TEISINGUMO TEISMO (plenarinė sesija)

SPRENDIMAS

2004 m. kovo 23 d.(*)

„Laisvas asmenų judėjimas – EB sutarties 48 straipsnis (dabar – EB 39 straipsnis) – „Darbuotojo“ sąvoka – Socialinės apsaugos pašalpa, mokama ieškantiesiems darbo – Gyvenamosios vietos sąlyga – Europos Sąjungos pilietybė“

Byloje C‑138/02

dėl Social Security Commissioner (Jungtinė Karalystė) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Brian Francis Collins

ir

Secretary of State for Work and Pensions,

dėl 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15), iš dalies pakeisto 1992 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2434/92 (OL L 245, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 69), ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvos 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo (OL L 257, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 27) išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS (plenarinė sesija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, C. Gulmann, J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas) ir A. Rosas, teisėjai A. La Pergola, J.‑P. Puissochet, R. Schintgen, N. Colneric ir S. von Bahr,

generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        B. F. Collins, atstovaujamo QC R. Drabble, įgalioto solisitoriaus P. Eden,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedamo QC E. Sharpston,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos N. Yerrell ir D. Martin,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2003 m. birželio 17 d. posėdyje B. F. Collins, atstovaujamo R. Drabble, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Caudwell, padedamos E. Sharpston, ir Komisijos, atstovaujamos N. Yerrell ir D. Martin, pateiktas žodines pastabas,

susipažinęs su 2003 m. liepos 10 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2002 m. kovo 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo balandžio 12 d., Social Security Commissioner pagal EB 234 straipsnį pateikė tris prejudicinius klausimus, susijusius su 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2), iš dalies pakeisto 1992 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2434/92 (OL L 245, p. 1; toliau – Reglamentas Nr. 1612/68), ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvos 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo (OL L 257, p. 13) išaiškinimu.

2        Šie klausimai buvo pateikti byloje nagrinėjant ginčą tarp B. F. Collins ir Secretary of State for Work and Pensions (Darbo ir pensijų valstybės sekretorius) dėl jo atsisakymo skirti B. F. Collins Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teisėje numatytą darbo ieškančio asmens pašalpą.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        EB sutarties 6 straipsnio pirmoje pastraipoje (dabar – EB 12 straipsnio pirma pastraipa) nustatyta:

„Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“

4        EB sutarties 8 straipsnyje (dabar – EB 17 straipsnis) numatyta:

„1. Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis.

2. Sąjungos piliečiai naudojasi šios Sutarties suteiktomis teisėmis ir atlieka jos nustatytas pareigas.“

5        EB sutarties 8A straipsnio 1 dalyje (dabar – EB 18 straipsnio 1 dalis) numatyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.

6        Pagal EB sutarties 48 straipsnio 2 dalį (dabar – EB 39 straipsnio 2 dalis) laisvas darbuotojų judėjimas reiškia, jog įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo bei užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.

7        Pagal EB sutarties 48 straipsnio 3 dalį laisvas darbuotojų judėjimas „suteikia teisę, kurią galima riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais:

a)      priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti;

b)      šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;

<…>“

8        Reglamento Nr. 1612/68 2 straipsnyje nurodyta:

„Bet koks valstybės narės pilietis bei darbdavys, vykdantis veiklą valstybės narės teritorijoje, gali keistis prašymais dėl įdarbinimo ir pasiūlymais įsidarbinti, taip pat gali sudaryti ir vykdyti darbo sutartis pagal galiojančias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, taikydamas vieniems ir kitiems piliečiams vienodas sąlygas.“

9        Pagal Reglamento Nr. 1612/68 5 straipsnį „valstybės narės piliečiui, ieškančiam darbo kitoje valstybėje narėje, tos šalies įdarbinimo tarnybos turi padėti taip, kaip ir savo piliečiams, ieškantiems darbo“.

10      Pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį darbuotojas, kuris yra valstybės narės pilietis, kitose valstybėse narėse naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.

11      Direktyvos 68/360 1 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės, veikdamos, kaip nurodyta šioje direktyvoje, panaikina apribojimus dėl minėtų valstybių piliečių bei jų šeimos narių, kuriems taikomas Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68, judėjimo ir gyvenamosios vietos.“

12      Direktyvos 68/360 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės suteikia teisę apsigyventi savo teritorijoje asmenims, išvardytiems 1 straipsnyje, galintiems pateikti šio 4 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus.

13      Pagal tos pačios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies pirmą įtrauką darbuotojas turi turėti šiuos dokumentus:

„a)      dokumentą, su kuriuo jis atvyko į jų teritoriją;

b)      darbdavio patvirtinimą apie įdarbinimą arba įdarbinimo pažymą“.

14      Pagal Direktyvos 68/360 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės pripažįsta apsigyvenimo jų teritorijoje teisę neišduodant leidimo apsigyventi darbuotojams, kurie dirba pagal sutartį, kai tikimasi, kad jų veikla truks ne ilgiau kaip tris mėnesius, pasienio ir sezoniniams darbuotojams.

 Nacionalinės teisės aktai

15      Darbo ieškančio asmens pašalpa yra socialinio draudimo išmoka, numatyta Jobseekers Act 1995 (1995 m. Įstatymas dėl ieškančiųjų darbo; toliau – 1995 m. įstatymas), kurio 1 straipsnio 2 dalies i punkte yra reikalavimas, kad prašymą pateikęs asmuo turi būti Didžiojoje Britanijoje.

16      Įgyvendinant 1995 m. įstatymą priimtame nutarime, būtent Jobseeker’s Allowance Regulations 1996 (toliau – 1996 m. nutarimas), nustatytos sąlygos darbo ieškančio asmens pašalpai gauti ir sumos, kurių gali prašyti įvairių kategorijų prašymus pateikę asmenys. „Užsieniečių“ kategorijai priklausančių asmenų, neturinčių išlaikomų šeimos narių, atveju 1996 m. nutarimo 5 priedo 14 dalies a punkte numatyta nulinė suma.

17      Pagal 1996 m. nutarimo 85 straipsnio 4 dalį sąvoka „užsienietis“ apibrėžta taip:

„<...> prašymą pateikęs asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Jungtinėje Karalystėje, Airijos Respublikoje, Normanų salose ar Meno saloje, tačiau dėl to nė vienas prašymą pateikęs asmuo nėra laikomas neturinčiu nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje, jeigu jis yra:

a)      darbuotojas Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 ar Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1251/70 prasme arba asmuo, turintis teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje pagal Tarybos direktyvą 68/360/EEB ar Tarybos direktyvą 73/148/EEB;

<…>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

18      B. F. Collins gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir turi dvigubą JAV ir Airijos pilietybę. Studijuodamas universitete vieną semestrą 1978 m. jis buvo apsigyvenęs Jungtinėje Karalystėje. 1980 m. ir 1981 m. jis grįžo į šią šalį ir joje gyveno apytikriai dešimt mėnesių, per kuriuos ne visą darbo dieną ir nereguliariai dirbo baruose ir prekybos sektoriuje. Jis grįžo į JAV 1981 metais. Vėliau dirbo JAV ir Afrikoje.

19      B. F. Collins grįžo į Jungtinę Karalystę 1998 m. gegužės 31 d., ketindamas įsidarbinti socialinių paslaugų sektoriuje. 1998 m. birželio 8 d. jis pateikė prašymą darbo ieškančio asmens pašalpai gauti, kuri buvo atmesta 1998 m. liepos 1 d. Adjudication Officer sprendimu remiantis tuo pagrindu, kad jis neturi įprastos gyvenamosios vietos šioje valstybėje narėje. B. F. Collins kreipėsi į Social Security Appeal Tribunal (Jungtinė Karalystė), kuris patvirtino sprendimą atmesti prašymą, nurodydamas, kad jis negali būti laikomas įprastai gyvenančiu Jungtinėje Karalystėje nes, pirma, joje negyveno ilgą laiką ir, antra, nebuvo darbuotojas Reglamento Nr. 1612/68 prasme ir taip pat neturėjo teisės gyventi šioje šalyje pagal Direktyvą 68/360.

20      Todėl B. F. Collins kreipėsi į Social Security Commissioner, kuris nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar tokioje situacijoje, kaip antai apelianto pagrindinėje byloje, esantis asmuo yra darbuotojas 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 prasme?

2.      Neigiamai atsakius į [pirmąjį] klausimą <…>, ar tokioje situacijoje, kaip antai apelianto pagrindinėje byloje, esantis asmuo turi teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvą?

3.      Neigiamai atsakius į [pirmuosius du] klausimus <…>, ar egzistuoja Bendrijos teisės nuostata arba principas, pagal kurį reikalaujama mokėti socialinio draudimo išmoką, kuriai gauti taikomos tokios pačios sąlygos kaip ir pajamų pagrindu skiriamos darbo ieškančio asmens pašalpos atveju, tokioje situacijoje, kaip antai apelianto pagrindinėje byloje, esančiam asmeniui?“

 Dėl pirmojo klausimo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

21      B. F. Collins tvirtina, kad pagal dabartinę Bendrijos teisę jo situacija Jungtinėje Karalystėje, kaip asmens, realiai ieškančio darbo, jam suteikia „darbuotojo“ statusą Reglamento Nr. 1612/68 prasme ir todėl jis patenka į šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Iš tiesų 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Martínez Sala (C‑85/96, Rink. p. I‑2691) 32 punkte Teisingumo Teismas aiškiai nurodė taisyklę, pagal kurią ieškantieji darbo turi būti laikomi darbuotojais minėto reglamento prasme, jeigu nacionaliniam teismui įrodoma, kad aptariamas asmuo iš tikųjų ieškojo darbo tam tikrą laiką.

22      Tačiau Jungtinės Karalystės ir Vokietijos vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisija mano, kad tokioje situacijoje, kaip antai B. F. Collins, esantis asmuo nėra darbuotojas Reglamento Nr. 1612/68 prasme.

23      Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Komisija teigia, kad B. F. Collins negali tvirtinti, kad jis yra „buvęs“ darbuotojas migrantas, kuris tik siekia gauti išmoką pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį, nes nėra jokio ryšio tarp darbo, kurį jis dirbo 1980 m. ir 1981 m., ir darbo, kurio, kaip jis teigė, ieškojo 1998 metais.

24      Be to, 1987 m. birželio 18 d. Sprendime Lebon (316/85, Rink. p. 2811) Teisingumo Teismas nusprendė, pirma, kad vienodas požiūris socialinių ir mokesčių lengvatų atžvilgiu, nustatytas Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje, taikytinas tik darbuotojams, ir, antra, kad tiems, kurie ieškodami darbo išvyksta iš šalies, gali būti taikomas toks vienodas požiūris tik tiek, kiek tai susiję su įsidarbinimu pagal Sutarties 48 straipsnį ir šio reglamento 2 ir 5 straipsnius.

25      Vokietijos vyriausybė primena ypatingą bylos, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Martínez Sala, kontekstą, kai ieškovės ir priimančiosios valstybės narės santykiai buvo labai glaudūs ir tęstiniai, o pagrindinėje byloje akivaizdžiai nebuvo jokio ryšio tarp B. F. Collins buvusio ir ieškomo darbo.

 Teisingumo Teismo atsakymas

26      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką sąvoka „darbuotojas“ pagal Sutarties 48 straipsnį ir Reglamentą Nr. 1612/68 yra Bendrijos teisės sąvoka ir neturi būti aiškinama siaurai. „Darbuotoju“ turi būti laikomas bet kuris asmuo, kuris užsiima realia ir efektyvia veikla, išskyrus tokią mažos apimties veiklą, kuri laikytina nereikšminga ir pagalbine. Pagal šią teismo praktiką darbo santykių esminis požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą (be kita ko, žr. 1986 m. liepos 3 d. Sprendimo Lawrie‑Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 16 bei 17 punktus; minėto Sprendimo Martínez Sala 32 punktą ir 1999 m. birželio 8 d. Sprendimo Meeusen, C‑337/97, Rink. p. I‑3289, 13 punktą).

27      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad tam tikros su darbuotojo statusu susijusios teisės darbuotojams migrantams garantuojamos ir tuomet, kai jų nebesaisto darbo santykiai (1998 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑35/97, Rink. p. I‑5325, 41 punktas ir 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Ninni-Orasche, C‑413/01, Rink. p. I‑13187, 34 punktas).

28      Kaip matyti iš bylos medžiagos, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas perdavė Teisingumo Teismui, B. F. Collins nereguliariai dirbo Jungtinėje Karalystėje baruose ir prekybos sektoriuje tuo metu, kai dešimt mėnesių gyveno šioje valstybėje narėje 1980 m. ir 1981 metais. Tačiau reikia nurodyti, jog net darant prielaidą, kad ši profesinė veikla atitinka šio sprendimo 26 punkte nurodytas sąlygas, ir todėl galima pripažinti, kad tuo metu, kai jis gyveno Jungtinėje Karalystėje, apeliantas pagrindinėje byloje turėjo darbuotojo statusą, negali būti nustatytas joks ryšys tarp šios veiklos ir kito darbo paieškos praėjus septyniolikai metų po to, kai nebevykdoma ši veikla.

29      Kadangi nėra pakankamai glaudaus ryšio su Jungtinės Karalystės darbo rinka, B. F. Collins situacija 1998 m. turi būti lyginama su bet kurio valstybės narės piliečio, kuris pirmą kartą ieško darbo kitoje valstybėje narėje, situacija.

30      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką būtina atskirti valstybės narės piliečius, kurių su priimančiąja valstybe nare, kurioje jie ieško darbo, nesieja darbo santykiai, ir tuos, kurie joje jau dirba arba dirbo, bet kurių nebesieja darbo santykiai ir kurie vis dėlto laikomi darbuotojais (žr. 1988 m. birželio 21 d. Sprendimo Lair, 39/86, Rink. p. 3161, 32 ir 33 punktus).

31      Iš tiesų valstybių narių piliečiams, kurie ieškodami darbo išvyksta iš šalies, vienodo požiūrio principas taikomas tik tiek, kiek tai susiję su įsidarbinimu, o tie piliečiai, kurie jau pateko į darbo rinką remdamiesi Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalimi, gali naudotis tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai (be kita ko, žr. minėto Sprendimo Lebon 26 punktą ir 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑278/94, Rink. p. I‑4307, 39 ir 40 punktus).

32      Taigi sąvoka „darbuotojas“ Reglamente Nr. 1612/68 nėra vartojama vienodai. Minėto reglamento pirmos dalies II skyriuje ši sąvoka apima tik tuos asmenis, kurie jau pateko į darbo rinką, o kitose to paties reglamento dalyse „darbuotojo“ sąvokos reikšmė turi būti suprantama plačiau.

33      Šiomis aplinkybėmis į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad tokioje situacijoje, kaip antai apelianto pagrindinėje byloje, esantis asmuo nėra darbuotojas Reglamento Nr. 1612/68 pirmos dalies II skyriaus prasme. Vis dėlto nacionalinis teismas turi patikrinti, ar nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta sąvoka „darbuotojas“ turi būti taip suprantama.

 Dėl antrojo klausimo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

34      B. F. Collins mano, kad Direktyva 68/360 ieškantiems darbo asmenims suteikiama teisė tris mėnesius apsigyventi šalyje.

35      Jungtinės Karalystės ir Vokietijos vyriausybės bei Komisija mano, kad tiesiogiai remiantis Sutarties 48 straipsniu, o ne Direktyvos 68/360 nuostatomis, kurios taikomos tik asmenims, radusiems darbą, B. F. Collins turi teisę vykti į Jungtinę Karalystę ieškoti darbo ir protingą laikotarpį joje gyventi kaip darbo ieškantis asmuo.

 Teisingumo Teismo atsakymas

36      Visų pirma reikia priminti, kad laisvo darbuotojų judėjimo srityje Sutarties 48 straipsniu valstybių narių piliečiams suteikiama teisė apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje, siekiant joje dirbti arba ieškoti darbo pagal darbo sutartį (1993 m. gegužės 26 d. Sprendimo Tsiotras, C‑171/91, Rink. p. I‑2925, 8 punktas).

37      Teisė apsigyventi, kuri darbo ieškantiems asmenims suteikiama pagal Sutarties 48 straipsnį, gali būti apribota laiko atžvilgiu. Nesant Bendrijos teisės nuostatos, nustatančios terminą Bendrijos piliečiams apsigyventi ieškant darbo, valstybės narės turi teisę šiam tikslui nustatyti protingą terminą. Tačiau jei praėjus šiam terminui suinteresuotasis asmuo pateikia įrodymų, kad toliau ieško darbo ir turi realių galimybių būti į jį priimtas, jis negali būti priverstas palikti priimančiosios valstybės narės teritorijos (žr. 1991 m. vasario 26 d. Sprendimo Antonissen, C‑292/89, Rink. p. I‑745, 21 punktą ir 1997 m. vasario 20 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑344/95, Rink. p. I‑1035, 17 punktą).

38      Direktyva 68/360 siekiama Bendrijos viduje panaikinti apribojimus valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 1612/68, judėti ir apsigyventi.

39      Dėl judėjimui taikomų apribojimų, viena vertus, pagal Direktyvos 68/360 2 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi suteikti Bendrijos piliečiams teisę išvykti iš savo teritorijos ieškoti darbo kitoje valstybėje narėje. Kita vertus, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi leisti šiems piliečiams atvykti į jų teritoriją tiesiog pateikus galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą arba pasą.

40      Be to, atsižvelgiant į tai, kad teisė apsigyventi yra tiesiogiai Sutartimi suteikiama teisė (be kita ko, žr., 1991 m. vasario 5 d. Sprendimo Roux, C‑363/89, Rink. p. I‑273, 9 punktą), leidimo apsigyventi valstybės narės piliečiui išdavimas, kaip numatyta Direktyvoje 68/360, turi būti laikomas ne teises suteikiančiu veiksmu, bet valstybės narės veiksmu, skirtu konstatuoti konkrečią kitos valstybės narės piliečio padėtį Bendrijos teisės nuostatų atžvilgiu (2002 m. liepos 25 d. Sprendimo MRAX, C‑459/99, Rink. p. I‑6591, 74 punktas).

41      Pagal Direktyvos 68/360 4 straipsnį valstybės narės pripažįsta teisę apsigyventi jų teritorijoje tik darbuotojams, kurie, be dokumento, su kuriuo atvyko į jų teritoriją, gali pateikti darbdavio patvirtinimą apie įdarbinimą arba įdarbinimo pažymą.

42      Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje išsamiai išvardytos situacijos, kuriomis tam tikroms darbuotojų kategorijoms gali būti pripažinta apsigyvenimo jų teritorijoje teisė neišduodant leidimo apsigyventi.

43      Iš to išplaukia, kad Direktyvos 68/360 4 ir 8 straipsniuose numatyta teisė apsigyventi valstybėje narėje pripažįstama tik valstybės narės piliečiams, kurie jau dirba pirmojoje valstybėje narėje. Tokia teisė nenumatyta darbo ieškantiems asmenims. Jie gali remtis tik šios direktyvos nuostatomis, susijusiomis su jų judėjimu Bendrijos viduje.

44      Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad tokioje situacijoje, kaip antai apelianto pagrindinėje byloje, esantis asmuo neturi teisės gyventi Jungtinėje Karalystėje remdamasis vien Direktyva 68/360.

 Dėl trečiojo klausimo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

45      B. F. Collins manymu, nėra jokių abejonių, kad jis yra kitos valstybės narės pilietis, kuris teisėtai gyveno Jungtinėje Karalystėje, ir kad darbo ieškančio asmens pašalpa patenka į Sutarties taikymo sritį. Todėl, kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Grzelczyk (C‑184/99, Rink. p. I‑6193), pajamų pagrindu mokamos neįmokinės išmokos mokėjimui kitos nei priimančiosios valstybės narės piliečiui negali būti taikoma sąlyga, kuri netaikoma pastarosios šalies piliečiams. B. F. Collins pripažįsta, kad įprastos gyvenamosios vietos kriterijus taip pat taikomas Jungtinės Karalystės piliečiams. Vis dėlto nustatyta, kad nacionalinės teisės nuostata turi būti laikoma diskriminacine Bendrijos teisės prasme, jei iš tiesų atitinkamos valstybės narės piliečiai gali lengviau ją atitikti.

46      Jungtinės Karalystės ir Vokietijos vyriausybės tvirtina, kad nėra jokios Bendrijos teisės nuostatos nei principo, kurie reikalautų, kad būtų mokama tokia išmoka, kokia yra darbo ieškančio asmens pašalpa, tokioje padėtyje, kaip antai B. F. Collins, esančiam asmeniui.

47      Dėl tariamai egzistuojančios netiesioginės diskriminacijos Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad yra svarbių objektyvių priežasčių, kuriomis pateisinamas pajamų pagrindu mokėtinos darbo ieškančio asmens pašalpos neskyrimas B. F. Collins situacijoje esantiems asmenims. Priešingai nei situacija, kuria buvo pagrįstas 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas d‘Hoop (C‑224/98, Rink. p. I‑6191), aptariamos pašalpos skyrimo kriterijai neviršija to, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti. Tai yra proporcingas ir priimtinas metodas įsitikinti, kad egzistuoja realus ryšys tarp prašymą pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos. Nesant tokių kriterijų, asmenys, neturintys jokio arba turintys menką ryšį su Jungtinės Karalystės darbo rinka, kaip B. F. Collins atveju, galėtų reikalauti tokios pašalpos.

48      Komisijos manymu, neginčijama, pirma, kad B. F. Collins iš tiesų ieškojo darbo Jungtinėje Karalystėje du mėnesius po atvykimo į šią valstybę narę, ir, antra, kad jis teisėtai gyveno jos teritorijoje kaip darbo ieškantis asmuo. Nėra abejonių, kad kaip Sąjungos pilietis, teisėtai gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, jis gali remtis Sutarties 6 straipsniu suteikta apsauga nuo bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės visose situacijose, kurios priklauso Bendrijos teisės ratione materiae. Būtent taip yra darbo ieškančio asmens pašalpos atveju, kuri turi būti laikoma socialine lengvata Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme.

49      Komisija taip pat primena, jog akivaizdu, kad teisė apsigyventi kitoje valstybėje narėje siekiant joje ieškoti darbo gali būti ribojama pagrįstu terminu, todėl B. F. Collins teisė remtis Sutarties 6 ir 8 straipsniais, siekiant gauti minėtą pašalpą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Jungtinės Karalystės piliečiai, taip pat yra ribojama šiuo teisėto gyvenimo laikotarpiu.

50      Vis dėlto Komisija mano, kad įprastos gyvenamosios vietos sąlyga gali būti netiesioginė diskriminacija, jeigu ją atitikti lengviau gali priimančiosios valstybės narės piliečiai nei kitų valstybių narių piliečiai. Jeigu objektyvios priežastys gali pateisinti tokią sąlygą tiek, kiek jomis būtų siekiama išvengti „socialinio turizmo“ ir dėl to galimo „netikrų“ ieškančiųjų darbo piktnaudžiavimo, Komisija pastebi, jog B. F. Collins atveju neginčijama, kad jis iš tiesų ieškojo darbo. Iš tikrųjų jis nenustojo dirbti po to, kai įsidarbino netrukus po atvykimo į Jungtinę Karalystę.

 Teisingumo Teismo atsakymas

51      Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar egzistuoja Bendrijos teisės nuostata arba principas, kuriais remdamasis valstybės narės pilietis, iš tiesų ieškantis darbo kitoje valstybėje narėje, gali gauti darbo ieškančio asmens pašalpą, numatytą 1995 m. įstatyme.

52      Visų pirma, nenagrinėjant, ar toks asmuo, kaip antai apeliantas pagrindinėje byloje, patenka į 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3; toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), ratione personae taikymo sritį, reikia konstatuoti, jog iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad suinteresuotasis asmuo niekada negyveno kitoje valstybėje narėje prieš atvykdamas ieškoti darbo Jungtinėje Karalystėje, todėl Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnyje numatyta sumavimo taisyklė nėra taikoma pagrindinėje byloje.

53      Pagal 1996 m. nutarimą darbo ieškantys kitų valstybių narių piliečiai, kurie nėra darbuotojai Reglamento Nr. 1612/68 prasme ar neturi teisės apsigyventi pagal Direktyvą 68/360, gali gauti šią pašalpą tik jeigu jie įprastai gyvena Jungtinėje Karalystėje.

54      Taigi reikia patikrinti, ar vienodo požiūrio principą pažeidžia nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisei gauti darbo ieškančio asmens pašalpą taikoma gyvenamosios vietos sąlyga.

55      Pagal Sutarties 6 straipsnio 1 dalį Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės. Kadangi Sutarties 48 straipsnio 2 dalis yra speciali nuostata, visų pirma reikia išnagrinėti 1996 m. nutarimą atsižvelgiant į šį straipsnį.

56      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad tarp Sutarties 48 straipsniu valstybių narių piliečiams suteikiamų teisių numatyta teisė laisvai judėti kitų valstybių narių teritorijoje ir ten apsigyventi siekiant ieškoti darbo (minėto Sprendimo Antonissen 13 punktas).

57      Valstybės narės piliečiai, ieškantys darbo kitoje valstybėje narėje, patenka į Sutarties 48 straipsnio taikymo sritį, todėl jiems taikomas šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas.

58      Dėl klausimo, ar teisė į vienodą požiūrį, kuria naudojasi valstybių narių piliečiai, ieškantys darbo kitoje valstybėje narėje, taip pat apima tokias piniginio pobūdžio išmokas, kaip antai išmoką, aptariamą pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybių narių piliečiams, kurie ieškodami darbo išvyksta iš šalies, taikomas vienodas požiūris tik tiek, kiek tai susiję su įsidarbinimu pagal Sutarties 48 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 2 ir 5 straipsnius, tačiau ne su socialinėmis ir mokesčių lengvatomis minėto reglamento 7 straipsnio 2 dalies prasme (minėtų sprendimų Lebon 26 punktas ir 1996 m. rugsėjo 12 d. Komisija prieš Belgiją 39 ir 40 punktai).

59      Reglamento Nr. 1612/68 2 straipsnis susijęs su keitimusi prašymais dėl įdarbinimo ir pasiūlymais įsidarbinti, taip pat su darbo sutarčių sudarymu ir vykdymu, o šio reglamento 5 straipsnyje kalbama apie įdarbinimo tarnybų teikiamą pagalbą.

60      Akivaizdu, kad šiuose straipsniuose aiškiai nėra minimos piniginės išmokos. Vis dėlto, siekiant nustatyti asmenų, siekiančių įsidarbinti, teisės į vienodą požiūrį apimtį, šį principą reikia aiškinti atsižvelgiant į kitas Bendrijos teisės nuostatas, būtent į Sutarties 6 straipsnį.

61      Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą pastebėjęs, Sąjungos piliečiai, teisėtai gyvenantys priimančiosios valstybės narės teritorijoje, gali remtis Sutarties 6 straipsniu visose situacijose, kurios priklauso Bendrijos teisės ratione materiae. Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą, leidžiantį esantiems tokioje pačioje situacijoje būti vienodai teisiškai traktuojamiems, neatsižvelgiant į pilietybę ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių (be kita ko, žr. minėto Sprendimo Grzelczyk 31 ir 32 punktus bei 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Garcia Avello, C‑148/02, Rink. p. I‑11613, 22 ir 23 punktus).

62      Reikia nurodyti, jog Teisingumo Teismas dėl studento, Sąjungos piliečio, nusprendė, kad teisė į neįmokinę socialinę išmoką, kaip antai Belgijos minimalaus pragyvenimo pašalpą (minimex), patenka į draudimo diskriminuoti dėl pilietybės taikymo sritį ir todėl Sutarties 6 ir 8 straipsniais draudžiama teisei gauti šią išmoką taikyti sąlygas, kurios gali būti laikomos diskriminacija dėl pilietybės (minėto sprendimo Grzelczyk 46 punktas).

63      Atsižvelgiant į Sąjungos pilietybės įvedimą ir į Sąjungos piliečių teisės naudotis vienodo požiūrio principu išaiškinimą, piniginės išmokos, skirtos tam, kad būtų galima lengviau patekti į kitos valstybės narės darbo rinką, atžvilgiu nebegalima netaikyti Sutarties 48 straipsnio 2 dalies, kuri yra Sutarties 6 straipsnyje garantuojamo pagrindinio vienodo požiūrio principo išraiška.

64      Vienodo požiūrio principo taikymo srities įsidarbinimo srityje aiškinimas turi atspindėti tokius pokyčius, palyginti su aiškinimu minėtame Sprendime Lebon ir 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendime Komisija prieš Belgiją.

65      1996 m. nutarimu įvedamas skirtingas požiūris, atsižvelgiant į tai, ar asmuo įprastai gyvena Jungtinėje Karalystėje, ar ne. Kadangi šią sąlygą lengviau įvykdyti tos šalies piliečiams, šis reglamentas yra nepalankus valstybių narių piliečiams, kurie pasinaudojo teise judėti siekdami ieškoti darbo kitos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimo O’Flynn, C‑237/94, Rink. p. I‑2617, 18 punktą ir 2003 m. sausio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑388/01, Rink. p. I‑721, 13 ir 14 punktus).

66      Tokia gyvenamosios vietos sąlyga galėtų būti pateisinama tik jeigu ji būtų pagrįsta nuo atitinkamų asmenų pilietybės nepriklausančiomis objektyviomis priežastimis, proporcingomis nacionalinės teisės siekiamam teisėtam tikslui (1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Bickel ir Franz, C‑274/96, Rink. p. I‑7637, 27 punktas).

67      Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinis teisės aktų leidėjas teisėtai gali norėti įsitikinti, ar egzistuoja realus ryšys tarp prašymą dėl pašalpų, kurios yra socialinių lengvatų pobūdžio Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme, pateikusio asmens ir aptariamos geografinės darbo rinkos (kiek tai susiję su laukimo išmokomis jauniems asmenims, ieškantiems pirmojo darbo, žr. minėto Sprendimo D’Hoop 38 punktą).

68      Reikia nurodyti, kad 1995 m. įstatyme numatyta darbo ieškančio asmens pašalpa yra socialinio draudimo išmoka, pakeitusi bedarbio išmoką ir paramą, susijusią su pajamomis, kuriai gauti, be kita ko, reikalaujama, kad jos prašantis asmuo galėtų dirbti, aktyviai ieškotų darbo ir negautų pajamų, viršijančių taikytiną sumą, ir neturėtų kapitalo, didesnio nei nustatyta suma.

69      Valstybė narė gali teisėtai skirti tokią pašalpą tik tuomet, kai nustatyta, kad šis darbo ieškantis asmuo iš tikrųjų susijęs su šios valstybės darbo rinka.

70      Tokio ryšio egzistavimą galima būtų įrodyti, be kita ko, konstatuojant, kad suinteresuotasis asmuo protingą laikotarpį veiksmingai ir iš tikrųjų ieškojo darbo atitinkamoje valstybėje narėje.

71      Taigi Jungtinė Karalystė gali reikalauti, kad asmenys, prašantys tokios pašalpos, būtų susiję su jos darbo rinka.

72      Vis dėlto, nors gyvenamosios vietos sąlyga iš esmės tinkama užtikrinti tokį ryšį, laikantis proporcingumo principo, ji negali viršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. Konkrečiau kalbant, nacionalinės valdžios institucijos ją taikydamos turi remtis aiškiais ir iš anksto žinomais kriterijais, ir turi būti numatyta galimybė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Bet kuriuo atveju, jei tam, kad asmuo atitiktų šią sąlygą, jo reikalaujama pragyventi tam tikrą laikotarpį, šis laikotarpis neturi viršyti tiek, kiek būtina tam, kad vietinės valdžios institucijos galėtų įsitikinti, kad nagrinėjamas asmuo iš tiesų ieško darbo priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje.

73      Taigi į trečiąjį kausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 48 straipsnio 2 dalyje, skaitomoje kartu su Sutarties 6 ir 8 straipsniais, numatyta teisė į vienodą požiūrį nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos teisei gauti darbo ieškančio asmens pašalpą taikoma gyvenamosios vietos sąlyga, jei ši gali būti pateisinta objektyviomis priežastimis, nepriklausomomis nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir proporcingomis teisėtai nacionaline teise siekiamam tikslui.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

74      Jungtinės Karalystės ir Vokietijos vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS (plenarinė sesija),

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 2002 m. kovo 28 d. nutartimi pateikė Social Security Commissioner, nusprendžia:

1.      Tokioje situacijoje, kaip antai apelianto pagrindinėje byloje, esantis asmuo nėra darbuotojas 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje, iš dalies pakeisto 1992 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2434/92, pirmos dalies II skyriaus prasme. Vis dėlto nacionalinis teismas turi patikrinti, ar nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta sąvoka „darbuotojas“ turi būti taip suprantama.

2.      Tokioje situacijoje, kaip antai apelianto pagrindinėje byloje, esantis asmuo neturi teisės gyventi Jungtinėje Karalystėje remiantis vien 1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyva 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo.

3.      EB sutarties 48 straipsnio 2 dalyje (dabar – EB 39 straipsnio 2 dalis), skaitomoje kartu su EB sutarties 6 ir 8 straipsniais (dabar – EB 12 ir 17 straipsniai), numatyta teisė į vienodą požiūrį nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos teisei gauti darbo ieškančio asmens pašalpą taikoma gyvenamosios vietos sąlyga, jei ši gali būti pateisinta objektyviomis priežastimis, nepriklausomomis nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir proporcingomis teisėtai nacionaline teise siekiamam tikslui.

Paskelbta 2004 m. kovo 23 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: anglų.