Byla C-245/02
Anheuser-Busch Inc.
prieš
Budĕjovický Budvar, národní podnik
(Korkein oikeus prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis – Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS), 2 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis ir 70 straipsnis – Prekių ženklai – Prekės ženklo savininkui suteikiamos išimtinės teisės ribos – Tariamas žymens kaip komercinio pavadinimo naudojimas“
Sprendimo santrauka
1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Bendrijos ir jos valstybių narių pagal bendrą kompetenciją sudaryto tarptautinio susitarimo, darančio įtaką Bendrijos nuostatų taikymui nacionaliniuose teismuose, aiškinimas – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS)
(EB 234 straipsnis; TRIPS sutartis)
2. Tarptautiniai susitarimai – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) – Galiojimas laiko atžvilgiu – Taikymas konfliktui tarp prekių ženklo ir žymens, kilusiam iki šios sutarties taikymo pradžios datos ir besitęsiančiam po šios datos
(TRIPS sutarties 70 straipsnio 1 dalis)
3. Tarptautiniai susitarimai – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) – Tiesioginis veikimas – Nebuvimas – Nacionalinių teismų pareigos – Prekių ženklus reglamentuojančios teisės normos – Nacionalinių teisės aktų taikymas, atsižvelgiant ir į Direktyvos 89/104, ir į TRIPS sutarties atitinkamų nuostatų tekstą bei tikslus
(TRIPS sutartis; Tarybos direktyva 89/104)
4. Tarptautiniai susitarimai – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) – Prekių ženklus reglamentuojančios teisės normos – Išimtinė prekių ženklo savininko teisė neleisti jo naudoti tretiesiems asmenims – Išimtys – Į prekių ženklą panašus ar jam identiškas žymuo, nurodantis komercinį pavadinimą – Sąlyga – Žymens naudojimas nepažeidžiant sąžiningos praktikos pramoninėje ir komercinėje veikloje
(TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalis ir 17 straipsnis)
5. Tarptautiniai susitarimai – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) – Prekių ženklus reglamentuojančios teisės normos – Komercinis pavadinimas, susikertantis su prekės ženklu – Anksčiau už prekės ženklą atsiradęs komercinis pavadinimas – Prekių ženklo savininko negalėjimas uždrausti jo naudoti
(TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalis)
1. Nuo to momento, kai Bendrija tapo Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis), išdėstytos Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1 C priede, šalimi, ji, kiek tai yra įmanoma, privalo aiškinti savo teisės aktus, reglamentuojančius prekių ženklus, atsižvelgdama į šios sutarties tekstą bei tikslą.
Iš to darytina išvada, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti TRIPS sutarties nuostatas, jei to reikia atsakyti į valstybių narių teismų klausimus, kai pastarieji turi taikyti savo nacionalinę teisę tam, kad apsaugotų iš Bendrijos teisės, susijusios su šios sutarties taikymo sritimi, kylančias teises.
(žr. 41–42 punktus)
2. Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis), pateikiama Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1 C priede, kuri Bendrijos vardu ir jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu buvo patvirtinta Sprendimu 94/200/EB, taikoma konfliktui tarp prekių ženklo ir žymens, kuris, kaip teigiama, pažeidžia teisę į šį prekių ženklą, jei šis konfliktas kilo iki TRIPS sutarties įsigaliojimo datos bet tęsiasi po šios datos.
Konkrečiai kalbant, šios sutarties 70 straipsnio 1 dalis, kurioje numatoma, kad ji neįpareigoja dėl veiksmų, įvykusių prieš šios Sutarties taikymą valstybėje narėje, reiškia, kad ji taikoma situacijoms, kurios tęsiasi po šios datos.
(žr. 49, 53 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis), kuri pateikiama Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1 C priede, nuostatos nesukuria asmenims teisių, kurias jie, remdamiesi Bendrijos teise, galėtų tiesiogiai įgyvendinti teismuose.
Tačiau pagal Bendrijos teisę nacionaliniai teismai, taikydami nacionalines taisykles, skirtas apsaugoti teises, susijusias su TRIPS sutarties taikymo sritimi, kurioje Bendrija jau priėmė teisės aktų, pavyzdžiui, prekių ženklų srityje, tai privalo daryti kiek įmanoma labiau atsižvelgdami į atitinkamų Bendrijos nuostatų tekstą bei jomis siekiamą tikslą, t. y. ir į Pirmosios direktyvos 89/104 dėl prekių ženklų, ir į TRIPS sutarties tekstą bei tikslus.
(žr. 54–55, 57 punktus)
4. Komercinis pavadinimas gali būti žymuo prekėms ar paslaugoms žymėti Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis), kuri pateikiama Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1 C priede, 16 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio prasme. Ši nuostata ženklo savininkui suteikia išimtinę teisę neleisti naudoti jo prekių ženklo tais atvejais, kai toks naudojimas sukelia ar galėtų sukelti grėsmę prekių ženklo funkcijoms, ypač svarbiausiajai funkcijai – užtikrinti vartotojams prekės kilmę.
prekių ženklo suteikiamų teisių išimtys, numatytos TRIPS sutarties 17 straipsnyje, pirmiausia leidžia tretiesiems asmenims naudoti į prekių ženklą panašius ar identiškus žymenis, nurodant jų komercinį pavadinimą, jei toks naudojimas neprieštarauja sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje.
(žr. 85 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)
5. Komercinis pavadinimas, kuris nėra nei registruotas, nei įtvirtintas toje valstybėje, kur įregistruotas prekių ženklas, su kuriuo jis susikerta, ir kur prašoma jį apsaugoti aptariamo komercinio pavadinimo atžvilgiu, gali būti laikomas pagrįstas esama ankstesne teise, nurodyta Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis), kuri pateikiama Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1 C priede, 16 straipsnio 1 dalies trečiajame sakinyje, jei komercinio pavadinimo savininkas turi į TRIPS sutarties reglamentavimo sferą tiek objekto, tiek laiko prasme patenkančią teisę, atsiradusią anksčiau už teisę į prekių ženklą ir suteikiančią jos savininkui teisę naudoti į prekių ženklą panašų ar jam identišką žymenį.
Iš to darytina išvada, kad šio komercinio pavadinimo naudojimo negalima uždrausti, remiantis TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje prekių ženklo savininkui suteikiama išimtine teise.
(žr. 89, 100 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)
TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS,
2004 m. lapkričio 16 d.(*)
„Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis – Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS), 2 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis ir 70 straipsnis – Prekių ženklai – Prekės ženklo savininkui suteikiamos išimtinės teisės ribos – Tariamas žymens, kaip firmos vardo, naudojimas“
Byloje C-245/02,
dėl Korkein oikeus (Suomija) 2002 m. liepos 3 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2002 m. liepos 5 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Anheuser-Busch Inc.
prieš
Budĕjovický Budvar, národní podnik,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans (pranešėjas), A. Rosas ir R. Silva de Lapuerta, teisėjai C. Gulmann, R Schintgen, N. Colneric, S. von Bahr, J. N. Cunha Rodriguez ir K. Schiemann,
generalinis advokatas A. Tizzano,
posėdžio sekretorė M. Múgica Arzamendi, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. balandžio 27 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– Anheuser-Busch Inc., atstovaujamo asianajaja R. Hilli bei Rechtsanwälte D. Ohlgart ir B. Goebel,
– Budĕjovický Budvar, národní podnik, atstovaujamo asianajajat P. Backström ir P. Eskola,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos E. Paasivirta ir R. Raith,
susipažinęs su 2004 m. birželio 29 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), kuri pateikiama Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties (toliau – PPO steigimo sutartis) 1 C priede ir kuri Bendrijos vardu bei jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu buvo patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB (OL L 336, p. 1, 214), 2 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies ir 70 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas byloje tarp alaus daryklos Anheuser‑Busch Inc. (toliau – „Anheuser‑Busch“), įsikūrusios Saint Louis, Misūryje (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir alaus daryklos Budĕjovický Budvar, národní podnik (toliau –„Budvar“), įsikūrusios Česke Budějovice mieste (Čekija), dėl pastarosios bendrovės Suomijoje pardavinėjamo alaus žymėjimo, kuris, Anheuser‑Busch teigimu, pažeidžia šioje valstybėje narėje jai priklausančias teises į prekių ženklus „BUDWEISER“, „Bud“, „Bud Light“ ir „Budweiser King of Beers“.
Teisinis pagrindas
Tarptautinės sutartys
3 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, paskutinį kartą peržiūrėtos 1967 m. liepos 14 d. Stokholme (Recueil des traités des Nations unies, vol. 828, n° 11847, p. 108, toliau – Paryžiaus konvencija), 8 straipsnyje numatyta:
„Komercinis pavadinimas visose Sąjungos šalyse saugomas ir nepadavus paraiškos arba be registracijos, nepriklausomai nuo to, ar jis įeina į prekių ženklo sudėtį, ar ne.“
4 PPO sutartis ir TRIPS sutartis, kuri yra sudedamoji PPO sutarties dalis, įsigaliojo 1995 m. sausio 1 dieną. Tačiau pagal TRIPS sutarties 65 straipsnį jokia valstybė narė neprivalo taikyti jos nuostatų, kol nesibaigia bendrasis vienerių metų laikotarpis, tai yra iki 1996 m. sausio 1 d.(toliau – taikymo data).
5 TRIPS sutarties 1 straipsnio „Įsipareigojimų pobūdis ir apimtis“ 2 dalyje numatyta:
„Šioje Sutartyje terminas „intelektinė nuosavybė“ taikomas visoms intelektinės nuosavybės kategorijoms, esančioms II dalies 1–7 skyrių objektu.“
6 Šios sutarties 2 straipsnis „Intelektinės nuosavybės konvencijos“ nustato:
„1. Dėl šios Sutarties II, III ir IV dalių valstybės narės laikosi Paryžiaus konvencijos (1967) 1–12 straipsnių ir 19 straipsnio.
2. Jokios šios Sutarties I–IV dalių nuostatos nesumažina įsipareigojimų, kuriuos viena kitai gali turėti valstybės narės pagal Paryžiaus konvenciją, Berno konvenciją, Romos konvenciją ir Intelektinės nuosavybės sutartį dėl integralinių mikroschemų.“
7 TRIPS sutarties 15 straipsnio „Saugotinas objektas“, esančio šios sutarties II dalies 2 skyriuje, reglamentuojančiame teisių į prekių ženklą buvimą, jų apimtį ir naudojimą, 1 dalis nustato:
„Bet koks žymuo ar žymenų kombinacija, pagal kuriuos vienos įmonės prekes ar paslaugas galima atskirti nuo kitos įmonės prekių ar paslaugų, laikomi galinčiais sudaryti prekių ženklą. Tokius žymenis, ypač žodžius, į kuriuos įeina asmenvardžiai, raidės, skaitmenys, vaizdiniai elementai ir spalvų kombinacijos, taip pat bet kokią tų žymenų kombinaciją turi būti leista registruoti kaip prekių ženklus. <...>“
8 TRIPS sutarties 16 straipsnio „Suteikiamos teisės“ 1 dalyje nurodyta:
„Įregistruoto prekių ženklo savininkas turi išimtines teises neleisti jokiai trečiajai šaliai, neturinčiai savininko sutikimo, naudoti prekyboje tapačius arba panašius žymenis prekėms ar paslaugoms, tapačius ar panašius į tuos, kuriais buvo įregistruotas prekių ženklas, jei toks naudojimas keltų pavojų suklaidinti. Tuo atveju, kai tapatus žymuo naudojamas tapačioms prekėms ar paslaugoms, turi būti daroma prielaida dėl pavojaus supainioti. Anksčiau apibūdintos teisės nei menkina ankstesnių teisių, nei daro įtakos valstybių galimybei suteikti teises ženklo naudojimo pagrindu.“
9 TRIPS sutarties 17 straipsnis „Išimtys“ numato:
„Valstybės gali numatyti tokias ribotas išimtis teisėms, kurias suteikia prekių ženklas, kai, pavyzdžiui, aiškiai vartojami apibūdinimo terminai, su sąlyga, kad tokiose išimtyse atsižvelgiama į teisėtus prekių ženklo savininko ir trečiųjų šalių interesus.
10 Šios sutarties 70 straipsnyje „Esamų objektų apsauga“ numatyta:
„1. Ši Sutartis neįpareigoja dėl veiksmų, įvykusių prieš šios Sutarties taikymą aptariamajai valstybei.
2. Jeigu kitaip nenumatyta, tą dieną, kai Sutartis pradedama taikyti, aptariamajai valstybei narei atsiranda įsipareigojimų dėl viso toje šalyje esančio šios Sutarties objekto, kuris tuo metu toje valstybėje yra ginamas arba kuris atitinka ar tuojau atitiks gynimo pagal šios Sutarties sąlygas kriterijus. <...>
<...>
4. Dėl veiksmų, atliekamų specifinių objektų atžvilgiu, įkūnijančių ginamąjį objektą, kurie tampa pažeidžiančiais veiksmais, priėmus teisės aktus, atitinkančius šią Sutartį, ir kurie buvo pradėti vykdyti arba dėl kurių buvo padarytos reikšmingos investicijos prieš tai, kai ta valstybė prisijungė prie PPO Sutarties, kiekviena valstybė gali numatyti, kad kai tokie veiksmai tęsiasi prasidėjus šios Sutarties tai valstybei taikymo laikui, priemonės žalai atlyginti, kuriomis gali pasinaudoti teisės turėtojas, yra ribojamos. Tačiau tokiais atvejais valstybė narė numato, kad turi būti sumokėtas bent teisėtas atlyginimas ar kompensacija.
<...>“
Bendrijos teisės aktai
11 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, p. 1) tikslas, anot jos pirmosios konstatuojamosios dalies, yra suderinti valstybių narių įstatymus, kad neliktų skirtumų, galinčių sudaryti kliūčių laisvam prekių judėjimui, laisvei teikti paslaugas bei iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje.
12 Tačiau Direktyvos 89/104/EEB trečiojoje konstatuojamojoje dalyje sakoma, kad ji nesiekia visiškai suderinti valstybių narių prekių ženklų įstatymus.
13 Direktyvos 89/104/EEB 5 straipsnio, kurio pagrindinė paskirtis – nustatyti prekių ženklo suteikiamų teisių apimtį, 1, 2, 3, ir 5 dalyse numatyta:
„Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu.
2. Bet kuri valstybė narė taip pat gali numatyti, jog savininkas turi teisę neleisti trečiosioms šalims be jo sutikimo naudoti prekybos veikloje bet kokį žymenį, tapatų arba panašų į prekių ženklą, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos nėra panašios į tas, kurioms jis buvo įregistruotas, jeigu pastarasis turi gerą vardą valstybėje narėje ir jeigu dėl žymens vartojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo privalumais arba pažeidžiamas skiriamasis jo požymis ar pakenkiama jo geram vardui.
3. Vadovaujantis 1 ir 2 dalių nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:
a) tokiu žymeniu ženklinti prekes arba jų pakuotes;
<...>
5. 1–4 dalių nuostatos neturės įtakos jokios valstybės narės nuostatoms dėl žymens apsaugos vartojimo kitais nei prekių ar paslaugų atskyrimo tikslais, jeigu dėl tokio žymens vartojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo privalumais arba pažeidžiami jo skiriamieji požymiai ar pakenkiama jo geram vardui.“
14 Direktyvos 89/104/EEB 6 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimas“ 1 dalyje nustatyta:
„1. Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje vartoti:
a) savo vardą arba adresą;
<...>
su sąlyga, kad toks vartojimas nepažeidžia sąžiningos praktikos pramoninėje ir komercinėje veikloje.“
Nacionalinės teisės aktai
Prekių ženklus reglamentuojančios teisės normos
15 Pagal 1964 m. sausio 10 d. Tavaramerkkilaki (prekių ženklų įstatymas) (7/1964) 3 straipsnio pirmąją pastraipą:
„Visi asmenys komercinėje veikloje gali naudoti savo pavardę, adresą arba savo firmos vardą prekėms žymėti, jeigu jis nėra klaidinamai panašus į tretiesiems asmenims priklausantį saugomą prekių ženklą, teisėtai trečiojo asmens komercinėje veikloje naudojamą asmenvardį, adresą ar firmos vardą.“
16 Tavaramerkkilaki 4 straipsnio 1 pastraipoje numatoma:
„Šio įstatymo 1–3 straipsniuose numatyta ženklo savininko teisė naudoti identifikavimo ženklą savo prekėms žymėti reiškia, kad kiti asmenys komercinėje veikloje negali naudoti klaidinamai panašaus ženklo savo prekėms žymėti arba jų pakuotei, reklamoje ar verslo dokumentuose, ar bet kokiu kitu būdu, įskaitant ir žodžiu. <...>“
17 Tavaramerkkilaki 6 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatoma:
„Ženklai gali būti laikomi klaidinamai panašiais šio įstatymo prasme, tik jeigu jie naudojami žymėti panašioms ar tapačioms prekėms.“
18 Tavaramerkkilaki 7 straipsnyje nurodoma, kad jei keli asmenys tvirtina turį išimtinę teisę žymėti savo prekes ženklais, kurie yra klaidinamai panašūs, pirmenybė teikiama asmeniui, galinčiam įrodyti ankstesnį teisinį pagrindą naudoti ženklą, išskyrus, kai tokia teisė buvo prarasta, pavyzdžiui, dėl ženklo nenaudojimo.
19 Tavaramerkkilaki 14 straipsnio pirmosios pastraipos 6 punkte nurodoma, kad neregistruojami prekių ženklai, kurie klaidinamai panašūs į saugomą firmos vardą, išvestinį žymenį arba kitam ūkio subjektui priklausantį prekių ženklą.
20 Nacionalinis teismas atkreipia dėmesį, kad nacionalinis įstatymų leidėjas manė, jog Tavaramerkkilaki atitinka TRIPS sutartį ir jo nereikia keisti derinant su ja. Nacionalinis įstatymų leidėjas taip pat manė, kad Tavaramerkkilaki nuostatos dėl tapačioms ar panašioms prekėms žymėti naudojamų prekių ženklų klaidinamo panašumo atitiko Direktyvos 89/104 reikalavimus, dėl to jų nereikėjo keisti.
Firmų vardus reglamentuojančios teisės normos
21 Pagal 1979 m. vasario 2 d. Toiminimilaki (firmų vardų įstatymas) (128/79) 2 straipsnio 1 dalį išimtinė teisė naudoti firmos vardą įgyjama įregistravus šį vardą arba jį įtvirtinus vartojant.
22 Toiminimilaki 2 straipsnio 3 dalyje nustatoma:
„Firmos vardas laikomas įtvirtintu vartojant, jeigu jis plačiai žinomas visuomenėje, į kurią ūkio subjektas orientuoja savo veiklą.“
23 Nacionalinis teismas atkreipia dėmesį, kad Suomijos teismų praktikoje Paryžiaus konvencijos 8 straipsnis buvo aiškinamas kaip apsaugantis ne tik Suomijoje įregistruotus ar vartojant įtvirtintus firmų vardus, bet ir užsienio firmų vardus, kurie įregistruoti užsienio valstybėse, šios konvencijos dalyvėse, bei su firmos vardu vartojamus žymenis. Pagal minėtą teismų praktiką tokie užsienio firmų vardai saugomi su sąlyga, kad firmos vardo „esminis“ elementas yra bent jau kažkiek žinomas su tuo verslu susijusių Suomijos specialistų aplinkoje.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
24 Anheuser-Busch Suomijoje priklauso alaus prekių ženklai „Budweiser“, „Bud“, „Bud Light“ ir „Budweiser King of Beers“, kurie buvo užregistruoti laikotarpiu nuo 1985 m. birželio 5 d. iki 1992 m. rugpjūčio 5 dienos. Paraiška įregistruoti pirmąjį šių ženklų – „Budweiser“ – buvo paduota 1980 m. spalio 24 dieną.
25 1967 m. vasario 1 d. Budvar įregistravo savo firmos vardą Čekoslovakijos komerciniame registre. Šis įrašas buvo padarytas čekų (Budĕjovický Budvar, národní podnik), anglų (Budweiser Budvar, National Corporation) ir prancūzų (Budweiser Budvar, Entreprise nationale) kalbomis. Be to, Budvar Suomijoje priklausė prekių ženklai „Budvar“ ir „Budweiser Budvar“, įregistruoti atitinkamai 1962 m. gegužės 21 d. ir 1972 m. lapkričio 13 d., tačiau Suomijos teismų ji buvo pripažinta netekusia teisės į šiuos ženklus dėl jų nenaudojimo.
26 1996 m. spalio 11 d. Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas, Suomija) pareikštame ieškinyje Anheuser-Busch paprašė teismo uždrausti Budvar Suomijoje turėti arba atnaujinti „Budĕjovický Budvar“, „Budweiser Budvar“, „Budweiser“, „Budweis“, „Budvar“, „Bud“ ir „Budweiser Budbraü“ prekių ženklus, naudojamus rinkodarai bei Budvar pagamintam alui parduoti. Anheuser-Busch taip pat prašė, kad būtų išimtos iš apyvartos visos prekės, kurių žymėjimas pažeidžią šį draudimą, ir priteisti iš Budvar dėl prekių ženklų suteikiamų teisių pažeidimo patirtų nuostolių atlyginimą.
27 Anheuser-Busch teigia, kad Budvar naudojami žymenys Tavaramerkkilaki prasme yra klaidinamai panašūs į jo prekių ženklus, atsižvelgiant į tai, kad minėti žymenys ir prekių ženklai naudojami žymėti tapačias arba panašias prekes.
28 Be to, tame pačiame ieškinyje Anheuser‑Busch prašo uždrausti Budvar Suomijoje naudoti firmos vardus „Budĕjovický Budvar, národní podnik“, „Budweiser Budvar“, „Budweiser Budvar, national enterprise“, „Budweiser Budvar, Entreprise nationale“ ir „Budweiser Budvar, National Corporation“ (už draudimo pažeidimą būtų skiriama bauda pagal Toiminimilaki), nes jie gali būti supainioti su jai priklausančiais prekių ženklais.
29 Atsakydama į ieškinį Budvar teigia, kad žymenys, naudojami jos alaus rinkodarai Suomijoje, negali būti supainioti su Anheuser‑Busch priklausančiais prekių ženklais. Be to, dėl žymens „Budweiser Budvar“ Budvar teigia, kad jos firmos vardo įregistravimas čekų, anglų ir prancūzų kalbomis pagal Paryžiaus konvencijos 8 straipsnį Suomijos teritorijoje jai suteikia ankstesnę teisę Anheuser‑Busch priklausančių prekių ženklų atžvilgiu ir šią jos teisę saugo minėta konvencijos nuostata.
30 1998 m. spalio 1 d. sprendimu Helsingin käräjäoikeus nusprendė, kad Budvar Suomijoje naudojamos etiketės, ypač jose esantis pagrindinis žymuo „Budĕjovický Budvar“, atsižvelgiant į bendrą jų daromą įspūdį, taip skiriasi nuo Anheuser-Busch prekių ženklų ir etikečių, kad jų negalima supainioti.
31 Be kita ko, teismas nusprendė, kad ant etikečių po pagrindiniu žymeniu gerokai mažesnėmis raidėmis parašytas tekstas „BREWED AND BOTTLED BY THE BREWERY BUDWEISER BUDVAR national enterprise“ buvo naudojamas ne kaip prekių ženklas, o nurodė alaus daryklos firmos vardą. Šiuo klausimu teismas pareiškė, kad Budvar turi teisę naudoti tokį žymenį, nes tai yra įregistruota angliška jos firmos vardo versija, kuri prieš įregistruojant Anheuser‑Busch ženklus, pagal liudytojų parodymus buvo bent kažkiek žinoma su tuo verslu susijusių specialistų aplinkoje, ir dėl to Suomijoje jai taikytina Paryžiaus konvencijos 8 straipsnyje numatyta apsauga.“
32 Apeliacinėje instancijoje Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas, Suomija) 2000 m. birželio 27 d. sprendime nusprendė, kad pirmiau minėtų liudytojų parodymų nepakanka tam, jog galima būtų įrodyti, kad Budvar firmos vardo angliška versija buvo bent kažkiek žinoma su tuo verslu susijusių Suomijos specialistų aplinkoje prieš įregistruojant Anheuser‑Busch ženklus. Todėl jis panaikino Helsingin käräjäoikeus sprendimą tiek, kiek pastarasis konstatavo, kad Budvar firmos vardo versijai anglų k. taikytina Paryžiaus konvencijos 8 straipsnyje numatyta apsauga.
33 Ir Anheuser-Busch, ir Budvar dėl Helsingin hovioikeus sprendimo padavė skundus Korkein oikeus (Aukščiausiasis teismas, Suomija) iš esmės juos grįsdami argumentais, kurie jau buvo pateikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
34 Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą Korkein oikeus konstatuoja, kad iš 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Dior ir kt. (C‑300/98 ir C‑392/98, Rink. p. I‑11307) 35 punkto aišku, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti TRIPS sutarties nuostatas, kai jos gali būti taikomos situacijoms, pavyzdžiui, prekių ženklų srityje, susijusioms ir su nacionaline, ir su Bendrijos teise.
35 Nacionalinis teismas pažymi, jog to paties sprendimo 47–49 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei srityje, kuriai taikoma TRIPS sutartis, jau yra priimtų Bendrijos teisės aktų, atsiranda su Bendrijos teise susijusi situacija; tačiau tokia situacija neatsiranda, jei aptariamoje srityje Bendrija nepriėmė teisės aktų, dėl to ji lieka valstybių narių kompetencijoje.
36 Anot Korkein oikeus, TRIPS sutarties nuostatos dėl prekių ženklų reguliuoja sritį, kurioje Bendrija jau priėmė teisės aktus, todėl ji yra susijusi su Bendrijos teise. Tačiau Bendrija iki šiol nepriėmė teisės aktų dėl firmų vardų.
37 Dėl TRIPS sutarties taikymo pagrindinėje byloje ratione temporis nacionalinis teismas pažymi, kad, kaip nurodyta 2001 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Schieving‑Nijstad ir kt. (C‑89/99, Rink. p. I‑5851) 49 ir 50 punktuose, pagal TRIPS sutarties 70 straipsnio 1 dalį jos nuostatos taikomos, jei intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas tęsiasi ir po datos, kurią TRIPS sutarties nuostatos tapo taikytinos Bendrijai ir valstybėms narėms.
38 Be to, nacionalinis teismas konstatuoja, jog TRIPS sutarties 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu kitaip nenumatyta šioje Sutartyje, tą dieną, kai ji pradedama taikyti, aptariamajai valstybei narei atsiranda įsipareigojimų dėl viso šalyje esančio šios sutarties objekto, kuris tuo metu toje valstybėje narėje yra ginamas arba kuris atitinka ar tuojau atitiks gynimo pagal šios sutarties sąlygas kriterijus.
39 Šioje situacijoje Korkein oikeus nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šiais klausimais:
„1. Jei konfliktas tarp prekių ženklo ir žymens, kuris, kaip teigiama, pažeidžia teisę į šį prekių ženklą, kyla iki TRIPS sutarties įsigaliojimo, ar reikia taikyti šios sutarties nuostatas nustatant, kuri iš šių dviejų teisių atsirado anksčiau, jei tariamas teisės į prekių ženklą pažeidimas tęsiasi po datos, kurią TRIPS sutartis tapo taikoma Bendrijoje ir jos valstybėse narėse?
2. Jei atsakymas į pirmą klausimą būtų teigiamas:
a) ar bendrovės firmos vardas taip pat gali būti laikomas žymeniu prekėms ar paslaugoms žymėti TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio prasme?
b) jei atsakymas į antro klausimo a punktą būtų teigiamas:
kokiais atvejais firmos vardas gali būti laikomas žymeniu prekėms ar paslaugoms žymėti TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio prasme?
3. Jei atsakymas į antro klausimo a punktą būtų teigiamas:
a) kaip reikėtų aiškinti TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje daromą nuorodą į ankstesnes teises? Ar galima laikyti teisę į firmos vardą egzistuojančia ankstesne teise 16 straipsnio 1 dalies trečio sakinio prasme?
b) tuo atveju, jei atsakymas į a punktą būtų teigiamas, kaip reikėtų aiškinti pirmiau minėtą TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje daromą nuorodą į ankstesnes teises, kai firmos vardas nėra nei įregistruotas, nei įtvirtintas vartojant toje valstybėje, kur įregistruotas prekių ženklas, ir prašoma jį apsaugoti pirmiau minėto firmos vardo atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad Paryžiaus konvencijos 8 straipsnyje numatyta pareiga apsaugoti firmos vardą, nepaisant to, ar jis įregistruotas, ar ne, ir kad, PPO nuolatinio Apeliacinio komiteto nuomone, TRIPS sutarties 2 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į Paryžiaus konvencijos 8 straipsnį reiškia, jog PPO sutarties šalys, taikydamos šią sutartį, pagal minėtą nuostatą privalo apsaugoti firmos vardą? Kai TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečio sakinio prasme reikia nustatyti, ar firmos vardas, ar prekių ženklas turi ankstesnį teisinį pagrindą, kuris iš šių kriterijų laikytinas lemiamu:
i) faktas, kad valstybėje, kurioje įregistruotas prekių ženklas ir prašoma jį apsaugoti, firmos vardas bent kažkiek buvo žinomas su tuo verslu susijusių tos valstybės specialistų aplinkoje iki paraiškos įregistruoti tą prekių ženklą pateikimo;
ii) tai, kad aptariamoje valstybėje, kurioje įregistruotas prekių ženklas ir prašoma jį apsaugoti, firmos vardas buvo naudojamas iki paraiškos įregistruoti tą prekių ženklą pateikimo;
iii) bet kuris kitas faktorius, leidžiantis nustatyti, ar firmos vardas turi būti laikomas ankstesne teise TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečio sakinio prasme?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
40 Anheuser-Busch teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes TRIPS sutarties nuostatos negali būti taikomos pagrindinėje byloje nei ratione temporis, nei ratione materiae. Dėl to Teisingumo Teismas nėra kompetentingas aiškinti atitinkamas šios sutarties nuostatas.
41 Iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad jis yra kompetentingas aiškinti TRIPS sutarties nuostatas, jei to reikia atsakyti į valstybių narių teismų klausimus, kai pastarieji turi taikyti savo nacionalinę teisę tam, kad apsaugotų iš Bendrijos teisės, susijusios su šios sutarties taikymo sritimi, kylančias teises (žr. minėto sprendimo Dior ir kt. 35 ir 40 punktus ir ten cituojamą Teismo praktiką).
42 Nuo to momento, kai Bendrija tapo TRIPS sutarties šalimi ji, kiek tai yra įmanoma, privalo aiškinti savo teisės aktus, reglamentuojančius prekių ženklus, atsižvelgdama į šios sutarties tekstą ir tikslą (situacija, kai buvo taikoma ir TRIPS sutartis, ir Direktyva 89/104 – 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Heidelberger Bauchemie, C‑49/02, Rink. p. I‑0000, 20 punktas).
43 Todėl Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalį, dėl kurios užduoti antras ir trečias prejudiciniai klausimai.
44 Tai, ar TRIPS sutarties 16 straipsnis taikytinas pagrindinėje byloje, priklauso nuo šios normos aiškinimo, ir būtent apie tai klausiama antrame bei trečiame prejudiciniuose klausimuose. Iš to darytina išvada, kad klausimas dėl TRIPS sutarties taikymo ratione materiae yra susijęs su paskutiniais dviem prejudiciniais klausimais, todėl jis bus išnagrinėtas atsakant į juos.
45 Taikymas ratione temporis yra pirmo prejudicinio klausimo objektas.
46 Šiomis aplinkybėmis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl pirmojo klausimo
47 Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas pirmuoju klausimu iš esmės klausia, ar TRIPS sutartis taikoma konfliktui tarp prekių ženklo ir žymens, kuris, kaip teigiama, pažeidžia teisę į šį prekių ženklą ir kuris kilo iki TRIPS sutarties įsigaliojimo datos bei tęsiasi po jos.
48 Minėto sprendimo Schieving-Nijstad ir kt. 49 ir 50 punktuose Teisingumo Teismas nurodė, kad jei tariamas teisės į prekių ženklą pažeidimas prasidėjo iki TRIPS sutarties taikymo Bendrijai ir valstybėms narėms pradžios datos, t. y., 1996 m. sausio 1 d., tai nebūtinai reiškia, kad šis pažeidimas yra „įvykęs“ iki šios datos TRIPS sutarties 70 straipsnio 1 dalies prasme. Teisingumo Teismas patikslino, kad tuo atveju, kai pažeidimai, kuriais kaltinami tretieji asmenys, tęsėsi iki datos, kurią teismas priėmė sprendimą – minėtoje byloje ši data buvo vėlesnė už TRIPS sutarties taikymo pradžios datą, – atitinkama šios Sutarties sąlyga yra taikytina ratione temporis sprendžiant pagrindinę bylą.
49 TRIPS sutarties 70 straipsnio 1 dalis yra tik skirta visai netaikyti šios sutarties „veiksmams, įvykusiems“ iki šios sutarties taikymo pradžios datos, tačiau ji neriboja numatytų įpareigojimų taikymo veiksmams, kurie tęsėsi po šios datos. Priešingai, šios Sutarties 70 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad ji Pasaulinės Prekybos Organizacijos (toliau – PPO) narei sukuria tokius įpareigojimus dėl „viso <...> esančio šios Sutarties objekto“, kuris jos pradėjimo taikyti datą yra ginamas toje valstybėje, ir tai reiškia, kad nuo šios datos ši valstybė privalo vykdyti visus TRIPS sutartyje numatytus įsipareigojimus dėl viso esančio šios Sutarties objekto (šiuo klausimu taip pat žr. 2000 m. rugsėjo 18 d. PPO apeliacinio komiteto ataskaitos Kanados byloje – Patentu suteikiamos apsaugos trukmė (AB–200–07), WT/DS170/AB/R, 69, 70 ir 71 punktus).
50 TRIPS sutarties 70 straipsnio 4 dalis reglamentuoja veiksmus, atliekamus specifinių objektų, apimančių ginamuosius objektus, atžvilgiu, kurie pažeidžia teisę numatytą šią sutartį atitinkančiuose teisės aktuose ir kurie buvo pradėti vykdyti arba ryšium su kuriais buvo padarytos reikšmingos investicijos prieš tai, kai ta valstybė prisijungė prie PPO Sutarties. Susiklosčius tokiai situacijai minėta nuostata leidžia valstybėms narėms numatyti, kad, kai tokie veiksmai tęsiasi prasidėjus šios sutarties taikymo tai valstybei narei laikui, priemonės žalai atlyginti, kuriomis gali pasinaudoti teisės turėtojas, yra ribojamos
51 Nagrinėjamoje byloje, kaip tampa aišku iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, veiksmai, dėl kurių kaltinama Budvar Suomijoje, tikrai prasidėjo iki įsigaliojant TRIPS sutarčiai, tačiau jie tęsėsi ir po jos įsigaliojimo. Kita vertus, taip pat aišku, kad procesas dėl teisių pažeidimo yra susijęs su žymenimis, Suomijoje saugomais kaip prekių ženklai TRIPS sutarties taikymo pradžios momentu (1996 m. sausio 1 d.), ir buvo pradėtas 1996 m. lapkričio 11 d., t. y. jau po nurodytos taikymo pradžios datos.
52 Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad pagal TRIPS sutarties 70 straipsnio 1 ir 2 dalis ši sutartis taikoma nagrinėjamai situacijai.
53 Todėl į pirmą klausimą reikia atsakyti, kad TRIPS sutartis taikoma konfliktui tarp prekių ženklo ir žymens, kuris, kaip teigiama, pažeidžia teisę į šį prekių ženklą ir kuris kilo iki TRIPS sutarties įsigaliojimo datos, bet kuris tęsiasi po jos.
Dėl antrojo ir trečiojo klausimų
Preliminarūs pastebėjimai
54 Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad dėl savo pobūdžio ir struktūros TRIPS sutarties nuostatos neturi tiesioginio veikimo. Teisingumo Teismas, tikrindamas Bendrijos institucijų teisės aktų teisėtumą pagal EB 230 straipsnio 1 dalį, iš principo neatsižvelgia į šias nuostatas, jos taip pat nesukuria asmenims teisių, kurias šie, remdamiesi Bendrijos teise, galėtų tiesiogiai įgyvendinti teismuose (šia prasme žr. minėto sprendimo Dior ir kt. 42–45 punktus).
55 Tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat aišku, kad pagal Bendrijos teisę nacionaliniai teismai, taikydami nacionalines taisykles, skirtas apsaugoti teises, susijusias su TRIPS sutarties taikymo sritimi, kurioje Bendrija jau priėmė teisės aktų, pavyzdžiui, prekių ženklų srityje, tai privalo daryti kiek įmanoma labiau atsižvelgdami į atitinkamų TRIPS sutarties nuostatų tekstą bei jomis siekiamą tikslą (šia prasme žr. minėto sprendimo Dior ir kt. 42–47 punktus).
56 Be to, pagal šią Teismo praktiką reikalaujama, kad kompetentingos valdžios institucijos, taikydamos ir aiškindamos atitinkamą nacionalinę teisę, taip pat privalo kiek įmanoma labiau atsižvelgti į Direktyvos 89/104 tekstą bei tikslą, kad būtų pasiektas ja siekiamas rezultatas, kaip tai numato EB 249 straipsnio 3 dalis (žr. 2004 m. vasario 12 d. Sprendimo Henkel, C‑218/01, Rink. p. I‑0000, 60 punktą ir jame cituojamą Teismo praktiką).
57 Dėl to šiuo atveju atitinkamos prekių ženklus reglamentuojančios nacionalinės teisės nuostatos turi būti taikomos ir aiškinamos kiek įmanoma labiau atsižvelgiant ir į Direktyvos 89/104, ir į TRIPS sutarties tekstą bei tikslus.
Dėl antrojo klausimo
58 Antruoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar ir kokiomis sąlygomis, jei atsakymas teigiamas, firmos vardas gali būti žymuo prekėms ar paslaugoms žymėti TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies prasme, pagal kurią prekių ženklo savininkas turi išimtines teises neleisti jokiai trečiajai šaliai, neturinčiai jo sutikimo, naudoti šį ženklą.
59 Pirma, iš Teisingumo Teismo praktikos dėl Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalyje minimo draudimo tretiesiems asmenims naudoti prekių ženklą yra aišku, kad su prekių ženklu susijusi išimtinė teisė buvo įtvirtinta siekiant suteikti prekių ženklo savininkui galimybę apginti savo, kaip ženklo savininko, specifinius interesus, t. y. užtikrinti, kad prekių ženklas atliktų savo funkciją, todėl naudotis šia teise galima, tik jei trečiajam asmeniui naudojant šį ženklą būtų arba galėtų būti padaryta žala jo funkcijoms, ypač pagrindinei funkcijai – garantuoti vartotojams prekės kilmę (žr. 2002 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Arsenal Football Club, C‑206/01, Rink. p. I‑10273, 51 ir 54 punktus).
60 Tai ypač aktualu tais atvejais, kuomet trečiajam asmeniui priskiriamas ženklo naudojimas sukuria įspūdį, kad yra esminis prekybinis ryšys tarp trečiojo asmens prekių bei originalias prekes gaminančios įmonės. Todėl reikia nustatyti, ar vartotojai, kuriems skirta prekė, įskaitant ir tuos, kuriems produktas pateikiamas po to, kai jis jau iškeliavo iš trečiojo asmens produktų pardavimo vietos, trečiojo asmens naudojamą prekių ženklą supranta kaip nurodantį ar mėginantį nurodyti įmonę, pagaminusią originalias prekes (šia prasme žr. minėto sprendimo Arsenal Football Club 56 ir 57 punktus).
61 Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar tariamas trečiosios šalies žymens naudojimas pagrindinėje byloje, šiuo atveju – Budvar Suomijoje naudojamas žymėjimas, atitiko šią sąlygą.
62 Nacionalinis teismas taip pat turi nustatyti, ar prekių ženklas buvo naudojamas „prekybos veikloje“ ir „prekėms“ Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies prasme (žr. minėtą sprendimą Arsenal Football Club 40 ir 41 punktus).
63 Jei įvykdomos visos šios sąlygos, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti: jei žymuo ir prekių ženklas yra tapatūs bei naudojami tapačioms prekėms ar paslaugoms, tai Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta apsauga yra absoliuti, o esant 5 straipsnio 1 dalies b punkte numatytoms sąlygoms, prekių ženklo savininkas tam, kad jam būtų suteikta apsauga, turi pateikti įrodymų, jog visuomenė gali supainioti žymenį ir prekių ženklą dėl jų pačių ir jais žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo (šia prasme žr. 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Davidoff, C‑292/00, Rink. p. I‑389, 28 punktą ir 2003 m. kovo 20 d. Sprendimo LTJ Diffusion, C‑291/00, Rink. p. I‑2799, 48 ir 49 punktus).
64 Tačiau jei po nacionalinio teismo atlikto šio sprendimo 60 punkte minimo patikrinimo paaiškėja, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo žymens naudojimas, yra skirtas ne atskirti atitinkamas prekes, o pasiekti kitų tikslų – nurodyti firmos ar bendrovės vardą, tuomet remiantis Direktyvos 89/104 5 straipsnio 5 dalimi pagal valstybės narės teisę reikia spręsti, ar suteikti prekių ženklo savininkui, kuris teigia, kad firmos ar bendrovės vardo naudojimas jam daro žalą, apsaugą, ir jei taip, tai koks turėtų būti suteiktos apsaugos pobūdis bei apimtis (žr. 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Robelco, C‑23/01, Rink. p. I‑10913, 31 ir 34 punktus).
65 Antra, kalbant apie TRIPS sutartį, reikia priminti, kad šios Sutarties tikslas yra stiprinti ir vienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą pasauliniu mastu (žr. minėto sprendimo Schieving‑Nijstad ir kt. 36 punktą ir jame cituojamą Teismo praktiką).
66 TRIPS sutarties preambulėje nurodoma, kad šios Sutarties tikslas yra „sumažinti tarptautinės prekybos iškraipymus ir trukdymus“, atsižvelgiant į „būtinybę skatinti veiksmingą ir tinkamą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą“, tuo pat metu užtikrinant, kad „pačios intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo priemonės ir tvarka netaptų teisėtos prekybos kliūtimis“.
67 TRIPS sutarties 16 straipsnis registruoto prekių ženklo savininkui suteikia tarptautiniu lygiu suderintas minimalias išimtines teises, kurias savo nacionalinėje teisėje turi užtikrinti visi PPO nariai. Šios išimtinės teisės saugo registruoto prekių ženklo savininką nuo teisės į prekių ženklą pažeidimo, kurį galėtų padaryti teisės jį naudoti neturintys tretieji asmenys (taip pat žr. 2002 m. sausio 2 d. PPO apeliacinio komiteto ataskaitos Jungtinių Amerikos Valstijų byloje – 1998 m. bendrojo įstatymo dėl kreditų suteikimo 211 straipsnis (AB–2001–07), WT/DS176/AB/R, 186 punktą).
68 TRIPS sutarties 15 straipsnis numato, kad bet koks žymuo ar žymenų kombinacija, pagal kuriuos vienos įmonės prekes ar paslaugas galima atskirti nuo kitos įmonės prekių ar paslaugų, laikomi galinčiais sudaryti prekių ženklą.
69 Taigi ši TRIPS sutarties nuostata, kaip ir Direktyvos 89/104 2 straipsnis, įtvirtina kilmės garantiją, kuri yra pagrindinė prekių ženklo funkcija (dėl Direktyvos 89/104, inter alia, žr. minėto sprendimo Arsenal Football Club 49 punktą.
70 Iš šito išplaukia, kad atitinkamų nacionalinės teisės aktų prekių ženklų srityje aiškinimas, kiek tai yra įmanoma, atsižvelgiant į atitinkamo Bendrijos teisės akto, šiuo atveju Direktyvos 89/104, tekstą bei tikslus, įmanomas ir tuo pat metu atsižvelgiant į TRIPS sutarties tekstą bei tikslus (žr. šio sprendimo 57 punktą).
71 Atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos prekių ženklų srityje turėtų būti taikomos ir aiškinamos taip, kad ženklo savininkui suteikiamos išimtinės teisės neleisti naudoti jo prekių ženklą sudarančio arba į jį panašaus žymens, turėtų būti taikomos tik tais atvejais, kai trečiajam asmeniui naudojant tokį žymenį galėtų kilti grėsmė prekių ženklo funkcijoms, ypač svarbiausiajai – garantuoti vartotojams prekės kilmę.
72 Toks aiškinimas suderinamas su TRIPS sutarties bendruoju tikslu, paminėtu šio sprendimo 66 punkte – pasiekti pusiausvyrą tarp tikslo sumažinti tarptautinės prekybos iškraipymus ir trukdymus ir tuo pat metu skatinti veiksmingą bei tinkamą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, tačiau užtikrinant, kad pačios intelektinės nuosavybės teisių apsaugos priemonės ir tvarka netaptų teisėtos prekybos kliūtimis (šia prasme žr. minėto sprendimo Schieving‑Nijstad ir kt. 38 punktą). Šis atskyrimas atrodo tinkamas ir atsižvelgus į TRIPS sutarties 16 straipsnio tikslą, minėtą šio sprendimo 67 punkte, – užtikrinti tarptautiniu lygiu suderintas minimalias išimtines teises.
73 Be to, atrodo, kad TRIPS sutarties 16 straipsnio autentiškame tekste prancūzų, anglų ir ispanų kalbomis numatytos sąlygos, jog žymuo turi būti naudojamas „prekyboje“ („au cours d’opérations commerciales“, „in the course of trade“, „en el curso de operaciones comerciales“) ir „prekėms“ („pour des produits“, „for goods“, „para pienes“) atitinka Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas dėl naudojimo „prekybos veikloje“ (versijose anglų ir ispanų kalbomis atitinkamai „in the course of trade“ ir „en el tráfico económico“) ir „prekėms“ (šiomis kalbomis atitinkamai „in relation to goods“ ir „para productos“).
74 Reikia pridurti, kad jei nacionalinio teismo atliktas tyrimas parodys, jog nagrinėjamoje byloje prekių ženklo savininkas turi teisę įgyvendinti savo išimtines teises, numatytas TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalyje tam, kad sustabdytų tariamą trečiojo asmens naudojimąsi jo prekių ženklu, šioje Sutartyje yra kita nuostata, kuri gali būti naudinga sprendžiant pagrindinę bylą.
75 Reikėtų priminti, kad Teisingumo Teismas turi pateikti nacionaliniam teismui visus galimus Bendrijos teisės aiškinimo aspektus, kurie galėtų būti jam naudingi sprendžiant nagrinėjamą bylą, nepriklausomai nuo to, ar nacionalinis teismas apie juos užsimena savo klausimuose, ar ne (žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Trojani, C‑456/02, Rink. p. I‑0000, 38 punktą ir jame minimą Teismo praktiką).
76 Šioje byloje reikėtų išnagrinėti galimą TRIPS sutarties 17 straipsnio reikšmę, leidžiančio PPO sutarties šalims numatyti ribotas prekių ženklų suteikiamų teisių išimtis, pavyzdžiui, kiek tai susiję su sąžiningu apibūdinimo terminų vartojimu, su sąlyga, kad nustatant šias išimtis atsižvelgiama į teisėtus ženklo savininko ir trečiųjų asmenų interesus. Ši išimtis galėtų būti taikoma apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis, naudojančius žymenį, ypač jeigu šis naudojamas nurodant jų pavadinimą ar adresą.
77 Bendrijos mastu tokia išimtis numatoma Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies a punkte, kuris leidžia tretiesiems asmenims naudoti žymenis, nurodančius jų vardą ar adresą, jei jų vartojimas nepažeidžia sąžiningos praktikos pramoninėje ir komercinėje veikloje.
78 Žinoma, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Bendrijų Komisija priimant Direktyvą 89/104 paskelbė bendrą deklaraciją, įrašytą į Tarybos posėdžio protokolą, kurioje numatyta, kad ši nuostata taikoma tik fizinių asmenų vardams.
79 Tačiau tokioje deklaracijoje pateikiamu aiškinimu negali būti remiamasi, nes jei nieko panašaus nėra teisės akto nuostatos tekste, tokia deklaracija neturi teisinės galios. Tai aiškiai pripažino ir Taryba su Komisija savo deklaracijos preambulėje pareikšdamos: „kadangi Tarybos ir Komisijos deklaracijos, kurių tekstas pateikiamas šiame dokumente, nėra teisės akto dalis, jos nedaro kliūčių Europos Bendrijų Teisingumo Teismui aiškinti šį teisės aktą“ (žr. minėto sprendimo Heidelberger Bauchemie 17 punktą ir jame minimą Teismo praktiką).
80 Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies a punkte nėra nuorodos, galinčios pateisinti žymų termino „vardas“ prasmės apribojimą, kurį numato šio sprendimo 78 punkte minima deklaracija. Todėl ši deklaracija neturi teisinės reikšmės.
81 Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta išimtimi iš principo gali remtis trečiasis asmuo, kad jam būtų leista naudoti panašų arba tapatų prekių ženklui žymenį savo firmos vardui nurodyti, net jei toks vartojimas atitiktų direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą situaciją, ir prekių ženklo savininkas galėtų iš principo jį uždrausti, naudodamasis šios nuostatos jam suteikiamomis išimtinėmis teisėmis.
82 Būtina, kad toks naudojimas atitiktų sąžiningą praktiką pramoninėje ir komercinėje veikloje – vienintelį vertinimo kriterijų, minimą Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalyje. „Sąžiningo vartojimo“ sąlyga iš esmės reiškia pareigą sąžiningai elgtis teisėtų prekių ženklo savininko interesų atžvilgiu (žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Gerolsteiner Brunnen, C‑100/02, Rink. p. I‑0000, 24 punktą ir jame minimą Teismo praktiką). Iš esmės ši sąlyga yra tapati TRIPS sutarties 17 straipsnyje nustatytai sąlygai.
83 Vertinant, ar sąžiningo vartojimo sąlyga yra įvykdoma, pirmiausiai reikia atsižvelgti į tai, kiek atitinkama visuomenė ar bent jau žymi jos dalis, suvokia trečiojo asmens naudojamą firmos vardą, kaip nurodantį ryšį tarp trečiojo asmens prekių ir prekių ženklo savininko arba asmens, kurį prekių ženklo savininkas įgaliojo naudoti prekių ženklą, ir, antra, kiek apie tai turėjo būti žinoma trečiajam asmeniui. Kita aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti atliekant šį įvertinimą, yra tai, ar aptariamas prekių ženklas valstybėje narėje, kurioje jis įregistruotas ir kurioje prašoma jo apsaugos, turi tam tikrą reputaciją, kuria galėtų pasinaudoti trečiasis asmuo parduodamas savo prekes.
84 Kad galėtų konkrečiai nustatyti, ar firmos vardu žymimo gėrimo gamintojas gali būti pripažintas nesąžiningai konkuruojančiu su prekių ženklo savininku, nacionalinis teismas turėtų bendrai įvertinti visas svarbias aplinkybes, tarp jų ir butelio žymėjimą (šia prasme žr. minėto sprendimo Gerolsteiner Brunnen 25 ir 26 punktus).
85 Šiomis sąlygomis į antrąjį klausimą reikia atsakyti šitaip:
– firmos vardas gali būti žymuo prekėms ar paslaugoms žymėti TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio prasme. Ši nuostata ženklo savininkui suteikia išimtinę teisę neleisti naudoti prekių ženklo tais atvejais, kai toks naudojimas sukelia ar galėtų sukelti grėsmę prekių ženklo funkcijoms, ypač svarbiausiajai – garantuoti vartotojams prekės kilmę,
– TRIPS sutarties 17 straipsnyje numatytos išimtys, inter alia, leidžia tretiesiems asmenims naudoti į prekių ženklą panašius ar identiškus žymenis, nurodant firmos vardą, jei toks naudojimas nepažeidžia sąžiningos praktikos pramoninėje ir komercinėje veikloje.
Dėl trečiojo klausimo
86 Trečiuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar ir kokiomis sąlygomis, jei atsakymas teigiamas, firmos vardas, kuris nėra nei užregistruotas, nei įtvirtintas vartojant toje valstybėje, kur įregistruotas prekių ženklas, ir prašoma jį apsaugoti aptariamo firmos vardo atžvilgiu, gali būti laikomas pagrįstu egzistuojančia ankstesne teise, nurodyta TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje, ypač atsižvelgiant į Paryžiaus konvencijos 8 straipsnyje bei TRIPS sutarties 2 straipsnio 1 dalyje numatytą valstybės narės pareigą apsaugoti firmos vardą.
87 Jei iš tyrimų, kuriuos nacionalinis teismas atliks pagal šio sprendimo 60 punkte numatytas sąlygas, išdėstytas atsakant į antrąjį klausimą, paaiškės, kad firmos vardo naudojamas patenka į TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje apibūdintą situaciją, atsižvelgdamas į šios sutarties 17 straipsnyje numatytas sąlygas, prekių ženklo savininkas turės išimtinę teisę uždrausti tokį vartojimą.
88 TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje numatoma, kad išimtinės teisės nemenkina jokių egzistuojančių „ankstesnių teisių“.
89 Šią nuostatą reikia suprasti taip, kad jei firmos vardo savininkui priklauso į TRIPS sutarties reglamentavimo sferą patenkanti ir iki prekių ženklo atsiradusi ankstesnė teisė, tarp kurios ir prekių ženklo kyla konfliktas ir kurios pagrindu jis gali naudoti į prekių ženklą panašų ar jam identišką žymenį, tokio naudojimo negalima uždrausti remiantis TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies pirmuoju sakiniu prekių ženklo savininkui suteikiama išimtine teise.
90 Kad šitaip aiškinamą nuostatą galima būtų taikyti, reikia, jog tretysis asmuo galėtų remtis teise, kuri patenka į TRIPS sutarties reglamentavimo sferą ratione materiae.
91 Būtina atkreipti dėmesį, kad teisė į firmos vardą patenka į sąvoką „intelektinė nuosavybė“ TRIPS sutarties 1 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, iš TRIPS sutarties 2 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad firmų vardų apsauga, atskirai minima Paryžiaus konvencijos 8 straipsnyje, yra aiškiai įtraukta į šią sutartį. Dėl to PPO narės pagal TRIPS sutartį yra įpareigotos saugoti firmų vardus (taip pat žr. pirmiau minėtos PPO apeliacinio komiteto ataskaitos Jungtinių Amerikos Valstijų byloje – Omnibus Appropriations Act 211 straipsnis, 326–341 punktus).
92 Iš to matyti, kad aptariamas firmos vardas turi būti saugomas pagal TRIPS sutartį, nes, kaip buvo paaiškinta šio sprendimo 49 punkte, jis yra esantis objektas TRIPS sutarties 70 straipsnio 2 dalies prasme.
93 Taigi teisė į firmos vardą patenka į TRIPS sutarties reglamentavimo sferą ratione materiae, todėl pirmoji TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečiajame sakinyje nurodyta sąlyga yra įvykdoma.
94 Be to, tai turi būti egzistuojanti teisė. Terminas „egzistuojanti“ reiškia, kad ši teisė turi patekti į TRIPS sutarties taikymo sferą rationae temporis ir turi būti tebesaugoma tuo metu, kai jos savininkas ja remiasi tam, kad atremtų prekių ženklo, su kuriuo kyla tariamas konfliktas, savininko pretenzijas.
95 Nagrinėjamu atveju reikia įvertinti, ar aptariamas firmos vardas, kuris nėra nei įregistruotas, nei įtvirtintas vartojant toje valstybėje, kur įregistruotas prekių ženklas, ir prašoma jį apsaugoti aptariamo firmos vardo atžvilgiu, atitinka ankstesniame šio sprendimo punkte išdėstytas sąlygas.
96 Iš Paryžiaus konvencijos 8 straipsnio, kurio, kaip buvo paaiškinta šio sprendimo 91 punkte, privaloma laikytis pagal TRIPS sutartį, išplaukia, kad negalima daryti firmos vardo apsaugos priklausomos nuo jo įregistravimo.
97 Kalbant apie minimalaus naudojimo ar minimalaus žinojimo sąlygas, kurios, anot nacionalinio teismo, gali būti taikomos firmos vardui pagal Suomijos teisę, pastebėtina, kad nei TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalis, nei Paryžiaus konvencijos 8 straipsnis nedraudžia tokių sąlygų.
98 Galiausiai kalbant apie sąvoką „ankstesnė teisė“, minimą TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje, ji reiškia, kad šios teisės pagrindo atsiradimo momentas turi būti ankstesnis laiko atžvilgiu nei prekių ženklo, su kuriuo tariamai kyla konfliktas, įregistravimo momentas. Kaip generalinis advokatas rašo savo išvados 95 punkte, šis reikalavimas atspindi ankstesnės išimtinės teisės pirmenybės principą, kuris yra vienas pagrindinių prekių ženklų teisės, o bendriau kalbant – ir visos pramoninės nuosavybės teisės principų.
99 Dar reikėtų paminėti, kad ankstesnės teisės pirmenybės principas taip pat yra įtvirtintas Direktyvoje 89/104, būtent 4 straipsnio 2 dalyje ir 6 straipsnio 2 dalyje.
100 Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad į trečią klausimą reikia atsakyti taip: firmos vardas, kuris nėra nei įregistruotas, nei įtvirtintas vartojant toje valstybėje, kur įregistruotas prekių ženklas, ir prašoma jį apsaugoti aptariamo firmos vardo atžvilgiu, gali būti laikomas pagrįstu egzistuojančia ankstesne teise, nurodyta TRIPS sutarties 16 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje, jei firmos vardo savininkas turi į TRIPS sutarties reglamentavimo sferą ir objekto, ir laiko prasme patenkančią teisę, atsiradusią anksčiau už teisę į prekių ženklą, su kuriuo kyla konfliktas, ir kuri suteikia jos savininkui teisę naudoti į prekių ženklą panašų ar jam identišką žymenį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
101 Suomijos vyriausybės ir Komisijos išlaidos, kurias jos patyrė pateikdamos Teisingumo Teismui savo pastabas, nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis), pateikiama Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1 C priede, kuri Bendrijos vardu ir jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu buvo patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB, taikoma konfliktui tarp prekių ženklo ir žymens, kuris, kaip teigiama, pažeidžia teisę į šį prekių ženklą, jei šis konfliktas kilo iki TRIPS sutarties įsigaliojimo datos, bet jis tęsiasi po šios datos;
2. Firmos vardas gali būti žymuo prekėms ar paslaugoms žymėti Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis) 16 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio prasme. Ši nuostata ženklo savininkui suteikia išimtinę teisę neleisti naudoti prekių ženklo tais atvejais, kai toks naudojimas sukelia ar galėtų sukelti grėsmę prekių ženklo funkcijoms, ypač svarbiausiajai – garantuoti vartotojams prekės kilmę.
Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis), 17 straipsnyje numatytos išimtys, inter alia, leidžia tretiesiems asmenims naudoti į prekių ženklą panašius ar identiškus žymenis, nurodant firmos vardą, jei toks naudojimas nepažeidžia sąžiningos praktikos pramoninėje ir komercinėje veikloje.
3. Firmos vardas, kuris nėra nei įregistruotas, nei įtvirtintas vartojant toje valstybėje, kur įregistruotas prekių ženklas, ir prašoma jį apsaugoti aptariamo firmos vardo atžvilgiu, gali būti laikomas pagrįstas egzistuojančia ankstesne teise, nurodyta Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis), 16 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje, jei firmos vardo savininkas turi į TRIPS sutarties reglamentavimo sferą ir objekto, ir laiko prasme patenkančią teisę, atsiradusią anksčiau už teisę į prekių ženklą, su kuriuo kyla konfliktas, ir kuri suteikia jos savininkui teisę naudoti į prekių ženklą panašų ar jam identišką žymenį.
Parašai.
* Proceso kalba: suomių.