—

bendrovės Pipeline Méditerranée ir Rhône (SPMR), atstovaujamos advokato H. Hazan,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir J.-Ch. Gracia,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato G. Albenzio,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos E. Ośniecka-Tamecka,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J.-P. Keppenne ir W. Mölls,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (OL L 76, p. 1), iš dalies pakeistos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 94/74/EB (OL L 365 p. 46, toliau – Direktyva 92/12), 14 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp bendrovės Pipeline Méditerranée et Rhône (SPMR) (toliau – SPMR) ir Muitų ir netiesioginių mokesčių administracijos (toliau – administracija) bei Nacionalinio muitinės žvalgybos ir tyrimų direktorato (Direction nationale du renseignement et enquêtes douanières (DNRED)) dėl akcizo, kurio administracija pareikalavo iš SPMR už iš naftotiekio, kuriuo buvo transportuojami atidedant akcizo mokėjimą, dėl nutekėjimo, paskui dėl šio naftotiekio trūkimo ištekėjusius naftos produktus.

3

Pagal Direktyvos 92/12 pirmą konstatuojamąją dalį „vidaus rinkos sukūrimui ir funkcionavimui būtinas laisvas prekių, įskaitant ir (akcizais) apmokestinamas prekes, judėjimas“. Šios direktyvos ketvirtoje konstatuojamoje dalyje priduriama, kad„siekiant užtikrinti vidaus rinkos sukūrimą ir funkcionavimą, visose valstybėse narėse akcizai turi būti taikomi vienodai“.

4

Kaip nurodyta Direktyvos 92/12 1 straipsnio 1 dalyje, direktyva „nustato procedūras, taikytinas produktams, apmokestinamiems akcizais ir kitais netiesioginiais mokesčiais, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai taikomi tokių produktų vartojimui, išskyrus pridėtinės vertės mokestį bei Bendrijos nustatytus mokesčius“.

5

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Ši direktyva Bendrijos lygiu taikoma toliau išvardytiems atitinkamose direktyvose apibrėžtiems produktams:

<…>“ (Pataisytas vertimas)

6

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje nustatyta, kad šioje direktyvoje:

<…>“

7

Direktyvos 92/12 5 straipsnyje numatyta:

„1.   3 straipsnio 1 dalyje nurodyti produktai tampa akcizų objektu juos pagaminus 2 straipsnyje apibrėžtoje Bendrijos teritorijoje arba jų importo į tą teritoriją metu.

„Akcizais apmokestinamo produkto importas“ – tokio produkto įvežimas į Bendrijos teritoriją <…>

Tačiau jei įvežus produktą į Bendrijos teritoriją jis pateikiamas Bendrijos muitinės procedūrai, produktas laikomas importuotu baigus Bendrijos muitinės procedūrą.

2.   Nepažeidžiant nacionalinių ir Bendrijos muitų teisės nuostatų:

laikoma, kad (akcizų) mokėjimas yra laikinai atidėtas.

<…>“

8

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„Akcizas tampa mokėtinu, kai produktai išleidžiami vartojimui arba nustačius trūkumus, kuriems esant akcizas turi būti sumokėtas pagal 14 straipsnio 3 dalį.

Akcizais apmokestinamų produktų išleidimas vartojimui – tai:

<…>“

9

Minėtos direktyvos 12 straipsnyje nurodyta:

„Mokestinių sandėlių steigimui ir veiklai turi būti suteikti valstybių narių atsakingų institucijų leidimai.“

10

Pagal Direktyvos 92/12 13 straipsnį:

„Įgaliotasis sandėlio savininkas privalo:

<…>

<…>.“

11

Šios direktyvos 14 straipsnyje nurodyta:

„1.   Įgaliotieji sandėlių savininkai atleidžiami nuo mokesčio už produktus, kurie prarasti taikant jiems laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą, jeigu jie prarasti dėl nelaimingų atsitikimų arba nenugalimos jėgos (force majeure) ir nustatomi atitinkamos valstybės narės įgaliotos institucijos. Jie taip pat atleidžiami nuo mokesčio už produktus, kurie taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą produktų gaminimo, perdirbimo, sandėliavimo bei gabenimo metu prarandami dėl natūralių produktų savybių. Kiekviena valstybė narė nustato tokio atleidimo nuo mokesčių sąlygas. Atleidimas nuo mokesčių ta pačia tvarka taikomas 16 straipsnyje nurodytiems prekybininkams dėl taikant laikino (akcizo) mokėjimo atidėjimo režimą gabenamų produktų.

…>

3.   Nepažeidžiant 20 straipsnio, mokestis už trūkumus, išskyrus 1 dalyje nurodytus nuostolius bei tuos, dėl kurių pagal 1 dalį neatleidžiama nuo mokesčių, yra apskaičiuojamas taikant tarifus, galiojusius atitinkamoje valstybėje narėje tuo metu, kai buvo patirti atsakingų institucijų nustatyti nuostoliai arba, kai tai būtina, tuo metu, kai buvo nustatytas trūkumas.

<…>“

12

Minėtos direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta:

„Prekių gabenimo tarp Bendrijos valstybių rizika padengiama garantija, kurią suteikia įgaliotasis sandėlio – siuntėjo savininkas, kaip nurodyta 13 straipsnyje

Jeigu akcizu apmokestinamos mineralinės alyvos, transportuojamos Bendrijos teritorijoje jūra ir vamzdžiais, valstybės narės gali atleisti įgaliotąjį sandėlio – siuntėjo savininką nuo įsipareigojimo suteikti pirmojoje pastraipoje nurodytą garantiją.

<…>“

13

Muitinės kodekso 158 C straipsnyje, į Prancūzijos teisę perkeliančiame Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalį, nurodyta:

„Prarastiems produktams, kuriems taikomas naftos produktų mokestinio saugojimo režimas, mokestis yra netaikomas, jei administracijai įrodoma, jog:

14

Įgaliotasis sandėlio savininkas SPMR eksploatuoja naftotiekį, kuriuo naftos produktai transportuojami į Šveicariją atidedant akcizų mokėjimą. Konstatavusi, kad produktai nutekėjo ir kad paskui 1997 m. sausio 1 d. šis naftotiekis trūko, SPMR paprašė atleisti ją nuo akcizo, kurį reikalavo sumokėti administracija, už prarastą 795201 litrą naftos pagal Muitinės kodekso 158 C straipsnį. Manydama, kad galimybės remtis force majeure sąlygos netenkinamos, administracija neatsiėmė savo reikalavimo sumokėti akcizą už prarastus produktus, neapmokestinant tik nuo žemės surinktų teršalų.

15

Administracija padavė SPMR į Neji prie Senos apygardos teismą dėl šio mokesčio sumokėjimo. Tačiau pastarasis pripažino šį ieškinį nepriimtinu suėjus senačiai.

16

Versalio apeliacinis teismas (cour d’appel de Versailles), kuriam buvo paduotas apeliacinis skundas, padaręs išvadą, kad administracijos reikalavimas yra priimtinas ir kad SPMR negali remtis force majeure, kuri apibrėžiama kaip nenumatomos, neišvengiamos ir su įgaliotuoju sandėlio savininku nesusijusios aplinkybės, 2002 m. gruodžio 17 d. ir 2004 m. kovo 23 d. Sprendimais panaikino pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą.

17

SPMR dėl šių sprendimų Kasaciniame teisme pateikė kasacinį skundą. Pirmiausia ji kaltino Apeliacinį teismą nusprendus, kad ji negali remtis „nelaimingu atsitikimu“ arba force majeure Muitinės kodekso 158 C straipsnio prasme, taip pat pripažinus, jog ji privalo sumokėti akcizus ir kitus mokesčius už prarastus naftos produktus, ir šiuo atžvilgiu savo kasacinį skundą grindė dviem pagrindais.

18

Pirma, SPMR teigė, jog reikalaudamas, kad naftos produktai būtų prarasti dėl nenumatytų ir su ja nesusijusių aplinkybių, ir atsisakęs ištirti, ar ji galėjo išvengti naftos produktų praradimą sukėlusių nutekėjimo ir naftotiekio trūkimo, Apeliacinis teismas pažeidė Muitinės kodekso 158 C straipsnį. SPMR tvirtino priešingai, kad tik neišvengiamumas apibūdina „nelaimingą atsitikimą“ ar force majeure šios nuostatos prasme.

19

Antra, SPMR teigė, kad minėtame 158 C straipsnyje numatytas atleidimas nuo mokesčio jai galėjo būti taikomas ir dėl to, kad trūkumų turinčiu naftotiekiu transportuojami naftos produktai buvo prarasti dėl jiems būdingos natūralios savybės ? skystumo. Tai, kad administracija sutiko neapmokestinti nuo žemės surinktų teršalų, atsižvelgiant į minėtas natūralias savybes, reiškia, kad nesant galimybės naftos produktų surinkti dėl žemės savybių, jie taip pat negali būti mokesčių objektas.

20

Nurodęs, kad Muitinės kodeksas į Prancūzijos teisę perkelia Direktyvą 92/12, ir rėmęsis Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią force majeure sąvokos turinys įvairiose Bendrijos teisės taikymo srityse skiriasi, o jos reikšmė turi būti nustatyta pagal teisines aplinkybes, kuriomis ji turi veikti, Kasacinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Reikia priminti, kad Bendrijos teisės sistemoje iš esmės nesiekiama jos sąvokų apibrėžti atsižvelgiant į vieną ar kelias nacionalinės teisės sistemas, nebent tai aiškiai nurodoma (žr. 1982 m. sausio 14 d. Sprendimo Corman, 64/81, Rink. p. 13, 8 punktą; 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo EMU Tabac ir kt., C-296/95, Rink. p. I-1605, 30 punktą ir 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-103/01, Rink. p. I-5369, 33 punktą). Kadangi Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė nustato pirmame šios nuostatos sakinyje numatyto atleidimo nuo mokesčio sąlygas, ši nuoroda į nacionalinę teisę yra nesusijusi su minėtame pirmame sakinyje esančios force majeure sąvokos turiniu ar reikšme.

22

Iš tiesų pagal Direktyvos 92/12 ketvirtą konstatuojamąją dalį, siekiant užtikrinti vidaus rinkos sukūrimą ir funkcionavimą, visose valstybėse narėse akcizai turi būti taikomi vienodai. Force majeure sąvokos turinys yra veiksnys, kuris tam tikrais atvejais gali turėti įtakos nustatant, ar akcizai turi būti taikomi, todėl ši sąvoka neišvengiamai yra autonomiška, o jos vienodas aiškinimas turi būti užtikrintas visose valstybėse narėse.

23

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką kitais atvejais, pavyzdžiui, kalbant apie žemės ūkio teisės aktus arba Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnyje įtvirtintas normas, susijusias su ieškinio pateikimo terminais, force majeure sąvoka nereiškia tik absoliutaus negalėjimo, bet turi būti suvokiama atsižvelgiant į su subjektu nesusijusias, neįprastas ir nenumatomas aplinkybes, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi (šia prasme žr. 1994 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bayer prieš Komisiją, C-195/91 P, Rink. p. I-5619, 31 punktą ir 2002 m. spalio 17 d. Sprendimo Parras Medina, C-208/01, Rink. p. I-8955, 19 punktą bei minėtą teismo praktiką).

24

Iš to matyti, kaip Teisingumo Teismas jau nurodė, kad force majeure sąvoka apima objektyvų elementą, susijusį su neįprastomis ir su subjektu nesusijusiomis aplinkybėmis, ir subjektyvų elementą, susijusį su suinteresuotojo asmens pareiga apsisaugoti nuo neįprasto įvykio padarinių, imantis tinkamų priemonių, nesukeliančių jam pernelyg didelių nuostolių (šiuo atžvilgiu žr. minėto sprendimo Bayer prieš Komisiją 32 punktą ir 2005 m. sausio 18 d. Nutarties Zuazaga Meabe prieš VRDT, C-325/03 P, Rink. p. I-403, 25 punktą).

25

Tačiau taip pat pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kadangi force majeure sąvokos turinys įvairiose Bendrijos teisės taikymo srityse skiriasi, jos reikšmė turi būti nustatyta pagal teisines aplinkybes, kuriomis ji turi būti taikoma (žr. 1993 m. spalio 13 d. Sprendimo An Bord Bainne Co-operative ir Compagnie Inter-Agra, C-124/92, Rink. p. I-5061, 10 punktą bei 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo First City Trading ir kt., C-263/97, Rink.  p. I-5537, 41 punktą).

26

Todėl kalbant apie force majeure sąvoką Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio prasme reikia išnagrinėti, ar dėl šios direktyvos struktūros ir tikslo force majeure sudarančius elementus, kurie nurodyti šio sprendimo 23 punkte minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje, reikia aiškinti ir taikyti specialiu būdu.

27

Šiuo atžvilgiu iš Direktyvos 92/12 pirmos ir ketvirtos konstatuojamųjų dalių aišku, kad ja siekiama užtikrinti vidaus rinkos sukūrimą ir funkcionavimą akcizais apmokestinamoms prekėms, ir šiam tikslui nustatoma bendra tvarka, pagal kurią visose valstybėse narėse akcizai turi būti taikomi vienodai.

28

Pagal Direktyvos 92/12 5 straipsnio 1 dalį šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti produktai, įskaitant mineralines alyvas, tampa akcizų objektu juos pagaminus Bendrijos teritorijoje arba importavus į šią teritoriją. Atsižvelgiant į tai, kad apmokestinimo akcizais pagrindas yra atitinkamų produktų gamyba šioje teritorijoje arba importas į ją, pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį šis mokestis tampa mokėtinu, tik kai produktai išleidžiami vartojimui arba nustačius trūkumus, kuriems esant akcizas turi būti sumokėtas pagal šios direktyvos 14 straipsnio 3 dalį. Pagal minėto 6 straipsnio 1 dalį išleidimas vartojimui yra taip pat bet koks šių produktų išgabenimas, įskaitant ir neteisėtą, iš laikino mokėjimo atidėjimo režimo.

29

Direktyvos 92/12 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, nepažeidžiant jos 20 straipsnio, mokestis už trūkumus, išskyrus minėto 14 straipsnio 1 dalyje nurodytą praradimą, bei už praradimą, dėl kurio pagal 1 dalį neatleidžiama nuo mokesčio, yra apskaičiuojamas taikant tarifus, galiojusius atitinkamoje valstybėje narėje tuo metu, kai atsakingos institucijos nustatė produktų praradimą arba kai tai būtina, tuo metu, kai nustatomas trūkumas.

30

Nagrinėjant kartu visas šio sprendimo pirmesniuose dviejuose punktuose nurodytas nuostatas, paaiškėja, kad mineralinėms alyvoms akcizas taikomas vien dėl to, kad jos pagamintos Bendrijos teritorijoje ar į ją importuotos ir kad akcizas iš esmės taip pat taikomas trūkumo ir praradimo, kurių atžvilgiu atsakingos valdžios institucijos neatleido nuo mokesčio, atvejais. Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatytas atleidimas nuo mokesčio dėl praradimo force majeure atveju yra nuo šios bendrosios normos leidžianti nukrypti nuostata, kuri, kaip savo išvados 43 punkte nurodė generalinė advokatė, turi būti aiškinama griežtai.

31

Šio sprendimo 23 punkte primintas Teisingumo Teismo naudojamas force majeure sąvokos aiškinimas kituose Bendrijos teisės sektoriuose turi būti taip pat taikomas Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio atveju. Taigi pasinaudoti šioje nuostatoje numatytu atleidimu nuo mokesčio įgaliotasis sandėlio savininkas gali tik įrodęs, kad egzistuoja su juo nesusijusios, neįprastos ir nenumatomos aplinkybės, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi.

32

Šiuo klausimu vis dėlto reikia manyti, kad taikant šias sąlygas Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio atveju, kaip teigė Europos Bendrijų Komisija, neturi būti nustatyta absoliuti įgaliotojo sandėlio savininko atsakomybė už produktų, kuriems taikomas laikinasis mokėjimo atidėjimo režimas, praradimą.

33

Konkrečiai kalbant, sąlyga, jog aplinkybės, dėl kurių buvo prarasti šie produktai, turi būti nesusijusios su įgaliotuoju sandėlio savininku, nėra tik nuo jo materialine ir fizine prasme nepriklausančios aplinkybės. Ši sąlyga veikiau turi būti aiškinama kaip nurodanti aplinkybes, kurių, objektyviai vertinant, įgaliotasis sandėlio savininkas nekontroliuoja arba jos nepriklauso jo atsakomybės sričiai (dėl šio aspekto pagal analogiją žr. 1987 m. vasario 5 d. Sprendimo Denkavit, 145/85, Rink. p. 565, 16 punktą).

34

Kalbant apie pagrindinės bylos aplinkybes, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos aišku, kad SPMR nacionaliniuose teismuose tvirtino, jog nutekėjimas ir vėlesnis naftotiekio trūkimas, lėmęs produktų praradimą, dėl kurio ši bendrovė siekia būti atleista nuo mokesčio, įvyko dėl korozijos sukelto įtrūkimo, kuris faktinių aplinkybių metu nebuvo žinomas ir todėl jo nebuvo galima nustatyti naudojantis tuo metu turima technika.

35

Net jeigu iš esmės įrenginius eksploatuojantis asmuo būtų atsakingas už techninius jų trūkumus, vis dėlto šio sprendimo pirmesniame punkte numatytas korozijos reiškinys gali būti laikomas force majeure Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio prasme su sąlyga, kad atsižvelgiant į tuo metu turėtas žinias technologijų srityje jos atsiradimo visiškai nebuvo galima numatyti ir todėl įgaliotasis sandėlio savininkas jo atsiradimo visiškai negalėjo kontroliuoti. Nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje šios sąlygos tenkinamos.

36

SPMR ir Komisija tvirtino, jog sąlyga, susijusi su įgaliotajam sandėlio savininkui keliamu atsargumo reikalavimu, yra tenkinama, kai įrodoma, jog suinteresuotasis subjektas laikėsi taikomų techninių taisyklių.

37

Nors gali būti laikoma, kad techninių reikalavimų, susijusių su naftotiekio kokybe, projektavimu, saugojimu ir eksploatacija, laikymasis yra sąlyga, būtina siekiant nustatyti, ar buvo elgiamasi atsargiai, jis savaime nėra lemiamas. Iš tiesų pakankamam atsargumui dar reikia, kad aktyviais ir tęstiniais veiksmais būtų siekiama nustatyti ir įvertinti galimą riziką ir kad būtų galima imtis tinkamų ir veiksmingų priemonių, kad šios rizikos pasekmių būtų išvengta.

38

Be to, siekiant nustatyti, ar tenkinamos su force majeure buvimu susijusios sąlygos, nėra svarbios nei aplinkybė, kad pagal Direktyvos 92/12 12 straipsnį mokestinių sandėlių steigimui ir veiklai – kaip naftotiekio atveju pagrindinės bylos aplinkybėmis – turi būti suteikti valstybių narių atsakingų institucijų leidimai, nei aplinkybė, kad įgaliotajam sandėlio savininkui taikomos šios direktyvos 13 straipsnyje išvardytos pareigos, pavyzdžiui, leisti atlikti kontrolinius patikrinimus, nei aplinkybė, kad iš minėtos direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antrosios pastraipos, susijusios su galimybe mineralines alyvas gabenant vamzdžiais atleisti nuo pareigos pateikti garantiją, padengiančią su judėjimu tarp valstybių narių susijusią riziką, galima daryti išvadą, jog, Bendrijos teisės aktų leidėjo nuomone, naftos produktų gabenimas yra saugus. Iš tiesų, kaip pabrėžė generalinė advokatė savo išvados 46 ir 47 punktuose, pirma, įgaliotajam sandėlio savininkui suteikiant leidimą bei jam taikant 13 straipsnyje numatytą kontrolę tik siekiama užtikrinti šio įgaliotojo sandėlio savininko patikimumą, kad būtų galima taikyti laikino mokėjimo atidėjimo režimą, ir, antra, dėl valstybės narės valdžios institucijos leidimo mokestinių sandėlių steigimui ir veiklai suteikimo jie netampa solidariai apmokestinami akcizu už produktus, kurie buvo prarasti dėl patvirtintos transporto priemonės techninių trūkumų.

39

Galiausiai negalima teigti, kad akcizas netaikomas produktams, kurie buvo prarasti dėl to, kad jie niekada nebuvo išleisti vartojimui, o tai yra Direktyvos 92/12 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta mokesčio taikymo sąlyga. Iš tiesų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 30 punkte, mineralinėms alyvoms akcizas taikomas vien dėl to, kad jos pagamintos Bendrijos teritorijoje ar į ją importuotos ir kad akcizas iš esmės taip pat taikomas trūkumo ir praradimo, kurių atžvilgiu atsakingos valdžios institucijos neatleido nuo mokesčio, atvejais. Iš to matyti, kad mokestinės skolos atsiradimui išleidimas vartojimui neturi lemiamos reikšmės.

40

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: force majeure sąvoka Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies prasme apima su įgaliotuoju sandėlio savininku nesusijusias, neįprastas ir nenumatomas aplinkybes, kurių pasekmių jis nebūtų galėjęs išvengti, net imdamasis visų atsargumo priemonių. Sąlyga, jog aplinkybės turi būti nesusijusios su įgaliotuoju sandėlio savininku, apima ne tik nuo jo materialine ir fizine prasme nepriklausančias aplinkybes, bet ir aplinkybes, kurių, objektyviai vertinant, įgaliotasis sandėlio savininkas nekontroliuoja arba jos nepriklauso jo atsakomybės sričiai.

41

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar iš naftotiekio ištekėjusių naftos produktų dalį, naftotiekio ištekėjusių naftos produktų dalį, prarastą dėl jų skystumo ir dėl žemės, ant kurios jie išsiliejo, savybių, sudariusių kliūtis juos surinkti, galima „prarasta dėl natūralių produktų savybių“ Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies antro sakinio prasme.

42

Kaip nustatyta šioje nuostatoje, ji taikoma tik produktams, kurie prarandami atliekant tam tikras išsamiai išvardytas operacijas, įskaitant gabenimą, dėl jų natūralių savybių. Nors, kaip pastebėjo Italijos vyriausybė, praradimo dėl natūralių produktų savybių sąvoka gali apimti „techninio pobūdžio“ praradimą, ji negali apimti atsitiktinio praradimo.

43

Be to, kadangi tokio natūralaus praradimo atveju numatytas atleidimas nuo mokesčio skiriasi nuo Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalyje numatyto praradimo dėl nelaimingo atsitikimo ar force majeure atveju, pirmasis atleidimas negali būti aiškinamas plačiai, kaip apimantis situacijas, kai netenkinamos sąlygos, leidžiančios remtis antruoju atleidimu.

44

Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad iš naftotiekio ištekėjusių naftos produktų dalies, prarastos dėl jų skystumo ir dėl žemės, ant kurios jie išsiliejo, savybių, sudariusių kliūtis juos surinkti, negalima laikyti „prarasta dėl natūralių produktų savybių“ Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies antro sakinio prasme.

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: