|
NUOMONĖ
|
|
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
|
|
Kolektyvinių derybų galios stiprinimas visoje Europos Sąjungoje
|
|
____________
|
|
Kolektyvinių derybų galios stiprinimas visoje Europos Sąjungoje
(nuomonė savo iniciatyva)
|
|
|
|
SOC/767
|
|
|
|
Pranešėjas Philip von Brockdorff
|
|
|
|
Plenarinės asamblėjos sprendimas
|
25/01/2023
|
|
Teisinis pagrindas
|
Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnio 2 dalis
|
|
|
Nuomonė savo iniciatyva
|
|
Atsakingas skyrius
|
Užimtumas, socialiniai reikalai ir pilietybė
|
|
Priimta skyriuje
|
21/06/2023
|
|
Priimta plenarinėje sesijoje
|
12/07/2023
|
|
Plenarinė sesija Nr.
|
580
|
|
Balsavimo rezultatai
(už / prieš / susilaikė)
|
152 / 4 / 9
|
1.Išvados ir rekomendacijos
1.1EESRK pažymi, kad kolektyvinės derybos yra esminė darbo santykių priemonė (žinoma, darant prielaidą, kad darbdaviai ir profesinės sąjungos nori vesti derybas), ir atkreipia dėmesį į neseniai atliktus tyrimus, iš kurių matyti, kad narystė profesinėse sąjungose tam tikru lygmeniu padeda mažinti pajamų nelygybę šalių viduje ir taip šalinti įsišaknijusius skirtumus įvairiuose visuomenės sluoksniuose.
1.2EESRK pabrėžia svarbią EBPO ataskaitos išvadą, kad darbo užmokesčio koordinavimas atlieka svarbų vaidmenį padedant socialiniams partneriams atsižvelgti į makroekonominį susitarimų dėl darbo užmokesčio poveikį konkurencingumui. EESRK taip pat pažymi, kad toje pačioje EBPO ataskaitoje pabrėžiamas dinamiškų ir tvirtų kolektyvinių derybų vaidmuo skatinant našumą, konkurencingumą ir ekonomikos augimą.
1.3EESRK mano, kad profesinės sąjungos, kartu su darbdavių organizacijomis, ir toliau atlieka svarbų vaidmenį formuojant ekonominę, užimtumo ir socialinę politiką. Tačiau darbuotojų, kuriems taikomi įmonių lygmens arba sektorių susitarimai, skaičius toliau mažėja, o tai silpnina profesinių sąjungų derybinę galią.
1.4Todėl būtina rasti būdų, kaip didinti profesinių sąjungų, darbdavių ir vyriausybių svarbą dinamiškoje darbo rinkoje ir nustatyti galimybes užtikrinti patikimų ir tvirtų socialinio dialogo struktūrų gyvybingumą, įskaitant kolektyvinę derybinę galią ir gerbiant socialinių partnerių autonomiją bei nacionalinius darbo santykius.
1.5EESRK mano, kad socialiniai partneriai turi nustatyti kolektyvinėms deryboms tinkamas struktūras ir, jei reikia, trišaliam ir dvišaliam socialiniam dialogui. EESRK taip pat pažymi, kad vyriausybės atlieka esminį vaidmenį pripažįstant kolektyvinių derybų svarbą, sudarydamos reikiamas sąlygas, kurios leidžia lengviau jas vesti, užtikrinti apsaugą nuo diskriminacinės praktikos ir užkirsti kelią bandymams apriboti darbuotojų galimybes naudotis savo juridine teise jungtis į profesines sąjungas.
1.6EESRK nurodo, kad pagal Europos socialinių teisių ramstį (ESTR) socialiniai partneriai skatinami derėtis dėl kolektyvinių susitarimų jiems aktualiais klausimais, gerbiant jų savarankiškumą ir teisę imtis kolektyvinių veiksmų.
1.7EESRK taip pat pažymi, kad naujos darbo formos, pavyzdžiui, platformų ekonomika, kelia naujų iššūkių darbo santykių srityje. Ši nauja realybė susilpnino tradicinį profesinių sąjungų, kaip organizuotai darbo jėgai atstovaujančių institucijų, ir darbdavių organizacijų, kaip pagrindinių darbo rinkos suinteresuotųjų subjektų, vaidmenį.
1.8EESRK pažymi, kad inovacijos darbo vietoje yra labai svarbios bet kokio verslo sėkmei, todėl rekomenduoja, kad vykstant kolektyvinėms deryboms inovacijų procesai darbo vietoje būtų laikomi kolektyvinių derybų ir apskritai socialinio dialogo dalimi.
1.9 EESRK mano, kad dėl intensyvios pasaulinės konkurencijos ir padidėjusių energijos sąnaudų gali reikėti rasti pusiausvyrą, kuria būtų atsižvelgiama į abipusius interesus, pavyzdžiui, didesnes darbuotojų pragyvenimo išlaidas, kartu pripažįstant, kad socialinis dialogas, įskaitant kolektyvines derybas, gali padėti padidinti našumą darbe.
1.10EESRK taip pat mano, kad kolektyvinės derybos ir socialinis dialogas gali padėti įgyvendinti pramonės strategiją besikeičiančiomis ekonominėmis sąlygomis, atsižvelgiant į nacionalinius darbo santykius. Nors gali prireikti tam tikro lankstumo, tai turėtų vykti pagal socialinių partnerių susitarimo nuostatas, taip pat nepažeidžiant kolektyvinių teisių ir nebloginant darbo sąlygų.
1.11EESRK pažymi, kad Europoje plačiausia ir stabiliausia kolektyvinių derybų aprėptis yra tose šalyse, kurių derybų sistemoms būdingos jungtinės darbdavių derybos, per kurias iš esmės deramasi sektorių arba kai kuriais atvejais, pvz., Belgijoje, net ir tarpsektoriniu lygmeniu.
1.12Galiausiai EESRK ragina vyriausybes atitinkamais atvejais naudoti viešuosius pirkimus kaip papildomą priemonę kolektyvinėms deryboms skatinti ir pripažinti.
2.Bendrosios pastabos
2.1Kolektyvinės derybos yra esminis darbo santykių procesas, kuriuo visuose ekonomikos sektoriuose nustatomas teisingas darbo užmokestis ir darbo sąlygos. Jame dalyvauja darbdaviai ir profesinės sąjungos. Nors kolektyvinės derybos vyksta jau daug metų, laikui bėgant profesinių sąjungų narių skaičius nuolat mažėja. Tyrimai rodo, kad mažėjant profesinių sąjungų narių silpnėja šių sąjungų derybinė galia, o tai turi įtakos įgytoms darbuotojų teisėms ir kolektyvinėms deryboms. Taip pat svarbu, kad įmonės dalyvautų atitinkamų darbdavių asociacijų veikloje, nes taip stiprinamas kolektyvinių derybų procesas, o moksliniai tyrimai rodo, kad tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį skatindamos laikytis teisinių, darbo ir darbuotojų sveikatos ir saugos standartų, ypač neformalioje ekonomikoje.
2.2Tolesni tyrimai atskleidžia profesinių sąjungų svarbą siekiant galių pusiausvyros, kuria grindžiamas socialinis teisingumas ir ekonominė gerovė. Iš empirinių rezultatų matyti, kad pajamų nelygybei būdinga apverstos U raidės formos kreivė, priklausoma nuo narystės profesinėse sąjungose rodiklio. Iš pradžių pajamų nelygybė didėja, kol vis daugiau dirbančiųjų jungiasi į profesines sąjungas, pasiekia aukščiausią apverstos U raidės formos kreivės tašką, kai narystės profesinėse sąjungose rodiklis yra 35–39 proc., o paskui, toliau didėjant narystės profesinėse sąjungose rodikliui, pajamų nelygybė mažėja. Taigi šis tyrimas rodo, kad narių skaičiui viršijus nustatytą intervalą, tai padeda mažinti pajamų nelygybę šalių viduje.
2.3Nors įmonių inovacijos, konkurencingumas ir našumas pripažįstami kaip pagrindiniai ekonomikos augimo veiksniai itin konkurencingoje pasaulinėje aplinkoje, visi šie trys dalykai labai priklauso nuo darbo jėgos indėlio ir pridėtinės vertės, kurią darbuotojai suteikia siekiant inovacijų, konkurencingumo ir našumo. Viso to pagrindą sudaro aktyvus socialinių partnerių dalyvavimas ir indėlis.
2.4Kaip EESRK nurodė savo ankstesnėje nuomonėje, vykdomieji direktoriai, siekdami ilgalaikių interesų, privalo kurti ilgalaikę vertę, todėl reikia skatinti didinti vykdomųjų direktorių atskaitomybę už verslo tvarumą. Pabrėžtina, kad tai aiškiai pripažino Europos finansinės atskaitomybės patariamoji grupė (EFRAG), pateikdama savo siūlomus ASV ataskaitų teikimo reikalavimus pagal Įmonių informacijos apie tvarumą teikimo direktyva (ĮITTD), pagal kurią reikalavimus atitinkančios įmonės turi atskleisti savo darbuotojų kolektyvinių derybų ir socialinio dialogo aprėptį, nes įgalėjusi, angažuota ir vertinama darbo jėga laikoma vienu iš pagrindinių įmonės ilgalaikio tvarumo principų.
2.5Ekonominiu atsparumu ir tvarumu netiesiogiai remiama socialinė sanglauda, nes atsparumą ir tvarumą galima pasiekti tik teikiant pirmenybę pridėtinei vertei, kurią ekonomikai sukuria dirbantieji. Šis prioritetas būdingas ekonomikoms, kuriose klesti kolektyvinės derybos ir apskritai socialinis dialogas bei ekonominės galios pusiausvyra, skatinanti įmonių inovacijas, konkurencingumą ir našumą, grindžiamus technologijomis ir darbo jėga.
2.6Nepaisant visoje ES mažėjančio profesinių sąjungų tankumo, EESRK mano, kad profesinės sąjungos ir toliau atlieka svarbų (nors kai kuriose valstybėse narėse silpnėjantį) vaidmenį formuojant ekonominę, užimtumo ir socialinę politiką. Tačiau darbuotojų, kuriems taikomos kolektyvinės sutartys, skaičius mažėja. Kai kuriose valstybėse narėse darbdavių organizacijų reprezentatyvumas kelia susirūpinimą. Todėl svarbu, kad socialiniai partneriai, remiami galimybių atveriančios sistemos, rastų būdų užtikrinti, kad kolektyvinės derybos ir socialinis dialogas galėtų būti naudojami kaip svarbios ir reikšmingos priemonės, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes ir praktiką. EESRK nurodo, kad kolektyvinės derybos yra pagrindinė teisė, įtvirtinta TDO konstitucijoje. Kolektyvinės derybos taip pat yra priemonė, kuria darbdaviai, jų organizacijos ir profesinės sąjungos gali nustatyti teisingą darbo užmokestį ir darbo sąlygas, kartu atsižvelgdami į nacionalinius ekonominius ir socialinius. Šiuo požiūriu EESRK atkreipia dėmesį į TDO konvenciją Nr. 87 dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo; pastaroji teisė taip pat yra pagrindinė darbuotojų ir darbdavių teisė – kaip ir teisė nesiburti į asociacijas. Geri darbo santykiai taip pat reiškia, kad darbdaviai ir profesinės sąjungos nori derėtis. Įrodymai patvirtina, kad taip yra ne visada.
2.7Todėl šia nuomone siekiama išnagrinėti šio nuosmukio priežastis ir būdų jį sustabdyti pasekmes, pabrėžti profesinių sąjungų, darbdavių ir vyriausybių vaidmenį dinamiškoje darbo rinkoje ir nustatyti galimybes užtikrinti patikimų ir tvirtų kolektyvinių derybų struktūrų gyvybingumą, kartu gerbiant socialinių partnerių savarankiškumą ir nacionalinius darbo santykius.
3.Konkrečios pastabos
3.1Kaip pažymėta nuomonėje SOC/764 „Socialinio dialogo stiprinimas“, įsipareigojimo vesti socialinį dialogą (ir atitinkamai kolektyvines derybas) lygis ir veiksmingumas įvairiose šalyse skiriasi. Tačiau EESRK mano, kad būtent nacionaliniai socialiniai partneriai turi susitarti dėl tinkamiausios kolektyvinių derybų koncepcijos atsižvelgiant į šalies aplinkybes.
3.2EESRK taip pat pažymi, kad vyriausybės atlieka esminį vaidmenį pripažįstant kolektyvinių derybų svarbą, sudarydamos reikiamas sąlygas, kurios leidžia lengviau jas vesti, užtikrinti apsaugą nuo diskriminacinės praktikos ir užkirsti kelią bandymams apriboti darbuotojų galimybes naudotis savo juridine teise jungtis į profesines sąjungas. Ši trišalė sistema turėtų atspindėti pagrindinius Komisijos rekomendacijos dėl socialinio dialogo stiprinimo aspektus, daugiausia dėmesio skiriant socialinio teisingumo užtikrinimui, kartu didinant Europos gerovę ir atsparumą.
3.3EESRK nurodo, kad Europos socialinių teisių ramstis (ESTR) skatina socialinius partnerius derėtis dėl kolektyvinių sutarčių, gerbiant jų savarankiškumą ir teisę imtis kolektyvinių veiksmų. Be to, EESRK ragina konsultuotis su socialiniais partneriais ekonominės, užimtumo ir socialinės politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimais. Tačiau jis apgailestauja, kad konsultacijos visoje ES nėra vykdomos remiantis vienodu požiūriu ir įsipareigojimu. EESRK taip pat pažymi, kad laikantis Europos socialinių teisių ramsčio, kai tinkama, socialinių partnerių sudaryti susitarimai turi būti įgyvendinami ir ES, ir jos valstybių narių lygmeniu. Šis principas reiškia, kad užtikrinamas minimalus apsaugos lygis.
3.4Darbo pasaulis ir toliau keičiasi, atsiranda naujų darbo praktikų, formuojančių milijonų europiečių profesinį gyvenimą. Naujos darbo formos, kaip platformų ekonomikos dalis, kelia didelių iššūkių darbo santykių srityje. EESRK mano, kad ši nauja realybė turi poveikio tiek profesinėms sąjungoms, tiek darbdavių organizacijoms, kurios turi greitai prisitaikyti prie šių realijų, kartu užtikrindamos pagrindines darbuotojų teises, kaip numatyta Komisijos siūlomoje direktyvoje dėl platformų darbuotojų.
3.5Kolektyvinės derybos yra iš esmės svarbios pačiam profesinių sąjungų egzistavimui ir aktualumui, taip pat darbdavių ir darbuotojų galios pusiausvyros užtikrinimui. EESRK mano, kad į kolektyvines derybas ir apskritai į socialinį dialogą reikėtų įtraukti ir inovacijas darbo vietoje, siekiant didinti našumą ir atsižvelgti į galimus darbo praktikos pokyčius, kurie turi poveikio darbuotojų gerovei ir profesiniam gyvenimui. EESRK pripažįsta, kad šioje srityje profesinėms sąjungoms kyla papildomų iššūkių. Tačiau darbdaviai, žinoma, turėtų išlikti atsakingi už įmonių lygmeniu priimamus sprendimus. Rekomenduojame, atsižvelgiant į nacionalines darbo santykių sistemas, profesinių sąjungų vaidmenį inovacijų darbo vietoje procesuose pripažinti svarbia socialinio dialogo ir kolektyvinių derybų dalimi.
3.6Svarbu atkreipti dėmesį į EBPO ataskaitos išvadas, kuriose pakartojama, kad kolektyvinės derybos yra pagrindinė darbo teisė, kuri taip pat gali pagerinti darbo rezultatus. Toje pačioje ataskaitoje daroma nerimą kelianti išvada, kad šiai teisei kyla pavojus dėl visuotinio darbo santykių silpnėjimo ir populiarėjančių naujų ir dažnai mažų garantijų užimtumo formų. Ataskaitoje patvirtinama, kad kolektyvinės derybos visoje ES patiria spaudimą ir kad esama didžiulio politinio poreikio imtis veiksmų. Ataskaitoje pateikiami visi įrodymai, būtini siekiant stiprinti kolektyvines derybas taip, kad jos būtų lankstesnės ir labiau atitiktų kintantį darbo pasaulį. Atsižvelgdamas į tai, EESRK mano, kad reikia rasti pusiausvyrą, kuria būtų atsižvelgiama į abipusius interesus, pavyzdžiui, didesnes darbuotojų pragyvenimo išlaidas ir aršesnę pasaulinę konkurenciją, pripažįstant, kad kolektyvinės derybos ir socialinis dialogas gali padidinti našumą diegiant inovacijas darbo vietoje ir skatinant ugdyti įgūdžius. Be to, kolektyvinėmis derybomis ir socialiniu dialogu būtų galima remti pramonės strategiją kintančiomis ekonominėmis sąlygomis, remiantis nacionaliniais darbo santykiais. Nors lankstumas, dėl kurio susidera socialiniai partneriai, turėtų būti naudojamas kaip priemonė prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir suderinti įmonių ir jų darbuotojų poreikius, dėl to neturėtų kilti pavojus, kad bus pažeistos kolektyvinės teisės arba kad nukentės darbo sąlygos. Be to, darbo lankstumas, kuris tinkamai reglamentuojamas teisės aktais arba kolektyvinėmis derybomis, yra naudingas tiek darbuotojams, tiek darbdaviams.
3.7Kalbant apie įmonių lygmens ir sektorių susitarimus kolektyvinių derybų procese, nėra formulės, pagal kurią būtų galima nustatyti, ar vieni susitarimai taikytini labiau nei kiti. Vis dėlto, siekiant padidinti kolektyvinių derybų aprėptį, kaip nurodyta Direktyvoje dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio, atskirų valstybių narių socialiniai partneriai turi atlikti abiejų tipų susitarimų privalumų ir trūkumų analizę ir nustatyti, kokie susitarimai – sektorių, įmonių lygmens ar jų derinys – yra geriausias būdas padidinti kolektyvinių derybų aprėptį. Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai rodo, kad didžiausia ir stabiliausia kolektyvinių derybų aprėptis Europoje yra tose šalyse, kurių derybų sistemoms būdingos jungtinės darbdavių derybos, daugiausia vykstančios sektorių arba kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Belgijoje, net ir tarpsektoriniu lygmeniu. Žinoma, siekiant padidinti aprėptį reikia atsižvelgti į kiekvienoje šalyje vyraujančias aplinkybes.
3.8EESRK pripažįsta, kad profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų narių skaičiaus didinimas ir toliau bus didžiulis iššūkis, todėl, kadangi socialinis dialogas ir kolektyvinės derybos yra ir turėtų būti savanoriško pobūdžio, rekomenduojame, kad socialiniai partneriai atskirose valstybėse narėse spręstų šį uždavinį ieškodami tinkamų būdų perspektyviai narystei savo organizacijose užtikrinti.
3.9EESRK pripažįsta, kad nacionalinių darbo santykių sistemų įvairovė yra labai didelė ir atspindi nevienodą valstybių narių ekonominę ir politinę padėtį. Remiantis Komisijos pranešimu, kolektyvinėms deryboms būdingas perėjimas prie decentralizuotų derybų įmonių lygmeniu. Iš įrodymų matyti, kad kolektyvinių derybų aprėptis paprastai yra didesnė tais atvejais, kai derybos yra centralizuotos, kai darbdavių organizaciniai įkainiai yra didesni ir kai susitarimai taikomi jų nepasirašiusiems subjektams.
3.10EESRK taip pat pabrėžia svarbią EBPO ataskaitos išvadą, kad darbo užmokesčio koordinavimas labai padeda socialiniams partneriams atsižvelgti į verslo ciklo padėtį ir makroekonominį susitarimų dėl darbo užmokesčio poveikį konkurencingumui. Be to, EESRK mano, kad derybų procesas priklausys nuo įmonių – nesvarbu, didelių ar mažų – lygmeniu vyraujančių aplinkybių.
3.11EESRK ragina socialinius partnerius didinti kolektyvinių derybų sistemų aktualumą įvertinant, kaip šios derybos visais lygmenimis galėtų subalansuotai užtikrinti pridėtinę vertę darbuotojams ir darbdaviams visuose ekonomikos ir visuomenės sektoriuose. Šiomis aplinkybėmis tikslinga atkreipti dėmesį į naujausią EBPO užimtumo perspektyvų ataskaitą, kurioje atkreipiamas dėmesys į dinamiškų ir stiprių kolektyvinių derybų vaidmenį skatinant našumą, konkurencingumą ir ekonomikos augimą.
3.12EESRK atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kurį atlieka arba galėtų atlikti vyriausybės, užmegzdamos ryšį su darbdaviais ir profesinėmis sąjungomis siekiant glaudesnio bendradarbiavimo ir remiant makroekonominę politiką. Žinoma, pačios vyriausybės yra svarbūs darbdaviai ir jos dažnai derasi su darbuotojams atstovaujančiomis profesinėmis sąjungomis, kurios kai kuriose valstybėse narėse gali nustatyti gaires visai ekonomikai. Be to, vyriausybės atlieka esminį vaidmenį sudarant tinkamas sąlygas darniems darbo santykiams, kainų stabilumui, didesniam našumui ir nediskriminaciniams užimtumo modeliams. Siekiant šių tikslų ir atsižvelgiant į socialinių partnerių savarankiškumą, EESRK ragina stiprinti kolektyvines derybas, kad būtų pasiekta įmonėms ir darbuotojams palankesnių rezultatų. Kaip vieną iš priemonių rekomenduojame vyriausybėms atitinkamais atvejais naudoti viešuosius pirkimus kaip papildomą priemonę kolektyvinėms deryboms skatinti ir pripažinti, kaip nurodyta dviejose ankstesnėse EESRK nuomonėse.
3.13Kaip jau minėta, kolektyvinėse derybose gali prireikti suderėto lankstumo. Tačiau EESRK mano, kad bet kokie suderinti kolektyvinių sutarčių pakeitimai turi užtikrinti abiejų šalių interesų ir esamos naudos pusiausvyrą. Nors turėtų būti skatinami nacionaliniai ir sektorių lygmens susitarimai, EESRK pripažįsta, kad, kalbant apie įmonių lygmens derybas, darbo lankstumas, kuris tinkamai reglamentuojamas teisės aktais arba kolektyvinėmis derybomis, yra naudingas tiek darbuotojams, tiek darbdaviams. Tokios derybos turėtų būti grindžiamos abipusiu pasitikėjimu ir veiksmingomis derybų struktūromis, kartu užtikrinant, kad nebūtų leidžiama bloginti darbo sąlygų. Nepaisant to, jei įmanoma, reikia rasti kompromisą, kad decentralizuotos sistemos taptų labiau organizuotos, o sektorių susitarimuose būtų galima nustatyti bendro pobūdžio pagrindines sąlygas, paliekant išsamias nuostatas įmonių lygmens deryboms. Kaip pažymėtina, moksliniai tyrimai rodo, kad mišrios kolektyvinių derybų sistemos, apimančios koordinuotas sektorių ir daugiapakopes sistemas, duoda geresnių rezultatų tiek darbuotojams, tiek įmonėms.
2023 m. liepos 12 d., Briuselis
Oliver Röpke
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas
_____________