Sujungtos bylos C‑502/01 ir C‑31/02

Silke Gaumain-Cerri

prieš

Kaufmännische Krankenkasse – Pflegekasse

ir

Maria Barth

prieš

Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz

(Sozialgericht Hannover ir Sozialgericht Aachen prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Socialinė apsauga – Laisvas darbuotojų judėjimas – EB sutartis – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – Išmokos, skirtos slaugos rizikai padengti – Slaugos draudimo įstaigos mokamos trečiojo asmens, slaugančio slaugos reikalingą asmenį, pensijos draudimo įmokos“

Sprendimo santrauka

1.        Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos teisė – Materialinė taikymo sritis – Išmokos pagal nacionalinę socialinės apsaugos sistemą, padengiančios slaugos riziką – Slaugos draudimo įstaigos mokamos trečiojo asmens, slaugančio slaugos reikalingą asmenį, pensijos draudimo įmokos – Įskaitymas kaip ligos išmokos

(Tarybos reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

2.        Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Vienodas požiūris – Nacionalinė slaugos draudimo tvarka, pagal kurią atsisakoma už valstybės narės, kitos nei kompetentinga valstybė, pilietį mokėti pensijos draudimo įmokas – Tvarka, nustatanti Sąjungos piliečio atžvilgiu Bendrijos teisės draudžiamą diskriminaciją

(EB 17 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 1408/71)

1.        Slaugos draudimo įstaigos mokama pensijos draudimo įmoka už trečiąjį asmenį, slaugantį namuose slaugos reikalingą asmenį, yra ligos išmoka slaugos reikalingo asmens naudai, kuriam taikomas Reglamentas Nr. 1408/71, iš dalies pakeistas ir atnaujintas Reglamentu Nr. 118/97.

(žr. 20–21, 23 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        EB 17 straipsnis ir Reglamentas Nr. 1408/71, iš dalies pakeistas bei atnaujintas Reglamentu Nr. 118/97, draudžia, kompetentingai institucijai atsisakyti išmokėti slaugos draudimo išmoką, kurią sudaro pensijos draudimo įmokos, už valstybės narės pilietį, veikiantį kaip apdraustąjį asmenį slaugantis tretysis asmuo, vien dėl to, kad šis trečiasis asmuo ar šiuo draudimu apdraustas asmuo gyvena kitoje nei kompetentinga valstybėje narėje.

Iš tikrųjų Sąjungos piliečio statusas valstybių narių piliečiams, kurių padėtis yra identiška, nepažeidžiant aiškiai šiuo klausimu numatytų išimčių, suteikia teisę į vienodą teisinę traktuotę Sutarties taikymo ribose. Tokiu atveju, atsižvelgiant į trečiųjų asmenų, slaugančių slaugos reikalingus asmenis, veiklos tikslą, gyvenamosios vietos kriterijų, kuriuo grindžiamas atsisakymas mokėti minėtą slaugos draudimo išmoką, nėra objektyviai padėties skirtumus įtvirtinantis bei nevienodą traktuotę pateisinantis veiksnys, o skirtinga identiškų situacijų traktuotė, sudaranti Bendrijos teisės draudžiamą diskriminaciją.

(žr. 34–36 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2004 m. liepos 8 d.(*)

„Socialinė apsauga – Laisvas darbuotojų judėjimas – EB sutartis – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – Išmokos, skirtos slaugos rizikai padengti – Slaugos draudimo įstaigos mokamos trečiojo asmens, slaugančio slaugos reikalingą asmenį, pensijos draudimo įmokos“

Sujungtose bylose C‑502/01 ir C‑31/02

dėl Sozialgericht Hannover (Vokietija) (C‑502/01) ir Sozialgericht Aachen (Vokietija) (C‑31/02) pagal EB 234 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą šių teismų nagrinėjamose bylose tarp

Silke Gaumain‑Cerri

ir

Kaufmännische Krankenkasse - Pflegekasse,

dalyvaujant

Bundesversicherungsanstalt für Angestellte,

ir tarp

Maria Barth

bei

Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz,

dalyvaujant:

PAX Familienfürsorge Krankenversicherung,

Bundesministerium für Gesundheit und Soziale Sicherung,

dėl EB sutarties ir antrinės teisės, susijusios su laisvu Sąjungos piliečių judėjimu, ir, visų pirma, 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1), nuostatų išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai J.‑P. Puissochet (pranešėjas), R. Schintgen, F. Macken ir N. Colneric,

generalinis advokatas A. Tizzano,

sekretorius R. Grass,

susipažinęs su rašytinėmis pastabomis, pateiktomis:

–      Kaufmännische Krankenkasse-Pflegekasse, atstovaujamo K. Böttcher,

–      Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos C.‑D. Quassowski ir M. Lumma (C‑31/02),

–      Graikijos vyriausybės, atstovaujamos D. Kalogiros ir G. Alexaki (C‑31/02),

–      Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos H. Michard ir H. Kreppel,

susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu,

susipažinęs su 2003 m. gruodžio 2 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2001 m. gruodžio 12 d. ir 2002 m. sausio 18 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismo sekretoriatas gavo atitinkamai 2001 m. gruodžio 27 d. (C‑502/01) ir 2002 m. vasario 4 d. (C‑31/02), Sozialgericht Hannover ir Sozialgericht Aachen pagal EB 234 straipsnį pateikė prejudicinius klausimus dėl EB sutarties ir antrinės teisės, susijusios su laisvu Sąjungos piliečių judėjimu, ir, visų pirma, 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), nuostatų išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant bylas tarp S. Gaumain‑Cerri ir Kaufmännische Krankenkasse-Pflegekasse (toliau – KKH slaugos draudimo kasa) bei M. Barth ir Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz dėl šių dviejų įstaigų sprendimų, kuriais atsisakoma mokėti pensijos draudimo įmokas, į kurias ieškovės teigia turinčios teisę kaip tretieji asmenys, slaugantys slaugos reikalingą asmenį, apdraustą Vokietijos socialiniu draudimu nuo slaugos rizikos (toliau – slaugos draudimas).

 Nacionalinė teisė

3        Slaugos draudimas Vokietijoje įtvirtintas 1995 m. sausio 1 d. Pflegeversicherungsgesetz (Socialinio slaugos draudimo įstatymas), kuris sudaro Sozialgesetzbuch (Socialinės apsaugos kodeksas, toliau – SGB) XI knygą. Juo siekiama padengti išlaidas, patirtas dėl apdraustųjų asmenų priklausomybės, t. y. dėl šių asmenų nuolatinio poreikio daugeliu atveju naudotis kitų asmenų pagalba kasdieniams veiksmams atlikti (kūno higiena, maitinimas, judėjimas, drabužių priežiūra ir t. t.).

4        Visi savanoriškuoju ar privalomuoju ligos draudimu apsidraudę asmenys turi mokėti įmokas į slaugos draudimo fondą.

5        Slaugos draudimas pirmiausia suteikia teisę į išmokas, skirtas trečiųjų asmenų teikiamos pagalbos namuose išlaidoms padengti. Šios išmokos, vadinamos „slauga namuose“, kurių suma priklauso nuo atitinkamo asmens priklausomybės laipsnio, gavėjo pasirinkimu gali būti suteiktos kompetentingų įstaigų teikiama būtina pagalba arba mėnesine išmoka, vadinama „slaugos pašalpa“, sudarant gavėjui galimybę pasirinkti jam tinkamiausią pagalbos formą.

6        Be to, slaugos draudimas suteikia teisę į slaugos, suteiktos slaugos namuose arba slaugos įstaigose, išlaidų atlyginimą, į pašalpas, skirtas padengti trečiojo asmens, paprastai slaugančio apdraustąjį asmenį, pavadavimą per atostogas, į pašalpas ir kompensacijas, padengiančias įvairias išlaidas, patirtas dėl apdraustojo priklausomybės, pavyzdžiui, specialios įrangos pirkimui bei įrengimui ar gyvenamosios vietos pritaikymo darbams.

7        Galiausiai tam tikromis sąlygomis šis draudimas apima trečiojo asmens, slaugančio slaugos reikalingą asmenį, senatvės ir invalidumo pensijų draudimo bei draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įmokas.

8        Būtent dėl tokio pensijos draudimo įmokų mokėjimo buvo iškeltos šios dvi pagrindinės bylos.

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

9        Prancūzijoje gyvenantys Vokietijos pilietė S. Gaumain‑Cerri ir jos vyras, Prancūzijos pilietis, yra vienos Vokietijoje įsteigtos įmonės ne visą darbo dieną dirbantys pasienio darbuotojai. Todėl jie priklauso Vokietijos slaugos draudimo sistemai. Kartu su jais gyvenantis jų sūnus yra neįgalus ir, kaip jų išlaikytinis, gauna slaugos draudimo išmokas, t. y. slaugos pašalpą. Šiuo atveju patys tėvai yra tretieji asmenys, namuose neatlygintinai slaugantys slaugos reikalingą asmenį. Vis dėlto šioje byloje slaugos draudimo įstaiga, t. y. slaugos draudimo kasa KKH, atsisako mokėti S. Gaumain‑Cerri ir jos vyro pensijos draudimo įmokas dėl jų pagalbos slaugos reikalingam asmeniui motyvuodama tuo, kad jie negyvena Vokietijos teritorijoje. Iš atitinkamų SGB nuostatų matyti, kad atsižvelgiant į šios neprofesionalios veiklos pobūdį ir gyvenimą ne Vokietijos teritorijoje, jie neturi nei pareigos, nei teisės į įstatyminį pensijos draudimą. Dėl nagrinėjamos neprofesionalios veiklos pobūdžio jie taip pat negali būti laikomi darbuotojais, galinčiais remtis Reglamento Nr. 1408/71 nuostatomis.

10      Tuo tarpu Vokietijos pilietė M. Barth, gyvenanti Belgijoje netoli Vokietijos sienos, Vokietijoje prižiūri į pensiją išėjusį valstybės tarnautoją, iš kurio ji gauna maždaug 400 eurų dydžio mėnesinį užmokestį. Remiantis atitinkamomis SGB nuostatomis M. Barth teikiama pagalba taip pat nėra profesionali veikla. Be to, M. Barth iš viso nevykdo jokios profesionalios veiklos. Slaugos reikalingas asmuo, kurį ji prižiūri, gauna slaugos draudimo išmokas iš dviejų įstaigų, t. y. iš už Vokietijos valstybės tarnautojų socialinę apsaugą atsakingos draudimo įstaigos Landesamt für Besoldung und Versongung Nordrhein-Westfalen ir privačios draudimo bendrovės PAX Familienfürsorge Krankenversicherung (toliau – PAX), su kuria jis sudarė privalomojo papildomo slaugos draudimo sutartį, kurios sąlygos pagal įstatymą yra identiškos taikomoms privalomajam socialiniam draudimui. Dėl tų pačių priežasčių, kokios nurodytos ir S. Gaumain‑Cerri atžvilgiu, susijusių su jos gyvenimu už Vokietijos teritorijos ribų, Landesversicherungsanstalt Rheinprovinz nutraukė įmokų, leidžiančių M. Barth įgyti teisę į pensiją, mokėjimą, kurį iki šiol vykdė PAX ir Landesamt.

11      Todėl S. Gaumain‑Cerri ir M. Barth kreipėsi atitinkamai į Sozialgericht Hannover ir Sozialgericht Aachen dėl joms skirtų nepalankių sprendimų ir pareikalavo, kad slaugos draudimas mokėtų pensijos draudimo įmokas dėl jų pagalbos slaugos reikalingam asmeniui.

12      Tokiomis aplinkybėmis Sozialgericht Hannover nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą pateikdamas šiuos klausimus:

„1.      Ar Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio sąvokos „ligos išmoka“ ir „senatvės išmoka“ apima ir prireikus, – kokiomis sąlygomis, sumas, kurias viena įstaiga turi sumokėti kitai, jei apdraustasis asmuo iš to gauna tik abstrakčią ir netiesioginę naudą (slaugos draudimo kasos mokamos senatvės draudimo įmokos už neatlygintinai slaugantį asmenį)?

2.      Ar pagal iš pirminės ir antrinės teisės kylantį nediskriminavimo principą reikalaujama, kad (pirmajame klausime) nurodytos įmokos būtų mokamos neatsižvelgiant į tai, ar veikla, kuriomis jos grindžiamos, vykdoma Vokietijoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir neatsižvelgiant į apdraustojo asmens ar tiesioginio šių išmokų gavėjo gyvenamąją vietą?“

13      Sozialgericht Aachen taip pat nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą pateikdamas šiuos klausimus:

„1.      Ar <...> Reglamento Nr. 1408/71 <...> nuostatos taip pat taikomos Vokietijos slaugos draudimo sistemai, jei pagal Sozialgesetzbuch (Vokietijos socialinės apsaugos kodeksas) – soziale Pflegeversicherung (socialinis draudimas nuo slaugos rizikos) – (SGB XI) 23 ir 110 straipsnius apsidraudimas nuo slaugos rizikos (tam tikrais atvejais iš dalies) priklauso nuo privačios slaugos draudimo sutarties sudarymo?

2.      Ar privalomosios pensijos draudimo įmokos, kurias pagal SGB XI 44 straipsnį kartu su Sozialgesetzbuch – Gesetzliche Rentenversicherung (įstatyminė senatvės draudimo sistema) – (SGB VI) 3 straipsnio pirmo sakinio 1a punktu ir 166 straipsnio 2 dalimi slaugos draudimo įstaigos turi mokėti už asmenis, neprofesionaliai slaugančius slaugos reikalingus asmenis, yra „ligos išmoka“ <...> Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto atžvilgiu? Jei atsakymas yra teigiamas, ar tokia įmoka gali būti mokama už asmenis, slaugančius slaugos reikalingus asmenis kompetentingos socialinio draudimo įstaigos šalyje, nors jie gyvena kitoje valstybėje narėje?

3.      Ar slaugantys asmenys SGB XI 19 straipsnio prasme yra darbuotojai EB 39 straipsnio prasme? Jei atsakymas yra teigiamas, ar galima atsisakyti mokėti už juos „pensijos draudimo įmokas“ motyvuojant tuo, kad jie kompetentingos valstybės teritorijoje neturi nuolatinės gyvenamosios ar įprastinės gyvenamosios vietos?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl priimtinumo

14      Vokietijos vyriausybė nurodo, kad Sozialgericht Aachen pateikti klausimai yra netinkami. Šios vyriausybės teigimu, pagal nacionalinę teisę M. Barth jau turi teisę gauti įstatyminio pensijos draudimo įmokas, nes slauga buvo teikiama Vokietijoje. M. Barth gyvenamoji vieta neturi reikšmės, ir jos ieškinys turėtų būti patenkintas.

15      Be to, kaip ne kartą pažymėjo Teisingumo Teismas, EB 234 straipsnyje numatyta procedūra yra jo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, leidžianti pateikti šiems teismams Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris reikalingas sprendimui jų nagrinėjamose bylose priimti. Tačiau šios procedūros kontekste Teisingumo Teismas neaiškina valstybės narės nacionalinės teisės ir, išskyrus ypatingus atvejus, pats nacionalinis teismas, kuris vienintelis tiesiogiai žino bylos aplinkybes bei šalių pateiktus argumentus, turi prisiimti atsakomybę už priimamą sprendimą ir visiškai žinodamas bylą įvertinti joje iškeltų teisės klausimų, dėl kurių buvo kreiptasi ir dėl kurių reikalingas prejudicinis sprendimas, tinkamumą (šiuo klausimu žr. 1980 m. vasario 14 d. Sprendimo Damiani, 53/79, Rink. p. 273, 5 punktą). Šiuo atveju neatrodo, kad Sozialgericht Aachen pateikti klausimai yra susiję su ypatingomis aplinkybėmis, galinčiomis pateisinti jų nenagrinėjimą.

 Dėl esmės

16      Iš esmės dviejų nacionalinių teismų pateikti klausimai yra susiję su dviem pagrindiniais aspektais.

17      Visų pirma šie teismai klausia, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis slaugos draudimo įstaigos mokamos socialinio pensijos draudimo įmokos už trečiąjį asmenį, slaugantį namuose slaugos reikalingą asmenį, yra ligos ar senatvės išmoka Reglamento Nr. 1408/71 prasme. Sozialgericht Aachen iš esmės klausia, ar ta aplinkybė, kad šią įmoką moka privati įstaiga, veikianti tokiomis pat kaip PAX sąlygomis, M. Barth slaugomo asmens atveju turi įtakos atsakymui (Sozialgericht Hannover ir Sozialgericht Aachen pirmieji klausimai ir pastarojo antro klausimo pirma dalis).

18      Antra, prejudicinius klausimus pateikę teismai klausia, ar Sutartis, konkrečiai EB 39 straipsnis, Reglamentas Nr. 1408/71 ir kitos antrinės teisės nuostatos draudžia šios įmokos nemokėjimą motyvuojant tuo, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis slaugos reikalingas asmuo arba jį slaugantis trečiasis asmuo gyvena ne kompetentingos valstybės teritorijoje, t. y. ne tos valstybės, kurioje yra slaugos reikalingą asmenį slaugos draudimu apdraudusi įstaiga (Sozialgericht Hannover antras klausimas ir Sozialgericht Aachen antro klausimo antra dalis).

 Dėl Reglamento Nr. 1408/71 taikymo pensijos draudimo įmokų mokėjimui už trečiąjį asmenį, slaugantį slaugos reikalingą asmenį, pagrindinių bylų aplinkybėmis

19      1998 m. kovo 5 d. Sprendime Molenaar (C‑160/96, Rink. p. I‑843), priimtame atsakant į prejudicinį klausimą, pateiktą byloje, susijusioje su atsisakymu mokėti slaugos pašalpą slaugos draudimu apdraustiems asmenims dėl to, kad jie negyvena Vokietijoje, Teisingumo Teismas nurodė:

„22      <…> iš bylos medžiagos matyti, kad slaugos draudimo išmokomis siekiama sudaryti sąlygas slaugos reikalingų asmenų nepriklausomybei, ypač finansinei. Nustatyta sistema pirmiausia siekiama labiau skatinti prevenciją bei teikti pirmenybę slaugai namuose, o ne įstaigose.

23      Slaugos draudimas suteikia teisę į visišką ar dalinį tam tikrų dėl apdraustojo priklausomybės būklės patirtų išlaidų, pavyzdžiui, namuose, specializuotuose centruose ar įstaigose teikiamai slaugai, apdraustajam asmeniui reikalingiems įrenginiams įsigyti, darbams jo būste atlikti, padengimą, taip pat teisę į mėnesinę finansinę paramą, leidžiančią apdraustajam asmeniui pasirinkti slaugos formą, ir, pavyzdžiui, vienaip ar kitaip atsilyginti jį slaugančiam trečiajam asmeniui. Be to, slaugos draudimo sistema kai kuriems iš šių trečiųjų asmenų užtikrina draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, senatvės ir invalidumo draudimą.

24      Taigi šios rūšies išmokos iš esmės skirtos papildyti sveikatos draudimo išmokas, su kuriomis jos susijusios organizaciniu požiūriu, kad būtų pagerinta slaugos reikalingų asmenų sveikatos būklė ir gyvenimas.

25      Tokiomis aplinkybėmis, net jeigu joms būdingi tam tikri ypatumai, tokios išmokos turi būti laikomos „ligos išmokomis“ Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme.“

20      Iš šio sprendimo išplaukia, kad įmokos, kuriomis siekiama užtikrinti trečiojo asmens, slaugančio slaugos reikalingą asmenį, pensijos draudimą, pavyzdžiui, mokamos pagal slaugos draudimo sistemą, taip pat yra „ligos išmokos“ slaugos reikalingo asmens naudai Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme. Jokia ypatinga šios bylos aplinkybė nesuteikia pagrindo peržiūrėti šio vertinimo.

21      Iš esmės aplinkybė, kad slaugos reikalingą asmenį slaugantys tretieji asmenys asmeniškai gauna tokią išmoką, kaip tai pabrėžia PAX, neturi įtakos faktui, jog asmuo, kurio priklausomybės būklė pateisina slaugos išmokų suteikimą, naudojasi mechanizmu, skirtu palankiausiomis sąlygomis padėti jam gauti reikalingą pagalbą. Taigi ši išmoka šiuo atveju priskirtina ligos draudimui. Tokia pat išvada darytina ir pačios slaugos pašalpos atžvilgiu, nes ji visa ar jos dalis panaudojama trečiųjų asmenų, slaugančių slaugos reikalingus asmenis, atlyginimui, kaip yra M. Barth atveju.

22      Be to, aplinkybė, kad slaugos draudimas kartais yra visiškai ar iš dalies užtikrinamas sutarties su privačiu draudėju pagrindu, šiuo atveju netrukdo Reglamento Nr. 1408/71 taikymui, nes tokios sutarties sudarymas tiesiogiai išplaukia iš nagrinėjamų socialinės apsaugos teisės aktų taikymo. Šiuo atveju, priešingai nei tvirtino Graikijos vyriausybė Teisingumo Teismui pateiktose pastabose, nagrinėjama pareiga nekyla iš sutartinių nuostatų, numatytų Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio j punkto antroje pastraipoje, kurios iš esmės nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.

23      Taigi atsakymas į šio sprendimo 17 punkte apibendrintus pirmuosius nacionalinių teismų klausimus yra toks, kad pagrindinių bylų aplinkybėmis slaugos draudimo įstaigos mokama pensijos draudimo įmoka už trečiąjį asmenį, slaugantį namuose slaugos reikalingą asmenį, yra ligos išmoka slaugos draudimu apdrausto asmens naudai, kuriam taikomas Reglamentas Nr. 1408/71.

 Dėl galimybės atsisakyti mokėti pensijos draudimo įmokas už trečiąjį asmenį, slaugantį slaugos reikalingą asmenį, motyvuojant tuo, kad vienas ar kitas iš šių asmenų gyvena kitos nei kompetentinga valstybės narės teritorijoje

24      Visų pirma S. Gaumain‑Cerri atveju reikia išnagrinėti, ar pensijos draudimo įmokos už trečiąjį asmenį, slaugantį slaugos reikalingą asmenį, turi būti mokamos pagal valstybės, kurioje slaugomas asmuo gyvena, ar pagal kompetentingos valstybės teisės aktus, jei šiuo atveju jos skiriasi.

25      Šiuo atžvilgiu minėtame Molenaar sprendime Teisingumo Teismas turėjo išnagrinėti, ar įvairios slaugos draudimo išmokos yra ligos išmokos „natūra“, ar ligos išmokos „pinigais”. Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 1408/71 19 ir 20 straipsnius, kurie pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų bei jų šeimos narių ligos ir motinystės draudimo atveju taikomi situacijoms, kai suinteresuotieji asmenys gyvena kitoje nei kompetentinga valstybėje narėje, pavyzdžiui, pasienio darbuotojai, aplinkybė, kad išmokos yra išmokos „natūra“ ar išmokos „pinigais“, gali pakeisti taikytinus teisės aktus.

26      Minėtame sprendime Molenaar Teisingumo Teismas nurodė:

„31      1966 m. birželio 30 d. Sprendime Vaassen-Göbbels (61/65, Rink. p. 377, ypač p. 400) Teisingumo Teismas dėl 1958 m. rugsėjo 25 d. Tarybos reglamento Nr. 3 dėl darbuotojų migrantų socialinės apsaugos (OL 1958, 30, p. 561), po kurio buvo priimtas Reglamentas Nr. 1408/71, kuriame panaudotos tos pačios sąvokos, jau nurodė, jog „išmokų natūra“ sąvoka nedraudžia galimybės, kad šias išmokas sudarytų kompetentingos institucijos mokėjimai, visų pirma – tiesioginių išmokų ar išlaidų padengimo forma, ir kad „išmokos pinigais“ iš esmės yra išmokos, skirtos kompensuoti sergančio darbuotojo darbo užmokesčio praradimą.

32      Kaip jau buvo nurodyta pirmiau <...>, slaugos draudimo išmokas sudaro, pirma, tiesioginės išmokos arba išlaidų, kurias patyrė slaugos draudimu apdraustas slaugos reikalingas asmuo, ypač gydymo išlaidų, susijusių su jo būkle, padengimas. Tokios išmokos, skirtos padengti apdraustajam asmeniui suteiktą priežiūrą ir namuose, ir specializuotoje įstaigoje, taip pat įrangos įsigijimą bei darbų atlikimą, neginčijamai patenka į <...> Reglamento Nr. 1408/71 19 (straipsnio) 1 dalies a punkte nurodytų „išmokų natūra“ sąvoką.

33      Tačiau nors slaugos pašalpa taip pat skirta padengti dėl priklausomybės patirtas slaugos išlaidas, ypač susijusias su trečiųjų asmenų suteikta pagalba, o ne kompensuoti gavėjo darbo užmokesčio praradimą, ji vis dėlto turi požymių, atskiriančių ją nuo ligos draudimo išmokų natūra.

34      Visų pirma pašalpos mokėjimas yra periodiškas ir nėra susijęs su jau patirtomis tam tikromis išlaidomis, pavyzdžiui, slaugos išlaidomis, arba a fortiori su patirtų išlaidų įrodymo pateikimu. Antra, pašalpos suma yra fiksuota ir nepriklauso nuo gavėjo realiai patirtų išlaidų, kad patenkintų savo kasdienio gyvenimo poreikius. Trečia, gavėjas turi didelę laisvę disponuodamas jam suteiktomis sumomis. Iš esmės, kaip nurodė pati Vokietijos vyriausybė, slaugos pašalpą gavėjas gali naudoti tam, kad atsilygintų savo šeimos nariui ar kitam asmeniui, kuris jį neatlygintinai slaugo.

35      Taigi slaugos pašalpa yra finansinė pagalba, leidžianti bendrai pagerinti slaugos reikalingų asmenų gyvenimo lygį kompensuojant papildomas dėl jų būklės patiriamas išlaidas.

36      Taigi konstatuotina, kad išmoka, šiuo atveju slaugos pašalpa, turi būti laikoma ligos draudimo „išmoka pinigais“, kaip nurodyta <...> Reglamento Nr. 1408/71 19 (straipsnio) 1 dalies b punkte“.

27      Pensijos draudimo įmokų už trečiąjį asmenį, slaugantį namuose slaugos reikalingą asmenį, mokėjimas pats savaime taip pat turėtų būti laikomas ligos draudimo išmoka pinigais dėl to, kad jis yra pagalbinis slaugos draudimo atžvilgiu, nes tiesiogiai pastarąjį papildo atsižvelgiant į vieną iš galimų jo tikslų, t. y. sumokėti už pagalbą namuose, suteiktą trečiojo asmens, kuris siekia padėti.

28      Iš Reglamento Nr. 1408/71 19 straipsnio 1 dalies b punkto ir 2 dalies matyti, kad kitoje nei kompetentinga valstybėje narėje gyvenantys darbuotojo šeimos nariai privalo turėti teisę šioje gyvenamosios vietos valstybėje gauti kitos valstybės narės kompetentingos įstaigos mokamas ligos draudimo išmokas pinigais pagal šios įstaigos administruojamų teisės aktų nuostatas, jeigu jie neturi teisės į tokias išmokas pagal tos valstybės narės, kurioje gyvena, teisės aktus. Taigi pensijos draudimo įmokų mokėjimą už trečiąjį asmenį, slaugantį Prancūzijoje gyvenantį slaugos reikalingą asmenį, kuris yra darbuotojo, priklausančio Vokietijos slaugos draudimo sistemai, šeimos narys, turi užtikrinti kompetentinga Vokietijos įstaiga pagal slaugos draudimą reglamentuojančius Vokietijos teisės aktus, lyg šis slaugomas asmuo gyventų Vokietijoje, nebent tas asmuo turi teisę į tokią išmoką pagal Prancūzijos teisės aktus.

29      Iš pirmos pagrindinės bylos medžiagos nematyti, jog slaugos kasa KKH būtų tvirtinusi, kad Prancūzijos teisės aktai leidžia mokėti pensijos draudimo įmokas už S. Gaumain‑Cerri dėl jos pagalbos slaugos reikalingam sūnui. Nesant tokios galimybės, taikomi būtent kompetentingos valstybės, šiuo atveju Vokietijos, teisės aktai pirmesniame punkte nurodytomis sąlygomis.

30      Akivaizdu, kad asmens, kurį slaugo M. Barth, atveju taikomi kompetentingos valstybės, šiuo atveju taip pat Vokietijos, kur gyvena slaugos reikalingas asmuo, teisės aktai.

31      Taigi telieka išnagrinėti, ar tokiu atveju, kai taikomi kompetentingos valstybės teisės aktai, kompetentinga įstaiga gali atsisakyti išmokėti specialią slaugos draudimo išmoką, t. y. sumokėti pensijos draudimo įmokas už trečiąjį asmenį, slaugantį slaugos reikalingą asmenį, motyvuodama tuo, kad šis trečiasis asmuo negyvena kompetentingos valstybės narės teritorijoje.

32      Abiejų pagrindinių bylų atveju atsakymas yra neigiamas ir nebūtina nagrinėti, ar atitinkami tretieji asmenys yra darbuotojai EB 39 straipsnio arba Reglamento Nr. 1408/71 prasme, kaip tą padarė kai kurios įstojusios į bylą šalys, pateikusios Teisingumo Teismui savo pastabas.

33      Iš esmės akivaizdu, kad pagrindinėse bylose šie tretieji asmenys turi EB 17 straipsnyje numatytą Sąjungos pilietybę.

34      Sąjungos piliečio statusas valstybių narių piliečiams, kurių padėtis yra identiška, nepažeidžiant aiškiai šiuo klausimu numatytų išimčių, suteikia teisę į vienodą teisinę traktuotę Sutarties taikymo ribose (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo D’Hoop, C‑244/98, Rink. p. I‑6191, 28 punktą).

35      Taigi pagrindinių bylų atveju atsisakymas mokėti pensijos draudimo įmokas už trečiąjį asmenį, slaugantį slaugos reikalingą asmenį, motyvuojant tuo, kad jis negyvena kompetentingos valstybės, kurios teisės aktai taikomi, teritorijoje, reiškia identiškoje padėtyje esančių asmenų, t. y. neprofesionaliai slaugančiųjų pagal kompetentingos valstybės teisės aktus bei apdraustųjų slaugos draudimu pagal tuos pačius teisės aktus, nevienodą traktuotę. Tokiu atveju, atsižvelgiant į trečiųjų asmenų, slaugančių slaugos reikalingus asmenis, veiklos tikslą, šių trečiųjų asmenų gyvenamosios vietos kriterijus iš tikrųjų nėra objektyviai padėties skirtumus įtvirtinantis ir nevienodą traktuotę pateisinantis veiksnys; tai yra skirtinga identiškų situacijų traktuotė, sudaranti Bendrijos teisės draudžiamą diskriminaciją.

36      Taigi atsakymas į kitus nacionalinių teismų klausimus, apibendrintus šio sprendimo 18 punkte, yra toks: Vokietijos slaugos draudimo išmokų, mokamų pagrindinių bylų aplinkybėmis apdraustajam asmeniui, gyvenančiam kompetentingos valstybės teritorijoje, arba asmeniui, gyvenančiam kitos valstybės teritorijoje ir apdraustam šiuo draudimu kaip darbuotojo šeimos narys, atžvilgiu Sutartis ir konkrečiai EB 17 straipsnis bei Reglamentas Nr. 1408/71 draudžia, kad būtų atsisakyta mokėti pensijos draudimo įmokas už valstybės narės pilietį, veikiantį kaip apdraustąjį asmenį slaugantis tretysis asmuo, vien dėl to, kad šis trečiasis asmuo ar šis apdraustasis gyvena kitoje nei kompetentinga valstybėje narėje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

37      Vokietijos ir Graikijos vyriausybių bei Komisijos, kurios Teisingumo Teismui pateikė savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prejudicinius klausimus pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, išlaidų klausimą turi spręsti pastarieji teismai.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

atsakydamas į 2001 m. gruodžio 12 d. ir 2002 m. sausio 18 d. nutartimis Sozialgericht Hannover ir Sozialgericht Aachen pateiktus klausimus, nutaria:

1.      Slaugos draudimo įstaigos mokama pensijos draudimo įmoka už trečiąjį asmenį, slaugantį namuose slaugos reikalingą asmenį, pagrindinių bylų aplinkybėmis yra ligos išmoka slaugos reikalingo asmens naudai, kuriam taikomas 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistas ir atnaujintas 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97.

2.      Vokietijos slaugos draudimo išmokų, mokamų pagrindinių bylų aplinkybėmis apdraustajam asmeniui, gyvenančiam kompetentingos valstybės teritorijoje, arba asmeniui, gyvenančiam kitos valstybės teritorijoje ir apdraustam šiuo draudimu kaip darbuotojo šeimos narys, atžvilgiu Sutartis ir konkrečiai EB 17 straipsnis bei Reglamentas Nr. 1408/71, iš dalies pakeistas ir atnaujintas Reglamentu Nr. 118/97, draudžia, kad būtų atsisakyta mokėti pensijos draudimo įmokas už valstybės narės pilietį, veikiantį kaip apdraustąjį asmenį slaugantis tretysis asmuo, vien dėl to, kad šis trečiasis asmuo ar šis apdraustasis asmuo gyvena kitoje nei kompetentinga valstybėje narėje.

Paskelbta 2004 m. liepos 8 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių.