Byla C‑322/09 P
NDSHT Nya Destination Stockholm Hotell & Teaterpaket AB
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Konkurento skundas – Priimtinumas – Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 – 4, 10, 13 ir 20 straipsniai – Komisijos sprendimas nebenagrinėti skundo – Komisijos vertinimas, kad priemonės iš dalies nėra valstybės pagalba ir kad jos iš dalies yra su bendrąja rinka suderinama esama pagalba – EB 230 straipsnis – Akto, kurį galima skųsti, sąvoka“
Sprendimo santrauka
1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Naujų argumentų pateikimas – Priimtinumas – Ribos
(Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalis)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Aktai, dėl kurių ieškinį gali pareikšti asmuo, pateikęs skundą dėl valstybės pagalbos – Komisijos laiškas, kuriuo skundą pateikęs asmuo informuojamas apie tai, kad nėra pakankamo pagrindo priimti sprendimo – Sprendimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį – Aktas, kurį galima skųsti – Suinteresuotųjų asmenų ieškinys pagal EB 88 straipsnio 2 dalį – Priimtinumas
(EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys ir EB 230 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 4 ir 13 straipsniai)
1. Iš Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio ir šio teismo Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, jog vykstant apeliaciniam procesui apeliantas gali nurodyti bet kokį svarbų argumentą su sąlyga, kad apeliacinis skundas nepakeičia Bendrojo Teismo nagrinėjamos bylos dalyko.
(žr. 41 punktą)
2. Kalbant apie ieškinių dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnį, priimtinumą, vertinant skundžiamus aktus reikia remtis jų turiniu. Forma, kuria priimtas aktas ar sprendimas, iš esmės yra nesvarbi vertinant ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą. Todėl kvalifikuojant atitinkamą aktą iš esmės yra nesvarbu, ar jis atitinka tam tikrus formalius reikalavimus, t. y. ar autorius tinkamai jį pavadino, ar jame nurodytos nuostatos, kurios laikomos teisiniu pagrindu, arba ar laikytasi reikalavimo pranešti tretiesiems asmenims.
Priemonės, kuriomis galutinai nustatoma Komisijos pozicija pasibaigus administracinei procedūrai ir kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, galinčių daryti įtaką ieškovo interesams, yra aktai, kuriuos galima skųsti pagal EB 230 straipsnį, išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą ir kuriomis tokios pasekmės nesukeliamos.
Vykstant valstybės pagalbos kontrolės procedūrai Komisija privalo atlikti tyrimą, kai ji turi informacijos dėl tariamai neteisėtos pagalbos, nepaisant šios informacijos šaltinio. Nagrinėjant skundą turi būti pradėtas EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytas pirminio tyrimo etapas ir Komisija privalo nedelsdama išnagrinėti galimą pagalbą ir jos suderinamumą su bendrąja rinka. Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalimi, susijusia su EB 88 straipsnio taikymu, Komisija įpareigojama užbaigti šį pirminio tyrimo etapą ir priimti sprendimą pagal šio reglamento 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalį, t. y. sprendimą, kuriuo arba konstatuojamas pagalbos nebuvimas, arba neteikiami prieštaravimai, arba pradedama formalaus tyrimo procedūra, nes šiai institucijai nesuteikiama galimybė vilkinti procedūros pirminio tyrimo etape. Todėl atėjus laikui ji privalo arba pradėti kitą tyrimo etapą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje, arba atitinkamu sprendimu nuspręsti nutraukti bylos nagrinėjimą.
Kai išnagrinėjusi skundą Komisija konstatuoja, kad tyrimas neleidžia daryti išvados dėl valstybės pagalbos, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnį, buvimo, arba priemonę kvalifikuoja kaip esamą pagalbą ir taiko EB 88 straipsnio 1 dalyje numatytą nuolatinę kontrolę, ji netiesiogiai atsisako pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Toks sprendimas, kuriuo atsisakoma pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, yra galutinis ir jo negalima kvalifikuoti kaip paprastos laikinos priemonės.
Todėl Komisijos laiškas, kuriuo, be kita ko, pagalbą gavusios įmonės konkurentės pateiktame skunde nurodyta pagalba kvalifikuojama kaip esama pagalba ir padaroma išvada, jog nepakanka motyvų, pateisinančių tolesnį skundo nagrinėjimą, yra sprendimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį, ir turi būti traktuojamas kaip aktas, kurį galima skųsti, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnį. Kai Komisija padaro išvadą, jog nepakanka motyvų, pateisinančių tolesnį skundo nagrinėjimą, iš ginčijamo akto esmės išplaukia, kad ši institucija pateikia galutinę nuomonę dėl nagrinėjamų priemonių ir taip išreiškia savo valią nutraukti pirminį tyrimą. Taip konstatavusi ji netiesiogiai atsisako pradėti formalaus tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
Priėmus tokį sprendimą asmenys, turintys EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas procedūrines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu turi galimybę šį sprendimą užginčyti Sąjungos teisme pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą.
