiškai klaidingi.

73

Kalbant apie konkurencijos teise grindžiamus kriterijus, kuriais rėmėsi Bendrasis Teismas, reikia nurodyti, jog Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas juos nurodė tik kaip pavyzdį.

74

Šios institucijos ir valstybės narės primena Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią lėšų įšaldymas yra laikinoji apsaugos priemonė, o ne sankcija.

75

Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta, kad turi būti įšaldytos lėšos subjektų, kurie pripažinti priklausančiais subjektams, savo ruožtu pripažintiems dalyvaujančiais platinant branduolinius ginklus, tiesiogiai su jais susijusiais ar teikiančiais jiems paramą arba jų kontroliuojamais, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 7 straipsnio 2 dalies a arba b punktą. Šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į Rezoliucijos 1737 (2006) 12 punktą, kuriame numatyta, kad turi būti įšaldytos lėšos subjektų, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja asmenys ar subjektai, pripažinti dalyvaujančiais platinant branduolinius ginklus, tiesiogiai su jais susiję ar teikiantys jiems paramą.

76

Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte numatyti du alternatyvūs kriterijai, t. y. priklausymas ir kontrolė. Iš ginčijamo sprendimo ir Tarybos per posėdį Bendrajame Teisme pateiktų pastabų, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 120 punkte, matyti, kad apeliantės lėšos buvo įšaldytos dėl to, kad ji buvo subjektas, „priklausantis“Bank Melli Iran. Taigi Bendrasis Teismas teisingai nusprendė tik patikrinti, ar Melli Bank priklauso Bank Melli Iran.

77

Apeliantė neginčija, kad ji visiškai priklauso Bank Melli Iran. Tačiau ji mano, kad Bendrasis Teismas tinkamai teisiškai nepatikrino, ar dėl to, kad apeliantė priklausė Bank Melli Iran, buvo nemaža tikimybė, kad ji galėjo būti priversta bandyti išvengti jos patronuojančiai bendrovei nustatytų priemonių poveikio, ir nurodo skundžiamo sprendimo 121 punkto pirmą sakinį.

78

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, nepaisant aiškios Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotės, aiškinamos atsižvelgiant į Rezoliucijos 1737 (2006) 12 punktą, ir to, kad apeliantė neneigė, jog visiškai priklausė Bank Melli Iran, Bendrasis Teismas nusprendė, kad būtina atlikti papildomą patikrinimą.

79

Taip nusprendęs jis neteisingai pritaikė Sąjungos teisę. Iš tiesų, kai subjektas 100 % priklauso subjektui, kuris laikomas dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus, Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta priklausymo sąlyga yra įvykdyta.

80

Tačiau tokia teisės klaida nelemia skundžiamo sprendimo panaikinimo, nes bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas atmetė apeliantės pagrindą.

81

Priešingai, nei teigia apeliantė, priemonė, kuri jos atžvilgiu priimta dėl jos visiško priklausymo Bank Melli Iran, nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą priimtos lėšų įšaldymo priemonės konkrečiai nesietinos su savarankiškais tokio subjekto, kaip antai apeliantė, veiksmais, dėl to nereikalaujama, kad jos veiksmai prieštarautų šio reglamento nuostatoms.

82

Todėl trečiasis pagrindas yra nepagrįstas.

83

Apeliantė ginčija Bendrojo Teismo argumentus, išdėstytus skundžiamo sprendimo 143–151 punktuose. Ji primena, kad atitinkamas asmuo apie jo nenaudai priimto akto motyvus turi sužinoti tuo pačiu metu kaip ir apie tokį aktą, ir pažymi, kad šioje byloje ginčijamame sprendime nebuvo nurodyta jokia „konkreti ir specifinė priežastis“, kaip reikalaujama Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje. Dublike ji nurodo, kad apie minėtą sprendimą jai turėjo būti pranešta.

84

Pirma, apeliantės teigimu, nepakako to, kad Taryba ginčijamame sprendime nurodė, kad jis priimtas pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį, nes šioje nuostatoje nurodyti keli atvejai, kai Taryba būtų galėjusi įtraukti apeliantę į aptariamą sąrašą.

85

Antra, visiškai nebuvo nurodyta, kodėl Taryba nusprendė, kad buvo nemaža tikimybė, jog apeliantė galėtų būti priversta bandyti išvengti jos patronuojančios bendrovės įrašymo į šį sąrašą poveikio.

86

Trečia, apeliantė tvirtina, kad Bendrojo Teismo teiginys, jog Taryba netiesiogiai nusprendė, kad apeliantė priklausė savo patronuojančiai bendrovei, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą, todėl ji buvo įtraukta į šį sąrašą, yra skubota išvada, kurio visiškai nepagrindžia ginčijamo sprendimo tekstas.

87

Ketvirta, apeliantė teigia, kad galimybė pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo nepaneigia to, kad Taryba neįvykdė pareigos motyvuoti šį sprendimą.

88

Penkta, apeliantė pažymi, kad ji susirašinėjo su Taryba, kad išsiaiškintų, kodėl buvo įtraukta į aptariamą sąrašą ir kodėl įšaldytos jos lėšos, tačiau Taryba atsisakė atsiųsti jos bylą.

89

Taryba, Prancūzijos Respublika ir Komisija ginčija pagrindo, susijusio su nepranešimu apie ginčijamą sprendimą, priimtinumą.

90

Komisija pažymi, kad apeliantė neginčija skundžiamo sprendimo 146 punkte Bendrojo Teismo nurodyto principo, pagal kurį, be pareigos nurodyti teisinį pagrindą, Tarybos pareiga pateikti motyvus susijusi su aplinkybe, jog atitinkamas subjektas priklausė subjektui, pripažintam dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus, arba buvo jo kontroliuojamas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a arba b punktą.

91

Šiuo atžvilgiu Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija mano, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 147 ir paskesniuose punktuose nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, jog ginčijamas sprendimas buvo pakankamai motyvuotas. Visų pirma dėl to, kad minėto sprendimo priedo B lentelės 4 punkte buvo nurodyta Melli Bank, apeliantė galėjo suprasti, kad lėšos buvo įšaldytos dėl to, kad ji buvo Bank Melli Iran dukterinė bendrovė.

92

Visų pirma reikia atmesti apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su tuo, kad buvo nepranešta apie ginčijamą sprendimą. Iš tiesų, kaip savo išvados 66 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šis pagrindas nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme. Nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas iš esmės kompetentingas tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų teisinius vertinimus (2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-544/09 P, 63 punktas).

93

Kiek tai susiję su pareiga motyvuoti, apeliantė neginčija principo, pagal kurį ši pareiga turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, kurį Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 143–145 punktuose. Tačiau ji tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijamas sprendimas buvo pakankamai motyvuotas ir kad buvo įvykdyta Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga nurodyti konkrečias bei specifines šio sprendimo priežastis.

94

Skundžiamo sprendimo 147 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Taryba ir ginčijamo sprendimo pavadinime, ir jo 2 konstatuojamojoje dalyje nurodė šio sprendimo priėmimo teisinį pagrindą, t. y. Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį, o minėto sprendimo priedo B lentelės 4 punkte tai, kad Bank Melli Iran dalyvavo platinant branduolinius ginklus, ir tai, kad apeliantė buvo viena iš šios bendrovės filialų ir dukterinių bendrovių.

95

Priešingai, nei tvirtina apeliantė, Bendrasis Teismas ginčijamame sprendime nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, jog nebuvo būtina patikslinti, kad ginčijamas sprendimas, kiek jis su ja susijęs, buvo priimtas taikant minėto reglamento 7 straipsnio 2 dalies d punktą, nes jame buvo nurodyti Bank Melli Iran filialai ir dukterinės bendrovės.

96

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 148 punkte nusprendė, kad, atsižvelgiant į jo nurodytą teismo praktiką, susijusią su pareiga motyvuoti, pakako nurodyti, jog apeliantė buvo Bank Melli Iran dukterinė bendrovė, o apie tai apeliantė tikrai žinojo ir to niekada neginčijo.

97

Kalbant apie galimybę pareikšti ieškinį, reikia nurodyti, kad apeliantės argumentas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu. Iš tiesų Bendrasis Teismas to sprendimo 151 punkte nenurodė vien to, kad apeliantė galėjo pareikšti ieškinį, bet išsamiai išdėstė byloje T-246/08 pareikšto ieškinio turinį, kad pagrįstų savo išvadą, jog motyvai buvo pakankami, ir šiuo atžvilgiu pažymėjo, kad pareikšdama ieškinį apeliantė žinojo, jog tarp jos lėšų įšaldymo ir dalyvavimo platinant branduolinius ginklus, kuriuo kaltinama jos patronuojanti bendrovė Bank Melli Iran, buvo ryšys.

98

Kalbant apie argumentą, kad Taryba neatsiuntė bylos, pasakytina, kad jis nereikšmingas nagrinėjant apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti ginčijamą sprendimą pažeidimu, nes Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, nusprendė, kad, atsižvelgiant į susijusią teismo praktiką, minėtas sprendimas buvo pakankamai motyvuotas.

99

Darytina išvada, kad ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

100

Kadangi nebuvo patenkintas nė vienas apeliantės pateiktas apeliacinio skundo pagrindas, apeliacinį skundą reikia atmesti.

101

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio reglamento 69 straipsnio 2 dalį, kuri taikoma apeliaciniam procesui pagal reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija prašė priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas ir ši bylą pralaimėjo, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: