—

T. Sahin, atstovaujamo advocaat D. Schaap,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster, C. Wissels ir M. de Mol,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos C. Schulze-Bahr bei M. Lumma ir J. Möller,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato W. Ferrante,

—

Kipro vyriausybės, atstovaujamos D. Lysandrou,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos barrister T. Ward,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos S. Boelaert ir M. van Beek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros (toliau – Sprendimas Nr. 1/80) 13 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo. Asociacijos taryba buvo įsteigta susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, kurį 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašė Turkijos Respublika bei Europos ekonominės bendrijos valstybės narės ir Bendrija ir kuris pastarosios vardu buvo sudarytas, aprobuotas bei patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, p. 3685; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 10, toliau – Asociacijos susitarimas).

2

Šis prašymas pateiktas sprendžiant ginčą tarp T. Sahin ir Minister voor Vreemdelingenzaken en Integratie (Užsieniečių reikalų ir integracijos ministras, toliau – ministras) dėl Turkijos piliečių pareigos mokėti rinkliavą už prašymo išduoti leidimą gyventi arba pratęsti jo galiojimą nagrinėjimą.

3

Pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį šio susitarimo tikslas – skatinti nuolatinį ir subalansuotą Susitariančiųjų šalių prekybinių ir ekonominių santykių stiprinimą, taip pat ir darbo jėgos srityje, laipsniškai tarpusavyje įgyvendinant laisvą asmenų judėjimą (Asociacijos susitarimo 12 straipsnis) bei panaikinant įsisteigimo laisvės (šio susitarimo 13 straipsnis) ir paslaugų teikimo laisvės apribojimus (šio susitarimo 14 straipsnis) tam, kad pagerėtų Turkijos Respublikos gyventojų gyvenimo lygis ir vėliau tai padėtų Turkijai įstoti į Bendriją (šio susitarimo ketvirta konstatuojamoji dalis ir 28 straipsnis).

4

Šiam tikslui pasiekti Asociacijos susitarime numatytas parengiamasis etapas, kuriuo Turkijos Respublika, Bendrijos padedama, stiprina savo ekonomiką (Asociacijos susitarimo 3 straipsnis), pereinamasis etapas, kuriuo užtikrinamas laipsniškas muitų sąjungos sukūrimas ir ekonominės politikos suvienodinimas (šio susitarimo 4 straipsnis), bei baigiamasis etapas, pagrįstas muitų sąjunga ir reiškiantis Susitariančiųjų šalių ekonominės politikos derinimo sustiprinimą (šio susitarimo 5 straipsnis).

5

Asociacijos susitarimo 6 straipsnis suformuluotas taip:

„Siekdamos užtikrinti asociacijos režimo taikymą ir laipsnišką plėtrą, Susitariančiosios šalys renkasi Asociacijos taryboje, kuri veikia neviršydama susitarimo jai suteiktų įgaliojimų.“

6

Pagal Asociacijos susitarimo II antraštinės dalies „Pereinamojo etapo įgyvendinimas“ 8 straipsnį:

„Siekiant įvykdyti 4 straipsnyje nurodytus tikslus, Asociacijos taryba iki pereinamojo etapo pradžios laikinojo protokolo 1 straipsnyje numatyta tvarka nustato nuostatų, susijusių su sritimis, kurioms taikoma Bendrijos steigimo sutartis ir į kurias turės būti atsižvelgta, pirmiausia tas, kurioms taikoma ši antraštinė dalis, taip pat bet kokios apsaugos sąlygos, kurios gali prireikti, įgyvendinimo sąlygas, tvarką ir tempą.“

7

Asociacijos susitarimo 12–14 straipsniai yra tos pačios II antraštinės dalies 3 skyriuje „Kitos ekonominio pobūdžio nuostatos“.

8

12 straipsnyje numatyta:

„Siekdamos laipsniškai tarpusavyje įgyvendinti laisvą asmenų judėjimą, Susitariančiosios šalys susitaria semtis įkvėpimo iš (EB 39), (EB 40) ir (EB 41) straipsnių.“

9

13 straipsnyje nustatyta:

„Siekdamos panaikinti įsisteigimo laisvės tarpusavio apribojimus, Susitariančiosios šalys susitaria semtis įkvėpimo iš (EB 43–46) ir (EB 48) straipsnių.“

10

14 straipsnyje skelbiama:

„Siekdamos panaikinti paslaugų teikimo laisvės tarpusavio apribojimus, Susitariančiosios šalys susitaria semtis įkvėpimo iš (EB 45), (EB 46) ir (EB 48–54) straipsnių.“

11

Pagal Asociacijos susitarimo 22 straipsnio 1 dalį:

„Kad būtų įvykdyti susitarime numatyti tikslai, susitarime numatytais atvejais Asociacijos taryba turi sprendimo teisę. Kiekviena iš šalių privalo imtis priemonių, kurių reikia priimtiems sprendimams vykdyti. <…>“

12

1970 m. lapkričio 23 d. pasirašyto Briuselyje ir Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto bei patvirtinto 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 papildomo protokolo (OL L 293, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 41, toliau – papildomas protokolas), kuris, vadovaujantis jo 62 straipsniu, sudaro neatskiriamą Asociacijos susitarimo dalį, 1 straipsnyje nurodyta, kad jis nustato šio susitarimo 4 straipsnyje nurodyto pereinamojo etapo įgyvendinimo sąlygas, tvarką ir grafikus.

13

Papildomo protokolo II antraštinės dalies „Asmenų ir paslaugų judėjimas“ I skyrius skirtas „Darbuotojams“, o II skyrius – „Įsisteigimo teisei, paslaugoms ir transportui“.

14

Papildomo protokolo I skyriaus 36 straipsnyje numatyta, kad darbuotojų judėjimo tarp Bendrijos valstybių narių ir Turkijos laisvė bus laipsniškai užtikrinama tarp dvyliktųjų metų pabaigos ir dvidešimt antrųjų metų nuo šio susitarimo įsigaliojimo dienos pagal Asociacijos susitarimo 12 straipsnyje nustatytus principus ir kad Asociacijos taryba nusprendžia, kokias tam reikia nustatyti taisykles.

15

Papildomo protokolo II antraštinės dalies II skyriaus 41 straipsnis suformuluotas taip:

„Susitariančiosios šalys susilaiko nuo bet kokių naujų įsisteigimo laisvės ar laisvės teikti paslaugas apribojimų viena kitos atžvilgiu įvedimo.“

16

Papildomo protokolo 59 straipsnyje numatyta:

„Srityse, kuriose taikomas šis protokolas, Turkijai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal Bendrijos steigimo sutartį sudaro viena kitai.“

17

1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos susitarimu įsteigta Asociacijos taryba, kurią sudaro valstybių narių vyriausybių, Europos Sąjungos Tarybos bei Europos Bendrijų Komisijos atstovai ir Turkijos vyriausybės atstovai, priėmė Sprendimą Nr. 1/80.

18

Jo 6 straipsnis yra šio sprendimo II skyriaus „Socialinės nuostatos“ 1 skirsnyje „Su įsidarbinimu ir laisvu darbuotojų judėjimu susiję klausimai“. Šio straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Išskyrus 7 straipsnyje, susijusiame su darbuotojo šeimos narių teise laisvai įsidarbinti, numatytus atvejus, Turkijos darbuotojas, teisėtai dirbantis valstybėje narėje, turi teisę:

19

Sprendimo Nr. 1/80 1 skirsnio 13 straipsnyje numatyta:

„Bendrijos valstybės narės ir Turkija negali nustatyti naujų apribojimų jų teritorijoje teisėtai gyvenantiems ir dirbantiems darbuotojams ir jų šeimos nariams įsidarbinti.“

20

Sprendimas Nr. 1/80, remiantis jo 30 straipsniu, įsigalioja 1980 m. liepos 1 dieną. Tačiau pagal to paties sprendimo 16 straipsnį II skyriaus 1 skirsnio nuostatos taikytinos nuo 1980 m. gruodžio 1 dienos.

21

1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvos 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo (OL L 257, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 27) 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„Dokumentai apsigyventi, išduodami EEB valstybės narės piliečiams <…> išduodami bei pratęsiami nemokamai arba už tokį mokestį, kuris nėra didesnis nei mokesčiai už asmens tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimą piliečiams.“

22

Nuo 2006 m. balandžio 30 d. Direktyva 68/360 buvo panaikinta 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančia Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančia Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46, klaidų ištaisymai – OL L 229, 2004, p. 35, OL L 197, 2005, p. 34 ir OL L 204, 2007, p. 28).

23

Pagal Direktyvos 2004/38 8 straipsnį valstybės narės gali, jei gyvenimo šalyje laikotarpis ilgesnis kaip trys mėnesiai, reikalauti Europos Sąjungos piliečių registruotis gyvenamosios vietos kompetentingose institucijose, patvirtinant šį formalumą tuo tikslu išduodamu registracijos sertifikatu. Be to, pagal šios direktyvos 9 straipsnį valstybės narės gali numatyti Europos Sąjungos piliečių šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, pareigą turėti leidimo gyventi šalyje kortelę, jei jie pasilieka gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius. Nesilaikant reikalavimo pateikti paraišką leidimo gyventi šalyje kortelei gauti atitinkamam asmeniui gali būti taikomos proporcingos ir nediskriminacinės sankcijos. Remiantis tos pačios direktyvos 11 straipsnio 1 dalimi, leidimo gyventi šalyje kortelė galioja penkerius metus nuo išdavimo dienos arba numatomą Sąjungos piliečio gyvenimo šalyje laikotarpį, jei šis laikotarpis trumpesnis nei penkeri metai.

24

Direktyvos 2004/38 25 straipsnis „Bendrosios nuostatos dėl gyvenamosios vietos dokumentų“ suformuluotas taip:

„1.   8 straipsnyje nurodyto registracijos sertifikato, nuolatinį gyvenimą šalyje patvirtinančio dokumento, paraiškos šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelei gauti pateikimą patvirtinančio sertifikato, leidimo gyventi šalyje kortelės ar nuolatinio gyvenimo šalyje leidimo kortelės turėjimas jokiomis aplinkybėmis negali būti būtina sąlyga pasinaudoti teise arba atlikti administracinį formalumą, nes teisės turėjimas gali būti patvirtinamas bet kokiomis kitomis įrodančiomis priemonėmis.

2.   Visi šio straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai išduodami nemokamai arba už mokestį, neviršijantį nustatyto šalies piliečiams už panašių dokumentų išdavimą.“

25

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 1980 m. gruodžio 1 d., tai yra Sprendime Nr. 1/80 numatytų nuostatų dėl įsidarbinimo ir laisvo darbuotojų judėjimo, tarp jų ir jo 13 straipsnio, įsigaliojimo Nyderlandų Karalystėje dieną, šioje valstybėje narėje nebuvo reikalaujama mokėti rinkliavą pateikus prašymą išduoti leidimą gyventi ir taip pat tokia rinkliava nebuvo imama pateikus prašymą pratęsti leidimo galiojimą.

26

Užsieniečiai privalėjo mokėti rinkliavą už prašymo išduoti leidimą gyventi nagrinėjimą tik nuo 2001 m. balandžio 1 d., t. y. įsigaliojus 2000 m. lapkričio 23 d. Įstatymui dėl visiškos Užsieniečių įstatymo reformos (Wet tot algehele herziening van de Vreemdelingenwet, Stb. 2000, Nr. 495, toliau – 2000 m. Įstatymas), 2000 m. Nutarimui dėl užsieniečių (Vreemdelingenbesluit 2000, Stb. 2000, Nr. 497) ir tarpžinybiniam nutarimui dėl užsieniečių (Voorschrift Vreemdelingen).

27

Be to, remiantis tarpžinybinio nutarimo dėl užsieniečių pakeitimais, taikytinais nuo 2002 m. gegužės 1 d., tokios rinkliavos rinkimas numatytas tais atvejais, kai pateikiamas prašymas pratęsti leidimo gyventi galiojimą. Šiuo atveju mokama padidinta rinkliava.

28

Pagal 2000 m. Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, jei už prašymą išduoti leidimą gyventi per nustatytą laikotarpį nesumokama rinkliava, kompetentinga valdžios institucija prašymo nenagrinėja. Be to, atmetus prašymą rinkliava negrąžinama.

29

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2000 m. liepos 13 d. Turkijos pilietis T. Sahin gavo laikiną leidimą gyventi, kurį turėdamas 2000 m. rugsėjo 12 d. atvyko į Nyderlandų teritoriją.

30

2000 m. spalio 2 d., t. y. teisėtai gyvendamas Nyderlanduose, jis pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi, kad galėtų likti su savo sutuoktine, turinčia Nyderlandų pilietybę.

31

2000 m. gruodžio 14 d. ministras suteikė jam tokį leidimą gyventi, galiojusį iki 2001 m. spalio 2 dienos. Šiam leidimui nebuvo taikomi jokie vertimosi profesine veikla apribojimai.

32

T. Sahin prašymu 2001 m. rugsėjo 28 d. ministras pratęsė šį leidimą gyventi iki 2002 m. spalio 2 dienos.

33

Tačiau dar kartą prašymą pratęsti leidimo galiojimą suinteresuotasis asmuo pateikė tik 2003 m. vasario 10 dieną.

34

2003 m. balandžio 23 d. ministras, vadovaudamasis Nyderlandų teisės aktais, atsisakė nagrinėti minėtą prašymą, motyvuodamas tuo, kad T. Sahin nesumokėjo atitinkamos 169 eurų rinkliavos.

35

Sumokėjęs minėtą sumą jau pasibaigus nustatytam terminui T. Sahin 2003 m. gegužės 26 d. pateikė skundą dėl 2003 m. balandžio 23 d. ministro sprendimo. 2004 m. balandžio 20 d. šis atmetė minėtą skundą kaip nepagrįstą.

36

2004 m. gegužės 16 d. T. Sahin remdamasis Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu dėl tokio sprendimo pareiškė ieškinį Rechtbank ’s-Gravenhage. 2004 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimu šis teismas priėmė ieškinį, panaikino 2004 m. balandžio 20 d. ministro sprendimą ir nurodė jam priimti naują sprendimą.

37

2004 m. rugsėjo 17 d. Sprendimu ministras dar kartą atmetė T. Sahin skundą kaip nepagrįstą.

38

2005 m. gegužės 30 d. Sprendimu Rechtbank ’s-Gravenhage patenkino 2004 m. spalio 15 d. T. Sahin ieškinį dėl antro ministro sprendimo atmesti skundą nurodydamas, kad ieškovui nustatyta pareiga sumokėti rinkliavą už prašymo pratęsti jo turimo leidimo gyventi Nyderlanduose galiojimą prieštarauja Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniui.

39

Pagrįsdamas dėl tokio sprendimo Raad van State pateiktą apeliacinį skundą ministras nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog T. Sahin situacija patenka į minėto 13 straipsnio taikymo sritį.

40

Raad van State nuomone, T. Sahin laiku nesumokėjo rinkliavos, todėl pagal nacionalinę teisę ministras privalėjo palikti suinteresuotojo asmens prašymą nenagrinėtą.

41

Nustatyta, kad 2000 m. gruodžio 14 d.–2002 m. spalio 2 d. T. Sahin nacionalinės teisės aktų prasme teisėtai gyveno Nyderlanduose, nes visą šį laiką turėjo galiojantį leidimą gyventi. Šiuo laikotarpiu jis taip pat turėjo teisę Nyderlanduose verstis profesine veikla. Be to, nuo 2001 m. kovo mėn. suinteresuotasis asmuo dirbo įvairius darbus, tačiau nė vieno ilgiau nei vienus metus nepertraukiamai tam pačiam darbdaviui, todėl neturi Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnyje numatytų teisių.

42

Tokiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar draudžiama pagal kokią nors kitą neperžengiant EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo ribų priimto teisės akto nuostatą taikyti Nyderlandų teisės aktą, susijusį su pareiga sumokėti rinkliavą už leidimą gyventi ir su ministro atsisakymu nagrinėti atitinkamą prašymą, pateiktą nesumokėjus tokios rinkliavos.

43

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad T. Sahin pateikė prašymą pratęsti leidimą gyventi tik 2003 m. vasario 10 d., t. y. nustojus galioti turėtam leidimui, todėl pagal nacionalinę teisę nuo 2002 m. spalio 2 d. iki 2003 m. vasario 10 d. jis gyveno neteisėtai ir neturėjo teisės dirbti apmokamo darbo Nyderlandų teritorijoje tol, kol šis prašymas nagrinėjamas. Todėl, šio teismo nuomone, T. Sahin per šį laikotarpį, Nyderlandų vidaus teisės požiūriu dirbo nelegaliai.

44

Tačiau T. Sahin pateikus prašymą pratęsti leidimą gyventi, t. y. nuo 2003 m. spalio 10 d., jo gyvenimas Nyderlanduose pagal šios valstybės teisę turėjo būti vėl laikomas teisėtu. Be to, kadangi šis prašymas pateiktas per protingą šešių mėnesių laikotarpį, skaičiuojamą nuo teisėto gyvenimo šioje šalyje pabaigos, jis turi būti nagrinėjamas vadovaujantis leidimo gyventi pratęsimui keliamais nacionaliniais reikalavimais, o ne reikalavimais, nustatytais pirmajam leidimui apsistoti Nyderlandų teritorijoje.

45

Šiuo atveju ypač svarbu nustatyti, ar Turkijos pilietis, atsidūręs šio sprendimo 29–44 punktuose nurodytoje padėtyje, gali veiksmingai remtis Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu. Be to, nors nekyla abejonių, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas turi būti laikomas „nauju“ šio straipsnio prasme, nes jis pablogina Turkijos piliečių padėtį, palyginti su ta, kuri galiojo pagal minėto 13 straipsnio įsigaliojimo Nyderlandų Karalystėje dieną jiems taikomas teisės normas, dar reikia išsiaiškinti, ar šiuo teisės aktu Turkijos piliečiams nustatyti reikalavimai yra „apribojimai“ to paties straipsnio prasme, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad už minėtą prašymą renkama rinkliava yra daug didesnė nei rinkliava, nustatyta Bendrijos piliečiams ir jų šeimos nariams.

46

Šiomis aplinkybėmis Raad van State nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

47

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, pirma, ar Turkijos piliečio, pavyzdžiui, T. Sahin, padėtis priimančiojoje valstybėje narėje yra teisėta ir patenka į Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo sritį. Antra, šis teismas Teisingumo Teismo klausia, ar minėtame straipsnyje numatyta „standstill“ išlyga neleidžia šioje valstybėje narėje nustatyti tokiam piliečiui pareigos sumokėti rinkliavą už jo prašymo išduoti leidimą gyventi arba pratęsti jo galiojimą nagrinėjimą, ypač jei ši rinkliava daug didesnė už rinkliavą, imama iš panašioje padėtyje esančių Bendrijos piliečių.

48

Siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris leistų jam išspręsti nagrinėjamą bylą, reikia iš eilės išnagrinėti du aspektus.

49

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Turkijos pilietis, pavyzdžiui, T. Sahin, atitinka Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje nustatytą apsigyvenimo ir įsidarbinimo teisėtumo reikalavimą. Tiesa, jis konstatavo, kad suinteresuotasis asmuo, pirma, laikėsi ne tik atitinkamų nacionalinės teisės normų, reglamentuojančių pirmąjį leidimą apsistoti Nyderlandų teritorijoje, bet ir normų dėl apsigyvenimo iki 2002 m. spalio 2 d., o antra, kad šis Turkijos pilietis vidaus teisės požiūriu iki šios datos Nyderlanduose dirbo teisėtai. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar T. Sahin taip pat gali veiksmingai remtis minėtu 13 straipsniu, jeigu pagal nacionalinę teisę dėl to, kad pavėlavus sumokėti rinkliavą už leidimą gyventi baigėsi jo galiojimas bei per nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas prašymas jį pratęsti, jo padėtis neatitiko nacionalinių nuostatų dėl apsigyvenimo ir įsidarbinimo ir jei, be to, jis taip pat neįvykdė sąlygų, kurias įvykdęs pagal to paties sprendimo 6 straipsnio 1 dalį galėtų pasinaudoti priimančiojoje valstybėje narėje konkrečiomis teisėmis įsidarbinimo ir apsigyvenimo srityje.

50

Šiuo klausimu, viena vertus, svarbu priminti, jog minėto Sprendimo Abatay ir kt. 75–84 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis nesusijęs su sąlyga, kad atitinkamas Turkijos pilietis atitiktų to paties sprendimo 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taigi šios nuostatos taikymo sritis nėra apribota apmokamą darbą dirbančiais Turkijos migrantais.

51

Iš tikrųjų šios dvi Sprendimo Nr. 1/80 nuostatos apima skirtingus atvejus, nes 6 straipsnyje reglamentuojamos darbo sąlygos, leidžiančios suinteresuotajam asmeniui laipsniškai integruotis priimančiojoje valstybėje narėje, o 13 straipsnyje numatytos su įsidarbinimu susijusios nacionalinės priemonės, į kurių taikymo sritį patenka šeimos nariai, kurių įsileidimas į nacionalinę teritoriją nepriklauso nuo to, ar jie dirba. Iš to minėtame sprendime Abatay ir kt. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad 13 straipsnis skirtas apsaugoti ne jau integruotus į valstybės narės darbo rinką Turkijos piliečius, bet turi būti taikomas tiems Turkijos piliečiams, kurie dar negali pasinaudoti įsidarbinimo ir atitinkamai apsigyvenimo teisėmis pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalį.

52

Šiomis sąlygomis ta aplinkybė, kad T. Sahin neįvykdė reikalavimų, nustatytų remiantis minėta nuostata konkrečių teisių turėtojams, negali atimti iš jo galimybės veiksmingai remtis Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu.

53

Kita vertus, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje numatyta „teisėtos padėties“ sąvoka reiškia, jog darbuotojas, Turkijos pilietis, arba jo šeimos nariai turi paisyti priimančiosios valstybės narės taisyklių dėl atvykimo, gyvenimo ir prireikus įsidarbinimo ir todėl teisėtai gyventi šios valstybės teritorijoje (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Abatay ir kt. 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Be to, šiuo straipsniu negali pasinaudoti neteisėtoje padėtyje esantys Turkijos piliečiai (minėto Sprendimo Abatay ir kt. 85 straipsnis).

54

Šiuo klausimu iš bylos medžiagos matyti, kad T. Sahin buvo teisėtai leista atvykti ir gyventi Nyderlandų teritorijoje ir kad, be to, kompetentingos valdžios institucijos besąlygiškai suteikė jam teisę savo nuožiūra priimančiojoje valstybėje verstis profesine veikla, t. y. teisę, kuria jis veiksmingai naudojosi.

55

Be to, nustatyta, kad nuo teisėto atvykimo į Nyderlandus 2000 m. rugsėjo 12 d. iki 2002 m. spalio 2 d., t. y. datos, kai baigėsi išduoto leidimo gyventi galiojimas, T. Sahin laikėsi visų atitinkamų nacionalinių taisyklių imigracijos politikos ir įsidarbinimo srityse. Konkrečiai tariant, suinteresuotasis asmuo teisėtai buvo šioje valstybėje narėje tuo metu, kai įsigaliojo naujas vidaus teisės aktas, nustatantis rinkti rinkliavą už leidimo gyventi, kuris, remiantis Teisingumo Teismo turima bylos medžiaga, yra vienintelis pagrindinės bylos dalykas, išdavimą arba pratęsimą.

56

Pagal prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytą informaciją būtent nuo 2002 m. spalio 3 d. T. Sahin padėtis, turint omenyje gyvenimą ir darbą, laikinai pasidarė neatitinkančia nacionalinės teisės aktų reikalavimų, kol neviršydamas šešių mėnesių nuo leidimo gyventi pabaigos termino suinteresuotasis asmuo tinkamai paprašė pratęsti minėtą leidimą, laikydamasis pareigos sumokėti atitinkamą rinkliavą.

57

Iš tikrųjų, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nuo šio prašymo datos T. Sahin gyvenimas Nyderlanduose pagal vidaus teisę vėl laikytinas teisėtu. Be to, taikant šią teisę toks pavėluotas prašymas atnaujinti leidimą gyventi turėjo būti nagrinėjamas atsižvelgiant į jam pratęsti nustatytas nacionalines sąlygas, o ne į sąlygas, reglamentuojančias tokio leidimo išdavimą.

58

Reikia pridurti, jog neginčijama, kad T. Sahin leidimas gyventi būtų pratęstas, jei jis laiku būtų sumokėjęs su juo susijusias atitinkamas rinkliavas. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad kompetentingos Nyderlandų valdžios institucijos ketino nebeleisti suinteresuotajam asmeniui gyventi arba grasino jį išsiųsti.

59

Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų išduotas leidimas gyventi turi tik deklaratyvią ir įrodomąją galią ir kad nors valstybės narės, be abejo, turi teisę reikalauti, kad jų teritorijoje esantys užsieniečiai turėtų galiojantį leidimą gyventi ir laiku pateiktų prašymą jį pratęsti ir iš esmės gali bausti už tokių įpareigojimų nesilaikymą, iš to vis dėlto neišplaukia, kad jos gali nustatyti šiuo atžvilgiu neproporcingas priemones, palyginti su panašiais nacionaliniais atvejais (žr. 2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Ergat, C-329/97, Rink. p. I-1487, 52, 55, 56, 61 ir 62 punktus).

60

Tinkamai atsižvelgęs į visas šias ypatingas pagrindinės bylos aplinkybes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar T. Sahin padėtis priimančiojoje valstybėje narėje laikytina neteisėta gyvenimo ir darbo atžvilgiu, kiek tai susiję su Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymu.

61

Jei minėta teisėtumo sąlyga šiuo atveju įvykdyta, reikia priimti sprendimą dėl antrojo klausimo, nurodyto prašyme priimti prejudicinį sprendimą, pateikto šio sprendimo 47 punkte, dėl tikslios Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „standstill“ reikšmės.

62

Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Turkijos piliečiai, kuriems taikomas Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis, gali juo veiksmingai remtis valstybių narių teismuose, siekdami jam prieštaraujančių vidaus teisės aktų netaikymo (žr. 1990 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Sevince, C-192/89, Rink. p. I-3461, 26 punktą bei minėto Sprendimo Abatay ir kt. 58, 59 punktus ir 117 punkto pirmą įtrauką).

63

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką taip pat nustatyta, kad minėtame 13 straipsnyje įtvirtinta „standstill“ išlyga apskritai draudžia bet kokią naują vidaus priemonę, kurios tikslas ar pasekmė būtų tai, jog Turkijos piliečio naudojimasis laisvu darbuotojų judėjimu nacionalinėje teritorijoje būtų susiejamas su labiau ribojančiomis sąlygomis nei tos, kurios jo atžvilgiu taikytos atitinkamoje valstybėje narėje Sprendimo Nr. 1/80 įsigaliojimo metu (žr. minėto Sprendimo Abatay ir kt. 66 punktą ir 117 punkto antrą įrauką bei pagal analogiją dėl papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos „standstill“ išlygos įsisteigimo teisės ir laisvo paslaugų teikimo srityje žr. 2009 m. vasario 19 d. Sprendimo Soysal ir Savatli, C-228/06, Rink. p. I-1031, 47 punktą).

64

Be to, konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas nusprendė, kad papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje draudžiama įsigaliojus šią nuostatą numatančiam teisės aktui priimančiojoje valstybėje narėje nustatyti bet kokius naujus apribojimus naudotis įsisteigimo laisve arba laisve teikti paslaugas, įskaitant tuos, kurie susiję su materialinėmis ir (arba) procedūrinėmis Turkijos piliečių pirmojo įsileidimo į šios valstybės narės teritoriją, kur jie ketina pasinaudoti minėtomis ekonominėmis laisvėmis, sąlygomis (žr. 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Tum ir Dari, C-16/05, Rink. p. I-7415, 69 punktą bei minėto Sprendimo Soysal ir Savatli 47 ir 49 punktus).

65

Kadangi Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje įtvirtinta „standstill“ išlyga yra tokio pat pobūdžio kaip sąlyga, numatyta papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje, ir kad abiem sąlygomis siekiama tapačių tikslų (žr. 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimo Savas, C-37/98, Rink. p. I-2927, 50 punktą bei minėto Sprendimo Abatay ir kt. 70–74 punktus), ankstesniame punkte pateiktas aiškinimas taip pat taikytinas statu quo pareigai, kuri yra minėto 13 straipsnio pagrindas darbuotojų laisvo judėjimo srityje.

66

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jau nustatė, kad nagrinėjamas vidaus teisės aktas laikytinas „nauju“ Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio prasme, nes buvo priimtas pastarajam jau įsigaliojus.

67

Tačiau Teisingumo Teismas šiuo klausimu taip pat nusprendė, kad naujų taisyklių, vienodai taikomų Turkijos ir Bendrijos piliečiams, priėmimas neprieštarauja vienai iš EEB ir Turkijos asociacijos apimamose srityse įtvirtintų „standstill“ išlygų (pagal analogiją, kiek tai susiję su papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi, žr. minėto Sprendimo Soysal ir Savatli 61 punktą). Tame pačiame minėto sprendimo punkte Teisingumo Teismas pridūrė, kad jei tokios taisyklės būtų taikomos valstybių narių piliečiams ir nebūtų taikomos Turkijos piliečiams, pastarieji atsidurtų palankesnėje padėtyje, palyginti su Bendrijos piliečiais, o tai aiškiai prieštarautų papildomo protokolo 59 straipsniui, pagal kurį Turkijos Respublikai negali būti sudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal EB steigimo sutartį sudaro viena kitai.

68

Iš pagrindinės bylos medžiagos matyti, pirma, kad Nyderlanduose šalies piliečių tapatybės dokumentai išduodami sumokėjus tam tikro dydžio rinkliavą. Antra, pagal Direktyvos 2004/38 25 straipsnio 2 dalį visi to paties straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai, įskaitant išduodamus Sąjungos piliečiams, atvykstantiems ar gyvenantiems kitoje nei pilietybės valstybėje narėje, taip pat kartu su jais atvykusių arba atvyksiančių šeimos narių, neatsižvelgiant į jų pilietybę, leidimo gyventi šalyje kortelės išduodamos už mokestį, neviršijantį nustatytojo atitinkamos valstybės narės piliečiams už panašių dokumentų išdavimą.

69

Iš to matyti, kad Turkijos darbuotojai ir jų šeimos nariai negali veiksmingai remtis viena iš EEB ir Turkijos susitarime numatytų status quo taisyklių, pavyzdžiui, Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu, reikalaudami, kad priimančioji valstybė narė atleistų juos nuo rinkliavos už prašymo išduoti arba pratęsti leidimą gyventi nagrinėjimą, net tuo atveju, jei minėto sprendimo atitinkamoje valstybėje narėje įsigaliojimo dieną minėta valstybė nebuvo jiems nustačiusi jokių tokio pobūdžio įpareigojimų. Iš tikrųjų kitoks aiškinimas prieštarautų papildomo protokolo 59 straipsniui, pagal kurį valstybės narėms draudžiama Turkijos piliečiams sudaryti palankesnės sąlygos nei tos, kurios sudaromos panašioje padėtyje esantiems Bendrijos piliečiams.

70

Be to, Sprendime Nr. 1/80 įtvirtinta „standstill“ išlyga savaime nedraudžia priimti tokio tipo teisės akto, pagal kurį leidimo gyventi išdavimas arba jo galiojimo pratęsimas priklausytų nuo rinkliavos, nustatytos atitinkamos valstybės narės teritorijoje gyvenantiems užsieniečiams, sumokėjimo.

71

Vis dėlto toks teisės aktas neturi nustatyti naujo apribojimo Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio prasme. Iš tikrųjų, skaitant šį 13 straipsnį kartu su papildomo protokolo 59 straipsniu, aišku, kad jei Turkijos piliečiui, kuriam taikomos šios nuostatos, neturi būti sudaromos palankesnės sąlygos nei Bendrijos piliečiams, jam taip pat negalima nustatyti naujų neproporcingų įpareigojimų, palyginti su nustatytaisiais Bendrijos piliečiams.

72

Tačiau iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tuo metu, kai susiklostė pagrindinės bylos aplinkybės, Turkijos piliečiai pagal Nyderlandų teisės aktus privalėjo mokėti 169 EUR sumą už prašymo išduoti leidimą gyventi arba pratęsti jo galiojimą nagrinėjimą, nors suma, kurią buvo galima rinkti iš Bendrijos piliečių už analogiško prašymo atlikti patikrinimą, buvo tik 30 EUR. Be to, nustatyta, kad tam tikrais atvejais aptariamų leidimų galiojimas yra trumpesnis, ypač kai jie išduodami Turkijos piliečiams, ir todėl jie priversti dažniau nei Bendrijos piliečiai prašyti atnaujinti šiuos leidimus; ir atitinkamai Turkijos piliečių finansinė našta yra didelė, juo labiau kad atmetus prašymą gauta suma negrąžinama.

73

Šiuo klausimu Nyderlandų vyriausybė nei Teisingumo Teisme pateiktose rašytinėse pastabose, nei atsakydama į per teismo posėdį pateiktus klausimus nepateikė jokių svarių argumentų, pagrindžiančių tokį didelį Turkijos piliečiams nustatytos rinkliavos dydžio skirtumą, palyginti su nustatytuoju Bendrijos piliečiams. Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad negalima sutikti su Nyderlandų vyriausybės teiginiu, jog tikrinimai ir kontrolė iki leidimo gyventi išdavimo Turkijos piliečiui yra sudėtingesni ir brangesni nei būtini Bendrijos piliečio atžvilgiu, nes pagal atitinkamą nacionalinės teisės aktą rinkliavą reikia iš anksto sumokėti už patį prašymo išduoti leidimą gyventi arba pratęsti jo galiojimą nagrinėjimą, be to, niekas netrukdo valstybei narei reikalauti, kad pats prašymą pateikęs asmuo pateiktų kompetentingoms institucijoms visus pateisinančius dokumentus, reikalingus pagrįsti tokį prašymą.

74

Darytina išvada, kad toks teisės aktas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra apribojimas, draudžiamas pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį, kadangi už prašymo išduoti leidimą gyventi arba pratęsti jo galiojimą nagrinėjimą jame reikalaujama, kad Turkijos piliečiai, kuriems taikytinas šis 13 straipsnis, sumokėtų neproporcingo dydžio rinkliavą nei ta, kuri panašiais atvejais renkama iš Bendrijos piliečių.

75

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis įsigaliojus šiam sprendimui atitinkamoje valstybėje narėje priimti tokį vidaus teisės aktą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį leidimo gyventi išdavimas arba jo galiojimo pratęsimas priklausytų nuo rinkliavų sumokėjimo, jei Turkijos piliečiams nustatytas atitinkamos rinkliavos dydis yra neproporcingas, palyginti su nustatytuoju Bendrijos piliečiams.

76

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos, įsteigtos susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, Sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros 13 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis įsigaliojus šiam sprendimui atitinkamoje valstybėje narėje priimti tokį vidaus teisės aktą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį leidimo gyventi išdavimas arba jo galiojimo pratęsimas priklausytų nuo rinkliavų sumokėjimo, jei Turkijos piliečiams nustatytas atitinkamos rinkliavos dydis yra neproporcingas, palyginti su nustatytuoju Bendrijos piliečiams.