Byla C‑435/10
J.C. van Ardennen
prieš
Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen
(Centrale Raad van Beroep prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Direktyva 80/987/EEB – Darbuotojų apsauga darbdaviui tapus nemokiam – Išmoka bankroto atveju – Mokėjimas tik tuo atveju, jei asmuo užsiregistruoja kaip ieškantis darbo“
Sprendimo santrauka
Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Darbuotojų apsauga darbdaviui tapus nemokiam – Direktyva 80/987 – Garantijų institucijų pareigos apmokėti įsiskolinimus ribojimas
(Tarybos direktyvos 80/987, iš dalies pakeistos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74, 3 ir 4 straipsniai)
Direktyvos 80/987 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2002/74, 3 ir 4 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės nuostatas, kuriose darbuotojo, kurio darbdavys yra nemokus, galimybė visiškai pasinaudoti teise į darbo užmokesčio įsiskolinimo apmokėjimą siejama su pareiga užsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui.
Tik išimtiniais atvejais valstybės narės, remdamosi Direktyvos 80/987 4 straipsniu, gali riboti šios direktyvos 3 straipsnyje nurodytą pareigą apmokėti įsiskolinimus. Šis 4 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai ir atsižvelgiant į jo socialinį tikslą, t. y. užtikrinti minimalią visų darbuotojų apsaugą. Todėl atvejai, kada leidžiama apriboti garantijų institucijų pareigą apmokėti įsiskolinimus, yra griežtai išvardyti Direktyvoje 80/987, o atitinkamos jos nuostatos turi būti aiškinamos siaurai, atsižvelgiant į išimties pobūdį ir šios direktyvos tikslą. Atsižvelgiant į tai reikia konstatuoti, kad Direktyvos 80/987 tikslui prieštarautų toks jos, būtent 3 ir 4 straipsnių, aiškinimas, kad darbuotojui dėl pareigos užsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui per numatytą terminą nesilaikymo neginčijami ir nacionaliniais teisės aktais pripažįstami darbo užmokesčio įsiskolinimai būtų sumažinti konkrečiu dydžiu ir automatiškai, taip pat jis negalėtų pasinaudoti darbo užmokesčio praradimo, kurį jis iš tikrųjų patyrė atitinkamu laikotarpiu, garantija.
(žr. 30 ir 31, 34 ir 35, 39 punktus ir rezoliucinę dalį)
TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. lapkričio 17 d.(*)
„Direktyva 80/987/EEB – Darbuotojų apsauga darbdaviui tapus nemokiam – Išmoka bankroto atveju – Mokėjimas tik tuo atveju, jei asmuo užsiregistruoja kaip ieškantis darbo“
Byloje C‑435/10
dėl Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. rugsėjo 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
J. C. van Ardennen
prieš
Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, teisėjai A. Prechal, K. Schiemann (pranešėjas), L. Bay Larsen ir E. Jarašiūnas,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. rugsėjo 8 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen, atstovaujamos M. Mollee,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir M. Noort,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir F. Wilman,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo (OL L 283, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 217) su pakeitimais, padarytais 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB (OL L 270, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 261, toliau – Direktyva 80/987), 4, 5 ir 10 straipsnių išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp J. C. van Ardennen ir Raad van Bestuur van het Uitvoeringsinstituut Werknemersverzekeringen (Pagal darbo sutartį dirbančių asmenų draudimo valdymo instituto valdyba, toliau – UWV) dėl pastarosios atsisakymo išmokėti visą išmoką bankroto atveju, nes ieškovas per nustatytą terminą neužsiregistravo Centrale organisatie voor Werk en Inkomen (Centrinė darbo ir pajamų organizacija, toliau – CWI) kaip ieškantis darbo asmuo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisės aktai
3 Pagal Direktyvos 80/987 3 straipsnį:
„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos, laikantis 4 straipsnio reikalavimų, užtikrintų darbuotojams nesumokėtų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, patenkinimą, įskaitant, jeigu numatyta nacionalinės teisės aktais, išeitines išmokas dėl nutrauktų darbo santykių.
Reikalavimai, kuriuos perėmė garantijų institucija, yra neapmokėti su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai už laikotarpį iki valstybių narių nustatytos datos ir (arba), kai kuriais atvejais, po jos.“
4 Šios direktyvos 4 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės turi teisę apriboti 3 straipsnyje nurodytų garantijų institucijų atsakomybę.
2. Jeigu valstybės narės pasinaudoja 1 dalyje nurodyta galimybe, jos nurodo laikotarpio, už kurį garantijų institucija turi patenkinti neapmokėtus reikalavimus, trukmę. Tačiau jis negali būti trumpesnis nei laikotarpis, apimantis paskutinių trijų mėnesių darbo santykių iki ir (arba) po 3 straipsnyje nurodytos datos, darbo užmokestį. Valstybės narės šį minimalų trijų mėnesių laikotarpį gali įskaityti į atskaitinį laikotarpį, kuris būtų ne trumpesnis kaip šeši mėnesiai.
Valstybės narės, kurių atskaitinis laikotarpis ne trumpesnis kaip 18 mėnesių, gali iki aštuonių savaičių sutrumpinti laikotarpį, už kurį garantijų institucija turi patenkinti neapmokėtus reikalavimus. Tokiu atveju apskaičiuojant minimalų laikotarpį remiamasi tais laikotarpiais, kurie yra palankiausi darbuotojui.
3. Be to, valstybės narės gali nustatyti maksimalų garantijų institucijos mokėjimų dydį. Šis dydis negali būti mažesnis už tą, kuris socialiniu atžvilgiu atitinka šioje direktyvoje nustatytą socialinį tikslą.
Jeigu valstybės narės pasinaudoja šia galimybe, jos apie metodus, taikomus maksimaliam dydžiui nustatyti, praneša Komisijai.“
5 Pagal minėtos direktyvos 5 straipsnį:
„Valstybės narės išsamias garantijų institucijų organizavimo, finansavimo ir veiklos taisykles nustato pagal šiuos principus:
a) institucijų turtas turi būti atskirtas nuo darbdavio apyvartinio kapitalo ir jam negali būti taikomi procesiniai veiksmai dėl jo nemokumo;
b) darbdaviai prisideda prie garantijų institucijų finansavimo, išskyrus jei jas finansuoja tik valdžios institucijos;
c) garantijų institucijų įsipareigojimai nepriklauso nuo to, ar įvykdyti visi jų finansavimo įsipareigojimai.“
6 Direktyvos 80/987 10 straipsnyje nurodyta:
„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės:
a) imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti;
b) panaikinti arba apriboti 3 straipsnyje nurodytus mokėjimo įsipareigojimus arba 7 straipsnyje nurodytą garantijos įsipareigojimą, jeigu šių įsipareigojimų vykdymas yra nepagrįstas dėl tam tikrų ryšių tarp darbuotojo ir darbdavio, o taip pat dėl jų bendrų interesų, atsiradusių jiems susitarus, egzistavimo;
c) panaikinti arba apriboti 3 straipsnyje nurodytą atsakomybę arba 7 straipsnyje nurodytą garantijos įsipareigojimą tais atvejais, kai darbuotojas, pats arba kartu su savo artimais giminaičiais, buvo didelės darbdavio įmonės ar verslo dalies savininku ir darė didelę įtaką jos veiklai.“
Nacionalinės teisės aktai
7 Nedarbo įstatymo (Werkloosheidswet, toliau – WW) IV skyrius susijęs su įsipareigojimų, kylančių iš darbo santykių, perėmimu darbdaviui tapus nemokiam. Pagal WW 61 straipsnį, esantį minėtame IV skyriuje, teisę į išmoką turi visi darbuotojai, kurie iš darbdavio, kuriam iškelta bankroto byla, gali reikalauti atlyginimo, atostogų kompensacijos arba atostogų priedo.
8 WW 64 straipsnyje numatyta:
„1. Išmoka pagal šį skyrių apima:
a. atlyginimą už daugiausia trylika savaičių iki:
1) dienos, kurią nutraukiami darbo santykiai dėl atleidimo iš darbo;
2) dienos, kurią nutraukiami darbo santykiai abipusiu sutarimu;
3) dienos, kurią darbo santykiai pasibaigė arba
4) dienos, kurią nutraukiama sutartis;
b. atlyginimą už maksimalų laikotarpį, kurį sudaro darbuotojui taikomas įspėjimo apie atleidimo iš darbo terminas <...>
c. atostogų kompensaciją, atostogų priedą ir sumas, kurias turi sumokėti darbdavys remdamasis darbo santykiais su trečiaisiais asmenimis <…>“
9 Pagal WW 65 straipsnį:
1. Išmoka pagal 64 straipsnį visiškai neapima:
a) pajamų, gaunamų iš darbuotojo veiklos arba veiklos, į kurią atsižvelgiant jis nelaikomas darbuotoju, vykdomos 64 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytu laikotarpiu;
<...>“
10 Iš Registracijos CWI reglamento (Besluit registratie CWI, Nederlandse Staatscourant, 2002, Nr. 229) 2 straipsnio 1 dalies matyti, kad darbuotojas, turintis teisę į išmoką pagal WW IV skyrių, privalo vėliausiai pirmą darbo dieną po dienos, kurią prasideda įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminas pagal WW 64 straipsnio 2 dalies b punktą, užsiregistruoti CWI.
11 Bankroto įstatymo (Faillissementswet) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„1. Pas bankrutuojančius darbdavius dirbantys darbuotojai gali nutraukti darbo sutartį ir jų darbo santykius gali nutraukti ir bankroto administratorius, tačiau net laikantis sutartinių arba įstatyme nustatytų terminų bet kuriuo atveju darbo sutartį galima nutraukti per šešias savaites. <...>“
12 UWV priemonių reglamento (Maatregelenbesluit UWV, Nederlandse Staatscourant, 2004, Nr. 163) 3 straipsnyje nustatyta:
„<...>
Jeigu nepakanka raginimo, neįvykdžius WW nurodytos pirmosios kategorijos pareigos arba netinkamai ją įvykdžius <...> dydis ir trukmė yra tokie:
<...>
c. 20 % už vėlavimo laikotarpį ne ilgesnį nei 52 savaitės, jei nustatytas terminas yra praleistas daugiau nei <...> kalendorinių dienų.“
Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai
13 J. C. van Ardennen nuo 1985 m. rugpjūčio 1 d. dirbo įmonėje Fruit Sellers International BV, o jai 2006 m. lapkričio 28 d. buvo paskelbtas bankrotas. J. C. van Ardennen buvo išmokėtas visas darbo užmokestis, neliko jokių darbo užmokesčio įsiskolinimų.
14 Nesėkmingai pabandęs įsteigti savo įmonę, J. C. van Ardennen 2007 m. gegužės 15 d. užsiregistravo CWI ir 2007 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą dėl bedarbio išmokos. Kaip asmuo, ieškantis darbo, jis užsiregistravo tik 2007 m. gegužės 29 d.
15 2007 m. birželio 7 d. J. C. van Ardennen pateikė UWV prašymą skirti išmoką bankroto atveju.
16 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimu UWV paskyrė J. C. van Ardennen nesumokėtą išmoką bankroto atveju nuo 2006 m. lapkričio 29 d. iki 2007 m. vasario 12 d. Remiantis UWV pateiktais paaiškinimais, šis laikotarpis atitinka WW 64 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminą. Ši išmoka apėmė šias sumas: 26 505,15 euro atskaičius mokesčius kaip darbo užmokestis, išlaidos automobiliui ir kompensacija už nepanaudotas atostogas bei 1200 eurų neatskaičius mokesčių kaip išmoka atlyginant veiklos sąnaudas.
17 Vis dėlto UWV šią sumą sumažino 20 % pritaikiusi WW IV skyrių dėl to, kad J. C. van Ardennen per nustatytą terminą neužsiregistravo kaip darbo ieškantis asmuo.
18 J. C. van Ardennen skundą UWV atmetė 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimu, remdamasi tuo, kad WW nustatyta pareiga užsiregistruoti CWI kaip darbo ieškančiam asmeniui ir šią registraciją nuolat atnaujinti.
19 Dėl šio sprendimo J. C. van Ardennen Rechtbank pateiktas ieškinys dėl tos pačios priežasties buvo pripažintas nepagrįstu; dėl pastarojo sprendimo J. C. van Ardennen pateikė apeliacinį skundą Centrale Raad van Beroep.
20 Remiantis UWV paaiškinimais, pagal WW 65 straipsnį šio įstatymo 64 straipsnyje numatyta išmoka visiškai neapima pajamų, gautų iš veiklos, vykdomos atitinkamu laikotarpiu. UWV tvirtina, kad pareiga užsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui nustatyta siekiant padidinti atitinkamo darbuotojo galimybes susirasti darbą per minėtą laikotarpį ir taip sumažinti garantijų fondo įsipareigojimus.
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad tokia pareigos užsiregistruoti ratio legis kelia klausimą, ar pajamos iš veiklos, kurias asmuo gauna tuo laikotarpiu, per kurį jis turi teisę į išmoką bankroto atveju, gali būti išskaitomos iš šios išmokos. Jis daro nuorodą į 1997 m. liepos 10 d. Sprendimą Maso ir kt. (C‑373/95, Rink. p. I‑4051), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė negali uždrausti sudėti Direktyva 80/987 užtikrinamas sumas ir tokias išmokas, kaip minėtoje byloje nagrinėta mobilumo išmoka, nes pastarosios nesusijusios su darbo sutartimi ar darbo santykiais, kadangi mokamos tik atleidus darbuotoją, todėl jomis neatlyginama už remiantis darbo santykiais suteiktas paslaugas.
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš šio sprendimo netiesiogiai galima daryti išvadą, jog toks sudėjimas gali būti draudžiamas, jei būtų kalbama apie atlyginimą už veiklą atitinkamu laikotarpiu.
23 Šis teismas mano, kad Direktyvos 80/987 4 straipsnio 3 dalimi tokia taisyklė dėl draudimo sudėti leidžiama. Tai, kad iš bankroto išmokos atskaitomos pajamos, susijusios su per įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpį faktiškai vykdyta veikla, taip pat gali būti pateisinama atsižvelgiant į Bankroto direktyvos tikslą, nes dėl to nepažeidžiama minėta direktyva užtikrinama minimali apsauga.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad remdamosi Direktyvos 80/987 4, 5 ir 10 straipsniais valstybės narės gali ne tik nustatyti išsamias garantijų institucijų organizavimo, finansavimo ir veiklos taisykles, bet ir tam tikromis aplinkybėmis apriboti šia direktyva siekiamą darbuotojų apsaugą (dėl tam tikrų senaties terminų taikymo žr. 2003 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pflücke, C‑125/01, 30–34 punktus ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Visciano, C‑69/08, 39 punktą). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria negalintis aiškiai nustatyti, ar pareiga užsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui yra nuostata, kurią apskritai gali priimti valstybė narė, remdamasi šiomis Direktyvos 80/987 nuostatomis.
25 Abejodamas dėl pareigos užsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui, kad būtų skirta išmoka bankroto atveju, ir dėl šios išmokos sumažinimo užsiregistravus pavėluotai suderinamumo su Direktyvos 80/987 nuostatomis Centrale Raad van Beroep nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar direktyvą [80/987], ypač jos 4, 5 ir 10 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad su ja apskritai nesuderinamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį darbuotojas, siekiantis (visiškai) įgyvendinti savo teisę į perimtus nepatenkintus darbo užmokesčio reikalavimus darbdavio bankroto atveju, privalo vėliausiai kitą darbo dieną po tos, kurią jo darbo santykiai nutraukiami arba turėjo būti teisėtai nutraukti, užsiregistruoti kaip darbo ieškantis asmuo?
Neigiamai atsakius į šį klausimą:
2. Ar direktyvą [80/987], ypač jos 4, 5 ir 10 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad su ja nesuderinamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį ši registracijos pareiga taikoma ir tiems darbuotojams, kurie įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu dirba savo įmonėje arba vykdo profesinę veiklą?
3. Ar direktyvą [80/987], ypač jos 4, 5 ir 10 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad su ja nesuderinamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį (laiku) neatlikus šios registracijos pareigos gali būti sumokėta ne visa išmoka bankroto atveju, nes nustatant priemonės dydį ir trukmę atsižvelgiama ir į vėlesnį momentą, kuriuo ši pareiga atliekama?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
26 Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 80/987 nuostatos turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinį reglamentavimą, pagal kurį darbuotojo galimybė darbdavio bankroto atveju visiškai įgyvendinti savo teisę į perimtus nepatenkintus darbo užmokesčio reikalavimus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, siejama su prievole užsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui.
27 Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog Direktyvos 80/987 socialinis tikslas – užtikrinti minimalią visų darbuotojų apsaugą Europos Sąjungos lygiu darbdaviui tapus nemokiam, apmokant nepatenkintus reikalavimus, kylančius iš darbo sutarčių ar darbo santykių ir susijusius su darbo užmokesčiu už konkretų laikotarpį (žr. 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Barsotti ir kt., C‑19/01, C‑50/01 ir C‑84/01, Rink. p. I‑2005, 35 punktą ir minėto Sprendimo Visciano 27 punktą).
28 Būtent dėl to Direktyvos 80/987 3 straipsniu valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos, laikydamosi šios direktyvos 4 straipsnio reikalavimų, garantuotų darbuotojams minėtų neapmokėtų reikalavimų apmokėjimą.
29 Kalbant apie ginčą pagrindinėje byloje, iš bylos medžiagos matyti, kad J. C. van Ardennen buvo visiškai atsisakyta išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, atitinkantį WW 64 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminą, nes jis pavėlavo užsiregistruoti kaip ieškantis darbo asmuo.
30 Reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog J. C. van Ardennen kreipimasis į garantijų fondą pagrįstas neginčijama ir Nyderlandų teisės aktuose, t. y. WW 64 straipsnio 1 dalies b punkte, pripažįstama skola. Tokios objektyviai žiūrint bankrutavusio darbdavio skolos apmokėjimas numatytas Direktyvos 80/987 3 straipsnyje ir yra garantuojamas šia direktyva.
31 Šiuo klausimu reikia priminti, kad tik išimtiniais atvejais valstybės narės, remdamosi Direktyvos 80/987 4 straipsniu, gali apriboti šios direktyvos 3 straipsnyje numatytą mokėjimo pareigą. Toks ribojimas galimas kalbant tiek apie laikotarpio, kuris suteikia teisę į mokėjimą, trukmę pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, tiek apie tokio mokėjimo dydį pagal tos pačios direktyvos 4 straipsnio 3 dalį.
32 Toje pačioje Direktyvos 80/987 4 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad jeigu valstybė narė pasinaudoja galimybe nustatyti minėtą dydį, apie tai ji turi pranešti Komisijai.
33 Iš bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai nenumato atlyginimo dydžio, taigi juos priimant nebuvo pasinaudota Direktyvos 80/987 4 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe.
34 Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 80/987 4 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai ir atsižvelgiant į jo socialinį tikslą, t. y. užtikrinti minimalią visų darbuotojų apsaugą (žr. 1998 m. liepos 14 d. Sprendimo Regeling, C‑125/97, Rink. p. I‑4493, 20 punktą). Todėl atvejai, kada leidžiama nepaisyti garantijų institucijų pareigos apmokėti įsiskolinimus, yra griežtai išvardyti Direktyvoje 80/987, o atitinkamos jos nuostatos turi būti aiškinamos siaurai, atsižvelgiant į išimties pobūdį ir šios direktyvos tikslą.
35 Atsižvelgiant į tai reikia konstatuoti, kad Direktyvos 80/987 tikslui prieštarautų toks jos, ypač 3 ir 4 straipsnių, aiškinimas, kad darbuotojui, esančiam tokioje padėtyje kaip apeliantas pagrindinėje byloje, dėl pareigos užsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui per pagrindinėje byloje nagrinėjamame nacionaliniame teisės akte numatytą terminą nesilaikymo darbo užmokesčio įsiskolinimai būtų sumažinti konkrečiu dydžiu ir automatiškai, taip pat jis negalėtų pasinaudoti darbo užmokesčio praradimo, kurį jis iš tikrųjų patyrė atitinkamu laikotarpiu, garantija.
36 Be to, kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytą teismų praktiką, kuri paminėta šio sprendimo 24 punkte, reikia pažymėti, kad, kaip teisingai nurodė Komisija, pagrindinėje byloje nagrinėjama pareiga per nustatytą terminą užsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui, dėl kurios nesilaikymo sumažinama išmoka bankroto atveju, negali būti lyginama su naikinamuoju ar senaties terminu pateikti prašymą dėl išmokos bankroto atveju.
37 Taip pat svarbu pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos išmokos nėra sumos, kuriomis viršijamas Direktyvos 80/987 socialinis tikslas, t. y. išmokos, kurias pagal šios direktyvos 4 straipsnį leidžiama riboti (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Barsotti ir kt. 34 punktą). Todėl, nepaisant to, ar Direktyva 80/987 draudžia nuostatą, numatančią, kad pajamos, kurias realiai gavo suinteresuotasis asmuo per įspėjimo laikotarpį, išskaitomos iš išmokos sumos, nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią fiksuotu dydžiu ir automatiškai sumažinama darbo užmokesčio įsiskolinimų suma, tiesiogiai pažeidžia minimalią apsaugą, kurią darbdavio nemokumo atveju siekiama užtikrinti Direktyva 80/987.
38 Be to, nors Direktyvos 80/987 10 straipsniu valstybėms narėms leidžiama imtis būtinų priemonių išvengti piktnaudžiavimui, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikiama jokių įrodymų dėl piktnaudžiavimo, kurio būtų galima išvengti pagrindinėje byloje nagrinėjama pareiga užsiregistruoti. Be to, per posėdį UWV aiškiai patvirtino, kad ši pareiga nėra grindžiama minėtu 10 straipsniu.
39 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 80/987 3 ir 4 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės nuostatas, kuriose darbuotojo, kurio darbdavys yra nemokus, galimybė visiškai pasinaudoti teise į darbo užmokesčio įsiskolinimo apmokėjimą siejama su pareiga užsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui.
Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų
40 Atsižvelgiant į tai, kad į pirmąjį klausimą buvo atsakyta teigiamai, į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo su pakeitimais, padarytais 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB, 3 ir 4 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės nuostatas, kuriose darbuotojo, kurio darbdavys yra nemokus, galimybė visiškai pasinaudoti teise į darbo užmokesčio įsiskolinimo apmokėjimą siejama su pareiga užsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui.
Parašai.
* Proceso kalba: olandų.