TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2003 m. kovo 11 d.(*)

„Bendrijos teisės netaikymas būtinajai karo tarnybai – Vienodas požiūris į vyrus ir moteris – Direktyvos 76/207/EEB 2 straipsnis – Karo prievolės Vokietijoje nustatymas tik vyrams – Direktyvos netaikymas“

Byloje C‑186/01

dėl Verwaltungsgericht Stuttgart (Vokietija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Alexander Dory

ir

Vokietijos Federacinės Respublikos

dėl 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40) 2 straipsnio aiškinimo, būtent dėl karo prievolės Vokietijoje nustatymo tik vyrams, atitikties Bendrijos teisei,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. P. Puissochet (pranešėjas), M. Wathelet, R. Schintgen ir C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, P. Jann ir V. Skouris, F. Macken ir N. Colneric, S. von Bahr ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinė advokatė C. Stix Hackl,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W. D. Plessing ir B. Muttelsee Schön,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Abraham, C. Bergeot Nunes ir C. Chevallier,

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Sack ir N. Yerrell,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2002 m. balandžio 16 d. posėdyje pareikštas A. Dory, atstovaujamo advokatų W. Dory ir C. Lenz, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W. D. Plessing, padedamo Sachverständiger C. Tomuschat, Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä, ir Komisijos, atstovaujamos J. Sack, žodines pastabas,

susipažinęs su 2002 m. lapkričio 28 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2001 m. balandžio 4 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo balandžio 30 d., VerwaltungsgerichtStuttgart pagal EB 234 straipsnį pateikė prejudicinį klausimą dėl 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40) 2 straipsnio aiškinimo, būtent dėl karo prievolės Vokietijoje nustatymo tik vyrams, atitikties Bendrijos teisei.

2        Šis klausimas iškilo byloje tarp A. Dory ir Vokietijos Federacinės Respublikos dėl Kreiswehrersatzamt Schwäbisch Gmünd (toliau – KSG) sprendimo atsisakyti jį atleisti nuo šaukimo į armiją ir būtinąją karo tarnybą.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisė

3        Pagal EB 2 straipsnį:

„Bendrija, įkurdama bendrąją rinką bei Ekonominę ir pinigų sąjungą ir įgyvendindama 3 bei 4 straipsniuose nurodytas bendros politikos kryptis arba veiklą, kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią, subalansuotą ir tolygią ekonominės veiklos plėtrą, aukšto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, tvarų ir neinfliacinį augimą, didelį konkurencingumą ir ekonominės veiklos rezultatų konvergenciją, aukšto lygio aplinkos apsaugą ir jos kokybės gerinimą, gyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės gerėjimą bei valstybių narių ekonominę ir socialinę sanglaudą bei solidarumą.“

4        EB 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytose veiklos srityse, siekiant 2 straipsnyje iškeltų tikslų, „Bendrija siekia pašalinti moterų ir vyrų nelygybės apraiškas ir diegti jų lygybę“.

5        Pagal EB 13 straipsnį:

„Nepažeisdama kitų šios Sutarties nuostatų ir neviršydama Bendrijai jos suteiktų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali vieningai imtis atitinkamų veiksmų siekdama kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.“

6        Pagal EB 141 straipsnio 1 dalį:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį.“

7        EB 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Taryba, 251 straipsnyje nustatyta tvarka pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, imasi priemonių užtikrinti, kad būtų taikomas vyrų ir moterų lygių galimybių ir vienodo požiūrio užimtumo bei profesinės veiklos principas, taip pat vienodo užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą principas.“

8        Direktyvos 76/207 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas – valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą įsidarbinimo, įskaitant pareigų paaukštinimą, profesinio mokymo ir darbo sąlygų, taip pat socialinės apsaugos pagal 2 dalyje nurodytas sąlygas, atžvilgiu. <...>“

9        Šios Direktyvos 2 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta:

„1.      Pagal toliau išdėstytas nuostatas vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, ypač dėl santuokinės arba šeiminės padėties.

2.      Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės netaikyti jos nuostatų profesinės veiklos sritims, taip pat atitinkamais atvejais mokant tokios veiklos, kuriose darbuotojo lytis yra lemiamas veiksnys dėl šių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba aplinkos.

3.      Ši direktyva nepažeidžia nuostatų, susijusių su moterų apsauga, ypač dėl nėštumo ir motinystės.“

10      Pagal direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalį:

„Vienodo požiūrio principo taikymas reiškia, kad negali būti jokios diskriminacijos dėl lyties, įskaitant atrankos kriterijus įsidarbinant arba užimant pareigas, nepriklausomai nuo veiklos srities arba sektoriaus, taip pat siekiant visų profesinės hierarchijos lygių.“

 Nacionalinė teisė

11      Pagal Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis įstatymas, redakcija paskelbta BGBl. 2000 I S., p. 1755, toliau – Grundgesetz) 12a straipsnį:

„1. 18 metų amžiaus sulaukę vyrai gali būti įpareigoti tarnauti ginkluotose pajėgose, Federalinėje sienos apsaugos policijoje arba civilinės apsaugos grupėje.

<...>

4. Jei gynybos padėties metu civilinio personalo poreikis civilinėse medicinos įstaigose ar nuolatinėse karo ligoninėse nėra savanoriškai patenkinamas, į šias tarnybas įstatymu arba pagal įstatymą gali būti pašauktos nuo aštuoniolikos iki penkiasdešimt penkerių metų amžiaus moterys. Jos negali būti įpareigojamos atlikti užduočių, susijusių su ginklo naudojimu.“

12      1995 m. gruodžio 15 d. redakcijos Wehrpflichtgesetz (Federalinis įstatymas dėl karo tarnybos), taikomo nuo 1996 m. sausio 1 d. (BGBI. 1995 I., p. 1756, toliau – Wehrpflichtgesetz), 1 straipsnio „Įstatymas dėl būtinosios karo tarnybos: Bendra pareiga atlikti karo tarnybą“ 1 dalyje nurodyta:

„Vokietijoje būtinąją karo tarnybą turi atlikti visi vyrai, sulaukę aštuoniolikos metų amžiaus, kurie pagal Pagrindinį įstatymą laikomi vokiečiais <...>“

13      Pagal įstatymo dėl karo tarnybos 3 straipsnio 1 dalį: „karo prievolė įvykdoma atliekant būtinąją tarnybą, o 1983 m. vasario 28 d. Kriegsdienstverweigerungsgesetz (BGBI. I, p. 203) 1 straipsnyje numatytu atveju – civilinę tarnybą <...>“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

14      A. Dory gimė 1982 m. birželio 15 dieną. 1999 m. rugsėjo mėnesį jis gavo preliminarų medicininio patikrinimo klausimyną nustatyti jo tinkamumą karo tarnybai ir paprašė KSG atleisti nuo privalomo šaukimo į armiją ir karo tarnybos. Pagrįsdamas šį prašymą, jis, remdamasis 2000 m. sausio 11 d. Sprendimu Kreil (C‑285/98, Rink. p. I‑69), kuriame Teismas nusprendė, kad moterims negali būti uždrausta dirbti bet kokį darbą Vokietijos armijoje, tvirtino, kad įstatymas dėl karo tarnybos prieštarauja Bendrijos teisei.

15      2000 m. vasario 3 d. Sprendimu KSG atmetė šį prašymą pažymėdamas, kad nurodytas sprendimas Kreil susijęs tik su savanorišku moterų įsidarbinimu ginkluotose pajėgose, o ne būtinosios karo tarnybos klausimu ir kad tarnybos prievolė iki šiol priskirtina išimtinei valstybių narių kompetencijai.

16      Wehrbereichsverwaltung atmetė A. Dory skundą dėl šio sprendimo. Tada jis kreipėsi į Verwaltungsgericht Stuttgart, kuriam nurodė, kad tai, jog pagal sprendimą Kreil moterys gali dirbti ginkluotose pajėgose, bet yra atleistos nuo pareigos atlikti karo tarnybą, prieštarauja vienodo požiūrio principui ir laikytina neteisėta diskriminacija vyrų atžvilgiu.

17      Atsakovė pagrindinėje byloje teigė, kad jokia EB sutarties nuostata neleidžia manyti, jog būtinoji karo tarnyba yra Bendrijos teisės reguliavimo sričiai priskirtina veikla. Šios tarnybos organizavimas priskirtinas kiekvienos valstybės narės kompetencijai. Bendrijos kompetencijos pagrindas nėra ir pagrindinėje byloje netaikytini nei EB 3 straipsnio 2 dalis, nei 13 straipsnis, kurie paprasčiausia nustato kitomis nuostatomis suteiktos kompetencijos įgyvendinimą nei EB 141 straipsnis ir Direktyva 76/207, kurie susiję tik su profesine veikla.

