1

Savo apeliaciniu skundu Ispanijos Karalystė prašo panaikinti 2004 m. spalio 21 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Lenzing prieš Komisiją (T-36/99, Rink. p. II-3597, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo iš dalies panaikintas 1998 m. spalio 28 d. Komisijos sprendimas 1999/395/EB dėl Ispanijos suteiktos valstybės pagalbos Sniace SA, esančios Torelavegoje, Kantabrija (OL L 149, 1999, p. 40, toliau – 1998 m. spalio 28 d. Sprendimas), iš dalies pakeistas 2000 m. rugsėjo 20 d. Komisijos sprendimu 2001/43/EB (OL L 11, 2001, p. 46, toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Skundžiamo sprendimo 8–29 punktuose Pirmosios instancijos teismas nurodė šias bylos faktines aplinkybes:

<…>

<…>

<…>

<…>

3

1999 m. vasario 11 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu Lenzing pareiškė ieškinį dėl dalies 1998 m. vasario 28 d. Sprendimo panaikinimo. Komisijai priėmus ginčijamą sprendimą, Lenzing pateikė pastabas 2001 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotu laišku, kuriame ji pakeitė savo reikalavimus, prašydama Pirmosios instancijos teismą panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, nes jame nustatyta, kad Socialinio draudimo fondui mokėtinų skolų, delspinigių ir palūkanų negrąžinimas, 1996 m. kovo 8 d., 1996 m. gegužės 7 d. ir 1997 m. rugsėjo 30 d. sutartys bei Fogasa mokėtinų skolų ir delspinigių negrąžinimas ir 1993 m. lapkričio 5 d. ir 1995 m. spalio 31 d. sutartys nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

4

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas visų pirma atmetė Komisijos ir Ispanijos Karalystės pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo, be kita ko, padarydamas išvadą, kad Lenzing turi būti laikoma konkrečiai susijusia su ginčijamu sprendimu.

5

Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 73 punkte Pirmosios instancijos teismas priminė Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią kiti subjektai nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali teigti esantys konkrečiai su juo susijęs tik tuomet, jeigu šis juos paveikia dėl tam tikrų būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš kitų asmenų, ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir sprendimo adresatą.

6

Be to, skundžiamo sprendimo 74 punkte buvo pažymėta, kad, konkrečiau kalbant apie valstybės pagalbos sritį, ne tik pagalbą gavusi įmonė, bet ir su ja konkuruojančios įmonės, kurios aktyviai dalyvavo pagal EB 88 straipsnio 2 dalį individualios pagalbos atžvilgiu pradėtoje formalaus tyrimo procedūroje (toliau – formali tyrimo procedūra), buvo pripažintos konkrečiai susijusios su Komisijos sprendimu, kuriuo baigiama ši procedūra, jeigu pagalba, dėl kurios priimtas ginčijamas sprendimas, iš esmės paveikė jų padėtį (1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją, 169/84, Rink. p. 391, 25 punktas).

7

Pirma, dėl Lenzing dalyvavimo formalaus tyrimo procedūroje Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 77–79 punktuose konstatavo, kad ši procedūra buvo pradėta remiantis Lenzing skundu, ir ši įmonė aktyviai joje dalyvavo pateikdama detalių pastabų.

8

Antra, dėl žalingo poveikio Lenzing konkurencinei padėčiai Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo 80 punkte priminė, kad nagrinėjant priimtinumo klausimą pakanka, jog ieškovė aiškiai nurodytų priežastis, dėl kurių Komisijos sprendimas gali pažeisti jos teisėtus lūkesčius, iš esmės paveikdamas jos padėtį nagrinėjamoje rinkoje.

9

Vėliau Pirmosios instancijos teismo teisėjas skundžiamo sprendimo 81-91 punktuose išnagrinėjo Lenzing argumentus, kad įrodytų jos rinkoje užimamai padėčiai padarytą žalingą poveikį. Šie punktai išdėstomi taip:

10

Kiek tai susiję su šios bylos esme, Pirmosios instancijos teismo pritarė Lenzing nurodytam pirmajam pagrindui, susijusiam su Komisijos EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes ji neteisingai taikė privataus kreditoriaus kriterijų.

11

Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teismo teigimu, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, kad ginčijamas Socialinio draudimo fondo ir Fogasa elgesys atitiko privataus kreditoriaus kriterijų. Šiuo aspektu Pirmosios instancijos teismo motyvai nurodyti skundžiamo sprendimo 154–160 punktuose:

12

Todėl Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 162 punkte nurodė, kad pirmasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas, ir panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalį manydamas, jog nėra būtinybės nagrinėti antrojo Lenzing nurodyto ieškinio pagrindo.

13

Savo apeliaciniame skunde Ispanijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo:

14

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

15

Lenzing Teisingumo Teismo prašo:

16

Grįsdama savo apeliacinį skundą, Ispanijos Karalystė nurodo du pagrindus. Pirmasis yra susijęs su Lenzing pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio priimtinumu, o antrasis – su Pirmosios instancijos teismo privataus kreditoriaus kriterijaus klaidingu vertinimu.

17

Savo pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Ispanijos Karalystė, palaikoma Komisijos, teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą manydamas, jog Lenzing buvo konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.

18

Visų pirma Ispanijos vyriausybė, ypač remdamasi minėtu sprendimu Cofaz ir kt. prieš Komisiją, teigia, kad, priešingai nei to reikalaujama pagal Bendrijos teismų praktiką, Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė remdamasis išimtinai Lenzing vaidmeniu formalioje tyrimo procedūroje, nenagrinėdamas – arba bent jau išnagrinėdamas neteisingai, – ar ginčijamas sprendimas iš esmės paveikia šios įmonės padėtį rinkoje.

19

Šiuo klausimu Ispanijos valdžios institucijos pažymi, kad Fogasa ir Socialinio draudimo fondo veiksmai Sniace, mažo ūkio subjekto, užimančio maždaug 10 % rinkos dalį, atžvilgiu negalėjo padaryti kokios nors žalos Lenzing, t. y. įmonei, priklausančiai pagrindinei Bendrijos gamintojų viskozės gamintojų grupei. Taigi nagrinėjamu laikotarpiu tiek Lenzing rinkos dalys, tiek jos pajamos didėjo.

20

Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ignoravo arba jas laikė nesvarbiomis, tačiau atsižvelgė į aplinkybes, apibūdinančias ne Lenzing, bet išimtinai Sniace padėtį rinkoje, kaip antai šios įmonės išlikimas dėl nagrinėjamų paramos priemonių arba jos taikomos kainos. Taip Pirmosios instancijos teismas teismų praktikoje nustatytą reikalavimą, susijusį su skundą padavusios įmonės konkurencinei padėčiai daromu realiu ir žalingu poveikiu, padarė beprasmį.

21

Toliau Ispanijos vyriausybė priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad jis savo argumentus grindė išimtinai Lenzing tariamai prarasta galimybe uždirbti pajamų dėl to, jog Sniace išliko rinkoje. Tačiau net darant prielaidą, kad Lenzing iš tiesų prarado galimybę uždirbti pajamų, vien ši aplinkybė negali leisti daryti išvados, jog buvo įvykdyta sąlyga, susijusi su esminiu žalingu poveikiu suinteresuotojo asmens padėčiai rinkoje. Be to, jei būtų reikalaujama tokio žalingo poveikio, nebūtų galima kaip pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, preziumuoti, jog buvo prarasta galimybė uždirbti pajamų.

22

Bet kuriuo atveju, Ispanijos valdžios institucijų teigimu, Lenzing neprarado jokios galimybės uždirbti pajamų, kaip tai rodo šios įmonės bendros būklės gerėjimas nagrinėjamu laikotarpiu. Galiausiai šios institucijos pažymi, kad nagrinėjamos priemonės pasireiškė ne tuo, jog Sniace buvo suteiktos lėšos, bet sutartimis dėl skolų su palūkanomis grąžinimo – tai šiai įmonei užtraukė papildomą finansinę prievolę. Todėl negali būti teigiama, kad be šių priemonių Sniace konkurentai neišvengiamai būtų geresnėje padėtyje.

23

Komisija priduria, kad iš Bendrijos teismų praktikos matyti, jog skundą padavusi konkuruojanti įmonė turi pareigą aiškiai nurodyti neigiamus poveikius, kuriuos ji konkrečiai ir tiesiogiai patyrė suteikus pagalbą, bei žalingo poveikio jos užimamai padėčiai rinkoje svarbą. Tačiau Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos reikalavimus, susijusius su tokio žalingo poveikio įrodinėjimo pareiga, nes nuspręsdamas, kad Lenzing konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, rėmėsi tik bendraisiais rinkos duomenimis ir kitiems konkurentams daromu poveikiu. Be to, nors Lenzing buvo kelis kartus raginama, ji pirmosios instancijos procese negalėjo pateikti nė vieno pavyzdžio, kad dėl nagrinėjamos pagalbos priemonių patyrė nuostolių – aptariamuoju laikotarpiu jos veiklos rodikliai nuolat ir pastebimai gerėjo.

24

Lenzing mano priešingai, t. y. kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ji buvo konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu. Pagal Bendrijos teismų praktikoje įtvirtintus reikalavimus Lenzing iš tikrųjų pateikė detalių ir įtikinamų įrodymų dėl esminio žalingo poveikio jos padėčiai rinkoje, atsižvelgiant į tokias aplinkybes, kaip antai Sniace užimama rinkos dalis, jos tolesnis veiklos vykdymas rinkoje, kuriai būdingi pertekliniai pajėgumai ir nedidelis konkurentų skaičius, arba net šios įmonės dirbtinai mažų kainų taikymas. Todėl, Lenzing teigimu, klaidinga teigti, kad Pirmosios instancijos teismas šiuo atžvilgiu rėmėsi tik prarasta galimybe uždirbti pajamų. Bet kuriuo atveju ši aplinkybė būtų visiškai svarbi nagrinėjant Lenzing konkurencinei padėčiai padarytą žalingą poveikį, nes ši būtų neabejotinai palankesnėje padėtyje pasitraukus konkurentui iš nagrinėjamos rinkos. Išlikusios įmonės galėtų užimti laisvas rinkos dalis ir išnaudoti savo perteklinius pajėgumus.

25

Daugelis aplinkybių patvirtina konkretų žalingą poveikį Lenzing konkurencinei padėčiai: tiesioginė konkurencija tarp dviejų įmonių tose pačiose geografinėse rinkose ir dėl tų pačių klientų, Sniace naujų rinkos dalių užėmimas per nagrinėjamą laikotarpį, tai, kad nagrinėjama priemonė yra ypač konkurenciją apribojanti pagalba, arba net patirtos sąnaudos bei Lenzing pastangos formalioje tyrimo procedūroje.

26

Be to, Lenzing pažymi, kad Ispanijos Karalystė ir Komisija savo argumentus grindė pernelyg siauru Bendrijos teismų praktikos aiškinimu ir visų pirma minėtu sprendimu Cofaz ir kt. prieš Komisiją. Iš tiesų pagal šią teismų praktiką tik reikalaujama, kad skundą padavęs konkurentas įrodytų, jog dėl valstybės pagalbos jo padėtis rinkoje „gali“ būti iš esmės paveikta, tačiau nereikalaujama įrodyti žalingo poveikio „realumo ir veiksmingumo“ – tai būtų pernelyg didelė įrodinėjimo pareiga pagalbą gavusios įmonės konkurentams.

27

Galiausiai Komisija, siekdama minimaliai sumažinti nagrinėjamos pagalbos poveikį, savo atsiliepime į apeliacinį skundą pernelyg teigiamai apibūdino Lenzing ekonominę būklę nagrinėjamu laikotarpiu. Beje, šiam apibūdinimui prieštarauja tam tikra dokumentuose, kuriuos pati Komisija naudojo Pirmosios instancijos teismo procese, esanti informacija.

28

Savo pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Ispanijos Karalystė, palaikoma Komisijos, iš esmės teigia, kad įrodymų, kuriuos Pirmosios instancijos teismas laikė patvirtinančiais esminį žalingą poveikį Lenzing užimamai padėčiai rinkoje, nepakanka padaryti išvadą, jog iš tikrųjų buvo padarytas toks žalingas poveikis.

29

Pirmiausia pažymėtina, kad, remiantis EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa, fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

30

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiti subjektai nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali teigti esantys konkrečiai su juo susijęs tik tuomet, jeigu šis juos paveikia dėl tam tikrų būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš kitų asmenų, ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir sprendimo adresatą (žr., be kita ko, 1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 punktą; 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimo Cook prieš Komisiją, C-198/91, Rink. p. I-2487, 20 punktą; 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C-78/03 P, Rink. p. I-10737, 33 punktą).

31

Konkrečiau kalbant apie valstybės pagalbos sritį, kiti asmenys nei sprendimo, kuriuo vertinama pagalba, adresatai, ginčijantys tokio sprendimo pagrįstumą, laikomi konkrečiai su juo susiję tuo atveju, kai jų padėtį rinkoje iš esmės paveikia nagrinėjamame sprendime nurodyta pagalba (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Cofaz ir kt. Komisiją, 22–25 punktus ir Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 37 ir 70 punktus).

32

Dėl tokio poveikio nustatymo Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog vien tai, kad toks aktas, kaip antai ginčijamas sprendimas, gali kaip nors paveikti atitinkamoje rinkoje susiklosčiusius konkurencijos santykius ir kad suinteresuotoji įmonė kaip nors konkuravo su šio akto adresatu, jokiu būdu nepakanka, kad šią įmonę būtų galima laikyti konkrečiai susijusia su minėtu aktu (šiuo klausimu žr. 1969 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Eridania ir kt. prieš Komisiją, 10/68 ir 18/68, Rink. p. 459, 7 punktą bei 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo Deutsche Post et DHL Express prieš Komisiją, C-367/04 P, nepaskelbta Rinkinyje, 40 punktą).

33

Todėl įmonė negali remtis vien tuo, kad yra pagalbą gavusios įmonės konkurentė, tačiau taip pat turi įrodyti, kad ji yra tokioje faktinėje padėtyje, kuri ją individualizuoja taip pat, kaip ir šio sprendimo adresatą (2000 m. gegužės 23 d. Sprendimo Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją, C-106/98 P, Rink. p. I-3659, 41 punktas bei minėtos nutarties Deutsche Post ir DHL Express prieš Komisiją 41 punktas).

34

Tačiau, priešingai nei teigia Ispanijos Karalystė ir Komisija, iš Teisingumo Teismo praktikos nematyti, kad toks specialus statusas, išskiriantis kitą nei sprendimo adresatai subjektą minėto sprendimo Plaumann prieš Komisiją prasme iš bet kurių kitų ūkio subjektų, būtinai turi išplaukti iš tokių aplinkybių, kaip antai pastebimas apyvartos sumažėjimas, nemaži finansiniai nuostoliai arba net reikšmingas rinkos dalių sumažėjimas suteikus nagrinėjamą pagalbą.

35

Iš tikrųjų, kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 43-45 punktuose, valstybės pagalbos suteikimas gali padaryti žalingą poveikį ūkio subjekto konkurencinei padėčiai ir kitais būdais, kaip antai prarasta galimybė uždirbti pajamų ar mažesnė pažanga, palyginti su ta, kuri galėtų būti pasiekta be tokios pagalbos. Be to, tokio žalingo poveikio dydis gali skirtis atsižvelgiant į daugybę veiksnių, kaip antai visų pirma nagrinėjamos rinkos struktūra ar nagrinėjamos pagalbos pobūdis. Konkurento rinkoje užimamai padėčiai daromo esminio žalingo poveikio įrodinėjimas negali apimti tik tam tikrų aplinkybių, rodančių, jog prastėja jo prekybinės ar finansinės veiklos rodikliai.

36

Be to, negali būti atmetama galimybė, kad tam tikrais atvejais įmonei pavyks išvengti tokio suprastėjimo arba bent jau jį apriboti, pavyzdžiui, taupant arba plečiant veiklą pelningesnėse rinkose. Tačiau jei Ispanijos valdžios institucijų ir Komisijos argumentams būtų pritarta, EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa būtų aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, nepaisant dėl konkurentui suteiktos valstybės pagalbos atsiradusio esminio poveikio, įmonei galėtų būti nepripažintas statusas, leidžiantis pareikšti ieškinį dėl sprendimo, susijusio su nagrinėjamos pagalbos vertinimu.

37

Šioje byloje iš skundžiamo sprendimo 81–90 punktų matyti, kad Pirmosios instancijos teismas ne tik bendrai pažymėjo, jog Lenzing ir Sniace tarpusavyje konkuravo, bet savo išvadą dėl žalingo poveikio Lenzing užimamai padėčiai rinkoje grindė šios įmonės pateiktais įrodymais, kuriais iš esmės siekiama patvirtinti konkurencinės padėties viskozės rinkoje specifiką – joje veikė labai mažas gamintojų skaičius ir buvo didelis gamybos perteklius, – tokioje rinkoje dėl veikiančiai įmonei suteiktos valstybės pagalbos atsiradusių iškraipymų svarbą bei pagalbos poveikį Sniace taikomoms kainoms.

38

Konkrečiai kalbant, dėl generalinės advokatės išvados 45–46 punktuose nurodytų priežasčių Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 85 punkte galėjo teisingai teigti, kad ūkio subjekto veiklos išlaikymas rinkoje, kuriai būdingi viskozės rinkos pažymiai – šių požymių Ispanijos vyriausybė neginčijo – gali sukelti didelį poveikį konkurentų padėčiai.

39

Visų pirma Lenzing padėtis aiškiai skiriasi nuo tos, kuria remiantis buvo priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum (72 punktas) – jame Teisingumo Teismas nusprendė, kad šioje byloje nebuvo esminio žalingo poveikio ieškinį pareiškusios asociacijos narių konkurencinei padėčiai, nes labai didelis ūkio subjektų skaičius, būtent visi Europos Sąjungos žemdirbiai gali būti laikomi asmenų, pasinaudojusių žemės įsigijimo programa, konkurentais.

40

Be to, reikia konstatuoti, kad Ispanijos Karalystė ir Komisija nepateikė Teisingumo Teismui jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog buvo iškraipyti Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai arba jis padarė neteisingas išvadas bylos medžiagos dokumentų atžvilgiu, dėl ko galėtų būti užginčytas jo galutinis faktų, susijusių su žalingu poveikiu Lenzing padėčiai rinkoje, vertinimas.

41

Pagaliau šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas taip pat negali būti kaltinamas, Komisijos teigimu, taisyklių, susijusių su įrodinėjimo pareigos paskirstymu, nesilaikymu. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 80 punkte Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikos, įtvirtintos minėtame sprendime Cofaz ir kt. prieš Komisiją (28 punktas), reikalavimus, nusprendė, kad būtent Lenzing turėjo nurodyti aiškias priežastis, dėl kurių Komisijos sprendimas gali pažeisti jos teisėtus interesus, iš esmės paveikdamas jos padėtį nagrinėjamoje rinkoje. Dėl šio sprendimo 34-39 punktuose nurodytų priežasčių Lenzing nurodyti ir Pirmosios instancijos teismo išnagrinėti įrodymai tokį poveikį patvirtino.

42

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

43

Antruoju apeliacinio skundo pagrindu Ispanijos Karalystė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, neteisingai aiškindamas privataus kreditoriaus kriterijų, padarė teisės klaidą.

44

Apeliantė teigia, kad skundžiamame sprendime klaidingai nuspręsta, pirma, jog sutartis dėl skolų mokėjimo perskirstymo savaime prieštarauja privačiam kreditoriaus kriterijui, ir, antra, sutarties dėl skolų mokėjimo perskirstymo nesilaikymo atveju privatus kreditorius būtinai ir visuomet rinktųsi priverstinį skolų išieškojimą. Šis požiūris prieštarauja teismų praktikai ir visų pirma minėtam Teisingumo Teismo sprendimui Tubacex bei 2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimui HAMSA prieš Komisiją (T-152/99, Rink. p. II-3049), kuriuose aiškiai pripažinta, kad priemonės dėl skolų mokėjimo perskirstymo arba net skolų anuliavimas gali visiškai atitikti privataus kreditoriaus kriterijų.

45

Šiuo klausimu Ispanijos valdžios institucijos nurodo, kad tokių priemonių tyrimas visuomet turi būti vykdomas atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visumą aplinkybių ir faktų, rodančių, kad abiejų Ispanijos valstybės institucijos priėmė tinkamus sprendimus dėl skolų išieškojimo, visiškai atitinkančius privataus kreditoriaus elgesį. Ispanijos vyriausybė visų pirma remiasi tuo, kad: likvidavus Sniace galimai priverstinai išieškojus skolas atsirastų naujos skolos Fogasa, susijusios su įsiskolinimų už darbo užmokesčius ir kompensacijas mokėjimu atleistiems darbuotojams; mokėtinos sumos buvo pakankamai garantuotos ir už jas buvo gaunamos teisės aktais nustatyto dydžio palūkanos; įmonė jau grąžino dalį savo skolų ir neįgijo naujų; kiti kreditoriai priverstinai nevykdė priverstinio savo skolų išieškojimo.

46

Toliau Ispanijos Karalystė nurodo prieštaringą Pirmosios instancijos teismo motyvavimą skundžiamo sprendimo 146 punkte, kuriuo, pirma, pripažįstama, kad Fogasa intervencija, numatyta Bendrijos teisės aktuose, susijusiuose su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, neturi valstybės pagalbos požymių ir, antra, teigiama, kad bet koks valstybės įsikišimas, kuriuo siekiama finansuoti įmonės veiklos sąnaudas, kaip antai darbo užmokesčių išmokėjimą, gali reikšti valstybės pagalbą, jei tik ja įmonei suteikiama nauda. Iš tikrųjų šiuo požiūriu Fogasa, kurios tikslas – užtikrinti darbo užmokesčių išmokėjimą ekonominių sunkumų patiriančių įmonių darbuotojams, įsikišimas visuomet suteikia naudą suinteresuotajai įmonei.

47

Komisija, kuri pritaria Ispanijos Karalystės pateiktiems argumentams, papildo, kad Pirmosios instancijos teismas, kritikuodamas ginčijamame sprendime padarytą tyrimą, neatsižvelgė į Komisijai suteiktą didelę diskreciją vertinti sudėtingus ekonominius klausimus. Tik akivaizdžios vertinimo klaidos atveju tokiai diskrecijai gali būti taikoma ribota teisminė kontrolė.

48

Tačiau, atsižvelgiant į, pirma, Fogasa ir TGSS turimas garantijas ir, antra, privačių kreditorių elgesį, Komisijos atsisakymas ginčijamas priemones laikyti valstybės pagalba jokiu būdu nebuvo akivaizdžiai klaidingas. Tačiau Pirmosios instancijos teismas peržengė savo teisminės kontrolės ribas ir pakeitė Komisijos vertinimą savuoju, pažeisdamas ne tik EB 87 straipsnio 1 dalį, bet ir Bendrijos vykdomosios valdžios ir teisminės valdžios institucinės pusiausvyros principą, išplaukiantį iš EB sutarties.

49

Komisija taip pat kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad jis, tikrindamas privataus kreditoriaus kriterijaus taikymą, neatliko atskiro tyrimo, susijusio su, pirma, Fogasa ir TGSS sutartimis dėl skolų mokėjimo perskirstymo ir atidėjimo bei, antra, kreditų priverstinio išieškojimo nevykdymu sutarčių nesilaikymo atveju. Tačiau pagal rinkos taisykles veikiančių kreditorių atveju yra aiškus skirtumas, susijęs su tuo, ar kalbama apie sutarties dėl skolų mokėjimo perskirstymo sudarymą, ar atsakoma į klausimą, kokių veiksmų reikia imtis skolininkui pažeidus tokią sutartį.

50

Lenzing, visiškai pritardama Pirmosios instancijos teismo argumentams, savo ruožtu teigia, kad daugelis Ispanijos Karalystės ir Komisijos pateiktų argumentų yra nepriimtini, nes jie tik pakartoja pirmosios instancijos procese nurodytus argumentus arba ginčija Pirmosios instancijos teismo faktų ir įrodymų vertinimą.

51

Iš karto reikia konstatuoti, kad Ispanijos Karalystės ir Komisijos pateiktuose argumentuose, susijusiuose su antruoju apeliacinio skundo pagrindu, preziumuojama, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nusprendė, kad sutarčių dėl skolų mokėjimo perskirstymo sudarymas ir jų nesilaikymo atveju skolų priverstinio išieškojimo nevykdymas niekuomet negali atitikti privataus kreditoriaus kriterijaus.

52

Tačiau tokie argumentai grindžiami klaidingu atitinkamų minėto sprendimo dalių aiškinimu.

53

Iš tikrųjų iš skundžiamo sprendimo 152–161 punktų aiškiai matyti, kad, priešingai nei teigia Ispanijos Karalystė ir Komisija, Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamų priemonių vertinimo negrindė nei atitinkamu sutarčių dėl skolų mokėjimo perskirstymo ir grąžinimo neteisėtumu per se, nei prezumpcija, kad šių sutarčių nesilaikymo atveju kiekvienas privatus kreditorius, siekdamas susigrąžinti savo suteiktus kreditus, būtinai pradės vykdyti priverstinio išieškojimo procedūrą. Atvirkščiai, iš pirma nurodytų punktų matyti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog, atsižvelgiant į daugelį šiai bylai būdingų įrodymų ir aplinkybių, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

54

Šiomis aplinkybėmis dauguma Ispanijos valdžios institucijų ir Komisijos pateiktų argumentų, kuriais Pirmosios instancijos teismas kritikuojamas, jog neatsižvelgė į tam tikras, jų laikomas svarbiomis, aplinkybes arba atsižvelgė į kitas, jų manymu, nesvarbias, aplinkybes, iš tikrųjų leidžia suabejoti Pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Tačiau toks vertinimas nėra Teisingumo Teismo kontrolės dalykas, išskyrus atvejus, jei buvo iškraipyti Pirmosios instancijos teismui pateikti faktai ir įrodymai, o šioje byloje Ispanijos vyriausybė neįrodė, netgi neteigė, kad egzistavo toks iškraipymas (šiuo klausimu žr. 1994 m. kovo 2 d. Sprendimą Hilti prieš Komisija,C-53/92 P, Rink. p. I-667, 42 punktą; 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 49 punktą ir 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Mülhens prieš VRDT, C-206/04 P, Rink. p. I-2717, 28 punktą).

55

Darytina išvada, kad šis pagrindas yra nepriimtinas tiek, kiek jis nukreiptas prieš Pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą.

56

Dėl argumento, kad Pirmosios instancijos teismas peržengė teismų praktikos jam pripažintas kontrolės ribas srityje, kur daromi sudėtingi ekonominiai vertinimai, visų pirma svarbu priminti, kad nors Teisingumo Teismas pripažįsta Komisijai vertinimo diskreciją ekonominėje srityje, tai nereiškia, kad Bendrijos teismai turi susilaikyti nuo Komisijos ekonominių duomenų aiškinimo kontrolės (2005 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija prieš Tetra Laval, C-12/03 P, Rink. p. I-987, 39 punktas).

57

Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią teismų praktiką Teisingumo Teismas turi patikrinti ne tik nurodytų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (šiuo klausimu žr. 1979 m. sausio 25 d. Sprendimo Racke, 98/78, Rink. p. 69, 5 punktą; 1991 m. spalio 22 d. Sprendimo Nölle, C-16/90, Rink. p. I-5163, 12 punktą; minėto sprendimo Komisija prieš Tetra Laval 39 punktą ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Industrias Químicas del Vallés prieš Komisiją, C-326/05 P, Rink. p. I-6557, 76 punktą). Tačiau, vykdydamas šią kontrolę, jis neturi pakeisti Komisijos ekonominio vertinimo savuoju (2002 m. balandžio 25 d. Sprendimo DSG Dradenauer Stahlgesellschaft prieš Komisiją, C-323/00 P, Rink. p. I-3919, 43 punktas).

58

Be to, reikia pažymėti, kad tais atvejais, kai Bendrijos institucija turi didelę diskreciją vertinti, tam tikrų procedūrinių garantijų laikymosi kontrolė yra ypač svarbi. Teisingumo Teismas turėjo progą patikslinti, kad tarp šių garantijų yra ir kompetentingos institucijos pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes ir pakankamai motyvuoti savo sprendimą (žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 punktą ir 1992 m. gegužės 7 d. Sprendimo Pesquerias De Bermeo ir Naviera Laida prieš Komisiją, C-258/90 ir C-259/90, Rink. p. I-2901, 26 punktą).

59

Šioje byloje neginčytina, kad Komisijos tyrimas dėl klausimo, ar nurodytos priemonės gali būti kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba dėl to, kad valstybės valdžios institucijos veikė ne taip, kaip privatus kreditorius, reikalauja sudėtingo ekonominio vertinimo.

60

Kalbant apie Pirmosios instancijos teismo minėto tyrimo teisminę kontrolę, iš skundžiamo sprendimo 154–160 punktų matyti, kad Pirmosios instancijos teismas, nepakeisdamas Komisijos ekonominio vertinimo savuoju, tik nurodė, viena vertus, tam tikrus Komisijos atliktame viešų ir privačių kreditorių padėčių palyginime padarytus akivaizdžius prieštaravimus, kylančius net iš ginčijamo sprendimo teksto, ir, kita vertus, nurodė įrodymų, patvirtinančių Komisijos išvadas dėl vieno iš šių privačių kreditorių padėties, Sniace pelningumo ir veiklos perspektyvų, trūkumą.

61

Taip veikdamas Pirmosios instancijos teismas laikėsi teisminės kontrolės, kurią Bendrijos teismas gali vykdyti sudėtingų ekonominių vertinimų atžvilgiu, ribų.

62

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

63

Kadangi nė vienam iš Ispanijos Karalystės nurodytų pagrindų nebuvo pritarta, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

64

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Lenzing reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Ispanijos Karalystė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

65

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą Prancūzijos Respublika pati padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: