Byla C‑282/05 P
Holcim (Deutschland) AG
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Apeliacinis skundas – Bendrijos deliktinė atsakomybė – EB sutarties 85 straipsnis (po pakeitimo – EB 81 straipsnis) – Banko garantijos išlaidų grąžinimas“
Sprendimo santrauka
1. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Senaties terminas – Pradžios momentas
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa; Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis)
2. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Senaties terminas – Nutraukimas
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa; Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis)
3. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)
1. Ieškiniui dėl Bendrijos atsakomybės pareikšti senaties terminas prasideda tada, kai įvykdytos visos sąlygos, taikomos pareigai atlyginti žalą, o būtent tada, kai atsiranda atlygintina žala. Vadinasi, kai Bendrijos atsakomybę lemia norminis aktas, šis senaties terminas prasideda tada, kai atsiranda žalą sukeliantys šio akto padariniai. Jeigu būtų padaryta kita išvada, kiltų pavojus ieškinio autonomijos principui, nes ieškinio dėl žalos atlyginimo procesas priklausytų nuo ieškinio dėl panaikinimo baigties.
Šią išvadą galima taikyti ir ginčuose dėl individualių aktų. Tokiuose ginčuose senaties terminas prasideda tada, kai sprendimas sukelia padarinių jame nurodytiems asmenims. Esant tokiai situacijai, kai bendrovei bauda paskiriama Komisijos sprendimu, žalą sukeliantys padariniai šiai įmonei atsiranda tą dieną, kurią ji įpareigojama sumokėti baudą. Iš tiesų senaties termino pradžios atžvilgiu nėra svarbu, kad neteisėti Bendrijos veiksmai būtų nustatyti teismo sprendimu.
(žr. 29–31 punktus)
2. Pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį deliktinės atsakomybės atveju senaties terminas nutraukiamas, jei byla pradedama nagrinėti teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai Bendrijų institucijai. Kadangi šis 46 straipsnis susijęs su ieškiniais Bendrijų deliktinės atsakomybės srityje, „byla“ šio teksto prasme, kuri laikoma nutraukiančia senaties terminą, yra ta, kurioje siekiama iškelti šios atsakomybės klausimą pagal EB 288 straipsnio antrąją pastraipą. Todėl ieškinio dėl panaikinimo negalima laikyti „byla“, kuri nutraukia senaties terminą Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio prasme.
(žr. 36 punktą)
3. Bendrijos deliktinė atsakomybė priklauso nuo to, ar įvykdytos visos sąlygos, tarp kurių, nagrinėjant teisės akto neteisėtumą, yra pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios asmenims teises, pažeidimas. Šios sąlygos atveju lemiamas kriterijus Bendrijos teisės pažeidimą laikyti pakankamai akivaizdžiu – aiškus ir sunkus atitinkamos Bendrijos institucijos savo diskrecijos ribų pažeidimas. Jei ši institucija turi tik labai ribotą diskreciją arba netgi jos visai neturi, pakankamai akivaizdžiam pažeidimui įrodyti gali pakakti ir paprasto Bendrijos teisės pažeidimo. Todėl nustatant, ar toks pažeidimas buvo, bendras ar individualus akto pobūdis nėra lemiamas.
(žr. 47–48 punktus)
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. balandžio 19 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Bendrijos deliktinė atsakomybė – EB sutarties 85 straipsnis (po pakeitimo – EB 81 straipsnis) – Banko garantijos išlaidų grąžinimas“
Byloje C‑282/05 P
dėl 2005 m. liepos 12 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
Holcim (Deutschland) AG, buvusi Alsen AG, įsteigta Hamburge (Vokietija), atstovaujama P. Niggemann ir advokato F. Wiemer,
apeliantė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai
Europos Bendrijų Komisijai, atstovaujamai R. Lyal ir G. Wilms, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai P. Kūris, J. Makarczyk, L. Bay‑Larsen ir J.‑C. Bonichot (pranešėjas),
generalinis advokatas P. Mengozzi,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
susipažinęs su 2007 m. sausio 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniu skundu Holcim (Deutschland) AG prašo panaikinti 2005 m. balandžio 21 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje Holcim (Deutschland) AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (T‑28/03, Rink. p. II‑1357, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Pirmosios instancijos teismas atmetė jos ieškinį dėl žalos, kurią ji tariamai patyrė dėl banko garantijos išlaidų, siekdama atidėti 1994 m. lapkričio 30 d. Komisijos sprendimu 94/815/EB dėl EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (byla IV/33.126 ir 33.322 – Cementas) (OL L 343, p. 1, toliau – Komisijos sprendimas „Cementas“) paskirtos baudos mokėjimą, atlyginimo. Šį Komisijos sprendimą Pirmosios instancijos teismas vėliau panaikino 2000 m. kovo 15 d. Sprendimu byloje Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, vadinamu „Cementas“ (T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491).
Bylos aplinkybės
2 Skundžiamo sprendimo 1–9 punktuose bylos aplinkybės išdėstytos taip:
„1 Ieškovė – bendrovė Alsen AG, dabar Holcim (Deutschland) AG, įsteigta Hamburge (Vokietija), užsiima statybinių medžiagų gamyba. Alsen AG atsirado 1997 m. susijungus Alsen Breitenburg Zement- und Kalkwerke GmbH (toliau – Alsen Breitenburg) ir Nordcement AG (toliau – Nordcement).
2 (Sprendimu „Cementas“) Komisija už EB sutarties 85 straipsnio (po pakeitimo – EB 81 straipsnis) pažeidimą paskyrė Alsen Breitenburg ir Nordcement atitinkamai 3,841 milijono ir 1,85 milijono eurų baudas.
3 Alsen Breitenburg ir Nordcement pareiškė ieškinius dėl šio sprendimo panaikinimo. Šie ieškiniai buvo įregistruoti numeriais T‑45/95 ir T‑46/95, o po to sujungti su kitų Komisijos sprendime „Cementas“ nurodytų bendrovių ieškiniais.
4 Pasinaudodamos Komisijos suteikta galimybe, Alsen Breitenburg ir Nordcement nusprendė pateikti banko garantiją, taip išvengdamos reikalavimo nedelsiant sumokėti paskirtas baudas. Nuo 1995 m. gegužės 3 d. iki 2000 m. gegužės 2 d. Berenberg Bank suteikė Alsen Breitenburg banko garantiją už 0,45 % metines palūkanas. Nuo 1995 m. balandžio 18 d. iki 2000 m. gegužės 3 d. Deutsche Bank suteikė Nordcement banko garantiją už 0,375 % metines palūkanas ir apmokestino vienkartiniu 15,34 euro komisiniu mokesčiu už garantijos įforminimą. Iš viso už banko garantijos pateikimą ieškovė bankams sumokėjo 139 002,21 euro.
5 (Minėtu sprendimu „Cementas“) Pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos sprendimo „Cementas“ dalį, susijusią su ieškove, ir priteisė iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
6 Remdamasi Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento 91 straipsniu, 2001 m. rugsėjo 28 d. laišku ieškovė paprašė atsakovės grąžinti bylinėjimosi išlaidas (o būtent 545 000 eurų advokato išlaidas) ir išlaidas, atsiradusias dėl bankų garantijų pateikimo.
7 2002 m. sausio 24 d. laišku atsakovė pasiūlė ieškovei grąžinti dalį advokato išlaidų (130 000 eurų), bet, remdamasi su bylinėjimosi išlaidomis Procedūros reglamento 91 straipsnio prasme susijusia teismų praktika, atsisakė grąžinti banko garantijos išlaidas.
8 2002 m. balandžio 5 d. laišku ieškovė dar kartą paragino atsakovę jai grąžinti visas advokato ir banko garantijos išlaidas. Banko garantijos išlaidų grąžinimo klausimu ieškovė šį kartą rėmėsi EB 288 straipsnio antrąja pastraipa ir EB 233 straipsniu, o taip pat per tą laiką priimtu Pirmosios instancijos teismo 2001 m. spalio 10 d. Sprendimu Corus UK prieš Komisiją (T‑171/99, Rink. p. II‑2967).
9 2002 m. gegužės 30 d. atsakovė elektroniniu paštu pasiūlė sumokėti 200 000 eurų advokato išlaidas. Tačiau ji dar kartą atsisakė grąžinti banko garantijos išlaidas, teigdama, kad galimybė atidėti baudos sumokėjimą, pateikiant banko garantiją, buvo tik pasiūlymas, todėl ji negali atsakyti už išlaidas, atsiradusias įmonėms nusprendus pasinaudoti šia galimybe.“
Ieškinys Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
3 Ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. sausio 31 d., ieškovė prašė:
– priteisti iš Komisijos 139 002,21 euro su 5,75 % metinėmis palūkanomis nuo 2000 m. balandžio 15 dienos,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
4 Atsakovė Pirmosios instancijos teismo prašė:
– atmesti ieškinio dalį, pagrįstą EB 233 straipsniu, kaip nepriimtiną,
– atmesti visą ieškinį, kiek jis pagrįstas EB 288 straipsniu:
– susijusį su banko garantijos išlaidomis, patirtomis iki 1998 m. sausio 31 d., kaip nepriimtiną arba, nepatenkinus šio reikalavimo, kaip nepagrįstą,
– atmesti likusią ieškinio dalį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
5 Savo pastabose ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašė:
– pripažinti esant priimtiną ieškinio dalį, pagrįstą EB 233 straipsniu,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, ieškinio dalį, pagrįstą EB 233 straipsniu, laikyti ieškiniu dėl panaikinimo arba dėl neveikimo,
– priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
6 Skundžiamu sprendimu, priimtu išklausius šalių žodines pastabas bei atsakymus į per 2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo posėdį pateiktus klausimus, Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.
7 Pirmosios instancijos teismas visų pirma manė, kad ieškinys, kiek jis buvo grindžiamas EB 233 straipsniu, buvo nepriimtinas.
8 Prieš padarydamas šią išvadą Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad EB sutartis išsamiai išvardija teisių gynimo priemones, kuriomis asmenys gali pasinaudoti gindami savo teises. Vis dėlto, kadangi EB 233 straipsnyje, susijusiame su pareigomis Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, nėra numatytos teisių gynimo priemonės, jis negali būti savarankiškas teisinis pagrindas prašymui, kuriuo siekiama banko garantijos išlaidų apmokėjimo, pagrįsti. Papildomai Pirmosios instancijos teismas atsisakė reikalavimą aiškinti kaip ieškinį dėl panaikinimo ar dėl neveikimo konstatavęs, kad pradinis ieškinio dalykas buvo prašymas atlyginti žalą (skundžiamo sprendimo 46 punktas).
9 Antra, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinį, kiek jis buvo pagrįstas EB 288 straipsniu, reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
10 Pirmosios instancijos teismas pripažino, kaip to prašė atsakovė, kad ieškinys buvo iš dalies nepriimtinas, nes pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti suėjo senaties terminas. Jis priminė, kad ieškinio dėl deliktinės Bendrijos atsakomybės senaties terminas gali būti pradedamas skaičiuoti tik tada, kai įvykdomos visos sąlygos, nuo kurių priklauso pareiga atlyginti žalą (skundžiamo sprendimo 59 punktas). Nagrinėjamu atveju jis nusprendė, kad šios sąlygos buvo įvykdytos nuo bankų garantijų pateikimo momento, nes ieškovė, manydama, kad Komisijos sprendimas „Cementas“ buvo neteisėtas, galėjo patraukti Bendriją deliktinėn atsakomybėn (skundžiamo sprendimo 63 punktas). Todėl senaties terminas buvo nutrauktas tik 2003 m. sausio 31 d. pareiškus ieškinį Pirmosios instancijos teisme. Taikydamas Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškiniui dėl žalos atlyginimo, kiek jis susijęs su dėl banko garantijos iki 1998 m. sausio 31 d. patirtomis išlaidomis, pareikšti suėjo senaties terminas (skundžiamo sprendimo 74 punktas).
11 Pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė klausimą dėl po šios datos patirtų išlaidų. Visų pirma jis tikrino, ar Komisijos veiksmai prilygo akivaizdžiam Bendrijos teisės pažeidimui. Jis priminė, kad minėtame savo sprendime „Cementas“ jis pats pripažino Komisijos sprendimo „Cementas“ neteisėtumą. Vis dėlto jis padarė išvadą, jog šis neteisėtumas nebuvo akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas. Tiesa, jis pripažino, kad nagrinėjamu atveju Komisija neturėjo neribotos diskrecijos ir kad tokiomis aplinkybėmis Bendrijos teisės pažeidimas gali būti vertinamas kaip akivaizdus pažeidimas (skundžiamo sprendimo 95–100 punktai). Vis dėlto jis pabrėžė, jog Komisijos sprendime „Cementas“ nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo labai sudėtingos. Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju Bendrijos teisės pažeidimas nebuvo „pakankamai akivaizdus“ (skundžiamo sprendimo 101–116 punktai).
12 Antra, Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, ar galimas priežastinis Komisijos veiksmų ir nurodytos žalos ryšys. Jo nuomone, priežastinis ryšys nebuvo įrodytas, nes tai, kad ieškovė pateikė banko garantiją, buvo jos laisvo pasirinkimo, o ne Komisijos priimto sprendimo neteisėtumo pasekmė (skundžiamo sprendimo 119–131 punktai).
13 Todėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra būtinybės priimti sprendimo dėl patirtos žalos, ir ieškinį dėl esmės atmetė.
Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
14 Apeliantė dar kartą pateikia savo reikalavimus, kuriuos ji nurodė pirmojoje instancijoje, ir Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– priteisti iš atsakovės 139 002,21 euro su 5,75 % metinėmis palūkanomis nuo 2000 m. balandžio 15 dienos,
– nepatenkinus šio reikalavimo, grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, kad jis priimtų naują sprendimą atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo pateiktą teisinį vertinimą,
– priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.
15 Atsakovė Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą,
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas
16 Apeliacinis skundas pagrįstas trimis pagrindais. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią Pirmosios instancijos teismas padarė nuspręsdamas, kad EB 235 ir EB 288 straipsniais paremtam ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti iš dalies suėjo senaties terminas. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią Pirmosios instancijos teismas padarė nagrinėdamas, ar yra pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas, kad būtų galima pripažinti Bendrijos atsakomybę. Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su klaida, Pirmosios instancijos teismo padaryta nusprendžiant, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas joks priežastinis Komisijos sprendimo „Cementas“ neteisėtumo ir dėl garantijos pateikimo patirtų išlaidų ryšys.
Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo
Šalių argumentai
17 Apeliantė nesutinka su tuo, kaip Pirmosios instancijos teismas vertino Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytų senaties termino taikymą reglamentuojančių normų taikymą. Ji mano, kad senaties terminas prasidėjo tik nuo Komisijos sprendimo „Cementas“ panaikinimo dienos. Savo argumentus ji grindžia 1982 m. sausio 27 d. Sprendimu Birra Wührer ir kt. prieš Komisiją (256/80, 257/80, 265/80, 267/80 ir 5/81, Rink. p. 85, 10 punktas), iš kurio matyti, jog senaties terminas negali prasidėti anksčiau, negu įvykdytos visos sąlygos, taikomos pareigai atlyginti žalą, o būtent ne anksčiau, negu atsirado atlygintina žala.
18 Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju Komisijos sprendimo „Cementas“ panaikinimas buvo pareigos atlyginti žalą sąlyga.
19 Apeliantė mano, kad pateikusi bankų garantijas ji įvykdė teisinę pareigą, kuri pasibaigė tik priėmus sprendimą dėl panaikinimo. Ji taip pat mano, kad žala glaudžiai susijusi su ieškinio dėl panaikinimo pareiškimu, nes bankų garantijos buvo pateiktos dėl pastarojo ieškinio ir dėl to, kad pastarojo ieškinio pareiškimas nėra akto galiojimo sustabdymo pobūdžio.
20 Ji taip pat tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas suklydo 1976 m. birželio 2 d. Sprendimo Kurt Kampffmeyer ir kt. prieš Komisiją ir Tarybą (56/74–60/74, Rink. p. 711) pagrindu nuspręsdamas, jog ji galėjo pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kai tik buvo pateiktos bankų garantijos. Apeliantė mano, kad iš tikrųjų toks pasinaudojimas EB 288 straipsnyje numatytu ieškiniu reikštų piktnaudžiavimą procesu siekiant apeiti ieškinio dėl panaikinimo priimtinumui EB 230 straipsnyje nustatytas sąlygas.
21 Galiausiai apeliantė teigia, kad, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, pateikus bankų garantijas žala atsirado iš karto, o ne palaipsniui. Ji pabrėžia, kad su bankais buvo sudaryta vienintelė garantijos sutartis. Be to, šią sutartį ratione temporis riboja teismo proceso trukmė ir taikytinas metinių palūkanų dydis. Vadinasi, su šiomis garantijomis susijusių mokesčių bankams jai nereikėjo mokėti kiekvieną dieną.
22 Apeliantė papildomai teigia, kad senaties terminą nutraukė ieškinio dėl panaikinimo pareiškimas Pirmosios instancijos teisme. Jos nuomone, šios bylos aplinkybės buvo galutinai nustatytos tik nagrinėjant šį ieškinį, ir tai, ar ji pareikš ieškinį dėl žalos atlyginimo, iš esmės priklausė nuo proceso dėl panaikinimo baigties.
23 Atsakovė savo ruožtu mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė senaties taisykles. Ji visų pirma teigia, jog neteisėto sprendimo priėmimas yra atsakomybę sukeliantis faktas.
24 Ji mano, kad bankų garantijų pateikimo negalima vertinti kaip teisinės pareigos, nes jis priklausė nuo laisvo apeliantės, kuri taip pat galėjo nuspręsti sumokėti baudą, pasirinkimo. Todėl panaikindamas Komisijos sprendimą „Cementas“ Pirmosios instancijos teismas negalėjo panaikinti nesančios pareigos. Vadinasi, panaikinimas nėra atsakomybę lemiantis faktas, o, priešingai, atsakomybė kyla dėl paties Komisijos sprendimo „Cementas“ priėmimo.
25 Atsakovė taip pat pabrėžia, kaip nurodė ir Pirmosios instancijos teismas, jog apeliantė galėjo pareikšti ieškinį dėl žalos, susijusios su bankų garantijų pateikimu, atlyginimo. Atsakovė mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė minėtą sprendimą Kampffmeyer ir kt. prieš Komisiją ir Tarybą, nes EB 230 ir EB 288 straipsniais paremti ieškiniai yra savarankiški.
26 Todėl atsakovė mano, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, jog senaties terminas prasidėjo nuo bankų garantijų pateikimo dienos.
27 Atsakovė taip pat pabrėžia, jog ieškinio dėl panaikinimo pareiškimas nenutraukė senaties termino, remdamasi tuo, kad Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis aiškiai numato, jog šį terminą nutraukia ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimas. Taigi ieškinys dėl panaikinimo šio termino nutraukti negali.
Teisingumo Teismo vertinimas
28 Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas padalytas į tris dalis.
Dėl pirmos dalies, susijusios su senaties termino pradžios vertinimu
29 Ieškiniui dėl Bendrijos atsakomybės pareikšti senaties terminas prasideda tada, kai įvykdytos visos sąlygos, taikomos pareigai atlyginti žalą, o būtent tada, kai atsirado atlygintina žala. Vadinasi, kai Bendrijos atsakomybę lemia norminis aktas, šis senaties terminas prasideda tada, kai atsiranda žalą sukeliantys šio akto padariniai.
30 Jeigu būtų padaryta kita išvada, kiltų pavojus ieškinio autonomijos principui, nes ieškinio dėl žalos atlyginimo procesas priklausytų nuo ieškinio dėl panaikinimo baigties. Šią išvadą galima taikyti ir ginčuose dėl individualių aktų. Tokiuose ginčuose senaties terminas prasideda tada, kai sprendimas sukelia padarinių jame nurodytiems asmenims.
31 Tačiau nagrinėjamu atveju žalą sukeliantys Komisijos sprendimo „Cementas“ padariniai apeliantės bendrovės pirmtakų atžvilgiu atsirado tą dieną, kurią jiems buvo paskirta bauda. Siekiant išvengti baudų mokėjimo nedelsiant, baudos buvo paskirtos numatant galimybę pateikti bankų garantijas. Todėl, priešingai nei teigia apeliantė, žalą sukeliantys sprendimo Komisijos „Cementas“ padariniai neatsirado Pirmosios instancijos teismui panaikinus šį sprendimą. Iš tiesų senaties termino pradžios atžvilgiu nėra svarbu, kad neteisėti Bendrijos veiksmai būtų nustatyti teismo sprendimu.
32 Vadinasi, apeliantės bendrovės pirmtakai pagal minėto Teisingumo Teismo sprendimo Kampffmeyer ir kt. prieš Komisiją ir Tarybą 6 punkte numatytą išeitį ieškinį dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės pripažinimo galėjo pareikšti nuo to momento, kai žalos priežastis tapo neabejotina, t. y. nagrinėjamu atveju – nuo bankų garantijų pateikimo dienos. Priešingai apeliantės tvirtinimui, tai nėra piktnaudžiavimas procesu, nes ieškinys dėl žalos atlyginimo ir ieškinys dėl panaikinimo yra savarankiški.
33 Skundžiamo sprendimo 68 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad senaties terminas prasideda nuo bankų garantijų pateikimo dienos. Iš tiesų, jei ieškinys dėl atsakomybės galėtų būti pareikštas tik pateikus bankų garantijas, nes ši ginčytų, kad Komisijos sprendimu padaryta žala buvo tikra ir buvo galima įvertinti jos dydį, senaties terminas savo ruožtu galėtų prasidėti tik tada, kai realiai atsirastų finansinių nuostolių, t. y. nuo tada, kai nagrinėjamu atveju atsirado su bankų garantijomis susijusių išlaidų. Tačiau kad ir kokią datą pasirinktume, ji bus žymiai ankstesnė negu minėto teismo sprendimo „Cementas“ paskelbimo data, kurią apeliantė mano esant senaties termino pradžios data. Todėl pirmą apeliacinio skundo dalį reikia atmesti.
Dėl antros apeliacinio skundo dalies, susijusios su žalos atsiradimo palaipsniui pobūdžiu
34 Žalą, kurią apeliantė tariamai patyrė, sudaro sumos, kurias ji turėjo sumokėti bankams už garantijų suteikimą. Kaip matyti iš Pirmosios instancijos teismui pateiktos bylos medžiagos ir iš jame vykusio proceso, šios išlaidos bankams buvo apskaičiuojamos proporcingai bankų garantijos galiojimo dienų skaičiui.
35 Vadinasi, tariamai patirta žala didėjo proporcingai praėjusių dienų skaičiui. Taigi apeliantė negali teigti, jog žala atsirado iš karto ir kad ją sudaro vien bankų garantijų pateikimas. Todėl skundžiamo sprendimo 69 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ieškovės nurodoma žala atsirado palaipsniui. Todėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.
Dėl trečios dalies, susijusios su senaties termino nutraukimu
36 Pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį deliktinės atsakomybės atveju senaties terminas nutraukiamas, jei byla pradedama nagrinėti teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai Bendrijų institucijai. Kadangi Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis susijęs su ieškiniais Bendrijų deliktinės atsakomybės srityje, „byla“ šio teksto prasme, kuri laikoma nutraukiančia senaties terminą, yra ta, kurioje siekiama iškelti šios atsakomybės klausimą pagal EB 288 straipsnio 2 dalį. Todėl ieškinio dėl panaikinimo negalima laikyti „byla“, kuri nutraukia senaties terminą Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio prasme. Vadinasi, savo apeliacinio skundo pirmojo pagrindo paskutinėje dalyje apeliantė negali pagrįstai teigti, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad ieškinio dėl panaikinimo pareiškimas nenutraukė senaties termino.
37 Iš to, kas pirmiau išdėstyta, išplaukia, kad reikia atmesti visą pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.
Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo
Šalių argumentai
38 Apeliantė mano, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nagrinėdamas, ar yra pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas, kaip Bendrijos pareigos atlyginti žalą sąlyga.
39 Ji teigia, kad pakankamai akivaizdaus pažeidimo kriterijus taikytinas tik tada, kai nagrinėjamas klausimas dėl Bendrijos norminio akto. Tačiau nagrinėjamu atveju Bendrijos atsakomybė nagrinėjama atsižvelgiant į teisinį kontekstą, kurį lėmė individualaus administracinio pobūdžio akto panaikinimas. Todėl, apeliantės nuomone, Pirmosios instancijos teismas neturėjo nagrinėti, ar yra pakankamai akivaizdus pažeidimas, nes norint, jog kiltų pareiga atlyginti žalą, pakanka pripažinti neteisėtumą.
40 Ji taip pat nurodo, kad pakankamai akivaizdaus pažeidimo kriterijaus yra reikalaujama norminių aktų kontekste, siekiant išvengti ieškinių, kurie yra mažiau tikėtini esant individualiems aktams, kaip tai yra nagrinėjamos bylos atveju, gausos.
41 Apeliantė Teisingumo Teismo papildomai prašo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas. Šiuo klausimu ji nurodo teismų praktiką, iš kurios išplaukia, jog kai institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai nesilaiko nustatytų savo diskrecijos ribų, vien pažeidimo gali pakakti įrodyti, jog padarytas pakankamai akivaizdus pažeidimas, jeigu pati jos diskrecija yra ribota (žr. 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimą Hedley Lomas, C‑5/94, Rink. p. I‑2553). Apeliantė mano, kad nagrinėjamu atveju atsakovei buvo suteikta ribota diskrecija, ir šiuo klausimu ji sutinka su Pirmosios instancijos teismo vertinimu (žr. skundžiamo sprendimo 100 punktą). Kita vertus, ji mano, jog Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pakankamai akivaizdaus pažeidimo buvimo, padarė klaidą atsižvelgęs į faktinių aplinkybių ir Bendrijos teisės taikymo visumą, nes nurodyta teismų praktika, apeliantės nuomone, neleidžia skundžiamo sprendimo grįsti tokiais motyvais.
42 Apeliantė galiausiai tvirtina, kad byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės, kiek jos taikytinos jai, nebuvo sudėtingos ir kad teismo sprendimo „Cementas“ ilgumą galima paaiškinti paprasčiausiai tuo, kad atsakovei ir Pirmosios instancijos teismui buvo palankiau atskiras susijusias bylas sujungti, nei nagrinėti bendrovių Alsen Breitenburg ir Nordcement atvejus priimant atskirą sprendimą.
43 Atsakovė savo ruožtu mano, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nagrinėdamas, ar yra pakankamai akivaizdus pažeidimas.
44 Ji atkreipia dėmesį ypač į tai, kad apeliantės nurodomas skirtumas tarp norminių ir individualių aktų nėra svarbus. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką aktų pobūdis nėra lemiamas kriterijus nustatant institucijų diskrecijos ribas (žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 40 ir 42 punktus). Ji mano, kad, siekiant nustatyti šios diskrecijos ribas, būtina atsižvelgti į sprendimo priėmimo momentą. Tokiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į ypatingą Komisijos situaciją tuo momentu ir dėl to atsižvelgti į bylos faktinių aplinkybių sudėtingumą. Ji taip pat mano, kad apeliantės nurodomas faktinių aplinkybių sudėtingumas yra klausimas, kuris nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
45 Atsakovė papildomai nurodo, kad faktinių aplinkybių sudėtingumo įvertinimas negali apsiriboti vien apeliantės situacija, tačiau turi būti atsižvelgiama ir į situacijų, kurios lėmė tai, kad Komisija priėmė sprendimą „Cementas“, visumą.
Teisingumo Teismo vertinimas
46 Antrasis apeliacinio skundo pagrindas padalytas į tris dalis.
Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti, ar yra pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas
47 Bendrijos deliktinė atsakomybė priklauso nuo to, ar įvykdytos visos sąlygos, tarp kurių, nagrinėjant teisės akto neteisėtumą, yra pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios asmenims teises, pažeidimas. Šios sąlygos atveju lemiamas kriterijus Bendrijos teisės pažeidimą laikyti pakankamai akivaizdžiu – tai aiškus ir sunkus atitinkamos Bendrijos institucijos savo diskrecijos ribų pažeidimas. Jei ši institucija turi tik labai ribotą diskreciją arba netgi jos visai neturi, pakankamai akivaizdžiam pažeidimui nustatyti gali pakakti paprasto Bendrijos teisės pažeidimo (nurodyto sprendimo Bergadermir Goupil prieš Komisiją 43 ir 44 punktai).
48 Todėl nustatant, ar toks pažeidimas buvo, bendras ar individualus akto pobūdis nėra lemiamas (minėto sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją 46 punktas ir 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Komisija prieš Fresh Marine, C‑472/00 P, Rink. p. I‑7541, 27 punktas).
49 Vadinasi, apeliantė negali pagrįstai teigti, kad pakankamai akivaizdaus teisės normos pažeidimo kriterijus gali būti taikomas tik tada, kai iškyla klausimas dėl norminio Bendrijos teisės akto, ir kad jis negali būti taikomas, kai, kaip tai yra nagrinėjamoje byloje, keliamas klausimas dėl individualaus akto. Taigi Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei yra teigiama, negali apsiriboti paprasto neteisėtumo konstatavimu, tačiau privalo, kaip jis teisingai darė, taikyti pakankamai akivaizdaus pažeidimo kriterijų. Vadinasi, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nagrinėdamas, ar sprendžiamoje byloje yra pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas. Todėl pirmą apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalį reikia atmesti.
Dėl antros dalies, susijusios su kriterijais, kuriuos Pirmosios instancijos teismas taikė pakankamai akivaizdaus Bendrijos teisės pažeidimo nustatymui
50 Teisingumo Teismo pateiktoje schemoje Bendrijos deliktinės atsakomybės srityje, be kita ko, atsižvelgiama į reglamentuotinų situacijų sudėtingumą, teisės aktų taikymo ir aiškinimo sunkumus ir ypač į nagrinėjamo akto autoriaus diskrecijos apimtį (žr. minėtų sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją 40 punktą ir sprendimo Komisija prieš Fresh Marine 24 punktą).
51 Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas, ar buvo įrodytas pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas, atsižvelgė ne tik į atsakovės diskreciją, bet ir į faktinių aplinkybių sudėtingumą bei į Bendrijos teisės taikymo sunkumus. Todėl kriterijai, kuriais jis rėmėsi nagrinėdamas, ar yra toks Bendrijos teisės pažeidimas, nėra atmestini dėl padarytos teisės klaidos. Vadinasi, antrą apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalį reikia atmesti.
Dėl trečios dalies, kuria siekiama, kad Teisingumo Teismas papildomai pripažintų, jog nagrinėjamos faktinės aplinkybės nebuvo sudėtingos
52 Apeliantė pateikia du argumentus kad įrodytų, jog faktinės aplinkybės nebuvo sudėtingos. Visų pirma, ji tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismo konstatuotas faktinių aplinkybių sudėtingumas yra paremtas tik teismo sprendimo „Cementas“ ilgumu, ir šį sudėtingumą nulėmė tik tai, kad šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas nusprendė atskiras susijusias bylas sujungti, nors jis nesunkiai galėjo priimti atskirą sprendimą vien dėl bendrovių Alsen Breitenburg ir Nordcement.
53 Vis dėlto, priešingai nei yra tvirtinama, skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas faktinių aplinkybių sudėtingumo negrindė ypatingu sprendimo „Cementas“ ilgumu. Atsižvelgęs į bylos „Cementas“ aplinkybių visumą, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 114 punkte nusprendė, kad atsakovė susidūrė su sudėtingomis spręstinomis situacijomis. Taigi apeliantė negali pagrįstai tvirtinti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą dėl sprendimo „Cementas“ ilgumo, paaiškinamo tik keleto bylų sujungimu, nusprendęs, jog nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo sudėtingos.
54 Antra, dėl klausimo, ar nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo sudėtingos, reikia priminti, kad iš EB 225 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos ir iš Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos išplaukia, jog apeliacinis skundas gali būti paduodamas tik teisės klausimais.
55 Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 50 punkte, Teisingumo Teismo pateiktoje sistemoje atsakomybės srityje reikalaujama, be kita ko, atsižvelgti į byloje, kurią Bendrijos administracija turi spręsti, nagrinėjamų faktinių aplinkybių sudėtingumą. Klausimą, ar ieškinyje dėl atsakomybės nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms yra būdingas toks sudėtingumas, turi vertinti tik Pirmosios instancijos teismas, ir jo, išskyrus faktų iškraipymo atvejį, o tuo nagrinėjamu atveju nesiremiama, negalima spręsti apeliaciniame procese. Vadinasi, ši apeliacinio skundo dalis yra nepriimtina.
56 Kadangi trečia apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalis yra iš dalies nepagrįsta ir iš dalies nepriimtina, reikia atmesti visą antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.
57 Iš to, kas išdėstyta pirmiau, matyti, kad apeliantė neįrodė, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta pakankamai akivaizdaus Bendrijos teisės pažeidimo – vienintelio galinčio leisti pripažinti deliktinę Bendrijos atsakomybę. Atsižvelgiant į šios atsakomybės atsiradimui taikomas kumuliatyvias sąlygas, šios išvados pakanka apeliaciniam skundui atmesti, ir nereikia priimti sprendimo dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, susijusio su priežastinio veiksmų, kuriais Komisija yra kaltinama, ir tariamai patirtos žalos ryšio buvimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi apeliantė pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Priteisti iš Holcim (Deutschland) AG bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.