1

Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2007 m. gegužės 24 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimą, kuriuo nustatoma pozicija, kuri turi būti priimta Europos bendrijos vardu dėl tam tikrų pasiūlymų, kurie turėjo būti pateikti per Nykstančių laukinės floros ir faunos rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (CITES) Susitariančiųjų Šalių konferencijos 14-ąjį susitikimą, surengtą 2007 m. birželio 3–15 d. Hagoje (Nyderlandai) (toliau – skundžiamas sprendimas).

2

EB 253 straipsnyje nustatyta:

„Europos Parlamento ir Tarybos bendrai priimtuose reglamentuose, direktyvose ir sprendimuose bei Tarybos ar Komisijos priimtuose tokiuose aktuose nurodomi jų priėmimo motyvai ir visi pasiūlymai ir nuomonės, kuriuos pagal šią Sutartį reikėjo gauti.“

3

Pagal EB 300 straipsnio 2 dalį, iš dalies pakeistą Nicos sutartimi:

„Atsižvelgdama į Komisijai šioje srityje suteiktus įgaliojimus, klausimus dėl susitarimų pasirašymo, kurį gali lydėti sprendimas dėl laikino taikymo prieš jiems įsigaliojant, ir sudarymo Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma remdamasi Komisijos pasiūlymu. Taryba sprendžia vieningai, kai susitarimas priklauso sričiai, kurioje vidaus taisyklėms nustatyti reikia balsų vieningumo, ir sudarant 310 straipsnyje nurodytus susitarimus.

Nukrypstant nuo 3 dalyje nustatytų taisyklių, ta pati tvarka taikoma priimant sprendimą sustabdyti susitarimo taikymą ir nustatant Bendrijos vardu priimamas pozicijas susitarimu sukurtoje institucijoje, kai tai institucijai reikia priimti teisinę galią turinčius sprendimus, išskyrus sprendimus, papildančius arba pakeičiančius susitarimo institucinę struktūrą.

Europos Parlamentas nedelsiant ir išsamiai informuojamas apie visus pagal šią straipsnio dalį priimtus sprendimus dėl susitarimų laikino taikymo ar sustabdymo arba Bendrijos pozicijos nustatymo susitarimu sukurtoje institucijoje.“

4

Nykstančių laukinės floros ir faunos rūšių tarptautinės prekybos konvencija, pasirašyta 1973 m. kovo 3 d. Vašingtone, (toliau – CITES), įsigaliojo 1975 m. liepos 1 dieną. Jos tikslas – apsaugoti nykstančias laukinės floros ir faunos rūšis iš esmės ribojant ar reglamentuojant prekybą jomis.

5

Bendrija nėra CITES Susitariančioji Šalis. Per Šalių konferenciją jai suteiktas stebėtojo statusas. Tačiau nuo 1982 m. ji savarankiškai priima priemones, kurių tikslas Bendrijoje vykdyti valstybių narių įsipareigojimus CITES.

6

Naujausia priemonė, priimta nepriklausomai nuo CITES, yra 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą (OL L 61, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 136). Jis buvo priimtas remiantis EB Sutarties 130 S straipsnio 1 dalimi (po pakeitimų EB 175 straipsnio 1 dalis).

7

2007 m. balandžio 4 d. Komisija pateikė Tarybai pasiūlymą dėl skundžiamo sprendimo, kuriame kaip teisinis pagrindas nurodyti, pirma, EB 175 straipsnio 1 dalis ir EB 133 straipsnis bei, antra, EB 300 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa, priėmimo.

8

2007 m. gegužės 24 d. Taryba priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame nenurodė jo teisinio pagrindo.

9

2007 m. birželio 14 d. laišku Taryba perdavė šį sprendimą Parlamentui.

10

Skundžiamas sprendimas suformuluotas taip:

„1 straipsnis

Bendrijos pozicija, kiek tai susiję su jos kompetencijai priklausančia sritimi, išreikšta valstybių narių, veikiančių kartu Bendrijos interesais per CITES Susitariančiųjų Šalių konferencijos 14-ąjį susitikimą, atitinka šio sprendimo priedus.

2 straipsnis

Jei nauja mokslinė ar techninė informacija, pateikta po šio sprendimo priėmimo, bet prieš ar per Susitariančiųjų Šalių 14-ąjį susitikimą, gali turėti įtakos 1 straipsnyje numatytai pozicijai arba jei per šį susitikimą bus pateikta naujų pasiūlymų dėl klausimų, dėl kurių Bendrijos pozicija dar nenustatyta, Bendrijos pozicija, susijusi su jos kompetencijai priklausančiomis sritimis, nustatoma derinant vietoje prieš balsavimą Šalių konferencijoje dėl šių pasiūlymų.“

11

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

12

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

13

2007 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

14

Taryba, pateikdama preliminarias pastabas per procesą, tvirtina, kad ieškinys neturi dalyko, nes skundžiamu sprendimu jau sukelta teisinių padarinių, kadangi jame nurodyta Bendrijos pozicija buvo išreikšta per CITES Susitariančiųjų Šalių konferenciją 2007 m. birželio 15 d. Hagoje.

15

Komisija pabrėžia, jog pareikšdama šį ieškinį siekia, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą, užkertantį kelią Tarybai ateityje priimti sprendimus nenurodant jų teisinio pagrindo CITES Susitariančiųjų Šalių konferencijos atžvilgiu, ir teigia, kad ieškinys yra priimtinas.

16

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisija neturi įrodyti intereso pareikšti ieškinį dėl panaikinimo tokių sprendimų atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 1987 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, 45/86, Rink. p. 1493, 3 punktą).

17

Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė dėl ieškinio, kuriuo siekiama panaikinti aktą, kuris jau įgyvendintas ar kuris jau nebetaikomas ieškinio pareiškimo momentu, priimtinumo (žr. 1986 m. birželio 24 d. Sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją, 53/85, Rink. p. 1965, 21 punktą ir 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Apesco prieš Komisiją, 207/86, Rink. p. 2151, 16 punktą).

18

Todėl ieškinys yra priimtinas.

19

Komisija vieninteliame ieškinį pagrindžiančiame pagrinde, susijusiame su EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti pažeidimu, teigia, kad skundžiamame sprendime neminimas jo teisinis pagrindas.

20

Komisija teigia, kad kaip skundžiamo sprendimo materialinį teisinį pagrindą ji siūlė nurodyti EB 133 straipsnio ir EB 175 straipsnio nuostatas, nes CITES atžvilgiu prekyba rūšimis ir jų išsaugojimas yra vienodai svarbūs. Nenurodžius šio dvigubo teisinio pagrindo, atitinkamoms Bendrijos institucijoms ir valstybėms narėms nebuvo nurodyta jų atitinkama kompetencija ir atitinkamas vaidmuo CITES Susitariančiųjų Šalių konferencijoje. Aplinkybė, kad Reglamentas Nr. 338/97 pagrįstas tik EB 175 straipsniu, o ne EB 133 straipsnio ir EB 175 straipsnio nuostatomis, nesvarbi, nes akto teisinio pagrindo nustatymas susijęs su jo tikslu ir pačiu turiniu, o ne su teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis buvo priimami kiti panašūs Bendrijos aktai.

21

Dėl procesinio teisinio pagrindo Komisija patvirtino, kad vienintelis Tarybos sprendimas, pagrįstas EB 300 straipsnio 2 dalies antrąja pastraipa, gali būti tinkama teisinė priemonė apibrėžti Bendrijos poziciją, jei turi būti priimamas CITES Susitariančiųjų Šalių konferencijos sprendimas, turintis teisinę galią, ir jei šis priėmimas vėliau turės poveikį acquis communautaire. Šio pagrindo nenurodymas sukėlė didelį neaiškumą, susijusį su Tarybos realiai vykdyta procedūra, ir paveikė Parlamento prerogatyvas.

22

Remdamasi minėtu sprendimu Komisija prieš Tarybą (45/86, Rink. p. 1493) Komisija taip pat teigia, kad skundžiamo sprendimo teisinis pagrindas negali paaiškėti iš kitų jo sudedamųjų dalių. Be to, Taryba skundžiamame sprendime vengė bet kokios nuorodos į Sutartį.

23

Komisija ginčija Tarybos argumentą, susijusį su tuo, kad skundžiamas sprendimas nėra sprendimas EB 249 straipsnio prasme. Šiuo klausimu ji teigia, kad Tarybos padarytas skirtumas, vartojant du skirtingus terminus Sutarties versijoje vokiečių kalba („Entscheidung“ ir „Beschluß“), kurių nėra Sutarties versijose kitomis kalbomis, išskyrus olandų („beschikking“ ir „besluit“) ir slovėnų („odločba“ ir „sklep“), neturi pagrindo remiantis Sutartimi. Iš tiesų joje nenustatytas skirtumas tarp EB 253 straipsnyje numatytų sprendimų ir kitų sprendimų. Komisija pabrėžia, kad EB 300 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje minėti aktai apibrėžiami terminu „sprendimai“ ir kad būtent Sutarties versijos anglų ir prancūzų kalbomis, atsižvelgiant į kontekstą, atitinka šią terminologiją.

24

Komisijos teigimu, skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo nenurodymas neturėtų būti pateisinamas todėl, kad šis sprendimas skirtas tik jį priimant dalyvavusioms šalims, nes būtina išsaugoti institucijų prerogatyvas ir nekenkti Teisingumo Teismo vykdomai teisminei kontrolei.

25

Komisija šiuo atveju ginčija nuorodos į 1971 m. kovo 31 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą, vadinamą „AETR“ (22/70, Rink. p. 263), kuris susijęs su kai kuriomis „Tarybos derybomis“, svarbą, nes šioje byloje svarstomas Tarybos sprendimas, priimtas pagal EB 300 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą aiškiai nurodant EB 253 straipsnį. Tačiau Komisija pabrėžė, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas AETR, buvo svarstomas labai ypatingomis aplinkybėmis priimtas aktas, kurį Teisingumo Teismas pripažino galiojančiu tik tomis aplinkybėmis ir kuriam Komisija davė sutikimą.

26

Komisija teigia, kad skundžiamame sprendime teisinio pagrindo nenurodymas nėra vien formalus trūkumas, nes, Teisingumo Teismo teigimu, teisingas teisinio pagrindo pasirinkimas yra konstitucinės svarbos (2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonė 2/00, Rink. p. I-9713, 5 punktas), kadangi toks trūkumas yra neveikimas, keliantis grėsmę Sutarties nustatytai konstitucinei pusiausvyrai tarp institucijų ir tarp Bendrijos ir valstybių narių. Be to, Taryba tyčia nenurodė aptariamo teisinio pagrindo, kad būtų manoma, jog ji nematė būtinybės jį aiškiai nurodyti.

27

Be to, EB 300 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatytos procedūros nebuvo laikomasi tiek, kiek skundžiamas sprendimas buvo perduotas Parlamentui praėjus trims savaitėms po priėmimo, t. y. 2007 m. birželio 14 d., o tai reiškia, kad šis pavėluotas perdavimas pažeidė Parlamento prerogatyvas.

28

Galiausiai Komisija ginčija Tarybos papildomų pastabų, susijusių su Bendrijos pozicijos nustatymo praktika, svarbą ir primena, kad pagal teismo praktiką vien Tarybos praktika negali nukrypti nuo Sutartyje nustatytų taisyklių (1988 m. vasario 23 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, 68/86, Rink. p. 855, 24 punktas).

29

Taryba kaip pagrindinį argumentą pateikia tai, kad šiuo atveju nebuvo nurodytas skundžiamo sprendimo teisinis pagrindas, nes pastarasis yra sprendimas sui generis, vokiečių kalba apibrėžiamas terminu „Beschluß“, kurį Taryba priėmė Bendrijos išorinių santykių srityje pagal EB 300 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą. Šis sprendimas turi būti atskirtas nuo sprendimo, vokiečių kalba apibrėžto terminu „Entscheidung“, numatytu EB 249 ir EB 253 straipsniuose.

30

Ji teigia, kad skundžiamas sprendimas turi įtakos tik santykiams tarp Bendrijos ir valstybių narių bei santykiams tarp institucijų ir neturi jokios įtakos trečiųjų asmenų, kaip antai fizinių asmenų ar bendrovių, teisėms ir pareigoms, todėl pareiga motyvuoti neprivaloma, nes šis sprendimas taikomas tik jį priėmusioms šalims. Kaip ir sprendimas minėtame Teisingumo Teismo sprendime AETR, susijęs su „Tarybos derybomis“ dėl tarptautinio susitarimo sudarymo, skundžiamas sprendimas buvo „Beschluß“ ir dėl to jo nebuvo baigtiniame aktų, kuriems taikoma pareiga motyvuoti, sąraše.

31

Taryba pateikia papildomą argumentą, nurodydama 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Swedish Match (C-210/03, Rink. p. I-11893, 44 punktas) ir teigdama, kad teisinio pagrindo nenurodymas akte yra vien formalus trūkumas. Iš tiesų tokios nuorodos nebuvimas skundžiamame sprendime neturi jokios įtakos jo priėmimo procedūrai, nes šiuo atveju EB 300 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatytos procedūros buvo laikomasi. Šiuo klausimu Taryba pabrėžia, kad ši nuostata reikalauja Parlamentui perduoti atitinkamą sprendimą tik dėl informacijos, bet nenumato jokio termino ir neįpareigoja pateikti šio sprendimo preliminariam patikrinimui.

32

Dėl Komisijos pasiūlyto dvigubo materialiojo teisinio pagrindo Taryba teigia, jog kadangi Reglamentas Nr. 338/97 buvo priimtas vien Sutarties 130 S straipsnio pagrindu, nebuvo įmanoma Taryboje surinkti balsų daugumos, leidžiančios išlaikyti pasiūlytą teisinį pagrindą.

33

Komisijos teigimu, buvo svarbu priimti Bendrijos poziciją pagal Sutartyje nustatytas procedūras prieš prasidedant CITES Šalių konferencijos 14-ajam susitikimui. Teisinio pagrindo nenurodymas skundžiamame sprendime neturėjo jokios įtakos šio sprendimo priėmimo procedūrai, privalomam jo pobūdžiui, pačioms šioje konferencijoje vykusioms deryboms ar Komisijos ir valstybių narių vaidmeniui derybose. Taryba pabrėžė, kad šioje konferencijoje Tarybos vaidmuo buvo apibrėžtas – ir apribotas – aplinkybe, kad Bendrija nėra CITES Susitariančioji Šalis, o ne nuorodos į skundžiamo sprendimo teisinį pagrindą nebuvimu.

34

Taryba pabrėžia, kad teisinio pagrindo nenurodymas skundžiamame sprendime visai neturėjo įtakos priimant Bendrijos vidaus aktą, nes Reglamento Nr. 338/97 19 straipsnis numato būtent dėl šio reglamento priedų pakeitimo, priėmus Šalių konferencijos sprendimus ir CITES nuolatinio komiteto sprendimus, taikyti komitologijos procedūrą.

35

Taryba dar pažymėjo, kad Bendrijos pozicijos nustatymo praktika yra pakankamai įvairi ir tęstinė nuo Nicos sutarties įsigaliojimo. Pirma, egzistavo Tarybos sprendimų, kuriuose kaip vienintelis materialinis teisinis pagrindas nurodyta EB 300 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa. Antra, nėra neįprasta, kad Bendrijos pozicija nustatoma Tarybai tiesiogiai patvirtinant tekstą, dėl kurio turi būti priimta pozicija nepriimant dėl šio patvirtinimo sprendimo sui generis. Pastaruoju atveju Taryba vis dėlto turi nuspręsti dėl Komisijos pasiūlymo, atsižvelgdama į jos pasiūlytą formą.

36

Jungtinė Karalystė, remdama visus Tarybos argumentus, priduria, kad EB 300 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje nėra nuostatos, pagal kurią sprendimai sui generis pakeistų EB 249 straipsnyje numatytus sprendimus aptariamoje srityje. Be to, Komisijos dalyvavimas skundžiamo sprendimo priėmimo procedūroje bei su CITES susijusiose derybose šiai institucijai suteikė visas garantijas, kurios pagal EB 253 straipsnį užtikrinamos tretiesiems asmenims. Aktai sui generis Bendrijai suteikia būtiną lankstumą veiksmingai dalyvauti tarptautiniais susitarimais sukurtose instancijose ir Bendrijos interesams prieštarautų, jei iš Tarybos būtų reikalaujama nurodyti kiekvieno tokios rūšies sprendimo, kaip aptariamas šioje byloje, teisinį pagrindą. Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad tai, jog Tarybai neturi būti nustatyta griežta pareiga nurodyti akto sui generis teisinį pagrindą pagal EB 253 straipsnį, nereiškia, kad ji to visai neturi daryti.

37

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareiga motyvuoti, numatyta EB 253 straipsnyje, reikalauja, kad visuose atitinkamuose aktuose būtų nurodytos priežastys, dėl kurių institucija juos priėmė, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti kontrolę ir kad tiek valstybės narės, tiek tretieji suinteresuotieji asmenys žinotų sąlygas, kuriomis Bendrijos institucijos taikė Sutartį (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1994 m. gegužės 17 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-41/93, Rink. p. I-1829, 34 punktą).

38

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad pareiga nurodyti akto teisinį pagrindą kyla iš pareigos motyvuoti (be kita ko, žr. minėto sprendimo Komisija prieš Tarybą 9 punktą ir 1988 m. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, 203/86, Rink. p. 4563, 36–38 punktus).

39

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad teisinio saugumo principo tikslais reikalaujama, jog bet kurio akto, kuriuo sukeliama teisinių pasekmių, privalomoji galia būtų pagrįsta Bendrijos teisės nuostatos, kuri turi būti aiškiai nurodyta kaip teisinis pagrindas ir kuria aktui suteikiama teisinė forma (1993 m. birželio 16 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-325/91, Rink. p. I-3283, 26 punktas).

40

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus reikia nustatyti, ar skundžiamas sprendimas gali būti teisėtai priimtas nenurodant teisinio pagrindo. Šiuo tikslu reikia išnagrinėti, ar šiam sprendimui taikoma pareiga motyvuoti, ir, jei taip, – nurodyti teisinį pagrindą.

41

Grįsdamos savo teiginius, šalys iš esmės pateikė terminologinio pobūdžio argumentų, remdamosi skirtingomis EB 300 straipsnio 2 dalies kalbų versijomis. Komisija teigė, kad skundžiamas sprendimas yra sprendimas EB 249 straipsnio prasme, vokiečių kalba pavadintas terminu „Entscheidung“, todėl jis turi būti motyvuotas. Tačiau Taryba, remiama Jungtinės Karalystės, tvirtina, kad kalbama apie sprendimą sui generis, vokiečių kalba pavadintą terminu „Beschluß“, nenumatytą EB 253 straipsnyje.

42

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo kvalifikavimas kaip sprendimo EB 249 straipsnio prasme arba kaip sprendimo sui generis nėra svarbiausias dalykas šiuo atveju, siekiant nuspręsti, ar jam turi būti taikoma pareiga motyvuoti. Iš tiesų ši pareiga, pateisinama, be kita ko, teismine kontrole, kurią turi teisę vykdyti Teisingumo Teismas, turi būti taikoma visiems aktams, kurie gali tapti ieškinio dėl panaikinimo dalyku. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką skundžiami aktai EB 230 straipsnio prasme yra visos institucijų priimtos nuostatos, nepaisant jų formos, sukeliančios privalomų teisinių pasekmių (be kita ko, žr. minėto sprendimo AETR 42 punktą; 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktą ir 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją, C-521/06 P, Rink. p. I-5829, 42 punktą). Iš to matyti, kad iš esmės visiems aktams, turintiems teisinę galią, taikoma pareiga motyvuoti.

43

Šiuo atveju skundžiamu sprendimu, remiantis jo 1 straipsniu, nustatoma Bendrijos pozicija, kiek tai susiję su jos kompetencija, kurią išreikš valstybės narės, veikdamos kartu Bendrijos interesais per CITES Susitariančiųjų Šalių konferencijos 14-ąjį susitikimą.

44

Taigi skundžiamas sprendimas yra aktas, sukeliantis privalomų teisinių pasekmių, tiek, kiek juo nustatoma Bendrijos poziciją šiame 14-ajame susitikime, ir yra privalomas, pirma, Tarybai ir Komisijai ir, antra, valstybėms narėms, nes juo nustatoma pareiga ginti šią poziciją.

45

Iš to matyti, jog skundžiamas sprendimas turi būti motyvuotas ir todėl turi būti nurodytas jo teisinis pagrindas, kad, be kita ko, Teisingumo Teismas galėtų vykdyti teisminę kontrolę.

46

Šį teisinį pagrindą reikalaujama nurodyti ir kompetencijos suteikimo principo, numatyto EB 5 straipsnio pirmojoje pastraipoje, pagal kurią Bendrija veikia neperžengdama Sutarties jai suteiktų įgaliojimų ir paisydama jai iškeltų tikslų, tiek imdamasi vidinių, tiek tarptautinių veiksmų, atžvilgiu (žr. 1996 m. kovo 28 d. Nuomonės 2/94, Rink. p. I-1759, 24 punktą).

47

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad teisingas teisinio pagrindo pasirinkimas yra konstitucinės svarbos, nes disponuodama tik suteikta kompetencija Bendrija turi priskirti skundžiamą sprendimą prie Sutarties nuostatos, kuri ją įgalioja patvirtinti tokį aktą (šiuo klausimu žr. minėtos nuomonės 2/00 5 punktą).

48

Teisinio pagrindo nurodymas taip pat yra labai svarbus siekiant apsaugoti atitinkamų akto priėmimo procedūroje dalyvaujančių Bendrijos institucijų prerogatyvas. Taigi šioje byloje tokia nuoroda gali turėti įtakos Parlamento kompetencijai, turint omenyje, kad pagal EB 133 straipsnį, EB 175 straipsnį ir EB 300 straipsnio 2 dalį jo dalyvavimas priimant teisės aktą yra skirtingas. Taip pat teisinio pagrindo nurodymas yra būtinas siekiant nustatyti balsavimo tvarką Taryboje. Tačiau šiuo klausimu EB 300 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, nebent susitarimas priklauso sričiai, kurioje vidaus taisyklėms nustatyti reikia balsų vieningumo, ir sudaromi EB 310 straipsnyje nurodyti susitarimai.

49

Be to, teisinio pagrindo nurodymas nustato kompetencijos pasidalijimą tarp Bendrijos ir valstybių narių. Iš tiesų šiuo atveju vien EB 175 straipsnio ar EB 133 straipsnio taikymas neturėtų tokios pačios įtakos kompetencijos pasidalijimui tarp Bendrijos ir valstybių narių kaip galima šių dviejų nuostatų kombinacija, atsižvelgiant į tai, kad EB 133 straipsnis suteikia išimtinę kompetenciją Bendrijai, o EB 175 straipsnis numato pasidalijamąją Bendrijos ir valstybių narių kompetenciją. Taigi teisinio pagrindo nenurodymas gali suklaidinti dėl Bendrijos kompetencijos pobūdžio ir ją susilpninti ginant poziciją tarptautinėse derybose.

50

Negalima suabejoti išvadomis, pagal kurias skundžiamame sprendime turi būti nurodytas jo teisinis pagrindas, remiantis Tarybos ir Jungtinės Karalystės pateiktais argumentais.

51

Pirma, dėl Tarybos argumentų, pagrįstų minėtu sprendimu AETR, pirmiausia reikia priminti, kad skundžiamas sprendimas ir jame aptariami ketinimai nebuvo priimti panašioje situacijoje. Iš tiesų, minėtas sprendimas susijęs su tinkama bendradarbiavimo tvarka siekiant veiksmingiausiai užtikrinti Bendrijos interesų gynybą derybose ir sudaryti Europos susitarimą dėl tarptautinio kelių transporto automobilių ekipažų darbo, o naujas kompetencijos pasidalijimas Bendrijoje galėtų sukliudyti vaisingai baigti derybas. Kalbama apie aktą, priimtą aplinkybėmis, būdingomis tik bylai, kurioje priimtas minėtas sprendimas AETR. Šiuo atveju taip nebuvo, nes Taryba priėmė sprendimą pagal EB 300 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą.

52

Antra, dėl Jungtinės Karalystės argumento, jog per didelis formalumas labai pakenkė Bendrijos dalyvavimo tarptautiniais susitarimais sukurtose institucijose veiksmingumui, reikia pažymėti, pirma, kad, nepaisant to, kad būtinybė greitai pateikti veiksmų motyvus gali tikrai turėti įtakos tarptautinėse derybose, Bendrija turi tik suteiktą kompetenciją ir gali veikti tik neperžengdama jos ribų. Antra, pagal nusistovėjusią teismo praktiką reikalavimas motyvuoti vertinamas atsižvelgiant į aptariamo akto pobūdį ir jo kontekstą (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Régie Networks, C-333/07, Rink. p. I-10807, 63 punktą ir jame minėtą teismo praktiką). Todėl nors detalus ar ne toks detalus šio akto motyvavimas tikrai gali padėti spręsti sunkumus, kurių gali kilti per tarptautines derybas, jo teisinio pagrindo nurodymas nebūtų per didelės pastangos motyvuoti. Todėl teisinio pagrindo nurodymas turi būti laikomas iš esmės minimalia informacija, leidžiančia patenkinti reikalavimą motyvuoti, atsižvelgiant į tai, kad Bendrija turi priskirti priimtą aktą Sutarties nuostatai, kuria jai buvo suteikti įgaliojimai šiuo klausimu.

53

Trečia, negalima pritarti ir Jungtinės Karalystės argumentui, susijusiam su terminų apribojimais. Iš tiesų, kadangi Bendrija turi tik suteiktą kompetenciją, Sutarties straipsnis, pagal kurį ji suteikiama, turi būti nustatytas prieš jai imantis veiksmų. Be to, fakto, kad teisinis pagrindas buvo nurodytas anksčiau akte, kuriuo buvo numatoma Bendrijos lygmeniu įgyvendinti CITES pakeitimus, nepakanka, priešingai nei tvirtina Taryba, kad būtų įvykdyta motyvavimo pareiga, nes akto motyvavimas turi būti nurodytas jame pačiame (žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C-291/98 P, Rink. p. I-9991, 73 ir 75 punktus ir 2003 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-378/00, Rink. p. I-937, 66 punktą).

54

Galiausiai Tarybos nurodytas argumentas, kad praeityje panašiuose sprendimuose taip pat nebuvo nurodytas jų teisinis pagrindas, irgi neturi būti priimtas. Iš tiesų šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad vien Tarybos praktika negali nukrypti nuo Sutarties taisyklių ir todėl sukurti Bendrijos institucijas įpareigojantį precedentą teisingo teisinio pagrindo klausimu (minėto sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą 24 punktas ir 1996 m. kovo 26 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-274/94, Rink. p. I-1689, 24 punktas).

55

Iš minėtų svarstymų matyti, jog skundžiamame sprendime turi bent jau būti nurodytas jo teisinis pagrindas, kad būtų įvykdyta pareiga motyvuoti.

56

Tačiau reikia priminti, kad tikslios Sutarties nuostatos nenurodymas negali būti esminis trūkumas, jei akto teisinis pagrindas gali paaiškėti iš kitų sprendimo sudedamųjų dalių. Tačiau tokia aiški nuoroda yra būtina, jei be jos suinteresuotiesiems asmenims ir Teisingumo Teismui nėra aiškus tikslus teisinis pagrindas (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Tarybą 9 punktą).

57

Šiuo atveju teisinis pagrindas negali būti nustatytas remiantis jokia skundžiamo sprendimo sudedamąja dalimi. Iš tiesų, skundžiamas sprendimas apsiriboja nuoroda į pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo, kurį šiai pateikė Komisija. Skundžiamo sprendimo motyvų 1 punkte nurodyta, kad Bendrijoje CITES įgyvendintas Reglamentu Nr. 338/97. Dėl motyvų 2–4 punktų pažymėtina, kad juose numatoma, jog kai kurios CITES Susitariančiųjų Šalių konferencijos rezoliucijos gali turėti įtakos Bendrijos teisės aktams, kad Bendrija dar nėra CITES Susitariančioji šalis ir kad tuo atveju, kai Bendrijos taisyklės buvo nustatytos siekiant įgyvendinti Sutarties tikslus, valstybės narės nėra įgaliotos ne Bendrijos institucijose prisiimti įsipareigojimų, kurie galėtų turėti įtakos šioms taisyklėms ar pakeistų jų taikymo sritį.

58

Iš Teisingumo Teismui pateiktų atsiliepimų matyti, kad atitinkamo teisinio pagrindo pasirinkimas Taryboje buvo nesutarimų objektas. Taip pat Komisija šiuo klausimu teigė ir niekas tam neprieštaravo, kad kai kurios valstybės narės pateikė prieštaravimų dėl Komisijos pasiūlyto dvigubo materialinio teisinio pagrindo, daugelis jų rinkosi vien EB 175 straipsnį, o kitos valstybės narės išreiškė sutikimą dėl pasiūlyto procesinio teisinio pagrindo, t. y. EB 300 straipsnio 2 dalies.

59

Be to, Taryba nurodo, kad priimdama skundžiamą sprendimą ji veikė pagal EB 300 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje nustatytą procedūrą, bet, jos nuomone, nėra būtina nurodyti procesinį teisinį pagrindą. Ji pabrėžia, kad nebuvo įmanoma susitarti dėl Komisijos pasiūlyto dvigubo materialinio teisinio pagrindo.

60

Iš to matyti, kad skundžiamo sprendimo teisinis pagrindas iš paties sprendimo aiškiai neišplaukia ir kad teisinio pagrindo nenurodymas paaiškinamas nesutarimais Taryboje, bent jau dėl materialinio teisinio pagrindo.

61

Šiomis aplinkybėmis, priešingai nei teigia Taryba ir Jungtinė Karalystė, skundžiamame sprendime teisinio pagrindo nenurodymas neturi būti laikomas vien formaliu trūkumu.

62

Iš to matyti, kad skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, nes jame nenurodytas teisinis pagrindas.

63

Taryba, šiuo klausimu palaikoma Jungtinės Karalystės, Teisingumo Teismo prašė tuo atveju, jei būtų panaikintas skundžiamas sprendimas, palikti galioti jo padarinius. Komisija šiam prašymui neprieštaravo.

64

Pagal EB 231 straipsnio antrąją pastraipą Teisingumo Teismas gali, jei mano esant reikalinga, panaikindamas reglamentą nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu reglamento padariniai lieka galutiniai. Šią nuostatą galima taikyti taip pat sprendimui, jei yra svarbūs teisinio saugumo motyvai, panašūs į tuos, kurie atsiranda panaikinant tam tikrus reglamentus ir kurie pateisina Teisingumo Teismo įgaliojimus, kurie jam šiomis aplinkybėmis suteikiami pagal EB 231 straipsnio antrąją pastraipą (2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-155/07, Rink. p. I-8103, 87 punktas ir jame minėta teismo praktika).

65

Reikia pažymėti, kad skundžiamu sprendimu siekiama nustatyti Bendrijos poziciją dėl tam tikrų pasiūlymų, kuriuos ketinta nagrinėti per CITES Susitariančiųjų Šalių konferencijos 14-ąjį susitikimą, vykusį 2007 m. birželio 3–15 d. Hagoje. Šiuo klausimu nebuvo ginčyta, kad ši Bendrijos pozicija iš tiesų buvo išreikšta valstybių narių pagal skundžiamą sprendimą.

66

Šiomis aplinkybėmis dėl teisinio saugumo motyvų reikia palikti galioti skundžiamo sprendimo, kuris panaikinamas šiuo sprendimu, padarinius.

67

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Tarybos, o ši pralaimėjo bylą, Taryba turi padengti bylinėjimosi išlaidas. Pagal to paties straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą Jungtinė Karalystė, į šią bylą įstojusi valstybė narė, pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: