GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2010 m. gruodžio 16 d.(1)

Sujungtos bylos C‑165/09, C‑166/09 ir C‑167/09

Stichting Natuur en Milieu,

Stichting Greenpeace Nederland,

B. Meijer,

E. Zwaag ir

F. Pals

prieš

College van Gedeputeerde Staten van Groningen,

Stichting Natuur en Milieu,

Stichting Zuid‑Hollandse Milieufederatie,

Stichting Greenpeace Nederland ir

Vereniging van Verontruste Burgers van Voorne

prieš

Gedeputeerde Staten van Zuid‑Holland

ir

Stichting Natuur en Milieu,

Stichting Zuid‑Hollandse Milieufederatie,

Stichting Greenpeace Nederland ir

Vereniging van Verontruste Burgers van Voorne

prieš

Gedeputeerde Staten van Zuid‑Holland

(Raad van State (Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 2001/81/EB – Oro tarša – Tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinės ribos – Valstybių narių priemonės – Direktyva 2008/1/EB – Taršos integruota prevencija ir kontrolė – Aplinkos leidimas – Elektrinė“

I –    Įžanga

1.        Europos Sąjunga oro kokybės apsaugos srityje siekia ambicingų tikslų, pateikiančių valstybėms narėms didelių iššūkių. Tai parodė su aplinkos oro kokybe susijusios bylos(2), tai patvirtina ir čia nagrinėjamos bylos, susijusios su teršalų išmetimo nacionalinėmis ribomis.

2.        2001 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/81/EB dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų(3) (toliau – NEC direktyva, NEC santrumpa reiškia national emission ceilings) visoms valstybėms narėms nustatomos tam tikrų atmosferą teršiančių medžiagų ribos, kurių per metus negalima viršyti. Jau anksčiau Nyderlandai buvo informavę Komisiją, kad jie greičiausiai nepajėgs įvykdyti įsipareigojimų dėl sieros dioksido ir azoto oksidų(4). Dabar Teisingumo Teismui užduodamas klausimas, ar ši valstybė narė vis vien gali suteikti projektų, kuriuos vykdant bus išmetami papildomi minėtų teršalų kiekiai, leidimus.

3.        Pagrindinės bylos susijusios su leidimais vykdyti įvairius elektrinių projektus. Teisinį pagrindą sudaro Direktyvos dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės(5) (toliau – TIPK direktyva) nuostatos, kuriomis reglamentuojami pramonės įrenginių leidimai.

II – Teisinis pagrindas

A –    TIPK direktyva

4.        TIPK direktyvos nuostatos toliau cituojamos pagal konsoliduotą Direktyvos 2008/1 teksto versiją, nes ši direktyva nuo 2008 m. vasario 18 d. pakeitė Direktyvą 96/61, tačiau turinys nebuvo pakeistas.

5.        Kalbant apie TIPK direktyvos 2 straipsnio apibrėžimus, čia nagrinėjamu atveju aktualūs yra 2, 7 ir 15 punktai:

„Šioje direktyvoje vartojami šie sąvokų apibrėžimai:

2)      „tarša“ yra žmonių veiklos sukeliamas medžiagų, virpesių, šilumos arba triukšmo tiesioginis arba netiesioginis išmetimas į orą, vandenį ar žemę, kas gali kenkti žmogaus sveikatai arba aplinkai, daryti žalą materialiniam turtui arba kenkti ar trukdyti patogumams ir kitokiam įteisintam naudojimuisi aplinka;

<...>

7)      „aplinkos kokybės norma“ yra visuma reikalavimų, kuriuos turi tam tikru metu atitikti tam tikra aplinka arba jos konkreti dalis, kaip nurodyta Bendrijos teisės aktuose;

<...>

15)      „suinteresuota visuomenė“ yra visuomenė, kuriai turėjo poveikio ar gali turėti poveikio sprendimo išduoti arba atnaujinti leidimą ar leidimo sąlygas priėmimas arba kuri juo yra suinteresuota; šiame apibrėžime nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios reikalavimus pagal nacionalinę teisę, yra laikomos suinteresuotomis.“

6.        TIPK direktyvos 3 straipsnyje apibrėžiami esminiai įrenginių reikalavimai:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad kompetentingos institucijos garantuotų tokį įrenginių eksploatavimą, kad:

a)      būtų imamasi visų atitinkamų taršos prevencijos priemonių, ypač taikant geriausią prieinamą gamybos būdą;

b)      nebūtų sukeliama didelė tarša;

<...>“

7.        Pagal TIPK direktyvos 4 straipsnį visiems šioje direktyvoje apibrėžiamiems įrenginiams būtina gauti leidimą.

8.        Įrenginių leidimų išdavimas reglamentuojamas TIPK direktyvos 8 straipsnio pirmoje pastraipoje:

„Nepažeisdama kitų nacionaliniuose arba Bendrijos teisės aktuose nurodytų reikalavimų, kompetentinga institucija išduoda leidimą, kuriame yra nurodytos sąlygos, garantuojančios, kad įrenginys atitinka šios direktyvos reikalavimus, o jei taip nėra, atsisako išduoti leidimą.“

9.        TIPK direktyvos 9 straipsnyje reglamentuojamos sąlygos, kurios turi būti įtraukiamos į leidimus:

„1.      Siekdamos aukšto aplinkos apsaugos lygio saugant orą, vandenį ir žemę, valstybės narės garantuoja, kad į leidimą būtų įtraukiamos visos priemonės, reikalingos 3 ir 10 straipsnių leidimų išdavimo reikalavimams įvykdyti.

2. <...>

3.      Į leidimą įtraukiamos teršiančių medžiagų išmetimo ribinės vertės, ypač teršiančių medžiagų, išvardytų III priede, kurios gali būti dideliais kiekiais išmetamos iš atitinkamo įrenginio, atsižvelgiant į jų savybes ir į galimybę pernešti taršą iš vienos terpės į kitą (vandenį, orą ir žemę). Jeigu būtina, į leidimą įtraukiami atitinkami reikalavimai dirvožemio ir požeminių vandenų apsaugai užtikrinti ir įrenginyje susidarančių atliekų tvarkymo priemonės. Prireikus ribinės vertės gali būti pridedamos arba pakeičiamos lygiaverčiais parametrais arba techninėmis priemonėmis.

<...>

4.      Nepažeidžiant 10 straipsnio, teršalų išmetimo ribinės vertės ir lygiaverčiai parametrai bei techninės priemonės, nurodytos šio straipsnio 3 dalyje, yra grindžiamos geriausiais prieinamais gamybos būdais, nenustatant kokio nors vieno metodo ar konkrečios technologijos, bet atsižvelgiant į atitinkamo įrenginio technines galimybes, jo geografinę padėtį ir vietos aplinkos sąlygas. Visais atvejais į leidimo sąlygas įtraukiamos nuostatos dėl tolimosios arba tarpvalstybinės taršos sumažinimo iki minimumo, kurios garantuotų aukštą aplinkos apsaugos lygį.

5. <...>

7.      Leidime pagal šią direktyvą gali būti pateikiamos kitos specialiosios priemonės, kokias valstybė narė arba kompetentinga institucija gali laikyti tinkamomis.

<...>“

10.      TIPK direktyvos 10 straipsnyje reglamentuojamas geriausių prieinamų gamybos būdų ir aplinkos kokybės normų santykis išduodant įrenginių leidimus:

„Jeigu aplinkos kokybės normos reikalauja griežtesnių sąlygų už tas, kurios įvykdomos naudojant geriausius prieinamus gamybos būdus, leidime turi būti reikalaujama imtis papildomų priemonių, nepažeidžiant kitų priemonių, kurių galima imtis siekiant įvykdyti aplinkos kokybės normas.“

11.      TIPK direktyvos 16 straipsnis susijęs su teisine apsauga. Čia aktualios pirmiausia 1 ir 3 dalys:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą, jeigu:

a)      jie turi pakankamą interesą, arba

b)      jie pareiškia teisės pažeidimą, jei valstybės narės administracinio proceso teisė reikalauja to kaip išankstinės sąlygos.

<...>

3.      Kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas, nustato valstybės narės, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. Šiuo tikslu kiekvienos nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios nacionalinės teisės aktų reikalavimus, interesas yra laikomas pakankamu 1 dalies a punkto tikslu.

Tokios organizacijos taip pat laikomos turinčiomis teises, kurios gali būti pažeistos, 1 dalies b punkto tikslu.“

12.      Ši nuostata į TIPK direktyvą buvo įtraukta siekiant įgyvendinti Orhuso konvencijos(6) 9 straipsnio 2 dalį(7).

B –    NEC direktyva

13.      Pagal NEC direktyvos 4 straipsnį iki 2010 m. valstybės narės turi sumažinti išmetamų teršalų nacionalines ribas ir daugiau jų nebeviršyti:

„1.      Ne vėliau kaip iki 2010 m. valstybės narės apriboja metinius išmetamų sieros dioksido (SO₂), azoto oksidų (NOx), lakiųjų organinių junginių (LOJ) ir amoniako (NH₃) kiekius, kad jie neviršytų I priede nustatytų išmetamų teršalų ribų, atsižvelgiant į visus Bendrijoje taikomų priemonių pakeitimus, priimtus pagal 9 straipsnyje nurodytas ataskaitas.

2.      Valstybės narės užtikrina, kad nuo 2010 m. nė vienais metais nebus viršijamos I priede nustatytos ribos.“

14.      NEC direktyvos I priede Nyderlandams, be kita ko, nustatytos 50 kilotonų, t. y. 50 000 tonų, sieros dioksido ir 260 kilotonų, t. y. 260 000 tonų, azoto oksidų ribos.

15.      Pagal NEC direktyvos 6 straipsnį valstybės narės iki 2002 m. spalio 1 d. parengia nacionalinio išmetamų teršalų kiekio laipsniško sumažinimo programas, kad vėliausiai iki 2010 m. pabaigos būtų pasiektos nustatytos ribos. 7 straipsniu jos įpareigojamos kasmet parengti išmetamų teršalų apskaitą ir jų 2010 m. prognozes. Šią informaciją jos turi perduoti Komisijai, kuri, bendradarbiaudama su Europos aplinkos agentūra, ją paskelbia.

16.      Dėl programų turinio NEC direktyvos 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse teigiama:

„(11) Kiekvienai valstybei narei nustatomos sieros dioksido, azoto dioksidų, lakiųjų organinių junginių ir amoniako ribos yra ekonomiškai efektyvus būdas siekiant, kad būtų įgyvendinti tarpiniai aplinkosaugos tikslai. Tokios ribos leis Bendrijai ir valstybėms narėms veikti lanksčiai juos taikant.

(12)      Valstybės narės turėtų būti atsakingos už priemonių, reikalingų, kad būtų laikomasi siektinų į atmosferą išmetamų teršalų nacionalinių ribų, įgyvendinimą. Bus reikalinga įvertinti pažangą, padarytą laikantis siektinų išmetamų į atmosferą teršalų ribų. Todėl turėtų būti sukurtos nacionalinės į atmosferą išmetamų teršalų kiekio sumažinimo programos ir apie jas pranešama Komisijai, bei į jas turėtų būti įtraukta informacija apie priimtas arba numatytas priemones, būtinas, kad būtų laikomasi siektinų į atmosferą išmetamų teršalų ribų.“

17.      TIPK direktyvos ir NEC direktyvos santykis minimas 19 konstatuojamojoje dalyje:

„Šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos nepažeidžiant Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių šių teršalų išmetimą iš konkrečių šaltinių, ir Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl išmetamųjų teršalų ribinių verčių bei geriausių prieinamų gamybos būdų naudojimo.“

18.      Pagal NEC direktyvos 15 straipsnio 1 dalį į nacionalinę teisę ji turėjo būti perkelta iki 2002 m. lapkričio 27 d.

19.      Panašiai kaip NEC direktyvoje, 1979 m. Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos Geteborge protokole dėl rūgštėjimo, eutrofikacijos ir pažemio ozono mažinimo(8) nustatomos 2010 m. teršalų išmetimo ribos, tačiau direktyvos reikalavimai dažnai šiek tiek griežtesni nei protokolo.

C –    Direktyva 2001/80

20.      Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į 2001 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/80/EB dėl tam tikrų teršalų, išmetamų į orą iš didelių kurą deginančių įrenginių, kiekio apribojimo(9). Joje nustatomos tam tikrų įrenginių išmetamų teršalų ribos, ji taip pat remiasi Geteborgo protokolu.

D –    Nyderlandų teisė

1.      TIPK direktyvos perkėlimas

21.      TIPK direktyva į Nyderlandų teisę buvo perkelta pakeitus Aplinkos apsaugos įstatymo (Wet Milieubeheer) nuostatas.

22.      Aplinkos apsaugos įstatymo 8.1 straipsnio 1 dalies pradžioje ir b punkte nustatyta, kad, norint keisti įrenginį, kuriam taikoma direktyva, arba jo veikimo būdą, būtina gauti leidimą. Remiantis Aplinkos apsaugos įstatymo 8.10 straipsnio 1 dalimi, atsisakyti išduoti leidimą galima tik aplinkos apsaugos sumetimais. Aplinkos apsaugos įstatymo 8.10 straipsnio 2 dalies pradžioje ir a punkte nurodyta, kad leidimas bet kuriuo atveju neturi būti išduodamas, jeigu negali būti užtikrinama, jog įrenginyje bus taikomi geriausi įmanomi gamybos būdai iš visų galimų.

23.      Remiantis Aplinkos apsaugos įstatymo 8.11 straipsnio 2 dalimi, aplinkos apsaugos sumetimais išduotame leidime gali būti nustatomos sąlygos. Remiantis Aplinkos apsaugos įstatymo 8.12b straipsnio pradžia ir e punktu, su leidimu bet kuriuo atveju siejamos konkrečiam įrenginiui taikomos sąlygos dėl įrenginio keliamos tolimosios arba tarpvalstybinės aplinkos taršos išvengimo arba kuo didesnio apribojimo.

2.      NEC direktyvos perkėlimas

24.      Kaip teigia Nyderlandų vyriausybė, ši valstybė narė ėmėsi įvairių priemonių užtikrinti, kad būtų laikomasi teršalų išmetimo ribų. Ji įvedė azoto oksidų taršos leidimų prekybos sistemą(10). Leistinas išmetamo sieros dioksido kiekis buvo paskirstytas įvairiems pramonės sektoriams. Nė vienas sektorius negali viršyti jam nustatytos leistinos sieros dioksido išmetimo ribos.

III – Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

25.      Pagrindinės bylos iškeltos pareiškus ieškinius, kuriais buvo apskųsti trys elektrinių projektai. Eemshaven elektrinės, kuriai leidimas išduotas 2007 m. gruodžio 11 d. (byla C‑165/09), metinė emisija yra 1 454 tonos sieros dioksido, Roterdamo Missouriweg elektrinės, kuriai leidimas išduotas 2008 m. kovo 11 d. (byla C‑166/09), – 580 tonos sieros dioksido ir 730 tonos azoto oksidų, o remiantis 2007 m. spalio 26 d. leidimu remontuotinai Roterdamo Coloradoweg elektrinei (byla C‑167/09) numatyta 923 tonos sieros dioksido ir 1 535 tonos azoto oksidų emisija. Taigi bendra šių elektrinių emisija sudaro maždaug 6 % visos Nyderlanduose leistinos sieros dioksido emisijos ir beveik 1 % didžiausios leistinos azoto oksidų emisijos.

26.      Prašyme priimti prejudicinį sprendimą cituojamos valstybės institucijos ir Komisija, pagal kurių turimą informaciją Nyderlandai 2010 m. ir vėliau viršys leistinas sieros dioksido ir azoto oksidų išmetimo ribas. Tačiau Nyderlandai tvirtina, kad naujausios prognozės rodo, jog leistinos ribos viršytos nebus.

27.      Todėl Raad van State pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

1.      Ar pareiga aiškinti atsižvelgiant į direktyvas reiškia, kad į Aplinkos apsaugos įstatymą perkelti įsipareigojimai pagal TIPK direktyvą gali ir turi būti aiškinami taip, jog, priimant sprendimą dėl prašymo išduoti leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, reikia visa apimtimi atsižvelgti į NEC direktyvoje įtvirtintas nacionalines maksimalias sieros dioksido ir azoto oksidų išmetimo ribas, visų pirma, jeigu kalbama apie įsipareigojimus pagal TIPK direktyvos 9 straipsnio 4 dalį?

2. a) Ar valstybės narės įsipareigojimas susilaikyti nuo nuostatų, galinčių labai pažeisti direktyvos siekiamą tikslą, priėmimo galioja ir NEC direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytu 2002 m. lapkričio 27 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu?

2. b) Ar per atitinkamą 2002 m. lapkričio 27 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį su minėta susilaikymo pareiga ar vietoj jos atitinkamai valstybei narei tenka pozityvūs įsipareigojimai, jeigu kyla grėsmė, kad pasibaigus šiam laikotarpiui bus viršyta NEC direktyvoje nustatyta nacionalinė maksimali sieros dioksido ir (arba) azoto oksidų išmetimo riba, arba jeigu ji realiai bus viršyta?

2. c) Ar atsakant į 2a ir 2b klausimus svarbu tai, kad iš nagrinėjamo prašymo išduoti įrenginio, kurį naudojant prisidedama prie NEC direktyvoje nustatytų nacionalinių maksimalių sieros dioksido ir (arba) azoto oksidų išmetimo ribų viršijimo ar prie tokio viršijimo grėsmės, leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus matyti, kad įrenginys bus pradėtas eksploatuoti anksčiausiai 2011 metais?

3. a) Ar antrame klausime nurodyti įsipareigojimai reiškia, kad valstybė narė turi atsisakyti išduoti leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus arba susieti jį su papildomomis sąlygomis ar apribojimais, jeigu neužtikrinama, kad naudojant įrenginį, kuriam buvo prašyta leidimo, neprisidedama prie nacionalinių maksimalių sieros dioksido ir (arba) azoto oksidų išmetimo ribų viršijimo ar prie tokio viršijimo grėsmės? Ar atsakant į šį klausimą turi reikšmės tai, kokia apimtimi naudojant įrenginį prisidedama prie šio viršijimo ar tokio viršijimo grėsmės?

3. b) Ar, priešingai, iš NEC direktyvos išplaukia, kad valstybė narė, net ir kai viršijamos nacionalinės maksimalios sieros dioksido ir (arba) azoto oksidų išmetimo ribos ar kyla tokio viršijimo grėsmė, turi diskreciją užtikrinti, kad būtų pasiektas direktyva nustatytas tikslas, ir, užuot atsisakiusi išduoti leidimą arba susieti jį su papildomomis sąlygomis ar apribojimais, gali imtis kitų, pavyzdžiui, kompensacinių, priemonių?

4.      Ar privatus asmuo nacionaliniuose teismuose gali remtis įsipareigojimų laikymusi, jeigu valstybei narei tenka antrame ir trečiame klausimuose nurodyti įsipareigojimai?

5. a) Ar privatus asmuo gali tiesiogiai remtis NEC direktyvos 4 straipsniu?

5. b) Jeigu taip, ar tiesiogiai remtis galima nuo 2002 m. lapkričio 27 d., ar tik nuo 2010 m. gruodžio 31 dienos? Ar atsakant į šį klausimą svarbu tai, kad iš prašymo išduoti leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus matyti, kad įrenginys bus pradėtas eksploatuoti anksčiausiai 2011 metais?

6.      Ar tuo atveju, jei išduodant leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus ir (arba) kitomis priemonėmis prisidedama prie NEC direktyvoje nustatytų nacionalinių maksimalių sieros dioksido ir (arba) azoto oksidų išmetimo ribų viršijimo ar prie tokio viršijimo grėsmės, visų pirma privatus asmuo gali iš šios direktyvos 4 straipsnio kildinti:

a)      bendrą reikalavimo teisę į tai, kad atitinkama valstybė narė nustatytų priemonių paketą, kuriuo metiniai nacionaliniai išmetamų sieros dioksido ir azoto oksidų kiekiai iki 2010 m. būtų apriboti tiek, kad neviršytų nacionalinių maksimalių išmetimo ribų pagal NEC direktyvą, arba, jeigu tai nepavyktų, – priemonių paketą, kuriuo vėliau emisijos kuo greičiau būtų sumažintos iki šių ribų;

b)      konkrečias reikalavimo teises į tai, kad atitinkama valstybė narė priimtų specifines priemones dėl konkretaus įrenginio (pavyzdžiui, atsisakytų išduoti leidimą arba susietų jį su papildomomis sąlygomis arba apribojimais), kurios (priemonės) prisidėtų prie to, kad metiniai nacionaliniai išmetamų sieros dioksido ir (arba) azoto oksidų kiekiai iki 2010 m. būtų apriboti tiek, kad neviršytų nacionalinių maksimalių išmetimo ribų pagal NEC direktyvą, arba, jeigu tai nepavyktų, – specifines priemones, kurios prisidėtų prie to, kad vėliau emisijos kuo greičiau būtų sumažintos iki šių ribų?

c)      Ar atsakant į 6a ir 6b klausimus svarbu, kokia apimtimi dėl įrenginio padidėtų viršijimas arba viršijimo grėsmė?

28.      Klausimai visose bylose iš esmės sutampa. Tačiau byloje C‑165/09 minimas tik sieros dioksidas. Byloje C‑166/07 minima tik konsoliduota TIPK direktyvos redakcija – Direktyva 2008/1, o kitose dviejose bylose kalbama apie senąją Direktyvą 96/61.

29.      2009 m. birželio 24 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas sujungė šias tris bylas, kad būtų bendrai vykdomas rašytinis bei žodinis procesas ir priimamas bendras sprendimas.

30.      Rašytines pastabas pateikė Stichting Greenpeace Nederland (toliau – Greenpeace), Gedeputeerde Staten von Groningen (toliau – Groningen), RWE Power AG, dabar – RWE Eemshaven Holding BV (toliau – RWE), Electrabel Nederland N. V. (toliau – Electrabel), Gedeputeerde Staten von Zuid‑Holland (toliau – Zuid‑Holland) ir E.ON Benelux N. V. (toliau – E.ON), taip pat Austrijos Respublika, Danijos Karalystė, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Europos Komisija. Šios šalys, išskyrus Groningen, Zuid‑Holland ir Austriją, atvyko į 2010 m. spalio 14 d. posėdį. Nagrinėjant bylą taip pat dalyvavo Stichting Natuur en Milieu ir Prancūzijos Respublika.

IV – Teisinis vertinimas

31.      NEC direktyvoje nustatytos nacionalinės keturių rūšių teršalų išmetimo ribos (tarp jų – azoto oksidų ir sieros dioksido), kurių valstybės narės nuo 2011 m. nebeturės teisės viršyti. Tačiau NEC direktyvoje nenurodyta, kaip valstybės narės turėtų šį tikslą pasiekti.

32.      Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl trijų atskirų elektrinių projektų leidimų. Šios elektrinės smarkiai padidintų azoto oksidų ir sieros dioksido išmetimą, bet iš esmės netrukdytų laikytis išmetimo ribų, jei Nyderlandai kitur sumažintų išmetimą.

33.      Tačiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo bei Europos aplinkos agentūros ataskaitų duomenimis(11), kyla abejonių, ar Nyderlandams pavyks taikant ligi šiol numatytas priemones laikytis šių azoto oksidų ir sieros dioksido išmetimo ribų. Todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi padėti išsiaiškinti, ar šioje situacijoje, nepaisant laisvės rinktis priemones direktyvos tikslams pasiekti, leidimų minėtiems projektams suteikimas neprieštarauja NEC direktyvai.

34.      Tuo tikslu išnagrinėsiu, ar TIPK direktyvoje reikalaujama atsižvelgti į grėsmę, kad gali būti viršytos NEC direktyvoje nustatytos išmetimo ribos (žr. B skirsnį), ar, jei gresia išmetimo ribų viršijimas, tokie projektai negali būti vykdomi (žr. C skirsnį) ir ar privatūs asmenys gali šiuo atžvilgiu remtis NEC direktyva (žr. D skirsnį). Tačiau pirmiausia pakomentuosiu kai kurių bylos šalių prieštaravimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo (žr. A skirsnį).

A –    Dėl priimtinumo

35.      RWE, Electrabel ir E.ON tvirtina, kad Teisingumo Teismui pateikti klausimai yra nepriimtini. Jų teigimu, prejudiciniai klausimai pagrindinei bylai nėra reikšmingi.

36.      Minėtų šalių tvirtinimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nepaisydamas naujausių priešingų duomenų ir manydamas, kad NEC direktyvoje numatytos teršalų – sieros dioksido ir azoto oksidų – išmetimo nacionalinės ribos 2010 m. gruodžio 31 d. ir vėliau, iki 2015 m., greičiausiai bus viršytos, remiasi klaidingu sprendimo pagrindu. Be to, ieškovai pagrindinėje byloje nepateikė informacijos, kokiu mastu NEC direktyva gali būti pateisinamas atsisakymas suteikti leidimus pagal TIPK direktyvą.

37.      Tačiau su Sąjungos teise susijusiems prejudiciniams klausimams taikoma svarbumo prezumpcija(12). Taigi, atsižvelgiant į prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros funkciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo samprotavimams apie prejudicinių klausimų svarbą negalima kelti pernelyg griežtų reikalavimų.

38.      Todėl Teisingumo Teismas tik išimtinėmis aplinkybėmis, siekdamas įvertinti, ar byla jam teisminga, gali nagrinėti sąlygas, kuriomis bylą perdavė nacionalinis teismas(13). Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą galima atmesti, tik jei akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, jei problema yra hipotetinė arba jei Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ar teisinės aplinkybės, būtinos norint naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus(14). Išskyrus šiuos atvejus, Teisingumo Teismas paprastai privalo atsakyti į prejudicinius klausimus dėl Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo(15).

39.      Raad van State nurodė, kad, jo nuomone, gresia NEC direktyvoje nustatytų išmetimo ribų viršijimas, ir savo klausimais siekia išsiaiškinti, ar į šį viršijimą reikia atsižvelgti nagrinėjamoje leidimų išdavimo pagal TIPK direktyvą procedūroje. To, kad, kalbant apie viršijimą, įmanomas ir kitas vertinimas ir kad netgi Nyderlandų vyriausybė tuo tarpu mano, jog atmosferos teršalų išmetimo ribos nebus viršytos, nepakanka prejudicinių klausimų svarbumui paneigti. Faktinių ir teisinių bylos aplinkybių įvertinimas iš esmės įeina į nacionalinio teismo kompetenciją(16). Todėl negalima tvirtinti, kad akivaizdžiai trūksta teismų praktikoje apibrėžiamo ryšio su byla.

40.      Be to, kalbant apie galimybę remiantis NEC direktyva atsisakyti išduoti leidimą pagal TIPK direktyvą, pažymėtina, kad prejudicinių klausimų pripažinimas nepriimtinais reikštų, kad a priori numatomas atsakymas į prejudicinį klausimą. Lemiamą reikšmę turi nacionalinio teismo, o ne pagrindinės bylos šalių vertinimas. Todėl, kitaip, nei mano Electrabel, tikslesni ieškovų argumentai dėl abiejų direktyvų sąsajų nėra būtini.

41.      Taip pat reikia atmesti ir E.ON daromą nuorodą į vadinamąją acte clair doktriną. Pagal šią teismų praktiką, jei egzistuoja nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika arba jei teisingas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu(17).

42.      Tačiau jis gali kreiptis į Teisingumo Teismą(18). Iš nacionalinių teismų negali būti atimta teisė, kilus abejonių, paprašyti Teisingumo Teismo išaiškinimo. Juo kaip visada siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės taikymą. Į Teisingumo Teismą nesikreipiama tik tuomet, jei, nacionalinio teismo nuomone, atsakymas į galimą prejudicinį klausimą yra akivaizdus.

43.      Be to, mano manymu, atsakymas į Raad van State Teisingumo Teismui pateiktus prejudicinius klausimus visiškai nėra akivaizdus.

44.      Pagaliau prejudicinių klausimų priimtinumui neprieštarauja ir Komisijos pagal NEC direktyvą turima kontrolės kompetencija(19), būtent nurodyta direktyvos 10 straipsnio 5 dalies c punkte, bet iš principo grindžiama ESS 17 straipsnio 1 dalimi (anksčiau EB 211 straipsnis). Ši kontrolės kompetencija neatleidžia valstybių narių nuo prievolės pačioms siekti NEC direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę nustatyta tvarka ir užtikrinti nacionalinės teisės aiškinimą atsižvelgiant į direktyvą arba tiesioginį direktyvos veikimą. Šiuo atžvilgiu turi būti priimtina ir prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra.

45.      Taigi pašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

B –    Dėl pirmojo klausimo – aiškinimo atsižvelgiant į TIPK direktyvos ir NEC direktyvos tarpusavio santykį apimtis

46.      Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvas reiškia, kad, suteikiant leidimus pagal Aplinkos apsaugos įstatymą, kuriuo buvo perkelta TIPK direktyva, reikia atsižvelgti į NEC direktyvoje numatytas nacionalines teršalų išmetimo ribas.

1.      Dėl Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo

47.      Iš direktyvos išplaukiantis valstybės narės įsipareigojimas pasiekti šioje direktyvoje numatytą rezultatą ir pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį (anksčiau EB 10 straipsnis) egzistuojanti pareiga imtis visų bendrųjų ar specialiųjų priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą yra privalomi visoms valstybės narės valdžios institucijoms(20).

48.      Be to, valstybės narės turi pareigą aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvas. Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos (anksčiau EB 249 straipsnio trečia pastraipa)(21). Tai saisto visas valstybės narės valdžios institucijas, todėl nacionalinė institucija, priimanti sprendimą dėl leidimo pagal TIPK direktyvą išdavimo, taip pat privalo aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgdama į direktyvas(22).

49.      Šiuo atveju kalbama apie dvi Sąjungos aplinkos apsaugos teisės srities direktyvas, kurių veiksmingumą reikia užtikrinti. Aplinkos apsaugos įstatymu, kuriame reglamentuojama čia nagrinėjama leidimų išdavimo procedūra, į nacionalinę teisę perkeliama TIPK direktyva, o ne NEC direktyva. Ši buvo perkelta kitais nacionalinės teisės aktais. Tačiau tai nekliudo aiškinti Aplinkos apsaugos įstatymo atsižvelgiant ir į NEC direktyvą, nes aiškinant nacionalinę teisę pagal direktyvas turi būti atsižvelgiama į visą nacionalinę teisę, siekiant nustatyti, kokiu mastu ji turi būti taikoma, kad būtų išvengta priešingo rezultato, nei siekiama atitinkama direktyva(23).

50.      Taigi reikia išsiaiškinti, koks yra abiejų direktyvų tarpusavio santykis – ypač kiek NEC direktyvos reikalavimai galioja leidimų suteikimo procedūrai pagal TIPK direktyvą.

2.      Dėl TIPK direktyvos nuorodų

51.      Iš pradžių reikia patikrinti, ar abiejose direktyvose yra nuostatų, aiškiai susijusių su jų tarpusavio santykiu. Ypač svarbu išsiaiškinti, ar NEC direktyvoje nustatytos teršalų išmetimo nacionalinės ribos yra aplinkos kokybės normos TIPK direktyvos 10 straipsnio prasme.

52.      Pagrindinėje byloje minimoms taršiosioms medžiagoms – sieros dioksidui ir azoto oksidams – taikomos abi direktyvos. NEC direktyvos I priede numatytos sieros dioksido ir azoto oksidų išmetimo nacionalinės ribos. TIPK direktyvos III priede šie junginiai vadinami teršiančiomis medžiagomis, dėl kurių išduodamame leidime pagal 9 straipsnio 3 dalį turi būti nurodytos teršalų išmetimo ribinės vertės.

53.      Pagal TIPK direktyvos 19 straipsnio 2 dalį šiuo atžvilgiu būtina laikytis bent jau tam tikriems įrenginiams taikomų specifinių teršalų išmetimo ribinių verčių, šiuo atveju – ribinių verčių, nustatytų Direktyvoje 2001/80 dėl tam tikrų teršalų, išmetamų į orą iš didelių kurą deginančių įrenginių, kiekio.

54.      Kiti reikalavimai gali išplaukti pirmiausia iš TIPK direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytos pareigos taikyti geriausią prieinamą gamybos būdą. Šiuo atžvilgiu Stichting Natuur teigia, kad tuo tarpu įmanomas tolesnis išmetimo sumažėjimas, tačiau čia nagrinėjamuose prejudiciniuose klausimuose apie tai nekalbama. Veikiau klausimai susiję su galimu teršalų išmetimo nacionalinių ribų viršijimu.

55.      Pagal TIPK direktyvos 9 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį pareiga taikyti geriausią prieinamą gamybos būdą galioja tik su sąlyga, kad nebus pažeistas 10 straipsnis. Jame nustatyta, kad jeigu, naudojant geriausius prieinamus gamybos būdus, netenkinamos aplinkos kokybės normos sąlygos, leidime turi būti reikalaujama imtis papildomų priemonių. Taigi per leidimo suteikimo procedūrą turėtų būtų privalomai atsižvelgiama į NEC direktyvoje nustatytas teršalų išmetimo nacionalines ribas, jei jos būtų tokios aplinkos kokybės normos.

56.      TIPK direktyvos 2 straipsnio 7 punkte pateikiamas aplinkos kokybės normos apibrėžimas šiuo atžvilgiu nėra visiškai aiškus. Pavyzdžiui, šios nuostatos versijose vokiečių ir italų kalbomis aplinkos kokybės norma apibrėžiama kaip visuma reikalavimų, kurie turi tam tikru metu būti vykdomi tam tikroje aplinkoje arba jos konkrečioje dalyje, kaip nurodyta Sąjungos teisės aktuose. Taigi tokias formuluotes galima interpretuoti taip, kad pagal jas išmetimo ribos yra reikalavimai, kurie turi būti vykdomi atitinkamoje aplinkoje.

57.      Tačiau daryti tokios išvados neleidžia versijos kitomis kalbomis, pavyzdžiui, prancūzų ar anglų, kuriose minimi reikalavimai, kuriuos turi atitikti tam tikra aplinka. Taigi jais apibūdinama tam tikra siekiama aplinkos būklė arba tam tikras saugotinas turtas(24). Tai reiškia, kad, sprendžiant iš versijų šiomis kalbomis, kalbant apie kokybės normą būtų svarbus aplinkoje esantis taršiųjų medžiagų kiekis, o į aplinką išskiriamų taršiųjų medžiagų kiekis nebūtų tiesioginis aplinkos kokybės požymis.

58.      Be to, ir TIPK direktyvos 9 straipsnio 4 dalies pirmo sakinio bei 10 straipsnio struktūra neleidžia daryti vienareikšmiškų išvadų. Šiomis nuostatomis užtikrinama, kad TIPK direktyvoje įtvirtintas metodas, pagal kurį turi būti atsižvelgiama į visas aplinkos terpes, nepaverstų aplinkos kokybės normų reliatyviomis. Juk įrenginiams nustatytas teršalų išmetimo ribines vertes ir aplinkos kokybės normas sieja tarpusavio priklausomybės santykis: teršalų išmetimo ribinės vertės turi būti nustatomos pagal aplinkos kokybės normas ir, jei reikia, tikslinamos(25). Tai rodo, kad abi sąvokos nėra tapačios.

59.      Tačiau tai savaime dar nereiškia, kad teršalų išmetimo nacionalinės ribos nėra aplinkos kokybės normos. Ribos susijusios su teršalų išmetimu, tačiau jas geriausiu atveju galima laikyti labai specifine ribinių verčių forma, t. y. valstybių ekonomikoms nustatomomis ribinėmis vertėmis. Todėl negalima atmesti galimybės, kad nustatomos įrenginių teršalų išmetimo ribinės vertės gali būti naudojamos kaip priemonė neviršyti teršalų išmetimo nacionalinių ribų; panašiai, kaip tai numatyta 10 straipsnyje, siekiant užtikrinti aplinkos kokybės normų laikymąsi.

60.      Tačiau, nesivadovaujant šiuo neaiškiu TIPK direktyvos apibrėžimu, aplinkos kokybės normos sąvoka, sprendžiant iš įprastos žodžio reikšmės, asocijuojasi su kokybės reikalavimais, keliamais pačiai aplinkai. O teršalų išmetimo ribos – tai reikalavimai, susiję su (konkrečiai neapibrėžta) taršos šaltinių visuma. Dėl sumavimo efektų ir tarpusavio sąveikos sunku tiksliai nustatyti jų reikšmę pačiai aplinkos kokybei.

61.      Taip interpretuojamos aplinkos kokybės normos atitinka ne išmetamų teršalų vertes, o atitinkamų aplinkos elementuose esančių taršiųjų medžiagų kiekius(26). Taigi aplinkos kokybės normos susijusios su saugotinu turtu ar būkle, o ne su šaltiniu, todėl išmetamų teršalų vertės susijusios su elgesiu ir orientuojasi į taršos šaltinį(27).

62.      Pavyzdžiui, aplinkos kokybės normos yra aplinkos oro kokybės reikalavimai, nustatyti 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje(28), t. y. aplinkos ore esančių taršiųjų medžiagų ribinės vertės. Teršalų išmetimo ribinės vertės ir teršalų išmetimo ribos daro įtaką taršiųjų medžiagų kiekiui aplinkos ore, todėl reikalingas ir TIPK direktyvos 10 straipsnis. Tačiau aplinkos oro kokybę gali veikti ir kiti veiksniai.

63.      Atsižvelgiant į tai, reikia pritarti RWE, E.ON ir Nyderlandų vertinimui, kad NEC direktyvoje nustatytos teršalų išmetimo nacionalinės ribos nėra aplinkos kokybės normos, kaip jos apibrėžiamos TIPK direktyvos 10 straipsnyje.

3.      Dėl TIPK direktyvos ir NEC direktyvos sisteminio santykio

64.      Tiesa, remiantis sisteminiu NEC direktyvos ir TIPK direktyvos santykiu, galima būtų reikalauti išduodant įrenginių leidimus atsižvelgti į teršalų išmetimo nacionalines ribas.

65.      RWE, Electrabel ir E.ON, Groningen ir valstybės narės, pareiškusios pastabas šioje byloje, mano, kad abi direktyvos, nepaisant bendrų aplinkos apsaugos tikslų, visiškai nepriklauso viena nuo kitos.

66.      Šį požiūrį jos grindžia tuo, kad abiejose direktyvose numatyti skirtingi veikimo metodai. NEC direktyvoje vyrauja programinis metodas, nes joje, neatsižvelgiant į konkrečius taršos šaltinius, nustatytos nacionalinės teršalų išmetimo ribos(29). Pagal direktyvos 11 ir 12 konstatuojamąsias dalis valstybės narės pačios gali pasirinkti, kokių veiksmų imtis, kad būtų laikomasi jos reikalavimų. O TIPK direktyvoje orientuojamasi į tam tikrus pramonės įrenginius kaip taršos šaltinius(30). Siekiant taršos prevencijos ar maksimalios kontrolės, pirmiausia nurodoma naudoti geriausius prieinamus gamybos būdus(31).

67.      Tačiau vien tik šiais skirtingais metodais negalima pateisinti nuomonės, kad į abi direktyvas reikia vertinti visiškai atskirai. Bendras jų tikslas – sumažinti taršą – veikiau liudija, kad direktyvų aiškinimą reikia derinti, siekiant užtikrinti nuoseklią taršos mažinimo sistemą.

68.      Pagal TIPK direktyvos 9 straipsnio 4 dalies antrą sakinį į leidimo sąlygas visais atvejais įtraukiamos tokios nuostatos dėl tolimosios arba tarpvalstybinės taršos sumažinimo iki minimumo, kurios garantuotų aukštą aplinkos apsaugos lygį. Pagal tekstą ir struktūrą šis reikalavimas papildo TIPK direktyvos 9 straipsnio 4 dalies pirmu sakiniu įtvirtintą reikalavimą teršalų išmetimo ribines vertes grįsti geriausiais prieinamais gamybos būdais.

69.      Šią pareigą, pranokstančią geriausių prieinamų gamybos būdų taikymą, sustiprina pagrindiniai pramoninės veiklos vykdytojų įsipareigojimai, apibrėžiami TIPK direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. Pagal juos pramoninės veiklos vykdytojas turi imtis visų atitinkamų taršos prevencijos priemonių ir nesukelti didelės taršos. O TIPK direktyvos 2 straipsnio 2 punkte taršos sąvoka ne apribojama paties įrenginio išmetamais teršalais, o raginama žvelgti plačiau ir įvertinti ir kitas saugotino turto – oro, vandens ir dirvožemio – užterštumo formas.

70.      Norint nustatyti, kas laikytina tolimosios arba tarpvalstybinės taršos sumažinimu iki minimumo ir apskritai aukštu aplinkos apsaugos lygiu, kaip tai suprantama pagal TIPK direktyvos 9 straipsnio 4 dalies antrą sakinį, galima pasiremti kitais Sąjungos aplinkos teisės aktais. Toks metodas numatytas TIPK direktyvos 19 straipsnio 2 dalyje, kurioje aiškiai pasakyta, kad galioja teršalų išmetimo ribinės vertės, nustatytos II priede išvardytose direktyvose ir „kituose Bendrijos teisės aktuose“(32).

71.      Tiesa, E.ON pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad TIPK direktyvos II priede NEC direktyva atskirai neminima. Tačiau II priede minima direktyva, kuri leidžia manyti, kad NEC direktyva galėtų būti kitas teisės aktas TIPK direktyvos 19 straipsnio 2 dalies prasme. Juk NEC direktyva, kaip ir II priede minima Direktyva 2001/80 dėl tam tikrų teršalų, išmetamų į orą didelių kurą deginančių įrenginių, kiekio apribojimo, paremta Geteborgo protokolu dėl rūgštėjimo, eutrofikacijos ir pažemio ozono mažinimo. Vadinasi, pagal TIPK direktyvą nustatant įrenginių ribines vertes siekiama ir NEC direktyvos tikslų.

72.      Kitaip, nei mano RWE, Electrabel ir pastabas pareiškusios valstybės narės, apribojimas neišplaukia ir iš NEC direktyvos 19 konstatuojamosios dalies. Joje teigiama, kad šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos nepažeidžiant TIPK direktyvos nuostatų dėl išmetamųjų teršalų ribinių verčių bei geriausių prieinamų gamybos būdų taikymo. Iš konstatuojamosios dalies formuluotės išplaukia tik tai, kad NEC direktyva valstybių narių pareigoms, nustatytoms TIPK direktyva, neturi jokios įtakos ir visų pirma jų nesumažina. Nė viena valstybė narė neturi teisės atsisakyti taikyti geriausių prieinamų gamybos būdų, jei ji ir netaikydama šių būdų neviršija NEC direktyvoje numatytų teršalų išmetimo ribų.

73.      Ir priešingai, svarstant įrenginių leidimų išdavimo klausimus, galima atsižvelgti į NEC direktyvos reikalavimus. Iš esmės programinis NEC direktyvoje numatytų pareigų pobūdis reiškia, kad, sprendžiant, ar išduoti leidimą pagal TIPK direktyvą, neturi kilti klausimo, ar reikia į minėtus reikalavimus atsižvelgti; gali kilti tik klausimas, kaip tai padaryti.

74.      Veiksmus, kuriais galima būtų užtikrinti teršalų išmetimo nacionalinių ribų laikymąsi, turi nustatyti valstybės narės; prie šių veiksmų iš esmės priklauso ir įtrauktinų į sąrašą taršos šaltinių pasirinkimas. Todėl iš principo NEC direktyvoje neįmanoma rasti konkrečių skaičių, kokį teršalų kiekį konkretus įrenginys gali išmesti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad valstybių narių priemonės, skirtos, kad būtų užtikrintas teršalų išmetimo nacionalinių ribų laikymasis, nebūtų susijusios su išduodamais įrenginių leidimais pagal TIPK direktyvą, nes naudojant šiuos įrenginius smarkiai prisidedama prie teršalų išmetimo. Įgyvendindamos šiuos veiksmus, kompetentingos institucijos ypač gali nustatyti specialiąsias priemones, kaip tai numatyta TIPK direktyvos 9 straipsnio 7 dalyje.

75.      Todėl ir Komisija NEC direktyvos metodą pavadino TIPK direktyvos metodo papildymu(33). Be to, Komisijos nuomone, griežtos įgyvendinant TIPK direktyvą nustatytos teršalų išmetimo normos padės pasiekti, kad būtų laikomasi teršalų išmetimo nacionalinių ribų(34). Taigi ir Komisija įrenginių, kuriems taikoma TIPK direktyva, išmetamų teršalų prevenciją ir sumažinimą iki minimumo laiko svarbia priemone užtikrinant, kad būtų laikomasi NEC direktyvoje nustatytų teršalų išmetimo nacionalinių ribų.

76.      Išduodant leidimus pagal TIPK direktyvą, į teršalų išmetimo nacionalines ribas turi būti atsižvelgiama tiek, kiek toks leidimas gali sužlugdyti atitinkamų reikalavimų laikymąsi ar rimtai jam sutrukdyti. Visiškai nepaisant NEC direktyvoje nustatytų teršalų išmetimo nacionalinių ribų ir su jomis susijusių vertinimų būtų nusižengiama minėtam Sąjungos teisės principui, pagal kurį nacionalinė teisė turi būti aiškinama kuo labiau atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas.

77.      Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad dėl pareigos aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvas nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis perkeliama TIPK direktyva, turi būti pagal galimybę aiškinamos taip, kad, priimant sprendimą dėl prašymo išduoti leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, turi būti atsižvelgta į nacionalines teršalų išmetimo ribas, nustatytas NEC direktyvoje.

C –    Dėl antrojo ir trečiojo klausimo – valstybių narių įsipareigojimai laikotarpiu nuo direktyvos perkėlimo termino pabaigos iki teršalų išmetimo nacionalinių ribų neviršijimo datos

78.      Toliau atskirai nagrinėjami antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai susiję su įvairiais tos pačios problemos aspektais: kokie įsipareigojimai tenka valstybei narei laikotarpiu nuo NEC direktyvos perkėlimo termino pabaigos (2002 m. lapkričio 27 d.) iki datos, nuo kurios nebebus galima viršyti teršalų išmetimo nacionalinių ribų (2010 m. gruodžio 31 d.).

79.      Pradėsiu nuo Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su valstybių narių pareiga susilaikyti nuo veiksmų nepasibaigus direktyvų perkėlimo terminui. Atsižvelgdama į konkrečius prejudicinius klausimus, pirmiausia išnagrinėsiu šių pareigų susilaikyti nuo veiksmų laiko veiksnį, paskui pereisiu prie galimų pozityvių pareigų veikti. Tada bus svarbu išsiaiškinti atitinkamų įsipareigojimų apimtį vykdant leidimo suteikimo procedūrą. Tuomet galiausiai bus galima atsakyti į klausimą, kokią reikšmę turi laiko momentas, kada paleidžiami įrenginiai, kuriems būtinas leidimas.

1.      Dėl antrojo klausimo a punkto – pareigos susilaikyti nuo veiksmų

80.      Antrojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar valstybės narės įsipareigojimas susilaikyti nuo nuostatų, galinčių labai pažeisti direktyvos siekiamą tikslą, priėmimo galioja ir 2002 m. lapkričio 27 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.

81.      Valstybių narių pareigas tokiu pereinamuoju laikotarpiu galima kildinti iš teismo praktikos, susijusios su direktyvų perkėlimo terminu. Negalima kaltinti valstybių narių, jei jos neperkelia direktyvos į savo nacionalinės teisės sistemą dar nesibaigus joje numatytam perkėlimo terminui. Juk šis terminas turi suteikti valstybėms narėms laiko, reikalingo priimti direktyvą perkeliančias priemones(35). Kita vertus, valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad direktyva siekiamas rezultatas būtų pasiektas iki termino pabaigos(36).

82.      Tai reiškia, kad valstybės narės ypač perkėlimo laikotarpiu neturi priimti nuostatų, kuriomis galėtų būti rimtai trukdoma siekti toje direktyvoje nustatyto tikslo(37).

83.      Pagal šios teismo praktikos versiją vokiečių kalba šis draudimas kliudyti pasiekti direktyvos tikslą(38) galioja tik „nuostatoms“, t. y. teisės aktams. Panaši formuluotė yra ir versijoje italų kalba („adottare disposizioni“). Tokią nuomonę, atrodo, pagrindžia ir aktualių sprendimų dauguma, nes jie susiję su nuostatomis(39).

84.      Tačiau būtų stebėtina ir neefektyvu apriboti Sąjungos teisinių tikslų apsaugą nuo rimtų perkėlimo laikotarpiu ar pereinamaisiais laikotarpiais atsirandančių grėsmių tik nuostatomis. Daug daugiau dalykų turi lemti, ar rimtai trukdoma siekti atitinkamoje direktyvoje numatyto tikslo. Ir Teisingumo Teismas šios praktikos versijose prancūzų ir anglų kalbomis rėmėsi ne nuostatomis, o priemonėmis (prancūzų kalba „prendre des dispositions“, anglų kalba „taking any measures“). Jis taip pat ne kartą pabrėžė, kad ši pareiga privaloma visoms nacionalinėms valdžios institucijoms(40). Ir galiausiai jis aiškiai konstatavo, kad draudimas kliudyti pasiekti direktyvos tikslą galioja ir nacionaliniams teismams(41).

85.      Taigi, jei direktyvomis galima nustatyti valstybių narių pareigas dar nepasibaigus šių direktyvų perkėlimo terminui, tai juo labiau tą patį galima pasakyti apie pereinamuosius laikotarpius jau pasibaigus perkėlimo terminui(42). Puikus to pavyzdys – teismo praktika, susijusi su nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių augalų apsaugą ir laikiną teritorijų apsaugą pagal Buveinių direktyvą(43), tolesniu galiojimu.

86.      Nors augalų apsaugos srityje pereinamuoju laikotarpiu dar galioja nacionalinės teisės nuostatos, valstybės narės negali keisti jų kaip panorėjusios. Veikiau, siekdamos Direktyvos dėl augalų apsaugos produktų(44) tikslų, jos privalo užtikrinti, kad, registruojant augalų apsaugos produktą, kuriam taikoma pereinamojo laikotarpio nuostata, būtų tinkamai atsižvelgta į galimą jo poveikį žmonių ar gyvūnų sveikatai bei aplinkai. Taip pat sprendimas suteikti leidimą gali būti priimtas tik remiantis dokumentine medžiaga, apimančia būtinus duomenis, kuriais remiantis šis poveikis galėtų būti veiksmingai įvertintas(45).

87.      Nors Buveinių direktyvoje aiškiai reglamentuota, kad teritorijų apsauga pradedama taikyti po teritorijų įtraukimo į Sąjungos sąrašą, valstybės narės turi imtis apsaugos priemonių, kurios yra tinkamos teritorijų, įtrauktinų į Bendrijos sąrašą, požymiams išlaikyti (46).

88.      Šiomis aplinkybėmis visai paprasta atsakyti į antrojo klausimo a punktą: savaime suprantama, kad valstybės narės įsipareigojimas susilaikyti nuo nuostatų, galinčių labai pažeisti NEC direktyvos siekiamą tikslą, priėmimo galioja ir 2002 m. lapkričio 27 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.

2.      Dėl antrojo klausimo b punkto – pozityvios pareigos veikti

89.      Antrojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pereinamuoju laikotarpiu valstybei narei tenka įsipareigojimai imtis atitinkamų veiksmų, jeigu kyla grėsmė, kad pasibaigus šiam laikotarpiui bus viršytos NEC direktyvoje nustatytos nacionalinės išmetimo ribos.

90.      Iš esmės atsakymas į šį klausimą išplaukia jau iš NEC direktyvoje išdėstytos programos.

91.      Pagal NEC direktyvos 15 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos pirmą sakinį valstybės narės iki 2002 m. lapkričio 27 d. turėjo laiko priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Po šios datos perkėlimo terminas nebekliudė manyti, kad valstybėms narėms tenka ir pozityvios pareigos veikti: veikiau šiuo laiku jos jau turėjo būti įgyvendinusios reikalingas direktyvos perkėlimo priemones.

92.      Tiesa, kad I priede nustatytos teršalų išmetimo ribos pagal NEC direktyvos 4 straipsnio 1 dalį galioja tik nuo 2010 m. gruodžio 31 d. Šiuo atveju aplinkybių konsteliacija yra kitokia nei ligi šiol nagrinėtose bylose, susijusiose su pereinamuoju laikotarpiu. Tose bylose buvo kalbama apie Sąjungos teisės aktus, pagal kuriuos valstybėms narėms tam tikru laikotarpiu buvo leista ir toliau taikyti ligi tol galiojusius teisės aktus ar praktiką(47) arba nustatyti papildomų sąlygų, siekiant, kad būtų pradėta taikyti Sąjungos teisė. Tokiais teisės aktais tik nukeliamas laiko momentas, nuo kurio privaloma visa apimtimi taikyti Sąjungos teisės reikalavimus.

93.      NEC direktyvos nuostatos yra kitokios. Pagal NEC direktyvos 15 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos pirmą sakinį jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės turėjo įsigalioti jau nuo 2002 m. lapkričio 27 d. NEC direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tik jų faktiniai padariniai – valstybės narės išmetamų teršalų sumažėjimas iki tam tikro bendro lygio – turi atsirasti nuo 2010 m. gruodžio 31 d.

94.      Kalbant apie šį laikotarpį, NEC direktyvoje nenumatyta, kad valstybės narės gali elgtis kaip ir anksčiau. Veikiau pagal NEC direktyvos 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės ne vėliau kaip iki 2002 m. spalio 1 d. turi parengti nacionalinio išmetamų teršalų kiekio laipsniško sumažinimo programas, siekiant, kad vėliausiai iki 2010 m. pabaigos būtų pasiektos išmetamų teršalų nacionalinės ribos.

95.      Kaip teisingai tvirtina Komisija(48), terminą reglamentuojanti nuostata išplaukia iš NEC direktyvos dalyko pobūdžio. Nesiekiama, kad teršalų išmetimas sumažėtų ir teisiniai nurodymai, kaip tai pasiekti, įsigaliotų tuo pat metu. Veikiau teršalų išmetimas turi sumažėti praėjus tam tikram laikui. Todėl reikalingas ne pereinamasis laikotarpis teisinei situacijai pakeisti, o laikas, per kurį teisės aktai galėtų įgyti faktinį poveikį. Tai liudija tiek Austrijos pabrėžta NEC direktyvos 4 straipsnio 1 dalies formuluotė „ne vėliau“, tiek ir metinis teršalų išmetimo ribų pobūdis. Orientuojamasi ne į tam tikrą datą, o į palaipsniui vykstančių procesų rezultatą.

96.      Nurodytos programos – tai visų pirma valstybių narių laisva valia prisiimti įsipareigojimai. Jose nustatomos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad būtų laikomasi teršalų išmetimo ribų. Jei valstybės narės šias priemones įtvirtina tam tikra programa, tai turi jas ir įgyvendinti.

97.      Tačiau nepakanka tik įgyvendinti (pagal NEC direktyvos 6 straipsnio 1 dalį ne vėliau kaip iki 2002 m. spalio 1 d.) parengtas programas. Pagal 7 straipsnį valstybės narės turi kasmet stebėti teršalų išmetimo tendencijas ir pateikti 2010 m. taršos lygio prognozes. Atsižvelgdamos į gautus duomenis, savo programas jos patikrina ir atnaujina iki 2006 m. spalio 1 d., kaip nurodyta 6 straipsnio 3 dalyje.

98.      Jei metinės prognozės parodytų, jog esamų programų nepakanka, kad teršalų išmetimo ribos nebūtų viršijamos, privalomas šių ribinių verčių pobūdis reiškia, kad atitinkamos valstybės narės turi tobulinti savo programas, siekdamos sumažinti teršalų išmetimą taip, kad ribos vis dėlto nebūtų viršijamos.

99.      Taigi pozityvios pareigos veikti galioja bent jau tuo atžvilgiu, kad turi būti nustatytos ir įgyvendintos programos, tinkamos teršalų išmetimo riboms pasiekti.

100. Ar yra dar kitų, papildomų, pareigų, klausiama trečiuoju klausimu.

101. Todėl į antrojo klausimo b punktą reikia atsakyti, kad pagal NEC direktyvą atitinkama valstybė narė per 2002 m. lapkričio 27 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį turi priimti ir įgyvendinti programas, tinkamas teršalų išmetimo riboms pasiekti. Jei, nepaisant to, kyla grėsmė, kad teršalų išmetimo ribos bus viršytos, valstybė narė turi tobulinti atitinkamų teršalų mažinimo programą, siekdama sumažinti šių teršalų išmetimą iki reikiamos ribos.

3.      Dėl trečiojo klausimo a ir b punktų – papildomos pareigos esant grėsmei, kad teršalų išmetimo ribos bus viršytos

102. Trečiojo klausimo a ir b punktais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar minėtos valstybių narių pareigos reiškia, kad jei teršalų išmetimo nacionalinės ribos bus viršytos arba jei kyla grėsmė, kad jos gali būti viršytos, reikia atsisakyti išduoti leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus arba susieti jį su papildomomis sąlygomis. Šis klausimas suponuoja, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė NEC direktyvoje nustatytų pareigų, t. y. nepriėmė ir neįgyvendino programų, tinkamų užkirsti kelią tam, kad bus viršytos teršalų išmetimo ribos.

103. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad RWE ir E.ON prielaida, jog tai, kad Komisija Nyderlandams nepasiūlė papildomų priemonių, reiškia, kad valstybė narė neturi pareigų, yra visiškai be pagrindo. Komisija apskritai neprivalo siūlyti valstybėms narėms Sąjungos teisės laikymosi priemonių, o ir NEC direktyvoje tokių pareigų nenumatyta. 9 ir 10 straipsniuose tik pasakyta, kad Komisija Sąjungos teisėkūros organams pateikia ataskaitas ir pasiūlymus dėl direktyvos plėtojimo. Tai neturi jokios įtakos iš Sąjungos teisės kylančioms valstybių narių pareigoms(49).

104. Tačiau prielaida, kad valstybė narė, svarstydama, ar išduoti leidimą, turi konkrečių pareigų, gali būti nesuderinama su NEC direktyvoje valstybėms narėms suteikta diskrecija įgyvendinant direktyvą; į tai atkreipia dėmesį RWE, Electrabel ir E.ON, Groningen bei valstybės narės.

105. NEC direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad teršalų išmetimo ribos leis Sąjungai ir valstybėms narėms veikti lanksčiai, siekiant, kad jų būtų laikomasi. Pagal 12 konstatuojamąją dalį valstybės narės turėtų būti atsakingos už priemonių, reikalingų, kad būtų laikomasi siektinų į atmosferą išmetamų teršalų nacionalinių ribų, įgyvendinimą. NEC direktyvos 4 straipsnyje nenurodytos priemonės, reikalingos, kad būtų laikomasi teršalų išmetimo ribų. NEC direktyvos 6 straipsnyje konkrečiai numatyta tik tai, kad turi būti parengtos nacionalinio išmetamų teršalų kiekio laipsniško sumažinimo programos.

106. Tačiau ši valstybių narių diskrecija nėra neribota. Rinkdamosi priemones NEC direktyvai perkelti į nacionalinę teisę, jos turi vadovautis direktyvos 4 straipsnio reikalavimais: ne vėliau kaip iki 2010 m. apriboti minėtų taršiųjų medžiagų kiekius, kad jie neviršytų I priede nustatytų išmetamų teršalų nacionalinių ribų. Šis reikalavimas dar kartą pakartojamas NEC direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje. Pagal NEC direktyvos 1 straipsnį išmetamų teršalų apribojimu siekiama apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą(50). Valstybės narės, taikstydamosi su teršalų išmetimo ribų viršijimu, labai pažeistų šį tikslą, o to daryti jos neturi teisės(51).

107. Teisingumo Teismas taip pat jau yra nusprendęs, kad, valstybei narei viršijus direktyva suteiktos diskrecijos ribas, jos valdžios institucijos, ypač teismai, pagal turimą kompetenciją turi imtis visų bendrųjų ar individualiųjų priemonių, reikalingų, kad direktyvos reikalavimų būtų laikomasi(52).

108. Jei valstybės narės valdžios institucija, atsakinga už NEC direktyvos įgyvendinimą, viršija valstybei narei suteiktos diskrecijos ribas taip, kad rimtai ima trukdyti tam, kad būtų vykdomas reikalavimas iki 2010 m. sumažinti teršalų išmetimą iki nustatytų nacionalinių ribų, leidimus išduodanti institucija pagal savo kompetenciją iš esmės taip pat gali turėti pareigą veikti arba susilaikyti nuo veiksmų.

109. Tai, priešingai, nei mano Electrabel, neprieštarauja kompetencijos pasidalijimo principui. Pirminis kompetencijų pasidalijimas įgyvendinant direktyvą išplaukia iš valstybės narės konstitucinių nuostatų. Tačiau pažeidusi Sąjungos teisėje numatytas pareigas valstybė narė gindamasi negali remtis kompetencijos pasidalijimo principu. To reikalauja vienodas požiūris į visas valstybes nares, neatsižvelgiant į valstybės narės vidaus sandarą(53).

110. Nyderlandų minimi galimi sunkumai praktiškai nustatyti, ar kyla grėsmė, kad bus viršytos teršalų išmetimo nacionalinės ribos, nereiškia, kad valstybių narių pareigos išnyksta. Pagrindinėse bylose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaskart pats atlikdavo atitinkamą įvertinimą, kurio Teisingumo Teismas neturi teisės peržiūrėti.

111. Taigi valstybės narės diskrecija, kai viršijamos teršalų išmetimo nacionalinės ribos ar kyla grėsmė, kad jos gali būti viršytos, per se neprieštarauja konkretiems valstybės narėms įsipareigojimams. Tačiau jų turinys turi būti nustatomas atsižvelgiant į NEC direktyvos koncepciją. Todėl, pavyzdžiui, nėra absoliučios Sąjungos teisėje įtvirtintos pareigos sumažinti teršalų išmetimą uždarant tam tikrus esamus taršos šaltinius. Juk sprendimą, kokių teršalų išmetimą nutraukti arba sumažinti, turi priimti tik kompetentingos valstybių narių institucijos.

112. Tačiau suteikiant naujo įrenginio leidimą sukeliama papildoma nauja tarša, atsirandanti dėl valstybės narės sprendimo. Kitaip nei tuo atveju, kai teršalų išmetimo ribas viršija jau egzistuojantys šaltiniai ar kyla grėsmė, kad jie gali jas viršyti, šiuo atveju valstybė narė tam tikrais aktyviais veiksmais prisidėtų prie direktyvos tikslo pažeidimo. Todėl leidimas išmesti į atmosferą papildomus teršalus yra kas kita nei paprastas esamos būklės išlaikymas nesiimant priemonių prieš egzistuojančius taršos šaltinius. Toks leidimas prieštarauja NEC direktyvoje įtvirtintam draudimui, viršijus išmetamų teršalų ribines vertes ar gresiant jų viršijimui, kurti bet kokius naujus taršos šaltinius. Tai neriboja valstybės narės diskrecijos pasirinkti būdą, kaip sumažinti teršalų išmetimą. Tačiau, viršijus teršalų išmetimo ribas, valstybės narės diskrecija sumažėja iki nulio, o nacionalinei diskrecijai priklausančio klausimo „kaip“ nebereikia konkretinti.

113. Tai nereiškia, kad negalima suteikti naujų elektrinių, kurios pakeistų senąsias ir būdamos panašių pajėgumų išmestų mažiau taršiųjų medžiagų, leidimų. Tokia pertvarka naudingesnė išmetamų teršalų balansui ir todėl nepažeidžia NEC direktyvos tikslų. Tačiau, išduodant leidimus naujam teršalų išmetimui, nepakanka vien tikėtis, kad senieji įrenginiai bus išjungti. Turi būti užtikrinta, kad, suteikus leidimus naujam teršalų išmetimui, bus atitinkamai sumažinti senųjų įrenginių išmetami teršalai.

114. Nesusiejant naujo teršalų išmetimo su esamo teršalų išmetimo mažinimu išduoti leidimą papildomai išmesti teršalus galima tik tuomet, jei nekyla grėsmė, kad bus viršytos teršalų išmetimo nacionalinės ribos. Todėl valstybės narės, prieš išduodamos leidimą, prireikus turi imtis priemonių, kad iki įrenginio eksploatacijos pradžios momento (ir vėliau) būtų pakankamai sumažintas esamas teršalų išmetimas.

115. Tik retais išimtiniais atvejais gali būti labai svarių su viešuoju interesu susijusių priežasčių, kuriomis, nepaisant grėsmės, kad teršalų išmetimo ribos bus viršytos, galima būtų pateisinti leidimą papildomai taršai(54). Tačiau to šiuo atveju nei klausiama, nei yra pagrindo įtarti egzistuojant tokias priežastis.

116. Neįtikina RWE ir Nyderlandų daroma nuoroda į subsidiarumo ir proporcingumo principus, įtvirtintus ESS 5 straipsnyje (anksčiau – EB 5 straipsnis). Subsidiarumo principas negali reikšti, kad valstybės narės turi neribotą diskreciją pažeidinėti Sąjungos teisės aktų tikslus. Jei valstybės narės nepasinaudoja joms suteiktomis galimybėmis tam tikrais veiksmais įgyvendinti direktyvą, visiškai teisinga, kad dėl to jų diskrecija susiaurėja.

117. Todėl iš pradžių valstybių narių turima diskrecija neprieštarauja draudimui išduoti leidimus papildomai išmesti teršalus.

118. Electrabel nuomone, dėl draudimo išduoti leidimus įrenginiai, kuriems reikalingas leidimas, būtų vertinami nepalankiau nei taršos šaltiniai, kuriems leidimas neprivalomas ir kurie dėl to gali būti paleisti neatsižvelgiant į tai, ar teršalų išmetimo nacionalinės ribos viršijamos, ar ne. Klausimas, ar šis argumentas reikšmingas išduodant leidimus mažiems įrenginiams, panašiems į įrenginius, kuriems reikalingas leidimas, kol kas gali likti atviras.

119. Įrenginiai, kuriems pagal TIPK direktyvą reikia leidimo, bet kokiu atveju nėra panašūs į įrenginius, kuriems leidimo nereikia. Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomone, jie daro didelį poveikį aplinkai apskritai(55), nes išskiria ypač daug teršalų(56), todėl jiems keliami ypatingi reikalavimai pateisinami.

120. Šis teisės aktų leidėjo daromas atskyrimas lemia ir atsakymą į trečiojo klausimo a punktą. Iš principo nesvarbu, kokia apimtimi naudojant įrenginį prisidedama prie teršalų išmetimo nacionalinių ribų viršijimo ar prie tokio viršijimo grėsmės. Kadangi pagal TIPK direktyvą jam naudoti būtina gauti leidimą, manytina, kad jo išmetamų teršalų kiekis yra pakankamas, kad sudarytų kliūčių gauti leidimą(57), jei teršalų išmetimo ribos viršijamos net ir be (aptariamo) įrenginio.

121. Gali būti, kad atskirais atvejais šią prielaidą galima paneigti. Teršalų išmetimo ribos gali nebūti kliūtis gauti leidimą, jei įrenginys yra toks, kad apskritai neišskiria atitinkamų taršiųjų medžiagų. Galima įsivaizduoti ir tokį atvejį, kai suteikiamas įrenginių, kurių išskiriamos minėtos taršiosios medžiagos, kalbant apie poveikį aplinkai, praktiškai neturi jokios reikšmės, leidimas. Tačiau čia nagrinėjamais atvejais taip nėra. Nagrinėjamos elektrinės išskiria didelius azoto oksidų ir sieros dioksido kiekius ir šiuo atžvilgiu jas eksploatuojant smarkiai prisidedama prie valstybėje narėje išmetamų teršalų kiekio(58).

122. Taigi viršijus teršalų išmetimo nacionalines ribas ar kilus grėsmei, kad jos gali būti viršytos, draudžiama išduoti įrenginių leidimus pagal TIPK direktyvą, nebent konkrečiu atveju būtų įrodyta, kad atitinkamos išskiriamos taršiosios medžiagos, kalbant apie įrenginio poveikį aplinkai, neturi reikšmės.

123. Baigiant reikėtų pažymėti, kad klausime paminėta galimybė suteikti ribotą leidimą, t. y. su papildomomis sąlygomis arba apribojimais, iš tiesų yra švelnesnė priemonė nei apskritai neigiamas atsakymas, todėl kompetentingos institucijos turėtų ją apsvarstyti. Gali būti, kad atitinkamų taršiųjų medžiagų išskyrimą techninėmis priemonėmis galima sumažinti iki tokio lygio, kad taps įmanoma paneigti prielaidą, jog jos labai prisideda prie poveikio aplinkai. Tačiau NEC direktyvoje nepateikta jokių pasiūlymų, kokios galėtų būti šios sąlygos ar apribojimai. Iš direktyvos aišku tik tai, kad valstybės narės, kilus grėsmei, kad teršalų išmetimo ribos gali būti viršytos, negali suteikti papildomų teršalų leidimų.

124. Taigi į trečiojo klausimo a ir b punktus reikia atsakyti taip, kad valstybė narė turi atsisakyti išduoti TIPK direktyvos 4 straipsnyje apibrėžiamą leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, jeigu naudojant įrenginį bus prisidedama prie taršiųjų medžiagų išmetimo nacionalinių maksimalių ribų, nustatytų NEC direktyvoje, viršijimo ar prie tokio viršijimo grėsmės, o valstybė narė nėra priėmusi ir įgyvendinusi tinkamų teršalų kiekio mažinimo programų. Šis draudimas netaikomas, jei konkrečiu atveju įrodoma, kad atitinkamos išskiriamos taršiosios medžiagos, kalbant apie įrenginio poveikį aplinkai, neturi reikšmės.

4.      Laiko momento, kada įrenginys bus pradėtas eksploatuoti, reikšmė (antrojo klausimo c punktas)

125. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrojo klausimo c punkte klausia, ar svarbus laiko momentas, kada įrenginys, kuriam prašoma leidimo, bus pradėtas eksploatuoti. Net jei eilės tvarka, kuria prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikti klausimai, leidžia teigti ką kita, šis klausimas pagal prasmę gali būti susijęs tik su trečiojo klausimo a ir b punktais, kuriais konkrečiai klausiama apie valstybių narių pareigas svarstant prašymus išduoti leidimus.

126. Kalbant apie teršalų išmetimo nacionalines ribas, pažymėtina, kad įrenginys tampa svarbus tik nuo to momento, kai pradedamas eksploatuoti ir pradeda išskirti teršalus. Todėl, svarstant prašymus išduoti leidimus, reikia remtis tomis teršalų išmetimo nacionalinėmis ribomis, kurios galioja įrenginio paleidimo metu ir toliau jį eksploatuojant.

127. Pagal NEC direktyvos 4 straipsnio 2 dalį valstybės narės užtikrina, kad ir po 2010 m. gruodžio 31 d. nė vienais metais nebus viršijamos I priede nustatytos teršalų išmetimo nacionalinės ribos. Taigi, kaip teisingai pažymi Italija ir Komisija, ribos tebegalioja ir toliau. Todėl reikėtų atsisakyti išduoti leidimą, kol gresia teršalų išmetimo nacionalinių ribų viršijimas arba jei šios ribos yra viršijamos.

128. Todėl į antrojo klausimo c punktą reikia atsakyti, kad tai, jog įrenginys bus pradėtas eksploatuoti po 2010 m., svarbu tik tuomet, jei tuo metu nebebus grėsmės, kad bus viršytos teršalų išmetimo nacionalinės ribos arba jei jos nebebus viršijamos.

D –    Dėl ketvirtojo, penktojo ir šeštojo klausimo – tiesioginis direktyvos veikimas

129. Ketvirtuoju, penktuoju ir šeštuoju klausimais klausiama, ar privatus asmuo nacionaliniuose teismuose gali tiesiogiai remtis NEC direktyva ir, jeigu taip, kokia apimtimi.

130. Kaip Teisingumo Teismas daug kartų yra nusprendęs, būtų nesuderinama su SESV 288 straipsnio trečia pastraipa direktyvai pripažintu privalomuoju pobūdžiu iš principo atmesti tai, kad ja nustatyta pareiga gali remtis suinteresuotieji asmenys(59). Šis teiginys visų pirma taikomas direktyvai, kurios tikslas – reguliuoti ir mažinti oro taršą ir kuria, be kita ko, siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą(60).

131. Todėl visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra nesąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laiką ji neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė netinkamai(61).

132. NEC direktyvos 4 straipsnyje ir I priede nustatyta aiški valstybių narių pareiga ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d. apriboti išmetamus teršalus tiek, kad jie neviršytų nustatytų nacionalinių ribų. 6 straipsnyje taip pat pakankamai tiksliai suformuluota pareiga parengti nacionalinio išmetamų teršalų kiekio laipsniško sumažinimo programas(62).

133. Tačiau iš NEC direktyvos neišplaukia pareiga imtis tam tikrų atskirų priemonių, kad būtų laikomasi teršalų išmetimo nacionalinių ribų. Valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti priemones. Taigi tokių atskirų priemonių atžvilgiu tiesioginis taikymas iš esmės neįmanomas.

134. Tačiau kas kita galioja kalbant apie jau aptartą valstybių narių diskrecijos apribojimą kilus grėsmei, kad teršalų išmetimo nacionalinės ribos bus viršytos. Pareiga atsisakyti išduoti TIPK direktyvos 4 straipsnyje apibrėžtą leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, jei naudojant įrenginį prisidedama prie nacionalinių maksimalių taršiųjų medžiagų išmetimo ribų, nustatytų NEC direktyvoje, viršijimo ar prie tokio viršijimo grėsmės, akivaizdžiai yra pakankamai tiksli, kiek tai susiję su teisiniais padariniais.

135. Galima būtų abejoti, ar taip pat pakankamai tiksliai nustatyta ir nacionalinių maksimalių taršiųjų medžiagų išmetimo ribų viršijimo ar tokio viršijimo grėsmės sąlyga. Paprastai tik remiantis kompleksine prognoze galima nuspręsti, ar šios ribinės vertės bus viršijamos. Dauguma bylos šalių šiuo atžvilgiu tvirtina, kad išduodant leidimą neįmanoma žinoti, ar tuo metu, kai įrenginys bus pradėtas eksploatuoti, teršalų išmetimo nacionalinės ribos bus viršytos.

136. Tiesa, NEC direktyvoje numatytos priemonės. palengvinančios šias prognozes. Pagal 7 straipsnį ir III priedą valstybės narės parengia ir kasmet atnaujina išmetamų teršalų apskaitą bei jų prognozes. Bent jau šiomis prognozėmis kompetentingos institucijos ir teismai gali nesunkiai pasiremti tikrindami, ar gresia teršalų išmetimo ribų viršijimas. Be to, galima šias prognozes tikslinti, jei yra akivaizdžių trūkumų.

137. Sunkumų gali kilti tuo atveju, jei valstybės narės leidimo išdavimo metu dar nėra nusprendusios, kokiomis priemonėmis užtikrinti, kad eksploatacijos pradžios momentu teršalų išmetimo ribos nebūtų viršijamos. Tačiau šie sunkumai dar gali būti suprantami, nes jie pagrįsti NEC direktyvos 6 straipsnio pažeidimu. Šiame straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės ne vėliau kaip iki 2002 m. spalio 1 d. turėjo būti parengusios programas, siekiant, kad būtų neviršijamos išmetamų teršalų nacionalinės ribos.

138. Taigi išmetamų teršalų prognozės būtinybė nekliudo tiesiogiai taikyti draudimo neišduoti papildomų taršos šaltinių leidimų, jei teršalų išmetimo nacionalinės ribos viršijamos arba jei kyla grėsmė, kad jos gali būti viršytos.

139. Tačiau kyla klausimas, ar NEC direktyvoje pakankamai tiksliai apibrėžtas naudos gavėjų ratas. Pagal teismo praktiką „suinteresuotieji asmenys“ gali remtis direktyvoje nustatyta valstybės narės pareiga. Sprendime Janecek Teisingumo Teismas netgi kalba apie „tiesiogiai“ susijusius asmenis(63). Nesigilinant į šių sąvokų reikšmės detales, manytina, kad naudos gavėjų ratas turi būti ribotas.

140. Austrija teisingai atkreipia dėmesį, kad NEC direktyva, ypač jos 4 ir 6 straipsniai, šiai struktūrai nepaklūsta. Joje tik reglamentuojamos teršalų išmetimo nacionalinės ribos ir reikalaujama nacionalinių programų. Tačiau jomis neginamas konkretus ribotas asmenų ratas, nes nėra jokių nuorodų į teritoriją ar sritį. Netgi valstybės narės gyventojai negali būti laikomi naudos gavėjų grupe, nes valstybėje narėje išmetami teršalai paprastai turi ir tarpvalstybinį poveikį. Todėl, nustačius šias pareigas, siekiama apskritai užtikrinti aplinkos ir sveikatos apsaugą. Konkretesnio reglamentavimo nėra.

141. Todėl abejotina, ar privatūs asmenys gali tiesiogiai remtis NEC direktyvos 4 straipsniu arba, kaip tai apibrėžiama 6 straipsnyje, reikalauti priimti programas ar jose nustatytas priemones ar priemonių paketus, kuriais būtų užtikrinta, kad bus laikomasi teršalų išmetimo nacionalinių ribų. Tačiau šie klausimai, t. y. penktojo klausimo a punktas ir šeštojo klausimo a punktas, galiausiai čia nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes pagrindinės bylos nesusijusios nei su teršalų išmetimo nacionalinių ribų laikymusi, nei su būtinais priemonių paketais.

142. Kalbant apie šias bylas svarbu tik tai, ar privatūs asmenys gali remtis draudimu išduoti tam tikrų papildomų įrenginių leidimus pagal TIPK direktyvos 4 straipsnį, jei teršalų išmetimo nacionalinės ribos viršijamos arba jei kyla grėsmė, kad jos gali būti viršytos.

143. Kadangi šie įrenginiai yra stacionarūs, jie pakankamai susiję su tam tikra teritorija ir sritimi, kad būtų galima nustatyti suinteresuotuosius ir netgi tiesiogiai susijusius asmenis. TIPK direktyvos 2 straipsnio 15 punkte apibrėžiama suinteresuotoji visuomenė. Į šį apibrėžimą įeina ir nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios reikalavimus pagal nacionalinę teisę.

144. Pagal Orhuso konvencijos įgyvendinimo sumetimais įtrauktą TIPK direktyvos 16 straipsnį suinteresuotoji visuomenė turi teisę į teisinę apsaugą. Pasinaudoti teise pareikšti ieškinį galima esant pakankamam interesui arba teisės pažeidimui; kas tai yra, nustato pačios valstybės narės pagal nacionalinę teisę(64). Kadangi čia nagrinėjamu atveju neklausiama apie šias sąlygas, laikytina, kad jos įvykdytos.

145. Tiesa, TIPK direktyvoje apibrėžiama suinteresuotoji visuomenė šiuo atžvilgiu neturi tiesioginių sąsajų su NEC direktyvos reikalavimais. Tačiau TIPK 16 straipsniu jai suteikiama teisė užginčyti leidimų materialinį ar procesinį teisėtumą. Ši teisminė kontrolė neapsiriboja nuostatomis, kuriomis ypač ginami tam tikri suinteresuotieji asmenys. Leidimo peržiūrėjimas iš esmės būtų neišsamus, jei ieškovai, kuriems įrenginys daro poveikį, turėtų taikstytis su leidimu, kuris objektyviai vertinant yra neteisėtas.

146. Taigi privatūs asmenys, pareikšdami ieškinį pagal TIPK direktyvos 16 straipsnį, gali remtis NEC direktyvoje įtvirtintu draudimu išduoti tam tikrų papildomų įrenginių leidimus pagal TIPK direktyvos 4 straipsnį, jei teršalų išmetimo nacionalinės ribos viršijamos arba jei kyla grėsmė, kad jos gali būti viršytos.

147. Galiausiai reikėtų dar išnagrinėti prieštaravimą, kad rėmimasis draudimu išduoti leidimus reikštų, jog NEC direktyvos taikymas yra nepalankus atskiriems asmenims, būtent suinteresuotosioms energetikos įmonėms. Tiesa, direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį(65). Tačiau iš esmės įmanoma taikyti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvas, o šis taikymas gali būti nepalankus atskiriems asmenims; į tai atkreipia dėmesį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(66). Ir net jei reikėtų tiesiogiai taikyti draudimą išduoti leidimus, tai nebūtų rėmimasis direktyva prieš asmenį. Veikiau draudimas būtų taikomas leidimus išduodančios institucijos atžvilgiu. Tačiau, vien remiantis neigiamu, kone „savaiminiu“, poveikiu trečiojo asmens teisėms, net jeigu jis realus, negalima pateisinti asmens teisės remtis direktyva prieš suinteresuotąją valstybę narę atėmimo(67).

148. Todėl į ketvirtąjį klausimą ir šeštojo klausimo b punktą reikia atsakyti, kad privatūs asmenys, pareikšdami ieškinius pagal TIPK direktyvos 16 straipsnį, gali remtis NEC direktyvoje įtvirtintu draudimu išduoti tam tikrų papildomų įrenginių leidimus pagal TIPK direktyvos 4 straipsnį, jei teršalų išmetimo ribos viršijamos arba jei kyla grėsmė, kad jos gali būti viršytos.

149. Atsakymas į penktojo klausimo b punktą išplaukia iš atsakymo į antrojo klausimo b punktą: kadangi valstybės narės pareiga susilaikyti nuo priemonių, galinčių labai pažeisti NEC direktyvos siekiamus tikslus, galioja ir 2002 m. lapkričio 27 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, privatūs asmenys ir šiuo laikotarpiu turi galėti remtis minėtu draudimu išduoti leidimus(68).

150. Atsakymas į šeštojo klausimo c punktą taip pat jau buvo pateiktas atsakant į trečiojo klausimo a punktą: draudimas išduoti leidimus netaikomas, jei konkrečiu atveju įrodoma, kad tam tikros išskiriamos taršiosios medžiagos, kalbant apie įrenginio poveikį aplinkai, neturi reikšmės(69).

151. Todėl atsakymas į ketvirtąjį–šeštąjį klausimus yra toks: privatūs asmenys, pareikšdami ieškinius pagal TIPK direktyvos 16 straipsnį, gali remtis NEC direktyvoje įtvirtintu draudimu išduoti tam tikrų papildomų taršos šaltinių, t. y. įrenginių, leidimus pagal TIPK direktyvos 4 straipsnį, jei teršalų išmetimo ribos viršijamos arba jei kyla grėsmė, kad jos gali būti viršytos. Tai galioja ir 2002 m. lapkričio 27 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Draudimas netaikomas, jei konkrečiu atveju įrodoma, kad atitinkamos išskiriamos taršiosios medžiagos, kiek tai susiję su įrenginio poveikiu aplinkai, neturi reikšmės.

V –    Išvada

152. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:

1.      Dėl pareigos aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvas nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis perkeliama Direktyva 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (anksčiau – Direktyva 96/61/EB), turi būti pagal galimybę aiškinamos taip, kad, priimant sprendimą dėl prašymo išduoti leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, reikia atsižvelgti į nacionalines teršalų išmetimo ribas, nustatytas Direktyvoje 2001/81 dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų.

2.      Valstybės narės pareiga susilaikyti nuo priemonių, galinčių labai pažeisti Direktyvos 2001/81 siekiamą tikslą, galioja ir 2002 m. lapkričio 27 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.

3.      Pagal Direktyvą 2001/81 atitinkama valstybė narė per 2002 m. lapkričio 27 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį turi priimti ir įgyvendinti programas, tinkamas teršalų išmetimo riboms pasiekti. Jei, nepaisant to, kyla grėsmė, kad teršalų išmetimo ribos bus viršytos, valstybė narė turi tobulinti atitinkamų teršalų mažinimo programą, siekdama sumažinti šių teršalų išmetimą iki reikiamos ribos.

4.      Jei valstybė narė nepriėmė ir neįgyvendino tinkamų teršalų kiekio mažinimo programų, ji turi atsisakyti išduoti Direktyvos 2008/1 4 straipsnyje apibrėžiamą leidimą pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, jeigu naudojant įrenginį bus prisidedama prie taršiųjų medžiagų išmetimo nacionalinių maksimalių ribų, nustatytų Direktyvoje 2001/81, viršijimo ar prie tokio viršijimo grėsmės. Šis draudimas netaikomas, jei konkrečiu atveju įrodoma, kad atitinkamos išskiriamos taršiosios medžiagos, kalbant apie įrenginio poveikį aplinkai, neturi reikšmės.

5.      Tai, jog įrenginys bus pradėtas eksploatuoti po 2010 m., svarbu tik tuomet, jei tuo metu nebebus grėsmės, kad bus viršytos teršalų išmetimo nacionalinės ribos arba jei jos nebebus viršijamos.

6.      Privatūs asmenys, pareikšdami ieškinius pagal Direktyvos 2008/1 16 straipsnį, gali remtis Direktyvoje 2001/81 įtvirtintu draudimu išduoti tam tikrų papildomų taršos šaltinių, t. y. įrenginių, leidimus pagal Direktyvos 2008/1 4 straipsnį, jei teršalų išmetimo ribos viršijamos arba jei kyla grėsmė, kad jos gali būti viršytos. Tai galioja ir 2002 m. lapkričio 27 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Draudimas netaikomas, jei konkrečiu atveju įrodoma, kad tam tikros išskiriamos taršiosios medžiagos, kiek tai susiję su įrenginio poveikiu aplinkai, neturi reikšmės.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 ‑ Žr. 2005 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Komisija prieš Austriją (C‑320/03, Rink. p. I‑9871), 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Janecek (C‑237/07, Rink. p. I‑6221) ir 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Nyderlandai prieš Komisiją (C‑405/07 P, Rink. p. I‑8301).

3 ‑ OL L 309, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 320.

4 ‑ Žr. European Environmental Agency (Europos aplinkos agentūra) „NEC Directive status report 2007“, Liuksemburgas, 2008, p. 16 (5 lentelė), ir „NEC Directive status report 2008“, Liuksemburgas, 2009, p. 18 (3.1 lentelė). Šiais duomenimis dar vienuolika valstybių narių viršys azoto oksidų ribas, keturios – lakiųjų organinių junginių ribas, dvi – amoniako ribas, tačiau daugiau nė viena valstybė neviršys sieros dioksido ribų.

5 ‑ Anksčiau – 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyva 96/61/EB (OL L 257, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 80), iš dalies pakeista 2006 m. sausio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 166/2006 dėl Europos išleidžiamų ir perduodamų teršalų registro sukūrimo ir iš dalies keičiančiu Tarybos direktyvas 91/689/EEB ir 96/61/EB (OL L 33, p. 1), konsoliduota Direktyva 2008/1/EB (OL L 24, p. 8). Šią direktyvą ir kelias kitas direktyvas pakeis 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/75 dėl pramoninių išmetamųjų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės), žr. 2010 m. lapkričio 24 d. Tarybos dokumentą PE‑CONS 31/5/10 REV 5. Tačiau NEC direktyva į šį paketą neįeina.

6 ‑ Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (OL L 124, 2005, p. 4); Bendrija ją pasirašė 1998 m. birželio 25 d. Orhuse (Danija), ji patvirtinta 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, p. 1).

7 ‑ 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35/EB, nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus (OL L 156, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 466), 4 straipsnio 4 punktas.

8 ‑ Patvirtintas 2003 m. birželio 13 d. Tarybos sprendimu 2003/507/EB (OL L 179, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 47 t., p. 172).

9 ‑ OL L 309, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 299, iš dalies pakeista 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/105/EB dėl Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos stojimo, adaptuojančia direktyvas 73/239/EEB, 74/557/EEB ir 2002/83/EB aplinkos srityje (OL L 363, p. 368).

10 ‑ Žr. aprašymą, pateiktą 2008 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Nyderlandai prieš Komisiją (T‑233/04, Rink. p. II‑591, 10 ir paskesni punktai).

11 ‑ Žr. 4 išnašą.

12 ‑ 2010 m. birželio 10 d. Sprendimai Fallimento Traghetti del Mediterraneo (C‑140/09, Rink. p. I‑0000, 29 punktas), Bruno ir Pettini (C‑395/08 ir C‑396/08, Rink. p. I‑0000, 19 punktas) ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimas Sbarigia (C‑393/08, Rink. p. I‑0000, 20 punktas).

13 ‑ 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Manfredi ir kt. (C‑295/04–C‑298/04, Rink. p. I‑6619, 27 punktas).

14 ‑ Žr., be kita ko, 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Bosman (C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 61 punktas) ir 2006 m. sausio 10 d. Sprendimą IATA ir ELFAA (C‑344/04, Rink. p. I‑403, 24 punktas).

15 ‑ Žr. 14 išnašoje minėtus sprendimus Bosman (59 punktas) ir IATA ir ELFAA (24 punktas).

16 ‑ 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Neri (C‑153/02, Rink. p. I‑13555, 34 ir paskesni punktai), 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Orfanopoulos ir Oliveri (C‑482/01 ir C‑493/01, Rink. p. I‑5257, 42 punktas) ir 2006 m. sausio 12 d. Sprendimas Turn‑ und Sportunion Waldburg (C‑246/04, Rink. p. I‑589, 21 punktas).

17 ‑ 1982 m. spalio 6 d. Sprendimas Cilfit ir kt. (283/81, Rink. p. 3415, 13–16 ir 21 punktai).

18 ‑ Sprendimas Cilfit ir kt. (minėtas 17 išnašoje, 15 punktas).

19 ‑ RWE savo 2009 m. rugpjūčio 18 d. pareiškime nurodo, kad Europos Komisija kol kas nekritikavo (gresiančio) Nyderlandams numatytų atmosferos teršalų išmetimo ribų viršijimo (35 punktas).

20 ‑ 1984 m. balandžio 10 d. Sprendimas Von Colson ir Kamann (14/83, Rink. p. 1891, 26 punktas) ir 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Marleasing (C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktas).

21 ‑ Sprendimai Von Colson ir Kamann bei Marleasing (abu minėti 20 išnašoje).

22 ‑ Žr. 1989 m. birželio 22 d. Sprendimą Costanzo (103/88, Rink. p. 1839, 30 ir paskesni punktai), 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimą Ciola (C‑224/97, Rink. p. I‑2517, 30 punktas), 2007 m. birželio 14 d. Sprendimą Medipac‑Kazantzidis (C‑6/05, Rink. p. I‑4557, 43 punktas), 2010 m. sausio 12 d. Sprendimą Petersen (C‑341/08, Rink. p. I‑0000, 80 punktas) bei 2010 m. spalio 14 d. Sprendimą Fuß (C‑243/09, Rink. p. I‑0000, 61 punktas).

23 ‑ 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas Pfeiffer ir kt. (C‑397/01–C‑403/01, Rink. p. I‑8835, 115, 118 ir paskesni punktai) ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Mono Car Styling (C‑12/08, Rink. p. I‑6653, 62 punktas).

24 ‑ Žr. H. Kracht, A. Wasielewski (H.‑W. Rengeling (leid.) „Handbuch zum europäischen und deutschen Umweltrecht“, I tomas, Kelnas, 2-asis leidimas, 2003, 35 straipsnio 34 punktas), J. Albrecht „Umweltqualitätsziele im Gewässerschutzrecht“, Berlynas, 2007, p. 43.

25 ‑ Žr. H. Kracht, A. Wasielewski (minėti 24 išnašoje) ir J. Albrecht (minėta 24 išnašoje, p. 292 ir paskesni).

26 ‑ Žr. H. Kracht, A. Wasielewski (minėti 24 išnašoje) ir J. Albrecht (minėta 24 išnašoje, p. 44, 52 ir paskesni).

27 ‑ Žr. J. Albrecht (minėta 24 išnašoje, p. 52 ir paskesni).

28 ‑ OL L 152, p. 1. Taip pat žr. 2 išnašoje minėtus sprendimus.

29 ‑ Žr. NEC direktyvos 4 straipsnį, skaitomą kartu su I priedu.

30 ‑ Žr. TIPK direktyvos 1 straipsnio pirmą sakinį, skaitomą kartu su I priedu.

31 ‑ Žr. TIPK direktyvos 1 straipsnio antrą sakinį, 3 straipsnio 1 dalies a punktą, 9 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį.

32 ‑ Kadangi Sąjungos institucijos teršalų išmetimo ribinių verčių nenustatė, kaip tai numatyta TIPK direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje, taikoma TIPK direktyvos 19 straipsnio 2 dalis.

33 ‑ „Tausioji gamyba. Pažanga įgyvendinant Tarybos direktyvą 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės“, 2003 m. birželio 19 d. komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui, COM(2003) 354 galutinis.

34 ‑ Komisijos komunikatas (minėtas 33 išnašoje, 10.1.7 punktas, Direktyva dėl teršalų išmetimo nacionalinių ribų, p. 30).

35 ‑ 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Inter‑Environnement Wallonie (C‑129/96, Rink. p. I‑7411, 43 punktas).

36 ‑ Sprendimas Inter‑Environnement Wallonie (minėtas 35 išnašoje, 44 punktas).

37 ‑ Sprendimas Inter‑Environnement Wallonie (minėtas 35 išnašoje, 45 punktas), 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas ATRAL (C‑14/02, Rink. p. I‑4431, 58 punktas), 2005 m. lapkričio 10 d. Sprendimas Stichting Zuid‑Hollandse Milieufederatie (C‑316/04, Rink. p. I‑9759, 42, 44 punktai), 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold (C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 67 punktas), 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Stichting Zuid‑Hollandse Milieufederatie (C‑138/05, Rink. p. I‑8339, 42, 48 punktai), 2007 m. birželio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (C‑422/05, Rink. p. I‑4749, 62 punktas), 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas Angelidaki ir kt. (C‑378/07–C‑380/07, Rink. p. I‑3071, 206 punktas) ir Sprendimas VTB‑VAB (C‑261/07–C‑299/07, Rink. p. I‑2949, 38 punktas).

38 ‑ Žr. mano išvadas: 2004 m. gegužės 18 d. išvadą byloje Wippel (C‑313/02, Rink. p. I‑9483, 60 punktas), 2004 m. liepos 8 d. išvadą byloje Dragaggi ir kt. (C‑117/03, Rink. p. I‑167, 26 punktas), 2005 m. spalio 27 d. išvadą byloje Adeneler ir kt. (C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 48 punktas), 2008 m. sausio 9 d. išvadą byloje Impact (C‑268/06, Rink. p. I‑2483, 127 punktas) ir 2008 m. gruodžio 4 d. išvadą byloje Angelidaki ir kt. (C‑378/07–C‑380/07, Rink. p. I‑3071, 73 punktas).

39 ‑ Žr. 37 išnašoje minėtus sprendimus.

40 ‑ Žr. pirmiausia 2006 m. liepos 4 d. Sprendimą Adeneler ir kt. (C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 121 ir paskesnis punktai), Sprendimą Angelidaki ir kt. (minėtas 37 išnašoje, 206 ir paskesnis punktai) ir Sprendimą VTB‑VAB (minėtas 37 išnašoje, 38 ir paskesnis punktai).

41 ‑ Sprendimai Adeneler ir kt. (minėtas 40 išnašoje, 122 ir paskesnis punktai) ir VTB‑VAB (minėtas 37 išnašoje, 38 punktas).

42 ‑ Žr. abu sprendimus Stichting Zuid‑Hollandse Milieufederatie (minėti 37 išnašoje, abiejų 42 punktas).

43 ‑ 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102).

44 ‑ 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyva 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL L 230, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 332).

45 ‑ Žr. antrą Sprendimą Stichting Zuid‑Hollandse Milieufederatie (C‑138/05, minėtas 37 išnašoje, 44 ir paskesnis punktai).

46 ‑ 2005 m. sausio 13 d. Sprendimas Dragaggi ir kt. (C‑117/03, Rink. p. I‑167, 29 punktas), 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Bund Naturschutz in Bayern ir kt. (C‑244/05, Rink. p. I‑8445, 44 punktas), 2010 m. sausio 14 d. Sprendimas Stadt Papenburg (C‑226/08, Rink. p. I‑0000, 49 punktas) ir 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑308/08, Rink. p. I‑0000, 21 punktas).

47 ‑ Dėl Direktyvos 98/8 16 straipsnio 1 dalies žr. abu sprendimus Stichting Zuid‑Hollandse Milieufederatie (minėti 37 išnašoje, C‑316/04, 15 punktas ir C‑138/05, 12 punktas), dėl Direktyvos 2000/78 18 straipsnio 2 dalies žr. Sprendimą Mangold (minėtas 37 išnašoje, 71 ir paskesnis punktai).

48 ‑ Darydama nuorodą į Sprendimą Komisija prieš Austriją (minėtas 2 išnašoje, 80 punktas).

49 ‑ Žr. dar 1963 m. vasario 5 d. Sprendimą Van Gend & Loos (26/62, Rink. p. 1, 26 punktas).

50 ‑ Taip pat žr. NEC direktyvos 1 ir 5 konstatuojamąsias dalis bei 5 straipsnio b punktą.

51 ‑ Žr. Sprendimą Stichting Zuid‑Hollandse Milieufederatie (C‑138/05, minėtas 37 išnašoje, 43 ir paskesnis punktai).

52 ‑ 1996 m. spalio 24 d. Sprendimas Kraaijeveld ir kt. (C‑72/95, Rink. p. I‑5403, 61 punktas), 2000 m. birželio 15 d. Sprendimas Brinkmann (C‑365/98, Rink. p. I‑4619, 32 punktas) ir Sprendimas Janecek (minėtas 2 išnašoje, 46 punktas).

53 ‑ Žr. 1973 m. vasario 8 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (30/72, Rink. p. 161, 11 punktas), 1990 m. liepos 10 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑217/88, Rink. p. I‑2879, 26 punktas) ir 2004 m. birželio 10 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑87/02, Rink. p. I‑5975, 38 punktas).

54 ‑ Kaip įsikišimo į paukščių apsaugos teritorijas pavyzdį žr. 1991 m. vasario 28 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑57/89, Leybucht, Rink. p. I‑883, 21 ir paskesni punktai); dėl rūšių apsaugos žr. mano 2007 m. birželio 14 d. išvadą byloje Komisija prieš Suomiją (C‑342/05, Vilkų medžioklė, Rink. p. I‑4713, 52 ir paskesni punktai).

55 ‑ Ypač žr. TIPK direktyvos 2 ir 9 konstatuojamąsias dalis bei 1 straipsnį, 2 straipsnio 2 punktą, 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktus, 9 straipsnio 4 dalį.

56 ‑ Ypač žr. TIPK direktyvos 9 ir 30 konstatuojamąsias dalis bei 1 straipsnį, 2 straipsnio 5 ir 6 punktus, 9 straipsnio 3 ir 4 dalis, 19 straipsnį.

57 ‑ Žr. TIPK direktyvos 29 konstatuojamąją dalį ir 2 straipsnio 3 punktą.

58 ‑ Žr. šios išvados 25 punktą.

59 ‑ Sprendimas Janecek (minėtas 2 išnašoje, 37 punktas), 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas WWF ir kt. (C‑435/97, Rink. p. I‑5613, 69 punktas), Sprendimas Kraaijeveld ir kt. (minėtas 52 išnašoje, 56 punktas), 1977 m. vasario 1 d. Sprendimas Verbond van Nederlandse Ondernemingen (51/76, Rink. p. 113, 20–29 punktai).

60 ‑ Sprendimas Janecek (minėtas 2 išnašoje, 37 punktas).

61 ‑ 1982 m. sausio 19 d. Sprendimas Becker (8/81, Rink. p. 53, 25 punktas), 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas Marks & Spencer (C‑62/00, Rink. p. I‑6325, 25 punktas), Sprendimas Pfeiffer ir kt. (minėtas 23 išnašoje, 103 punktas), 2009 m. vasario 12 d. Sprendimas Cobelfret (C‑138/07, Rink. p. I‑731, 58 punktas) ir Sprendimas Janecek (minėtas 2 išnašoje, 36 punktas).

62 ‑ Šiuo klausimu žr. Sprendimą Janecek (minėtas 2 išnašoje, 39 punktas).

63 ‑ Sprendimas Janecek (minėtas 2 išnašoje, 39 punktas).

64 ‑ Manytina, kad nagrinėjamos bylos Trianel (C‑115/09, pranešimas OL C 141, 2009, p. 26; taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston šios dienos išvadą) bei Boxus ir kt. (C‑128/09–C‑131/09, C‑134/09 ir C‑135/09, pranešimai OL C 153, 2009, p. 18 ir paskesni) yra indėlis į šių reikalavimų aiškinimą.

65 ‑ 1986 m. vasario 26 d. Sprendimas Marshall (152/84, Rink. p. 723, 48 punktas), 1994 m. liepos 14 d. Sprendimas Faccini Dori (C‑91/92, Rink. p. I‑3325, 20 punktas) ir 2010 m. sausio 19 d. Sprendimas Kücükdeveci (C‑555/07, Rink. p. I‑0000, 46 punktas).

66 ‑ Sprendimai Pfeiffer ir kt. (minėtas 23 išnašoje, 110 ir paskesni punktai) ir Kücükdeveci (minėtas 65 išnašoje, 45 ir paskesni punktai).

67 ‑ 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Wells (C‑201/02, Rink. p. I‑723, 57 punktas) ir 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Arcor (C‑152/07–C‑154/07, Rink. p. I‑5959, 36 punktas).

68 ‑ Žr. šios išvados 80 ir paskesnius punktus.

69 ‑ Žr. šios išvados 120 ir paskesnius punktus.