TEISINGUMO TEISMO

SPRENDIMAS

2003 m. gruodžio 9 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Bendrijos teisei prieštaraujantis nacionalinės teisės akto aiškinimas teismo praktikoje ir administracinėje praktikoje – Sąlygos susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas“

Byloje C‑129/00

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama E. Traversa, padedamo advokato P. Biavati, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Italijos Respubliką, atstovaujamą I. M. Braguglia, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

dėl prašymo pripažinti, kad palikdama galioti 1990 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 428 „Disposizioni per l'adempimento di obblighi derivanti dall'appartenenza dell'Italia alle Comunità europee (legge comunitaria per il 1990)“ (Nuostatos, kuriomis įgyvendinami iš Italijos narystės Europos Bendrijose kylantys įsipareigojimai (Bendrijos teisės aktas 1990 m.)) (GURI Nr. 10, 1991 m. sausio 12 d., priedas, p. 5) 29 straipsnio 2 dalį, kuria, kaip ją aiškina ir taiko administracija ir teismai, leidžiama taikyti mokesčių sumos, surinktos pažeidžiant Bendrijos taisykles, perkėlimo tretiesiems asmenims įrodinėjimo tvarką, dėl kurios mokesčių mokėtojui praktiškai neįmanoma pasinaudoti teise susigrąžinti šiuos mokesčius arba bent jau jam pernelyg sunku tai padaryti, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutartį,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, C. Gulmann, J. N. Cunha Rodrigues ir A. Rosas, teisėjai D. A. O. Edward, A. La Pergola, J.‑P. Puissochet (pranešėjas), R. Schintgen, F. Macken, N. Colneric ir S. von Bahr,

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2003 m. balandžio 2 d. posėdyje šalių kalbas,

susipažinęs su 2003 m. birželio 3 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Pagal EB 226 straipsnį pareikštu ieškiniu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2000 m. balandžio 4 d., Europos Bendrijų Komisija prašo pripažinti, kad palikdama galioti 1990 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 428 „Disposizioni per l'adempimento di obblighi derivanti dall'appartenenza dell'Italia alle Comunità europee (legge comunitaria per il 1990)“ (Nuostatos, kuriomis įgyvendinami iš Italijos narystės Europos Bendrijose kylantys įsipareigojimai (Bendrijos teisės aktas 1990 m.)) (GURI Nr. 10, 1991 m. sausio 12 d., priedas, p. 5, toliau – Įstatymas Nr. 428/1990) 29 straipsnio 2 dalį, kuria, kaip ją aiškina ir taiko administracija ir teismai, leidžiama taikyti mokesčių sumos, surinktos pažeidžiant Bendrijos taisykles, perkėlimo tretiesiems asmenims įrodinėjimo tvarką, dėl kurios mokesčių mokėtojui praktiškai neįmanoma pasinaudoti teise susigrąžinti šiuos mokesčius arba bent jau jam pernelyg sunku tai padaryti, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutartį.

 Nacionalinė teisė

2        Įstatymu Nr. 428/1990 į mokesčių teisės aktus buvo įtrauktos specialios taisyklės „mokesčių, pripažintų nesuderinamais su Bendrijos normomis, grąžinimo“ srityje. Šiuo atžvilgiu šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Importo muitai, gamybos mokesčiai, vartojimo mokesčiai, antkainis cukrui ir valstybės rinkliavos, surinkti taikant su Bendrijos teisės aktais nesuderinamas nacionalines nuostatas yra grąžinami, jei atitinkama suma nebuvo perkelta kitiems asmenims.“

3        Prieš tai šis klausimas buvo reglamentuojamas 1982 m. rugsėjo 30 d. Dekreto įstatymo Nr. 688 (GURI Nr. 270, 1982 m. rugsėjo 30 d., p. 7072), kuris pakeistas į įstatymą 1982 m. lapkričio 27 d. Įstatymu Nr. 873 (GURI Nr. 328, 1982 m. lapkričio 29 d., p. 8599, toliau – Dekretas įstatymas Nr. 688/1982) 19 straipsnio pirmąja pastraipa. Joje nustatyta:

„Kiekvienas asmuo, nepagrįstai sumokėjęs importo muitus, gamybos mokesčius, vartojimo mokesčius arba valstybės rinkliavas <...> turi teisę į sumokėtų sumų grąžinimą, jei dokumentais įrodo, kad atitinkama suma kokiu nors būdu nebuvo perkelta kitiems asmenims, išskyrus raštvedybos klaidos atvejį.“

 Aplinkybės

4        Dėl Dekreto įstatymo Nr. 688/1982 19 straipsnio Teisingumo Teismas priėmė du sprendimus. Pirmasis (1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimas San Giorgio, 199/82, Rink. p. 3595) priimtas išnagrinėjus prašymą priimti prejudicinį sprendimą, o antrasis (1988 m. kovo 24 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 104/86, Rink. p. 1799) – išnagrinėjus Komisijos ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikštą Italijos Respublikai.

5        Pastarajame sprendime Teisingumo Teismas nurodė:

„6      <...> nesant Bendrijos reglamentavimo nacionalinių mokesčių, surinktų pažeidžiant Bendrijos teisę, grąžinimo srityje, valstybės narės turi užtikrinti, kad šie mokesčiai bus grąžinti pagal vidaus teisės nuostatas. Be to, pagal Bendrijos teisę nereikalaujama grąžinti nepagrįstai surinktų mokesčių, jei tai lemtų nepagrįstą teisę į šį gražinimą turinčių asmenų praturtėjimą; taigi pagal ją nedraudžiama atsižvelgti į aplinkybę, kad šie mokesčiai galėjo būti perkelti kitiems ūkio subjektams arba vartotojams.

7      Galiausiai reikia priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas nurodė sprendime [San Giorgio], priimtame būtent dėl nagrinėjamo dekreto įstatymo 19 straipsnio, bet kokios įrodinėjimo taisyklės, dėl kurių tampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku grąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę surinktus mokesčius, yra nesuderinama su Bendrijos teise ir kad tai galioja ir tuo atveju, kai prezumpcijomis arba įrodinėjimo taisyklėmis siekiama įpareigoti mokesčių mokėtoją įrodyti, kad nepagrįstai sumokėti mokesčiai nebuvo perkelti kitiems asmenims, arba kai pateiktinų įrodymų formai taikomi tam tikri apribojimai, pavyzdžiui, neleidžiant jokių kitų įrodinėjimo priemonių, tik dokumentinius įrodymus.

<...>

11      <...> Ginčijama Italijos teisės akto nuostata ūkio subjektai įpareigojami įrodyti neigiamą faktą, nes vien dėl administracijos įtarimų jie privalo įrodyti, kad nepagrįstai sumokėto mokesčio neperkėlė kitiems asmenims, ir tam gali pasitelkti tik dokumentinius įrodymus. Tokia nuostata prieštarauja Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotoms Bendrijos teisės taisyklėms.“

6        Dėl Įstatymo Nr. 428/1990 29 straipsnio 2 dalies buvo iškelti prejudiciniai klausimai, į kuriuos Teisingumo Teismas atsakė 1999 m. vasario 9 d. Sprendime Dilexport (C‑343/96, Rink. p. I‑579). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad šią nuostatą Italijos teismai taiko ta prasme, kad atsisakydama grąžinti nepagrįstai sumokėtus muitus arba mokesčius administracija gali remtis prezumpcija, kad šie muitai ir mokesčiai paprastai perkeliami tretiesiems asmenims.

7        Teisingumo Teismas nusprendė taip:

„52      Jei, kaip mano nacionalinis teismas, egzistuoja prezumpcija, kad neteisėtai reikalauti arba nepagrįstai surinkti muitai ir mokesčiai perkeliami tretiesiems asmenims, kurią ieškovas privalo paneigti, kad jam būtų grąžintas mokestis, reikia pripažinti, kad nagrinėjamos nuostatos prieštarauja Bendrijos teisei.

53      Tačiau jei, kaip tvirtina Italijos vyriausybė, administracija privalo visomis paprastai pagal nacionalinę teisę leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti, kad mokestis perkeltas kitiems asmenims, reikia manyti priešingai, kad nagrinėjamos nuostatos neprieštarauja Bendrijos teisei.

54      Todėl reikia atsakyti <...>, kad pagal Bendrijos teisę valstybė narė negali Bendrijos teisei prieštaraujančių muitų ir mokesčių grąžinimo susieti su sąlyga, kad šie muitai arba mokesčiai neperkelti tretiesiems asmenims, jei ieškovas privalo pateikti įrodymų, kad ši sąlyga tenkinama.“

 Ikiteisminė procedūra

8        Komisija iš esmės teigia taip pat, kaip manė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Dilexport, kad Įstatymo Nr. 428/1990 29 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kaip jas aiškina ir taiko Italijos administracija ir teismai, pasiekiamas tas pats rezultatas kaip ir anksčiau galiojusio Dekreto įstatymo Nr. 688/1982 19 straipsnio nuostatomis.

9        Suteikusi galimybę Italijos Respublikąi pateikti savo pastabas, 1997 m. rugsėjo 17 d. Komisija išsiuntė pagrįstą nuomonę, nurodydama šiai valstybei narei per du mėnesius įvykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį. Kadangi 1997 m. lapkričio 25 d. Italijos valdžios institucijų atsakymas Komisijos netenkino, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.

 Šalių argumentai

10      Komisija tvirtina, jog 1997 m. sausio 14 d. Sprendime Comateb ir kt. (C‑192/95–C‑218/95, Rink. p. I‑165, 25 punktas), Teisingumo Teismas priminė, kad netiesioginių mokesčių srityje nepriimtina prezumpcija, jog mokesčių mokėtojas perkelia mokestį toliau pirkimo ir pardavimo grandinėje, įpareigojanti jį įrodyti priešingai, jei nori susigrąžinti tokį mokestį.

11      Komisija teigia, kad tokią prezumpciją, nepalankią mokesčių mokėtojams, kurie, remdamiesi Įstatymo Nr. 428/1990 29 straipsnio 2 dalimi, reikalauja grąžinti su Bendrijos teise nesuderinamus mokesčius, įtvirtina Corte suprema di cassazione (Italija) praktika. Šio teismo motyvai, kuriais jis grindžia šios srities sprendimus, yra įvairūs, tačiau iš esmės paremti tuo, kad komercinės bendrovės, išskyrus išimtines aplinkybes, netiesioginius mokesčius perkelia savo klientams. Šią išvadą Corte suprema di cassazione išsamiausiai argumentavo 1996 m. kovo 28 d. sprendime Nr. 2844, pateikdamas šiuos samprotavimus:

–        importuotojas buvo ne privatus asmuo, o komercinė arba pramonės bendrovė,

–        įmonė buvo valdoma įprastai, nepatiriant nuostolių ir netampant nemokia, dėl ko būtų galima įtarti, kad prekiauta už sąnaudų nesiekiančią kainą,

–        nepagrįstą apmokestinimą taikė visos Italijos muitinės, o tai negalėjo nesukurti pasitikėjimo jo teisėtumu,

–        nepagrįstas apmokestinimas taikytas ilgą laiką, bet nebuvo ginčytas.

12      Anot Komisijos, Corte suprema di cassazione taip pat remiasi prielaida, kad komercinės įmonės paprastai perkelia netiesioginius mokesčius tretiesiems asmenims, nuspręsdamas, jog teismams pateikiami administracijos prašymai išreikalauti atitinkamų įmonių apskaitos dokumentus arba juos patikrinti nėra vien neapibrėžtas įrodymų ieškojimas (tokiu atveju jie būtų neteisėti), bet yra tinkama priemonė įrodyti, kad mokesčiai buvo perkelti.

13      Be to, Corte suprema di cassazione, remdamasis Italijos civilinio proceso kodekso 116 straipsniu, nusprendė, jog tai, kad pateikus tokį prašymą apskaitos dokumentai nepateikiami, atsižvelgiant į prezumpciją, kad mokesčiai paprastai perkeliami, įrodo, jog būtent taip ir yra. Komisija nurodo, kad tokia pati išvada taikoma ir tuo atveju, kai įmonė, nepateikusi šių dokumentų, paaiškina, kad jie neišsaugoti, nes pasibaigęs Italijos civiliniame kodekse numatytas dešimties metų privalomo saugojimo terminas. Atsižvelgiant į tai, kad nuo prašymo išreikalauti apskaitos dokumentus pateikimo teismui iki teismo sprendimo šiuo klausimu gali praeiti keleri metai, įpareigojimas šiuos dokumentus išsaugoti ilgiau nei reikalaujama pagal įstatymą įmonėms yra pernelyg didelė našta, ypač dėl didelių saugojimo išlaidų ir kitų problemų. Todėl šis įpareigojimas yra papildoma kliūtis veiksmingai susigrąžinti Bendrijos teisei prieštaraujančius mokesčius.

14      Komisija nurodo, kad šių principų laikosi daugelis bylas iš esmės nagrinėjančių teismų, taip pat ir kai kurie ekspertai, paskirti teismo procesuose išnagrinėti mokesčių mokėtojų apskaitos dokumentus ir nustatyti, ar jei perkėlė nagrinėjamus mokesčius. Šiuo atžvilgiu ji pateikia pavyzdžių.

15      Tokiu požiūriu įtvirtinama de facto prezumpcija, kad mokesčių mokėtojai Bendrijos teisei prieštaraujančius mokesčius, kuriuos prašo grąžinti, perkelia tretiesiems asmenims, t. y. prezumpcija, kurią jie turi paneigti, įrodydami priešingą faktą, nesilaikant minėto Sprendimo Dilexport 52 punkte pateiktos Teisingumo Teismo išvados.

16      Komisija priduria, kad nagrinėjamas motyvavimas yra nelogiškas, nes jis grindžiamas prielaida, kad įmonės paprastai perkelia netiesioginius mokesčius, norėdamos įrodyti prezumpciją, kurios turinys yra lygiai toks pats kaip tos prielaidos. Kartais šiame motyvavime naudojami elementai, susiję su įmonės pobūdžiu ir tuo, kad pareiškėjas nėra nemokus, taip pat su tuo, kad ginčijami mokesčiai, taikyti visuotinai ir ilgai, yra visiškai nereikšmingi. Gi verslininkas, neperkeliantis mokesčių tretiesiems asmenims, gali tiesiog gauti mažiau pelno, bet nebūtinai turi tapti nemokus. Iš to, kad įmonė netapo nemoki, spręsti, jog ji perkėlė mokesčius, būtų visiškai nepagrįsta.

17      Komisija teigia, kad Italijos administracija nesilaiko nė Bendrijos teisei prieštaraujančių mokesčiams grąžinti taikomų principų. 1994 m. kovo 11 d. Finansų ministro aplinkraštyje Nr. 21/2/VII ir 1995 m. balandžio 12 d. Finansų ministro aplinkraštyje Nr. 480/VIII iš esmės nurodoma, kad įrodyta, jog mokesčiai perkelti tretiesiems asmenims, jei šie mokesčiai nuo jų mokėjimo metų nebuvo apskaitomi kaip nemokėtino mokesčio avansas valstybės iždui ir nėra įtraukiami į juos prašančios grąžinti įmonės balanso aktyvus. Nesant tokio apskaitymo daroma išvada, kad įmonė nagrinėjamus mokesčius laikė įprastomis sąnaudomis ir jas būtinai perkėlė. Komisija mano, kad toks požiūris sukuria įmonei papildomą pareigą, ypač kalbant apie metus, praėjusius prieš nustatant šių mokesčių nesuderinamumą su Bendrijos teise.

18      Komisija tvirtina, kad net jei kai kurie mokesčių mokėtojai laimi bylas jas iš esmės nagrinėjančiuose teisme, anot jos, ilgo ir brangaus proceso kaina, šios aplinkybės neužtenka, kad būtų pripažinta, jog laikomasi veiksmingumo principo, pagal kurį ieškiniams, pagrįstiems subjektų teisėmis, kylančiomis iš Bendrijos teisės, taikomos nacionalinės procesinės taisyklės negali padaryti šių teisių įgyvendinimo praktiškai neįmanomo arba pernelyg sudėtingo. Be to, kai kurių mokesčių mokėtojų laimėti teismo procesai, dėl kurių, anot Italijos vyriausybės, 1992–2000 m. buvo grąžinta 120 mlrd. ITL, neįskaitant palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų, yra nereikšmingi, palyginti su sumomis, kurios šiuo atžvilgiu yra ginčo objektas. Komisija mano, kad veiksmingumo principo būtų laikomasi tik tuomet, jei prašymai grąžinti būtų atmetami tik išimtinais atvejais, ir tvirtina, kad negalima trukdyti įgyvendinti iš Sutarties kylančias teises bendromis priemonėmis, pagrįstomis piktnaudžiavimo teise prezumpcija.

19      Italijos vyriausybė kaltina Komisiją tik abstrakčiai samprotavus ir nepaisius faktų. Vien realiai konstatavus, kad mokesčių mokėtojai, sumokėję Bendrijos teisei prieštaraujančius mokesčius, negali jų susigrąžinti arba tai padaryti jiems pernelyg sunku, galėtų būti pripažinta, kad nesilaikoma veiksmingumo principo. Šiuo atžvilgiu, be ankstesniame punkte minėtos grąžintos pagrindinės sumos, Italijos vyriausybė nurodo 17 įvairiuose bylas iš esmės nagrinėjančiuose teismuose priimtų mokesčių mokėtojams palankių įsigaliojusių sprendimų.

20      Dėl galimos Teisingumo Teismo tyrimo priemonės, kuria būtų prašoma patikslinti, kokia procentinė visų pateiktų prašymų grąžinti dalis buvo patenkinta, Italijos vyriausybė nurodo, kad jos taikymas prilygtų įsipareigojimų neįvykdymo, kurį nurodo Komisija, įrodinėjimo naštos perkėlimui Teisingumo Teismui, nors tai pati Komisija turėjo įrodyti pasibaigus ikiteisminei procedūrai.

21      Papildomai Italijos vyriausybė analizuoja Komisijos kritikuojamų teisės į nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimą įgyvendinimo taisyklių principus ir pirmiausia pabrėžia, kad Komisija pripažįsta, jog Įstatymo Nr. 428/1990 29 straipsnio 2 dalies tekstas pats savaime neprieštarauja Bendrijos teisei. Jos nuomone, šis tekstas įpareigoja administraciją, siekiančią išvengti pareigos grąžinti šio mokesčio sumą, įrodyti, kad mokesčių mokėtojas perkėlė mokestį tretiesiems asmenims.

22      Antra, Italijos vyriausybė primena, jog minėto sprendimo Comateb ir kt. 25 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „realus dalies arba viso [netiesioginio mokesčio] perkėlimas priklauso nuo įvairių veiksnių, susijusių su kiekvienu komerciniu sandoriu ir jį išskiriančių iš kitų sandorių, įvykdytų kitomis aplinkybėmis“ ir kad „todėl kiekvienu netiesioginio mokesčio atveju perkėlimo klausimas yra fakto klausimas, tenkantis nacionalinio teismo, kuris yra laisvas vertinti įrodymus, kompetencijai“. Italijos vyriausybė tvirtina, kad byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Dilexport, pateiktoje išvadoje generalinis advokatas D. Ruiz Jarabo Colomer pridūrė, kad nacionalinis teismas gali panaudoti visas pagal vidaus teisę faktinėms aplinkybėms įrodyti leistinas įrodinėjimo priemones. Ši vyriausybė teigia, kad Corte suprema di cassazione yra ne bylas iš esmės nagrinėjantis, o tam tikrus bendruosius įrodinėjimo principus, nelygu proceso aplinkybės, kurios gali iš esmės skirtis kiekvienoje byloje, nustatantis teismas. Bylas iš esmės nagrinėjantis teismas visiškai gali priimti dedukciją kaip įrodinėjimo priemonę. Šiuo atveju mokesčių mokėtojams palankiuose teismo sprendimuose paprasčiausia buvo konstatuota, jog administracija neįrodė, kad mokesčiai buvo perkelti.

23      Kalbant apie administraciją, kuriai tenka šio įrodinėjimo našta, ji teisėtai prašo leisti susipažinti su ieškovo apskaitos dokumentais, nes tik taikant šią tyrimo priemonę jos gali gauti šį įrodymą ir todėl tai visiškai nėra neapibrėžta įrodymų paieška. Kai pareiškėjas pats nepateikia savo apskaitos dokumentų, normalu, kad jeigu jis pareiškia savo reikalavimus per teismą, administracija siekia gauti šiuos dokumentus tokiu pačiu būdu. Tokia yra šio sprendimo 17 punkte minėtų ir Komisijos sukritikuotų dviejų ministro aplinkraščių prasmė. Italijos vyriausybė patikslina, kad teismas pripažįsta, jog apskaitos dokumentų nepateikimas yra argumentas administracijos naudai, tik jei prašymas pateikti šiuo dokumentus paduotas prieš pasibaigiant įstatymu numatytam saugojimo terminui. Šiuo atveju, net jei teismas dėl minėto prašymo priima sprendimą tik šiam terminui pasibaigus, vykdydamas procesinio sąžiningumo pareigą mokesčių mokėtojas privalo išsaugoti šiuos apskaitos dokumentus ir juos pateikti teismui nusprendus patenkinti šį prašymą (1994 m. lapkričio 18 d. Corte suprema di cassazione sprendimas Nr. 9797).

24      Italijos vyriausybė priduria, kad nors kartais grąžinimo procedūra užtrunka, su šia būtina trukme susiję nepatogumai kompensuojami palūkanomis už mokėtinas sumas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

25      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nesant Bendrijos teisės reglamentavimo nepagrįstai surinktų nacionalinių mokesčių grąžinimo srityje, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, procesines taisykles su sąlyga, kad, pirma, tokios taisyklės nebus mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir, antra, kad dėl jų naudojimasis Bendrijos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (žr., be kita ko, 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Rewe, 33/76, Rink. p. 1989, 5 punktą ir 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Grundig Italiana, C‑255/00, Rink. p. I‑8003, 33 punktą).

26      Dėl Įstatymo Nr. 428/1990 29 straipsnio 2 dalies, kaip priminta šio sprendimo 7 punkte ir atsižvelgiant į šios nuostatos aiškinimo skirtumus, minėtame Sprendime Dilexport, kuris priimtas nagrinėjant prejudicinę bylą, kai ginčą turėjo išspręsti nacionalinis teismas, tvirtinama, jog jei egzistuoja prezumpcija, kad neteisėtai reikalauti arba nepagrįstai surinkti muitai ir mokesčiai perkeliami tretiesiems asmenims, ir jei ieškovas, siekdamas susigrąžinti mokestį, turi šią prezumpciją paneigti, reikia konstatuoti, kad nagrinėjama nuostata prieštarauja Bendrijos teisei.

27      Tačiau, nagrinėjant šį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, Teisingumo Teismas pats turi nuspręsti, ar, atsižvelgiant į Komisijos nurodytas aplinkybes, tai, kaip Italijos administracija taiko Įstatymo Nr. 428/1990 29 straipsnio 2 dalį, iš tiesų sukuria tokią prezumpciją arba kitaip dėl tokio taikymo pasinaudoti teise susigrąžinti šiuos mokesčius tampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku; jei yra būtent taip, reikia pripažinti, kad Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų.

28      Komisijos pareikštas kaltinimas, kuriuo ji grindžia ieškinį, turi tris aspektus. Pirma, daugelis Italijos teismų, ypač ir nuolat Corte suprema di cassazione, mano, kad mokesčių perkėlimą tretiesiems asmenims įrodo vien tai, kad ieškovas yra komercinė įmonė, prie šio motyvo kartais pridurdami tai, kad įmonė nėra bankrutavusi ir kad mokestis ilgai rinktas visoje valstybės teritorijoje tam neprieštaraujant. Antra, administracija nuolat reikalauja, kad pareiškėjas pateiktų apskaitos dokumentus. Jam atsisakius, bylą nagrinėjantys teismai patenkina šį prašymą pateikdami tokio paties pobūdžio motyvus kaip anksčiau šiame sprendime aptartieji ir šių dokumentų nepateikimą aiškina pareiškėjui nepalankia prasme, net jei įstatymu numatytas šių dokumentų saugojimo terminas jau pasibaigęs. Trečia, administracija mano, jog tai, kad nagrinėjamų mokesčių suma nuo jų mokėjimo metų nebuvo apskaityta kaip nemokėtino mokesčio avansas valstybės iždui ir nebuvo įtraukta į minėtus mokesčius grąžinti prašančios įmonės balanso aktyvus, įrodo, kad minėti mokesčiai buvo perkelti tretiesiems asmenims.

29      Iš principo pagal EB 226 straipsnį pripažinti, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, galima neatsižvelgiant į tai, dėl kurios šios valstybės institucijos veiksmų ar neveikimo neįvykdyti įsipareigojimai, net jei tai yra konstituciniu požiūriu nepriklausoma institucija (1970 m. gegužės 5 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, 77/69, Rink. p. 237, 15 punktas).

30      Nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinių teismų pateiktą jų aiškinimą (žr, be kita ko, 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑382/92, Rink. p. I‑2435, 36 punktą).

31      Šiuo atveju nagrinėjama Įstatymo Nr. 428/1990 29 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad muitai ir mokesčiai, surinkti taikant su Bendrijos teise nesuderinamas nacionalines nuostatas, yra grąžinami, jei atitinkama suma nebuvo perkelta kitiems asmenims. Tokia nuostata pati savaime yra neutrali Bendrijos teisės atžvilgiu tiek įrodinėjimo, kad mokestis buvo perkeltas kitiems asmenims, pareigos, tiek šiuo tikslu leistinų įrodinėjimo priemonių atžvilgiu. Jos taikymo apimtį reikia apibrėžti atsižvelgiant į tai, kaip ją aiškina nacionaliniai teismai.

32      Šiuo atžvilgiu nereikia atsižvelgti į atskirus teismų sprendimus arba sprendimus, kurie dėl kitaip orientuoto teismų praktikos konteksto sudaro aiškią mažumą, arba į aukščiausio nacionalinio teismo paneigtą aiškinimą. Tai netaikytina plačiai paplitusiam teismų aiškinimui, kurio nepaneigė arba kurį net patvirtino aukščiausiasis teismas.

33      Kai teismų pateikiamas nacionalinių teisės aktų aiškinimas, į kurį būtų galima atsižvelgti, skiriasi t. y. pagal vienokį aiškinimą minėti teisės aktai taikomi laikantis Bendrijos teisės, o pagal kitokį – ją pažeidžiant, reikia konstatuoti, kad šie nacionalinės teisės aktai bent jau nėra pakankamai aiškūs, kad būtų užtikrintas jų taikymas, atitinkantis Bendrijos teisę.

34      Šiuo atveju Italijos vyriausybė neginčija, kad kai kuriuose sprendimuose Corte suprema di cassazione dedukcijos būdu padarė išvadą, kad jei neįrodyta priešingai, normaliai veikiančios komercinės įmonės netiesioginį mokestį perkelia toliau pirkimo ir pardavimo grandinėje, ypač jei šis mokestis ilgai renkamas visoje valstybės teritorijoje ir nėra ginčijamas. Šiuo atžvilgiu Italijos vyriausybė tik nurodo, kad daugeliui bylas iš esmės nagrinėjančių teismų nepakanka tokių argumentų pripažinti tokio perkėlimo įrodymu, ir pateikia pavyzdžių, kai mokesčių mokėtojai susigrąžino Bendrijos teisei prieštaraujančius mokesčius, nes administracija bylą nagrinėjančiame teisme neįrodė, kad jie perkėlė minėtus mokesčius.

35      Minėtų Corte suprema di cassazione sprendimų argumentai pagrįsti prielaida, kuri yra tik prezumpcija, kad ūkio subjektai iš principo, kai tik gali, perkelia netiesioginius mokesčius toliau pirkimo ir pardavimo grandinėje. Iš kitų veiksnių, į kuriuos kai kuriais atvejais atsižvelgta, t. y. mokesčių mokėtojo veiklos komercinis pobūdis ir aplinkybė, kad jo finansinė padėtis nepablogėjo, bei tai, kad nagrinėjamas mokestis ilgą laiką renkamas visoje valstybės teritorijoje ir nėra ginčijamas, iš tiesų galima daryti išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis veikusi įmonė tikrai perkėlė nagrinėjamus mokesčius, tik jei remiamasi prielaida, kad kiekvienas ūkio subjektas taip elgiasi, išskyrus išskirtines aplinkybes, kai nėra vieno ar kito iš minėtų veiksnių. Vis dėlto, kaip jau nusprendė Teisingumo Teismas (žr. minėto Sprendimo Giorgio 14 ir 15 punktus; 1988 m. vasario 25 d. Sprendimo Bianco ir Girard, 331/85, 376/85 ir 378/85, Rink. p. I‑1099, 17 punktą; minėtų sprendimų Komisija prieš Italija 7 punktą ir Comateb ir kt. 25 punktą) ir dėl generalinio advokato išvados 73–80 punktuose primintų ekonominių priežasčių, tam tikrais atvejais tokia prielaida nepasitvirtina ir tėra prezumpcija, kuri yra nepriimtina nagrinėjant prašymus grąžinti Bendrijos teisei prieštaraujančius netiesioginius mokesčius.

36      Kalbant apie reikalavimą, kad įmonė, prašanti grąžinti Bendrijos teisei prieštaraujančius netiesioginius mokesčius, pateiktų savo apskaitos dokumentus, nustatytą kaip išankstinę bet kokio grąžinimo sąlygą, reikia atsižvelgti į šiuos samprotavimus.

37      Toks reikalavimas, susijęs su tais metais, už kuriuos sumokėtas sumas prašoma grąžinti, ir pateiktas per privalomo nagrinėjamų apskaitos dokumentų saugojimo laikotarpį, pats savaime negali būti laikytinas kaip perkeliantis įrodinėjimo, kad mokesčiai neperkelti tretiesiems asmenims, naštą mokesčių mokėtojams. Šiuose dokumentuose iš tiesų pateikiami neutralūs faktiniai duomenys, kuriais remdamasi administracija gali bandyti įrodyti, kad mokesčiai buvo perkelti kitiems asmenims (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Weber’s Wine World ir kt., C-147/01, Rink. p. I‑11365, 115 punktą). Tokiomis sąlygomis, išskyrus išskirtines aplinkybes, kuriomis gali remtis pareiškėjas, administracijos prašomų apskaitos dokumentų nepateikimą ji arba teismas gali traktuoti kaip aplinkybę, į kurią reikia atsižvelgti įrodinėjant, kad mokesčiai buvo perkelti tretiesiems asmenims. Vis dėlto vien šios aplinkybės neužtenka nei tam, kad būtų galima preziumuoti, jog mokesčiai buvo perkelti tretiesiems asmenims, nei juo labiau tam, kad būtų galima pareiškėjui perkelti pareigą paneigti tokią prezumpciją pateikiant priešingo fakto įrodymų (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Weber’s Wine World ir kt. 116 punktą).

38      Šiaip ar taip, kai administracija prašo pateikti šiuos dokumentus pasibaigus įstatymu numatytam jų saugojimo terminui ir mokesčių mokėtojui jų nepateikia ir iš to padaroma išvada, kad jis perkėlė nagrinėjamus mokesčius tretiesiems asmenims, arba padaroma ta pati išvada, su sąlyga, kad mokesčių mokėtojas nepateikė priešingo fakto įrodymo, tai reiškia, kad įtvirtinama mokesčių mokėtojui nepalanki prezumpcija, dėl kurios pernelyg sunku pasinaudoti teise susigrąžinti Bendrijos teisei prieštaraujančius netiesioginius mokesčius.

39      Dėl aplinkybės, kad administracija mano, jog mokesčio perkėlimas tretiesiems asmenims yra įrodytas, jei šio mokesčio suma nuo jos mokėjimo metų nebuvo apskaityta kaip nemokėtino mokesčio avansas valstybės iždui ir nebuvo įtraukta į ją grąžinti prašančios įmonės balanso aktyvus, reikia konstatuoti taip.

40      Tokiais argumentais sukuriama nepagrįsta ir mokesčių mokėtojui nepalanki prezumpcija. Iš tiesų, atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis pateikiamas prašymas grąžinti mokestį, šio mokesčio sumos įtraukimas į jo mokėjimo metų balanso aktyvus reikštų, kad mokesčių mokėtojas tuoj pat supranta, jog gali ginčyti savo mokėjimą su didele tikimybe laimėti, nors pagal Įstatymo Nr. 428/1990 29 straipsnio 1 dalį jis gali pasinaudoti kelerių metų terminu šiam prašymui pateikti. Be to, mokesčių mokėtojas, net jeigu jis ginčija mokesčio mokėjimą, gali labai gerai įvertinti, jog tikimybė laimėti yra nepakankamai garantuota, kad jis gelėtų rizikuoti atitinkamą sumą apskaityti aktyvuose. Šiuo atžvilgiu, turint mintyje sunkumus, su kuriais susiduriama šioje byloje išdėstytomis aplinkybėmis siekiant, kad būtų patenkintas prašymas grąžinti sumokėtas sumas, toks įrašymas net gali būti laikomas pažeidžiančiu tinkamos apskaitos principus. Be to, manant, kad mokesčio perkėlimas tretiesiems asmenims įrodytas vien todėl, kad jo suma nebuvo įtraukta į balanso aktyvus, jau remiamasi prezumpcija, kad netiesioginiai mokesčiai paprastai perkeliami toliau pirkimo ir pardavimo grandinėje, t. y. prezumpcija, kuri pripažinta prieštaraujanti Bendrijos teisei, nagrinėjant pirmąjį Komisijos kritikuotą aspektą.

41      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad nepakeisdama Įstatymo Nr. 428/1990 29 straipsnio 2 dalies, kurią administracija ir daugelis teismų, įskaitant Corte suprema di cassazione, aiškina taip, kad mokesčių mokėtojui tampa pernelyg sunku įgyvendinti teisę susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos taisykles surinktus mokesčius, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutartį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

42      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Italijos Respublika pralaimėjo šią bylą, o Komisija prašė priteisti išlaidas, todėl ši valstybė narė turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS

nusprendžia:

1.      Nepakeisdama 1990 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 428 „Disposizioni per l'adempimento di obblighi derivanti dall'appartenenza dell'Italia alle Comunità europee (legge comunitaria per il 1990)“ (Nuostatos, kuriomis įgyvendinami iš Italijos narystės Europos Bendrijose kylantys įsipareigojimai (Bendrijos teisės aktas 1990 m.)) 29 straipsnio 2 dalies, kurią administracija ir daugelis teismų, įskaitant Corte suprema di cassazione (Italija), aiškina taip, kad mokesčių mokėtojui tampa pernelyg sunku įgyvendinti teisę susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos taisykles surinktus mokesčius, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutartį.

2.      Priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

Paskelbta 2003 m. gruodžio 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: italų.