Teisinis pagrindas

Pagrindinės bylos aplinkybės

Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

Šalių reikalavimai

Dėl apeliacinio skundo

Dėl priimtinumo

Dėl bendro prieštaravimo dėl priimtinumo

Dėl prieštaravimo dėl priimtinumo, susijusio su tuo, kad apeliantės neginčijo svarbios skundžiamo sprendimo dalies

Dėl esmės

Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antros dalies, susijusios su teisės klaida, kurią Pirmosios instancijos teismas padarė taikydamas per griežtą įrodymų pareigos įvykdymo standartą sprendimų, kuriais leidžiamos koncen-tracijos, atveju

— Skundžiamas sprendimas

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaida, kurią Pirmosios instancijos teismas padarė dėl to, kad vertindamas ginčijamo spren-dimo turinį rėmėsi pranešimu apie kaltinimus

— Skundžiamas sprendimas

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo ir trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusių su teisės klaidomis, kurias padarė Pirmosios instancijos teismas reika-laudamas iš Komisijos atlikti naujus patikrinimus gavus atsakymą į pranešimą apie kaltinimus ir taikydamas pernelyg griežtus įrodymų standartus duome-nims, pateiktiems atsakant į pranešimą apie kaltinimus

— Skundžiamas sprendimas

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl septintojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaida, kurią Pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis įrodymais, kurie koncentra-cijos šalims nebuvo atskleisti

— Skundžiamas sprendimas

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaida, kurią Pirmosios instancijos teismas padarė neatsižvelgdamas į svarbius teisinius kriterijus, taikomus kolektyvinės dominuojančios padėties sukūrimo ar susti-prinimo srityje

— Skundžiamas sprendimas

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaida, Pirmosios instancijos teismui viršijus jam tenkančios teisminės kontrolės ribas

— Skundžiamas sprendimas

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaida, kurią Pirmo-sios instancijos teismas padarė taikydamas klaidingą normą koncentraciją leidžiančių sprendimų motyvavimo srityje

— Skundžiamas sprendimas

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl tariamo papildomo apeliacinio skundo

Dėl bylos grąžinimo Pirmosios instancijos teismui

1

Savo apeliaciniu skundu Bertelsmann AG (toliau – Bertelsmann) ir Sony Corporation of America (toliau – Sony) prašo panaikinti 2006 m. liepos 13 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Impala prieš Komisiją (T-464/04, Rink. p. II-2289, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis panaikino 2004 m. liepos 19 d. Komisijos sprendimą 2005/188/EB, paskelbiantį koncentraciją suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimo veikimu (byla Nr. COMP/M.3333 – Sony/BMG) (OL 2005, L 62, p. 30, toliau – ginčijamas sprendimas).

2

1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 257, 1990, p. 13), iš dalies pakeisto 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 (OL L 180, p. 1, klaidų ištaisymas OL 1998, L 40, p. 17, toliau – reglamentas), 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Koncentracija, kuri nesukuria ar nesustiprina dominuojančios padėties, ir dėl to nėra itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, laikoma suderinama su bendrąja rinka.

3.   Koncentracija, kuri sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį, ir dėl to itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, yra laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.“

3

Reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Komisija nagrinėja pranešimus iš karto juos gavusi.

<…>

4

Reglamento 8 straipsniu, būtent jo 2 ir 3 dalimis, vykstant pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punktą pradėtai formaliai tyrimo, ar koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka, procedūrai (toliau – formali procedūra), Komisija įgaliojama arba priimti sprendimą dėl suderinamumo prireikus koncentracijos, apie kurią buvo pranešta projekte dalyvaujančioms įmonėms padarius pakeitimus, arba sprendimą dėl nesuderinamumo. Pagal reglamento 8 straipsnio 5 dalies a punktą Komisija gali panaikinti pagal 2 dalį priimtą sprendimą, jei sprendimas paskelbti apie koncentracijos suderinamumą paremtas neteisinga informacija, už kurią yra atsakinga viena iš įmonių, arba jei toks sprendimas gautas apgaule.

5

Iš reglamento 10 straipsnio 1 dalies matyti, kad išskyrus tam tikras aplinkybes, kurios šiai bylai nebūdingos, Komisija turi vieno mėnesio terminą apsispręsti, ar pradėti formalią procedūrą. Pagal to paties straipsnio 3 dalį sprendimas, skelbiantis koncentraciją, apie kurią pranešta, nesuderinama su bendrąja rinka, turi būti priimtas ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo formalios procedūros pradžios. Remiantis 10 straipsnio 6 dalimi koncentracija laikoma paskelbta suderinama su bendrąja rinka, jeigu Komisija per atitinkamai šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus galutinius terminus nepriėmė sprendimo pradėti formalią procedūrą arba sprendimo, skelbiančio šios koncentracijos suderinamumą.

6

Reglamento 11 straipsnis reglamentuoja paklausimus dėl informacijos, kuriuos vykdydama šiuo reglamentu jai priskirtas pareigas Komisija gali pateikti, be kita ko, pranešančios šalims, įmonėms ir jų asociacijoms prireikus priimdama sprendimą. Reglamento 14 ir 15 straipsniuose numatyta galimybė skirti baudas, jeigu pranešama neteisinga arba klaidinanti informacija.

7

Reglamento 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Priimdama sprendimą Komisija remiasi tik tais prieštaravimais, dėl kurių šalims buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus. Procedūros metu pilnai garantuojama šalių teisė į gynybą. Bent jau tiesiogiai su procesu susijusioms šalims garantuojama galimybė susipažinti su proceso medžiaga, atsižvelgiant į teisėtus įmonių komercinių paslapčių apsaugos interesus.“

8

Reglamento 19 straipsnis reglamentuoja Komisijos ryšius su kompetentingomis valstybių narių institucijomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį prieš priimant sprendimą pagal 8 straipsnio 2–5 dalis konsultuojamasi su Patariamuoju komitetu koncentracijų kontrolės klausimais. Remiantis to paties straipsnio 6 dalimi komitetas pateikia nuomonę dėl Komisijos sprendimo projekto, jei reikia, balsuodamas.

9

Pagal 1998 m. kovo 1 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 447/98 dėl pranešimų, terminų ir nagrinėjimų, numatytų Reglamente Nr. 4064/89 (OL L 61, p. 1, toliau – įgyvendinimo reglamentas), 3 straipsnio 1 dalį pranešimuose apie numatomą koncentraciją pateikiama informacija ir dokumentai, kurių reikalaujama pagal prie šio reglamento pridėtą CO formą.

10

Įgyvendinimo reglamento 13 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Komisija savo prieštaravimus pranešančiosioms šalims pateikia raštu, nurodydama terminą, per kurį pranešančiosios šalys gali raštu ją informuoti apie savo nuomonę.

11

Faktines bylos aplinkybes Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 1–11 punktuose išdėstė taip:

12

Ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2004 m. gruodžio 3 d., Impala siekė panaikinti ginčijamą sprendimą. Grįsdama šį ieškinį ji nurodė penkis jo pagrindus, padalytus į kelias dalis.

13

Kalbant apie pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su jau esamos kolektyvinės dominuojančios padėties sustiprinimu, pažymėtina, jog Pirmosios instancijos teismas, prieš tai pateikęs kelias pastabas dėl „kolektyvinės dominuojančios padėties“ sąvokos, išnagrinėjo argumentą, kad ginčijamame sprendime teisiškai pakankamai nepaaiškinamos priežastys, kodėl nuolaidos, visų pirma reklaminės nuolaidos, sudaro kliūtis skaidrumui, kuris yra būtinas tokiai padėčiai susiformuoti.

14

Skundžiamo sprendimo 325 punkte padaręs išvadą, kad ginčijamas sprendimas turėjo būti panaikintas dėl nepakankamo motyvavimo, Pirmosios instancijos teismas vis dėlto šio skundžiamo sprendimo 327–458 punktuose papildomai išnagrinėjo Impala argumentus, jog Komisijos nurodytiems elementams, skirtiems įrodyti rinkos skaidrumo nepakankamumą, buvo būdingos akivaizdžios vertinimo klaidos.

15

Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 373 punkte, be kita ko, pažymėjo, kad tiek iš ginčijamo sprendimo, tiek iš Komisijos jame pateiktų argumentų buvo aišku, kad vienintelį tariamo rinkos neskaidrumo elementą nulėmė mažesnis reklaminių nuolaidų skaidrumas. Skundžiamo sprendimo 377 ir 378 punktuose jis nusprendė, kad, pirma, ginčijamame sprendime minėti įrodymai nepatvirtina jais remiantis Komisijos padarytų išvadų ir, antra, kad šios išvados taip pat labai skiriasi nuo pranešime apie kaltinimus padarytų išvadų.

16

Skundžiamo sprendimo 475 ir 476 punktuose Pirmosios instancijos teismas dėl jam nurodyto pirmojo ieškinio pagrindo padarė tokias išvadas:

17

Antruoju Pirmosios instancijos teismui nurodytu ieškinio pagrindu Impala teigė, jog nenusprendusi, kad siūloma koncentracija sukurtų kolektyvinę dominuojančią padėtį muzikos įrašų rinkoje, Komisija pažeidė EB 253 straipsnį ir padarė akivaizdžią vertinimo bei teisės klaidą.

18

Skundžiamo sprendimo 527 punkte Pirmosios instancijos teismas pakartojo ginčijamame sprendime pateikiamą kolektyvinės dominuojančios padėties sukūrimo grėsmės analizę, o šio sprendimo 528 punkte pateikė tokius samprotavimus:

„<…> šios kelios pastabos, kurios yra tokios paviršutiniškos ir iš tiesų visiškai formalios, negali reikšti, jog Komisija įvykdė savo pareigą atlikti perspektyvinę analizę <…> visų pirma kai koncentracija, kaip yra šioje byloje, sukelia rimtų problemų. Nepaisant Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pirmojo teisinio ieškinio pagrindo, tiek iš to, jog Komisija privalėjo pateikti išsamų vertinimą ginčijamame sprendime, kad padarytų išvadą, jog kolektyvinės dominuojančios padėties nebuvo iki koncentracijos, tiek iš to, kad pranešime apie kaltinimus po penkis mėnesius trukusio tyrimo ji padarė išvadą, jog tokia padėtis buvo prieš koncentraciją, yra aišku, kad klausimas, ar dviejų iš penkių didžiųjų bendrovių susijungimas galėtų sukurti kolektyvinę dominuojančią padėtį, dėl dar įtikinamesnių priežasčių iškelia rimtų problemų, kurias būtina išsamiai išnagrinėti. Kadangi toks nagrinėjimas nebuvo atliktas, vien remiantis šiuo pagrindu yra aišku, kad antrasis teisinis ieškinio pagrindas yra pagrįstas.“

19

Galiausiai Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 539 punkte nusprendė, jog nepadarydama klaidos Komisija negalėjo remtis tuo, kad nebuvo įrodymų, patvirtinančių, jog praeityje naudotos atsakomosios priemonės, siekdama padaryti išvadą, jog nebuvo tikėtina, kad dėl koncentracijos bus sukurta kolektyvinė dominuojanti padėtis.

20

Tokiomis sąlygomis Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jam nurodyti pirmasis ir antrasis ieškinio pagrindai buvo pagrįsti, ir panaikino ginčijamą sprendimą, nenagrinėdamas trečiojo, ketvirtojo ir penktojo jam nurodytų ieškinio pagrindų.

21

Apeliaciniame skunde apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

22

Nurodydamos septynis šio apeliacinio skundo pagrindus, kurių kai kurie padalyti į kelias dalis, apeliantės atitinkamai nurodo teisės klaidas, kurias skundžiamame sprendime padarė Pirmosios instancijos teismas, nes:

23

Sony BMG Music Entertainment BV visiškai pritaria apeliaciniam skundui ir apeliančių reikalavimams.

24

Komisija iš esmės pritaria apeliančių reikalavimams. Komisija pritaria pirmajam, antrajam ir ketvirtajam apeliacinio skundo pagrindui bei trečiojo pagrindo pirmai daliai.

25

Impala prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas. Visų pirma ji nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas tiek visas, tiek iš dalies. Be to, Impala teigimu, apeliacinis skundas bet kuriuo atveju negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo, nes apeliantės neginčijo skundžiamo sprendimo 528 punkto, vien kurio pakaktų pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimą.

26

Apeliantės ir Komisija reikalauja atmesti prieštaravimą dėl nepriimtinumo bei argumentus dėl skundžiamo sprendimo 528 punkto, išdėstytus pirmesniame šio sprendimo punkte.

27

Atsiliepimo į apeliacinį skundą pabaigoje Komisija pateikė papildomas pastabas dėl esminių ginčijamo sprendimo motyvų. Šias pastabas Impala ginčijo, nurodydama Teisingumo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnio 2 dalį. Apeliantės šios pastaboms pritaria.

28

Impala visų pirma nurodo apeliacinio skundo nepriimtinumą, nes tai yra mėginimas priversti iš naujo nagrinėti Pirmosios instancijos teismo atsakytus fakto klausimus, susijusius su ginčijamo sprendimo motyvavimo nepakankamumu ir jam būdinga teisės klaida. Iš tikrųjų apeliaciniu skundu didele dalimi siekiama priversti iš naujo išnagrinėti fakto klausimus, kurie Teisingumo Teismo kompetencijai nepriklauso. Be to, Impala šiuo tikslu teigia, kad klausimas, ar tam tikras sprendimas yra pakankamai motyvuotas, yra fakto klausimas. Galiausiai ji priduria, kad jos individualūs atsakymai į apeliančių nurodytus pagrindus turi būti suprantami kaip esantys subsidiaraus pobūdžio.

29

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, jog apeliacinis skundas apsiriboja tik teisės klausimais. Tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, bei, antra, vertinti šias faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes, remiantis EB 225 straipsniu, Teisingumo Teismas yra kompetentingas patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir teisines išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė jomis remdamasis. Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nei patvirtinti faktinių aplinkybių, nei iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas grindė šias faktines aplinkybes. Iš tikrųjų, jeigu šie įrodymai gauti teisėtai, buvo laikomasi proceso taisyklių, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymo administravimo srityje, tik Pirmosios instancijos teismas sprendžia dėl jam pateiktų įrodymų vertės. Toks vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejį, pats savaime nėra teisės klausimas, kurį apeliacinio skundo stadijoje turi nagrinėti Teisingumo Teismas (žr., be kita ko, 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 23 ir 24 punktus; 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo General Motors prieš Komisiją, C-551/03 P, Rink. p. I-3173, 51 ir 52 punktus bei 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją, C-328/05 P, Rink. p. I-3921, 41 punktą).

30

Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką pareigos motyvuoti apimties klausimas yra teisės klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė apeliacinio skundo stadijoje, nes nagrinėjant sprendimo teisėtumo klausimą būtinai turi būti atsižvelgta į faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad motyvavimas yra pakankamas ar nepakankamas (žr. 1997 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija prieš V, C-188/96 P, Rink. p. I-6561, 24 punktą bei 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P iki C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 453 punktą).

31

Kalbant apie šią bylą, kaip matyti ir iš šio sprendimo 22 punkto, priešingai nei teigia Impala, savo apeliaciniu skundu apeliantės apskritai nesiekia paneigti Pirmosios instancijos teismo pateikto faktinio vertinimo per se. Tačiau jos iš esmės nurodo teisės klausimus, kurie pagrįstai gali būti apeliacinio skundo dalykas. Todėl reikia atmesti Impala pateiktą bendrą prieštaravimą dėl priimtinumo. Tokiu atveju, kadangi Impala tiksliai nurodo tam tikrų konkrečių apeliacinio skundo dalių nepriimtinumą, reikės aptarti šiuos prieštaravimus nagrinėjant atitinkamus apeliacinio skundo pagrindus.

32

Impala tvirtina, kad bet kuriuo atveju skundžiamo sprendimo 528 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Komisija neatliko perspektyvinės analizės tam, kad išsiaiškintų, ar aptariama koncentracija galėtų sukurti kolektyvinę dominuojančią padėtį, ir dėl šio vienintelio motyvo nusprendė, kad Impala nurodytas antrasis ieškinio pagrindas buvo pagrįstas, o to savaime pakanka, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas. Todėl, Impala teigimu, net jeigu apeliantėms pavyktų įrodyti vieno ar kelių apeliacinio skundo pagrindų pagrįstumą, šis apeliacinis skundas bet kuriuo atveju turi būti atmestas dėl to, kad jos neginčija išvados, jog nebuvo atlikta jokia perspektyvinė analizė.

33

Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad apeliaciniame skunde, išvardijant konkrečiai kritikuojamas skundžiamo sprendimo dalis, aiškiai daroma nuoroda į šio sprendimo 528 punktą bei 533, 539 ir 541 punktus, kuriuose taip pat nagrinėjamas kolektyvinės dominuojančios padėties sukūrimo klausimas.

34

Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai teigti, kad apeliaciniame skunde nurodomi tik Pirmosios instancijos samprotavimai dėl egzistuojančios kolektyvinės dominuojančios padėties sustiprinimo ir dėl to jis visas turėtų būti nepriimtinas.

35

Apeliančių nurodytų septynių apeliacinio skundo pagrindų kai kurie aspektai iš dalies sutampa. Iš esmės pirmasis–ketvirtasis pagrindai bei septintasis pagrindas susiję su Pirmosios instancijos teismo atliktos kontrolės būdais, būtent įrodymų klausimų. Penktasis pagrindas susijęs su kolektyvinės dominuojančios padėties sąvoka. Šeštuoju pagrindu nurodomas Pirmosios instancijos teismo vertinimas, susijęs su nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu.

36

Šio apeliacinio skundo nagrinėjimą iš esmės reikia pradėti nuo apeliacinio skundo pagrindų, susijusių su Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo būdais, ir visų pirma nuo trečiojo pagrindo antros dalies.

37

Būtent iš skundžiamo sprendimo 289, 366 ir 459 punktų matyti, jog Pirmosios instancijos teismas siekė išsiaiškinti, ar ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindai galėjo pateisinti tame sprendime Komisijos pateiktą vertinimą, jog aptariamos rinkos nebuvo pakankamai skaidrios, kad leistų susidaryti kolektyvinei dominuojančiai padėčiai.

38

Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, taikydamas klaidingą ir per griežtą įrodymų pareigos įvykdymo standartą, kiek tai susiję su sprendimais, leidžiančiais koncentracijas. Šio pagrindo antroje dalyje apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas blogai išaiškino įrodymų pareigos įvykdymo standartą, taikomą tokiems sprendimams.

39

Apeliančių teigimu, kadangi Komisija turi pagrįsti koncentraciją draudžiantį sprendimą, jeigu ji negalėjo surinkti įrodymų, atitinkančių Bendrijos teismų nustatytą griežtą standartą tam, kad pateisintų tokį draudimą, ypač kai Komisija daro išvadą dėl kolektyvinės dominuojančios padėties, ji turi leisti siūlomą koncentraciją. Iš tikrųjų iš reglamento 10 straipsnio 6 dalies išplaukia, kad jei Komisija negali įrodyti žalos konkurencijai remdamasi įtikinamais įrodymais, reglamentu ji įpareigojama leisti šią koncentraciją.

40

Be to, apeliantės šiuo atžvilgiu tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nepripažindamas, jog Komisija turi laikytis griežtesnių įrodymų standarto reikalavimų, kai koncentracija draudžiama, nei kai tokia koncentracija leidžiama, nes draudimas sudaro didelę kliūtį pranešančių šalių komercinei laisvei, o koncentracijoms turi būti taikoma prezumpcija, kad jos yra suderinamos su bendrąja rinka. Iš teismo praktikos matyti, kad Komisija turi įrodyti koncentraciją draudžiančio sprendimo pagrįstumą, laikydamasi griežtesnio kriterijaus nei paprastas galimybių įvertinimas, ir todėl Komisijos pareiga įrodyti nėra tokia pati koncentraciją leidžiančio ar draudžiančio sprendimo atveju. Iš tikrųjų, kalbant apie griežtesnį standartą nei paprastas tikimybių įvertinimas, Komisija faktiškai turi pareigą pateikti tik koncentraciją draudžiančio sprendimo pagrįstumo įrodymą. Apeliančių teigimu, tokio „asimetrinio“ įrodymo standarto Pirmosios instancijos teismas nepripažino vertindamas ginčijamą sprendimą ir įrodymus, kuriais rėmėsi Komisija.

41

Be to, apeliantės teigia, kad dėl šios priežasties Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, prašydamas Komisijos įrodyti skaidrumo nebuvimą muzikos įrašų rinkoje, nors jis turėjo išnagrinėti, ar ginčijamo sprendimo priėmimo momentu buvo pakankamai įrodymų, leidžiančių teisiškai įrodyti minėto skaidrumo nebuvimą. Ši klaida būdinga visam skundžiamam sprendimui, o būtent dėl įvairių aspektų, detaliai aprašytų apeliacinio skundo 381–387, 389, 420, 428, 429 ir 433 punktuose.

42

Impala nuomone, pritarus apeliančių argumentams, nurodytiems grindžiant trečiojo apeliacinio skundo antrą dalį, ir pripažinus, kad egzistuoja prielaida leisti koncentraciją, gali kilti sunkių pasekmių koncentracijų kontrolės sistemai, pavyzdžiui, kiltų piktnaudžiavimo tokia sistema pavojus. Minėtais argumentais pažeidžiama Bendrijos teisės aktais dėl koncentracijų kontrolės sukurta subtili pusiausvyra tarp privačių ir viešųjų interesų bei Komisijos „dvejopos simetrinės pareigos“ uždrausti su bendrąja rinka nesuderinamas koncentracijas ir leisti tas, kurios yra su ja suderinamos. Reikalaujamas įrodymų standartas šiuo atžvilgiu prilygsta tikimybių vertinimui ir Komisija turi įrodyti, kur egzistuoja neatitikimas. Be to, Impala tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, pirma, kad Komisija surinko visus įtikinamus įrodymus, parodančius atitinkamų rinkų skaidrumo buvimą, tačiau ji galiausiai nusprendė, jog šio skaidrumo nepakako, remdamasi „mažiau skaidriomis“ reklaminėmis nuolaidomis. Antra, Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad to nepatvirtino įrodymai, kuriais buvo siekiama įrodyti šį skaidrumo nepakankamumą.

43

Be to, Impala mano, kad šio sprendimo 41 punkte nurodytais argumentais apeliantės lyg ir siūlo Teisingumo Teismui grįžti prie Pirmosios instancijos atlikto faktinių aplinkybių įvertinimo.

44

Visų pirma iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tariamas įrodinėjimo srityje taikomų taisyklių pažeidimas yra teisės klausimas, kuris yra priimtinas apeliacinio proceso stadijoje (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Hüls prieš Komisiją, C-199/92 P, Rink. p. I-4287, 65 punktą bei 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją, C-403/04 P ir C-405/04 P, Rink. p. I-729, 40 punktą). Kadangi Impala nurodydama bendrą prieštaravimą dėl nepriimtinumo remiasi konkrečiai viso trečiojo apeliacinio skundo nepriimtinumu, su minėtais argumentais sutikti negalima.

45

Kaip pažymi Impala, iš esmės trečiojo apeliacinio skundo antrąja dalimi aptariamas teiginys, kad reikalavimai įrodinėjimo srityje yra skirtingi, atsižvelgiant į tai, ar tai susiję su sprendimu leisti tam tikrą koncentraciją ar ją uždrausti. Šiuo atžvilgiu šalys neginčijo, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo atveju, kuris yra koncentraciją leidžiantis sprendimas, taikė tokius pat reikalavimus įrodymams kaip ir tokią koncentraciją draudžiančio sprendimo atveju.

46

Šiuo atžvilgiu reikia visų pirma priminti, kad iš Reglamento 2 straipsnio 2 ir 3 dalių nematyti, jog jis nustato skirtingus reikalavimus įrodymams koncentraciją leidžiančių ir draudžiančių sprendimų atžvilgiu.

47

Taigi, kaip Teisingumo Teismas tai jau yra nusprendęs, koncentracijų kontrolės srityje būtina perspektyvinė analizė apima nagrinėjimą, kokiu mastu koncentracija galėtų pakeisti konkurencijos situacijai tam tikroje rinkoje svarbius veiksnius, siekiant nustatyti, ar dėl to galėtų atsirasti didelė kliūtis veiksmingai konkurencijai, ir tokia analizė reikalauja įsivaizduoti įvairias priežasčių ir pasekmių grandines, siekiant pasiremti labiausiai tikėtinomis (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija prieš Tetra Laval, C-12/03 P, Rink. p. I-987, 43 punktą).

48

Priešingai nei teigia apeliantės, remiantis reglamentu vis dėlto negalima daryti bendros prielaidos, kad koncentracija, apie kurią pranešta, yra suderinama arba nesuderinama su bendrąja rinka.

49

Tokio reglamento aiškinimo nepaneigia jo 10 straipsnio 6 dalis, pagal kurią koncentracija, apie kurią buvo pranešta, laikoma suderinama su bendrąja rinka, jeigu Komisija per atitinkamą terminą nepriėmė sprendimo dėl šios koncentracijos suderinamumo. Iš tikrųjų ši nuostata yra konkreti skubumo reikalavimo, kuris apibūdina reglamento bendrąją struktūrą ir įpareigoja Komisiją laikytis griežtų terminų priimant galutinį sprendimą, išraiška (šiuo atžvilgiu žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie prieš Komisiją, C-202/06 P, Rink. p. I-12129, 39 punktą). Vis dėlto ši nuostata yra bendrosios reglamento struktūros išimtis, išplaukianti, be kita ko, iš jo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies, kuria remiantis Komisija konkrečiai priima sprendimus dėl koncentracijų, apie kurias jai buvo pranešta.

50

Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos aiškiai matyti, kad Komisijos sprendimai dėl koncentracijų suderinamumo su bendrąja rinka turi būti paremti pakankamai reikšmingais bei tinkamais įrodymais (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 31 d. Sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, vadinamojo Kali & Salz, C-68/94 ir C-30/95, Rink. p. I-1375, 228 punktą) ir kad atliekant „konglomerato“ tipo koncentracijos analizę Komisijos pateiktų įrodymų dėl būtinybės priimti sprendimą, pripažįstantį koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka, kokybė yra ypač svarbi (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Tetra Laval 44 punktą).

51

Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad Komisija, ypač kai ji remiasi teiginiu dėl kolektyvinės dominuojančios padėties, koncentraciją draudžiančių sprendimų atžvilgiu turi laikytis griežtesnių įrodinėjimo reikalavimų nei tokią koncentraciją leidžiančių sprendimų atžvilgiu. Iš tikrųjų ši teismo praktika tik parodo pagrindinę įrodymo funkciją – patvirtinti tezės pagrįstumą arba, kaip yra koncentracijų kontrolės srityje, sprendimuose pateikiamus vertinimus (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Tetra Laval 41 ir 44 punktus). Be to, ta aplinkybė, kad turimas omeny teiginys dėl kolektyvinės dominuojančios padėties arba ne, pati savaime neturi įtakos taikomiems įrodinėjimo reikalavimams. Šiuo atžvilgiu teiginio dėl kliūties konkurencijai, pateikto dėl koncentracijos, apie kurią buvo pranešta, sudėtingumas yra įrodymas, į kurį reikia atsižvelgti vertinant įvairių šios koncentracijos pasekmių tikimybę, siekiant nustatyti tą, kuri yra labiausiai tikėtina, tačiau toks sudėtingumas savaime neturi įtakos reikalaujamam įrodymo lygiui.

52

Iš to, kas pasakyta išplaukia, jog kai į Komisiją kreiptasi dėl koncentracijos pagal reglamentą, ji iš esmės turi pareikšti poziciją arba leisdama šią koncentraciją, arba ją uždrausdama, atsižvelgdama į savo atliktą aptariamos koncentracijos ekonominio vystymosi, kuris yra labiausiai tikėtinas, įvertinimą.

53

Iš to matyti, kad apeliantės neteisingai teigia, jog koncentraciją leidžiančio sprendimo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas turėjo tik išnagrinėti, ar Komisija, taikydama labai griežtus reikalavimus įrodymams, galėjo uždrausti ginčijamą koncentraciją. Todėl nesant būtinybės pareikšti nuomonę dėl konkrečios kritikos, susijusios su šio sprendimo 41 punkte išvardytais ginčijamo sprendimo straipsniais, reikia daryti išvadą, kad iš šios kritikos išplaukianti prielaida yra nepagrįsta ir bet kuriuo atveju su šia kritika sutikti negalima.

54

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antrąją dalį reikia atmesti.

55

Daugelyje skundžiamo sprendimo vietų, būtent jo 379, 424 ir 446 punktuose, Pirmosios instancijos teismas darė nuorodą į pranešimą apie kaltinimus tam, kad pagrįstų savo samprotavimus tiek kalbant apie pagrindą, susijusį su ginčijamo sprendimo nepakankamu motyvavimu, tiek apie pagrindą, susijusį su šiam sprendimui būdingomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis.

56

Nagrinėdamas pagrindą, susijusį su nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu, Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pastebėjo štai ką:

57

Apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą pasiremdamas pranešimu apie kaltinimus kaip nuoroda vertindamas ginčijamą sprendimą iš esmės ir taip pažeidė teisę į gynybą.

58

Tokiomis sąlygomis apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismo atliktas ginčijamo sprendimo ir Komisijos padarytų laikinų išvadų pranešime apie kaltinimus palyginimas negali būti grindžiamas skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo ir jame pateikto Komisijos vertinimo. Šiuo atžvilgiu jos nurodo skundžiamo sprendimo 300, 302 ir 308 punktus dėl Pirmosios instancijos teismo vertinimo, susijusio su ginčijamo sprendimo motyvavimu. Be to, dėl Pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų argumentų, susijusių su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, apeliantės savo apeliaciniame skunde kritikuoja minėto sprendimo 338, 339, 341, 362, 378, 379, 398, 402, 409, 419, 424, 446, 447, 451, 456, 467, 491, 532 ir 538 punktus.

59

Dėl šio apeliacinio skundo pagrindo pritardama apeliantėms Komisija tvirtina, kad daugumoje skundžiamo sprendimo vietų Pirmosios instancijos teismas, prieštaraudamas to paties sprendimo 284 punkte nurodytai teismo praktikai, į kurią jis padarė „tik visiškai formalią nuorodą“, nagrinėja ne ginčijamą sprendimą per se, kiek tai susiję su klausimais, ar šis ginčijamas sprendimas buvo pakankamai motyvuotas, o apeliacinio skundo pagrindo dėl esminės klaidos atžvilgiu, ar šiame sprendime yra faktinių ar akivaizdžių vertinimo klaidų, bet savo dėmesį skundžiamame sprendime sutelkia į klausimą, ar pranešimas apie kaltinimus buvo nepagrįstas. Taigi, Komisijos teigimu, kadangi tam tikri faktai pranešime apie kaltinimus paminėti nebuvo, Pirmosios instancijos teismas iš to padarė išvadą, kad jie negali turėti įtakos bendrai vertinant koncentracijos pasekmes. Be to, nors Komisija ginčijamame sprendime patikslino tam tikras išvadas, kurios buvo teigiamai suformuluotos pranešime apie kaltinimą, Pirmosios instancijos teismas atlikdamas kontrolę rėmėsi tame pranešime pateikiamu vertinimu.

60

Impala tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas tik paminėjo pranešimo apie kaltinimus ištraukas tam, kad pabrėžtų ginčijamam sprendimui būdingą nenuoseklumą ir tai, kad nepagrindžiamos jame padarytos išvados. Pirmosios instancijos teismas netiesiogiai pripažino, kad pranešimas apie kaltinimus yra parengiamasis dokumentas, kad jame padarytos išvados yra laikinos ir kad Komisija neturi aiškinti šio pranešimo ir ginčijamo sprendimo skirtumų.

61

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad rungimosi principas, kuris yra pagrindinis Bendrijos teisės principas ir kuris yra teisės į gynybą sudėtinė dalis, reikalauja, kad atitinkamai įmonei per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo bei dėl Komisijos dokumentų, pateiktų pagrindžiant savo teiginį dėl EB sutarties pažeidimo buvimo (be kita ko, šiuo klausimu žr. 1974 m. spalio 23 d. Sprendimo Transocean Marine Paint Association prieš Komisiją, 17/74, Rink. p. 1063, 15 punktą; 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją,100/80–103/80, Rink. p. 1825, 10 punktą; minėto sprendimo Kali & Salz 174 punktą bei minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 66 punktą).

62

Reglamentu reglamentuojamų koncentracijos kontrolės procedūrų atžvilgiu šis principas yra įtvirtintas reglamento 18 straipsnio 3 dalies antrajame sakinyje, o išsamiau – įgyvendinimo reglamento 13 straipsnio 2 dalyje. Pastarosiomis nuostatomis, be kita ko, reikalaujama, kad pranešančioms šalims apie Komisijos prieštaravimus būtų pranešta raštu, nurodant joms terminą, per kurį jos gali raštu išdėstyti savo nuomonę.

63

Analogiškai iš teismo praktikos, susijusios su EB 81 ir 82 straipsniais, išplaukia, kad pranešimas apie kaltinimus yra procedūrinis ir parengiamasis dokumentas, kuriame, siekiant užtikrinti veiksmingą teisės į gynybą įgyvendinimą, apibrėžiamas Komisijos pradėtos administracinės procedūros dalykas, taip užkertant Komisijai kelią savo sprendime, kuriuo užbaigiama atitinkama procedūra, remtis kitais kaltinimais (ypač žr. 1986 m. birželio 18 d. Nutarties British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, Rink. p. 1899, 13 ir 14 punktus). Taigi šis pranešimas apie kaltinimus yra negalutinis ir gali būti pakeistas per vertinimą, kurį vėliau atlieka Komisija, remdamasi pastabomis, kurias jai atsakydamos pateikė šalys, ir kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją 62 punktą). Iš tikrųjų Komisija turi atsižvelgti į visos administracinės procedūros elementus arba tam, kad atsisakytų blogai pagrįstų kaltinimų, arba tam, kad performuluotų ir teisiniu bei faktiniu požiūriais papildytų argumentus, kuriais ji grindžia savo nurodytus kaltinimus. Taigi pranešimas apie kaltinimus visiškai netrukdo Komisijai pakeisti savo pozicijos atitinkamų įmonių naudai (žr. minėtos nutarties British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją 13 punktą).

64

Iš to išplaukia, kad Komisija neprivalo išsaugoti šiame dokumente pateikto faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimo. Priešingai, ji turi galutinį sprendimą motyvuoti savo galutiniais vertinimais, pagristais viso tyrimo rezultatais, kurie žinomi formalios procedūros užbaigimo momentu (pagal analogiją žr. minėtos nutarties British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją 15 punktą).

65

Be to, Komisija nėra įpareigota paaiškinti galimų skirtumų, palyginti su pranešime apie kaltinimus esančiu laikinu vertinimu (šiuo klausimu žr. minėtos nutarties British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją 15 punktą ir minėto sprendimo British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją 70 punktą).

66

Tai, kad, kitaip nei EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymo atveju, vykdydama koncentracijų kontrolę Komisija turi laikytis griežtų procedūrinių terminų, niekaip nepakeičia laikino pranešimo apie kaltinimus pobūdžio. Iš tikrųjų veiksmingas teisės į gynybą įgyvendinimas reikalauja, kad į siūlomos koncentracijos šalių argumentus vykstant koncentracijos kontrolės procedūrai būtų atsižvelgiama taip pat, kaip ir į argumentus, kuriuos atitinkamos šalys pateikė procedūrose, pradėtose pagal EB 81 ar EB 82 straipsnius.

67

Tiesa, kad skundžiamame sprendime, būtent jo 284 ir 285 punktuose, Pirmosios instancijos teismas aiškiai pripažino pranešimo apie kaltinimus parengiamąjį pobūdį, įskaitant koncentracijų kontrolės kontekste. Be to, jis pripažino, kad remiantis teismo praktika, susijusia su EB 81 ir 82 straipsniais, Komisija nėra įpareigota aiškinti galimų skirtumų, palyginti su pranešimu apie kaltinimus.

68

Tačiau, atsižvelgiant į apeliančių ir Komisijos pateiktus argumentus, išdėstytus šio sprendimo 58 ir 59 punktuose, reikia išnagrinėti pastarųjų priekaištus, išreikštus dėl Pirmosios instancijos teismo padarytų konkrečių nuorodų į pranešimą apie kaltinimus, nagrinėjant ginčijamo sprendimo teisėtumą.

69

Šiuo atžvilgiu iš teismo praktikos matyti, kad nors vykdydama koncentracijų kontrolę ekonominėje srityje Komisija turi diskrecijos teisę, Pirmosios instancijos teismas gali tik patikrinti, ar faktinės aplinkybės yra tikslios ir ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, tačiau teisminės kontrolės dalyku taip pat gali būti faktinių aplinkybių, dėl kurių priimtas sprendimas, teisingumas, išsamumas ir patikimumas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Tetra Laval 39 punktą bei 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ispanija prieš Lenzing, C-525/04 P, Rink. p. I-9947, 56 ir 57 punktus). Iš tikrųjų Bendrijos teismas taip pat gali patikrinti, ar įvykdytos faktinės ir teisinės sąlygos, nuo kurių priklauso diskrecijos įgyvendinimas (šiuo klausimu žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 punktą). Iš to išplaukia, kad, nepaisant pranešimo apie kaltinimus parengiamojo ir laikino pobūdžio ir aplinkybės, jog Komisija neįpareigota paaiškinti galimų skirtumų, palyginti su pranešimu apie kaltinimus, Pirmosios instancijos teismui nėra kliūčių naudoti pranešimą apie kaltinimus aiškinant Komisijos sprendimą, ypač kiek tai susiję su jo faktinio pagrindo nagrinėjimu.

70

Pavyzdžiui, Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 300, 302 ir 308 punktuose padarytos nuorodos į pranešimą apie kaltinimus vertinant ginčijamo sprendimo motyvaciją, yra, kaip tai iš esmės pažymėjo ir generalinė advokatė savo išvados 165 ir 165 punktuose, visiškai iliustracinės ar net papildomos. Tas pats galioja ir tam tikriems apeliančių nurodytiems teismo sprendimo punktams, t.y. 338, 339, 341, 362, 402, 456, 467, 532 ir 538 punktams, susijusiems su Pirmosios instancijos teismo atliktu argumentų dėl akivaizdžių vertinimo klaidų, ir kuriais tik iliustruojama ir papildoma tai, ką Pirmosios instancijos teismas jau buvo nusprendęs tiesiogiai remdamasis ginčijamu sprendimu.

71

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad kai kurios nuorodos į pranešimą apie kaltinimus skundžiamame sprendime parodo, kad Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į savo paties pareiškimų dėl šio pranešimo laikiną pobūdį, šio sprendimo 410 punkte patikimesnėmis ir reikšmingesnėmis pripažino minėtame pranešime „anksčiau padarytas faktines išvadas“, nei pačiame ginčijamame sprendime padarytas išvadas.

72

Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas iš esmės atskyrė „anksčiau padarytas faktines išvadas“ ir „vertinimus“, kurie labiau tikėtina, kad gali būti pagrįstai pakeisti. Konkrečiai tariant, skundžiamo sprendimo 379 punkte Pirmosios instancijos teismas pranešime apie kaltinimus esantį teiginį, jog „yra pakankamai įrodymų, kad didžiosios bendrovės žino apie viena kitos komercines sąlygas“ kvalifikuoja ne kaip „Komisijos vertinimą, kuris galėtų būti pakeistas, o labiau kaip iš jos tyrimo išplaukiančią faktinę išvadą“. Šis Pirmosios instancijos teismo tvirtinimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į kitas pirmiau skundžiamame sprendime padarytas išvadas. Beje, skundžiamo sprendimo 335 punkte Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodo, kad „(ginčijamame) sprendime pateiktos išvados turi atitikti pranešime apie kaltinimus nurodytas faktines aplinkybes, jei nenustatoma, kad tos faktinės aplinkybės neteisingos“. Be to, minėto sprendimo 378 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad „remiantis (paminėtais) įrodymais ginčijamame sprendime padarytos išvados taip pat labai skiriasi nuo pranešime apie kaltinimus padarytų išvadų“.

73

Taigi Pirmosios instancijos teismas pasinaudojo pranešimu apie kaltinimus ne vien tam, kad patikrintų faktinių aplinkybių, dėl kurių buvo priimtas ginčijamas sprendimas, teisingumą, išsamumą ir patikimumą. Iš tikrųjų tam tikras tame pranešime esančias išvadas, kurias vis dėlto galima laikyti tik laikinomis, jis pripažino įrodytomis.

74

Be to, toks pranešimo apie kaltinimus suvokimas išplaukia ir iš kitų skundžiamo sprendimo punktų. Šio sprendimo 409 ir 410 punktuose Pirmosios instancijos teismas kritikuoja tą faktą, kad Komisija nepaneigė pranešime apie kaltinimus „anksčiau padarytų faktinių išvadų“. Dar daugiau, minėto sprendimo 424 punkte jis priekaištavo apeliantams ir Komisijai, kad jos neteigė „ir juo labiau neįrodė“, kad „išvada“, padaryta minėtame pranešime, yra neteisinga. Skundžiamo sprendimo 446 punkte jis net nurodė, jog „pastaba, kad nebuvo įrodymų, jog nuolaidos turėjo reikšmingą įtaką kainoms, yra faktinė išvada, o ne vertinimas“. Be to, šio sprendimo 398, 419, 447 ir 451 punktuose Komisija ginčijamo sprendimo atžvilgiu iš esmės yra kritikuojama, kad daugeliu atveju remėsi reklaminių nuolaidų poveikiu, nors, kaip tai nurodė Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 447 punkte, pranešime apie kaltinimus Komisija „netgi nemanė, kad yra būtina paminėti (tokias) nuolaidas“.

75

Tačiau, kaip tai pažymėjo Komisija, gali būti, kad pranešančios šalys, atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus ir į jį atsižvelgdamos, papildo ar paaiškina savo „poziciją“ dėl aptariamos rinkos ar rinkų veikimo, todėl gali būti priduriama naujų elementų arba į Komisijos jau išnagrinėtus faktus gali būti pažvelgiama iš kitos perspektyvos. Tokiomis aplinkybėmis, net jei kai kurių Komisijos pranešime apie kaltinimus padarytų konkrečių išvadų pagrįstumo nebuvimas nėra įrodytas, Komisijos atliekamas šių išvadų vertinimas pasikeitus aplinkybėms gali būti visiškai kitoks. Atrodo, skundžiamame sprendime sutelkdamas dėmesį į ginčijamo sprendimo, dėl kurio jam pateiktas ieškinys, ir pranešime apie kaltinimus „anksčiau padarytų faktinių išvadų“ skirtumus, Pirmosios instancijos teismas atmetė šia galimybę. Iš tikrųjų, kaip tvirtina Komisija, Pirmosios instancijos teismo požiūris, išplaukiantis iš kai kurių skundžiamo sprendimo punktų, lyg grindžiamas prielaida, kad Komisijos minėtame pranešime padarytos išvados yra nuolat grindžiamos aiškiais įrodymais. Tačiau, nepaisant neginčytinų įrodymų, kurie, pavyzdžiui, dėl jų praktinio pobūdžio ir patikrinamumo, yra tokie akivaizdūs, kad jų neįmanoma ginčyti, negalima daryti prielaidos, kad pranešime apie kaltinimus padarytos išvados negali būti pakeistos atsižvelgiant į atsakymus į tokį pranešimą. Be to, net darant prielaidą, jog Pirmosios instancijos teismas turėjo teisę atskirti faktines išvadas ir pranešime apie kaltinimus esančius vertinimus, reikia konstatuoti, kad būtent skundžiamo sprendimo 379 ir 446 punktuose, faktines išvadas jis kvalifikavo kaip sudėtingus vertinimus, kurie bet kuriuo atveju negali būti laikomi faktinėmis išvadomis, kurios negali būti keičiamos.

76

Tokiomis sąlygomis reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes nagrinėdamas argumentus, susijusius su akivaizdžių vertinimo klaidų buvimu, tam tikrus pranešime apie kaltinimus esančius įrodymus pripažino įrodytais, tačiau neįrodė priežasčių, dėl kurių, nepaisant galutinės Komisijos pozicijos ginčijamame sprendime, šie įrodymai turi būti laikomi neginčytinai įrodyti.

77

Atsižvelgiant į tai, vien ši klaida nepaneigia skundžiamo sprendimo 377 punkte pateikto Pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad „(ginčijamame) sprendime minėti įrodymai nepatvirtina jais remiantis padarytų išvadų“. Todėl vien dėl šios klaidos skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas. Dėl to reikia išnagrinėti kitus apeliacinio skundo pagrindus.

78

Nagrinėdamas pagrindą dėl akivaizdžių vertinimo klaidų, kiek tai susiję su rinkos skaidrumu, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 414 punkte, be kita ko, tvirtina, kad „koncentracijos šalys, prieš pateikdamos įrodymus Komisijai, kad paneigtų jos tinkamu laiku pateiktus kaltinimus, negali laukti iki paskutinio momento, nes tada Komisija nebegalėtų atlikti būtinų tyrimų. Tokiu atveju tie įrodymai turi būti bent jau ypač patikimi, objektyvūs, reikšmingi ir įtikinami, kad pagrįstai paneigtų Komisijos pateiktus kaltinimus“.

79

Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 415 punkte teigia, kad Komisija negali „leisti, kad koncentracijos šalys būtų atsakingos už tam tikras tyrimo dalis, visų pirma, kai tie aspektai, kaip ir šioje byloje, yra esminis elementas, kuriuo pagrįstas (ginčijamas) sprendimas, ir kai koncentracijos šalių pateikti duomenys bei vertinimai yra visiškai priešingi Komisijos atliekant tyrimą surinktai informacijai ir išvadoms, kurias ji padarė remdamasi ta informacija“.

80

Be to, skirtingose skundžiamo sprendimo vietose, būtent jo 398, 428 ir 451 punktuose, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad Komisija, gavusi koncentracijos šalių atsakymą pranešimą apie kaltinimą, neatliko naujų rinkos tyrimų tam, kad patikrintų siūlomos koncentracijos vertinimo pakeitimo pagrįstumą.

81

Antruoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą iš esmės nuspręsdamas, kad Komisija turi padaryti naujus tyrimus rinkoje gavusi atsakymą į pranešimą apie kaltinimus. Taigi ši išvada, kad Komisija padarė vertinimo ir motyvavimo klaidų dėl to, kad ji neatliko naujų patikrinimų, yra nepagrįsta.

82

Trečiojo apeliacinio skundo pirmąja dalimi, kurią reikia nagrinėti kartu su antruoju skundo pagrindu, apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 414 punkte iš tikrųjų pasiūlė, kad pranešančiųjų šalių gynybai naudojamiems įrodymams, pateiktiems atsakant į pranešimą apie kaltinimus, būtų taikomi griežtesni reikalavimai nei įrodymams, kuriuos Komisija nurodė pranešime apie kaltinimus, grįsdama savo prieštaravimus.

83

Pritardama apeliantams Komisija tvirtina, pirma, kad atsižvelgiant į trumpus terminus, kurie jai taikomi pagal reglamentą, ji turi turėti galimybę remtis įrodymais, kuriuos apeliantės pateikė atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus, nes šis atsakymas yra formalios procedūros dalis. Kaip ir apeliantės, ji primena, kad reglamentas numato galimybę skirti baudas, jeigu pranešama neteisinga arba klaidinanti informacija, ir įpareigoja Komisiją panaikinti sprendimą, paremtą neteisinga informacija, už kurią yra atsakinga viena iš įmonių, arba jei toks sprendimas gautas apgaule.

84

Antra, Komisija pripažįsta, kad skundžiamo sprendimo 414 punkte, kuriame išdėstomas Pirmosios instancijos teismo šio sprendimo 415–457 punktuose išsakytas požiūris į visus įrodymus, yra tam tikrų teisės klaidų, susijusių, be kita ko, su įrodymų, pateiktų atsakant į pranešimą apie kaltinimus, įrodomąja galia.

85

Impala teigia, kad Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į reglamente numatytus griežtus terminus. Jis paprasčiausiai konstatavo faktą, kad Komisija neatliko bent mažiausio papildomo su rinka susijusio tyrimo, nepatikslinęs, ar po nagrinėjimo buvo privaloma atlikti su rinka susijusius tyrimus. Impala teigimu, Komisija turėjo atlikti tyrimą dėl skaidrumo problemų ir nuolaidų prieš pateikdama pranešimą apie kaltinimus.

86

Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo pirmos dalies Impala teigia, kad iš skundžiamo sprendimo 414 punkto matyti, jog Pirmosios instancijos teismas daro nuorodą į teorinę situaciją, kai koncentracijos šalys pateikia įrodymus paskutiniu momentu, nesuteikdamos Komisijai jokios galimybės atlikti reikiamus tyrimus. Impala teigimu, iš to paties skundžiamo sprendimo punkto taip pat išplaukia, jog reikia daryti prielaidą, kad Pirmosios instancijos teismas manė, kad Komisija turėjo atlikti tyrimą dėl minėtų problemų ne po nagrinėjimo, bet ji turėjo šiuo klausimu imtis veiksmų ankstesnėje formalios procedūros stadijoje.

87

Visų pirma reikia atmesti šio sprendimo 86 punkte nurodytą Impala teiginį, kad skundžiamo sprendimo 414 punkte aptariama hipotetinė situacija. Iš tikrųjų tokį šio 414 punkto aiškinimą paneigia jame vartojami terminai, iš kurių matyti, kad Pirmosios instancijos teismo pastabos, kritikuojamos trečiojo pagrindo pirmoje dalyje, buvo susijusios su procedūra, dėl kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

88

Beje, reikia priminti, kad kaip matyti iš šio sprendimo 61 ir 62 punktų, teisės į gynybą paisymas prieš priimant bet kokį sprendimą, kuris gali būti nenaudingas atitinkamoms įmonėms, yra privalomas koncentracijų kontrolės procedūrose.

89

Todėl iš esmės pranešančioms šalims negalima priekaištauti, kad jos pateikė tam tikrų argumentų, aplinkybių ar įrodymų, galinčių turėti lemiamą reikšmę, tik atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus. Iš tikrųjų tik gavusios šį pranešimą koncentracijos šalys gali gauti detalesnės informacijos dėl Komisijos abejonių, išreikštų dėl jų koncentracijos projekto bei argumentų ir įrodymų, kuriais ji remiasi šiuo atžvilgiu. Kaip matyti iš šio sprendimo 62 punkto, iš pranešančių įmonių teisės į gynybą, numatytos reglamento 18 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje bei įgyvendinimo reglamento 13 straipsnio 2 dalyje, išplaukia, kad šios įmonės turi teisę, po to kai jos gavo pranešimą apie kaltinimus, išklausant jas raštu ir žodžiu pateikti viską, kas, jų manymu, galėtų paneigti Komisijos kaltinimus ir paskatintų pastarąją leisti jų koncentraciją. Priešingai nei leidžia suprasti Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 414 punkte, argumentai, pateikti atsakant į pranešimą apie kaltinimus, yra viena iš tyrimo, kuris turi būti vykdomas vykstant formaliai procedūrai, dalių. Tokie argumentai nėra pavėluoti, o pateikiami šiuo tikslu numatytu momentu vykstant koncentracijų kontrolės procedūrai.

90

Be to, reikia taip pat priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 49 punkto, skubumo reikalavimas, kuris apibūdina bendrą reglamento struktūrą, reikalauja, kad Komisija laikytųsi griežtų terminų galutiniam sprendimui priimti.

91

Šiomis sąlygomis, atsižvelgiant būtent į laiko apribojimus, kurie išplaukia iš reglamente numatytų procedūrinių terminų, Komisija iš esmės negali būti įpareigota kiekvienu atskiru atveju, po pranešimo apie kaltinimus ir išklausiusi šalis, nusiųsti daugumai ūkio subjektų prašymus pateikti išsamesnę informaciją prieš pat perduodama savo sprendimo projektą Įmonių koncentracijų kontrolės patariamajam komitetui pagal reglamento 19 straipsnį.

92

Be to, kaip tai pastebi Komisija, atsakyme į pranešimą apie kaltinimus gali būti atkreipiamas ypatingas dėmesys į įrodymus, kuriuos pranešančios šalys laiko lemiamais formalios procedūros rezultatui. Tokie įrodymai gali nebūti pripažinti lemiamais pranešime apie kaltinimus. Tačiau, neatsižvelgdamos į šiuos įrodymus, pranešančios šalys gali kritikuoti pirminį Komisijos vertinimą. Atsižvelgiant į teisės į gynybą reikalavimus, pranešančių šalių argumentams, pateiktiems atsakant į pranešimą apie kaltinimus, negali būti taikomi griežtesni reikalavimai, susiję su įrodomąja galia ir įtikinamumu, nei tie, kurie taikomi konkurentų, klientų ir kitų trečiųjų asmenų, kuriuos Komisija apklausė vykstant administracinei procedūrai, argumentams arba įrodymams, kuriuos pranešančios įmonės pateikė ankstesnėje Komisijos vykdomo tyrimo stadijoje.

93

Be to, kai Komisija savo sprendime nagrinėja pranešančių įmonių gynybos argumentus ir turi galimybę peržiūrėti savo laikinas pranešime apie kaltinimus padarytas išvadas tam, kad galbūt jų atsisakytų, ji neduoda „pavedimo“ toms įmonėms vykdyti tyrimą. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad reglamento 14 ir 15 straipsniuose numatyta galimybė skirti baudas, jeigu pranešama neteisinga arba klaidinanti informacija, o to paties reglamento 8 straipsnio 5 dalies a punktu Komisija įpareigojama panaikinti sprendimą, paremtą neteisinga informacija, už kurią yra atsakinga viena iš įmonių, arba jei toks sprendimas gautas apgaule.

94

Žinoma, Komisija turi kruopščiai išnagrinėti koncentracijos šalių argumentų tikslumą, išsamumą ir įtikinamumą bei į juos neatsižvelgti, jei kyla pagrįstų abejonių. Taip pat tiesa, kad pagal įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 1 dalį pranešime apie numatomą koncentraciją pateikiama informacija privalo būti teisinga ir išsami, o remiantis reglamento 11 straipsniu pranešančios šalys turi atsakyti išsamiai, tiksliai ir per galimiems Komisijos informacijos paklausimams nustatytus terminus, o to nepadarius, kai aptariamos informacijos buvo prašoma sprendimu, Komisija pagal reglamento 14 ir 15 straipsnius gali skirti baudas. Tačiau, gavusi atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, Komisija turi taikyti tokius pat kriterijus, kuriuos taikė nagrinėdama trečiųjų asmenų argumentus, ar tuos, kurie jai buvo pateikti iki jos vykdomo tyrimo pradžios, nes priešingu atveju būtų pažeista pranešančiųjų šalių teisė į gynybą, o tai netrukdo jai padaryti atitinkamų išvadų, kai gerokai vėlesnėje procedūros stadijoje paaiškėja, kad toks pranešimas neatitinka įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

95

Iš to išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, pirma, reikalaudamas iš esmės, kad Komisija taikytų ypač griežtus reikalavimus įrodymų ir argumentų, kuriuos pranešančios šalys pateikė atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus, įrodomajai galiai, ir, antra, padarydamas išvadą, kad nebuvo atlikta kitų su rinka susijusių tyrimų po to, kai buvo išsiųstas pranešimas apie kaltinimus, ir kad Komisijos pakartoti apeliančių gynybos argumentai prilygo neteisėtam leidimui, jog koncentracijos šalys būtų atsakingos už tam tikras tyrimo dalis.

96

Tačiau ši teisės klaida nėra būdinga visam skundžiamam sprendimui, o tik jo daliai dėl nepakankamo ginčijamo sprendimo motyvavimo ir Pirmosios instancijos teismo vertinimo, pateikiamo skundžiamo 377 punkte, pagal kurį „(šiame) sprendime minėti įrodymai nepatvirtina jais remiantis padarytų išvadų“. Taigi reikia išnagrinėti kitus apeliacinio skundo pagrindus.

97

Skundžiamo sprendimo 352 punkte, atsižvelgęs į savo atliktą nagrinėjimą, susijusį su kainų atitinkamoje rinkoje skaidrumu ir ypač galimybe didžiosioms bendrovėms kontroliuoti mažmeninę rinką remiantis savaitinėmis kontrolės ataskaitomis, kurias rengė jų prekybos atstovai, Pirmosios instancijos teismas nurodo Komisijos ginčijamame sprendime padarytą išvadą, kad apeliantės sukūrė savaitės ataskaitų sistemą, kurioje taip pat buvo teikiama informacija apie konkurentus. Skundžiamo sprendimo 356–360 punktuose Pirmosios instancijos teismas šia tema taip pat daro nuorodą į kai kuriuos Impala pateiktus dokumentus, laikytinus konfidencialiais. Taigi Rinkinyje paskelbto sprendimo 356–360 punktai yra pažymėti „(konfidencialu)“. Taip pat daroma nuoroda į savaitės kontrolės ataskaitas šio skundžiamo sprendimo 389 ir 451 punktuose, nes šiame Rinkinyje paskelbto sprendimo 389 punkte yra viena dalis pažymėta „(konfidencialu)“.

98

Apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 356–360 punktuose remdamasis įrodymais, kurių Komisija neturėjo ginčijamo sprendimo priėmimo momentu ir kurie joms niekada nebuvo atskleisti. Šiuo atžvilgiu sunku įsivaizduoti, kodėl Pirmosios instancijos teismas nurodė šiuos dokumentus penkiuose savo sprendimo punktuose ir du kartus jais rėmėsi ginčijamo sprendimo 389 ir 451 punktuose, jeigu jis nelaikė jų svarbiais savo kontrolės rezultatui.

99

Impala teigia, kad aptariami įrodymai buvo aptarti vykstant 2004 m. birželio 14 ir 15 d. nagrinėjimui, kuriame šalys dalyvavo, ir konfidencialiai perduoti Komisijai įvykus šiems debatams. Impala nuomone, per minėtą nagrinėjimą apeliantės buvo informuotos, kad buvo kalbama apie jų pačių vykdomą kainų kontrolę Prancūzijoje ir kad jos pateikė nemažai pastabų dėl šios kainų nustatymo tvarkos vykstant administracinei procedūrai ir procesui Pirmosios instancijos teisme. Bet kuriuo atveju, Impala teigimu, net jeigu apeliančių šiame apeliacinio skundo pagrinde suformuluoti priekaištai būtų pagrįsti, į juos nebūtų galima atsižvelgti, nes minėti įrodymai neturėjo įtakos ginčijamo sprendimo rezultatui.

100

Visų pirma reikia atmesti Impala šio sprendimo 99 punkte pateiktą argumentą, kad apie ginčijamo sprendimo 356–360 punktuose aptartus dokumentus apeliantės buvo pakankamai informuotos vykstant nagrinėjimui Komisijoje. Iš tikrųjų iš Impala Teisingumo Teismui pateikto paaiškinimo matyti, kad „ši informacija buvo paminėta vykstant nagrinėjimui <…> ir vėliau buvo konfidencialiai pranešta Komisijai jau po nagrinėjimo“. Šiomis aplinkybėmis negalima teigti, jog šių dokumentų turinys buvo tinkamu laiku tiksliai ir tinkamai apibūdintas tam, kad prireikus apeliantės galėtų naudingai atsakyti į pasiūlymus, kuriuos Impala įžvelgė minėtuose dokumentuose vykstant nagrinėjimui Komisijoje.

101

Pagal reglamento 18 straipsnio 3 dalį priimdama sprendimus Komisija remiasi tik tais prieštaravimais, dėl kurių šalims buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus. Iš to išplaukia, kad dėl to, jog apeliantės tinkamu laiku negalėjo susipažinti su aptariamų konfidencialių dokumentų turiniu, Komisija negalėjo remtis šiais dokumentais ginčijamo sprendimo tikslais.

102

Taigi Pirmosios instancijos teismas, siekdamas panaikinti ginčijamą sprendimą, padarė teisės klaidą remdamasis Impala konfidencialiai pateiktais dokumentais, nes dėl jų konfidencialaus pobūdžio pati Komisija negalėjo jais pasinaudoti priimdama minėtą sprendimą.

103

Nesant būtinybės pareikšti nuomonės dėl to, ar atsižvelgimas į minėtus dokumentus galėjo turėti įtakos Pirmosios instancijos teismo atliktam argumentų, susijusių su Komisijos padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, nagrinėjimo rezultatui, pakanka pastebėti, kad bet kuriuo atveju teisės klaida, nustatyta nagrinėjant šį septintąjį apeliacinio skundo pagrindą, negali paneigti Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 325 punkte padarytos išvados, kad iš esmės ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas dėl nepakankamo motyvavimo. Taigi reikia išnagrinėti kitus apeliacinio skundo pagrindus.

104

Skundžiamo sprendimo 250–254 punktuose Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pateikė dėl kolektyvinės dominuojančios padėties šias pastabas:

105

Skundžiamo sprendimo 309 punkte nurodyta:

„Be to, iš (ginčijamo) sprendimo 77 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio yra aišku, kad nuolaidos negali realiai paveikti rinkos skaidrumo kainų, atsirandančių visų pirma iš viešų kainoraščio kainų, atžvilgiu, nes yra nurodyta, kad „jei didžiosios bendrovės, taikydamos nuolaidas, iš esmės nukrypo nuo kainų nustatymo politikos, toks nukrypimas atsispindėtų jų vidutinėse neto kainose.“

106

Dėl nuolaidų pokyčių įtakos rinkos skaidrumui, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 420 punkte, be kita ko, nurodė, kad „(kaip) pažymėjo (Impala) nuolaidų intervalų skirtumų laiko atžvilgiu galėjo atsirasti dėl veiklos rodiklių skirtumų; be to, negalima atmesti, kad nuolaidos yra pagrįstos žinomomis taisyklėmis“.

107

Skundžiamo sprendimo 427 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad kai kurie įrodymai, kuriais rėmėsi Komisija „nepašalina galimybės, kad (nuolaidų pokyčius atskiro kliento atžvilgiu) bent jau sektoriaus specialistas gali labai nesunkiai paaiškinti remdamasis daugeliu bendrų ar konkrečių taisyklių, reguliuojančių nuolaidų suteikimą“.

108

Skundžiamo sprendimo 428 punkte nurodyta:

„Nors, kaip pabrėžė Komisija, (Impala) iš tiesų tiksliai nepaaiškino, kokios yra tos įvairios taisyklės, reguliuojančios reklaminių nuolaidų suteikimą, arba, Komisijos teigimu, rėmėsi pernelyg dideliu tokių taisyklių kiekiu, dėl kurių jų taikymas taptų sudėtingas ir todėl ne ypač skaidrus, išlieka ta aplinkybė, kad Komisija, kaip jau nurodyta, neatliko rinkos tyrimo tuo klausimu ar bent jau nepateikė jokių reklaminių nuolaidų neskaidrumo įrodymų, išskyrus koncentracijos šalių parengtas lenteles, kurios, be to, kad jose yra netikslumų, bet kuriuo atveju buvo skirtos tik nustatyti tam tikrus reklaminių nuolaidų pokyčius, tačiau neįrodo, kad tokių pokyčių paaiškinimas negali būti daugiau ar mažiau akivaizdus sektoriaus profesionalui. <…>“

109

Skundžiamo sprendimo 429 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad „nors dėl kintamųjų derinio neišvengiamai padidėja hipotetinių situacijų tikimybė, Komisija neįrodė, kad rinkos specialistui juos būtų pernelyg sudėtinga panaudoti.“

110

Apeliantės tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad Komisija padarė akivaizdžių vertinimo klaidų ir nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą rinkos skaidrumo atžvilgiu, pažeidė galiojančią Bendrijos teisę, įtvirtinančią kolektyvinės dominuojančios padėties sąvoką. Apeliančių teigimu, kriterijus dėl rinkos skaidrumo, kuris yra kolektyvinės dominuojančios padėties rinkoje požymis, kaip jį apibrėžė Pirmosios instancijos teismas minėtame sprendime Airtours prieš Komisiją, ir kurio jis pripažįsta besilaikantis skundžiamame sprendime, įpareigojo Komisiją įrodyti, pirma, kad didžiosios bendrovės naudojosi patikimu jų atitinkamų didmeninių neto kainų kontrolės mechanizmu ir, antra, atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas sprendimas iš esmės nagrinėjo klausimą dėl tylaus derinimo, kad didžiosios bendrovės iš tikrųjų taikė tokį mechanizmą.

111

Apeliančių teigimu, praktikoje Pirmosios instancijos teismas taikė švelnesnį kriterijų nustatydamas rinkos skaidrumą, kaip, be kita ko, matyti iš skundžiamo sprendimo 251 straipsnio, nes jis manė, kad šį skaidrumą apibūdina keletas faktorių, kurių teisiškai nepakanka tam, kad būtų įrodytas reikalaujamas skaidrumo lygis. Konkrečiai tariant, ignoruodamas nuolaidų svarbą vertinant skaidrumą didmeninių neto kainų lygiu, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nenustatydamas metodo, leidžiančio pakankamai tiksliai ir nedelsiant kontroliuoti didelius kitų didžiųjų bendrovių didmeninių neto kainų pokyčius siekiant tiksliai ir laiku nustatyti bet kokį nukrypimą tam tikruose tyliai susitartų kainų lygiuose.

112

Apeliančių nuomone, prielaida, kad egzistavo tylus susitarimas, reikalauja įrodyti, kad apeliantės bei kitos didžiosios bendrovės iš tikrųjų kontroliavo jų didmenines neto kainas ir turėjo pakankamai tikslios ir tinkamos informacijos apie jų atitinkamų didmeninių neto kainų pokyčius. Tačiau nei Pirmosios instancijos teismas, nei Impala, nei Komisija negalėjo nustatyti didžiųjų bendrovių kontroliuojamų didmeninių neto kainų mechanizmo arba to, kad toks mechanizmas buvo naudojamas.

113

Apeliančių manymu, priešingai, Pirmosios instancijos teismas taikė klaidingą kriterijų vertindamas skaidrumo lygį, kurio reikalaujama, kad būtų galima padaryti išvadą dėl kolektyvinės dominuojančios padėties egzistavimo aptariamose muzikos įrašų rinkose. Iš tikrųjų jis rėmėsi elementais, kurie nėra svarbūs su rinkos skaidrumu susijusio kriterijaus atžvilgiu, ir atmetė kitus elementus, kurie yra akivaizdžiai svarbūs šiam klausimui. Šiuo atžvilgiu apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, padarė teisės klaidų:

114

Impala visų pirma mano, kad penktasis apeliacinio skundo pagrindas yra apeliančių bandymas paneigti Pirmosios instancijos teismo pateiktus faktų vertinimus, nenurodant teisės klaidų.

115

Papildomai Impala teigia, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas taikė teisingą kriterijų tam, kad įrodytų rinkos skaidrumą, t. y. minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Airtours prieš Komisiją 62 punkte apibrėžtą kriterijų. Šiuo atžvilgiu Impala tvirtina, be kita ko, kad vienintelis elementas, kurį Komisija pripažino „mažiau“ skaidriu, buvo reklaminės nuolaidos. Tačiau Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad lemiami įrodymai, kuriais Komisija grindė savo išvadą, buvo ne ši išvada, nors ji ir atliko išsamų šių įrodymų nagrinėjimą. Iš tikrųjų penktuoju apeliacinio skundo pagrindu nurodomas ne teisinis rinkos skaidrumo kriterijus, bet Pirmosios instancijos teismo atliktas šį skaidrumą įrodantis faktinių aplinkybių įvertinimas. Impala nuomone, skundžiamame sprendime minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Airtours prieš Komisiją 62 punkte apibrėžtas kriterijus nebuvo taikomas neteisingai, nes Pirmosios instancijos teismas netaikė švelnesnio kriterijaus ir nepraleido progos išnagrinėti skaidrumo reikiamu lygiu.

116

Be to, Impala ginčija šio sprendimo 113 punkte nurodytus teiginius.

117

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad klausimas, ar vertindamas įrodymus Pirmosios instancijos teismas taikė teisingą teisės normą, yra teisės klausimas, kurį galima nurodyti apeliaciniame skunde (žr. minėto sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 40 punktą). Kalbant apie šią bylą, pažymėtina, jog šio sprendimo 110–112 punktuose nurodyti apeliančių argumentai yra priimtini apeliacinio proceso stadijoje.

118

Kalbant apie tris kritikos punktus, apibendrintus šio sprendimo 113 punkte, reikia pažymėti, kad priimtinas tik antras ir trečias. Iš tikrųjų pirmas kritikos punktas išsakytas ne dėl konkretaus elemento, panaudoto kolektyvinei dominuojančiai padėčiai įrodyti, svarbos, bet dėl naujo faktinių aplinkybių vertinimo, kuris pagal šio sprendimo 29 punkte primintą nusistovėjusią praktiką nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai nagrinėjant apeliacinį skundą (šiuo klausimu pagal analogiją 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Sniace prieš Komisiją, C-260/05 P, Rink. p. I-10005, 34 ir 35 punktus). Tačiau antras ir trečias kritikos punktai grindžiami teisės klaidomis.

119

Dėl šio apeliacinio skundo pagrindo pagrįstumo reikia visų pirma priminti, kad Teisingumo Teismas jau iš esmės yra nusprendęs, kad kolektyvinės dominuojančios sąvoka patenka į „dominuojančios padėties“ sąvoką, apibrėžtą reglamento 2 straipsnyje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Kali & Salz 166 ir 178 punktus). Šiuo atžvilgiu nebūtina, kad tarp atitinkamų įmonių egzistuotų susitarimas ar kiti teisiniai ryšiai tam, kad būtų galima konstatuoti kolektyvinės dominuojančios padėties egzistavimą. Tokia išvada galėtų išplaukti iš kitų koreliacijos faktorių ir priklausyti nuo ekonominio vertinimo bei, be kita ko, nuo aptariamos rinkos struktūros vertinimo (žr. 2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją, C-395/96 P ir C-396/96 P, Rink. p. I-1365, 45 punktą).

120

Kalbant apie tvirtinimą, kad sukurta ar sustiprinta kolektyvinė dominuojanti padėtis, pažymėtina, kad Komisija, remdamasi perspektyvine atitinkamos rinkos analize, turi įvertinti, ar jos nagrinėjama koncentracija nulemia tokios situacijos atsiradimą, kai veiksminga konkurencija atitinkamoje rinkoje bus itin apribota koncentracijoje dalyvaujančių įmonių ir vienos ar kelių trečiųjų įmonių, kurios pirmiausia dėl tarp jų egzistuojančių ryšių turi pakankamai galios bendrai veikti rinkoje (žr. minėto sprendimo Kali & Salz 221 punktas), kad pasinaudotų kolektyvinės ekonominės galios situacija, ir visa tai vyktų esamiems ar potencialiems konkurentams, ar net klientams ir vartotojams negalint veiksmingai reaguoti.

121

Tokie koreliacijos faktoriai visų pirma apima tarpusavio priklausomybės santykius, egzistuojančius tarp ribotos oligopolijos narių, kurie rinkos, pasižyminčios tam tikromis savybėmis, būtent rinkos koncentracija, skaidrumu ir produkto homogeniškumu, atžvilgiu gali numatyti savo abipusius veiksmus ir todėl yra labai skatinami suderinti savo elgesį rinkoje, kad padidintų bendrą savo pelną padidindami kainas, sumažindami gamybą, prekių bei paslaugų pasirinkimą ir kokybę, sumažindami inovacijas arba kitaip darydami įtaką konkurencijos veiksniams. Iš tikrųjų tokiame kontekste kiekvienas ūkio subjektas žino, kad stipri konkurencija iš jo pusės sukeltų tokią kitų reakciją, kad jo iniciatyvos jam neduotų naudos.

122

Kolektyvinio dominavimo situacija, kuri ypač apriboja veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje ar didelėje jos dalyje, gali atsirasti po koncentracijos, kai, atsižvelgiant į tikrąsias atitinkamos rinkos ypatybes ir jos struktūros pokyčius, kuriuos nulėmė sandorio užbaigimas, koncentracijos pasekmė būtų ta, kad žinodama apie bendrus interesus kiekviena dominuojančios oligopolijos narė manytų, jog galima, ekonomiškai racionalu, taigi ir pageidautina ilgą laiką vykdyti tokią pačią politiką rinkoje, siekiant parduoti didesnėmis už konkurencingas kainomis, nesant reikalo sudaryti susitarimo ar pradėti taikyti suderintus veiksmus pagal EB 81 straipsnį, kai faktiniai ar potencialūs konkurentai ar netgi vartotojai ir pirkėjai negali veiksmingai reaguoti.

123

Tokio tylaus derinimo galimybė yra dar didesnė, jeigu konkurentai gali lengvai suprasti, kaip turi veikti derinimas, būtent parametrus, dėl kurių gali būti numatytas derinimas. Iš tikrųjų, negalėdami nebyliai bendrai suprasti derinimo taisyklių, konkurentai turėtų imtis EB 81 straipsniu draudžiamos praktikos tam, kad rinkoje vykdytų suderintus veiksmus. Be to, atsižvelgiant į galimą kiekvieno tylaus derinimo dalyvio mėginimą nuo jo nukrypti siekiant per trumpą laiką padidinti savo pelną, reikia įvertinti, ar toks derinimas gali būti ilgalaikis. Šiuo atžvilgiu įmonės, kurios derina savo elgesį, turi būti pajėgios pakankamai kontroliuoti, kad būtų laikomasi derinimo taisyklių. Taigi skaidrumo rinkoje turėtų pakakti tam, kad kiekviena atitinkama įmonė galėtų pakankamai ir nedelsdama sužinoti, kaip rinkoje keičiasi kitų derinimo dalyvių elgesys. Be to, disciplina reikalauja, kad nuo taisyklių nukrypstančio elgesio atveju egzistuotų tam tikras veiksmingas atgrasymo mechanizmas. O derinime nedalyvaujančių įmonių, t. y. esamų ar būsimų konkurentų, taip pat klientų reakcija neturi galėti pakenkti rezultatams, kurių tikimasi pasiekti derinimu.

124

Pirmosios instancijos teismo minėto sprendimo Airtours prieš Komisiją 62 punkte apibrėžtos sąlygos, dėl kurių skundžiamo sprendimo 254 punkte jis nusprendė, kad jos turi būti taikomos jo nagrinėjamam ginčui, nepažeidžia pirmesniame šios sprendimo punkte nurodytų kriterijų.

125

Taikant tokius kriterijus reikia vengti mechaninio kiekvieno atskiro kriterijaus patikrinimo, neatsižvelgiant į hipotetinio tylaus derinimo bendrą ekonominį mechanizmą.

126

Šiuo atžvilgiu, pavyzdžiui, skaidrumo konkrečioje rinkoje vertinimas turėtų būti atliekamas ne izoliuotai ir abstrakčiai, bet remiantis hipotetinio tylaus derinimo mechanizmu. Iš tikrųjų tik atsižvelgiant į tokią hipotezę įmanoma patikrinti, ar tariami rinkoje egzistuojančio skaidrumo elementai tikrai gali palengvinti nebylų bendrų veiksmų apibrėžimą (ir) arba leisti atitinkamiems konkurentams pakankamai kontroliuoti, ar laikomasi tokio elgesio taisyklių. Šiuo atžvilgiu siekiant išnagrinėti galimo tylaus derinimo trukmę būtina atsižvelgti į kontrolės mechanizmus, kurie gali būti prieinami tariamo tylaus derinimo dalyviams, siekiant patikrinti, ar dėl tokių mechanizmų jie galėtų pakankamai tiksliai ir greitai sužinoti apie kitų tokio derinimo dalyvių elgesio pokyčius rinkoje.

127

Šioje byloje apeliantės tvirtina, kad nors skundžiamo sprendimo 254 punkte Pirmosios instancijos teismas teigė laikęsis minėtame savo sprendime Airtours prieš Komisiją išreikšto požiūrio, praktikoje jis padarė teisės klaidą prieidamas išvados, jog egzistavo pakankamas tam tikrų faktorių, kurie vis dėlto nebuvo svarbūs konstatuojant kolektyvinės dominuojančios padėties buvimą, skaidrumas. Šiuo atžvilgiu apeliantės kritikuoja, be kita ko, faktą, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 251 punkte pripažino, jog sąlygos, nurodytos minėto sprendimo Airtours prieš Komisiją 62 punkte, gali „prireikus būti nustatytos netiesiogiai, remiantis net labai heterogeniškais požymiais bei įrodymais, susijusiais su kolektyvinės dominuojančios padėties buvimui būdingais ženklais, reiškiniais ir fenomenais“.

128

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kaip pastebėjo Komisija per teismo posėdį, minėtas 251 punktas pats savaime nėra kritikuotinas kalbant apie bendrą pareiškimą, atspindintį Pirmosios instancijos teismo savo nuožiūra atliktą skirtingų įrodymų analizę. Iš tikrųjų iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad iš esmės tik Pirmosios instancijos teismas sprendžia, kokią vertę suteikti jam pateiktiems įrodymams (be kita ko, žr. 1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C-136/92 P, Rink. p. I-1981, 66 punktą bei 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją, C-237/98 P, Rec. p. I-4549, 50 punktą).

129

Be to, negalima paneigti analizės, ar egzistavo kolektyvinė dominuojanti padėtis, kuri grindžiama tam tikrais elementais, paprastai laikomais parodančiais tylaus konkurentų derinimo buvimą ar jo galimybę. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 125 punkto, reikalaujama, kad ši analizė būtų vykdoma atsargiai ir ypač pateikiant nuomonę, grindžiamą galimų tikėtinų derinimo strategijų analize.

130

Šioje byloje reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Impala argumentus dėl sprendimo dalių, susijusių su rinkos skaidrumu, šių dalių neišanalizavo atsižvelgdamas į reikalaujamą kontrolės mechanizmą, priklausantį tikėtinai tylaus derinimo teorijai.

131

Beje, skundžiamo sprendimo 420 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodo „žinomas taisykles“, reglamentuojančias didžiųjų bendrovių vykdomą nuolaidų suteikimą. Tačiau, kaip toliau teisingai pastebi apeliantės, išsakydamos šio sprendimo 113 punkte nurodytą antrą kritikos punktą, kalbant apie tai, ar ginčijamame sprendime Komisijos konstatuoti tam tikri nuolaidų pokyčiai galėjo paneigti tinkamos kontrolės, ar tarpusavyje buvo laikomasi tariamo tylaus derinimo taisyklių, galimybę, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 427–429 punktuose apsiriboja tik nepagrįstais teiginiais, susijusiais su sektoriaus profesionalo prielaida. Minėto sprendimo 428 punkte pats Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad Impala, ieškovė jo nagrinėjamoje byloje, „iš tiesų tiksliai nepaaiškino, kokios yra tos įvairios taisyklės, reguliuojančios reklaminių nuolaidų suteikimą“.

132

Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad Impala atstovauja įmonėms, kurios, nors ir nėra didžiųjų bendrovių sukurtos oligopolijos narės, veikia tose pačiose rinkose. Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigą, kuri teko Impala dėl šios „sektoriaus profesionalo prielaidos“ pritaikymo.

133

Iš to, kas pasakyta, nesant būtinybės pareikšti nuomonės dėl šio sprendimo 113 punkte nurodyto trečio kritikos punkto, reikia daryti išvadą, kad pažeisdamas principus, kuriais turėjo vadovautis analizuodamas jam pateiktus argumentus dėl rinkos skaidrumo tariamos kolektyvinės dominuojančios padėties kontekste, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą.

134

Ši klaida būdinga skundžiamo sprendimo daliai, susijusiai su Pirmosios instancijos teismo tyrimu dėl teiginių, kurie susiję su akivaizdžiomis Komisijos padarytomis vertinimo klaidomis, įskaitant skundžiamo sprendimo 377 punkte Pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą. Tačiau ši klaida savaime nepaneigia Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 325 punkte padarytos išvados, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas dėl nepakankamo motyvavimo. Todėl reikia išnagrinėti kitus apeliacinio skundo pagrindus.

135

Kai kuriuose skundžiamo sprendimo punktuose, kaip antai jo 347 ir 361 punktuose, Pirmosios instancijos teismas vartoja tokius posakius, kaip „didelis kainų skaidrumas“ ar „didelis rinkos skaidrumas“. Be to, skundžiamo sprendimo 299 punkte Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime padarytą išvadą, kad kainoraščio kainos buvo „pakankamai suderintos“, apibūdino kaip „bent jau atsargią, nes suderinimas iš tiesų buvo labai pastebimas“. Šio sprendimo 307 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „bendro koncentracijos šalių taikyto sąskaitų faktūrų nuolaidų lygio pokyčiai, paminėti (ginčijamo) sprendimo 78 konstatuojamojoje dalyje, yra labai nedideli“. Skundžiamo sprendimo 317 punkte Pirmosios instancijos teismas iš ginčijamo sprendimo padarė išvadą, kad „reklaminės nuolaidos turi tik ribotą poveikį kainoms“.

136

Skundžiamo sprendimo 425 punkte Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo atžvilgiu nurodo, kad minimalių ir maksimalių nuolaidų skirtumo apskaičiavimas pagal klientą <…> kiekvienai iš koncentracijos šalių buvo atliktas neteisingai“. Šio sprendimo 427 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad duomenys apie koncentracijų šalių taikytas nuolaidas yra „abejotinos reikšmės“.

137

Skundžiamo sprendimo 434 punkte, be kita ko, nurodyta:

„<…> koncentracijos šalių ekonomikos patarėjų parengtame tyrime, kaip teigė ieškovė, nepateikiami pakankamai patikimi, reikšmingi ir palyginami duomenys <…>. Ta aplinkybė, kad ne visi mažmenininkai visada sistemingai taiko tokį patį didmeninės kainos antkainį, netgi darant prielaidą, kad ji yra įrodyta, bet kuriuo atveju neturi reikšmės. Nors iš tiesų gali būti, kad įvairūs mažmenininkai (prekybos centrai, nepriklausomi prekybininkai, specializuoti tinklai ir kt.) taiko skirtingą antkainių nustatymo politiką ir kad kiekvienoje subjektų kategorijoje yra skirtumų ir netgi yra skirtumų kiekvieno atskiro subjekto atveju, atsižvelgiant į albumo rūšį ar sėkmės laipsnį, labai mažai tikėtina, ir tyrime nėra duomenų šiuo atžvilgiu, kad mažmenininkas taikys kitokią pardavimo politiką tos pačios rūšies albumui. <…>“

138

Šiuo klausimu Komisijos palaikomos apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas viršijo jam tenkančios teisminės kontrolės ribas pažeisdamas EB 230 straipsnį ir nusistovėjusią teismo praktiką, nes savo vertinimu pakeitė Komisijos vertinimą, neįrodydamas ginčijamam sprendimui būdingų akivaizdžių vertinimo klaidų ir neprašydamas atlikti ekonominių ekspertizių.

139

Be to, nagrinėdamas ginčijamą sprendimą pats Pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžių vertinimo klaidų ir iš esmės neteisingai vertino jam pateiktus įrodymus, susijusius su pagrindiniais bylos aspektais, įskaitant nuolaidų reikšmę, sudėtingumą ir neskaidrumą.

140

Be to, apeliantės mano, kad skundžiamo sprendimo 425, 427 ir 434 punktuose Pirmosios instancijos teismas taip pat iškraipė kai kuriuos įrodymus.

141

Impala teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas bent jau didžiąja dalimi yra mėginimas paneigti Pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, nors apeliantės neįrodė, jog Pirmosios instancijos teismas blogai aiškino turimus įrodymus.

142

Papildomai Impala teigia, kad Pirmosios instancijos teismas vadovavosi reikšminga teismo praktika, susijusia su jo vykdomos kontrolės apimtimi, kai jis nagrinėjo ginčijamą sprendimą skundžiamo sprendimo 328 punkte remdamasis minėto sprendimo Komisija prieš Tetra Laval 39 punktu, ir todėl jis neviršijo jam tenkančios teisminės kontrolės ribų.

143

Visų pirma reikia atmesti Impala argumentus dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo nepriimtinumo. Iš tikrųjų, priešingai nei teigia Impala, apeliantės ne tik kelia klausimus dėl pirmojoje instancijoje atlikto faktinių aplinkybių vertinimo, bet ir nurodo teisės klausimus, kurie priimtini apeliacinio skundo stadijoje.

144

Dėl esmės reikia visų pirma priminti, kad Komisija ekonominėje srityje turi diskreciją taikydama materialines reglamento taisykles, ypač jo 2 straipsnį. Iš to išplaukia, kad atlikdamas Komisijos sprendimo koncentracijos srityje kontrolę Bendrijos teismas tik patikrina, ar faktai iš esmės yra tikslūs ir ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos (žr. minėto sprendimo Kali & Salz 223 ir 224 punktus bei minėto sprendimo Komisija prieš Tetra Laval 38 punktą).

145

Atsižvelgiant į tai, nors Pirmosios instancijos teismas neturi savo ekonominiu vertinimu pakeisti Komisijos vertinimo taikant materialines reglamento taisykles, tai nereiškia, kad Bendrijos teismai turi susilaikyti nuo Komisijos ekonominių duomenų teisinio kvalifikavimo kontrolės. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Tetra Laval 39 punktą bei minėto sprendimo Ispanija prieš Lenzing, C-525/04 P, 56 ir 57 punktus).

146

Kalbant apie šią bylą, reikia konstatuoti: kadangi analizuodamas jam pateiktus argumentus Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo iš ginčijamo sprendimo išplaukiančius įrodymus, jis veikė nepažeisdamas šio sprendimo 144 ir 145 punktuose nurodytų teismo praktikos reikalavimų.

147

Tačiau vien šios išvados nepakanka tam, kad būtų atmestas ketvirtasis apeliacinis skundas. Iš tikrųjų, be klausimo, ar Pirmosios instancijos teismas viršijo jam tenkančios ginčijamo sprendimo faktinių aplinkybių kontrolės intensyvumo ribas, apeliantės taip pat tvirtina, kaip matyti iš šio sprendimo 139 punkto, kad Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas iš ginčijamo sprendimo išplaukiančius faktorius, pats padarė akivaizdžių vertinimo klaidų ir iš esmės neteisingai aiškino jam pateiktus įrodymus.

148

Šie paskutinieji teiginiai iš dalies sutampa su kitais šio apeliacinio skundo pagrindais, t.y., pirma, su pirmuoju, antruoju ir septintuoju bei su trečiojo pagrindo pirma dalimi, susijusiais su Pirmosios instancijos teismo vykdytu tam tikrų jam pateiktų įrodymų nagrinėjimu, ir, antra, su penktuoju pagrindu, susijusiu su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisinius kriterijus, taikomus kolektyvinės dominuojančios padėties srityje.

149

Šiuo atžvilgiu pakanka pastebėti, kaip išplaukia iš šio Sprendimo 95, 102 ir 133 punktų, Pirmosios instancijos teismas, kalbant apie argumentų, susijusių su akivaizdžių vertinimo klaidų egzistavimu, nagrinėjimą, padarė teisės klaidų analizuodamas tiek tam tikrus įrodymus, tiek kolektyvinės dominuojančios padėties, išplaukiančios iš tylaus derinimo, srityje taikomus teisinius kriterijus.

150

Kadangi nėra būtinybės pareikšti nuomonę nei dėl apeliančių teiginių, susijusių su įrodymų iškraipymu, nei dėl klausimo, ar Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime savo ekonominiu vertinimu iš tikrųjų pakeitė Komisijos vertinimą, reikia padaryti išvadą, atsižvelgiant į tai, jog Pirmosios instancijos teismas viršijo jam tenkančios teisminės kontrolės ribas, kad bent ginčijamo sprendimo dalyje, skirtoje argumentų, susijusių su akivaizdžių teisės klaidų egzistavimu, padaryta teisės klaidų. Kalbant apie skundžiamo sprendimo dalį, kurioje nagrinėjamas nepakankamas ginčijamo sprendimo motyvavimas, dar reikia išnagrinėti šeštąjį ieškinio pagrindą.

151

Skundžiamo sprendimo 255–276 punktuose Pirmosios instancijos teismas apibendrino ginčijamo sprendimo elementus, svarbius nagrinėjant jam pateiktą pirmąjį ieškinio pagrindą. To sprendimo 275 punkte nurodyta:

„Iš to, kas paminėta, darytina išvada, kad Komisija, remdamasi produktų vienodumu, rinkos skaidrumu ir atsakomųjų priemonių panaudojimu, padarė išvadą, jog nebuvo kolektyvinės dominuojančios padėties.“

152

Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo įvairius ginčijamo sprendimo skyrius tam, kad patikrintų, ar jis buvo pakankamai motyvuotas konstatuoti skaidrumo aptariamoje rinkoje trūkumą, kiekvieną kartą atsakydamas neigiamai.

153

Pirmosios instancijos teismas visų pirma išnagrinėjo ginčijamos sprendimo dalį, skirtą konkrečiai rinkos skaidrumui. Šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 289, 290 ir 294 punktuose jis nurodė:

<…>

154

Po to Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ginčijamame sprendime pateikiamus samprotavimus dėl galimos didžiųjų bendrovių „bendros kainų politikos“ ir juos išanalizavo skundžiamo sprendimo 295–324 punktuose siekdamas išsiaiškinti požymius, kurie galėtų paaiškinti tarimą skaidrumo nepakankamumą aptariamose rinkose. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pateikė tokias išvadas:

<…>

<…>

155

Skundžiamo sprendimo 411 punkte nurodyta:

„Savo atsiliepime į ieškinį Komisija iš tiesų tvirtino išnagrinėjusi kitų didžiųjų bendrovių nuolaidas, tačiau dėl to, kad kai kurių iš tų skaičių negalima buvo atskleisti koncentracijos šalims, jų negalima buvo įtraukti į ginčijamą sprendimą. Tačiau tuo argumentu nereikėtų remtis.“

156

Skundžiamo sprendimo 530 punktas išdėstytas taip:

„Iš ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamosios dalies ir visų pirma iš jos paskutinio sakinio yra aišku, kad Komisijos išvada, jog koncentracija nėra pakankamai reikšmingas pokytis, dėl kurio tikėtina, kad bus sukurta kolektyvinė dominuojanti padėtis, yra aiškiai pagrįstas su rinkos skaidrumu, o ne su atsakomosiomis priemonėmis susijusiomis sąlygomis.“

157

Apeliantės iš esmės teigia, kad Bendrijos koncentracijų kontrolės sistema, ir būtent reglamento 10 straipsnio 6 dalis, trukdo Pirmosios instancijos teismui panaikinti tokią koncentraciją leidžiantį sprendimą dėl motyvavimo nepakankamumo.

158

Papildomai apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas taikė pernelyg griežtą motyvavimo pareigos standartą, kuris yra nesuderinamas su nusistovėjusia teismo praktika ir kuriuo neatsižvelgiama į koncentracijų kontrolės procedūros ypatingą kontekstą ir pobūdį. Pirma, Pirmosios instancijos teismas suklydo įpareigodamas Komisiją paaiškinti skirtumus, palyginti su pranešimu apie kaltinimus.

159

Antra, Pirmosios instancijos teismas suklydo nagrinėdamas ginčijamo sprendimo motyvus neatsižvelgdamas į koncentraciją leidžiančio sprendimo ypatingą kontekstą. Šiuo klausimu apeliantės nurodo keletą samprotavimų. Pirma, jos mano, kad koncentraciją leidžiančio sprendimo atžvilgiu reikia taikyti švelnesnius reikalavimus nei koncentraciją draudžiančiam sprendimui. Antra, Pirmosios instancijos teismas suklydo ginčijamo sprendimo motyvus nagrinėdamas gerai informuotų sektoriaus profesionalų požiūriu. Trečia, trumpas terminas, kuris skiria pranešimą apie kaltinimus ir koncentraciją leidžiančio sprendimo priėmimą, reikalauja tam tikro susilaikymo atliekant tokio sprendimo kontrolę. Ketvirta, tas faktas, kad apeliantams leista vykdyti koncentraciją, apie kurią buvo pranešta, turėtų sutrukdyti koncentraciją leidžiančio sprendimo panaikinimą dėl nepakankamo motyvavimo. Penkta, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 411 punkte padarė teisės klaidą įpareigodamas Komisiją paskelbti išsamius duomenis apie kainas ir nuolaidas, atsižvelgiant į jų konfidencialumą ir pažeidžiamumą.

160

Bet kuriuo atveju, priešingai nei Pirmosios instancijos teismo atliktas įvertinimas, nusistovėjusi teismo praktika, apeliančių nuomone, reikalauja, kad ginčijamas sprendimas būtų tinkamai motyvuotas, nes jis leido Impala patikrinti šį sprendimą pagrindžiančius motyvus, o Pirmosios instancijos teismui – atlikti teisminę kontrolę. Šiuo atžvilgiu apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ginčijamas sprendimas buvo nepakankamai motyvuotas, yra sunkiai suderinama su jo vertinimu, kad tame sprendime buvo akivaizdžių vertinimo klaidų.

161

Galiausiai apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismo atliktas ginčijamo sprendimo motyvų nagrinėjimas yra ydingas dėl klaidingo įrodymams keliamo standarto naudojimo, teisminės kontrolės teisingos apimties pažeidimo ir klaidingo kriterijaus skaidrumo atžvilgiu taikymo.

162

Nepažeisdama bendro prieštaravimo dėl priimtinumo Impala teigia, pirma, kad apeliantės negali bendrajai taisyklei prilyginti išimties, kuri įtvirtinta reglamento 10 straipsnio 6 dalyje. Antra, Impala nuomone, apeliantės klysta teigdamos, jog EB 253 straipsnis yra taikomas arba ne, atsižvelgiant į tai, ar sprendimas dėl numatomos koncentracijos yra teigiamas ar neigiamas. Trečia, Impala teigia, kad reikalaujamas motyvacijos lygis priklauso nuo konteksto ir teisinių aplinkybių, kuriomis konkretus aktas priimtas. Šį principą visiškai atitiktų tai, jog motyvavimo reikalavimai būtų pritaikyti svarstomos bylos rūšiai. Tačiau nagrinėjamu atveju kalbama apie bylą, kurioje buvo pradėta formali procedūra ir kurioje trečiasis asmuo pareiškė rimtus prieštaravimus, ir buvo pateiktas pranešimas apie kaltinimus.

163

Dėl papildomų apeliančių argumentų, susijusių su Pirmosios instancijos teismo taikytu motyvavimo pareigos standartu, Impala tvirtina, pirma, kad Pirmosios instancijos teismas tik pamini pranešimo apie kaltinimo ištraukas tam, kad pabrėžtų ginčijamo sprendimo motyvavimo nepakankamumą bei jam būdingą nenuoseklumą ir savo išvadą dėl šio motyvavimo nepakankamumo grindžia argumentais, išdėstytais pačiame ginčijamame sprendime, o ne palyginimu su tais argumentais, kurie nurodyti pranešime apie kaltinimus. Antra, Impala mano, kad Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į koncentracijų kontrolės procedūros kontekstą.

164

Be to, iš to fakto, kad Pirmosios instancijos teismas galėjo atlikti išsamų ginčijamo sprendimo nagrinėjimą, nematyti, kad jo motyvai buvo nepakankami. Impala teigimu, akivaizdu, jog Pirmosios instancijos teismas negalėjo suprasti kodėl, nors įrodymai leido padaryti išvadą dėl pakankamo skaidrumo buvimo siekiant patvirtinti išvadą dėl kolektyvinės dominuojančios padėties buvimo, Komisija vis dėlto nusprendė, kad skaidrumo įrodymai buvo nepakankami, nes reklaminės nuolaidos buvo mažiau skaidrios nei kitų rūšių nuolaidos. Impala nuomone, tikrieji ginčijamo sprendimo motyvai lieka nežinomi.

165

Dėl šio sprendimo 161 punkte apibendrintų apeliančių argumentų Impala tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismo pateikti ginčijamo sprendimo motyvų tam tikrų aspektų paaiškinimai yra pagrįsti išsamiu Komisijos atliktos analizės išnagrinėjimu, o būtent paties ginčijamo sprendimo vidiniu nenuoseklumu.

166

Kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, EB 253 straipsnyje reikalaujama motyvacija turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė ginčijamą teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti jo priėmimo pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tai yra į akto turinį, nurodytų priežasčių pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, kurie konkrečiai ir tiesiogiai su juo susiję, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvacija atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir turinį bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (be kita ko, žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 63 punktą; 2004 m. birželio 22 d. Sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C-42/01, Rink. p. I-6079, 66 punktą bei 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Nuova Agricast, C-390/06, Rink. p. I-2577, 79 punktą).

167

Tačiau tokį teisės aktą priėmusi institucija neprivalo pareikšti nuomonės dėl aiškiai antrinės reikšmės klausimų arba nuspėti galimų prieštaravimų (2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Vokietija ir Danija prieš Komisiją, vadinamojo „Feta“, C-465/02 ir C-466/02, Rink. p. I-9115, 106 punktas). Be to, sprendimo motyvacijos tikslumo lygis turi būti proporcingas faktinėms galimybėms ir techninėms sąlygoms arba terminui, per kurį jis turi būti priimtas (žr. 1965 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Schwarze, 16/65, Rink. p. 1081, 1096 ir 1097 bei 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Delacre ir kt. prieš Komisiją, C-350/88, Rink. p. I-395, 16 punktą). Taigi Komisija nepažeidžia pareigos motyvuoti, jei įgyvendindama savo koncentracijų kontrolės įgaliojimus savo sprendime nenurodo tikslių motyvų vertindama tam tikrus koncentracijos aspektus, kurie jai atrodo akivaizdžiai nesusiję, nereikšmingi ar aiškiai antraeiliai vertinant šią koncentraciją (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 64 punktą). Toks reikalavimas iš tiesų būtų sunkiai suderinamas su skubumo reikalavimu ir trumpais procedūriniais terminais, privalomais Komisijai, kai ji įgyvendina savo koncentracijų kontrolės įgaliojimą, ir kuris yra viena iš šių koncentracijų kontrolės išskirtinių aplinkybių.

168

Iš to išplaukia, kad kai Komisija paskelbia koncentraciją suderinama su bendrąja rinka pagal reglamento 8 straipsnio 2 dalį, reikalavimas motyvuoti yra įvykdomas, jeigu šiame sprendime aiškiai nurodomos priežastys, dėl kurių Komisija mano, kad aptariama koncentracija, prireikus atitinkamoms įmonėms padarius pakeitimus, nesukuria ar nesustiprina dominuojančios padėties, dėl kurios bendrojoje rinkoje arba esminėje jos dalyje būtų stipriai iškraipyta veiksminga konkurencija.

169

Šiuo atžvilgiu, nors Komisija nėra įpareigota pagal reglamentą priimtų sprendimų motyvuose pareikšti nuomonę dėl visų jai pateiktų įrodymų ir argumentų, įskaitant turinčius antraeilę reikšmę pateiktinam vertinimui, vis dėlto ji turi išdėstyti faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminę reikšmę sprendimo sistemai. Be to, motyvai turi būti logiški ir tarpusavyje neprieštarauti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1962 m. gegužės 18 d. Sprendimą Geitling ir kt. prieš Aukščiausiąją valdybą, 13/60, Rink. p. 165, 221; 1970 m. liepos 15 d. Sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 78 punktą; 1981 m. liepos 7 d. Sprendimo Rewe-Handelsgesellschaft Nord ir Rewe-Markt Steffen, 158/80, Rink. p. 1805, 26 punktą ir 1988 m. gegužės 17 d. Sprendimo Arendt prieš Parlamentą, 28/87, Rink. p. 2633, 7 ir 8 punktus).

170

Atsižvelgiant į šiuos principus, reikia išnagrinėti su šeštuoju ieškinio pagrindu susijusią apeliančių kritiką.

171

Visų pirma apeliantės teigia, kad koncentraciją leidžiantis Komisijos sprendimas jokiu atveju negali būti panaikintas dėl motyvavimo nepakankamumo. Šiuo atžvilgiu jos būtent remiasi reglamento 10 straipsnio 6 dalimi.

172

Iš šio sprendimo 49 punkto matyti, kad pastarąja nuostata siekiama užtikrinti teisinį saugumą tuo atveju, kai išimtiniu atveju Komisija nepriėmė sprendimo per nustatytą terminą. Taigi atitinkamos įmonės gali savo nuožiūra įgyvendinti savo koncentraciją, jeigu buvo duotas nebylus sutikimas.

173

Kaip pažymėjo Impala, apeliančių argumentai, grindžiami reglamento 10 straipsnio 10 dalimi, neleidžia suprasti, kad koncentraciją leidžiantys sprendimai neturi būti apskritai motyvuoti, nes jie negali būti ginčijami dėl motyvacijos nebuvimo.

174

Reikia priminti, kad nepakankamas motyvavimas, dėl kurio gali būti pažeidžiamas EB 253 straipsnis, yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas EB 230 straipsnio prasme ir yra pagrindas, kuriuo Bendrijos teismas gali ar net turi remtis ex officio (žr. 1997 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Daffix, C-166/95 P, Rink. p. I-983, 24 punktą). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos antrinės teisės aktas turi būti aiškinamas kiek įmanoma laikantis EB sutarties nuostatų ir bendrųjų Bendrijos teisės principų (2007 m. spalio 4 d. Sprendimo Schutzverband der Spirituosen-Industrie, C-457/05, Rink. P. I-8075, 22 punktas bei jame nurodyta teismo praktika). Iš to išplaukia, kad reglamento 10 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į EB 230 ir 253 straipsnius.

175

Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 49 punkto, minėta 10 straipsnio 6 dalis yra bendros reglamento sistemos išimtis, išplaukianti, be kita ko, iš jo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią Komisija priima aiškų teigiamą arba neigiamą sprendimą dėl koncentracijų, apie kurias jai buvo pranešta. Todėl, kaip 10 straipsnio 6 dalis negali pagrįsti bendros prielaidos, kad koncentracijos yra suderinamos su bendrąja rinka, taip ir ši nuostata negali pagrįsti galimybės ginčyti tokią koncentraciją leidžiantį sprendimą dėl pareigos motyvuoti pažeidimo išimties. Iš tikrųjų išimtinėse situacijose teisėtu teisinio saugumo poreikiu, kuris atsispindi šioje nuostatoje, negali būti remiamasi taip, kad dėl jo sprendimai dėl koncentracijos išvengtų Bendrijos teismo visapusiškos ar dalinės kontrolės.

176

Todėl apeliančių argumentai, susiję su reglamento 10 straipsnio 6 dalimi, turi būti atmesti.

177

Papildomai apeliantės, be kita ko, tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas sprendimas leido Impala patikrinti aptariamo leidimo motyvus, o Pirmosios instancijos teismui – atlikti teisminę kontrolę, Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Bendrijos teismų praktikos, susijusios su motyvavimo reikalavimais.

178

Šiuo atžvilgiu, kaip matyti ir iš šio sprendimo 166 punkto, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, pirma, EB 253 straipsnyje reikalaujama motyvacija turi suinteresuotiesiems asmenims leisti sužinoti priemonės priėmimo pagrindimą, o kompetentingam teismui – vykdyti kontrolę, ir, antra, ši pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į aptariamo akto pobūdį bei aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas (taip pat žr. 1987 m. balandžio 7 d. Sprendimo SISMA prieš Komisiją, 32/86, Rink. p. 1645, 8 punktą; 1992 m. birželio 4 d. Sprendimo Consorgan prieš Komisiją, C-181/90, Rink. p. I-3557, 14 punktą; 1997 m. balandžio 15 d. Sprendimo Irish Farmers Association ir kt., C-22/94, Rink. p. I-1809, 39–41 punktus; 2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-114/00, Rink. p. I-7657, 62 ir 63 punktus; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Krupp Hoesch prieš Komisiją, C-195/99 P, Rink. p. I-10937, 110 punktą ir minėto sprendimo Aalborg Portland prieš Komisiją 372 punktą).

179

Nagrinėjamu atveju galima pagrįstai apgailestauti dėl tam tikro neproporcingumo ginčijamame sprendime tarp pakankamą skaidumą parodančių elementų ir reklaminių nuolaidų, kurios mažina tokį skaidrumą, įtakos. Tačiau, atsižvelgiant, pirma, į aplinkybes, kuriomis ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir kurioms būdingas trumpas laiko tarpas tarp atsakymo raštu į pranešimą apie kaltinimus bei nagrinėjimo Komisijoje ir formalios procedūros pabaigos, ir, antra, į šio sprendimo 166–169 punktuose, ypač 166 ir 167 punktuose, nurodytos teismo praktikos reikalavimus, neatrodo, kad Komisija nagrinėjamu atveju būtų pažeidusi pareigą tinkamai motyvuoti ginčijamą sprendimą (pagal analogiją žr. 1981 m. spalio 28 d. Sprendimo Krupp Stahl prieš Komisiją, 275/80 ir 24/81, Rink. p. 2489, 13 punktą bei 1985 m. kovo 13 d. Sprendimo Nyderlandai ir Leeuwarder Papierwarenfabriek prieš Komisiją, 296/82 ir 318/82, Rink. p. 809, 21 punktą).

180

Iš tikrųjų, visų pirma, ginčijamas sprendimas leido suprasti Komisijos argumentus, kurie leido, kaip tai padarė Impala, vėliau ginčyti jo pagrįstumą kompetentingame teisme. Šiuo atžvilgiu būtų pernelyg griežta reikalauti, kaip padarė Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 289 punkte, išsamiai aprašyti kiekvieną ginčijamo sprendimo pagrindu buvusį aspektą, kaip antai reklaminių nuolaidų pobūdį, aplinkybes, kuriomis jos galėjo būti taikomos, jų neskaidrumo lygį, jų apimtį ar jų konkretų poveikį rinkų skaidrumui (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C-286/98 P, Rink. p. I-9925, 59–61 punktus bei 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste prieš UFEX ir kt., C-341/06 P ir C-342/06 P, Rink. p. I-4777, 108 punktą). Taip šiuo atveju buvo ir todėl, kad Impala, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 7 ir 10 punktų, buvo glaudžiai susijusi su formalia procedūra (pagal analogiją žr. 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Italija prieš Tarybą, C-120/99, Rink. p. I-7997, 29 punktą ir 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-304/01, Rink. p. I-7655, 50 punktą) ir, be kita ko, Pirmosios instancijos teisme ji puikiai galėjo ginčyti esmės vertinimą, kurį Komisija pateikė ginčijamame sprendime.

181

Antra, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 275, 289 ir 530 punktų, Pirmosios instancijos teismas žinojo priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė leisti aptariamą koncentraciją. Be kita ko, nemažai savo sprendimo punktų jis paskyrė šių priežasčių pagrįstumo analizei. Taigi šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pareiga motyvuoti sprendimus yra esminis reikalavimas, kuris turi būti atskiriamas nuo motyvų pagrįstumo klausimo, kuris apima ginčijamo akto teisėtumą iš esmės (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 67 punktą bei 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C-310/99, Rink. p. I-2289, 48 punktą). Iš tikrųjų tam tikro sprendimo motyvacija formaliai atskleidžia motyvus, kuriais grindžiamas šis sprendimas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo neteisėtumą iš esmės, bet ne jo motyvacijos, kurios gali pakakti net pateikiant klaidingus motyvus. Taigi negalima teigti, kad Pirmosios instancijos teismas negalėjo vykdyti teisminės kontrolės (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Chronopost ir La Poste prieš UFEX ir kt. 112 punktą).

182

Taigi apeliančių nurodytas šeštasis apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas ir nėra būtinybės pareikšti nuomonės dėl šio sprendimo 158, 159 ir 161 punktuose pareikštų priekaištų.

183

Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo pasakyta, šį apeliacinį skundą reikia pripažinti pagrįstu.

184

Komisijos atsiliepime į apeliacinį skundą yra atskira dalis, kurioje pateikiamos „papildomos pastabos“ dėl ginčijamo sprendimo „pagrindinių motyvų“. Komisija toje dalyje tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 474 ir 476 punktuose neteisingai kvalifikavo jos išvadas dėl ginčijamo sprendimo pagrindinio motyvo, susijusio su atsakomaisiais veiksmais. Komisijos teigimu, jeigu šioje byloje pasirodytų, kad ginčijamame sprendime padarytos išvados dėl skaidrumo rinkoje trūkumo teisiškai nebuvo klaidingos, ginčijamas sprendimas turėtų būti pripažintas teisėtu, nepaisant to, ar jame yra teisės klaidų, susijusių su atsakomaisiais veiksmais.

185

Impala šiuos Komisijos atsiliepime į apeliacinį skundą esančius argumentus traktavo kaip papildomą apeliacinį skundą ir į jį atsakė atskiru 2007 m. kovo 23 d. paaiškinimu, nurodydama Teisingumo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnio 2 dalį. Vėliau šalims buvo leista pateikti šiuo klausimu papildomus paaiškinimus, kurių paskutinis Teisingumo Teismo kanceliarijai buvo pateiktas 2007 m. liepos 16 d., nesprendžiant klausimo, ar Impala turėjo teisę remtis minėto 117 straipsnio 2 dalimi.

186

Argumento kvalifikavimas papildomu apeliaciniu skundu pagal Procedūros reglamento 117 straipsnio 2 dalį reikalauja, kad šalis, kuri remiasi šiuo straipsniu, reikalautų visiškai arba iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą, remiantis pagrindu, kuris nebuvo pateiktas apeliaciniame skunde. Siekiant išsiaiškinti, ar taip yra šiuo atveju, reikia išnagrinėti Komisijos atsiliepimo į apeliacinį skundą ginčijamos dalies formuluotę, tikslą ir kontekstą.

187

Tačiau svarbu šiuo klausimu pažymėti, kad Komisija šiuo atžvilgiu savo atsiliepime niekur nevartoja žodžių „papildomas apeliacinis skundas“. Be to, vykstant procesui, būtent per teismo posėdį, pati Komisija aiškiai nurodė, kad ji visiškai neketino pareikšti papildomo apeliacinio skundo pateikdama savo „papildomas pastabas“.

188

Šiomis aplinkybėmis reikia padaryti išvadą, kad minėti paaiškinimai nėra papildomas apeliacinis skundas. Priešingai nei teigia Impala, šiuo klausimu pareikšti nuomonės nereikia.

189

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba gali grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui.

190

Atsižvelgiant į tai, kad Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tik du iš penkių pagrindų, kuriuos Impala nurodė grįsdama savo ieškinį, Teisingumo Teismas mano, kad šioje byloje sprendimo priimti negalima. Todėl bylą reikia grąžinti Pirmosios instancijos teismui, kuris prireikus turės įvertinti, ar Impala išsaugo savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį.

191

Kadangi byla grąžinama Pirmosios instancijos teismui, reikia atidėti išlaidų, susijusių su šiuo apeliaciniu procesu, klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

Sprendimą