1

Apeliaciniu skundu darbuotojų profesinė sąjunga 3F (toliau – apeliantė), buvusi Specialarbejderforbundet i Danmark (toliau – SID), prašo panaikinti 2007 m. balandžio 23 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo nutartį SID prieš Komisiją (T-30/03, toliau – skundžiama nutartis), kuria šis atmetė jos ieškinį dėl 2002 m. lapkričio 13 d. Komisijos sprendimo K (2002) 4370, galutinis neprieštarauti dėl Danijos mokestinių priemonių, taikomų Danijos tarptautiniame laivų registre užregistruotuose laivuose dirbantiems jūrininkams, panaikinimo (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta:

„3.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, tiek kiek minėtoji priemonė priskiriama (EB) sutarties (87) straipsnio 1 dalies taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad minėtoji priemonė atitinka bendrąją rinką (toliau – sprendimas nepateikti prieštaravimų). Šiame sprendime nurodoma išimtis, kuri buvo taikyta pagal Sutartį.

4.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ji nusprendžia pradėti Sutarties (88) straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (toliau – sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą).“

3

Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos jūriniam transportui (OL C 205, 1997, p. 5, toliau – Bendrijos gairės) 2.2 punktu „Peržiūrėtų Valstybės pagalbos gairių bendrieji tikslai“ siekiama padidinti skaidrumą ir išaiškinti, kokios valstybės pagalbos schemos gali būti taikomos remti Bendrijos jūrinį interesą. Pagal šį punktą:

„Siekiama šių rezultatų:

4

Bendrijos gairių 3.2 punkte, pavadintame „Darbo jėgos sąnaudos“, numatyta:

„<…>

<…> pagalbos priemonės jūrų sektoriui turėtų sumažinti Bendrijos laivų valdytojų bei jūrininkų (t. y. valstybėje narėje mokančių mokesčius ir (arba) socialinio draudimo įmokas) mokamų mokesčių bei kitų sąnaudų naštą, kad ji atitiktų pasaulyje galiojančias normas. Priemonės turėtų tiesiogiai skatinti sektoriaus plėtojimą ir didinti užimtumą, o ne teikti bendrą finansinę paramą.

Siekiant šių tikslų, Bendrijos laivybos srityje turėtų būti leidžiami šie su darbo jėgos sąnaudomis susiję veiksmai:

<…>“

5

1988 m. liepos 1 d. Danijos Karalystė priėmė 1998 m. rugpjūčio 23 d. įsigaliojusį Įstatymą Nr. 408, kuriuo įsteigė Danijos tarptautinių laivų registrą (toliau – DIS registras). Šis registras buvo prijungtas prie Danijos paprasto laivų registro (toliau – DAS registras). DIS registru siekiama, kad Bendrijos vėliavos laivuose nebūtų keičiamos į patogios šalies vėliavas. Pagrindinis DIS registro privalumas yra tai, kad jame užregistruotų laivų valdytojai gali savo laivuose įdarbinti trečiųjų šalių jūrininkus, jiems mokėdami atlyginimą pagal pastarųjų nacionalinę teisę.

6

Tą pačią dieną Danijos Karalystė priėmė 1989 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Įstatymus Nr. 361, Nr. 362, Nr. 363 ir Nr. 364, kuriuose numatė daug DIS registre užregistruotuose laivuose dirbantiems jūrininkams skirtų mokestinių priemonių (toliau – nagrinėjamos mokestinės priemonės). Be kita ko, šie jūrininkai buvo atleisti nuo pajamų mokesčio, nors DAS registre užregistruotuose laivuose dirbantys jūrininkai turėjo jį mokėti.

7

1998 m. rugpjūčio 28 d. apeliantė, tvirtindama, kad nagrinėjamos mokestinės priemonės neatitinka Bendrijos gairių ir todėl – EB 87 straipsnio, dėl jų apskundė Danijos Karalystę Komisijai.

8

Skunde apeliantė nurodė, kad nagrinėjamos mokestinės priemonės buvo Bendrijos gairių neatitinkanti valstybės pagalba, nes, pirma, visi jūrininkai, o ne vien Bendrijos jūrininkai, buvo atleisti nuo mokesčio ir, antra, apie šias priemones nebuvo pranešta Komisijai.

9

2002 m. lapkričio 13 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame nusprendė neprieštarauti „šioms mokestinėms priemonėms, nuo 1989 m. sausio 1 d. taikomoms Danijoje ir DIS, ir DAS registruose užregistruotuose laivuose dirbantiems jūrininkams, pripažindama, kad jos buvo ar vis dar yra su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą suderinama valstybės pagalba“ (šio sprendimo 46 punkto antra įtrauka).

10

2003 m. sausio 30 d. apeliantė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė ieškinį, siekdama panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

11

2003 m. kovo 17 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiruoju aktu Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnį ir paprašė atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną bei priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

12

2003 m. gegužės 16 d. pateiktose pastabose dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo apeliantė paprašė atmesti šį Komisijos prieštaravimą ir priteisti iš Komisijos su juo susijusias bylinėjimo išlaidas.

13

Išklausęs šalis, 2003 m. birželio 18 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo išplėstinės antrosios kolegijos pirmininkas patenkino Danijos Karalystės ir Norvegijos Karalystės prašymus įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus. Įstojusios į bylą šalys atsisakė pateikti savo atsiliepimus dėl ieškinio priimtinumo.

14

Apeliantė savo ieškinį panaikinti ginčijamą sprendimą pagrindė trimis pagrindais, susijusiais, pirma, su EB 88 straipsnio 2 dalies ir gero administravimo principo pažeidimu, nes Komisija nepradėjo šioje nuostatoje numatytos tyrimo procedūros, antra, su EB 87 straipsnio 3 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į Bendrijos gaires ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą, pažeidimu ir, trečia, su akivaizdžia vertinimo klaida.

15

Skundžiamos nutarties 24 punkte Pirmosios instancijos teismas priminė, kad kai nepradėdama EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros Komisija sprendimu, priimtu remiantis šio straipsnio 3 dalimi, konstatuoja, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, Bendrijos teisėjas pripažįsta suinteresuotojo asmens EB 88 straipsnio 2 dalies prasme pareikštą ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo priimtinu, kai asmuo, pareikšdamas ieškinį, siekia apginti savo procesines teises, kurias jis grindžia pastarąja nuostata.

16

Skundžiamos nutarties 25 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad suinteresuotieji asmenys EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, kurie pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, yra asmenys, įmonės ar asociacijos, kurių interesai galėjo būti paveikti suteikus pagalbą, tai yra visų pirma su pagalbos gavėjais konkuruojančios įmonės ir profesinės organizacijos (1984 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Intermills prieš Komisiją, 323/82, Rink. p. 3809, 16 punktas ir 2005 gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C-78/03 P, Rink. p. I-10737, 36 punktas).

17

Skundžiamos nutarties 26 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jei apeliantė ginčija paties pagalbą įvertinančio sprendimo pagrįstumą, ji turi įrodyti, kad turi ypatingą statusą teismo praktikos, prasidėjusios 1963 m. liepos 15 d. Sprendimu Plaumann prieš Komisiją (25/62, Rink. p. 197), prasme. Taip, be kita ko, būtų, jei apeliantės padėtis rinkoje būtų reikšmingai paveikta pagalbos, kuri nagrinėjama tokiame sprendime.

18

Skundžiamos nutarties 28 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė:

„Kai, kaip ir šiuo atveju, pirmuoju pagrindu ieškovė, siekdama apginti savo procesines teises, kurias ji grindžia EB 88 straipsnio 2 dalimi, prašo panaikinti sprendimą nepateikti prieštaravimų, Bendrijos teisėjas pripažįsta priimtinu jos ieškinį, jei ši ieškovė yra suinteresuotasis asmuo EB 88 straipsnio 2 dalies prasme (minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 35 ir 36 punktai).“

19

Skundžiamos nutarties 30-33 punktuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė:

20

Be to, skundžiamos nutarties 35 punkte Pirmosios instancijos teismas, pateikdamas nuorodą į 1998 m. vasario 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją (T-189/97, Rink. p. II-335) 41 punktą, priminė, kad neatmestina, jog pagalbą gaunančios įmonės darbuotojams atstovaujančios organizacijos, kaip suinteresuotieji asmenys EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, gali pateikti Komisijai savo pastabas socialiniais klausimais, o ši prireikus į jas atsižvelgti. Vis dėlto tos pačios nutarties 36 punkte jis pažymėjo, kad registro DIS socialinius apsektus iš esmės lemia jo įsteigimas Įstatymu Nr. 408, o ne papildomos mokestinės priemonės, ir kad Komisija, nusprendusi, jog minėto registro įsteigimas nėra valstybės pagalba, pritaikė valstybės priemonių suderinamumo su bendrąja rinka tyrimą tik nagrinėjamoms mokestinėms priemonėms. Tame pačiame 36 punkte Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog apeliantė, siekdama įrodyti, kad yra konkrečiai susijęs asmuo, negalėjo remtis šiais socialiniais aspektais.

21

Skundžiamos nutarties 37 punkte Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė apeliantės argumentą, kad ji gali būti laikoma konkrečiai susijusi vien todėl, kad svarstoma pagalba jos gavėjams buvo suteikta sumažinant jūrininkų, kuriems pagal nagrinėjamą mokestinę priemonę netaikomas pajamų mokestis, darbo užmokestį. Anot Pirmosios instancijos teismo, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas pagalbos gavėjų gauta nauda, o ne jos perkėlimo būdu.

22

Galiausiai Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantė neįrodė, jog jos pačios, kaip derybininkės, interesus tiesiogiai veikė nagrinėjamomis mokestinėmis priemonėmis suteikta pagalba. Nurodydamas 1988 m. vasario 2 d. Sprendimą Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komisiją (67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219) ir 1993 m. kovo 23 d. Sprendimą CIRFS ir kt. prieš Komisiją (C-313/90, Rink. p. I-1125), jis skundžiamos nutarties 39 ir 40 punktuose pažymėjo, kad vien aplinkybės, jog dėl nagrinėjamos pagalbos apeliantė pateikė skundą Komisijai, nepakanka jai individualizuoti. Net jeigu būtų įmanoma, kad ji yra viena iš kolektyvinių susitarimų derybininkių, veikianti viename iš Danijos registrų užregistruotuose laivuose dirbančių jūrininkų vardu, ir šiuo pagrindu galėjo dalyvauti pagalbos perkėlimo laivų valdytojams sistemoje, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė niekaip neįrodė, jog derėjosi su Komisija rengiant nurodytas Bendrijos gaires arba su ja ar Danijos vyriausybe dėl nagrinėjamų mokestinių priemonių suteikimo.

23

Skundžiamos nutarties 41 ir 42 punktuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs nei su apeliante, nei su jos nariais ir todėl jos pateiktas ieškinys nepriimtinas, nes apeliantė neturėjo teisės to daryti pagal EB 230 straipsnį.

24

Apeliaciniu skundu apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

25

Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

26

Grįsdama savo apeliacinį skundą apeliantė nurodė keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog nagrinėjamomis mokestinėmis priemonėmis suteikta pagalba neturėjo įtakos apeliantės konkurencinei padėčiai, per plačiai taikė minėtą sprendimą Albany. Kaip antrąjį pagrindą apeliantė nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, jog ji, siekdama įrodyti, kad ginčijamas sprendimas yra susijęs su apeliante, negalėjo remtis Bendrijos gairių socialiniais aspektais. Trečiasis pagrindas yra susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai rėmėsi sprendimais Plaumann prieš Komisiją ir Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Rinkht und Eigentum, konstatuodamas, jog pagalba negali būti laikoma konkrečiai susijusi su apeliante vien todėl, kad dėl nagrinėjamų mokestinių priemonių atsiradusi pagalba jos gavėjams buvo suteikta sumažinant jūrininkų, kuriems netaikomas pajamų mokestis, darbo užmokestį. Kaip ketvirtąjį pagrindą apeliantė nurodė tai, kad Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog pačios apeliantės, kaip derybininkės, interesams nagrinėjamos mokestinės priemonės nedarė poveikio, neteisingai rėmėsi sprendimais Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komisiją ir CIRFS ir kt. prieš Komisiją.

27

Prieš pradedant nagrinėti pagrindžiant apeliacinį skundą nurodytus teisinius pagrindus reikėtų priminti svarbias taisykles, susijusias su kito nei Komisijos sprendime valstybės pagalbos srityje nurodyta valstybės narės subjekto teise apskųsti šį sprendimą.

28

Pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

29

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiti subjektai nei tie, kuriems sprendimas yra skirtas, gali remtis tuo, kad sprendimas konkrečiai su jais susijęs tik tuomet, jeigu jis juos paveikia dėl ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas yra skirtas (žr., be kita ko, minėto sprendimo Plaumann prieš Komisiją 223 punktą; 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimo Cook prieš Komisiją, C-198/91, Rink. p. I-2487, 20 punktą; 1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra prieš Komisiją, C-225/91, Rink. p. I-3203, 14 punktą; minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Rinkht und Eigentum 33 punktą bei 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją, C-486/07 P, Rink. p. I-10505, 26 punktą).

30

Kadangi pirmojoje instancijoje pateiktas ieškinys susijęs su Komisijos sprendimu valstybės pagalbos srityje, primintina, kad vykdant EB 88 straipsnyje įtvirtintą valstybės pagalbos kontrolės procedūrą turi būti išskirta, pirma, šio straipsnio 3 dalyje numatyta pirminė pagalbos patikrinimo stadija, kurios vienintelis tikslas yra leisti Komisijai susidaryti pirmąją nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, ir, antra, tyrimo stadija, numatyta to paties straipsnio 2 dalyje. Tik vykstant šiai stadijai, skirtai sudaryti Komisijai galimybę gauti išsamią informaciją apie visus bylos duomenis, Sutartis numato Komisijos pareigą pareikalauti suinteresuotųjų asmenų pateikti savo pastabas (žr. minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 22 punktą; minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 16 punktą; 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 38 punktą; minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Rinkht und Eigentum 34 punktą bei minėto sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 27 punktą).

31

Iš to matyti, kad kai nepradėdama EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros Komisija sprendimu, priimtu remiantis šio straipsnio 3 dalimi, konstatuoja, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, asmenys, turintys šias procesines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuomet, jeigu šį sprendimą įmanoma užginčyti Bendrijos teisme. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta priimtinu suinteresuotojo asmens EB 88 straipsnio 2 dalies prasme pareikštą ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo, kai pareikšdamas ieškinį asmuo siekia apginti savo procesines teises, kurias jis grindžia šia nuostata (minėtų sprendimų Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Rinkht und Eigentum 35 punktas ir jame nurodyta teismų praktika bei British Aggregates prieš Komisiją 28 punktas).

32

Teisingumo Teismas turėjo progą patikslinti, kad suinteresuotieji asmenys – tai asmenys, įmonės arba asociacijos, kurių interesus suteikta pagalba gali paveikti, t. y. visų pirma su šios pagalbos gavėjais konkuruojančios įmonės ir profesinės organizacijos (minėtų sprendimų Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 41 punktas; Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Rinkht und Eigentum 36 punktas ir British Aggregates prieš Komisiją 29 punktas).

33

Šiuo atžvilgiu negalima atmesti, kad darbuotojų profesinė sąjunga, įrodžiusi, jog jos pačios ar narių interesai gali būti paveikti suteikus pagalbą, gali būti laikoma„suinteresuotuoju asmeniu“ EB 88 straipsnio 2 dalies prasme. Tačiau svarbu, kad profesinė sąjunga teisiškai įrodytų esant pavojų, jog pagalba darys konkrečią įtaką jos pačios ar jos atstovaujamų jūrininkų padėčiai.

34

Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad kitu atveju, jeigu ieškovas ginčija paties sprendimo, kuriuo vertinama pagalba, pagrįstumą, vien tos aplinkybės, kad jis gali būti laikomas „suinteresuotuoju“ asmeniu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, nepakanka, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu. Taigi jis turi įrodyti turįs ypatingą statusą minėto sprendimo Plaumann prieš Komisiją prasme. Taip būtų būtent tuo atveju, kai ginčijamo sprendimo dalyku esanti pagalba darytų didelį poveikį ieškovo padėčiai rinkoje (1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją, 169/84, Rink. p. 391, 22–25 punktai; minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Rinkht und Eigentum 37 punktas; 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Vokietija ir kt. prieš Kronofrance, C-75/05 P ir C-80/05 P, Rink. p. I-6619, 40 punktas ir minėto sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 35 punktas).

35

Iš tiesų, kaip matyti iš Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 3 dalies, jei Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ji priima sprendimą nepateikti prieštaravimų. Pateikdamas prašymą panaikinti tokį sprendimą ieškovė iš esmės ginčija tai, kad Komisija su pagalba susijusį sprendimą priėmė nepradėjusi formalios tyrimo procedūros ir taip pažeidė jos procesines teises. Ieškovė, siekdama, kad jos ieškinys būtų patenkintas, gali bandyti įrodyti, jog dėl nagrinėjamos priemonės suderinamumo galėjo kilti abejonių. Pasirėmus tokiais argumentais negalėjo būti pakeistas nei ieškinio dalykas, nei jo priimtinumo sąlygos.

36

Konstatuotina, kad, kaip aiškiai matyti iš skundžiamos nutarties ir pirmojoje instancijoje pateiktos bylos medžiagos ir kaip akivaizdžiai pripažino Pirmosios instancijos teismas minėtos nutarties 28 punkte, šios bylos aplinkybėmis ieškovė, ginčydama tai, kad nebuvo pradėta EB 88 straipsnio 2 dalyje numatyta formali tyrimo procedūra, pirmuoju pagrindu siekė apginti savo procesines teises, kurias ji grindė ta pačia nuostata.

37

Taip pat iš skundžiamos nutarties 8 punkto matyti, kad, išklausęs šalis, 2005 m. vasario 16 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo išplėstinės antrosios kolegijos pirmininkas, konstatuodamas, kad ieškiniu Pirmosios instancijos teisme ginčijamas Komisijos sprendimas, priimtas nepradėjus EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros, sustabdė šio ieškinio nagrinėjimą, kol bus priimtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Rinkht und Eigentum.

38

Be to, priėmus minėtą sprendimą Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Rinkht und Eigentum2006 m. sausio 24 d. laišku Pirmosios instancijos teismas pakvietė šalis pateikti pastabas dėl šio sprendimo ir, be kita ko, dėl sprendimo Cook prieš Komisiją 35 ir 36 punktuose Teisingumo Teismo nurodytos praktikos taikymo ieškovės ieškiniui, kiek tai susiję su šio ieškinio priimtinumu ir ieškovės, kaip „suinteresuotojo asmens“, statusu minėto 36 punkto prasme.

39

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad dėl Pirmosios instancijos teisme apeliantės nurodyto ir su formalios tyrimo procedūros nepradėjimu susijusio pirmojo pagrindo šis teismas siekė nustatyti, ar, kaip matyti iš skundžiamos nutarties 28 punkto, apeliantė galėjo būti laikoma „suinteresuotuoju asmeniu“ EB 88 straipsnio 2 dalies prasme.

40

Į šiuos sumetimus reikia atsižvelgti nagrinėjant keturis nurodytus apeliacinio skundo pagrindus.

41

Pateikdama nuorodą į minėtą sprendimą Albany apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog ji negali remtis savo pačios konkurencine padėtimi kitų jūrininkų profesinių sąjungų atžvilgiu derybose dėl kolektyvinių susitarimų, per plačiai taikė minėtą sprendimą. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nenurodė nieko, kas būtų susiję su pagal EB sutarties 90 straipsnį (dabar – EB 86 straipsnis) valstybės įmonėms taikomu EB sutarties 85 straipsniu (dabar – EB 81 straipsnis) dėl bet kokio ryšio, kuris galėtų egzistuoti tarp kolektyvinių susitarimų ir EB sutarties 92 straipsnyje (po pakeitimo – EB 87 straipsnis) bei EB sutarties 93 straipsnyje (dabar – EB 88 straipsnis) numatytų normų taikymo valstybės pagalbos srityje.

42

Komisija mano, kad pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip nesvarbus arba subsidiariai – kaip nepagrįstas. Ji tvirtina, kad skundžiamos nutarties 32 punkto pirmoje dalyje Pirmosios instancijos teismo minėtos praktikos, t. y. sprendimo ATM prieš Komisiją, pakanka pagrįsti išvadą, jog ši apeliantės apeliacinio skundo dalis, susijusi su jos konkurencine padėtimi, yra nepriimtina. Šiomis aplinkybėmis ji teigia, kad apeliantės argumentas, esą negalima remtis minėtu sprendimu Albany, yra nesvarbus ir Teisingumo Teismui nereikia šio apeliacinio skundo pagrindo nagrinėti iš esmės.

43

Bet kuriuo atveju dėl skundžiamos nutarties 32 punkto antrosios dalies Komisija tvirtina, kad iš minėto sprendimo Albany ir juo patvirtintų kitų sprendimų matyti, jog Sutartyje numatytos konkurencijos normos, įskaitant ir normas, susijusias su valstybės pagalba, netaikomos kolektyvinių susitarimų deryboms. Darbo kolektyviniai susitarimai nėra „prekės“ EB 81 straipsnio prasme ir negali būti laikomos „gamyba“ EB 87 straipsnio prasme. Todėl derėdamosi dėl šių susitarimų profesinės sąjungos taip pat nėra „įmonės“, užsiimančios „prekių“ gamyba šių nuostatų prasme.

44

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar apeliantė turėjo būti laikoma suinteresuotuoju asmeniu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme ir ar todėl jos ieškinys turi būti priimtinas, pirmiausia išnagrinėjo klausimą, ar pagalbos suteikimas paveikė apeliantės konkurencinę padėtį rinkoje.

45

Komisijos argumentas, pagal kurį siekiant atmesti apeliantės su konkurencine padėtimi susijusį argumentą pakanka pasiremti vien sprendimu ATM prieš Komisiją, yra nepriimtinas. Skundžiamos nutarties 32 punkto pirmojoje dalyje kalbama apie apeliantės tariamą konkurencinę padėtį jos narių darbdavių, t. y. laivų valdytojų, gavusių nagrinėjama mokestine priemone suteiktą pagalbą, atžvilgiu, o ne apie tariamą konkurencinę padėtį derybose dėl kolektyvinių susitarimų kitų profesinių sąjungų atžvilgiu, nurodytą kaip atskiras argumentas to paties 32 punkto antrojoje dalyje.

46

Net jeigu apeliantė būtų nurodžiusi, jog konkuruoja su laivų valdytojais (tai ji paneigė teismo posėdyje), ji vis tiek galėtų bandyti įrodyti, nepaisydama sprendimo ATM prieš Komisiją, kad turi teisę pareikšti ieškinį dėl to, jog pagalbos suteikimas galbūt paveikė jos interesus, nes minėtos priemonės turėjo įtakos jos konkurencinei padėčiai kitų profesinių sąjungų, kurių nariai dirba DIS registre užregistruotuose laivuose, atžvilgiu.

47

Dėl skundžiamos nutarties 32 punkte Pirmosios instancijos teismo pateikto sprendimo Albany aiškinimo reikia priminti, kad byla, kurioje priimtas šis sprendimas, susijusi su kolektyvinio susitarimo forma sudaryta sutartimi, įsteigusia tekstilės pramonės pensijų fondų valdomą papildomos pensijos sistemą, kurioje dalyvauti galėjo būti privaloma valstybės valdžios institucijų sprendimu. Tekstilės pramonės įmonė Albany International BV atsisakė šiems fondas pervesti įmokas už tam tikrą laikotarpį, nes toks privalomas dalyvavimas, už kurį buvo reikalaujama įmokų, neatitiko Sutarties 85 straipsnio 1 dalies.

48

Šiomis aplinkybėmis prieš nuspręsdamas, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalis netaikytina, sprendimo Albany 54 punkte Teisingumo Teismas nurodė, jog svarbu priminti, kad pagal EB sutarties 3 straipsnio g ir i punktus (dabar – EB 3 straipsnio 1 dalies g ir j punktai) Bendrijos veikla turi apimti ne tik „sistemą, užtikrinančią, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma“, bet ir „politiką socialinėje srityje“. EB sutarties 2 straipsnyje (dabar – EB 2 straipsnis) numatyta, kad Bendrija užsibrėžia uždavinį „visoje Bendrijoje skatinti sklandžią, suderintą ir tolygią ekonominės veiklos plėtotę“ ir „siekti aukšto lygio užimtumo ir socialinės apsaugos“.

49

Be to, iš EB 136 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, kad Bendrija ir valstybės narės mano, jog tikslinga, be kita ko, didinti užimtumą, skatinti kurti geresnes gyvenimo bei darbo sąlygas, kad nuolat jas gerinant būtų galima siekti jų suderinimo, deramos socialinės apsaugos, administracijos ir darbuotojų dialogo. EB 138 straipsnio 1 dalimi Komisijai keliama užduotis Europos lygmeniu plėtoti dialogą tarp administracijos ir darbuotojų, kuris abiejų pusių pageidavimu gali baigtis sutartimi įteisintais santykiais. Komisija taip pat imasi visų tinkamų priemonių tam dialogui palengvinti, užtikrinant šalims lygiavertę paramą (šiuo klausimu dėl EEB sutarties ir Susitarimo dėl socialinės politikos, sudaryto tarp Europos bendrijos valstybių narių, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Šiaurės Airiją (OL C 191, 1992, p. 91), prieš įsigaliojant Amsterdamo sutarčiai nuostatų žr. minėto sprendimo Albany 55–58 punktus).

50

Minėtame sprendime Albany Teisingumo Teismas pripažino, kad tam tikras konkurenciją ribojantis poveikis būdingas tarp darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų sudarytoms kolektyvinėms sutartims. Tačiau, anot Teisingumo Teismo, šiomis sutartimis siekiamiems socialinės politikos tikslams būtų labai pakenkta, jei socialiniams partneriams kartu siekiant patvirtinti darbo ir įdarbinimo sąlygų gerinimo priemones būtų taikoma Sutarties 85 straipsnio 1 dalis. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad kolektyvinių derybų tarp socialinių partnerių pagrindu sudarytos sutartys, kuriomis siekiama šių tikslų, dėl savo pobūdžio ir paskirties neturėtų patekti į minėtos nuostatos taikymo sritį. Kita vertus, Teisingumo Teismas aiškinosi, ar byloje, kurioje priimtas sprendimas Albany, nagrinėtos sutarties pobūdis ir paskirtis leidžia jam netaikyti minėtos Sutarties normos, ir nusprendė, kad yra pateisinama, jog ši sutartis nepatenka į minėto 85 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (žr. sprendimo Albany 59–64 punktus).

51

Iš minėto sprendimo Albany ir jį patvirtinusių sprendimų matyti, kad kompetentingos institucijos ir teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo patikrinti, ar nagrinėjamos sutarties pobūdis ir objektas ir ja siekiami socialinės politikos tikslai leidžia jai netaikyti EB 81 straipsnio 1 dalies (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo van der Woude, C-222/98, Rink. p. I-7111, 23 punktą).

52

Šiuo atveju iš skundžiamos nutarties 34 punkto matyti, jog apeliantė, kaip darbuotojų interesams atstovaujanti organizacija, buvo įsteigta tam, kad gintų savo narių kolektyvinius interesus. Pagal Pirmosios instancijos teismui pateiktas ir skundžiamos nutarties 17-20 punktuose nurodytas apeliantės pastabas ji yra ūkio subjektas, kuris derasi dėl darbo jėgos teikimo įmonėms sąlygų. Anot jos, nagrinėjama mokestine priemone suteikta pagalba paveiks jos narių galimybes konkuruoti su ne Bendrijos jūrininkais ieškant darbo laivybos kompanijose, t. y. šios pagalbos gavėjose, ir apeliantės padėtį rinkoje, nes sumažės jos galimybės teikti minėtoms kampanijoms darbo jėgą ir atitinkamai galimybės pritraukti naujų narių.

53

Taip pat reikia priminti, kad apeliantė ginčijo DIS registrui ir, be kita ko, nagrinėjamoms mokestinėms priemonėms taikomus Danijos teisės aktus, nes pirma, dėl šio registro jame užregistruotų laivų valdytojai galėjo savo laivuose įdarbinti trečiųjų šalių jūrininkus, jiems mokėdami atlyginimą pagal pastarųjų nacionalinę teisę, ir, antra, minėtomis ginčijamame sprendime nagrinėtomis mokestinėmis priemonėmis buvo leidžiama neapmokestinti pajamų mokesčiu visus DIS registre užregistruotuose laivuose dirbančius jūrininkus, neskiriant Bendrijos pilietybę ir trečiųjų šalių pilietybę turinčių jūrininkų.

54

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, skirtingai nuo bylos, kurioje priimtas sprendimas Albany, šioje byloje ne nagrinėjamas apeliantės ir laivų valdytojų nagrinėjamomis mokestinėmis priemonėmis suteiktos pagalbos gavėjų sudarytų kolektyvinių sutarčių konkurenciją ribojantis poveikis, o siekiama išsiaiškinti, ar suteikus šią pagalbą buvo taip paveikta apeliantės konkurencinė padėtis, palyginti su kitomis profesinėmis sąjungomis, kad ji turėtų būti laikoma suinteresuotuoju asmeniu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme ir tokiomis aplinkybėmis jos ieškinys panaikinti ginčijamą sprendimą turėtų būti priimtinas.

55

Tačiau iš to, kad sutarties pobūdis bei objektas ir ja siekiami socialinės politikos tikslai leidžia šiai sutarčiai netaikyti EB 81 straipsnio 1 dalies, neišplaukia, kad kolektyvinės derybos ar jose dalyvaujančios šalys taip pat visiškai ir automatiškai nepatenka į Sutarties nuostatų dėl valstybės pagalbos taikymo sritį ar kad šių šalių ieškinys dėl panaikinimo, kurį jos galėtų vėliau pareikšti, dėl šių šalių dalyvavimo derybose būtų beveik automatiškai pripažintas nepriimtinu.

56

Pripažinus, kad derėdamasi dėl savo narių darbo sąlygų tokia profesinė sąjunga, kokia yra apeliantė, gali konkuruoti su kitomis profesinėmis sąjungomis, kurios nariai dėl tokio registro, kaip antai DIS, įsteigimo naudojasi kitokiomis darbo užmokesčio sąlygomis, sunku suprasti, kaip kolektyvinėmis sutartimis siekiamiems socialinės politikos tikslams būtų labai pakenkta (minėtame sprendime Albany dėl šio pavojaus buvo nuspręsta, kad minėtoms sutartims netaikoma Sutarties 85 straipsnio 1 dalis).

57

Atvirkščiai, tokioje byloje kaip ta, kurioje nagrinėjamas šis ginčas, a priori nepalikus galimybės, kad profesinė sąjunga, remdamasi savo vaidmeniu kolektyvinėse derybose ir nacionalinių mokestinių priemonių, Komisijos pripažintų su bendrąja rinka suderinama pagalba, poveikiu šiam vaidmeniui, įrodytų esanti suinteresuotasis asmuo EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, būtų pažeisti tie patys socialinės politikos tikslai, dėl kurių minėtame sprendime Albany Teisingumo Teismas nusprendė, jog nagrinėjamiems kolektyvinėms sutartims netaikoma Sutarties 85 straipsnio 1 dalis.

58

Šią išvadą taip pat patvirtina tai, kad Bendrijai turint ne tik ekonominių, bet ir socialinių tikslų, teisės, atsirandančios dėl Sutarties nuostatų valstybės pagalbos ir konkurencijos srityje, prireikus turi būti subalansuotos su socialinės politikos tikslais, tarp kurių yra, be kita ko, kaip matyti iš EB 136 straipsnio pirmosios pastraipos, gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimas, kad nuolat jas gerinant būtų įmanomas jų suderinimas, derama socialinė apsauga ir administracijos bei darbuotojų dialogas (šiuo klausimu apie Sutarties nuostatas dėl įsisteigimo laisvės žr. 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimo International Transport Workers' Federation ir Finnish Seamen's Union, C-438/05, Rink. p. I-10779, 79 punktą).

59

Savaime suprantama, kaip išplaukia iš šio sprendimo 33 punkto, ieškovas visada turi teisiškai įrodyti, kad suteikta pagalba paveikė jo interesus – ieškovas tai gali padaryti pagrįsdamas, jog jis iš tikrųjų konkuruoja su kitomis rinkoje dalyvaujančiomis profesinėmis sąjungomis. Vis dėlto siekiant išspręsti ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo klausimą tokios galimybės negalima a priori atmesti vien pateikus nuorodą į minėtame sprendime Albany įtvirtintą Teisingumo Teismo praktiką ar pasirėmus pernelyg griežta „rinkos“ sąvoka, kai analizuojamas organizacijos, kaip antai profesinė sąjunga, statusas kaip suinteresuotojo asmens EB 88 straipsnio 2 dalies prasme.

60

Kadangi Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino minėtą sprendimą Albany ir todėl neatsakė į apeliantės argumentą dėl jos konkurencinės padėties kitų profesinių sąjungų atžvilgiu jūrininkams taikomų kolektyvinių susitarimų derybose, šiuo klausimu skundžiamą nutartį reikia panaikinti.

61

Apeliantė tvirtina, kad priminęs Pirmosios instancijos teismo nutartį Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 35 ir 36 punktuose klaidingai pasielgė neišnagrinėjęs leidimo taikyti mokesčių lengvatas Bendrijos jūrininkams teisinių sąlygų, t. y. Bendrijos gairių, netiesioginių socialinių aspektų, ir todėl negalėjo remtis minėtame sprendime nurodytu principu.

62

Apeliantės teigimu, Bendrijos gairėse aiškiai atskirti „Bendrijos jūrininkai“ ir kiti jūrininkai. Šis atskyrimas yra lyg tam tikros formos pripažinimas, kad egzistuoja socialinis quid pro quo aspektas, kurį reikia patenkinti, kad būtų patvirtinta valstybės pagalba jūriniam transportui. Jūrininkų darbo užmokesčio atleidimas nuo mokesčių gali būti pateisinamas būtinybe kompensuoti didesnes Bendrijos jūrininkų, palyginti su trečiųjų šalių jūrininkų, įdarbinimo išlaidas. Šitaip būtų galima pasiekti vieno iš Bendrijos gairių tikslų – išlaikyti darbo vietas Bendrijoje. Šių gairių socialiniai aspektai būdingi net pačioms pagalbos patvirtinimo ar nepatvirtinimo sąlygoms. Jeigu Komisija būtų pradėjusi procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, apeliantė, kaip Danijos jūrininkų atstovė, būtų galėjusi pateikti savo pastabas dėl nagrinėjamomis mokestinėmis priemonėmis teiktinos pagalbos.

63

Komisija teigia, kad net jeigu antrojo pagrindo negalima atmesti kaip nesvarbaus, jis, bet kuriuo atveju yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai manė, kad socialiniai aspektai buvo susiję su ginčijamu sprendimu, tik netiesiogiai. Viena vertus, Komisija mano taip pat, kaip ir Pirmosios instancijos teismas, kad DIS registras nėra valstybės pagalba. Kita vertus, apeliantė, apskundusi apeliacine tvarka sprendimą dėl nepriimtinumo, šiuo pagrindu siekia pradėti iš esmės nagrinėti teiginius dėl Bendrijos gairių apimties. Jie yra paprasčiausia nesvarbūs sprendžiant tokio ieškinio priimtinumo klausimą.

64

Visų pirma būtina nurodyti, kad vertindama valstybės pagalbos jūrinio transporto srityje, kaip antai nagrinėjama, suderinamumą, Komisija turi galimybę atsižvelgti į Bendrijos gairių socialinius aspektus tuomet, kai ji atlieka bendrą vertinimą, kuris apima daug įvairių kriterijų, be kita ko, susijusių su konkurencijos apsauga, Bendrijos jūrų politika, Bendrijos jūrinio transporto ar darbo vietų kūrimo skatinimu (šiuo klausimu žr. 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimo Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją, C-106/98 P, Rink. p. I-3659, 52 punktą).

65

Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 33 punkto, negalima atmesti, kad darbuotojų profesinė sąjunga, įrodžiusi, jog suteikus pagalbą bus paveikti jos pačios ar narių interesai, gali būti laikoma „suinteresuotuoju asmeniu“ EB 88 straipsnio 2 dalies prasme.

66

Skundžiamos nutarties 36 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad DIS registro socialiniai aspektai yra tik netiesiogiai susiję su ginčijamo sprendimo dalyku ir apeliantės jam pateiktu ieškiniu dėl panaikinimo. Remdamasis tuo jis padarė išvadą, kad apeliantė, siekdama įrodyti, jog yra konkrečiai susijusi, negalėjo remtis socialiniais aspektais.

67

Neginčyta, kad pats DIS registras nėra valstybės pagalba. Kaip išplaukia iš 1993 m. gegužės 17 d. Sprendimo Sloman Neptun (C-72/91 ir C-73/91, Rink. p. I-887), tokia, kaip antai DIS registru sukurta, sistema, kuria leidžiama su trečiųjų šalių jūrininkais, neturinčiais nuolatinės ar laikinosios gyvenamosios vietos tam tikroje valstybėje narėje, sudarytose darbo sutartyse numatyti darbo ir atlyginimo sąlygas, kurios nenustatytos šios valstybės narės teisėje ir yra mažiau palankios nei taikomos pastarosios jūrininkams, nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

68

Todėl apeliantės ieškinys dėl panaikinimo buvo pareikštas ne dėl DIS registro, o dėl šiame registre užregistruotuose laivuose dirbantiems jūrininkams taikomų nagrinėjamų mokestinių priemonių.

69

Užuot nagrinėjęs, ar DIS registro socialiniai aspektai yra pakankamai tiesiogiai susiję su ginčijamo sprendimo dalyku, kaip tai padarė skundžiamos nutarties 36 punkte, Pirmosios instancijos teismas turėjo analizuoti nagrinėjamų mokestinių priemonių socialinius aspektus atsižvelgdamas į Bendrijos gaires, kuriose, kaip teigė ir apeliantė, numatytos Danijos mokesčių sistemos suderinamumo vertinimo teisinės sąlygos, tam, kad nustatytų, ar minėtomis gairėmis grindžiami apeliantės argumentai pakankamai pagrįsti, kad ji būtų pripažinta suinteresuotuoju asmeniu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme.

70

Kadangi negalima atmesti, kad pagalbą gaunančių įmonių darbuotojams atstovaujančios organizacijos, kaip suinteresuotieji asmenys minėtos Sutarties nuostatos prasme, gali pateikti Komisijai savo pastabas socialiniais klausimais, o ši prireikus į jas atsižvelgti, Pirmosios instancijos teismui iš esmės neatsakius į apeliantės argumentus, susijusius su nagrinėjamų mokestinių priemonių socialiniais aspektais Bendrijos gairių atžvilgiu, skundžiama nutartis šiuo klausimu turi būti panaikinta.

71

Kaip trečiąjį pagrindą apeliantė nurodo tai, kad skundžiamos nutarties 37 punkte Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nesvarbų nagrinėjamomis mokestinėmis priemonėmis suteiktos pagalbos perkėlimo būdą, t. y. aplinkybę, kad ji buvo perkelta laivų valdytojams nuo apeliantės narių, padarė teisės klaidą.

72

Šiuo klausimu ji teigia, kad minėtame sprendime Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum Teisingumo Teismas nusprendė, jog asociacija, įsteigta ginti kolektyvinius tam tikrai grupei priskiriamų asmenų interesus, gali būti laikoma konkrečiai susijusia nurodyto sprendimo Plaumann prieš Komisiją prasme tik tiek, kiek ginčijame sprendime aptariama pagalbos sistema reikšmingai paveikė jos narių padėtį rinkoje. Teisingumo Teismas nagrinėjo „padėties rinkoje“ sąvoką „ūkio subjektų“ atžvilgiu. Anot apeliantės, nėra jokios priežasties, dėl kurios darbuotojai negalėtų būti laikomi ūkio subjektais, nes nustatant pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto prasme sąlygas nacionalinės teisės aktuose ir Bendrijos gairėse jiems skiriamas ypatingas dėmesys.

73

Pirmiausia Komisija tvirtina, kad minėtas sprendimas Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, kuris buvo priimtas byloje dėl žemdirbiams tiesiogiai suteiktos pagalbas, neturi nieko bendra su Pirmosios instancijos teismo 37 punkte nurodytu teiginiu, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas pagalbos gavėjų, t. y. laivų valdytojų, gauta nauda, o ne jos perkėlimo būdu. Šis sprendimas nėra svarbus ir dėl to, kad jis susijęs su Komisijos sprendimu dėl valstybės pagalbos, priimtu pradėjus procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Galiausiai Komisija primena, kad net jeigu šis sprendimas ir būtų svarbus šiuo atveju, iš jo negalima daryti išvados, jog pagalbą patvirtinantis Komisijos sprendimas yra konkrečiai susijęs su darbuotojais. To paties sprendimo 72 punkte remiamasi teiginiu, kad „kai kurie (Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum) nariai yra ūkio subjektai, kurie gali būti laikomi tiesioginiais <…> pagalbos gavėjų konkurentais“. Apeliantės nariai, atvirkščiai, yra jūrininkai, kurie negali būti laikomi laivų valdytojų konkurentais ir kurie nėra „ūkio subjektai“ minėto sprendimo prasme.

74

Šiomis aplinkybėmis Komisija mano, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas laikytinas nepagrįstu.

75

Reikia priminti, kad skundžiamos nutarties 37 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantė negali būti laikoma konkrečiai susijusi vien todėl, kad nagrinėjama pagalba jos gavėjams buvo perkelta sumažinus jūrininkų, kuriems pagal nagrinėjamą mokestinę priemonę netaikomas pajamų mokestis, darbo užmokesčiui keliamus reikalavimus. Anot jo, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas pagalbos gavėjų gauta nauda, o ne jos perkėlimo būdu.

76

Apeliantės Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu dėl panaikinimo Komisija kaltinama nepradėjusi EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros ir prašoma apsaugoti pastarąja nuostata suteiktas procesines teises, o byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, atvirkščiai, ieškinys dėl panaikinimo buvo susijęs su Komisijos sprendimu užbaigti formalią tyrimo procedūrą.

77

Iš to išplaukia, kad minėtoje byloje Teisingumo Teismas siekė, nustatyti, ar tame sprendime nagrinėta pagalbos sistema reikšmingai paveikė kolektyvinius vienos asmenų kategorijos interesus ginti įsteigtos asociacijos Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum narių padėtį rinkoje.

78

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamos nutarties 28 punkto, minėtiems sprendimams Plaumann prieš Komisiją ir Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum iš pirmo žvilgsnio nesant svarbiais, apeliantė turėjo įrodyti Pirmosios instancijos teismui, kad ji yra suinteresuotasis asmuo EB 88 straipsnio 2 dalies prasme.

79

Net jeigu Pirmosios instancijos teismas būtų svarstęs nagrinėjamomis mokestinėmis priemonėmis suteiktos pagalbos perkėlimo būdą ar laivų valdytojų darbuotojų, apeliantės narių, vaidmenį šiuo atžvilgiu, reikia priminti, kad skundžiamos nutarties 31-33 punktuose šis teismas jau nusprendė, kad šiuo atveju nei apeliantė, kaip jūrininkų profesinė sąjunga, nei jos nariai, kaip pagalbos gavėjų įdarbinti darbuotojai, nekonkuruoja su pagalbos gavėjais. Dėl profesinės sąjungos narių Pirmosios instancijos teismas konstatavo: kadangi jie atitinka darbuotojų sąvoką EB 39 straipsnio prasme, jie patys negalėjo būti įmonės.

80

Išskyrus skundžiamos nutarties 32 punkte įtvirtintą neteisingą minėto sprendimo Albany taikymą (tai yra pirmasis apeliacinio skundo pagrindo dalykas), apeliantė neginčijo Pirmosios instancijos 31–33 punktuose padarytų išvadų. Šiomis aplinkybėmis apeliantė negali remtis savo narių, kurių padėtis rinkoje pakito, kaip ūkio subjektų statusu, ginčydama Pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties 37 punkte padarytą išvadą, jog ieškinys nepriimtinas vien todėl, kad pagalba laivo valdytojams buvo suteikta sumažinus jūrininkų, kuriems remiantis nagrinėjama mokestine priemone netaikomas pajamų mokestis, darbo užmokesčiui keliamus reikalavimus.

81

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti apeliaciniam skundui pagrįsti nurodytą trečiąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

82

Apeliantė tvirtina, kad prieidamas prie išvados, jog apeliantė neįrodė, kad jos pačios, kaip derybininkės, interesus tiesiogiai galėjo paveikti nagrinėjamomis mokestinėmis priemonėmis suteikta pagalba, ir atskirdamas jos padėtį nuo minėtame sprendime Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komisiją nagrinėtos viešosios teisės subjekto Landbouwschap, kuris atstovavo šiltnamių sodininkystės ir daržininkystės sektoriaus interesams Nyderlanduose, ir minėtame sprendime CIRFS ir kt. prieš Komisiją svarstytos Tarptautinio viskozės ir sintetinio pluošto komiteto (toliau – TVSPK) padėties, Pirmosios instancijos teismas per plačiai aiškino šiuos sprendimus.

83

Ieškovė tvirtina, kad ji yra derybų su jūrinio transporto bendrovėmis šalis ir kad derasi dėl savo narių įdarbinimo ir skirtos pagalbos pervedimo iš Danijos valstybės jos gavėjams sąlygų. Apeliantė teigia, kad šia prasme ji vykdo tokią pačią funkciją kaip ir Landbouwschap, kuri derėjosi dėl pagalbos pervedimo iš Nyderlandų valstybės šiltnamių sodininkams ir daržininkams sąlygų, kaip tai pripažino Pirmosios instancijos teismas, skundžiamos nutarties 40 punkte nurodydamas, kad apeliantė „galėjo dalyvauti pagalbos perkėlimo laivų savininkams sistemoje“. Be to, nors apeliantė nesiderėjo dėl Bendrijos gairėse numatytų sąlygų, ji vis dėlto atstovauja aiškiai apibrėžtai Bendrijos jūrininkų, kuriems šiose gairėse skirta išskirtinė vieta, grupei.

84

Komisija teigia, kad ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Be kita ko, Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog nagrinėjama situacija negali būti lyginama su bylose, kuriose priimti minėti sprendimai Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komisiją ir CIRFS ir kt. prieš Komisiją, svarstytomis situacijomis. Šiose bylose nagrinėta ieškovo, kaip derybininko, padėtis buvo aiškiai apibrėžta ir glaudžiai susijusi su prašomo panaikinti sprendimo objektu, todėl faktinė padėtis jį išskyrė iš kitų asmenų. Priešingai nei teigia apeliantė, tas ieškovas nesiderėjo dėl nagrinėjamomis mokestinėmis priemonėmis suteiktos pagalbos pervedimo iš Danijos valstybės jos gavėjams sąlygų, ir ji taip pat nesiderėjo dėl Bendrijos gairėse numatytų sąlygų.

85

Pirmiausia reikia priminti, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komsiją, Landbouwschap derėjosi su dujų tiekėju dėl lengvatinio tarifo, kuriam prieštaravo Komisija, ir kartu su kitais pasirašė šį tarifą nustatančią sutartį. Be to, įgyvendindama Komisijos sprendimą ši asociacija buvo priversta su tiekėju pradėti naujas derybas dėl tarifų bei sudaryti naują sutartį.

86

Byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas CIRFS ir kt. prieš Komisiją, CIRFS buvo Komisijos partneris nustatant valstybės pagalbos teikimo sintetinio pluošto sektoriuje „tvarką“, ją pratęsiant ir pritaikant, o prieš ginčą vykusioje procedūroje ji aktyviai derėjosi, be kita ko, Komisijai pateikdama savo rašytines pastabas ir palaikydama glaudų ryšį su šios institucijos kompetentingomis tarnybomis.

87

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad bylos, kuriose priimti minėti sprendimai Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komisiją bei CIRFS ir kt. prieš Komisiją, susijusios su tam tikromis situacijomis, kur ieškovas atliko aiškiai apibrėžtą ir glaudžiai su ginčijamo sprendimo objektu susijusį derybininko vaidmenį, dėl kurio atsidūrė iš kitų asmenų išsiskiriančioje faktinėje padėtyje (minėto sprendimo Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją 45 punktas).

88

Reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas turėjo galimybę taikyti minėtą praktiką nagrinėdamas ieškinius dėl Komisijos sprendimo užbaigti pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pradėtą procedūrą panaikinimo. Jis nusprendė, kad tam tikros ūkio subjektų asociacijos, kurios aktyviai dalyvavo procedūroje pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, turi būti pripažįstamos konkrečiai su šiuo sprendimu susijusiomis tiek, kiek jis turi joms poveikio kaip derybininkėms (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją 40–42 punktus).

89

Nagrinėdamas CIRFS ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą jis taip pat konstatavo, kad šis turi būti aiškinamas kaip prašymas panaikinti Komisijos atsisakymą pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.

90

Iš to išplaukia, kad atsižvelgiant į Teisingumo Teismo nustatytus apribojimus ši teismo praktika gali būti taikoma ieškiniams, kuriais prašoma panaikinti tiek Komisijos sprendimą užbaigti pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pradėtą procedūrą, tiek sprendimą nepateikti prieštaravimų ir nepradėti šioje nuostatoje numatytos formalios tyrimo procedūros.

91

Dėl klausimo, ar taikydamas šią Teisingumo Teismo praktiką Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, reikia priminti, kad ginčijamas sprendimas yra susijęs su Danijos įstatymų leidėjo priimtomis DIS registre užregistruotuose laivuose įdarbintiems jūrininkams skirtomis mokestinėmis priemonėmis, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 5 punkto, po šio įregistravimo leidžiama mokėti atlyginimą minėtiems jūrininkams pagal pastarųjų nacionalinę teisę ir kad apeliantė pateikė Komisijai skundą dėl minėtų mokestinių priemonių atitikties Bendrijos gairėms, kurias Komisija priėmė jai nedalyvaujant.

92

Atsižvelgęs į šias aplinkybes Pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad Landbouwschap ir CIRFS padėtis, kurią jis teisingai apibūdino kaip ypatingą ar netgi išimtinę, negali būti lyginama su apeliantės padėtimi, nepadarė teisės klaidos. Apeliantė, būdama tik viena iš daugelio Europos Sąjungos profesinių sąjungų, atstovaujančių jūrininkams, bei viena iš daugelio Danijoje veikiančių profesinių sąjungų, ne vienintelė atstovaujanti jūrininkams, nebuvo aiškiai apibrėžto vaidmens ir glaudžiai su ginčijamo sprendimo objektu susijusi derybininkė. Ji tiesiogiai nedalyvavo Danijos įstatymų leidėjui priimant nagrinėjamas mokestines priemones, kurioms Komisija nusprendė neprieštarauti o jos prieštaravimo šioms priemonėms nepakanka, jog ji būtų laikoma derybininke minėtų sprendimų Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komisiją ir CIRFS ir kt. prieš Komisiją prasme.

93

Minėta profesinė sąjunga nebuvo glaudžiai susijusi ir su procesu, per kurį Komisija priėmė Bendrijos gaires, iš kurių, anot apeliantės, matyti, jog nagrinėjamos mokestinės priemonės yra nesuderinamos su bendrąja rinka.

94

Iš tiesų apeliantė pateikė skundą Komisijai dėl minėtų mokestinių priemonių, tačiau, atvirkščiai nei ji teigia apeliaciniame skunde, vien dėl šios aplinkybės apeliantė negali būti laikoma derybininke minėtų sprendimų Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komisiją ir CIRFS ir kt. prieš Komisiją prasme.

95

Net jei ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti Komisijos sprendimą nepateikti prieštaravimų ir nepradėti formalios tyrimo procedūros pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, pripažįstamas priimtinu ieškovui įrodžius, kad jis yra suinteresuotasis asmuo minėtos nuostatos prasme, nes tokiu atveju netaikomi griežtesni spendimo Plaumann prieš Komisiją pagrindu susiformavusios teismo praktikos kriterijai, aiškinant šio sprendimo pastarajame punkte minėtą teismo praktiką taip, kad visi asmenys, pateikę skundus Komisijai, yra suinteresuotieji asmenys, netektų reikšmės svarstant pirmąjį pagrindą nagrinėta ir skundžiamos nutarties 30 punkte minėta teismo praktika, susijusi su poveikiu apeliantės konkurencinei padėčiai.

96

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

97

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmosios pastraipos antrą sakinį šis teismas Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo atveju gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

98

Nors šioje proceso stadijoje Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl Pirmosios instancijos teismui pateikto ieškinio esmės, jis turi reikiamos informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, kurį Komisija pareiškė per procesą pirmojoje instancijoje.

99

Atsižvelgiant į ypatingas šio atvejo aplinkybes, reikia atmesti minėtą prieštaravimą.

100

Dėl klausimo, ar pakanka apeliantės pateiktos informacijos nustatyti, kad šiomis aplinkybėmis kilo pavojus, jog ginčijamu sprendimu bus padaryta konkreti įtaka jos pačios ar jos atstovaujamų jūrininkų padėčiai, reikia priminti, kad ji yra organizacija, kuri derasi dėl darbo jėgos įmonėms, įskaitant ir laivų valdytojams, kurių laivai užregistruoti DIS registre, teikimo sąlygų.

101

Anot apeliantės, jūrininkų darbo užmokesčio atleidimas nuo mokesčių gali būti pateisinamas būtinybe kompensuoti didesnes Bendrijos jūrininkų, palyginti su trečiųjų šalių jūrininkais, įdarbinimo išlaidas. Šitaip būtų galima pasiekti vieną iš Bendrijos gairių tikslų – darbo vietų išlaikymo Bendrijoje tikslą. Minėti socialiniai aspektai būdingi net pagalbos patvirtinimo ar nepatvirtinimo sąlygoms.

102

Kaip matyti iš šio sprendimo 70 punkto, negalima atmesti, kad apeliantė, kaip, be kita ko, Danijos jūrininkų atstovė, gali pareikšti Komisijai savo pastabas socialiniais klausimais, o ši, jei pradės EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, prireikus į jas atsižvelgs.

103

Specifiniame darbo jėgos sąnaudų mažinimo jūrinio transporto sektoriuje kontekste Bendrijos gairėse yra pripažintas ypatingas profesinių sąjungų vaidmuo derantis dėl darbo užmokesčio. Iš minėtų gairių 3.2 punkto šeštosios pastraipos matyti, kad „sumažinus mokesčių naštą laivų valdytojai neatleidžiami nuo derėjimosi dėl darbo užmokesčio su potencialiais įgulos nariais ir jų profesinės sąjungos atstovais. Taigi menkai apmokami valstybių narių jūrininkai visada turės konkurencinį pranašumą, palyginti su valstybių narių, kuriose mokami didesni atlyginimai, jūrininkais. Bet kuriuo atveju Bendrijos jūrininkai liks brangesni nei pasaulinėje rinkoje pigiausi jūrininkai“.

104

Reikia pažymėti: kadangi apeliantė paaiškino, kaip nagrinėjamos mokestinės priemonės gali paveikti jos pačios ir narių padėtį kolektyvinėse derybose su DIS registre užregistruotų laivų valdytojais ir kadangi Bendrijos gairėse pripažįstamas tokių, kaip antai apeliantė, profesinių sąjungų vaidmuo derybose, galima daryti išvadą, kad apeliantė teisiškai įrodė, jog ginčijamu sprendimu buvo paveikti jos pačios ir narių interesai.

105

Be to, reikia priminti, kad apeliantė, teigdama, jog nagrinėjamos mokestinės priemonės prieštarauja Bendrijos gairėms ir todėl – EB 87 straipsniui, pateikė dėl jų skundą Komisijai prieš Danijos Karalystę. Nors vien aplinkybės, kad buvo pateiktas skundas Komisijai, nepakanka įrodyti esant suinteresuotuoju asmeniu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, vis dėlto minėta valstybė narė nepranešė Komisijai apie nurodytas priemones ir tik apeliantei pateikus skundą ši institucija galėjo išnagrinėti jų suderinamumą su bendrąja rinka. Be to, Komisijai prireikė beveik ketverių metų, kol nusprendė dėl minėtų priemonių suderinamumo, ir visą šį laiką apeliantė su ja palaikė glaudžius ryšius.

106

Taip pat pažymėtina tai, kad nagrinėjama byla skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas minėtas sprendimas Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją. Toje byloje ieškovai pateikė ieškinį dėl Komisijos sprendimo, kuriuo, pradėjusi Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, ji paskelbė, kad pagalba buvo nesuderinama su bendrąja rinka. Nagrinėjamu ieškiniu, atvirkščiai, ginčijamas Komisijos sprendimas, kuriame ji, nepradėjusi EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros, konstatuoja, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka. Byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją, ieškovai nedalyvavo pagal Sutarties 93 straipsnio 2 dalį pradėtoje procedūroje, o nagrinėjamoje byloje Komisija, neatsižvelgdama į apeliantės pateiktą skundą ir jos bei Komisijos palaikomus ryšius iki pat tos dienos, kai ši nusprendė dėl minėtų priemonių suderinamumo, nepradėjo formalios tyrimo procedūros.

107

Iš apibūdintos situacijos nagrinėjamoje byloje matyti, kad, atrodo, suteikus pagalbą buvo paveikti ir pačios apeliantės, ir jos narių interesai.

108

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą dėl apeliantės pateikto ieškinio Pirmosios instancijos teisme. Ypatingomis šio atvejo aplinkybėmis apeliantė gali būti laikoma suinteresuotuoju asmeniu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme ir todėl jos ieškinys turi būti pripažintas priimtinu.

109

Šiomis aplinkybėmis byla turi būti grąžinta Pirmosios instancijos teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl apeliantės reikalavimų panaikinti ginčijamą sprendimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: