Byla C‑552/03 P
Unilever Bestfoods (Ireland) Ltd, anksčiau − Van den Bergh Foods Ltd
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Apeliacinis skundas – EB sutarties 85 ir 86 straipsniai (dabar − EB 81 ir 82 straipsniai) – Valgomieji ledai, skirti suvartoti nedelsiant – Šaldytuvų tiekimas mažmenininkams – Išimtinumo sąlyga – Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – Įrodinėjimo pareiga“
Nutarties santrauka
1. Konkurencija – Karteliai – Konkurencijos pažeidimas
(EB sutarties 85 straipsnio 1 dalis (dabar − EB 81 straipsnio 1 dalis))
2. Konkurencija – Karteliai – Konkurencijos pažeidimas
(EB sutarties 85 straipsnio 1 dalis (dabar − EB 81 straipsnio 1 dalis))
3. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Išimtis
(EB sutarties 85 straipsnio 3 dalis (dabar − EB 81 straipsnio 3 dalis))
4. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Nacionalinių teismų atliekamas išimtinumo sąlygos suderinamumo su Bendrijos teise vertinimas
5. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Sąvoka
(EB sutarties 86 straipsnis (dabar − EB 82 straipsnis))
1. Tiekimo sutartyse, kuriose numatyta išimtinumo sąlyga ir kurios leidžia mažmenininkams bet kuriuo momentu prieš labai trumpą terminą įspėjus nutraukti jų sutartis, mažmenininkams nustatyti sutartiniai apribojimai turi būti vertinami ne tik formaliai teisės atžvilgiu, bet ir atsižvelgiant į specifinį šių sutarčių ekonominį kontekstą. Iš to išplaukia, kad kadangi galimybė nutraukti tiekimo sutartis visiškai netrukdo veiksmingai jų taikyti tol, kol šia galimybe nepasinaudojama, nustatant jų įtaką atitinkamai rinkai būtina atsižvelgti į realią tokių sutarčių trukmę.
(žr. 2, 54–55 punktus)
2. Vertinant sutarties įtaką konkurencijai reikia atsižvelgti į ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriame ji veikia ir kur ji kartu su kitomis aplinkybėmis gali prisidėti prie bendros įtakos konkurencijai. Taigi, norint nustatyti, ar kelios tiekimo sutartys, kuriose numatyta išimtinumo sąlyga, apriboja patekimą į atitinkamą rinką, reikia nustatyti panašių sutarčių, sudarytų tarp kelių nacionalinių gamintojų ir prekybos vietų, pobūdį ir reikšmę. Šių sutarčių įtaka patekimui į rinką visų pirma priklauso nuo sutartis su gamintojais sudariusių prekybos vietų ir tokių sutarčių nesudariusių prekybos vietų santykio, nuo prisiimtų įsipareigojimų trukmės ir prekių kiekio, dėl kurio susitariama.
(žr. 84–85 punktus)
3. Jei yra siekiama pasinaudoti Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje (dabar − EB 81 straipsnio 3 dalis) nurodyta išimtimi, pirmiausia suinteresuotosios įmonės privalo pateikti Komisijai įrodymų, kad tam tikra sutartis tenkina šioje nuostatoje nurodytas sąlygas.
(žr. 102 punktą)
4. Bendrijų teismo nesaisto nacionalinio teismo padaryta išvada dėl tiekimo sutarties išimtinumo sąlygos suderinamumo su Bendrijos teise.
(žr. 128 punktą)
5. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi sąvoka, susijusi su rinkos struktūrai galinčiais turėti įtakos dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmais rinkoje, kurioje vien dėl jos dalyvavimo konkurencija yra labai sumažėjusi, ir įmonė, pasitelkdama kitokias nei įprastinę prekių ar paslaugų konkurenciją lemiančios priemones ūkio subjektams sudarant sandorius, gali sudaryti kliūčių rinkoje esančios konkurencijos lygio išsaugojimui arba šios konkurencijos stiprėjimui. Šiuo atžvilgiu tai, jog sutartys buvo sudarytos dominuojančią padėtį užimančios įmonės kontrahentų pageidavimu, nepaneigia tokio vertinimo.
(žr. 129 punktą)
TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija)
NUTARTIS
2006 m. rugsėjo 28 d.(*)
„Apeliacinis skundas – EB sutarties 85 ir 86 straipsniai (dabar − EB 81 ir 82 straipsniai) – Valgomieji ledai, skirti suvartoti nedelsiant – Šaldytuvų tiekimas mažmenininkams – Išimtinumo sąlyga – Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – Įrodinėjimo pareiga“
Byloje C‑552/03 P
dėl 2003 m. gruodžio 24 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo,
Unilever Bestfoods (Ireland) Ltd, anksčiau − Van den Bergh Foods Ltd, įsteigta Dubline (Airija), atstovaujama solicitors M. Nicholson ir M. Rowe, padedamų advokatų M. Biesheuvel ir M. De Grave, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
apeliantė,
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Europos Bendrijų Komisijai, atstovaujamai W. Wils, B. Doherty ir A. Whelan, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
Masterfoods Ltd, įsisteigtai Dubline, atstovaujamai solicitors P. Collins ir M. Levitt,
Richmond Ice Cream Ltd, anksčiau − Richmond Frozen Confectionery Ltd, įsteigtai Northallerton (Jungtinė Karalystė), atstovaujamai QC I. Forrester, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
į bylą įstojusioms šalims pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. Malenovský, teisėjai J.‑P. Puissochet (pranešėjas) ir U. Lõhmus,
generalinė advokatė J. Kokott,
kancleris R. Grass,
susipažinęs su generalinės advokatės nuomone,
priima šią
Nutartį
1 Apeliaciniu skundu Unilever Bestfoods(Ireland) Ltd, anksčiau − Van den Bergh Foods Ltd, o dar anksčiau − HB Ice Cream Limited (toliau − HB), prašo panaikinti Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2003 m. spalio 23 d. Sprendimą Van den Bergh Foods prieš Komisiją(T‑65/98, Rink. p. II‑4653, toliau − skundžiamas sprendimas), kuriuo jis atmetė ieškinį dėl 1998 m. kovo 11 d. Komisijos sprendimo 98/531/EB dėl Sutarties 85 ir 86 straipsnių taikymo (Bylos Nr. IV/34.073, Nr. IV/34.395 ir Nr. IV/35.436 – Van den Bergh Foods Limited) (OL L 246, p. 1, toliau − ginčijamas sprendimas) panaikinimo. HB taip pat prašo Teisingumo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą, nepatenkinus šio reikalavimo − grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje
2 Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, taip pat ginčijamas sprendimas, procesas ir reikalavimai Pirmosios instancijos teismui yra apibendrinti skundžiamo sprendimo 2–40 punktuose, į kuriuos yra daroma nuoroda. Esmė yra išdėstyta šiuose sprendimo punktuose:
„2 (HB), 100 % priklausanti Unilever grupei, yra pagrindinė valgomųjų ledų, skirtų suvartoti nedelsiant ir parduodamų atskirose pakuotėse, gamintoja Airijoje. Daugelį metų HB „nemokamai“ ar už simbolinę nuomos kainą tiekdavo ledų mažmenininkams jai priklausančius šaldytuvus, su sąlyga, kad jie bus naudojami tik HB tiekiamiems ledams laikyti (toliau − išimtinumo sąlyga). Iš standartinių sutarčių dėl šaldytuvų tiekimo nuostatų išplaukia, kad ši sutartis gali būti nutraukta bet kuriuo momentu vienos iš šalių iniciatyva, apie tai kitą šalį įspėjus prieš du mėnesius. HB užtikrina šių šaldytuvų priežiūrą savo lėšomis, išskyrus mažmenininko aplaidumo atvejus.
3 Masterfoods Ltd (toliau − Mars), amerikiečių bendrovės Mars Inc. filialas, Airijos valgomųjų ledų rinkoje veikia nuo 1989 metų.
4 Nuo 1989 m. vasaros daug HB šaldytuvus turinčių mažmenininkų pradėjo juose laikyti ir pristatyti Mars prekes. Todėl HB pradėjo reikalauti laikytis išimtinumo sąlygos.“
3 Tarp Mars ir HB dėl to kilo ginčas, kuris buvo pateiktas spręsti Airijos teismams ir dėl kurio, Airijos Supreme Court (Aukščiausiasis teismas) pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas 2000 m. gruodžio 14 d. priėmė Sprendimą Masterfoods ir HB(C‑344/98, Rink. p. I‑11369).
4 Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo:
„9 Vykstant šiems procesams Airijos teismuose, Mars, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 3 straipsniu, pirmuoju reglamentu dėl Sutarties 85 ir 86 straipsnių taikymo (OL 13, 1962, p. 204), 1991 m. rugsėjo 18 d. Europos Bendrijų Komisijai pateikė skundą dėl HB. Šis skundas buvo susijęs su HB šaldytuvų, kurie turėjo būti naudojami tik šį prekės ženklą turinčioms prekėms, tiekimu dideliam kiekiui mažmenininkų.
10 1992 m. liepos 22 d. Valley Ice Cream (Ireland) Ltd taip pat pateikė Komisijai skundą prieš HB.
11 1993 m. liepos 29 d. pranešime HB apie kaltinimus Komisija nurodė, kad šios bendrovės tiekimo sistema pažeidė Sutarties 85 ir 86 straipsnius (EB, dabar − EB 81 ir 82 straipsniai) <...>
12 HB, po derybų su Komisija nesutikdama su jos nuomone, pasiūlė pakeitimus, susijusius su jos tiekimo sistema, leidžiančius jai pasinaudoti Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje nurodyta išimtimi. Apie šiuos pakeitimus 1995 m. kovo 8 d. buvo pranešta Komisijai, kuri 1995 m. kovo 10 d. pranešime spaudai nurodė, kad, iš pirmo žvilgsnio, jie galėtų leisti HB pasinaudoti išimtimi. 1995 m. rugpjūčio 15 d. pranešimas, priimtas taikant Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 3 dalį, buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 211, p. 4).
13 Komisija, manydama, kad pakeitimais nebuvo pasiektas norimas rezultatas dėl prieigos prie prekybos vietų, 1997 m. sausio 22 d. pateikė HB naują pranešimą apie kaltinimus <...>. HB pateikė savo pastabas dėl nurodytų kaltinimų.
14 1998 m. kovo 11 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.
<…>
15 Ginčijamame sprendime Komisija mano, kad su HB sudarytos tiekimo sutartys, turinčios išimtinumo sąlygą, yra nesuderinamos su Sutarties 85 ir 86 straipsniais. Atitinkamų prekių rinką ji apibrėžia kaip atskirai įpakuotus valgomuosius ledus, skirtus suvartoti nedelsiant, o atitinkamą geografinę rinką nurodo Airijoje (138 ir 140 konstatuojamosios dalys). Ji konstatuoja, kad HB padėtis atitinkamoje rinkoje yra ypač tvirta, ką, be kita ko, rodo daugelį metų jos užimama dalis šioje rinkoje (žr. šios nutarties 21 punktą). Padėties tvirtumą taip pat parodo aptariamų HB prekių tiekimo kiekis (79 %) ir vertė (94 %) 1995 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, taip pat prekių ženklo žinomumas, prekių įvairovė ir populiarumas. Be to, HB padėtį šioje rinkoje sustiprina Unilever padėties ne tik kitose valgomųjų ledų rinkose Airijoje (ledai išsinešti ir viešasis maitinimas), bet ir tarptautinėje ledų rinkoje ir šaldytų produktų bei bendrojo vartojimo prekių rinkoje tvirtumas (141 konstatuojamoji dalis).
16 Komisija pažymi, kad visi susitarimai su HB dėl šaldytuvų tiekimo į prekybos vietas apriboja mažmenininkų, sudarusių tokius susitarimus, galimybę jų parduotuvėse laikyti ir pardavinėti konkurentų tiekėjų pagamintas prekes, skirtas suvartoti nedelsiant, nes šaldytuvą (-us), skirtą (-us) nedelsiant suvartojamiems ledams laikyti, patiekė HB ir yra mažai tikėtina, kad HB šaldytuvą (-us) pakeis mažmenininko ar konkurento šaldytuvas (-ai), be to, yra nenaudinga skirti vietos papildomam šaldytuvui įrengti. Ji mano, kad taip apribojama konkurentų galimybė šiose prekybos vietose pardavinėti savo prekes, o tai riboja konkurenciją tarp tiekėjų atitinkamoje rinkoje (143 konstatuojamoji dalis). <...> Šie ribojantys veiksniai buvo įvertinti atsižvelgiant į visų panašių šaldytuvų tiekimo sutarčių, sudarytų su kitais ledų tiekėjais atitinkamoje rinkoje, įtaką bei į visas kitas sąlygas, apibūdinančias šią rinką (144 ir 145 konstatuojamosios dalys).
17 Vėliau Komisija skaičiais įvertino ribojančią su HB sudarytų tiekimo sutarčių įtaką, norėdama parodyti jų svarbą. Šiuo atžvilgiu ji nurodo, kad ribojanti sutarčių dėl šaldytuvų, skirtų išimtinai tiekėjo prekėms, įtaka yra vietos trūkumo pasekmė, su kuria prekybos vietose neišvengiamai susiduriama. <...>
18 Komisija teigia, kad tik maža Airijos mažmenininkų dalis (17 % remiantis Lansdowne tyrimu) turi šaldytuvus, kuriems netaikoma išimtinumo sąlyga. <...> Kalbant apie kitas prekybos vietas (83 % remiantis Lansdowne tyrimu), kuriose tiekėjai yra įrengę šaldytuvus, Komisija mano, kad kiti tiekėjai negali turėti prie jų tiesioginės prieigos savo produktams pardavinėti, prieš tai neįveikę didelių kliūčių. Ji teigia, kad „gamintojai, kurie neturi prieigos prie prekybos vietų, yra atstumti“ ir, „nors toks atstūmimas nėra absoliutus, nes mažmenininkui sutartimi nedraudžiama prekiauti kito tiekėjo prekėmis, prekybos vieta, galima sakyti, yra uždara, nes kitiems tiekėjams į ją patekti yra labai sudėtinga“ (149 konstatuojamoji dalis).
19 Komisija konstatuoja, kad apie 40 % visų prekybos vietų Airijoje nedelsiant suvartojamiems ledams laikyti skirtus šaldytuvus tiekia HB (156 konstatuojamoji dalis). Ji nurodo, kad „tiekėjas, norintis prekybos vietoje, kurioje jau yra bent vienas kito tiekėjo šaldytuvas, pradėti prekybą savo nedelsiant suvartojamais valgomaisiais ledais (tai yra naujas šios prekybos vietos tiekėjas), gali tai padaryti tik tuomet, jei šioje prekybos vietoje yra šaldytuvas, kuriam netaikoma išimtinumo sąlyga <...>, arba jei jis gali įtikinti mažmenininką pakeisti šaldytuvą arba įrengti papildomą“ (157 konstatuojamoji dalis). Komisija, remdamasi Lansdowne tyrimu, mano (158?183 konstatuojamosios dalys), kad yra mažai tikėtina, jog mažmenininkai imtųsi vienos ar kitos priemonės, jei jie turi vieną ar kelis HB šaldytuvus, ir daro išvadą, kad 40 % aptariamų pardavimo vietų iš esmės yra susijusios su HB (184 konstatuojamoji dalis). Todėl patekti į šias pardavimo vietas kitiems tiekėjams yra sunku, o tai pažeidžia Sutarties 85 straipsnio 1 dalį.
20 Ginčijamame sprendime taip pat konstatuojama, kad sutartims, kuriose yra išimtinumo sąlyga, negali būti taikoma Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, nes jomis nepatobulinamas prekių tiekimas (222?238 konstatuojamosios dalys), jos nesukuria sąlygų vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda (239 ir 240 konstatuojamosios dalys), jos nėra būtinos tokiems tikslams pasiekti (241 konstatuojamoji dalis) ir suteikia HB galimybę panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai (242 ir 246 konstatuojamosios dalys).
21 Dėl Sutarties 86 straipsnio taikymo Komisija, remdamasi nurodyta aplinkybe, kad HB pagal kiekį ir vertę jau ilgai užima daugiau kaip 75 % šios rinkos, mano, kad ši bendrovė atitinkamoje rinkoje užima dominuojančią padėtį (259 ir 261 konstatuojamosios dalys).
22 Komisija mano, kad „HB piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, nes ji verčia mažmenininkus <...>, neturinčius savo šaldytuvų nedelsiant suvartojamiems ledams laikyti arba kitų nei HB tiekėjų šaldytuvų, pasirašyti sutartis dėl šaldytuvų su išimtinumo sąlyga“ ir kad „86 straipsnis pažeidžiamas tuo, kad mažmenininkams siūloma tiekti šaldytuvus bei juos aptarnauti be tiesioginių išlaidų mažmenininkams“ (263 konstatuojamoji dalis).“
Skundžiamas sprendimas
5 Remiantis skundžiamo sprendimo 41 punktu, HB nurodo septynis ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindus: „pirma, esmines faktų vertinimo klaidas, dėl kurių daromos teisės klaidos; antra, Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimą; trečia, Sutarties 85 straipsnio 3 dalies pažeidimą; ketvirta, Sutarties 86 straipsnio pažeidimą; penkta, nuosavybės teisių pažeidimą nesilaikant bendrųjų teisės principų ir Sutarties 222 straipsnio (EB, dabar − EB 295 straipsnis); šešta, EB sutarties 190 straipsnio pažeidimą (dabar − EB 253 straipsnis); septinta, pagrindinių Bendrijos teisės principų ir esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą“.
6 Pirmosios instancijos teismas pirmuosius du HB nurodytus pagrindus, kuriais remdamasi pastaroji kaltina Komisiją padarius keletą akivaizdžių klaidų, nagrinėjant atitinkamos rinkos suskaidymą ir jo laipsnį, šiai bendrovei su Airijoje įsteigtais mažmenininkais sudarius tiekimo sutartis (toliau − tiekimo sutartys), išnagrinėjo kartu.
7 Skundžiamo sprendimo 80 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pirmiausia reikia nustatyti, ar Komisija pakankamai įrodė, kad išimtinumo sąlyga tikrai nustatė išimtinį pardavimą tam tikroms prekybos vietoms, ir ar ji tiksliai apskaičiavo dėl to atsirandančio atitinkamos rinkos suskaidymo laipsnį. Antra, jis pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar suskaidymo laipsnis yra pakankamai aukštas, kad būtų galima konstatuoti Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 82 punkte nustatė, kad išimtinumo sąlygos įtakos nereikia vertinti atskirai ir remiantis vien tik sutartiniais apribojimais, kuriuos nustato tiekimo sutartys. To paties sprendimo 83 punkte jis nusprendė:
„<…> remiantis teismo praktika, reikia nustatyti, ar dėl visų panašių sutarčių, sudarytų atitinkamoje rinkoje, ir kitų ekonominių ir teisinių aplinkybių, kuriomis sudaromos sutartys, bendro poveikio yra užkertamas kelias naujiems konkurentams patekti į šią rinką. Jei būtų nustatyta, kad taip nėra, sutarčių kompleksą sudarančios atskiros sutartys negalėtų daryti žalos konkurencijai Sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau, jei paaiškėtų, kad patekti į rinką yra sunku, reikėtų nustatyti, koks yra ginčijamų sutarčių bendras poveikis rinkai, turint omenyje, kad draudžiami yra tik tie susitarimai, kurie labai prisideda prie rinkos suskaidymo (žr. 1991 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delimitis, C‑234/89, Rink. p. I‑935, 23 ir 24 punktus bei 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Langnese-Iglo prieš Komisiją, T‑7/93, Rink. p. II‑1533, 99 punktą).“
8 Pirmosios instancijos teismas, remdamasis neginčytų tyrimų duomenis, kuriais rėmėsi ir Komisija, skundžiamo sprendimo 86 punkte konstatavo, kad tik 17 % nedelsiant suvartojamų ledų prekybos vietų yra įrengti mažmenininkams priklausantys šaldytuvai, kuriuose gali būti laikomi bet kokiu prekių ženklu pažymėti ledai. Kitose prekybos vietose, kurios sudaro 83 % visų prekybos vietų, šaldytuvai, kuriuose galėjo būti laikomi tik tiekėjo prekių ženklu pažymėti ledai, yra ledų tiekėjų nuosavybė. Be to, pagal duomenis, kuriais rėmėsi Pirmosios instancijos teismas, daugiau kaip 60 % tiekėjų šaldytuvų priklauso HB.
9 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 87 punkte taip pat konstatavo, kad daugiausia nedelsiant suvartojamų ledų parduodama nedidelėse prekybos vietose, kuriose, atsižvelgiant į jų mažą plotą, labai sunku įrengti antrą šaldytuvą. Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė HB argumentus, kuriais buvo siekiama parodyti, kad Komisija pervertino vietos veiksnį. To sprendimo 89 ir 90 punktuose jis patvirtino Komisijos nuomonę, pateiktą pabrėžiant HB dominuojančią padėtį rinkoje, kad „nemokamas“ šios bendrovės šaldytuvų suteikimas, jos prekių populiarumas ir jų įvairovė bei nauda, gauta pardavus šias prekes, nepaskatino tik vieną ar kelis HB šaldytuvus turinčių mažmenininkų pakeisti situacijos.
10 Įrodinėdamas, kad išimtinumo sąlyga riboja konkurenciją, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 93?98 punktuose rėmėsi įvairiomis faktinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, tuo, kad Mars tais metais, kai mažmenininkai kreipė mažai dėmesio į šią sąlygą, sugebėjo užimti 42 % rinkos pagal pardavimų apimtis, o kai High Court (Airija) 1990 m. priėmė nutartį taikyti Mars atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones jai uždraudžiant skatinti mažmenininkus laikyti jos ledus HB priklausančiose šaldytuvuose, ši rinkos dalis sumažėjo iki 20 %. Teismas 98 punkte konstatavo:
„Komisija teisingai nustatė, kad, atsižvelgiant į aptariamų prekių specifiką ir bylos ekonominį kontekstą, HB tiekimo susitarimų tinklas ir šaldytuvų „nemokamas“ suteikimas taikant išimtinumo sąlygą neskatina mažmenininkų įrengti savo nuosavų ar kito gamintojo šaldytuvų ir de facto „supančioja“ prekybos vietas, kurios turi tik HB šaldytuvus, tai yra 40 % visų atitinkamos rinkos prekybos vietų. Nepaisant to, kad tik HB šaldytuvus turintys mažmenininkai turi teorinę galimybę prekiauti kitų gamintojų ledais, išimtinumo sąlyga riboja mažmenininkų laisvę pasirinkti prekes, kurios bus parduodamos jų prekybos vietose.“
11 Be to, skundžiamo sprendimo 99?104 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė įvairius HB argumentus, kad uždarų kitų nei HB ledų konkurencijai prekybos vietų dalis buvo ne 40 %, kaip Komisija nustatė ginčijamame sprendime, bet tik 6 % ir kad tai neribojo konkurencijos atitinkamoje rinkoje.
12 To paties sprendimo 105 punkte Pirmosios instancijos teismas pridūrė:
„Dėl HB argumento, kad sąlyga dėl šaldytuvo išimtinio naudojimo neturėtų būti laikoma prekybos vietoms taikoma išimtimi, nes mažmenininkai turi galimybę bet kuriuo momentu nutraukti susitarimus su HB dėl tiekimo, Pirmosios instancijos teismas mano, kad ši galimybė jokiu būdu neužkerta kelio efektyviam aptariamų susitarimų įgyvendinimui tol, kol šia galimybe nėra pasinaudojama. Todėl, norint nustatyti tiekimo sutarčių įtaką atitinkamai rinkai, Pirmosios instancijos teismas turi įvertinti jų realią trukmę (žr. pagal analogiją minėto sprendimo Langnese-Iglo prieš Komisiją 111 punktą). <…> Tačiau, kaip nurodė ir Komisija, <...> su HB sudarytos tiekimo sutartys yra nutraukiamos vidutiniškai po aštuonerių metų. Todėl argumentas dėl galimybės nutraukti su HB sudarytas tiekimo sutartis nėra įtikinantis. Ši galimybė iš esmės nevaidina jokio vaidmens sumažinant atitinkamos rinkos suskaidymą.“
13 Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė HB argumentą, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimas gali būti nustatytas tik vadovaujantis „protingumo taisykle“ padarius išvadą, kad mažmenininkų veikimo laisvės apribojimas iš esmės yra konkurencijos apribojimas.
14 Be to, skundžiamo sprendimo 108?111 punktuose Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad be tiekimo sutarčių, kurios apytiksliai susijusios su 40 % visų rinkoje esančių prekybos vietų, sutartys atitinkamoje rinkoje su kitais nei HB ledų tiekėjais taip pat suskaido šią rinką, nes nustato mažmenininkams panašias sąlygas, nors šie tiekėjai ir neužima tokios pačios padėties ir neturi tokio pat populiarumo atitinkamoje rinkoje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šie susitarimai realiai susiję su 83 % atitinkamos rinkos prekybos vietų.
15 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 113?118 punktuose teismas taip pat nusprendė, kad greta dėl tiekimo sutarčių atsirandančio priklausomybės laipsnio, kitos su šiomis sutartimis susijusios ekonominės ir teisinės aplinkybės, būtent investicijos į prekybos vietose skirtus įrengti šaldytuvus, kad būtų užtikrintas stabilus tiekėjų prekių pardavimas, ir tai, kad kiti nedelsiant suvartojamų ledų tiekėjai užima tik mažą atitinkamos rinkos dalį, parodo, jog tiekimo sutartys gali daryti didelę įtaką konkurencijai Sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme ir labai prisidėti prie atitinkamos rinkos suskaidymo.
16 Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė pirmus du HB nurodytus ieškinį pagrindžiančius pagrindus.
17 Kalbant apie trečiąjį HB nurodytą pagrindą dėl teisės klaidos taikant Sutarties 85 straipsnio 3 dalį, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 138 punkte konstatavo, kad Komisija tiekimo sutartis išanalizavo atsižvelgdama į visas keturias šioje nuostatoje nurodytas sąlygas.
18 Kalbant apie pirmąją iš šių sąlygų, kad susitarimai, kurie gali būti atleisti nuo Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo, „turi padėti tobulinti prekių gamybą ir paskirstymą arba skatinti technikos ir ekonomikos pažangą“, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 139 punkte priminė:
„<…> tobulinimas neturi būti siejamas su bet kokia partnerių gauta nauda iš gamybos ar paskirstymo. Šis tobulinimas, be kita ko, turi suteikti objektyvios naudos, kompensuodamas sutarties padaromą neigiamą poveikį konkurencijai (žr. 1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Consten ir Grunding prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 502 ir minėtą sprendimą Langnese-Iglo prieš Komisiją, 180 punktą).“
19 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 140 ir 141 punktuose nusprendė, kad Komisija, tiekimo sutartis vertindama pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pirmąją sąlygą, teisingai atsižvelgė į išimtinumo sąlygos sukeliamas atitinkamos rinkos kliūtis ir su tuo susijusį konkurencijos sumažėjimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 142 punkte pabrėžė, kad šių sutarčių teikiama nauda yra „nemokamas“ šaldytuvų suteikimas mažmenininkams, tačiau ji gali būti gauta ir be išimtinumo sąlygos.
20 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 143 punkte taip pat pažymėjo, kad Komisijos teiginys, jog apribojus išimtinumo sąlygos taikymą būtų mažai tikėtina, kad HB visiškai nutrauktų šaldytuvų tiekimą mažmenininkams, nėra akivaizdi vertinimo klaida.
21 Todėl Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 144 punkte nusprendė, kad Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje esanti pirmoji sąlyga nebuvo įvykdyta, ir atmetė trečiąjį HB nurodytą ieškinį pagrindžiantį pagrindą.
22 Kalbant apie ketvirtąjį HB nurodytą pagrindą dėl teisės klaidos taikant Sutarties 86 straipsnį, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 156 punkte patvirtino Komisijos išvadą, kad ši bendrovė yra neišvengiama daugelio atitinkamos rinkos mažmenininkų partnerė ir kad ji šioje rinkoje užima dominuojančią padėtį. Todėl jis to sprendimo 158 punkte priminė, kad HB turi specialią pareigą savo elgesiu neigiamai nepaveikti efektyvios ir neiškreiptos konkurencijos bendrojoje rinkoje.
23 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 159 punkte nusprendė, kad nors šaldytuvų suteikimas su išimtinumo sąlyga atitinkamoje rinkoje yra įprastinė praktika, kuri normalioje konkurencingoje rinkoje nėra draudžiama, visai kitaip yra tuomet, kai dėl vieno rinkos dalyvio dominuojančios padėties konkurencija rinkoje yra ribojama. Todėl jis nusprendė, kad Komisija padarė teisingą išvadą, kad HB, versdama mažmenininkus sudaryti sutartis dėl šaldytuvų taikant išimtinumo sąlygą, piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje.
24 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 161 punkte atmetė argumentą, paremtą generalinio advokato F. G. Jacobs išvada 1998 m. lapkričio 26 d. byloje Bronner (C‑7/97, Rink. p. I‑7791), nes Komisija ginčijamame sprendime nenustatė, kad HB priklausantys šaldytuvai yra „esminiai įrenginiai“ ir kad šis sprendimas nereikalauja iš HB perleisti turto ar sudaryti sutarčių su asmenimis, kurių ji nepasirinko.
25 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 162 punkte taip pat atmetė HB argumentą, kad Komisija, atlikdama vertinimą pagal Sutarties 86 straipsnį, paprasčiausiai „perdirbo“ Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimą sudarančius elementus.
26 Kalbant apie penktąjį pagrindą dėl Komisijos padarytos teisės klaidos neatsižvelgus į nuosavybės teises ir Sutarties 222 straipsnio pažeidimą, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 171 punkte nusprendė, kad ginčijamu sprendimu iš HB neatimamos šaldytuvų nuosavybės teisės, kad jai nedraudžiama valdyti šio turto jį išnuomojant komerciniais pagrindais ir kad jis neteisėtai neriboja jos nuosavybės teisių įgyvendinimo.
27 Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 172 punkte atmetė HB argumentą dėl nepatogumų, susijusių su atskiru nuomos mokesčiu už šiai bendrovei priklausančių šaldytuvų naudojimą. Jis taip pat atmetė HB argumentą, kad ji yra blogesnėje padėtyje nei kiti konkurentai, galintys toliau nemokamai teikti šaldytuvus mažmenininkams, ir pabrėžė, kad kitaip, nei su jos konkurentų sudarytos tiekimo sutartys, HB sudarytos sutartys labai prisideda prie atitinkamos rinkos suskaidymo ir veikia rinkoje, kurioje dominuoja vienas ūkio subjektas.
28 Pirmosios instancijos teismas atmetė šeštąjį HB nurodytą ieškinį pagrindžiantį pagrindą dėl Sutarties 190 straipsnio pažeidimo. Skundžiamo sprendimo 178 punkte jis, be kita ko, pabrėžė, kad Komisija pakankamai teisiškai motyvavo, kodėl ji peržiūrėjo 1995 m. rugpjūčio 15 d. pranešime esantį pirmąjį palankų sprendimą, pažymėdama, kad HB pasiūlytais jos tiekimo sistemos pakeitimais nebuvo pasiektas norimas tikslas − laisvas patekimas į prekybos vietą.
29 Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė septintąjį HB nurodytą ieškinį pagrindžiantį pagrindą dėl pagrindinių Bendrijos teisės principų pažeidimo.
30 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 193 ir 194 punktuose pirmiausia atmetė HB argumentą dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, pabrėždamas, kad Komisija nepateikė HB aiškių patikinimų dėl 1995 m. kovo 8 d. laiške nurodytų įsipareigojimų ir kad 1995 m. rugpjūčio 15 d. pranešime Komisija pateikė tik preliminarią negalutinę nuomonę, kuri gali keistis, pavyzdžiui, dėl trečiųjų asmenų pastabų.
31 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 197?200 punktuose taip pat atmetė HB pagrindus dėl subsidiarumo, sąžiningo bendradarbiavimo ir teisinio saugumo principų pažeidimo.
32 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 202 punkte pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu HB šaldytuvų nuosavybės teisės nėra neteisėtai ar neproporcingai ribojamos ir nedaro savavališkos ar diskriminuojančios įtakos jos galimybei konkuruoti su kitais tiekėjais. Pirmosios instancijos teismas to sprendimo 205 punkte taip pat atmetė HB argumentą, kad ginčijamo sprendimo 4 straipsnis, kuriame iš HB reikalaujama nedelsiant nutraukti pažeidimus ir susilaikyti nuo panašų efektą turinčių priemonių taikymo, yra neproporcingas.
33 Galiausiai Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 207 punkte atmetė HB argumentą dėl esminių procedūros taisyklių pažeidimo ir ginčijamo sprendimo nepakankamo motyvavimo bei argumentą dėl būtinybės pratęsti derybas siekiant rasti sprendimą dėl „1995 m. rinkos“ žlugimo.
34 Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė visą HB ieškinį ir priteisė iš jos padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Jis taip pat nusprendė, kad Mars ir Richmond Ice Cream Ltd (toliau − Richmond) padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Šalių reikalavimai
35 Savo apeliaciniu skundu HB Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti visą skundžiamą sprendimą ar jo dalį, išskyrus 3 šio sprendimo rezoliucinės dalies punktą, įpareigojantį Mars ir Richmond padengti savo bylinėjimosi išlaidas,
– panaikinti visą Komisijos sprendimą ar jo dalį arba grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, ir
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
36 Komisija prašo atmesti apeliaciją kaip nepriimtiną ir nepagrįstą bei priteisti iš HB šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
37 Mars ir Richmond taip pat prašo atmesti apeliaciją ir priteisti iš HB bylinėjimosi išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo
38 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 119 straipsnį, kai apeliacinis skundas yra visas ar iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas arba akivaizdžiai nepagrįstas, Teisingumo teismas bet kuriuo metu, remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, išklausęs generalinį advokatą, motyvuota nutartimi gali atmesti visą apeliacinį skundą arba jo dalį.
Dėl pirmojo pagrindo dėl Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimo
39 Pirmuoju pagrindu HB ginčija Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad išimtinumo sąlyga gali daryti didelę įtaką konkurencijai ir suskaido atitinkamą rinką. Šis pagrindas susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje HB teigia, kad Pirmosios instancijos teismo išvada dėl aptariamos išimtinumo sąlygos įtakos konkurencijai yra klaidinga ir kad skundžiamas sprendimas šiuo atžvilgiu yra nepakankamai motyvuotas. Antroje šio pagrindo dalyje ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė HB konkurentų prisidėjimo prie rinkos suskaidymo vertinimo klaidą.
Dėl pirmos pirmojo pagrindo dalies
– Šalių argumentai
40 HB ginčija Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad išimtinumo sąlyga iškraipo mažmenininkų pasirinkimą.
41 HB teigia, kad aplinkybė, jog mažmenininkai retai pasinaudoja galimybe nutraukti tiekimo sutartį, neturi reikšmės vertinant išimtinumo sąlygos įtaką konkurencijos ribojimui. Šiuo atžvilgiu ji, be kita ko, remiasi minėtu sprendimu Delimitis.
42 HB ginčija „objektyvius ir tikslius įrodymus“, kuriais Pirmosios instancijos teismas pasirėmė skundžiamo sprendimo 93?95 punktuose, norėdamas įrodyti, kad Airijoje yra paklausūs ir kitų gamintojų ledai, jei jie yra prieinami, ir šio sprendimo 97 punkte nurodytą aplinkybę, kad didelė dalis mažmenininkų yra pasiruošę laikyti keleto gamintojų nedelsiant suvartojamus ledus, jei juos galėtų laikyti tame pačiame šaldytuve. HB taip pat nurodo motyvavimo šiuo klausimu nebuvimą. Ji pabrėžia, kad Richmond per Pirmosios instancijos teismo posėdį pateikti įrodymai, susiję su jos patirtimi Jungtinės Karalystės rinkoje, buvo pateikti per vėlai, ir todėl jie yra ne tik nepriimtini, bet ir netikslūs bei netinkami analizuojant atitinkamą rinką.
43 HB taip pat nurodo prieštaravimą tarp skundžiamo sprendimo 92 punkto, kuriame teigiama, kad mažmenininkai tame pačiame šaldytuve laiko kitais prekių ženklais pažymėtus ledus šalia HB ledų, jei jie turi tokią galimybę, ir to paties sprendimo 94 punkto, paremto tyrimu, pagal kurį apie 40 % mažmenininkų yra pasiruošę laikyti kitus nei HB ledus, jei tiekimo sutartyse nebūtų išimtinumo sąlygos, vadinasi, jos nuomone, 60 % mažmenininkų nurodė, kad nesant išimtinumo sąlygos jie nėra pasiruošę laikyti kitų gamintojų ledų.
44 HB teigia, kad išimtinumo sąlygos atsisakymas visiškai nereiškia su suinteresuotaisiais mažmenininkais sudarytos paskirstymo ar tiekimo sutarties nutraukimo, kaip galima suprasti iš Pirmosios instancijos teismo teiginių skundžiamo sprendimo 89 ir 111 punktuose.
45 Be to, HB tvirtina, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes nėra nuolaidų sistemos, kurią ji taikytų savo šaldytuvus turintiems mažmenininkams (toliau − nuolaidų sistema), analizės. Savo dublike ji teigia, kad ši nuolaidų sistema nepateikiama kaip savarankiškas pagrindas, bet yra dalis platesnio pagrindo, nukreipto prieš ginčijamą sprendimą, t. y., kad Komisija ir Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino konkurentų galimybę patekti į rinką. HB atkreipia dėmesį į šio dublike nurodyto ir per posėdį Pirmosios instancijos teisme pateikto argumento svarbą.
46 Komisija, Mars ir Richmond mano, kad HB argumentai yra tik faktiniai, todėl nepriimtini, ir taip pat nepagrįsti.
47 Mars ir Richmond teigia, kad, remiantis minėtu sprendimu Delimitis, pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama reali tiekimo sutarčių trukmė. Richmond taip pat pabrėžia, kad Pirmosios instancijos teismas ne tik konstatavo teorinę mažmenininkų galimybę laikyti konkurentų prekes jų prekybos vietoje, bet ir teisingai įvertino konkurentų realias ir konkrečias galimybes patekti į atitinkamą rinką.
48 Richmond teigia, kad jos Jungtinės Karalystės rinkos dalis yra apskaičiuota tiksliai.
49 Komisija primena, jog jos iniciatyva nuo 1995 m. yra taikoma nuolaidų sistema, nes ji ginčijo tai, kad HB reikalauja iš mažmenininkų padengti šaldytuvų išlaidas, neatsižvelgiant į tai, ar pastarieji naudoja šiai bendrovei priklausantį šaldytuvą.
50 Komisija ir Richmond teigia, kad iki šios proceso stadijos HB niekada nesirėmė nuolaidų sistema kaip pagrindu panaikinti ginčijamą sprendimą, ir todėl toks argumentas yra nepriimtinas. Komisija priduria, kad iš tikrųjų šia nuolaidų sistema HB rėmėsi tik pagrįsdama savo argumentą, jog ji ledų tiekimo nesiejo su šaldytuvų tiekimu. Šį argumentą Pirmosios instancijos teismas analizavo skundžiamo sprendimo 113 ir 114 punktuose. Mars pastebi, kad HB nuorodos į ginčijamą sprendimą ir į ieškinį susijusios tik su realiu nuolaidų sistemos funkcionavimu, o tai nėra teisinis argumentas.
51 Komisija ir Richmond pabrėžia, kad Pirmosios instancijos teismas neprivalo išsamiai atsakyti į visus šalių argumentus. Komisija šiuo atžvilgiu remiasi 1998 m. gruodžio 10 d. Sprendimu Schröder ir kt. prieš Komisiją (C‑221/97 P, Rink. p. I‑8255, 24 punktas) ir 2001 m. kovo 6 d. Sprendimu Connolly prieš Komisiją (C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 121 punktas).
52 Be to, Mars teigimu, nuolaidų sistema nėra pasiekiamas HB nurodytas rezultatas − laisvas patekimas į rinką ir minėtame sprendime Delimitis nereikalaujama, kad Komisija arba Teisingumo Teismas įvertintų situaciją neuždarų prekybos vietų atžvilgiu. Richmond taip pat mano, jog gaunama nuolaida taikant šią sistemą yra nepakankama, kad mažmenininkai būtų skatinami turėti savo nuosavus šaldytuvus.
– Teisingumo Teismo vertinimas
53 Vertinant susitarimo įtaką konkurencijai būtina atsižvelgti į ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriame jis veikia ir kur jis kartu su kitomis aplinkybėmis gali prisidėti prie bendros įtakos konkurencijai (žr., be kita ko, 1967 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Brasserie ir Haecht, 23/67, Rink. p. 525, 537 ir minėto sprendimo Delimitis 14 punktą).
54 Kaip Pirmosios instancijos teismas nurodo skundžiamo sprendimo 84 punkte, iš to išplaukia, kad sutartiniai mažmenininkų apribojimai turi būti vertinami ne tik formaliai teisės atžvilgiu, bet ir atsižvelgiant į specifinį tiekimo sutarčių ekonominį kontekstą.
55 Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 105 punkte nuspręsdamas, kad kadangi galimybė nutraukti tiekimo sutartis visiškai netrukdo veiksmingai jų taikyti tol, kol šia galimybe nepasinaudojama, nustatant jų įtaką atitinkamai rinkai būtina atsižvelgti į realią tokių sutarčių trukmę.
56 Todėl šis HB argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas.
57 Be to, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliaciją, neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl Pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo, nebent pastarasis teismas šias aplinkybes bei įrodymus akivaizdžiai iškraipė (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Parlamentas prieš Ripa di Meana ir kt., C‑470/00 P, Rink. p. I‑4167, 40 punktą ir ten nurodomą teismo praktiką).
58 Ginčydama įvairias faktines aplinkybes, kuriomis Pirmosios instancijos teismas, vertindamas išimtinumo sąlygos įtaką atitinkamai rinkai, rėmėsi skundžiamo sprendimo 93?95 punktuose, HB ginčija Pirmosios instancijos teismo motyvus, tačiau nenurodo, kad pastarasis netiksliai įvertino aplinkybes ar iškraipė įrodymus.
59 Be to, klausimas, ar išimtinumo sąlygos panaikinimas praktiškai reiškia ir tiekimo sutarčių nutraukimą, taip pat yra fakto klausimas.
60 Iš to darytina išvada, kad šie HB argumentai yra akivaizdžiai nepriimtini.
61 HB taip pat nenurodo rimto pagrindo, kuris leistų padaryti išvadą, kad yra prieštaravimas tarp skundžiamo sprendimo 92 punkto, kuriame tvirtinama, kad mažmenininkai laiko ne vien tik HB prekių ženklais pažymėtus ledus, jei jie turi tokią galimybę, ir to paties sprendimo 94 punkto, kuriame šis teiginys pagrindžiamas tuo, kad didelė mažmenininkų dalis (remiantis B & A tyrimu − apie 40 %) laikytų ir įvairių kitų prekių, jei nebūtų išimtinumo sąlygos.
62 Iš to darytina išvada, kad šis HB argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas.
63 Galiausiai dėl HB argumento, jog Pirmosios instancijos teismas nevertino nuolaidų sistemos, reikia priminti, kad, kaip teisingai teigia Komisija, pastarasis neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną šalių nurodytą argumentą, ypač jei argumentas nėra pakankamai aiškus ir pagrįstas įrodymais (žr., be kita ko, minėto sprendimą Connolly prieš Komisiją 121 punktą).
64 Iš bylos medžiagos neišplaukia, kad nuolaidų sistema buvo pagrindinis HB argumentas Pirmosios instancijos teisme įrodinėjant, kad išimtinumo sąlyga neriboja konkurencijos.
65 Be to, nors HB pabrėžia nuolaidų sistemos svarbą savo šaldytuvus turintiems mažmenininkams, ji nepateikia aiškių įrodymų, kad ši sistema galėtų pakeisti Pirmosios instancijos teismo išimtinumo sąlygos įtakos atitinkamai rinkai vertinimą.
66 Todėl Pirmosios instancijos teismas negali būti kaltinamas tuo, kad tiksliai neatsakė į argumentą, kurį reikia laikyti nereikšmingu, nes jis išanalizavo išimtinumo sąlygos įtaką mažmenininkų komercinei laisvei pasirinkti prekes, kuriomis prekiaujama jų prekybos vietoje.
67 Todėl šis argumentas yra akivaizdžiai nepriimtinas.
68 Iš to darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirma dalis turėtų būti atmesta kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtina ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįsta.
Dėl pirmojo pagrindo antros dalies
– Šalių argumentai
69 HB teigia, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino su HB konkurentais sudarytų tiekimo sutarčių įtaką atitinkamos rinkos suskaidymui. Jos nuomone, šis teismas negalėjo padaryti išvados, kad šioje rinkoje esančios sutartys susijusios su 83 % visų prekybos vietų, nes 27 % iš jų objektyviai nėra uždaros dėl to, kad mažmenininkai pasirinko daugiau nei vienam gamintojui priklausančius šaldytuvus. HB taip pat pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas negalėjo jos tiekimo sutarčių prilyginti konkurentų sutartims, nes pastarieji neužima tokios pačios padėties ir nėra tokie populiarūs rinkoje. Ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į sutarčių trukmę ir jų įgyvendinimo praktiką. HB taip pat ginčija teiginį, kad ji sutiko, jog 83 % mažmenininkų Airijoje buvo uždari.
70 Savo dublike HB tvirtina, kad akivaizdus Pirmosios instancijos teismo bendros įtakos, kurią lemia tiekimo sutarčių tinklas, minėtos rinkos suskaidymui sureikšminimas yra įrodymų iškraipymas.
71 HB ginčija Pirmosios instancijos teismo teiginį, kad nėra objektyvaus ryšio tarp išimtinio šaldytuvų naudojimo ir nedelsiant suvartojamų ledų tiekimo. Ji mano, kad šis teiginys prieštarauja skundžiamo sprendimo 143 straipsnyje nurodytam teiginiui, jog šaldytuvų tiekimas dideliam skaičiui prekybos vietų, apimančių visą geografinę rinką, sukuria objektyvią naudą. Be to, HB teigia, kad naudojama praktika imti iš mažmenininkų, naudojančių šaldytuvus Šiaurės Airijoje, simbolinio dydžio nuompinigius, kurie dažniausiai net neimami, nepagrindžia Pirmosios instancijos teismo išvados, jog ši bendrovė taip pat galėtų imti nuompinigius iš Airijoje įsisteigusių mažmenininkų, siekdama padengti šaldytuvų įrengimo ir aptarnavimo išlaidas.
72 HB taip pat ginčija Pirmosios instancijos teismo teiginį, nurodytą skundžiamo sprendimo 113 punkte, kad tokiomis atitinkamos rinkos sąlygomis tiekėjas turi būti pasiruošęs nemokamai suteikti šaldytuvą ir jį aptarnauti, pabrėždama, kad šis teismas nepakankamai įvertino tai, kad 17 % prekybos vietų mažmenininkai turi savo nuosavus šaldytuvus, ir neatsižvelgė į nuolaidų sistemą, taikomą Airijos mažmenininkams, kurie laiko HB pagamintus ledus, bet neturi įsirengę šiai bendrovei priklausančio šaldytuvo.
73 Galiausiai HB teigia, kad Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įrodė, jog jos konkurentų užimamos rinkos dalys iš dalies priklauso nuo išimtinumo sąlygos, ir kad jis taip pat padarė teisės klaidą, prieidamas prie išvados, jog išimtinio HB priklausančių šaldytuvų naudojimo praktika yra kliūtis šiems konkurentams patekti į rinką.
74 Komisija mano, kad HB argumentai paremti faktinėmis aplinkybėmis ir kad jie nepriimtini. Jos nuomone, jie bet kuriuo atveju yra nepagrįsti.
75 Ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 111 punkte nurodytas teiginys, jog 83 % atitinkamoje rinkoje esančių prekybos vietų taikomos sutartys, parodo, kad tik 17 % mažmenininkų turi savo nuosavus šaldytuvus, ir tai yra svarbus kliūties patekti į šią rinką įrodymas.
76 Komisija nesutinka, kad yra objektyvus ryšys tarp išimtinio HB šaldytuvų naudojimo ir ledų tiekimo, ir mano, kad pastarosios argumentai yra nenuoseklūs, nes HB teigia, kad toks išimtinis naudojimas yra esminis, bet pripažįsta, kad galima tiekti ledus ir nesant šios išimtinumo sąlygos. Komisija pabrėžia, kad iš didelės pasiūlos nedelsiant suvartojamų ledų gaunamą naudą lemia šaldytuvo turėjimas, o ne išimtinumo sąlyga. Ji taip pat teigia, kad teiginys, jog bendrovė, šiuo atveju HB, negali reikalauti iš savo mažmenininkų mokėti ekonomiškai pagrįsto nuomos mokesčio už šių šaldytuvų naudojimą, yra nepriimtinas.
77 Komisija mano, kad ginčijame sprendime buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp išimtinumo sąlygos ir mažesnės HB konkurentų atitinkamos rinkos dalies. Ji nurodo minėto sprendimo 143?184 ir 185?200 punktuose pateiktus motyvus.
78 Mars ir Richmond iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir Komisija.
79 Mars taip pat pabrėžia, kad HB, nepaisant to, jog 83 % atitinkamos rinkos prekybos vietų taikomos tiekimo sutartys dėl išimtinio šaldytuvų naudojimo, neįrodo, kad tiekėjai turi realių ir konkrečių galimybių patekti į šią rinką ar joje plėstis.
80 Mars nesutinka su HB teiginiu, kad, nustačius objektyvų ryšį tarp išimtinumo sąlygos ir ledų tiekimo, galima šios sąlygos nelaikyti kliūtimi konkurentams patekti į rinką. Ji teigia, kad bet kokia galima didelės nedelsiant suvartojamų ledų pasiūlos nauda turi būti vertinama tiekimo sutarčių bendros įtakos kontekste.
81 Mars mano, kad Pirmosios instancijos teismo teiginys dėl mažesnės rinkos dalies, kurią užima HB konkurentai, yra pagrįstas skundžiamame sprendime nustatyta išimtinumo sąlygos neigiama įtaka.
82 Ji teigia, jog HB nepateikė jokių teisinių argumentų, patvirtinančių jos teiginį, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus padidindamas atitinkamos rinkos suskaidymo laipsnį.
83 Richmond pabrėžia, kad, priešingai nei teigia HB, Pirmosios instancijos teismas netvirtino, jog 83 % rinkos prekybos vietų yra „uždaros“ konkurencijai, o tik nustatė, kad rinkoje sudarytos tiekimo sutartys „daro įtaką“ šioms prekybos vietoms. Todėl ji tvirtina, kad šis argumentas turi būti atmestas kaip neturintis dalyko. Ji taip pat teigia, kad aplinkybė, jog kiti tiekėjai nėra tokie pat populiarūs atitinkamoje rinkoje kaip HB, nebūtinai reiškia, kad rinkos suskaidymas dėl to turėtų sumažėti.
– Teisingumo Teismo vertinimas
84 Vertinant sutarties įtaką konkurencijai reikia atsižvelgti į ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriame ji veikia ir kartu su kitomis aplinkybėmis gali prisidėti prie bendros įtakos konkurencijai (minėti sprendimai Brasserie de Haecht, 537, ir Delimitis, 14 punktas).
85 Norint nustatyti, ar kelios sutartys apriboja patekimą į atitinkamą rinką, reikia nustatyti panašių sutarčių, sudarytų tarp kelių nacionalinių gamintojų ir mažmenininkų, pobūdį ir reikšmę. Šių sutarčių įtaka patekimui į rinką visų pirma priklauso nuo sutartis su gamintojais sudariusių mažmenininkų ir gamintojų skaičiaus santykio su tokių sutarčių nesudariusiais mažmenininkais, nuo sudarytų sutarčių trukmės ir prekių kiekio, dėl kurio susitariama (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Delimitis 19 punktą).
86 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 111 punkte teigia, kad Komisija, vertindama galimą bendrą įtaką, teisingai atsižvelgė ne tik į HB sudarytas tiekimo sutartis, bet ir į kitų Airijos tiekėjų sudarytas sutartis dėl šaldytuvų. Pirmosios instancijos teismo nuomone, aplinkybė, kad šie teikėjai mažmenininkams suteikia šaldytuvus naudoti panašiomis sąlygomis kaip ir HB, ir su tais pačiais vietos apribojimais, leidžia daryti išvadą, kad kliūtys, su kuriomis susiduriama įtikinant mažmenininkus, turinčius tik HB šaldytuvus, pakeisti šiuos šaldytuvus ar įrengti papildomus, yra tos pačios ir turint bet kokį šaldytuvą, kuriam taikoma išimtinumo sąlyga, net jei kiti tiekėjai ir neužima tokios pačios padėties ar nėra tokie populiarūs kaip ši bendrovė.
87 Ginčydama tai, HB iš esmės dar kartą kvestionuoja Pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimą. Be to, ji nepateikia jokių įrodymų, kad jis iškraipė faktus ar įrodymus, susijusius su kitų tiekėjų sutartimis.
88 Iš to darytina išvada, kad ši HB nurodyta pirmojo pagrindo antra dalis yra akivaizdžiai nepriimtina.
89 Be to, HB nepateikia konkrečių duomenų, įrodančių, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą teigdamas, jog įpareigojimas mokėti nuompinigius už Šiaurės Airijoje įsteigtiems mažmenininkams perduotus šaldytuvus yra esminė aplinkybė, vertinant galimybę imti nuompinigius sudarius tokias pačias sutartis tarp HB ir Airijoje įsteigtų mažmenininkų. Be to, reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien tik HB taikoma praktika Šiaurės Airijoje, bet taip pat skundžiamo sprendimo 114 punkte konstatavo, jog HB nepakankamai teisiškai įrodė (to neginčija ir pati HB), kad būtų nepraktiška nustatyti atskirą nuomos mokestį už šaldytuvų tiekimą Airijoje.
90 HB taip pat nepateikia jokių motyvų, dėl kurių reikėtų peržiūrėti Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 113 punkte nurodytą teiginį, kad atitinkamoje rinkoje tiekėjas turi būti pasiruošęs pasiūlyti šaldytuvą nemokamai ir jį įrengti. Bet kuriuo atveju aplinkybė, kurią primena HB, kad 17 % prekybos vietų mažmenininkai turi savo nuosavus šaldytuvus, neįrodo faktinių aplinkybių ir Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų iškraipymo. Be to, HB tik užsimena apie nuolaidų sistemą, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad Pirmosios instancijos teismas į juos neatsižvelgdamas padarė teisės klaidą.
91 Galiausiai Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Mars, taip pat ir Valley bei Leadmore užimamos rinkos dalys per kelerius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo sumažėjo, motyvavo savo išvadą, jog HB konkurentų rinkos dalys yra mažos iš dalies dėl HB praktikos perduoti mažmenininkams šaldytuvus su išimtinumo sąlyga. Be to, HB nepateikė jokių įrodymų, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, išsamiai nenagrinėdamas priežastinio ryšio tarp išimtinumo sąlygos ir mažų šios bendrovės konkurentų rinkos dalių bei kitų potencialių veiksnių, kurių HB, beje, nedetalizavo, galinčių paaiškinti konkurentų rinkos dalių mažumą.
92 Šiais teiginiais HB iš esmės dar kartą ginčija faktinių aplinkybių Pirmosios instancijos teisme vertinimą.
93 Iš to išplaukia, kad HB apeliaciją pagrindžiant nurodyto pirmojo pagrindo antra dalis yra akivaizdžiai nepriimtina, ir todėl turi būti atmestas visas šis pagrindas.
Dėl antrojo pagrindo dėl Sutarties 85 straipsnio 3 dalies pažeidimo
Šalių argumentai
94 HB teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, taikydamas Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje numatytą pirmąją sąlygą, nes klaidingai taikė įrodinėjimo pareigą.
95 HB nuomone, ji įrodė, kad išimtinumo sąlyga mažmenininkams yra naudinga dėl didesnės nedelsiant suvartojamų ledų geografinės pasiūlos ir kad ši nauda sumažėtų, jei ši sąlyga būtų uždrausta.
96 HB mano, jog tokiomis aplinkybėmis Komisija turi įrodyti, kad objektyvią tiekimo sutarčių naudą nusveria neigiama įtaka konkurencijai ir kad Komisija gali remtis tik pakankamai tiksliais bei nuosekliais įrodymais.
97 HB ypač ginčija Komisijos teiginį, kad net jei išimtinumo sąlyga būtų uždrausta, būtų mažai tikėtina, išskyrus retus atvejus, kad ši bendrovė nustotų tiekti šaldytuvus savo klientams. Todėl ji teigia, kad skundžiamas sprendimas šiuo atžvilgiu taip pat yra nepakankamai motyvuotas.
98 Komisija teigia, kad šiuo pagrindu dar kartą ginčijamas Pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimas, t. .y. kaip HB elgtųsi, jei būtų uždrausta išimtinumo sąlyga, ir todėl jis yra nepriimtinas.
99 Komisija teigia, kad minėtas pagrindas dar yra ir nepagrįstas. Ji pabrėžia, kad bendrovė, kuri prašo pasinaudoti Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtimi, turi įrodyti, jog yra tenkinamos visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos, ir kad išimčiai taikyti nepakanka remtis tam tikra nauda − Bendrijų teismo praktikoje reikalaujama įrodyti, kad nauda iš sutarties būtų didesnė nei žala. Tuo klausimu ji cituoja minėtą sprendimą Consten & Grunding prieš Komisiją. Komisijos nuomone, HB turėjo įrodyti, kad tiekimo sutartyse numatyti apribojimai yra būtina gaunamos naudos sąlyga ir kad ji didesnė už žalą konkurencijai. Komisija mano, kad HB to neįrodė.
100 Komisija taip pat nurodo ginčijamo sprendimo 222?247 konstatuojamosios dalies punktus, kuriuose vertinamos Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje nurodytos įvairios kumuliacinės sąlygos ir pabrėžia, kad HB neginčijo teiginio, jog sutartys nesudaro sąlygų vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda.
101 Mars ir Richmond iš esmės nurodo tokius pačius argumentus kaip ir Komisija.
Teisingumo Teismo vertinimas
102 Kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodo skundžiamo sprendimo 136 punkte, jei yra siekiama pasinaudoti Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje nurodyta išimtimi, pirmiausia suinteresuotosios įmonės privalo pateikti Komisijai įrodymų, kad tam tikra sutartis tenkina šioje nuostatoje nurodytas sąlygas (žr., be kita ko, 1984 m. sausio 17 d. Sprendimą VBVB ir VBBB prieš Komisiją, 43/82 ir 63/82, Rink. p. 19, 52 punktą).
103 Todėl HB privalėjo įrodyti, kad išimtinumo sąlyga tenkina visas Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje numatytas sąlygas. Dėl pirmos iš šių sąlygų ji turėjo įrodyti, kad išimtinumo sąlyga patobulina aptariamų prekių gamybą ar paskirstymą taip, kad apribojus tokios sąlygos taikymą, tokio patobulinimo nebūtų pasiekta.
104 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 143 punkte pripažino, kad nedelsiant suvartojamiems ledams laikyti skirtų šaldytuvų įrengimas daugelyje prekybos vietų, sudarančių beveik visą geografinę rinką, kai didelė jų dalis priklauso HB šaldytuvų tinklui, gali būti traktuojamas kaip objektyvi nauda paskirstant šias prekes. Tačiau Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad jei sumažėtų galimybė taikyti išimtinumo sąlygą, būtų mažai tikėtina, kad HB visiškai nutrauktų šaldytuvų tiekimą mažmenininkams, išskyrus kai kurias išimtis. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad HB neįrodė, jog Komisija padarė akivaizdžią klaidą, teigdama, kad komercinė realybė tokiai bendrovei, kaip antai HB, kuri siekia išsaugoti savo padėtį atitinkamoje rinkoje, yra veikti kuo didesniame prekybos vietų skaičiuje. Jis, priešingai nei HB, taip pat pabrėžė, kad Komisija ne tik preziumavo, jog HB nenustos tiekti šaldytuvų šioje rinkoje, bet ir išnagrinėjo galimą šios rinkos funkcionavimą po ginčijamo sprendimo priėmimo.
105 Todėl iš skundžiamo sprendimo išplaukia, kad Komisija pateikė tikslius motyvus, įrodančius, jog išimtinumo sąlyga nepatobulina nedelsiant suvartojamų ledų gamybos ar paskirstymo, ir kad HB neįrodė, jog yra tenkinama pirmoji Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje nurodyta sąlyga.
106 Iš to darytina išvada, jog negalima teigti, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo pareigos taisyklę ir kad pagrindas dėl klaidingo Sutarties 85 straipsnio 3 dalies taikymo yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su Sutarties 86 straipsnio pažeidimu
Šalių argumentai
107 HB nuomone, Pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, nes jis teigia, kad išimtinumo sąlyga nesiekiama riboti konkurencijos (skundžiamo sprendimo 80 punktas), kad tai yra nusistovėjusi praktika atitinkamoje rinkoje (skundžiamo sprendimo 159 punktas) ir kad ši sąlyga buvo nustatyta mažmenininkų prašymu (to paties sprendimo 160 punktas), o vėliau konstatuoja, jog yra piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi Sutarties 86 straipsnio prasme. HB taip pat teigia, kad Pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo priežastis, dėl kurių jis padarė kitokią išvadą nei High Court, kuris pripažino, kad sąlyga dėl išimties turi komercinį pateisinimą.
108 HB taip pat teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų taikydamas Sutarties 86 straipsnį ir kad todėl jo analizė yra nepakankamai motyvuota.
109 Viena vertus, HB mano, kad Pirmosios instancijos teismas nepaaiškina savo teiginio, jog išimtinumo sąlyga iškreipia mažmenininkų pasirinkimą, ir kad toks šio teismo motyvacijos aspektas yra „išvestas“ iš pastarojo išvadų dėl Sutarties 85 straipsnio 1 dalies. HB teigia, kad išimtinumo sąlyga yra normali verslo praktika, kuria savaime nėra nei ribojama konkurencija, nei piktnaudžiaujama padėtimi ir kurią Pirmosios instancijos teismas ginčija tik remdamasis atitinkamos rinkos suskaidymu, todėl Sutarties 85 straipsnis, o ne jos 86 straipsnis turėtų būti tinkamas vertinimo kriterijus.
110 HB priduria, kad jei suteikiant šaldytuvą sudaromos sąlygos nedelsiant suvartojamų ledų prekybai, kurių neturint šaldytuvų nebūtų, yra klaidinga daryti išvadą, kad tokia praktika yra piktnaudžiavimas.
111 HB mano, kad Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai nepagrindžia prielaidos, jog tiekimo sutartys taip apribojo mažmenininkų pasirinkimo laisvę, kad aptariamos konkuruojančios prekės tapo nebepaklausios.
112 Ji teigia, kad skundžiamame sprendime yra prieštaravimas, nes Pirmosios instancijos teismas jo 108 punkte konstatavo, kad tai, jog 40 % prekybos vietų yra taikomos tiekimo sutartys, nėra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad konkurencija yra iškreipiama, o sprendimo 160 punkte jis padarė išvadą, kad HB, apimdama 40 % prekybos vietų, iš esmės iškreipia konkurenciją ir pažeidžia savo specialią pareigą.
113 Kita vertus, HB mano, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą teigdamas, jog minėtas sprendimas Bronner taikytinas tik esminiams įrenginiams. Ji iš esmės mano, kad jei iš šio sprendimo išplaukia, jog savininkas privalo tretiesiems asmenims suteikti prieigą prie tiekimo sistemos tik tada, kai ji gali būti laikoma esminiu įrenginiu, iš to taip pat išplaukia, kad jei tokia sistema negali būti laikoma esminiu įrenginiu, savininkui nustatyta pareiga palengvinti konkurenciją leidžiant tretiesiems asmenims prieiti prie šios sistemos turi būti ne tokia griežta. HB mano, kad todėl Komisija negali nustatyti šiai bendrovei, kurios šaldytuvai nėra laikomi esminiu įrenginiu, pareigos skatinti konkurencijos ir palengvinti tretiesiems asmenims prieigos, kuri būtų bent jau tokia pati, kokia yra nustatyta esminių įrenginių savininkams, leidžiant savo konkurentams prieiti prie didelės dalies šaldytuvų.
114 HB taip pat teigia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 161 punkte padarė teisės klaidą pripažindamas, kad ginčijamas sprendimas nereikalauja iš šios bendrovės perleisti turto ar sudaryti sutarčių su asmenimis, kurių ji nepasirinko, nes iš jos reikalaujama suteikti turtą, t. y. vietą šaldytuvuose, konkurentams, kurių ji nepasirinko.
115 Be to, HB teigia, kad skundžiamas sprendimas šiuo atžvilgiu yra nepakankamai motyvuotas.
116 Komisija atsako, kad šie argumentai yra iš dalies nepagrįsti ir iš dalies nepriimtini.
117 Ji visų pirma pabrėžia, kad Pirmosios instancijos teismo užduotis yra kontroliuoti ginčijamo sprendimo teisėtumą jo motyvavimo ir šalių argumentų atžvilgiu ir kad nacionalinio teismo sprendimas jo nesaisto.
118 Be to, Komisija mano, kad HB nenurodo motyvų, kodėl Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą ginčijamame sprendime, teigdamas, kad vertinant Sutarties 86 straipsnį buvo ne tik „perdirbtas“ jos 85 straipsnis.
119 Komisija galiausiai priduria, kad kadangi šiuo argumentu siekiama įrodyti, jog tuomet, kai įprastinė komercinė dominuojančios bendrovės praktika apriboja didelę atitinkamos rinkos dalį, ji gali būti vertinama tik Sutarties 85 straipsnio, o ne 86 straipsnio požiūriu, tai yra naujas motyvas, kuris todėl yra nepriimtinas, ir taip pat akivaizdžiai nepagrįstas.
120 Komisija teigia, jog HB argumentai, kad šaldytuvai sukuria galimybę prekiauti ir kad Pirmosios instancijos teismo analizėje yra prieštaravimas, yra nepriimtini, nes jie susiję su ekonomine aplinkybių vertinimo kontrole.
121 Ji taip pat pabrėžia, kad Pirmosios instancijos teismas nenusprendė, kad dominuojančios bendrovės praktika taikyti išimtinumo sąlygą 40 % prekybos vietų nėra piktnaudžiavimas; jis nusprendė, kad akivaizdus piktnaudžiavimas yra tada, kai tokia bendrovė siekia nustatyti išimtį savo prekėms tokiame dideliame prekybos vietų skaičiuje, kuris atitinka panašią šių prekių viso pardavimo dalį. Tokiomis aplinkybėms argumentas, kuriuo HB remiasi, yra nepagrįstas.
122 Komisija mano, kad HB argumentas dėl „esminių įrenginių“ yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes šios bendrovės pagamintus ledus platina nepriklausomi mažmenininkai, kuriems ši už atlyginimą tiekia šaldytuvus. Šiame kontekste Komisija pabrėžia, kad tai nėra turtas, į kurį HB išsaugo naudojimo teises, ir kad piktnaudžiavimas yra pastarosios noras kontroliuoti nepriklausomų mažmenininkų šaldytuvų naudojimą. Ji priduria, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog ginčijamu sprendimu iš HB nereikalaujama perleisti turto ir sudaryti sutarčių su asmenimis, kurių ji nepasirinko.
123 Komisijos nuomone, Sutarties 86 straipsnis draudžia praktiką, kai dominuojančią padėtį užimanti bendrovė parduoda prekes ar teikia paslaugas, jei šia praktika siekiama panaikinti ar apriboti pirkėjo galimybę pasirinkti aprūpinimo šaltinį, sudaryti kliūčių konkurencijai rinkoje ar jos vystymuisi arba kai yra tikimybė, kad konkurentai bus pašalinti. Šiuo klausimu ji remiasi 1979 m. vasario 13 d. Sprendimu Hoffmann-La Roche prieš Komisiją (85/76, Rink. p. 461) ir 1996 m. lapkričio 14 d. Sprendimu Tetra Pak prieš Komisiją(C‑333/94 P, Rink. p. I‑5951, 44 punktas).
124 Mars pabrėžia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 96 punkte pripažino, kaip tai padarė ir Komisija, jog Unilever grupė, kuri yra patronuojanti HB bendrovė, mano, kad sąlyga dėl šaldytuvų išimtinio naudojimo yra būtina HB komercinei sėkmei ir kad jos tikslas buvo riboti konkurenciją. Šiuo atžvilgiu ji nurodo ginčijamo sprendimo 65?68 konstatuojamosiose dalyse cituotus dokumentus, kuriais Pirmosios instancijos teismas pasirėmė skundžiamo sprendimo 96 punkte.
125 Be to, Mars tvirtina, jog tai, kad praktika yra nusistovėjusi rinkoje ar kad išimtinumo sąlyga yra nustatyta mažmenininkų pageidavimu, neatmeta piktnaudžiavimo Sutarties 86 straipsnio prasme galimybės. Šiuo atžvilgiu ji nurodo minėto sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 89 punktą, 1991 m. liepos 3 d. Sprendimo AKZO prieš Komisiją(C‑62/86, Rink. p. I‑3359) 149 punktą ir 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimą BPB Industries ir British Gypsum prieš Komisiją(C‑310/93 P, Rink. p. I‑865).
126 Mars mano, kad Pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo savo teiginį, jog išimtinumo sąlyga iškreipia mažmenininkų pasirinkimą, ir šiuo klausimu nurodo skundžiamo sprendimo 92, 102 ir 160 punktus. Be to, ji teigia, kad negali būti prieštaravimo tarp Pirmosios instancijos teismo Sutarties 86 straipsnio vertinimo ir šio sprendimo 108 punkto, nes šiame punkte autonomiškai ir nepriklausomai vertinamas Sutarties 85 straipsnis.
127 Mars ir Richmond tvirtina, kad minėtas sprendimas Bronner šiuo atveju yra netinkamas, nes jame nekalbama apie trečiųjų asmenų priėjimą prie „esminių įrenginių“. Richmond taip pat pabrėžia, kad ginčijamame sprendime nustatytas piktnaudžiavimas yra kitoks, nes jis susijęs su HB taikoma praktika skatinant mažmenininkus naudoti savo šaldytuvus, o ne su tuo, kad mažmenininkai, kuriems netaikoma išimtinumo sąlyga, negali naudoti šių šaldytuvų. Be to, Mars ir Richmond mano, kad ginčijamas sprendimas neįpareigoja HB perleisti turto ar sudaryti sutarčių su asmenimis, su kuriais ši bendrovė nenorėtų bendradarbiauti. Richmond priduria, kad Komisija turi teisę numatyti tam tikrą pozityvią priemonę, kuri yra būtina siekiant nutraukti pažeidimą.
Teisingumo Teismo vertinimas
128 Reikia pažymėti, kad Bendrijų teismo nesaisto nacionalinio teismo padaryta išvada dėl išimtinumo sąlygos suderinamumo su Bendrijos teise.
129 Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi sąvoka, susijusi su rinkos struktūrai galinčiais turėti įtakos dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmais rinkoje, kurioje vien dėl jos dalyvavimo konkurencija yra labai sumažėjusi, ir įmonė, pasitelkdama kitokias nei įprastinę prekių ar paslaugų konkurenciją lemiančios priemones ūkio subjektams sudarant sandorius, gali sudaryti kliūčių rinkoje esančios konkurencijos lygio išsaugojimui arba šios konkurencijos stiprėjimui (minėto sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 91 punktas). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, jog sutartys buvo sudarytos dominuojančią padėtį užimančios bendrovės kontrahentų pageidavimu, nepaneigia piktnaudžiavimo Sutarties 86 straipsnio prasme (žr., be kita ko, minėto sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 89 punktą).
130 Taip pat reikia pabrėžti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 80 punkte nenusprendė, kad išimtinumo sąlyga nesiekiama riboti konkurencijos atitinkamoje rinkoje; jis nusprendė, kad ši sąlyga „formaliai“ nenustato konkurenciją ribojančios išimtinio pirkimo pareigos.
131 Todėl HB teiginys dėl prieštaravimo skundžiamame sprendime turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
132 Be to, iš nusistovėjusios Bendrijų teismo praktikos išplaukia, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo aplinkybės, kurios yra ginčijamos ir kurias prašoma panaikinti, bei teisinius argumentus, kurie konkrečiai pagrindžia šį prašymą (žr., be kita ko, 1996 m. rugsėjo 17 d. Nutarties San Marco prieš Komisiją, C‑19/95 P, Rink. I‑4435, 37 punktą).
133 Todėl HB argumentas, kad Pirmosios instancijos teismo išvados, jog tiekimo sutartimis iškreipiamas mažmenininkų pasirinkimas, faktiškai yra „išvestos“ iš šio teismo išvadų, susijusių su Sutarties 85 straipsnio 1 dalimi, ir todėl jos neturi jokios savarankiškos reikšmės ar dalyko, netenkina ankstesniame punkte nurodytų sąlygų. Toks argumentas neleidžia aiškiai nustatyti, ar HB nori ginčyti skundžiamo sprendimo motyvavimo nepakankamumą, ar Sutarties 85 straipsnio analizės „perdirbimą“, ar patį principą dėl Sutarties 86 straipsnio taikymo šiuo atveju. Be to, HB šių dviejų prielaidų atžvilgiu nepateikia teisinių argumentų, kurie pagrįstų šį prašymą.
134 Todėl šis HB argumentas yra akivaizdžiai nepriimtinas.
135 Be to, HB argumentu, kad išimtinumo sąlyga nėra piktnaudžiavimas Sutarties 86 straipsnio prasme, nes ji sukuria sąlygas pardavinėti ledus, kurios priešingu atveju neegzistuotų, Teisingumo Teismo dar kartą prašoma vertinti faktines aplinkybes, ir todėl jis turi būti laikomas akivaizdžiai nepriimtinu.
136 Be to, tarp skundžiamo sprendimo 108 ir 160 punktų nėra prieštaravimo, nes jie susiję su skirtingais dalykais − atitinkamai su Sutarties 85 ir 86 straipsniais. Be to, Pirmosios instancijos teismo sprendimo 160 punkte pateiktas vertinimas turi būti skaitomas savo kontekste, būtent kartu su to paties sprendimo 158 ir 159 punktais, kuriuose pabrėžiama speciali dominuojančią padėtį užimančios bendrovės atsakomybė ir faktas, kad konkurencija atitinkamoje rinkoje dėl tokios dominuojančios padėties jau yra apribota. Iš to išplaukia, kad šis HB argumentas yra taip pat nepagrįstas.
137 Galiausiai HB argumentas dėl klaidingo minėtame sprendime Bronner nurodytų teisinių principų taikymo yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes, kaip Pirmosios instancijos teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 161 punkte, ginčijamas sprendimas neįpareigoja HB perleisti turto ar sudaryti sutarčių su asmenimis, su kuriais ši bendrovė nenorėtų bendradarbiauti. Be to, kaip nurodo Komisija, skirtingai nuo minėtame sprendime Bronner nustatytų aplinkybių, šaldytuvai nėra turtas, į kurį HB išsaugo naudojimo teises; naudojimosi jais teisė yra savanoriškai perleidžiama nepriklausomoms įmonėms, kurios už tai moka. Be to, HB teiginys, kad ginčijamas sprendimas jai nustato pareigą, kuri yra bent jau tokia griežta kaip ir esminio įrenginio savininkui nustatoma pareiga, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taip pat negalima teigti, kad Pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė tik tuo, jog tai nėra esminis įrenginys, ir kad jis nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą.
138 Iš to išplaukia, kad trečiasis pagrindas yra iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas, ir turi būti atmestas.
Dėl ketvirtojo pagrindo dėl esminių procedūros reikalavimų pažeidimo
Šalių argumentai
139 HB pirmiausia teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas, kad su Richmond patirtimi Jungtinėje Karalystėje susiję įrodymai gali būti šios bendrovės pateikti per posėdį, nesuteikiant HB galimybės juos pakomentuoti ir Richmond nepaaiškinus tokio pavėluoto įrodymų pateikimo, pažeidė savo Procedūros reglamento 48 straipsnio 1 dalį ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
140 Be to, HB pabrėžia, kad tai, jog Pirmosios instancijos teismas pasirėmė šios bendrovės praktika imti nuompinigius už šaldytuvus iš Šiaurės Airijoje įsteigtų mažmenininkų, pažeidžia jos teisę į teisingą procesą, nes šis argumentas nebuvo akcentuojamas nei ginčijamame sprendime, nei Komisijos atsiliepimuose Pirmosios instancijos teismui.
141 HB galiausiai tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sutarties 85 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, klaidingai įvertino įrodymus.
142 Dėl Richmond pateiktų įrodymų Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 1 dalis netaikoma į bylą įstojusioms šalims pateikiant įrodymus. Ji mano, kad reglamento 116 straipsnio 6 dalis, kuri leidžia joms pateikti vien tik žodines pastabas, neturėtų jokios reikšmės, jei šalys pateikdamos pastabas negalėtų pateikti įrodymų.
143 Komisija teigia, kad bet kokiu atveju Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga motyvuoti tik uždelsus pateikti įrodymus, o ne bendras draudimas pateikti tokius įrodymus, todėl, net jei ši nuostata turėtų būti taikoma į bylą įstojusiems asmenims, tai šiuo atveju nesukeltų jokio pažeidimo, nes įrodymus pateikė į Pirmosios instancijos teismą pirmą kartą besikreipiantis į bylą įstojęs asmuo.
144 Komisija ir Mars pabrėžia, kad HB turėjo galimybę pakomentuoti Richmond per posėdį pateiktus įrodymus, be to, bet kokiu atveju Pirmosios instancijos teiginys, jog daug mažmenininkų yra pasiruošę laikyti ne vien tik HB prekių ženklu pažymėtus ledus, jei jie turėtų tokią galimybę, yra pakankamai pagrįstas kitais Pirmosios instancijos teismui pateiktais įrodymais.
145 Kalbant apie faktą, kad HB ima nuompinigius už šaldytuvus iš Šiaurės Airijoje įsisteigusių mažmenininkų, Komisija teigia, jog ši bendrovė jokioje proceso stadijoje neginčijo su ginčijamo sprendimo 127 punkte nurodyta praktika susijusios informacijos. Komisija pabrėžia, kad ginčijamo sprendimo 219 punkte kalbama apie HB galimybę imti nuompinigius iš Airijoje įsisteigusių mažmenininkų ir kad šalys daug diskutavo apie bendrą galimybę imti nuompinigius už šaldytuvų naudojimą. Be to, ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas neprivalo iš anksto atskleisti savo galimo sprendimo arba tam tikros bylos medžiagos, kuria jis pasirems.
146 Mars mano, kad HB taikyta praktika imti nuompinigius iš Šiaurės Airijoje įsisteigusių mažmenininkų neturi jokios reikšmės pagrindžiant skundžiamą sprendimą, nes ginčijamas sprendimas šiuo klausimu yra visiškai ir teisingai motyvuotas. Ji taip pat mano, kad HB teiginys dėl įrodinėjimo pareigos taisyklių pažeidimo atliekant vertinimą pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį yra nepagrįstas.
147 Richmond teigia, kad su jos padėtimi Jungtinėje Karalystėje susiję įrodymai neturėtų būti laikomi naujais įrodymais ir kad jie buvo pateikti tik siekiant paaiškinti ir sustiprinti argumentą, jog didelė dalis mažmenininkų esant galimybei norėtų tame pačiame šaldytuve laikyti ir kito gamintojo ledus. Ji pabrėžia, kad tik Pirmosios instancijos teismas vertina visus jam pateiktus įrodymus, išskyrus galimą jų iškraipymą. Richmond šiuo požiūriu remiasi 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimu Deere prieš Komisiją(C‑7/95 P, Rink. p. I‑3111, 118 punktas). Ji mano, kad Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnis į bylą įstojusiems asmenims leidžia pagrįsti savo argumentus įrodymais tiek rašytinio, tiek žodinio proceso metu, ir kad HB neginčijo įrodymų, kuriuos ji pateikė per posėdį.
Teisingumo Teismo vertinimas
148 Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, jei vienas iš Pirmosios instancijos teismo motyvų yra pakankamas pateisinti šio sprendimo rezoliucinę dalį, su kitu sprendimo motyvu, kuris yra išdėstytas tame sprendime, susiję trūkumai negali daryti įtakos rezoliucinei daliai, ir todėl juos nurodantis pagrindas yra nereikšmingas ir turi būti atmestas (žr., be kita ko, 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Succhi di Frutta, C‑496/99 P, Rink. p. I‑3801, 68 punktą ir ten nurodomą teismo praktiką).
149 Skundžiamame sprendime pateiktas argumentas dėl Richmond patirties Jungtinėje Karalystėje yra vienas iš argumentų, pagrindžiančių Pirmosios instancijos teismo teiginį, kad daug mažmenininkų tame pačiame šaldytuve laikytų ne vien tik HB prekių ženklu pažymėtus ledus, jei jie turėtų tokią galimybę.
150 Šį teiginį pakankamai pagrindžia kitos faktinės aplinkybės, kuriomis Pirmosios instancijos teismas remiasi skundžiamo sprendimo 93?97 punktuose.
151 Todėl šį HB argumentą reikia atmesti kaip netinkamą.
152 Be to, kaip pabrėžia ir Komisija, aplinkybė, kad HB ima nuompinigius už šaldytuvų naudojamą iš Šiaurės Airijos mažmenininkų, jau buvo aptarta ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamojoje dalyje, o bendra šios bendrovės galimybė imti nuompinigius už šaldytuvus iš juos naudojančių mažmenininkų jau buvo šalių išsamiai aptarta. Kaip nurodyta šios nutarties 89 punkte, Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien tik HB taikyta praktika Šiaurės Airijoje vertindamas šios bendrovės galimybę imti nuompinigius už šaldytuvus iš juos atitinkamoje rinkoje naudojančių mažmenininkų, bet skundžiamo sprendimo 114 punkte taip pat konstatavo, kad HB nepakankamai teisiškai įrodė (to neginčija ir pati HB), jog būtų nepraktiška nustatyti atskirą nuomos mokestį už šaldytuvų tiekimą Airijoje.
153 Todėl šį HB argumentą reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą.
154 Galiausiai, kadangi Teisingumo Teismas šios nutarties 106 punkte atmetė HB teiginį dėl Pirmosios instancijos teismo įrodinėjimo pareigos sukeitimo atliekant vertinimą pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį, to nereikia nagrinėti iš naujo.
155 Todėl ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
156 Nė vienas iš HB nurodytų apeliacinį skundą pagrindžiančių pagrindų neturi jokio teisinio pagrindo, ir todėl apeliacinis skundas turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
157 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija, Mars ir Richmond prašė priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nutaria:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Unilever Bestfoods(Ireland) Ltd padengia bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: anglų.