1. 

Šiame Vokietijos Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis federalinis teismas) prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma pateikti 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Autorių teisių direktyva arba Direktyva) ( 2 ) 4 straipsnio 1 dalies aiškinimo gaires.

2. 

Ši byla iškelta dėl baldų, kuriems bylai reikšmingu metu valstybėje narėje, kur jie buvo pagaminti ir kur juos įsigijo Peek & Cloppenburg KG (toliau – Peek & Cloppenburg), nebuvo taikoma autorių teisių apsauga, o valstybėje narėje, kurioje ši šalis suteikė teisę šiuos baldus laikinai naudoti vienoje iš savo parduotuvių viešoje poilsio zonoje ir pastatė savo kitos parduotuvės vitrinoje, tokia apsauga buvo taikoma. Teisingumo Teismo klausiama, ar toks baldų naudojimas reiškia „viešą <…> platinimą parduodant ar kitais būdais“ pagal Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį. Jeigu atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, Teisingumo Teismo klausiama, ar naudojimasis platinimo teise nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nepažeidžia EB 28 straipsnio.

3.

Kaip rodo pavadinimas, Autorių teisių direktyva siekiama suderinti tam tikrus autorių teisių ir gretutinių teisių ( 3 ) aspektus, įskaitant teisę leisti viešą tokių teisių saugomų kūrinių originalų ar jų kopijų platinimą.

4.

Direktyvos preambulėje yra šios konstatuojamosios dalys:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

5.

4 straipsnis nustato:

6.

9 straipsnis nustato, kad Direktyva nepažeidžia nuostatų, susijusių su, inter alia, dizaino teisėmis. Istoriškai kai kuriose valstybėse narėse tokios teisės pateko į autorių teisių taikymo sritį, kitose jos buvo saugomos specialiais nacionalinės teisės aktais, o dar kitose joms iš viso nebuvo taikoma apsauga ( 4 ).

7.

Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalis yra panaši į PINO ( 5 ) autorių teisių sutarties (toliau – WCT) ( 6 ) 6 straipsnio 1 dalį. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos antrinės teisės nuostatos, kiek įmanoma, turi būti aiškinamos Bendrijos sudarytas tarptautines sutartis atitinkančiu būdu ( 7 ).

8.

WCT įsigaliojo 2001 m. gruodžio 6 dieną. Nors Bendrija yra WCT pasirašiusi šalis, ji jos dar neratifikavo ( 8 ). Nepaisant to, ši sutartis yra svarbi aiškinant Autorių teisių direktyvą, nes šios Direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad Direktyva „siekiama įgyvendinti kai kuriuos naujus tarptautinius įsipareigojimus“, kylančius iš WCT.

9.

6 straipsnyje, pavadintame „Platinimo teisė“, nustatyta:

„1.   Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar kopijas viešai prieinamus, juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn.

2.   Nė viena šios Sutarties nuostata neapriboja Susitariančiųjų Šalių laisvės prireikus nustatyti tokias sąlygas, kuriomis būtų taikomas šio straipsnio 1 dalyje numatytos teisės išsėmimas pirmą kartą pardavus ar kitaip perdavus nuosavybėn kūrinio originalą ar jo kopijas autoriui leidus.“

10.

Autorių teisių direktyvos 4 straipsnis Vokietijoje buvo įgyvendintas Urheberrechtsgesetz (Autorių teisių įstatymo, toliau – UrhG) ( 9 ) 15 ir 17 straipsniais.

11.

15 straipsnio 1 dalis nustato, kad autoriaus išimtinė teisė apima 17 straipsnyje apibrėžtą platinimo teisę.

12.

17 straipsnio 1 dalyje platinimo teisė apibrėžiama kaip „teisė viešai pateikti arba paleisti į prekybą kūrinio originalą arba kopijas“.

13.

Toliau pateikiamas faktinių aplinkybių išdėstymas, kuris, išskyrus kur nurodyta kitaip, yra paremtas prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

14.

Italijoje įsisteigusi bendrovė Cassina SpA (toliau – Cassina) gamina baldus, įskaitant suprojektuotus Charles Edouard Jeanneret (Le Corbusier). Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra pagrįstas prielaida ( 10 ), kad pagal Vokietijos autorių teisių įstatymus ( 11 )Cassina turi išimtinę teisę gaminti ir pardavinėti Le Corbusier suprojektuotus baldus pagal jos ir šių baldų autorių teisių turėtojo licencijos sutartį ir kad ši teisė atitinka UrhG 17 straipsnyje garantuojamą platinimo teisę.

15.

Vokietijoje įsisteigusi ribotos atsakomybės bendrovė Peek & Cloppenburg visoje Vokietijoje turi drabužių parduotuvių. Vienoje iš savo parduotuvių Frankfurte prie Maino klientams įrengtoje poilsio zonoje ji pastatė Le Corbusier suprojektuotus fotelius, sofas ir staliuką. Ji taip pat kaip dekoraciją tokį fotelį pastatė savo parduotuvės Diuseldorfe vitrinoje.

16.

Peek & Cloppenburg šiuos baldus įsigijo iš juos pagaminusios Italijos bendrovės Dimensione. Cassina teigimu, dar visai neseniai tam, kad tam tikram kūriniui būtų suteikta Italijos autorių teisių apsauga, jo meninė vertė turėjo būti atskiriama nuo komercinio pobūdžio. Dėl to tokiems pramoninio dizaino pavyzdžiams, kokie yra Le Corbusier suprojektuoti baldai, nebuvo taikoma autorių teisių apsauga. Įgyvendinant Direktyvą 98/71 dėl teisinės dizaino apsaugos ( 12 ) 2001 m. Įstatymas buvo iš dalies pakeistas, ir autorių teisių apsauga suteikta meninio ir kūrybinio pobūdžio pramoniniam dizainui. Pereinamojo laikotarpio nuostata 10 metų pašalino galimybę remtis naująja teise prieš asmenį, kuris iki šio įstatymo pakeitimo teisėtai gamino arba platino šios teisės saugomą kūrinį ( 13 ).

17.

Cassina kreipėsi į Landgericht (apygardos teismas) su ieškiniu prieš Peek & Cloppenburg, prašydama priteisti žalos atlyginimą, uždrausti šios bendrovės veiksmus ir suteikti Cassina informaciją apie baldų kilmę. Landgericht patenkino Cassina ieškinį. Šiuo metu Bundesgerichtshof nagrinėja Peek & Cloppenburg kasacinį skundą.

18.

Šis teismas nurodo (remdamasis savo prielaidomis dėl faktinių aplinkybių), kad jo sprendimas nagrinėjant ginčą priklausys nuo atsakymo į klausimą, ar pastačiusi aptariamus baldus viešai prieinamose prekybos vietose Vokietijoje ir eksponuodama juos tokių prekybos vietų vitrinose Peek & Cloppenburg pažeidė Cassina platinimo teisę. UrhG 17 straipsnio 1 dalis aiškintina Autorių teisių direktyvą atitinkančiu būdu. Taigi kyla klausimas, ar tokie Peek & Cloppenburg veiksmai reiškia „viešą <…> platinimą parduodant ar kitais būdais“ pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį. Jeigu atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, kyla kitas klausimas, ar EB 28 ir 30 straipsniai neribotų naudojimosi tokia platinimo teise, jei toks naudojimasis lemtų nacionalinių rinkų susiskaidymą. Valstybių narių nacionalinės rinkos gali susiskaidyti tokiomis aplinkybėmis, kai taikomojo meno kūriniams Vokietijoje galėtų būti taikoma autorių teisių apsauga, nors Italijoje juos galima teisėtai gaminti.

19.

Esant šioms aplinkybėms, Bundesgerichtshof pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir paprašė atsakyti į šiuos klausimus:

20.

Rašytines pastabas pateikė Cassina, Peek & Cloppenburg, Lenkijos vyriausybė ir Komisija. Visoms šioms šalims, išskyrus Lenkijos vyriausybę, buvo atstovaujama posėdyje.

21.

Pirmojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar viešu platinimu pagal Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį laikytina, kai trečiosioms šalims suteikiama teisė laikinai naudoti autorių teisių saugomus baldus ( 14 ), tačiau teisė disponuoti jais šioms trečiosioms šalims nėra suteikiama.

22.

Šis klausimas susiję su baldais, kuriais galima viešai naudotis parduotuvės skyriaus poilsio zonose, tačiau kurie nėra parduodami.

23.

Cassina ir Lenkijos vyriausybė mano, kad į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą turi būti atsakyta teigiamai. Peek & Cloppenburg ir Komisija laikosi priešingos nuomonės.

24.

Cassina ir Lenkijos vyriausybė pateikia šiuos argumentus:

25.

Pirma, 4 straipsnio 1 dalis („bet kokį <…> platinimą parduodant ar kitais būdais“ ( 15 )) yra plačiai suformuluota. Be to, platų aiškinimą perša direktyvos tikslai. Direktyvos preambulės konstatuojamosios dalys rodo, kad ja siekiama suteikti plačią teisių turėtojų apsaugą ( 16 ), užtikrinti, kad jiems būtų tinkamai atlyginta ( 17 ), ir skatinti teisinį tikrumą ( 18 ).

26.

Antra, toks aiškinimas atitiktų plačią platinimo teisės sąvoką, vartotą kituose autorių teisių instrumentuose dar prieš priimant Autorių teisių direktyvą, pavyzdžiui, direktyvose dėl nuomos ir panaudos teisių ( 19 ), dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos ( 20 ) ir dėl duomenų bazių teisinės apsaugos ( 21 ).

27.

Trečia, Teisingumo Teismas ne viename sprendime terminą „platinimas“ yra aiškinęs plačiai ( 22 ).

28.

Galiausiai siauras aiškinimas prieštarautų Tarybos reglamentui Nr. 1383/2003 ( 23 ), kuris yra susijęs su muitinės pareigomis suklastotų prekių atveju. Nors šis reglamentas yra taikomas prekėms, gabenamoms iš trečiųjų šalių, jam būtų pakenkta, jeigu siaurai aiškinant terminą „platinimas“ piratinės prekės (apibrėžiamos kaip prekių kopijos, pagamintos be teisių turėtojo sutikimo) iš trečiųjų šalių negalėtų būti pateiktos į laisvą apyvartą arba reeksportuojamos, o piratinės prekės iš kitų valstybių narių galėtų būti importuojamos netaikant jokių sankcijų.

29.

Manęs šie argumentai neįtikina.

30.

Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo sprendime SGAE, Bendrijos teisės aktai, esant galimybei, turi būti aiškinami atsižvelgiant į tarptautinę teisę, ypač dėl to, kad tokiais teisės aktais siekiama įgyvendinti Bendrijos sudarytus tarptautinius susitarimus ( 24 ). Kaip akivaizdu iš preambulės 15 konstatuojamosios dalies, Autorių teisių direktyva yra siekiama įgyvendinti nemažai tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš WCT. Šios sutarties 6 straipsnio 1 dalis nurodo platinimo teisę ir nustato ją kaip teisę suteikti leidimą padaryti saugomų kūrinių originalus ir kopijas viešai prieinamus, juos „parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn“. Aš pritariu Peek & Cloppenburg ir Komisijai, kad ši formuluotė yra vienareikšmė ir akivaizdžiai neapima teisės laikinai naudotis suteikimo.

31.

Kaip teigia Komisija, tokį aiškinimą patvirtina Autorių teisių direktyvos sistema ir ypač visas 4 straipsnis. 4 straipsnio 2 dalis iš esmės apibrėžia platinimo teisės išsėmimą ir tai daro tokiais terminais, kaip antai „pirmą kartą <…> parduoda ar kitaip perleidžia <…> nuosavybę“. Manytina, kad išsėmimo teisės apimtis turėtų būti apibrėžta tokiais veiksmais, kurie pagal savo kilmę yra panašūs į veiksmus, sudarančius platinimą. Šį požiūrį juo labiau perša ir direktyvos preambulės 28 konstatuojamoji dalis.

32.

Manęs neįtikino tai, kad tokio aiškinimo patvirtinimą galima rasti Cassina paminėtose kitose direktyvose. Reikia sutikti, kad direktyvose dėl kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos apibrėžiant teisių turėtojo išimtinę teisę yra nurodyta „bet kuria forma viešai platinti“ ir „bet kokia forma platinti visuomenei“ ( 25 ). Tačiau, mano nuomone, nesant apibrėžimo, ką reiškia „viešai platinti“, šis argumentas yra nelogiškas. Panašiai direktyva dėl nuomos ir panaudos teisių paprasčiausia nurodo „išimtinę teisę leisti visiems naudotis (tam tikrais) produktais ir jų kopijomis juos parduodant ar kitu būdu“ ( 26 ). Taigi panašu, kad ir ši direktyva neduoda jokio teigiamo poslinkio šioje byloje.

33.

Be jokios abejonės, Autorių teisių direktyva iš tiesų siekiama suteikti aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį ( 27 ). Tačiau, mano nuomone, pernelyg viską supaprastintume, jeigu sakytume, kad bet kokia sąvokos „viešas platinimas“ turinio dviprasmybė turi būti automatiškai vertinama teisių turėtojo naudai. Ši išvada juo labiau teisinga, jeigu, kaip nagrinėjamoje byloje, toks aiškinimas prieštarautų tiek tiesioginėms nuostatoms WCT, kuri (kaip jau nurodžiau) yra svarbi aiškinant Autorių teisių direktyvą, tiek laisvam prekių judėjimui. Reikia turėti omenyje, kad direktyva taip pat siekiama įgyvendinti keturias vidaus rinkos laisves ( 28 ).

34.

Nors nacionalinis teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikė konkretų klausimą, susijusį su laisvo prekių judėjimo taisyklėmis, šis klausimas užduodamas tik tuo atveju, jeigu atsakymai į pirmojo klausimo abi dalis būtų teigiami. Tačiau aš manau, kad šios taisyklės gali būti svarbios ir ankstesniu vertinimo etapu, t. y. sprendžiant, ar į pirmojo klausimo abi dalis turi būti atsakyta teigiamai. Kaip pažymi Komisija, EB 28 ir 30 straipsniai bus svarbūs prieinant prie teisingo Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalies aiškinimo tokiose bylose, kokia nagrinėjama, kurios yra susijusios su atgaminimu kūrinio, autorių teisės saugomo vienoje valstybėje, tačiau nesaugomo kitoje, ir kur autoriaus galimybė užkirsti kelią naudotis tokia kopija gali paveikti prekybą Bendrijos viduje. Šiame kontekste norėčiau pažymėti, kad iki Direktyvos 98/71 ( 29 ) priėmimo dizaino teisinė apsauga nebuvo suderinta ( 30 ) ir kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamoje byloje yra pagrįstas prielaida, jog kai Peek & Cloppenburg įsigijo šiuos baldus, jie nebuvo saugomi nei autorių teisės, nei kaip dizaino pavyzdžiai.

35.

Toks direktyvos 4 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kad „viešas platinimas“ apima teisės laikinai naudotis saugomais objektais suteikimą ir kad todėl teisių turėtojas galėtų užkirsti kelią tokiam naudojimui, gali apriboti laisvą prekių judėjimą. EB 30 straipsnis nustato, kad toks apribojimas gali būti pateisintas, inter alia, pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nukrypti leidžiančia nuostata šiuo pagrindu galima remtis tik tiek, kiek ja siekiama užtikrinti teises, kurios sudaro specifinį tokios nuosavybės dalyką ( 31 ).

36.

Todėl toks platus Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kokį palaiko Cassina ir Lenkijos vyriausybė, galėtų atitikti EB 30 straipsnį tik tuo atveju, jeigu naudojimasis taip aiškinamoje 4 straipsnio 1 dalyje garantuojama platinimo teise užtikrintų specifinį autorių teisių dalyką. Kaip teigia Komisija, vertindamas, ar teisėtos yra nuo laisvo prekių judėjimo nukrypti leidžiančios nuostatos, pagrįstos autorių teisių apsauga, Teisingumo Teismas didžiausią dėmesį skirdavo tam, ar tariamai tokias teises pažeidžiantys veiksmai pagal savo pobūdį yra komerciniai ir duoda pajamų, kurios atitinkamai yra atimamos iš teisių turėtojo. O tokiose bylose, kokia nagrinėjama, tariamai autorių teises pažeidžiantys veiksmai yra akivaizdžiai visiškai kitokie. Man visai neaišku, kodėl tokiomis aplinkybėmis leidžiant teisių turėtojui užkirsti kelią asmeniui, saugomas prekes teisėtai nusipirkusiam kitoje valstybėje narėje, suteikti teisę laikinai jomis naudotis viešai apsaugo teises, sudarančias autorių teisių specifinį dalyką.

37.

Aš taip pat nepritariu Cassina bendresniam argumentui, kad, atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas daugelyje sprendimų, susijusių su autorių teisėmis, platinimo teisės sąvoką aiškino plačiai, ši sąvoka turi būti taip aiškinama ir direktyvos 4 straipsnio 1 dalies atveju. Iš trijų sprendimų, kuriuos Cassina nurodė savo argumentams palaikyti ( 32 ), sprendimai Warner Brothers ir Metronome Musik buvo susiję su tuo, ar EB 30 straipsnio nepažeidžia atitinkamai nacionalinės ir Bendrijos teisės aktai ( 33 ), kurie (inter alia) muzikos ir kinematografijos kūrinio autoriui ir prodiuseriui suteikė išimtinę teisę leisti nuomoti tokių kūrinių įrašus. Iš esmės konkrečiai buvo sprendžiama, ar tokia teisė neprieštaravo bendrajam principui, kad teisės turėtojo platinimo teisė yra išsemiama, kūrinį pirmą kartą pardavus. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į konkretų atitinkamų rinkų pobūdį, prieštaravimo nėra. Man nesuprantama, kaip Teisingumo Teismo vertinimas šiuose sprendimuose gali padėti apibrėžti „viešo platinimo“ sąvoką visai kitame kontekste. Sprendime FDV buvo sprendžiamas klausimas, ar tokia išimtinė teisė nuomoti yra išsemta visoje Bendrijoje, jeigu teisių turėtojas leido nuomą vienoje valstybėje narėje. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į išimtinės nuomos teisės konkretų pobūdį, ji nėra išsemta. Šiuo atveju man taip pat neaišku, kaip šis sprendimas galėtų padėti Teisingumo Teismui nagrinėjamoje byloje.

38.

Cassina teigia, kad jeigu Teisingumo Teismas Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje garantuojamą platinimo teisę aiškintų siauriau nei platinimo teisę minėtuose sprendimuose, kurie buvo susiję su nematerialia intelektine nuosavybe, pavyzdžiui, muzika, gautume rezultatą, kad tokiems nematerialiems kūriniams nepagrįstai būtų teikiama didesnė apsauga nei materialiems kūriniams. Tačiau net jeigu taip ir būtų, nemanyčiau, kad šis argumentas būtų tinkamas pagrįsti platų 4 straipsnio 1 dalies aiškinimą. Pagal savo pobūdį nematerialūs kūriniai gali būti platinami kitais būdais nei materialūs. Todėl būtent dėl šios priežasties pirmiausia Teisingumo Teismas savo praktikoje, o vėliau ir Bendrijos teisės aktų leidėjas direktyvoje dėl nuomos ir panaudos teisių nustatė kur kas platesnę nematerialių kūrinių autorių teisių apsaugą.

39.

Galiausiai man nelabai suprantamas Cassina argumentas, pagrįstas Reglamentu Nr. 1383/2003 ( 34 ). Kaip pripažįsta pati Cassina, šis reglamentas taikomas tik toms prekėms, kurios įvežamos į Bendrijos muitų teritoriją iš trečiųjų šalių. Be to, nagrinėjamoji byla yra pagrįsta prielaida, kad aptariami baldai yra ne piratiniai, o teisėtai pagaminti ir įsigyti Italijoje.

40.

Todėl aš manau, jog atsakymas į 1 klausimo a dalį turi būti toks, kad viešu platinimu pagal Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį nėra laikytinas teisės laikinai naudoti autorių teisių saugomus baldus suteikimas trečiosioms šalimis, kai teisė disponuoti šiais baldais šioms trečiosioms šalims nėra suteikiama.

41.

Pirmojo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar viešu platinimu pagal Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį laikytina, kai autorių teisių saugomi baldai ( 35 ) pastatomi parduotuvės vitrinoje, tačiau trečiosios šalys negali nei jais naudotis, nei įsigyti.

42.

Mano nuomone, dėl anksčiau pateiktų priežasčių atsakymas į šį klausimą a fortiori išplaukia iš atsakymo, kurį aš pasiūliau į pirmojo klausimo pirmą dalį.

43.

Todėl manau, kad viešu platinimu pagal Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį nėra laikytinas autorių teisių saugomų baldų pastatymas parduotuvės vitrinoje, kai trečiosios šalys negali nei jais naudotis, nei įsigyti.

44.

Nacionalinio teismo antrasis esminis klausimas pateikiamas tik tuo atveju, jeigu atsakymai į pirmojo klausimo abi dalis būtų teigiami, t. y. kad viešu platinimu pagal Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį laikytinas teisės laikinai naudoti autorių teisių saugomus baldus suteikimas trečiosioms šalimis, kai teisė disponuoti šiais baldais šioms trečiosioms šalims nėra suteikiama, ir autorių teisių saugomų baldų pastatymas parduotuvės vitrinoje, kai trečiosios šalys negali nei jais naudotis, nei įsigyti. Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas klausia, ar laisvam prekių judėjimui teikiama apsauga draudžia naudotis teise uždrausti platinimą, jei demonstruojamiems baldams valstybėje narėje, kurioje jie pagaminti ir pateikti į rinką, autorių teisių apsauga neteikiama.

45.

Aš nemanau, kad kuri nors iš nacionalinio teismo pirmojo klausimo dalių reikalauja teigiamo atsakymo; todėl neketinu siūlyti atsakymo į antrąjį klausimą. Vis dėlto apie šį klausimą norėčiau tarti kelis žodžius.

46.

Remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nacionalinis teismas yra susirūpinęs tuo, kad tokioje byloje, kokia nagrinėjama, susijusioje su kūriniais, kuriems Vokietijoje taikoma autorių teisių apsauga, nors jie buvo teisėtai pagaminti Italijoje be teisių turėtojo sutikimo, naudojimasis Vokietijoje teise uždrausti viešą platinimą direktyvos 4 straipsnio 1 dalies prasme gali lemti nacionalinių rinkų susiskaidymą. Tokiu atveju naudojimasis tokia teise, prima facie, prieštaraujantis EB 28 straipsniui, negalėtų būti pateisintas pagal EB 30 straipsnį.

47.

Cassina ir Lenkijos vyriausybė teigia, kad į antrąjį klausimą turi būti atsakyta neigiamai. Peek & Cloppenburg ir Komisija laikosi priešingos nuomonės.

48.

Cassina teigia, kad teisė uždrausti Vokietijoje naudoti teisėtai Italijoje įgytus baldus negali sukliudyti prekybai tarp valstybių narių, o net jeigu galėtų, tai būtų pateisinama EB 30 straipsniu. Reikia pripažinti, kad ši nuostata negali pateisinti priemonių, kurios prilygsta dirbtiniam nacionalinių rinkų susiskaidymui. Todėl intelektinės arba pramoninės nuosavybės teisių turėtojas negali remtis šia nuostata, prieštaraudamas importui prekių, kurios buvo teisėtai pateiktos į kitos valstybės narės rinką šių teisių turėtojui sutikus. Cassina tvirtina, kad taip nėra, nes ji nedavė sutikimo pateikti baldus į Italijos rinką.

49.

Lenkijos vyriausybė teigia, kad autorių teisių apsaugos apimtis Bendrijos mastu nėra suderinta. Nesant tokio suderinimo, apsaugos apimtis yra nacionalinės teisės dalykas.

50.

Mano nuomone, nė vienas iš šių teiginių nėra labai naudingas. Apskritai pats prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir konkrečiai antrasis kausimas yra pagrįsti prielaida, kad baldai buvo teisėtai pagaminti Italijoje. Todėl Cassina teiginiai yra netinkami. Mano nuomone, Lenkijos vyriausybės teiginiai yra neteisingi: net jeigu apsaugos apimtis yra nacionalinės teisės dalykas, savaime suprantama, kad ši teisė turi atitikti EB 28 ir 30 straipsnius.

51.

Komisija teigia, kad jai nesuprantama, kaip 4 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą platinimo teisę būtų galima aiškinti taip, kad laisvo prekių judėjimo principas draudžia naudotis tokia teise. Todėl toliau ji kalba remdamasi tuo, kad iš tiesų antruoju klausimu teiraujamasi, ar EB 28 ir 30 straipsniai draudžia nacionalinės teisės nuostatą aiškinti taip, kad tokie veiksmai, kokie nagrinėjami byloje, sudaro autorių teisių saugomą platinimą.

52.

Tačiau, mano nuomone, ir šis argumentas yra neteisingas. Antrasis klausimas tiesiogiai pateikiamas remiantis tuo, kad nagrinėjami veiksmai yra platinimas pagal 4 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju šią nuostatą įgyvendinantis nacionalinės teisės aktas būtinai (jeigu 4 straipsnis yra privalomas) turės tokį patį poveikį. Todėl nesuprantu Komisijos daromo skirtumo.

53.

Atsižvelgdama į šį vertinimą manau, kad ir direktyvos 4 straipsnio 1 dalis, ir ją įgyvendinanti nacionalinės teisės nuostata „turi būti arba žūti kartu“: jeigu Sutarties laisvo prekių judėjimo taisykles pažeidžia viena, tai būtinai pažeis ir kita. Kalbėdama apie pirmojo klausimo, dėl kurio buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pirmą dalį aš jau paaiškinau, kodėl, mano supratimu, EB 28 ir 30 straipsniai perša siaurą „viešo platinimo“, minimo 4 straipsnio 1 dalyje, aiškinimą ( 36 ).

54.

Taigi, mano nuomone, antrojo klausimo, dėl kurio buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, vertinimas patvirtina, kad atsakymas, kurį siūlau į pirmąjį klausimą, turėtų būti teisingas. Kaip galima numanyti iš ankstesnio pirmojo klausimo vertinimo, apskritai pritariu Peek & Cloppenburg teiginiams ( 37 ), kad pernelyg platus „viešo platinimo“ 4 straipsnio 1 dalyje aiškinimas neatitiktų EB 28 straipsnyje puoselėjamo laisvo prekių judėjimo, be to, jo nebūtų galima pateisinti pagal EB 30 straipsnį. Nukrypti leidžianti nuostata pagal EB 30 straipsnį bus galima, tik jeigu naudojimasis nagrinėjama platinimo teise užtikrina specifinį autorių teisių dalyką. Nagrinėjamoje byloje ši sąlyga netenkinama: nagrinėjami veikslai nėra susiję su pardavimu, perpardavimu arba kokiu nors panašiu sandoriu, o paprasčiausia apima (daugių daugiausia) laikiną naudojimą pagal paskirtį, dėl kurios baldai ir yra suprojektuoti.

55.

Galiausiai norėčiau pakartoti, kad nagrinėjamoje byloje neturi jokios reikšmės tai, jog baldai pirmą kartą į Bendrijos rinką buvo pateikti be teisių turėtojo sutikimo. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką dabartinėje Bendrijos teisės išsivystymo stadijoje, nesant nacionalinę teisę suderinančių Bendrijos nuostatų, būtent valstybės narės, laikydamosi taikytinų tarptautinių sutarčių, nustato literatūros ir meno kūrinių apsaugos sąlygas ir išsamias taisykles ( 38 ). Kaip jau esu nurodžiusi, iki įgyvendinant Direktyvą 98/71 ( 39 ) dizaino teisinė apsauga nebuvo suderinta; tokios apsaugos nereikalaujama ir Berno konvencijoje ( 40 ). Aplinkybė, kad nagrinėjamai bylai reikšmingu metu dizaino teisinė apsauga Vokietijoje ir Italijoje buvo skirtinga, paprasčiausia yra tokios situacijos pasekmė.

56.

Dėl anksčiau pateiktų priežasčių manau, kad atsakymas į klausimus, dėl kurių Bundesgerichtshof pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turėtų būti toks:

„Viešu platinimu parduodant ar kitais būdais pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnio 1 dalį nėra laikytinas teisės laikinai naudoti autorių teisių saugomus baldus suteikimas trečiosioms šalimis, kai teisė disponuoti šiais baldais šioms trečiosioms šalims nėra suteikiama, ir autorių teisių saugomų baldų pastatymas parduotuvės vitrinoje, kai trečiosios šalys negali nei jais naudotis, nei įsigyti.“