Byla C‑443/05 P
Common Market Fertilizers SA
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Apeliacinis skundas – Antidempingo muitai – Muitinės kodekso 239 straipsnis – Atsisakymas išieškoti importo muitus – Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 907 straipsnio pirmoji pastraipa – Aiškinimas – Teisėtumas – Komisijos sprendimas – Į Muitinės kodekso komiteto posėdį susirinkusi ekspertų grupė – Savo funkcijomis atskiras subjektas – Tarybos sprendimo 1999/468/EB 2 straipsnis ir 5 straipsnio 2 dalis – Muitinės kodekso komiteto darbo reglamento 4 straipsnis – Muitinės kodekso 239 straipsnio taikymo sąlygos – Akivaizdaus aplaidumo nebuvimas“
Sprendimo santrauka
1. Nuosavi Europos Bendrijų ištekliai – Importo arba eksporto muitų grąžinimas ar atsisakymas juos išieškoti
(Komisijos reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnio pirmoji ir antroji pastraipos)
2. Nuosavi Europos Bendrijų ištekliai – Importo arba eksporto muitų grąžinimas ar atsisakymas juos išieškoti
(Komisijos reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnis)
3. Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo – Reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje nustatytų antidempingo muitų taikymo sąlygos
(Tarybos reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa)
4. Muitų sąjunga – Muitinės procedūros – Muitinės tarpininko dalyvavimas
(Tarybos reglamento Nr. 2913/92 4 straipsnio 18 punktas, 5 straipsnio 2 dalis ir 201 straipsnio 3 dalis)
1. Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio tam tikras Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 907 straipsnio pirmojoje pastraipoje esanti frazė „susirinkusi į komiteto posėdį“ išreiškia aplinkybę, kad ekspertų grupė, numatyta šiame straipsnyje, savo funkcijomis yra akivaizdžiai atskiras nuo Muitinės kodekso komiteto subjektas. Šis išaiškinimas neprieštarauja šio reglamento 906 straipsnio antrajai pastraipai. Iš tiesų 906 straipsnio antroji pastraipa turi būti suprantama taip, kad į Muitinės kodekso komitetą kreipiamasi ne tam, kad jis pats pateiktų savo nuomonę, bet kad šioje institucijoje dirbanti ekspertų grupė pareikštų savo nuomonę atskirai nuo šios institucijos.
(žr. 99–102 punktus)
2. Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 239 straipsnyje Taryba, vadovaudamasi EB 202 straipsnio trečia įtrauka, suteikė Komisijai įgyvendinimo įgaliojimus tam, kad apibrėžtų, pirma, situacijas, kada galima grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti, ir, antra, dėl to atliktinas procedūras.
Kadangi šis straipsnis neįpareigojo Komisijos taikyti konkrečią minėtų prašymų dėl muitų grąžinimo ar atsisakymo juos išieškoti nagrinėjimo procedūrą, pastaroji teisėtai galėjo, kaip ji ir padarė remdamasi Muitinės kodekso įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmąja pastraipa, pasinaudoti teise priimti sprendimą gavus ekspertų grupės, kuri savo funkcijomis skiriasi nuo Muitinės kodekso komiteto, konsultacinę nuomonę ir nereikalauti priimti šios grupės nuomonės kvalifikuota balsų dauguma.
(žr. 124 ir 134–135 punktus)
3. Reglamento Nr. 3319/94 dėl galutinio antidempingo muito karbamido ir amonio nitrato tirpalams iš Bulgarijos ir Lenkijos, kuriuos eksportuoja privalančios mokėti muito mokestį įmonės, nustatymo ir dėl laikino muito galutinio surinkimo 1 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa nustato vieninteles sąlygas apmokestinimui tokiu specialiu antidempingo muitu: netiesioginį sąskaitų išrašymą bei ZAP bendrovės pagaminto produkto importą ir, be to, nereikalauja įrodyti ūkio subjekto ketinimo išvengti antidempingo muito.
(žr. 178–179 punktus)
4. Iš Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 5 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 18 punkto ir 201 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, kad ūkio subjektas, kuris kreipiasi į muitinės tarpininką ir yra jo atstovaujamas tiesiogiai arba netiesiogiai, bet kuriuo atveju laikomas muitinės skolininku.
(žr. 184–186 punktus)
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. rugsėjo 13 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Antidempingo muitai – Muitinės kodekso 239 straipsnis – Atsisakymas išieškoti importo muitus – Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 907 straipsnio pirmoji pastraipa – Aiškinimas – Teisėtumas – Komisijos sprendimas – Į Muitinės kodekso komiteto posėdį susirinkusi ekspertų grupė – Savo funkcijomis atskiras subjektas – Tarybos sprendimo 1999/468/EB 2 straipsnis ir 5 straipsnio 2 dalis – Muitinės kodekso komiteto darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnis – Muitinės kodekso 239 straipsnio taikymo sąlygos – Akivaizdaus aplaidumo nebuvimas“
Byloje C‑443/05 P
dėl 2005 m. gruodžio 8 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo,
Common Market Fertilizers SA, įsteigta Briuselyje (Belgija), atstovaujama barrister A. Sutton ir advokato N. Flandin,
apeliantė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai:
Europos Bendrijų Komisijai, atstovaujamai X. Lewis, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovė pirmojoje instancijoje
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai J. Klučka, J. Makarczyk, G. Arestis ir L. Bay Larsen (pranešėjas),
generalinis advokatas P. Mengozzi,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. spalio 5 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2007 m. kovo 1 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Common Market Fertilizers SA (toliau – CMF) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2005 m. rugsėjo 27 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Common Market Fertilizers prieš Komisiją (T‑134/03 ir T‑135/03, Rink. p. II‑3923, toliau – skundžiamas sprendimas), atmetantį ieškinius, kuriais siekiama panaikinti 2002 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimus C(2002) 5217, galutinis ir C(2002) 5218 galutinis (toliau – ginčijami sprendimai), konstatuodamas, kad CMF prašymas atsisakyti išieškoti importo muitus nebuvo pagrįstas.
Teisinis pagrindas
2 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 3319/94 dėl galutinio antidempingo muito karbamido ir amonio nitrato tirpalams iš Bulgarijos ir Lenkijos, kuriuos eksportuoja privalančios mokėti muito mokestį įmonės, nustatymo ir dėl laikino muito galutinio surinkimo (OL L 350, p. 20) 1 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa nustato tokį specialių antidempingo muitą:
„Į laisvą apyvartą išleistoms importuotoms prekėms, sąskaitų už kurias minėti Lenkijoje įsteigti eksportuotojai arba gamintojai nepriklausomam importuotojui tiesiogiai nepateikia, nustatomas toks specialus muito mokestis:
Lenkijos kilmės prekei <...>, kurios sertifikatą užpildė Zaklady Azotowe Pulawy <...>, specialus 19 ekiu už prekės toną muito mokestis <...>.“ (Neoficialus vertimas)
3 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1), iš dalies pakeisto 2000 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2700/2000 (OL L 311, p. 17) (toliau – Muitinės kodeksas), 239 straipsnis nustato:
„1. Importo arba eksporto muitai gali būti grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti susidarius 236, 237 ir 238 straipsniuose nenurodytoms aplinkybėms:
– nustatytoms taikant komiteto procedūrą,
– susidariusioms dėl aplinkybių, kuriomis suinteresuotojo asmens veiksmuose nematyti apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Padėtys, kurioms susidarius gali būti taikoma ši nuostata, ir procedūros, kurios turi būti taikomos tokiais atvejais, nustatomos taikant komiteto procedūrą. Muito grąžinimui arba atsisakymui jį išieškoti gali būti nustatomos ir specialios sąlygos.
2. Dėl 1 dalyje nurodytų priežasčių muitai grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti, jeigu <…> atitinkamai muitinės įstaigai pateikiamas prašymas.“
4 Muitinės kodekso 4 straipsnis skelbia:
„Šiame Kodekse vartojamos šios sąvokos:
<...>
24. Komiteto procedūra: 247 ir 247a straipsniuose arba 248 ir 248a straipsniuose nustatyta procedūra.“
5 Muitinės kodekso 247 straipsnis numato:
„Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės <…> patvirtinamos 247a straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka <...>“
6 Muitinės kodekso 247a straipsnis nustato:
„1. Komisijai padeda Muitinės kodekso komitetas (toliau – komitetas).
2. Jeigu yra daroma nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB (1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimas, nustatantis Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, p. 23, toliau – Komitologijos sprendimas) 5 ir 7 straipsniai <…>
<...>.
3. Komitetas priima savo darbo tvarkos taisykles.“
7 Muitinės kodekso komiteto darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio formuluotė yra tokia:
„1. Pirmininkas bendra tvarka pagal 14 straipsnio 2 dalį keturiolika kalendorinių dienų iki posėdžio turi perduoti nuolatinėms atstovybėms ir komiteto nariams kvietimus, darbotvarkę, priemonių, dėl kurių prašoma komiteto nuomonės, projektus, bei kitus darbo dokumentus.
2. Skubiais atvejais, ir jei priimtinos priemonės turi būti taikomos iš karto, pirmininkas, komiteto nario prašymu ar savo iniciatyva, gali minėtą perdavimo terminą sutrumpinti iki penkių kalendorinių dienų.
3. Ypač skubiu atveju pirmininkas gali nesilaikyti pirmojoje ir antrojoje pastraipose nurodytų terminų. Jei per posėdį į jo dienotvarkę siūloma įrašyti naują klausimą, tam reikia komiteto narių paprastos daugumos patvirtinimo.“
8 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio tam tikras Reglamento Nr. 2913/92 įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1), iš dalies pakeisto 1998 m. liepos 29 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1677/98 (OL L 212, p. 18, toliau – Įgyvendinimo reglamentas), 905 straipsnis numato:
„Jeigu sprendimą priimanti muitinė, kuriai pateiktas prašymas grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti vadovaujantis Kodekso 239 straipsnio 2 dalimi, negali priimti sprendimo vadovaudamasi 899 straipsniu, bet prašymas paremtas įrodymais, dėl kurių gali susidaryti ypatinga padėtis esant aplinkybėms, kuriomis suinteresuotojo asmens negalima apkaltinti apgavyste ar akivaizdžiu aplaidumu, valstybė narė, kuriai priklauso ši muitinė, perduoda medžiagą apie šį atvejį Komisijai, kad ji galėtų tokį klausimą išspręsti taikydama 906–909 straipsniuose nustatytą procedūrą.
Tačiau, išskyrus tuos atvejus, kai sprendimą priimanti muitinė abejoja, ji pati gali nuspręsti grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti tuomet, kai mano, kad Kodekso 239 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos yra vykdomos, jeigu tik atitinkama suma, tenkanti vienam ūkio subjektui vienos ar daugiau importo arba eksporto operacijų atžvilgiu, bet susidaranti esant vienoms ir toms pačioms ypatingoms aplinkybėms, yra mažesnė nei 50 000 ECU.
Sąvoka „suinteresuotasis asmuo“ suprantama taip pat, kaip ir 899 straipsnyje.
Visais kitais atvejais sprendimą priimanti muitinė prašymą atmeta.“
9 Įgyvendinimo reglamento 906 straipsnis nustato:
„Per 15 dienų nuo medžiagos apie 905 straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį gavimo Komisija perduoda jos kopiją valstybėms narėms.
Minėtos bylos svarstymas kuo greičiau įtraukiamas į komiteto posėdžio, numatyto Kodekso 247 straipsnyje, darbotvarkę.“ (Pataisytas vertimas)
10 Įvykus šios bylos faktinėms aplinkybėms, Įgyvendinimo reglamento 906 straipsnio antroji pastraipa buvo iš dalies pakeista 2003 m. liepos 25 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1335/2003, iš dalies keičiančiu Reglamentą Nr. 2454/93 (OL L 187, p. 16):
„Minėtos bylos svarstymas kuo greičiau įtraukiamas į ekspertų grupės, numatytos Kodekso 907 straipsnyje, darbotvarkę.“ (Pataisytas vertimas)
11 Įgyvendinimo reglamento 906a straipsnis numato:
„Kai bet kuriuo metu, vykstant 906 ir 907 straipsniuose numatytai procedūrai, Komisija ketina priimti nepalankų sprendimą pareiškėjui, pateikusiam prašymą grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti, ji pateikia jam savo prieštaravimus raštu kartu su visais juos grindžiančiais dokumentais. Prašymą grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti pateikęs pareiškėjas raštu pateikia savo požiūrį per mėnesį nuo minėtų prieštaravimų išsiuntimo dienos. To nepadarius per minėtą laikotarpį, laikoma, kad jis atsisakė teisės pareikšti savo požiūrį.“
12 Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmoji pastraipa nustato:
„Pasikonsultavusi su ekspertų grupe, sudaryta iš visų valstybių narių atstovų, atvykusių į Komiteto posėdį svarstyti konkretaus atvejo, Komisija nusprendžia, ar apsvarstyta ypatinga padėtis sudaro pakankamą pagrindą grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti.“
13 Komitologijos sprendimo 5 straipsnis „Reguliavimo procedūra“ nustato:
„1. Komisijai padeda iš valstybių narių atstovų sudarytas reguliavimo komitetas, kuriam pirmininkauja Komisijos atstovas.
2. Komisijos atstovas pateikia komitetui priemonių, kurių turi būti imtasi, projektą. Komitetas savo nuomonę dėl projekto pareiškia per tokį laiką, kurį gali nustatyti pirmininkas atsižvelgdamas į klausimo skubą. Nuomonė patvirtinama (EB) 205 straipsnio 2 dalyje nustatyta balsų dauguma tais atvejais, kai Taryba turi priimti sprendimus Komisijos pasiūlymu. Valstybių narių atstovų balsai skaičiuojami taip, kaip nustatyta tame straipsnyje. Pirmininkas nebalsuoja.
3. Komisija, nepažeisdama 8 straipsnio, patvirtina numatytas priemones, jei jos atitinka komiteto nuomonę.
4. Kai numatytos priemonės neatitinka komiteto nuomonės arba nuomonė nepareiškiama, Komisija nedelsdama pateikia Tarybai pasiūlymą dėl priemonių, kurių turi būti imtasi, ir informuoja Europos Parlamentą.
<...>“
Bylos atsiradimo aplinkybės
14 CMF, Belgijoje įsteigta bendrovė, vykdo didmeninę prekybą chemijos produktais, būtent azoto tirpalais (karbamido ir amonio nitratas). Jos įmonių grupę sudaro bendrovės Rellmann GmbH (toliau – Rellmann), įsteigta Hamburge (Vokietija), kurios 100 % priklauso CMF, ir Agro Baltic GmbH (toliau – Agro Baltic), įsteigta Rostoke (Vokietija), kurios 100 % priklauso Rellmann. 1989 m. CMF įsigijo Prancūzijos bendrovę Champagne Fertilisants, kuri yra jos mokesčių atstovė visai veiklai Prancūzijoje.
15 Lenkijos įmonė Zaklady Azotowe Pulawy (toliau – ZAP) eksportuoja produktus ir parduoda juos Agro Baltic. Ieškovės įmonių grupėje Agro Baltic perparduoda produktus Rellmann, kuri savo ruožtu juos perparduoda CMF. Yra išrašytos šias ūkines operacijas atitinkančios sąskaitos.
16 Kalbant apie T‑134/03 bylą, 1997 m. kovo – rugsėjo mėn. Agro Baltic iš ZAP nupirko tris karbamido ir amonio nitrato tirpalų siuntas. Šioms siuntoms pritaikyta ankstesniame punkte aprašyta prekybos grandinė.
17 Cogema, įgaliotajam muitinės tarpininkui, buvo leista išleisti prekes į laisvą apyvartą Agro Baltic vardu, o jas pateikti vartojimui – CMF vardu.
18 Pirmiausia prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą Agro Baltic vardu pagal EU0 deklaraciją, prie kurios pridėtos ZAP sąskaitos, išrašytos įmonei Agro Baltic, ir EUR.1 sertifikatai, patvirtinantys lenkišką prekių kilmę. Tuo pačiu metu prekėms buvo pritaikyta sandėliavimo procedūra, o po kelių minučių jos išgabentos iš muitinės sandėlio galutiniam vartojimui Champagne Fertilisants vardu.
19 Kalbant apie T‑135/03 bylą, 1995 m. sausio mėn. Agro Baltic iš ZAP nupirko vieną siuntą, kuriai vėliau buvo pritaikyta šio sprendimo 15 punkte aprašyta prekybos grandinė.
20 Agro Baltic paskyrė bendrovę SCAC Rouen, įgaliotąjį muitinės tarpininką, išleisti prekes į laisvą apyvartą Agro Baltic vardu, o vartojimui – CMF vardu. Taigi tai pačiai prekei ji pateikė dvi muitinės importo deklaracijas, toje pačioje muitinės įstaigoje nurodydama du skirtingus gavėjus tam, kad būtų galima atskirti muitų mokėjimą nuo pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo.
21 SCAC Rouen pasinaudojo supaprastinta išleidimo į laisvą apyvartą ir pateikimo vartojimui muitinės procedūra vienos CMF vardu. Tam ji CMF vardu pateikė IM4 deklaraciją, prie kurios buvo pridėta Rellmann sąskaita ir EUR.1 sertifikatas, patvirtinantis lenkišką prekių kilmę.
22 Abiejose bylose T‑134/03 ir T‑135/03 kompetentingos Prancūzijos institucijos iš pradžių priėmė deklaracijas, EUR.1 sertifikatų pagrindu atleido nuo importo muito ir nereikalavo sumokėti antidempingo muito.
23 Tačiau po patikrinimo, atlikto išleidus prekes, jos nusprendė, kad specialus 19 ekiu už toną muitas, numatytas Reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje, turėjo būti pritaikytas visoms siuntoms. Iš tiesų, jų teigimu, tikroji prekių importuotoja buvo CMF, kuri nebuvo tiesioginė ZAP sąskaitos gavėja, nors ir užpildė aptariamų produktų sertifikatą.
24 Kalbant apie siuntas, susijusias su T‑134/03 byla, kompetentingos Prancūzijos institucijos nusprendė, kad tarpinis prekių sandėliavimas dėl ypač trumpo laiko buvo teisinė fikcija ir kad po trijų nagrinėjamų ūkinių operacijų CMF jau buvo įgijusi prekes dar prieš pateikiant išleidimo į laisvą apyvartą deklaracijas Agro Baltic vardu. Todėl jos CMF priskaičiavo 3 911 497 FRF (564 855 eurų) muitų ir mokesčių sumą.
25 Kalbant apie byloje T‑135/03 aptariamas siuntas, jos nustatė, kad buvo pateikta tik viena išleidimo į laisvą apyvartą ir išleidimo vartojimui deklaracija CMF vardu. Esant šioms aplinkybėms jos CMF priskaičiavo 840 271 FRF (128 098 eurų) muitų ir mokesčių sumą.
26 1999 m. lapkričio ir gruodžio mėn. CMF, remdamasi Muitinės kodekso 239 straipsniu, pateikė Prancūzijos muitinei prašymus atsisakyti išieškoti muitus. 2002 m. vasario 14 d. pastaroji persiuntė minėtus prašymus Komisijai.
27 2002 m. rugsėjo 9 ir 10 d. laiškais Komisija nurodė prašymo pateikėjai, kad ji ketina priimti neigiamus sprendimus kiekvienoje iš šių dviejų bylų.
28 2002 m. lapkričio mėn. ekspertų grupė REM/REC atvyko į Muitinės komiteto muitų grąžinimo skyriaus posėdį. Galutinio ekspertų grupės balsavimo, susijusio su dviem bylomis, rezultatai buvo šie: „šešios delegacijos balsavo už Komisijos pasiūlymą, keturios delegacijos susilaikė ir penkios balsavo prieš Komisijos pasiūlymą“.
29 2002 m. gruodžio 20 d. Komisija, teigdama, kad CMF buvo akivaizdžiai aplaidi ir kad nebuvo ypatingos padėties, todėl Muitinės kodekso 239 straipsnio taikymo sąlygos neįvykdytos, priėmė ginčijamus sprendimus. Ji apie šiuos sprendimus informavo Prancūzijos muitinę, kuri savo ruožtu 2003 m. vasario 10 d. juos perdavė CMF.
Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
30 Ieškiniais, kuriuos Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. balandžio 18 d., įregistruotais T‑134/03 ir T‑135/03 numeriais, CMF paprašė panaikinti ginčijamus sprendimus.
31 Grįsdama savo ieškinius, ji nurodė tris pagrindus.
32 Pirmasis pagrindas, susijęs su esminių procedūros reikalavimų ir teisės į gynybą pažeidimu, yra padalytas į penkias dalis:
– EB 7 straipsnio ir Komitologijos sprendimo 5 straipsnio pažeidimas,
– Įgyvendinimo reglamento 906 straipsnio 1 dalies pažeidimas,
– Muitinės kodekso komiteto darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas,
– 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958, p. 385), 3 straipsnio pažeidimas,
– teisės į gynybą pažeidimas.
33 Antrasis pagrindas, susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida taikant Muitinės kodekso 239 straipsnį, padalytas į tris dalis:
– Komisijos atsisakymas pripažinti ypatingos padėties buvimą,
– CMF apgaulės nebuvimas,
– Komisijos atsisakymas pripažinti akivaizdaus CMF aplaidumo nebuvimą.
34 Trečiasis pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti, numatytos EB 253 straipsnyje, pažeidimu.
35 Bylos T‑134/03 ir T‑135/03 buvo sujungtos, kad būtų kartu vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas sprendimas.
36 Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinius ir priteisė iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
Šalių reikalavimai
37 CMF Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– patenkinti reikalavimus, pateiktus pirmojoje instancijoje,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas ir apeliacinėje, ir pirmojoje instancijose.
38 Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą,
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo
39 CMF pateikia keturis skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindus:
– ne viso teisinio pagrindo nurodymas,
– faktinių aplinkybių iškraipymas,
– klaidingas esminių procedūros reikalavimų pažeidimo sąvokos išaiškinimas,
– klaidingas Muitinės kodekso 239 straipsnio taikymas.
Dėl pagrindo, susijusio su ne viso teisinio pagrindo pateikimu
Šalių argumentai
– Apeliantės argumentai
40 Padalydama savo pagrindą į dvi dalis, apeliantė pabrėžė, kad nurodydamas bylos teisinį pagrindą Pirmosios instancijos teismas nepaminėjo:
– Reglamento Nr. 3319/94 trisdešimt devintos konstatuojamosios dalies, pagal kurią: „<...> atsižvelgiant <...> į egzistuojančią šio produkto importo per trečiųjų šalių įmones galimybę, laikoma priimtina tiesiogiai Bulgarijos ar Lenkijos gamintojų arba nagrinėjamu laikotarpiu atitinkamus produktus importuojančių įmonių įvežamoms prekėms nustatyti tokio dydžio kintamą muito mokestį, kuris leistų Bendrijos pramonei pakelti kainas iki rentabilaus lygio, o visoms kitoms importuojamoms prekėms taikyti remiantis tuo pačiu pagrindu apskaičiuotą fiksuotą muito mokestį, kad būtų užkirstas kelias antidempingo priemonių vengimui“,
– Komitologijos sprendimo 2 straipsnis nustato:
„Parenkant įgyvendinimo priemonių priėmimo tvarkos būdus vadovaujamasi šiais kriterijais:
a) valdymo priemonės, kurios yra susijusios su bendros žemės ūkio politikos ir bendros žuvininkystės politikos taikymu arba su programų, reikalaujančių didelių biudžeto išteklių, įgyvendinimu, turėtų būti priimamos taikant valdymo procedūrą;
b) bendro pobūdžio priemonės, skirtos esminėms pagrindinės priemonės nuostatoms taikyti, įskaitant žmonių, gyvūnų arba augalų sveikatos apsaugos ar saugos priemones, turėtų būti priimamos taikant reguliavimo procedūrą; tais atvejais, kai pagrindinė priemonė nustato, kad tam tikros neesminės teisės akto nuostatos gali būti pritaikomos arba atnaujinamos įgyvendinimo tvarka, tokios priemonės turėtų būti priimamos taikant reguliavimo procedūrą.
Kai pagrindinė priemonė numato, kad kai kurie šios priemonės ne pagrindiniai elementai gali būti priimti ar įgyvendinti taikant įgyvendinimo tvarką, šios priemonės turi būti priimtos taikant reguliavimo procedūrą; (Neoficialus vertimas)
c) nepažeidžiant a ir b punktų, patariamoji procedūra yra taikoma kiekvienu atveju, kai ji laikoma tinkamiausia.“
41 Nenurodęs Reglamento Nr. 3319/94 trisdešimt devintos konstatuojamosios dalies, Pirmosios instancijos teismas nesusiejo, nors turėjo, jo pateikto šio reglamento 1 straipsnio 3 dalies antrosios pastraipos išaiškinimo su šia konstatuojamąja dalimi. Jei jis tai būtų padaręs, būtų priėjęs išvadą, kad jei nebuvo apeiti antidempingą reglamentuojantys teisės aktai, kaip šioje byloje, negalima taikyti specialaus muito.
42 Nepaminėjęs Komitologijos sprendimo 2 straipsnio nuostatos, kuri pateikia taikytinų įgyvendinimo priemonių pasirinkimo neprivalomus kriterijus, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 55 punkte klaidingai nusprendė, kad reguliavimo procedūra gali būti naudojama tik bendro pobūdžio priemonėms.
– Komisijos argumentai
43 Komisija mano, kad nuoroda į Reglamento Nr. 3319/94 trisdešimt devintą konstatuojamąją dalį nėra svarbi šio reglamento 1 straipsnio 3 dalies antrosios pastraipos, numatančios specialų muitą, jei įvykdytos dvi objektyvios sąlygos, būtent netiesioginis sąskaitų išrašymas ir ZAP produkto importas, aiškinimui.
44 Kalbėdama apie Komitologijos sprendimo 2 straipsnį, ji nesutinka su CMF tvirtinimu, kad Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog reguliavimo procedūra gali būti taikoma tik bendro pobūdžio priemonėms.
Teisingumo Teismo vertinimas
45 Dvi nagrinėjamo pagrindo dalys, taigi ir pats pagrindas, neegzistuoja savarankiškai.
46 Šiomis dviem dalimis, kurios neva nurodo formalios reglamento konstatuojamosios dalies ir sprendimo straipsnio nuorodos nebuvimą pateikiant skundžiamo sprendimo teisinį pagrindą, ieškovė iš tiesų remiasi pabrėždama, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias nuostatas aiškindamas nagrinėjamą muitą, t. y. teisinės analizės etapu.
47 Tačiau, kaip savo išvados 41 punkte teigia generalinis advokatas, šios dvi nagrinėjamo pagrindo dalys konkrečiau iškeltos ieškinio ketvirtajame ir trečiajame pagrinduose, kuriais ginčijama Pirmosios instancijos teismo teisinė analizė.
48 Taigi jos neatskiriamos nuo ketvirtojo ir trečiojo pagrindų.
49 Todėl jų nereikia nagrinėti atskirai.
Dėl pagrindo, susijusio su faktinių aplinkybių iškraipymu
Šalių argumentai
– Apeliantės argumentai
50 CMF tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 14–28 punktuose, kuriuose pristatomos faktinės bylos aplinkybės, Pirmosios instancijos teismas pasirinko visiškai fiktyvią netiesioginio sąskaitų išrašymo atvejais nacionalinių institucijų taikomą teisinę konstrukciją.
51 Šis pristatymas yra nepilnas ir klaidingas, jame iškraipomos faktinės aplinkybės. Todėl Pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino, kad iš tiesų egzistavo netiesioginio sąskaitų išrašymo situacija, ir klaidingai pritaikė Reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą.
– Komisijos argumentai
52 Komisija mano, kad iškeltas pagrindas nėra svarbus ir todėl nereikšmingas.
53 Iš tiesų ginčas tarp CMF ir Komisijos nesusijęs ir negalėjo būti susijęs su nustatymu, ar muitai iš tiesų buvo mokėtini. Jis buvo susijęs tik su nustatymu, ar įvykdytos atsisakymo išieškoti skolą sąlygos.
Teisingumo Teismo vertinimas
54 Priešingai nei tvirtina apeliantė, Pirmosios instancijos teismas nenusprendė, ar šiuo atveju egzistavo netiesioginio sąskaitų išrašymo situacija, taigi ir dėl skolos muitinei egzistavimo.
55 Ginčijamais sprendimais buvo atmesti Muitinės kodekso 239 straipsniu grindžiami prašymai atsisakyti išieškoti hipotetiškai egzistuojančias skolas muitinei.
56 Pirmosios instancijos teismui buvo nurodytas pagrindas, susijęs su šio straipsnio taikymo akivaizdžia vertinimo klaida, kurį jis išnagrinėjo skundžiamo sprendimo 135–150 punktuose.
57 Savo vertinime jis išanalizavo vieną iš šio straipsnio reikalaujamų kumuliacinių sąlygų, būtent suinteresuotojo asmens akivaizdaus aplaidumo nebuvimą.
58 Priėjęs prie išvados, kad minėta sąlyga neįvykdyta, jis atmetė pagrindą.
59 Todėl šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą.
Dėl pagrindo, susijusio su klaidingu esminių procedūros reikalavimų pažeidimo sąvokos išaiškinimu
Šalių argumentai
– Apeliantės argumentai
60 CMF teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmąją pastraipą nuspręsdamas, jog šis straipsnis leidžia Komisijai vienai nuspręsti dėl atsisakymo išieškoti muitus ir jų grąžinimo.
61 Ji mano, kad toks išaiškinimas lemia nagrinėjamos nuostatos neteisėtumą.
62 Ieškovė nurodo, kad 907 straipsnio pirmoji pastraipa priklauso pagrindinį reglamentą, kuris yra Muitinės kodeksas, įgyvendinančiam reglamentui.
63 Ji pabrėžia, kad Muitinės kodekso 247 straipsnis nustato, jog minėtam kodeksui įgyvendinti reikalingos priemonės turi būti priimtos pagal jo 247a straipsnio 2 dalyje numatytą reglamentavimo procedūrą.
64 Todėl Įgyvendinimo reglamentas turi apimti tik įgyvendinimo priemones.
65 Tačiau Komisijos sau suteikta diskrecija vienai nuspręsti dėl atsisakymo išieškoti muitus ir jų grąžinimo bei sukurti ex nihilo ekspertų grupę nėra pagrindinio reglamento įgyvendinimo priemonė.
66 Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmoji pastraipa negali būti teisinis pagrindas suteikti tokią diskreciją. Todėl Pirmosios instancijos teismas negalėjo nuspręsti, kad Komisija veikė neperžengdama jai remiantis šia nuostata suteiktos kompetencijos ribų.
67 Be to, nagrinėjama diskrecija nėra aiškiai numatyta ir EB sutartyje.
68 Taip pat buvo pažeistas EB 7 straipsnis, pagal kurį kiekviena institucija veikia neperžengdama jai sutarties nustatytų diskrecijos ribų.
69 CMF nurodė, kad ji Pirmosios instancijos teisme iškėlė prieštaravimą dėl Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmosios pastraipos teisėtumo.
70 Ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 51 punkte nusprendė, jog šis prieštaravimas dėl teisėtumo nepriimtinas, nes buvo pateiktas dubliko stadijoje ir nepagrįstas nei teisinėmis, nei faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies prasme.
71 Ji sutinka, kad ginčus dėl Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio teisėtumo sukėlė Komisijos atsiliepime į ieškinį pateiktas šio straipsnio pirmosios pastraipos išaiškinimas, pagal kurį šioje nuostatoje numatyta ekspertų grupė nėra Komitologijos sprendimo reglamentuojamas komitetas.
72 Tačiau ji mano, kad šis Komisijos aiškinimas yra teisinė aplinkybė, kuri tapo žinoma vykstant procesui.
73 Apeliantė tvirtina, kad vėliau, remdamasis, anot jos, klaidingu motyvu, jog tai nėra viešosios tvarkos pagrindas, skundžiamo sprendimo 52 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė savo iniciatyva neprivalantis kelti Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmosios pastraipos teisėtumo klausimo.
74 Be to, CMF tvirtina, kad siekdamas nustatyti komiteto, su kuriuo konsultavosi Komisija, teisinį pobūdį, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 55 punkte klaidingai išaiškino pasirinkimo tarp Komitologijos sprendimo 2 straipsnyje numatytų valdymo ir reguliavimo procedūrų kriterijus (žr. šio sprendimo 40 punktą) ir pripažino, kad reguliavimo procedūra naudojama bendro pobūdžio priemonėms, kurių tikslas užtikrinti esminių pagrindinės priemonės nuostatų taikymą.
75 Jos teigimu, „bendro pobūdžio priemonių kriterijus“ nėra vienintelis reguliavimo procedūros naudojimo kriterijus.
76 Be to, Komitologijos sprendimo 2 straipsnyje nustatyti kriterijai nėra privalomi. Todėl Taryba turėjo teisę numatyti, kad atsisakymui išieškoti muitus ar jų grąžinimo priemonėms turi būti taikoma reguliavimo procedūra.
77 Be to, klaidingas yra pats Pirmosios instancijos teismo išaiškinimas, pateiktas skundžiamo sprendimo 56 punkte, pagal kurį nagrinėjami sprendimai yra individualūs, o ne visuotinai taikomi. Iš tiesų šie sprendimai yra visuotinai taikomi ir tiek, kiek skolos muitinei atveju jie turi tiesioginį poveikį Europos Bendrijos nuosaviems ištekliams.
78 CMF patvirtina, kad Muitinės kodekso 239 straipsnio 1 dalyje Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino numatyti reguliavimo komiteto procedūrą sprendimams dėl atsisakymo išieškoti muitus ar jų grąžinimo priimti.
79 Ji pažymi, kad 239 straipsnio 1 dalis du kartus nurodo „komiteto procedūrą“: pirmą kartą, kai numato „padėtis, nustatytinas taikant komiteto procedūrą“, ir antrą kartą, kai skelbia, kad „padėtys, kurioms susidarius gali būti taikoma ši nuostata, ir procedūros, kurios turi būti taikomos tokiais atvejais, nustatomos taikant komiteto procedūrą“.
80 Pirma nuoroda yra susijusi su sprendimo dėl grąžinimo ar atsisakymo išieškoti priėmimu iš esmės. Antroji susijusi su Muitinės kodekso 239 straipsnio 1 dalies taikymo nuostatomis, kurios turi būti priimtos ir apibrėžtos Įgyvendinimo reglamente. Kitoks šių dviejų nuorodų aiškinimas reikštų, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas pasikartojo be priežasties.
81 Apeliantė teigia, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kurią ji pabrėžė, jog ekspertų grupė, su kuriais konsultuotasi, kelerius metus veikė neturėdama jokios biudžeto eilutės. Jos teigimu, ginčijami sprendimai buvo priimti tiesiogiai pažeidžiant ir Bendrijos biudžeto teisę. Šis pažeidimas papildo ginčijamų sprendimų teisinio pagrindo nebuvimą ir sustiprina visišką jų priėmimo konteksto neteisėtumą.
82 CMF taip pat teigia, kad skundžiamo sprendimo 59 punkte Pirmosios instancijos teismas tvirtina, jog Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnyje numatyta ekspertų grupė savo funkcijomis yra atskiras subjektas nuo Muitinės kodekso komiteto, tačiau neapibrėžia tikslaus šio subjekto pobūdžio. Todėl atmesdamas klausimą dėl ekspertų grupės sukūrimo teisinio pagrindo Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą.
83 Galiausiai apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas suklydo, skundžiamo sprendimo 78 ir 79 punktuose nuspręsdamas, jog fiziniai ar juridiniai asmenys negali remtis tariamu Muitinės kodekso komiteto darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu.
84 Jos teigimu, Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į teismo praktiką, kylančią iš 1994 m. birželio 15 d. Sprendimo Komisija prieš BASF ir kt.(C‑137/92 P, Rink. p. I‑2555) ir 1998 m. vasario 10 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją.(C‑263/95, Rink. p. I‑441, 31 ir 32 punktai), kuriuos ji jam pacitavo.
85 CMF mano, kad keturiolikos dienų terminas, numatytas Muitinės kodekso komiteto darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnyje, buvo ypač svarbus. Kadangi skundžiamo sprendimo 77 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ekspertų grupės nariai turėjo trylika kalendorinių dienų susipažinti su apeliantės atsakymu, jis privalėjo konstatuoti esminių procedūros reikalavimų pažeidimą.
– Komisijos argumentai
86 Komisija nurodė, kad Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmoji pastraipa turi būti aiškinama taip, jog šioje nuostatoje numatyta ekspertų grupė nėra reguliavimo komitetas Komitologijos sprendimo 5 straipsnio prasme. Jo teisinis statusas išplaukia ne iš jam Tarybos deleguotos diskrecijos, bet iš Komisijos priimtos Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio nuostatos.
87 Taigi Komisija buvo kompetentinga priimti ginčijamus sprendimus šios nuostatos pagrindu.
88 Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmoji pastraipa suteikia Komisijai diskreciją priimti ginčijamus sprendimus.
89 Kalbant apie Pirmosios instancijos teisme iškeltą prieštaravimą dėl teisėtumo, pažymėtina, kad jis skyrėsi nuo ieškinyje iš pradžių nurodyto pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad jis nepriimtinas, nes buvo pareikštas dubliko stadijoje, o kadangi tariamas neteisėtumas nebuvo susijęs su viešąja tvarka, nagrinėjamas klausimas negalėjo būti iškeltas Pirmosios instancijos teismo iniciatyva.
90 Dėl pagrindo Komisija pabrėžia, kad ginčijami sprendimai yra individualūs, nepaisant jų biudžetinių pasekmių.
91 Jos teigimu, vadovaujantis Muitinės kodekso 239 straipsniu, būtent Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnis, o ne šio straipsnio pagrindu vėliau priimti individualūs sprendimai, turėjo būti priimtas ir buvo priimtas gavus Muitinės kodekso komiteto nuomonę. Todėl Pirmosios instancijos teismas nepažeidė Muitinės kodekso 239 straipsnio.
92 Dėl ekspertų grupės kelerių metų veiklos neturint atskiros biudžeto eilutės Komisija patikslina, kad ji pati pateikė šią informaciją, atsakydama į rengiantis posėdžiui Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus raštu.
93 Posėdyje apeliantė iškėlė biudžeto eilutės klausimą tik papildydama savo svarbiausią pagrindą, pagal kurį ekspertų grupė iš tiesų buvo reguliavimo komitetas.
94 Komisija nurodė, kad nors CMF dabar mano, jog nurodytas biudžeto eilutės nebuvimas yra atskiras pagrindas, jis turi būti laikomas nepriimtinu, nes nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje.
95 Be to, būdamas nesvarbus, šis pagrindas yra nereikšmingas. Ginčijami sprendimai nėra susiję su Komisijos išlaidomis, patirtomis pasikonsultavus su ekspertų grupe. Dėl argumento, kad Pirmosios instancijos teismas tiksliai neapibrėžė ekspertų grupės pobūdžio nurodęs, jog ji yra atskiras subjektas, Komisija sutinka, kad toks apibrėžimas nebuvo būtinas, nes Pirmosios instancijos teismas turėjo tik nuspręsti, ar ekspertų grupė buvo reguliavimo komitetas.
96 Dėl tariamo Muitinės kodekso komiteto darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio pažeidimo ji mano, kad minėtas sprendimas Komisija prieš BASF ir kt. nėra svarbus, nes šioje byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad joje nagrinėto procedūros reikalavimo autentifikuoti konkretus ir specifinis tikslas yra užtikrinti akto adresato teisinį saugumą.
97 Tačiau skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo Muitinės kodekso komiteto darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio nustatytą procedūros reikalavimą ir paskui nusprendė, kad šio formalumo tikslas yra užtikrinti vidinę komiteto darbo tvarką, o ne apsaugoti priimamo akto adresato interesus.
Teisingumo Teismo vertinimas
98 Nagrinėjamą pagrindą sudaro penkios dalys:
– klaidingas Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmosios pastraipos išaiškinimas tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad taikant šią nuostatą Komisija pati priima ginčijamus sprendimus, neprivalėdama iš anksto gauti Muitinės komiteto nuomonės, priimtos Komitologijos sprendimo 5 straipsnio 2 dalyje, nurodančios EB 205 straipsnio 5 dalį, numatyta dauguma,
– Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pažeidimas tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog apeliantės pareikštas prieštaravimas dėl Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmosios pastraipos teisėtumo yra nepriimtinas,
– apeliantės prieštaravime nurodyto neteisėtumo viešojo pobūdžio nepaisymas tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nekonstatavo Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmosios pastraipos neteisėtumo,
– Bendrijos biudžeto teisės pažeidimas tiek, kiek ginčijami sprendimai buvo priimti pasikonsultavus su ekspertų grupe, kuri veikė neturėdama jokios biudžeto eilutės,
– Muitinės kodekso komiteto darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio pažeidimas tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog asmenys negali remtis šios nuostatos pažeidimu,
kurias reikia išnagrinėti pateikta tvarka.
– Dėl pirmos dalies, susijusios su Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmosios pastraipos klaidingu išaiškinimu
99 Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmoji pastraipa numato Komisijos konsultavimąsi „su ekspertų grupe, sudaryta iš visų valstybių narių atstovų, atvykusių į komiteto posėdį“.
100 Atsižvelgiant į šią formuluotę skundžiamo sprendimo 59 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog „frazė „susirinkusi į komiteto posėdį“ išreiškia aplinkybę, kad ekspertų grupė, numatyta Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnyje, savo funkcijomis yra akivaizdžiai atskiras nuo Muitinės kodekso komiteto subjektas.
101 Šis išaiškinimas neprieštarauja Įgyvendinimo reglamento 906 straipsnio antrajai pastraipai, pagal kurią „minėto atvejo svarstymas kuo greičiau įtraukiamas į Komiteto posėdžio, numatyto Kodekso 247 straipsnyje, darbotvarkę“.
102 Iš tiesų 906 straipsnio antroji pastraipa turi būti suprantama taip, kad į Muitinės kodekso komitetą kreipiamasi ne tam, kad jis pateiktų nuomonę, bet kad šioje institucijoje dirbanti ekspertų grupė pareikštų savo nuomonę atskirai nuo šios institucijos.
103 Taigi apeliantė nepagrįstai kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad jis nenusprendė, jog ginčijami sprendimai turėjo būti priimti gavus Muitinės kodekso komiteto nuomonę.
104 Ji negali pagrįstai teigti, kad Pirmosios instancijos teismas neapibrėžė tikslaus ekspertų grupės pobūdžio. Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas turėjo tik nuspręsti, ar ekspertų grupė buvo reguliavimo komitetas.
105 Todėl išnagrinėto pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.
– Dėl antros dalies, susijusios su Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pažeidimu
106 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą „proceso metu negalima pateikti naujų teisinių pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui“.
107 Neginčijama, kad Pirmosios instancijos teisme apeliantė nurodė Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmosios pastraipos neteisėtumą po to, kai Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.
108 Priešingai nei ji tvirtina, vien šios nuostatos išaiškinimas, kurį Komisija pateikė šiame atsiliepime į ieškinį, nebuvo teisinė aplinkybė, kuri tapo žinoma vykstant procesui, kaip ji apibrėžta Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje.
109 Taigi skundžiamo sprendimo 51 ir 53 punktuose Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pareikštas prieštaravimas dėl teisėtumo yra nepriimtinas.
110 Todėl nagrinėjamo pagrindo antroji dalis turi būti atmesta.
– Dėl trečios dalies, susijusios su neatsižvelgimu į apeliantės pareikšto prieštaravimo dėl neteisėtumo viešąjį pobūdį tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nepripažino Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmosios pastraipos esant neteisėta
111 Skundžiamo sprendimo 52 punkte Pirmosios instancijos teismas iš tiesų nusprendė, kad galimas Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmosios pastraipos neteisėtumas nėra viešosios tvarkos klausimas, vėliau pridurdamas, kad iš teismo praktikos neišplaukia, jog jis savo iniciatyva turi išnagrinėti, ar priimdama šio straipsnio turinį, kuris yra ginčijamų sprendimų teisinis pagrindas, Komisija viršijo savo diskreciją.
112 Tačiau tame pačiame skundžiamo sprendimo punkte jis pabrėžė:
„<...> šiuo atveju neabejojama, kad Komisija neviršijo savo diskrecijos priimdama ginčijamus sprendimus. Iš tiesų pastarieji buvo priimti Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio, kuris priimtas pagal Muitinės kodekso komiteto nuomonę <...>, pirmosios pastraipos pagrindu.“
113 Tačiau taip tvirtindamas jis teisingai nusprendė, kad Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmoji pastraipa nėra tariamai neteisėta, netiesiogiai, bet privalomai nurodydamas, jog reguliavimo komiteto procedūra taikoma vien šiai nuostatai, o ne vėlesniems Komisijos individualiems sprendimams priimti.
114 Šiuo klausimu reikia priminti, kad EB 202 straipsnio trečia įtrauka įgalioja Tarybą jos priimamuose teisės aktuose suteikti Komisijai įgaliojimus įgyvendinti Tarybos nustatytas taisykles, prireikus nustatydama šiam įgyvendinimui tam tikrus reikalavimus arba tam tikrais atvejais pasilikdama teisę tiesiogiai naudotis šiais įgaliojimais.
115 Sąvoka „įgyvendinti“ šio straipsnio prasme apima tiek šių įgyvendinimo taisyklių parengimą, tiek taisyklių taikymą konkretiems atvejams individualaus pobūdžio aktais (2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑122/04, Rink. p. I‑2001, 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
116 EB 202 straipsnio trečios įtraukos pagrindu Taryba priėmė Komitologijos sprendimą, kuris nustato Komisijai suteiktos įgyvendinimo įgaliojimų vykdymo tvarką.
117 Šio sprendimo 2 straipsnis (žr. šio sprendimo 40 punktą) nustato kriterijus, kuriais reikia vadovautis pasirenkant tarp trijų rūšių procedūrų, t. y. valdymo, reguliavimo ir konsultavimosi.
118 Trys numatytos procedūros yra apibrėžtos šio sprendimo 3–5 straipsniuose.
119 Iš Komitologijos sprendimo 2 straipsnio formuluotės matyti, kad komiteto procedūros pasirinkimui taikomi kriterijai nėra privalomi, ir tai aiškiai patvirtina šio sprendimo penkta konstatuojamoji dalis.
120 Taigi, nepažeidžiant galimybės taikyti konsultavimosi procedūrą, bendro pobūdžio priemonėms gali būti taikomi Komitologijos sprendimo 2 straipsnio a ir b punktai (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą 38 punktą).
121 Tokios priemonės gali būti priimamos pagal valdymo procedūrą tuo atveju, kai jos glaudžiai susijusios su individualaus pobūdžio priemonėmis ir priimamos srityje, kuri yra pakankamai sureglamentuota pačiu pagrindiniu aktu (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą 41 punktą).
122 Tačiau nepažeidžiant galimybės taikyti konsultavimosi procedūrą, individualaus pobūdžio priemonėms gali būti taikomas tik Komitologijos sprendimo 2 straipsnio a punktas (minėto sprendimo Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą 38 punktas).
123 Šioje byloje reikia konstatuoti, kad Muitinės kodekso 239 straipsnis yra Tarybos akte.
124 Šioje nuostatoje Taryba, vadovaudamasi EB 202 straipsnio trečia įtrauka, suteikė Komisijai įgyvendinimo įgaliojimus tam, kad apibrėžtų, pirma, situacijas, kada galima grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti, ir, antra, dėl to atliktinas procedūras.
125 Pagal Muitinės kodekso 4 straipsnio 24 punktą, 247 ir 247a straipsnius Muitinės kodekso 239 straipsnyje nustatyta komiteto procedūra reiškia reguliavimo procedūrą, kuri taikoma bendro pobūdžio priemonėms.
126 Priešingai nei teigia ieškovė, Komisijos sprendimas dėl muitų grąžinimo arba atsisakymo juos išieškoti nėra visuotinai taikomas, nepaisant to, kad jis turi poveikio Bendrijos nuosaviems ištekliams.
127 Kaip ir tokias pačias pasekmes sukeliantis Komisijos sprendimas, kuriuo skiriamos baudos konkurencijos srityje, jis yra individualus sprendimas.
128 Todėl Komisija jį galėjo priimti tik taikydama valdymo procedūrą, o tokia galimybė nenumatyta Muitinės kodekso 239, 247 ir 247a straipsniuose.
129 Taigi apeliantė nepagrįstai tvirtina, pirma, kad Taryba galėjo reikalauti taikyti reguliavimo procedūrą priimant su konkrečiais ūkio subjektais susijusius sprendimus, ir, antra, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino pasirinkimo tarp valdymo ir reguliavimo procedūrų, numatytų Komitologijos sprendime, kriterijus.
130 Vadovaujantis tiek pažodiniu, tiek sisteminiu Muitinės kodekso 239 straipsnio 1 dalies išaiškinimu, reikia manyti, kad abiem atvejais sąvoka „padėtys“ numato abstrakčiai apibrėžtas padėtis, o ne konkrečių ūkio subjektų individualiais sprendimais konkrečiai įvertintas padėtis.
131 Šią išvadą patvirtina to paties straipsnio antrame sakinyje esančios susijusios sąvokos: „padėtys, kurioms susidarius gali būti taikoma ši nuostata“, ir „procedūros, kurios turi būti taikomos“ ir kurios yra susijusios su bendro pobūdžio priemonėmis.
132 Priimdama bendro pobūdžio priemonę, kokia yra Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmoji pastraipa, taikytinos sprendimų priėmimo procedūros atžvilgiu Komisija pasinaudojo jai Muitinės kodekso 239 straipsnio suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais.
133 Neginčijama, kad šiuo tikslu ji nuolat prašydavo Muitinės kodekso komiteto nuomonės.
134 Kadangi Muitinės kodekso 239 straipsnis neįpareigoja taikyti konkrečios prašymų dėl muitų grąžinimo ar atsisakymo juos išieškoti nagrinėjimo procedūros, Komisija teisėtai galėjo:
– suteikti sau teisę priimti sprendimą gavus ekspertų grupės, kuri savo funkcijomis skiriasi nuo Muitinės kodekso komiteto, konsultacinę nuomonę bei suteikti sau tokią pačią diskreciją veikti be tokios grupės pagalbos ir, be kita ko, Įgyvendinimo reglamento 905 straipsnio 1 dalyje ji galėjo numatyti, kad muitinė pati gali nuspręsti grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti, kai prašoma mažesnė už tam tikrą suma,
– nereikalauti priimti ekspertų grupės nuomonės kvalifikuotąja dauguma.
135 Taigi Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmoji pastraipa nepažeidė Muitinės kodekso 239 straipsnio, kuris pats buvo priimtas pagal EB 202 straipsnio trečią įtrauką.
136 Todėl jis nepažeidžia ir EB 7 straipsnio.
137 Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad apeliantės kaltinimas dėl skundžiamo sprendimo motyvo, jog galimas Įgyvendinimo reglamento 907 straipsnio pirmosios pastraipos neteisėtumas nėra viešosios tvarkos klausimas, yra pateiktas dėl motyvo, kuris šiame sprendime tėra papildomas, todėl, būdamas nereikšmingas, jis negali lemti panaikinimo (žr. būtent 2004 m. spalio 28 d. Sprendimo Van den Berg prieš Tarybą ir Komisiją, C‑164/01 P, Rink. p. I‑10225, 60 punktą; taip pat 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P– C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 148 punktą).
138 Neteisėtumo buvimas viešosios tvarkos klausimu iš tiesų nėra svarbus tuo atveju, kai Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendžia, kad aktas nėra neteisėtas ir todėl savo iniciatyva nekelia neteisėtumo klausimo.
139 Taigi trečia išnagrinėto pagrindo dalis turi būti atmesta.
– Dėl ketvirtos dalies, susijusios su Bendrijos biudžeto teisės pažeidimu
140 Nesant reikalo nagrinėti klausimo, ar apeliantė iš tiesų Pirmosios instancijos teisme nurodė Bendrijos biudžeto teisės pažeidimą paremdama ginčijamų sprendimų panaikinimo pagrindą, pakanka pažymėti, kad ši byla neapima Komisijos išlaidų, patirtų dėl ekspertų grupės veiklos.
141 Esant šioms aplinkybėms, biudžeto eilutės buvimas ar nebuvimas neturi įtakos ginčijamų sprendimų dėl prašymų atsisakyti išieškoti muitą teisėtumui.
142 Iš to išplaukia, kad nagrinėjamo pagrindo ketvirta dalis, kuri bet kuriuo atveju yra nereikšminga, turi būti atmesta.
– Dėl penktos dalies, susijusios su Muitinės kodekso komiteto darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio pažeidimu
143 Muitinės kodekso komiteto darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnis numato, kad, be kita ko, priemonių projektai, dėl kurių prašoma komiteto nuomonės, kaip ir kiti darbo dokumentai, perduodami komiteto nariams paprastai likus keturiolikai kalendorinių dienų iki posėdžio, skubos atveju terminas gali būti sutrumpintas iki penkių dienų, o ypač skubiu atveju – dar daugiau.
144 Skundžiamo sprendimo 79 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad šioje nuostatoje numatytos taisyklės tikslas yra užtikrinti vidinį Muitinės kodekso komiteto darbą, visiškai nepažeidžiant jo narių prerogatyvų.
145 Toliau jis nurodė, kad fiziniai ar juridiniai asmenys neturėtų remtis tariamu šios taisyklės pažeidimu, nes ji nėra skirta užtikrinti asmenų apsaugą (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima prieš Tarybą, C‑69/89, Rink. p. I‑2069, 49 ir 50 punktus).
146 Be kita ko, konstatavęs, kad ekspertų grupė nebuvo reguliavimo komitetas ir kad, be to, apeliantė buvo trečioji šalis, jis teisingai neatsižvelgė į teismo praktiką, išplaukiančią iš minėto sprendimo Vokietija prieš Komisiją, kuris buvo priimtas valstybei narei pateikus ieškinį dėl nuolatinio statybos komiteto, sudaryto iš kiekvienos valstybės narės deleguotų atstovų, ir kuriuo buvo panaikintas ginčijamas sprendimas dėl minėto komiteto darbo tvarkos taisyklių nustatyto termino perduoti dokumentus komiteto nariams nesilaikymo.
147 Pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė teisės klaidos pagal analogiją neatsižvelgęs į teismo praktiką, išplaukiančią iš minėto sprendimo Komisija prieš BASF ir kt., priimto dėl tuo metu galiojusių Komisijos darbo reglamento 12 straipsnio pirmosios pastraipos, pagal kurią Komisijos priimti aktai posėdžiuose ar rašytinėse procedūrose turėjo būti autentifikuoti primininko ir generalinio sekretoriaus parašais.
148 Šio sprendimo 75–78 punktuose Teisingumo Teismas iš tiesų palaikė juridinio asmens nurodytą pagrindą, susijusį su Darbo tvarkos taisyklių 12 straipsnio pirmosios pastraipos pažeidimu, remdamasis motyvais, kurie negali būti pritaikyti šioje byloje, kad šioje nuostatoje numatyto aktų patvirtinimo tikslas yra užtikrinti teisinį saugumą, užfiksuojant teisinę galią turinčias kolegijos priimto akto kalbines versijas, ir kad todėl šis patvirtinimas yra esminis procedūros reikalavimas.
149 Esant šioms aplinkybėms, reikia atmesti išnagrinėto pagrindo penktą dalį.
150 Iš to, kas minėta, išplaukia, kad reikia atmesti visą šį pagrindą.
Dėl pagrindo, susijusio su klaidingu Muitinės kodekso 239 straipsnio taikymu
Šalių argumentai
– Apeliantės argumentai
151 Apeliantė mano, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino Muitinės kodekso 239 straipsnį, nuspręsdamas, kad nebuvo įvykdyta akivaizdaus aplaidumo nebuvimo sąlyga.
152 Jos pagrindas gali būti padalytas į tris dalis.
153 Pirmoje šio pagrindo dalyje CMF teigia, kad remdamasis savo 2004 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Gondrand Frères prieš Komisiją(T‑104/02, Rink. p. II‑3211, 66 punktas) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog Reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa nesukelia didelių aiškinimo sunkumų; ši nuostata buvo priimta tam, kad būtų užkirstas kelias antidempingo priemonių vengimo pavojui importuojant prekes per tarpininkus, o vengimo pavojaus prezumpcija numatyta tuo atveju, kai gamintojas arba eksportuotojas tiesiogiai nepateikia sąskaitų už importą nepriklausomam importuotojui.
154 Tačiau Reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa nenustato specialaus mokesčio tuo atveju, kai kyla vengimo pavojus. Jei Pirmosios instancijos teismas ją būtų išaiškinęs kartu su to paties reglamento trisdešimt devinta konstatuojamąja dalimi (žr. šio sprendimo 40 punktą), jis būtų priėjęs prie išvados, kad specialus mokestis yra mokėtinas tik nustatyto vengimo atveju.
155 Pirmosios instancijos teismo išaiškinimas parodo, kad nagrinėta nuostata turėjo būti aiškinama kompleksiškai.
156 Antroje pagrindo dalyje apeliantė teigia, jog Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ji negalėjo būti atleista nuo atsakomybės dėl jos atstovų muitinėje padarytų klaidų ir kad turėjo pakankamą patirtį nagrinėjamame sektoriuje.
157 Ji tvirtina, kad Bendrijos teisėje pripažįstama muitinės tarpininkų profesinė atsakomybė (1984 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Van Gend & Loos ir Expeditiebedrijf Wim Bosman prieš Komisiją, 98/83 ir 230/83, Rink. p. 3763, 16 punktas).
158 Be to, apie savo patirtį ji tvirtina, kad vykdo chemijos produktų, būtent azoto tirpalų, didmeninę prekybą ir teikia juos žemės ūkiui, todėl dažnai perka Reglamente Nr. 3319/94 numatytus produktus, kurie dažniausia yra lenkiškos ir lietuviškos kilmės.
159 Tačiau tai nereiškia, kad jos specializacija yra su šių produktų muitinės procedūrų tvarkymu Prancūzijoje susiję formalumai. Ji specialiai pasitelkė Prancūzijos muitinės ekspertus, kad jie atliktų visus su muitine susijusius formalumus.
160 Taigi ji gali būti laikoma patyrusiu ūkio subjektu azoto tirpalų importo ir eksporto srityje, o ne patyrusiu ūkio subjektu su muitinės operacijomis susijusių formalumų srityje.
161 Taigi muitinės tarpininkų padarytos klaidos nesukelia jos atsakomybės.
162 Trečioje pagrindo dalyje CMF tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, remdamasis neteisingu aplinkybių išaiškinimu, nepagrįstai nusprendė, jog apeliantės veiksmai buvo nepakankamai rūpestingi.
163 Skundžiamo sprendimo 143 ir 144 punktuose jis nepagrįstai nusprendė, kad ji neprašė savo muitinės tarpininkų patarimo ir padarė klaidų išrašydama sąskaitas.
164 Apeliantė pabrėžia, kad 2000 m. kovo 7 d. laišku ji Prancūzijos muitinės paprašė paaiškinti Reglamentą Nr. 3319/94.
165 Be to, bendrai apibūdintos Pirmosios instancijos teismo išvadose nurodytos sąskaitų išrašymo klaidos buvo susijusios tik su byla T‑134/03 ir tik su viena iš trijų su šia byla susijusių siuntų.
166 Viena iš padarytų klaidų, kuri greitai ištaisyta, buvo tai, kad sąskaitos išrašytos Prancūzijos frankais, o ne doleriais, kita klaida – nenurodymas, kurią gabenimo kainos dalį sudaro komisiniai agentui.
167 Tokios klaidos yra įprastos tokio pobūdžio ūkinėse operacijose. Jos negali reikšti apeliantės rūpestingumo trūkumo.
– Komisijos argumentai
168 Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė vertinimo klaidos nuspręsdamas, jog Reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa nesukėlė aiškinimo sunkumų. Šioje nuostatoje iš tiesų nėra subjektyvaus elemento, reikalaujančio išnagrinėti atitinkamo ūkio subjekto ketinimus. Jai taikyti tereikia, kad būtų įvykdytos dvi joje numatytos objektyvios sąlygos.
169 Dėl klaidų, kurias apeliantė priskiria savo muitinės tarpininkams, Komisija tvirtina, kad galima pastarųjų atsakomybė nepanaikina apeliantės atsakomybės ir prireikus ši turi ją prisiimti.
170 Dėl ūkio subjekto patirties Komisija sutiko, kad ši turi būti vertinama ne pagal jo patirtį atliekant su muitinės procedūromis susijusius formalumus, bet pagal jo patirtį vykdant importo ir eksporto veiklą (1999 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Söhl & Söhlke, C‑48/98, Rink. p. I‑7877, 57 punktas).
171 Dėl CMF rūpestingumo ji pirmiausia pažymi, kad ši iš nacionalinės muitinės prašė paaiškinimų jau įvykus šios bylos aplinkybėms.
172 Toliau ji tvirtina, kad prieštaravimas dėl Pirmosios instancijos teismo atlikto sąskaitų išrašymo klaidų įvertinimo yra nepriimtinas, nes juo ginčijamas aplinkybių įvertinimas, kuris, išskyrus pateiktų įrodymų iškraipymo atveju, nėra teisės klausimas, kurį Teisingumo Teismas gali peržiūrėti nagrinėdamas apeliacinį skundą.
173 Bet kuriuo atveju prieštaravimas pateikiamas tik dėl dalies Pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų faktinių aplinkybių. Tačiau neginčijama, kad apeliantė davė savo muitinės tarpininkams tikslius, bet neįgyvendinamus nurodymus ir kad ji pavėluotai kreipėsi į nacionalinę muitinę dėl paaiškinimų.
Teisingumo Teismo vertinimas
174 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 135 punkte teisingai nurodė, kad siekiant nustatyti, ar yra akivaizdaus aplaidumo požymių Muitinės kodekso 239 straipsnio ir Įgyvendinimo reglamento 905 straipsnio prasme, reikėtų atsižvelgti, be kita ko, į nuostatų, dėl kurių nevykdymo atsiranda skola muitinei, sudėtingumą bei į ūkio subjekto profesinę patirtį bei rūpestingumą (minėto sprendimo Söhl & Söhlke 56 punktas ir 2003 m. kovo 13 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑156/00, Rink. p. I‑2527, 92 punktas).
175 Be to, to paties sprendimo 136 punkte teisingai primenama, kad importo ar eksporto muitų grąžinimas ar atsisakymas juos išieškoti, kuris gali būti suteiktas tik esant tam tikroms sąlygoms ir specialiai numatytais atvejais, yra įprastos importo ir eksporto procedūros išimtis ir todėl nuostatos, numatančios tokį grąžinimą ar atsisakymą išieškoti, aiškinamos griežtai (minėto sprendimo Söhl & Söhlke 52 punktas).
– Dėl pirmos dalies, susijusios su Reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antrosios pastraipos sudėtingumu
176 Skundžiamo sprendimo 137 punkte Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas jai minėtą savo ankstesnį sprendimą Gondrand Frères prieš Komisiją (66 punktas), nusprendė, kad Reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa nesukėlė didelių aiškinimo sunkumų.
177 Tai darydamas jis teisiškai kvalifikavo aplinkybes, siekdamas nustatyti, ar aptariamos muitinės taisyklės galėjo būti laikomos „sudėtingomis“ Muitinės kodekso 239 straipsnio taikymo tikslais (pagal analogiją žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Biegi Nahrungsmittel ir Commonfood prieš Komisiją, C‑499/03 P, Rink. p. I‑1751, 42 ir 43 punktus).
178 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad vienintelės Reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje numatytos apmokestinimo specialiu mokesčiu sąlygos yra netiesioginis sąskaitų išrašymas ir ZAP pagaminto produkto importas.
179 Be to, nereikalaujama įrodyti ūkio subjekto ketinimo išvengti antidempingo muito.
180 Reglamento Nr. 3319/94 trisdešimt devinta konstatuojamoji dalis neprieštarauja pastarajam teiginiui. Ji susijusi su tikslu „užkirsti kelią“ antidempingo priemonių vengimui. Šis tikslas aiškiai yra nustatytų vengimo situacijų prevencijos, o ne jų apmokestinimo tikslas.
181 Taigi nusprendęs, kad Reglamento Nr. 3319/94 1 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa tiek, kiek ji turėjo būti suprantama kaip „užkertanti kelią vengimo pavojui“, nesukelia didelių aiškinimo sunkumų, Pirmosios instancijos teismas nepadarė elementų, galinčių lemti Muitinės kodekso 239 straipsnio taikymą, teisinio kvalifikavimo klaidos.
182 Iš to išplaukia, kad nagrinėjamo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.
– Dėl antros dalies, susijusios su, pirma, neatleidimu nuo atsakomybės už muitinės tarpininkų padarytas klaidas ir, antra, atsižvelgimu į pakankamą apeliantės patirtį nagrinėjamame sektoriuje
183 Skundžiamo sprendimo 139 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantė negali išvengti atsakomybės remdamasi savo tarpininkų tikra arba tariama klaida.
184 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Muitinės kodekso 5 straipsnio 2 dalį muitinės veiklos taisyklių nustatytiems veiksmams ir formalumams muitinėje atlikti ūkio subjektui gali būti atstovaujama tiesiogiai, kai atstovas veikia kito asmens vardu ir dėl jo interesų, arba netiesiogiai, kai atstovas veikia savo vardu, bet dėl kito asmens interesų.
185 Be to, reikia priminti, kad:
– pagal Muitinės kodekso 4 straipsnio 18 punktą deklarantas yra asmuo, pateikiantis muitinės deklaraciją savo vardu, arba asmuo, kurio vardu muitinės deklaracija pateikiama,
– taikant to paties kodekso 201 straipsnio 3 dalį skolininku laikomas deklarantas, o netiesioginio atstovavimo atveju taip pat asmuo, dėl kurio interesų pateikiama muitinės deklaracija.
186 Iš primintų nuostatų matyti, kad ūkio subjektas, kuris kreipiasi į muitinės tarpininką ir yra jo atstovaujamas tiesiogiai arba netiesiogiai, bet kuriuo atveju laikomas muitinės skolininku.
187 Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos neatleisdamas apeliantės nuo atsakomybės už galimas jos muitinės tarpininkų klaidas, o tam tikrais atvejais jų atsakomybė CMF atžvilgiu svarbi tik jų sutartiniams ryšiais su ja.
188 Kalbėdamas apie sąlygą, susijusią su ūkio subjekto profesine patirtimi, skundžiamo sprendimo 140 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad reikia išnagrinėti, ar didžiąją ūkio subjekto veiklos dalį sudaro importo ir eksporto operacijos ir ar jis jau įgijo tam tikrą šių operacijų vykdymo patirtį (minėto sprendimo Söhl & Söhlke 57 punktas).
189 Vėliau to paties sprendimo 141 punkte konstatavęs, kad savo apeliaciniame skunde (žr. šio sprendimo 160 punktą) apeliantė pripažino turinti tam tikrą azoto produktų, numatytų Reglamente Nr. 3319/94, importo operacijų vykdymo patirtį, jis teisingai nusprendė, kad Komisija galėjo manyti, jog apeliantė turi reikalingą patirtį.
190 Iš to išplaukia, kad nagrinėjamo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.
– Dėl trečios dalies, susijusios su ūkio subjekto rūpestingumo sąlygų nagrinėjimo klaida
191 Skundžiamo sprendimo 142 punkte Pirmosios instancijos teismas pirmiausia priminė, kad ūkio subjektas, kilus abejonių dėl nuostatų, kurių neįvykdžius galėtų atsirasti skola muitinei, tikslaus taikymo, turi surinkti visą reikiamą informaciją ir visus galimus paaiškinimus, kad nepažeistų minėtų nuostatų (minėto sprendimo Söhl & Söhlke 58 punktas).
192 Vėliau to paties sprendimo 143 punkte jis pabrėžė, kad nors apeliantė nurodo esant Reglamento Nr. 3319/94 taikymo sunkumų, ji ne tik neprašė savo muitinės tarpininkų patarimo, bet netgi pateikė jiems labai tikslius nurodymus.
193 Skundžiamo sprendimo 144 punkte jis pridūrė: „Be to, apeliantės klaida išrašant šias sąskaitas taip pat rodo jos rūpestingumo stoką“.
194 Skundžiamo sprendimo 146 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad negalima apeliantės veiksmų vykdant aptariamas operacijas pripažinti atliktais pakankamai rūpestingai.
195 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad šią išvadą jis padarė teisiškai įvertinęs faktines aplinkybes tam, kad nuspręstų, ar įvykdyta „rūpestingumo“ sąlyga (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Biegi Nahrungsmittel ir Commonfood prieš Komisiją 42 ir 43 punktus). Todėl, priešingai nei tvirtina Komisija, apeliantės prieštaravimas dėl sąskaitų išrašymo klaidų yra priimtinas.
196 Tačiau reikia pastebėti, kad suformuluota išvada pakankamai pateisinta pripažinimu, jog CMF nesiekė gauti jokios informacijos ar paaiškinimo, susijusio su aptariamais muitinės operacijų formalumais, nepaisant jos tvirtinimų apie Reglamento Nr. 3319/94 „sudėtingumą“.
197 Iš tiesų, atsižvelgiant į šio reglamento 1 straipsnio 3 dalies antrosios pastraipos formuluotę, apeliantė negalėjo nesuabejoti galimu specialaus mokesčio taikymu jos pasirinktai importavimo schemai, pagal kurią tarp Lenkijos eksportuotojo ir jos pačios dalyvauja dvi bendrovės.
198 Esant šioms aplinkybėms, nors CMF ir tvirtino, kad Reglamento Nr. 3319/94 trisdešimt devinta konstatuojamoji dalis pabrėžė realaus vengimo įrodymo sąlygą, papildančią tik dvi to paties reglamento 1 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje numatytas sąlygas, o ne bendrą prevencijos tikslą, akivaizdu, kad ji turėjo surinkti informaciją ir visus įmanomus paaiškinimus iki aptariamų muitinės operacijų formalumų, o ne 2000 m., kaip ji nurodė vykstant šiam procesui.
199 Iš to išplaukia, kad net jei apeliantės prieštaravimas, susijęs su sąskaitų išrašymo klaidomis, kurias Pirmosios instancijos teismas peržvelgė kaip papildomas analizės dalis, būtų pagrįstas, jis negalėtų būti skundžiamame sprendime padarytos išvados dėl ūkio subjekto rūpestingumo sąlygos teisės klaida.
200 Galiausiai nė vienas apeliacinio skundo pagrindas nėra pagrįstas, todėl pats apeliacinis skundas turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
201 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Common Market Fertilizers SA padengia bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: prancūzų.