18      Verwaltungsgericht Stuttgart suabejojo šiais argumentais. Pirma, remdamasis 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimu Schnorbus (C‑79/99, Rink. p. I‑10997), jis pabrėžė, kad karo tarnybos atlikimas vėlina vyrų darbo ir profesinio rengimo pradžią ir todėl gali reikšti diskriminaciją dėl lyties Direktyvos 76/207 2 straipsnio 1 dalies prasme. Antra, jis manė, kad toks skirtingas požiūris vis dėlto gali būti pateisinamas kaip specifinė lengvata moterims, iš dalies kompensuojanti darbo pertraukas motinystės ir vaikų priežiūros metu.

19      Dėl šių aplinkybių Verwaltungsgericht Stuttgart manė, kad būtina, jog Teisingumo Teismas patikslintų Bendrijos teisės taikymą šioje srityje. Jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 76/207/EEB <...> 2 straipsnio aiškinimą, tai, kad karo tarnyba Vokietijoje yra privaloma tik vyrams, prieštarauja Bendrijos teisei?“

20      2001 m. rugsėjo 26 d. A. Dory gavo šaukimą, įpareigojantį pradėti karo tarnybą 2001 m. lapkričio 1–5 dienomis.

21      2001 m. rugsėjo 28 d. A. Dory pateikė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių Teisingumo Teismui, siekdamas, kad būtų sustabdytas šio šaukimo vykdymas. 2001 m. spalio 19 d. Nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį prašymą patenkino. 2001 m. spalio 24 d. Nutartimi Dory (C‑186/01 R, Rink. p. I‑7823) Teisingumo Teismas nusprendė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepriimtinas.

 Dėl prejudicinio klausimo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

22      A. Dory tvirtina, kad būtinoji karo tarnyba neleidžia tuo metu vykdyti profesinės veiklos ir taip vėlina šios pradžią. Todėl ji patenka į Direktyvos 76/207 taikymo sritį ir yra ja uždrausta diskriminacija. Bet kuriuo atveju ji prieštarauja vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principui, įtvirtintam EB sutarties 3 straipsnio 2 dalyje.

23      Vokietijos vyriausybė pabrėžia, pirma, kad būtinoji karo tarnyba Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra labai svarbi. Ja siekiama užtikrinti glaudų ginkluotųjų pajėgų ir gyventojų ryšį ir taip užtikrinti karo aparato demokratinį skaidrumą, ši tarnyba yra vidinės integracijos veiksnys, ypač tarp senųjų ir naujųjų žemių jaunimo. Neturint iš šauktinių sudaromo rezervo, konflikto atveju nepakaktų pajėgų teritorijai ginti.

24      Antra, Vokietijos vyriausybė teigia, kad karo tarnyba priskirtina ginkluotųjų pajėgų organizavimo sričiai – labai svarbiai viešajai valdžiai – kuri liko valstybių narių kompetencijoje. Ji pažymi, kad Teisingumo Teismas laikėsi tokios nuomonės 1999 m. spalio 26 d. Sprendime Sirdar (C‑273/97, Rink. p. I‑7403, 15 punktas) ir minėtame sprendime Kreil (15 punktas).

25      Ji teigia, kad tai, jog karo prievolė taikoma tik vyrams, net jei ši tarnyba patektų į Sutarties ir Direktyvos 76/207 taikymo sritį, neprieštarauja Bendrijos teisei. Pirma, EB 3 straipsnio 2 dalis pagal kurią vienas Bendrijos tikslų yra diegti vyrų ir moterų lygybę, taikoma tik specifinėms, remiantis kitu teisiniu pagrindu priimtoms Bendrijos priemonėms. Be to, EB 13 straipsnis neveikia tiesiogiai ir suteikia Tarybai teisę imtis priemonių siekiant kovoti su diskriminacija dėl lyties neperžengiant Sutarties jai suteiktų kompetencijos ribų. Galiausiai EB 141 straipsnis ir Direktyva 76/207 reglamentuoja tik darbo santykius, kylančius iš sutarties tarp darbdavio ir darbuotojo, todėl jie netaikomi bendrai tarnybos prievolei, kokia šauktiniams yra karo tarnyba.

26      Prancūzijos vyriausybė pripažįsta, kad būtinosios karo tarnybos atlikimas negali būti prilygintas darbui ir atitinkamai nėra priskirtinas nei Sutarties socialinėms nuostatoms, nei Direktyvai 76/207. Tokios tarnybos organizavimas yra su nacionaline gynyba susijusi priemonė, priskirtina išimtinei valstybių narių kompetencijai.

27      Suomijos vyriausybė teigia, kad pagrindinius gynybos politikos sprendimus priima valstybės narės, kaip minėtame sprendime Kreil nurodė Teisingumo Teismas, ir kad pagrindinei bylai Bendrijos teisė netaikytina. Ji tvirtina, kad bet kuriuo atveju karo prievolė nėra susijusi su teise įsidarbinti pagal karinę profesiją ir todėl nepatenka į Direktyvos 76/207 taikymo sritį. Be to, tai, kad tokia prievolė nustatyta tik vyrams, netrukdo moterų karjerai ginkluotose pajėgose, nes jos bet kuriuo atveju turi galimybę savanoriškai atlikti karo tarnybą ir atsidurti vienodoje padėtyje su vyriškos lyties šauktiniais.

28      Komisija pažymi, kad būtinoji karo tarnyba yra viešajai teisei priskirtina vienašalio pobūdžio tarnybos prievolė, kuri šauktiniams nesukuria darbo santykių su darbdaviu. Taigi ši tarnyba nepriskirtina darbo rinkai ir todėl nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį. Ji neriboja šios teisės taikymo apimties labiau, nei to reikalauja jos pobūdis. Todėl nebūtina nagrinėti, ar pareigos atlikti tokią tarnybą nustatymas tik vyrams gali būti pateisinamas Direktyvos 76/207 pagrindu. Taigi pagrindinės bylos ginčas labai skiriasi nuo Teisingumo Teismo jau išspręstų bylų. Komisija tvirtina, jog valstybės narės gali šiuo atveju remtis ES 6 straipsnio 3 dalimi ir EB 5 straipsniu, kad jų suverenumas gynybos srityje būtų gerbiamas jų nacionalinę tradiciją atitinkančia forma.

 Teisingumo Teismo atsakymas

29      Prieš atsakant, ar karo tarnybos nustatymas tik vyrams neprieštarauja Bendrijos teisėje įtvirtintam vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principui, reikia nustatyti, kokiomis sąlygomis ši teisė taikoma ginkluotųjų pajėgų organizavimo veiklai.

30      Priemonių, kurių šiuo klausimu imasi valstybės narės, visuma nėra pašalinta iš Bendrijos teisės taikymo srities vien dėl to, kad jos susijusios su visuomenės saugumo ir nacionalinės gynybos interesais.

31      Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, visuomenės saugumui pavojų keliančios situacijos išimtys Sutartyje yra numatytos tik EB 30, 39, 46, 58, 64, 296 ir 297 straipsniuose, kurie susiję su išimtiniais griežtai apibrėžtais atvejais. Iš to negali būti daroma išvada, kad Sutartyje yra bendra išimtis, kuri iš Bendrijos teisės taikymo srities pašalina bet kokias visuomenės saugumo sumetimais priimtas priemones. Pripažinti tokios išimties egzistavimą už konkrečių Sutarties nuostatų ribų reikštų pažeisti privalomą ir vienodą Bendrijos teisės taikymą (šiuo klausimu žr. 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 26 punktą; minėtų sprendimų Sirdar 16 punktą ir Kreil 16 punktą).

32      Visuomenės saugumo sąvoka ankstesniame punkte nurodytų Sutarties straipsnių prasme tuo pat metu apima valstybės narės vidaus saugumą kaip pagrindinėje byloje, dėl kurios priimtas sprendimas Johnston, ir išorės saugumą kaip pagrindinėje byloje, dėl kurios priimtas sprendimas Sirdar (žr. 1991 m. spalio 4 d. Sprendimų Richardt ir „Les Accessoires Scientifiques“, C‑367/89, Rink. p. I‑4621, 22 punktą; 1995 m. spalio 17 d. Sprendimo Leifer ir kt., C‑83/94, Rink. p. I‑3231, 26 punktą; minėtų sprendimų Sirdar 17 punktą ir Kreil 17 punktą).

33      Be to, kai kurios Sutartyje numatytos išimtys susijusios tik su asmenų, prekių, kapitalo ir paslaugų judėjimo laisvėmis, o ne su socialinėmis Sutarties nuostatomis, iš kurių kyla vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas. Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką šis principas yra bendras, o Direktyva 76/207 taikoma darbo santykiams viešajame sektoriuje (šiuo klausimu žr. 1985 m. gegužės 21 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, 248/83, Rink. p. 1459, 16 punktą; 1997 m. spalio 2 d. Sprendimo Gerster, C‑1/95, Rink. p. I‑5253, 18 punktą; minėtų sprendimų Sirdar 18 punktą ir Kreil 18 punktą).

34      Taigi Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyva 76/207 taikoma įsidarbinti ginkluotose pajėgose ir kad jis turi nustatyti, ar nacionalinių institucijų, neperžengiant joms pripažintų veikimo ribų, taikomomis priemonėmis iš tikro siekiama užtikrinti visuomenės saugumą ir ar jos yra tinkamos ir būtinos, siekiant šio tikslo (žr. minėtų sprendimų Sirdar 28 punktą ir Kreil 25 punktą).

35      Nors valstybių narių sprendimams dėl jų ginkluotųjų pajėgų organizavimo Bendrijos teisė negali būti visiškai netaikoma, būtent, kiek tai susiję su vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo laikymusi darbo santykių atžvilgiu, pavyzdžiui, įsidarbinant pagal karinę profesiją, tai nereiškia, kad Bendrijos teisė reglamentuoja valstybių narių karinį organizavimą, kuris pasirenkamas, siekiant ginti jų teritorijas arba esminius interesus.

36      Būtent valstybės narės turi teisę imtis vidaus ir išorės saugumui būtinų priemonių ir priimti sprendimus dėl jų ginkluotųjų pajėgų organizavimo, kaip Teismas pažymėjo minėtuose sprendimuose Sirdar (15 punktas) ir Kreil (15 punktas).

37      Vokietijos vyriausybė tvirtino, kad būtinoji karo tarnyba Vokietijoje yra labai svarbi tiek politiniu, tiek ginkluotųjų pajėgų organizavimo požiūriu. Rašytinėse pastabose ir posėdyje ji nurodė, kad tokios tarnybos nustatymas prisideda prie karinio aparato demokratinio skaidrumo, nacionalinės vienybės, ginkluotųjų pajėgų ir gyventojų ryšio bei armijai reikalingų pajėgų mobilizavimo konflikto atveju.

38      Toks Grundgesetz įvirtintas pasirinkimas nustato pareigą ginti teritorijos saugumo interesus, net jei daugeliu atvejų dėl to sumažėtų jaunimo galimybės patekti į darbo rinką. Jis turi viršenybę profesinio jaunimo integravimo politikos tikslų atžvilgiu.

39      Vokietijos Federacinės Respublikos sprendimas savo gynybą iš dalies užtikrinti būtinosios karo tarnybos būdu yra tokio karinės organizacijos pasirinkimo, kuriam netaikoma Bendrijos teisė, išraiška.

40      Tiesa, kad būtinosios karo tarnybos nustatymas tik vyrams paprastai sulėtina suinteresuotųjų asmenų profesinę karjerą, net jei karo tarnyba kai kuriems šauktiniams leidžia įgyti papildomą išsilavinimą arba vėliau pradėti karjerą ginkluotose pajėgose.

41      Tačiau šauktinių profesinės karjeros lėtėjimas yra neišvengiama valstybės narės pasirinkimo karinės organizacijos srityje pasekmė ir nereiškia, kad šis pasirinkimas patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį. Iš tikro neigiamų pasekmių įsidarbinimui egzistavimas negali, nepažeidžiant valstybių narių kompetencijos, suinteresuotosios valstybės narės įpareigoti karo prievolę taikyti ir moterims, taigi joms nustatyti tokias pačias nepalankias sąlygas įsidarbinimo srityje arba panaikinti būtinąją karo tarnybą.

42      Atsižvelgiant į ankstesnių svarstymų visumą, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia atsakyti, kad Bendrijos teisė nedraudžia būtinąją karo tarnybą nustatyti tik vyrams.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

43      Vokietijos, Prancūzijos, Suomijos vyriausybių ir Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į 2001 m. balandžio 4 d. Nutartimi Verwaltungsgericht Stuttgart pateiktą klausimą, nusprendžia:

Bendrijos teisė nedraudžia būtinąją karo tarnybą nustatyti tik vyrams.

Paskelbta 2003 m. kovo 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių.