GENERALINĖS ADVOKATĖS
CHRISTINE STIX‑HACKL IŠVADA,
pateikta 2005 m. balandžio 12 d.(1)
Byla C‑495/03
Intermodal Transports BV
prieš
Staatssecretaris van Financiën
(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Rėmimasis nacionaliniame teisme kitos valstybės narės muitinės trečiajam asmeniui pateikta privalomąja tarifine informacija dėl analogiškos prekės – Nacionaliniame teisme pateikta skirtinga klasifikacija Kombinuotojoje nomenklatūroje – Vienodas Bendrijos teisės aiškinimas ir taikymas – EB 234 straipsnis – Nacionalinių teismų pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo – Sąlygos – Galutinės instancijos teismai ir kiti teismai – Sprendimai Foto-Frost ir CILFIT ir kt. – Bendrasis muitų tarifas – Kombinuotoji nomenklatūra – Tarifinė klasifikacija – 8709 pozicija“
Turinys
I – Įvadas
II – Teisinis pagrindas
A – Dėl klasifikacijos Kombinuotojoje nomenklatūroje
B – Dėl privalomosios tarifinės informacijos
1. Kodeksas
2. Įgyvendinimo reglamentas
III – Faktinės bylos aplinkybės ir procesas
IV – Atsakymas į prejudicinius klausimus
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
1. Pagrindiniai šalių argumentai
2. Teisinis vertinimas
a) Įvadinės pastabos
i) Klausimo dėl nacionalinių teismų pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo apžvalga
ii) Prejudiciniuose klausimuose iškeltų problemų esmė
b) Pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo remiantis sprendime Foto-Frost suformuota praktika
c) Galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, remiantis sprendimu CILFIT ir kt.
i) Esminės pastabos dėl sprendimo CILFIT ir kt.
ii) „Post“ CILFIT ir kt.?
iii) Dėl nagrinėjamos bylos specifikos: ar pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo kyla automatiškai?
iv) Pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo remiantis vienodo požiūrio principu?
v) Išvados šioje byloje remiantis sprendimu CILFIT ir kt. suformuota praktika
B – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
1. Pagrindiniai šalių argumentai
2. Vertinimas
V – Išvada
I – Įvadas
1. Iš esmės šiame Hoge Raad der Nederlanden prašyme priimti prejudicinį sprendimą, pateiktame 2003 m. lapkričio 21 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2003 m. lapkričio 24 d., klausiama, ar nacionalinis teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, jei privalantis sumokėti muitą asmuo remiasi kitos valstybės narės muitinės trečiajam asmeniui pateiktoje privalomoje tarifinėje informacijoje dėl analogiškos prekės pateikta klasifikacija, tačiau šis nacionalinis teismas mano, kad ji neatitinka Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – KN) ir todėl neketina jos laikytis.
2. Be to, prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas klausia, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos transporto priemonės turi būti priskirtos KN 8709 pozicijai pagal 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo(2), iš dalies pakeisto 1998 m. spalio 26 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2261/98(3), I priedą.
3. Šie klausimai kilo Amsterdamo Intermodal Transports BV (toliau – Intermodal), pagal Nyderlandų teisę įsteigtai įmonei, pateikus Hoge Raad der Nederlanden kasacinį skundą dėl Gerechtshof Amsterdam sprendimo, kuriuo šis teismas patvirtino Intermodal ginčijamą Nyderlandų muitinės sprendimą priskirti prekių ženklu „Magnum ET120 Terminal Tractors“ pažymėtas transporto priemones KN 8701 20 10 pozicijai.
II – Teisinis pagrindas
A – Dėl klasifikacijos Kombinuotojoje nomenklatūroje
4. Muitinės tarifų nustatymo ir statistikos sumetimais prekės Bendrijoje klasifikuojamos pagal Reglamentu Nr. 2658/87 nustatytą KN, kuri paremta tarptautine suderinta prekių aprašymo ir kodavimo sistema(4) (toliau – SS).
5. Šioje byloje svarbiame KN I priedo 87 skirsnyje klasifikuojamos ,,antžeminio transporto priemonės, išskyrus geležinkelio ir tramvajaus riedmenis, jų dalys ir reikmenys“.
6. Minėto skyriaus 2 pastaba nurodo, kad „šiame skirsnyje terminas „traktoriai ir vilkikai“ reiškia antžeminio transporto priemones, daugiausia pritaikytas kitoms antžeminio transporto priemonėms, įrenginiams arba kroviniams traukti arba stumti neatsižvelgiant į tai, ar traktoriai ir vilkikai, be pagrindinės jų paskirties, papildomai pritaikyti įrankiams ar įtaisams, sėkloms, trąšoms arba kitoms prekėms transportuoti“.
7. KN 8701 pozicijai priskiriami „traktoriai ir vilkikai (išskyrus 8709 pozicijoje klasifikuojamus vežimėlius-vilkikus)“; joje išskiriamos šios subpozicijos:
8701 20 − kelių vilkikai, pritaikyti puspriekabėms traukti:
– 8701 20 10 − nauji
– 8701 20 90 − naudoti.
8. KN 8709 pozicijai priskiriami „savaeigiai vežimėliai be kėlimo ir krovimo įrenginių, naudojami gamyklose, sandėliuose, uostuose arba oro uostuose kroviniams (trumpomis distancijomis) vežti; vežimėliai-vilkikai, naudojami geležinkelio stočių platformose <…>“
9. Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos, kuria paremta KN, aiškinamosiose pastabose (toliau – SS aiškinamosios pastabos) dėl 8709 pozicijos nurodoma:
„<…> Bendri šiai pozicijai priskiriamų vežimėlių požymiai, leidžiantys juos atskirti nuo 8701, 8703 ar 8704 pozicijose klasifikuojamų transporto priemonių, yra tokie:
1. Dėl jų struktūros ir specialios įrangos, kuria jie būna paprastai aprūpinti, šie vežimėliai negali būti naudojami žmonėms ir prekėms pervežti viešaisiais keliais.
2. Jų pakrautų maksimalus greitis nėra didesnis nei 30–35 km/h.
3. Jų apsisukimo spindulys yra maždaug lygus paties vežimėlio ilgiui.
Šioje pozicijoje klasifikuojami vežimėliai paprastai neturi uždaros vairuotojo kabinos, o vairuotojo vieta kartais gali būti ant platformos, kurioje vairuotojas transporto priemonę vairuoja stačias. Apsauginės detalės, pavyzdžiui, armatūra ar metalinis tinklas, kartais pritaisomos virš vairuotojo sėdynės.
Taip pat ši pozicija apima vežimėlius, valdomus pėsčiojo vairuotojo. <…>
Tipiniai vežimėliai-vilkikai, naudojami geležinkelio stočių platformose, iš esmės yra pritaikyti traukti ar stumti kitas transporto priemones, pavyzdžiui, mažas priekabas. Jie neperveža prekių. Tai lengvesni ir mažiau galingi įrenginiai nei traktoriai, klasifikuojami 8701 pozicijoje. Šio tipo transporto priemonės taip pat gali būti naudojamos uostų krantinėse, sandėliuose etc. <…>“
B – Dėl privalomosios tarifinės informacijos
10. Privalomosios tarifinės informacijos pateikimą nacionalinėse muitinėse reglamentuoja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą(5), su pakeitimais, padarytais 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 82/97(6) (toliau – Kodeksas), bei 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93(7), išdėstantis Kodekso įgyvendinimo nuostatas (toliau – įgyvendinimo reglamentas), su pakeitimais, padarytais 1996 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 12/97(8).
1. Kodeksas
11. Kodekso 4 straipsnis nustato:
„Šiame Kodekse vartojamos šios sąvokos <…>
5. „Sprendimas“ – bet kuris oficialus aktas, susijęs su muitinės veiklos taisyklėmis, kuriuo muitinė pareiškia apie minėtų taisyklių taikymą konkrečiu atveju ir kuris sukelia teisinių pasekmių vienam arba keliems konkrečiai nurodytiems arba identifikuojamiems asmenims; ši sąvoka, be kita ko, apima privalomą informaciją pagal 12 straipsnį; <...>“
12. Kodekso 12 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta:
„1. Gavusi rašytinį prašymą, muitinė, vadovaudamasi Komiteto procedūra, išduoda privalomąją tarifinę informaciją arba privalomąją kilmės informaciją.
2. Privalomoji tarifinė informacija arba privalomoji kilmės informacija yra privaloma muitinei, tačiau tik santykiuose su informacijos turėtoju ir tik atliekant tarifinį prekių klasifikavimą ar nustatant prekių kilmę.
<...>
4. Privalomoji informacija apie tarifus galioja šešerius metus, o apie kilmę – trejus metus nuo jos išdavimo dienos. Nukrypstant nuo 8 straipsnio, informacija pripažįstama negaliojanti, jeigu ji išduota remiantis netikslia arba neišsamia pareiškėjo pateikta informacija.
5. Privalomoji informacija netenka galios, jeigu:
a) informacijai apie tarifus:
i) priimamas reglamentas, ir informacija nebeatitinka juo nustatytų teisės normų;
ii) ji nebeatitinka kurios nors iš 20 straipsnio 6 dalyje nurodytų nomenklatūrų aiškinimo:
– Bendrijos lygiu dėl Kombinuotosios nomenklatūros aiškinamųjų pastabų pakeitimų ar Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimo <…>
iii) jeigu ji panaikinama arba iš dalies pakeičiama pagal 9 straipsnį ir jeigu apie panaikinimą arba pakeitimą pranešama jos turėtojui.
i ir ii papunkčiuose nurodytais atvejais privalomoji informacija netenka galios nuo minėtų dokumentų paskelbimo datos <…>
<...>“
2. Įgyvendinimo reglamentas
13. Įgyvendinimo reglamento II antraštinėje dalyje pateikiami išaiškinimai dėl privalomosios tarifinės informacijos teisinės galios ir joms taikytinos procedūros.
14. Jos 9 straipsnio 1 dalis skirtingos privalomosios informacijos pateikimo atveju numato:
„Jei buvo išduota skirtinga privalomoji informacija:
– Komisija savo pačios iniciatyva arba valstybės narės atstovo prašymu įtraukia šį klausimą į Komiteto posėdį, kuris vyks ateinantį mėnesį arba, jei to negali padaryti, į kitą artimiausią posėdį.
– Pagal komiteto tvarką Komisija priima priemones, užtikrinančias vienodą muitinės nomenklatūros arba atitinkamu atveju kilmės taisyklių taikymą, nedelsdama ir per šešis mėnesius nuo pirmoje įtraukoje nurodyto posėdžio dienos.“
15. Pagal Įgyvendinimo reglamento 10 straipsnio 1 dalį privalomąja informacija gali remtis tik jos turėtojas. Be to, pagal šio straipsnio 3 dalies a punktą privalomosios informacijos turėtojas ja gali naudotis tik tam tikrų prekių atžvilgiu ir tik tuomet, jei muitinė sutinka, kad tos prekės visais atžvilgiais atitinka tas, kurios aprašytos pateiktoje informacijoje.
16. Galiausiai Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnis nustato, kad Privalomoji tarifinė informacija, kurią nuo 1991 sausio 1 d. teikia valstybės narės muitinė, tampa tokiomis pačiomis sąlygomis privaloma kompetentingoms visų valstybių narių institucijoms.
III – Faktinės bylos aplinkybės ir procesas
17. 1999 m. kovo 1 d. Intermodal deklaravo aštuonias prekių ženklu „Magnum ET120 Terminal Tractors“ pažymėtas motorines transporto priemones, priskirdama jas KN 8709 11 90 subpozicijai.
18. Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas teigia, kad ši transporto priemonė yra keturratė motorinė transporto priemonė su 132 kW esant 2 500 sūkių per minutę galios dyzeliniu varikliu ir automatine keturių pavarų į priekį ir vienos atgal transmisija. Ji turi uždarą kabiną su oro pakaba ir pneumatinę vairuotojo sėdynę. Važiuoklė turi vadinamąją kėlimo platformą, pakeliamą iki 60 cm, su maksimalia 32 000 kg krovimo galia. Kėlimo platforma skirta prikabinti priekabai (puspriekabei).
19. Intermodal pateiktame lankstinuke ši transporto priemonė apibūdinama taip: „Magnum ET120 su užpakaliniais varomais ratais buvo sukurtas specialiai tam, kad su puspriekabėmis būtų galima privažiuoti prie didmenos bazių ir didelių prekybos centrų. Ypač žema jo važiuoklė leidžia prikabinti ir vadinamąsias Mega arba Jumbo tipo puspriekabes. Dėl trumpo jo apsisukimo spindulio (geriausias rodiklis rinkoje) labai lengva valdyti net maksimaliai pakrautas puspriekabes“.
20. Todėl, prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nuomone, specifinės paskirties nagrinėjama transporto priemonė išsiskiria tuo, kad yra sukurta ir skirta efektyviai manevruoti su puspriekabėmis mažose erdvėse – pramoninėse teritorijose ir sandėliuose. Ši transporto priemonė nebuvo sukurta ir skirta pervežti prekėms.
21. Transporto priemonių muitinės deklaraciją nagrinėjusi muitinė nusprendė, kad, kitaip nei manė Intermodal, jos turi būti klasifikuojamos ne KN 8709 11 90, o KN 8701 20 10 subpozicijoje, ir nurodė Intermodal sumokėti atitinkamai didesnius muitus.
22. Dėl šio sprendimo Intermodal pateikė skundą Gerechtshof te Amsterdam (toliau – Gerechtshof).
23. Vykstant procesui Gerechtshof, Intermodal rėmėsi 1996 m. gegužės 14 d. Suomijos muitinės trečiajam asmeniui, t. y. bendrovei Sisu Terminal Systems Oy, įsteigtai Tampere (Suomija), išduota privalomąja tarifine informacija, kurioje prekės ženklu „Sisu‑Terminaaltraktori“ pažymėtos transporto priemonės buvo klasifikuotos KN 8709 pozicijoje. Intermodal tvirtinimu, Suomijoje deklaruotos transporto priemonės bent jau yra panašios į jos deklaruotas prekes. Niekas neginčijo, kad Intermodal deklaruojant savo transporto priemones ši tarifinė informacija dar galiojo.
24. Tačiau Gerechtshof, remdamasis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika dėl pagrindinių prekių klasifikavimo KN, patvirtino Nyderlandų muitinės sprendimą klasifikuoti nagrinėjamas transporto priemones KN 8701 20 10 subpozicijoje. Šią savo nuomonę Gerechtshof grindė tuo, kad šių transporto priemonių KN 8709 pozicijoje klasifikuoti negalima, nes jos nėra sukurtos ir skirtos pervežti prekėms, o kita vertus, jos nepritaikytos ir tempti bagažo vežimėlius.
25. Gerechtshof konstatavo, kad nagrinėjamų transporto priemonių klasifikavimas KN 8701 20 10 subpozicijoje nekelia jokių abejonių, todėl jis nemato pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, o tai, kad Suomijos muitinė trečiajam asmeniui pateikė kitokią privalomąją tarifinę informaciją, taip pat nieko nekeičia.
26. Dėl šio sprendimo prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusiam teismui Intermodal pateikė kasacinį skundą, nurodydama tris jo pagrindus.
27. Dėl šių pagrindų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas tvirtina, kad negali kilti jokių pagrįstų abejonių, jog pagal Bendrijos teisės nuostatas tik privalomosios tarifinės informacijos turėtojas gali ja remtis, reikšdamas su prekių, kurių pagrindu buvo išduota ši informacija, klasifikavimu susijusius reikalavimus, todėl kitokia prielaida paremti antrasis ir trečiasis kasacinio skundo pagrindai yra nepagrįsti.
28. Tačiau prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusiam teismui nėra visiškai aišku, kaip turi elgtis nacionalinis teismas, kai privalantis sumokėti muitą asmuo ginče dėl klasifikavimo KN remiasi trečiajam asmeniui išduota privalomąja tarifine informacija, o jis mano, kad ši tarifinė informacija neatitinka KN. Ar tokiu atveju šis teismas privalo kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą, pateikdamas prejudicinius klausimus dėl KN išaiškinimo, net jei dėl minėtos tarifinės informacijos klaidingumo, jo nuomone, negali kilti jokių pagrįstų abejonių? Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nuomone, tik teigiamai atsakius į šį klausimą Bendrijoje būtų užtikrintas teisingas ir vienodas KN aiškinimas, nes Teisingumo Teismo sprendimu privalomoji tarifinė informacija būtų paskelbta negaliojančia, jei ji neatitinka KN aiškinimo (Kodekso 12 straipsnio 5 dalies a punkto ii papunkčio pirma įtrauka).
29. Be to, prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusiam teismui kyla abejonių, ar teisinga 8709 poziciją aiškinti siaurai, neįtraukiant į ją nagrinėjamos transporto priemonės, nes jos nėra skirtos prekėms pervežti, taip pat nėra vilkikai vežimėliams tempti ir pan., ar vis dėlto galima jas klasifikuoti šioje pozicijoje, nes, prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nuomone, SS aiškinamosios pastabos leidžia ją aiškinti plačiau – ten sakoma, kad šiai pozicijai priskirtini vilkikai, kuriais pačios prekės nepervežamos, bet kurie skirti traukti arba stumti kitas transporto priemones ir yra naudojami ne tik geležinkelio stočių platformose, bet ir uostuose, sandėliuose ir t. t.
30. Remdamasis šiais motyvais, Hoge Raad der Nederlanden pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
1. Kai privalantis sumokėti muitą asmuo nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, kuri susijusi su tam tikros prekės klasifikavimu KN, remiasi muitinės vertinimu, išdėstytu privalomoje tarifinėje informacijoje, išduotoje trečiajam asmeniui dėl panašios prekės, tačiau nacionalinis teismas mano, kad minėta privalomoji tarifinė informacija neatitinka KN, ar šis teismas privalo kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą, pateikdamas prejudicinius klausimus dėl KN išaiškinimo?
2. Ar KN 8709 poziciją reikia aiškinti taip, kad ji apima tokias transporto priemones, kokios nagrinėjamos šioje byloje?
IV – Atsakymas į prejudicinius klausimus
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
31. Pirmuoju klausimu prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas klausia, ar nacionalinis teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl KN išaiškinimo, kai privalantis sumokėti muitą asmuo remiasi kitos valstybės narės muitinės trečiajam asmeniui išduotoje privalomoje tarifinėje informacijoje dėl panašios ar analogiškos (originale olandų kalba – „soortgelijk“) prekės pateiktu klasifikavimu, kuris, nacionalinio teismo nuomone, neatitinka KN ir kurio jis neketina laikytis.
1. Pagrindiniai šalių argumentai
32. Nuomones dėl pirmojo prejudicinio klausimo pateikė Komisija, Nyderlandų vyriausybė, Austrijos vyriausybė ir Intermodal. Jų pozicijas galima būtų apibendrinti taip.
33. Komisija ir Nyderlandų vyriausybė nurodė, kad pagal EB 234 straipsnį reikia skirti negalutinės instancijos teismus, kurie iš principo gali prašyti Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą, ir galutinės instancijos teismus, kurie iš principo tą daryti privalo.
34. Komisija privalomosios tarifinės informacijos teisinį pobūdį nagrinėja vadovaudamasi įgyvendinimo reglamentu ir tvirtina, kad ši informacija nėra Bendrijos teisės aktas, dėl kurios pagal Teisingumo Teismo praktiką, suformuluotą sprendime Foto-Frost(9), net ir negalutinės instancijos teismai privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.
35. Kalbant apie galutinės instancijos teismus, Komisija ir Nyderlandų vyriausybė nurodo sprendimą CILFIT ir kt.(10), pagal kurį toks teismas gali ir nesikreipti į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, jeigu teisingas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių. Nyderlandų vyriausybės manymu, ši sąlyga nėra neįvykdoma vien todėl, kad egzistuoja skirtinga tarifinė informacija panašiai ar analogiškai prekei. Nacionalinio teismo nurodytomis aplinkybėmis šis teismas yra visiškai įsitikinęs, kad tarifinė informacija neatitinka KN, todėl šiuo atveju kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo nėra privaloma.
36. Austrijos vyriausybė taip pat mano, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti neigiamai. Tai ji pirmiausia motyvuoja vykdomosios ir teisminės valdžių pasidalijimo principu, pagal kurį teismas, spręsdamas tą patį ginčą, negali būti saistomas muitinės sprendimo. Be to, ji tvirtina, kad vienodą KN aiškinimą užtikrina ir Kodekse numatyta panaikinimo galimybė.
37. Tačiau Komisija tvirtina, kad remiantis sprendimu CILFIT ir kt., klausimas, ar šiuo atveju kalbama apie „acte clair“, turi būti vertinamas vadovaujantis griežtais kriterijais. Jos nuomone, skirtinga tarifinė informacija turėtų kelti nacionaliniam teismui abejonių, todėl į klausimą, ar galutinės instancijos teismui būtina kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, reikia atsakyti teigiamai.
38. Galiausiai Intermodal nurodo, kad pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo numato Kodekso 12 straipsnio 5 dalies a punkto ii papunkčio pirma įtrauka, pagal kurią privalomoji tarifinė informacija netenka galios, jeigu Teisingumo Teismo sprendimu konstatuojama, kad ji neatitinka KN aiškinimo. Ji tvirtina, kad ši nuostata, taikoma kartu su vienodo požiūrio principu, neleidžia taikyti sprendime CILFIT ir kt. nustatytų išimčių, kai kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo neprivaloma.
2. Teisinis vertinimas
a) Įvadinės pastabos
i) Klausimo dėl nacionalinių teismų pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo apžvalga
39. Visų valstybių narių valdžios institucijų, įskaitant nacionalinius teismus, užduotis yra pagal savo kompetenciją užtikrinti Bendrijos teisės laikymąsi ir įgyvendinimą(11). Pirmiausia nacionaliniai teismai privalo ginti asmens teises, kurias jam tiesiogiai suteikia Bendrijos teisė(12).
40. EB sutarties autoriai, 234 straipsnyje numatydami prejudicinių klausimų dėl Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimo arba dėl jos galiojimo pateikimo procedūrą, sukūrė bendradarbiavimo tarp nacionalinių teismų – kaip Bendrijos teisę įgyvendinančių teismų – ir Teisingumo Teismo sistemą, kurios tikslas yra užtikrinti teisingą Bendrijos teisės taikymą ir vienodą jos aiškinimą visose valstybėse narėse(13).
41. Nors šis teisminio bendradarbiavimo mechanizmas, kuriuo siekiama vienodo Bendrijos teisės taikymo ir aiškinimo decentralizuotoje teisinės gynybos sistemoje, apima visus nacionalinius teismus Bendrijos teisėje vartojamos „teismo“ sąvokos prasme, vis dėlto jame išskiriamos dvi teismų rūšys: „valstybės narės teismas“ EB 234 straipsnio 2 dalies prasme (toliau – negalutinės instancijos teismas) ir valstybės narės teismas, kurio „sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami“ šio straipsnio 3 dalies prasme (toliau – galutinės instancijos teismas).
42. Pagal EB 234 straipsnio 3 dalį visuomet, kai kyla klausimas dėl Bendrijos teisės akto aiškinimo ar galiojimo, būtinai kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo privalo tik galutinės instancijos teismai. Teismų, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo yra skirta užtikrinti, kad Bendrijos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimai neatsidurtų vadinamojoje nacionalinėje aklavietėje, arba, kaip savo nusistovėjusioje praktikoje nustatė Teisingumo Teismas, ,,užkirsti kelią valstybių narių nacionalinės teismų praktikos, prieštaraujančios Bendrijos teisės taisyklėms, atsiradimui“(14).
43. Ypatingais atvejais ir esant tam tikroms nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje nustatytoms sąlygoms, nacionaliniai galutinės instancijos teismai gali būt atleisti nuo šios pareigos. Taip yra, kai teisės klausimas tokiomis pačiomis ar labai panašiomis aplinkybėmis jau buvo Teisingumo Teismui pateikto prejudicinio klausimo dalykas, kai jis jau yra išspręstas nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje(15) arba, kaip Teisingumo Teismas nustatė sprendime CILFIT ir kt., kai tinkamas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių(16).
44. Pagal EB 234 straipsnio 2 dalį negalutinės instancijos teismai gali, tačiau neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Vis dėlto ir šiuo atveju yra viena išimtis, nustatyta sprendime Foto-Frost, t. y. nacionaliniai teismai negali savarankiškai paskelbti Bendrijos institucijų teisės aktų negaliojančiais(17). Išimtinę kompetenciją pripažinti Bendrijos institucijų teisės aktus negaliojančius turi tik Teisingumo Teismas, nes to reikalauja būtinybė užtikrinti vienodą Bendrijos teisės taikymą, kuris ypač reikalingas susidūrus su Bendrijos institucijos teisės akto galiojimo problema(18).
45. Tačiau nacionaliniai teismai gali nagrinėti, ar Bendrijos institucijos teisės aktas galioja, ir, padarę atitinkamą išvadą, konstatuoti, kad jis yra visiškai galiojantis(19). Toks veiksmas nepažeidžia nei vienodo Bendrijos teisės sistemos taikymo, nei teisinio saugumo principo.
46. Vis dėlto sprendime Foto-Frost suformuota praktika turėtų būti taikoma ne tik ,,oficialiam paskelbimui negaliojančiu“, bet ir tuo atveju, kai nacionalinis teismas – nepriimdamas oficialaus sprendimo dėl paskelbimo negaliojančiu – ketina nepaisyti Bendrijos institucijos teisės akto, nes laiko jį negaliojančiu. Nacionalinis teismas neturi teisės nesilaikyti Bendrijos teisės akto ar jo netaikyti, kol Teisingumo Teismas prejudiciniu sprendimu nėra paskelbęs šio teisės akto negaliojančiu.
47. Tai aiškiai nustatyta EB 10 ir 249 straipsniuose, be to, išplaukia iš minėtos nacionalinių teismų pareigos taikyti Bendrijos teisę ir užtikrinti, kad ji būtų įgyvendinama be išlygų(20). Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionaliniai teismai tik esant tam tikroms sąlygoms ir iškilus pagrįstų abejonių dėl Bendrijos teisės akto galiojimo gali laikinai netaikyti nacionalinių juo pagrįstų įgyvendinimo aktų arba imtis laikinų priemonių, kad šis Bendrijos teisės aktas kurį laiką nebūtų taikomas. Tai įmanoma su sąlyga, kad Teisingumo Teismui pateikiamas prejudicinis klausimas dėl šio Bendrijos teisės akto galiojimo(21). Iš tikrųjų „tik galimybė, kad aktas Teisingumo Teismo bus pripažintas negaliojantis, gali pateisinti jo taikymo sustabdymą“(22).
48. Taigi galima konstatuoti, kad ne tik nacionaliniai galutinės instancijos teismai privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, tačiau ir teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę gali būti apskundžiami, laikydami Bendrijos aktą negaliojančiu, taip pat neturi teisės jo nepaisyti ir netaikyti, nepateikę Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo dėl šio Bendrijos akto galiojimo(23).
ii) Prejudiciniuose klausimuose iškeltų problemų esmė
49. Pirmojo prejudicinio klausimo atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, ar nacionalinis teismas kalba apie procesą Gerechtshof Amsterdam, t. y. žemesnės instancijos teisme, ar apie kasacinį procesą pačiame Hoge Raad, t. y. galutinės instancijos teisme, nes jis nepaaiškina, kurio teismo atžvilgiu yra pateikiamas šis klausimas.
50. Ir sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ir pačiame prejudiciniame klausime prašymą pateikęs teismas nediferencijuodamas kalba apie „nacionalinį teismą“. Tačiau kasaciniame procese jis turėjo išnagrinėti Intermodal pareikšto kasacinio skundo pagrindą, kuriuo ji ginčijo Gerechtshof sprendimą, ir priėmė sprendimą, kad šis teismas neturėjo teisės nepaisyti nagrinėjamos tarifinės informacijos, o tai liudija, kad veikiau kalbama apie negalutinės instancijos teismų pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Kita vertus, Advocaat-Generaal (Hoge Raad generalinis advokatas) savo išvadoje, pridėtoje prie prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėja visas tarifinės informacijos sistemoje egzistuojančias priemones ir galimybes kovoti su nevienodu požiūriu, atsirandančiu dėl pateiktos skirtingos tarifinės informacijos, o tai reiškia, kad būtina nustatyti visų lygių teismų įsipareigojimus kreiptis dėl prejudicinio sprendimo.
51. Galiausiai sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir prie jo pridėtuose dokumentuose remiamasi tiek sprendime Foto-Frost, tiek sprendime CILFIT ir kt. suformuota praktika, ir nėra aišku, kuriems šiuose sprendimuose suformuluotiems kriterijams teiktinas pirmumas procesiniu požiūriu. Todėl Gerechtshof – kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą – nesikreipė į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, motyvuodamas akivaizdžiai aiškiu KN aiškinimu, taigi remdamasis sprendime CILFIT ir kt. suformuota praktika (pabrėžtina, kad Gerechtshof nėra galutinės instancijos teismas).
52. Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo komentarai apie teisingo ir vienodo KN aiškinimo užtikrinimą ir ,,klausimų dėl išaiškinimo“ paminėjimas prejudiciniame klausime taip pat liudija, kad situacija labiau primena sprendime CILFIT ir kt. nagrinėtą atvejį ir į tai atsižvelgdamas prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas šiame klausime kalba apie save patį, nors panašu, kad šis teismas – kaip rodo jo antrasis prejudicinis klausimas – nėra toks tikras dėl KN aiškinimo, koks buvo Gerechtshof.
53. Visuose Teisingumo Teismui pateiktuose dokumentuose – remiantis Intermodal išdėstytais argumentais – pirminė problema, susijusi su nagrinėjamos tarifinės informacijos nepaisymu, nagrinėjama nevienareikšmiškai. Pabrėžiama, viena vertus, galimybė ,,paskelbti aktą negaliojančiu“ ar tarifinės informacijos netaikymas, ir tai atitiktų sprendimo Foto-Frost atvejį, kita vertus, skirtingas KN aiškinimas, o tokiu atveju tiktų taikyti sprendime CILFIT ir kt. suformuotą praktiką.
54. Tokiomis aplinkybėmis, norint tinkamai atsakyti prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusiam teismui, pirmąjį prejudicinį klausimą reikia išnagrinėti dviem požiūriais: darant prielaidą, pirma, kad tai negalutinės instancijos teismas ir, antra, kad tai galutinės instancijos teismas.
55. Pirmiau minėtos nacionalinių teismų pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo atžvilgiu, atsakant į pirmąjį prejudicinį klausimą, pirma, reikia nustatyti, ar nacionalinis teismas gali priimti sprendimą nesilaikydamas (kitos valstybės narės muitinės trečiajam asmeniui dėl analogiškos prekės) pateiktos tarifinės informacijos, nesikreipdamas į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, ar vis dėlto, remiantis sprendime Foto-Frost suformuota praktika, nacionalinis teismas – taip pat ir negalutinės instancijos – privalo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo.
56. Antra, reikia išnagrinėti, ar tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, kai pateikiama tarifinė informacija, pavyzdžiui, apibūdintoji prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo, o nacionalinis teismas nesutinka su joje naudojamu KN aiškinimu, pagal sprendime CILFIT ir kt. suformuotą praktiką nacionalinis teismas privalo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo.
57. Taigi reikia nustatyti, ar šis galutinės instancijos teismas tokiomis aplinkybėmis gali nuspręsti, jog teisingas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad negali kilti jokių pagrįstų abejonių dėl tinkamo sprendimo sprendžiant kilusį klausimą(24).
58. Galiausiai, įrodinėdama nacionalinio teismo pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, kaip trečią galimybę Intermodal nurodė vienodo požiūrio principą, taikytiną kartu su Kodekso 12 straipsnio 5 dalies a punkto ii papunkčiu.
b) Pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo remiantis sprendime Foto-Frost suformuota praktika
59. Privalomoji tarifinė informacija yra valstybės narės muitinės priimtas individualus teisės aktas, kuriame ūkio subjekto prašymu nurodoma, kurioje KN tarifinėje pozicijoje klasifikuojama prekė, kurią jis numato importuoti ar eksportuoti(25). Teisingumo Teismas nurodė, kad šis teisės institutas buvo sukurtas ,,siekiant užtikrinti ūkio subjektų veiklos teisinį tikrumą, palengvinti muitinės darbą ir užtikrinti kuo vienodesnį Bendrijos teisės taikymą muitinės srityje, todėl reikėjo priimti taisykles, įpareigojančias muitinę išduoti informaciją, kuri konkrečiomis tiksliai nustatytomis sąlygomis būtų privaloma administracijai“(26).
60. Kalbant apie tai, kiek sprendime Foto-Frost suformuotą praktiką galima taikyti šioje byloje, pirmiausia reikia pažymėti, kad vien privalomosios tarifinės informacijos taikymo srities atžvilgiu, remiantis šia praktika, nagrinėjamoje situacijoje nacionalinis teismas neprivalėjo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Net jeigu pritartume prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nuomonei, kad nagrinėjama tarifinė informacija išduota bent jau panašioms prekėms į tas, kurių klasifikavimas nagrinėjamas pagrindinėje byloje, ji vis tiek negali būti taikoma ratione personae.
61. Iš Kodekso 12 straipsnio 2 dalies, skaitomos kartu su įgyvendinimo reglamento 10 straipsnio 1 dalimi, aiškiai matyti, kad šia tarifine informacija gali remtis tik informacijos turėtojas, t. y. asmuo, kuriam muitinė išdavė tarifinę informaciją. Todėl kai nacionalinis teismas, kaip šioje byloje, priimdamas sprendimą vadovaujasi kitokiu klasifikavimu nei nurodytas muitinės trečiajam asmeniui išduotoje tarifinėje informacijoje, negalima kalbėti apie šios tarifinės informacijos ,,nesilaikymą“, ,,panaikinimą“ ar ,,paskelbimą negaliojančia“, nes ji apskritai negalioja trečiojo asmens, kuris ja remiasi nacionaliniame teisme, atžvilgiu.
62. Antra, reikia pabrėžti, kad pagal sprendime Foto-Frost suformuotą praktiką pareiga pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl akto galiojimo yra susijusi tik su Bendrijos institucijos aktu.
63. Tiek iš EB 234 straipsnio 1 dalies b punkto, tiek iš EB 230 straipsnio 1 dalies matyti, kad Teisingumo Teismo kompetencija tikrinti teisės akto teisėtumą pagal šiuos straipsnius priklauso nuo šio teisės akto leidėjo, o ne to teisės akto teisinio pagrindo. Todėl, kaip konstatavo Teisingumo Teismas, prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl akto galiojimo, ieškinys dėl pripažinimo negaliojančiu pagal EB 230 straipsnį ir prieštaravimas dėl akto taikymo pagal EB 241 straipsnį priklauso bendrai teisminės gynybos priemonių ir procedūrų sistemai, kuria siekiama užtikrinti Bendrijos institucijų aktų teisėtumo kontrolę, kurią pavesta vykdyti Bendrijos teismams. Ši sistema suteikia galimybę fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie negali tiesiogiai apskųsti bendrųjų Bendrijos institucijų aktų dėl EB 230 straipsnio 4 dalyje nustatytų priimtinumo sąlygų, atsižvelgiant į bylos aplinkybes reikalauti, kad Bendrijos arba nacionaliniai teismai pripažintų šiuos Bendrijos institucijų aktus negaliojančius pagal EB 241 straipsnį, o tuos nacionalinius teismus, kurie negali patys paskelbti šių aktų negaliojančiais, įpareigoti kreiptis į Teisingumo Teismą pateikiant prejudicinius klausimus(27).
64. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad tik Teisingumo Teismas ,yra kompetentingas nuspręsti dėl Bendrijų institucijų aktų galiojimo, o nacionaliniai teismai turi teisę nagrinėti tik nacionalinių institucijų priimtų priemonių teisėtumą, taip pat ir tuo atveju, kai šiomis priemonėmis įgyvendinama Bendrijos teisė(28).
65. Sprendime Dzodzi(29) suformuota praktika taip pat neleidžia daryti kitokios išvados. Nors pagal šį sprendimą galima kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo tuo atveju, kai nacionalinėje teisėje – netiesiogiai ar tiesiogiai – nurodoma į Bendrijos teisės nuostatas ar kai nacionalinė teisė nurodo jas taikyti nacionaliniu lygiu(30), vis dėlto Teisingumo Teismas ir šiuo atveju nagrinės tik Bendrijos teisės nuostatas, į kurias daroma nuoroda(31).
66. Tačiau privalomoji tarifinė informacija yra nacionalinės muitinės priemonė ir todėl, kaip teisingai teigia Komisija, ji nėra Bendrijos teisės aktas, kurio teisėtumą turėtų tikrinti Teisingumo Teismas. Tai, kad šis aktas paremtas Bendrijos teise, t. y. Kodeksu ir įgyvendinimo reglamentu – formaliuoju požiūriu, o KN – materialiuoju požiūriu, yra būdinga jam kaip įgyvendinimo priemonei, tačiau jis vis tiek tėra valstybės narės teisės aktas.
67. Tai, kad privalomosios tarifinės informacijos galiojimo sąlygos daugeliu atvejų nustatomos Bendrijos teisės pagrindu, šio teisės akto nepaverčia Bendrijos aktu, kurio galiojimą gali nagrinėti tik Teisingumo Teismas ir kurio, remiantis sprendime Foto-Frost suformuota praktika, galima nesilaikyti tik priėmus prejudicinį sprendimą dėl jo negaliojimo. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad pagal Kodekso 10 straipsnį privalomosios tarifinės informacijos galiojimą reikia nagrinėti ne tik vadovaujantis Bendrijos nustatytomis galiojimo sąlygomis, bet ir nacionalinės teisės nuostatomis, pavyzdžiui, atitinkamoje valstybėje narėje galiojančiais administracinio proceso įstatymais.
68. Viena iš Bendrijos teisės nuostatų, reguliuojančių privalomosios tarifinės informacijos galiojimą, yra Intermodal ir prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo atskirai paminėta Kodekso 12 straipsnio 5 dalies a punkto ii papunkčio pirma įtrauka, pagal kurią privalomoji tarifinė informacija netenka galios Teisingumo Teismui priėmus sprendimą dėl jos neatitikties KN aiškinimui.
69. Sujungtose bylose Timmermans Transport ir Hoogenboom Production(32) Teisingumo teismas konstatavo, kad nors privalomoji tarifinė informacija galioja, tik jei ją išduodama nacionalinė muitinė teisingai aiškina klasifikavimo nuostatas, kaip tai matyti iš Kodekso 12 straipsnio 5 dalies a punkte nurodytų trijų situacijų, kai privalomoji tarifinė informacija pripažįstama negaliojanti, vis dėlto tai, kad viena iš privalomosios tarifinės informacijos galiojimo sąlygų yra atitiktis nusistovėjusiai Teisingumo Teismo praktikai, nereiškia, jog pats Teisingumo Teismas privalo priimti sprendimą dėl nacionalinės muitinės išduotos privalomosios tarifinės informacijos galiojimo.
70. Reikėtų pridurti, kad Bendrijos aktų, kuriais grindžiama nagrinėjama privalomoji tarifinė informacija, galiojimą prireikus galima ginčyti nacionaliniame teisme. Tokiu atveju nacionalinis teismas, nusprendęs, kad kuris nors Bendrijos aktas, kuriuo grindžiama privalomoji tarifinė informacija, yra negaliojantis, privalo pateikti Teisingumo Teismui klausimą dėl šio Bendrijos akto galiojimo(33).
71. Tačiau šioje byloje nekyla klausimų dėl KN, Kodekso ar įgyvendinimo reglamento galiojimo.
72. Atsižvelgiant į tai galima konstatuoti, kad pagal sprendime Foto-Frost suformuotą praktiką nacionalinis teismas gali priimti sprendimą, nesilaikydamas kitos valstybės narės muitinės trečiajam asmeniui pateiktos privalomosios tarifinės informacijos dėl analogiškos prekės ir nesikreipdamas į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Todėl, jei pirmajame prejudiciniame klausime kalbama apie negalutinės instancijos teismus, į jį reikia atsakyti neigiamai.
c) Galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, remiantis sprendimu CILFIT ir kt.
73. Šiuo klausimu reikia nustatyti, ar pagal sprendime CILFIT ir kt. suformuotą praktiką galutinės instancijos teismas, esant tokioms aplinkybėms kaip pagrindinėje byloje, privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.
74. Sprendime CILFIT ir kt., remdamasis sprendimu Da Costa en Schaake ir kt., Teisingumo Teismas pripažino, kad galutinės instancijos teismai EB 234 straipsnio 3 straipsnio prasme neprivalo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo ne tik tais atvejais, kai nagrinėjamas su Bendrijos teise susijęs klausimas nėra svarbus bylai, bet ir tuomet, kai Teisingumo Teismas anksčiau – nesvarbu kokio proceso metu – jau yra išaiškinęs nagrinėjamą Bendrijos teisės nuostatą (vadinamasis acte éclairé atvejis) arba kai tinkamas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (vadinamasis acte clair atvejis).
75. Norint atsakyti į čia iškeltą klausimą, ar tokiu atveju kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai nacionalinis teismas ir kitos valstybės nacionalinė įstaiga skirtingai aiškina tą patį aktą, galima remtis acte clair sprendimo CILFIT ir kt. prasme, pirmiausia reikia išsamiau panagrinėti šio sprendimo priėmimo motyvus ir jame suformuluotus vertinimo kriterijus.
i) Esminės pastabos dėl sprendimo CILFIT ir kt.
76. Šioje byloje galutinės instancijos teismo Corte suprema di cassazione procese Italijos sveikatos ministerija tvirtino, kad byloje nagrinėjamas Bendrijos reglamento aiškinimo klausimas yra toks aiškus, kad jokių abejonių dėl jo aiškinimo negali būti, todėl pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo nėra. Atsižvelgdamas į tai, Corte suprema di cassazione Teisingumo Teismo klausė, ar pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo pagal EB 234 straipsnio 3 dalį priklauso (ir kiek) nuo išankstinės „pagrįstos abejonės“ dėl išaiškinimo buvimo(34).
77. Teisingumo Teismas savo sprendimu iš esmės patvirtino šią išimtį iš pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, tačiau, kaip nagrinėjamoje byloje teisingai pažymėjo Komisija, nustatė tam tikrus ribojimus jai taikyti.
78. Tai reiškia, kad išimtis taikytina tik tuo atveju, kai „tinkamas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių“(35).
79. Tačiau tvirtinti, kad Bendrijos teisės taikymas „nekelia jokių abejonių“ arba, kitaip tariant, „yra akivaizdus“, nacionalinis galutinės instancijos teismas gali tik tuomet, „kai jis įsitikinęs, kad tai bus taip pat akivaizdu kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui“(36).
80. Be to, vertinant, ar ši pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo išimties sąlyga įvykdyta, reikia „atsižvelgti į Bendrijos teisei būdingas savybes ir su jos aiškinimu susijusius tam tikrus sunkumus“(37).
81. Teisingumo Teismas išskyrė tris Bendrijos teisės ir jos aiškinimo požymius, į kuriuos tokiu atveju būtina atsižvelgti(38).
82. Pirma, Bendrijos teisės nuostatą reikia aiškinti palyginant skirtingas kalbines versijas, kurios teisiškai yra vienodai įpareigojančios. Antra, net ir tikslaus kalbinių versijų sutapimo atveju, reikia pažymėti, kad Bendrijos teisėje vartojama jai būdinga terminija. Be to, reikia pabrėžti, kad teisinių sąvokų turinys Bendrijos ir skirtingų valstybių narių teisėje nebūtinai yra tas pats. Trečia, kiekviena Bendrijos teisės nuostata turi būti įvertinta atsižvelgiant į atitinkamą kontekstą ir aiškinama paisant Bendrijos teisės nuostatų visumos, tikslų bei raidos būklės tuo metu, kai nagrinėjama nuostata turi būti taikoma.
83. Yra skirtingų nuomonių dėl tikslios sprendimo CILFIT ir kt. ir jame nustatytų kriterijų prasmės: pradedant aiškinimu, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas pritaikė acte clair teoriją, ypač būdingą Prancūzijos teisės sistemai, ir baigiant nuomone, kad jis kaip tik atmetė šią teoriją ir pasinaudojo ja kaip „taktine priemone“, labai sumažindamas nacionalinių teismų, kurių sprendimai negali būti apskųsti, diskreciją(39).
84. Mano nuomone – tą patvirtina ir sprendimo neapibrėžtumas – abu aiškinimai yra teisingi, nes sprendimas nustato ypač subtilų kompromisą(40).
85. Pirmiausia tai, kad sprendime(41) vengiama vartoti sąvoką „aiškinimas“, o kalbama apie Bendrijos teisės „tinkamą taikymą“, liudija apie acte clair teorijos taikymą, bent jau tuo požiūriu, kad ji grindžiama idėja, jog aiškios nuostatos aiškinti nereikia (in claris non fit interpretatio) ir todėl galima ją taikyti papildomai neaiškinant(42).
86. Remdamasis šia idėja Teisingumo Teismas sprendime CILFIT ir kt. turėjo omenyje tik Bendrijos teisės nuostatų taikymą pagal tradicinę kompetencijų tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų pasidalijimo koncepciją(43), ar vis dėlto pripažino, kad nacionaliniai teismai turi – nors ir ribotą – diskreciją priimti sprendimą teisės aiškinimo klausimais(44)?
87. Kaip pažymėjo generalinis advokatas F. Capotorti savo išvadoje byloje CILFIT ir kt., prieš taikant bet kurią, netgi iš pažiūros „nedviprasmišką“ arba „aiškią“ normą reikia ją išaiškinti. Jau tvirtinimas, kad norma yra „aiški“, iš esmės yra aiškinimo išdava, todėl pirmiau minėtas lotyniškas principas in claris non fit interpretatio yra pagrįstas petitio principii(45). Tačiau reikia skirti du klausimus – ar nuostatos išaiškinimas reikalauja daugiau argumentų ir mąstymo pastangų, kitaip tariant, yra „sunkus“ arba „problemiškas“ ir ar jos prasmė yra aiški ir netgi akivaizdi, kitaip tariant, aiškinimas yra „lengvas“ arba „neproblemiškas“.
88. Todėl teisės normos taikymas neatsiejamas nuo jos aiškinimo, ir kai Teisingumo Teismas sprendime CILFIT ir kt. kalba apie „tinkamą taikymą“, reikia manyti, kad jis kalba apie „tinkamą aiškinimą“, iš kurio ir išplaukia tinkamas taikymas. Galiausiai sprendime CILFIT ir kt. kaip tik ir buvo nagrinėjama pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo pagal EB 234 straipsnio 3 dalį Bendrijos teisės aiškinimo klausimais apimtis(46).
89. Taigi sprendime CILFIT ir kt. Teisingumo Teismas aiškiai neatskyrė, kuriuos Bendrijos teisės aktus reikia aiškinti, o kurių nereikia, ir pripažino, kad nacionaliniai galutinės instancijos teismai tam tikrais atvejais gali „imtis atsakomybės“ aiškindami Bendrijos teisę(47).
90. Tačiau, atsižvelgiant į EB 234 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo siekiant užtikrinti vienodą Bendrijos teisės aiškinimą ir taikymą, Teisingumo Teismas taip pat privalo apriboti nacionalinių teismų diskrecijos teisę ir, nustatydamas griežtas sąlygas, stengtis visais atvejais užkirsti kelią nacionaliniams teismas piktnaudžiauti tokia galimybe(48).
91. Tam Teisingumo Teismas pirmiausia griežtai apibrėžė abejonės sąvoką („<...> yra toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių“).
92. Nustatant reikalavimą, kad nacionalinis teismas gali būti tikras dėl atsakymo į jam kilusį klausimą tik tuomet, kai yra įsitikinęs, kad teisės aiškinimas bus toks pats akivaizdus kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui, taip pat reikalavimą atsižvelgti į Bendrijos teisės specifiką ir jos aiškinimo sunkumus, siekiama suteikti tam tikro objektyvumo nacionalinių galutinės instancijos teismų diskrecijos riboms. Viena vertus, nacionalinis teismas negali vienašališkai nuspręsti, kad Bendrijos teisės nuostatos prasmė yra visiškai aiški, o kita vertus, jis negali konstatuoti, kad nuostatos aiškinimas nekelia jokių pagrįstų abejonių nei jam pačiam, nei kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui, remdamasis vien turima šios nuostatos formuluote(49).
93. Tačiau ar tikrai Teisingumo Teismui pavyko pasiekti tokį objektyvumą? Išsamesnė analizė rodo, kad šie reikalavimai nacionalinių galutinės instancijos teismų diskrecijai nustatė tik tariamas arba dalines objektyvias ribas(50).
94. Iš esmės nacionalinis teismas gali priimti sprendimą tik savo vardu, nes akivaizdu, kad jis pats iš tikrųjų negali būti tikras, jog atsakymas į jam kilusį teisės aiškinimo klausimą „bus toks pat akivaizdus kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui“.
95. Be to, kyla klausimas, į kokius teismus – visus valstybių narių teismus, tik galutinės instancijos, atitinkamos srities teismus ir t. t. – turi atsižvelgti nacionalinis teismas ir ar, kaip ir nagrinėjamoje byloje, jiems priskirtinos (jeigu taip, kiek) nacionalinės administracinės valdžios institucijos(51).
96. Kadangi nacionalinis teismas bet kuriuo atveju tegali vertinti savo vardu, kyla logiškas klausimas, kaip jis, būdamas įsitikinęs dėl aiškinimo, gali nuspręsti, kad kitas teismas ar Teisingumo Teismas yra kitokios nuomonės šiuo teisės aiškinimo klausimu(52).
97. Tačiau, remdamasis sprendimu CILFIT ir kt. ir atsižvelgdamas į Bendrijos teisės kalbinę specifiką bei jos aiškinimo sunkumus, nacionalinis teismas negali būti įsitikinęs, kad kitiems teismams ar Teisingumo Teismui atsakymas į nagrinėjamą klausimą yra toks pat akivaizdus. Jis privalo atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad kitomis kalbomis suformuluota nuostata gali būti aiškinama skirtingai ir kad net tikslaus kalbinių versijų sutapimo atveju reikia pažymėti, jog jam aiški terminija nebūtinai turi tą pačią ar panašią prasmę kitų valstybių nacionalinėje teisėje ar Bendrijos teisėje.
98. Tačiau į Teisingumo Teismo įvardytą (kalbinę) Bendrijos teisės specifiką ir jos aiškinimo sunkumus nacionalinis teismas turi atsižvelgti tik kaip į tam tikrą įspėjimą, o ne pats šią nuostatą „įgyvendinti“.
99. Taigi, mano nuomone, sprendimo CILFIT ir kt. negalima suprasti taip, kad galutinės instancijos nacionalinis teismas privalo išnagrinėti Bendrijos teisės nuostatą visomis oficialiomis Bendrijos kalbomis(53). Nacionaliniams teismams tai būtų pernelyg didelė našta, o nacionalinių galutinės instancijos teismų kompetencija – nors ir ribota – priimti sprendimus dėl „visiškai aiškių“ Bendrijos teisės klausimų, remiantis sprendimu CILFIT ir kt.de facto pavirstų tuščiais žodžiais ar „taktiniu manevru“(54).
100. Taigi tenka konstatuoti, kad sprendime CILFIT ir kt. nustatyti reikalavimai nėra schematiška sprendimų priėmimo instrukcija nacionaliniams galutinės instancijos teismams, nubrėžianti objektyvią ir aiškią ribą tarp teisės aiškinimo klausimų, kuriuos išimties tvarka gali nagrinėti patys teismai, ir tokių, dėl kurių reikia kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Šie reikalavimai nėra kriterijus, kuriuo remiantis galima būtų „objektyviai“ nustatyti, kada Bendrijos teisės nuostatos prasmė yra tokia akivaizdi, kad dėl jos negali kilti jokių pagrįstų abejonių(55).
101. Taip yra dėl to, kad teisės nuostatos prasmė negali būti „savaime“ nedviprasmiška, aiški ar nekelianti abejonių(56). Kaip jau minėjau anksčiau, teisės normos aiškinimas visuomet yra susijęs su suvokimo procesu, kurio neįmanoma išreikšti „matematiškai“(57) – tai ypač būdinga Bendrijos teisei, kurią galima aiškinti labai įvairiai, o šie aiškinimai savo ruožtu atspindi dinamišką jos raidą(58). Tačiau klausimą, kad neįmanoma arba įmanoma tik iš dalies objektyviai nustatyti, kada teisės normos aiškinimas yra toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių(59), galiausiai turėtų įvertinti nacionalinis teismas, kuriam buvo pateiktas nagrinėjamas klausimas(60).
102. Tačiau sprendime CILFIT ir kt. nustatytais reikalavimais siekiama įpareigoti nacionalinius teismus nedaryti skubotos išvados apie „visiškai aiškų“ Bendrijos teisės nuostatos aiškinimą, remiantis vien savo požiūriu ir nuostatos tekstu. Šių reikalavimų paskirtis – perspėti nacionalinį teismą apie Bendrijos teisės specifiką, kad jis nedarytų skubotų ar vienašališkų išvadų, ir pagrįsti „apgalvotą įsitikinimą“(61). Šis „įsitikinimas“ turi būti profesionalo, kuris imasi nagrinėti Bendrijos teisės klausimą tik gerai išmanydamas pagrindinius Bendrijos teisės požymius(62).
ii) „Post“ CILFIT ir kt.?
103. Taigi galima būtų suabejoti sprendimu CILFIT ir kt. suformuota praktika. Tačiau bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į šios praktikos taikymo sunkumus, reikėtų ją kiek išsamiau pakomentuoti, net jei pagrindinės bylos šalys ir nepasinaudojo galimybe iš esmės suabejoti sprendimu CILFIT ir kt. suformuota praktika.
104. Nors sprendime CILFIT ir kt. nustatytų kriterijų prasmė yra labai netiksli, būtų sudėtinga remiantis Sutartimi sukurti praktiškesnę ar objektyvesnę „filtravimo sistemą“, leidžiančią atskirti, kuriuos teisės aiškinimo klausimus būtina pateikti Teisingumo Teismui, o kuriuos galima palikti nagrinėti nacionaliniams galutinės instancijos teismams. Pavyzdžiui, generalinio advokato F. G. Jacobs byloje Wiener SI pateiktas pasiūlymas taikyti sprendime CILFIT ir kt. įtvirtintas „sąlygas“ tik tuomet, kai nagrinėjamas klausimas yra visuotinės reikšmės, ir vienodas teisės aiškinimas iš tikrųjų būtinas(63), buvo akivaizdžiai taikytas tiems klausimams, kuriuos visų pirma turėtų spręsti Teisingumo Teismas, tačiau, mano nuomone, būtinybė įvertinti, kiek svarbus nagrinėjamas klausimas ir kiek svarbus šiuo atveju vienodas Bendrijos teisės aiškinimas, tik dar labiau komplikuotų nacionalinių galutinės instancijos teismų užduotį, o šių teismų diskrecijos ribos taptų dar neaiškesnės.
105. Net jeigu Teisingumo Teismui pavyktų suformuluoti aiškesnius nei sprendimo CILFIT ir kt. kriterijus, kada galutinės instancijos teismai privalėtų kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, šiems teismams palikus galimybę patiems priimti sprendimą dėl teisės aiškinimo, jiems būtų suteikta tam tikra diskrecija, t. y. tam tikras subjektyvumo elementas. Ar nacionalinių teismų aiškinimas, pateikiamas kaip „neabejotinas“, tikrai yra „teisingas“, galutinai paaiškėja tik iš (šią išvadą patvirtinančio) Teisingumo Teismo sprendimo, jeigu toks priimamas. Ši sąlyga ypač abejotina, nes sprendime Köbler buvo konstatuota, kad EB 234 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo neįvykdymas yra vienas veiksnių, į kuriuos turi atsižvelgti kompetentingiems nacionaliniams teismams nagrinėjant klausimą dėl valstybės atsakomybės už žalą, padarytą dėl Bendrijos teisę pažeidžiančio nacionalinio galutinės instancijos teismo sprendimo(64).
106. Tokiu atveju, atsižvelgiant į nuolatinę nacionalinių teismų turimą diskreciją, viena vertus, galima būtų daryti drąsią išvadą, kad nacionaliniai galutinės instancijos teismai visiškai atleidžiami nuo atsakomybės, o antra vertus, būtų galima kalbėti apie galimybę, kaip alternatyvą dabar egzistuojančiai ar modifikuotai „CILFIT sistemai“, grįžti prie visuotinės nacionalinių galutinės instancijos teismų pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo(65). Pastaruoju atveju ypač svarbu tai, kad galimybė remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalimi išspręsti prejudicinį klausimą motyvuota nutartimi supaprastintos procedūros būdu reiškia, jog Teisingumo Teismas jau turi „filtravimo sistemą“, įtvirtintą sprendimuose Da Costa en schaake ir kt. ir CILFIT ir kt.
107. Tačiau praktiniu požiūriu – nors tai ir nėra svarbiausia – reikia atsižvelgti į tai, kad prejudicinių klausimų nagrinėjimui supaprastinta tvarka Teisingumo Teismui konsultuojantis su nacionaliniais teismais taip pat sugaištama daug proceso laiko. Be to, nepaisant visų abejonių ir principinio „CILFIT sistemos“ netobulumo, reikia išsiaiškinti, ar Teisingumo Teismas galėtų atlikti savo funkciją, t. y. aiškinti ir taikyti Sutartį Europos Sąjungoje, kurią sudaro 25 valstybės narės, ir atsižvelgdamas į nuolatos augantį Bendrijos acquis, bent jau tam tikrais atvejais – tiesiogine šio žodžio prasme – nepasitikėdamas nacionalinių teismų gebėjimu priimti teisingą sprendimą, net jeigu toks darbo pasidalijimas keltų praktinių sunkumų.
108. Taigi toliau aš nagrinėsiu, kaip reikėtų atsakyti į pagrindinėje byloje kilusius klausimus remiantis dabar galiojančia sprendimu CILFIT ir kt. suformuota praktika.
iii) Dėl nagrinėjamos bylos specifikos: ar pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo kyla automatiškai?
109. Reikia nepamiršti išdėstytų argumentų bandant atsakyti į šioje byloje iškilusį klausimą, t. y., ar nacionalinis galutinės instancijos teismas, pateikus jam kitos valstybės narės muitinės išduotą privalomąją tarifinę informaciją, kurioje pateikiamą teisės aiškinimą jis laiko neteisingu, susidūrė su sprendime CILFIT ir kt. apibrėžta neabejotino aiškinimo situacija. Komisijos nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai, o kiti proceso dalyviai – nors ir akcentuodami skirtingus aspektus – teigia, kad tokia tarifinė informacija automatiškai nereiškia, kad nacionalinis teismas turi abejoti dėl teisingo aiškinimo.
110. Pirmiausia reikia pažymėti, kad teisingo aiškinimo „akivaizdumas“ iš esmės nėra negalimas vien todėl, kad egzistuoja „dvi“ aiškinimo versijos, nes, kaip jau minėjau, nuostata niekada negali būti nedviprasmiška ir aiški „savaime“, aiškinimui visada yra būdingas didesnis ar mažesnis sprendimo ir vertinimo, t. y. subjektyvumo, elementas.
111. Įmanoma, kad nacionalinės muitinės pateiktas aiškinimas, atsižvelgiant į argumentus, gali atskleisti nacionaliniam teismui kitokį požiūrį ir priversti suabejoti aiškinimo teisingumu. Tačiau, kita vertus, kaip pažymėjo Nyderlandų vyriausybė, nacionaliniam galutinės instancijos teismui gali būti aišku, kad nacionalinės muitinės aiškinimas yra neteisingas, t. y. kad ji klysta.
112. Žinoma, tai įmanoma ne tik tais atvejais, kai nacionaliniam teismui pateikiamas kitoks nacionalinės institucijos aiškinimas, bet iš esmės ir tuomet, kai skirtingus aiškinimus pateikia nacionaliniai teismai. Tiesa, sprendimas CILFIT ir kt. numato reikalavimą, kad galutinės instancijos teismas turi būti įsitikinęs, jog tai bus taip pat akivaizdu kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui.
113. Kaip jau minėjau, kalbame tik apie tam tikrą įspėjimą galutinės instancijos teismui, jo „sąmoningą pasitikrinimą“, o ne apie veiksnį, kurį šis teismas iš tikrųjų galėtų panaudoti empiriškai; tačiau, kita vertus, aš manau, kad iš principo negalima kalbėti apie „akivaizdumą kitų valstybių narių teismams“ bent jau tuo atveju, kai nacionalinis galutinės instancijos teismas iš tikrųjų turi tokio teismo išaiškinimą, prieštaraujantį jo paties išaiškinimui.
114. Tačiau nagrinėjamoje nebūtina atsakyti į šį klausimą. Taip pat nėra būtina atsakyti, ar visa tai taikytina visiems kitų valstybių narių teismams, ar tik tam tikrai jų rūšiai, o tam tikromis aplinkybėmis – gal ir tos pačios valstybės narės teismams, nes bet kuriuo atveju šioje byloje kalbama apie valstybės narės muitinę.
115. Mano nuomone, tai, kad tokia institucija išdavė privalomąją tarifinę informaciją, kurioje pateikiamas KN aiškinimas prieštarauja nacionalinio galutinės instancijos teismo nuomonei, neturėtų ipso facto sugriauti šio teismo įsitikinimo, kad teisingas KN aiškinimas kitų valstybių narių teismams būtų toks pat akivaizdus.
116. Šiuo atveju reiktų pažymėti, kad rezoliucinėje sprendimo CILFIT ir kt. dalyje nebekartojamas reikalavimas įsitikinti akivaizdumu kitų valstybių narių teismams, tačiau įspėjama apie „teismų praktikos Bendrijoje skirtumų atsiradimo pavojų“. Šis pavojus iš tiesų realus tuomet, kai nacionalinis galutinės instancijos teismas nepaiso ar ketina nepaisyti turimo kitos valstybės narės teismo sprendimo. Tačiau nėra nustatyta, kad valstybės narės nacionalinės muitinės išduotoje tarifinėje informacijoje pateiktas aiškinimas turi būtinai sutapti su tos valstybės narės teismo nuomone šiuo klausimu ir kad todėl, jeigu kitos valstybės narės nacionalinis teismas nepaisytų šio aiškinimo, kiltų pavojus, kad bus priimti skirtingi teismų sprendimai. Kitaip tariant, Bendrijos teisės aiškinimo EB 234 straipsniu sukurtoje bendradarbiavimo sistemoje dalyvauja tik Teisingumo Teismas ir nacionaliniai teismai, o ne kitos nacionalinės institucijos.
117. Taigi jeigu, kaip ir šioje byloje, nacionaliniame galutinės instancijos teisme kas nors remiasi kitos valstybės narės muitinės išduota privalomąja tarifine informacija, kurioje, nacionalinio galutinės instancijos teismo nuomone, KN aiškinama neteisingai, šis teismas neprivalo automatiškai pateikti Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo dėl KN išaiškinimo. Iš tikrųjų jis turi pats įvertinti, ar yra pagrindo manyti, kad teisingas KN aiškinimas „akivaizdus“. Privalomoje tarifinėje informacijoje pateikiamas išaiškinimas ir argumentai, kuriais jis grindžiamas, kaip ir bet kokia kita aiškinant šią problemą svarbi informacija, gali sustiprinti ar susilpninti teismo įsitikinimą.
118. Tiesą sakant, įgaliojimų pasidalijimo koncepcija, kurią paminėjo Austrijos vyriausybė, šioje byloje nėra svarbi, nes čia kalbama ne apie tai, ar nacionalinį teismą įpareigoja nacionalinės institucijos nuomonė teisės klausimu, o tik apie tai, kiek ši skirtinga nuomonė turi reikšmės nustatant, ar būtina dėl kilusio teisės aiškinimo klausimo kreiptis į Teisingumo Teismą prašant priimti nepriklausomą sprendimą.
119. Išlaikant nuoseklumą reikėtų aptarti ir tikslą užtikrinti vienodą Bendrijos teisės aiškinimą ir taikymą, kurio siekiama EB 234 straipsnyje numatytu procesu dėl prejudicinio sprendimo ir ypač šio straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, į ką teisingai atkreipė dėmesį kai kurie proceso dalyviai.
120. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad visišką vienodumą galima būtų užtikrinti tik tuomet, jeigu dėl kiekvieno (svarbaus) teisės aiškinimo klausimo, kylančio nacionaliniam galutinės instancijos teismui, iš tikrųjų reikėtų kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Tačiau tokia sistema taip pat nebūtų tobula, kol nacionalinis teismas galėtų (o taip yra pagal galiojančią Teisingumo Teismo praktiką) pats įvertinti Bendrijos teisės klausimo svarbą bylos nagrinėjimui nacionaliniu lygiu(66), nes šis vertinimas irgi reikalauja tam tikro Bendrijos teisės nuostatos, kuria galėjo pasiremti šalis, turinio ir taikymo srities išmanymo(67).
121. Taigi bet koks užduočių pasidalijimas tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų Bendrijos teisės sistemoje daro tam tikrą įtaką Bendrijos teisės aiškinimo ir taikymo vienodumo mastui. Lieka atsakyti, kokias ribas ir kaip, atsižvelgiant į Sutarties tikslus ir sprendimu CILFIT ir kt. suformuotą praktiką, reikia nustatyti.
122. Remdamasis išdėstytais motyvais manau, kad šioje byloje kitos valstybės narės muitinės išduota privalomoji tarifinė informacija neužkerta kelio nacionaliniam galutinės instancijos teismui savarankiškai išspręsti kilusio teisės aiškinimo klausimo remiantis sprendimu CILFIT ir kt.
iv) Pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo remiantis vienodo požiūrio principu?
123. Galiausiai Intermodal pareiškė, kad pagal vienodo požiūrio principą tokiomis pačiomis aplinkybėmis KN turi būti taikoma vienodai ir kad todėl nacionalinis teismas bet kuriuo atveju negali nepaisyti privalomosios tarifinės informacijos, nepateikdamas Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo, nes tik taip būtų užtikrintas vienodas KN taikymas.
124. Pirma, tokiems individualiems teisės aktams kaip privalomoji tarifinė informacija būdinga tai, kad iš esmės jais gali remtis tik šių teisės aktų adresatai. Žinoma, gali atsitikti, kad trečiasis asmuo yra susijęs su šiam teisės aktui prieštaraujančiu sprendimu, ir todėl kyla pavojus, kad trečiasis asmuo klasifikuojant jo prekes patirs ,,nevienodą“ požiūrį privalomosios tarifinės informacijos turėtojo atžvilgiu. Bendrijos įstatymų leidėjas galėtų pavesti nacionalinėms muitinėms išduoti visuotinai galiojančią privalomąją tarifinę informaciją, kuria galėtų remtis visi asmenys, valstybėje narėje deklaruojantys muitinei atitinkamas prekes. Tačiau tokios visuotinai galiojančios tarifinės informacijos prilygtų klasifikavimo reglamentams, o juos priima išimtinai Komisija, ir decentralizuoti šį procesą įgaliojant nacionalines muitines priimti tokius reglamentus būtų netikslinga.
125. Dabartinės formos privalomoji tarifinė informacija bent jau padidina teisinį saugumą ir, Komisijai taikant tam tikras priemones, pavyzdžiui, priimant klasifikavimo reglamentus, padeda užtikrinti vienodesnį Bendrijos muitų teisės taikymą, nors visiškai jo suvienodinti ir neįmanoma.
126. Todėl kol kas negaliu tvirtinti (nors šioje byloje toks klausimas ir nebuvo keliamas), kad esamas privalomosios tarifinės informacijos suteikimo mechanizmas pažeidžia vienodo požiūrio principą.
127. Vis dėlto nemanau, kad tai, jog ši sistema – bent jau kol kas – gali sukurti nevienodo požiūrio situacijas, pavyzdžiui, dėl nevienodo teisės aiškinimo nacionalinėje muitinėje ir nacionaliniame teisme, pateisina nuomonę, kad reikia keisti nacionalinių galutinės instancijos teismų pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo apimtį, įtvirtintą EB 234 straipsnio 3 dalyje ir išaiškintą sprendime CILFIT ir kt.(68)
v) Išvados šioje byloje remiantis sprendimu CILFIT ir kt. suformuota praktika
128. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir remiantis sprendimu CILFIT ir kt. suformuota praktika dėl pirmojo prejudicinio klausimo galima daryti tokias išvadas:
1. Kai privalantis sumokėti muitą asmuo nacionalinio galutinės instancijos teismo nagrinėjamoje byloje, kuri susijusi su tam tikros prekės klasifikavimu KN, remiasi muitinės vertinimu, išdėstytu trečiajam asmeniui dėl panašios prekės išduotoje privalomoje tarifinėje informacijoje, šis teismas, manydamas, kad pateiktoje privalomoje tarifinėje informacijoje pateikiamas KN aiškinimas yra neteisingas, neprivalo automatiškai kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais dėl KN išaiškinimo.
2. Nacionalinis galutinės instancijos teismas gali kilusį KN aiškinimo klausimą išspręsti savarankiškai, jeigu, nepaisant skirtingos nacionalinės muitinės nuomonės, yra įsitikinęs aiškinimu.
3. Tačiau tokiu atveju jis privalo atsižvelgti į Bendrijos teisės savybes ir specifinius jos aiškinimo sunkumus, be to, tam tikrais atvejais atsižvelgdamas į privalomoje tarifinėje informacijoje pateikiamą aiškinimą ir jį pagrindžiančius argumentus, įsitikinti, kad tokiomis aplinkybėmis kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui tinkamas KN aiškinimas irgi būtų toks pat akivaizdus.
4. Vienodo požiūrio principas nereikalauja keisti nustatytos nacionalinių galutinės instancijos teismų pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo apimties.
B – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
129. Antruoju prejudiciniu klausimu norima išsiaiškinti, ar KN 8709 poziciją reikia aiškinti taip, kad ji apima transporto priemones, pasižyminčias tokiomis pat savybėmis kaip šioje byloje nagrinėjamos transporto priemonės.
1. Pagrindiniai šalių argumentai
130. Nuomonę klasifikavimo klausimu pareiškė Komisija, Nyderlandų vyriausybė ir Intermodal.
131. Komisijos nuomone, esminė šioje byloje yra SS Aiškinamųjų pastabų nuostata, skirta 8709 pozicijai, pagal kurią „šios rūšies savaeigiai vežimėliai gali būti naudojami ir uostuose, perkrovimo punktuose ir t. t.“; pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką prekės paskirtis gali būti klasifikavimo kriterijus. Ji nurodo, kad nagrinėjamos transporto priemonės buvo sukurtos specialiai tam, kad su priekabomis galima būtų privažiuoti prie didmenos bazių ir didelių prekybos centrų. Nyderlandų vyriausybė iš esmės pritaria Teisingumo Teismo nuomonei ir Advocaat-Generaal pagrindinėje byloje pareikštai nuomonei, kad tokios transporto priemonės, kokios nagrinėjamos šioje byloje, neturėtų būti klasifikuojamos KN 8709 pozicijoje. Advocaat-Generaal tvirtina, kad ši pozicija skirta, pirma, specifinei rūšiai transporto priemonių, kuriomis yra pervežami kroviniai, ir, antra, specifinei traktorių ir vilkikų rūšiai. Kadangi nagrinėjamų transporto priemonių kėlimo platforma naudojama tik puspriekabėms prikabinti, jos nėra kroviniams pervežti skirtos transporto priemonės SS aiškinamųjų pastabų 8709 pozicijai prasme. Advocaat-Generaal teigia, kad jos negali būti laikomos ir šioje pozicijoje klasifikuojamais traktoriais ar vilkikais, nes pastarieji naudojami tik traukti mažas priekabas ar bagažo vežimėlius, o šioje byloje nagrinėjamos transporto priemonės tam nėra pritaikytos. Intermodal nuomone, nagrinėjamų transporto priemonių klasifikavimui KN 8709 pozicijoje prieštarauja tik tai, kad jų galia nėra mažesnė už vežimėlių-vilkikų, klasifikuojamų KN 8701 pozicijoje. Tačiau, kadangi šis skirtumas pagal SS Aiškinamąsias pastabas yra bendro pobūdžio, šis veiksnys iš esmės neprieštarauja transporto priemonių klasifikavimui KN 8709 pozicijoje.
2. Vertinimas
132. Pirmiausia reikia prisiminti nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir lengvesnę kontrolę, prekių tarifinį klasifikavimą nulemiantis kriterijus turi būti bendrai nustatytas, atsižvelgiant į šių prekių požymius ir objektyvias savybes, išvardytas KN pozicijos ir skyriaus ar skirsnio pastabų formuluotėse(69).
133. Komisijos parengtos KN aiškinamosios pastabos ir Muitinių bendradarbiavimo tarybos parengtos SS aiškinamosios pastabos labai padeda aiškinti konkrečias klasifikavimo pozicijas, tačiau nėra privalomos(70).
134. Pirmiausia reikia pažymėti, kad KN 8701 pozicija skirta bendrai visiems „vežimėliams-vilkikams“; kaip matyti iš atitinkamų SS aiškinamųjų pastabų, jiems priklauso ne tik žemės ūkio paskirties traktoriai, bet ir kiti, pavyzdžiui, pramoninės paskirties vilkikai, skirti įvairiems svoriams traukti ir turintys nebent nedidelę kroviniams skirtą vietą; be to, jie gali turėti kabiną ir kėlimo įrenginį, skirtą darbo įrankiams ar kroviniams prikabinti.
135. Nuo jų reikia skirti tuos vežimėlius-vilkikus, kurie pagal KN 8701 pozicijos antraštę sudaro atskirą kategoriją nuo bendrosios vežimėlių-vilkikų kategorijos, priskiriamos KN 8709 pozicijai, kurie savo ruožtu apima skirtingas „savaeigių vežimėlių“ rūšis.
136. Remiantis SS aiškinamosiomis pastabomis dėl KN 8709 pozicijos galima konstatuoti, kad šiai pozicijai priskiriami vežimėliai-vilkikai iš esmės yra „maži“ vilkikai, kokie yra naudojami gamyklose, perkrovimo punktuose, uostuose ar geležinkelio stotyse. Nuo kitų vežimėlių-vilkikų jie skiriasi tuo, kad pasižymi nedidelio važiavimo greičiu, kuris paprastai neviršija 30–35 km/h, ir turi trumpą apsisukimo spindulį. Be to, šios rūšies vežimėliai-vilkikai paprastai neturi vairuotojo kabinos ir jiems gali būti priskirti net pėsčiojo valdomi vežimėliai.
137. Nyderlandų vyriausybė atkreipė dėmesį, kad SS Aiškinamosiose pastabose dėl KN 8709 pozicijos, viena vertus, kalbama apie savaeigius vežimėlius su kroviniams skirta vieta, ant kurios (į kurią) galima pakrauti prekes, o kita vertus, apie tokius vežimėlius-vilkikus, kurie geležinkelio stotyse, taip pat uostuose ir perkrovimo punktuose naudojami nedidelėms priekaboms traukti. Kadangi, remiantis prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo aprašymu, nagrinėjamos transporto priemonės turi kėlimo platformą, tinkančią tik puspriekabėms prikabinti, būtų teisingiau priskirti jas ne savaeigių vežimėlių, skirtų kroviniams pervežti, o būtent šiam vežimėlių-vilkikų tipui.
138. Beje, šioje byloje svarbu tai, kad SS aiškinamosiose pastabose, kalbant apie tokius vežimėlius-vilkikus, minimos „nedidelės priekabos“ ar „vežimėliai“. Be to, jose pabrėžiama, kad KN 8709 pozicijoje klasifikuojami vežimėliai-vilkikai paprastai yra mažesnio svorio ir galios nei KN 8701 pozicijoje klasifikuojami vežimėliai-vilkikai.
139. Tačiau tokios transporto priemonės, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pasižymi šiomis savybėmis: kaip nurodė pati Intermodal, jos tokios pat galingos kaip KN 8701 pozicijoje klasifikuojami vežimėliai-vilkikai, turi uždarą kabiną ir yra skirtos – kitaip nei kiti vežimėliai-vilkikai – traukti ne nedideles vežimėlio tipo priekabas, o priekabas, taip pat net vadinamąsias Mega arba Jumbo tipo priekabas.
140. Šiomis savybėmis pasižyminti transporto priemonė neatitinka KN 8709 pozicijoje klasifikuojamų „nedidelių“ savaeigių vežimėlių ar vežimėlių-vilkikų aprašymo, kaip pirmiau išaiškinau remdamasis SS aiškinamosiomis pastabomis.
141. Todėl atsakant į antrąjį prejudicinį klausimą reikia konstatuoti, kad teisingai aiškinant KN 8709 poziciją, jai nereikia priskirti transporto priemonių, pasižyminčių tokiais požymiais ir savybėmis kaip šioje byloje nagrinėjamos transporto priemonės.
V – Išvada
142. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. Nacionaliniame teisme nagrinėjant bylą, kurioje privalantis sumokėti muitą asmuo remiasi kitos valstybės narės muitinės trečiajam asmeniui išduotoje privalomoje tarifinėje informacijoje dėl panašios prekės pateiktu klasifikavimu, kuris, nacionalinio teismo nuomone, neatitinka KN,
– teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę gali būti toliau apskundžiami, neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą, pateikdamas prejudicinį klausimą dėl išaiškinimo arba – jei nagrinėjamas dokumentas, šiuo atveju privalomoji tarifinė informacija, nėra Bendrijos institucijos teisės aktas – dėl jo galiojimo,
– teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, neprivalo automatiškai kreiptis į Teisingumo Teismą, pateikdamas prejudicinį klausimą dėl KN aiškinimo, kai, jo nuomone, privalomoje tarifinėje informacijoje KN aiškinama neteisingai. Galutinės instancijos teismas gali savarankiškai išspręsti kilusį KN aiškinimo klausimą, jeigu nepaisant skirtingos nacionalinės muitinės nuomonės yra įsitikinęs, kad jo aiškinimas teisingas. Tačiau tokiu atveju jis privalo atsižvelgti į Bendrijos teisės savybes ir specifinius jos aiškinimo sunkumus, be to – prireikus atsižvelgdamas į privalomoje tarifinėje informacijoje pateikiamą aiškinimą ir jį pagrindžiančius argumentus – įsitikinti, kad tokiomis aplinkybėmis kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui teisingas KN aiškinimas irgi būtų toks pat akivaizdus.
2. KN 8709 pozicija turi būti aiškinama taip, kad į ją nepatenka transporto priemonės, pasižyminčios tokiais požymiais ir savybėmis kaip šioje byloje nagrinėjamos transporto priemonės.
1 – Originalo kalba: vokiečių.
2 – OL L 256, p. 1.
3 – Reglamentas dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedo pakeitimo (OL L 292, p. 1).
4 – Suderinta prekių aprašymo ir kodavimo sistema pagal 1983 m. birželio 14 d. Briuselyje pasirašytą tarptautinę konvenciją, kurią Bendrija patvirtino 1987 m. balandžio 7 d. Tarybos sprendimu 87/369/EEB dėl Tarptautinės suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos konvencijos bei konvencijos pakeitimo protokolo sudarymo (OL L 198, p. 1).
5 – OL L 302, p. 1.
6 – Reglamentas, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 2913/92, nustatantį Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 17, 1997, p. 1).
7 – Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1).
8 – Reglamentas, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantį Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 9, 1997, p. 1).
9 – 1987 m. spalio 22 d. Sprendimas Foto-Frost (314/85, Rink. p. 4199).
10 – 1982 m. spalio 6 d. Sprendimas CILFIT ir kt. (283/81, Rink. p. 3415).
11 – 1984 m. balandžio 10 d. Sprendimas Von Colson ir Kamann (14/83, Rink. p. 1891, 26 punktas); 1990 m. birželio 12 d. Sprendimas Vokietija prieš Komisiją (C‑8/88, Rink. p. I‑2321, 13 punktas) ir 2004 m. sausio 13 d. Sprendimas Kühne & Heitz (C‑453/00, Rink. p. I‑837, 20 punktas).
12 – Žr. 1963 m. vasario 5 d. Sprendimą Van Gend & Loos (26/62, Rink. p. 3, 16 punktas).
13 – Žr. 2004 m. spalio 7 d. Sprendimą Sintesi (C‑247/02, Rink. p. I‑0000, 21 punktas); 2004 m. kovo 18 d. Sprendimą Siemens ir ARGE Telekom (C‑314/90, Rink. p. I‑0000, 33 punktas); 1992 m. liepos 16 d. Sprendimą Lourenço Dias (C‑343/90, Rink. p. I‑4673, 14 punktas); 1982 m. spalio 27 d. Sprendimą Elestina (Sujungtos bylos 35/82 ir 36/82, Rink. p. 3723, 8 punktas) ir 1977 m. gegužės 24 d. Sprendimą Hoffmann-La Roche (107/76, Rink. p. 957, 5 punktas).
14 – 2002 m. birželio 4 d. Sprendimas Lyckeskog (C‑99/00, Rink. p. I‑4839, 14 punktas); 1997 m. lapkričio 4 d. Sprendimas Parfums Christian Dior (C‑337/95, Rink. p. I‑6013, 25 punktas) ir 13 išnašoje minėto sprendimo Hoffmann-La Roche 5 punktas.
15 – Žr. 1963 m. kovo 27 d. Sprendimą Da Costaen Schaake ir kt. (Sujungtos bylos 28/62–30/62, Rink. p. 60); 10 išnašoje minėto sprendimo CILFIT ir kt. 14 punktą ir 14 išnašoje minėto sprendimo Parfums Christian Dior 29 punktą.
16 – 10 išnašoje minėtas sprendimas CILFIT ir kt., 16 ir 21 punktai.
17 – 9 išnašoje minėtas sprendimas Foto-Frost, 20 punktas.
18 – 9 išnašoje minėtas sprendimas Foto-Frost, 15 ir 17 punktai.
19 – Ten pat, 14 punktas.
20 – Žr. šios išvados 39 punktą.
21 – 1991 m. vasario 21 d. Sprendimas ZuckerfabrikSüderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest (C‑143/88 ir C‑92/89, Rink. p. I‑415, 33 punktas); 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Atlanta Fruchthandelsgesellschaft ir kt. (C‑465/93, Rink. p. I‑3761, 30 punktas) ir 1997 m. liepos 17 d. Sprendimas Krüger (C‑334/95, Rink. p. I‑4517, 44 punktas).
22 – 21 išnašoje minėtas sprendimas Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest, 23 punktas.
23 – Iki šiol neatsakytas klausimas, ar ir kiek sprendime CILFIT ir kt. suformuota praktika taikytina ir akto galiojimo problemoms, šiuo metu nagrinėjamas Teisingumo Teismo byloje Gaston Schul Douane (OL C 7, 2004 m. sausio 19 d., p. 24). Šioje byloje College van Beroep voor het bedrijfsleven pateikia klausimą, kokiais atvejais galutinės instancijos teismas gali netaikyti (Bendrijos teisės) akto nuostatų, nepateikdamas Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo dėl jų galiojimo, jeigu atitinkamas panašaus akto nuostatas Teisingumo Teismas jau yra paskelbęs negaliojančiomis.
24 – Akivaizdu, kad nėra Teisingumo Teismo sprendimo, priimto panašiomis KN klasifikavimo aplinkybėmis, kuris sprendimo Da Costa en Schaake ir kt. prasme išimties tvarka panaikintų pagrindą, dėl kurio atsiranda galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pateikiant prejudicinius klausimus dėl KN aiškinimo. Žr. šios išvados 44 punktą, taip pat 15 išnašoje minėtą sprendimą Da Costa en Schaake ir kt. ir 14 išnašoje minėto sprendimo Parfums Christian Dior 29 punktą.
25 – Žr. Kodekso 4 straipsnio 5 dalį ir 12 straipsnio 1 dalį.
26 – 1998 m. sausio 29 d. Sprendimas LopexExport (C‑315/96, Rink. p. I‑317, 19 punktas).
27 – Žr. 9 išnašoje minėto sprendimo Foto-Frost 16 punktą; 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimą Les Verts prieš Parlamentą (294/83, Rink. p. 1339, 23 punktas); 2002 m. liepos 25 d. Sprendimą Unión de Pequeños Agricultures prieš Tarybą (C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 40 punktas) ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimą Jégo-Quéré (C‑263/02, Rink. p. I‑3425, 30 punktas).
28 – Žr. 2000 m. kovo 21 d. Sprendimą Greenpeace France ir kt. (C‑6/99, Rink. p. I‑1651, 53 punktas) ir 1972 m. spalio 25 d. Sprendimą Hägeman prieš Komisiją (96/71, Rink. p. 1005, 9–13 punktai).
29 – 1990 m. spalio 18 d. Sprendimas Dzodzi (Sujungtos bylos C‑297/88 ir C‑197/89, Rink. p. I‑3763).
30 – Taip pat žr., pavyzdžiui, 1997 m. liepos 17 d. Sprendimą Giloy (C‑130/95, Rink. p. I‑4291) ir 2003 m. sausio 7 d. Sprendimą BIAO (C‑306/99, Rink. p. I‑1, ypač jo 87 ir kiti punktai).
31 – Šiuo klausimu žr. 29 išnašoje minėto sprendimo Dzodzi 42 punktą.
32 – Žr. 2004 m. sausio 22 d. Sprendimą Timmermans (C‑133/02 ir C‑134/02, Rink. p. I‑1125, 21–24 punktai).
33 – Žr., pavyzdžiui, 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimą Hewlett Packard (C‑119/99, Rink. p. I‑3981); taip pat žr. 28 išnašoje minėto sprendimo Greenpeace France ir kt. 55 punktą.
34 – 10 išnašoje minėto sprendimo CILFIT ir kt. 2–4 punktai.
35 – Ten pat, 16 ir 21 punktai.
36 – Ten pat.
37 – Ten pat , 17 punktas.
38 – Ten pat, 18–20 punktai.
39 – Šiuo klausimu žr. Bebr „The Rambling Ghost of ‚Cohn-Bendit‘: Acte Clair and the Court of Justice“, Common Market Law Review 20/1983, 439 (466 ir kiti punktai bei 471 punktas); Rasmussen „The European Court’s Acte Clair Strategy in C.I.L.F.I.T. (Or: Acte Clair, of Course! But What does it Mean?)“, EL Rev 342/1984, 342 (256 ir kiti punktai); Mancini/Keeling, „From CILFIT to ERT: the Constitutional Challenge facing the European Court “, Y.E.L. 11/1991, 1 (4).
40 – Žr. Lenaerts/Arts, Europees Procesrecht, 2003, p. 88.
41 – 10 išnašoje minėto sprendimo CILFIT ir kt. 16 punktas.
42 – Žr. generalinio advokato F. Capotorti 1982 m. liepos 13 d. išvados byloje CILFIT ir kt. (10 išnašoje minėtas sprendimas), 4 punktą; dėl skirtingų nuomonių apie šios teorijos reikšmę žr. Bebr (minėtas 39 išnašoje, p. 440 ir paskesni).
43 – Nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje šis kompetencijų pasidalijimas reiškia, kad Teisingumo Teismas nagrinėja tik aktualias Bendrijos teisės nuostatas, o nacionalinis teismas gali taip išaiškintas normas pritaikyti konkrečiu atveju: žr. 15 išnašoje minėtą sprendimą Da Costaen Schaake ir kt., p. 81, taip pat 2002 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Lohmann ir Medi Bayreuth (C‑260/00–C‑263/00, Rink. p. I‑10045, 26–28 punktai), 2001 m. gegužės 10 d. Sprendimą Agorà ir Excelsior (C‑223/99 ir C‑260/99, Rink. p. I‑3605, 23 ir 24 punktai) ir 1998 m. vasario 12 d. Sprendimą Louisette Cordelle (C‑366/96, Rink. p. I‑583, 8 punktas).
44 – Ši dilema labai aiškiai atsispindėjo ir bylos CILFIT ir kt. šalių argumentuose. Viena vertus, buvo tvirtinama, kad visiškai aiškių ar abejonių nekeliančių nuostatų aiškinti nereikia, todėl „teisės aiškinimo klausimų“ nekyla, ir pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo pagal EB 234 straipsnio 3 dalį nėra. Kita vertus, iš dalies buvo pripažįstama, kad net nedviprasmiškoms nuostatoms reikia tam tikro išaiškinimo, tačiau kreiptis dėl prejudicinio sprendimo privaloma tik tuomet, kai nagrinėjamos nuostatos aiškinimas yra abejotinas arba kelia „tikrų problemų“: žr. šios išvados 78 punktą, taip pat šalių argumentus 10 išnašoje minėtame sprendime CILFIT ir kt., p. 3420 ir paskesni.
45 – 42 išnašoje minėtos generalinio advokato F. Capotorti išvados byloje CILFIT ir kt. (10 išnašoje minėtas sprendimas) 4 punktas; taip pat žr. Pescatore „Interpretation of Community Law and the Doctrine of „Acte Clair“, Legal Problems of an Enlarged European Community, 1972, 27 (p. 41, 43 ir paskesni).
46 – Žr. šios išvados 78 punktą ir 10 išnašoje minėto sprendimo CILFIT ir kt. 2 bei 3 punktus.
47 – 10 išnašoje minėto sprendimo CILFIT ir kt. 16 punktas.
48 – Dėl sprendimo CILFIT ir kt. žr., pavyzdžiui, generalinio advokato A. Tizzano 2002 m. vasario 21 d. išvados byloje Lyckeskog (14 išnašoje minėtas sprendimas) 56 ir paskesnius punktus.
49 – Žr. Bebr 39 išnašoje minėtame leidinyje, p. 469.
50 – Žr. 42 išnašoje minėtos generalinio advokato F. Capotorti išvados byloje CILFIT ir kt. (10 išnašoje minėtas sprendimas) 9 punktą; taip pat Pescatore 45 išnašoje minėtame leidinyje, p. 42.
51 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 116 ir paskesnius punktus.
52 – Žr. dėl šios sąlygos kritiką su daugeliu pavyzdžių: Wattel „Köbler, Cilfit and Welthgrove: We Can’t Go On Meeting Like This“, CML Rev. 2004, 177 (179).
53 – Žr. generalinio advokato F. G. Jacobs 1997 m. liepos 10 d. išvados byloje Wiener (1997 m. lapkričio 20 d. Sprendimas, C‑338/95, Rink. p. I‑6495) 65 punktą, taip pat generalinio advokato A. Tizzano išvados byloje Lyckeskog (14 išnašoje minėtas sprendimas) 75 punktą.
54 – Žr. Rasmussen 39 išnašoje minėtame leidinyje, p. 242.
55 – Žinoma, kiekvienas, taikantis teisę, yra patyręs, kad kai kurių nuostatų prasmė atrodo visiškai aiški arba ją galima lengvai paaiškinti, o kartais objektyviai ji atrodo vienintelė galima. Tačiau problema – kurią ir bandoma išspręsti sprendime CILFIT ir kt. – yra tai, kad neįmanoma objektyviai apibrėžti, o kartu ir iš anksto nustatyti aiškinimo proceso, leidžiančio teisėjui padaryti išvadą.
56 – Pierre Pescatore savo straipsnyje „Das Vorabentscheidungsersuchen – Die Entwicklung des Systems“ leidinyje 1952 – 2002: Fünfzigjähriges Bestehen des Gerichtshofes der Europäischen Gemeinschaften (Kolloquium über die Zusammenarbeit zwischen dem Gerichtshof und den nationalen Gerichten), 2002 m. gruodžio 3 d., 17 (27), rašo: „šiuolaikiniame teisiniame pasaulyje niekas nėra visiškai aišku, nes visos teisės sąvokos funkcionuoja daugiareikšmėje ir nuolat kintančioje sistemoje“.
57 – Tai susiję su pačiu teisės pobūdžiu – ji iš esmės priklausoma nuo kalbinės išraiškos galimybių ir todėl yra tokia pat netiksli bei netobula kaip pati kalba. Taigi teisės pažinimas nėra „objektyvus pažinimas“ gamtos mokslo požiūriu (nors net gamtos mokslo teorijoje ši sąvoka vartotina labai atsargiai). Todėl teismų praktika beveik niekada nėra vien pažinimo ar mechaniško kategorizavimo proceso išdava, čia svarbus yra ir sprendimo elementas, ką labai gerai išreiškia teismų vartojama formulė „hat für Recht erkannt“ („dit pour droit“). Šiuo klausimu žr. Larenz ir Canaris leidinyje Methodenlehre der Rechtswissenschaft, 3 leidimas, 1995, 28 ir kt. puslapiai; Schübel-Pfister leidinyje Sprache und Gemeinschaftsrecht: die Auslegung der mehrsprachig verbindlichen Rechtstexte durch den Europäischen Gerichtshof, 2004, p. 112 ir paskesni.
58 – Žr. 10 išnašoje minėto sprendimo CILFIT ir kt. 20 punktą.
59 – Nors ir galima išvardyti leistinus aiškinimo metodus, ką Teisingumo Teismas padarė sprendime CILFIT ir kt. kalbėdamas apie Bendrijos teisę, atvirai kalbant, šių metodų taikymas taip pat neužtikrina vieno teisingo rezultato. Net atsižvelgiant į kai kurių aiškinimo kriterijų pirmumą kitų kriterijų atžvilgiu, tam tikra sprendimo diskrecija yra neišvengiama. Ir aiškinimo išeities taškas, ir (nors šiuo klausimu skirtingos teisės metodologijos teorijos išsiskiria) jo galutinis taškas paprastai yra lingvistinis tekstas, kuriuo išreiškiama teisė, tačiau tarp šių dviejų taškų egzistuoja daugybė galimų kelių. Tas, kuris nepritaria šiai nuomonei dėl metodinių ar (teisės) pažinimo teorijos priežasčių, turi pripažinti bent jau tai, kad aiškinimo – ypač Bendrijos teisės – procesas gali vykti skirtingais būdais, todėl tikėtina, kad du teismai, net labai atidžiai atsižvelgdami į Bendrijos teisės specifiką ir naudodami atitinkamus aiškinimo metodus, gali pasiekti skirtingus aiškinimo rezultatus.
60 – Šiuo klausimu Pescatore, pavyzdžiui, dėl „acte clair“ teorijos teisingai nurodė, jog teismo tvirtinimas, kad teisės nuostata yra „aiški“, iš tikrųjų yra būdas užbaigti diskusiją dėl aiškinimo ir priimti sprendimą, nors iš tiesų teismas paprasčiausiai pateikia savo asmeninę nuostatos aiškinimo versiją: žr. Pescatore 45 išnašoje minėtame leidinyje, p. 41.
61 – Žr. generalinio advokato A. Tizzano išvados byloje Lyckeskog (14 išnašoje minėtas sprendimas) 75 punktą.
62 – Žr. Timmermans „Over de prejudiciële procedure en „acte clair“ leidinyje Mok-aria: opstellen aangeboden aan prof. Mr. M. R. Mok ter gelegenheid van zijn 70e verjaardag, 2002, 349 (354); Dauses, Vorabentscheidungsverfahren, 2 leidimas, 1995, 113; Holoubek „Vorlageberechtigung und Vorlageverpflichtung“ leidinyje Das EuGH-Verfahren in Steuersachen, 2000, 45 (61).
63 – 53 išnašoje minėtos generalinio advokato F. G. Jacobs išvados 64 punktas.
64 – 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Köbler (C‑224/01, Rink. p. I‑10239, 55 punktas); šiuo klausimu žr. Wattel kritiką 52 išnašoje minėtame leidinyje, p. 177 (178 ir kt.).
65 – Ir taip teisės aiškinimo klausimų „filtravimą“ perduoti išimtinai Teisingumo Teismo kompetencijai.
66 – Žr. 10 išnašoje minėto sprendimo CILFIT ir kt. 10 punktą; taip pat 1984 m. birželio 28 d. Sprendimą Moser (180/83, Rink. p. 2539, 6 punktas); 1988 m. spalio 5 d. Sprendimą Alsatel (247/86, Rink. p. 5987, 8 punktas); 1993 m. spalio 27 d. Sprendimą Enderby (C‑127/92, Rink. p. I‑5535, 10 punktas); 1994 m. liepos 2 d. Sprendimą AC‑ATEL Electronics (C‑30/93, Rink. p. I‑2305, 19 punktas) ir 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Bosman (C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 59 punktas).
67 – Taip pat negalima pamiršti, kad, kaip rodo ir sprendimo CILFIT ir kt. atvejis, sprendimus taip pat reikia aiškinti – jų pritaikomumas kitiems atvejams ir prasmė dažnai yra kertinis Bendrijos teisės problemos sprendimo akmuo – ir kad todėl kartais net „acte éclairé“ atveju nacionaliniai teismai turi nemažai diskrecijos. Šiuo klausimu žr. Kanninen „La marge de manoeuvre de la juridiction suprême nationale pour procéder à un renvoi préjudiciel à la Cour de justice des Communautés européennes“, leidinyje Colneric ir kt.(Hrsg.), Une communauté de droit: Festschrift für Gil Carlos Rodríguez Iglesias, 2003, 611 (616).
68 – Tą patį galima pasakyti, a fortiori, ir kalbant apie nacionalinių negalutinės instancijos teismų pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo.
69 – Žr. 2002 m. vasario 7 d. Sprendimą Turbon International (C‑276/00, Rink. p. I‑1389, 21 punktas) ir 43 išnašoje minėto sprendimo Lohmann ir Medi Bayreuth 30 punktą.
70 – Žr. 1999 m. balandžio 28 d. Sprendimą Mövenpick Deutschland (C‑405/97, Rink. p. I‑2397, 18 punktas).