(žr. 46–54, 57–60 punktus)
TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2010 m. lapkričio 18 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Konkurento skundas – Priimtinumas – Reglamentas (EB) Nr. 59/1999 – 4, 10, 13 ir 20 straipsniai – Komisijos sprendimas nebenagrinėti skundo – Komisijos vertinimas, kad priemonės iš dalies nėra valstybės pagalba ir kad jos iš dalies yra su bendrąja rinka suderinama esama pagalba – EB 230 straipsnis – Akto, kurį galima skųsti, sąvoka“
Byloje C‑322/09 P
dėl 2009 m. rugpjūčio 8 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
NDSHT Nya Destination Stockholm Hotell & Teaterpaket AB, įsteigta Stokholme (Švedija), atstovaujama avvocati M. Merola ir L. Armati,
apeliantė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai:
Europos Komisijai, atstovaujamai L. Flynn ir T. Scharf, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai D. Šváby, E. Juhász, G. Arestis ir T. von Danwitz (pranešėjas),
generalinė advokatė V. Trstenjak,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. rugsėjo 9 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Savo apeliaciniu skundu NDSHT Nya Destination Stockholm Hotell & Teaterpaket AB (toliau − NDSHT) prašo panaikinti 2009 m. birželio 9 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą NDSHT prieš Komisiją (T‑152/06, Rink. p. II‑1517, toliau − skundžiamas sprendimas), kuriuo jis pripažino nepriimtinu jos ieškinį dėl sprendimo, esančio 2006 m. kovo 24 d. ir balandžio 28 d. Europos Bendrijų Komisijos laiškuose, adresuotuose NDSHT, ir susijusio su skundu dėl tariamai neteisėtai Stokholmo miesto Stockholm Visitors Board AB suteiktos valstybės pagalbos (toliau − ginčijamas aktas), panaikinimo.
Teisinis pagrindas
2 Kaip išplaukia iš 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), iš dalies pakeisto Aktu dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33; toliau − Reglamentas Nr. 659/1999) antros konstatuojamosios dalies, šiuo reglamentu kodifikuojama ir patvirtinama Komisijos, veikiančios pagal Teisingumo Teismo praktiką, praktika valstybės pagalbos nagrinėjimo srityje.
3 Pagal šio reglamento 1 straipsnio b punkto i papunktį „esama pagalba − tai, nepažeidžiant Austrijos, Suomijos ir Švedijos stojimo akto 144 ir 172 straipsnių, Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos stojimo akto IV priedo 3 punkto ir minėto priedo priedėlio, visa pagalba, kuri buvo iki [EB] sutarties įsigaliojimo atitinkamose valstybėse narėse, t. y. pagalbos schemos ir individuali pagalba, kuri buvo skiriama iki Sutarties įsigaliojimo ir tebėra taikoma po jo“.
4 Pagal šio reglamento 1 straipsnio h punktą sąvoka „suinteresuotoji šalis“ – „tai kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos“.
5 Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio, esančio jo II skyriuje „Pranešimo apie pagalbos skyrimą pateikimo tvarka“, 1−4 dalyse numatyta:
„1. Komisija iš karto patikrina gautą pranešimą. Nepažeisdama 8 straipsnio, Komisija priima sprendimą pagal 2, 3 arba 4 dalis.
2. Jeigu po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, ji savo išvadą pateikia priimtame sprendime.
3. Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, tiek, kiek minėtoji priemonė priskiriama [EB 87 straipsnio 1 dalies] taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad minėtoji priemonė atitinka bendrąją rinką (toliau – „sprendimas nepateikti prieštaravimų“). Šiame sprendime nurodoma išimtis, kuri buvo taikyta pagal Sutartį.
4. Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ji nusprendžia pradėti bylos procesą pagal [EB 88 straipsnio 2 dalį] (toliau – „sprendimas pradėti formalaus tyrimo procesą“).“
6 Šio reglamento III skyriuje reglamentuojama neteisėtai pagalbai taikoma tvarka. Šiame skyriuje esančio 10 straipsnio 1 dalyje skelbiama:
„Jeigu Komisija turi iš bet kurio šaltinio gautą informaciją apie įtariamą neteisėtą pagalbą, tokią informaciją ji iš karto patikrina.“
7 Šiame III skyriuje esančio 13 straipsnio „Komisijos sprendimai“ 1 dalyje numatyta:
„Galimos neteisėtos pagalbos patikrinimas užbaigiamas priimant sprendimą pagal 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalis. <...>“
8 Reglamento Nr. 659/1999 VI skyriuje „Suinteresuotosios šalys“ esančio 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:
„2. Kiekviena suinteresuotoji šalis gali pranešti Komisijai apie kiekvieną įtariamą neteisėtą pagalbą ir apie kiekvieną įtariamą netinkamą pagalbos taikymą. Jeigu Komisija mano, kad pagal jos turimą informaciją nėra pakankamo pagrindo bylai įvertinti, ji apie tai praneša suinteresuotajai šaliai. Jeigu Komisija, remdamasi pateiktos informacijos turiniu, priima sprendimą dėl bylos, sprendimo kopiją ji išsiunčia suinteresuotajai šaliai.
3. Suinteresuotosios šalies prašymu jai pateikiama sprendimo kopija pagal šio reglamento 4 ir 7 straipsnius, 10 straipsnio 3 dalį ir 11 straipsnį.“
9 Pagal Reglamento Nr. 659/1999 25 straipsnį:
„Sprendimai, priimti pagal šio reglamento II, III, IV, V ir VII straipsnius [skyrius], yra skirti suinteresuotajai valstybei narei. <...>“
Faktinės bylos aplinkybės
10 NDSHT yra pagal Švedijos teisę įsteigta bendrovė, kuri Stokholme per savo interneto svetainę vykdo kelionių organizavimo veiklą. Ji siūlo bendrą paslaugą, apimančią viešbučio kambarių rezervavimą ir turistinę kortelę „Stockholm à la carte“, kuri leidžia jų turėtojams naudotis įvairiomis paslaugomis ir Stokholmo miesto infrastruktūra, kaip antai muziejais ir vietiniu transportu.
11 Stockholm Visitors Board AB (toliau − SVB) yra bendrovė, kurią per skirtingus filialus valdo Stokholmo miestas. Ji atsakinga už turizmo informacijos tiekimą ir už Stokholmo regiono reklamą. Kartu su šia veikla ji taip pat vykdo komercinę veiklą, kuri, be kita ko, pasireiškia pigesnių viešbučio kambarių rezervavimu Stokholme ir kai kurių su turizmu susijusių paslaugų pardavimu naudojant kortelę, vadinamą „Stockholm Card“, leidžiančia nemokamai patekti į Stokholmo miesto lankytinas vietas ir naudotis infrastruktūra.
12 2004 m. rugsėjo mėn. NDSHT Komisijai pateikė informaciją, susijusią su Stokholmo miesto SVB suteiktomis metinėmis subsidijomis 2003−2005 m., tvirtindama, kad šios subsidijos yra valstybės pagalba, suteikta pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį. Savo skunde NDSHT tvirtino, kad tokią tariamą valstybės pagalbą sudarė kasmetiniai kreditai SVB iš Stokholmo miesto biudžeto, nuolatinis SVB ikimokestinių nuostolių padengimas, jos pagrindinės bendrovės ir viešosios infrastruktūros, kaip antai šio miesto valdomos mokamos stovėjimo aikštelės, naudojimas lengvatinėmis sąlygomis. NDSHT teigimu, SVB galėjo naudoti šią pagalbą savo komercinei veiklai, kuri vis dėlto konkuruoja su kitų nacionalinių ir tarptautinių įmonių veikla, finansuoti, taip iškreipiant konkurenciją.
13 Komisija išnagrinėjo NDSHT skundą atsižvelgdama į jos papildomai pateiktą informaciją ir į Švedijos valdžios institucijų pateiktą informaciją po to, kai Komisija išsiuntė joms atitinkamą prašymą.
14 2006 m. kovo 24 d. Komisijos konkurencijos generalinio direktorato skyriaus „Valstybės pagalba I: Sanglauda ir konkurencingumas“ vadovas, atsakingas už bylą (toliau − už bylą atsakingas Komisijos tarnybos vadovas), išsiuntė NDSHT tokį laišką:
„<…>
Noriu jus informuoti apie tai, kad, remiantis turima informacija, Konkurencijos generalinio direktorato kompetentingos tarnybos padarė išvadą, jog nepakanka motyvų, pateisinančių jūsų skundo tolesnį nagrinėjimą. <...>
Iš mūsų analizės matyti, kad veikla, susijusi su „Stockholm Card“ ir viešbučio kambarių rezervavimu (išskyrus vietas stovėjimo aikštelėse, kurias apima „Stockholm Card“), yra įgyvendinama rinkos sąlygomis. Todėl ši veikla nėra finansuojama valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Dėl nemokamo tam tikrų stovėjimo aikštelių vietų naudojimo galima tvirtinti, kad tai nedaro įtakos prekybai, ir netgi jei tokia įtaka būtų daroma, ši pagalba buvo numatyta pagal „Stockholm Card“ gerokai prieš Švedijai įstojant 1995 m. į Europos Sąjungą ir todėl tai būtų esama pagalba. Be to, nuo 2006 m. sausio 1 d. ši paslauga nebeįtraukiama į „Stockholm Card“.
Dėl kitos veiklos (turizmo informacijos teikimas ir kt.) panašu, kad ji priskirtina nuostatoms, kurios reglamentuoja visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (VESP). Nepanašu, kad buvo kryžminių ekonominės veiklos subsidijų. Jei kompensacija VESP būtų kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, tokia pagalba vis dėlto būtų suteikta tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir iki 1995 m. ir todėl būtų esama pagalba.
Reziumuojant pažymėtina, kad išsamūs tyrimai, kuriuos mes atlikome dėl šio skundo, parodo, kad tai yra esama, o ne neteisėta pagalba, kuri bet kuriuo atveju suderinama su bendrąja rinka. Kadangi nereikia pradėti atitinkamų priemonių, numatytų EB 88 straipsnio 1 dalyje, procedūros, mes nesiūlome imtis kitų priemonių šioje byloje.
<…>“
15 2006 m. balandžio 5 d. laišku NDSHT informavo Komisiją, jog iš 2006 m. kovo 24 d. laiško ji padarė išvadą, kad jos skundas buvo atmestas, o sprendimas nepateikti prieštaravimų dėl ginčijamų finansinių priemonių buvo priimtas pagal Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnį ir 4 straipsnio 2 ir 3 dalis. NDSHT, remdamasi to paties reglamento 20 straipsniu, taip pat paprašė Komisijos pateikti jai šio sprendimo kopiją.
16 2006 m. balandžio 28 d. laišku Komisijos tarnybos vadovas, atsakingas už bylą, pateikė NDSHT atsakymą ir priminė, kad iš pateiktos informacijos matyti, jog skundžiamos priemonės nėra neteisėta valstybės pagalba ir todėl Komisijos sprendimas, priimtas remiantis Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsniu, negali būti jai adresuotas.
Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
17 2006 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu NDSHT paprašė panaikinti ginčijamą aktą ir pradėti formalaus tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
18 Atskiru dokumentu Komisija, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo, į kurį NDSHT atsakė 2006 m. lapkričio 9 d.
19 NDSHT savo pastabose dėl prieštaravimo dėl priimtinumo tvirtino, kad ginčijamu aktu kartu išreiškiamas ir galutinis Komisijos atsisakymas pradėti formalaus tyrimo procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje, ir sprendimas užbaigti bylą. Todėl ginčijamas aktas turi būti vertinamas kaip sprendimas, turintis įtakos NDSHT teisinei padėčiai. Todėl jis yra aktas, kuri galima skųsti remiantis EB 230 straipsniu.
20 Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė NDSHT ieškinį kaip nepriimtiną ir priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas.
21 Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad siekiant nustatyti, ar ginčijamas aktas yra aktas, kurį galima skųsti, reikia atskirti jo turinio atžvilgiu, ar tai yra sprendimas Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio prasme, ar paprastas neformalus pranešimas taikant šio reglamento 20 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį.
22 Skundžiamo sprendimo 44 punkte jis nurodė, kad Komisija, atsakydama į kiekvieną skundą, neprivalo priimti sprendimo pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį. Tokia pareiga yra tik jei taikytinas reglamento 13 straipsnis. Tačiau tai netaikytina, jei skundas susijęs su esama pagalba. To paties sprendimo 64 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiga priimti sprendimą pagal minėto reglamento 4 straipsnį gavus skundą dėl esamos pagalbos prieštarautų valstybės pagalbos kontrolės procedūros ekonomijai.
23 Iš 2006 m. kovo 24 ir 28 d. laiškų (toliau − ginčijami laiškai) turinio matyti, kad Komisija nusprendė nepatenkinti skundo motyvuodama tuo, jog nagrinėjama pagalba yra esama pagalba, kurios atžvilgiu taikoma EB 88 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procedūra. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 57 punkte nusprendė, kad šiuo atveju, pagal nusistovėjusią šio teismo praktiką Komisijos negali būti skundu prašoma pateikti valstybei narei rekomendaciją, pasiūlant naudingų priemonių taikant Reglamento Nr. 659/1999 18 straipsnį. Be to, jokia jo nuostata, taikytina esamos pagalbos srityje, nenumato Komisijai galimybės priimti sprendimą pasibaigus preliminariam šios pagalbos nagrinėjimo etapui.
24 Galiausiai Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 63 punkte patikslino: kadangi Komisija, atlikusi pirmąjį ginčijamų finansinių priemonių tyrimą, nusprendė, kad jos turi būti traktuojamos kaip esama pagalba, ginčijami laiškai negalėjo būti vertinami kaip atsisakymas pradėti formalaus tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
25 Todėl Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijami laiškai turi būti traktuojami ne kaip sprendimas Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio prasme, bet kaip neformalus pranešimas pagal jo 20 straipsnį. Todėl jie nėra aktas, kurį galima skųsti pagal EB 230 straipsnį.
Šalių reikalavimai Teisingumo Teisme
26 Savo apeliaciniu skundu, nesutikdama su Komisijos ginčijamų priemonių kvalifikavimu, NDSHT prašo Teisingumo Teismo panaikinti visą skundžiamą sprendimą, tada − pagrindinis reikalavimas − patenkinti jos prašymą pirmojoje instancijoje ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, arba − papildomas reikalavimas − pripažinti jos ieškinį priimtinu, grąžinti bylą Bendrajam Teismui bei atidėti sprendimo dėl su šiais dviem procesais susijusių bylinėjimosi išlaidų priėmimą.
27 Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš NDSHT bylinėjimosi išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo
28 NDSHT nurodo keturis jos apeliacinį skundą pagrindžiančius pagrindus.
29 Pirmasis pagrindas − akivaizdus ginčijamų laiškų turinio iškreipimas. Antrajame pagrinde apeliantė mano, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą ginčijamą aktą traktuodamas kaip parengiamąjį aktą, kuris nėra galutinis sprendimas, dėl kurio galima pateikti ieškinį dėl panaikinimo. Savo trečiajame pagrinde NDSHT kaltina Pirmosios instancijos teismą padarius teisės klaidą manydama, kad Komisijos pozicija turėjo būti vertinama kaip prašymo imtis atitinkamų priemonių EB 88 straipsnio 1 dalies prasme atmetimas. Galiausiai ketvirtajame pagrinde NDSHT mano, kad Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisės klaidą nuspręsdamas, jog Komisijos atliktas ginčijamų finansinių priemonių kvalifikavimas kaip esamos pagalbos neleidžia ginčyti skundo atmetimo. Toks sprendimas grindžiamas klaidingu Reglamento Nr. 659/1999 4, 10, 13 ir 20 straipsnių aiškinimu.
30 Kadangi antrasis–ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai yra glaudžiai susiję, juos reikia nagrinėti kartu.
Dėl antrojo–ketvirtojo pagrindų
Šalių argumentai
31 Remdamasi, be kita ko, 2008 m. liepos 17 d. Sprendimu Athinaïki Techniki prieš Komisiją (C‑521/06 P, Rink. p. I‑5829), NDSHT kaltina Pirmosios instancijos teismą pažeidus Reglamento Nr. 659/1999 4, 10, 13 straipsnius ir 20 straipsnio 2dalį, nes jis nusprendė, kad tai, jog Komisija atmetė jos skundą, neturi sprendimo, sukeliančio privalomų teisinių pasekmių, kurios gali daryti įtaką jos interesams, požymių ir todėl jis nėra aktas, kurį galima skųsti pagal EB 230 straipsnį.
32 Apeliantė savo antrajame pagrinde iš esmės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą tvirtindamas, jog ginčijamas aktas yra ne galutinis sprendimas, bet parengiamasis aktas. Ji nurodo, kad Komisija, priešingai, užbaigė savo tyrimą ir priėmė sprendimą atmesti skundą motyvuodama tuo, kad suteikta finansinė pagalba buvo suderinama su bendrąja rinka, tačiau šio sprendimo neformalizavo.
33 Šiuo atžvilgiu savo trečiajame pagrinde apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 57 ir paskesniuose punktuose padarė teisės klaidą kvalifikuodamas Komisijos poziciją kaip prašymo imtis atitinkamų priemonių pagal EB 88 straipsnio 1 dalį atmetimą, bet ne kaip atsisakymą pradėti formalaus tyrimo procedūrą pagal to paties straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas taip pat klaidingai tvirtino, kad skundą pateikęs asmuo negali įpareigoti Komisijos priimti sprendimą pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui.
34 Be to, apeliantė savo ketvirtajame pagrinde tvirtina, kad Reglamento Nr. 659/1999 4, 10 ir 13 straipsniai įpareigoja Komisiją, nagrinėjančią skundą, kuriuo skundžiama tariamai neteisėta pagalba, užbaigti preliminaraus tyrimo etapą priimant sprendimą, kaip nurodyta minėto Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją 40 punkte.
35 Ši pareiga nuspręsti priimant sprendimą taikytina ir tuo atveju, jei atlikusi preliminaraus tyrimo etapą Komisija mano, kad tai yra esama pagalba. Galimybė skųsti Komisijos laišką, kuriuo atsisakoma pradėti formalaus tyrimo procedūrą motyvuojant tuo, kad ginčijama pagalba yra esama pagalba, buvo iš esmės Teisingumo Teismo patvirtina jo 1993 m. kovo 24 d. Sprendimu CIRFS ir kt. prieš Komisiją (C‑313/90, Rink. p. I‑1125). Todėl, apeliantės teigimu, Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 64 ir paskesniuose punktuose pateiktas aiškinimas, kad būtų pažeidžiamas valstybės pagalbos kontrolės procedūros ekonomijos principas, jei būtų laikoma, jog Komisija neišvengiamai priima sprendimą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį, kai ji informuoja skundą pateikusį asmenį, kad jo skundas susijęs su esama pagalba, liudija apie absoliučiai klaidingą šios procedūrinės sistemos supratimą. Toks aiškinimas reiškia, kad Komisija, kvalifikuodama ginčijamas finansines priemones kaip esamą pagalbą, galėtų išvengti Sąjungos teismo kontrolės, o tai būtų akivaizdžiai nepriimtina.
36 Komisija visų pirma pripažįsta, kad ginčijamuose laiškuose neapimamos visos ginčijamos finansinės priemonės ir kad ji šiais laiškais nepriėmė sprendimo dėl esamos pagalbos. Priešingai, šiuose laiškuose yra keletas hipotetinių išvadų (todėl negalutinių) ir šios skirtingos priemonės, beje, nėra kvalifikuojamos vienodai. Be to, tuose pačiuose laiškuose Komisija apibendrino už skundo nagrinėjimą atsakingos tarnybos poziciją, kad tuo momentu ji neplanavo tęsti jo nagrinėjimo.
37 Toliau NDSHT pateiktas argumentas, kad Komisija priėmė sprendimą, nors ir nebuvo jam suteikta formali sprendimo forma, yra nepriimtinas, nes jis nebuvo pateiktas vykstant procesui pirmosios instancijos teisme.
38 Komisija bet kuriuo atveju tvirtina, kad ji nepriėmė sprendimo ir tik pateikė preliminarų vertinimą, nes skundo nagrinėjimas buvo nutrauktas tik 2006 m. gruodžio mėn. Be to, kalbant apie esamą pagalbą, ji negali iš karto priimti sprendimo, bet visų pirma privalo, jeigu mano, kad priemonės yra nesuderinamos su bendrąja rinka, informuoti suinteresuotą valstybę narę prieš pasiūlydama galimas atitinkamas priemones. Kadangi Reglamente Nr. 659/1999 nenumatyta konkreti procedūra tokiu atveju, tik ieškinys dėl neveikimo yra galimas sprendimas siekiant apskųsti ginčijamą aktą.
39 Galiausiai Komisija ginčija nuorodų į minėtus sprendimus CIRFS ir kt. prieš Komisiją bei Athinaïki Techniki prieš Komisiją reikšmę, nes Komisija, konstatavusi, kad tai esama pagalba, nebegali pradėti formalaus tyrimo procedūros, numatytos EB 88 straipsnio 2 dalyje.
Teisingumo Teismo vertinimas
– Dėl NDSHT argumento, susijusio su Komisijos sprendimo formalizavimo nebuvimu, priimtinumo
40 Komisijos teigimu, apeliantės nurodytas argumentas, kad ji pabaigė ginčijamų finansinių priemonių tyrimą sprendimu, kuris nebuvo formalizuotas, nebuvo pateiktas Pirmosios instancijos teisme ir todėl yra nepriimtinas.
41 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio ir jo Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, jog vykstant apeliaciniam procesui apeliantas gali nurodyti bet kokį svarbų argumentą su sąlyga, kad apeliacinis skundas nepakeičia Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos dalyko (2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 66 punktas bei 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Herrero Romeu prieš Komisiją, C‑8/06 P, Rink. p. I‑10333, 32 punktas).
42 Tačiau reikia konstatuoti, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, šis argumentas buvo nurodytas NDSHT Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, kurio 29 punkte tvirtinama, jog „iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad aktų ar sprendimų forma neturi įtakos teisei juos ginčyti“. Todėl net darant prielaidą, kad šis argumentas buvo suformuluotas apeliaciniame skunde ne taip pat, kaip minėtame ieškinyje, jis nepakeičia Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos dalyko.
43 Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad šis argumentas yra priimtinas.
– Dėl esmės
44 Apeliantė savo antruoju−ketvirtuoju pagrindais iš esmės siekia įrodyti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą manydamas, jog ginčijami laiškai neturėjo akto, kurį galima skųsti pagal EB 230 straipsnį, požymių.
45 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad ieškinys dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį gali būti teikiamas dėl visų aktų, kuriuos priima institucijos, nepaisant tų aktų pobūdžio ar formos, tačiau kuriais sukeliamos privalomos teisinės pasekmės, darančios įtaką ieškovo interesams ir iš esmės keičiančios jo teisinę padėtį (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją, C‑362/08 P, Rink. p. I‑0000, 51 punktą).
46 Iš nusistovėjusios teismo praktikos dėl ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo taip pat išplaukia, kad vertinant skundžiamus aktus reikia remtis jų turiniu (žr., be kita ko, 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktą ir 2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑147/96, Rink. p. I‑4723, 27 punktą).
47 Tačiau forma, kuria priimtas aktas ar sprendimas, iš esmės yra nesvarbi vertinant ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą. Todėl kvalifikuojant atitinkamą aktą, iš esmės yra nesvarbu, ar jis atitinka tam tikrus formalius reikalavimus, t. y. ar autorius tinkamai jį pavadino arba ar jame nurodytos teisinį pagrindą sudarančios nuostatos. Taigi visiškai nesvarbu, kad šis aktas nepavadintas „sprendimu“ ar kad jame nedaroma nuoroda į Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2, 3 ar 4 dalis. Taip pat nesvarbu, kad Komisija apie tą aktą nepranešė suinteresuotajai valstybei narei, taip pažeisdama to reglamento 25 straipsnį, nes toks trūkumas nekeičia minėto akto esmės (žr. minėto Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją 43 ir 44 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką).
48 Be to, priemonės, kuriomis galutinai nustatoma Komisijos pozicija pasibaigus administracinei procedūrai ir kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, darančių įtakos ieškovo interesams, iš principo pripažintinos aktais, kuriuos galima skųsti pagal EB 230 straipsnį, išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą ir kuriomis tokios pasekmės nesukeliamos (žr. minėto Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją 42 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
49 Kalbant apie galimą priemonių, kurias priėmė Komisija vykstant valstybės pagalbos kontrolės procedūrai, galutinumą ir galėjimą jas skųsti, reikia visų pirma priminti, kad jeigu Komisija turi iš bet kurio šaltinio gautą informaciją apie tariamą neteisėtą pagalbą, ji pagal Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 1 dalį ją iš karto patikrina. Nagrinėjant skundą pagal šią nuostatą turi būti pradėtas EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytas pirminio tyrimo etapas ir Komisija privalo nedelsdama išnagrinėti galimą pagalbą ir jos suderinamumą su bendrąja rinka (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją 37 punktą).
50 Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalimi, kuri taikytina nagrinėjant skundą dėl tariamos neteisėtos pagalbos, Komisija įpareigojama užbaigti pirminį tyrimo etapą ir priimti sprendimą pagal šio reglamento 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalį, t. y. sprendimą, kuriuo konstatuojamas pagalbos nebuvimas, neteikiami prieštaravimai arba pradedama formalaus tyrimo procedūra, kadangi šiai institucijai nesuteikiama galimybė vilkinti procedūros pirminio tyrimo etape. Todėl atėjus laikui ji privalo pradėti kitą tyrimo etapą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje, arba atitinkamu sprendimu nuspręsti nutraukti bylos nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją 40 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
51 Kai išnagrinėjusi skundą Komisija konstatuoja, kad tyrimas neleidžia daryti išvados dėl valstybės pagalbos EB 87 straipsnio prasme buvimo, ji netiesiogiai atsisako pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 47 punktą).
52 Dėl Komisijos konstatavimo, kad skundžiamos priemonės yra esama pagalba, reikia konstatuoti, kad esama pagalba neabejotinai yra nuolatinės kontrolės EB 88 straipsnio 1 dalies prasme objektas ir turi būti vertinama kaip teisėta, kol Komisija konstatuoja jos nesuderinamumą su bendrąja rinka (žr. 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Namur‑Les assurances du crédit, C‑44/93, Rink. p. I‑3829, 34 punktą ir 2001 m. spalio 9 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑400/99, Rink. p. I‑7303, 48 punktą). Tačiau jei Komisija nagrinėja skundą dėl tariamai neteisėtos pagalbos, ji, kvalifikuodama priemonę kaip esamą pagalbą, jos atžvilgiu taiko EB 88 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą ir taip netiesiogiai atsisako pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją 25 ir 26 punktus bei 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo ARAP ir kt. prieš Komisiją, C‑321/99 P, Rink. p. I‑4287, 61 punktą).
53 Toks sprendimas, kuriuo atsisakoma pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, yra galutinis ir negalima jo kvalifikuoti kaip paprastos laikinos priemonės (minėto Sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją 26 punktas bei šiuo klausimu minėto Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją 54 ir 58 punktai).
54 Esant tokiai situacijai asmenys, kurie turi šioje nuostatoje nustatytas procedūrines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu turi galimybę šį sprendimą užginčyti Sąjungos teisme pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą. Šis principas taikomas tiek tais atvejais, kai sprendimas priimamas Komisijai manant, jog pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, tiek tuomet, kai ji laikosi nuomonės, jog pagalba visiškai neegzistuoja (minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 47 punktas), arba mano, kad tai yra esama pagalba (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų CIRFS ir kt. prieš Komisiją 27 punktą bei ARAP ir kt. prieš Komisiją 62 punktą).
55 Šis teiginys patvirtintas Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnyje, kuris reglamentuoja suinteresuotų šalių teises. Pagal šio straipsnio 2 dalies antrą ir trečią sakinius Komisija, gavusi iš tokios suinteresuotos šalies informaciją apie įtariamą neteisėtą pagalbą ar įtariamą netinkamą pagalbos taikymą, arba nusprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo bylai įvertinti ir apie tai praneša minėtai suinteresuotajai šaliai, arba, remdamasi pateiktos informacijos turiniu, priima sprendimą dėl bylos. Remiantis tuo darytina išvada, kad kai Komisija išnagrinėja tokią informaciją ir išreiškia savo poziciją, ji priima sprendimą.
56 Todėl turi būti laikomas priimtinu ieškinys dėl sprendimo, kuriuo atsisakoma pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, panaikinimo, pateiktas suinteresuoto asmens šio straipsnio prasme, kai šio ieškinio autorius taip siekia apsaugoti šios nuostatos jam suteikiamas procesines teises (žr. minėto Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją 36 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
57 Šioje byloje akivaizdu, kad Komisija išnagrinėjo apeliantės skundą atsižvelgdama į jos ir Švedijos valdžios institucijų pateiktą papildomą informaciją po to, kai Komisija šiems subjektams išsiuntė prašymą pateikti informacijos. Išnagrinėjusi skundą Komisija savo 2006 m. kovo 24 d. laiške padarė išvadą, kad nepakanka motyvų, pateisinančių tolesnį nagrinėjimą, ir pridūrė, kad nesiekė šioje byloje imtis kitokių priemonių. Be to, savo 2006 m. balandžio 28 d. laišku ji priminė, kad ginčijamos finansinės priemonės nėra neteisėta pagalba.
58 Kadangi Komisija padarė išvadą, jog nepakanka motyvų, pateisinančių tolesnį skundo nagrinėjimą, iš ginčijamo akto esmės išplaukia, kad ši institucija pateikė galutinę nuomonę dėl nagrinėjamų priemonių, taip išreikšdama savo valią nutraukti pirminį tyrimą. Taip konstatavusi ji, kaip matyti ir iš šio sprendimo 52 punkte minėtos teismų praktikos, netiesiogiai atsisakė pradėti formalaus tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
59 Tačiau apeliantė, būdama konkuruojanti įmonė su bendrove, pasinaudojusia skundžiamomis priemonėmis, neginčijamai yra suinteresuotoji šalis EB 88 straipsnio 2 dalies prasme (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 41 punktą bei 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo 3F prieš Komisiją, C‑319/07 P, Rink. p. I‑5963, 32 punktą) šios sąvokos, esančios Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punkte, apibrėžimo atžvilgiu.
60 Todėl reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad ginčijamas aktas neturi sprendimo, sukeliančio privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos apeliantės interesams, požymių ir ypač kad tai nėra sprendimas pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį. Remiantis tuo darytina išvada, kad ginčijamas aktas turi būti traktuojamas kaip aktas, kurį galima skųsti pagal EB 230 straipsnį.
61 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia priimti NDSHT nurodytus antrąjį–ketvirtąjį apeliacinį skundą pagrindžiančius pagrindus.
62 Be to, kadangi Teisingumo Teismas šio sprendimo 52 ir 60 punktuose priminė, kad toks sprendimas, kaip ginčijamas aktas, yra aktas, kurį galima skųsti, net jeigu juo konstatuojama, kad skundą pateikusio asmens skundžiamos priemonės yra esama pagalba, nereikia nuspręsti dėl apeliantės nurodyto pirmojo pagrindo, susijusio su ginčijamų laiškų turinio iškreipimu.
63 Šiomis aplinkybėmis reikia panaikinti skundžiamą sprendimą.
Dėl bylos grąžinimo Bendrajam Teismui
64 Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas pats gali priimti galutinį sprendimą, jeigu bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
65 Tačiau Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl NDSHT pareikšto ieškinio esmės. Vertinant šį ginčo aspektą ir ypač klausimą, ar Komisija padarė klaidą nuspręsdama nepradėti formalaus tyrimo procedūros pagal EB 88 straipsnio 2 dalį motyvuojant tuo, kad nagrinėjamos priemonės visais atvejais yra su bendrąja rinka suderinama esama pagalba, reikia išnagrinėti aplinkybes, kurių nevertino Pirmosios instancijos teismas ir dėl kurių nebuvo pateiktos nuomonės Teisingumo Teisme. Tačiau Teisingumo Teismas turi reikiamos informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl prieštaravimo dėl priimtinumo, kurį Komisija pareiškė per procesą pirmojoje instancijoje.
66 Dėl šio sprendimo 44–62 punktuose išdėstytų motyvų reikia atmesti minėtą prieštaravimą dėl priimtinumo, grindžiamą tuo, kad dėl ginčijamo akto negali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo.
67 Todėl reikia grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis nuspręstų dėl NDSHT reikalavimo panaikinti ginčijamuose laiškuose esantį Komisijos sprendimą nepratęsti apeliantės pateikto skundo dėl Stokholmo miesto SVB suteiktos tariamai neteisėtos valstybės pagalbos nagrinėjimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68 Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti išlaidų, susijusių su šiuo apeliaciniu procesu, klausimo nagrinėjimą.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. Panaikinti 2009 m. birželio 9 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą NDSHT prieš Komisiją (T‑152/06).
2. Atmesti Europos Bendrijų Komisijos Pirmosios instancijos teismui pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo.
3. Grąžinti bylą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, kad šis nuspręstų dėl NDSHT Nya Destination Stockholm Hotell & Teaterpaket AB reikalavimo panaikinti 2006 m. kovo 24 d. ir balandžio 28 d. laiškuose esantį Europos Bendrijų Komisijos sprendimą nepratęsti skundo, kurį ši bendrovė pateikė dėl Stokholmo miesto Stockholm Visitors Board AB suteiktos tariamai neteisėtos valstybės pagalbos, nagrinėjimo.
4. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Parašai.
* Proceso kalba: anglų.