—

United Pan-Europe Communications Belgium SA, Coditel Brabant SPRL ir Wolu TV ASBL, atstovaujamų advokatų F. De Visscher ir E. Cornu,

—

Belgian Business Télévision SA, atstovaujamos advokato F. Van Elsen,

—

TV5-Monde ir Media Ad Infinitum SA, atstovaujamų advokatų A. Berenboom ir A. Joachimowicz,

—

Télé Bruxelles ASBL, atstovaujamų advokatų C. Doutrelepont ir V. Chapoulaud,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Hubert, padedamo advokatų A. Berenboom ir A. Joachimowicz,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Fernandes ir J. Marques Lopes,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos T. Harris, padedamo barrister G. Peretz,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos F. Arbault ir M. Shotter,

1

Prašymu priimti prejudicinį sprendimą prašoma išaiškinti EB 49 straipsnį ir EB 89 straipsnį, pastarąjį siejant visų pirma su EB 82 straipsniu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant tarp United Pan-Europe Communications Belgium SA (toliau – UPC), Coditel Brabant SPRL, Société intercommunale pour la Diffusion de la Télévision (toliau – Brutélé) ir Wolu TV ASBL bei Belgijos valstybės kilusius ginčus dėl Belgijos valstybės šiems televizijos operatoriams nustatytos pareigos dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione retransliuoti tam tikrų privačių televizijos operatorių, paskirtų šios valstybės valdžios institucijų, transliuojamas programas.

3

1995 m. kovo 30 d. Įstatymo dėl televizijos programų transliavimo tinklų ir transliavimo veiklos vykdymo dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione (Moniteur belge, 1996 m. vasario 22 d. p. 3797, toliau – 1995 m. Įstatymas) 13 straipsnyje nustatoma:

„Televizijos operatorius, kuriam suteikta teisė eksploatuoti televizijos transliavimo tinklą dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione, nuo pat transliacijos pradžios ir pilnai turi retransliuoti:

4

Ši įstatyminė nuostata buvo įgyvendinta 2001 m. sausio 17 d. ministro įsakymu dėl televizijos operatorių, nurodytų 1995 m. kovo 30 d. Įstatymo dėl televizijos programų transliavimo tinklų ir transliavimo veiklos vykdymo dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione 13 straipsnio antroje įtraukoje, paskyrimo (Moniteur belge, 2001 m. vasario 2 d. p. 2781, toliau – 2001 m. sausio 17 d. Įsakymas), kuriame nustatyta:

„<…>

kadangi „must carry“ statusas patenka į audiovizualinės politikos, kuria siekiama suteikti galimybę žiūrovams žiūrėti ne tik valstybinio televizijos operatoriaus transliuojamas programas, bet ir privačių televizijos operatorių, užtikrinančių viešosios paslaugos įpareigojimus, transliuojamas programas, sritį;

kadangi suteikiant „must carry“ statusą siekiama apsaugoti televizijos transliavimo tinklais transliuojamų programų pliuralistinį ir kultūrinį pobūdį bei sudaryti sąlygas, kad tokias pliuralistines programas galėtų žiūrėti visi televizijos žiūrovai;

kadangi šie įpareigojimai neginčijamai pateisinami bendraisiais interesais;

kadangi privatūs kanalai, kuriems suteiktas „must carry“ statusas, buvo pasirinkti atsižvelgiant į tikslą suderinti reikalavimus Belgijos audiovizualiniame sektoriuje;

kadangi buvo konsultuotasi su prancūzų ir flamandų bendruomenėmis;

kadangi „must carry“ statusas turi būti suteiktas paskirtiems televizijos operatoriams, kuriems buvo suteikti svarbūs įpareigojimai ir kuriuos jie sutiko prisiimti;

kadangi kai kurie iš šių paskirtų televizijos operatorių įpareigoti teikti viešąją paslaugą;

kadangi „must carry“ statusas turi būti suteiktas asbl Télé Bruxelles (toliau – Télé Bruxelles) ir vzw TV Brussel, siekiant paskatinti vietos televizijos, transliuojančios vietos gyventojams skirtas krašto naujienas, plėtrą;

kadangi panaikinus „must carry“ statusą kiltų pavojus šias programas transliuojančių operatorių, kurie negalėtų padengti padidėjusių transliavimo sąnaudų, egzistavimui,

įsakau:

1 straipsnis. Televizijos operatorius, kuriam suteikta teisė eksploatuoti televizijos tinklą dvikalbiame Bruxelles-Capitale regione, nuo pat transliacijos pradžios ir pilnai turi retransliuoti šių televizijos operatorių programas:

<…>“.

5

2002 m. sausio 24 d. ministro įsakymas, iš dalies keičiantis 2001 m. sausio 17 d. ministro įsakymą dėl televizijos operatorių, nurodytų 1995 m. kovo 30 d. Įstatymo dėl televizijos programų transliavimo tinklų ir transliavimo veiklos vykdymo dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione 13 straipsnio antroje įtraukoje, paskyrimo (Moniteur belge, 2002 m. vasario 16 d. p. 6066, toliau – 2002 m. sausio 24 d. Įsakymas) papildė 2001 m. sausio 17 d. Įsakymo 1 straipsnį taip:

6

UPC, Coditel Brabant SPRL, Brutélé ir Wolu TV ASBL (toliau – kabelinės televizijos operatoriai) savo kabeliniais tinklais retransliuoja – visų pirma dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione – daugelio televizijos operatorių transliuojamas programas. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiuo tinklu analoginiu būdu transliuojama apie keturiasdešimt kanalų.

7

2001 m. balandžio 2 d. kabelinės televizijos operatoriai atskirai padavė Conseil d’État ieškinius dėl 2001 m. sausio 17 d. Įsakymo panaikinimo. Vėliau 2002 m. balandžio 17 d. jie tam pačiam teismui pateikė bendrą ieškinį dėl 2002 m. sausio 24 d. Įsakymo panaikinimo.

8

2006 m. gegužės 17 d. Nutartimi Conseil d’État, sujungęs šiuos ieškinius, atmetė Brutélé ieškinį kaip nepriimtiną dėl formos reikalavimų nesilaikymo. Kiek tai susiję su kitų trijų kabelinės televizijos operatorių ieškiniais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daugumą jų ieškinių pagrindų atmetė. Tačiau jis panaikino 2001 m. sausio 17 d. Įsakymą tiek, kiek juo TV5-Monde suteikiamas vadinamasis „must carry“ statusas, nes šis televizijos operatorius – pagal Prancūzijos teisę Prancūzijoje įsteigta įmonė – veikė kaip tarptautinis frankofonijos kanalas, turintis su šia prancūzų bendruomene – net jei šiai organizacijai priklausanti institucija turi tik labai ribotą minėto televizijos operatoriaus kapitalo dalį – per silpną ryšį, kad galėtų būti laikomas „priklausančiu“ šiai bendruomenei 1995 m. Įstatymo 13 straipsnio prasme; be to, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad TV5-Monde šios bendruomenės atžvilgiu prisiėmė įsipareigojimus, už kuriuos atlyginant galėtų būti suteiktas „must carry“ statusas.

9

Conseil d’État konstatuoja, kad, siekiant išnagrinėti jam paduotus ieškinius, reikia išaiškinti Bendrijos teisę.

10

Iš tikrųjų, viena vertus, kabelinės televizijos operatoriai teigia, kad ginčijamais teisės aktais „must carry“ statusą turintiems privatiems televizijos operatoriams suteikiama speciali teisė, kuri, pažeidžiant EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą ir EB 10 straipsnį bei EB 82 ir 86 straipsnius, gali iškreipti konkurenciją tarp televizijos operatorių ir sudaryti mažiau palankias sąlygas kitose nei Belgijos Karalystė valstybėse narėse įsisteigusiems operatoriams, atsižvelgiant į tai, kad BeTV SA užima dominuojančią padėtį mokamos televizijos rinkoje prancūzakalbėje Belgijos dalyje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismas nėra apibrėžęs „specialios teisės“ sąvokos EB 86 straipsnio prasme.

11

Kita vertus, kabelinės televizijos operatoriai mano, kad ginčijami teisės aktai, apribodami prieinamų kanalų skaičių ir padidindami jų savikainą, turint omeny, kad privatūs televizijos operatoriai, turintys „must carry“ statusą, derybose dėl prieigos mokesčio naudojasi kabelinės televizijos operatoriams nustatytu įpareigojimu retransliuoti jų programas, nepagrįstai kliudo laisvai teikti paslaugas, pažeisdami EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą ir EB 49 straipsnį bei EB 86 straipsnį. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nors nėra tikslu teigti, jog kabelinės televizijos operatorių eksploatuojama infrastruktūra yra visiškai išnaudota, panašu, kad ginčijami teisės aktai sudarė užsienio valstybėse įsisteigusiems televizijos operatoriams, siekiantiems, kad jų programos būtų retransliuojamos dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione, ne tokias palankias derybines sąlygas, palyginti su televizijos operatoriais, turinčiais „must carry“ statusą.

12

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl šių ieškinio aspektų ir pateikti Teisingumo Teismo šiuos prejudicinius klausimus:

13

Pirmaisiais dviem klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 86 straipsnis draudžia valstybės narės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, jog privatūs televizijos operatoriai, patenkantys į šios valstybės valdžios institucijų kompetenciją ir jų paskirti, turi teisę, kad visas jų programas pagal privalomojo programų siuntimo įpareigojimus retransliuotų šios valstybės narės teritorijoje veikiantys kabelinės televizijos operatoriai.

14

Šiuo klausimu primintina, kad pagal EB 86 straipsnio 1 dalį valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių šioje Sutartyje nurodytoms taisyklėms, ypač toms, kurios nustatytos EB 12 ir 81–89 straipsniuose.

15

Iš aiškių EB 86 straipsnio 1 dalies formuluočių matyti, kad ji neturi savarankiškos taikymo srities, nes turi būti skaitoma kartu su kitomis atitinkamomis Sutarties nuostatomis (2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Asemfo, C-295/05, Rink. p. I-2999, 40 punktas).

16

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Conseil d’État nurodoma atitinkama nuostata yra EB 82 straipsnis, pagal kurį draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje.

17

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vien tai, kad suteikiant specialias arba išimtines teises EB 86 straipsnio 1 dalies prasme buvo sukurta dominuojanti padėtis, nėra nesuderinama su EB 82 straipsniu. Valstybė narė pažeidžia šiose dviejose nuostatose nustatytus draudimus tik tuo atveju, kai atitinkama įmonė vien dėl to, kad naudojasi jai suteiktomis specialiomis ar išimtinėmis teisėmis, yra priversta piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi arba kai dėl šių teisių gali susidaryti situacija, kuriai esant ši įmonė bus priversta taip piktnaudžiauti (2000 m. gegužės 23 d. Sprendimo Sydhavnens Sten & Grus, C-209/98, Rink. p. I-3743, 66 punktas; 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Ambulanz Glöckner, C-475/99, Rink. p. I-8089, 39 punktas; 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C-451/03, Rink. p. I-2941, 23 punktas).

18

Vadinasi, klausimas kyla ne tik dėl to, ar nacionalinės teisės aktai – 1995 m. Įstatymas, 2001 m. sausio 17 d. Įsakymas ir 2002 m. sausio 24 d. Įsakymas – suteikia paskirtiems privatiems televizijos operatoriams specialias ar išimtines teises EB 86 straipsnio 1 dalies prasme, bet ir dėl to, ar šie teisės aktai galėjo sudaryti sąlygas piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme.

19

Tačiau, kad Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus prejudicinius klausimus, būtina, kad nacionalinis teismas apibrėžtų šių klausimų faktines aplinkybes arba kad bent jau paaiškintų faktines prielaidas, kuriomis šie klausimai paremti (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 17 d. Sprendimo Viacom Outdoor, C-134/03, Rink. p. I-1167, 22 punktą ir 2002 m. spalio 8 d. Nutarties Viacom, C-190/02, Rink. p. I-8287, 15 punktą bei jame nurodytą teismo praktiką).

20

Šiuo klausimu pagal nusistovėjusią teismo praktiką faktinių aplinkybių tikslumo reikalavimas yra ypač svarbus konkurencijos srityje, kuriai būdingos sudėtingos teisinės ir faktinės situacijos (žr. 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimo Lehtonen ir Castors Braine, C-176/96, Rink. p. I-2681, 22 punktą; minėto sprendimo Viacom Outdoor 23 punktą ir 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimo ASNEF-EQUIFAX, C-238/05, Rink. p. I-11125, 23 punktą).

21

Šioje byloje, neatsižvelgiant į tai, ar privatiems televizijos operatoriams, nurodytiems 2001 m. sausio 17 d. ir 2002 m. sausio 24 d. Įsakymuose, buvo suteiktos specialios ar išimtinės teisės, nei nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei Teisingumo Teismui posėdyje pateiktose pastabose raštu ar žodžiu nepateikiama informacija apie faktines ir teisines aplinkybes, iš kurių jis galėtų nustatyti, ar yra įvykdytos dominuojančios padėties arba piktnaudžiavimo buvimo sąlygos EB 82 straipsnio prasme. Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, kokioje atitinkamoje rinkoje ir kaip suinteresuoti privatūs televizijos operatoriai užima individualią ar kolektyvinę dominuojančią padėtį.

22

Šiomis aplinkybėmis, kaip tai nurodo ir BBT, Media ad infinitum, TV 5-Monde, Belgijos vyriausybė bei Europos Bendrijų Komisija, Teisingumo Teismas į pirmuosius du klausimus negali naudingai atsakyti.

23

Darytina išvada, kad pirmieji du prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai turi būti pripažinti nepriimtinais.

24

Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 49 straipsnis aiškintinas taip, kad jis draudžia valstybės narės teisės aktus, kokie nagrinėjami šioje pagrindinėje byloje, kurie pagal privalomojo programų siuntimo įpareigojimus įpareigoja šios suinteresuotos valstybės narės teritorijoje veikiančius kabelinės televizijos operatorius retransliuoti tam tikrų privačių televizijos operatorių, patenkančių į šios valstybės valdžios institucijų kompetenciją ir kurie buvo jų paskirti, transliuojamas programas.

25

Preliminariai pažymėtina, kad, priešingai nei nurodė keli suinteresuoti asmenys pastabose raštu, šis klausimas negali būti nagrinėjamas atsižvelgiant į 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (OL L 108, p. 51), pagal kurios 31 straipsnį valstybės narės gali, laikydamosi tam tikrų sąlygų, nustatyti privalomojo programų siuntimo įpareigojimus, visų pirma retransliuoti programas.

26

Iš tikrųjų iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ši direktyva, dėl kurios Conseil d’État nieko neklausia, nėra svarbi nagrinėjant ginčą pagrindinėje byloje, nes kaip tai, beje, posėdyje pažymėjo ir UPC, priimant 2001 m. sausio 17 d. ir 2002 m. sausio 24 d. Įsakymus, kurių teisėtumą šioje byloje turi patikrinti šis teismas, ji dar nebuvo įsigaliojusi.

27

Darytina išvada, kad trečiasis ir ketvirtasis klausimai taip pat turi būti nagrinėjami tik pagal EB 49 straipsnį.

28

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką programų, įskaitant transliuojamas kabeliniais tinklais, transliavimas yra paslaugų teikimas EB 49 straipsnio prasme (žr., be kita ko, 1974 m. balandžio 30 d. Sprendimo Sacchi, 155/73, Rink. p. 409, 6 punktą; 1980 m. kovo 18 d. Sprendimo Debauve ir kt., 52/79, Rink. p. 833, 8 punktą; 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo TV10, C-23/93, Rink. p. I-4795, 13 punktą ir 2001 m. lapkričio 29 d. Sprendimo De Coster, C-17/00, Rink. p. I-9445, 28 punktą).

29

Kiek tai susiję su klausimu, ar nacionalinės teisės aktai, kokie nagrinėjami šioje pagrindinėje byloje, sudaro EB 49 straipsniu draudžiamą apribojimą, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką laisvas paslaugų teikimas reikalauja panaikinti ne tik bet kokią kitoje Bendrijos valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokį apribojimą, net jeigu jis vienodai taikomas tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, kai šis apribojimas draudžia trukdo ar daro mažiau patrauklią paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia savo analogiškas paslaugas, veiklą (visų pirma žr. minėto sprendimo De Coster 29 punktą; 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Mobistar ir Belgacom Mobile, C-544/03 ir C-545/03, Rink. p. I-7723, 29 punktą; 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C-94/04 ir C-202/04, Rink. p. I-11421, 56 punktą ir 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo ITC, C-208/05, Rink. p. I-181, 55 punktą).

30

Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad minėtas EB 49 straipsnis draudžia taikyti bet kokį nacionalinės teisės aktą, kuris paslaugų teikimą tarp valstybių narių padaro sunkesnį už paslaugų teikimą vienoje valstybėje narėje (žr. minėtų sprendimų De Coster 30 punktą, Mobistar ir Belgacom Mobile 30 punktą, Cipolla ir kt. 57 punktą bei 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarz, C-76/05, Rink. p. I-6849, 67 punktą).

31

Pagal šias taisykles įmonė gali remtis laisvu paslaugų teikimu valstybės, kurioje ji įsteigta, atžvilgiu, jeigu ji teikia paslaugas kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems paslaugų gavėjams, ir bendresne prasme – visais atvejais, kai paslaugų teikėjas teikia paslaugas kitoje nei įsisteigimo valstybėje narėje (žr., be kita ko, 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-381/93, Rink. p. I-5145, 14 punktą ir minėto sprendimo ITC 56 punktą).

32

Šioje byloje konstatuotina, kad vien dėl to, kaip teisingai nurodo UPC, kad jiems šioje pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione nėra suteiktas „must carry“ statusas, kitose valstybėse narėse nei Belgijos Karalystėje įsisteigę televizijos operatoriai, priešingai nei šį statusą turintys televizijos operatoriai, kuriems garantuojama besąlyginė prieiga prie šiame regione veikiančių kabelinės televizijos operatorių eksploatuojamų tinklų, turi derėtis su jais dėl tokios prieigos sąlygų, konkuruodami dėl jos su kitais šio statuso neturinčiais televizijos operatoriais, įsisteigusiais Belgijos Karalystėje arba kitų valstybių narių teritorijose. Kaip posėdyje pažymėjo Télé Bruxelles ir Belgijos vyriausybė, ta aplinkybė, kad joks kabelinės televizijos operatorius, įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, neprašė „must carry“ statuso, šiuo klausimu nėra svarbi.

33

Taigi šioje pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, kurie kitose valstybėse narėse nei Belgijos Karalystėje įsisteigusiems paslaugų teikėjams, šiais teisės aktais nepaskirtiems, nustatomas įpareigojimas, kuris netaikomas jais paskirtiems paslaugų teikėjams, tiesiogiai apibrėžiamos prieigos prie paslaugų rinkos dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione sąlygos. Tokiais teisės aktais gali būti iškreipiamos paslaugų teikimo tarp valstybių narių sąlygos (šiuo klausimu žr. 1995 m. gegužės 10 d. Sprendimo Alpine Investments, C-384/93, Rink. p. I-1141, 38 punktą ir minėto sprendimo De Coster 33 punktą).

34

Iš bylos medžiagos nėra aišku, ar pagal 1995 m. Įstatymo 13 straipsnį reikalaujama, kad televizijos operatoriai, siekdami įgyti „must carry“ statusą, būtų įsisteigę Belgijoje. Tačiau net jei ši nuostata būtų aiškinama, kad „must carry“ statusas nėra suteikiamas išimtinai Belgijoje įsisteigusiems operatoriams, nes šis statusas yra, kaip tai pažymi ir pati Belgijos vyriausybė, kultūros politikos priemonė, kuria iš esmės siekiama užtikrinti Belgijos piliečiams galimybę susipažinti su vietos ir nacionalinėmis naujienomis bei jų pačių kultūra, vis dėlto yra didesnė tikimybė, jog jis bus suteikiamas Belgijos Karalystėje, o ne kitose valstybėse narėse įsisteigusiems televizijos operatoriams.

35

Nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Conseil d’État panaikino „must carry“ statusą vienam kabelinės televizijos operatoriui, įsisteigusiam kitoje valstybėje narėje, o ne Belgijos Karalystėje, nes jis negalėjo būti laikomas „priklausančiu“ prancūzų bendruomenei 1995 m. Įstatymo 13 straipsnio prasme. Neginčytina, kad po šio sprendimo priėmimo visi televizijos operatoriai, kuriems 2001 m. sausio 17 d. ir 2002 m. sausio 24 d. Įsakymais buvo suteiktas „must carry“ statusas, yra įsisteigę Belgijoje. Posėdyje Belgijos vyriausybė pati nurodė, kad tai, jog vienas iš privačių televizijos operatorių, kuriam šis statusas buvo suteiktas, neseniai nusprendė perkelti savo pagrindinę buveinę į kitą valstybę narę, yra aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti vertinant būtinybę išsaugoti šio statuso teikiamą naudą, net jei šio televizijos operatoriaus transliuojamų programų turinys ir liko nepakeistas.

36

Darytina išvada, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų taip pat tampa sudėtingiau teikti paslaugas tarp valstybių narių nei teikiant grynai vidaus paslaugas vienoje suinteresuotoje valstybėje narėje.

37

Šiuo klausimu, priešingai nei savo pastabose raštu ir posėdyje žodžiu teigia Belgijos vyriausybė, nesvarbu, kad minėti teisės aktai taip pat daro ribojantį poveikį Belgijoje įsisteigusiems privatiems televizijos operatoriams, kuriems dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione nėra suteiktas „must carry“ statusas. Iš tikrųjų, kad teisės aktai būtų kliūtis teikti paslaugas tarp valstybių narių, nėra būtina visoms valstybės narės įmonėms sudaryti palankesnes sąlygas, palyginti su kitose valstybėse narėse įsisteigusiomis įmonėmis. Pakanka, kad šie teisės aktai sudarytų palankesnes sąlygas tam tikroms įmonėms, įsisteigusioms nacionalinėje teritorijoje (šiuo klausimu žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-353/89, Rink. p. I-4069, 25 punktą).

38

Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai sudaro apribojimą laisvai teikti paslaugas EB 49 straipsnio prasme.

39

Pagal Teisingumo Teismo praktiką toks pagrindinės Sutarties garantuojamos laisvės apribojimas gali būti pateisinamas, kai jis atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus bei yra tinkamas garantuoti, jog bus įgyvendintas juo siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti (žr., be kita ko, 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo SETTG, C-398/95, Rink. p. I-3091, 21 punktą; 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo ARD, C-6/98, Rink. p. I-7599, 50 ir 51 punktus bei minėto sprendimo Cipolla ir kt. 61 punktą).

40

Kiek tai susiję, visų pirma, su pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų siekiamu tikslu, Belgijos vyriausybė teigia, kad jais siekiama išsaugoti pliuralistinį ir kultūrinį programų pasiūlos pobūdį kabelinės televizijos tinkle ir visiems televizijos žiūrovams užtikrinti prieigą prie pliuralizmo ir programų įvairovės, ypač garantuoti galimybę dvikalbio Briuselio-Sostinės regiono Belgijos piliečiams susipažinti su vietos ir nacionalinėmis naujienomis bei jų pačių kultūra. Šiais teisės aktais siekiama suderinti reikalavimus Belgijos audiovizualiniame sektoriuje.

41

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kultūros politika gali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas, pateisinantis apribojimą laisvai teikti paslaugas. Iš tikrųjų pliuralizmas, kurį šia politika siekiama garantuoti, yra susijęs su saviraiškos laisve, kurią saugo 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis – ši laisvė yra viena iš Bendrijos teisinės sistemos saugomų pagrindinių teisių (žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Collectieve Antennevoorziening Gouda, C-288/89, Rink. p. I-4007, 23 punktą; minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 30 punktą; 1993 m. vasario 3 d. Sprendimo Veronica Omroep Organisatie, C-148/91, Rink. p. I-487, 10 punktą ir minėto sprendimo TV 10 19 punktą).

42

Reikia sutikti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais siekiama bendrojo intereso tikslo, nes jais norima dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione užtikrinti pliuralistinį televizijos programų pasiūlos pobūdį, be to, jie atitinka kultūros politiką, kuria siekiama audiovizualiniame sektoriuje išsaugoti įvairių šiame regione egzistuojančių visuomenės sluoksnių – socialinių, kultūrinių, kalbinių, religinių ir filosofinių – saviraiškos teisę.

43

Antra, kiek tai susiję su klausimu, ar minėti teisės aktai yra tinkami užtikrinti, jog užsibrėžtas tikslas bus pasiektas, reikia sutikti, kad turint omeny dvikalbį Briuselio-Sostinės regiono pobūdį, kaip teisingai paminėjo generalinis advokatas savo išvados 13 punkte, nacionalinės teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, yra tinkama priemonė siekiant šio kultūrinio tikslo, nes jais šiame regione visų pirma sudaroma galimybė olandiškai kalbantiems televizijos žiūrovams turėti prieigą prie šioje teritorijoje transliuojančių kabelinės televizijos operatorių programų, kurios kultūriniais ir kalbiniais ryšiais yra susijusios su flamandų bendruomene, o prancūziškai kalbantiems televizijos žiūrovams – panašią galimybę žiūrėti programas, kurios kultūriniais ir kalbiniais ryšiais yra susijusios su prancūzų bendruomene. Šiais teisės aktais šio regiono televizijos žiūrovams garantuojama, jog iš jų nebus atimta galimybė jų gimtąja kalba susipažinti su vietos ir nacionalinėmis naujienomis bei jų kultūrą puoselėjančiomis programomis.

44

Trečia, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų būtinybe siekiant nustatyto tikslo, pažymėtina, kad nors įgyvendinant kultūros politiką pliuralizmo išsaugojimas yra susijęs su pagrindine saviraiškos laisve, o nacionalinės valdžios institucijos šiuo klausimu turi didelę diskreciją, tokią politiką įgyvendinti skirtų priemonių nustatyti reikalavimai jokiu būdu neturi būti neproporcingi minėtam užsibrėžtam tikslui ir jais negali būti diskriminuojami kitų valstybių narių asmenys (šiuo klausimu žr. 1989 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Groener, C-379/87, Rink. p. 3967, 19 punktą ir 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Schmidberger, C-112/00, Rink. p. I-5659, 82 punktą).

45

Konkrečiai kalbant, tokie teisės aktai negali pateisinti nacionalinių valdžios institucijų diskrecijos, dėl kurios Bendrijos nuostatos, susijusios su pagrindine laisve, prarastų savo veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2001 m. vasario 20 d. Sprendimo Analir ir kt., C-205/99, Rink. p. I-1271, 37 punktą ir 2002 m. sausio 22 d. Sprendimo Canal Satélite Digital, C-390/99, Rink. p. I-607, 35 punktą).

46

Taigi „must carry“ statusas, kaip teigia Komisija, turi būti suteikiamas vadovaujantis skaidria procedūra, pagrįsta iš anksto televizijos operatoriams žinomais kriterijais, kad valstybėms narėms įgyvendinant turimą diskreciją būtų išvengta savavališkumo. Konkrečiai kalbant, kiekvienas televizijos operatorius privalo turėti galimybę iš anksto susipažinti su konkrečių sąlygų, kurios turi būti įvykdytos, bei viešosios paslaugos, kurią jis prireikus siekdamas įgyti šį statusą privalo teikti, įpareigojimo pobūdžiu ir apimtimi. Šiuo klausimu vien principinių deklaracijų ir bendrosios politikos tikslų pareiškimų, įtvirtintų nacionalinės teisės aktų motyvuojamose dalyse, nepakanka.

47

Be to, „must carry“ statusas turi būti suteikiamas vadovaujantis objektyviais kriterijais, tinkamais garantuoti pliuralizmą, visų pirma sudarant galimybę, prireikus nustatant įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, susipažinti su nacionalinėmis ir vietos naujienomis aptariamoje teritorijoje. Taigi toks statusas negali automatiškai būti suteikiamas kiekvienam televizijos kanalui, kurį transliuoja tas pats televizijos operatorius – jis turi būti suteikiamas tik tiems kanalams, kuriais transliuojamų programų turinys yra tinkamas siekiant užsibrėžto tikslo. Be to, privatiems televizijos operatoriams, turintiems „must carry“ statusą, suteiktų kanalų skaičius neturi aiškiai viršyti to, kas būtina siekiant užsibrėžto tikslo.

48

Pagaliau kriterijai, kuriais remiantis „must carry“ statusas yra suteikiamas, neturi būti diskriminuojantys. Konkrečiai kalbant, suteikiant šį statusą neturi būti keliamas – nei de jure, nei de facto – įsisteigimo nacionalinėje teritorijoje reikalavimas (šiuo klausimu žr. 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-211/91, Rink. p. I-6757, 12 punktą).

49

Be to, kadangi nacionalinėje teritorijoje veikiantys televizijos operatoriai, visų pirma dėl programų, kurias būtina transliuoti, turinio, gali lengviau įvykdyti reikalavimus, kad gautų šį statusą, nors jie ir taikomi visiems televizijos operatoriams, jie turi būti būtini užsibrėžtam teisėtam bendrojo intereso tikslui pasiekti.

50

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagoje pateiktą informaciją, turi išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai tenkina šias sąlygas.

51

Į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia valstybės narės teisės aktų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais suinteresuotos valstybės narės teritorijoje veikiantys kabelinės televizijos operatoriai pagal privalomojo programų siuntimo įpareigojimus (vadinamasis „must carry“) turi retransliuoti privačių televizijos operatorių, priklausančių šios valstybės kompetentingų valdžios institucijų kompetencijai ir jų paskirtų, programas, jei šie teisės aktai:

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar šios sąlygos yra įvykdytos.

52

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia valstybės narės teisės aktų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais suinteresuotos valstybės narės teritorijoje veikiantys kabelinės televizijos operatoriai pagal privalomojo programų siuntimo įpareigojimus (vadinamasis „must carry“) turi retransliuoti privačių televizijos operatorių, priklausančių šios valstybės kompetentingų valdžios institucijų kompetencijai ir jų paskirtų, programas, jeigu šie teisės aktai:

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar šios sąlygos yra įvykdytos.