1

Apeliaciniais skundais Fabbrica italiana accumulatori motocarri Montecchio SpA ir Fabbrica italiana accumulatori motocarri Montecchio Technologies LLC (toliau kartu – FIAMM), taip pat Giorgio Fedon & Figli SpA ir Fedon America, Inc. (toliau kartu – Fedon) prašo atitinkamai panaikinti 2005 m. gruodžio 14 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą FIAMM ir FIAMM Technologies prieš Tarybą ir Komisiją (T-69/00, Rink. p. II-5393) (byla C-120/06 P) ir 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Fedon & Figli ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (T-135/01) (byla C-121/06 P). Šiais sprendimais (toliau atitinkamai – sprendimas FIAMM ir sprendimas Fedon arba kartu – skundžiami sprendimai) Pirmosios instancijos teismas atmetė FIAMM ir Fedon ieškinius, kuriais buvo siekiama žalos atlyginimo, tariamai jų patirtos dėl Jungtinių Amerikos Valstijų nustatyto papildomo muito ieškovių importuojamoms prekėms, kuriam leidimą davė Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) ginčų sprendimo taryba (toliau – GST) po to, kai GST nustatė, kad Bendrijos bananų importo režimas prieštarauja prie PPO steigimo sutarties prijungtiems susitarimams ir memorandumams.

2

2006 m. rugpjūčio 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Ispanijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Bendrijų Komisijos reikalavimus byloje C-121/06 P.

3

2007 m. balandžio 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-120/06 P ir C-121/06 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas sprendimas.

4

1994 m. gruodžio 22 d. Sprendimu 94/800/CE dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos Bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, p. 1) Taryba patvirtino PPO steigimo sutartį ir jos 1–4 prieduose pateiktus susitarimus (toliau – PPO susitarimai).

5

PPO steigimo sutarties 2 priede esančio Susitarimo dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos (toliau – Susitarimas) 3 straipsnio 2 ir 7 dalyse numatyta:

„2.   PPO ginčų sprendimo sistema yra pagrindinis veiksnys, teikiantis daugiašalei prekybos sistemai saugumą ir leidžiantis ją prognozuoti. Šalys narės pripažįsta, kad ji prisideda prie šalių narių pagal apibrėžtąsias sutartis prisiimtų teisių ir įsipareigojimų apsaugos ir padeda išaiškinti tų sutarčių galiojančias nuostatas pagal priimtas viešosios tarptautinės teisės aiškinimo taisykles. GST rekomendacijos ir sprendimai negali praplėsti ar susiaurinti apibrėžtosiose sutartyse numatytų teisių ir pareigų.

<…>

7.   Prieš pateikdama klausimą nagrinėti, šalis narė pati nusprendžia, ar veiksmai pagal šią tvarką duotų rezultatų. Ginčų sprendimo mechanizmo paskirtis – užtikrinti pozityvų ginčo sprendimą. Be abejo, pageidautinas abiem ginčo šalims priimtinas ir apibrėžtųjų sutarčių nuostatas atitinkantis sprendimas. Kai abiem ginčo šalims priimtinas sprendimas nepasiekiamas, pirmasis ginčų sprendimo mechanizmo tikslas yra užtikrinti, kad būtų atšauktos aptariamos priemonės, jei nustatoma, kad jos neatitinka bet kokios iš apibrėžtųjų sutarčių nuostatos. Nuostata dėl kompensacijos turėtų būti taikoma tik tuo atveju, kai praktiškai neįmanoma tuoj pat atšaukti tos priemonės, ir taikoma kaip laikinoji priemonė iki apibrėžtosios sutarties neatitinkančios priemonės atšaukimo. Kraštutinis sprendimas, numatytas šiame susitarime ginčo sprendimo procedūrą inicijuojančiai šaliai narei, yra galimybė sustabdyti nuolaidų ar kitų įsipareigojimų pagal apibrėžtąsias sutartis taikymą, taip diskriminuojant kitą šalį narę, kai gautas šiai priemonei GST leidimas.“

6

Pagal Susitarimo 7 straipsnį kolegijos, sukurtos vienos ginčo šalies prašymu, padaro tokias išvadas, kurios padėtų GST pateikti rekomendacijas ar priimti sprendimus dėl šiai tarybai pateiktų klausimų. Pagal Susitarimo 12 straipsnio 7 dalį tais atvejais, kai ginčo šalims nepavyksta surasti abiem (visoms) pusėms priimtino sprendimo, kolegija savo išvadas rašytinės ataskaitos forma pateikia GST.

7

Iš Susitarimo 16 straipsnio 4 dalies išplaukia, kad per 60 dienų nuo kolegijos ataskaitos išplatinimo šalims narėms dienos ataskaita patvirtinama GST posėdyje, jeigu bent viena ginčo šalis formaliai nepraneša GST apie savo sprendimą duoti apeliaciją dėl ataskaitos arba jeigu GST konsensu nenusprendžia ataskaitos netvirtinti.

8

Susitarimo 17 straipsnis numato įsteigti nuolatinį Apeliacinį komitetą, kuris svarsto apeliacijas dėl kolegijų nagrinėtų ginčų. Pagal šio straipsnio 6 dalį apeliacija turi apsiriboti tik kolegijos ataskaitoje nagrinėjamais teisės klausimais ir kolegijos pateikta klausimų teisine interpretacija. Kaip išplaukia iš šio straipsnio 13 dalies, Apeliacinis komitetas gali patvirtinti, pakeisti ar atmesti kolegijos nustatytus teisinius faktus ir išvadas.

9

Susitarimo 17 straipsnio 14 dalis nustato:

„Apeliacinio komiteto ataskaitas tvirtina GST ir ginčo šalys jas priima besąlygiškai, išskyrus atvejus, kai GST per 30 dienų nuo jos išplatinimo šalims narėms konsensu nusprendžia netvirtinti Apeliacinio komiteto ataskaitos. <…>“

10

Pagal Susitarimo 19 straipsnio 1 dalį:

„Kolegija ar Apeliacinis komitetas, padarę išvadą, kad bet kokia priemonė prieštarauja apibrėžtajai sutarčiai, rekomenduoja, kad aptariamoji šalis narė suderintų tą priemonę su ta sutartimi. Kolegija ar Apeliacinis komitetas, be savo rekomendacijų, dar gali siūlyti būdus, kaip aptariamoji šalis narė tas rekomendacijas galėtų įgyvendinti.“

11

Susitarimo 21 straipsnis GST „Rekomendacijų ir sprendimų įgyvendinimo priežiūra“ nustato:

„1.   Spartus GST rekomendacijų ar sprendimų vykdymas yra esminis dalykas, siekiant užtikrinti efektyvų ginčų sprendimą visų šalių narių labui.

<…>

3.   GST posėdyje, kuris šaukiamas per 30 dienų nuo kolegijos ar Apeliacinio komiteto ataskaitos patvirtinimo, aptariamoji šalis narė praneša GST apie savo ketinimus, susijusius su GST rekomendacijų ir sprendimų įgyvendinimu. Jeigu praktiškai neįmanoma nedelsiant vykdyti rekomendacijas ir sprendimus, aptariamajai šaliai narei duodamas pagrįstas laikotarpis tam padaryti. Pagrįstas laikotarpis yra:

<…>

5.   Kai nesutariama dėl to, ar priemonės, taikomos vykdant rekomendacijas ir sprendimus, neprieštarauja apibrėžtosiomis sutartimis, tokie ginčai turi būti sprendžiami vadovaujantis šia ginčų sprendimo tvarka, pasitelkiant, kur įmanoma, kolegiją, kuri pirmoji buvo sudaryta šiam klausimui nagrinėti. <…>

6.   GST prižiūri, kaip įgyvendinamos priimtos rekomendacijos ar sprendimai. <…> Jeigu GST nenusprendžia kitaip, rekomendacijų ar sprendimų įgyvendinimo klausimas įtraukiamas į GST posėdžio darbotvarkę praėjus 6 mėnesiams nuo tos dienos, kurią pagal šio straipsnio 3 dalį buvo nustatytas pagrįstas laikotarpis toms rekomendacijoms ar sprendimams įgyvendinti, ir lieka GST darbotvarkėje iki to klausimo išsprendimo. <…>

<…>“

12

Susitarimo 22 straipsnis „Kompensacija ir nuolaidų sustabdymas“ numato:

„1.   Kompensacija ir nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymas yra laikinos priemonės, kurias galima taikyti tais atvejais, kai rekomendacijos ir sprendimai neįvykdomi per nustatytą pagrįstą laikotarpį. Tačiau kompensacijos, nuolaidų arba kitų įsipareigojimų sustabdymas rečiau taikytinas negu rekomendacijos, kad ginčijama priemonė būtų suderinta su apibrėžtosiomis sutartimis, visiškas įgyvendinimas. Kompensacija yra savanoriška priemonė ir, jeigu ji teikiama, turi atitikti apibrėžtųjų sutarčių nuostatas.

2.   Jeigu aptariamajai šaliai narei, kurios priemonė buvo pripažinta neatitinkanti apibrėžtosios sutarties, nepavyksta tos priemonės suderinti su ta sutartimi arba ta šalis narė kitaip neįvykdo rekomendacijų ir sprendimų per pagrįstą laikotarpį, nustatytą pagal 21 straipsnio 3 dalį, tokia šalis narė, kai jos prašoma, bet ne vėliau kaip iki to pagrįsto laikotarpio pabaigos pradeda derybas su bet kokia ginčo sprendimo procedūras inicijavusia šalimi, siekdama nustatyti abiem pusėms priimtiną kompensaciją. Jeigu per 20 dienų pasibaigus pagrįstam terminui nesusitariama dėl priimtinos kompensacijos, bet kokia ginčo sprendimo procedūras inicijavusi šalis gali prašyti, kad GST leistų sustabdyti nuolaidų ar kitų įsipareigojimų, numatytų apibrėžtosiose sutartyse, taikymą aptariamajai šaliai narei.

3.   Svarstydama, kokias nuolaidas ar kitus įsipareigojimus sustabdyti, skundą pateikusi šalis laikosi šių principų ir tvarkos:

<…>

4.   Nuolaidos ar kitokie įsipareigojimai sustabdomi GST leidimu tiek, kiek anuliuojama ar sumažėja nauda, susijusi su tomis nuolaidomis ar įsipareigojimais.

<…>

6.   Kai susidaro šio straipsnio 2 dalyje aprašyta situacija, skundą pateikusios šalies prašymu GST suteikia leidimą sustabdyti nuolaidas ar kitus įsipareigojimus per 30 dienų nuo tos dienos, kurią baigiasi nustatytas pagrįstas terminas, išskyrus atvejus, kai GST konsensu nusprendžia tokį prašymą atmesti. Tačiau jeigu aptariamoji šalis narė nesutinka su siūlomu nuolaidų ir įsipareigojimų sustabdymo mastu arba tvirtina, kad skundą pateikusi šalis, prašydama leidimo sustabdyti nuolaidas ar kitus įsipareigojimus <…>, nesilaikė šio straipsnio 3 dalyje išdėstytų principų ir tvarkos, klausimas perduodamas svarstyti arbitražui. <…> Arbitražo metu nuolaidos ar kiti įsipareigojimai nesustabdomi.

7.   <…>. GST <…>, jei prašoma, suteikia leidimą sustabdyti nuolaidas ar kitus įsipareigojimus, jeigu prašymas neprieštarauja arbitro sprendimui, išskyrus atvejus, kai GST konsensu nusprendžia atmesti prašymą.

8.   Nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymas yra laikinas ir taikomas tik iki priemonės, prieštaraujančios apibrėžtajai sutarčiai, pašalinimo arba tol, kol šalis narė, kuri privalo įgyvendinti rekomendacijas ar sprendimus, pateikia sprendimą dėl naudos anuliavimo ar sumažinimo, arba kol pasiekiamas abiem pusėms priimtinas sprendimas. Pagal 21 straipsnio 6 dalį GST tęsia patvirtintų rekomendacijų ar sprendimų įgyvendinimo priežiūrą taip pat ir tais atvejais, kai buvo suteikta kompensacija arba kai nuolaidos ar įsipareigojimai buvo sustabdyti, tačiau nebuvo įgyvendintos rekomendacijos, kad priemonė būtų suderinta su apibrėžtąja sutartimi.

<…>“

13

1993 m. vasario 13 d. Taryba priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo (OL L 47, p. 1), kurio IV dalis, skirta prekybai su trečiosiomis šalimis, apėmė nuostatas, naudingas dalies Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalių (toliau – AKR valstybės), pasirašiusių 1989 m. gruodžio 15 d. Ketvirtąją AKR ir EEB Lomės konvenciją (OL L 229, 1991, p. 3), kilmės bananams.

14

1996 m. vasario mėn. kelioms PPO narėms, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, pateikus skundus, ši prekybos tvarka tapo ginčų sprendimo proceso dalyku.

15

Apeliacinis komitetas ataskaitoje konstatavo, kad kai kurie minėtos prekybos tvarkos elementai prieštarauja Bendrijos įsipareigojimams pagal PPO susitarimus, ir rekomendavo GST pareikalauti, kad Bendrija suderintų šią prekybos tvarką su įsipareigojimais. Šią ataskaitą GST priėmė 1997 m. rugsėjo 25 d. Sprendimu (toliau – 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimas).

16

1997 m. spalio 16 d. Bendrija pagal Susitarimo 21 straipsnio 3 dalį informavo GST, kad ji laikysis tarptautinių įsipareigojimų.

17

Arbitražo sprendime pagal Susitarimo 21 straipsnio 3 dalies c punktą buvo nustatytas pagrįstas laikotarpis, per kurį Bendrija turi įvykdyti įsipareigojimus, iki 1999 m. sausio 1 dienos.

18

Kaip išplaukia iš 1998 m. liepos 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1637/98, iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 404/93 (OL L 210, p. 28), antros konstatuojamosios dalies, šis reglamentas pakeitė bananų prekybą su trečiosiomis šalimis, atsižvelgiant į tai, kad būtina įvykdyti Bendrijos tarptautinius įsipareigojimus (PPO) ir kitoms Ketvirtąją AKR ir EEB Lomės konvenciją pasirašiusioms šalims ir tuo pačiu metu pasiekti bananų rinkos bendro organizavimo tikslus.

19

1998 m. spalio 28 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2362/98, nustatantis išsamias Reglamento Nr. 404/93 dėl bananų importo į Bendriją įgyvendinimo taisykles (OL L 293, p. 32), pradėtas taikyti nuo 1999 m. sausio 1 dienos.

20

Manydamos, kad Bendrijos nustatytas naujas bananų importo režimas išsaugojo neteisėtus buvusio režimo aspektus, pažeidžiant PPO susitarimus ir 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimą, 1999 m. sausio 14 d. Jungtinės Amerikos Valstijos pagal Susitarimo 22 straipsnio 2 dalį paprašė GST leidimo sustabdyti tarifų lengvatų ir susijusių įsipareigojimų, pagrįstų 1994 m. Bendruoju susitarimu dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) ir Bendruoju susitarimu dėl prekybos paslaugomis (GATS), taikymą Bendrijai ir jos valstybėms narėms 520 milijonų JAV dolerių (USD) prekybos apimčiai.

21

Kadangi Bendrija ginčijo šią sumą ir teigė, kad nebuvo laikomasi Susitarimo 22 straipsnio 3 dalyje apibrėžtų principų ir procedūrų, 1999 m. sausio 29 d. GST nusprendė pateikti šį klausimą arbitražui, remdamasi Susitarimo 22 straipsnio 6 dalimi.

22

1999 m. balandžio 9 d. Sprendimu arbitrai, pirma, nusprendė, kad keletas naujo Bendrijos bananų importo režimo nuostatų prieštarauja PPO susitarimų nuostatoms, ir, antra, nustatė Jungtinių Amerikos Valstijų metinį patirto naudos panaikinimo ar sumažinimo lygį, atitinkantį 191,4 milijono USD.

23

1999 m. balandžio 19 d. GST leido Jungtinėms Amerikos Valstijoms taikyti iš Bendrijos importuojamoms prekėms muitą, atitinkantį 191,4 milijono USD metinės prekybos apimtį.

24

Tą pačią dieną Jungtinių Amerikos Valstijų institucijos nustatė 100 % dydžio ad valorem importo muitą įvairiems produktams. Tarp šių produktų iš Austrijos, Belgijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Airijos, Italijos, Liuksemburgo, Portugalijos, Ispanijos, Švedijos ar Jungtinės Karalystės buvo ir „švino rūgšties akumuliatoriai, kiti, nei naudojami užvesti stūmoklinius variklius ar tie, kurie yra elektrinių automobilių pirminis energijos šaltinis“, taip pat „dirbiniai, paprastai nešiojami kišenėje, kurių išorinis paviršius iš lakštinių plastikų“.

25

Bendrijos bananų importo režimas buvo iš naujo pakeistas 2001 m. sausio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 216/2001, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EEB) Nr. 404/93 (OL L 31, p. 2).

26

Pagal Reglamento Nr. 216/2001 pirmą–šeštą konstatuojamąsias dalis:

27

2001 m. balandžio 11 d. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Bendrija sudarė susitarimo memorandumą, nustatydamos „priemones, kurios leistų išspręsti ilgalaikį ginčą dėl bananų importo režimo“ Bendrijoje. Šis memorandumas numato, kad Bendrija įsipareigoja „vėliausiai 2006 m. sausio 1 d. (įdiegti) tik tarifų režimą bananų importui“. Šis dokumentas apibrėžė priemones, kurias Bendrija įsipareigojo įvesti pereinamuoju laikotarpiu, kuris baigiasi 2006 m. sausio 1 dieną. Savo ruožtu Jungtinės Amerikos Valstijos įsipareigojo laikinai sustabdyti papildomo muito, kurį joms buvo leista nustatyti Bendrijos importuojamoms prekėms, taikymą.

28

Priėmus 2001 m. gegužės 7 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 896/2001, nustatantį Reglamento Nr. 404/93 taikymo išsamias taisykles dėl bananų importavimo į Bendriją tvarkos (OL L 126, p. 6), Jungtinės Amerikos Valstijos sustabdė papildomo muito taikymą. Nuo 2001 m. liepos 1 d. importo muitas Bendrijos kilmės stacionariems akumuliatoriams ir dirbiniams, paprastai nešiojamiems kišenėje, buvo sumažintas iki jo pradinės 3,5 % ir 4,6 % normos.

29

FIAMM vykdo savo veiklą būtent stacionarių akumuliatorių srityje, o Fedon – akinių dėklų ir priedų, priskiriamų dirbiniams, paprastai nešiojamiems kišenėje, srityje.

30

FIAMM ir Fedon, manydamos, kad Bendrija yra atsakinga už jų patirtą žalą dėl to, kad šie produktai buvo tarp tų, kuriems Jungtinių Amerikos Valstijų institucijos nuo 1999 m. balandžio 19 d. iki 2001 m. birželio 30 d. taikė papildomą muitą, Pirmosios instancijos teismui pareiškė ieškinius dėl žalos atlyginimo, pagrįstus EB 235 straipsniu, kartu su EB 288 straipsnio antrąja pastraipa ir nukreiptus prieš Tarybą ir Komisiją.

31

Pirmiausia FIAMM ir Fedon tvirtina, kad egzistuoja Bendrijos deliktinė atsakomybė, nes jos institucijų veiksmai buvo neteisėti. Kaip išplaukia iš sprendimo FIAMM 69 ir 92–95 punktų ir sprendimo Fedon 63 ir 85–88 punktų, jos tiksliau teigia, kalbant apie tariamai neteisėtus veiksmus, kad dėl to, jog Taryba ir Komisija nepakeitė Bendrijos bananų importo režimo per GST nustatytą terminą taip, kad jis atitiktų Bendrijos įsipareigojimus pagal PPO susitarimus, buvo pažeisti pacta sunt servanda principas, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principai, jų nuosavybės teisė ir laisvė vykdyti ekonominę veiklą, galiausiai – gero administravimo principas.

32

Papildomai FIAMM ir Fedon tvirtina, kad Bendrijos deliktinė atsakomybė egzistuotų net nesant jos institucijų neteisėtų veiksmų.

33

Iš sprendimo FIAMM 48–59 punktų ir sprendimo Fedon 48–55 punktų išplaukia, kad procesas Pirmosios instancijos teisme vyko taip.

34

2000 m. kovo 23 d.FIAMM pareiškė ieškinį (byla T-69/00). 2000 m. rugsėjo 11 d. Nutartimi Ispanijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą.

35

Savo ruožtu 2001 m. birželio 18 d. ieškinį pareiškė Fedon (byla T-135/01).

36

Pagal Komisijos prašymą, pateiktą pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 51 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą, 2002 m. liepos 4 d. ir 2002 m. spalio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimais šios dvi bylos buvo perduotos išplėstinei kolegijai, sudarytai iš penkių teisėjų.

37

Kai iš pradžių paskirtas teisėjas pranešėjas negalėjo atlikti savo pareigų pasibaigus kadencijai, 2002 m. gruodžio 13 d. paskirtas naujas teisėjas pranešėjas.

38

2003 m. vasario 3 d. Nutartimi byla, kurioje priimtas sprendimas FIAMM, ir bylos, kuriose priimti 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimai Laboratoire de Bain prieš Tarybą ir Komsiją ir Groupe Fremaux ir Palais Royal prieš Tarybą ir Komisiją (T-301/00) buvo sujungtos dėl žodinės proceso dalies. 2003 m. kovo 11 d. įvyko šių bylų nagrinėjimo posėdis.

39

2004 m. kovo 23 d. ir balandžio 1 d. Sprendimais Pirmosios instancijos teismas šiose bylose atnaujino žodinę proceso dalį ir nusprendė perduoti Pirmosios instancijos teismo didžiajai kolegijai šias bylas ir susijusias bylas, kuriose buvo priimti 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimai CD Cartondruck prieš Tarybą ir Komisiją (T-320/00) ir Beamglow prieš Parlamentą ir kt. (T-383/00) bei sprendimas Fedon. 2004 m. gegužės 19 d. Nutartimi šios šešios bylos dėl žodinės proceso dalies buvo sujungtos.

40

Posėdis įvyko 2004 m. gegužės 26 dieną.

41

Skundžiamais sprendimais Pirmosios instancijos teismas atmetė FIAMM ir Fedon ieškinius.

42

Pirmiausia sprendimo FIAMM 84–150 punktuose ir sprendimo Fedon 77–143 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė šių ieškovių ieškinius dėl žalos atlyginimo tiek, kiek jie buvo pagrįsti deliktinės atsakomybės dėl neteisėtų Bendrijos institucijų veiksmų sistema.

43

Sprendimo FIAMM 100 punktas išdėstytas taip:

„Ieškovės teigia, kad visi atsakovių pažeisti principai buvo aukštesnio lygio ir skirti apsaugoti asmenis. Prieš nustatant papildomą Jungtinių Valstijų muitą PPO sistema ieškovėms tiesiogiai suteikė teisę importuoti į Jungtines Valstijas savo prekes mokant pirminį sumažintą 3,5 % dydžio importo muitą. Jei PPO susitarimai neturi būti taikomi tiesiogiai, toks poveikis turi būti priskirtas (1997 m. rugsėjo 25 d.) GST sprendimui, konstatuojančiam Bendrijos padarytą pažeidimą, kuris tenkina visas šiuo klausimu Bendrijos teismų praktikoje nustatytas sąlygas.“

44

Savo ruožtu sprendimo Fedon 93 punktas suformuluotas taip:

„Ieškovės teigia, kad net jei būtų nuspręsta, jog PPO susitarimai neturi tiesioginio poveikio, toks poveikis turi būti priskirtas (1997 m. rugsėjo 25 d.) GST sprendimui, konstatuojančiam Bendrijos padarytą pažeidimą. Teisingumo Teismas pripažino savo kompetenciją kontroliuoti Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumą, kai jos, kaip šiuo atveju, ketina įgyvendinti konkretų įsipareigojimą pagal GATT.“

45

Pareikšdamas nuomonę dėl išankstinio klausimo, ar galima remtis PPO nuostatomis, Pirmosios instancijos teismas sprendimo FIAMM 108–115 punktuose ir sprendimo Fedon 101–108 punktuose būtent nusprendė:

46

Paskui Pirmosios instancijos teismas nurodė priežastis, dėl kurių jis nusprendė, kad negalima taikyti nė vienos iš šių išimčių.

47

Dėl išimties, kylančios iš ketinimo įvykdyti konkretų įsipareigojimą, prisiimtą PPO atžvilgiu, Pirmosios instancijos teismas sprendimo FIAMM 116, 121, 122, 125–137 punktuose ir sprendimo Fedon 109, 114, 115, 118–130 punktuose nusprendė:

<…>

<…>

48

Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė išimties, paremtos aiškia nuoroda į konkrečias PPO susitarimų nuostatas, taikymą, sprendimų FIAMM 142 punkte ir Fedon 135 punkte konstatavęs, jog „iš įvairių reglamentų, keičiančių bananų importo režimą, konstatuojamųjų dalių neišplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas rėmėsi konkrečiomis PPO susitarimų nuostatomis tuo metu, kai ketino suderinti šį režimą su minėtais susitarimais.“

49

Taigi Pirmosios instancijos teismas sprendimo FIAMM 144 ir 145 punktuose ir sprendimo Fedon 137 ir 138 punktuose nusprendė, kad, „nepaisant GST nustatyto prieštaravimo, PPO taisyklės šioje byloje nėra normos, pagal kurias gali būti vertinamas Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumas nei dėl Bendrijos konkrečių įsipareigojimų, kuriuos ji ketino įgyvendinti, nei dėl aiškios nuorodos į konkrečias nuostatas“, ir kad „ieškovės, grįsdamos reikalavimą atlyginti žalą, negali tinkamai tvirtinti, kad veiksmai, kuriais kaltinamos Taryba ir Komisija, prieštarauja PPO taisyklėms.“

50

Pirmosios instancijos teismas, sprendimų FIAMM 146 punkte ir Fedon 139 punkte pažymėjęs, jog „ieškovių pateikti kaltinimai dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimo, taip pat jų teisės į nuosavybę ir teisės verstis ekonomine veikla pažeidimo ir galiausiai gero administravimo principo pažeidimo paremti veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos atsakovės, prieštaravimo PPO taisyklėms prielaidomis“, šių sprendimų 147 ir 140 pinktuose padarė išvadą: „kadangi šios taisyklės nepriklauso toms, pagal kurias Bendrijos teismas kontroliuoja Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumą, šie kaltinimai taip pat turi būti atmesti“.

51

Atsižvelgiant į tai, kas minėta, Pirmosios instancijos teismas sprendimų FIAMM 149 punkte ir Fedon 142 punkte konstatavo: „kadangi negalima konstatuoti veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumo, viena iš trijų Bendrijos deliktinės atsakomybės už neteisėtus jos institucijų veiksmus atsiradimo kumuliacinių sąlygų neįvykdyta“. Todėl jis atmetė pirmąją ieškovių reikalavimo dalį.

52

Kalbant apie prašymą, pagrįsta Bendrijos deliktinės atsakomybės sistema, net nesant institucijų neteisėtų veiksmų, pirmiausia Pirmosios instancijos teismas sprendimo FIAMM 157–160 punktuose ir sprendimo Fedon 150–153 punktuose pripažino tokios sitemos egzistavimą. Jis tai išreiškė taip:

53

Paskui Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės patyrė realią ir tikrą žalą.

54

Be to, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp institucijų atsakovių veiksmų, susijusių su bananų importu į bendriją, ir ieškovių patirtos žalos.

55

Galiausiai Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad FIAMM ir Fedon patirta žala nebuvo neįprasta, todėl jis atmetė ieškovių prašymus, kiek šie buvo pagrįsti Bendrijos atsakomybės sistema, nesant neteisėtų jos institucijos veiksmų.

56

Darydamas šią išvadą Pirmosios instancijos teismas sprendimo FIAMM 205 ir 207 punktuose ir sprendimo Fedon 194 ir 196 punktuose būtent nusprendė, kad:

<…>

57

FIAMM byloje C-120/06 P ir Fedon byloje C-121/06 P atitinkamai prašo panaikinti sprendimus FIAMM ir Fedon. Abi, pagrįsdamos savo apeliacinius skundus, pateikė du pagrindus.

58

Pirmuoju pagrindu jos tvritina, kad skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti ir nepagrįsti, kiek tai susiję su vienu iš pagrindinių argumentų, pagrindžiančių atitinkamus jų ieškinius dėl atsakomybės už neteisėtus Bendrijos veiksmus, t. y. argumentu dėl GST sprendimų tiesioginio poveikio.

59

Antruoju pagrindu FIAMM ir Fedon tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad jų patirta žala nėra neįprasta ir todėl atmetęs jų prašymus dėl žalos atlyginimo, pagrįstus atsakomybės sistema nesant neteisėtų Bendrijos institucijų veiksmų, sprendimus pagrindė nepakankamai motyvuotai, nelogiškai ir prieštaraudamas nusistovėjusiai teismo praktikai šioje srityje.

60

Be to jos abi Teisingumo Teismo prašo:

61

Subsidiariai FIAMM ir Fedon prašo Teisingumo Teismo joms suteikti teisingą kompensaciją dėl neprotingos proceso Pirmosios instancijos teisme trukmės ir priimti kitas priemones bei nuostatas, kurios gali būti būtinos dėl teisingumo.

62

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

63

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

64

Ispanijos Karalystė tiek byloje C-120/06 P, kurioje ji, kaip proceso Pirmosios instancijos teisme šalis, pateikė atsiliepimą, tiek byloje C-121/06 P, kurioje ji yra į bylą Teisingumo Teisme įstojusi šalis, Teisingumo Teismo prašo:

65

Pateikus Tarybos ir Komsijos atsiliepimus į apeliacinius skundus bylose C-120/06 P ir C-121/06 P ir Ispanijos Karalystės atsiliepimą byloje C-120/06 P, FIAMM ir Fedon, joms prašant, buvo suteikta teisė pateikti dubliką pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnio 1 dalį.

66

Byloje C-120/06 P FIAMM faksu Teisingumo Teismo kanceliarijai nusiuntė savo dubliką ir atsiliepimą į Tarybos priešpriešinį apeliacinį skundą per Procedūros reglamento 117 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus terminus. Tačiau šių atsiliepimų originalai Teisingumo Teismo kanceliarijai nebuvo pateikti per to paties reglamento 37 straipsnio 6 dalyje nustatytą dešimties dienų terminą. Todėl šie atsiliepimai, kaip ir jų originalai, kanceliarijoje gauti pavėluotai, buvo išimti iš bylos ir grąžinti FIAMM.

67

Byloje C-121/06 P Fedon nepateikė nei dubliko, nei atsiliepimo į Tarybos priešpriešinį apeliacinį skundą. Tačiau Fedon ir Komisija pateikė pastabas dėl Ispanijos Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimo.

68

Pirmuoju pagrindu FIAMM ir Fedon tvritina, kad skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti ir nepagrįsti, kiek tai susiję su vienu iš pagrindinių argumentų, pagrindžiančių atitinkamus jų ieškinius dėl atsakomybės už neteisėtus Bendrijos veiksmus.

69

Kaip Pirmosios instancijos teismas teigė sprendimų FIAMM 100 punkte ir Fedon 93 punkte, iš tiesų jos ir rašytinėje proceso dalyje, ir per posėdį tvirtino, kad 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimas, konstatuojantis Bendrijos padarytą pažeidimą, turi specialų teisinį poveikį. Jos teigė, kad tokio sprendimo egzistavimas, be dviejų minėtuose sprendimuose Fediol prieš Komisiją ir Nakajima prieš Tarybą nustatytų išimčių, reiškia trečią atvejį, kai galima kreiptis į Bendrijos teismą dėl Bendrijos institucijų padaryto PPO susitarimų pažeidimo, būtent išimtinai dėl žalos atlyginimo.

70

Pirmosios instancijos teismo vertinimas ir tik nuoroda į ankstesnę teismo praktiką sprendimo FIAMM 110–112 punktuose ir sprendimo Fedon 103–105 punktuose šiuo atžvilgiu nėra svarbūs, nes ši teismo praktika susijusi su kitu klausimu – būtent, ar galima remtis PPO susitarimuose esančia materialinės teisės taisykle, siekiant kontroliuoti Bendrijos teisės aktų teisėtumą ir prireikus pripažinti, kad tokie teisės aktai netaikytini.

71

Kaip išplaukia iš sprendimo FIAMM 114 ir 115 punktų ir sprendimo Fedon 107 ir 108 punktų, Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimą tik siekdamas nuspręsti, ar esant GST sprendimui šiuo atveju galima taikyti kurią nors vieną iš teismo praktikos nustatytų PPO susitarimų tiesioginio poveikio nebuvimo išimčių.

72

Tai darydamas Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į FIAMM ir Fedon argumentus, kad pasibaigus pagrįstam laikotarpiui įgyvendinti 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimą Bendrija turėjo tik dvi galimybes, t. y. veikti pagal šį sprendimą arba jį pažeidžiant. Taigi čia trūksta PPO ginčų sprendimo sistemos lankstumo, būtent leidžiančio šalims rasti bendrą sprendimą ir kuriuo remiasi sprendimų FIAMM 112 punkte ir Fedon 105 punkte priminta teismo praktika, nustatanti, kad negalima kontroliuoti Bendrijos teisės aktų teisėtumo remiantis PPO susitarimais. Esant šioms aplinkybėms niekas, nedraustų GST sprendimui suteikti tiesioginį poveikį.

73

Be to, neteisėtumo nustatymas, kuris apsiriboja 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimo nevykdymo per nustatytą terminą konstatavimu, nereikalautų, kad nagrinėjama Bendrijos priemonė būtų ištirta iš esmės ir todėl neturėtų įtakos Bendrijos sprendimui, kaip panaikinti šį neteisėtumą, taigi bet koks sprendimas, kuris atitiktų PPO susitarimus ir kuriam pritartų priešinga šalis, yra įmanomas.

74

Taip pat Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į FIAMM ir Fedon argumentus, kad, skirtingai nei prašymas dėl panaikinimo ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo įvertinimo, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali lemti atitinkamo Bendrijos akto panaikinimo ar paskelbimo netaikytinu ir todėl neleisti PPO susitarimų šalių institucijoms rasti bendrų sprendimų. Šie argumentai yra dar svarbesni, nes šiuo atveju prašymas dėl žalos atlyginimo išnagrinėtas išsprendus ginčą.

75

Šios išvados pateisina sprendimų FIAMM 111 punkte ir Fedon 104 punkte priminto argumento, kad PPO susitarimai yra pagrįsti abipusiškumu ir abipuse nauda, atmetimą.

76

Savo ruožtu Taryba teigia, kad Pirmosios instancijos teismas kartu išnagrinėjo galimybę remtis PPO nuostatomis ir 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimu, kaip matyti, be kita ko, iš sprendimų FIAMM 129 punkto ir Fedon 122 punkto.

77

Be to, skundžiami sprendimai atitinka teismo praktiką, pagal kurią iš esmės PPO susitarimai nėra teisės normos, kuriomis remdamasis Teisingumo Teismas kontroliuoja Bendrijos institucijų teisės aktų teisėtumą, o Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad šiuo atveju netaikoma nė viena iš dviejų šio principo išimčių.

78

Kadangi PPO susitarimais nesiekiama suteikti teisių privatiems asmenims, galimas šių susitarimų pažeidimas negali sukelti Bendrijos atsakomybės, nes, priešingu atveju, būtų pažeista PPO narių turima diskrecija vykdant GST sprendimą.

79

Be to, Taryba tvirtina, kad ieškovių daromas skirtumas tarp GST sprendimo ir materialinės teisės taisyklių, kurių pažeidimą šis sprendimas konstatavo, teisinio poveikio yra dirbtinis. Iš tiesų nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo į tokį sprendimą reikėtų atsižvelgti tik tiek, kiek anksčiau buvo nustatytas šių materialinės teisės taisyklių tiesioginis poveikis.

80

Komisijos teigimu, FIAMM ir Fedon pirmojoje instancijoje nenurodė galimybės tiesiogiai remtis GST sprendimu kaip specialios ir savarankiškos teorijos, leidžiančios nustatyti neteisėtus Bendrijos veiksmus, ir nesukoncentravo savo argumentų prie šio klausimo. Iš esmės šios šalys pateikė klasikinius argumentus, siekdamos įrodyti, kad Bendrijos teisės aktų nepakeitimas taip, kad jie atitiktų PPO susitarimus priėmus 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimą, sukėlė aukštesnio lygio teisės nuostatų pažeidimą.

81

Tik alternatyviai, neišplėsdamos ir kitaip nepatvirtindamos šios informacijos, FIAMM ir Fedon tvirtino, kad net jei PPO susitarimai netaikomi tiesiogiai, tiesioginis poveikis turėtų būti suteiktas 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimui.

82

Pirmosios instancijos teismas, iš kurio nebuvo reikalaujama nuspręsti dėl kiekvieno ieškovių argumento, tinkamai atsižvelgė į FIAMM ir Fedon argumentus, sprendimo FIAMM 108–150 punktuose ir sprendimo Fedon 101– 143 punktuose iš esmės sutelkdamas dėmesį į Bendrijos institucijų veiksmų tyrimą, nors sprendimo FIAMM 108–144 punktuose ir sprendimo Fedon 101–137 punktuose ir nurodydamas 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimo poveikį. Tačiau, atsižvelgiant net į netiesioginius skundžiamų sprendimų motyvus, FIAMM ir Fedon galėjo suprasti priežastis, kodėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nebuvo nustatyta neteisėtų institucijų veiksmų net ir priėmus GST sprendimą.

83

Jei, nepaisant to, Teisingumo Teismas nuspręstų, jog skundžiami sprendimai nepakankamai motyvuoti, jis galėtų patvirtinti jų rezoliucines dalis, papildydamas šiuos motyvus.

84

Iš tiesų į klausimą, ar PPO susitarimais gali remtis žalą patyrusi proceso šalis tam, kad užginčytų Bendrijos teisės aktų galiojimą tuo atveju, kai GST sprendimu buvo nustatytas šių teisės aktų prieštaravimas minėtiems susitarimams ir numatytas terminas šiuos aktus suderinti su minėtu sprendimu yra pasibaigęs, Teisingumo Teismas 2005 m. kovo 1 d. Sprendime Van Parys (C-377/02, Rink. p. I-1465) atsakė neigiamai.

85

Bet koks skirtumas tarp Bendrijos veiksmų teisėtumo kontrolės, siekiant jų paskelbimo negaliojančiais, ir kontrolės, siekiant žalos atlyginimo, šiuo atveju nesvarbus. Be to, žalos atlyginimas pramonei, kuriai turėjo įtakos sustabdymą numatančios priemonės, atitinkančios PPO susitarimus, pakenktų nuolaidų pusiausvyros atkūrimui, kuriam yra skirtos šios priemonės, ir abipusiškumui.

86

Ispanijos Karalystė taip pat mano, kad skundžiami sprendimai nepažeidžia pareigos motyvuoti. Iš teisų Pirmosios instancijos teismas sprendimų FIAMM 100 punkte ir Fedon 93 punkte paminėjo FIAMM ir Fedon teiginį dėl GST sprendimo tiesioginio poveikio, o sprendimo FIAMM 116–150 punktuose ir sprendimo Fedon 109–143 punktuose paneigė šį teiginį išnagrinėdamas klausimą, ar tokio sprendimo egzistavimas leidžia Bendrijos teismui kontroliuoti Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumą PPO taisyklių atžvilgu.

87

Be to, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad šiuo atvejų neįmanoma vykdyti tokios kontrolės. Konkrečiai kalbant, pavojus, kad Bendrijai bus reiškiami ieškiniai dėl atsakomybės, susilpnintų jos pozicijas ir neleistų jai numatyti galimybės išnaudoti visus ginčo sprendimo būdus, įskaitant ir galimą priešingos šalies atsakomųjų priemonų priėmimą bei vėlesnę bendro sprendimo paiešką.

88

Be to, teisiškai neleidžiama daryti skirtumo tarp Bendrijos veiksmų kontrolės panaikinimo arba žalos atlyginimo tikslu, nes tokios kontrolės kriterijai yra nekintantys ir negali priklausyti nuo to, ar egzistuoja žala, arba nuo momento, kada pranešama apie ją.

89

Pirmiausia reikia priminti, kaip tai padarė generalinis advokatas išvados 20 punkte, kad, nepaisant to, jog pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu, remiantis jo pavadinimu, siekiama pažymėti skundžiamų sprendimų nemotyvavimą, skundo turinio analizė parodė, kad jame taip pat iš esmės skundžiamos šiuose sprendimuose padarytos išvados, ir su šiais skundais iš esmės buvo susiję šalių ginčai ir per rašytinę proceso dalį, ir per posėdį. Taip pat sprendžiant dėl pirmojo pagrindo reikia išskirti dvi jo dalis, susijusias, pirma, su skundžiamų sprendimu nemotyvavimu ir, antra, su Pirmosios instancijos teismo padaryta teisės klaida, susijusia su Bendrijos atsakomybės dėl neteisėtų jos institucijų veiksmų galimo atsiradimo sąlygomis.

90

Klausimas, ar Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimas yra prieštaringas, ar nepakankamas, yra teisės klausimas ir gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą (žr., pavyzdžiui, 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, C-404/04 P, 90 punktą).

91

Tačiau šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus, kaip Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, neturėtų būti aiškinama taip, jog pastarasis privalo detaliai atsakyti į kiekvieną ieškovo nurodytą argumentą, ypač jei argumentas nėra pakankamai aiškus bei tikslus (žr., be kita ko, 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, C-274/99 P, Rink. p. I-1611, 121 punktą; 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-197/99 P, Rink. p. I-8461, 81 punktą ir minėto sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją 90 punktą).

92

Tačiau FIAMM ir Fedon Pirmosios instancijos teismui pateiktų ieškinių nagrinėjimas pirmiausia parodo, kad šių ieškinių dalyse, kur siekiama įrodyti Bendrijos padarytą PPO susitarimų pažeidimą ar galimybę juo remtis, nėra teiginio, susijusio su 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimo galimu tiesioginiu poveikiu. Iš tiesų šis teiginys yra ieškinių dalyje, kurioje siekiama įrodyti, kad aukštesnio lygio teisės taisyklės, kurios tariamai buvo pažeistos ir tarp kurių būtent yra principas pacta sunt servanda ir PPO susitarimai, „skirtos apsaugoti asmenis“, todėl yra įvykdyta viena iš sąlygų, kuria teismo praktika grindžia Bedrijos atsakomybės dėl neteisėtų jos institucijų veiksmų galimybę.

93

Taip pat šis teiginys, remiantis tuo, kas aprašyta, buvo suformuluotas tik kaip alternatyva, nes FIAMM ir Fedon tik tvirtino, kad jei nepripažįstamas PPO susitarimų tiesioginis poveikis ir iš to išplaukiantis asmenis apsaugančios taisyklės pobūdis, jis turi būti pripažįstamas GST sprendimams.

94

Galiausiai šis teiginys, kurį FIAMM išdėstė dviejuose iš 177 punktų susidedančio skundo punktuose, o Fedon – išnašoje, nei šiuose skunduose, nei vėliau pateiktuose FIAMM ir Fedon dublikuose nėra išplėtotas ir nepateikti specialūs argumentai jam pagrįsti.

95

Iš to, kas minėta, išplaukia, kad, priešingai nei tvirtina FIAMM ir Fedon savo apeliaciniuose skunduose šiam klausimui skirtuose labai specifiniuose argumentuose, prisidengdamos prašymu patikrinti skundžiamų spendimų motyvus, savo ieškiniuose Pirmosios instancijos teismui jos aiškiai ir tiksliai, kaip turėjo būti, nenurodė, kad GST sprendimams priskirtas tiesioginis poveikis pateisintų tai, jog šių sprendimų nevykdymas būtų nauja trečia principo, kad negalima remtis PPO susitarimais kontroliuojant antrinės Bendrijos teisės teisėtumą, išimtis. Kaip išplaukia iš Fedon ieškinio ir FIAMM dubliko, šios ieškovės, atvirkščiai, aiškiai remiasi viena iš dviejų tradiciškai taikomų šio principo išimčių, tvirtindamos, kad šiuo atveju Bendrija nurodė, jog ji ketina įgyvendinti konkretų įsipareigojimą pagal GATT.

96

Antra, taip pat reikia priminti, kad pareiga motyvuoti nereikalauja, jog Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir vieną po kito išnagrinėtų visus ginčo šalių argumentus. Motyvavimas gali būti netiesioginis, su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti, dėl kokių priežasčių Pirmosios instancijos teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti savo kontrolę (be kita ko, žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 372 punktą ir 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Komninou ir kt. prieš Komisiją, C-167/06 P, 22 punktą).

97

Tačiau pirmiausia iš sprendimų FIAMM 108 punkto ir Fedon 101 punkto išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė atsakyti į klausimą, ar PPO susitarimai, įskaitant Susitarimą dėl ginčų sprendimo ir jo nuostatas, skirtas GST sprendimams įgyvendinti, proceso šalims suteikia teisę jais remtis teisme tam, kad užginčytų Bendrijos teisės akto galiojimą, „jei GST paskelbė, kad tiek jis, tiek vėliau priimti Bendrijos teisės aktai tam, kad užtikrintų jo atitiktį ginčijamoms PPO taisyklėms, buvo nesuderinami su pastarosiomis“.

98

Tik po to, taip pat remdamasis taip apibrėžtais „PPO susitarimais“, Pirmosios instancijos teismas sprendimo FIAMM 110–112 punktuose ir sprendimo Fedon 103–105 punktuose pabrėžė, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką ir dėl jo primintų motyvų šie susitarimai iš esmės nepriklauso teisės aktams, pagal kuriuos Bendrijos teismai kontroliuoja Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumą

99

Galiausiai reikia pažymėti, kad skundžiami sprendimai plačiai išaiškina teisinį poveikį, kuris gali būti priskirtas GST sprendimui, ypač kai sprendimui įgyvendinti skirtas laikas pasibaigia.

100

Nors iš tikrųjų šie paaiškinimai yra skundžiamų sprendimų dalyse, kuriose Pirmosios instancijos teismas nagrinėja, ar šiuo atveju principo, kad privatūs asmenys negali remtis PPO susitarimais, viena iš dviejų tradiciškai teismo praktikos pripažįstamų išimčių yra taikytina, neginčytina, kad Pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu netiesiogiai, bet neabejotinai aiškiai atsako į specialius argumentus, kurių, remiantis apeliaciniais skundais, jis nėra išnagrinėjęs.

101

Konkrečiai kalbant, iš sprendimo FIAMM 129–131 punktų ir sprendimo Fedon 122–124 punktų išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs svarbias Susitarimo nuostatas, nusprendė, jog nors pasibaigė Bendrijai nustatytas laikotarpis suderinti bananų importo režimą su 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimu, visi Susitarimo siūlomi ginčų sprendimo būdai nebuvo panaudoti. Taip pat Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nusprendė, kad institucijų atsakovių veiksmų teisėtumo kontrolė galėtų susilpninti Bendrijos derybininkų padėtį ieškant visoms pusėms priimtino ginčo sprendimo, kuris neprieštarautų PPO taisyklėms, o galbūt atimtų iš susitariančiųjų šalių įstatymų leidžiamųjų ar vykdomųjų institucijų galimybę, kurią joms suteikia Susitarimo 22 straipsnis, rasti bendrą, nors ir laikiną, sprendimą.

102

Be to, reikia pabrėžti, kad sprendimų FIAMM 132 punkte ir Fedon 125 punkte Pirmosios instancijos teismas užbaigė savo analizę šiuo klausimu nuspręsdamas, jog ieškovės iš Susitarimo 21 ir 22 straipsnio padarė klaidingą išvadą, kad PPO narys turi pareigą per nustatytą laikotarpį įvykdyti PPO organų rekomendacijas ir sprendimus, ir jos klaidingai teigė, jog GST sprendimai yra priverstinai vykdytini, nebent susitariančiosios šalys tam vienbalsiai prieštarauja.

103

Taip nuspręsdamas Pirmosios instancijos teismas bent jau netiesiogiai pareiškė nuomonę dėl ieškovių teiginio, kad tokioms rekomendacijoms ir tokiems sprendimams, pasibaigus jiems įgyvendinti skirtam laikotarpiui, turi būti priskiriamas tiesioginis poveikis.

104

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad skundžiamų sprendimų motyvai pakankamai atitinka ieškovių argumentus pirmojoje instancijoje ir leidžia Teisingumo Teismui vykdyti teisminę kontrolę, taigi pagrindo pirmoji dalis turi būti pripažinta nepagrįsta.

105

Kalbant apie pirmojo pagrindo antrą dalį dėl teisės klaidos, susijusios su atsakomybės dėl neteisėtų Bendrijos veiksmų atsiradimo sąlygų, reikia pabrėžti tai, kas išdėstyta toliau.

106

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš EB 288 straipsnio antrosios pastraipos išplaukia, kad deliktinės Bendrijos atsakomybės atsiradimas ir teisės į patirtos žalos atlyginimą įgyvendinimas priklauso nuo visų sąlygų, susijusių su institucijų veiksmų neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos egzistavimu, įvykdymo (žr., be kita ko, 1982 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Oleifici Mediterranei prieš EEB, 26/81, Rink. p. 3057, 16 punktą ir 1994 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo KYDEP prieš Tarybą ir Komisiją, C-146/91, Rink. p. I-4199, 19 punktą).

107

Šioje byloje ieškovės, paremdamos savo prašymus dėl žalos atlyginimo Pirmosios instancijos teisme, iš esmės tvirtino, kad Bendrijos institucijų veiksmai, t. y. Bendrijos teisės aktų nesuderinimas su PPO susitarimais per Bendrijai nustatytą pagrįstą terminą po to, kai GST sprendimu buvo konstatuotas šių teisės aktų prieštaravimas šiems susitarimams, buvo neteisėti ir todėl klaidingi.

108

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrijos susitarimo su trečiosiomis valstybėmis nuostatų poveikis Bendrijoje negali būti nustatomas neatsižvelgiant į aptariamų nuostatų tarptautinę kilmę. Pagal tarptautinės teisės principus derėtis dėl tokio susitarimo ir jį sudaryti kompetentingos Bendrijos institucijos gali laisvai susitarti su atitinkamomis trečiosiomis valstybėmis, kokį poveikį šio susitarimo nuostatos turės susitariančiųjų šalių vidaus tvarkai. Jei šis klausimas aiškiai neaptartas susitarime, kompetentingas teismas, būtent Teisingumo Teismas pagal EB Sutartyje nustatytą jurisdikciją, turi jį išspresti taip pat, kaip bet kurį kitą aiškinimo klausimą, susijusį su aptariamo susitarimo taikymu Bendrijoje (žr., be kita ko, 1982 m. spalio 26 d. Sprendimo Kupferberg, 104/81, Rink. p. 3641, 17 punktą ir minėto sprendimo Portugalija prieš Tarybą 34 punktą), remdamasis būtent šio susitarimo prasme, bedra struktūra ar tekstu (šiuo klausimu žr. 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš Tarybą, C-280/93, Rink. p. I-4973, 110 punktą).

109

Konkrečiai Teisingumo Teismui, remiantis minėtais kriterijais, reikia nustatyti, ar tarptautinis susitarimas Bendrijos teisės subjektams suteikia teisę jais remtis teisme tam, kad užginčytų Bendrijos teisės akto galiojimą (žr. dėl 1947 m. GATT 1972 m. gruodžio 12 d. Sprendimo International Fruit Company ir kt., 21/72–24/72, Rink. p. 1219, 19 punktą).

110

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad jis gali nagrinėti Bendrijos antrinės teisės akto galiojimą tarptautinės sutarties atžvilgiu tik tuo atveju, kai tam neprieštarauja šios sutarties pobūdis ir bendra struktūra ir kai jos nuostatų turinys yra besąlygiškas ir pakankamai tikslus (žr., be kita, ko 2008 m. birželio 3 d. Sprendimo Intertanko ir kt., C-308/06, Rink. p. I-4057, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

111

Konkrečiai kalbant apie PPO susitarimus, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, atsižvelgiant į jų pobūdį ir bendrą struktūrą, jie iš esmės nepriskiriami normoms, kurių pagrindu Teisingumo Teismas vykdo Bendrijos institucijų aktų teisėtumo kontrolę (be kita ko, žr. minėto sprendimo Portugalija prieš Tarybą 47 punktą; minėto sprendimo Biret International prieš Tarybą 52 punktą ir minėto sprendimo Van Parys 39 punktą).

112

Tik tuo atveju, kai Bendrija ketina įgyvendinti prisiimtą konkretų įsipareigojimą PPO, arba tuo atveju, kai Bendrijos akte aiškiai daroma nuoroda į konkrečias PPO susitarimų nuostatas, Teisingumo Teismas gali vykdyti nagrinėjamo Bendrijos teisės akto teisėtumo kontrolę, remdamasis PPO taisyklėmis (žr. minėto sprendimo Biret International prieš Tarybą 53 punktą; taip pat minėto sprendimo Van Parys 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

113

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog bendru bananų rinkos organizavimu, nustatytu Reglamentu Nr. 404/93 ir vėliau iš dalies pakeistu, Bendrijos teisės sistemoje nesiekiama užtikrinti pagal GATT prisiimto konkretaus įsipareigojimo įgyvendinimo ir jis aiškiai nenurodo jo nuostatų (minėtos nutarties OGT Fruchthandelsgesellschaft 28 punktas).

114

Konkrečiai kalbant apie Reglamentą Nr. 1637/98 ir jam įgyvendinti skirtus reglamentus, minėto sprendimo Van Parys 52 punkte Teisingumo Teismas pabrėžė, kad šie reglamentai aiškiai nenurodo PPO susitarimų nuostatų.

115

Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad po 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimo priėmimo įsipareigodama laikytis PPO taisyklių, būtent – 1994 m. GATT I straipsnio 1 dalies ir XIII straipsnio, Bendrija nesiekė prisiimti konkretaus įsipareigojimo PPO, galinčio pateisinti negalėjimo remtis PPO taisyklėmis Bendrijos teisme išimtį ir leidžiančio šiam teismui vykdyti Reglamento Nr. 1637/98 ir jam įgyvendinti skirtų reglamentų teisėtumo kontrolę remiantis šiomis taisyklėmis (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Van Parys 41 ir 52 punktą).

116

Reikia priminti, kad šiuo klausimu lemiamas elementas yra tas, jog ginčų, susijusių su PPO teise, sprendimas iš dalies pagrįstas susitariančiųjų šalių derybomis. Aišku, kad neteisėtų priemonių atšaukimas yra šios teisės rekomenduojamas sprendimas, bet ji leidžia priimti ir kitus sprendimus (minėto sprendimo Omega Air ir kt. 89 punktas).

117

Minėto sprendimo Van Parys 51 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad GST skirto termino įgyvendinti jos 1997 m. rugsėjo 25 d. Sprendimą pabaiga nereiškia, jog Bendrija išnaudojo Susitarime numatytas galimybes surasti ginčo su kitomis šalimis sprendimą. Tokiomis aplinkybėmis reikalavimas Bendrijos teismui kontroliuoti atitinkamų Bendrijos priemonių teisėtumą PPO taisyklių atžvilgiu vien dėl to, kad baigėsi šis terminas, galėtų susilpninti Bendrijos poziciją, siekiant surasti abiem ginčo pusėms priimtiną ir su šiomis taisyklėmis suderinamą sprendimą.

118

Remdamasis 2001 m. balandžio 11 d. susitarimo memorandumu, sudarytu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Teisingumo Teismas konkrečiai pabrėžė, jog tokiai išdavai, kad Bendrija siekė įsipareigojimus pagal PPO susitarimus suderinti su AKR valstybėms prisiimtais įsipareigojimais bei su nuo bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo neatsiejamais reikalavimais, galėtų kilti pavojus, jeigu Bendrijos teismui būtų suteikta galimybė kontroliuoti nagrinėjamų Bendrijos priemonių teisėtumą PPO taisyklių atžvilgiu pasibaigus pagrįstam terminui, kurį skyrė GST (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Van Parys 49 ir 50 punktus).

119

Be to, Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad pripažinus, jog Bendrijos teismas turi tiesioginę užduotį užtikrinti Bendrijos teisės atitiktį PPO taisyklėms, iš Bendrijos teisės aktų leidybos ir vykdomųjų institucijų būtų atimama diskrecija, kuria naudojasi panašios Bendrijos prekybos partnerių institucijos. Nustatyta, kad kai kurios susitariančiosios šalys, tarp kurių – svarbiausi Bendrijos prekybos partneriai – iš PPO susitarimų dalyko ir tikslo aiškiai padarė išvadą, kad šie susitarimai nepriskiriami normoms, kurių atžvilgiu jų teisminės institucijos kontroliuoja jų vidaus teisės taisyklių teisėtumą. Tokio abipusiškumo nebuvimas, jeigu jis būtų priimtinas, galėtų pažeisti pusiausvyrą taikant PPO taisykles (minėto sprendimo Van Parys 53 punktas).

120

Kaip išplaukia iš Teisingumo Teismo praktikos, taip pat nereikia atskirti šių įvairių požiūrių pagal tai, ar Bendrijos veiksmų teisėtumo kontrolė turi būti atliekama procese dėl panaikinimo, ar siekiant priimti sprendimą dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo (šiuo klausimu dėl laikotarpio iki pagrįsto termino, skirto įgyvendinti GST sprendimą, pabaigos žr. minėto sprendimo Biret International prieš Tarybą 62 punktą).

121

Pirma, kaip pabrėžė Teisingumo Teismas, ieškinių dėl žalos atlyginimo pareiškimo perspektyva gali kliudyti vykdyti teisėkūrą kiekvieną kartą, kai dėl bendrojo intereso priimamos norminės priemonės, galinčios turėti įtakos privačių asmenų interesams (1978 m. gegužės 25 d. Sprendimo Bayerische HNL Vermehrungsbetriebe ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 83/76 ir 94/76, 4/77, 15/77 ir 40/77, Rink. p. 1209, 5 punktas ir 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C-46/93 ir C-48/93, Rink. p. I-1029, 45 punktas).

122

Antra, bet koks Bendrijos teismo konstatavimas, kad Bendrijos aktas yra neteisėtas, net atliktas nevykdant EB 230 straipsnyje numatytos jurisdikcijos panaikinti priemones, gali turėti pasekmių aptariamą aktą priėmusios institucijos veiksmams.

123

Todėl pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kai pagal EB 234 straipsnį pradėtame procese Teisingumo Teismas nusprendžia, kad vienos Bendrijos institucijos priimtas aktas yra neteisėtas, jo sprendimo teisinė pasekmė yra kompetentingų Bendrijos institucijų pareiga imtis priemonių nustatytam neteisėtumui panaikinti; tokiu atveju EB 233 straipsnyje nustatyta pareiga priėmus sprendimą dėl panaikinimo taikoma pagal analogiją (be kita ko, žr. 2007 m. lapkričio 8 d. Nutarties Fratelli Martini ir Cargill, C-421/06, 52 punktą ir joje nurodytą teismo praktiką).

124

Tačiau niekas a priori neleidžia nuspręsti, kad kitokia situacija turėtų būti esant sprendimui byloje dėl žalos atlyginimo, kuriame konstatuotas Bendrijos veikimo ar neveikimo neteisėtumas. Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 49 punkte, jei Bendrijos teismas nustato neteisėtumą, net nagrinėdamas skundą dėl žalos atlyginmo, tai turi res judicata galią ir todėl įpareigoja atitinkamą instituciją priimti būtinas priemones konstatuotam neteisėtumui panaikinti.

125

Kalbant apie skirtumą, kurį ieškovės siekia nustatyti tarp PPO susitarimų taisyklių, nustatančių su materialine teise susijusias pareigas, „tiesioginio poveikio“ ir GST sprendimo „tiesioginio poveikio“, tvirtindamos, kad proceso šalys turi turėti teisę prašyti Bendrijos teismo patikrinti Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumą GST aprendimo atžvilgiu, jei tokia kontrolė negalima PPO taisyklių, kurių pažeidimas buvo konstatuotas šiame sprendime, atžvilgiu, reikia pateikti šį paaiškinimą.

126

Net jei Teisingumo Teismas dar neturėjo progos pareikšti nuomonę dėl šio skirtumo, iš minėtos teismo praktikos neabejotinai išplaukia, kad tokio skirtumo negali būti.

127

Iš tiesų nuspręsdamas, kad PPO taisyklėmis, kurių pažeidimas buvo konstatuotas GST sprendime, nepaisant šiam sprendimui įgyvendinti nustatyto termino pabaigos, negalima remtis Bendrijos teisme siekiant, kad pastarasis kontroliuotų Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumą šių taisyklių atžvilgiu, Teisingumo Teismas, be abejonės, atmetė šios kontrolės paties GST sprendimo pagrindu galimybę.

128

GST sprendimas, kurio vienintelis tikslas išdėstyti nuomonę dėl PPO nario veiksmų suderinamumo su jo prisiimtais įsipareigojimais šiuo klausimu, iš esmės neturėtų būti atskirtas nuo tokius įsipareigojimus numatančių materialinės teisės taisyklių, kuriomis remiantis atliekama ši kontrolė, bent jau kai reikia nuspręsti, ar šių taisyklių, ar sprendimo nepaisymu galima remtis Bendrijos teisme Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumo kontrolės tikslais.

129

Kaip ir pačios PPO susitarimuose nustatytos materialinės teisės taisyklės, taip ir jų nesilaikymą konstatavusi GST rekomendacija ar sprendimas, nepaisant šios rekomendacijos ar sprendimo teisinio poveikio, negali privatiems asmenims sukurti teisių jais remtis Bendrijos teisme Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumo kontrolės tikslais.

130

Pirma, iš tiesų, kaip išplaukia iš šio sprendimo 113–124 punktų, svarstymai, susiję su PPO susitarimų pobūdžiu ir jiems būdingu abipusiškumu bei lankstumu, išlieka priėmus tokį sprendimą ar rekomendaciją ir pasibaigus jiems įgyvendinti skirtam pagrįstam terminui. Konkrečiai kalbant, Bendrijos institucijos savo prekybos partnerių atžvilgiu išlaiko diskreciją ir teisę derėtis, siekdamos priimti šį sprendimą ar rekomendaciją įgyvendinančias priemones, ir ši diskrecija turi būti išsaugota.

131

Antra, reikia pabrėžti, kad GST rekomendacijos ir sprendimai, kaip matyti iš Susitarimo 3 straipsnio 2 dalies, negali praplėsti ar susiaurinti atitinkamuose susitarimuose nustatytų teisių ir pareigų. Iš to išplaukia, kad GST sprendimas, konstatuojantis tokios pareigos pažeidimą, negali įpareigoti PPO susitarimų šalies pripažinti privačių asmenų teisės, kurios jie neturėtų pagal šiuos susitarimus nesant tokio sprendimo.

132

Tačiau šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas dėl 1994 m. GATT nuostatų, kurių pažeidimą šiuo atveju konstatavo GST, jau nusprendė, jog šios nuostatos negali sukurti privatiems asmenims teisių, kurias šie, remdamiesi Bendrijos teise, galėtų tiesiogiai įgyvendinti teismuose (šiuo klausimu žr. minėtos nutarties OGT Fruchthandelsgesellschaft 25 ir 26 punktus).

133

Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog, nepaisant GST sprendimui įgyvendinti nustatyto termino pabaigos, esant šioms aplinkybėms, Bendrijos teismas negalėjo atlikti Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumo kontrolės, remdamasis PPO taisyklėmis.

134

Kadangi apeliacinių skundų pirmojo pagrindo abi dalys nepagrįstos, jį reikia atmesti.

135

Antruoju pagrindu FIAMM ir Fedon tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jų prašymus dėl atsakomybės nesant Bendrijos kaltės, nuspręsdamas, kad jų patirta žala nebuvo neįprasta, pateikė nelogišką pagrindimą ir pažeidė kai kuriuos teismo praktikoje nusistovėjusius principus.

136

Skundžiamais sprendimais Pirmosios instancijos teismas būtent neatsižvelgė į dvigubą reikalavimą, pagal kurį tam, kad žala būtų laikoma įprasta, ji turi būti prognozuojama ir būdinga aptariamo sektoriaus veiklai.

137

Iš tiesų, FIAMM ir Fedon teigimu, trečiosios valstybės po ginčo bananų sektoriuje nustatytų muitų sankcijų pramoninių akumuliatorių ar akinių dėklų sektoriuje sukelta žala nėra būdinga pastariesiems dviem sektoriams, ir tai patvirtina Susitarimo 22 straipsnio 3 dalies a punktas. Juo labiau tokia žala yra neprognozuojama dėl jos naujo baudžiamojo pobūdžio ir dėl to, kad GATT ir PPO istorijoje bei Bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiuose nebuvo tokio precedento.

138

Pirmosios instancijos teismo pagrindimas, pagal kurį dėl to, jog Susitarimo 22 straipsnio 3 dalis leidžia priimti atsakomąsias priemones, atsiradusi žala nebuvo neįprasta, yra prieštaringas. Laikantis nuomonės, kad žala įprasta, nes ji yra akto, kurį leidžia taikytina teisė, pasekmė, iš tiesų paneigiama galimybė, kad dėl teisėtu aktu padarytos žalos gali kilti atsakomybė, nors tokia galimybė pripažįstama skundžiamuose sprendimuose.

139

Taryba teigia, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog tariama žala atsiranda iš įprastos rizikos, kurią turi prisiimti eksportuotojas dabartinėje pasaulinės prekybos organizavimo padėtyje.

140

Tačiau ji ginčija kai kuriuos skundžiamų sprendimų motyvus ir Teisingumo Teismo prašo arba šiais klausimais juos pakeisti, arba priimant sprendimus dėl jos šiuo atžvilgiu pateiktų priešpriešinių apeliacinių skundų iš dalies panaikinti šiuos sprendimus.

141

Pirma, kadangi vos pusės valstybių narių teisės sistemų numato (labai apribotą) galimybę gauti kompensaciją už teisėtais vadžios institucijos veiksmais padarytą žalą, Taryba ginčija sprendimų FIAMM 160 punkte ir Fedon 153 punkte esantį teiginį, pagal kurį egzistuoja bendras visoms valstybėms narėms principas, leidžiantis iškelti klausimą dėl Bendrijos atsakomybės, nesant neteisėtų jos institucijų veiksmų.

142

Net padarius prielaidą, kad toks principas galėtų būti nustatytas, Pirmosios instancijos teismas bet kuriuo atveju neteisingai nusprendė, jog jį galima taikyti tokioje byloje kaip ši, nes būtent:

143

Antra, skundžiamuose sprendimuose neteisingai nuspręsta, kad egzistavo tikra žala, nors FIAMM ir Fedon iš tiesų neįrodė nei tokios žalos egzistavimo, nei apimties, nei tikslios sumos.

144

Trečia, kalbant apie priežastinį ryšį, pažymėtina, jog Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į reikalavimą, kad žala turi pakankamai tiesiogiai atsirasti dėl atitinkamų institucijų veiksmų. Iš tiesų savaime nebuvo ryšio tarp 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimo ir aptariamo papildomo muito nustatymo, nes Jungtinių Amerikos Valstijų institucijos, remdamosi savo diskrecija, nustatė jo taikymo principą, apmokestinamus produktus ir muito tarifą, nors galėjo sutikti su Bendrijos siūloma kompensacija.

145

Komisija taip pat mano, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamuose sprendimuose teisingai nusprendė, jog nebuvo neįprastos žalos. Tam, kad žala būtų laikoma įprasta, nebūtina reikalauti, jog jos atsiradimo rizika būtų būdinga ūkio subjekto veiklos sektoriui. Dalyvavimas tarptautinėje prekyboje, neatsižvelgiant į produkto rinką, apima riziką, kad importuojanti šalis dėl įvairiausių priežasčių gali priimti sprendimus, turinčius įtakos prekybai.

146

Tačiau Komisija, prašydama atmesti antrą apeliacinių skundų pagrindą, kaip ir Taryba, teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė įvairių teisės klaidų, susijusių su Bendrijos atsakomybės nesant neteisėtų jos institucijos veiksmų problematika. Kadangi, nepaisant to, skundžiamų sprendimų rezoliucinės dalys yra pagrįstos, ji prašo Teisingumo Teismo pakeisti motyvus šiuo klausimu.

147

Pirma, kalbant apie patį tokios atsakomybės principo egzistavimo patvirtinimą, Pirmosios instancijos teismas, Komisijos teigimu, negalėjo įtvirtinti tokios svarbios naujovės, remdamasis tik miglotais motyvais, esančiais sprendimų FIAMM 159 punkte ir Fedon 152 punkte.

148

Iš tiesų šio principo niekada nepripažino teismo praktika, kuri sistemiškai palikdavo šį klausimą neatsakytą, tik numatydama galimas nuorodas ir nenustatydama jokių sąlygų, sričių ir atvejų, kada ši atsakomybė galėtų atsirasti.

149

Be to, Pirmosios instancijos teismas, sprendimų FIAMM 160 punkte ir Fedon 153 punkte nustatydamas tokiai atsakomybei taikomas sąlygas, netiesiogiai, bet neabejotinai nusprendė, kad šis atsakomybės principas taikomas tokiu atveju, kaip šioje byloje, nepatikrinęs, ar tokia išvada pateisinama bendrais valstybių narių teisės sistemoms būdingais principais.

150

Konkrečiai kalbant, Pirmosios instancijos teismas nesukoncentravo savo tyrimo į viešosios valdžios atsakomybę, kylančią iš teisės aktų leidimo veiklos, bet, atvirkščiai, sprendimų FIAMM 159 punkte ir Fedon 152 punkte bendrai pasirėmė galimybe gauti kompensaciją iš sukėlusio žalą asmens, nesant jo kaltės.

151

Tačiau 25 valstybių narių teisės sistemų analizė parodė, kad, priešingai nei ekspropriacijos visuomenės interesais arba žalos, atsiradusios dėl valstybės pavojingos veiklos ar dėl ypatingo ryšio tarp jos ir aukos, atlyginimo atvejais, kurie šiuo atveju nėra svarbūs, daugelio valstybių teisėje yra nežinoma pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėtu valstybės aktu, įgyvendinant, pavyzdžiui, solidarumo ar lygybės sumetimais suteiktą didelę diskreciją. Nors tokios rūšies atsakomybė esant išskirtinėms aplinkybėms sutinkama kai kurių kitų valstybių teisės sistemose, paprastai ji apsiriboja tik administraciniais aktais, išskyrus Prancūzijos teisę, kuri vienintelė aiškiai numato šią atsakomybės rūšį teisės aktų leidimo veiklos atžvilgiu, jei žala yra neįprasta, specifinė, didelė ir tiesioginė, įstatymų leidėjas nesiekia bendrojo intereso ir jei jis neatmetė žalos atlyginimo principo.

152

Be to, Prancūzijos teisės principas negali būti perkeltas į Bendrijos teisės sistemą. Iš tiesų šio principo pagrindas yra aplinkybė, kad Prancūzijoje Conseil d’État (Valtybės taryba) negali atlikti įstatymų konstitucinės kontrolės, o Bendrijos teisės sistema savo ruožtu numato teisės aktų teisėtumo kontrolę remiantis Sutartimi ir pagrindiniais principais, taip pat galimybę iškelti klausimą dėl Bendrijos atsakomybės pažeidus šiuos aukštesnio lygio teisės aktus.

153

Antra, Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamuose srendimuose nusprendęs, jog egzistuoja reali ir tikra žala, iškraipė jos argumentus, būtent nepatikrino šios žalos realaus ir tikro pobūdžio ir pažeidė principus, nustatančius įrodinėjimo pareigą.

154

Trečia, Komisija dėl analagiškų Tarybos pateiktoms priežasčių tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas suklydo teisiškai kvalifikuodamas faktines aplinkybes ir nuspręsdamas, kad šioje byloje sąlygos, susijusios su priežastiniu ryšiu, buvo įvykdytos.

155

Ispanijos Karalystė taip pat prašo atmesti antrą apeliacinių skundų pagrindą. Kaip rodo praktika, aplinkybė, jog buvo nustatytos atsakomosios priemonės PPO srityje, įskaitant ir sektorius, nesusijusius su ginču, nėra neprognozuojama ar neįprasta.

156

Be to, Ispanijos Karalystė priešpriešiniu apeliaciniu skundu, kurį ji pateikė byloje C-120/06 P ir savo įstojimo į bylą paaiškinime byloje C-121/06 P, prašo panaikinti skundžiamus sprendimus tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Bendrijos teisė kaip bendrą valstybėms narėms būdingą principą numato atsakomybės dėl teisėto akto sistemą. Be to, Pirmosios instancijos teismas, šiam principui priskirdamas tokią plačią taikymo sritį, kokia išplaukia iš sprendimų FIAMM 160 punkte ir Fedon 153 punkte nustatytų sąlygų, neatsižvelgė į išvadas, kurias jis pats padarė sprendimų FIAMM 159 punkte ir Fedon 152 punkte.

157

Pripažinus Bendrijos atsakomybės dėl neveikimo teisės aktų leidimo srityje galimybę, nepaisant to, kad žalą patyręs asmuo negalėtų remtis jokia taisykle, įpareigojančia Bendriją veikti, būtų pažeistas abipusiškumo principas, kuriuo Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atmesdamas atsakomybės dėl neteisėtų veiksmų galimybę.

158

Pastabose dėl Ispanijos Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimo Fedon teigia, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog atsakomybės dėl Bendrijos institucijų teisėtų veiksmų principas buvo nustatytas ir apibrėžtas nusistovėjusioje teismo praktikoje, kaip tai priminė Teisingumo Teismas minėtame sprendime Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją.

159

EB 288 straipsnio antroji pastraipa, kuria siekiama užtikrinti pagrindinį teisinės valstybės principą ir apsaugoti privačius asmenis, visų pirma, jų teisę į nuosavybę ir teisę verstis ekonomine veikla, atsižvelgiant į Bendrijos teisės sistemos liberalią orientaciją, turi būti aiškinama palankiai liberaliausiems principams, apibūdinantiems valstybių narių teisės sistemas. Be to, Sąjungoje, sudarytoje iš 25 valstybių narių, ši nuostata turi būti aiškinama lanksčiai tam, kad netaptų netaikytina. Vis dėlto šioje byloje į naujų valstybių narių teisės sistemas nereikia atsižvelgti, nes atitinkama plėtra įvyko vėliau nei šios bylos faktinės aplinkybės.

160

Ispanijos Karalystės prieštaravimas, kad skundžiamus veiksmus sudaro neveikimas, yra nepriimtinas, nes nebuvo pareikštas pirmojoje instancijoje. Bet kuriuo atveju Bendrijos atsakomybė gali kilti ir dėl institucijų veikimo, ir dėl neveikimo.

161

Pirmuoju savo atitinkamų priešpriešinių apeliacinių skundų pagrindu Taryba prašo panaikinti sprendimus FIAMM ir Fedon, o Ispanijos Karalystė – sprendimą FIAMM, nes Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų, pripažindamas Bendrijos atsakomybės principą nesant neteisėtais jos institucijų veiksmais ar bet kuriuo atveju nuspręsdamas, kad toks principas taikomas egzistuojant tokiems veiksmams, kokie nagrinėjami šioje byloje. Komisija, nepateikusi priešpriešinio apeliacinio skundo, Teisingumo Teismo prašo palikti galioti skundžiamų sprendimų rezoliucines dalis, bet pakeisti motyvus šiuo klausimu.

162

Kadangi skundais ginčijamas atsakomybės sistemos, kurią taiko skundžiami sprendimai, egzistavimas ar jos taikymas, juos reikia išnagrinėti pirmiausia.

163

Iš tiesų reikia priminti, kad jei nurodyta teisės klaida tikrai būtų padaryta, nereikėtų priimti sprendimo nei dėl pagrindinių apeliacinių skundų antrojo pagrindo, susijusio su atsiradusios žalos neįprastu pobūdžiu, nei dėl dviejų kitų priešpriešinių apeliacinių skundų pagrindų, kurių pirmasis susijęs su žalos tikro pobūdžio nebuvimu, o antrasis – su priežastinio ryšio nebuvimu, nes atsakomybės sistema, su kuria siejamos šios trys sąlygos, neegzistuotų ar nebūtų taikoma.

164

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, primintą šio sprendimo 106 punkte, iš EB 288 straipsnio antrosios pastraipos išplaukia, jog deliktinė Bendrijos atsakomybė ir teisė į patirtos žalos atlyginimą priklauso nuo visų salygų, susijusių su neteisėtais institucijų veiksmais, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir tariamos žalos egzistavimu, įvykdymo.

165

Teisingumo Teismas taip pat ne kartą yra priminęs, kad ši atsakomybė negali atsirasti neįvykdžius visų sąlygų, kuriomis pagrįsta pareiga atlyginti žalą, apibrėžta EB 288 straipsnio antrojoje pastraipoje (minėto sprendimo Oleifici Mediterranei prieš EEB 17 punktas).

166

Teisingumo Teismas nutarė, kad jei Bendrijos teismas nusprendžia, jog nėra institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo, t. y. pirmoji Bendrijos deliktinės atsakomybės sąlyga pagal EB 288 straipsnio atrąją pastraipą nėra įvykdyta, jis gali atmesti visą ieškinį, nenagrinėdamas kitų šios atsakomybės sąlygų, t. y. žalos realumo ir priežastinio ryšio tarp institucijų veiksmų ir nurodytos žalos egzistavimo (žr., be kita ko, minėto sprendimo KYDEP prieš Tarybą ir Komisiją 80 ir 81 punktus).

167

Teisingumo Teismo praktika, pagal EB 288 straipsnio antrąją pastraipą įtvirtinanti Bendrijos deliktinės atsakomybės sistemos dėl neteisėtų jos institucijų veiksmų egzistavimą ir šios sitemos taikymo sąlygas, yra tvirtai nusistovėjusi. Tačiau taip nėra deliktinės Bendrijos atsakomybės nesant neteisėtų veiksmų atveju.

168

Priešingai nei Pirmosios instancijos teismas tvirtino skundžiamuose sprendimuose, iš ankstesnės nei šie sprendimai teismo praktikos nematyti, kad Teisingumo Teimas įtvirtino tokios atsakomybės principą.

169

Kaip Teisingumo Teismas priminė, pavyzdžiui, minėto sprendimo Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją 18 punkte, kuriuo remiasi Pirmosios instancijos teismas sprendimų FIAMM 160 punkte ir Fedon 153 punkte, pagal nusitovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas, atvirkščiai, apsiribojo kai kurių sąlygų, kurioms esant gali atsirasti tokia atsakomybė, nustatymu, jei Bendrijos atsakomybės dėl teisėto veikimo principas būtų pripažintas Bendrijos teisėje (pagal analogiją taip pat žr. 1984 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Biovilac prieš EEB, 59/83, Rink. p. 4057, 28 punktą). Tik su šia sąlyga Teisingumo Teismas minėto sprendimo Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją 19 punkte priminė, kad jei tokios atsakomybės principas būtų pripažintas, turėtų būti įvykdytos bent jau trys kumuliacinės sąlygos, kurias sudaro žalos realumas, priežastinio ryšio tarp žalos ir atitinkamo veikimo egzistavimas, taip pat žalos neįprastas ir specifinis pobūdis.

170

Kalbant apie Bendrijos teisėje pripažintą atsakomybės sistemą, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas, primindamas, kad dėl Bendrijos deliktinės ataskomybės už jos institucijų ar tarnautojų, vykdančių savo funkcijas, padarytą žalą EB 288 straipsnio antroji pastraipa daro nuorodą į bendruosius valstybių narių teisės sistemoms būdingus principus, padarė išvadą, kad šiame 288 straipsnyje aiškiai nustatytas Bendrijos deliktinės atsakomybės principas yra tik bendro valstybių narių teisės sistemoms būdingo principo, pagal kurį neteisėtu veikimu ar neveikimu padaryta žala turi būti atlyginta, išraiška (minėto sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame 28 ir 29 punktai).

171

Konkrečiau kalbėdamas apie atsakomybę dėl teisės aktų leidimo veiklos Teisingumo Teismas, be kita ko, labai anksti pažymėjo, kad nors valstybių narių teisės sistemose valdžios įstaigų atsakomybę už norminiais teisės aktais privatiems asmenims padarytą žalą reglamentuojantys principai labai skiriasi kiekvienoje valstybėje narėje, vis dėlto įmanoma konstatuoti, jog tik esant išimtinėms ir specialioms aplinkybėms gali kilti valdžios institucijų atsakomybė už norminius teisės aktus, kurie yra ekonominės politikos pasirinkimo rezultatas (minėto sprendimo Bayerische HNL Vermehrungsbetriebe ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją 5 punktas).

172

Taip pat Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrijos atsakomybė dėl norminio teisės akto, kuris reiškia ekonominės politikos pasirinkimą, atsižvelgiant į EB 288 straipsnio antrąją pastraipą, atsiranda tik esant rimtam aukštesnio lygio teisės taisyklės, apsaugančios privačius asmenis, pažeidimui (žr., be kita ko, 1972 m. birželio 13 d. Sprendimo Compagnie d’approvisionnement, de transport ir de crédit et Grands Moulins de Paris prieš Komisiją, 9/71 ir 11/71, Rink. p. 391, 13 punktą; minėto sprendimo Bayerische HNL Vermehrungsbetriebe ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją 4 punktą; 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Les Grands Moulins de Paris prieš EEB, 50/86, Rink. p. 4833, 8 punktą ir 1990 m. birželio 6 d. Sprendimo AERPO ir kt. prieš Komisiją, C-119/88, Rink. p. I-2189, 18 punktą).

173

Šiuo klausimu jis taip pat pabrėžė, kad teisės taisyklės, kurios pažeidimas turi būti konstatuotas, tikslas – suteikti privatiems asmenims teises (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink. p. I-5291, 41 ir 42 punktus; taip pat 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, C-282/05 P, Rink. p. I-2941, 47 punktą).

174

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad siaurą Bendrijos atsakomybės už jos teisėkūros veiklą sampratą iš tiesų paaiškina tai, kad, pirma, ieškinių dėl žalos atlyginimo perspektyva, galima kiekvieną kartą, kai bendrasis Bendrijos interesas reikalauja imtis teisėkūros priemonių, galinčių pažeisti privačių asmenų interesus, neturi užkirsti kelio teisės aktų leidybos funkcijos vykdymui net ir tose srityse, kuriose egzistuoja teisminė aktų teisėtumo kontrolė, ir, antra, tokiame teisėkūros kontekste, kuriam būdinga didelė diskrecija, būtina Bendrijos politikai įgyvendinti, Bendrijos atsakomybė gali kilti, tik jei atitinkama institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė savo įgaliojimų ribas (būtent žr. minėto sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame 45 punktą).

175

Galiausiai šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors valstybių narių teisės sistemų palyginamasis tyrimas labai anksti leido Teisingumo Teismui padaryti šio sprendimo 170 punkte numatytą išvadą dėl šių teisės sistemų konvergencijos nustatant institucijos atsakomybės esant neteisėtam veikimui ar neveikimui, įskaitant ir teisės aktų leidimą, principą, tai netaikytina galimam atsakomybės esant teisėtam valdžios institucijos vekimui ar neveikimui, ypač jei jis yra teisės aktų leidimo pobūdžio, principo egzistavimui.

176

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad esant dabartiniam Bendrijos teisės vystymosi etapui neegzistuoja atsakomybės sistema, leidžianti nustatyti Bendrijos atsakomybę už jos teisės aktų leidimo kompetencijai priklausančius veiksmus tuo atveju, kai tokių veiksmų galimu prieštaravimu PPO susitarimams negalima remtis Bendrijos teisme.

177

Tačiau reikia priminti, kad šiuo atveju veiksmai, kurie, ieškovių tvirtinimu, sukėlė joms žalą, patenka į bendros rinkos organizavimo kontekstą ir aiškiai priskiriami Bendrijos teisės aktų leidėjo veiklos sričiai.

178

Šiuo klausimu nėra svarbu, ar šie veiksmai turi būti aiškinami kaip teigiamas veikimas, t. y. Reglamentų Nr. 1637/98 ir Nr. 2362/98 priėmimas po 1997 m. rugsėjo 25 d. GST sprendimo, arba kaip neveikimas, t. y. aktų, kurie tinkamai užtikrintų teisingą šio sprendimo įvykdymą, nepriėmimas. Iš tiesų Bendrijos institucijų neveikimas taip pat gali būti priskirtinas prie Bendrijos teisės aktų leidimo funkcijų, ypač ginčuose dėl atsakomybės (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Les Grands Moulins de Paris prieš EEB 9 punktą).

179

Iš to, kas minėta, išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamuose sprendimuose pripažindamas Bendrijos deliktinės atsakomybės dėl teisėtos jos veiklos vykdymo teisės aktų leidimo srityje sistemos egzistavimą, padarė teisės klaidą.

180

Tačiau reikia pateikti du patikslinimus šiuo klausimu.

181

Pirma, reikia pabrėžti, kad šio sprendimo 179 punkte esanti išvada nedaro įtakos didelei Bendrijos teisės aktų leidėjo diskrecijai, kuria jis prireikus gali pasinaudoti vertindamas, ar priimant konkretų teisės aktą yra pateisinama, atsižvelgiant į tam tikrą žalingą poveikį, turintį kilti dėl jo priėmimo, numatyti tam tikrų formų kompensaciją (šiuo klausimu dėl žemės ūkio politikos žr. 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Booker Aquaculture ir Hydro Seafood, C-20/00 ir C-64/00, Rink. p. I-7411, 85 punktą).

182

Antra, reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, jog pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis.

183

Konkrečiai kalbant apie teisę į nuosavybę bei laisvę užsiimti profesine veikla, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas seniai pripažino, kad tai yra bendrieji Bendrijos teisės principai, tačiau pabrėžė, jog jie nėra absoliučios teisės, bet turi būti vertinami atsižvelgiant į jų socialinę funkciją. Todėl jis nusprendė, kad gali būti nustatyti laisvės užsiimti profesine veikla ir naudojimosi teise į nuosavybę apribojimai, ypač bendro rinkos organizavimo srityje, jei šie apribojimai iš tikrųjų atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamų tikslų atžvilgiu nėra neproporcingas bei neleistinas kišimasis, sudarantis grėsmę pačiai garantuojamų teisių esmei (be kita ko, žr. 1989 m. liepos 11 d. Sprendimo Schräder HS Kraftfutter, 265/87, Rink. p. 2237, 15 punktą; minėto sprendimo Vokietija prieš Tarybą 78 punktą ir 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Alessandrini ir kt. prieš Komisiją, C-295/03 P, Rink. p. I-5673, 86 punktą).

184

Iš to išplaukia, kad Bendrijos teisės aktas, dėl kurio taikymo apribojama teisė į nuosavybę ir laisvė verstis profesine veikla, o tai neproporcingai ir netoleruotinai riboja šių teisių esmę, prireikus aiškiai nenumačius žalos atlyginimo, kad būtų išvengta šio ribojimo ar jis būtų kompensuotas, gali sukelti Bendrijos deliktinę atsakomybę.

185

Kalbant apie šios bylos ypatybes, taip pat reikia priminti, jog iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad joks ūkio subjektas negali reikalauti nuosavybės teisės į rinkos dalį, kurią jis turėjo konkrečiu momentu, nes ši rinkos dalis yra ekonomiškai laikina, veikiama aplinkybių pasikeitimo rizikos (šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, minėto sprendimo Vokietija prieš Tarybą 79 punktą ir minėto sprendimo Alessandrini ir kt. prieš Komisiją 88 punktą). Taip pat Teisingumo Teismas pabrėžė, kad nuosavybės teisės ar bendrojo principo, užtikrinančio laisvę verstis profesine veikla, suteiktos garantijos negali būti taikomos vien komercinių interesų ar galimybių apsaugai, nes jų kintantis pobūdis yra ekonominės veiklos esmės dalis (1974 m. gegužės 14 d. Sprendimo Nold prieš Komisiją, 4/73, Rink. p. 491, 14 punktas).

186

Ūkio subjektas, kurio veikla susijusi su eksportu į trečiųjų valstybių rinkas, turi suprasti, kad atitinkamu momentu jo turimai prekybinei padėčiai gali turėti įtakos ir ją keisti įvairios aplinkybės, tarp kurių yra ir Susitarimo 22 straipsnyje aiškiai numatyta galimybė, kad trečiosios valstybės, reaguodamos į prekybos partnerių veiksmus PPO kontekste, priims priemones dėl lengvatų sustabdymo ir laisvai pasirinks, kaip išplaukia iš Susitarimo 22 straipsnio 3 dalies a ir f punktų, prekes, kurioms bus taikomos šios priemonės.

187

Nors iš šio sprendimo 176 ir 179 punktų išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, primintina, kad remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, net jei Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir pažeidžiama Bendrijos teisė, tačiau šio sprendimo rezoliucinė dalis pasirodo pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, apeliacinis skundas turi būti atmestas (žr., pavyzdžiui, 1994 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Finsider prieš Komisiją, C-320/92 P, Rink. p. I-5697, 37 punktą; 1999 m. gruodžio 16 d. Sprendimo CES prieš E, C-150/98 P, Rink. p. I-8877, 17 punktą ir 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, C-210/98 P, Rink. p. I-5843, 58 punktą).

188

Taip yra šiuo atveju. Iš tiesų Teisingumo Teismas konstatavo, kad dabar Bendrijos teisė nenumato sistemos, leidžiančios įgyvendinti Bendrijos atsakomybę dėl pastarosios teisės aktų leidimo veiklos, kai jos galimu prieštaravimu PPO susitarimams negalima remtis Bendrijos teisme. Tačiau ieškovių prašymais atlyginti žalą būtent siekiama iškelti klausimą dėl Bendrijos atsakomybės už tokius veiksmus. Esant šioms aplinkybėms, Pirmosios instancijos teismas galėjo šiuos prašymus tik atmesti, neatsižvelgdamas į ieškovių juos pagrindžiančius argumentus (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Salzgitter prieš Komisiją 59 punktą). Taigi Pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs atmesti ieškovių prašymus šiuo pagrindu, jei nebūtų padaręs teisės klaidos, dėl kurios juos turėjo atmesti dėl kitų priežasčių (pagal analogiją žr. minėtų sprendimų Finsider prieš Komisiją 38 punktą ir CES/E 18 punktą).

189

Iš to išplaukia, kad nors pirmasis pagrindas, paremiantis priešpriešinius apeliacinius skundus, yra pagrįstas, jis neveiksmingas ir todėl turi būti atmestas (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Salzgitter prieš Komisiją 60 punktą).

190

Atsižvelgiant į šio sprendimo 176 punkte pateiktas išvadas ir 163 punkte nurodytus svarstymus nereikia nagrinėti pagrindinių apeliacinių skundų antrojo pagrindo, susijusio su ieškovių tariamai patirtos žalos neįprastu pobūdžiu, ir priešpriešinių skundų antrojo ir trečiojo pagrindų, susijusių su šios žalios tikrumo nebuvimu ir priežastinio ryšio tarp tos pačios žalos ir Bendrijos institucijų veiksmų nebuvimu.

191

Papildomai FIAMM ir Fedon prašo tinkamai atlyginti žalą atsižvelgiant į ilgą proceso pirmojoje instancijoje trukmę.

192

Nurodydama 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Baustahlgewebe prieš Komisiją (C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 26–49 punktai), FIAMM šiuo klausimu teigia, pirma, kad jai byla yra labai finansiškai svarbi, antra, kad fakto klausimai šiuo atveju labai aiškūs, trečia, kad šalių veiksmai neprisidėjo prie proceso vilkinimo, ir, ketvirta, kad Pirmosios instancijos teismas nesusidūrė su ypatingomis aplinkybėmis.

193

Komisija prašo atmesti kaip nepriimtinus FIAMM ir Fedon reikalavimus šiuo klausimu.

194

Kalbant apie Fedon apeliacinį skundą, šį nepriimtinumą pirmiausia patvirtina Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punktas, nes Fedon niekaip nemotyvavo savo prašymo.

195

Kalbant apie du apeliacinius skundus, nepriimtinumas atsiranda ratione materiae. Pirma, kaip išplaukia iš Teisingumo Teismo statuto 57 ir 58 straipsnių, apeliacinis skundas negali numatyti naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmojoje instancijoje. Antra, proceso Pirmosios instancijos teisme trukmė negali būti laikoma procedūros pažeidimu, jei tai neturi įtakos ginčo sprendimui.

196

Galiausiai šis nepriimtinumas pateisnamas ratione personae, nes Bendrijai šiame procese atstovauja Taryba ir Komisija, o ne Teisingumo Teismas, kurio sudėtinė dalis yra Pirmosios instancijos teismas, kuriam šiuo atveju priskirtini veiksmai, dėl kurių atsirado tariama žala.

197

Be to, teisingumu pagrįsta kompensacija, suteikta byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, negali būti šiuo atveju nagrinėjama, nes FIAMM ir Fedon neprivalėjo sumokėti į Bendrijos biudžetą sumos, kuri galėtų būti sumažinta.

198

Galiausiai bet kuriuo atveju proceso Pirmosios instancijos teisme trukmė paaiškinama bylų sudėtingumu, procedūriniais netikėtumais, susijusiais su keliomis bylomis, pradėtomis penkiomis proceso kalbomis, dalyvaujant trims institucijoms ir įstojus vienai šaliai, šių bylų paskyrimu išplėstinei kolegijai, taip pat aplinkybe, kad bylą, kurioje priimtas minėtas sprendimas Van Parys ir kurioje iškelti panašūs principiniai klausimai, dar buvo nagrinėjama Teisingumo Teisme.

199

Ispanijos Karalystės teigimu, FIAMM ir Fedon prašymai yra nepriimtini, nes nebuvo pateikti pirmojoje instancijoje, todėl negalėjo būti išnagrinėti skundžiamuose sprendimuose.

200

Ieškovių prašymai tinkamai atlyginti žalą dėl to, kad proceso Pirmosios instancijos teisme trukmė viršijo protingą terminą, šiuo atveju neturi būti patenkinti.

201

Kalbant apie Fedon prašymą, pakanka konstatuoti, kad šis prašymas yra tik ieškovės reikalavimuose, bet jis neminimas pačiame apeliaciniame skunde.

202

Tačiau pagal Procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punktą apeliaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi. Kadangi tokių pagrindų ir argumentų, kurie skiriasi nuo 112 straipsnio 1 dalies d punkte numatytų apelianto reikalavimų, šiuo atveju visai nėra Fedon apeliaciniame skunde, jos prašymas tinkamai atlyginti žalą, kuris yra nemotyvuotas, turi būti atmestai kaip akivaizdžiai nepriimtinas.

203

Kalbant apie FIAMM prašymą, reikia priminti, kad nesant įrodymų, jog proceso trukmė turėjo įtakos ginčo sprendimui, pagal bendrą taisyklę pagrindas, susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas viršijo reikalavimą paisyti protingų terminų, negali lemti jo priimto sprendimo panaikinimo (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 49 punktą).

204

Be to, šioje byloje FIAMM neteigė, kad tariamai viršyta proceso trukmė turėjo įtakos ginčo sprendimui, ir neprašė, kad dėl to būtų panaikintas sprendimas FIAMM.

205

Tačiau, kaip išplaukia iš Procedūros reglamento 113 straipsnio 1 dalies, bet kuriuo apeliaciniu skundu turi būti prašoma visiškai arba iš dalies panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prireikus visiškai arba iš dalies patenkinti tuos pačius reikalavimus, kurie buvo pareikšti pirmojoje instancijoje.

206

Šiuo klausimu reikia priminti, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, kuriuo rėmėsi FIAMM, Teisingumo Teismui buvo pateiktas apeliacinis skundas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pastarasis teismas, pasinaudodamas savo neribota jurisdikcija šiuo klausimu, skyrė ieškovei baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą; Teisingumo Teismas tokia neribota jurisdikcija gali pasinaudoti panaikindamas tokį Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas sprendimą byloje.

207

Šio sprendimo 33 punkte Teisingumo Teismas priminė apie ieškovės teisę į teisingą teismo procesą per protingą terminą, ypač teisę į sprendimą dėl Komisijos jai pateikto kaltinimo pažeidus konkurencijos teisę pagrįstumo ir dėl to jai skirtos baudos.

208

Nutaręs, kad tokį terminą šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas viršijo, Teisingumo Teismas proceso ekonomijos sumetimais ir siekdamas iš karto užtikrinti veiksmingą žalos, atsiradusios dėl tokio procedūros pažeidimo, atlyginimą, nusprendė, kad tokiu atveju reikalaujama žala būtų tinkamai atlyginta atmetus ir pakeitus Pirmosios instancijos teismo sprendimą, bet tik tiek, kiek jis susijęs su baudos sumos nustatymu (minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 47, 48 ir 141 punktai).

209

Tačiau šis apeliacinis skundas pateiktas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmetamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, pagrįstas EB 288 straipsnio antrąja pastraipa.

210

Iš to išplaukia, kad tokio sprendimo panaikinimas neužtikrintų tinkamo žalos dėl proceso Pirmosios instancijos teisme viršytos trukmės atlyginimo, pakeičiant skundžiamą sprendimą, nes tokiame procese nereikalaujama, kad Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Teisingumo Teismas apeliaciniame procese, nurodytų ieškovėms sumokėti sumą, iš kurios prireikus šis tinkamas žalos atlyginimas būtų atimtas.

211

Todėl FIAMM prašymas tinkamai atlyginti žalą dėl tariamai per ilgos proceso Pirmosios instancijos teisme trukmės taip pat turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

212

Be to, reikia pabrėžti, kad net jei šiuo atveju procesas Pirmosios instancijos teisme iš tikrųjų truko pakankamai ilgai, trukmės pagrįstumą reikia vertinti pagal kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač pagal bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir ieškovo bei kompetentingų valdžios institucijų veiksmus (žr., be kita ko, minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 29 punktą ir 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 210 punktą).

213

Kalbant apie kompetentingos institucijos veiksmus ir bylos sudėtingumą, svarbu konstatuoti, kad ilgą proceso Pirmosios instancijos teisme trukmę šiuo atveju daugiausia galima paaiškinti objektyvių aplinkybių sujungimu dėl didelio kiekio viena po kitos Pirmosios instancijos teisme iškeltų bylų, taip pat jose iškeltų teisės klausimų svarbumu.

214

Iš tiesų šios aplinkybės leidžia paaiškinti, kodėl atsirado daug lemiamų procedūrinių netikėtumų, dėl kurių buvo vėluojama spręsti atitinkamus ginčus ir kurie šiuo atveju negali būti laikomi neįprastais, pavyzdžiui, skirtingomis proceso kalbomis iškeltų šešių bylų sujungimas, atsižvelgiant į ryšį tarp jų, ar jų paskyrimas pirmiausia išplėstinei kolegijai, paskui naujam teisėjui pranešėjui, pasibaigus iš pradžių paskirto teisėjo pranešėjo kadencijai, ir galiausiai Pirmosios instancijos teismo didžiajai kolegijai; po pastarojo paskyrimo iš naujo buvo pradėta žodinė proceso dalis.

215

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. 69 straipsnio 4 dalies pirmoji pastraipa numato, kad į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

216

Kadangi Taryba ir Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš FIAMM ir Fedon, o šios pralaimėjo bylą, jos turi jas padengti.

217

Ispanijos Karalystė pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: