1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia galimybę Teisingumo Teismui išaiškinti, kokie reikalavimai turi būti taikomi nustatant antikonkurencinį tikslą turinčius suderintus veiksmus EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.

2.

Iš esmės Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti, ar ir kuria dalimi konkrečių rinkos sąlygų, susijusių su įmonių elgesiu rinkoje, ir tokio elgesio poveikio konkurencijai tyrimas yra reikalingas konstatuojant antikonkurencinį tikslą. Be to, reikia įvertinti, kokie įrodinėjimo pareigai taikomi reikalavimai kyla iš Bendrijos teisės, kai EB 81 straipsnio pažeidimas turi būti nustatytas nacionaliniame teisme.

3.

Negali būti neįvertinta šių klausimų svarba veiksmingam Bendrijos konkurencijos teisės įgyvendinimui pagal naują, decentralizuotą sistemą, sukurtą modernizuojant antimonopolinę procedūrą Reglamentu (EB) Nr. 1/2003 ( 2 ). Sprendžiant šiuos klausimus turi būti atsižvelgiama į pavojus, kuriuos vidaus rinkai ( 3 ) ir Europos vartotojui sukeltų nukrypimas nuo EB sutartyje numatytų konkurencijos taisyklių.

4.

Bendrijos teisės pagrindą šioje byloje sudaro EB 81 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta:

„Kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, būtent tie, kuriais:

5.

Be to, reikia paminėti Reglamentą Nr. 1/2003, kurio 2 straipsnyje numatyta būtent tokią įrodinėjimo pareigą reglamentuojanti taisyklė:

„Visuose nacionaliniuose ar Bendrijos procesuose dėl Sutarties 81 ir 82 straipsnių taikymo pareiga įrodyti Sutarties 81 straipsnio 1 dalies ar 82 straipsnio pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo <…>.“

6.

Paminėtinas ir Reglamento Nr. 1/2003 5 konstatuojamosios dalies paskutinis sakinys:

„Šis reglamentas nepaliečia nei nacionalinių taisyklių, reguliuojančių įrodinėjimą, nei valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų pareigos nustatyti su byla susijusius faktus, jeigu tokios taisyklės ir įpareigojimai atitinka bendruosius Bendrijos teisės principus.“

7.

Reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnis taip reguliuoja EB 81 straipsnio ir nacionalinių konkurencijos taisyklių santykį:

„1.   Valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taiko ir Sutarties 81 straipsnio nuostatas. <…>

2.   Nacionaliniais konkurencijos įstatymais negali būti draudžiami susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ar suderinti veiksmai, kurie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, tačiau neribojantys konkurencijos, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje <…>

<…>“

8.

Kalbant apie Nyderlandų teisę, teisinį pagrindą šioje byloje sudaro Konkurencijos įstatymas (Mededingingswet ( 4 ), toliau – Mw), pakeistas 2004 m. gruodžio 9 d. Įstatymu ( 5 ), įsigaliojusiu 2005 m. liepos 1 dieną.

9.

Mw 1 straipsnyje, be kita ko, pateikiamas toks apibrėžimas:

„Šiame įstatyme ir juo paremtose nuostatose:

<…>

<…>“

10.

Mw 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Draudžiami įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti įmonių veiksmai, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas Nyderlandų rinkoje arba jos dalyje“.

11.

Pagal Mw 56 straipsnio 1 dalies a punktą už Mw 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą Nyderlandų konkurencijos tarnybos (vadinamosios NMA ( 6 )) administracinė taryba ( 7 ) fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam priskiriamas pažeidimas, gali skirti piniginę baudą.

12.

Bylos nagrinėjimui reikšmingu laikotarpiu 2001 m., nuosavus judriojo telefono ryšio tinklus Nyderlanduose turėjo penki operatoriai: Ben Nederland BV ( 8 ) (rinkos dalis: 10,6%), KPN (42,1%), Dutchtone NV ( 9 ) (9,7%), Libertel-Vodafone N.V. (26,1%) ir Telfort Mobiel BV ( 10 ) (11,4%). Sukurti šeštą judriojo telefono ryšio tinklą buvo neįmanoma, nes nebebuvo išduodamos licencijos. Patekti į judriojo telefono ryšio paslaugų rinką buvo galima tik sudarius susitarimą su vienu ar keliais iš penkių operatorių.

13.

Teikiant judriojo telefono ryšio paslaugas Nyderlanduose skiriami prepaid paketai ir postpaid planai. Prepaid paketams būdinga tai, kad klientas apmoka iš anksto; įsigydamas arba papildydamas prepaid kortelę jis gali skambinti tol, kol neviršijamas įsigytas pokalbio minučių kreditas. Postpaid planams savo ruožtu būdinga tai, kad sąskaita už iškalbėtų pokalbio minučių skaičių išrašoma po kiekvieno ataskaitinio laikotarpio; papildomai paprastai priskaičiuojamas ir fiksuotas abonentinis mokestis, į kurį tam tikrais atvejais gali būti įtrauktas pokalbio minučių kreditas.

14.

Sudarius arba pratęsus sutartį dėl postpaid plano pas abonementų platintoją, šis suteikia judriojo ryšio telefoną, o operatorius – SIM kortelę ( 11 ). Be to, operatorius moka platintojui atlyginimą už kiekvieną sudarytą judriojo telefono ryšio sutartį. Standartinis platintojo atlyginimas tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į kiekvieną individualų platintoją ir sudarytas sutartis, gali būti padidintas papildomu atlyginimu.

15.

2001 m. birželio 13 d. susitiko judriojo telefono ryšio paslaugas Nyderlandų rinkoje teikiančių operatorių atstovai. Šiame susitikime, be kita ko, buvo kalbėta apie standartinio platintojų atlyginimo už postpaid sutarčių sudarymą sumažinimą nuo ar maždaug nuo 2001 m. rugsėjo 1 dienos. Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šiame susitikime jo dalyviai taip pat aptarė konfidencialią informaciją ( 12 ).

16.

2002 m. gruodžio 30 d. Sprendimu (toliau – pradinis sprendimas) NMA konstatavo, kad Ben, Dutchtone, KPN, O2 (Telfort) ir Vodafone (ankstesnis pavadinimas – Libertel-Vodafone) sudarė susitarimą ar suderino veiksmus dėl judriojo telefono ryšio sutarčių. NMA priėjo prie išvados, kad atitinkami veiksmai darė didelį neigiamą poveikį konkurencijai ir todėl pažeidė Mw 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą. Šiuo sprendimu NMA skyrė suinteresuotosioms įmonėms baudas.

17.

Penkios įmonės pateikė skundą dėl pirminio sprendimo.

18.

2004 m. rugsėjo 27 d. Sprendimu dėl skundo NMA pripažino iš dalies pagrįstais ir iš dalies nepagrįstais T-Mobile (ankstesnis pavadinimas – Ben), KPN, Orange (ankstesnis pavadinimas – Dutchtone), Vodafone ir O2 (Telfort) skundus. Nors atmetė išvadą, kad buvo sudarytas antikonkurencinis susitarimas, ji konstatavo, kad buvo suderinti antikonkurenciniai veiksmai ir nustatė, kad tokie veiksmai pažeidžia ne tik Mw 6 straipsnio 1 dalį, bet ir EB 81 straipsnio 1 dalį ( 13 ). Tačiau NMA sumažino paskirtas baudas.

19.

Ginčydamos NMA sprendimą, T-Mobile, KPN, Orange, Vodafone ir Telfort pareiškė ieškinį Rechtbank te Rotterdam.

20.

2006 m. liepos 13 d. Sprendimu Rechtbank te Rotterdam panaikino minėtą NMA sprendimą ir nurodė NMA priimti naują sprendimą ( 14 ).

21.

Dėl šio sprendimo NMA ir trys įmonės – T-Mobile, KPN ir Orange – pateikė apeliacinį skundą College van Beroep voor het bedrijfsleven, t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ( 15 ). Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Vodafone liko proceso šalimi, o Orange – ne.

22.

2007 m. gruodžio 31 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2008 m. sausio 9 d., College van Beroep voor het bedrijfsleven sustabdė bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikė tokius tris prejudicinius klausimus:

23.

Teisingumo Teismui T-Mobile, KPN, Vodafone, Nyderlandų vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija pateikė rašytines ir žodines pastabas. NMA parėmė Nyderlandų vyriausybės rašytines pastabas.

24.

Kalbant apie prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, trumpai paminėtini du dalykai.

25.

Pirma, nacionalinis teismas prašo išaiškinti EB 81 straipsnio 1 dalį, nors pagrindiniame procese ginčijamas NMA sprendimas iš esmės grindžiamas nacionaline konkurencijos teise (Mw 6 straipsnio 1 dalimi).

26.

Vis dėlto neginčijama, kad Mw 6 straipsnio 1 dalis yra visiškai paremta atitinkama Bendrijos teisės nuostata – EB 81 straipsnio 1 dalimi. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, tokiu atveju egzistuoja konkretus Bendrijos interesas, jog iš Bendrijos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai ( 16 ).

27.

Be to, Reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja NMA suderintiems veiksmams, kurie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, kartu su nacionaline Mw 6 straipsnio nuostata taikyti ir EB 81 straipsnį. Dėl šios priežasties ginčijamas NMA sprendimas buvo grindžiamas ne tik Mw 6 straipsnio 1 dalimi, bet ir EB 81 straipsniu. Taigi šioje byloje EB 81 straipsnis ne tik veikia netiesiogiai kaip pagrindas aiškinant Mw 6 straipsnio 1 dalį, bet yra ir tiesiogiai procese taikoma nuostata.

28.

Tokiomis aplinkybėmis negali kilti abejonių, ar pateikti prejudiciniai klausimai yra susiję su EB 81 straipsniu ir ar yra ryšys tarp Bendrijos teisės ir nacionalinės konkurencijos teisės.

29.

Antra, Vodafone teigia, kad atsakymas į pirmąjį klausimą yra nereikalingas, nes teisinę poziciją jau parodė Komisijos paskelbtos gairės ( 17 ). Viena vertus, šiuo klausimu reikia pastebėti, kad šis Komisijos dokumentas nėra teisiškai privalomas ir todėl jis negali užbėgti už akių Teisingumo Teismo išaiškinimui procese pagal EB 234 straipsnį. Kita vertus, net jei teisinė pozicija aiški, prašymas priimti prejudicinį sprendimą vis tiek būtų priimtinas; tokiu atveju atsakymas būtų pateiktas nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą.

30.

Trečia, Vodafone teigia, kad suderinti veiksmai pagrindinėje byloje akivaizdžiai neturėjo antikonkurencinio tikslo. Atsižvelgiant į aršius ginčus, kuriuos šalys šiuo klausimu sukėlė pagrindinėje byloje ir proceso Teisingumo Teisme metu, manau, kad šis teiginys klaidingas.

31.

Taigi visas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

32.

Visais trimis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimais siekiama išsiaiškinti, kokie reikalavimai taikomi nustatant, kad suderinti veiksmai yra antikonkurenciniai EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.

33.

Nagrinėjamu atveju pati sąvoka „suderinti veiksmai“ nėra labai svarbi. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, sąvoka „suderinti veiksmai“ reiškia įmonių, kurios, nesudarydamos konkretaus susitarimo, sąmoningai bendradarbiauja tarpusavyje, taip keldamos grėsmę konkurencijai, koordinavimosi būdą ( 18 ).

34.

Vietoj to šioje byloje svarbiausia apibrėžti suderintų veiksmų antikonkurencinį pobūdį bei atskirti suderintus veiksmus, kurie yra antikonkurenciniai vien dėl savo poveikio, ir suderintus veiksmus, kurie yra antikonkurenciniai dėl savo tikslo. Būtent dėl pastarosios kategorijos nacionaliniam teismui neaišku, ar ir kuria dalimi konkrečių rinkos sąlygų, susijusių įmonių elgesio rinkoje ir tokio elgesio poveikio konkurencijai tyrimas yra svarbus konstatuojant antikonkurencinį tikslą.

35.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokius kriterijus reikia taikyti nustatant, ar suderintais veiksmais siekiama trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje.

36.

Kaip žinoma, NMA kaltina kelis Nyderlandų judriojo ryšio paslaugų operatorius, kad 2001 m. birželio mėnesį vykusio susitikimo metu jie pasikeitė konfidencialia informacija bei ją tarpusavyje aptarė ir taip atitinkamai sukoordinavo savo elgesį rinkoje, sumažindami savo platintojams mokamą atlyginimą.

37.

Ne kiekvienu pasikeitimu informacija tarp konkurentų siekiama trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje EB 81 straipsnio 1 dalies prasme ( 19 ).

38.

Atvirkščiai, klausimas, ar buvo siekiama antikonkurencinių tikslų, turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tai vertinant svarbūs tie patys kriterijai kaip ir vertinant įmonių susitarimus pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ( 20 ). Taigi teismo praktika susitarimų ir sprendimų srityje taikytina ir vertinant įmonių suderintus veiksmus.

39.

Todėl kriterijai, kuriais vadovaujantis galima konstatuoti antikonkurencinius tikslus, yra suderintų veiksmų turinys ( 21 ) ir tikslai ( 22 ), o šalių subjektyvūs tikslai vertinami tik kaip papildomi ir neturi lemiamos reikšmės ( 23 ). Taip pat turi būti atsižvelgiama į ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriame nagrinėjami suderinti veiksmai ( 24 ).

40.

Šioje byloje svarbiausią reikšmę turi Nyderlandų judriojo ryšio operatorių suderintų veiksmų turinys ir ekonominės aplinkybės, dėl kurių kilo ginčas. Kalbant paprastai, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir T-Mobile, KPN bei Vodafone abejoja, ar atsižvelgiant į suderintų veiksmų objektą ir ekonominį kontekstą gali būti kalbama apie antikonkurencinį tikslą EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.

41.

Atsižvelgiant į tokias abejones, toliau bus detaliau aptarti kriterijai, pagal kuriuos įvertinamas tokiais suderintais veiksmais, kaip antai nagrinėjamais pagrindinėje byloje, siekiamų tikslų antikonkurencinis pobūdis.

42.

Pirmiausia reikia priminti, jog antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra ne kumuliacinės, o alternatyvios sąlygos taikant EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą ( 25 ). Kitaip tariant, neatsižvelgiant į jų poveikį, suderinti veiksmai yra draudžiami tada, kai jais siekiama antikonkurencinių tikslų ( 26 ). Nereikia nagrinėti konkretaus suderintų veiksmų poveikio, jeigu jų tikslas – konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje ( 27 ). Tokie veiksmai yra draudžiami net ir nesant antikonkurencinio poveikio rinkai ( 28 ).

43.

Veiksmų draudimas vien dėl antikonkurencinio tikslo yra pateisinamas tuo, kad tam tikros susitarimo tarp įmonių formos gali būti savaime laikomos žalingomis geram normalios konkurencijos funkcionavimui ( 29 ). Toks veiksmų, kurie laikomi žalingais visuomenei, draudimas per se (vadinamieji per se draudimai) sukuria teisinį tikrumą ir leidžia rinkos dalyviams atitinkamai orientuoti savo elgesį. Be to, taip konkurencijos institucijos ir teismai gali protingai išvengti išlaidų.

44.

Akivaizdu, kad veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinių tikslų, sąvoka negali būti aiškinama per plačiai ( 30 ), atsižvelgiant į sunkias pasekmes, kurios gali kilti įmonei pažeidus EB 81 straipsnio 1 dalį ( 31 ). Vis dėlto ši sąvoka negali būti aiškinama ir itin siaurai, nes tuo atveju pirminės teisės draudžiamas pažeidimas „dėl tikslo“ išnyktų ir todėl EB 81 straipsnio 1 dalis netektų dalies savo praktinio veiksmingumo. Jau vien iš EB 81 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad draudžiami ir suderinti veiksmai, turintys antikonkurencinį tikslą, ir suderinti veiksmai, turintys antikonkurencinį poveikį ( 32 ).

45.

Todėl, priešingai nei leidžia manyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, „tikslingų pažeidimų“ draudimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, jog antikonkurencinis tikslas leidžia vien tam tikrą neteisėtumo prezumpciją, kuri gali būti paneigta, jei konkrečiomis aplinkybėmis nekyla neigiamų pasekmių rinkos veikimui ( 33 ). Toks aiškinimas prilygtų abiejų savarankiškų EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių sudėčių, pirma, susitarimų, turinčių antikonkurencinį tikslą, draudimo ir, antra, susitarimų, turinčių antikonkurencinį poveikį, draudimo, neteisėtam suliejimui.

46.

Taigi negalima teigti, kad antikonkurencinio tikslo nustatymas priklauso nuo to, ar konkrečiu atveju galima, ar ne nustatyti konkretų antikonkurencinį poveikį, neatsižvelgiant į tai, ar šis poveikis susijęs su konkurentais, vartotojais arba apskritai visuomene. Atvirkščiai, tam, kad būtų įvykdytas EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pakanka, kad suderinti veiksmai, remiantis turima patirtimi, gali sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai ( 34 ). Kitaip tariant, suderinti veiksmai konkrečiai, t. y. atsižvelgiant į jų ekonomines ir teisines aplinkybes, gali ( 35 ) trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Klausimas, ar ir kiek toks antikonkurencinis poveikis realiai buvo, gali būti svarbus tik apskaičiuojant baudų dydį ir nustatant teisę į žalos atlyginimą.

47.

Taigi „tikslingų konkurencijos taisyklių pažeidimų“ draudimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį gali būti prilygintas baudžiamojoje teisėje žinomiems grėsmės deliktams (Gefährdungsdelikte): daugumoje teisinių sistemų asmuo, vairuojantis transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų, atsako baudžiamąja ar administracine tvarka visiškai nepriklausomai nuo to, ar jis sukėlė pavojų kitam eismo dalyviui ir ar buvo atsakingas už eismo įvykį. Tokiu pat būdu įmonė, jeigu imasi suderintų veiksmų, turinčių antikonkurencinį tikslą, pažeidžia Bendrijos konkurencijos teisę, ir jai gali būti skiriama bauda, neatsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju konkretūs rinkos dalyviai arba apskritai visuomenė patiria žalą.

48.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją ( 36 ), kuriuo remiasi KPN, taip pat neleidžia daryti priešingos išvados. Reikia pripažinti, kad itin klaidinančiai suformuluotame šio sprendimo 147 punkte nurodyta, jog susitarimo prieštaravimas konkurencijos teisei negali būti kildinamas tik iš jo teksto, perskaityto atsižvelgiant į susitarimo kontekstą, bet turi būti „būtinai“ įvertintas jo poveikis. Mano nuomone, toks teiginys reiškia tik tai, kad susitarimo (ar elgesio) tikslas turi būti vertinamas ne abstrakčiai, bet konkrečiai, t. y. atsižvelgiant į jo konkretų teisinį bei ekonominį kontekstą ir kartu ir į atitinkamos rinkos ypatybes. Pirmosios instancijos teismo nuomone, GlaxoSmithKline Services byloje tokios ypatingos aplinkybės buvo faktas, kad dėl viešojo reglamentavimo kainų iš esmės neveikė laisvos pasiūlos ir paklausos sąveika ir jos buvo nustatomos ir kontroliuojamos viešosios valdžios institucijų. Aiškinant tokiu būdu, sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją 147 punktas neprieštarauja mano mintims, išdėstytoms šios išvados 46 punkte. Tačiau jeigu sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją 147 punktą reikėtų suprasti taip, kad norint konstatuoti antikonkurencinį tikslą kiekvienu atveju („būtinai“) reikia įvertinti ir konkretų poveikį konkurencijai, Pirmosios instancijos teismas būtų padaręs teisės klaidą.

49.

Teisinga išvada būtų tokia, kad, kaip jau minėjau, antikonkurencinio tikslo nustatymas nepriklauso nuo konkretaus suderintų veiksmų poveikio tyrimo, o tik nuo to, ar suderinti veiksmai konkrečiu atveju gali turėti antikonkurencinį poveikį.

50.

NMA nuomone, šioje byloje konstatuoti suderinti veiksmai atsiranda dėl to, kad keletas Nyderlandų judriojo ryšio operatorių pasikeitė informacija, susijusia su planuojamu atlyginimo, mokamo jų platintojams, sumažinimu.

51.

Toks pasikeitimas konfidencialia komercine informacija apie planuojamą veikimą rinkoje tarp konkuruojančių įmonių iš esmės gali sukelti antikonkurencinį poveikį, nes jis sumažina arba panaikina dalį netikrumo dėl rinkos veikimo ir todėl gali riboti įmonių konkurenciją ( 37 ) Šiame kontekste nėra svarbu, ar toks pasikeitimas informacija buvo pagrindinis susitikimo tikslas, ar tiesiog įvyko susitikimo, kuris pats savaime neturėjo neteisėto tikslo, metu (arba juo prisidengiant) ( 38 ).

52.

Reikia atkreipti dėmesį, kad ūkio subjektų autonomija yra viena pagrindinių konkurencijos veikimo sąlygų. Todėl ir konkurenciją reguliuojančios EB sutarties nuostatos yra grindžiamos mintimi, kad kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai spręsti, kokios politikos jis laikysis bendrojoje rinkoje. Toks autonomijos reikalavimas draudžia bet kokius tiesioginius ar netiesioginius kontaktus tarp ūkio subjektų, kuriais viena įmonė paveiktų savo konkurentų veiksmus rinkoje arba atskleistų jiems, kaip ji elgsis ar ketina elgtis rinkoje, jei taip susidarytų konkurencinės sąlygos, neatitinkančios normalių atitinkamos rinkos sąlygų ( 39 ).

53.

Tai taikoma ypač tada, kai pasikeitimas informacija vyksta labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje ( 40 ). Panašu, jog būtent tokia struktūra buvo būdinga Nyderlandų judriojo ryšio paslaugų rinkai 2001 metais. Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tuo metu nuosavus judriojo telefono ryšio tinklus Nyderlanduose turėjo tik penki operatoriai, kurių vieno, KPN, rinkos dalis viršijo 40%, o sukurti kitus nepriklausomus tinklus buvo neįmanoma, nes nebebuvo išduodamos licencijos ( 41 ).

54.

Šiuo atžvilgiu visiškai nesvarbu, ar tik viena įmonė vienašališkai informuoja savo konkurentus apie savo planuojamą elgesį rinkoje, ar visi rinkos dalyviai informuoja vienas kitą apie savo planus ir ketinimus. Net jei viena įmonė atsisako konfidencialumo ir atskleidžia savo konkurentams konfidencialią informaciją apie planuojamą prekybos politiką, tai sumažina visų dalyvių netikrumą dėl būsimo rinkos veikimo ir kyla grėsmė, kad sumažės konkurencija ir atsiras suderinti veiksmai tarp rinkos dalyvių.

55.

Nacionalinis teismas, KPN ir Vodafone teigia, kad šioje byloje pasikeitimas informacija ir suderinti veiksmai yra susiję tik su platintojų atlyginimu ir neturi tiesioginio poveikio mažmeninėms kainoms. Jie teigia, kad mažmeninės kainos yra nustatomos tik santykiuose tarp judriojo telefono ryšio operatorių ir vartotojų, o platintojai tam neturi jokios įtakos.

56.

Šis argumentas nėra pagrįstas. Net neturėdami tiesioginės įtakos vartotojams ir jiems taikomoms kainoms, suderinti veiksmai gali turėti antikonkurencinį tikslą.

57.

Jau vien pagal formuluotę EB 81 straipsnio 1 dalimi siekiama apskritai uždrausti konkurencijos trukdymą, ribojimą arba iškraipymą bendrojoje rinkoje. EB 81 straipsnio 1 dalies a–e punktuose pateikiami reguliavimo pavyzdžiai nemini ribojimo, numatančio, jog draudžiami tik tiesioginį poveikį galutiniams vartotojams turintys antikonkurenciniai veiksmai.

58.

Atvirkščiai, EB 81 straipsnis yra dalis sistemos, kuri turėtų apsaugoti konkurenciją vidaus rinkoje nuo iškraipymų (EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas). Todėl tiek EB 81 straipsnis, tiek ir kitos konkurenciją reglamentuojančios Sutarties nuostatos skirtos tik ir visų pirma apsaugoti ne pavienių konkurentų arba vartotojų tiesioginius interesus, o rinkos struktūrą, todėl ir pačią konkurenciją (kaip instituciją). Taip būdu netiesiogiai yra saugomas ir vartotojas, nes jei pažeidžiama konkurencija, galiausiai kyla pavojus ir vartotojų interesams ( 42 ).

59.

Taigi suderinti veiksmai turi antikonkurencinį tikslą ne tik tada, kai jie gali turėti tiesioginį poveikį vartotojams ir jiems taikomoms kainoms, arba, kaip teigia T-Mobile, poveikį „consumer welfare“. Antikonkurencinis tikslas gali būti konstatuojamas jau tada, kai suderinti veiksmai gali trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Tai leidžia manyti, kad suderinti veiksmai, bent jau netiesiogiai, taip pat gali turėti neigiamą poveikį vartotojams.

60.

Jei EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas būtų susiaurintas vien veiksmams, kurie tiesiogiai veikia vartotojų kainas, tai labai sumažintų šios vidaus rinkai itin reikšmingos nuostatos veiksmingumą.

61.

Be to, priešingai nei mano nacionalinis teismas, nėra būtina, kad suderinti veiksmai apimtų visus konkurencijos parametrus. Tokie veiksmai gali turėti antikonkurencinį tikslą, net jeigu jie susiję tik su keliais konkurencijos parametrais, pavyzdžiui, standartiniais platintojų atlyginimais, nagrinėjamais šioje byloje.

62.

Jei įmonė vienašališkai sumažina platintojams mokamą atlyginimą, tai paprastai sumažina jų suinteresuotumą tarpininkauti sudarant sutartis tarp tos įmonės ir galutinių vartotojų. Tai gali būti veiksnys, kuris kelia pavojų tos įmonės turimai rinkos daliai, nes nepriklausomi platintojai ( 43 ) tampa labiau suinteresuoti galutiniams vartotojams siūlyti kitų įmonių produktus ( 44 ). Įmonės išvengia tokios (normaliomis konkurencinėmis sąlygomis egzistuojančios) komercinės rizikos arba bent jau ją susilpnina, jeigu veikia ne savarankiškai, bet, kaip šiuo atveju, susitardamos dėl suderintų veiksmų ir daugiau ar mažiau vienu metu sumažindamos savo atitinkamus komisinius, nes taip jos sumažina netikrumą dėl savo konkurentų elgesio rinkoje. Tai gali trukdyti arba bent jau riboti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Taigi tokie suderinti veiksmai turi antikonkurencinį tikslą.

63.

Be to, žvelgiant iš judriojo telefono ryšio paslaugas teikiančių operatorių situacijos, šioje byloje platintojams mokamas atlyginimas atspindi kainą už paslaugas, kurias teikia platintojai platindami abonementus. Kaip teisingai pabrėžė Komisija, iš standartinį reguliavimo pavyzdį pateikiančio EB 81 straipsnio 1 dalies a punkto taip pat matyti, jog suderintais veiksmais nustatant įsigijimo kainą („pirkimo kainą“) siekiama Bendrijos teisės draudžiamų antikonkurencinių tikslų.

64.

Vodafone taip pat teigia, kad atsižvelgiant į tuo metu vyravusias rinkos sąlygas, standartinis platintojų atlyginimas bet kuriuo atveju turėjo būti sumažintas. Jos nuomone, lygiagretus įmonių elgesys negali būti siejamas su antikonkurenciniu tikslu, jei šis elgesys gali būti paaiškintas rinkos struktūra ir joje vyraujančiomis ekonominėmis sąlygomis.

65.

Šis argumentas manęs taip pat neįtikina, net jei laikytume, kad Vodafone teisingai įvertina vyraujančias rinkos sąlygas.

66.

Reikia pripažinti, kad lygiagretus konkuruojančių įmonių elgesys nebūtinai paaiškinamas antikonkurenciniais tikslais suderintais veiksmais ( 45 ). Bendra padėtis rinkoje taip pat gali lemti, kad visos įmonės, veikiančios rinkoje, panašiai pritaikys savo elgesį rinkoje ( 46 ).

67.

Tačiau gali likti didelių neaiškumų dėl atitinkamos įmonės prisitaikymo datos, apimties ir būdų. Pasikeitimas informacija, galintis pašalinti suinteresuotųjų rinkos dalyvių netikrumą, turi antikonkurencinį tikslą. Remiantis turima informacija, būtent toks keitimasis informacija įvyko šioje byloje, ir tai yra esminis skirtumas nuo sprendimo celiuliozės byloje, kuriuo remiasi Vodafone ( 47 ).

68.

Iš esmės pasikeitimo informacija, įvykusio 2001 m. birželio mėnesio susitikime, dalykas buvo ne tiek tai, kad bus derinami tam tikri platintojų atlyginimai (bent vienas iš konkurentų tai jau buvo padaręs), tačiau tai, kaip tokie pakeitimai bus vykdomi, t. y. kokiu metu, kiek ir kaip, kiekviena įmonė sumažins standartinį platintojų atlyginimą.

69.

Nėra jokio pagrindo manyti, kad ekonominės aplinkybės 2001 m. visiškai nesudarė sąlygų veiksmingai konkurencijai nustatant, kada, kiek ir kaip bus sumažintas standartinis platintojų atlyginimas ( 48 ).

70.

EB 81 straipsnis nedraudžia ūkio subjektams nustatyti savo elgesį atsižvelgiant į atitinkamos rinkos padėtį ir taip protingai reaguoti į galimus ekonominius bei teisinius pasikeitimus ir pakitusį kitų įmonių elgesį rinkoje ( 49 ). Tačiau EB 81 straipsnis draudžia tokius elgesio pakeitimus, dėl kurių išnyktų laisvos konkurencijos taisyklės, pavyzdžiui, kai konkurentai suderina savo būsimą elgesį rinkoje ir taip iš dalies išvengia konkurencijos ir susijusios rinkos rizikos.

71.

Jei EB 81 straipsnis nebūtų taikomas tokiems veiksmams, tai galiausiai apsaugotų konkurentus nuo konkurencijos ir dėl bendrojo intereso užtikrinti sąžiningą konkurenciją (EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas) konkrečių įmonių interesams būtų suteiktas prioritetas. Tačiau Europos konkurencijos teise turi būti siekiama apsaugoti konkurenciją, o ne konkurentus, nes netiesiogiai tai taip pat naudinga vartotojams ir visai visuomenei.

72.

Todėl pateikiant tarpinę išvadą reikėtų konstatuoti, kad:

Suderintais veiksmais siekiama antikonkurencinio tikslo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, jei dėl jų turinio ir tikslo bei atsižvelgiant į jų teisinį ir ekonominį kontekstą jie gali konkrečiai trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Šiuo atžvilgiu nėra būtina, nei kad konkurencija būtų realiai trukdoma, ribojama ar iškraipoma, nei kad būtų tiesioginis ryšys tarp šių suderintų veiksmų ir mažmeninių kainų.

Konkurentų pasikeitimu informacija siekiama antikonkurencinio tikslo, jei šis pasikeitimas gali pašalinti netikrumą dėl planuojamo suinteresuotųjų įmonių elgesio rinkoje ir taip pažeisti laisvos konkurencijos principus.

73.

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar priežastinio ryšio tarp veiksmų suderinimo ir elgesio rinkoje įrodymas turi būti vykdomas pagal Bendrijos teisę, ar, jei nepažeidžiamos tam tikros Bendrijos teisės ribos, pagal nacionalinę teisę.

74.

Suderintų veiksmų samprata EB 81 straipsnio 1 dalies prasme apima tris aspektus: pirma, susijusių įmonių suderintus veiksmus, antra, šiuos suderintus veiksmus atitinkantį elgesį rinkoje bei, trečia, priežastinį ryšį tarp suderintų veiksmų ir elgesio rinkoje ( 50 ), visiškai nereikalaujant, kad toks elgesys rinkoje sukeltų konkrečių konkurencijos apribojimų ( 51 ).

75.

Remiantis Teisingumo Teismo praktika, taikoma negatyvioji prezumpcija, pagal kurią įmonės, dalyvaujančios suderintuose veiksmuose ir veikiančios rinkoje, atsižvelgia į su savo konkurentais pasikeistą informaciją nustatydamos savo elgesį rinkoje. Tai paneigiančių įrodymų turi pateikti patys suinteresuotieji ūkio subjektai ( 52 ).

76.

College van Beroep voor het bedrijfsleven iškeltu klausimu siekiama išsiaiškinti, ar ši priežastinio ryšio prezumpcija, taikoma Bendrijos lygmeniu, taip pat privaloma nacionalinėms institucijoms ir nacionaliniams teismams, kai jie taiko EB 81 straipsnio 1 dalį.

77.

Tai, ar gali būti preziumuojamas priežastinis ryšys tarp suderintų veiksmų ir elgesio rinkoje, ir kokiomis sąlygomis, yra įrodinėjimo klausimai. Įrodinėjimo klausimai dažnai priskiriami materialiosios teisės nagrinėjamoms problemoms ( 53 ). Tačiau šioje byloje jau vien pati suderintų veiksmų sąvoka leidžia daryti išvadą, kad susijusių įmonių suderinti veiksmai turi būti susiję su jų elgesiu rinkoje priežastiniu ryšiu. Kita vertus, priešingai nei teigia Nyderlandų vyriausybė ir Komisija, suderintų veiksmų sąvoka EB 81 straipsnio 1 dalies prasme nenurodo aplinkybių, kada galima teigti, kad priežastinis ryšys tarp suderintų veiksmų ir elgesio rinkoje yra įrodytas.

78.

Bylose, kuriose buvo ginčijami Komisijos sprendimai konkurencijos srityje, Bendrijos teismai įrodinėjimo klausimus, nesant aiškių taisyklių, visuomet sprendė remdamiesi visuotinai pripažintais principais. Galiausiai, kalbant apie principą necessitas probandi incumbit ei qui agit, kilus ginčui dėl konkurencijos normų pažeidimo Komisija privalo įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti pakankamų teisinių pažeidimą sudarančių faktinių aplinkybių buvimo įrodymų ( 54 ). Tokiais atvejais Teisingumo Teismas laikė priimtinais ir netiesioginius įrodymus ( 55 ).

79.

Kita vertus, Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad nacionalinių institucijų vykdomas EB 86 straipsnio (dabar EB 82 straipsnis) taikymas yra iš esmės reglamentuojamas nacionalinės teisės ( 56 ), įskaitant tuos atvejus, kai tenka įrodyti EB 86 straipsnio pažeidimą ( 57 ). Nėra jokio pagrindo teigti, kad kitaip turėtų būti taikant EB 81 straipsnį (buvęs EB 85 straipsnis) ( 58 ), neatsižvelgiant į tai, ar įrodinėjimo klausimus priskirtume materialinei, ar procesinei teisei.

80.

Dabar Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnis numato aiškią Bendrijos taisyklę, reglamentuojančią įrodinėjimo pareigą, kuri taikoma ir nacionaliniuose procesuose taikant EB 81 ir EB 82 straipsnius. Tačiau, priešingai nei mano Komisija, tokia priežastinio ryšio prezumpcija, kokia nagrinėjama šiuo atveju, siejama ne su įrodinėjimo pareiga ar jos perkėlimu ( 59 ), bet su įrodinėjimo lygiu ( 60 ).

81.

Įrodinėjimo lygis, taikomas nacionaliniame procese, ir toliau nėra reguliuojamas Bendrijos teisės. Tai itin akivaizdu Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnį vertinant atsižvelgiant į jo preambulę. Kaip aiškiai numatyta 5 konstatuojamojoje dalyje, šis reglamentas nepakeičia nacionalinių taisyklių, reguliuojančių įrodinėjimo lygį. Taigi Bendrijos teisė nedraudžia nacionaliniams teismams taikant EB 81 ir 82 straipsnius nustatyti įrodinėjimo lygį pagal atitinkamą nacionalinę teisę, vėlgi teatsižvelgiant į tai, ar įrodinėjimo klausimus priskirtume materialinei, ar procesinei teisei.

82.

Tačiau taikydami nacionalinės teisės nuostatas ir principus, reglamentuojančius įrodinėjimo lygį, nacionaliniai teismai yra įpareigoti laikytis tam tikrų minimalių Bendrijos teisės reikalavimų, kylančių, pirma, iš ekvivalentiškumo principo, antra, iš veiksmingumo principo ir, trečia, iš bendrųjų Bendrijos teisės principų ( 61 ).

83.

Kalbant apie ekvivalentiškumo principą, pažymėtina, jog pirmiausia jis reikalauja, kad nacionalinės taisyklės, reglamentuojančios įrodinėjimo lygį, nebūtų mažiau palankios nei taikomos atitinkamiems nacionaline konkurencijos teise grindžiamiems procesams. Tai reiškia, kad tokiu atveju kaip šis, įrodant EB 81 straipsnio pažeidimą, nacionalinėms konkurencijos institucijoms negali būti taikomi griežtesni įrodinėjimo reikalavimai nei tie, kurie taikomi įrodant Mw 6 straipsnio pažeidimą. Šiuo atveju, kiek galima pastebėti, ekvivalentiškumo principas nekelia jokių sunkumų.

84.

Kalbant apie veiksmingumo principą, jis reikalauja, kad dėl įrodinėjimo lygį reglamentuojančių nacionalinių taisyklių EB sutartyje nustatytų konkurencijos taisyklių įgyvendinimas netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas. Be to, jei pažeidžiama Bendrijos teisė, nacionalinė teisė turi nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas ( 62 ).

85.

Atsižvelgiant į tai reikia priminti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. ( 63 ) konkurencijos taisyklės, numatytos EB 81 ir 82 straipsniuose, veikia decentralizuotoje sistemoje, kuri visų pirma grindžiama nacionalinių institucijų ir teismų bendradarbiavimu ( 64 ). Šiuo atveju itin svarbu, kad Bendrijoje būtų išlaikytas vienodas konkurencijos taisyklių taikymas. Jei įgyvendinant EB 81 ir 82 straipsniuose numatytas konkurencijos taisykles atsirastų reikšmingų skirtumų tarp valstybių narių institucijų ir teismų, būtų pažeistas ne tik esminis tikslas užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas Europos vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms, bet ir vienodo vartotojų teisių gynimo Bendrijoje interesai. Dėl šios priežasties vienodo EB 81 ir 82 straipsnių taikymo tikslas yra ir pagrindinis Reglamento Nr. 1/2003 leitmotyvas ( 65 ).

86.

Neabejotina, jog nė viena iš šių aplinkybių neįpareigoja valstybių narių suderinti pagal jų nacionalinę teisę galiojančio įrodinėjimo lygio, taikomo nustatant EB 81straipsnio pažeidimą, su Bendrijos teismuose taikomu lygiu prižiūrint Komisijos sprendimų, priimtų pagal EB 81straipsnį, teisėtumą. Kaip liudija Reglamento Nr. 1/2003 5 konstatuojamoji dalis, Bendrijos teisės aktų leidėjas sąmoningai pripažino tam tikrą valstybių narių praktikos nevienodumo galimybę ( 66 ). Kaip teisingai pabrėžia KPN, tai yra neišvengiama decentralizuotoje teisės įgyvendinimo sistemoje.

87.

Tačiau jei nacionaliniai teismai nacionalinėms konkurencijos institucijoms ar privatiems ieškovams ( 67 ) įrodžius EB 81 ar 82 straipsnio pažeidimą nustatytų tokius aukštus įrodinėjimo reikalavimus, dėl kurių pažeidimo įrodymas taptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, tai būtų nesuderinama su veiksmingumo principu. Visų pirma, nacionaliniai teismai negali ignoruoti tipinių įrodymų pateikimo ypatybių nustatant konkurencijos taisyklių pažeidimus.

88.

Prie tokių ypatybių priskiriama tai, kad daugeliu atvejų apie antikonkurencinius veiksmus ar susitarimą galima spręsti iš tam tikrų sutapimų ir rodiklių, kurie kartu, nesant kito tinkamo paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas ( 68 ). Paprastai antikonkurencinius susitarimus ir veiksmus apimanti veikla ir susitikimai vykdomi slaptai, ir parengiama kuo mažiau su šia veikla susijusių dokumentų ( 69 ).

89.

Tai, kad įrodinėjimo pareigą turinčiai tarnybai arba privačiai šaliai reikia suteikti galimybę, remiantis bendra patirtimi, daryti tam tikras išvadas iš tipinės įvykių eigos, taip pat glaudžiai susiję su įrodymų pateikimo ypatumais konkurencijos taisyklų pažeidimų atvejais. Tada prieštaraujanti šalis, paprastai konkurencijos taisyklių pažeidimu kaltinama įmonė, turėtų paneigti šias prima facie, remdamasi bendra patirtimi ir iš tipinės įvykių eigos padarytomis išvadomis, pateikdama įtikinamų priešingų įrodymų; kitokiu atveju ši išvada atitinka įrodinėjimo pareigai keliamus reikalavimus ( 70 ). Kitaip tariant, dar iki sprendžiant objektyvios įrodinėjimo pareigos klausimą pasikeičiama faktų išdėstymo pareigomis ( 71 ).

90.

Teisingumo Teismo pripažįstama priežastinio ryšio tarp suderintų veiksmų ir elgesio rinkoje prezumpcija atsižvelgiant į suderintus veiksmus taip pat yra ne kas kita, o tinkama išvada, išplaukianti iš tipinės įvykių eigos, remiantis bendra patirtimi. Jei būtų įrodyta, kad dvi ar daugiau įmonių susitarė dėl suderintų veiksmų ir vėliau šios įmonės veikė rinkoje tiksliai pagal tokį susitarimą, natūralu preziumuoti priežastinį ryšį tarp tokio susitarimo dėl suderintų veiksmų ir elgesio rinkoje, išskyrus atvejus, kai įmonės, pateikdamos tai pagrindžiančių įrodymų, duoda kitą įtikinamą savo elgesio rinkoje paaiškinimą ( 72 ).

91.

Jei, kaip šiuo atveju, konkurentai pasikeitė informacija apie galimą platintojų atlyginimo sumažinimą ir vėliau daugiau ar mažiau lygiagrečiai iš tiesų sumažino tokį atlygį, nesant priešingų įrodymų būtų keista manyti, kad toks pasikeitimas informacija bent jau iš dalies neprisidėjo prie jų elgesio rinkoje ( 73 ). Paprastai būtų pagrįsta preziumuoti, kad įmonės, dalyvaujančios suderintuose veiksmuose ir rinkoje išliekančios aktyvios, atsižvelgia į informaciją, kuria su savo konkurentais pasikeitė, nustatydamos savo elgesį šioje rinkoje ( 74 ).

92.

Galiausiai reikia prisiminti, kad vykdydami tyrimą ir bausdami už EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimus nacionalinės institucijos ir teismai privalo vadovautis bendraisiais Bendrijos teisės principais ir ypač Bendrijos lygiu pripažįstamomis pagrindinėmis teisėmis ( 75 ). Prie pagrindinių su konkurencijos taisyklių pažeidimo tyrimu susijusių teisių priskiriama nekaltumo prezumpcija ( 76 ). Ji priskiriama prie valstybių narių bendrųjų konstitucinių tradicijų bei gali būti kildinama iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies ( 77 ); neseniai ji buvo įtvirtinta ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalyje ( 78 ).

93.

Tačiau nekaltumo prezumpcija nėra pažeidžiama, jei konkurencijos procedūroje tam tikros išvados yra padaromos iš tipinės įvykių eigos, remiantis bendra patirtimi, o susijusios įmonės turi galimybę šias išvadas paneigti ( 79 ). Galiausiai įprastame baudžiamajame procese taip pat leidžiama remtis netiesioginiais įrodymais bei bendra patirtimi.

94.

Apibendrinant reikia konstatuoti:

Nacionaliniuose teismuose nustatant EB 81straipsnio pažeidimą reikalaujamą įrodinėjimo lygį nustato nacionalinė teisė su sąlyga, kad atsižvelgiama į ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus bei bendruosius Bendrijos teisės principus.

Pagal veiksmingumo principą nustatant EB 81straipsnio pažeidimą negali būti taikomi tokie įrodinėjimo reikalavimai, dėl kurių pažeidimo įrodymas taptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas. Visų pirma nacionaliniai teismai negali ignoruoti tipinių įrodymų rinkimo ypatybių nustatant konkurencijos taisyklių pažeidimus bei turi leisti naudotis bendra patirtimi vertinant tipinę įvykių eigą.

Išskyrus atvejus, kai įrodinėjimo pareigą turinčios įmonės įrodo priešingai, nacionaliniai teismai taip pat turi taikyti prezumpciją, kad įmonės, dalyvaujančios suderintuose veiksmuose ir rinkoje išliekančios aktyvios, atsižvelgia į informaciją, kuria su savo konkurentais pasikeitė, nustatydamos savo elgesį rinkoje.

95.

Papildydamas antrąjį klausimą, trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar priežastinio ryšio tarp veiksmų suderinimo ir elgesio rinkoje prezumpcija galioja tik tais atvejais, kai veiksmai buvo derinami ilgą laiką, ar ir tuomet, kai veiksmai buvo suderinti tik vieną kartą, jei dalyvavusios įmonės rinkoje išlieka aktyvios.

96.

Šis klausimas kilo dėl to, kad šioje byloje judriojo telefono ryšio paslaugas Nyderlandų rinkoje teikiančių operatorių atstovai susitiko tik vieną kartą, 2001 metų birželio mėnesį.

97.

T-Mobile, KPN ir Vodafone mano, jog priežastinio ryšio prezumpcija turėtų būti siaurai aiškinama išimtis, kurią reikėtų taikyti tik tais atvejais, kai veiksmai tarp įmonių derinami reguliariai, ir ji negalima tuomet, kai veiksmai buvo suderinti vieną kartą.

98.

Aš šiai nuomonei nepritariu.

99.

Teisingumo Teismo sprendimai, kuriuose buvo pripažinta priežastinio ryšio prezumpcija, neleidžia teigti nei to, kad tokia prezumpcija yra taisyklės išimtis, nei kad ji taikoma tik tais atvejais, kai įmonės veiksmus derina reguliariai arba bent jau keletą kartų. Atvirkščiai, Teisingumo Teismo vartojamos formuluotės leidžia manyti, kad priežastinio ryšio prezumpcija laikytina norma. Tokia prezumpcija „galioja“ bendrai ir sietina tik su vienu apribojimu – ji gali būti paneigta įrodinėjimo pareigą turinčiai suinteresuotajai įmonei pateikus priešingų įrodymų ( 80 ).

100.

Paskesnės Teisingumo Teismo nuorodos į suderintus veiksmus, kurie vyksta reguliariai ilgesnį laiką, papildomai neapriboja priežastinio ryšio prezumpcijos. Priešingai, tokios nuorodos turi būti aiškinamos taip, kad priežastinio ryšio prezumpcija dar labiau sustiprinama tais atvejais, kai įmonės veiksmus derina reguliariai ilgą laiką. Tai akivaizdu iš Teisingumo Teismo formuluotės: „tai taikoma ypač tuo atveju, kai <…>“ ( 81 ).

101.

Aš taip pat neįžvelgiu bendro priežastinio ryšio prezumpcijos apribojimo T-Mobile nurodomoje Pirmosios instancijos teismo praktikoje ( 82 ), kurioje pagal faktines aplinkybes buvo kalbama apie dalyvavimą keliuose susitikimuose, turinčiuose antikonkurencinį tikslą.

102.

Nors generalinis advokatas G. Cosmas savo išvadoje byloje Komisija prieš Anic Partecipazioni, atskirdamas dalyvavimą viename vieninteliame susitikime ir dalyvavimą keliuose susitikimuose ( 83 ), tai siejo su mažesnės apimties priežastinio ryšio prezumpcija, Teisingumo Teismas tokios jo pozicijos nepalaikė.

103.

Pridursiu, kad materialiąja prasme taip pat nėra jokio pagrindo apriboti priežastinio ryšio prezumpcijos taikymą tik tiems atvejams, kai veiksmai derinami reguliariai ilgą laiką. Mano nuomone, negalima teigti, kad vienkartinis pasikeitimas informacija tarp konkurentų negali lemti antikonkurencinio elgesio rinkoje suderinimo, ir tik reguliarūs ilgesnį laiką trunkantys susitikimai gali sukelti tokias pasekmes ( 84 ). Todėl nekaltumo prezumpcija, kuria remiasi keli proceso dalyviai, taip pat nereikalauja, kad priežastinio ryšio prasme vienkartiniai suderinti veiksmai būtų vertinami skirtingai nei veiksmai, derinami reguliariai ilgesnį laiką.

104.

Kaip teisingai nurodo Nyderlandų vyriausybė, dažnumas, intervalai ir būdai, kuriais konkurentai, siekdami suderinti savo elgesį rinkoje, kontaktuoja tarpusavyje, priklauso nuo veiksmų derinimo objekto ir aplinkybių rinkoje.

105.

Jeigu suinteresuotosios įmonės sukuria kartelį su sudėtinga, gerai apgalvota, ilgą laiką derinamų veiksmų sistema dėl daugybės jų elgesio rinkoje aspektų, joms gali reikėti reguliarių kontaktų ilgą laiką. Tačiau jeigu, kaip šioje byloje veiksmų suderinimas yra vienkartinis, siekiant vieną kartą suderinti elgesį rinkoje pagal vienintelį konkurencijos parametrą, įgyvendinti suinteresuotųjų įmonių siekiamą antikonkurencinį tikslą ir todėl lemti tolesnį jų elgesį rinkoje, gali pakakti ir vieno konkurentų kontakto.

106.

Taigi vien tai, kad susitikimas tebuvo vienkartinis, nereiškia, kad yra silpni įrodymai. Atvirkščiai, esminis klausimas yra tai, ar kontaktas, net jei tai tebuvo vienkartinis pasikeitimas informacija vienintelio susitikimo metu, leido susijusioms įmonėms konkrečiu atveju suderinti savo elgesį rinkoje ir taip sąmoningai sukurti praktinį bendradarbiavimą išvengiant konkurencijos rizikos. Šioje byloje visa Teisingumo Teismui pateikta informacija liudija, kad įvykių seka buvo būtent tokia, nes po tokio vienkartinio susitikimo iš tiesų buvo sumažinti standartiniai platintojų atlyginimai.

107.

Tačiau susitikimų tarp konkurentų skaičius ir dažnumas gali būti svarbūs sprendžiant apie konkurencijos taisyklių pažeidimo trukmę bei sunkumą. Į šiuos faktorius atsižvelgiama nustatant galimos baudos dydį ( 85 ) ir jie gali būti svarbūs nustatant žalos trečiajai šaliai dydį, įskaitant atvejus, kai pagal nacionalinę teisę galimas baudžiamojo pobūdžio nuostolių atlyginimas ( 86 ).

108.

Apibendrinant reikia konstatuoti:

Net tuo atveju, kai suderinti veiksmai tarp konkurentų, išliekančių aktyviais rinkoje, buvo vienkartiniai, su galimybe tai paneigti gali būti preziumuojama, kad šis veiksmų derinimas paveikė jų elgesį rinkoje. Tokia prezumpcija taikoma ypač tada, kai veiksmų derinimas buvo tik vienkartinis, siekiant vieną kartą suderinti susijusių įmonių elgesį rinkoje pagal vienintelį konkurencijos parametrą.

109.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į College van Beroep voor het bedrijfsleven klausimus: