GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2011 m. sausio 27 d.(1)
Byla C‑263/09 P
Edwin Co. Ltd
„Apeliacinis skundas – Bendrijos prekių ženklas – Žodinis prekių ženklas ELIO FIORUCCI – Teisė į vardą – Į prekių ženklą įeinančio tikrinio vardo savininko pareikštas prašymas paskelbti prekių ženklo registraciją negaliojančia – Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punktas – Apeliacinės tarybos sprendimas atmesti šį prašymą – Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo atliekama nacionalinės teisės akto taikymo peržiūra“
I – Įžanga
1. Apeliantė Edwin Co. Ltd ir Elio Fiorucci nesutaria, kas yra žodinio Bendrijos prekių ženklo ELIO FIORUCCI savininkas. E. Fiorucci remiasi Italijos teisės aktais, pagal kuriuos, jo manymu, išimtinė teisė įregistruoti nagrinėjamą prekių ženklą priklauso jam.
2. Iš pradžių E. Fiorucci ir apeliantės ginčą per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą bei apeliacinę procedūrą nagrinėjo Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (toliau – VRDT). Čia E. Fiorucci pareiškė teisę į savo tikrinį vardą, kuris pagal Italijos teisę yra ypač saugomas. Iš esmės ginčas vyko dėl to, ar ši apsauga galioja ir ar pagal 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo(2), taikomą kartu su Italijos teise, E. Fiorucci gali užkirsti kelią trečiam asmeniui tapti žodinio Bendrijos prekių ženklo ELIO FIORUCCI savininku. Apeliacinės tarybos E. Fiorucci argumentai neįtikino.
3. 2009 m. gegužės 14 d. Sprendimu Fiorucci prieš VRDT(3) (toliau – skundžiamas sprendimas) Pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamą VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą „dėl teisės klaidos aiškinant Italijos pramoninės nuosavybės kodekso (Codice della Proprietà Industriale) [toliau – CPI] 8 straipsnio 3 dalį“ (rezoliucinės dalies 1 punktas). Skundžiamame sprendime ši Italijos teisės nuostata vertinama ir aiškinama atsižvelgiant į iš dalies pakeisto Reglamento (EB) Nr. 40/94 (toliau – Reglamentas Nr. 40/94) 52 straipsnio 2 dalies a punktą.
4. Apeliantė nesutinka su šiuo sprendimu, visų pirma argumentuodama tuo, kad Pirmosios instancijos teismas minėtą Italijos teisės nuostatą išaiškino neteisingai.
5. Tačiau ar į Teisingumo Teismo kompetenciją apeliaciniame procese įeina nagrinėti nacionalinės teisės aktų aiškinimo klausimus?
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
1. Europos Sąjungos sutartis (ESS)
6. ESS 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Europos Sąjungos Teisingumo Teismas apima Teisingumo Teismą, Bendrąjį Teismą ir specializuotus teismus. Jis užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės.
Valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.“
2. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV)
7. SESV 256 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta:
„Apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimų pagal šią straipsnio dalį Teisingumo Teismui gali būti paduodamas tik teisės klausimais ir laikantis Statute numatytų sąlygų bei neperžengiant jame nustatytų ribų.“
8. SESV 263 straipsnyje nustatyta:
„Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prižiūri įstatymo galią turinčių teisės aktų, Tarybos, Komisijos ir Europos centrinio banko priimtų teisės aktų, išskyrus rekomendacijas ir nuomones, ir Europos Parlamento bei Europos Vadovų Tarybos aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą. Jis taip pat prižiūri Sąjungos įstaigų ar organų aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą.
Šiuo tikslu Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti valstybės narės, Europos Parlamento, Tarybos ar Komisijos pateiktus ieškinius dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, Sutarčių ar kokios nors su jų taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais.
<...>“
3. Teisingumo Teismo statutas
9. Teisingumo Teismo statuto(4) 58 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Apeliacinis skundas Teisingumo Teismui paduodamas tik teisės klausimais. Jis gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumo, dėl jo padaryto teismo proceso tvarkos pažeidimo, neigiamai paveikusio apelianto interesus, taip pat dėl Bendrojo Teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo.“
4. Reglamentas Nr. 40/94
a) Taikytina Reglamento Nr. 40/94 redakcija
10. Materialinės teisės atžvilgiu šioje byloje turi būti vadovaujamasi Reglamento Nr. 40/94 redakcija, galiojusia tuo metu, kai Apeliacinė taryba priėmė sprendimą dėl apeliacijos.
11. VRDT apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į faktinę ir teisinę situaciją, egzistavusią priimant sprendimą(5). Pirmosios instancijos teisme pareikštu ieškiniu, vadovaujantis Reglamento Nr. 40/94(6) 63 straipsnio 1 dalimi, buvo ginčijamas apeliacinės tarybos sprendimas. Įvertinti, ar priimant šį sprendimą buvo padaryta teisės klaida, galima buvo tik atsižvelgiant į teisinę situaciją priimant sprendimą dėl apeliacijos(7). Todėl Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi Reglamento Nr. 40/94 redakcija, galiojusia tuo metu, kai Apeliacinė taryba priėmė sprendimą dėl apeliacijos(8). Šia redakcija turi būti vadovaujamasi ir apeliaciniame procese Teisingumo Teisme.
b) Taikytinos nuostatos
12. Reglamento Nr. 40/94 50 straipsnio 1 dalyje(9) numatyta:
„Bendrijos prekių ženklo savininko teisės paskelbiamos panaikintomis padavus Tarnybai prašymą arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje:
<...>
c) jeigu dėl to, kad savininkas naudojo ženklą arba su savininko sutikimu jis buvo naudojamas žymėti toms prekėms arba paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas, prekių ženklas gali suklaidinti visuomenę, ypač dėl tų prekių ar paslaugų kilmės, kokybės ar geografinės kilmės vietos.“
13. Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalyje(10) nurodyta:
„Bendrijos prekių ženklas taip pat gali būti paskelbiamas negaliojančiu padavus prašymą Tarnybai arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, jeigu tokio prekių ženklo naudojimas gali būti uždraustas vadovaujantis bet kokiomis ankstesnėmis teisėmis; prie tokių teisių priskiriamos:
a) teisė į vardą;
b) teisė į asmens atvaizdą;
c) autoriaus teisė;
d) pramoninės nuosavybės teisė;
vadovaujantis apsaugą reglamentuojančiais Bendrijos arba nacionaliniais teisės aktais.“
14. Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnyje(11) nurodyta:
„1. Teisingumo Teismui galima skųsti Apeliacinės tarybos sprendimus dėl apeliacijų.
2. Skundą galima pateikti dėl kompetencijos stokos, dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, dėl Sutarties, šio reglamento arba bet kurios su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo(12) ar piktnaudžiavimo įgaliojimais.
3. Teisingumo Teismas turi teisę panaikinti arba pakeisti ginčijamą sprendimą.
<...>
6. Reikalaujama, kad Tarnyba imtųsi Teisingumo Teismo sprendimams įvykdyti būtinų priemonių.“
5. 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglamentą Nr. 40/94(13) (toliau – Įgyvendinimo reglamentas)
15. Čia pateikiama Įgyvendinimo reglamento nuostatų redakcija, galiojusi Anuliavimo skyriui priimant sprendimą(14) ir Apeliacinei tarybai priimant sprendimą dėl apeliacijos(15).
16. 37 taisyklėje, pavadintoje „Prašymas panaikinti registraciją arba paskelbti ją negaliojančia“, nustatyta:
„Tarnybai paduodamame prašyme registraciją panaikinti arba paskelbti negaliojančia <...> nurodoma:
<...>
b) duomenys apie pagrindus, kuriais grindžiamas prašymas:
<...>
iii) jei prašymas paduodamas vadovaujantis Reglamento 52 straipsnio 2 dalimi, – duomenys apie teisę, kuria grindžiamas prašymas paskelbti registraciją negaliojančia, ir duomenys, įrodantys(16), kad pareiškėjas yra ankstesnės teisės savininkas, kaip nurodyta Reglamento 52 straipsnio 2 dalyje, arba kad jis turi teisę pagal nacionalinę teisę pretenduoti į tą teisę;
<...>“
B – Nacionalinė teisė
17. Pagal šiai bylai taikomos redakcijos CPI(17) 8 straipsnio 3 dalį(18) asmenų vardus, meno, literatūros, mokslo, politikos arba sporto srityse naudojamus žymenis, renginių, pelno nesiekiančių organizacijų ir asociacijų pavadinimus bei simbolius, taip pat joms būdingas emblemas, jeigu jie yra plačiai žinomi, kaip prekių ženklus registruoti gali tik savininkas arba jie gali būti registruojami sutikus jam arba 1 dalyje nurodytiems subjektams(19).
III – Ginčo aplinkybės
18. Pirmosios instancijos teismas ginčo aplinkybes apibūdina taip:
„1. Stilistas Elio Fiorucci, ieškovas, aštuntajame dešimtmetyje tapo žinomas Italijoje. Dėl devintajame dešimtmetyje patirtų finansinių sunkumų jo bendrovė Fiorucci SpA bankrutavo.
2. 1990 m. gruodžio 21 d. E. Fiorucci visą savo „kūrybinį palikimą“ sutartimi perleido įstojusiai į bylą šaliai Edwin Co. Ltd, kuri yra Japonijos bendrovė, veikianti keliose valstybėse. Sutarties 1 straipsnyje numatyta:
„Bendrovė Fiorucci perleidžia, parduoda ir perduoda bendrovei Edwin <...>, o pastaroji įgyja:
i) Fiorucci priklausančius visus pasaulyje įregistruotus arba prašomus įregistruoti prekių ženklus, patentus, pramoninį dizainą ir naudinguosius modelius bei visus kitus skiriamuosius žymenis, kurie atskirai nurodomi šios sutarties prieduose <...>;
iv) visas teises išimties tvarka naudoti pavadinimą „Fiorucci“, gaminti ir išimties tvarka prekiauti drabužiais bei kitomis „Fiorucci“ pažymėtomis prekėmis.“
<...>
4. 1997 m. gruodžio 23 d. įstojusi į bylą šalis pateikė [VRDT] paraišką įregistruoti žodinį Bendrijos prekių ženklą ELIO FIORUCCI <...>.
5. 1999 m. balandžio 6 d. VRDT įregistravo žodinį prekių ženklą ELIO FIORUCCI <...>.
6. 2003 m. vasario 3 d. ieškovas, remdamasis iš dalies pakeisto <...> Reglamento <...> Nr. 40/94 <...> 50 straipsnio 1 dalies c punktu ir 52 straipsnio 2 dalies a punktu, pateikė prašymą pripažinti šio prekių ženklo registraciją negaliojančia ir prašymą panaikinti šio prekių ženklo registraciją.
7. 2004 m. gruodžio 23 d. Sprendimu VRDT anuliavimo skyrius patenkino prašymą pripažinti prekių ženklo ELIO FIORUCCI registraciją negaliojančia dėl Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies pažeidimo <...>.
8. Anuliavimo skyrius manė, kad Legge Marchi (Italijos prekių ženklų įstatymas) 21 straipsnio 3 dalis (tapusi [CPI] 8 straipsnio 3 dalimi) yra taikytina, ir panaikino nagrinėjamo prekių ženklo registraciją dėl to, kad buvo įrodytas vardo Elio Fiorucci žinomumas ir nebuvo pateikta įrodymų dėl <...> sutikimo įregistruoti šį vardą kaip Bendrijos prekių ženklą. <...>
9. Taigi įstojusi į bylą šalis pateikė apeliaciją VRDT apeliacinei tarybai, siekdama, kad pakeičiant skundžiamą sprendimą būtų atmestas prašymas pripažinti nagrinėjamo prekių ženklo registraciją negaliojančia, o registracija būtų palikta galioti.
10. 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimu <...> VRDT pirmoji apeliacinė taryba patenkino įstojusios į bylą šalies apeliaciją, panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą ir nusprendė, kad Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalyje nurodytas santykinis negaliojimo pagrindas netaikytinas šiai bylai, nes ji nepriskirtina nacionalinėje teisėje numatytiems atvejams ([CPI] 8 straipsnio 3 dalis). Apeliacinė taryba atmetė ir ieškovo pateiktą prašymą panaikinti nagrinėjamo prekių ženklo registraciją dėl Reglamento Nr. 40/94 50 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimo.
11. Apeliacinė taryba paaiškino, kad [CPI] 8 straipsnio 3 dalies tikslas yra sutrukdyti tretiesiems asmenims prekybiniais tikslais naudoti garsaus asmens vardą. <...> Apeliacinė taryba nurodė, kad, jos turimomis žiniomis, nėra teismų praktikos šiuo klausimu, tačiau „geriausia Italijos doktrina“ patvirtina, jog apie minėtos nuostatos tikslą nekalbama tuo atveju, kai šis prekybinis potencialas jau yra plačiai naudojamas. Apeliacinė taryba nurodė, kad šiuo atveju vardo Elio Fiorucci žinomumas Italijos visuomenei negali būti apibrėžiamas kaip pirminio naudojimo ne prekybos srityje rezultatas. <...>
12. Dėl pagal Reglamento Nr. 40/94 50 straipsnio 1 dalies c punktą pateikto prašymo panaikinti registraciją Apeliacinė taryba paaiškino, <...>
13. <...> jog visuomenei žinomas dažnas patronimų, kaip prekybinių prekių ženklų, naudojimas, kuris nereiškia, jog minėti patronimai atitinka realius asmenis. Be to, Apeliacinė taryba nurodė, kad ieškovas 1990 m. perleidimu atsisakė visų teisių naudoti prekių ženklą FIORUCCI ir prekių ženklą ELIO FIORUCCI. <...>
14. <...> Šiuo atveju Apeliacinė taryba manė, kad prekių ženklas ELIO FIORUCCI, tiesiog nurodantis asmens vardą, neduoda jokios nuorodos į konkrečias kokybines savybes, todėl visiškai negali klaidinti visuomenės.“
IV – Skundžiamas sprendimas
19. E. Fiorucci ieškinyje prašė Pirmosios instancijos teismo ne tik panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą, bet ir panaikinti arba pripažinti negaliojančia ginčijamo Bendrijos prekių ženklo registraciją. Jo prašymai susiję su Reglamento Nr. 40/94 50 straipsnio 1 dalies c punkto ir 52 straipsnio 2 dalies a punkto pažeidimu.
20. Ieškinys buvo iš dalies patenkintas.
21. Tiesa, Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuomonės, kad Reglamento Nr. 40/94 50 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas panaikinimo pagrindas yra netaikytinas. Jo manymu, byloje nebuvo požymių, rodančių, kad ženklas, atitinkantis juo žymimų prekių kūrėjo vardą, gali suklaidinti visuomenę(20). Be to, nebuvo įrodytas klaidinamas prekių ženklo naudojimas(21).
22. Vertindamas, ar nebuvo pažeistas Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punktas, Pirmosios instancijos teismas ėmėsi išsamaus(22) CPI 8 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir, be kita ko, nustatė:
„50. Pirma, reikia konstatuoti, kad Apeliacinės tarybos pateikto [CPI] 8 straipsnio 3 dalies aiškinimo nepatvirtina šios nuostatos formuluotė, kurioje žinomų asmenų vardai nurodomi jų neskirstant pagal sritis, kuriose žinomumas įgytas.
<...>
53. Antra, priešingai nei <...> nurodė Apeliacinė taryba, net darant prielaidą, kad žinomo asmens vardas jau buvo faktiškai įregistruotas arba naudotas kaip prekių ženklas, [CPI] 8 straipsnio 3 dalyje suteikta apsauga nėra perteklinė ar beprasmė.
<...>
55. [Nes] negalima atmesti, kad žinomo asmens vardas, įregistruotas arba naudojamas kaip prekių ženklas tam tikroms prekėms ar paslaugoms, gali būti iš naujo registruojamas kitokioms prekėms ar paslaugoms, visiškai nepanašioms į prekes ar paslaugas, kurioms skirta ankstesnė registracija. <...>
56. Be kita ko, reikia konstatuoti, jog [CPI] 8 straipsnio 3 dalis taikoma tik su viena sąlyga, kad atitinkamo asmens vardas yra žinomas. <...>
57. Trečia, ginčijamame sprendime <...> cituotos doktrinos ištraukos neleidžia daryti išvados, kad ginčijamame sprendime Apeliacinės tarybos pateiktas [CPI] 8 straipsnio 3 dalies aiškinimas yra teisingas.
58. Taigi Vanzetti, kuris kartu su Di Cataldo yra ginčijamame sprendime <...> cituoto veikalo autorius, dalyvavo posėdyje kaip ieškovo advokatas ir patvirtino, kad Apeliacinės tarybos teiginys visiškai neišplaukia iš to, ką jis parašė aptariamame veikale <...>.
59. <...> Ricolfi <...> remiasi, Apeliacinės tarybos nuomone, „asmens vardo žinomumu, atsiradusiu dėl dažno pirminio naudojimo ne verslo tikslais“, o tai nepaneigia žinomumo, atsiradusio dėl naudojimo „verslo tikslais“ <...>.
60. Tik Ammendola <...> nurodo naudojimą „ne rinkos srityje“, tačiau aiškiai nepateikia išvados, kad [CPI] 8 straipsnio 3 dalimi neturėtų būti remiamasi siekiant apsaugoti asmens, kuris nėra žinomas tokioje srityje, vardą. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į visus pateiktus paaiškinimus, Pirmosios instancijos teismas neturėtų, remdamasis tik šio autoriaus nuomone, nurodyti taikyti nagrinėjamą nuostatą iš jos formuluotės neišplaukiančiai sąlygai [nustatyti šiai nuostatai taikyti iš jos formuluotės neišplaukiančią sąlygą].
61. Iš to išplaukia, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai aiškino [CPI] 8 straipsnio 3 dalį. Dėl šios klaidos buvo klaidingai atsisakyta taikyti minėtą nuostatą ieškovo vardui, kai yra žinoma, kad tai žinomo asmens vardas.
<...>“
23. Šie svarstymai paskatino Pirmosios instancijos teismą rezoliucinės dalies 1 punktu panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą dėl teisės klaidos aiškinant CPI 8 straipsnio 3 dalį, tačiau jis nepripažino ginčijamo prekių ženklo registracijos negaliojančia. Jo teigimu, Apeliacinė taryba nenagrinėjo argumento, kad ieškovui perleidžiant visus prekių ženklus ir visus skiriamuosius žymenis buvo perleistas ir prekių ženklas ELIO FIORUCCI. Negalima patenkinti ieškovo prašymo pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimą ir pripažinti nagrinėjamo prekių ženklo registraciją negaliojančia, nes tai iš esmės reikštų VRDT administracinių ir tyrimo funkcijų vykdymą ir todėl prieštarautų institucinei pusiausvyrai(23).
V – Šalių apeliaciniai skundai ir prašymai
24. Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su skundžiamu sprendimu ir prašo panaikinti rezoliucinės dalies 1 punktą. Papildomai ji, pagrįsdama prašymą panaikinti, nurodo tariamą motyvavimo stoką. Taip pat papildomai prašo bet kuriuo atveju įpareigoti VRDT išnagrinėti minėtą argumentą. Toliau, pagrįsdama prašymą panaikinti, ji papildomai nurodo, kad neva nebuvo užtikrintas teisingumas, nes buvo pažeista Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 3 dalis. Jei ankstesni prašymai būtų atmesti, apeliantė prašo įpareigoti VRDT išnagrinėti šį argumentą. Taip pat apeliantė prašo priteisti iš E. Fiorucci atlyginti visas nagrinėjant bylą pirmojoje ir antrojoje instancijoje patirtas išlaidas arba, jei apeliacinis skundas nebūtų patenkintas, bylinėjimosi išlaidas padalyti.
25. VRDT prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš E. Fiorucci jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
26. E. Fiorucci prašo palikti galioti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1, 3 ir 4 punktus, pakeisti šio sprendimo 33–35 punktus ir atlyginti jam apeliacinėje instancijoje patirtas išlaidas.
27. Apeliantė prašo atmesti E. Fiorucci prašymą pakeisti minėtus skundžiamo sprendimo punktus.
VI – Apeliacinio skundo pagrindų vertinimas
A – Pirmasis ir antrasis skundo pagrindai: Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punkto ir CPI 8 straipsnio 3 dalies pažeidimai
28. Kadangi dėl Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies struktūros minėtos nuostatos persipynusios, o proceso šalių argumentai šiuo atžvilgiu susiję, man atrodo prasminga išnagrinėti pirmą ir antrą skundo pagrindus kartu. Turinio atžvilgiu proceso šalių argumentus galima suskirstyti taip: viena vertus, ginčijama bendra galimybė šioje byloje taikyti Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punktą, kita vertus, keliamas CPI 8 straipsnio aiškinimo taikant Reglamentą Nr. 40/94 klausimas.
1. Ar Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punktas netaikomas?
29. Pirmiausia reikia išnagrinėti Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį ratione materiae. Apeliantė tvirtina, kad CPI 8 straipsnyje įtvirtinta registravimo prerogatyva ginami tik turtiniai interesai, susiję su žymenimis, kurie tapo žinomi ne komercinėje srityje. O Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punktu siekiama apginti su vardu susijusius asmens teisių aspektus. Tačiau E. Fiorucci neįrodė, kad jie buvo pažeisti.
a) Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritis ratione materiae
30. Pagal Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalį prašymas paskelbti Bendrijos prekių ženklo registraciją negaliojančia „ypač“ gali būti grindžiamas teise į vardą (a punktas), bet taip pat teise į asmens atvaizdą (b punktas), autoriaus teise (c punktas), pramoninės nuosavybės teise (d punktas) arba bet kokia ankstesne teise, jeigu ginčijamo prekių ženklo naudojimas gali būti uždraustas vadovaujantis nacionaliniais įstatymais, reglamentuojančiais šių teisių naudojimą.
31. Taigi šios nuostatos taikymo sritis apibrėžta labai plačiai ir atvirai. Visos joje aiškiai išvardytos teisės, kurių sąrašas, beje, nėra baigtinis, nesusijusios su prekių ženklų teise. Išskyrus tai, vienintelė jų bendrybė, – kad jos leidžia teisių turėtojui dėl bet kokio teisinio pagrindo uždrausti naudoti prekių ženklą.
32. Todėl, atsižvelgiant į nuostatos formuluotę, vargu ar įmanomas pernelyg siauras aiškinimas, kad čia turima galvoje tik grėsmė su asmens teisėmis susijusiems arba kūrybiniams ir nematerialiems teisių turėtojo interesams, juolab kad ir autorių teisė, ir pramoninės nuosavybės teisė, ko gera, apskritai iš esmės susijusios su materialia sritimi. Taigi pažodinis ir sisteminis Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimas rodo, kad ši nuostata neturi būti suprantama siaurai.
33. Šį aiškinimą patvirtina ir VRDT apeliacinių tarybų praktika. Pavyzdžiui, jos yra patenkinusios prašymus paskelbti Bendrijos prekių ženklų registraciją negaliojančia remdamosi teise į atvaizdą(24) ir į autorių teisių saugomą vynuogių lapo atvaizdą(25) ir pripažinusios taikyti Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalį filmų pavadinimams(26), tačiau apeliantės pasiūlyto teleologinio susiaurinimo klausimo jos nekėlė.
b) Tarpinė išvada
34. Taigi šioje byloje galima taikyti Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalį, jei E. Fiorucci iš tiesų turi iš CPI 8 straipsnio išplaukiančią teisę, kuria remiasi.
2. Ar klaidingai įvertinus CPI 8 straipsnį buvo pažeistas Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punktas?
a) Proceso šalių argumentai
35. Apeliantė ir VRDT laikosi nuomonės, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino CPI 8 straipsnį ir todėl pažeidė Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punktą.
36. Apeliantės manymu, dėl nuorodos Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalyje CPI 8 straipsnio 3 dalis yra tapusi „sudedamąja Europos Sąjungos teisės sistemos dalimi“. Tačiau, jos tvirtinimu, CPI 8 straipsnio 3 dalimi E. Fiorucci, kaip vardo turėtojui, suteikiama ne teisė uždrausti naudoti prekių ženklą, o tik pirmumo teisė įregistruoti šį vardą kaip prekių ženklą. E. Fiorucci jau buvo įregistravęs prekių ženklus su elementu FIORUCCI, tarp jų ir Italijoje registruotą prekių ženklą FIORUCCI bei Naujoje Zelandijoje registruotą prekių ženklą ELIO FIORUCCI. Vėliau jis per bendrovę Fiorucci SpA pardavė šiuos prekių ženklus apeliantei. Taigi E. Fiorucci nebegali registruoti daugiau prekių ženklų su elementu FIORUCCI prieš prekių ženklų savininko valią, nes kyla pavojus, kad jie bus supainioti su jau saugomais prekių ženklais(27).
37. Taip pat apeliantė tvirtina, kad CPI 8 straipsnio 3 dalis taikoma tik iš pradžių ne komercinėje srityje tapusiems žinomais vardams. Tokia išvada išplaukia ir iš Italijos teisinės literatūros ir iš lig šiol priimtų sprendimų, susijusių su CPI 8 straipsnio 3 dalimi, kuriuose buvo nagrinėjami tik „ne komercinės srities prekių ženklai“. Nesuprantama, kaip Pirmosios instancijos teismas galėjo neatsižvelgti į šią dar pirmojoje instancijoje minėtą teismų praktiką.
38. VRDT skunde iš esmės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, kokį poveikį CPI 8 straipsnio 3 dalies aiškinimui turi tai, kad visi prekių ženklai, turintys elementą FIORUCCI, buvo parduoti. Šie prekių ženklai buvo įregistruoti su E. Fiorucci sutikimu. Taigi jo teisė, kylanti iš CPI 8 straipsnio 3 dalies, nebegalioja. Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punkte daroma nuoroda į CPI 8 straipsnio 3 dalį. Dėl šios priežasties, klaidingai įvertinus Italijos teisės nuostatą, galėjo būti pažeistas Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punktas.
39. E. Fiorucci nesutinka su šiuo argumentu, kurį jis laiko, viena vertus, nepriimtinu, nes jis nebuvo pareikštas pirmojoje instancijoje, kita vertus, nepagrįstu.
b) Nagrinėtini klausimai
40. Kadangi CPI 8 straipsnis yra ne Sąjungos, o Italijos teisės norma, pirmiausia išnagrinėsiu, kaip reikėtų į ją atsižvelgti taikant Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalį.
41. Antras žingsnis – išnagrinėti klausimą, ar ir kokiu mastu Sąjungos teismuose galima pareikšti skundą dėl klaidingo CPI 8 straipsnio aiškinimo.
i) Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punkto struktūros ryšys su nacionaline teise: Sąjungos teisė neasimiliuoja nacionalinės teisės
– Pažodinis ir sisteminis šios nuostatos aiškinimas
42. Pažvelgus į Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies formuluotę krinta į akis, kad šioje nuostatoje, kalbant apie teisės į vardą, užkertančios kelią naudoti prekių ženklą, atsiradimą, skiriami „reglamentuojantys Bendrijos arba nacionalinės teisės aktai“(28). Ši teisės aktų leidėjo pasirinkta dvejopa koncepcija rodo, kad jei taikant Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalį reikia įvertinti, ar teisė į vardą turi reikšmės, kalbant apie naujesnį prekių ženklą, iš pradžių galima išnagrinėti nacionalinės teisės aktus.
43. Tačiau tai dar nereiškia, kad nacionalinė teisė pakyla į Sąjungos teisės lygmenį. Teismų praktika, pagal kurią tarptautinė teisė gali būti sudedamoji Sąjungos teisės dalis, čia remtis negalima(29). Veikiau jau pati nuostatos formuluotė rodo, kad nacionalinė teisė nėra įtraukiama į Sąjungos teisę, priešingai – abi šios teisės sritys aiškiai atskiriamos. Taigi CPI 8 straipsnis išlieka nacionalinės teisės nuostata ir vertinant atitiktį „teisės į vardą“ sąlygoms.
– Ypatinga nacionalinės teisės padėtis atsižvelgiant į Įgyvendinimo reglamentą
44. Įgyvendinimo reglamentas patvirtina, kad nacionalinės teisės aktai, į kuriuos daroma nuoroda Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalyje, nėra absorbuojami Sąjungos teisės, o laikytini savarankiškais, nuo Sąjungos teisės besiskiriančiais teisės aktais.
45. Pagal 37 taisyklę pareiškėjas turi pateikti „duomenis, įrodančius, kad [jis] yra ankstesnės teisės savininkas, kaip nurodyta Reglamento 52 straipsnio 2 dalyje, arba kad jis turi teisę pagal nacionalinę teisę pretenduoti į tą teisę“(30).
46. Taigi faktų pateikimo bei įrodinėjimo našta tenka pareiškėjui: jis turi VRDT įrodyti, kad ginčijama teisė, kurią jis mano turįs, leidžia uždrausti naudoti naujesnį prekių ženklą(31).
47. Iš pirmo žvilgsnio toks faktų pateikimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymas atrodo keistas: nacionalinės teisės aktai tarsi priartinami prie faktinių aplinkybių(32). Tačiau pažvelgus atidžiau matyti, kad jokios prieštaros nėra ir kad Sąjungos teisės nuostatose daromos nuorodos į nacionalinės teisės aktus atitinka jų funkcijas.
48. Pagal Sąjungos teisę vykstančiose procedūrose nacionalinė teisė bei Sąjungos teisė nėra tapačios, ir jų praktinis taikymas labai skiriasi. Šie skirtumai išryškėja ir teismų praktikoje.
ii) Ypatinga nacionalinės teisės padėtis Sąjungos teismų praktikoje
– Bendro pobūdžio įžanginė pastaba
49. Sąjungos teismai turi užtikrinti, kad „aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“(33) (ESS 19 straipsnis). Aiškinti nacionalinę teisę neįeina į jų uždavinius. Tai daro valstybių narių teismai. Tiesa, kaip ir čia nagrinėjamu atveju, taikant Sąjungos teisės nuostatas gali kilti klausimų dėl nacionalinės teisės aktų turinio ir aiškinimo.
50. Sąjungos teismai neturi jokių specifinių būdų išsiaiškinti, kaip tam tikras konkretus dalykas reglamentuojamas nacionalinės teisės aktuose. Sąjungos teisėje nenumatyta savotiška prašymo priimti prejudicinį sprendimą priešybė – kreipimasis į nacionalinius aukščiausius teismus ar kitas nacionalines institucijas su prašymu išaiškinti konkrečius nacionalinės teisės aktus.
51. Taip pat Sąjungos procesinėje teisėje tokiu atveju nėra numatyta, kad bylos nagrinėjimas privalo būti sustabdytas, o šalys įpareigotos kreiptis į valstybių narių teismus su ieškiniais dėl pripažinimo ir pasiekti, kad teismai išaiškintų tam tikrus nacionalinės teisės klausimus. Sąjungos teismams, ką jau kalbėti apie kitas Sąjungos teisę taikančias institucijas(34), ko gera, dėl akivaizdžių praktinių priežasčių daug lengviau įvertinti konkretų atvejį iš Sąjungos teisės perspektyvos nei nustatyti, kokie konkretūs nacionalinės teisės aktai ir kaip turi būti jam taikomi.
52. Statuto 24 straipsnio antroje pastraipoje(35) Teisingumo Teismui suteikiama bendro pobūdžio galimybė reikalauti, „kad valstybės narės <…> pateiktų visą informaciją, Teismo manymu, būtiną nagrinėjant <…> bylą“, tačiau, viena vertus, ši nuostata nebepadeda, kai Teisingumo Teismas susiduria su ne valstybės narės nacionaline teise, kita vertus, informacija, pavyzdžiui, apie mokesčius reglamentuojančių nacionalinių nuostatų turinį, negali būti prilyginama privalomam teismo atliktam konkretaus teisinio klausimo išaiškinimui.
– Nacionalinė teisė ir Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies kontekstas
53. Tačiau bent jau čia nagrinėjamu atveju, susijusiu su Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalimi, Sąjungos teismai šios problemos neprivalo spręsti: pagal Įgyvendinimo reglamentą pareiškėjas turi pats pateikti įrodymų, kad tikrai turi tą teisę, kuria remiasi. VRDT arba – jei byla nesibaigia – jos nagrinėjimą perėmę Sąjungos teismai turi tik įvertinti jo pateiktus įrodymus, ir nieko daugiau(36).
54. Tiesa, kalbant apie teismo procesą nėra numatyta specifinių nuostatų, atitinkančių Įgyvendinimo reglamento 37 taisyklę. Tačiau nėra jokio pagrindo nesilaikyti jos principo per teismo procesą. Jei Apeliacinėje taryboje nagrinėto ir teisme nagrinėjamo ginčo dalykas yra tas pats(37), logiška, kad tai galioja ir šalims tenkančios faktų pateikimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymui bei apimčiai.
55. Taigi Sąjungos teisę taikančio asmens požiūriu nacionalinės teisės aktai, nagrinėtini kaip išankstinis klausimas, iš teisės sferos pasislenka į faktų, kuriais galima remtis įrodinėjant, plotmę(38).
56. Perkėlus nacionalinės teisės aktus, nagrinėtinus kaip išankstinis klausimas, į faktų pateikimo ir įrodinėjimo lygmenį(39), viena vertus, Sąjungos teisė dera su tarptautinės privatinės teisės klasikiniais principais(40); kita vertus, toks sprendimas, kuris, netiesiogiai sprendžiant iš atskirų su Sąjungos prekių ženklų teisės sritimi susijusių atvejų, rodos, įtvirtintas Įgyvendinimo reglamente, atitinka ir tradicinę tarptautinių teismų ir arbitražo teismų praktiką(41): principas iura novit curia galioja, jei apskritai galioja, tik atitinkamiems tarptautinės teisės klausimams, tačiau ne nacionalinei teisei(42), kurios turinys prireikus paliudijamas pateikiant įrodymus ir kuri įvertinama pagal šalių argumentus, teismui neprivalant nieko daugiau aiškintis.
– Tarpinė išvada
57. Taigi Reglamente Nr. 40/94 pateikta nuoroda į nacionalinės teisės aktus dar nepaverčia jų Sąjungos teise, tačiau klaidingas nacionalinės teisės aktų, jeigu jie kaip išankstinis klausimas tampa reikšmingi kaip viena iš Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sąlygų, įvertinimas gali reikšti, kad viena iš taikymo sąlygų, kaip antai teisė į vardą, galinti užkirsti kelią naudoti prekių ženklą, neteisingai pripažįstama įvykdyta arba neįvykdyta.
58. Toliau išsiaiškinsiu, ar toks kaltinimas gali būti nagrinėjamas Bendrajame Teisme arba apeliacinėje instancijoje – Teisingumo Teisme.
iii) Kaltinimo pažeidus CPI 8 straipsnio 3 dalį nagrinėjimas Sąjungos teismuose
59. Apeliantė ir E. Fiorucci, mėgindami pagrįsti savo poziciją, rašytiniuose dokumentuose gana detaliai pateikia įvairius italų teisinėje literatūroje egzistuojančius minėtos nuostatos aiškinimus. Tačiau lieka neaptartas klausimas, ar Teisingumo Teismas, kaip apeliacinė instancija, apskritai turi teisę peržiūrėti Bendrojo Teismo atliktą nacionalinės teisės aktų įvertinimą. Per teismo posėdį apeliantė tvirtino, kad apeliacinė instancija gali peržiūrėti visus nacionalinės teisės aktus, į kuriuos daromos nuorodos Sąjungos teisės aktuose. Tačiau VRDT mano, kad peržiūra turėtų apsiriboti patikrinimu, ar nėra akivaizdžių klaidų, ir ją atliekant turėtų būti remiamasi Bendrajam Teismui pateiktais įrodymais. E. Fiorucci laikosi nuomonės, kad apeliacinė instancija gali vertinti tik Sąjungos teisę.
60. Prekių ženklų ir procesinės teisės nuostatų analizė pirmiausia rodo, kad, kalbant apie tai, ar Sąjungos teismai gali vertinti, ar taikant nacionalinės teisės aktus nebuvo padaryta teisės klaidų, peržiūros mastas nebūtinai turi būti vienodas. Procesui Bendrajame Teisme ir apeliaciniam procesui Teisingumo Teisme taikomi skirtingi principai. Taip yra todėl, kad nacionalinės teisės aktai, Sąjungos teismuose netekę norminio pobūdžio, prilyginami šalių pateikiamiems faktams. Todėl, traktuojant juos kaip faktus, jų peržiūra apeliacinėje instancijoje yra ribota.
– Bendrojo Teismo atlikta nacionalinės teisės aktų peržiūra atsižvelgiant į Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnį (dabar Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnis)
61. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalies, Apeliacinės tarybos sprendimus Teisingumo Teismui galima skųsti „dėl kompetencijos stokos, dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, dėl Sutarties, šio reglamento arba bet kurios su jos [jų] taikymu susijusios teisės normos pažeidimo ar piktnaudžiavimo įgaliojimais“.
62. Vartojant „Teisingumo Teismo“ sąvoką šioje nuostatoje turimas galvoje Teisingumo Teismas apskritai kaip organas, o ne kaip teismo instancija(43). Todėl Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalis turi būti suprantama taip, kad teismui pateikiamą ieškinį, be kita ko, galima grįsti „Sutarties, šio reglamento arba bet kurios su jos [jų] taikymu susijusios teisės normos pažeidimu“(44).
63. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką reiškia formuluotė „su [Reglamento Nr. 40/94] taikymu susijusios teisės normos“.
64. Labai bendra „teisės normos“ sąvoka, suprantama pažodžiui, apima ne tik Sąjungos teisės, bet ir valstybių narių teisės nuostatas. Iš tiesų Reglamente Nr. 40/94 gausu nuorodų į nacionalinės teisės aktus, ypač tais atvejais, kai (kaip ir čia nagrinėjamu atveju) atsiranda senesnių teisių ir Bendrijos prekių ženklo kolizija(45).
65. Be to, kalbant apie „su jų taikymu susijusias teisės normas“, turimos galvoje ne tik Įgyvendinimo reglamento nuostatos. Remiantis siaura, tik Įgyvendinimo reglamentą apimančia interpretacija, Reglamente Nr. 40/94 pateiktos nuorodos į nacionalinės teisės aktus neįeitų į čia vartojamą „teisės normos“ sąvoką, ir teismas negalėtų jų kontroliuoti. Turint galvoje veiksmingos teisminės gynybos principą, tai būtų abejotina.
66. Versijos kitomis kalbomis(46) patvirtina, kad Reglamentą Nr. 40/94 reikia aiškinti pabrėžiant teisminės gynybos svarbą. Pavyzdžiui, versijoje prancūzų kalba krinta į akis, kad Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalyje kalbama apie „violation du traité, du présent règlement ou de toute règle de droit relative à leur application(47)“. Savybinio įvardžio „leur“ daugiskaita – aiškiau nei versijoje vokiečių kalba – rodo, kad turimas galvoje ir Sutarties, ir Reglamento Nr. 40/94 taikymas. Jau vien tai rodo, kad nėra jokios prasmės apriboti „teisės normos“ sąvokos tik Įgyvendinimo reglamento, susijusio tik su Reglamentu Nr.40/94, nuostatomis, neįtraukiant Sutarties nuostatų(48). Taigi teisės normos sąvoka apima visas nuostatas, į kurias reikia atsižvelgti aiškinant bei taikant Reglamentą Nr. 40/94 ir Sutartį.
67. Todėl galima daryti tarpinę išvadą, kad bent jau Bendrajame Teisme įmanoma remtis klaidingu nacionalinės teisės aktų aiškinimu, jeigu jie taikytini įgyvendinant Reglamentą Nr. 40/94(49).
68. Todėl, vadovaujantis Reglamento Nr. 40/94 63 straipsniu, iš esmės negalima kritikuoti to, kad skundžiamame sprendime(50), atsižvelgiant į Apeliacinei tarybai pateiktus įrodymus, buvo nuodugniai išnagrinėta CPI 8 straipsnio 3 dalis(51).
69. Tačiau šioje apeliacinėje procedūroje svarbus klausimas, ar Teisingumo Teismas gali peržiūrėti Bendrojo Teismo vadovaujantis Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalimi teisėtai atliktą nacionalinės teisės aktų įvertinimą, vis dar lieka neaptartas.
iv) Negalėjimas nagrinėti nacionalinės teisės aktų apeliacinėje instancijoje: Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnis
70. Pagal Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį apeliacinis skundas gali būti paduodamas tik teisės klausimais. Jis gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumo, dėl jo padaryto teismo proceso tvarkos pažeidimo, neigiamai paveikusio apelianto interesus, taip pat dėl Bendrojo Teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo.
– Pažodinis aiškinimas
71. Aiškinant Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį pažodžiui, Teisingumo Teismas negali nagrinėti apeliacinio skundo pagrindo, kuriuo skundžiamas nacionalinės teisės akto pažeidimas, nes tokiu apeliacinio skundo pagrindu būtų skundžiamas ne Bendrojo Teismo padarytas tiesioginis „Sąjungos teisės pažeidimas“, o neva padarytos klaidos taikant nacionalinę teisę.
72. Tai, kad, vertinant senesnių teisių į vardą galimą poveikį naujesniems prekių ženklams, Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalyje yra numatyta galimybė pasiremti nacionalinės teisės aktais, dar nereiškia, kad taikytina nacionalinė teisė tampa Sąjungos teise, kurios pažeidimą galima skųsti apeliaciniu skundu(52).
73. Tokią išvadą patvirtina ne tik materialinės teisės nuostatos struktūra ir formuluotė, bet ir bendras žvilgsnis į su ieškiniu ir apeliaciniu skundu susijusias procesines nuostatas.
– Sisteminis aiškinimas
74. Palyginus Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį ir Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalį, pirmiausia į akis krinta, kad pastarąja nuostata aiškiai leidžiama pareikšti ieškinį dėl bet kokios su Reglamento Nr. 40/94 taikymu susijusios teisės normos pažeidimo, o Statute, kalbant apie apeliacinį skundą, aiškiai remiamasi tik siauresne Sąjungos teisės sąvoka. Teisės aktų leidėjas būtų be didesnių pastangų galėjęs Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalyje numatytą subtilų atskyrimą perkelti ir į Statuto 58 straipsnį ir leisti apeliacinei instancijai svarstyti ne tik Sąjungos teisės pažeidimus, bet ir, vartojant analogišką formuluotę, bet kokius kitus „su jos taikymu susijusių teisės normų“ pažeidimus.
75. Tačiau teisės aktų leidėjas to nepadarė – beje, kitaip nei SESV 263 straipsnio antroje pastraipoje, kur apibrėžiami pirmojoje instancijoje pateikiami ieškiniai. Palyginus SESV 263 straipsnio antrą pastraipą su Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalimi ir Statuto 58 straipsniu, tampa aišku, kad apeliacinėje instancijoje, kitaip nei pirmojoje, ne Sąjungos teisės normos iš esmės nėra nagrinėjamos.
76. Taip pat SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa neleidžia daryti kitokios išvados. Tiesa, joje numatyta bendra galimybė paduoti apeliacinį skundą „tik teisės klausimais“, iš pirmo žvilgsnio, rodos, apima ir su nacionalinės teisės aktais susijusius klausimus. Tačiau apeliacinis skundas turi būti paduodamas „laikantis Statute numatytų sąlygų“, o tai vėl reiškia, kad skundo dėl nacionalinės teisės akto pažeidimo apeliacinei instancijai paduoti negalima.
77. Tai, kad nacionalinės teisės nuostatų pažeidimas apeliacinėje instancijoje svarstomas būti negali, iš esmės liudija ir sisteminė ieškiniui bei apeliaciniam skundui taikomų nuostatų analizė. Jokios prieštaros čia nėra, nes, Sąjungos teisę taikančio asmens požiūriu, nacionalinės teisės norma priklauso faktų sričiai, o jie apeliacinėje instancijoje nenagrinėjami – nebent būtų skundžiamas akivaizdus Bendrojo Teismo padarytas jam pateiktų raštų turinio ar įrodymų iškraipymas(53).
78. Taigi taikant Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalį neva padarytos teisės klaidos, susijusios su „kitos senesnės teisės“ apsaugos apimtimi, gali būti išsamiai svarstomos ir apeliacinėje instancijoje, jei ši senesnioji teisė įtvirtinta Sąjungos teisėje; tačiau jei kitos senesnės teisės apsauga reglamentuojama nacionalinėje teisėje, ieškinys dėl teisės klaidų gali būti nagrinėjamas tik pirmojoje instancijoje.
– Tarpinė išvada
79. Remiantis šia griežta interpretacija, CPI 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu grindžiamas apeliacinio skundo pagrindas nenagrinėjant atmestinas kaip nepriimtinas. Sąjungos procesinėje teisėje, susijusiose su Prekių ženklų reglamentu, numatyta aiški, subalansuota, dvipakopė teisminė teisių gynimo priemonių sistema su aiškiu nagrinėjimo apimties paskirstymu: ieškinio pagrindas, kuriuo pagal Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalį skundžiamas nacionalinės teisės akto pažeidimas, yra priimtinas, bet tuo pažeidimu grindžiamas apeliacinio skundo pagrindas iš esmės nepriimtinas.
– Iškraipymo nebuvimas
80. Tiesa, nacionalinės teisės aktų įvertinimo priartinimas prie faktinių aplinkybių vertinimo taikant Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalį suteikia ribotą peržiūros apeliacinėje instancijoje galimybę. Iš esmės tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes bei išnagrinėti įrodymus(54). Tačiau jei apeliacinis skundas paduodamas tvirtinant, kad iš pirmosios instancijos dokumentų aiškiai matyti, jog Bendrojo Teismo konstatuotos aplinkybės iš tiesų neatitinka tikrovės(55) arba kad Bendrasis Teismas iškraipė jam pateiktus įrodymus, šį teisės klausimą apeliacinėje instancijoje nagrinėti galima. Įrodymų iškraipymas jau buvo kartą nustatytas, kai pateikti įrodymai buvo akivaizdžiai klaidingai įvertinti(56), ir bet kuriuo atveju yra tada, kai toks iškraipymas akivaizdžiai matyti iš bylos dokumentų ir tam nereikia atlikti naujo faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo(57).
81. Čia nagrinėjamu atveju būtų sudėtinga Bendrąjį Teismą apkaltinti, kad skundžiamame sprendime iškraipė įrodymus: veikiau jis nuodugniai išnagrinėjo ginčytinos Italijos teisės nuostatos tekstą ir logiškai bei suprantamai įvertino Apeliacinei tarybai ir jam pateiktus įrodymus – italų teisinės literatūros medžiagą. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad kurios nors šalies argumentai ar įrodymai buvo iškraipyti.
82. Bendrasis Teismas neprivalo atlikti jokio papildomo savarankiško tyrimo dėl nacionalinės teisės aktų. Priešingai, kadangi Bendrajame Teisme nagrinėjamo ginčo dalyką lemia Apeliacinėje taryboje nagrinėto ginčo dalykas(58), Bendrasis Teismas, svarstydamas nacionalinės teisės aktų klausimus, galėjo nagrinėti tik Apeliacinei tarybai pateiktą medžiagą. Tai rodo, pirma, nacionalinės teisės aktų priskyrimas faktiniams klausimams, kuriems taikoma įrodinėjimo pareiga, antra, tai, kad Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumą galima įvertinti tik remiantis įrodymais, kurie jau buvo pateikti Apeliacinei tarybai(59).
83. Bendrasis Teismas turi įvertinti, ar Apeliacinės tarybos atliktas nacionalinės teisės akto vertinimas yra pagrįstas, ir, jei ne, ar buvo pažeista su Reglamento Nr. 40/94 taikymu susijusi teisės norma(60). Apeliantės dabar pateikiamas argumentas, kad pirmojoje instancijoje buvo minėti įvairūs susiję Italijos teismų sprendimai, kurių Bendrasis Teismas nenagrinėjo, neturi reikšmės, nes Bendrasis Teismas, nors į jo kompetenciją įeina ir Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumo kontrolė, vis dėlto neturi teisės analizuoti įrodymų, pirmą kartą pridėtų prie ieškinio(61).
v) Atskyrimas nuo arbitražinės išlygos (SESV 272 straipsnis)
84. Subtilaus ir įvairialypio reglamentavimo, atsirandančio dėl prekių ženklų ir procesinių teisės normų sąveikos, nėra arbitražinės išlygos atveju.
85. Arbitražinės išlygos atvejui būdinga tai, kad Sąjungos teismai gali „priimti sprendimus pagal bet kurią Sąjungos ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą, nepaisant to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę“ (SESV 272 straipsnis); toje sutartyje paprastai sutariama taikyti valstybės narės materialinę teisę.
86. Čia nagrinėjamu atveju nesvarbu, ar teisinė situacija, susijusi su galimybe įvertinti nacionalinės teisės aktus apeliacinėje instancijoje, klostosi kitaip tuo atveju, jei, remiantis arbitražine išlyga, ieškinys Sąjungos teismuose reiškiamas dėl nacionalinės teisės akto pažeidimo.
3. Išvada dėl pirmojo ir antrojo apeliacinio skundo pagrindo
87. Kadangi apeliacinei instancijai negalima skųsti nei Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies a punkto pažeidimo, nei CPI 8 straipsnio pažeidimo, pirmą ir antrą apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
B – Trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai: motyvavimo stoka ir neužtikrintas teisingumas arba Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 3 dalies pažeidimas
88. Ir šiuos apeliacinio skundo pagrindus galima nagrinėti kartu, nes jie iš esmės susiję su Bendrojo Teismo ir Apeliacinės tarybos kompetencijų pasidalijimu, ypač su Bendrojo Teismo kompetencijos atlikti vertinimą ribomis.
1. Motyvavimo stoka
89. Papildomai apeliantė savo skundą grindžia tariama motyvavimo stoka, nes Pirmosios instancijos teismas neva nenagrinėjo jos argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad E. Fiorucci buvo davęs sutikimą registruoti prekių ženklą. Daryti „prielaidą“, kad šis tariamas sutikimas buvo duotas, visų pirma leidžia tai, kad prašymas paskelbti prekių ženklo registraciją negaliojančia buvo pateiktas praėjus keleriems metams po prašymo įregistruoti nagrinėjamą prekių ženklą ir jo įregistravimo; antra, Apeliacinei tarybai buvęs pateiktas Fiorucci SpA vadovaujančio darbuotojo, su kuriuo E. Fiorucci buvo kalbėjęs apie savo sutikimą, paaiškinimas.
90. Visų pirma reikia priminti, kad klausimas, ar Bendrojo Teismo sprendimo motyvai prieštaringi, ar nepakankami, yra teisės klausimas, kuris gali būti pateiktas per apeliacinį procesą(62).
91. Pagal Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį, kuris, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, atitinkamai galioja ir Bendrajam Teismui, Bendrojo Teismo sprendimai turi būti motyvuoti. Detaliau ši pareiga motyvuoti nuostatoje nereglamentuojama.
92. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrojo Teismo pareiga motyvuoti nereiškia, kad šis Teismas turi išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus ginčo šalių argumentus. Motyvavimas gali būti netiesioginis, su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti savo priežiūrą(63).
93. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 64 ir 65 punktuose nenagrinėjo apeliantės argumentų dėl E. Fiorucci sutikimo, nes Apeliacinė taryba prašymą paskelbti prekių ženklo registraciją negaliojančia atmetė ne dėl šios priežasties, o Pirmosios instancijos teismas negali pateiktų motyvų pakeisti savais.
94. Taip Pirmosios instancijos teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti. Nėra svarbu, ar jo vertinimas buvo įtikinamas. Taigi motyvavimo stokos čia nematyti.
2. Neužtikrintas teisingumas arba Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 3 dalies pažeidimas
95. Apeliantė savo skundą taip pat papildomai grindžia tuo, kad neva nebuvo užtikrintas teisingumas. Ji tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, kaip argumentą nurodydamas Apeliacinėje taryboje nagrinėto ginčo dalyką, neteisingai neišnagrinėjo prekių ženklo ELIO FIORUCCI įsigijimo problematikos ir suklydo, nes neapsvarstė galimybės pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimą jos naudai. Todėl buvo pažeista Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 3 dalis.
96. Jei šis pagrindas būtų atmestas, apeliantė prašo įpareigoti VRDT įvertinti šį argumentą.
97. Tačiau negalima teigti, kad skundžiamame sprendime, kalbant apie CPI 8 straipsnį, nebuvo nagrinėta (taip pat ir VRDT minėta) tariama prekių ženklo įsigijimo sudarius sutartį svarba ir neįvertinta galimybė pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimą.
98. Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 3 dalimi Bendrajam Teismui leidžiama ne tik panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą, bet ir jį pakeisti.
99. Tačiau nagrinėjamu atveju tam nebuvo jokio pagrindo. Veikiau, turint galvoje ginčo dalyką, Pirmosios instancijos teismui buvo surištos rankos. Teisminė prekių ženklų apsauga išdėstyta per tris instancijas ir jai būdinga tai, kad faktų lygmeniu pagrindinį, ginčo dalyką lemiantį vaidmenį vaidina Apeliacinė taryba. Todėl skundžiamo sprendimo 64 punkte teisingai pastebima, kad Apeliacinė taryba nesirėmė prekių ženklų įsigijimo aplinkybėmis ir prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia (o kartu ir CPI 8 straipsnio pažeidimą) atmetė dėl kitų priežasčių. O į Sąjungos teismų kompetenciją neįeina atlikti naujos, išsamesnės, šį klausimą apimančios nacionalinės teisės aktų, kurie turi būti vertinami kaip faktinės aplinkybės ir todėl yra ginčo dalyko dalis, peržiūros.
100. Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 3 dalies pažeidimo čia nematyti – kaip ir, apeliantės tvirtinimu, neva neužtikrinto teisingumo.
101. Tiesa, pagal Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 6 dalį VRDT privalo imtis Sąjungos teismų sprendimams vykdyti būtinų priemonių. Jei visas ar dalis Apeliacinės tarybos sprendimo būtų panaikinta, tai galėtų reikšti, kad pagal 1996 m. vasario 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 216/96, nustatančio Vidaus rinkos derinimo tarnybos Apeliacinių tarybų darbo tvarką(64), 1d straipsnį „Apeliacinės tarybos turi dar kartą peržiūrėti bylą“. Čia turima galvoje išsami peržiūra atsižvelgiant į atitinkamą teismo sprendimą, kurią VRDT atlieka savarankiškai ir nepriklausomai nuo teismo nurodymų(65).
102. Nagrinėjamu atveju peržiūrą atliekanti Apeliacinė taryba pirmiausia turėtų patikrinti, ar E. Fiorucci iš tiesų buvo davęs sutikimą registruoti prekių ženklą. Šis su faktinėmis aplinkybėmis susijęs klausimas, nors ir neturintis reikšmės kalbant apie kaltinimą motyvavimo stoka, greičiausiai taps svarbus, turint galvoje Pirmosios instancijos teismo kritikuotą CPI 8 straipsnio aiškinimą; todėl jis negali likti neatsakytas. Tas pat pasakytina ir apie klausimą, kiek apeliantei perleidimo sutartimi buvo perleisti prekių ženklai ir žymenys.
103. Nors apeliantė savo papildomu prašymu siekia, kad VRDT būtų įpareigota atlikti būtent šią peržiūrą, jis negali būti patenkintas. Juk VRDT pareigos, susijusios su peržiūra, tiesiogiai išplaukia iš taikytinų nuostatų. Sąjungos teismai negali duoti VRDT jokių nurodymų.
3. Tarpinė išvada
104. Todėl ir trečiasis, ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai yra atmestini.
C – Galutinė išvada dėl apeliacinio skundo
105. Kadangi negalima patvirtinti nė vieno apeliantės nurodyto pagrindo, reikia atmesti visą jos apeliacinį skundą.
VII – E. Fiorucci prašymas pakeisti skundžiamo sprendimo 33 ir 35 punktus
106. E. Fiorucci manymu, minėtuose punktuose pateikiami svarstymai yra neteisingi. Jis siekia „sprendimo patikslinimo“, bet nepasako, ar dėl to turėtų būti keičiama sprendimo rezoliucinė dalis ir kaip.
107. Atsiliepime į apeliacinį skundą tokių prašymų pateikti negalima, nes neprašoma nei bent iš dalies panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą, nei patenkinti pirmojoje instancijoje pateiktą prašymą(66).
108. Dėl tų pačių priežasčių negalima šio prašymo ir perkvalifikuoti į priešpriešinį apeliacinį skundą(67).
109. Todėl E. Fiorucci prašymas atmestinas kaip nepriimtinas.
VIII – Bylinėjimosi išlaidos
110. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 118 straipsnį, skaitomą kartu su 69 straipsnio 3 dalimi, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.
111. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ginčą, išskyrus prašymą patikslinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą, laimi E. Fiorucci. Apeliantė jį visiškai pralaimi – išskyrus prašymą atmesti E. Fiorucci prašymą pakeisti Pirmosios instancijos teismo sprendimą. VRDT jį pralaimi visiškai.
112. Todėl iš VRDT ir apeliantės reikėtų priteisti atlyginti tris ketvirtadalius E. Fiorucci išlaidų ir savo pačių išlaidas. E. Fiorucci turi padengti vieną ketvirtadalį savo išlaidų.
IX – Išvada
113. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Atmesti E. Fiorucci prašymą pakeisti Pirmosios instancijos teismo sprendimą.
3. Apeliantė ir VRDT padengia savo bylinėjimosi išlaidas bei solidariai tris ketvirtadalius E. Fiorucci bylinėjimosi išlaidų.
4. E. Fiorucci padengia vieną ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų.
1 – Originalo kalba: vokiečių.
2 ‑ OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146.
3 ‑ T‑165/06, Rink. p. II‑1375.
4 ‑ Protokolas (Nr. 3) dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto (OL C 115, 2008, p. 210).
5 ‑ 2006 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas MIP Metro prieš VRDT – Tesco Stores (METRO) (T‑191/04, Rink. p. II‑2855, 36 punktas), kuriame teigiama, kad Apeliacinė taryba neturėtų „priimti sprendimo, kuris būtų neteisėtas tuo momentu, kai ji priima sprendimą remdamasi per joje vykusias procedūras šalių pateiktais įrodymais“.
6 ‑ Dabar 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (OL L 78, p. 1) 65 straipsnis.
7 ‑ 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas eCopy priešVRDT (ECOPY) (T‑247/01, Rink. p. II‑5301, 46 punktas), kuriame teigiama, kad „Apeliacinės tarybos sprendimą galima panaikinti arba pakeisti, tik jeigu jis yra susijęs su esminiu arba procedūros pažeidimu. Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrijos teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, buvusias priimant teisės aktą“.
8 ‑ Skundžiamo sprendimo 40 punktas.
9 ‑ Dabar Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnis.
10 ‑ Dabar Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnis.
11 ‑ Dabar Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnis.
12 ‑ Žr. versijas oficialiosiomis VRDT kalbomis: prancūzų („violation du traité, du présent règlement ou de toute règle de droit relative à leur application“), italų („violazione del trattato, del presente regolamento o di qualsiasi regola di diritto relativa alla loro applicazione“), ispanų („violación de Tratado, del presente Reglamento o de cualquier norma jurídica relativa a su aplicación“), anglų („infringement of the Treaty, of this Regulation or of any rule of law relating to their application“) ir vokiečių („Verletzung des Vertrages, dieser Verordnung oder einer bei ihrer Durchführung anzuwendenden Rechtsnorm“).
13 ‑ OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189.
14 ‑ Skundžiamo sprendimo 6–8 punktai.
15 ‑ Skundžiamo sprendimo 10 punktas.
16 ‑ Žr. ir versijas oficialiosiomis VRDT kalbomis, kaip antai prancūzų („des éléments démontrant que le demandeur est titulaire de l'un des droits antérieurs énoncés à l’article 52 paragraphe 2 du règlement ou qu’il est habilité, en vertu de la législation nationale applicable, à faire valoir ce droit“), italų („indicazioni da cui risulti che il richiedente è titolare di uno dei diritti anteriori di cui all’articolo 52, paragrafo 2 del regolamento oppure che, a norma della legislazione nazionale applicabile, è legittimato a far valere tale diritto“), ispanų („los datos que acrediten que el solicitante es el titular de un derecho anterior a que se refiere el apartado 2 del artículo 52 del Reglamento o que, en virtud de la legislación nacional vigente, está legitimado para reivindicar tal derecho“), anglų („particulars showing that the applicant is the proprietor of an earlier right as referred to in Article 52 (2) of the Regulation or that he is entitled under the national law applicable to lay claim to that right“) ir vokiečių („Angaben, die beweisen, dass der Antragsteller Inhaber eines in Artikel 52 Absatz 2 der Verordnung genannten älteren Rechts ist oder dass er nach einschlägigem nationalen Recht berechtigt ist, dieses Recht geltend zu machen“) (išskirta mano).
17 ‑ 2005 m. vasario 10 d. Decreto Legislativo Nr. 30 (paskelbta 2005 m. kovo 4 d. Gazzetta Ufficiale Nr. 52 – Supplemento Ordinario Nr. 28).
18 ‑ Žr. skundžiamo sprendimo 42 punktą. Jame cituojama nuostatos redakcija neseniai buvo pakeista 2010 m. rugsėjo 2 d. įsigaliojusiu 2010 m. rugpjūčio 13 d. Decreto Legislativo Nr. 131; nuo šiol leidimas būtinas ne tik registruoti, bet ir naudoti kaip prekių ženklus („registrati o usati come marchio“). Tačiau dėl priežasčių, pateiktų šios išvados 10 punkte, nagrinėjant šią bylą į naujausius pakeitimus atsižvelgti nereikia.
19 ‑ Turimi galvoje tam tikri šeimos nariai, kurie po savininko mirties turi teisę duoti minėtą sutikimą.
20 ‑ 2006 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Emanuel (C‑259/04, Rink. p. I‑3089, 53 punktas).
21 ‑ Skundžiamo sprendimo 31–37 punktai.
22 ‑ Skundžiamo sprendimo 43–63 punktai.
23 ‑ Skundžiamo sprendimo 67 punktas.
24 ‑ 2005 m. balandžio 14 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimas (R 635/2003‑2, 21 punktas).
25 ‑ 2005 m. liepos 6 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimas (R 869/2004‑1, 43 punktas).
26 ‑ 2002 m. rugpjūčio 7 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimas (R 607/2001‑2, 43 punktas).
27 ‑ Šiuo klausimu apeliantė daro nuorodą į 2005 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Fusco prieš VRDT – Fusco International (ENZO FUSCO) (T‑185/03, Rink. p. II‑715).
28 ‑ Išskirta mano.
29 ‑ Apeliantė remiasi nagrinėjant šią bylą neaktualia teismų praktika, susijusia su Sąjungos teisės ir tarptautinių susitarimų santykiu, pavyzdžiui, 2009 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimu American Clothing Associates prieš VRDT (C‑202/08 P ir C‑208/08 P, Rink. p. I‑6933) ir 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimu TNT Express Nederland (C‑533/08, Rink. p. I‑0000).
30 ‑ Išskirta mano.
31 ‑ Dėl ankstesnių teisių, minimų Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies c punkte, žr. 2009 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Last Minute Network prieš VRDT – Last Minute Tour (LAST MINUTE TOUR) (T‑114/07 ir T‑115/07, Rink. p. II‑1919, 47 punktas) ir 2007 m. birželio 12 d. Sprendimą Budějovický Budvar prieš VRDT – Anheuser‑Busch (BUDWEISER) (T‑53/04–T‑56/04, T‑58/04 ir T‑59/04, Rink. p. II‑57, 74 punktas).
32 ‑ Žr. 31 išnašą. Visiškai aiškus ir 2004 m. spalio 25 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimas (R 790/2001‑4, 17 punktas), kuriame teigiama: „...It is for the applicant for a declaration of invalidity to furnish proof... especially as to the national law referred to by the provision which, because the Office is a Community body, amounts to a factual element...“
33 ‑ Išskirta mano.
34 ‑ VRDT, nagrinėdama protestą panašių aplinkybių byloje, atvirai pripažįsta: „The Office is not in a position to determine with sufficient accuracy on [its] own motion what the law relating to Article 8 (4) rights is in all the Member States. ...Thus, as regards questions of law, i. e. the rules and norms of the respective national law applicable to the specific case, the Office will generally require the opponent to provide the necessary elements for the Office to take a decision. It is only when such elements have already been previously established by the Office... that such proof will not be necessary. ...“ (žr. VRDT prekių ženklų praktikos vadovą, prieinamą internete adresu http://oami.europa.eu/ows/rw/pages/CTM/legalReferences/guidelines/OHIMManual.de.do (kategorijos „Non-registered rights“ 5.4 punktas, atnaujinta 2009 m. rugsėjo 16 d.).
35 ‑ Žr. G. C. Rodriguez Iglesias „Le droit interne devant le juge international et communautaire“, Du droit international au droit de l’intégration, Liber amicorum Pierre Pescatote, Baden Badenas, Nomos, 1987, p. 583, 597, ypač 43 išnašą.
36 ‑ Žr. 31 išnašoje nurodytą teismo praktiką. „Pateikti dokumentai“ kaip įrodymai vertinti ir 2009 m. birželio 30 d. Sprendime Danjaq prieš VRDT – Mission Productions (Dr. No) (T‑435/05, Rink. p. II‑2097, 43 punktas). 2005 m. balandžio 20 d. Sprendime Atomic Austria prieš VRDT – Fabricas Agrupadas de Muñecas de Onil (ATOMIC BLITZ) (T‑318/03, Rink. p. II‑1319, 33–38 punktai), susijusiame su protesto procedūra, Pirmosios instancijos teismas, atrodo, nuėjo dar toliau: VRDT, nors turi įvertinti „pateiktus įrodymus“, tačiau „ex officio <...> tinkamomis priemonėmis [pavyzdžiui, paprašydama šalis pateikti informacijos] turi pasidomėti [ir] atitinkamos valstybės nacionaline teise“. Toks metodas nesuderinamas su Įgyvendinimo reglamento 37 taisyklės formuluote, nes čia faktų nagrinėjimo institucijos iniciatyva principas ribojamas paskirstant faktų pateikimo ir įrodinėjimo naštą, kadangi priešingu atveju ji netektų prasmės.
37 ‑ Žr. Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 1 dalį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 135 straipsnio 4 dalį.
38 ‑ H. Chanteloup „La prise en considération du droit national par le juge communautaire“, Revue critique de droit international privé, 2007, p. 539, įvade vaizdingai teigia, kad nacionalinė teisė čia netenka savo norminio drabužio ir apsivelka „fakto apdarą“. 559 puslapyje ji lakoniškiau pabrėžia: „Le droit national pris en considération est un fait.“
39 ‑ Tai aiškiai (ir remiantis tariamai vientisa valstybių narių tarptautine privatine teise šiek tiek perdedant) teigiama VRDT prekių ženklų praktikos vadove (žr. 32 išnašą): valstybių narių teisė turi būti traktuojama kaip „an issue of fact, subject to proof by the party alleging such right“.
40 ‑ Žr. kadaise orientacinį, šiandien iš dalies pasenusį Prancūzijos 1948 m. gegužės 25 d. Cour de Cassation sprendimą Lautour, su komentarais išspausdintą B. Ancel ir Y. Lequette „Les grands arrêts de la jurisprudence francaise de droit international privé“, 5-asis leidimas, Paryžius, Dalloz, 2006, p. 165, 171: pagal jį šalis, kuri kreipėsi į teismą dėl teisės įgyvendinimo, privalo pateikti įrodymų, susijusių su kitos valstybės teisės aktais, reglamentuojančiais tą teisę. Ir pagal naująją Prancūzijos teismų praktiką bylose Amerford ir Itraco, su komentarais išspausdintą B. Ancel ir Y. Lequette, ten pat, p. 718, 723 ir paskesni, pirmiausia (nors ne tik) šalys raginamos išsiaiškinti loi étrangère turinį, o Cour de Cassation iš esmės tik tikrina, kad nebūtų klastojamas užsienio valstybės teisės turinys (dénaturation) ir neliktų akivaizdžių klaidų (erreur manifeste de compréhension). Tačiau daryti apibendrinimų tarptautiniu lygmeniu remiantis tik šiuo metodu negalima. Pavyzdžiui, pagal Vokietijos teisę teisėjas ex officio išsiaiškina ir taiko užsienio valstybės teisę, kuri turi būti taikoma pagal Vokietijos tarptautinę privatinę teisę, – atsižvelgdamas į visą jos turinį, įtvirtintą įstatymuose ir teismų praktikoje. Procesinės teisės požiūriu užsienio valstybės teisės aktai traktuojami kaip teisė, ne kaip faktai, nors jie ir gali būti įrodinėjimo dalykas (Civilinio proceso kodekso (ZPO) 293 straipsnis). Tiesa, teisinėje literatūroje ginčijamasi, ar po ZPO 545 straipsnio pakeitimo užsienio teisės vertinimas gali būti peržiūrėtas apeliacine tvarka (žr. H. Schack „Internationales Zivilverfahrensrecht“, 5-asis leidimas, Miunchenas, C. H. Beck, 2010, 723–727 punktai).
41 ‑ Žr. C. Santulli „Le statut international de l’ordre juridique étatique“, Paryžius, A. Pedone, 2001, p. 271–277. Čia 561–562 išnašose minimas ypač reikšmingas 1929 m. liepos 12 d. Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo sprendimas (Affaire relative au paiement, en or, des emprunts fédéraux brésiliens émis en France, Rink. p. C.P.J.I., A serija, Nr. 20/21, p. 93–126, ypač p. 124). Taip pat žr. R. Rivier „La preuve devant les juridictions interétatiques à vocation universelle (CIJ et TIDM)“ (H. Ruiz Fabri ir J.‑M. Sorel „La preuve devant les juridictions internationales“, Paryžius, A. Pedone, 2007, p. 49–51).
42 ‑ H. Chanteloup (žr. 38 išnašą) p. 559 mini 1932 m. birželio 7 d. Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo sprendimą (Affaire relative à certains intérêts allemands en Haute Silésie, Rink. p. C.P.J.I., A serija, Nr. 7, p. 19), kuriame išaiškinama, kad tarptautinės teisės ir Teismo požiūriu nacionalinės teisės aktai, esantys valstybių valios ir veiklos išraiška, yra tiesiog faktai.
43 ‑ G. Eisenführ ir D. Schennen „Gemeinschaftsmarkenverordnung“, 3-iasis leidimas, Kelnas, Carl Heymanns Verlag, 2010, 65 straipsnis, 1 punktas.
44 ‑ Išskirta mano.
45 ‑ Dėl protesto procedūros žr., pavyzdžiui, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį.
46 ‑ Žr. 12 išnašą.
47 ‑ Išskirta mano.
48 ‑ Tą patį rodo ir 12 išnašoje cituojamų versijų kitomis kalbomis palyginimas.
49 ‑ G. Eisenführ ir D. Schennen (minėti 43 išnašoje, 65 straipsnis, 16 punktas), pažymi, kad „nacionalinės teisės aktų, sudarančių teisinį pagrindą, arba nerašytų teisės principų taikymo“ teisminės kontrolės klausimas kol kas nėra nagrinėtas.
50 ‑ Žr. jo 43–63 punktus.
51 ‑ Dėl Bendrojo Teismo apsiribojimo Apeliacinėje taryboje nagrinėto ginčo dalyku žr. šios išvados 54 punktą.
52 ‑ Žr. šios išvados 42 ir paskesnius punktus.
53 ‑ Pagrindas: 1994 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hilti prieš Komisiją (C‑53/92 P, Rink. p. I‑667, 42 punktas) ir 1994 m. birželio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. (C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 49 punktas). Taip pat žr. šios išvados 80–83 punktus.
54 ‑ 2005 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Eurocermex prieš VRDT (C‑286/04 P, Rink. p. I‑5797, 43 punktas).
55 ‑ Sprendimas Komisija prieš Brazzelli Lualdi (minėtas 53 išnašoje).
56 ‑ 2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas PKK ir KNK prieš Tarybą (C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 37 punktas).
57 ‑ 2006 m. balandžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas General Motors prieš Komisiją (C‑551/03 P, Rink. p. I‑3173, 54 punktas). Dėl šios problemos žr. B. Wägenbaur „EuGH VerfO, Satzung und Verfahrensordnungen EuGH/EuG“, Miunchenas, C. H. Beck, 2008, ESTT statuto 58 straipsnis, 8–12 punktai.
58 ‑ Žr. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 135 straipsnio 4 dalį.
59 ‑ 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Eurocermex prieš VRDT (Alaus butelio forma) (T‑399/02, Rink. p. II‑1391, 52 punktas) ir 2006 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Rossi prieš VRDT (C‑214/05 P, Rink. p. I‑7057, 50–53 punktai).
60 ‑ Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalis.
61 ‑ Žr. 59 išnašą.
62 ‑ 2008 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Masdar (JK) prieš Komisiją (C‑47/07 P, Rink. p. I‑9761, 76 punktas).
63 ‑ 2010 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gogos prieš Komisiją (C‑583/08 P, Rink. p. I‑0000, 30 punktas).
64 ‑ OL L 28, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 221.
65 ‑ 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Procter & Gamble prieš VRDT (BABY-DRY) (T‑163/98, Rink. p. II‑2383, 53 punktas).
66 ‑ Teisingumo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnis.
67 ‑ Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnis.