TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2002 m. spalio 22 d.(*)

„Konkurencijos teisė – Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 ir 6 dalys – Komisijos sprendimas, kuriuo pavesta atlikti tyrimą – Nacionalinės valdžios institucijų pagalba – 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją išaiškinimas – Bendrieji principai – Apsauga nuo savavališko ir neproporcingo valstybės valdžios institucijų kišimosi į juridinio asmens privačios veiklos sritį – Nacionalinio teismo, kompetentingo suteikti leidimą taikyti įmonėms prievartos priemones, kontrolės apimtis – Komisijos pareiga pateikti informaciją – Lojalus bendradarbiavimas“

Byloje C‑94/00

dėl Cour de cassation (Prancūzija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Roquette Frères SA

ir

Directeur général de la concurrence, de la consommation et de la répression des fraudes,

dalyvaujant

Europos Bendrijų Komisijai,

dėl 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 14 straipsnio ir 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją (46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859) išaiškinimo

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. P. Puissochet, M. Wathelet ir R. Schintgen, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola (pranešėjas), P. Jann, V. Skouris, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas J. Mischo,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Roquette Frères SA, atstovaujamos advokatų O. Prost ir A. Choffel,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Marenco ir F. Siredey‑Garnier,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos K. Rispal‑Bellanger ir F. Million,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing ir B. Muttelsee‑Schön,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos A. Samoni‑Rantou ir G. Karipsiadis,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos U. Leanza, padedamo avvocato dello Stato F. Quadri,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedamo baristerio J. Turner,

–        Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos H. Seland,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2001 m. liepos 10 d. posėdyje Roquette Frères SA, atstovaujamos O. Prost ir A. Choffel, Komisijos, atstovaujamos G. Marenco ir F. Siredey‑Garnier, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Abraham, Graikijos vyriausybės, atstovaujamos A. Samoni‑Rantou ir G. Karipsiadis, Italijos vyriausybės, atstovaujamos M. Greco, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins ir J. Turner, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2001 m. rugsėjo 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2000 m. kovo 7 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2000 m. kovo 13 d., Cour de cassation (Kasacinis teismas) pagal EB 234 straipsnį pateikė du prejudicinius klausimus dėl 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 14 straipsnio ir 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją (46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859) išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant Roquette Frères SA (toliau – Roquette Frères) apeliacinį skundą dėl Tribunal de grande instance de Lille (Prancūzija) pirmininko nutarties, kuria buvo suteiktas leidimas patekti į šios bendrovės patalpas siekiant surinkti įrodymus apie galimą jos dalyvavimą susitarimuose ir (arba) suderintuose veiksmuose, kurie gali pažeisti EB sutarties 85 straipsnį (po pakeitimo – 81 straipsnis).

 Teisinis pagrindas

 Reglamentas Nr. 17

3        Pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį Komisijai suteikiami įgaliojimai atlikti būtinus tyrimus dėl galimų įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų. Šiame straipsnyje numatyta:

„1. <...>

<...> Komisijos įgaliotiems pareigūnams suteikiama teisė:

a)      tikrinti buhalterines knygas ir kitus komercinius dokumentus;

b)      daryti buhalterinių knygų ir verslo dokumentų kopijas arba išrašus iš jų;

c)      prašyti iš karto pateikti žodinius paaiškinimus;

d)      patekti į visas patalpas, įmonių žemę ir transporto priemones.

<...>

3. Įmonės ir įmonių asociacijos sutinka, kad būtų atlikti Komisijos sprendimu pavesti tyrimai. Sprendime nurodomas tyrimo objektas ir paskirtis, data, kada jis pradedamas, 15 straipsnio 1 dalies c punkte ir 16 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytos baudos ir teisė atiduoti sprendimą peržiūrėti Teisingumo Teismui.

<...>

6. Jeigu įmonė nesutinka su tyrimu, pavestu atlikti pagal šį straipsnį, atitinkama valstybė narė Komisijos įgaliotiems pareigūnams suteikia būtiną pagalbą, kad jie galėtų atlikti savo tyrimą. Valstybės narės, pasikonsultavusios su Komisija, imasi tam tikslui būtinų priemonių iki 1962 m. spalio 1 dienos.“

 Nacionalinė teisė

4        Prancūzijoje tyrimus konkurencijos srityje reglamentuoja 1986 m. gruodžio 1 d. Nutarimas Nr. 86-1243 dėl laisvų kainų ir laisvos konkurencijos (JORF, 1986 m. gruodžio 9 d., p. 14773, toliau – nutarimas dėl konkurencijos).

5        Nutarimo dėl konkurencijos 48 straipsnyje nurodyta:

„Tyrimą atliekantys pareigūnai gali patekti į visas patalpas ir paimti dokumentus tik vykdydami ūkio ministro arba Konkurencijos tarybos (Conseil de la concurrence) prašymu pradėtus tyrimus ir gavę Tribunal de grande instance pirmininko nutartimi suteiktą leidimą <...>

Teismas turi patikrinti, ar pateiktas prašymas išduoti leidimą yra pagrįstas; šiame prašyme turi būti nurodyti visi būtinybę patekti į patalpas pagrindžiantys duomenys.

<...> Jis paskiria vieną ar daugiau teisėsaugos pareigūnų, įgaliotų dalyvauti šiose operacijose ir jį informuoti apie operacijų eigą.

<...>“

6        Patikslindamas šios nuostatos turinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Konstitucinė Taryba (Conseil constitutionnel) (Prancūzija) 1983 m. gruodžio 29 d. Sprendimu nustatė, jog tyrimai privačiose patalpose gali būti atliekami tik laikantis Konstitucijos 66 straipsnio, kuris įpareigoja teisminės valdžios institucijas užtikrinti asmens laisvę ir ypač būsto neliečiamybę. Šiuo pagrindu Conseil constitutionnel padarė išvadą, kad šiuo atžvilgiu taikytinose teisės nuostatose turi būti aiškiai numatyta kompetentingo teismo pareiga atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes tikrinti jam pateikto prašymo pagrįstumą.

7        Iš nutarimo dėl konkurencijos 56a straipsnio matyti, kad šio nutarimo 48 straipsnio nuostatos taikomos Komisijos pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį pateiktam prašymui suteikti pagalbą.

 Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, procedūra ir prejudiciniai klausimai

8        Roquette Frères prekiauja natrio gliukonatu ir glucono-delta-lactone.

9        1998 m. rugsėjo 10 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalimi, priėmė sprendimą, įpareigojantį Roquette Frères sutikti, kad būtų atliktas tyrimas (toliau – 1998 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas dėl tyrimo).

10      Šio sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nustatyta:

„Įmonė Roquette Frères turi sutikti, kad būtų atliktas tyrimas dėl jos galimo dalyvavimo susitarimuose ir (arba) suderintuose veiksmuose natrio gliukonato ir glucono-delta-lactone srityje, kurie gali pažeisti EB sutarties 85 straipsnį. Tyrimas gali būti atliktas visose šios įmonės patalpose.

Įmonė leis tyrimą atlikti įgaliotiems Komisijos pareigūnams ir jiems padedantiems valstybės narės pareigūnams patekti į visas patalpas, teritoriją ir transporto priemones įprastu darbo laiku. Įmonė pateiks tikrinti šių pareigūnų prašomas buhalterines knygas ir kitus komercinius dokumentus; ji leis jiems tikrinti šias buhalterines knygas ir kitus komercinius dokumentus jų buvimo vietoje ir daryti kopijas arba išrašus iš jų. Be to, šiems pareigūnams paprašius, ji nedelsdama pateiks su tyrimo objektu susijusius paaiškinimus žodžiu.“

11      1998 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo dėl tyrimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta:

„Įmonė, kuriai skirtas šis sprendimas, vykdo veiklą natrio gliukonato srityje. Natrio gliukonatas, be kita ko, naudojamas kaip pramoninio valymo priemonė metalo paviršiui valyti, tekstilės pramonėje naudojamoms sintetinėms cheminėms medžiagoms gaminti ir kaip rišimąsi lėtinantis preparatas betono pramonėje.

Komisijos duomenimis, nurodytos įmonės vadovai reguliariai dalyvavo susitikimuose su konkurentais, kuriems vykstant buvo padalyta natrio gliukonato rinka ir susitarta dėl minimalių vartotojams taikytinų kainų skirtinguose rinkos regionuose. Taip pat buvo nustatytas bendras pardavimo lygis ir pardavimo lygis skirtinguose regionuose. Kiekviename susitikime buvo vertinama, kaip laikomasi susitarimų. Manoma, kad kiekviena įmonė, viršijusi jai suteiktą pardavimo apimtį, turėjo stengtis sumažinti pardavimą per kitą laikotarpį.

Įmonė, kuriai skirtas šis sprendimas, taip pat gamina gliucono-delta-lactone, kuris naudojamas sūrio, mėsos gaminių ir tofu gamyboje.

Komisijos duomenimis, nagrinėjami kontaktai su konkurentais taip pat buvo susiję su gliucono-delta-lactone. Daugiausia tai buvo dvišaliai ar daugiašaliai pokalbiai, kurie vyko ne per su natrio gliukonatu susijusius susirinkimus (prieš susirinkimus, po jų arba per pertrauką). Dalyviai pasikeisdavo informacija apie rinką, jos kainas bei paklausos lygį. Be to, jie diskutuodavo apie gamybos pajėgumą ir pardavimo apimtį. Kontaktai buvo susiję su kainų kontrole ir, įtariama, kad jais siekta koordinuoti dalyvių elgesį rinkoje.

Jeigu nurodytų susitarimų ir (arba) suderintų veiksmų buvimas būtų nustatytas, jie galėtų pažeisti Europos Bendrijos steigimo sutarties 85 straipsnį. Tokių susirinkimų ir (arba) suderintų veiksmų pobūdis verčia manyti, kad jie buvo įgyvendinami slaptai ir kad tyrimas yra geriausia priemonė surinkti jų buvimo įrodymus.

Tam, kad Komisija galėtų susipažinti su visais faktinių aplinkybių, susijusių su galimais susitarimais ir (arba) suderintais veiksmais, aspektais ir jų kontekstu, būtina atlikti Reglamento Nr. 17 14 straipsnyje numatytą tyrimą.

Įmonė, kuriai skirtas šis sprendimas, gali turėti informaciją, būtiną Komisijai pirmiau nurodytam atvejui ištirti.

Tyrimo veiksmingumui užtikrinti būtina, kad įmonė apie tyrimą nebūtų iš anksto informuota.

Šiuo sprendimu siekiama įpareigoti įmonę sutikti su Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalyje numatytu tyrimu.“

12      Komisija kreipėsi į Prancūzijos vyriausybę su prašymu imtis priemonių, kad nacionalinės valdžios institucijos suteiktų Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalyje numatytą pagalbą, jeigu Roquette Frères nesutiktų su numatytu tyrimu.

13      Vykdydamos šį prašymą, kompetentingos administracinės institucijos 1998 m. rugsėjo 14 d. Tribunal de grande instance de Lille pirmininkui pateikė prašymą suteikti joms nutarimo dėl konkurencijos 48 ir 56a straipsniuose numatytą leidimą patekti į Roquette Frères patalpas ir daryti poėmį. Prie šio prašymo buvo pridėti 1998 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo dėl tyrimo kopija ir minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją tekstas.

14      Tribunal de grande instance de Lille pirmininkas tą pačią dieną nutartimi suteikė tokį leidimą (toliau – nutartis dėl leidimo).

15      Nutartis dėl leidimo buvo įteikta 1998 m. rugsėjo 16 dieną. Tyrimas atliktas 1998 m. rugsėjo 16–17 dienomis. Roquette Frères bendradarbiavo šiame tyrime, išskyrus kiek tai buvo susiję su tam tikrų dokumentų kopijavimu.

16      Savo apeliaciniame skunde dėl nutarties dėl leidimo Roquette Frères tvirtino, kad Tribunal de grande instance de Lille pirmininkas negalėjo suteikti leidimo patekti į privačias patalpas iš anksto neįsitikinęs, atsižvelgdamas į dokumentus, kuriuos institucija jam turėjo pateikti, ar buvo rimtų prielaidų manyti, jog padaryta konkurencijos pažeidimų, galinčių pagrįsti leidimą taikyti prievartos priemones.

17      Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Cour de cassation nurodo, kad Tribunal de grande instance de Lille pirmininkui nebuvo pateikta jokios informacijos arba įrodymų, leidžiančių manyti, jog buvo padaryti antikonkurenciniai veiksmai, todėl jis negalėjo atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes patikrinti, ar jam pateiktas prašymas yra pagrįstas. Be to, jis pažymi, kad 1998 m. rugsėjo 10 d. Sprendime dėl tyrimo Komisija tik nurodė, jog turi informacijos, kad Roquette Frères vykdė jos nurodytus antikonkurencinius veiksmus, tačiau juos analizuodama ji net glaustai nenurodė informacijos, kurią ji tvirtina turėjusi bei kuria pagrįstas jos vertinimas.

18      Cour de cassation, apibūdindamas kontrolę, kurią pagal nutarimo dėl konkurencijos 48 straipsnį ir šio sprendimo 6 punkte minėtą 1983 m. gruodžio 29 d. Conseil constitutionnel sprendimą turi atlikti kompetentingas Prancūzijos teismas, primena, kad šiuo atžvilgiu iš minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją išplaukia, jog vykdydama įgaliojimus atlikti tyrimą Komisija turi laikytis nacionalinėje teisėje numatytų procedūros garantijų.

19      Be to, Cour de cassation daro nuorodą į minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 17 ir 18 punktus, pagal kuriuos teisė į įmonių buveinės neliečiamybę nėra bendrasis Bendrijos teisės principas, ir nėra Europos žmogaus teisių teismo praktikos, pagal kurią toks principas išplaukia iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio.

20      Tačiau dėl to paties klausimo Cour de cassation nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismas 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendime Niemietz prieš Vokietiją (A serija Nr. 251-B), priimtame po minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją, nusprendė, kad EŽTK 8 straipsnis gali būti taikomas tam tikrai veiklai ar tam tikroms profesinėms arba komercinėms patalpoms. Cour de cassation taip pat daro nuorodą į ES 6 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina EŽTK ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrieji Bendrijos teisės principai, ir į ES 46 straipsnio d punktą, kuriame numatyta, kad 6 straipsnio 2 daliai taikoma Teisingumo Teismo jurisdikcija.

21      Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Hoechst, atsižvelgiant į Bendrijos teisės sistemoje pripažintas pagrindines teises bei į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinis teismas, kuris pagal nacionalinę teisę yra kompetentingas suteikti leidimą valdžios institucijos pareigūnams patekti į įmonių patalpas ir daryti jose poėmį, negali atsisakyti suteikti prašomą leidimą, net jeigu jis mano, kad informacijos arba įrodymų, kurie jam buvo pateikti kaip leidžiantys daryti prielaidą, jog Komisijos sprendime dėl tyrimo nurodytų įmonių veiksmai prieštarauja konkurencijai, nepakanka tam, kad jis leistų taikyti tokią priemonę, arba jeigu, kaip yra pagrindinės bylos atveju, jokia informacija arba įrodymai jam nebuvo pateikti?

2.      Tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nesutiktų pripažinti, jog Komisija turi pareigą kompetentingam nacionaliniam teismui pateikti turimus įrodymus ir informaciją, leidžiančius daryti prielaidą, jog yra konkurencijai prieštaraujančių veiksmų, ar šis teismas, atsižvelgiant į minėtas pagrindines teises, vis dėlto turi teisę atsisakyti suteikti prašomą leidimą patekti į patalpas ir daryti jose poėmį, jeigu jis mano, kaip šiuo atveju, kad Komisijos sprendimas nepakankamai motyvuotas ir neleidžia atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes patikrinti, ar jam pateiktas prašymas yra pagrįstas, taip atimant iš jo galimybę vykdyti pagal nacionalinę konstitucinę teisę pavestą kontrolę?“

 Dėl bendrųjų Bendrijos teisės principų poveikio

22      Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išplaukia, kad Cour de cassation klausia, kokį poveikį minėtame Teisingumo Teismo sprendime Hoechstprieš Komisiją nurodytiems principams ir atsakymams į pateiktus prejudicinius klausimus gali turėti tam tikri pasikeitimai pagrindinių teisių apsaugos srityje priėmus minėtą sprendimą.

23      Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinėmis sutartimis, kurių pagrindu valstybės narės bendradarbiavo arba kurias pasirašė, dalis. EŽTK šiuo atžvilgiu tenka ypatinga svarba (žr. minėto sprendimo Hoechstprieš Komisiją 13 punktą ir 2001 m. kovo 21 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 37 punktą).

24      Be to, Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje praktikoje nurodyti principai buvo patvirtinti Suvestinio Europos akto preambulėje ir Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje (1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 79 punktas). Šiuo metu jie įtvirtinti ES 6 straipsnio 2 dalyje (minėto sprendimo Connolly prieš Komisiją 38 punktas).

25      Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos taip pat išplaukia, kad gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai nacionalinės teisės aktai patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, šis teismas turi pateikti išsamų išaiškinimą, būtiną nacionaliniam teismui vertinant nacionalinės teisės atitiktį pagrindinėms teisėms, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ir kurios pirmiausia išplaukia iš EŽTK (žr. 1991 m. birželio 18 d. Sprendimo ERT, C‑260/89, Rink. p. I‑2925, 42 punktą ir 1991 m. spalio 4 d. Sprendimo Society for the Protection of Unborn Children Ireland, C‑159/90, Rink. p. I‑4685, 31 punktą).

26      Kadangi prejudiciniai klausimai iš esmės susiję su kontrolės, kurią gali atlikti valstybės narės teismas, kai šiai valstybei Komisija pateikė prašymą suteikti pagalbą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį, apimtimi, Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išsamų išaiškinimą, kuris yra būtinas pastarajam vertinant šiai kontrolei taikomų nacionalinės teisės aktų atitiktį Bendrijos teisei ir prireikus teisėms, įtvirtintoms EŽTK kaip bendrieji teisės principai, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas.

27      Atsižvelgiant į tai, primintina, kad minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 19 punkte Teisingumo Teismas pripažino, jog reikalavimas apsaugoti nuo savavališko ir neproporcingo valstybės valdžios institucijų kišimosi į bet kurio – tiek fizinio, tiek juridinio asmens – privačios veiklos sritį yra bendrasis Bendrijos teisės principas.

28      Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog šis bendrasis teisės principas taikomas kompetentingoms valstybių narių valdžios institucijoms, kai jos turi imtis veiksmų, Komisijai pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį pateikus prašymą suteikti pagalbą (žr. minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 19 ir 33 punktus).

29      Siekiant apibrėžti šio principo taikymo apimtį bendrovių komercinių patalpų atžvilgiu reikia atsižvelgti į Europos žmogaus teisių teismo praktiką priėmus minėtą sprendimą Hoechst prieš Komisiją, pagal kurią, viena vertus, EŽTK 8 straipsnyje numatyta būsto apsauga gali tam tikromis aplinkybėmis būti taikoma ir šioms patalpoms (žr. EŽTT 2002 m. balandžio 16 d. Sprendimo Colas Est ir kt. prieš Prancūziją, Ieškinys Nr. 37971/97, dar nepaskelbto Recueil des arrêts et décisions, 41 §) ir, antra vertus, EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė kištis „profesinės ar komercinės veiklos ar patalpų atžvilgiu galėtų būti taikoma plačiau nei kitais atvejais“ (minėto sprendimo Niemietz prieš Vokietiją 31 §).

 Dėl lojalaus bendradarbiavimo pareigos

30      Tam, kad būtų naudingai atsakyta į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, reikia atsižvelgti į reikalavimus, išplaukiančius iš EB sutarties 5 straipsnyje (po pakeitimo – 10 straipsnis) įtvirtintos lojalaus bendradarbiavimo pareigos.

31      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką lojalaus bendradarbiavimo pareiga taikytina valstybių narių teismams jų kompetencijos ribose (žr. 1984 m. balandžio 10 d. Sprendimo Von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 punktą ir 1987 m. spalio 8 d. Sprendimo Kolpinghuis Nijmegen, 80/86, Rink. p. 3969, 12 punktą) ir Bendrijos institucijoms, kurios taip pat abipusiškumo pagrindu turi lojaliai bendradarbiauti su valstybėmis narėmis (žr. 1983 m. vasario 10 d. Sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą, 230/81, Rink. p. 255, 38 punktą ir 1990 m. liepos 13 d. Nutarties Zwartveld ir kt., C‑2/88 IMM, Rink. p. I‑3365, 17 punktą).

32      Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad kai Bendrijos ir nacionalinės institucijos, kaip pagrindinėje byloje, turi kartu įgyvendinti Sutarties tikslus bendrai įgyvendindamos savo kompetenciją, šis bendradarbiavimas yra ypač svarbus.

 Dėl prejudicinių klausimų

33      Dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar pagal Bendrijos teisę nacionalinis teismas, kuris pagal nacionalinę teisę yra kompetentingas suteikti leidimus patekti į įmonių, įtariamų konkurencijos taisyklių pažeidimu, patalpas ir daryti jose poėmį, esant Komisijos prašymui suteikti pagalbą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį, gali:

–        atsisakyti suteikti leidimą patekti į patalpas, motyvuodamas tuo, kad jam nebuvo pateikta Komisijos bylos medžiagoje nurodyta informacija arba įrodymai, kuriais pagrįsti pastarosios įtarimai, arba tuo, kad tokios informacijos ar įrodymų nepakanka prašomai priemonei pagrįsti, arba

–        dėl to, kad šis nacionalinis teismas nėra kompetentingas prašyti pateikti tokią informaciją arba įrodymus, – atsisakyti suteikti šį leidimą, motyvuodamas tuo, jog informacijos, išplaukiančios iš Komisijos sprendime dėl tyrimo nurodytų motyvų, nepakanka tam, kad šis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, galėtų patikrinti, ar prašomos priemonės yra pagrįstos, kaip to reikalaujama pagal vidaus teisės nuostatas.

34      Tam, kad būtų atsakyta į šiuos klausimus, pirmiausia reikia priminti, kad iš Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalies matyti, jog nacionalinių institucijų pagalbos Komisijos pareigūnams suteikimo sąlygas turi nustatyti kiekviena valstybė narė. Tai reiškia, kad kai Komisija, padedama nacionalinių institucijų, ketina atlikti tyrimą atitinkamoms įmonėms nebendradarbiaujant, ji turi laikytis tų procedūros garantijų, kurios šiuo tikslu numatytos nacionalinėje teisėje (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 33 ir 34 punktai).

35      Tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad vykdydamos šią kompetenciją, valstybės narės turi Bendrijos teisėje numatytą dvigubą pareigą. Jos turi užtikrinti Komisijos veiksmų veiksmingumą, kartu laikydamosi įvairių bendrųjų Bendrijos teisės principų (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 33 punktas).

36      Siekdamas užtikrinti šio sprendimo 27 punkte nurodyto bendrojo principo laikymąsi, Teisingumo Teismas nusprendė, kad būtent kompetentinga nacionalinė institucija turi įvertinti, ar numatomos prievartos priemonės nėra savavališkos arba viršijančios tai, kas yra būtina tyrimo objekto atžvilgiu (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 35 punktas).

37      Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad Komisija turi užtikrinti, jog ši nacionalinė institucija turėtų visą būtiną informaciją, kuri jai leistų vykdyti šią kontrolę ir užtikrinti, kad taikant prievartos priemones laikomasi nacionalinės teisės normų (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 34 ir 35 punktai).

38      Šiuo atveju pateikiant prejudicinius klausimus siekiama išsiaiškinti kontrolės, kurią gali atlikti nacionalinis teismas, pagal vidaus teisę kompetentingas suteikti leidimą patekti į įmonių, įtariamų konkurencijos taisyklių pažeidimu, patalpas, kai į šį teismą buvo kreiptasi gavus Komisijos prašymą suteikti pagalbą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį, apimtį ir kokią informaciją Komisija turi pateikti šiam nacionaliniam teismui, kad pastarasis galėtų įgyvendinti šią kontrolę.

 Dėl kompetentingo nacionalinio teismo atliekamos kontrolės objekto

39      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką atlikdama tyrimą kompetentinga nacionalinė institucija negali vertinti Komisijos, dėl kurios faktinių ir teisinių vertinimų teisėtumo gali spręsti tik Bendrijos teismai, nurodytų atlikti tyrimų reikalingumo (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 35 punktas).

40      Kompetentingo nacionalinio teismo atliekama kontrolė, kuri turi būti susijusi tik su prievartos priemonėmis, dėl kurių prašoma išduoti leidimą, turi apsiriboti tik Bendrijos teisėje įtvirtintu reikalavimu atlikti įvertinimą siekiant nustatyti, ar šios prievartos priemonės nėra savavališkos ir neproporcingos tyrimo objekto atžvilgiu. Tokiu įvertinimu ir apsiriboja šio teismo kompetencija kontroliuoti prievartos priemonių, dėl kurių, Komisijai pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį pateikus prašymą suteikti pagalbą, prašoma išduoti leidimą, pagrįstumą.

 Dėl kompetentingo nacionalinio teismo atliekamos kontrolės apimties

41      Norint apibrėžti pagal Bendrijos teisę reikalaujamos kompetentingo nacionalinio teismo kontrolės apimtį, pirmiausia būtina priminti prievartos priemonių, kurioms taikoma ši kontrolė, kontekstą.

42      Visų pirma reikia priminti, kad Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 1 dalimi Komisijai suteiktų įgaliojimų tikslas – suteikti jai galimybę vykdyti savo užduotį, t. y. užtikrinti, kad bendrojoje rinkoje būtų laikomasi konkurencijos taisyklių, skirtų išvengti konkurencijos iškraipymo, dėl kurio galėtų nukentėti bendrieji interesai, individualios įmonės ir vartotojai (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 25 punktas), taip padedančių užtikrinti Bendrijos ekonominę gerovę.

43      Antra, būtina pabrėžti, kad Bendrijos teisėje yra numatytos įvairios garantijos.

44      Pirmiausia prievartos priemonės, dėl kurių pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį gali būti prašoma nacionalinių institucijų leidimo, apsiriboja tik leidimu Komisijos pareigūnams atlikti tyrimą, kurį ši institucija gali atlikti pagal jai suteiktus įgaliojimus. Šie Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 1 dalyje numatyti įgaliojimai yra konkrečiai apibrėžti.

45      Į Komisijos tyrimo sritį nepatenka nekomerciniai dokumentai, t. y. tie, kurie nesusiję su įmonės veikla rinkoje (žr. 1982 m. gegužės 18 d. Sprendimo AM & S Europe prieš Komisiją, 155/79, Rink. p. 1575, 16 punktą).

46      Be to, nepažeidžiant nacionalinės teisės nuostatose, reglamentuojančiose prievartos priemonių taikymą, nustatytų garantijų, įmonės, kurių atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudojasi įvairiomis Bendrijos garantijomis, tarp kurių – teisė į teisinę pagalbą arba teisė į advokatų ir klientų susirašinėjimo slaptumą (žr. minėtų sprendimų AM & S Europe prieš Komisiją 18–27 punktus ir Hoechst prieš Komisiją 16 punktą bei 1989 m. spalio 17 d. Sprendimo Dow Benelux prieš Komisiją, 85/87, Rink. p. 3137, 27 punktą).

47      Galiausiai pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį Komisija turi motyvuoti sprendimą dėl tyrimo, nurodydama tyrimo objektą ir paskirtį. Teisingumo Teismas patikslino, kad šis įpareigojimas – esminis reikalavimas ne tik siekiant parodyti, kad tyrimas, kuris bus atliekamas atitinkamos įmonės patalpose, yra pagrįstas, bet ir siekiant leisti šioms įmonėms įvertinti savo pareigos bendradarbiauti apimtį, kartu išlaikant teisę į gynybą (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 29 punktas).

48      Be to, Komisija šiame sprendime kuo tiksliau turi nurodyti, ko ieškoma ir kas bus tiriama (1980 m. birželio 26 d. Sprendimo National Panasonic prieš Komisiją, 136/79, Rink. p. 2033, 26 ir 27 punktai). Kaip nustatė Teisingumo Teismas, šis reikalavimas skirtas apsaugoti atitinkamų įmonių teisę į gynybą, nes ši teisė būtų rimtai pažeista, jei Komisija galėtų remtis prieš šias įmones per tyrimą surinktais įrodymais, nesusijusiais su tyrimo objektu ir paskirtimi (minėto sprendimo Dow Benelux prieš Komisiją 18 punktas).

49      Trečia, primintina, kad įmonė, kurios atžvilgiu Komisija priėmė sprendimą dėl tyrimo, remdamasi EB sutarties 173 straipsnio 4 dalimi (po pakeitimo – 230 straipsnio 4 dalis) gali pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo Bendrijos teisme. Jeigu pastarasis panaikintų sprendimą, Komisija negalėtų panaudoti Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimo procedūros tikslais jokių dokumentų arba įrodymų, surinktų per šį tyrimą, nes priešingu atveju sprendimą dėl pažeidimo, jeigu jis būtų pagrįstas tokiais įrodymais, galėtų panaikinti Bendrijos teismas (žr. 1987 m. kovo 26 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją, 46/87 R, Rink. p. 1549, 34 punktą ir 1987 m. spalio 28 d. Sprendimo Dow Chemical Nederland prieš Komisiją, 85/87 R, Rink. p. 4367, 17 punktą).

50      Reikia konstatuoti, kad Bendrijos teismui taip suteikti įgaliojimai vykdyti teisminę kontrolę ir šio sprendimo 43–48 punktuose nurodytų Komisijos įgaliojimų atlikti tyrimą įgyvendinimo tvarka padeda apsaugoti įmones nuo savavališkų priemonių ir taikyti šias priemones tik tiek, kiek tai yra būtina siekiant šio sprendimo 42 punkte numatytų teisėtų interesų.

51      Ketvirta, primintina, kaip matyti iš šio sprendimo 35 ir 39 punktų, kad kompetentinga nacionalinė institucija turi užtikrinti Komisijos veiksmų veiksmingumą ir negali vertinti Komisijos, dėl kurios faktinių ir teisinių vertinimų teisėtumo gali spręsti tik Bendrijos teismai, nurodytų atlikti tyrimų reikalingumo.

52      Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad nors nacionalinis teismas, kompetentingas suteikti leidimą taikyti prievartos priemones, turi atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, kuriomis į jį buvo kreiptasi, ir į šio sprendimo 42–51 punktuose nurodytus argumentus, šie reikalavimai neturi jam sutrukdyti ar atleisti jį nuo pareigos kiekvienu konkrečiu atveju įsitikinti, kad numatoma prievartos priemonė nėra savavališka ar neproporcinga pavesto tyrimo objekto atžvilgiu (pagal analogiją žr. EŽTT 1993 m. vasario 25 d. Sprendimo Funke prieš Prancūziją, A serija Nr. 256-A, 55 §; 1997 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Camenzind prieš Šveicariją, Recueil des arrêts et décisions 1997-VIII, 45 § ir minėto sprendimo Colas Est ir kt. prieš Prancūziją 47 §).

53      Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, reikia tiksliai apibrėžti šios kontrolės vykdymo reikalavimus ir informacijos, kuri turi būti pateikta šiam nacionaliniam teismui, pobūdį. Šiuo atžvilgiu reikia atskirti kontrolę, skirtą patikrinti, ar numatomos taikyti prievartos priemonės nėra savavališkos, ir jų proporcingumo tyrimo objekto atžvilgiu kontrolę.

 Dėl kontrolės, skirtos patikrinti, ar prievartos priemonės nėra savavališkos, ir informacijos, kurios galima reikalauti iš Komisijos šios kontrolės tikslams

54      Visų prima dėl kontrolės, skirtos patikrinti, ar prievartos priemonė, susijusi su leidimu atlikti Komisijos pavestą tyrimą, nėra savavališka, reikia nurodyti, jog iš esmės reikalaujama, kad kompetentingas nacionalinis teismas įsitikintų, kad yra pakankamai rimtų įrodymų įtarti, jog atitinkama įmonė pažeidė konkurencijos taisykles.

55      Iš tikrųjų ši kontrolė iš esmės nesiskiria nuo tos, kurią atlikti gali būti įpareigoti Bendrijos teismai, siekdami įsitikinti, kad pats sprendimas dėl tyrimo nėra savavališkas, t. y. kad jis nebuvo priimtas nesant faktinių aplinkybių, galinčių pagrįsti tyrimą (1989 m. spalio 17 d. Sprendimo Dow Chemical Ibérica ir kt. prieš Komisiją, 97/87–99/87, Rink. p. 3165, 52 punktas). Šiuo klausimu primintina, kad Komisijos pavestu tyrimu siekiama surinkti dokumentus, būtinus patikrinti atitinkamų faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių Komisija jau turi informacijos, buvimą ir turinį (minėto sprendimo National Panasonic prieš Komisiją 13 ir 21 punktai).

56      Tačiau, nepaisant šio Bendrijos teismų ir kompetentingos nacionalinės institucijos atliekamos kontrolės panašumo, nereikia pamiršti, kad tokios kontrolės objektai yra skirtingi.

57      Komisijai pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 1 dalį suteikti įgaliojimai atlikti tyrimą apsiriboja leidimu jos pareigūnams patekti į jų nurodytas patalpas, reikalauti pateikti dokumentus, kurių prašoma, parodyti, kas yra jų nurodytuose balduose (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 31 punktas).

58      Prievartos priemonės, kurias gali taikyti nacionalinės valdžios institucijos, apima įgaliojimus įeiti patalpas arba atidaryti baldus, arba įpareigoti įmonės darbuotojus įleisti į šias patalpas ar atidaryti baldus, bei atlikti kratą be įmonės vadovų leidimo (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 31 punktas).

59      Atsižvelgiant į tai, kad tokios priemonės apima kišimąsi į privačią sritį, norint jas taikyti būtina, jog kompetentinga nacionalinė institucija turėtų galimybę savarankiškai įsitikinti, kad jos nėra savavališkos.

60      Negalima pašalinti šio įvertinimo galimybės motyvuojant tuo, jog kyla rizika, kad bandydamas nustatyti, ar yra rimtų įrodymų įtarti, jog buvo pažeistos konkurencijos taisyklės, kompetentingas nacionalinis teismas vertintų Komisijos nurodytų atlikti tyrimų reikalingumą ir užginčytų jos atliktų faktinių ir teisinių vertinimų teisėtumą minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 35 punkto prasme.

61      Iš to darytina išvada, jog tam, kad kompetentingas nacionalinis teismas galėtų įsitikinti, jog prašomos prievartos priemonės nėra savavališkos, Komisija turi jam pateikti išsamius paaiškinimus, iš kurių būtų matyti, kad Komisijos bylos medžiagoje yra rimtų informacijos ir įrodymų įtarti, jog atitinkama įmonė pažeidė konkurencijos taisykles.

62      Tačiau kompetentingas nacionalinis teismas negali reikalauti perduoti jam Komisijos bylos medžiagoje turimą informaciją ir įrodymus, kuriais pagrįsti jos įtarimai.

63      Tokiomis aplinkybėmis iš esmės reikia atsižvelgti į šio sprendimo 35 punkte primintą valstybių narių pareigą užtikrinti, kad Komisijos priemonės būtų veiksmingos.

64      Pirma, kaip teisingai nurodo Komisija bei Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, Komisijos gebėjimas užtikrinti kai kurių informacijos šaltinių konfidencialumą ypač svarbus tam, kad draudžiamų konkurencijai prieštaraujančių veiksmų prevencija ir sankcijos būtų veiksmingos.

65      Taigi būtina konstatuoti, kad jeigu Komisija privalėtų perduoti įvairioms nacionalinėms konkurencijos institucijoms faktinius informaciją ir įrodymus, atskleidžiančius informacijos šaltinius arba leidžiančius juos atskleisti, padidėtų pavojus, ypač dėl pačios valstybės narės teisėje nustatytų procedūros reikalavimų, kad informaciją suteikiančių asmenų tapatybę sužinotų tretieji asmenys.

66      Antra, taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įvairių Komisijos turimų faktinių informacijos ir įrodymų perdavimas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms galėtų sukelti kitą pavojų, susijusį su Bendrijos priemonių veiksmingumu, ir ypač jeigu tyrimai turėtų būti atlikti vienu metu keliose valstybėse narėse. Būtina atsižvelgti į tokio perdavimo riziką ir terminus bei į skirtingus procedūros reikalavimus, kurių jos turėtų laikytis, atsižvelgdamos į atitinkamų valstybių narių teisines sistemas, arba į terminus, būtinus šioms institucijoms įvertinti kartais sudėtingus ir didelės apimties dokumentus.

67      Pagal EB 234 straipsnyje įtvirtintą kompetencijų pasidalijimo principą iš esmės būtent kompetentingas nacionalinis teismas turi įvertinti, ar šio sprendimo 61 punkte paminėti paaiškinimai buvo pateikti nagrinėjamu atveju, ir šiuo pagrindu vykdyti Bendrijos teisėje numatytą kontrolę. Taip pat šiuo klausimu reikia nurodyti, kad priimdamas sprendimą dėl Komisijos prašymo suteikti pagalbą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį, nacionalinis teismas turi ypač atsižvelgti į šį kompetencijų pasidalijimą, nes dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, išskyrus, jeigu jis pateikiamas, kaip pagrindinėje byloje, atlikus tyrimą, šio teismo sprendimo priėmimas bus atidėtas ir prašymas suteikti pagalbą paviešintas, sudarant pavojų, kad Komisija negalės imtis priemonių, ir bet koks vėliau atliktas tyrimas bus nenaudingas.

68      Atsižvelgiant į šiuos patikslinimus primintina, kad Teisingumo Teismas, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi pateikti nacionaliniam teismui išsamų Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris galėtų padėti šiam teismui išspręsti bylą.

69      Pagrindinės bylos atveju reikia pastebėti, kad iš 1998 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo dėl tyrimo motyvų, pakartotų šio sprendimo 11 punkte, matyti, jog Komisija nurodė labai tikslius įtarimus Roquette Frères ir kitų įtariamo kartelio dalyvių atžvilgiu, pateikdama išsamią informaciją apie reguliarius slaptus susirinkimus ir juose vykusias diskusijas bei sudarytus susitarimus.

70      Vien to, kad Komisija nenurodė, kokie šių įtarimų įrodymai, pavyzdžiui, skundas, liudytojų parodymai ar įtariamo kartelio dalyvių keitimasis dokumentais, nepakanka abejoti, kad yra užtektinai rimtų įrodymų, nes, kaip pagrindinėje byloje, išsami Komisijos turimos informacijos, susijusios su įtariamo kartelio tiksliu objektu ir konkrečiais jo įgyvendinimo būdais, santrauka leidžia kompetentingam nacionaliniam teismui įsitikinti, kad Komisija turi šiuos įrodymus.

 Dėl prievartos priemonių proporcingumo kontrolės tyrimo objekto atžvilgiu ir informacijos, kurios galima reikalauti iš Komisijos tokios kontrolės tikslams

71      Antra, dėl kontrolės, kuria siekiama patikrinti prievartos priemonių proporcingumą Komisijos pavesto tyrimo objekto atžvilgiu, primintina, kad ši kontrolė reikalauja nustatyti, jog šios priemonės yra tinkamos užtikrinti šio tyrimo vykdymą.

72      Šiuo atžvilgiu ypač būtina priminti, jog Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalyje numatyta atitinkamų įmonių pareiga sutikti, kad būtų atliktas Komisijos sprendimu pavestas tyrimas ir kad šio straipsnio 6 dalyje numatyta valstybių narių pagalba Komisijos įgaliotiems pareigūnams teikiama tik tais atvejais, kai įmonė nesutinka su šiuo tyrimu.

73      Teisingumo Teismas šiuo klausimu aiškiai pripažino, jog pagalbos taip pat gali būti paprašyta prevenciniais sumetimais, siekiant išvengti galimo įmonės pasipriešinimo (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 32 punktas).

74      Tačiau būtina patikslinti, kad galima prašyti imtis prievartos priemonių prevenciniais sumetimais, tik kai yra pagrindo manyti, kad tyrimui bus priešinamasi ar bandoma paslėpti ar sunaikinti įrodymus, jei atitinkamai įmonei bus pranešta apie pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį pavestą tyrimą.

75      Iš to darytina išvada, jog būtent Komisija turi pateikti kompetentingam nacionaliniam teismui paaiškinimus, leidžiančius jam įsitikinti, kad jeigu prevenciniais sumetimais siekiant įveikti galimą įmonės pasipriešinimą prašoma pagalba Komisijai nebus suteikta, bus neįmanoma arba labai sudėtinga įrodyti pažeidimo faktą.

76      Numatomų prievartos priemonių proporcingumo kontrolė tyrimo objekto atžvilgiu reikalauja nustatyti, ar šios priemonės, palyginti su nagrinėjamo tyrimo objektu, nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis (žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink. p. I‑4023, 13 punktą; 1991 m. vasario 21 d. Sprendimo Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest, C‑143/88 ir C‑92/89, Rink. p. I‑415, 73 punktą; 1997 m. gegužės 13 d. Sprendimo Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑233/94, Rink. p. I‑2405, 57 punktą ir 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Metronome Musik, C‑200/96, Rink. p. I‑1953, 21 ir 26 punktus).

77      Šiuo klausimu reikia priminti, jog dėl tyrimo priemonės proporcingumo vertinimo Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisijos pasirinkimas pavesti atlikti tyrimą paprasto įgaliojimo arba sprendimo dėl tyrimo pagrindu priklauso ne nuo tokių aplinkybių, kaip antai ypač rimta situacija, ypatinga skuba arba būtinybė užtikrinti visišką slaptumą, o nuo to, koks tyrimas būtų tinkamiausias atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes. Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai sprendimu dėl tyrimo tik leidžiama Komisijai surinkti įrodymus, būtinus siekiant įvertinti, ar buvo pažeista Sutartis, toks sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo (minėto sprendimo National Panasonic prieš Komisiją 28–30 punktai).

78      Be to, šiuo atžvilgiu primintina, kad būtent Komisija turi įvertinti, ar informacija būtina siekiant atskleisti konkurencijos taisyklių pažeidimą (minėto sprendimo AM & S Europe prieš Komisiją 17 punktas ir 1989 m. spalio 18 d. Sprendimo Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 15 punktas). Net jeigu Komisija jau turi pažeidimo įrodymų, ji gali teisėtai manyti, kad būtina atlikti papildomą tyrimą, kuris galėtų suteikti jai galimybę geriau apibrėžti pažeidimą, jo trukmę arba su juo susijusių įmonių grupę (dėl prašymo pateikti papildomos informacijos žr. minėto sprendimo Orkem prieš Komisiją 15 punktą).

79      Vis dėlto reikia pripažinti, kad jei tos priemonės atžvilgiu ši nacionalinė institucija vykdys proporcingumo kontrolę, neatsižvelgdama į įtariamo pažeidimo sunkumą, susijusios įmonės dalyvavimo jame pobūdį arba ieškomų įrodymų svarbą, kompetentingo nacionalinio teismo kontrolė praras reikšmę ir bus ignoruojama, kad, panaudojant viešąją valdžią, kišamasi į privačią sritį.

80      Taigi kompetentingas nacionalinis teismas turi turėti galimybę atsisakyti suteikti leidimą taikyti prašomas prievartos priemones, jeigu įtariamas konkurencijos pažeidimas yra mažareikšmis, manomas atitinkamos įmonės dalyvavimas pažeidime nežymus, ieškomi įrodymai nelabai reikšmingi tam, kad su viešosios valdžios panaudojimu susijęs kišimasis į juridinio asmens privačios veiklos sritį tyrimo tikslų atžvilgiu būtų aiškiai proporcingas ir toleruotinas.

81      Iš to matyti, jog tam, kad kompetentingas nacionalinis teismas galėtų vykdyti jam pavestą proporcingumo kontrolę, Komisija iš principo turi jį informuoti apie pagrindinius įtariamo pažeidimo požymius, kurie leistų šiam teismui įvertinti jo sunkumo laipsnį, nurodydama tariamą atitinkamą rinką ir įtariamus konkurencijos apribojimus bei atitinkamos įmonės manomą dalyvavimo pažeidime laipsnį.

82      Kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė dėl sprendimų, susijusių su tyrimo motyvavimu, nėra būtina, kad perduodama informacija tiksliai apibrėžtų atitinkamą rinką, įtariamų pažeidimų tikslų teisinį kvalifikavimą arba jų vykdymo laikotarpį (minėto sprendimo Dow Benelux prieš Komisiją 10 punktas).

83      Komisija taip pat turi kuo tiksliau nurodyti tyrimo objektą sudarančius įrodymus ir informaciją (minėto sprendimo National Panasonic prieš Komisiją 26 ir 27 punktai) bei Bendrijos tyrimą atlikti įgaliotiems pareigūnams suteiktus įgaliojimus.

84      Tačiau šiuo klausimu reikia priminti, jog negalima reikalauti iš Komisijos, kad ši prašytų pateikti tik tuos dokumentus ar bylas, kuriuos sugebėtų iš anksto tiksliai identifikuoti, antraip jos teisė susipažinti su tokiais dokumentais ar bylomis netektų prasmės. Atvirkščiai, tokia teisė reiškia galimybę ieškoti įvairios informacijos, kuri dar nėra žinoma arba visiškai identifikuota (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 27 punktas).

85      Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 67 punkte, būtent kompetentingas nacionalinis teismas turi įvertinti, ar nagrinėjamoje byloje Komisija pateikė šio sprendimo 75, 81 ir 83 punktuose nurodytą informaciją, ir šiuo pagrindu vykdyti Bendrijos teisėje numatytą kontrolę.

86      Tačiau, kaip buvo priminta šio sprendimo 68 punkte, Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti išsamų Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris galėtų padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išspręsti nagrinėjamą bylą.

87      Pagrindinės bylos atveju pirmiausia reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 11 punkte pakartotų 1998 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo dėl tyrimo motyvų, Komisija pakankamai teisiškai apibrėžė įtariamo kartelio požymius, nurodė jo sunkumą ir tai, kad Roquette Frères buvo viena iš aprašytų susirinkimų dalyvių.

88      Taip pat būtina pažymėti, jog motyvuodama sprendimą Komisija pabrėžė, pirma, kad Roquette Frères gali turėti jos tyrimui būtiną informaciją, antra, ji nurodė, kad įtariamų susitarimų pobūdis leidžia manyti, jog jų vykdymo tvarka buvo slapta, todėl tyrimas buvo geriausia priemonė surinkti jų buvimo įrodymus, ir jog reikėjo sprendimu įpareigoti įmonę sutikti, kad būtų atliktas Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalyje nurodytas tyrimas. Šiuos paaiškinimus galima priskirti prie paaiškinimų, kurie leidžia kompetentingam nacionaliniam teismui įvertinti, ar būtina prevenciniais sumetimais suteikti prašomą leidimą.

89      Dėl atliekamo tyrimo objekto iš šio sprendimo 10 ir 11 punktuose pakartotų 1998 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo dėl tyrimo rezoliucinės ir motyvuojamosios dalių matyti, kad Komisija norėjo susipažinti su visomis įtariamų susitarimų ir (arba) suderintų veiksmų faktinėmis aplinkybėmis ir patikrinti, ar Roquette Frères juose dalyvavo. Šiam tikslui pasiekti sprendimu ši įmonė įpareigojama leisti Komisijos įgaliotiems pareigūnams patekti į jos patalpas, pateikti prašomas buhalterines knygas ir kitus komercinius dokumentus, tikrinti juos ir daryti kopijas bei jų prašymu pateikti su tyrimo objektu susijusius žodinius paaiškinimus. Šiais patikslinimais pakankamai paaiškinama, kokių įrodymų ieškoma ir kokių priemonių galima būtų imtis šiam tikslui pasiekti.

 Dėl kompetentingo nacionalinio teismo ir Komisijos veiksmų pastarajai pateikus nepakankamai informacijos

90      Nacionalinis teismas, kuris pagal vidaus teisę yra kompetentingas suteikti leidimą patekti į patalpas, negali tik atmesti jam pateiktą prašymą, manydamas, jog Komisijos pateikta informacija neatitinka šio sprendimo 75, 81 ir 83 punktuose nurodytų reikalavimų.

91      Tokiu atveju šis teismas ir Komisija turi, remdamiesi šio sprendimo 30–32 punktuose nurodyta lojalaus bendradarbiavimo pareiga, bendradarbiauti, kad įveiktų sunkumus, iškilusius įgyvendinant Komisijos sprendimą, kuriuo pavesta atlikti tyrimą (pagal analogiją žr. 1986 m. sausio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, 52/84, Rink. p. 89, 16 punktą ir 1990 m. liepos 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑217/88, Rink. I 2879, 33 punktą).

92      Tam, kad ši pareiga būtų įgyvendinta ir padėtų užtikrinti, kaip ir turi būti, Komisijos priemonių veiksmingumą, kompetentingas nacionalinis teismas per kuo trumpesnį laikotarpį turi informuoti Komisiją arba pastarosios prašymą gavusią nacionalinės valdžios instituciją apie sunkumus, su kuriais jis susidūrė, ir prireikus prašyti patikslinimų, kurie leistų vykdyti pavestą kontrolę. Tokioms aplinkybėmis šis teismas ypač turi atkreipti dėmesį į poreikį bendradarbiauti, skubą ir konfidencialumą, būtinus užtikrinti, kad lygiagretūs tyrimai, nurodyti šio sprendimo 66 punkte, būtų veiksmingi.

93      Panašiai Komisijai taikoma lojalaus bendradarbiavimo pareiga yra ypač svarbi bendradarbiaujant su valstybės narės teisminėmis institucijomis, įgaliotomis užtikrinti Bendrijos teisės taikymą ir laikymąsi nacionalinės teisės sistemoje (minėtos nutarties Zwartveld ir kt. 18 punktas). Be to, Komisija turi pateikti per kuo trumpesnį laikotarpį kompetentingo nacionalinio teismo prašomą papildomą informaciją, atitinkančią šio sprendimo 90 punkte nurodytus reikalavimus.

94      Tik turėdamas tokius patikslinimus arba Komisijai nesiėmus jokių veiksmų įgyvendinti jo prašymą, kompetentingas nacionalinis teismas turi pagrindą atsisakyti suteikti prašomą pagalbą, jeigu, atsižvelgdamas į turimą informaciją, jis negali padaryti išvados, kad numatomos taikyti prievartos priemonės nėra savavališkos ir neproporcingos tyrimo objekto atžvilgiu.

 Dėl informacijos pateikimo kompetentingam nacionaliniam teismui būdų

95      Dėl prašomos informacijos pateikimo kompetentingam nacionaliniam teismui būdų primintina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar gali būti, jog 1998 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas dėl tyrimo yra nepakankamai motyvuotas pirmiausia todėl, kad pagrindinėje byloje vienintelis dokumentas, pateiktas įvertinti kompetentingam nacionaliniam teismui, yra šis sprendimas.

96      Vis dėlto reikia nurodyti, kad sprendime dėl tyrimo nurodyti motyvai yra svarbūs nacionaliniam teismui tik tiek, kiek jie leidžia įsitikinti, kad prašomos prievartos priemonės nėra savavališkos ir neproporcingos tyrimo objekto atžvilgiu. Tik Bendrijos teismai turi išimtinę kompetenciją tikrinti, ar Komisijos kiekvieno sprendimo, kuriuo pavestas tyrimas, motyvavimo reikalavimai, nustatyti Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalyje, yra įvykdyti.

97      Nepaisant to, kad pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį informacija, kuri turi būti nurodyta sprendime dėl tyrimo, iš dalies atitinka informaciją, kuri turi būti pateikta kompetentingam nacionaliniam teismui, kad šis galėtų vykdyti savo kontrolę, tokia informacija gali išplaukti ir iš kitų šaltinių.

98      Bendrijos teisėje nenumatyti jokie specialūs informacijos pateikimo kompetentingam nacionaliniam teismui būdai. Tam, kad šis teismas galėtų vykdyti jam pavestą kontrolę, ši informacija gali išplaukti iš sprendimo dėl tyrimo, iš pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį nacionalinės valdžios institucijoms pateikto prašymo arba iš atsakymo, netgi pateikto žodžiu, į šio teismo klausimą.

99      Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip:

–        Pagal bendrąjį Bendrijos teisės principą, nustatantį apsaugą nuo savavališko ir neproporcingo valstybės valdžios institucijų kišimosi į fizinio ar juridinio asmens privačios veiklos sritį, būtent nacionalinis teismas, kompetentingas pagal vidaus teisę suteikti leidimus patekti į įmonių, įtariamų konkurencijos taisyklių pažeidimu, patalpas ir daryti jose poėmį, turi įvertinti, ar Komisijos remiantis Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalimi pateiktame prašyme suteikti pagalbą nurodytos prievartos priemonės nėra savavališkos arba neproporcingos tyrimo objekto atžvilgiu. Nepažeidžiant vidaus teisės nuostatų, reglamentuojančių prievartos priemonių taikymą, pagal Bendrijos teisę draudžiama, kad šio nacionalinio teismo vykdoma minėtų priemonių pagrįstumo kontrolė viršytų tai, kas reikalaujama remiantis pirmiau nurodytu bendruoju principu.

–        Bendrijos teisėje Komisijai nustatyta pareiga užtikrinti, kad šis nacionalinis teismas turėtų visą būtiną informaciją, kuri leistų jam vykdyti pavestą kontrolę. Šiuo atžvilgiu Komisijai pateikiant informaciją iš esmės reikia:

–        apibūdinti pagrindinius įtariamo pažeidimo požymius, t. y. bent nurodyti tariamą atitinkamą rinką ir numanomus konkurencijos apribojimus,

–        paaiškinti, kaip įmonė, kuriai numatoma taikyti prievartos priemonę, dalyvavo tokiame pažeidime,

–        pateikti detalių paaiškinimų, parodančių, kad Komisija turi rimtų faktinių įrodymų ir informacijos įtarti, jog atitinkama įmonė padarė tokį pažeidimą,

–        kuo tiksliau nurodyti, kokių įrodymų ieškoma, tyrimo objektą ir kokius įgaliojimus turi Bendrijos pareigūnai, kuriems pavesta atlikti tyrimą, ir

–        jeigu Komisija prašė nacionalinės valdžios institucijų pagalbos prevenciniais sumetimais, siekdama išvengti galimo atitinkamos įmonės pasipriešinimo, pateikti paaiškinimus, leidžiančius šiam nacionaliniam teismui įsitikinti, kad neleidus taikyti prievartos priemonių bus neįmanoma arba labai sudėtinga įrodyti pažeidimą.

–        Tačiau nacionalinis teismas neturi reikalauti pateikti informacijos ir įrodymų, esančių Komisijos bylos medžiagoje, kuriais grindžiami jos įtarimai.

–        Jeigu šis teismas mano, kad Komisijos pateikta informacija neatitinka nurodytų reikalavimų, vis dėlto jis negali atmesti jam pateikto prašymo, antraip būtų pažeistas Reglamento Nr. 17 14 straipsnis ir Sutarties 5 straipsnis. Tokiu atveju šis teismas per kuo trumpesnį laikotarpį turi informuoti Komisiją arba pastarosios prašymą gavusią nacionalinės valdžios instituciją apie sunkumus, su kuriais jis susidūrė, ir prireikus prašyti patikslinimų, kurie jam leistų vykdyti pavestą kontrolę. Tik turėdamas tokius patikslinimus arba Komisijai nesiėmus jokių veiksmų įgyvendinti jo prašymą, nacionalinis teismas gali pagrįstai atsisakyti suteikti prašomą leidimą, jeigu, atsižvelgdamas į turimą informaciją, jis negali padaryti išvados, kad numatomos prievartos priemonės nėra savavališkos ir neproporcingos tyrimo objekto atžvilgiu.

–        Informacija, kurią turi pateikti Komisija šiam nacionaliniam teismui, gali išplaukti tiek iš sprendimo dėl tyrimo, tiek iš pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį nacionalinės valdžios institucijoms pateikto prašymo, tiek iš atsakymo, netgi pateikto žodžiu, į šio teismo klausimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

100    Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Italijos, Jungtinės Karalystės ir Norvegijos Karalystės vyriausybių, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 2000 m. kovo 7 d. Sprendime pateikė Cour de cassation, nusprendžia:

1.      Pagal bendrąjį Bendrijos teisės principą, nustatantį apsaugą nuo savavališko ir neproporcingo valstybės valdžios institucijų kišimosi į fizinio ar juridinio asmens privačios veiklos sritį, būtent nacionalinis teismas, kompetentingas pagal vidaus teisę suteikti leidimus patekti į įmonių, įtariamų konkurencijos taisyklių pažeidimu, patalpas ir daryti jose poėmį, turi įvertinti, ar Komisijos remiantis 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius, 14 straipsnio 6 dalimi pateiktame prašyme suteikti pagalbą nurodytos prievartos priemonės nėra savavališkos arba neproporcingos tyrimo objekto atžvilgiu. Nepažeidžiant vidaus teisės nuostatų, reglamentuojančių prievartos priemonių taikymą, pagal Bendrijos teisę draudžiama, kad šio nacionalinio teismo vykdoma minėtų priemonių pagrįstumo kontrolė viršytų tai, kas reikalaujama remiantis pirmiau nurodytu bendruoju principu.

2.      Bendrijos teisėje Komisijai nustatyta pareiga užtikrinti, kad šis nacionalinis teismas turėtų visą būtiną informaciją, kuri leistų jam vykdyti pavestą kontrolę. Šiuo atžvilgiu Komisijai pateikiant informaciją iš esmės reikia:

–        apibūdinti pagrindinius įtariamo pažeidimo požymius, t. y. bent nurodyti tariamą atitinkamą rinką ir numanomus konkurencijos apribojimus,

–        paaiškinti, kaip įmonė, kuriai numatoma taikyti prievartos priemonę, dalyvavo tokiame pažeidime,

–        pateikti detalių paaiškinimų, parodančių, kad Komisija turi rimtų faktinių įrodymų ir informacijos įtarti, kad atitinkama įmonė padarė tokį pažeidimą,

–        kuo tiksliau nurodyti, kokių įrodymų ieškoma, tyrimo objektą ir kokius įgaliojimus turi Bendrijos pareigūnai, kuriems pavesta atlikti tyrimą, ir

–        jeigu Komisija prašė nacionalinės valdžios institucijų pagalbos prevenciniais sumetimais, siekdama išvengti galimo atitinkamos įmonės pasipriešinimo, pateikti paaiškinimus, leidžiančius šiam nacionaliniam teismui įsitikinti, kad neleidus taikyti prievartos priemonių, bus neįmanoma arba labai sudėtinga įrodyti pažeidimą.

3.      Tačiau nacionalinis teismas neturi reikalauti pateikti informacijos ir įrodymų, esančių Komisijos bylos medžiagoje, kuriais grindžiami jos įtarimai.

4.      Jeigu šis teismas mano, kad Komisijos pateikta informacija neatitinka nurodytų reikalavimų, vis dėlto jis negali atmesti jam pateikto prašymo, antraip būtų pažeistas Reglamento Nr. 17 14 straipsnis ir EB sutarties 5 straipsnis (po pakeitimo – EB 10 straipsnis). Tokiu atveju šis teismas per kuo trumpesnį laikotarpį turi informuoti Komisiją arba pastarosios prašymą gavusią nacionalinės valdžios instituciją apie sunkumus, su kuriais jis susidūrė, ir prireikus prašyti patikslinimų, kurie jam leistų vykdyti pavestą kontrolę. Tik turėdamas tokius patikslinimus arba Komisijai nesiėmus jokių veiksmų įgyvendinti jo prašymą, nacionalinis teismas gali pagrįstai atsisakyti suteikti prašomą leidimą, jeigu, atsižvelgdamas į turimą informaciją, jis negali padaryti išvados, kad numatomos prievartos priemonės nėra savavališkos ir neproporcingos tyrimo objekto atžvilgiu.

5.      Informacija, kurią turi pateikti Komisija šiam nacionaliniam teismui, gali išplaukti tiek iš sprendimo dėl tyrimo, tiek iš pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį nacionalinės valdžios institucijoms pateikto prašymo, tiek iš atsakymo, netgi pateikto žodžiu, į šio teismo klausimą.

Paskelbta 2002 m. spalio 22 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų