—

M. Apostolides, atstovaujamo QC T. Beazley ir baristerio C. West, įgaliotų solisitoriaus S. Congdon, ir advokato C. Candounas,

—

D. Ch. Orams ir L. E. Orams, atstovaujamų QC C. Booth ir N. Green bei baristerių A. Ward ir B. Bhalla,

—

Kipro vyriausybės, atstovaujamos P. Clerides, padedamo QC D. Anderson ir baristerės M. Demetriou,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos A. Samoni-Rantou, S. Chala ir G. Karipsiadis,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Dowgielewicz,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos F. Hoffmeister ir A.-M. Rouchaud,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų Protokolo Nr. 10 dėl Kipro (OL L 236, 2003, p. 955, toliau – Protokolas Nr. 10) ir dėl tam tikrų 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk. 4 t., p. 42) aspektų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Kipro piliečio M. Apostolides ir Jungtinės Karalystės piliečių sutuoktinių D. Ch. Orams ir L. E. Orams (toliau – sutuoktiniai Orams) dėl dviejų Nikosijos apylinkės teismo (Eparchiako Dikastirio tis Lefkosias, Kipras) priimtų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Jungtinėje Karalystėje pagal Reglamentą Nr. 44/2001.

3

Protokolas Nr. 10 išdėstytas taip:

dar kartą patvirtindamos savo įsipareigojimą dėl viską apimančio Kipro problemos sprendimo laikantis atitinkamų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų, taip pat savo tvirtą nuostatą remti Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pastangas šiam tikslui pasiekti,

manydamos, kad viską apimantis Kipro problemos sprendimas dar nepasiektas,

manydamos, kad, atsižvelgiant į tai, būtina numatyti acquis taikymo atidėjimą tose Kipro Respublikos teritorijos dalyse, kuriose Kipro Respublikos Vyriausybė nevykdo veiksmingos kontrolės,

manydamos, kad, kai Kipro problema bus išspręsta, šis atidėjimas turėtų būti panaikintas,

manydamos, kad Europos Sąjunga yra pasirengusi suderinti tokio sprendimo sąlygas su principais, kuriais yra grindžiama ES,

manydamos, kad būtina numatyti sąlygas, kuriomis atitinkamos ES teisės nuostatos bus taikomos pasienio ruožui tarp minėtų teritorijos dalių, taip pat ir tų teritorijos dalių, kuriose Kipro Respublikos Vyriausybė vykdo veiksmingą kontrolę, ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų suverenios bazių teritorijos,

siekdamos, kad Kipro įstojimas į Europos Sąjungą būtų naudingas visiems Kipro piliečiams ir skatintų pilietinę taiką ir susitaikymą,

manydamos, kad, atsižvelgiant į tai, jokia šio Protokolo nuostata netrukdo imtis priemonių šiam tikslui pasiekti,

manydamos, kad tos priemonės neturėtų daryti poveikio acquis taikymui Stojimo sutartyje nustatytomis sąlygomis visoje likusioje Kipro Respublikos teritorijoje,

susitarė dėl šių nuostatų:

1 straipsnis

1.   Acquis taikymas atidedamas tose Kipro Respublikos teritorijos dalyse, kuriose Kipro Respublikos Vyriausybė nevykdo veiksmingos kontrolės.

2.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, vieningai sprendžia dėl 1 dalyje nustatyto atidėjimo panaikinimo.

2 straipsnis

1.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, vieningai apibrėžia sąlygas, kuriomis ES teisės nuostatos taikomos pasienio ruožui tarp 1 straipsnyje minėtų teritorijos dalių ir tų teritorijos dalių, kuriose Kipro Respublikos Vyriausybė vykdo veiksmingą kontrolę.

2.   Taikant Protokolo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės suverenių bazių teritorijų Kipre priedo IV dalį, siena tarp Rytų suverenios bazių teritorijos ir 1 straipsnyje minėtų teritorijos dalių laikoma Suverenių bazių teritorijų išorės sienų dalimi tol, kol galioja acquis taikymo atidėjimas pagal 1 straipsnį.

3 straipsnis

1.   Jokia šio Protokolo nuostata netrukdo imtis priemonių 1 straipsnyje minėtų teritorijos dalių ekonominei plėtrai skatinti.

2.   Tos priemonės nedaro poveikio acquis taikymui Stojimo sutartyje nustatytomis sąlygomis visoje likusioje Kipro Respublikos teritorijos dalyje.

4 straipsnis

Tuo atveju, jei problema bus išspręsta, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, vieningai sprendžia dėl Kipro stojimo į Europos Sąjungą sąlygų patikslinimo Kipro turkų bendruomenės atžvilgiu.“

4

Reglamento Nr. 44/2001 16–18 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

5

Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač [Tačiau jis] netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms.“

6

Šio reglamento 2 straipsnyje nurodyta:

„1.   Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.

2.   Asmenims, kurie nėra valstybės narės, kurioje jie nuolat gyvena, piliečiai, taikomos tos valstybės narės piliečiams taikomos jurisdikcijos taisyklės.“

7

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 6 skirsnyje „Išimtinė jurisdikcija“ esančio 22 straipsnio 1 punkte numatyta:

„Toliau išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą:

8

Minėto reglamento 34 straipsnyje numatyta:

„Teismo sprendimas nėra pripažįstamas:

9

To paties reglamento 35 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Be to, sprendimas nėra pripažįstamas, jei jis prieštarauja II skyriaus 3, 4 ar 6 skirsniams, o taip pat 72 straipsnyje numatytu atveju.

2.   Nagrinėdamas pirmiau minėtoje dalyje numatytus jurisdikcijos pagrindus, prašomas teismas ar kompetentinga institucija yra įpareigotas kilmės valstybės narės teismo faktų aiškinimu [Vertindamas pirmesnėje dalyje numatytus jurisdikcijos pagrindus, prašomas teismas ar institucija privalo remtis tik faktais, kuriais kilmės valstybės narės teismas pagrindė savo jurisdikciją].

3.   Priklausomai nuo 1 dalies, kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija gali nebūti peržiūrima. [Išskyrus 1 dalies nuostatose numatytus atvejus, negalima tikrinti kilmės valstybės narės teismų jurisdikcijos.] 34 straipsnio 1 punkte minimas viešosios tvarkos kriterijus negali būti taikomas taisyklėms dėl jurisdikcijos.“

10

Reglamento Nr. 44/2001 38 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybėje narėje priimtas ir joje turintis būti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje valstybėje narėje, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje.

2.   Tačiau Jungtinėje Karalystėje toks teismo sprendimas vykdomas Anglijoje ir Velse, Škotijoje arba Šiaurės Airijoje, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo užregistruotas vykdyti toje Jungtinės Karalystės dalyje.“

11

Reglamento Nr. 44/2001 45 straipsnyje numatyta:

„1.   Teismas, kuriam pateikiama 43 arba 44 straipsnyje nurodytas skundas, vykdymo reikalavimą atmeta arba patenkina tik esant vienai iš priežasčių, nustatytų 34 ir 35 straipsniuose. Teismas nutartį priima iš karto.

2.   Užsienio teismo priimtas sprendimas iš esmės negali būti peržiūrimas jokiomis aplinkybėmis.“

12

Pagal nacionalinę teisę nuosavybės teisė į Kipro Respublikos teritorijos dalyje, kurioje šios valstybės narės vyriausybė nevykdo veiksmingos kontrolės (toliau – šiaurinė dalis), esančią žemę galioja nepaisant 1974 m. Turkijos armijos invazijos į Kipro teritoriją ir šios valstybės dalies paskesnės karinės okupacijos.

13

Pagal pagrindinei bylai taikomą Teismų įstatymo Nr. 14/60 21 straipsnio 2 dalies redakciją ieškinį dėl nekilnojamojo turto „reikia pareikšti apylinkės, kurioje tas nekilnojamasis turtas yra, Eparchiako Dikastirio“.

14

Kipro Respublikos Aukščiausiojo teismo (Anotato Dikastirio tis Kypriakis Dimokratias) nutartimi, Kipro Respublikos oficialiajame leidinyje (Episimi Efimerida tis Kypriakis Dimokratias) paskelbta 1974 m. rugsėjo 13 d., t. y. po invazijos į šiaurinę teritoriją, Kirėnijos ir Nikosijos apylinkės buvo sujungtos.

15

Pagal Kipro teisę bylos iškėlimo dokumento įteikimas vienam iš sutuoktinių yra tinkamas ir galiojantis pranešimas apie šį aktą. Jei atsakovas neatvyksta į teismą per 10 dienų nuo bylos iškėlimo dokumentų įteikimo, ieškovas turi teisę prašyti priimti sprendimą už akių. Atvykimas į teismą yra veiksmas, nesusijęs su atsikirtimų pateikimu.

16

Ieškinį dėl už akių priimto sprendimo panaikinimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti, kad turi įtikinamų atsikirtimų (anglų k. „arguable defence“).

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla yra susijusi su dviejų Eparchiako Dikastirio tis Lefkosias sprendimų, priimtų išnagrinėjus M. Apostolides ieškinį dėl nekilnojamojo turto (toliau – sklypas) sutuoktiniams Orams (toliau – nagrinėjami sprendimai), pripažinimu ir vykdymu Jungtinėje Karalystėje pagal Reglamentą Nr. 44/2001.

18

Sklypas yra Lapithos, Kirėnijos apylinkėje, kuri yra šiaurinėje dalyje. Iki 1974 m. Turkijos kariuomenės invazijos į Kiprą šis sklypas priklausė M. Apostolides šeimai ir buvo jos valdomas. Kaip Kipro graikų bendruomenės nariai jo šeima buvo priversta palikti savo namus ir apsigyventi toje salos dalyje, kurią Kipro vyriausybė veiksmingai kontroliavo (toliau – vyriausybės kontroliuojama dalis).

19

Sutuoktiniai Orams tvirtina, kad 2002 m. šį sklypą sąžiningai nusipirko iš trečiojo asmens, kuris jį įsigijęs iš Šiaurės Kipro Turkų Respublikos, t. y. subjekto, kurį iki šiol yra pripažinusi tik Turkijos Respublika, valdžios institucijų. Vienas po kito sudaryti turto perleidimo sandoriai atitiko šio subjekto įstatymus. Sutuoktiniai Orams pasistatė vilą ir dažnai naudojasi šiuo sklypu kaip savo poilsiaviete.

20

Iki 2003 m. balandžio mėnesio asmenų judėjimas tarp šiaurinės dalies ir Vyriausybės kontroliuojamos dalies buvo suvaržytas.

21

2004 m. spalio 26 d.Eparchiako Dikastirio tis Lefkosias, vyriausybės kontroliuojamoje dalyje esantis Kipro teismas, parengė bylos dėl M. Apostolides ieškinio sutuoktiniams Orams iškėlimo dokumentus. Tą pačią dieną minėto teismo kurjeris šiuos dokumentus, abiems sutuoktiniams po vieną, įteikė sklypo adresu. Abu dokumentai buvo asmeniškai įteikti L. E. Orams, kuri atsisakė pasirašyti, kad juos gavo.

22

Kurjeris nenurodė L. E. Orams savo užimamų pareigų ir nepranešė, kokio pobūdžio dokumentus jai įteikia, o šie dokumentai buvo parašyti graikiškai, t. y. kalba, kurios sutuoktiniai Orams nemoka. Vis dėlto L. E. Orams suprato, kad tai buvo oficialūs teisiniai dokumentai.

23

Kiekvieno bylos iškėlimo dokumento pradžioje graikiškai nurodyta, jog per 10 dienų nuo įteikimo neatvykus į Eparchiako Dikastirio tis Lefkosias bus priimtas sprendimas už akių.

24

Nors buvo sunku šiaurinėje dalyje rasti graikiškai kalbantį advokatą, turintį teisę atstovauti vyriausybės kontroliuojamos dalies teismuose, galiausiai L. E. Orams tai pavyko. Advokatas įsipareigojo jos vardu 2004 m. lapkričio 8 d. nuvykti į teismą, tačiau tą dieną jis minėtame teisme nepasirodė – ten nuvyko tik kitą dieną.

25

2004 m. lapkričio 9 d., niekam sutuoktinių Orams vardu neatvykus į teismą, Eparchiako Dikastirio tis Lefkosias dėl M. Apostolides ieškinio priėmė sprendimą už akių. Tą pačią dieną šis teismas nepripažino L. E. Orams advokato pateikto įgaliojimo, nes jis buvo parašytas angliškai, o ne graikiškai arba turkiškai.

26

Kaip nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Eparchiako Dikastirio tis Lefkosias už akių priimtame sprendime sutuoktiniams Orams nurodyta:

27

2004 m. lapkričio 15 d. sutuoktiniai Orams pateikė prašymą šį sprendimą panaikinti. 2005 m. balandžio 19 d., susipažinęs su pastarųjų bei M. Apostolides pateiktais įrodymais ir argumentais, Eparchiako Dikastirio tis Lefkosias nusprendė atmesti sutuoktinių Orams prašymą iš esmės dėl to, kad jie nepateikė įtikinamų atsikirtimų, paneigiančių M. Apostolides nuosavybės teisę. Iš sutuoktinių Orams priteistos prašymo panaikinti sprendimą už akių nagrinėjimo išlaidos.

28

Pastarieji apeliacine tvarka apskundė sprendimą atmesti jų prašymą panaikinti sprendimą už akių. Šis apeliacinis skundas atmestas 2006 m. gruodžio 21 d.Anotato Dikastirio tis Kypriakis Dimokratias sprendimu.

29

2005 m. spalio 18 d. M. Apostolides pateikė dokumentus, kurių reikalaujama, siekiant, kad nagrinėjami sprendimai būtų Anglijoje pripažinti ir vykdomi pagal Reglamentą Nr. 44/2001. 2005 m. spalio 21 d. Nutartimi High Court of Justice (England & Wales) Queen's Bench Division Master pagal minėtą reglamentą pripažino šiuos sprendimus vykdytinais Anglijoje.

30

Ši nutartis, sutuoktiniams Orams ją apskundus, remiantis Reglamento 44/2001 43 straipsniu, buvo panaikinta 2006 m. rugsėjo 6 d.High Court of Justice teisėjo sprendimu. Šį sprendimą M. Apostolides apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, remdamasis minėto reglamento 44 straipsniu.

31

Tokiomis aplinkybėmis Court of Appeal (England & Wales), Civil Division, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą pateikdamas šiuos prejudicinius klausimus:

32

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Protokolo Nr. 10 1 straipsnio 1 dalyje numatytu acquis communautaire taikymo šiaurinėje dalyje atidėjimu draudžiama Reglamentą Nr. 44/2001 taikyti vyriausybės kontroliuojamoje dalyje esančio Kipro teismo priimtam sprendimui dėl sklypo, esančio minėtoje šiaurinėje dalyje.

33

Pirmiausia reikia pažymėti, kad naujos valstybės narės stojimo aktas iš esmės yra pagrįstas bendru principu, kad tai valstybei nedelsiant taikomos visos Bendrijos teisės nuostatos, o išimtys galimos tik tais atvejais, kai jos aiškiai numatytos pereinamosiose nuostatose (šiuo klausimu žr. 1982 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Metallurgiki Halyps prieš Komisiją, 258/81, Rink. p. 4261, 8 punktą).

34

Šiuo atžvilgiu Protokolu Nr. 10 numatyta principo, apie kurį priminta šio sprendimo 33 punkte, laikina išimtis, pagrįsta Kipre susidariusia išskirtine padėtimi.

35

Vis dėlto, kaip generalinė advokatė tvirtina išvados 35 punkte, stojimo akto nuostatos, kuriomis leidžiama nukrypti nuo EB sutarties taisyklių, atitinkamų Sutarties nuostatų atžvilgiu aiškinamos siaurai ir turi būti taikomos tik tiek, kiek tai būtina jo tikslams pasiekti (pagal analogiją žr. 1979 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, 231/78, Rink. p. 1447, 13 punktą; 1983 m. kovo 23 d. Sprendimo Peskeloglou, 77/82, Rink. p. 1085, 12 punktą; 1985 m. sausio 17 d. Sprendimo Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 26 punktą; 1989 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Agegate, C-3/87, Rink. p. 4459, 39 punktą ir 1998 m. gruodžio 3 d. Sprendimo KappAhl, C-233/97, Rink. p. I-8069, 18 punktą).

36

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos Protokolu Nr. 10 numatytos išimties negalima aiškinti kaip draudžiančios Reglamentą Nr. 44/2001 taikyti Kipro teismo priimtiems sprendimams.

37

Iš tiesų pažodžiui aiškinant Protokolo Nr. 10 1 straipsnio 1 dalį matyti, kad juo numatyta acquis communautaire taikymą atidėti tik šiaurinėje dalyje. Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjamus sprendimus, kuriuos M. Apostolides prašo pripažinti, priėmė vyriausybės kontroliuojamos dalies teismas.

38

Aplinkybė, kad šie sprendimai priimti dėl šiaurinėje dalyje esančio sklypo, nepaneigia šio sprendimo 37 punkte pateikto išaiškinimo, nes dėl šios aplinkybės neišnyksta pareiga taikyti Reglamentą Nr. 44/2001 vyriausybės kontroliuojamoje dalyje, taip pat nereiškia, kad dėl šios aplinkybės Reglamentas Nr. 44/2001 taikomas minėtoje šiaurinėje dalyje (pagal analogiją žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Owusu, C-281/02, Rink. p. I-1383, 31 punktą).

39

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Protokolo Nr. 10 1 straipsnio 1 dalyje numatytu acquis communautaire taikymo šiaurinėje dalyje atidėjimu nedraudžiama Reglamento Nr. 44/2001 taikyti vyriausybės kontroliuojamoje dalyje esančio Kipro teismo priimtam sprendimui dėl sklypo, esančio minėtoje šiaurinėje dalyje.

40

Dėl antrojo–penktojo klausimų reikia patikslinti, jog Komisija teigia, kad galbūt byla nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione materiae sritį. Todėl reikia nustatyti, ar pagrindinę bylą galima priskirti prie „civilinių ir komercinių bylų“ šio reglamento 1 straipsnio prasme.

41

Šiuo klausimu būtina priminti, kad, siekiant kiek galima užtikrinti valstybių narių ir suinteresuotųjų asmenų lygybę ir vienodas iš Reglamento Nr. 44/2001 kylančias teises ir pareigas, sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ negalima aiškinti kaip paprastos nuorodos į vienos ar kitos atitinkamos valstybės vidaus teisę. Šią sąvoką reikia laikyti savarankiška sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus bei sistemą ir į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinių teisės sistemų (žr. 1976 m. spalio 14 d. Sprendimo LTU, 29/76, Rink. p. 1541, 3 punktą; 1980 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Rüffer, 814/79, Rink. p. 3807, 7 punktą; 1993 m. balandžio 23 d. Sprendimo Sonntag, C-172/91, Rink. p. I-1963, 18 punktą; 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimo Préservatrice foncière TIARD, C-266/01, Rink. p. I-4867, 20 punktą; 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo ČEZ, C-343/04, Rink. p. I-4557, 22 punktą ir 2007 m. vasario 15 d., Sprendimo Lechouritou ir kt., C-292/05, Rink. p. I-1519, 29 punktą).

42

Savarankiškai aiškinant sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ tam tikri teismo sprendimai dėl teisinius santykius tarp ginčo šalių ar jo objektą apibūdinančių aplinkybių nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį (žr. minėtų sprendimų LTU 4 punktą; Rüffer 14 punktą; Préservatrice foncière TIARD 21 punktą; ČEZ 22 punktą ir Lechouritou ir kt. 30 punktą).

43

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nors tam tikri ginčai tarp viešosios institucijos ir privatinės teisės subjekto gali patekti į minėtos sąvokos taikymo sritį, kai viešoji institucija vykdo viešosios valdžios funkcijas, yra kitaip (žr. minėtų sprendimų LTU 4 punktą, Rüffer 8 punktą; Sonntag 20 punktą; Préservatrice foncière TIARD 22 punktą ir Lechouritou ir kt. 31 punktą).

44

Iš tiesų, kai viena iš ginčo šalių turi viešosios valdžios galias atlikdama funkcijas, kurių neapima santykiams tarp privačių asmenų taikomos taisyklės, toks ginčas nepriskiriamas prie „civilinių ir komercinių bylų“ Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio prasme (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų LTU 4 punktą; Rüffer 9 ir 16 punktus; Sonntag 22 punktą; Préservatrice foncière TIARD 30 punktą ir Lechouritou ir kt. 34 punktą).

45

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas privačių asmenų ginčas dėl neteisėtai užvaldžius sklypą patirtos žalos atlyginimo, sklypo buvusios būklės atkūrimo ir grąžinimo bei bet kokios neteisėtos veiklos jame nutraukimo. Taigi šis ieškinys pareikštas ne dėl elgesio arba procedūrų, iš kurių galima spręsti, kad viena iš ginčo šalių turi viešosios valdžios galias, bet dėl privačių asmenų veiksmų.

46

Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamą atvejį reikia priskirti prie „civilinių ir komercinių bylų“ Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio prasme

47

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar galima manyti, kad valstybės narės teismas, priimdamas sprendimą dėl sklypo, esančio šios valstybės dalyje, kurioje jos vyriausybė nevykdo veiksmingos kontrolės, pažeidžia Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkte įtvirtintą jurisdikcijos taisyklę, ir pateisinti atsisakymą pripažinti arba vykdyti tokį sprendimą, remiantis šio reglamento 35 straipsnio 1 dalimi.

48

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnyje pateikiamas imperatyvus ir išsamus valstybių narių išimtinės tarptautinės teismų jurisdikcijos pagrindų sąrašas. Pagal šį straipsnį nustatoma tik valstybė narė, kurios teismai turi ratione materiae jurisdikciją, nepaskirstant jurisdikcijos atitinkamos valstybės narės viduje. Kiekviena valstybė narė pati apibrėžia savo teismų sistemą.

49

Be to, pagal minėto reglamento 35 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimo tikrinti valstybės narės, kurioje sprendimas priimtas, teismų jurisdikciją principą (toks patikrinimas galimas tik to paties straipsnio 1 dalies nuostatų atžvilgiu) negalima tikrinti atitinkamos valstybės narės teismų vidinės jurisdikcijos pagrindinėje byloje.

50

Vadinasi, Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkte numatyta forum rei sitae taisyklė taikoma tik tarptautinei valstybių narių teismų jurisdikcijai ir netaikoma jų teismų vidinei jurisdikcijai.

51

Pagrindinėje byloje neginčijama, kad sklypas yra Kipro Respublikoje, todėl Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 dalyje numatyta jurisdikcijos taisyklė nepažeista. Tai, kad sklypas yra šiaurinėje dalyje, gali turėti reikšmės Kipro teismų vidinei jurisdikcijai, bet nedaro jokios įtakos šio reglamento tikslams.

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: valstybės narės teismas negali, remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 35 straipsnio 1 dalimi, atsisakyti pripažinti arba vykdyti kitos valstybės narės teismų sprendimo dėl sklypo, esančio pastarosios valstybės dalyje, kurioje jos vyriausybė nevykdo veiksmingos kontrolės.

53

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar galima atsisakyti pripažinti arba vykdyti sprendimą pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, motyvuojant tuo, kad šio sprendimo, kurį atitinkamos valstybės narės teismai priėmė dėl sklypo, esančio tos valstybės dalyje, kurioje jos vyriausybė nevykdo veiksmingos kontrolės, praktiškai negalima įvykdyti sklypo buvimo vietoje.

54

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą sprendimas nepripažįstamas, jei pripažinimas aiškiai prieštarautų valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai. To paties reglamento 45 straipsnio 1 dalyje numatytas tas pats pagrindas atsisakyti sprendimą vykdyti.

55

Pirmiausia reikia priminti, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnį reikia aiškinti siaurai, nes jame numatyta kliūtis įgyvendinti vieną iš pagrindinių minėto reglamento tikslų (žr. 1994 m. birželio 2 d. Sprendimo Solo Kleinmotoren, C-414/92, Rink. p. I-2237, 20 punktą; 2000 m. kovo 28 d. Sprendimo Krombach, C-7/98, Rink. p. I-1935, 21 punktą ir 2000 m. kovo 11 d. Sprendimo Renault, C-38/98, Rink. p. I-2973, 26 punktą). Konkrečiai kalbant apie reglamento 34 straipsnio 1 punkte numatytą viešosios tvarkos išlygą, ja galima remtis tik išimtiniais atvejais (žr. 1988 m. vasario 4 d. Sprendimo Hoffmann, 145/86, Rink. p. 645, 21 punktą; 1996 m. spalio 10 d. Sprendimo Hendrikman ir Feyen, C-78/95, Rink. p. I-4943, 23 punktą; minėtų sprendimų Krombach 21 punktą ir Renault 26 punktą).

56

Nors pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte nurodytą išlygą valstybės narės iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus pagal savo nacionalines koncepcijas, šios sąvokos ribų nustatymas priklauso šio reglamento aiškinimo sričiai (žr. minėtų sprendimų Krombach 22 punktą ir Renault 27 punktą).

57

Todėl nors Teisingumo Teismas negali apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos turinio, jis vis dėlto privalo išnagrinėti, kada šios valstybės teismas gali remtis šia sąvoka, atsisakydamas pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą (minėtų sprendimų Krombach 23 punktas ir Renault 28 punktas).

58

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus draudimą užsienio teismo sprendimą peržiūrėti iš esmės, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama ir atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą. Taip pat valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali tikrinti valstybės, kurioje sprendimas priimtas, teismo padarytų faktinių ar teisinių išvadų tikslumo (žr. minėtų sprendimų Krombach 36 punktą ir Renault 29 punktą).

59

Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis, tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai pažeistų pagrindinį principą. Kad būtų laikomasi draudimo kitos valstybės teismo priimtą sprendimą peržiūrėti iš esmės, pažeidimas turi apimti teisės normos, kuri valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine, akivaizdų pažeidimą arba teisės, kuri toje teisės sistemoje laikoma pagrindine, akivaizdų pažeidimą (žr. minėtų sprendimų Krombach 37 punktą ir Renault 30 punktą).

60

Šiuo atžvilgiu valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas neturėtų atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo motyvuodamas vien tuo, kad, jo nuomone, tame sprendime klaidingai taikyta nacionalinė arba Bendrijos teisė, kitaip kiltų pavojus suabejoti Reglamento Nr. 44/2001 tikslu. Svarbu pastebėti, kad tokiu atveju kiekvienoje valstybėje narėje įtvirtinta sprendimo apskundimo sistema, papildyta EB 234 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, suteikia teisės subjektams pakankamą garantiją (žr. minėto sprendimo Renault 33 punktą). Viešosios tvarkos išlyga tokiais atvejais remiamasi tik tuomet, kai dėl minėtos teisės klaidos sprendimo pripažinimu arba vykdymu valstybėje, kurioje prašoma jį pripažinti, būtų akivaizdžiai pažeista tos valstybės narės teisės sistemoje esminė teisės norma (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Renault 34 punktą).

61

Pagrindinėje byloje, kaip pažymėjo M. Apostolides ir Kipro bei Graikijos vyriausybės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaminėjo jokio pagrindinio Jungtinės Karalystės teisės sistemos principo, kuris galėtų būti pažeistas pripažinus arba įvykdžius nagrinėjamus sprendimus.

62

Vadinasi, kadangi nė vienas pagrindinis Jungtinės Karalystės teisės sistemos principas negali būti pažeistas pripažinus arba įvykdžius nagrinėjamus sprendimus, atsisakymo juos pripažinti pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą negalima pateisinti motyvuojant tuo, kad šio sprendimo, kurį valstybės narės teismai priėmė dėl sklypo, esančio tos valstybės dalyje, kurioje jos vyriausybė nevykdo veiksmingos kontrolės, praktiškai negalima įvykdyti sklypo buvimo vietoje. Taip pat negalima, remiantis ta pačia nuostata, atsisakyti vykdyti sprendimą pagal to paties reglamento 45 straipsnio 1 dalį.

63

Nepaisant išdėstytų argumentų, reikia priminti, kad pagal EB 234 straipsnio taikymo srityje nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką jis gali, atsižvelgdamas į nacionalinio teismo nurodytas aplinkybes, iš nacionalinio teismo pateiktų klausimų atrinkti tai, kas susiję su Bendrijos teisės aiškinimu, kad sudarytų šiam teismui galimybę išspręsti jo nagrinėjamą teisės problemą (žr. 1992 m. sausio 28 d. Sprendimo López Brea ir Hidalgo Palacios, C-330/90 ir C-331/90, Rink. p. I-323, 5 punktą; 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C-224/01, Rink. p. I-10239, 60 punktą ir 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Chateignier, C-346/05, Rink. p. I-10951, 18 punktą).

64

Pagrindinėje byloje aplinkybė, kad nagrinėjamų sprendimų negalima įvykdyti valstybėje narėje, kurioje jie priimti, nepateisina atsisakymo juos pripažinti arba vykdyti pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, tačiau tokia aplinkybė gali būti reikšminga to paties reglamento 38 straipsnio 1 dalies tikslais.

65

Pagal pastarąją nuostatą valstybėje narėje priimti ir joje turintys būti vykdomi teismo sprendimai vykdomi kitoje valstybėje narėje, kai suinteresuotosios šalies prašymu jie buvo paskelbti vykdytini toje kitoje valstybėje narėje.

66

Taigi sprendimo vykdytinumas valstybėje narėje, kurioje jis priimtas, yra privaloma sąlyga, kad šis sprendimas būtų vykdomas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti (žr. 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Coursier, C-267/97, Rink. p. I-2543, 23 punktą). Šiuo atžvilgiu pripažinimu iš esmės siekiama sprendimams suteikti tokią galią ir veiksmingumą, kokį jie turi valstybėje narėje, kurioje buvo priimti (žr. minėto sprendimo Hoffmann 10 ir 11 punktus), tačiau nėra jokios priežasties vykdomam sprendimui suteikti galią, kurios jis neturi valstybėje narėje, kurioje buvo priimtas (žr. P. Jenard parengtą pranešimą apie konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL C 59, 1979, p. 48) arba poveikį, kurio tokio tipo sprendimas neturėtų, jei būtų priimtas valstybėje narėje, kurioje jį prašoma pripažinti.

67

Vis dėlto pagrindinėje byloje negalima pagrįstai tvirtinti, kad nagrinėjami sprendimai nėra vykdytini valstybėje narėje, kurioje jie priimti.

68

Iš tiesų tai yra įpareigojimus nustatantys teismo sprendimai, kuriems išduotas Reglamento Nr. 44/2001 54 straipsnyje numatytas pažymėjimas, patvirtinantis jų vykdytinumą valstybėje, kurioje jie priimti, nuo šio pažymėjimo išdavimo dienos.

69

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad Reglamentu Nr. 44/2001 tik nustatoma užsienio vykdomųjų raštų paskelbimo vykdytinais taisyklės, pats teismo sprendimo vykdymas juo nereglamentuojamas – tai daroma pagal teismo, kurio prašoma vykdyti sprendimą, valstybės nacionalinę teisę (žr. 1985 m. liepos 2 d. Sprendimo Deutsche Genossenschaftsbank, 148/84, Rink. p. 1981, 18 punktą; 1985 m. spalio 3 d Sprendimo Capelloni ir Aquilini, 119/84, Rink. p. 3147, 16 punktą ir minėto sprendimo Hoffmann 27 punktą), tačiau taikant valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, taisykles neturi būti pakenkta minėtu reglamentu nustatytos paskelbimo vykdytinais sistemos veiksmingumui, keliant abejones dėl aiškiai arba numanomai pačiu reglamentu nustatytų principų (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Capelloni ir Aquilini 21 punktą; Hoffmann 29 punktą ir 1990 m. gegužės 15 d. Sprendimo Hagen, C-365/88, Rink. p. I-1845, 20 punktą).

70

Galimi ieškovų sunkumai pasiekti, kad sprendimai būtų įvykdyti šiaurinėje dalyje, nepadaro jų nevykdytinų, taigi ir netrukdo valstybės narės, kurioje prašoma juos pripažinti, teismams paskelbti tų sprendimų vykdytinumo.

71

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: aplinkybė, kad sprendimo, kurį atitinkamos valstybės narės teismai priėmė dėl sklypo, esančio tos valstybės dalyje, kurioje jos vyriausybė nevykdo veiksmingos kontrolės, praktiškai negalima įvykdyti sklypo buvimo vietoje, negali būti pagrindas atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, taip pat ji nereiškia, kad toks sprendimas nėra vykdytinas minėto reglamento 38 straipsnio 1 dalies prasme.

72

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar galima remiantis Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu atsisakyti pripažinti arba vykdyti už akių priimtą sprendimą dėl to, kad bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas nebuvo atsakovui įteiktas arba paskelbtas laiku ir taip, kad jis galėtų pasirengti gynybai, kai pastarasis galėjo apskųsti šį sprendimą valstybės narės, kurioje sprendimas priimtas, teismuose.

73

Šiuo atžvilgiu iš Reglamento Nr. 44/2001 16–18 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jame numatyta sprendimo pripažinimo arba vykdymo apskundimo sistema skirta įtvirtinti teisingai pusiausvyrai tarp tarpusavio pasitikėjimo teisingumo vykdymu Sąjungoje, kuris pateisina valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų iš esmės automatišką pripažinimą ir paskelbimą visiškai vykdytinais, ir teisės į gynybą užtikrinimo, sudarant sąlygas atsakovui rungtyniškame procese prireikus apskųsti teismo sprendimo paskelbimą vykdytinu, jeigu jis mano, kad yra bent vienas pagrindas nevykdyti sprendimo.

74

2006 m. gruodžio 14 d. Sprendime ASML (C-283/05, Rink. p. I-12041) Teisingumo Teismas nurodė skirtumus tarp Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto ir 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) 27 straipsnio 2 dalies.

75

Pagal minėtą 34 straipsnio 2 punktą, kitaip nei pagal minėtą 27 straipsnio 2 punktą, reikalavimo ne būtinai tinkamai įteikti arba paskelbti bylos iškėlimo dokumentą, o greičiau veiksmingai užtikrinti teisę į gynybą (minėto sprendimo ASML 20 punktas).

76

Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą ir 45 straipsnio 1 dalį apskundimo atveju reikia atsisakyti pripažinti arba vykdyti už akių priimtą sprendimą, jei bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas procese nedalyvavusiam atsakovui nebuvo įteiktas arba paskelbtas laiku ir taip, kad jis galėtų pasirengti gynybai, išskyrus tuos atvejus, kai atsakovas neapskundė tokio sprendimo valstybėje narėje, kurioje jis priimtas, nors galėjo tai padaryti.

77

Iš šios formuluotės matyti, kad sprendimą, kuris priimtas už akių, remiantis bylos iškėlimo dokumentu, kuris procese nedalyvavusiam atsakovui nebuvo įteiktas arba paskelbtas laiku ir taip, kad jis galėtų pasirengti gynybai, reikia pripažinti, jei pastarasis galėjo šį sprendimą apskųsti, bet to nepadarė.

78

A fortiori, teisė į gynybą, kurią teisės aktų leidėjas siekė apsaugoti Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu, nepažeista, jei atsakovas realiai apskundė už akių priimtą sprendimą ir jį skųsdamas galėjo nurodyti, kad bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas jam nebuvo įteiktas arba paskelbtas laiku ir taip, kad jis galėtų pasirengti gynybai.

79

Pagrindinėje byloje neginčijama, kad sutuoktiniai Orams pasinaudojo galimybe valstybėje, kurioje jis priimtas, apskųsti 2004 m. lapkričio 9 d. už akių priimtą sprendimą. Vadinasi, negalima remtis Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu.

80

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: negalima remiantis Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu atsisakyti pripažinti arba vykdyti už akių priimtą sprendimą, kai atsakovas galėjo jį apskųsti, nurodydamas, kad bylos iškėlimo dokumentas arba lygiavertis dokumentas nebuvo jam įteiktas arba paskelbtas laiku ir taip, kad jis galėtų pasirengti gynybai.

81

Atsižvelgiant į atsakymą į ketvirtąjį klausimą, nereikia atsakyti į penktąjį klausimą.

82

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: