(1)

2015 m. rugsėjo 25 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė naują pasaulinę darnaus vystymosi programą – Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. (toliau – Darbotvarkė iki 2030 m.), kurios pagrindas – darnaus vystymosi tikslai (DVT). 2016 m. lapkričio 22 d. Komisijos komunikate dėl tolesnių tvarios Europos ateities užtikrinimo žingsnių DVT siejami su Sąjungos politika siekiant užtikrinti, kad visais Sąjungos veiksmais ir politikos iniciatyvomis Sąjungoje ir pasaulyje nuo pat pradžių būtų atsižvelgiama į DVT. 2017 m. birželio 20 d. išvadose Taryba patvirtino Sąjungos ir valstybių narių įsipareigojimą visiškai, nuosekliai, visapusiškai, integruotai ir veiksmingai įgyvendinti Darbotvarkę iki 2030 m. glaudžiai bendradarbiaujant su partneriais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais;

(2)

perėjimas prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų, tvaresnės, efektyvaus išteklių naudojimo ir žiedinės ekonomikos atsižvelgiant į DVT yra labai svarbus siekiant užtikrinti ilgalaikį Sąjungos ekonomikos konkurencingumą. Paryžiaus susitarimu, priimtu pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją (toliau – Paryžiaus susitarimas), kurį Sąjunga patvirtino 2016 m. spalio 5 d. (3) ir kuris įsigaliojo 2016 m. lapkričio 4 d., siekiama sustiprinti atsaką į klimato kaitą užtikrinant, inter alia, kad skiriamas finansavimas atitiktų išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažėjimo trajektoriją ir klimato kaitai atsparią plėtrą;

(3)

siekiant įgyvendinti Paryžiaus susitarimo tikslus ir gerokai sumažinti klimato kaitos keliamą riziką ir poveikį, visuotinis tikslas yra užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, ir toliau dėti pastangas, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu;

(4)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų 2009/65/EB (4), 2009/138/EB (5), 2011/61/ES (6), 2013/36/ES, (7) 2014/65/ES (8), (ES) 2016/97 (9), (ES) 2016/2341 (10) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentų (ES) Nr. 345/2013 (11), (ES) Nr. 346/2013 (12), (ES) 2015/760 (13) ir (ES) 2019/1238 (14) bendras tikslas yra palengvinti kolektyvinio investavimo į perleidžiamuosius vertybinius popierius subjektų (KIPVPS), kredito įstaigų, alternatyvaus investavimo fondų valdytojų (AIFV), kurie valdo arba platina alternatyvaus investavimo fondus, įskaitant Europos ilgalaikių investicijų fondus (ELTIF), draudimo įmonių, investicinių įmonių, draudimo tarpininkų, profesinių pensijų įstaigų (PPĮ), reikalavimus atitinkančių rizikos kapitalo fondų valdytojų (EuVECA valdytojų), reikalavimus atitinkančių socialinio verslumo fondų valdytojų (EuSEF valdytojų) ir visos Europos asmeninės pensijos produktų (PEPP) teikėjų veiklos pradėjimą ir vykdymą. Tomis direktyvomis ir reglamentais užtikrinama vienodesnė galutinių investuotojų apsauga, jiems sudaroma galimybė lengviau pasinaudoti įvairiais finansiniais produktais, kartu numatant taisykles, leidžiančias galutiniams investuotojams priimti informacija pagrįstus investavimo sprendimus;

(5)

informacijos atskleidimas galutiniams investuotojams apie tvarumo rizikos integravimą, atsižvelgimą į neigiamą poveikį tvarumui, tvaraus investavimo tikslus arba aplinkos ar socialinių ypatumų skatinimą sprendimų dėl investicijų priėmimo ir konsultavimo procesuose yra nepakankamai išplėtotas, nes tokiam informacijos atskleidimui dar nėra taikomi suderinti reikalavimai;

(6)

nuostata dėl šio reglamento netaikymo finansų patarėjams, kurių įdarbintų asmenų yra mažiau nei trys, neturėtų daryti poveikio nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliamos direktyvos 2014/65/ES ir (ES) 2016/97, taikymui, visų pirma taisyklėms dėl konsultavimo investicijų ir draudimo klausimais. Todėl, nors tokie patarėjai neprivalo teikti informacijos pagal šį reglamentą, jie savo konsultavimo procesuose turi atsižvelgti į tvarumo riziką ir ją integruoti;

(7)

subjektai, kuriems šis reglamentas taikomas, priklausomai nuo jų veiklos pobūdžio turėtų laikytis taisyklių dėl finansų rinkos dalyvių, jei jie teikia finansinius produktus, ir turėtų laikytis taisyklių dėl finansų patarėjų, jei jie teikia konsultacijas investicijų klausimais arba konsultacijas draudimo klausimais. Todėl kai tokie subjektai tuo pat metu vykdo ir finansų rinkos dalyvių, ir finansų patarėjų veiklą, tokie subjektai turėtų būti laikomi finansų rinkos dalyviais, jei jie veikia kaip finansinių produktų teikėjai, įskaitant portfelio valdymo paslaugų teikimą, ir turėtų būti laikomi finansų patarėjais, jei jie teikia konsultacijas investicijų klausimais arba konsultacijas draudimo klausimais;

(8)

Sąjungai vis dažniau susiduriant su katastrofiškomis ir nenuspėjamomis klimato kaitos, išteklių išeikvojimo pasekmėmis ir kitais su tvarumu susijusiais sunkumais, reikia imtis neatidėliotinų veiksmų siekiant sutelkti kapitalą pasitelkiant ne tik viešąją politiką, bet ir finansinių paslaugų sektorių. Todėl turėtų būti reikalaujama, kad finansų rinkos dalyviai ir finansų patarėjai atskleistų konkrečią informaciją apie savo požiūrį į tvarumo rizikos integravimą ir atsižvelgimą į neigiamą poveikį tvarumui;

(9)

nesant suderintų Sąjungos taisyklių dėl su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo galutiniams investuotojams, tikėtina, kad nacionaliniu lygmeniu ir toliau bus priimamos skirtingos priemonės, o skirtinguose finansinių paslaugų sektoriuose greičiausiai bus toliau laikomasi skirtingų požiūrių. Dėl tokių skirtingų priemonių ir požiūrių toliau būtų labai iškraipoma konkurencija , nes būtų taikomi labai skirtingi informacijos atskleidimo standartai. Be to, šiuo metu dėl lygiagrečiai plėtojamos į komercinius tikslus orientuotais prioritetais pagrįstos rinkos praktikos, kurią įgyvendinant gaunami skirtingi rezultatai, rinka toliau skaidoma ir ateityje vidaus rinkos veikimo neveiksmingumas gali dar labiau padidėti. Dėl skirtingų informacijos atskleidimo standartų ir skirtingos rinkos praktikos labai sunku palyginti skirtingus finansinius produktus, tiems produktams bei įvairiems platinimo kanalams sudaromos nevienodos sąlygos ir sukuriamos papildomos kliūtys vidaus rinkoje. Tokie skirtumai taip pat galėtų klaidinti galutinius investuotojus ir galėtų iškreipti jų investavimo sprendimus. Esama rizikos, kad valstybės narės , siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi Paryžiaus susitarimo, nustatys skirtingas nacionalines priemones, dėl kurių gali atsirasti kliūčių sklandžiam vidaus rinkos veikimui ir gali būti pakenkta finansų rinkos dalyviams ir finansų patarėjams. Be to, kadangi nėra suderintų skaidrumo užtikrinimo taisyklių, galutiniams investuotojams sunku veiksmingai palyginti skirtingų valstybių narių skirtingus finansinius produktus pagal jų su aplinkos, socialiniais ir valdymo aspektais susijusią riziką ir siekiamus tvarių investicijų tikslus. Todėl būtina šalinti esamas kliūtis vidaus rinkos veikimui ir stiprinti finansinių produktų palyginamumą, kad būtų išvengta galimų kliūčių ateityje;

(10)

šiuo reglamentu siekiama sumažinti informacijos asimetriją įgaliotojo ir įgaliotinio santykiuose tvarumo rizikos integravimo, atsižvelgimo į neigiamą poveikį tvarumui, aplinkos ar socialinių ypatumų skatinimo, ir tvarių investicijų atžvilgiu reikalaujant, kad finansų rinkos dalyviai ir finansų patarėjai, veikiantys kaip įgaliotiniai tų galutinių investuotojų (įgaliotojų) vardu, atskleistų jiems informaciją prieš sutarties sudarymą ir toliau tai nuolat darytų;

(11)

šiuo reglamentu papildomi informacijos atskleidimo reikalavimai, nustatyti direktyvose 2009/65/EB, 2009/138/EB, 2011/61/ES, 2014/65/ES, (ES) 2016/97, (ES) 2016/2341 ir reglamentuose (ES) Nr. 345/2013, (ES) Nr. 346/2013, (ES) 2015/760 ir (ES) 2019/1238, taip pat nacionalinėje teisėje, reglamentuojančioje asmeninės ir individualios pensijos produktus. Siekiant užtikrinti tvarkingą ir veiksmingą šio reglamento reikalavimų laikymosi priežiūrą, valstybės narės turėtų pasikliauti pagal tas taisykles jau paskirtomis kompetentingomis institucijomis;

(12)

šiuo reglamentu išlaikomi finansų rinkos dalyviams ir finansų patarėjams taikomi reikalavimai veikti kuo labiau atsižvelgiant į galutinių investuotojų interesus, įskaitant reikalavimą atlikti tinkamą išsamų patikrinimą prieš investuojant, bet tuo neapsiribojant, kaip įtvirtinta direktyvose 2009/65/EB, 2009/138/EB, 2011/61/ES, 2013/36/ES, 2014/65/ES, (ES) 2016/97, (ES) 2016/2341 ir reglamentuose (ES) Nr. 345/2013 ir (ES) Nr. 346/2013 bei nacionalinėje teisėje, reglamentuojančioje asmeninės ir individualios pensijos produktus. Kad galėtų laikytis savo pareigų pagal tas taisykles, finansų rinkos dalyviai ir finansų patarėjai į savo procesus, įskaitant išsamaus patikrinimo procesus, turėtų integruoti ne tik visą atitinkamą finansinę riziką, bet ir visą atitinkamą tvarumo riziką, kuri gali padaryti reikšmingą neigiamą poveikį finansinei investicijų grąžai ar teikiamoms konsultacijoms, ir turėtų nuolat vertinti šią riziką. Todėl finansų rinkos dalyviai ir finansų patarėjai turėtų savo politikoje nurodyti, kaip jie integruoja šią riziką, ir tą politiką skelbti;

(13)

šiame reglamente reikalaujama, kad finansų rinkos dalyviai ir finansų patarėjai, kurie teikia konsultacijas investicijų klausimais ar draudimo klausimais dėl draudimo principu pagristų investicinių produktų (DPPIP), neatsižvelgiant į finansinio produkto ir tikslinės rinkos koncepciją, skelbtų raštišką politiką dėl tvarumo rizikos integravimo ir užtikrintų tokio integravimo skaidrumą;

(14)

tvarumo rizika reiškia aplinkos, socialinį ar valdymo įvykį ar sąlygą, kuriai pasireiškus galėtų kilti neigiamas reikšmingas poveikis investicijų vertei, kaip nurodyta sektorių teisės aktuose, visų pirma direktyvose 2009/65/EB, 2009/138/EB, 2011/61/ES, 2013/36/ES, 2014/65/ES, (ES) 2016/97, (ES) 2016/2341 arba deleguotuosiuose aktuose ir techniniuose reguliavimo standartuose, priimtuose pagal minėtus aktus;

(15)

šiuo reglamentu neturėtų būti daromas poveikis rizikos integravimo taisyklėms pagal direktyvas 2009/65/EB, 2009/138/EB, 2011/61/ES, 2013/36/ES, 2014/65/ES, (ES) 2016/97, (ES) 2016/2341 ir reglamentus (ES) Nr. 345/2013 ir (ES) Nr. 346/2013 bei pagal nacionalinę teisę, reglamentuojančią asmeninės ir individualios pensijos produktus, įskaitant atitinkamus taikytinus proporcingumo kriterijus, pavyzdžiui, dydį, vidaus organizacinę struktūrą ir konkrečios veiklos pobūdį, mastą ir sudėtingumą, bet jais neapsiribojant. Šiuo reglamentu siekiama užtikrinti didesnį skaidrumą dėl to, kaip finansų rinkos dalyviai ir finansų patarėjai integruoja tvarumo riziką į savo investavimo sprendimus ir konsultacijas investicijų ar draudimo klausimais. Jei atlikus tvarumo rizikos vertinimą daroma išvada, kad tvarumo rizikos, kuri finansiniam produktui būtų laikoma svarbia, nėra, turėtų būti paaiškintos priežastys. Jei atlikus vertinimą daroma išvada, kad ši rizika yra svarbi, mastas, kokiu ta tvarumo rizika gali paveikti finansinio produkto rezultatus, turėtų būti atskleistas kokybiniu arba kiekybiniu požiūriu. Tvarumo rizikos vertinimai ir susijusi finansų rinkos dalyvių prieš sutarties sudarymą atskleidžiama informacija turėtų atsispindėti finansų patarėjų prieš sutarties sudarymą atkleidžiamoje informacijoje. Prieš teikdami konsultacijas, finansų patarėjai turėtų atskleisti, kaip jie atsižvelgia į tvarumo riziką finansinio produkto, kuris teikiamas galutiniams investuotojams, atrankos procese, neatsižvelgiant į galutinių investuotojų prioritetus tvarumo srityje. Tai neturėtų daryti poveikio nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliamos direktyvos 2014/65/ES ir (ES) 2016/97, taikymui, visų pirma finansų rinkos dalyvių ir finansų patarėjų pareigoms, susijusioms su produkto valdymu, tinkamumo ir priimtinumo vertinimu ir reikalavimų ir poreikių analizėmis;

(16)

investavimo sprendimai ir konsultacijos gali sukelti, prisidėti arba būti tiesiogiai susiję su neigiamu, reikšmingu arba galimai reikšmingu poveikiu tvarumo veiksniams;

(17)

siekiant užtikrinti, kad šis reglamentas būtų nuosekliai ir suderintai taikomas, būtina nustatyti suderintą termino „tvarios investicijos“ apibrėžtį, kuri numatytų, kad bendrovės, į kurias investuojama, taiko gero valdymo praktiką ir laikosi atsargumo principo „nedaryti didelės žalos“, kad nebūtų smarkiai pakenkta nei aplinkosaugos, nei socialiniam tikslui;

(18)

jeigu finansų rinkos dalyviai, deramai atsižvelgdami į savo dydį, savo veiklos pobūdį ir mastą bei į savo siūlomų finansinių produktų tipus, atsižvelgia į savo investavimo sprendimų pagrindinį neigiamą poveikį, nesvarbu ar jis yra reikšmingas arba gali būti reikšmingas, tvarumo veiksniams, jie turėtų į savo procesus, įskaitant išsamaus patikrinimo procesus, integruoti procedūras, kad būtų atsižvelgta į pagrindinį neigiamą poveikį kartu su atitinkama finansine rizika ir atitinkama tvarumo rizika. Informacijoje dėl tokių procedūrų gali būti aprašyta, kaip finansų rinkos dalyviai vykdo savo su tvarumu susijusias priežiūros pareigas arba kitus akcininkų įsipareigojimus. Finansų rinkos dalyviai turėtų savo interneto svetainėse skelbti informaciją apie tas procedūras ir pagrindinio neigiamo poveikio aprašymus. Tuo atžvilgiu Europos bankininkystės institucijos, įsteigtos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1093/2010 (15) (EBI), Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos, įsteigtos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1094/2010 (16) (EIOPA) ir Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos, įsteigtos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1095/2010 (17) (ESMA), Jungtinis komitetas (toliau – Jungtinis komitetas) ir finansų rinkos dalyviai bei finansų patarėjai turėtų atsižvelgti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) parengtą išsamaus patikrinimo rekomendaciją dėl atsakingo verslo ir Jungtinių Tautų remiamus atsakingo investavimo principus;

(19)

tai, kad investavimo sprendimų priėmimo ir konsultavimo procesuose atsižvelgiama į tvarumo veiksnius, gali duoti naudos ne tik finansų rinkoms. Tai gali padidinti realiosios ekonomikos atsparumą ir finansų sistemos stabilumą. Galiausiai dėl to tai gali turėti poveikio finansinių produktų rizikai ir grąžai. Todėl itin svarbu, kad finansų rinkos dalyviai ir finansų patarėjai teiktų reikiamą informaciją, kad galutiniai investuotojai galėtų priimti informacija pagrįstus investavimo sprendimus;

(20)

finansų rinkos dalyviai, kurie atsižvelgia į investavimo sprendimų pagrindinį neigiamą poveikį tvarumo veiksniams, prieš sudarant sutartį pateikiamoje informacijoje apie kiekvieną finansinį produktą turėtų glaustai ir kokybiniu bei kiekybiniu požiūriu atskleisti, kaip atsižvelgiama į tokį poveikį, ir pateikti pareiškimą, kad informacija apie pagrindinį neigiamą poveikį tvarumo veiksniams yra pateikiama nuolatinėse ataskaitose. Pagrindinis neigiamas poveikis turėtų būti suprantamas kaip toks investavimo sprendimų ir konsultacijų investicijų poveikis, dėl kurio atsiranda neigiamas poveikis tvarumo veiksniams;

(21)

iki šiol sukurti įvairaus masto užmojų tvarūs produktai. Todėl informacijos atskleidimo prieš sutarties sudarymą ir informacijos atskleidimo periodinėse ataskaitose tikslais reikia atskirti reikalavimus, skirtus finansiniams produktams, kurie skatina aplinkos ar socialinius ypatumus, ir reikalavimus, skirtus finansiniams produktams, kuriais siekiama padaryti teigiamą poveikį aplinkai ir visuomenei. Todėl finansinių produktų, kurie pasižymi aplinkos arba socialiniais ypatumais, atveju finansų rinkos dalyviai turėtų atskleisti, ar ir kaip nustatytasis indeksas, tvarumo indeksas arba integravimo indeksas yra suderintas su tais ypatumais, o kai nenaudojamas joks lyginamasis indeksas, pateikti informaciją apie tai, kaip užtikrinami finansinių produktų tvarumo ypatumai. Finansinių produktų, kuriais siekiama teigiamo poveikio aplinkai ir visuomenei, atveju finansų rinkos dalyviai turėtų atskleisti, kuriuo tvariu lyginamuoju indeksu jie naudojasi tvariems veiklos rezultatams įvertinti, o kai nenaudojamas joks lyginamasis indeksas, paaiškinti, kaip bus pasiektas tvarus tikslas. Ta informacija turėtų kasmet būti atskleidžiama jų periodinėse ataskaitose;

(22)

šiuo reglamentu nedaromas poveikis taisyklėms dėl finansų rinkos dalyvių ir finansų patarėjų darbuotojų atlygio ar veiklos rezultatų vertinimo pagal direktyvas 2009/65/EB, 2009/138/EB, 2011/61/ES, 2013/36/ES, 2014/65/ES, (ES) 2016/97, (ES) 2016/2341 ir reglamentus (ES) Nr. 345/2013 ir (ES) Nr. 346/2013 ar įgyvendinimo aktus ir nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius asmeninės ir individualios pensijos produktus, įskaitant atitinkamus taikytinus proporcingumo kriterijus, pavyzdžiui, dydį, vidaus organizaciją ir nagrinėjamos veiklos pobūdį, apimtį ir sudėtingumą, bet jais neapsiribojant. Tačiau tikslinga kokybiniu ir kiekybiniu požiūriu užtikrinti didesnį finansų rinkos dalyvių ir finansų patarėjų atlygio politikos skaidrumą, kiek tai susiję su jų konsultacijomis investicijų arba draudimo klausimais; tokiu būdu skatinamas patikimas ir veiksmingas rizikos valdymas tvarumo rizikos atžvilgiu, o atlygio struktūra neskatinama prisiimti pernelyg didelės rizikos tvarumo rizikos atžvilgiu ir yra susieta su pagal riziką pakoreguotais veiklos rezultatais;

(23)

siekiant didinti skaidrumą ir informuoti galutinius investuotojus, galimybė gauti informacijos apie tai, kaip finansų rinkos dalyviai ir finansų patarėjai integruoja atitinkamą tvarumo riziką, kuri yra reikšminga arba gali būti reikšminga, į savo investavimo sprendimų priėmimo procesus, įskaitant tokių procesų organizacinius, rizikos valdymo ir valdymo aspektus, ir į savo konsultavimo procesus, turėtų būti reguliuojama tiems subjektams nustatant reikalavimą nuolat pateikti glaustą informaciją apie šią politiką jų interneto svetainėse;

(24)

šiuo metu Sąjungos teisės aktuose nustatytais informacijos atskleidimo reikalavimais nėra numatyta, kad turi būti atskleista visa galutiniams investuotojams tinkamai informuoti būtina informacija apie jų investicijų į finansinius produktus, turinčius aplinkos ar socialinių ypatumų, arba į finansinius produktus, kuriais siekiama tvarumo tikslų, daromą su tvarumu susijusį poveikį. Todėl tikslinga nustatyti konkretesnius ir labiau standartizuotus informacijos atskleidimo reikalavimus, taikytinus su tokiomis investicijomis susijusiais atvejais. Pavyzdžiui, apie bendrą su tvarumu susijusį finansinių produktų poveikį turėtų būti reguliariai pranešama nurodant pasirinkto tvarių investicijų tikslo vertinimui aktualius rodiklius. Jei atitinkamas indeksas buvo nustatytas kaip referencinis lyginamasis indeksas, tokia informacija apie nustatytąjį indeksą ir bendrąjį rinkos indeksą taip pat turėtų būti teikiama tam, kad būtų galima palyginti duomenis. Kai EuSEF valdytojai sudaro galimybę susipažinti su informacija apie atitinkamo fondo siekiamą teigiamą socialinį poveikį, pasiektus bendrus socialinius rezultatus ir susijusius remiantis Reglamentu (ES) Nr. 346/2013 naudojamus metodus, jie galėtų, kai tinkama, panaudoti tokią informaciją siekdami atskleisti informaciją pagal šį reglamentą;

(25)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/34/ES (18) nustatytos skaidrumo užtikrinimo prievolės, susijusios su aplinkos, socialiniais ir valdymo klausimais nefinansinėse ataskaitose. Tačiau toje direktyvoje reikalaujama forma ir pateikimas ne visada yra tinkami finansų rinkos dalyviams ir finansų patarėjams tiesiogiai naudotis palaikant ryšius su galutiniais investuotojais. Finansų rinkos dalyviai ir finansų patarėjai turėtų turėti galimybę, kai tikslinga, šio reglamento tikslais panaudoti informaciją pateiktą remiantis ta direktyva rengiamuose vadovybės pranešimuose ir nefinansinėse ataskaitose;

(26)

siekiant užtikrinti finansų rinkos dalyvių ir finansų patarėjų interneto svetainėse skelbiamos informacijos patikimumą, tokia informacija turėtų būti nuolat atnaujinama, o bet kokia tokios informacijos peržiūra ar pakeitimai turėtų būti aiškiai paaiškinti;

(27)

nors šis reglamentas netaikomas nacionalinėms socialinės apsaugos sistemoms, kurioms taikomi reglamentai (EB) Nr. 883/2004 ir (EB) Nr. 987/2009, valstybėms narėms turėtų būti suteiktas pasirinkimas, ar siekiant sušvelninti informacijos asimetriją taikyti šį reglamentą tokioms sistemoms, atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės vis labiau atveria savo socialinės apsaugos sistemų privalomų pensijų sistemų valdymo dalis finansų rinkų dalyviams ar kitiems privatinės teisės reguliuojamiems subjektams, ir į tai, kad tokioms sistemoms gali daryti poveikį tvarumo rizika ir jomis gali būti atsižvelgiama į neigiamą poveikį tvarumui arba skatinami aplinkos ar socialiniai ypatumai arba siekiama tvarių investicijų;

(28)

šis reglamentas neturėtų trukdyti valstybei narei priimti ar palikti galioti griežtesnes nuostatas dėl prisitaikymo prie klimato kaitos politikos skelbimo ir papildomos informacijos atskleidimo galutiniams investuotojams apie tvarumo riziką, su sąlyga, kad susiję finansų rinkos dalyviai ir finansų patarėjai turi jos teritorijoje esančias pagrindines buveines. Vis dėlto tokios nuostatos neturėtų kliudyti veiksmingai taikyti šį reglamentą arba siekti jo tikslų;

(29)

pagal Direktyvą (ES) 2016/2341 PPĮ jau turi taikyti valdymo ir rizikos valdymo taisykles jų investavimo sprendimams ir rizikos vertinimams, kad būtų užtikrintas tęstinumas ir reguliarumas. Investavimo sprendimai turėtų būtų priimami, o atitinkama rizika, įskaitant su aplinkos, socialiniais ir valdymo aspektais susijusią riziką, vertinama taip, kad būtų užtikrinta, jog atsižvelgiama į PPĮ narių ir naudos gavėjų interesus. EIOPA turėtų paskelbti gaires, kuriose būtų nustatyta, kaip PPĮ investavimo sprendimais ir rizikos vertinimais turėtų būti atsižvelgiama į aplinkos, socialinę ir valdymo riziką pagal tą direktyvą;

(30)

EBI, EIOPA ir ESMA (toliau kartu – EPI) turėtų būti įgaliotos Jungtiniame komitete parengti techninių reguliavimo standartų projektus, kad toliau išsamiai nustatytų informacijos apie su tvarumu susijusius klimato rodiklius ir kitą su aplinka susijusį neigiamą poveikį, socialinius bei darbuotojų klausimus, pagarbos žmogaus teisėms, kovos su korupcija ir kyšininkavimo klausimus turinį, metodiką ir pateikimą, taip pat nustatytų informacijos apie aplinkos ar socialinių ypatumų skatinimą ir tvarių investicijų tikslus, kuri turėtų būti atskleidžiama finansų rinkos dalyvių prieš sudarant sutartį teikiamuose dokumentuose, metinėse ataskaitose ir interneto svetainėse pagal reglamentų (ES) Nr. 1093/2010, (ES) Nr. 1094/2010 ir (ES) Nr. 1095/2010 10–14 straipsnius, pateikimą ir turinį. Komisijai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnį ir vadovaujantis reglamentų (ES) Nr. 1093/2010, (ES) Nr. 1094/2010 ir (ES) Nr. 1095/2010 10–14 straipsniais turėtų būti suteikti įgaliojimai delegavimo aktais priimti tuos techninius reguliavimo standartus;

(31)

EPI turėtų būti įgaliotos Jungtiniame komitete parengti įgyvendinimo techninių standartų projektus, kad nustatytų standartinį informacijos apie aplinkos ar socialinių ypatumų skatinimą ir tvarias investicijas pateikimą rinkodaros pranešimuose. Komisijai pagal SESV 291 straipsnį ir vadovaujantis reglamentų (ES) Nr. 1093/2010, (ES) Nr. 1094/2010 ir (ES) Nr. 1095/2010 15 straipsniu turėtų būti suteikti įgaliojimai įgyvendinimo aktais priimti tuos įgyvendinimo techninius standartus;

(32)

kadangi metinėse ataskaitose iš esmės pateikiama visų kalendorinių metų verslo rezultatų santrauka, šio reglamento nuostatos dėl skaidrumo reikalavimų tokioms ataskaitoms neturėtų būti taikomos iki 2022 m. sausio 1 d.;

(33)

šiame reglamente nustatytos informacijos atskleidimo taisyklės turėtų papildyti direktyvų 2009/65/EB, 2009/138/EB, 2011/61/ES, 2014/65/ES, (ES) 2016/97 ir (ES) 2016/2341 bei reglamentų (ES) Nr. 345/2013, (ES) Nr. 346/2013, (ES) 2015/760 ir (ES) 2019/1238 nuostatas;

(34)

šiuo reglamentu paisoma pagrindinių teisių ir laikomasi principų, pripažintų, visų pirma, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje;

(35)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. stiprinti galutinių investuotojų apsaugą ir pagerinti informacijos atskleidimą jiems, įskaitant galutinių investuotojų tarpvalstybinių pirkimų atvejais, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl būtinybės nustatyti vienodus informacijos atskleidimo reikalavimus tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

(1)

2015 m. rugsėjo 25 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė naują pasaulinę darnaus vystymosi programą – Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. (toliau – Darbotvarkė iki 2030 m.), kurios pagrindas – darnaus vystymosi tikslai (DVT). 2016 m. lapkričio 22 d. Komisijos komunikate dėl tolesnių tvarios Europos ateities užtikrinimo žingsnių DVT siejami su Sąjungos politika siekiant užtikrinti, kad visais Sąjungos veiksmais ir politikos iniciatyvomis Sąjungoje ir pasaulyje nuo pat pradžių būtų atsižvelgiama į DVT. 2017 m. birželio 20 d. išvadose Taryba patvirtino Sąjungos ir jos valstybių narių įsipareigojimą visiškai, nuosekliai, visapusiškai, integruotai ir veiksmingai įgyvendinti Darbotvarkę iki 2030 m. glaudžiai bendradarbiaujant su partneriais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais;

(2)

Paryžiaus susitarimu, priimtu pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją (toliau – Paryžiaus susitarimas), kurį Sąjunga patvirtino 2016 m. spalio 5 d. (3) ir kuris įsigaliojo 2016 m. lapkričio 4 d., siekiama sustiprinti atsaką į klimato kaitą užtikrinant, inter alia, kad skiriamas finansavimas atitiktų išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažėjimo trajektoriją ir klimato kaitai atsparią plėtrą;

(3)

siekiant įgyvendinti Paryžiaus susitarimo tikslus ir gerokai sumažinti klimato kaitos keliamą riziką ir poveikį, visuotinis tikslas turėtų būti užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, ir toliau dėti pastangas, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu;

(4)

2018 m. spalio 8 d. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) paskelbė specialiąją ataskaitą dėl visuotinio atšilimo 1,5 °C, kurioje nurodė, kad siekiant apriboti visuotinį atšilimą 1,5 °C reikia greitų, plataus masto ir precedento neturinčių pokyčių visais visuomenės aspektais ir kad visuotinio atšilimo apribojimas iki 1,5 °C, lyginant su 2 °C, galėtų būti glaudžiai susietas su tvaresnės ir teisingesnės visuomenės kūrimu;

(5)

tvarumas ir perėjimas prie mažo anglies dioksido kiekio technologijas naudojančios, klimato kaitai atsparios ir efektyvaus išteklių naudojimo žiedinės ekonomikos yra itin svarbūs siekiant užtikrinti ilgalaikį Sąjungos ekonomikos konkurencingumą. Tvarumas jau seniai yra centrinis Sąjungos projekto elementas, o Europos Sąjungos sutartyje ir Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) atspindėti jo socialiniai ir aplinkosauginiai aspektai. Liko nedaug laiko pakeisti finansų sektoriaus kultūrą kad jis taptų tvarus, siekiant užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C. Todėl labai svarbu, kad naujos investicijos į infrastruktūrą ilguoju laikotarpiu būtų tvarios;

(6)

pagal 2018 m. kovo 8 d. Komisijos komunikatą, Komisija paskelbė savo tvaraus augimo finansavimo veiksmų planą, kuriuo pradėta įgyvendinti plačių užmojų išsami tvarių finansų strategija. Vienas iš šio veiksmų plano tikslų – nukreipti kapitalo srautus į tvarias investicijas, kad būtų pasiektas darnus ir integracinis augimas. Itin svarbu skirti daugiau dėmesio klimato kaitos poveikio ribojimui, nes labai pagausėjo nelaimių, kylančių dėl nenuspėjamų oro sąlygų;

(7)

Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 1386/2013/ES (4) paraginta didinti su aplinka ir klimatu susijusių išlaidų privačiojo sektoriaus finansavimą, visų pirma kuriant paskatas ir metodikas, kurios skatintų bendroves įvertinti su aplinka susijusias savo veiklos sąnaudas ir pelną, gautą naudojantis aplinkos paslaugomis;

(8)

norint Sąjungoje pasiekti DVT būtina nukreipti kapitalo srautus į tvarias investicijas. Siekiant šių tikslų svarbu visiškai išnaudoti vidaus rinkos galimybes. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu pašalinti veiksmingo kapitalo judėjimo į tvarias investicijas kliūtis vidaus rinkoje ir neleisti naujoms kliūtims atsirasti;

(9)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/1011 (5) Sąjungoje nustatomos vienodos lyginamųjų indeksų taisyklės ir numatomi įvairių rūšių lyginamieji indeksai. Vis daugiau investuotojų įgyvendina investavimo į mažo anglies dioksido kiekio technologijų strategijas ir pasitelkia anglies pėdsako mažinimo lyginamuosius indeksus, kad įvertintų portfelinių investicijų rezultatyvumą. Nustačius ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamuosius indeksus ir ES su Paryžiaus susitarimu suderintus lyginamuosius indeksus, kurie grindžiami metodika, susieta su Paryžiaus susitarime išdėstytais įsipareigojimais dėl išmetamo anglies dioksido kiekio, būtų padedama užtikrinti didesnį skaidrumą ir išvengti ekologinio manipuliavimo;

(10)

šiuo metu daug įvairių indeksų yra grupuojami kartu kaip anglies pėdsako mažinimo indeksai. Tie anglies pėdsako mažinimo indeksai yra naudojami kaip lyginamieji indeksai portfelinėms investicijoms ir tarpvalstybiniu mastu parduodamiems produktams. Anglies pėdsako mažinimo lyginamųjų indeksų kokybė ir vientisumas daro poveikį veiksmingam vidaus rinkos veikimui atsižvelgiant į įvairias individualias ir kolektyvines portfelines investicijas. Daug anglies pėdsako mažinimo indeksų, naudojamų vertinant portfelinių investicijų rezultatyvumą, visų pirma vertinant atskirtąsias investicines sąskaitas ir kolektyvinio investavimo schemas, teikiami vienoje valstybėje narėje, tačiau naudojami kitų valstybių narių portfelio ir turto valdytojų. Be to, portfelio ir turto valdytojai dažnai apsidraudžia nuo anglies dioksido poveikio rizikos naudodami kitose valstybėse narėse nustatytus lyginamuosius indeksus;

(11)

rinkoje atsirado įvairių anglies pėdsako mažinimo indeksų, kuriais siekiama įvairaus masto užmojų. Nors kai kuriais lyginamaisiais indeksais siekiama sumažinti standartinių portfelinių investicijų anglies pėdsaką, kitais indeksais siekiama tik atrinkti tuos komponentus, kurie padeda siekti Paryžiaus susitarime nurodyto 2 °C tikslo. Nepaisant tikslų ir strategijų skirtumų, daugelis tų lyginamųjų indeksų yra paprastai pateikiami kaip anglies pėdsako mažinimo lyginamieji indeksai;

(12)

skirtingi požiūriai į lyginamųjų indeksų metodikas lemia vidaus rinkos susiskaidymą, nes lyginamųjų indeksų naudotojams neaišku, ar konkretus anglies pėdsako mažinimo indeksas yra lyginamasis indeksas, suderintas su Paryžiaus susitarimo tikslais, ar tik toks lyginamasis indeksas, kuriuo siekiama sumažinti standartinių portfelinių investicijų anglies pėdsaką. Siekdamos atsižvelgti į galimai nepagrįstus administratorių teiginius, kad jų lyginamieji indeksai yra anglies pėdsako mažinimo indeksai, valstybės narės gali priimti savo taisykles, kad apsaugotų investuotojus nuo painiavos ir neaiškumų, susijusių su tikslais ir užmojais, kuriais grindžiami skirtingų kategorijų vadinamieji anglies pėdsako mažinimo indeksai, naudojami kaip portfelinių investicijų į mažo anglies dioksido kiekio technologijas lyginamieji indeksai;

(13)

nesant suderintos sistemos, kuria būtų užtikrintas pagrindinių kategorijų anglies pėdsako mažinimo lyginamųjų indeksų, naudojamų individualioms ar kolektyvinėms portfelinėms investicijoms, tikslumas ir vientisumas, tikėtina, kad dėl skirtingų požiūrių valstybėse narėse atsiras sklandaus vidaus rinkos veikimo kliūčių;

(14)

siekiant išlaikyti tinkamą vidaus rinkos veikimą investuotojų naudai, toliau gerinti vidaus rinkos veikimą ir užtikrinti vartotojų ir investuotojų aukšto lygio apsaugą, tikslinga iš dalies pakeisti Reglamentą (ES) 2016/1011, kad būtų nustatyta reglamentavimo sistema, kuria Sąjungos lygmeniu būtų nustatyti ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamųjų indeksų ir ES su Paryžiaus susitarimu suderintų lyginamųjų indeksų minimalieji reikalavimai. Tuo atžvilgiu itin svarbu, kad tokie lyginamieji indeksai nedarytų žalos kitiems aplinkosaugos, socialiniams ir valdymo (ASV) tikslams;

(15)

aiškiai atskyrus ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamuosius indeksus ir ES su Paryžiaus susitarimu suderintus lyginamuosius indeksus bei nustačius kiekvieno iš jų minimaliuosius standartus būtų padedama užtikrinti šių lyginamųjų indeksų nuoseklumą. ES su Paryžiaus susitarimu suderintas lyginamasis indeksas turėtų derėti su Paryžiaus susitarimo tikslais indekso lygmenyje;

(16)

siekiant užtikrinti, kad ženklai „ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamasis indeksas“ ir „ES su Paryžiaus susitarimu suderintas lyginamasis indeksas“ būtų patikimi ir investuotojams lengvai atpažįstami visoje Sąjungoje, teisę naudoti tuos ženklus prekiaujant ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamaisiais indeksais ir ES su Paryžiaus susitarimu suderintais lyginamaisiais indeksais Sąjungoje turėtų turėti tik tie administratoriai, kurie atitinka šiame reglamente nustatytus reikalavimus;

(17)

siekiant skatinti bendroves atskleisti patikimus tikslus mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį, ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamojo indekso administratorius atlikdamas pagrindinio turto atranką arba nustatydamas jo lyginamąjį svorį turėtų atsižvelgti į bendroves, kurios yra nusistačiusios tikslą sumažinti savo išmetamą anglies dioksido kiekį siekdamos jį suderinti su Paryžiaus susitarimo tikslais. Tokie tikslai turėtų būti vieši ir patikimi, t. y. jie turėtų apimti tvirtą įsipareigojimą mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir būti pakankamai išsamūs ir techniškai perspektyvūs;

(18)

lyginamųjų indeksų naudotojai ne visada turi reikalingą informaciją apie tai, kiek lyginamųjų indeksų administratorių metodikoje atsižvelgiama į ASV kriterijus. Tokia informacija dažnai yra fragmentiška arba jos nėra ir tai neleidžia investiciniais tikslais veiksmingai atlikti tarpvalstybinio palyginimo. Kad rinkos dalyviai galėtų priimti išsamia informacija pagrįstus sprendimus, visi lyginamųjų indeksų administratoriai, išskyrus palūkanų normų ir valiutų kursų lyginamųjų indeksų administratorius, turėtų privalėti savo lyginamojo indekso pažymoje atskleisti, ar jų lyginamaisiais indeksais arba lyginamųjų indeksų grupėmis siekiama ASV tikslų, ir ar lyginamojo indekso administratorius siūlo tokius lyginamuosius indeksus;

(19)

siekiant investuotojus informuoti apie tai, kiek reikšmingi nuosavybės vertybinių popierių ir obligacijų lyginamieji indeksai ir ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamieji indeksai bei ES su Paryžiaus susitarimu suderinti lyginamieji indeksai padeda siekti Paryžiaus susitarimo tikslų, lyginamųjų indeksų administratoriai turėtų skelbti išsamią informaciją apie tai, ar lyginamasis indeksas dera ir kiek bendrai dera su tikslu mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį arba siekti Paryžiaus susitarimo tikslų;

(20)

ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamųjų indeksų administratoriai bei ES su Paryžiaus susitarimu suderintų lyginamųjų indeksų administratoriai taip pat turėtų skelbti metodiką, kurią jie naudoja šiems indeksams apskaičiuoti. Pateikiant šią informaciją reikėtų apibūdinti, kaip buvo pasirinktas ir pagal svorius įvertintas pagrindinis turtas, kuris turtas nebuvo įtrauktas ir kodėl. Siekiant įvertinti, kaip lyginamasis indeksas prisideda prie aplinkosaugos tikslų, lyginamojo indekso administratorius turėtų atskleisti informaciją, kaip buvo įvertintas pagrindinio turto išmestas anglies dioksido kiekis, atitinkamas jo vertes, įskaitant visą lyginamojo indekso anglies pėdsaką, taip pat naudotų duomenų rūšį ir šaltinį. Kad turto valdytojai galėtų pasirinkti tinkamiausią lyginamąjį indeksą savo investavimo strategijai, lyginamųjų indeksų administratoriai turėtų paaiškinti savo metodikos parametrų pagrindimą ir tai, kaip lyginamasis indeksas prisideda prie aplinkosaugos tikslų. Paskelbta informacija taip pat turėtų apimti išsamią informaciją apie atliekamų peržiūrų dažnumą ir taikomą procedūrą;

(21)

ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamųjų indeksų bei ES su Paryžiaus susitarimu suderintų lyginamųjų indeksų nustatymo metodika turėtų būti grindžiama moksliniais duomenimis pagrįstomis priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo perspektyvomis arba bendra darna su Paryžiaus susitarimo tikslais;

(22)

siekiant užtikrinti, kad būtų nuosekliai laikomasi pasirinkto klimato kaitos švelninimo tikslo, ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamųjų indeksų administratoriai ir ES su Paryžiaus susitarimu suderintų lyginamųjų indeksų administratoriai turėtų reguliariai peržiūrėti savo metodikas ir pranešti naudotojams apie taikomas visų esminių tų metodikų pakeitimų procedūras. Atlikdami esminį pakeitimą, lyginamųjų indeksų administratoriai turėtų atskleisti to pakeitimo priežastis ir paaiškinti, kaip tas pakeitimas yra suderinamas su pradiniais lyginamųjų indeksų tikslais;

(23)

lyginamiesiems indeksams, kurie neturi pagrindinio turto, darančiu poveikį klimato kaitai, kaip būtų, pvz., palūkanų normų ir valiutų kursų lyginamųjų indeksų atveju, neturėtų būti taikomas reikalavimas lyginamojo indekso pažymoje atskleisti informaciją apie tai, ar lyginamasis indeksas dera ir kiek bendrai dera su tikslu mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį arba siekti Paryžiaus susitarimo tikslų. Be to, kiekvieno lyginamojo indekso ar, kai taikytina, kiekvienos lyginamųjų indeksų grupės, kuriais nesiekiama tikslų, susijusių su išmetamu anglies dioksido kiekiu, atveju turėtų pakakti lyginamojo indekso pažymoje aiškiai nurodyti, kad jais tokių tikslų nesiekiama;

(24)

siekiant padidinti skaidrumą ir užtikrinti tinkamą suderinimo lygį, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais nustatomas informacijos atskleidimo įpareigojimų, kurie turėtų būti taikomi ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamųjų indeksų ir ES su Paryžiaus susitarimu suderintų lyginamųjų indeksų administratoriams, minimalusis turinys ir nustatomi minimalieji ES prisitaikymo prie klimato kaitos lyginamųjų indeksų ir ES su Paryžiaus susitarimu suderintų lyginamųjų indeksų metodikos derinimo standartai, įskaitant išmetamo anglies dioksido kiekio, susijusio su pagrindiniu turtu, apskaičiavimo metodą, atsižvelgiant į Komisijos rekomendacijos 2013/179/ES (6) 2 punkto a ir b papunkčiuose apibrėžtus produkto ir organizacijos aplinkosauginio pėdsako metodus ir į techninės ekspertų grupės tvarių finansų klausimais (TEG) darbą. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai atvirai ir viešai konsultuotųsi dėl kiekvieno deleguotojo akto, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (7) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose ir jiems suteikiami visų TEG posėdžių protokolai;

(25)

Reglamente (ES) 2016/1011 nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį indekso teikėjai, teikiantys lyginamuosius indeksus 2016 m. birželio 30 d., turi pateikti paraišką išduoti veiklos leidimą ne vėliau kaip 2020 m. sausio 1 d. Ypatingos svarbos lyginamojo indekso teikimo nutraukimas gali daryti poveikį rinkos vientisumui, finansiniam stabilumui, vartotojams, realiajai ekonomikai ir namų ūkių bei įmonių finansavimui valstybėse narėse. Ypatingos svarbos lyginamojo indekso teikimo nutraukimas taip pat gali daryti poveikį finansinių sutarčių ar finansinių priemonių galiojimui ir sukelti sutrikimų investuotojams ir vartotojams, ir tai gali turėti potencialiai rimtų pasekmių finansiniam stabilumui. Be to, jeigu būtų sustabdytas pradinių duomenų ypatingos svarbos lyginamiesiems indeksams teikimas, tai galėtų pakenkti tokių lyginamųjų indeksų reprezentatyvumui ir galėtų pabloginti tokių lyginamųjų indeksų galimybes atspindėti pagrindinę rinką ar ekonominę realybę. Todėl ilgiausias laikotarpis įpareigojimui vykdyti ypatingos svarbos lyginamųjų indeksų administravimą ir ilgiausias laikotarpis privalomam duomenų tokiems indeksams teikimui turėtų būti pratęsti penkeriems metams. Ypatingos svarbos lyginamieji indeksai šiuo metu yra reformuojami. Kad esamas ypatingos svarbos lyginamasis indeksas būtų pakeistas atitinkamu kitu koeficientu, reikia pereinamojo laikotarpio, kad visos tokiam keitimui atlikti būtinos teisinės ir techninės priemonės būtų užbaigtos be sutrikimų. Esamas ypatingos svarbos lyginamasis indeksas to pereinamojo laikotarpio metu turėtų būti skelbiamas kartu su jį pakeisiančiu koeficientu. Todėl reikia pratęsti laikotarpį, per kurį galima skelbti ir naudoti esamą ypatingos svarbos lyginamąjį indeksą, nenustatant jo administratoriui pareigos pateikti paraišką išduoti leidimą;

(26)

todėl Reglamentas (ES) 2016/1011 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

(1)

Reglamentu (ES) 2017/625 nustatytos oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos, kurią valstybių narių kompetentingos institucijos vykdo siekdamos patikrinti, ar laikomasi Sąjungos teisės aktų, inter alia, maisto saugos srityje visais gamybos, perdirbimo ir platinimo etapais, taisyklės. Jame nustatytos konkrečios medžiagų, dėl kurių naudojimo gali atsirasti liekanų maiste ir pašaruose, oficialios kontrolės taisyklės;

(2)

Reglamento (ES) 2017/625 137 ir 138 straipsniuose atitinkamai nustatytos kompetentingų institucijų prievolės dėl veiksmų, kurių turi būti imamasi įtariamo reikalavimų nesilaikymo atveju, ir veiksmų ir priemonių, kurių turi būti imamasi nustatyto reikalavimų nesilaikymo atveju, sąrašas;

(3)

Reglamentu (ES) 2017/625 Tarybos direktyva 96/23/EB (2) panaikinama nuo 2019 m. gruodžio 14 d. Toje direktyvoje šiuo metu nustatytos priemonės tam tikroms medžiagoms ir jų liekanoms gyvų gyvūnų organizmuose ir gyvūniniuose produktuose stebėti ir konkrečiai apibrėžtos vykdymo užtikrinimo priemonės, kurių turi imtis kompetentingos institucijos įtariamo ar nustatyto su medžiagomis ir liekanomis, patenkančiomis į tos direktyvos taikymo sritį, susijusio reikalavimų nesilaikymo atvejais;

(4)

Direktyvoje 96/23/EB nustatytomis taisyklėmis užtikrinamas suderintas ES maisto saugos teisės aktų, susijusių su farmakologiškai aktyvių medžiagų naudojimu ir liekanomis, vykdymo užtikrinimas. Siekiant racionalizuoti ir supaprastinti bendrą teisės aktų sistemą, oficialiai kontrolei konkrečiose žemės ūkio maisto produktų grandinės teisės aktų nustatytose srityse taikytinos taisyklės įtrauktos į bendrą oficialios kontrolės sistemą, apibrėžtą Reglamente (ES) 2017/625. Siekiant užtikrinti tęstinį ir suderintą vykdymo užtikrinimą Direktyvos 96/23/EB taisyklės, susijusios su tolesniais veiksmais dėl reikalavimų nesilaikymo, turėtų būti įtrauktos į naują teisinę sistemą, nustatytą Reglamentu (ES) 2017/625;

(5)

šiame reglamente nustatytos taisyklės pagal Reglamente (ES) 2017/625 nustatytą sistemą turėtų užtikrinti reikalavimų dėl tolesnių veiksmų įtariamo ar nustatyto taikytinų farmakologiškai aktyvių medžiagų, kurias leidžiama naudoti veterinariniuose vaistuose ar kaip pašarų priedus, naudojimo ar liekanų Sąjungos taisyklių nesilaikymo arba draudžiamų ar neleidžiamų naudoti farmakologiškai aktyvių medžiagų naudojimo ar liekanų Sąjungos taisyklių nesilaikymo atvejais tęstinį įgyvendinimą, ypač tų, kurie nustatyti:

(6)

jeigu remiantis 5 konstatuojamojoje dalyje nurodytomis Sąjungos taisyklėmis nustatoma, kad draudžiamomis ar neleidžiamomis naudoti medžiagomis disponuoja tam leidimo neturintys asmenys ir taip kyla įtarimas dėl neteisėto gydymo ir galimo poveikio maisto saugai, turėtų būti taikomos oficialaus sulaikymo priemonės ir tyrimai, numatyti Reglamente (ES) 2017/625 ir šiame reglamente;

(7)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/82/EB (11) nustatomos veterinarinių vaistų pateikimo rinkai, gamybos, importo, eksporto, tiekimo, platinimo, farmakologinio budrumo, kontrolės ir naudojimo reguliavimo sistema. Farmakologiškai aktyvios medžiagos, kurios nėra leidžiamos naudoti veterinariniuose vaistuose, neturi būti naudojamos maistiniams gyvūnams gydyti, išskyrus arklinių šeimos gyvūnams gydyti būtinas medžiagas, nustatytas Reglamente (EB) Nr. 1950/2006. Tolesni veiksmai dėl nustatyto ar įtariamo reikalavimų nesilaikymo atvejų, susijusių su veterinarinių vaistų naudojimu, turėjusiu įtariamą ar nustatytą poveikį maisto saugai, vykdomi pagal Reglamentą (ES) 2017/625 ir šį reglamentą. Direktyva 2001/82/EB buvo panaikinta ir pakeista Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/6 dėl veterinarinių vaistų (naujas veterinarinių vaistų reglamentas) (12), kuris bus taikomas nuo 2022 m. sausio 28 d. ir kuriame, be kita ko, nustatyti antimikrobinių veterinarinių vaistų naudojimo gyvūnams apribojimai;

(8)

atsižvelgiant į tai, kad skirtinga vykdymo užtikrinimo praktika gali lemti nevienodą žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugą, vidaus rinkos trikdymą ir konkurencijos iškraipymus, Reglamentas (ES) 2017/625 turėtų būti papildytas konkrečiomis gyvūnų ir prekių oficialios kontrolės bet kuriuo gamybos, perdirbimo, platinimo ir naudojimo etapu dėl įtariamo ar nustatyto reikalavimų nesilaikymo atvejų, susijusių su atitinkamomis medžiagomis, atlikimo ir tolesnių veiksmų, kurių reikia imtis po tos kontrolės, taisyklėmis;

(9)

atsižvelgiant į veiksmų ir kontrolės, kurių reikia imtis įtarus arba nustačius, kad nesilaikoma Sąjungos taisyklių, taikytinų tais atvejais, kai farmakologiškai aktyvios medžiagos naudojamos maistiniams gyvūnams gydyti, ir tų medžiagų liekanoms, specifiką ir siekiant nustatyti vienodą vykdymo užtikrinimo veiksmų taikymą visoje Sąjungoje, turėtų būti nurodyti atvejai, kai turi būti imamasi Reglamento (ES) 2017/625 137 ir 138 straipsniuose išvardytų priemonių, kad juos galima būtų pritaikyti šiam sektoriui;

(10)

pagal Reglamento (ES) 2017/625 79 straipsnio 2 dalies c punktą išlaidas dėl privalomų mokesčių ar rinkliavų už pagal šį reglamentą vykdytą oficialią kontrolę turėtų padengti už gyvūnus ir prekes atsakingas veiklos vykdytojas;

(11)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 (13) 50 straipsnį valstybės narės turi pranešti apie tiesioginę arba netiesioginę maisto ar pašarų keliamą riziką žmonių sveikatai naudodamosi šiam tikslui sukurtu tinklu. Todėl atitinkamai reikėtų pranešti ir apie reikalavimų dėl farmakologiškai aktyvių medžiagų, kurios kelia tokią riziką, nesilaikymą. Be to, kai nustatomas reikalavimų dėl kitos valstybės narės kilmės gyvūnų ar gyvūninių produktų nesilaikymas, valstybės narės, nustačiusios, kad nesilaikoma reikalavimų, ir kilmės valstybės narės institucijos turėtų naudotis Reglamento (ES) 2017/625 pagalbos nuostatomis ir imtis atitinkamų tolesnių priemonių, kaip apibrėžta šiame reglamente;

(12)

Direktyvoje 96/23/EB nustatytos tolesnių veiksmų nustatyto ar įtariamo reikalavimų nesilaikymo atvejais, susijusiais su į jos taikymo sritį patenkančiomis medžiagomis ir liekanomis, taisyklės bus panaikintos nuo 2019 m. gruodžio 14 d., todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas nuo tos datos,

(1)

siekiant užtikrinti, kad Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2197 (2) priede nurodytos valiutų poros toliau atspindėtų faktinę atitinkamų valiutų koreliaciją, būtina atnaujinti artimai tarpusavyje susijusių valiutų sąrašą;

(2)

siekiant apdoroti trejų ir penkerių metų duomenų eilutes, kurių reikia valiutų poroms įvertinti pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013, kaip galutinė data sąrašui naudojama 2018 m. kovo 31 d.;

(3)

šis reglamentas grindžiamas Europos bankininkystės institucijos (EBI) Komisijai pateiktu techninių įgyvendinimo standartų projektu;

(4)

atsižvelgiant į tai, kad būtini Įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2197 pakeitimai nėra esminiai, pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010 (3) 15 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą EBI nerengė atvirų viešų konsultacijų dėl šių techninių įgyvendinimo standartų projektų, nes tai būtų neproporcinga atsižvelgiant į jų mastą ir poveikį;

(5)

todėl Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/2197 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

(1)

2018 m. gruodžio 6 d. Europos Komisija (toliau – Komisija), remdamasi pagrindinio reglamento 10 straipsniu, inicijavo antisubsidijų tyrimą dėl į Europos Sąjungą (toliau – Sąjunga) importuojamo Indonezijos kilmės biodyzelino.

(2)

Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą apie inicijavimą (2) (toliau – pranešimas apie inicijavimą).

(3)

Šį tyrimą Komisija inicijavo gavusi į 2018 m. spalio 22 d. Europos biodyzelino tarybos (angl. European Biodiesel Board, toliau – skundo pateikėjas arba EBB) skundą, pateiktą gamintojų, pagaminančių 32 % viso biodyzelino Sąjungoje, vardu.

(4)

2019 m. rugpjūčio 14 d. Komisija Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2019/1344 (3) (toliau – laikinasis reglamentas) į Sąjungą importuojamam Indonezijos kilmės biodyzelinui nustatė laikinuosius kompensacinius muitus.

(5)

Kaip nurodyta laikinojo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje, atliekant subsidijavimo ir žalos tyrimą nagrinėtas 2017 m. spalio 1 d. – 2018 m. rugsėjo 30 d. laikotarpis (toliau – tiriamasis laikotarpis arba TL), o tiriant žalai įvertinti svarbias tendencijas nagrinėtas laikotarpis nuo 2015 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos (toliau – nagrinėjamasis laikotarpis).

(6)

Po esminių faktų ir aplinkybių, kuriais remiantis buvo nustatyti laikinieji kompensaciniai muitai, atskleidimo (toliau – pirminis faktų atskleidimas) EBB, Indonezijos Vyriausybė ir visi keturi Indonezijos eksportuojantys gamintojai pateikė pastabų raštu ir išreiškė savo nuomonę dėl negalutinių išvadų.

(7)

Šalims, kurios prašė suteikti galimybę būti išklausytoms, tokia galimybė buvo suteikta. Surengti klausymai su EBB, Indonezijos Vyriausybe ir visais keturiais Indonezijos eksportuojančiais gamintojais.

(8)

Komisija išnagrinėjo suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas ir jas išsamiai aptarė šiame reglamente.

(9)

Komisija visoms suinteresuotosioms šalims pranešė esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remdamasi ji ketino nustatyti galutinį kompensacinį muitą į Sąjungą importuojamam Indonezijos kilmės biodyzelinui (toliau – galutinis faktų atskleidimas).

(10)

Po galutinio faktų atskleidimo EBB, Indonezijos Vyriausybė ir trys iš keturių Indonezijos eksportuojančių gamintojų pateikė pastabų raštu ir išreiškė savo nuomonę dėl galutinių išvadų. Komisija pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybės ir dviejų eksportuojančių gamintojų pateikta informacija visais atžvilgiais sutampa. Šiame reglamente tos pastabos dėl galutinio faktų atskleidimo bus apibendrintos kaip Indonezijos Vyriausybės pastabos.

(11)

Šalims, kurios prašė suteikti galimybę būti išklausytoms, tokia galimybė buvo suteikta. Po galutinio faktų atskleidimo surengti klausymai su EBB, Indonezijos Vyriausybe ir dviem iš keturių Indonezijos eksportuojančių gamintojų.

(12)

Pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė ir du eksportuojantys gamintojai nurodė, kad jų teisių į gynybą nebuvo paisoma, ypač apskaičiuojant priverstinį kainų mažinimą ir atskleidžiant suinteresuotosioms šalims apskaičiuojant naudotus Sąjungos pramonės produkto kontrolės numerius (toliau – PKN), kokios žaliavos naudojamos Sąjungos pramonėje gaminant degalų mišinius ir Sąjungos pramonės parduodamo produkto ribinę filtruojamumo temperatūrą (4) (toliau – RFT).

(13)

Indonezijos Vyriausybė ir du iš keturių Indonezijos eksportuojančių gamintojų pateikė prašymą surengti klausymą, kuriame dalyvautų bylas nagrinėjantis pareigūnas. Toks klausymas buvo surengtas 2019 m. spalio 14 d.

(14)

Visi šie iškelti klausimai jau buvo aptarti galutinio faktų atskleidimo dokumente ir paaiškinti Indonezijos Vyriausybei per klausymą, kuris buvo surengtas po galutinio faktų atskleidimo dokumento išsiuntimo.

(15)

Komisija išnagrinėjo ir išsamiai aptarė suinteresuotųjų šalių po galutinio faktų atskleidimo pateiktas pastabas, kaip paaiškinta šiame reglamente.

(16)

Kadangi pastabų dėl tiriamojo laikotarpio ir nagrinėjamojo laikotarpio negauta, laikinojo reglamento 13 konstatuojamoji dalis buvo patvirtinta.

(17)

Po laikinojo reglamento paskelbimo vienas iš Indonezijos eksportuojančių gamintojų, „Wilmar Group“ (toliau – „Wilmar“), pareiškė, kad jo eksportuojami frakcionuoti metilesteriai neturėtų būti laikomi nagrinėjamojo produkto eksportu. „Wilmar“ pažymėjo, kad šis tvirtinimas pateiktas iki nustatyto termino, nes jį galima rasti jo atrankos formos I priede.

(18)

Tačiau šis tvirtinimas nebuvo pateiktas atskirai, todėl kitos suinteresuotosios šalys į jį neatkreipė dėmesio, kol negavo pastabų dėl laikinojo reglamento.

(19)

Komisija pažymėjo, kad tas pats to paties eksportuojančio gamintojo tvirtinimas remiantis ta pačia informacija buvo pateiktas per ankstesnį antidempingo tyrimą dėl biodyzelino importo iš Indonezijos ir buvo atmestas ir laikinajame reglamente (5), ir galutiniame reglamente (6) (toliau – pradinis tyrimas).

(20)

Per šį tyrimą prašymą neįtraukti produkto Komisija ir vėl atmetė dėl tų pačių trijų ankstesniame antidempingo reglamente nurodytų priežasčių.

(21)

Pirma, frakcionuoti metilesteriai yra riebalų rūgščių metilesteriai ir juos galima naudoti kaip biodyzeliną. Šiuo atžvilgiu biodyzelinas, kurio deklaruojama naudojimo paskirtis yra ne degalai, gali būti naudojamas kaip degalai, nes pasižymi tomis pačiomis fizinėmis ir techninėmis savybėmis.

(22)

Antra, importo uoste neatlikus cheminės analizės, skirtingų rūšių riebalų rūgščių metilesterius vienus nuo kitų atskirti sunku.

(23)

Trečia, nors frakcionuoti metilesteriai neatitinka Europos standarto (EN 14214), juos galima maišyti su kitu biodyzelinu taip, kad mišinys šį standartą atitiktų.

(24)

„Wilmar“ taip pat prašė Komisijos patvirtinti, kad frakcionuotiems metilesteriams iš esmės galima taikyti galutinio vartojimo muitinės procedūrą, pagal kurią nuo muito mokėjimo atleidžiama, jeigu bendrovė gali pateikti nacionalinę muitinę tenkinančius įrodymus, kad frakcionuoti metilesteriai pagal galutinę naudojimo paskirtį bus naudojami ne kaip degalai.

(25)

Komisija pažymėjo, kad muitų mokėjimas už tam tikrą frakcionuoto metilesterio importą, pritaikius galutinio vartojimo muitinės priežiūros procedūrą, Tarybos reglamente (ES) 2018/2069 (7) nustatyta tvarka buvo sustabdytas. Tačiau ši lengvata susijusi tik su autonominiais Bendrojo muitų tarifo muitais, nedarant poveikio kompensacinių muitų taikymui. Todėl Komisija atmetė prašymą taikyti galutinio vartojimo lengvatą tiek, kiek tai susiję su kompensacinių muitų taikymu.

(26)

Po galutinio faktų atskleidimo „Wilmar“ vėl pateikė savo tvirtinimą dėl galutinio vartojimo lengvatos pritaikymo jo frakcionuotų metilesterių eksportui taikomų kompensacinių muitų atžvilgiu. Naujos informacijos arba priežasčių, kodėl turėtų būti taikoma galutinio vartojimo lengvata ir atleista nuo kompensacinių muitų mokėjimo, pateikta nebuvo, todėl tvirtinimas buvo atmestas. Komisija nenustatė jokios pagrįstos priežasties, dėl kurios frakcionuotų metilesterių nereikėtų įtraukti į produkto apibrėžtąją sritį. Vien tai, kad „Wilmar“ galbūt naudoja frakcionuotus metilesterius pagal kitą paskirtį, ne kaip degalus, nereiškia, kad šios rūšies produktai neturi būti įtraukti į šio tyrimo aprėptį.

(27)

Kadangi jokių kitų pastabų dėl produkto apibrėžtosios srities negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 31–37 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(28)

Po pirminio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad Komisija neįrodė, jog eksportuojantiems gamintojams buvo skiriamas finansinis įnašas.

(29)

Indonezijos Vyriausybė ir visi eksportuojantys gamintojai tvirtino, kad Alyvpalmių plantacijų fondas (toliau – OPPF) yra finansuojamas išimtinai iš eksporto rinkliavos, renkamos už nerafinuotą alyvpalmių aliejų (toliau – NAA) ir išvestinius produktus, ir kad didelę dalį sumoka patys biodyzelino gamintojai. Indonezijos Vyriausybė taip pat tvirtino, kad eksportuojantys gamintojai sumoka eksporto rinkliavą tiesiai į OPPF prieš eksportuodami prekes. Todėl, pasak Indonezijos Vyriausybės, jokios bendrojo valstybės biudžeto lėšos nėra naudojamos, tad finansinis įnašas neskiriamas.

(30)

Šiuo atžvilgiu Komisija pakartojo, kad, kaip nurodyta laikinojo reglamento 56–61 konstatuojamosiose dalyse, Alyvpalmių plantacijų fondo valdymo agentūra (toliau – Valdymo agentūra) vykdo valstybinės institucijos funkcijas, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio b punkte kartu su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčiu ir pagal atitinkamą PPO teismų praktiką. Todėl Valdymo agentūros naudojamos lėšos yra valstybinės lėšos.

(31)

Be to, per tikrinamąjį vizitą, kuris vyko Indonezijos Vyriausybės patalpose, Komisija stengėsi surinkti ir patikrinti įrodymus, kuriais būtų patvirtintas Indonezijos Vyriausybės tvirtinimas, kad OPPF lėšos nėra valstybės biudžeto dalis. Tačiau Indonezijos Vyriausybė tokių įrodymų pateikti negalėjo.

(32)

Vietoj to Indonezijos Vyriausybė pateikė įrodymus, kad eksportuojantys gamintojai iš tiesų sumoka eksporto rinkliavą prieš eksportuodami savo prekes. Tačiau ji negalėjo pateikti jokių faktų, kad tie mokėjimai yra sumokami į konkrečią OPPF sąskaitą, kuri yra atskirta nuo bendrojo valstybės biudžeto, todėl iš eksporto rinkliavos už NAA ir jo išvestinius produktus surinktos lėšos negali būti pervestos į bendrąjį valstybės biudžetą ir Indonezijos Vyriausybė negali tų lėšų savo nuožiūra panaudoti kitiems tikslams. Taip pat nėra jokių faktų, kad OPPF turi atskiras sąskaitas eksporto rinkliavoms už biodyzeliną ir kitus produktus (įskaitant NAA) rinkti. Vadinasi, tai, kokiomis lėšomis disponuoja Valdymo agentūra, nepriklauso nuo to, ar eksportuojantys biodyzelino gamintojai pirmiau sumoka rinkliavą, nes gali būti, kad Indonezijos Vyriausybė valstybės pajamas jau surinko iš kitiems produktams nustatytų eksporto rinkliavų. Taigi, kadangi daugiau tai paneigiančių įrodymų nėra, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 64 konstatuojamojoje dalyje padarytas išvadas.

(33)

Komisija taip pat pažymėjo, kad išvados, jog OPPF yra valstybinė institucija, neginčijo nei Indonezijos Vyriausybė, nei kuris nors eksportuojantis gamintojas. Taigi, kadangi Indonezijos Vyriausybė nepateikė įtikinamų tai paneigiančių įrodymų, lėšos, kuriomis disponuoja OPPF, laikytinos valstybinėmis, taigi gautomis iš Vyriausybės išteklių (pvz., privalomos eksporto rinkliavos).

(34)

Indonezijos Vyriausybė ir visi eksportuojantys gamintojai taip pat tvirtino, kad Komisija suklydo, nes OPPF mokėjimus analizavo atskirai, o ne kaip Indonezijos Vyriausybės mokėjimo, kuris atliekamas perkant biodyzeliną, dalį. Indonezijos Vyriausybė ir visi eksportuojantys gamintojai taip pat tvirtino, kad Komisija klaidingai suprato, kad ši schema yra dotacija, nors ją daugiausia galima laikyti Vyriausybės vykdomu prekių pirkimu už didesnį nei tinkamas atlygį.

(35)

Komisija atmetė tvirtinimą, kad ji nagrinėjo OPPF vykdytus mokėjimus atskirai ir kad programą reikėtų laikyti Indonezijos Vyriausybės vykdomu prekių (biodyzelino) pirkimu, dėl toliau išdėstytų priežasčių.

(36)

Komisija pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė neperka biodyzelino ir kad jį veikiau perka atrinkti degalų mišinio gamintojai („Pertamina“ ir AKR). Indonezijos Vyriausybė per OPPF nėra užmezgusi jokių sutartinių pirkimo–pardavimo santykių su biodyzelino gamintojais ir mainais už pinigus, kuriuos išmoka biodyzelino gamintojams, nieko negauna. Per tyrimą nė viena suinteresuotoji šalis taip pat nenurodė, kad Indonezijos Vyriausybė būtų užmezgusi kokius nors sutartinius santykius su biodyzelino gamintojais.

(37)

Pagal taikytinus teisės aktus biodyzelino tiekėjai, norintys dalyvauti šioje programoje, yra įpareigoti tiekti alyvpalmių aliejaus metilesterį (toliau – PME) „Petrofuel“ subjektams (žr. laikinojo reglamento 45 ir 46 konstatuojamąsias dalis) „Pertamina“ arba AKR, o šios bendrovės jį maišo su mineraliniu dyzelinu ir gauna B20 dyzeliną. Pagal taikytinus teisės aktus programoje dalyvaujantys biodyzelino gamintojai įgyja teisę gauti a) mokėjimą už biodyzeliną iš degalų mišinio gamintojų ir b) papildomą užmokestį iš OPPF. Biodyzelino gamintojai neturi sutartinių įsipareigojimų Indonezijos Vyriausybei arba OPPF, išskyrus pareigą laikytis pagal atitinkamas teisės normas gauto įpareigojimo, o už tai jie gauna atlygį. Kadangi jokio abipusio sutartinio įsipareigojimo nėra, OPPF išmokėtos lėšos nėra užmokestis pagal sutartį (pavyzdžiui, už Vyriausybės už tam tikrą kainą perkamą biodyzeliną). Paprastai tariant, Indonezijos Vyriausybė įpareigoja kiekvieną programoje dalyvaujantį biodyzelino gamintoją už nustatytą kainą (mineralinio dyzelino referencinę kainą) parduoti tam tikrą biodyzelino kiekį „Pertamina“ ir AKR ir skiria papildomas lėšas tiesiogiai biodyzelino gamintojams. Kadangi iš programos paskirties ir aplinkybių matyti, kad ja siekiama skatinti naudoti biodyzeliną vidaus rinkoje, Indonezijos Vyriausybė biodyzelino neperka tiesiogiai, o vėliau jo nepanaudoja savo tikslams ir neperparduoda rinkoje. Indonezijos Vyriausybė veikiau remia biodyzelino pardavimą skirdama papildomas lėšas biodyzelino gamintojams, taip pat ir pagal sandorius, kuriuose dalyvauja privatūs veiklos vykdytojai (kaip AKR). Nei Indonezijos Vyriausybė, nei eksportuojantys gamintojai nepateikė įrodymų, kad „Pertamina“ ir AKR šiuo atžvilgiu yra valstybinės institucijos. Tai – savanoriškai šioje programoje dalyvaujantys veiklos vykdytojai.

(38)

Todėl Komisija, nagrinėdama programą, atsižvelgė į jos aplinkybes ir nustatė, kad OPPF mokėjimų biodyzelino gamintojams negalima laikyti mokėjimais pagal Indonezijos Vyriausybės ir biodyzelino gamintojų pirkimo–pardavimo sutartį ir kad tai veikiau yra tiesioginis lėšų pervedimas, kaip nustatyta laikinojo reglamento 69 konstatuojamojoje dalyje.

(39)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė, „Wilmar“, „PT Pelita Agung Agrindustri“ ir „PT Permata Hijau Palm Oleo“ (toliau kartu – „Permata Group“) ir „PT Ciliandra Perkasa“ pareiškė, kad mokėjimų iš OPPF negalima laikyti finansiniu įnašu. Pasak Indonezijos Vyriausybės, taip yra dėl to, kad OPPF yra finansuojamas iš surenkamos eksporto rinkliavos už alyvpalmių aliejų ir išvestinius produktus, todėl reikėtų laikyti, kad OPPF yra finansuojamas iš privačių šaltinių.

(40)

Komisija pažymėjo, kad šį tvirtinimą Indonezijos Vyriausybė jau pateikė po laikinųjų priemonių nustatymo ir kad Komisija jį išnagrinėjo (šio reglamento 30–33 konstatuojamosios dalys). Pakartotai pateiktiems argumentams pagrįsti šalys jokių naujų įrodymų nepateikė. Todėl Komisija patvirtino tose konstatuojamosiose dalyse padarytas išvadas ir tvirtinimą atmetė.

(41)

Indonezijos Vyriausybė, „PT Ciliandra Perkasa“ ir „Permata Group“ dar nurodė, kad Komisija suklydo patvirtinusi išvadas, kad OPPF lėšos yra valstybinės ir kad jos nėra sukaupiamos iš privačių šaltinių, dėl 32 konstatuojamojoje dalyje išdėstytų priežasčių. Pasak Indonezijos Vyriausybės, taip yra dėl to, kad pagal taikytinas Finansų ministro potvarkio Nr. 133/2015 nuostatas ir pagal 2018 m. Prezidento potvarkio Nr. 66 nuostatas 1) OPPF finansuojamas išimtinai iš surinktos eksporto rinkliavos ir 2) šios lėšos naudojamos tik specialioms išmokoms, įskaitant dotacijų išmokas biodyzelino gamintojams.

(42)

Kaip paaiškinta šio reglamento 31 konstatuojamojoje dalyje, per tikrinamąjį vizitą Komisija prašė Indonezijos Vyriausybės pateikti įrodymų, kaip sumokėta eksporto rinkliava apskaitoma biudžete. Indonezijos Vyriausybė nepateikė jokių įrodymų savo tvirtinimui, kad OPPF lėšos nėra valstybės biudžeto dalis, pagrįsti.

(43)

Bet kuriuo atveju, kaip paaiškinta laikinojo reglamento 63 konstatuojamojoje dalyje, išvadai, kad OPPF lėšos yra valstybinės, pirmiau išdėstyti argumentai neturi reikšmės. Lėšos yra renkamos kaip privaloma eksporto rinkliava. Taigi, šiuo atveju ne privatūs veiklos vykdytojai laisvai nusprendžia surinkti privačias lėšas konkrečiam tikslui, bet Indonezijos Vyriausybė nustato prievolę kai kuriems gamintojams (įskaitant biodyzelino gamintojus, bet ne tik juos) mokėti eksporto rinkliavą.

(44)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė, „PT Ciliandra Perkasa“, „Permata Group“ ir „Wilmar“ nurodė, kad Komisija suklydo nusprendusi, kad mokėjimai iš OPPF yra dotacijos, nors juos reikėtų laikyti užmokesčiu už perkamą biodyzeliną. Pasak respondentų, Komisija suklydo ir tvirtindama, kad tarp biodyzelino gamintojų ir OPPF nėra užmegzta sutartinių santykių. Norėdamas pagrįsti savo tvirtinimą „Wilmar“ pateikė savo susitarimų su OPPF kopijas. Pasak Indonezijos Vyriausybės, mokėjimus iš OPPF reikėtų laikyti užmokesčiu už perkamas prekes (būtent biodyzeliną), nes „Pertamina“ yra valstybės valdoma bendrovė, todėl ji ir Indonezijos Vyriausybė (kuri yra galutinė biodyzelino pirkėja) turėtų būti laikoma vienu ekonominiu subjektu.

(45)

Komisijos nuomone, sutartis reikėjo pateikti anksčiau, kad jas būtų galima tinkamai patikrinti. Nors Komisija pripažįsta, kad tarp OPPF ir biodyzelino gamintojų yra sudarytų galiojančių sutarčių, ji pažymi, kad, remiantis Indonezijos Vyriausybės pateikta informacija, pagal šias sutartis biodyzelino gamintojų įsipareigojimų OPPF neatsiranda. Kaip paaiškino Indonezijos Vyriausybė, tose sutartyse tiesiog pakartojamas OPPF teisinis įsipareigojimas sumokėti skirtumą tarp degalų mišinio gamintojų mokamos kainos ir biodyzelino referencinės kainos, kai atitinkamas biodyzelino gamintojas pristato biodyzeliną įmonei „Pertamina“. Svarbu pažymėti, kad nė vienoje sutartyje nėra nurodyta, kad Indonezijos Vyriausybė perka biodyzeliną ir kad mokėjimai mokami būtent dėl tos priežasties. Kaip tik atvirkščiai – tarp OPPF ir biodyzelino gamintojų galiojančioje sutartyje nieko nerašoma apie tai, kad Indonezijos Vyriausybė perka biodyzeliną. Sutartyse veikiau yra išdėstytos sąlygos, pagal kurias Indonezijos Vyriausybė išmoka vadinamąsias „lėšas biodyzelinui finansuoti“ biodyzelino gamintojams. Tiksliau, sutartyse nurodyta, kad OPPF teikia finansavimą biodyzelino gamintojams, kai šie pristato biodyzeliną vienam iš degalų mišinio gamintojų ir pristatymas yra patvirtinamas.

(46)

Komisija pažymėjo, jog faktas, kad tarp OPPF ir biodyzelino gamintojų yra sudarytų sutarčių, Komisijos padarytos išvados, kad mokėjimai iš OPPF yra dotacija, nekeičia. Taip yra dėl to, kad vienintelės sutartys, kuriose nustatyti abipusiai įsipareigojimai (t. y. pristatyti prekes ir sumokėti jų kainą) yra tarp „Pertamina“ ir biodyzelino tiekėjų sudarytos sutartys. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(47)

Dėl toliau išdėstytų priežasčių Komisija taip pat nusprendė, kad tvirtinimo, jog „Pertamina“ ir Indonezijos Vyriausybę reikėtų laikyti vienu ekonominiu subjektu, priimti negalima.

(48)

Kaip minėta 53–54 konstatuojamosiose dalyse, be to, kad „Pertamina“ yra valdoma valstybės, kitų įrodymų, kad ji yra valstybinė institucija, taigi sudaro valdžios sektoriaus dalį, nėra. Be to, savo tvirtinime Indonezijos Vyriausybė nepaminėjo, kad „Pertamina“ nėra vienintelis subjektas, turintis biokuro įmaišymo įpareigojimą, nes tiriamuoju laikotarpiu tokį įgaliojimą turėjo ir AKR. Kaip paaiškinta šio reglamento 37 konstatuojamojoje dalyje, AKR yra privati bendrovė. Ir AKR, ir „Pertamina“ vykdo biokuro įmaišymo įpareigojimą pagal tuos pačius teisės aktus ir tą pačią sistemą. Todėl pagal biokuro įmaišymo įpareigojimą Indonezijos Vyriausybė neperka biodyzelino, nebent ji mano, kad ir AKR turėtų būti laikoma to paties ekonominio subjekto dalimi.

(49)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija paliko galioti savo išvadą, kad, pirkdama biodyzeliną iš biodyzelino gamintojų, o paskui jį maišydama su mineraliniu dyzelinu ir parduodama, „Pertamina“ – nors yra valstybės valdoma bendrovė – veikia kaip rinkos dalyvė.

(50)

Todėl Komisija taip pat paliko galioti savo išvadą, kad OPPF valdymo agentūros mokami mokėjimai yra dotacija. Kaip paaiškino Indonezijos Vyriausybė, nei taikomuose teisės aktuose, nei OPPF ir degalų mišinio gamintojų sutartyse nėra abipusių įsipareigojimų. Bendrai pagal biokuro įmaišymo įpareigojimą vieninteliai abipusiai įsipareigojimai yra įsipareigojimai tarp biodyzelino gamintojų (jie privalo tiekti biodyzeliną) ir degalų mišinio gamintojų (jie privalo sumokėti tam tikrą kainą). Todėl, Komisijos nuomone, OPPF valdymo agentūra išmoka lėšas nieko nesitikėdamas mainais. Taigi, išmokos iš OPPF laikytinos dotacijomis.

(51)

„Wilmar“, „Permata Group“ ir „PT Ciliandra Perkasa“ taip pat tvirtino, kad „Pertamina“ – visiškai valstybės valdoma bendrovė – turėtų būti laikoma valstybine institucija. Nė vienas iš respondentų nepateikė jokių įrodymų šiam tvirtinimui pagrįsti.

(52)

Komisija pažymėjo, kad, jeigu per šį tyrimą „Pertamina“ reikėjo laikyti valstybine institucija (perkančia biodyzeliną kartu su OPPF valdymo agentūra), Indonezijos Vyriausybė turėjo pateikti tokį tvirtinimą tyrimo pradžioje, nurodyti „Pertamina“ bendradarbiauti ir dalyvauti tyrime.

(53)

Komisija mano, kad valstybinė nuosavybė, per se, nėra tas pats, kas „valstybinė institucija“. Kaip jau paaiškinta laikinojo reglamento 55 konstatuojamojoje dalyje, PPO apeliacinis komitetas ataskaitoje US-Anti-Dumping and Countervailing Duties (China) konstatavo, kad sąvoka „valstybinė institucija“ reiškia subjektą, kuris „turi Vyriausybės institucijos įgaliojimus, jais naudojasi arba kuriam Vyriausybės institucijos įgaliojimai yra suteikti“ (8). Vien formalaus kontrolės požymio (valstybės nuosavybės) nepakanka padaryti išvadai, kad subjektas yra valstybinė institucija (9).

(54)

Nė viena iš šalių nepagrindė savo tvirtinimų ir išsamiau nepaaiškino, kodėl laikytina, kad „Pertamina“ suteikti Vyriausybės institucijos įgaliojimai. Komisija pažymėjo, kad „Pertamina“, kaip AKR, turi vykdyti įsipareigojimus, išplaukiančius iš biokuro įmaišymo įpareigojimo. Vis dėlto, tai, kad laikomasi teisinio reikalavimo, nereiškia, kad subjektui suteikti viešosios valdžios įgaliojimai. Be to, „Pertamina“ (visai kaip AKR) tiesiog perka biodyzeliną ir neatlieka jokio vaidmens išmokant dotaciją biodyzelino gamintojams.

(55)

Galiausiai Komisija pažymėjo, kad AKR, privati bendrovė, taip pat vykdo tokį įpareigojimą ir turi tokius pačius įsipareigojimus kaip „Pertamina“. Jeigu respondentų tvirtinimai būtų priimti, Komisija neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik pripažinti, kad AKR irgi yra valstybinė institucija, kuriai suteikti Vyriausybės institucijos įgaliojimai. Vis dėlto, prieštaraudami savo pačių logikai, nė vienas iš respondentų to netvirtino. Šalys iš esmės nieko nesako, kaip jų tvirtinimas, kad „Pertamina“ ir OPPF kartu perka biodyzeliną, dera su privačiai įmonei AKR taikytina sistema. Todėl Komisija atmetė šį tvirtinimą.

(56)

„Wilmar“ taip pat teigė, kad, net jei „Pertamina“ nebūtų laikoma valstybine institucija, degalų mišinio gamintojams Indonezijos Vyriausybė yra pavedusi ir nurodžiusi pirkti biodyzeliną Vyriausybės vardu ir (arba) biodyzelino tiekėjams yra pavedusi arba nurodžiusi parduoti biodyzeliną degalų mišinio gamintojams. „Wilmar“ nepateikė jokių įrodymų šiam tvirtinimui pagrįsti. Kaip tik iš turimų įrodymų matyti, kad tiriamuoju laikotarpiu galiojo programa, kurioje degalų mišinio gamintojai ir biodyzelino gamintojai noriai dalyvavo, o Indonezijos Vyriausybė buvo nustačiusi tam tikrus degalų maišymo reikalavimus ir ėmėsi finansinių intervencinių priemonių siekdama palengvinti iš biokuro įmaišymo įpareigojimo kylančią naštą.

(57)

Komisija pažymėjo, kad teisinė prievolė pirkti biodyzeliną atsirado vien dėl degalų maišymo prievolės, tačiau tai nereiškia, kad Indonezijos Vyriausybė perka biodyzeliną rinkoje. Indonezijos Vyriausybė tiesiog įpareigoja tam tikrą procentinę PME dalį įmaišyti į mineralinį dyzeliną. Indonezijos Vyriausybė neperka PME ir to neketina daryti.

(58)

Todėl Komisija šį tvirtinimą taip pat atmetė.

(59)

Visi eksportuojantys gamintojai tvirtino, kad, net jei Komisija yra teisi iš OPPF gautus mokėjimus laikydama dotacija, ji suklydo padarydama išvadą, kad buvo suteikta nauda.

(60)

Apibendrinant pažymėtina, kad, eksportuojančių gamintojų tvirtinimu, kadangi OPPF finansuojamas išimtinai iš eksporto rinkliavos, kurią, be kitų subjektų, moka biodyzelino gamintojai, pastarieji naudos negauna, nes į fondą sumoka daugiau, negu iš jo gauna. Pasak eksportuojančių gamintojų, OPPF finansuojamas iš privačių šaltinių, todėl Komisija turėjo atimti sumas, sumokėtas į OPPF grupės lygmeniu. Eksportuojantys gamintojai taip pat tvirtino, kad Komisija turėjo atimti rinkliavos sumą, sumokėtą už kiekvieno produkto, kuriam ta rinkliava taikoma, eksportą, o ne vien rinkliavos sumą, sumokėtą už biodyzelino eksportą.

(61)

Komisija su šiuo tvirtinimu nesutiko dėl toliau nurodytų priežasčių.

(62)

Pirma, Komisija pažymėjo, kad visos NAA vertės grandinėje veikiančios bendrovės, įskaitant biodyzelino gamintojus, privalo mokėti rinkliavą, nes taip reikalaujama teisės aktuose. Kaip ir bendrųjų mokesčių atveju, NAA vertės grandinėje veikiančios įmonės negali pačios pasirinkti, ar mokėti, ar nemokėti į OPPF, todėl teigti, kad OPPF finansuojamas iš privačių šaltinių, neteisinga. OPPF veikiau yra finansuojamas iš fiskalinių ir valstybės pajamų, kurias įprasta tvarka surenka Indonezijos Vyriausybė. Indonezijos Vyriausybė iš tiesų nepateikė įrodymų, kad iš eksporto rinkliavos surinktos pajamos yra apskaitomos tiesiogiai konkrečioje OPPF sąskaitoje, o ne bendrajame biudžete. Taigi, nustatant, ar suteikta nauda, atimti biodyzelino gamintojų sumokėtas eksporto rinkliavas būtų taip pat netikslinga, kaip atimti visus gavėjų sumokėtus mokesčius.

(63)

Antra, Komisija pažymėjo, kad bet kuriuo atveju tvirtinimas, kad biodyzelino gamintojai į OPPF sumokėjo daugiau, negu iš jo gavo, faktiniu požiūriu yra klaidingas. Iš esmės šis tvirtinimas pateiktas remiantis visa eksporto rinkliavos suma, sumokėta grupės lygmeniu už visus eksporto rinkliava apmokestinamus produktus. Tačiau vertinant tik rinkliavą, kurią eksportuojantys gamintojai (individualiai, ne jų grupė) sumokėjo už biodyzeliną, į OPPF sumokėtos sumos yra mažesnės už dotacijų forma gautus mokėjimus iš OPPF.

(64)

Indonezijos Vyriausybė ir eksportuojantys gamintojai „Wilmar“, „Permata Group“ ir „PT Ciliandra Perkasa“ taip pat nurodė, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, kad pagal šią programą biodyzelino gamintojams suteikiama nauda. Taip yra dėl to, kad, jei nebūtų OPPF mokėjimų, degalų mišinio gamintojai būtų priversti pirkti biodyzeliną už biodyzelino referencinę kainą. Todėl biodyzelino gamintojai gautų tokią pačią pinigų sumą, kokią gauna dabar, taigi jie nėra geresnėje padėtyje negu būtų kitu atveju.

(65)

Komisija su šiuo tvirtinimu nesutiko. Komisija padarė išvadą, kad teisingas priešingas scenarijus būtų ne tai, kad, jei nebūtų OPPF, degalų mišinio gamintojai mokėtų biodyzelino referencinę kainą. Vienas iš OPPF politikos tikslų ir pačių biokuro įmaišymo įpareigojimų tikslų yra skatinti Indonezijoje naudoti biodyzeliną (užuot naudojus mineralinį dyzeliną). Kadangi mineralinio dyzelino kaina paprastai būna mažesnė už biodyzelino kainą, Indonezijos Vyriausybė įsikiša ir padeda biodyzelino gamintojams parduoti biodyzeliną. Tuo pačiu metu šie mokėjimai padeda įvykdyti privalomus degalų maišymo reikalavimus. Vien tai, kad OPPF programa yra, rodo, kad įprastomis rinkos sąlygomis biodyzelino referencinė kaina, kuri naudojama „Pertamina“/AKR ir biodyzelino gamintojų sandoriuose papildomoms išmokoms apskaičiuoti, nebūtų palaikoma. Taigi, jeigu nebūtų biokuro įmaišymo įpareigojimo, degalų mišinio gamintojai apskritai neturėtų paskatų pirkti biodyzeliną. Jeigu nebūtų OPPF ir jo mokėjimų, biodyzelinas vidaus rinkoje nebūtų parduodamas. Biodyzelino gamintojai turėtų konkuruoti su mineralinio dyzelino gamintojais. Jeigu nebūtų OPPF ir Indonezijos Vyriausybės sukurtos programos, biodyzelino gamintojai negautų papildomų lėšų, iš kurių padengiamas skirtumas iki Indonezijos Vyriausybės nustatytos biodyzelino referencinės kainos.

(66)

Komisijos nuomone, pagal teisingą priešingą scenarijų biodyzelino gamintojų padėtis būtų blogesnė, negu nustatyta per tiriamąjį laikotarpį ir vėliau. Biodyzelino gamintojams biokuro įmaišymo įpareigojimas faktiškai reiškia, kad jie turi nuspėjamą ir patikimą pajamų iš garantuoto pardavimo šaltinį. Bendras pardavimo vidaus rinkoje pajamas, t. y. sumą, kurią sudaro degalų mišinio gamintojų sumokama suma ir OPPF išmokama dotacija, ex ante nustato Indonezijos Vyriausybė, dėl to biodyzelino tiekėjai faktiškai yra apsaugoti nuo įprastų kainos svyravimų, kuriuos kitu atveju pajustų laisvojoje rinkoje, jeigu tokia rinka veiktų.

(67)

Šiuo atžvilgiu Komisija taip pat laikėsi nuomonės, kad referencinės biodyzelino kainos, mokamos nepriklausomiems tiekėjams, apskaičiavimas neatspindi paklausos ir pasiūlos įprastomis rinkos sąlygomis, kai valstybė į tai nesikiša. Pažymėtina, kad, nepriklausomai nuo to, ar įmonė „Pertamina“ gavo naudos, ji už biodyzeliną norėjo mokėti ne referencinę, bet tik mažesnę kainą. Šį nustatytą faktą per tikrinamąjį vizitą patvirtino ir Indonezijos Vyriausybė, paaiškinusi, kad, jeigu „Pertamina“ pirktų biodyzeliną už biodyzelino referencinę kainą, bendrovės veikla būtų nuostolinga. Iš šio teiginio akivaizdu, kad neiškreiptomis rinkos sąlygomis biodyzelino rinkos kaina būtų daug mažesnė už Indonezijos Vyriausybės šiuo metu nustatytą biodyzelino referencinę kainą.

(68)

Komisija iš Indonezijos Vyriausybės teiginio supranta, kad joks pirkėjas, išskyrus „Pertamina“, negalėtų veikti pelningai, jeigu biodyzelino kaina būtų lygi Indonezijos Vyriausybės nustatytai referencinei kainai. Taigi, Indonezijoje biodyzelinas nebūtų parduodamas ir biodyzelino gamintojai negautų pajamų arba biodyzelino kainos būtų mažesnės už Indonezijos Vyriausybės nustatytą lygį. Kadangi Indonezijos Vyriausybė Indonezijoje nustato ir įgyvendina degalų maišymo įpareigojimą (laikinojo reglamento 49 ir 50 konstatuojamosios dalys), pirmasis scenarijus vargu ar gali susiklostyti. Taigi Komisija nusprendė, kad, jeigu analizuojama schema nebūtų vykdoma, labiausiai tikėtinas priešingas scenarijus būtų tai, kad biodyzelino kainos būtų mažesnės.

(69)

Pirmiausia Komisija pažymėjo, kad referencinės kainos, pagal kurias Indonezijos Vyriausybė nustato OPPF išmokamos dotacijos sumą, neatspindi rinkos kainos, nes joms apskaičiuoti naudojama formulė nėra grindžiama neiškreiptomis rinkos sąlygomis. Taip yra dėl to, kad, viena vertus, visa rinka – ir pradinės, ir tolesnės grandies rinka – yra iškreipta, todėl negali tipiškai atspindėti normalių, konkurencingų rinkos sąlygų. Kita vertus, Komisija mano, kad perdirbimo išlaidų suma, kurią Indonezijos Vyriausybė apskaičiavo pagal formulę, naudojamą biodyzelino referencinei kainai apskaičiuoti (vidutinė NAA vidaus rinkos kaina, prie kurios pridėtas 100 JAV dolerių už toną perdirbimo mokestis), yra pernelyg didelė. Komisija patikrino kai kurių eksportuojančių gamintojų faktines perdirbimo išlaidas ir pastebėjo, kad pagal Indonezijos Vyriausybės skaičiavimus tos išlaidos yra per didelės. Faktinės perdirbimo išlaidos tiriamuoju laikotarpiu vidutiniškai buvo 60–80 JAV dolerių už toną (10).

(70)

Todėl net jei Komisija sutiktų su tvirtinimu, kad bendri degalų mišinio gamintojų ir OPPF mokėjimai yra biodyzelino kainos mokėjimas, quod non, Komisija vis tiek turėtų daryti išvadą, kad biodyzelino tiekėjams mokama „kaina“ yra per didelė.

(71)

Tad Komisija padarė išvadą, kad dėl programos biodyzelino gamintojai atsiduria geresnėje padėtyje, negu būtų kitu atveju, taigi pagal programą jiems suteikiama nauda.

(72)

Indonezijos Vyriausybė ir visi eksportuojantys gamintojai taip pat tvirtino, kad net jei nauda buvo suteikiama, visa ta nauda buvo perkelta degalų mišinio gamintojams („Pertamina“ ir AKR). Taip yra dėl to, kad biodyzelino gamintojai esą gauna už biodyzeliną rinkos kainą, o degalų mišinio gamintojai gauna naudos pirkdami jį už mažesnę kainą (būtent mineralinio dyzelino referencinę kainą).

(73)

Komisija su šiuo tvirtinimu nesutiko. Kaip jau aptarta laikinojo reglamento 195–201 konstatuojamosiose dalyse ir 67 konstatuojamojoje dalyje, Komisija laikėsi nuomonės, kad Indonezijoje realios biodyzelino rinkos kainos nėra, nes Indonezijos Vyriausybė reguliuoja ir iškreipia visą NAA biodyzelino vertės grandinę. Bet kuriuo atveju Komisija pažymėjo, kad vienintelė rinkoje galiojanti kaina yra ta, kurią moka degalų mišinio gamintojai (būtent, mineralinio dyzelino referencinė kaina).

(74)

Atsakydama į tvirtinimą, kad naudą pagal programą gauna degalų mišinio gamintojai, nes jie galiausiai sumoka mažesnę kainą už perkamą biodyzeliną, Komisija pažymėjo, kad klausimas, ar „Pertamina“ arba AKR (irgi) gauna naudos pagal šią programą, nėra šio tyrimo dalykas, nes šie subjektai nėra nagrinėjamąjį produktą eksportuojantys gamintojai.

(75)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė, „PT Ciliandra Perkasa“, „Permata Group“ ir „Wilmar“ tvirtino, kad Komisija suklydo padariusi išvadą, kad OPPF suteikia naudos biodyzelino gamintojams, nes:

(76)

Komisija aptarė priešingos padėties scenarijų, pateiktą galutinio faktų atskleidimo dokumente ir išsamiai išdėstytą šio reglamento 65 konstatuojamojoje dalyje. Tačiau Komisija mano, kad Indonezijos Vyriausybės pateiktas tvirtinimas dar kartą patvirtina, kad OPPF suteikia naudos biodyzelino gamintojams. Indonezijos argumento pagrindą sudaro du pagrindiniai teiginiai: 1) biodyzelino gamintojai teisiškai nėra įpareigoti parduoti biodyzeliną vidaus rinkoje ir 2) biodyzelino gamintojai yra racionalūs ekonominės veiklos vykdytojai, siekiantys gauti kuo didesnį pelną.

(77)

Komisija šių dviejų Indonezijos Vyriausybės teiginių neginčijo. Komisijos nuomone, tai, kad tokie racionalūs ekonominės veiklos vykdytojai kaip biodyzelino gamintojai nusprendžia dalyvauti OPPF schemoje, nors teisiškai to daryti nėra įpareigoti, yra empirinis neginčytinas įrodymas, kad jiems tai yra geriausia veiklos vykdymo galimybė.

(78)

Jeigu, kaip tvirtina Indonezijos Vyriausybė (Komisija neturėjo pagrindo to neigti), „privatūs biodyzelino gamintojai (daugelis jų priklauso tarptautinėms įmonių grupėms) siekia gauti kuo didesnį pelną“ (11), tada tai reiškia, kad dalyvavimas OPPF schemoje jiems yra pelningiausias būdas vykdyti veiklą. Taigi, pagal bet kurį priešingos padėties scenarijų biodyzelino gamintojai atsidurtų nepalankesnėje padėtyje. Iš esmės, jeigu taip nebūtų, racionalus ekonominės veiklos vykdytojas, kuriam netaikomi jokie teisiniai apribojimai, vietoj dalyvavimo schemoje būtų pasirinkęs pelningesnę galimybę.

(79)

Todėl Komisija padarė išvadą, kad, nepriklausomai nuo priešingos padėties scenarijaus, biodyzelino gamintojai pagal šią schemą yra geresnėje padėtyje. Taigi, Komisija patvirtino savo išvadą, kad biodyzelino gamintojai gauna naudos iš OPPF.

(80)

Dėl Indonezijos Vyriausybės tvirtinimo, kad perdirbimo išlaidų rodiklis, naudojamas formulėje, pagal kurią apskaičiuojama biodyzelino referencinė kaina, nėra per didelis, Komisija pažymėjo, kad, jos nuomone, mokėjimai iš OPPF biodyzelino gamintojams yra dotacija, o ne užmokesčio už perkamą biodyzeliną dalis. Todėl, Komisijos nuomone, nustatant, ar suteikta nauda, tai, ar perdirbimo išlaidos buvo, ar nebuvo per didelės, neturi reikšmės.

(81)

Bet kuriuo atveju, net jei Komisija sutiktų su Indonezijos Vyriausybės logika, kad šiuo atveju nauda nebuvo suteikta, nes mokėjimai iš OPPF tėra užmokestis už perkamą biodyzeliną, Komisija pažymėjo, kad perdirbimo išlaidų suma nėra reguliariai keičiama ir kad nuo 2016 m. kovo 21 d. taikoma 100 JAV dolerių už toną sumą. Komisija patvirtino, kad per tikrinamąjį vizitą Indonezijos Vyriausybė teigė, jog perdirbimo išlaidos yra kasmet peržiūrimos. Tačiau, Komisijos nuomone, atliekamos peržiūros rezultatas neatspindi realios padėties rinkoje, nes perdirbimo išlaidų suma yra didesnė už realias biodyzelino gamintojų patiriamas išlaidas, kaip paaiškinta 69 konstatuojamojoje dalyje.

(82)

Indonezijos Vyriausybė taip pat nurodė, kad, jos nuomone, Komisijos surinkti duomenys apie perdirbimo išlaidų intervalą yra netipiški. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad, pirma, Indonezijos Vyriausybė nepateikė jokių faktinių įrodymų savo argumentui pagrįsti. Antra, Komisija pažymėjo, jog patikrino tas išlaidas per kai kurių biodyzelino gamintojų įmonėse surengtus tikrinamuosius vizitus. Kad būtų aiškiau, apskaičiuodama tas išlaidas Komisija atėmė per NAA perdirbimo į biodyzeliną procesą gaunamo glicerino vertę (12).

(83)

NET jei Komisija sutiktų su Indonezijos Vyriausybės tvirtinimu, kad mokėjimai iš OPPF yra užmokestis už perkamą biodyzeliną, quod non, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, biodyzelino gamintojams vis tiek būtų teikiama nauda. NET jei biokuro įmaišymo įpareigojimo nebūtų, biodyzelino gamintojai negautų viso OPPF teikiamo atlygio.

(84)

„Wilmar“ taip pat tvirtino, kad Indonezijos biodyzelino vidaus rinkos referencinė kaina atspindi ir labai atitinka neiškreiptos rinkos dinamiką. Komisija pažymėjo, kad Indonezijos biodyzelino vidaus rinka yra reguliuojama visapusiškai: nuo NAA kainos iki biodyzelino kainos ir paklausos. Biodyzelino tiekėjai turi parduoti tam tikrą kiekį už konkrečią kainą, apskaičiuotą pagal iš anksto nustatytą formulę ir remiantis realios padėties rinkoje neatitinkančiais parametrais. Todėl Komisija paliko galioti savo išvadą, kad Indonezijos Vyriausybės nustatyta referencinė kaina neatspindi kainos, kuri galiotų neiškreiptomis rinkos sąlygomis. Ypač pažymėtina, kad Komisija taip nusprendė dėl to, kad, jos nuomone, vienintelis patikimas neiškreiptos vidaus rinkos kainos pakaitinis rodiklis yra kaina, kurią moka degalų mišinio gamintojai. Todėl tvirtinimas buvo atmestas.

(85)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė ir „Wilmar“ tvirtino, kad Komisija suklydo padariusi išvadą, jog tai, kad OPPF suteikia naudą ir degalų mišinio gamintojams, neturi reikšmės. Pasak Indonezijos Vyriausybės, taip yra dėl to, kad vien tai, kad OPPF yra sukurtas, kad būtų naudingas degalų mišinio gamintojams, (taip pat) reiškia, kad mokėjimų negalima laikyti dotacija.

(86)

Kaip paaiškinta 64–74 konstatuojamosiose dalyse, Komisijos nuomone, tai, ar degalų mišinio gamintojai gavo naudos pagal nagrinėjamą programą, šiame tyrime neturi reikšmės. Neginčijama, kad OPPF teikia dotaciją biodyzelino gamintojams, o jei programos nebūtų, tokia dotacija nebūtų teikiama. Todėl tvirtinimas buvo atmestas.

(87)

Visi eksportuojantys gamintojai tvirtino, kad Komisija suklydo apskaičiuodama eksportuojančių gamintojų gaunamos naudos dydį, nes įskaičiavo OPPF sumokėtas lėšas transporto išlaidoms atlyginti. Pasak eksportuojančių gamintojų, tomis lėšomis tėra grąžinamos jų jau patirtos išlaidos, taigi tai nėra nauda. Be to, vienas eksportuojantis gamintojas tvirtino, kad šias išlaidas reikia laikyti patirtomis išlaidomis, tinkamomis finansuoti pagal subsidijavimo schemą, todėl pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktą jos neturi būti įskaičiuotos.

(88)

Dėl toliau išdėstytų priežasčių Komisija nesutiko su šiuo tvirtinimu, nes ji nemano, kad biodyzelino gamintojų patirtos transporto išlaidos yra „bet kurie paraiškų teikimo mokesčiai ar kitos išlaidos, būtinai patirtos stengiantis patenkinti subsidijos suteikimo sąlygas arba gauti subsidiją“.

(89)

Pirma, Komisija pažymėjo, kad Gairėse dėl subsidijos dydžio apskaičiavimo atliekant kompensacinio muito tyrimus (toliau – Gairės) paaiškinta, kad „vieninteliai mokesčiai arba išlaidos, kuriuos įprasta tvarka galima atimti, yra mokesčiai arba išlaidos, kurie tiriamuoju laikotarpiu sumokami tiesiogiai Vyriausybei. Turi būti įrodyta, kad toks mokėjimas yra privalomas norint gauti subsidiją. Taigi, mokėjimai privačioms šalims, pvz., advokatams ar buhalteriams, atlikti prašant subsidijos, neturi būti atimti“ (13).

(90)

Priešingai tam, kas nurodyta Gairėse, aptariamos transporto išlaidos sumokamos ne tiesiogiai Indonezijos Vyriausybei, bet privačioms bendrovėms. Eksportuojantis gamintojas nepaaiškino, kodėl šios transporto išlaidos yra „privalomos“, norint gauti subsidiją.

(91)

Antra, Komisija laikėsi nuomonės, kad transporto išlaidos veikiau yra įprastos biodyzelino gamintojų pagal komercinius sandorius su degalų mišinio gamintojais patiriamos išlaidos. Transporto išlaidos paprastai turėtų būti įtraukiamos į pirkimo kainą ir (arba) sutartį, todėl, Komisijos nuomone, objektyvaus pagrindo joms atlyginti nėra. Atitinkamai, iš OPPF sumokėtos lėšos, iš kurių atlygintos transporto išlaidos, prilygsta naudai.

(92)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija atmetė pateiktą tvirtinimą ir padarė išvadą, kad, apskaičiuojant naudos dydį, biodyzelino gamintojų patirtos ir jiems atlygintos transporto išlaidos neturi būti atimtos. Iš Valdymo agentūros biodyzelino gamintojams suteiktų lėšų ne tik padengiamas skirtumas tarp mineralinio dyzelino referencinės kainos ir biodyzelino referencinės kainos – iš tos pačios dotacijos atlyginamos transporto išlaidos.

(93)

Eksportuojantys gamintojai taip pat tvirtino, kad jie patiria kredito išlaidų, susijusių su OPPF mokėjimais. Pasak biodyzelino gamintojų, taip yra dėl to, kad OPPF išmoka dotacijos lėšas praėjus keliems mėnesiams nuo to laiko, kai gamintojai išrašo sąskaitas faktūras atitinkamiems degalų mišinio gamintojams.

(94)

Komisija nesutiko su šiuo tvirtinimu ir paliko galioti savo išvadą, kad mokėjimai iš OPPF yra dotacija, o ne užmokestis už perkamas prekes. Todėl, Komisijos nuomone, eksportuojantys gamintojai, visų pirma, tų dotacijų apskritai neturėjo gauti ir su tomis dotacijomis negalima sieti jokių jokio pobūdžio kredito išlaidų.

(95)

Atsižvelgdama į tai, Komisija atmetė pateiktą tvirtinimą ir padarė išvadą, kad, apskaičiuojant naudos dydį, biodyzelino gamintojų esą patirtos kredito išlaidos neturi būti atimtos.

(96)

Taigi, Komisija paliko galioti savo išvadas, kad Indonezijos Vyriausybės parama biodyzelino pramonei tiesiogiai pervedant lėšas per Biodyzelino subsidijų fondą prilygo kompensuotinai subsidijai, kaip nustatyta laikinojo reglamento 80–83 konstatuojamosiose dalyse.

(97)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė, „PT Ciliandra Perkasa“, „Permata Group“ ir „Wilmar“ nurodė, kad Komisija suklydo atmetusi eksportuojančių gamintojų argumentą, kad apskaičiuodama naudos dydį Komisija turėjo atimti transporto išlaidas ir kredito išlaidas. Pasak Indonezijos Vyriausybės, taip yra dėl to, kad tos išlaidos yra neišvengiamos norint gauti dotacijos išmokas.

(98)

Komisija šį tvirtinimą jau aptarė šio reglamento 89 konstatuojamojoje dalyje. Be to, kas jau paaiškinta šio reglamento 91 konstatuojamojoje dalyje, Komisija pažymėjo, kad pagal gaires „vieninteliai mokesčiai arba išlaidos, kuriuos įprasta tvarka galima atimti, yra mokesčiai arba išlaidos, kurie tiriamuoju laikotarpiu sumokami tiesiogiai Vyriausybei“. Šiuo atveju transporto išlaidos mokamos ne Vyriausybei, bet privatiems subjektams, o Indonezijos Vyriausybė paskui jas atlygina. Todėl Komisija palieka galioti savo išvadą, kad transporto išlaidos nelaikytinos išlaidomis, kurias pagal Gaires galima atimti. Todėl tvirtinimas buvo atmestas.

(99)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad Komisija suklydo, nes, apskaičiuodama pagal šią schemą gaunamos naudos dydį, neatėmė į OPPF sumokamų įmokų. Tačiau šios įmokos yra susijusios su Indonezijos Vyriausybės nustatytos eksporto rinkliavos už įvairius iš Indonezijos eksportuojamus NAA produktus mokėjimu. Todėl rinkliavos buvo renkamos už daug kitų produktų, ne tik už tiriamąjį produktą. Kaip paaiškinta laikinojo reglamento 64 konstatuojamojoje dalyje ir papildomai paaiškinta šio reglamento 62 konstatuojamojoje dalyje, rinkliavos yra valstybiniai ištekliai. Nepriklausomai nuo to, kuri Vyriausybės institucija buvo atsakinga už rinkliavos surinkimą, šis teiginys yra teisingas. Todėl buvo padaryta išvada, kad, apskaičiuojant naudos dydį, į OPPF sumokėtas įmokas atimti netikslinga. Todėl tvirtinimas buvo atmestas.

(100)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė taip pat nurodė, kad Komisija suklydo, nes nustatydama subsidijos dydį rėmėsi biodyzelino apyvarta. Nurodyta, kad reikėjo remtis visa biodyzelino gamintojų (ir įtraukti kitus produktus, ne tik biodyzeliną) apyvarta. Tačiau iš OPPF subsidijos suteiktos tik dėl to, kad gamintojai pardavinėjo biodyzeliną. Todėl Komisija nusprendė, kad atlikdama skaičiavimus ji rėmėsi tinkama apyvarta, ir tas tvirtinimas buvo atmestas.

(101)

Komisija pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė nepateikė jokių kitų faktų savo tvirtinimams pagrįsti, todėl Komisija patvirtino 95 konstatuojamojoje dalyje išdėstytą išvadą.

(102)

Po pirminio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė ir dauguma eksportuojančių gamintojų nurodė, kad Komisija klaidingai išaiškino, jog Indonezijos Vyriausybės NAA ir išvestiniams produktams taikomi eksporto apribojimai yra kompensuotina subsidija. Pasak Indonezijos Vyriausybės ir eksportuojančių gamintojų, taip yra dėl to, kad pagal PPO teismų praktiką eksporto apribojimai nėra laikomi kompensuotinomis subsidijomis.

(103)

Atsakydama į šį tvirtinimą, Komisija pažymėjo, kad laikinajame reglamente eksporto apribojimai per se nėra laikomi kompensuotinomis subsidijomis. Komisija mano, kad eksporto apribojimų (tokių kaip eksporto mokesčiai ir rinkliavos) nustatymas veikiau yra vienas iš būdų arba priemonių, kuriais Indonezijos Vyriausybė naudojasi siekdama, kad NAA būtų tiekiamas už mažesnį nei tinkamas atlygį. Komisija nustatė (žr. laikinojo reglamento 172 konstatuojamąją dalį), kad, atsižvelgiant į turimus per šį tyrimą surinktus įrodymus ir ES bei PPO teismų praktiką, NAA tiekimas už mažesnį nei tinkamas atlygį prilygo kompensuotinai subsidijai.

(104)

Toliau Komisija atsako į suinteresuotųjų šalių tvirtinimus dėl Komisijos negalutinių išvadų, kad Indonezijos Vyriausybės parama biodyzelino pramonei tiekiant NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį prilygsta finansiniam įnašui pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktį ir (arba) paramai pajamoms arba kainoms palaikyti pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą. Komisija taip pat išnagrinės įtarimus dėl klaidų nustatant, kad suteikta nauda.

(105)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė ir „Permata Group“ pareiškė, kad Vyriausybės nustatytų eksporto apribojimų jokiu atveju negalima prilyginti finansiniam įnašui. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad šioje byloje šis tvirtinimas neturi reikšmės. Taip yra dėl to, kad Komisija padarė išvadą, jog Indonezijos Vyriausybės eksportuojantiems gamintojams suteiktą finansinį įnašą sudaro tai, kad NAA tiekiamas už mažesnį nei tinkamas atlygį. Todėl tvirtinimas buvo atmestas.

(106)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė, „Permata Group“ ir „Wilmar“ tvirtino, kad Komisija neįrodė, jog finansinis įnašas buvo skirtas. Respondentų nuomone, taip yra dėl to, kad:

(107)

Atsakydama į a punkte išdėstytą tvirtinimą, Komisija pažymėjo, kad per tiriamąjį laikotarpį eksporto rinkliava galiojo ir buvo renkama. Taigi, Indonezijos Vyriausybės tvirtinimas, kad eksporto rinkliava per tiriamąjį laikotarpį nebuvo renkama, faktiniu požiūriu yra klaidingas, nes eksporto rinkliava buvo nustatyta ir per tiriamąjį laikotarpį galiojo.

(108)

Komisija nesutiko su antrąja argumentų dalimi. Jeigu Indonezijos Vyriausybė nebeketino taikyti NAA ir išvestinių produktų eksporto apribojimų, ji turėjo panaikinti teisės aktą. Iš to, kad laikinai nustatytas nulinis eksporto rinkliavos ir eksporto mokesčio tarifas, matyti, kad Indonezijos Vyriausybė vis dar tikisi galėsianti pasinaudoti tais apribojimais ateityje. Šią išvadą galima patvirtinti ir viešais Indonezijos Vyriausybės narių pareiškimais. Pavyzdžiui, viename 2019 m. rugsėjo 25 d. spaudoje skelbtame straipsnyje nurodoma: „Siekdama palengvinti alyvpalmių aliejaus gamintojams dėl pasaulio rinkoje nukritusių NAA kainų tenkančią finansinę naštą, Vyriausybė nusprendė iki kitų metų sustabdyti eksporto mokesčio, taikomo nerafinuotam alyvpalmių aliejui (NAA) ir jo išvestiniams produktams, mokėjimą. Ekonomikos koordinavimo ministras Darminas Nasutionas antradienį Džakartoje pažymėjo, kad Vyriausybė oficialiai pradėjo įgyvendinti privalomąją B30 biodyzelino programą, todėl eksporto mokesčio mokėjimas sustabdytas iki kitų metų sausio mėnesio. D. Nasutionas išreiškė viltį, kad B30 biodyzelino politika, dėl kurios alyvpalmių aliejaus paklausa turėtų pastebimai padidėti, padės alyvpalmių aliejaus vidaus rinkoje kainas stumtelėti į viršų. Jis pažymėjo, kad eksporto mokesčio mokėjimo sustabdymui pritarė ir prezidentas Joko (Jokowi) Widodo. Remiantis 2019 m. finansų ministro potvarkiu, jeigu kainos svyruotų nuo 570 iki 619 JAV dolerių už toną, Vyriausybė nustatytų 25 JAV dolerių už toną eksporto mokestį, o jei kainos padidėtų daugiau kaip iki 619 JAV dolerių už toną, būtų nustatytas 50 JAV dolerių už toną eksporto mokestis. Rugsėjo 20 d. duomenimis, NAA kaina buvo 574,9 JAV dolerio už toną ir yra numatoma, kad iki šių metų pabaigos ji smuktelės iki 570 JAV dolerių už toną. Todėl ministras paragino peržiūrėti potvarkį, kad eksporto mokesčio mokėjimą būtų galima sustabdyti, jeigu pagal pirmiau pateiktą kainos formulę jis vis dar būtų taikomas“ (14).

(109)

Šiuo teiginiu taip pat parodoma, kad esama tiesioginio ryšio tarp eksporto apribojimo nustatymo (kartu su kitomis priemonėmis, kuriomis siekta paskatinti konkrečią NAA tiekėjų elgseną) ir vidaus rinkoje galiojančių kainų faktinio dydžio. Jis taip pat įrodo, kad Indonezijos Vyriausybė naudojasi tomis priemonėmis tam, kad paveiktų kainų lygį.

(110)

Nepaisant Indonezijos Vyriausybės ir „Wilmar“ po galutinio faktų atskleidimo pateiktų prieštaravimų, Komisija padarė išvadą, kad Indonezijos Vyriausybė ateityje ketina eksporto rinkliavą ir, galbūt, eksporto mokestį rinkti toliau. Todėl tai, kad Indonezijos Vyriausybė laikinai nerinko mokesčių ir rinkliavų (juolab turint galvoje, kad tai tėra tik kelios Indonezijos Vyriausybės priemonės, kuriomis NAA tiekiamas už mažesnį nei tinkamas atlygį), negali būti pagrindas abejoti, ar finansinis įnašas buvo teikiamas.

(111)

Pasak visų eksportuojančių gamintojų, Komisijos pastabos dėl pavedimo arba nurodymo yra pagrįstos klaidingai nustatytu faktu, kad Indonezijos Vyriausybės nustatyto NAA ir išvestinių produktų mokesčio ir eksporto rinkliavos paskirtis yra remti biodyzelino pramonę. Be to, „Wilmar“ ir „Permata“ tvirtino, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog NAA vidaus rinkos kainas de facto nustato Indonezijos Vyriausybei visiškai priklausantis NAA gamintojas „PT Perkebunan Nusantara“ (toliau – PTPN).

(112)

Dėl pirmojo tvirtinimo eksportuojantys gamintojai paaiškino, kad per tiriamąjį laikotarpį eksporto mokesčio tarifas buvo nulinis, todėl vertinimui neturi reikšmės. Eksporto rinkliava – priešingai – buvo ne nulinio tarifo ir bet kuriuo atveju jos paskirtis buvo ne paremti biodyzelino pramonę, bet finansuoti OPPF.

(113)

Laikinojo reglamento 88 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, kad per tiriamąjį laikotarpį eksporto mokesčio tarifas buvo nulinis. Vis dėlto, nors, atsižvelgiant į specifines rinkos aplinkybes, per tiriamąjį laikotarpį eksporto mokestis nebuvo renkamas, eksporto mokestis yra priemonių, kurias Indonezijos Vyriausybė naudojo siekdama skatinti NAA tiekėjus tiekti NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį, įrodymas. Komisija taip pat pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė eksporto mokesčio nepanaikino (nors per tiriamąjį laikotarpį jis buvo nulinio tarifo). Komisija taip pat pažymėjo, kad, kaip aptarta laikinojo reglamento 117–121 konstatuojamosiose dalyse, nebuvo ginčyta, kad Indonezija ketina naudoti eksporto rinkliavą tam, kad išlaikytų dirbtinai mažas NAA vidaus rinkos kainas.

(114)

Dėl eksporto rinkliavos Komisija pažymėjo, kad teisės aktuose, kuriais nustatoma eksporto rinkliava, atskirai nėra nurodyta, kad eksporto rinkliavos paskirtis yra remti biodyzelino pramonę tiekiant NAA už mažas kainas, tačiau iš eksporto rinkliavų, kurios tapo OPPF dalimi, per OPPF dotacijas de facto remiama vien tik biodyzelino pramonė. Vykdydama tyrimą, Komisija iš tikrųjų galėjo įsitikinti, kad, nepaisant formaliai platesnės veiklos srities, iš OPPF per tiriamąjį laikotarpį buvo remiama beveik vien biodyzelino pramonė.

(115)

Be to, laikotarpis, kai Indonezijos Vyriausybė 2015 m. nustatė eksporto rinkliavą, sutapo su laikotarpiu, kai Indonezijos NAA kainos buvo beveik tokios pačios kaip pasaulinės. Šiuo atžvilgiu, kaip paaiškinta laikinojo reglamento 64–68 konstatuojamosiose dalyse, eksporto rinkliavą reikia vertinti ne atskirai, bet kartu su didesniu priemonių, kurių paskirtis – paremti biodyzelino pramonę ir reguliuoti NAA vidaus rinkos kainas, rinkiniu.

(116)

Komisija taip pat pažymėjo, kad eksporto rinkliava praktiškai buvo pasiektas užsibrėžtas tikslas smukdyti NAA vidaus rinkos kainas. Šioje analizėje Komisija galėtų pirmiausia pažymėti skirtumą tarp Indonezijos NAA vidaus rinkos kainų ir eksporto kainų. Komisijos nuomone, šį kainos skirtumą galima paaiškinti tuo, kad vien nustačius eksporto rinkliavą, vidaus rinkos kainos buvo smukdomos, nes NAA buvo dirbtinai laikomas šalyje, Indonezijos Vyriausybė nustatė mažas jo kainas, o NAA tiekėjai jų de facto laikėsi.

(117)

Tai, kad Indonezijos Vyriausybė nepanaikino eksporto mokesčio, o tik nustatė nulinį jo tarifą, yra aiškus požymis, kad ji vis dar neatsisakė ketinimo išlaikyti mažas NAA kainas. Nustačiusi dvi priemones, kurios daro tokį patį poveikį NAA vidaus rinkos kainoms ir pasiekusi norimą poveikį, Indonezijos Vyriausybė racionaliai nusprendė palikti vieną aktyvią priemonę, kuri norimą poveikį daro plačiausiai (t. y. padeda išsaugoti mažas NAA kainas ir finansuoti OPPF), t. y. eksporto rinkliavą.

(118)

Todėl Komisija patvirtino, kad bendra Indonezijos Vyriausybės nustatytų eksporto apribojimų sistema yra skirta biodyzelino pramonei remti dirbtinai išlaikant mažas NAA vidaus rinkos kainas (tai nėra vien Vyriausybės priemonių, kuriomis siekiama surinkti valstybės pajamas, šalutinis poveikis).

(119)

Dėl tvirtinimo, kad NAA vidaus rinkos kainas de facto nustato ne Indonezijos Vyriausybė, „Wilmar“ tvirtino, kad Komisijos išvada yra klaidinga, nes:

(120)

Atsakydama į a punkte išdėstytą tvirtinimą, Komisija priminė, kad, kaip nurodyta laikinojo reglamento 91–99 ir 126 konstatuojamosiose dalyse, Komisija turėjo remtis turimais faktais, nes NAA tiekėjai ir PTPN nebendradarbiavo. Teikdami pastabas dėl laikinojo reglamento, nė vienas iš eksportuojančių gamintojų nepateikė jokių įrodymų, kaip jie rengia savo pasiūlymus dėl NAA, ir tik abstrakčiai tvirtino, kad apskritai remiasi „tarptautinėmis rinkos kainomis“.

(121)

Neturėdama patikrinamų šį tvirtinimą pagrindžiančių įrodymų, Komisija šį argumentą atmetė. Užuot savarankiškai nustatę savo kainas pagal tarptautines kainas, NAA tiekėjai laikosi PTPN faktiškai nustatomų NAA kainų.

(122)

Dėl b punkte išdėstyto tvirtinimo Komisija laikinojo reglamento 133 konstatuojamojoje dalyje paaiškino, kad PTPN iš tiesų neprivalo pateikti priešpriešinio pasiūlymo dėl didesnės kainos, jeigu gauti pasiūlymai yra mažesni už tos konkrečios dienos kainos lūkestį. Komisija per tikrinamąjį vizitą tikrai įsitikino, kad PTPN reguliariai priima už tą kainą mažesnius pasiūlymus.

(123)

Komisija taip pat pažymėjo, kad, kaip paaiškinta laikinojo reglamento 3.3.2 skirsnyje, ji taikė pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalį, nes PTPN neužpildė prie visiems alyvpalmių aliejaus gamintojams ir platintojams siųsto antisubsidijų klausimyno (klausimyno alyvpalmių aliejaus tiekėjams) pridėto B priedo. Be to, per Indonezijos Vyriausybėje surengtą tikrinamąjį vizitą PTPN nepaaiškino, kaip nustato NAA kainos dienos lūkestį. Vietoj to PTPN abstrakčiai paaiškino, kad jis nustatomas remiantis tarptautiniais lyginamaisiais rodikliais, bet išsamios informacijos nepateikė.

(124)

Todėl Komisija negalėjo gauti jokių įrodymų, kad kainos lūkestis atspindi rinkos kainą, kuri nustatoma per konkurencingą konkurso procedūrą. Komisija kaip tik nustatė, kad NAA vidaus rinkos kaina yra mažesnė už bet kurį iš tarptautinių lyginamųjų rodiklių (įskaitant Indonezijos eksporto kainą), kurie esą yra PTPN kainų pagrindas.

(125)

Dėl c punkte išdėstyto tvirtinimo Komisija pažymėjo, kad, kalbant apie PTPN, PTPN neužpildė pirmiau minėto Komisijos siųsto klausimyno. Todėl Komisija rėmėsi turimais faktais. Per Indonezijos Vyriausybėje surengtą patikrinimą PTPN pateikė 2016 ir 2017 m. audituotų ataskaitų kopijas. Iš jų paaiškėjo, kad PTPN veikė nuostolingai. Vėliau, jau praėjus terminui, iki kurio buvo galima teikti pastabas dėl rašto, kad Komisija remsis turimais faktais, PTPN pateikė papildomą informaciją. Indonezijos Vyriausybė tvirtino, kad Komisija turėtų atsižvelgti į papildomą informaciją ir pakeisti savo vertinimą. Komisija pažymėjo, kad informacija pateikta labai vėlai, visiems terminams seniai praėjus. PTPN nepateikė audituotų 2018 m. sąskaitų. Dėl vėlesnio laikotarpio pažymėtina, kad Komisija gavo tik vieno tiriamojo laikotarpio ketvirčio (2017 m. paskutiniojo ketvirčio) audituotas ataskaitas. Iš Komisijos gautų audituotų ataskaitų matyti, kad PTPN veikė nuostolingai. Indonezijos Vyriausybės pavėluotai pateiktoje informacijoje apie laikotarpį nuo 2016 m. iki tiriamojo laikotarpio (ypač „Excel“ formato lentelėje) norima parodyti, kad PTPN veikla, susijusi su NAA (ji sudaro didžiąją dalį bendrovės veiklos), buvo pelninga ir kad bendrovė tokį patį pelną gavo ir iš veiklos vidaus rinkoje, ir iš pardavimo eksportui. Tačiau ši informacija nebuvo patvirtinta audituotomis ataskaitomis. Priešingai – iš informacijos, pateiktos remiantis audituotomis ataskaitomis, matyti, kad PTPN negavo pelno iš NAA pardavimo, taigi elgėsi ne kaip racionalus ekonominės veiklos vykdytojas. Bet kuriuo atveju, Komisija pažymėjo, kad taip vėlai pateiktos informacijos (ji pateikta jau po to, kai pateiktos pastabos dėl laikinojo reglamento) priimti negalima, nes tos informacijos negalima patikrinti. Todėl tvirtinimas buvo atmestas.

(126)

Dėl d punkte išdėstyto tvirtinimo pažymėtina, kad Indonezijos Vyriausybė ir eksportuojantys gamintojai taip pat tvirtino, jog Komisija neįrodė, kad NAA tiekėjų elgesys buvo neracionalus, nes jie veikė pelningai. Šis tvirtinimas susijęs su NAA tiekėjais, kurie atsakė į Komisijos klausimyną, ir su PTPN (15).

(127)

Komisijos nuomone, neracionalus elgesys suprantamas ne vien kaip nuostolinga veikla – toks elgesys taip pat reiškia, kad dėl tam tikrų veiksmų verslas atsiduria mažiau palankioje padėtyje (yra mažiau pelningas). Komisija nustatė aiškų skirtumą tarp Indonezijos NAA vidaus rinkos kainų ir NAA eksporto kainų ir padarė išvadą, kad, jeigu eksporto rinkliavos nebūtų, NAA tiekėjams būtų pelningiau parduoti NAA eksportui.

(128)

Išvadą, kad Indonezijos Vyriausybės sukurtoje eksporto apribojimų sistemoje NAA gamintojams faktiškai neleidžiama vidaus rinkoje elgtis racionaliai, patvirtina tai, kad, panaikinus eksporto rinkliavą, eksportas greičiausiai padidėtų. Šia tema neseniai spaudoje skelbtame straipsnyje buvo pažymėta: „Pasak Generalinio sekretoriaus Togaro Sitanggango, Indonezijos alyvpalmių aliejaus asociacija, arba GAPKI, prognozavo, kad, eksporto rinkliavą sumažinus iki nulinio tarifo (prieš tai jis buvo 50 JAV dolerių už toną), šalies NAA eksportas gali šoktelėti 10–15 %. T. Sitanggango vertinimu, Indonezijos mėnesinis NAA eksportas jau padidėjo nuo vidutiniškai 700 000 tonų iki 800 000–900 000 tonų. „Jeigu eksporto rinkliavos tarifas išliks nulinis, nenustebsime, jei NAA mėnesinis eksportas pasieks vieną milijoną tonų“, – pridūrė jis. GAPKI vertinimu, Indonezija šiais metais jau eksportavo 6 mln. tonų NAA, o tai sudaro apie penktadalį praėjusio dvylikos mėnesių laikotarpio bendro NAA ir kitų alyvpalmių aliejaus išvestinių produktų eksporto“ (16).

(129)

Kitas spaudoje skelbtas straipsnis patvirtina išvadą, kad eksporto rinkliava skatina NAA tiekėjus parduoti NAA vidaus rinkoje, užuot pardavus jį pelningiau eksporto rinkoje. Tame straipsnyje nepriklausomas analitikas nurodė, kad „šios naujienos (t. y. tai, kad nustatytas nulinis eksporto rinkliavos tarifas) daro teigiamą poveikį pradinės gamybos grandies Indonezijos augintojams, nes eksporto rinkliavos tarifų peržiūra gali padėti išsaugoti dabartinį NAA kainų lygį. Tačiau Ng nemano, kad 2019–2020 finansiniais metais gamintojai gaus grynojo pelno, ir nuogąstauja, kad šios naujienos yra nepalankios Indonezijos tolesnės gamybos grandies gamintojams, nes dėl peržiūrėtos eksporto rinkliavos, esant mažesnėms NAA kainoms, mažės jų marža, kuri šiuo metu yra lygi skirtumui tarp NAA ir rafinuoto alyvpalmių aliejaus produktų kainų. „Tebesilaikome nuomonės, kad dėl eksporto rinkliavos panaikinimo Indonezijos alyvpalmių aliejaus produktų eksportuotojų konkurencingumas padidės, nes tuo atveju, jei NAA kaina bus mažesnė negu 570 JAV dolerių už toną, jie sutaupys 20–50 JAV dolerių už toną eksporto mokesčio. Didžioji dalis sutaupytų lėšų dėl didesnių NAA vidaus rinkos kainų greičiausiai grįš Indonezijos ūkininkams“ (17).

(130)

Antrajame spaudos straipsnyje taip pat patvirtinama išvada, kad planuotas eksporto rinkliavos poveikis, būtent neleisti didinti NAA vidaus rinkos kainų, buvo pasiektas. Tai, kad Indonezija nedidelį NAA eksportą tebevykdo, nereiškia, kad priemonės, kurių ėmėsi Indonezijos Vyriausybė siekdama išlaikyti NAA Indonezijoje, neskatino NAA tiekėjų ekonominiu požiūriu elgtis neracionaliai. Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija pateiktus tvirtinimus atmetė.

(131)

Galiausiai dėl e punkte išdėstyto tvirtinimo Komisija pažymėjo, kad, norėdama pagrįsti savo argumentą, kad PTPN veikiau priima nustatytą kainą, „Wilmar“ cituoja tik dalį laikinojo reglamento 146 konstatuojamosios dalies. „Wilmar“ tvirtino, kad Komisijos padaryta išvada iš tiesų prieštarauja toje konstatuojamojoje dalyje padarytai išvadai. Komisija nurodo: „Atlikus tyrimą taip pat nustatyta, kad, kalbant apie derybinę galią, rinkoje yra susiklostęs didelis disbalansas NAA pirkėjų naudai.“, „Wilmar“ tai pacitavo teisingai, tačiau paskui Komisija paaiškina: „<...> Tokiomis sąlygomis bet kurio pirkėjo perkamoji galia yra gana didelė – tokia, kad pirkėjas gali atremti bet kurio savo tiekėjo bandymus nustatyti didesnę kainą, negu nustato Indonezijos Vyriausybė. Todėl Komisija padarė išvadą, kad skaidriai skelbdama NAA dienos kainas Indonezijos Vyriausybė per PTPN faktiškai nustato maksimalią Indonezijos NAA dienos kainą.“ Todėl laikinojo reglamento 146 konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada yra priešinga tam, ką tvirtina „Wilmar“. PTPN iš tikrųjų nustato NAA kainą rinkoje, nes NAA tiekėjai de facto laikosi tos kainos, nepaisant rinkos struktūros (iš to iš esmės matyti, kad NAA tiekėjai turi nemažą derybinę galią, kuri nėra naudojama prieš pirkėjus).

(132)

Be pirmiau pažymėtos faktinės klaidos, Komisija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad „Wilmar“ pastaba nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais. Kadangi naujų faktinių įrodymų nepateikta, Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(133)

„Wilmar“ taip pat tvirtino, kad Komisija neįrodė, jog Indonezijos Vyriausybė skatina NAA tiekėjus tiekti NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį.

(134)

Komisija pažymėjo, kad „Wilmar“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad yra ne taip. Šiuo atžvilgiu Komisija primena EBB tvirtinimą, kad atsakymų į NAA tiekėjams siųstą klausimyną gauta nedaug. Atsižvelgdama į tai, kad NAA tiekėjai nebendradarbiavo, ir į laikinajame reglamente išdėstytas aplinkybes, Komisija mano, kad yra nemažai įrodymų, jog NAA tiekėjams Indonezijos Vyriausybė pavedė arba nurodė tiekti NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį ir taip padėti siekti Indonezijos tikslų remti biodyzelino pramonės plėtrą.

(135)

Be to, Komisija pažymėjo, kad „Wilmar“ tvirtinimas prieštarauja neginčytam nustatytam faktui, kad praktiškai visas NAA Indonezijoje nuperkamas už PTPN dienos kainą, pakoreguotą pagal transporto išlaidas, kaip aptarta laikinojo reglamento 168 konstatuojamojoje dalyje. Jeigu „Wilmar“ tvirtinimas būtų teisingas ir NAA tiekėjai veikia visiškai nepriklausomai nuo Vyriausybės nurodymų, tokio idealaus NAA kainų suderinimo suskaidytoje rinkoje nebūtų įmanoma paaiškinti.

(136)

Todėl Komisija atmetė šį tvirtinimą.

(137)

„Wilmar“ taip pat tvirtino, kad Komisija neįrodė, jog NAA tiekėjams buvo pavesta arba nurodyta tiekti NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį. „Wilmar“ tvirtinimas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad 1) PTPN nenustato kainų, todėl NAA nėra tiekiamas už mažesnį nei tinkamas atlygį, ir 2) NAA tiekėjams netrukdoma parduoti produktus eksporto rinkoje.

(138)

Komisija jau aptarė ir atmetė šiuos argumentus 127–135 konstatuojamosiose dalyse. Todėl Komisija mano, kad „Wilmar“ tvirtinimas yra pagrįstas klaidingais faktais, tad jo negalima priimti. Iš per šį tyrimą surinktų įrodymų matyti, kad PTPN nustato NAA kainas rinkoje ir kad NAA tiekėjų galimybės eksportuoti NAA mažinamos Indonezijos Vyriausybės taikomomis priemonėmis.

(139)

Indonezijos Vyriausybė, „PT Intibenua Perkasatama“ ir „PT Musim Mas“ (toliau – „Musim Mas Group“) ir „Permata“ pateikė panašius tvirtinimus. Teikdama pastabas, Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad NAA kainas lemia rinkos jėgos ir kad pirkėjai lūkesčius dėl kainos paprastai formuluoja pagal tarptautines rinkos kainas.

(140)

Komisija panašius argumentus jau aptarė 62–96 konstatuojamosiose dalyse ir padarė išvadą, kad jų negalima priimti. Tokia pati išvada padaryta dėl Indonezijos Vyriausybės tvirtinimų. Komisija vėl pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė nepateikė jokių naujų įrodymų savo tvirtinimui pagrįsti.

(141)

Indonezijos Vyriausybė tvirtino, kad Komisija neįrodė, jog NAA gamintojų elgseną ir Indonezijos Vyriausybės priemones sieja įrodomas ryšys. Šiuo atžvilgiu Komisija dar kartą primena laikinojo reglamento 168 konstatuojamojoje dalyje išdėstytą išvadą, kuri pakartojama 137 konstatuojamojoje dalyje. Komisijos nuomone, tai, kad visi nepriklausomi NAA tiekėjai praktiškai visada laikosi PTPN kainų, yra neginčytinas to ryšio įrodymas (juolab rinkoje, kuri yra suskaidyta ir pagal NAA tiekėjų skaičių, ir geografiniu požiūriu (kelios salos). Ji yra dar akivaizdesnė, kai NAA vidaus rinkos kainos neatspindi neiškreiptos rinkos kainos, kokia galiotų, jei nebūtų Indonezijos Vyriausybės tikslinių priemonių.

(142)

Pateiktoje medžiagoje Indonezijos Vyriausybė taip pat tvirtino, kad Komisija nurodė Indonezijos Vyriausybei ir nepriklausomiems NAA tiekėjams pateikti išsamią informaciją, tačiau tos informacijos nepatikrino. Indonezijos Vyriausybė taip pat tvirtino, kad, darydama išvadas, Komisija visiškai neatsižvelgė į tą informaciją. Galiausiai šiuo atžvilgiu Indonezijos Vyriausybė pažymėjo, kad Komisija taikė pagrindinio reglamento 28 straipsnį Indonezijos Vyriausybei dėl to, kad ji neišreikalavo daugiau atsakymų ir negavo daugiau informacijos iš PTPN.

(143)

Šiuo atžvilgiu Komisija vertina, kad tvirtinimas yra faktiniu požiūriu klaidingas. Komisija analizavo visus iš NAA tiekėjų gautus atsakymus. Tačiau Komisija pažymėjo, kad, nepaisant visų išsiųstų priminimų, nė vienas NAA tiekėjas, išskyrus vieną nepriklausomą NAA tiekėją, nepateikė nekonfidencialios savo atsakymų versijos. Pagal pagrindinio reglamento 29 straipsnio 3 dalį Komisija gali neatsižvelgti į informaciją, kuri buvo pateikta, jeigu ją pateikusi šalis nepateikė tinkamos santraukos. Be to, didžioji dauguma atsakymų buvo neišsamūs, daugelyje nebuvo informacijos apie pelningumą. Todėl Komisija negalėjo padaryti jokių išvadų iš tų atsakymų. Iš tikrųjų, Indonezijos Vyriausybės ir NAA tiekėjų nebendradarbiavimas buvo dar vienas požymis, kad NAA tiekėjai veikia laikydamiesi Indonezijos Vyriausybės nurodymų remti biodyzelino gamintojus.

(144)

Indonezijos Vyriausybės tvirtinimas, kad Komisija neatsižvelgė į PTPN atsakymą, yra taip pat nepagrįstas. Kaip jau buvo paaiškinta, Komisija keletą kartų prašė PTPN bendradarbiauti, tačiau veltui. Kaip nurodyta laikinojo reglamento 29 ir 30 konstatuojamosiose dalyse, Komisija pastebėjo, kad Indonezijos Vyriausybei visiškai priklausanti įmonė PTPN iki nurodyto termino neužpildė prie Indonezijos Vyriausybei pateikto klausimyno pridėto B priedo. Todėl Komisija, vadovaudamasi 28 straipsniu, nusiuntė Indonezijos Vyriausybei raštą dėl konkrečios nepateiktos informacijos. Kaip pažymėta laikinojo reglamento 98 konstatuojamojoje dalyje, Indonezijos Vyriausybė 2019 m. birželio 30 d. pateikė PTPN vardu užpildytą B priedą. Taigi, gerokai vėliau už tos informacijos pateikimo terminą (2019 m. kovo 14 d.) ir po Indonezijos Vyriausybėje surengto tikrinamojo vizito. Informacija pateikta gerokai vėliau, negu reikalauta, jos nebuvo galima patikrinti, o Indonezijos Vyriausybė nedėjo visų pastangų, kaip reikalaujama pagrindinio reglamento 28 straipsnyje. Bet kuriuo atveju, Komisija pasinaudojo visais PTPN pateiktais įrodymais, kuriuos galėjo patikrinti. Todėl Komisija tinkamai įvertino PTPN pateiktą informaciją ir kitus surinktus faktus apie Indonezijos NAA rinką.

(145)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė, „Permata Group“ ir „Wilmar“ tvirtino, kad Komisija suklydo padarydama išvadą, kad NAA tiekėjams duotas pavedimas arba nurodymas, nes:

(146)

Komisija pirmiausia pažymėjo, kad eksporto rinkliava yra specialiai skirta remti OPPF, o OPPF paskirtis – apskritai remti alyvpalmių aliejaus pramonę, tačiau, kaip paaiškinta laikinojo reglamento 76 ir 77 konstatuojamosiose dalyse, de facto iš jo remta tik biodyzelino pramonė. Komisija dar padarė išvadą, kad Indonezijos Vyriausybės parama biodyzelino pramonei teikiama ir tuo, kad NAA yra tiekiamas už mažesnį nei tinkamas atlygį. Šis tikslas pasiekiamas dėl bendro įvairių priemonių, įskaitant eksporto rinkliavą, poveikio.

(147)

Todėl Komisija padarė išvadą, kad nustatyta eksporto rinkliava nuo pat pradžių buvo siekiama dviejų atskirų tikslų: finansuoti OPPF ir kartu su kitomis priemonėmis smukdyti vidaus rinkos kainas. Komisijos nuomone, Indonezijos Vyriausybė specialiai siekė (ir jai tai pavyko) tokio poveikio rinkai ir kad tai nėra vien Vyriausybės politikos šalutinis poveikis.

(148)

Atsakydama į tvirtinimą, kad PTPN nustato savo kainas konkurencingų konkursų būdu, todėl jų rezultatą reikėtų laikyti rinkos kaina, Komisija pakartoja, kad, kaip nurodyta laikinojo reglamento 91–99 ir 126 konstatuojamosiose dalyse, Komisija turėjo remtis turimais faktais, nes NAA tiekėjai ir PTPN nebendradarbiavo. Teikdami pastabas dėl laikinojo reglamento, nė vienas iš eksportuojančių gamintojų nepateikė jokių įrodymų, kaip jie rengia savo pasiūlymus dėl NAA, ir tik abstrakčiai tvirtino, kad apskritai remiasi „tarptautinėmis rinkos kainomis“. Vis dėlto, tiesioginių įrodymų, kaip NAA tiekėjai nustato savo kainas nebuvo; iš surinktų faktų kaip tik matyti, kad kaina derinama su PTPN nustatyta kaina.

(149)

Šiuo atžvilgiu savo pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo „Wilmar“ pabrėžė, kad Komisijos tarnybos per bendrovės patalpose surengtą tikrinamąjį vizitą uždavė klausimą, kaip ji nusprendžia, kokią kainą siūlyti per kiekvieną PTPN konkursą. „Wilmar“ paaiškino, kad po vizito parengtoje ataskaitoje nenurodyta, kad kokios nors informacijos trūktų. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad „Wilmar“ neginčija, kad jos tuo atveju suteikta informacija buvo labai aptaki. Komisija taip pat pažymėjo, kad „Wilmar“ jokiu paskesniu tyrimo etapu nemanė, jog tikslinga pateikti išsamesnį šio mechanizmo paaiškinimą, nors Komisija tai ne kartą paminėjo.

(150)

Neturėdama patikimų šį teiginį pagrindžiančių įrodymų, Komisija tvirtinimą atmetė. Užuot savarankiškai nustatę savo kainas pagal tarptautines kainas, NAA tiekėjai laikosi PTPN faktiškai nustatomų NAA kainų.

(151)

Dėl tvirtinimo, kad PTPN yra pelninga, Komisija pažymėjo, kad, be to, kas jau paaiškinta 125 ir 144 konstatuojamosiose dalyse, Indonezijos Vyriausybė po galutinio faktų atskleidimo pavėluotai pateikė PTPN 2018 m. audituotas ataskaitas. Tačiau buvo gautas tik dalies šių ataskaitų vertimas. Iš 2018 m. ataskaitų matyti, kad PTPN 2018 m. buvo pelninga. Tačiau Komisija negalėjo to įvertinti, nes pagrindinės ataskaitų dalys nebuvo išverstos ir jos buvo parengtos apie visus produktus, ne tik apie NAA pardavimo pajamas. Be to, kaip paaiškinta pirmiau, ir apie NAA pardavimą, ir apie visą bendrovę duomenys buvo pateikti vėlai, todėl jų nebuvo galima patikrinti. Be to, PTPN per tyrimą nebendradarbiavo. Todėl Komisija padarė išvadą, kad tvirtinimo tikslumo negalima įvertinti, ir jis buvo atmestas. Dėl b punkte išdėstyto tvirtinimo Komisija laikinojo reglamento 133 konstatuojamojoje dalyje paaiškino, kad PTPN iš tiesų neprivalo pakartotinai siūlyti didesnės kainos, jeigu gauti pasiūlymai yra mažesni už tos konkrečios dienos kainos lūkestį. Komisija per tikrinamąjį vizitą tikrai įsitikino, kad PTPN reguliariai priima už tą kainą mažesnius pasiūlymus. Komisija taip pat pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė gali paveikti PTPN sprendimus dėl kainodaros politikos ir tai daro (18).

(152)

Dėl tvirtinimo, jog tai, kad NAA tiekėjai derina kainą su PTPN dienos kainomis, yra požymis, kad rinka nėra iškreipta, o ne kad duodamas pavedimas arba nurodymas, Komisija pažymėjo, kad visų nepriklausomų NAA tiekėjų siūlytos kainos buvo tokios pačios kaip PTPN tos dienos kainos arba mažesnės. Komisijos nuomone, tai negali būti neiškreiptos rinkos dinamikos požymis: nesuprantama, kodėl konkurencingoje rinkoje nė vienas NAA tiekėjas neparduoda savo produkto už didesnę kainą negu konkurentas (nebent konkurentas faktiškai nustato maksimalią tos prekės rinkos kainą, o Vyriausybė įpareigoja arba verčia kitus rinkos dalyvius tos ribos laikytis).

(153)

Dėl Indonezijos Vyriausybės tvirtinimo, kad NAA gamintojai yra racionalūs rinkoje veikiantys veiklos vykdytojai, nes 70 % NAA yra eksportuojama, Komisija pažymėjo, kad, remiantis viešais šaltiniais, vidaus rinkoje suvartojama 30 % pagaminamo NAA (19). Tai reiškia, kad NAA gamintojai visiškai patenkina paklausą vidaus rinkoje ir paskui produktą eksportuoja. Todėl tai, kad 70 % pagaminto NAA yra eksportuojama, neprieštarauja išvadai, kad NAA tiekėjai negali priimti racionalių sprendimų, veikiau atvirkščiai. Jeigu Indonezijos NAA tiekėjai veiktų racionaliai, jie paklausos vidaus rinkoje netenkintų ir eksportuotų visą pagaminamą produkciją arba didesniąją jos dalį ten, kur galėtų gauti didesnį pelną. Galimą papildomą pelną iš eksporto riboja Indonezijos Vyriausybės taikomi eksporto apribojimai, kuriais NAA tiekėjai yra skatinami parduoti savo produktus vidaus rinkoje ir tenkinti vietos poreikius. Taigi, tai, kad visa paklausa vidaus rinkoje yra patenkinama, veikiau yra požymis, kad Indonezijos Vyriausybė pasiekė savo tikslą tiekti produktus vidaus rinkoje biodyzelino gamintojams palankiomis kainomis.

(154)

Teikdamas pastabas dėl galutinio faktų atskleidimo, „Wilmar“ taip pat pareiškė, jog tai, kad, nustačius nulinį eksporto rinkliavos tarifą, NAA eksporto dalis nedidėjo, yra įrodymas, kad Komisija suklydo darydama išvadą, kad eksporto rinkliavos paskirtis yra išlaikyti NAA šalyje ir smukdyti jo kainą.

(155)

Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad iš „Wilmar“ pateiktų duomenų matyti, kad vidaus suvartojimas padidėjo, dėl to suvartota didesnė viso pagaminto NAA dalis. „Wilmar“ tvirtinimą tuo būtų galima patvirtinti, jeigu Indonezijos Vyriausybė būtų nurodžiusi, jog ketina nebetaikyti eksporto apribojimų sistemos. Tačiau, kaip paaiškinta 108 konstatuojamojoje dalyje, Indonezijos Vyriausybė eksporto apribojimų mechanizmo panaikinti neketina. Kaip tik yra akivaizdu, kad eksporto apribojimų sistemoje nulinis tarifas nustatytas reaguojant į išorės veiksnius, t. y. alyvpalmių aliejaus kainų sumažėjimą visame pasaulyje. Visi Indonezijos gamintojai gerai žino, kad toks lygis tėra laikinas, todėl toliau pirmenybę teikia tam, kad pirmiausia būtų patenkinta vidaus paklausa.

(156)

„Wilmar“ savo atsakyme pateikė informacijos apie kainas tvirtindamas, kad nuo to laiko, kai nustatytas nulinis eksporto rinkliavos tarifas, NAA vidaus rinkos kainos labai nepadidėjo. Komisija išanalizavo tą informaciją ir pažymėjo, kad negalėjo nustatyti duomenų šaltinio, kuriuo rėmėsi „Wilmar“, todėl negalėjo jų tikslumo nei patikrinti, nei įvertinti. Tačiau Komisija pažymėjo, kad, jeigu ji remtųsi tais duomenimis, pagal juos spręstų, kad vidaus rinkos kainos yra panašios į eksporto kainas, nepaisant to, kad eksporto rinkliavos tarifas laikinai yra nulinis. Ypač pažymėtina, kad per tiriamąjį laikotarpį vidutinis abiejų kainų skirtumas buvo apie 50 JAV dolerių už toną, tačiau iš „Wilmar“ pateiktų duomenų matyti, kad vidaus rinkos kainos padidėjo beveik iki eksporto kainų lygio ir dabar skirtumas yra mažesnis negu 20 JAV dolerių už toną. Vidaus rinkos kainos daug nepadidėjo absoliučiaisiais skaičiais paprasčiausiai dėl to, kad sumažėjo pasaulinės kainos.

(157)

Komisijos nuomone, tai patvirtina išvadą, kad eksporto apribojimų sistema yra skirta, inter alia, kartu su kitomis priemonėmis NAA vidaus rinkos kainoms smukdyti.

(158)

Dėl Indonezijos Vyriausybės tvirtinimo, kad Komisija netikrino nepriklausomų NAA tiekėjų atsakymų, Komisija pažymi, kad toks įtarimas faktiniu požiūriu neteisingas. Kaip jau nurodyta 143 konstatuojamojoje dalyje, Komisija deramai išnagrinėjo visus gautus atsakymus, tačiau pastebėjo, kad didžioji dauguma atsakymų buvo neišsamūs, daugumoje nebuvo informacijos apie pelningumą, daugeliu atvejų nepateiktos nekonfidencialios atsakymų versijos.

(159)

Be to, Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad Komisijos tvirtinimai galutinio faktų atskleidimo dokumente, nurodyti 143 konstatuojamojoje dalyje, yra netikslūs, nes Indonezijos Vyriausybė nekonfidencialioje bylos medžiagoje priminimų nerado. Atsakydama į šį tvirtinimą, Komisija pažymėjo, kad priminimai yra įtraukti į ribotos prieigos bylą ir kad juos galima rasti suinteresuotosioms šalims pateiktame ribotos prieigos dokumentų sąraše. Vis dėlto per 2019 m. spalio 16 d. surengtą klausymą Komisija pateikė Indonezijos Vyriausybei atitinkamų registracijos numerių sąrašą. Komisija taip pat pažymėjo, kad nepriklausomiems NAA tiekėjams siųsti klausimynai buvo įtraukti į Indonezijos Vyriausybei siųstą klausimyną, todėl visa atsakomybė už koordinavimą, kad atsakymai būtų išsamūs, surinkti ir laiku išsiųsti, teko Indonezijos Vyriausybei.

(160)

Atsakydama į e punkte išdėstytą tvirtinimą, Komisija laikinojo reglamento 124–143 konstatuojamosiose dalyje paaiškino, kaip Indonezijos Vyriausybė per PTPN nustato kainas Indonezijos vidaus rinkoje ir kaip visi nepriklausomi NAA tiekėjai laikosi tų nustatytų kainų. Teikdama pastabas po galutinio faktų atskleidimo, Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad, atsižvelgiant į nedidelę PTPN užimamą rinkos dalį, toks rezultatas vargu ar tikėtinas. Tačiau Komisija pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė nepateikė jokių faktinių įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti savo teiginį ir paneigti Komisijos išvadą.

(161)

Atsižvelgdama į tai, Komisija atmetė Indonezijos Vyriausybės ir eksportuojančių gamintojų tvirtinimus ir patvirtino savo išvadą dėl pavedimo ir nurodymo.

(162)

Po pirminio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė ir eksportuojantys gamintojai pareiškė, jog Komisija pakankamai – tiek, kiek reikalaujama pagal PPO teismų praktiką – neįrodė, kad biodyzelino gamintojams teikiama parama pajamoms ir kainoms palaikyti.

(163)

Dėl šio aspekto Komisija pažymėjo, kad nei Indonezijos Vyriausybė, nei eksportuojantys gamintojai nepateikė naujos informacijos arba įrodymų, kuriais būtų pagrindę savo tvirtinimą dėl paramos pajamoms arba kainoms palaikyti nebuvimo. Šiuo atžvilgiu pateiktuose tvirtinimuose tiesiog nesutinkama su teismų praktikos, kurios laikosi Komisija, aiškinimu. Komisija laikėsi nuomonės, kad laikinojo reglamento 3.3.3.7 skirsnyje pateikta analizė atitinka įrodinėjimo reikalavimus, nustatytus pagrindiniame reglamente, SKP susitarime ir PPO teismų praktikoje.

(164)

Kadangi naujų faktų, dėl kurių atsirastų poreikis padarytas išvadas įvertinti iš naujo, nebuvo pateikta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 3.3.3.7 skirsnyje padarytą išvadą.

(165)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad Komisija suklydo padarydama išvadą dėl paramos pajamoms ir kainoms palaikyti, nes tam reikalinga priemonė, kuria būtų garantuotas tam tikras rezultatas, o ne priemonė, kuri daro atsitiktinį poveikį kainoms.

(166)

Šiuo atžvilgiu Komisija 153 ir 160 konstatuojamosiose dalyse jau paaiškino, kad priemonių rinkinio paskirtis – reguliuoti ir smukdyti vidaus rinkos kainas ir kad tai nėra vien šalutinis Indonezijos politikos padarinys. Komisija taip pat pažymėjo, kad nei Indonezijos Vyriausybė, nei eksportuojantys gamintojai nepateikė naujos informacijos arba įrodymų, kuriais būtų pagrindę savo tvirtinimą dėl paramos pajamoms arba kainoms palaikyti nebuvimo.

(167)

„Wilmar“ pareiškė, kad Komisija neatsižvelgė į jo argumentus, pateiktus po pirminio faktų atskleidimo, ir paragino Komisiją į juos atsižvelgti.

(168)

Priešingai tam, ką teigia „Wilmar“, Komisija tuos argumentus išanalizavo ir, kaip nurodyta 163 konstatuojamojoje dalyje, jokių naujų faktinių aplinkybių nepastebėjo. „Wilmar“ veikiau paaiškina, kodėl nesutinka su tuo, kaip Komisija aiškina PPO teismų praktiką ir šios bylos faktus. Teikdama pastabas, „Wilmar“ taip pat aptaria, koks, jo nuomone, yra priešingos padėties scenarijus.

(169)

Kad būtų aiškiau, Komisija pakartojo, kad nesutinka su tuo, kaip „Wilmar“ aiškina PPO teismų praktiką ir šios bylos faktus pastabų dėl laikinojo reglamento III.B.3 skirsnyje, ir visiškai patvirtino laikinojo reglamento 3.3.3.7 skirsnyje padarytą išvadą.

(170)

Laikinajame reglamente Komisija konstatavo, kad NAA eksporto iš Indonezijos į kitas pasaulio šalis FOB kainos, remiantis Indonezijos eksporto statistika, yra tinkamas lyginamasis rodiklis, nes šios kainos nustatomos pagal laisvosios rinkos principus, jomis konkuruojama su kitų produktų kainomis užsienio rinkose, jos atspindi Indonezijoje dominuojančias rinkos sąlygas ir nėra iškreiptos dėl valstybės kišimosi. Komisija taip pat nusprendė, kad naudojamas lyginamasis rodiklis yra artimiausias rodiklis tam, kokia būtų Indonezijos vidaus rinkos kaina, jeigu nebūtų Indonezijos Vyriausybės nesikištų. Komisija taip pat konstatavo, kad FOB kainos, kuriomis remiamasi kaip lyginamuoju rodikliu, atitinka tarptautines kainas (pavyzdžiui, CIF Roterdamas).

(171)

Todėl Komisija apskaičiavo kiekvieno eksportuojančio gamintojo gautą kompensuotinos subsidijos sumą pagal nustatytą per tiriamąjį laikotarpį jiems suteiktą naudą. Komisijos vertinimu, nauda yra lygi skirtumų tarp kainų, mokėtų už vidaus rinkoje pirktą NAA, ir NAA lyginamosios kainos, apskaičiuotos vienam tiriamojo laikotarpio mėnesiui, sumai.

(172)

Indonezijos Vyriausybė, „Wilmar“ ir „Permata Group“ tvirtino, kad Komisija suklydo 1) tą lyginamąjį rodiklį laikydama tinkamu ir 2) apskaičiuodama bendrą naudą. Indonezijos Vyriausybė, „Wilmar“ ir „Permata Group“ tvirtina, kad suklysta į FOB eksporto kainas įskaičiavus eksporto rinkliavą, nes eksporto kaina dėl to buvo iškreipta. EBB irgi pateikė labai panašų tvirtinimą.

(173)

Komisija pažymėjo, jog tvirtinimu, kad eksporto kaina yra iškreipta, iš esmės yra bandoma esminius bylos teisinius motyvus pasukti kita linkme. Nors Komisija nusprendė, kad NAA vidaus rinkos kainos yra dirbtinai mažos, eksportuotojai teigia, kad būtent eksporto kainos (maždaug atitinkančios tarptautines kainas) yra pernelyg didelės. Kitaip tariant, eksportuotojai teigia, kad dėl eksporto rinkliavos eksporto kainos yra pernelyg didelės. Tačiau iškreipta – be kitų dalykų, dėl eksporto rinkliavos – būtent vidaus rinkos kaina. Galiausiai pati Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad eksporto rinkliava neįskaičiuota į eksporto kainą, kurią savo skaičiavimuose naudoja Komisija (20). Komisija susipažino su šiuo Indonezijos Vyriausybės tvirtinimu. Tačiau Komisija mano, kad FOB kainoje į eksporto rinkliavos poveikį atsižvelgta. Komisija iš tiesų mano, kad pardavėjas, nustatydamas eksporto kainą, atsižvelgia į prievolę mokėti rinkliavą, o vėliau tą eksporto kainą praneša Indonezijos valdžios institucijoms statistikos tikslais.

(174)

Be to, kaip nurodyta laikinojo reglamento 198 konstatuojamojoje dalyje, Komisija nusprendė, kad mėnesio FOB eksporto kaina, kurią skelbia Indonezijos statistikos institucija, yra tinkamiausias lyginamasis rodiklis. Komisijos nuomone, šis lyginamasis rodiklis yra tinkamas individualiems pirkimo sandoriams vertinti. Komisija nustatė, kad FOB tarptautinės komercinės sąlygos, kuriomis grindžiama lyginamoji kaina, ir tarptautinės komercinės sąlygos, kuriomis grindžiami eksportuojančių gamintojų sudaryti vidaus pirkimo sandoriai, buvo panašios. Suinteresuotosios šalys Komisijai pastabų dėl to nepateikė.

(175)

Be to, kas išdėstyta pirmiau, „Wilmar“ pareiškė, kad Komisija klaidingai apskaičiavo „Wilmar“ gautą naudą, nes apskaičiuodama naudos dydį turėjo atimti sumas, kuriomis NAA pirkimo kaina viršija lyginamąjį rodiklį. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad ji atsižvelgė tik į sandorius, kuriais suteikta nauda (kitaip tariant, kai eksportuojančių gamintojų sumokėta kaina buvo mažesnė už lyginamąjį rodiklį). Tai sandoriai, kai pagal nagrinėjamą programą eksportuojantiems gamintojams buvo suteikta nauda. Taigi, atimti sandorius, kuriais jokios naudos nesuteikta, nebūtų prasmės, nes jie atitiko rinkos sąlygas. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad PPO kolegija byloje United States – Definitive Anti-Dumping and Countervailing Duties on Certain Products from China (21), kurioje nagrinėta, kaip USDOC nustatė, kokio dydžio nauda suteikta skyrus nagrinėjamą subsidiją, kurią sudarė „gumos“ tiekimas už mažesnį nei tinkamas atlygį (22), nurodė, jog įtariamos subsidijos „turi būti analizuojamos konkrečiu laikotarpiu ir taip apskaičiuojama bendra tiriamojo produkto subsidijavimo suma“ (23) ir kad „SKP susitarimo 14 straipsnio d punkte neminima jokia užskaitos galimybė, „neigiama nauda“ arba galimybė konkrečios prekės atžvilgiu apskaičiuoti tiriamojo laikotarpio vidurkį“ (24). Lyginami individualūs pirkimo sandoriai ir kiekvienam pirkimo sandoriui būdingas lyginamasis rodiklis. Norėdama nustatyti, ar suteikta nauda, ir apskaičiuoti naudos dydį, Komisija lygino atskirus sandorius. Visa vienam sandoriui tenkanti nauda yra subsidijos suma. Todėl šis tvirtinimas atmestas.

(176)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė taip pat nurodė, kad Komisija neįrodė naudos, nes 1) daryti išvadą, kad konkurencingoje finansų rinkoje eksporto apribojimai laikytini nauda, nėra logiška ir 2) NAA vidaus rinkos kainos atitinka konkurencingos rinkos dinamiką.

(177)

Šiuo atžvilgiu Komisija norėtų dar kartą pažymėti, kad nauda šiuo atveju suteikiama tuo, kad NAA yra tiekiamas už mažesnį nei tinkamas atlygį. Todėl Indonezijos Vyriausybės pirmasis tvirtinimas atmestas.

(178)

Atsakydama į Indonezijos Vyriausybės tvirtinimą, kad NAA vidaus rinkos kainos atitinka konkurencingos ir neiškreiptos rinkos dinamiką, Komisija atkreipia dėmesį į atliktą analizę, ypač 151 konstatuojamojoje dalyje.

(179)

Todėl Komisija paliko galioti savo išvadas, kad pagal šią schemą eksportuojantiems gamintojams yra suteikiama nauda.

(180)

Indonezijos Vyriausybė taip pat tvirtino, kad Komisija pasirinko klaidingą lyginamąjį rodiklį: klaidos esmę sudaro tai, kad į Komisijos naudotą lyginamąjį rodiklį įtraukta eksporto rinkliava, o eksporto rinkliava iš lyginamojo rodiklio turėtų būti atimta.

(181)

Šiuo atžvilgiu Komisija pastebėjo prieštaravimą tarp šio teiginio ir Indonezijos Vyriausybės atsakymo į 2019 m. kovo 14 d. raštą dėl nepateiktos informacijos. Savo atsakyme Indonezijos Vyriausybė teigia: „Indonezijos Vyriausybė patvirtina, kad eksporto į ES statistika apima tik Indonezijoje pagamintą biodyzeliną. Nurodoma FOB eksporto vertė, o eksporto mokestis (rinkliava) neįtraukiami“. Komisija taip pat pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė nepateikė jokių naujų faktinių įrodymų savo argumentui pagrįsti. Kaip paaiškinta 173 konstatuojamojoje dalyje, Komisija nusprendė, kad nurodytoje FOB eksporto kainoje de facto atsižvelgta į eksporto rinkliavos poveikį.

(182)

„Wilmar“ pareiškė, kad naudai apskaičiuoti naudotas lyginamasis rodiklis yra per didelis, nes naudotas padėties už šalies ribų lyginamasis rodiklis. Tačiau reikėtų priminti, kad, pasirinkdama naudotiną tiksliausią ir tinkamiausią lyginamąjį rodiklį, Komisija nenaudojo tokių padėties už šalies ribų lyginamųjų rodiklių kaip Malaizijos arba Europos (pavyzdžiui, CIF Roterdamas) rodikliai. Indonezijos eksporto kainos buvo naudojamos dėl to, kad galioja Indonezijoje (ir šiuo atžvilgiu yra šalies vidaus kainos) ir yra patikimas rinkos požymis, pagal kurį galima atlikti palyginimą. Todėl tas tvirtinimas buvo atmestas.

(183)

Komisija patvirtino 172 konstatuojamojoje dalyje padarytą išvadą.

(184)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad Komisija neįrodė programos konkretumo. Pasak Indonezijos Vyriausybės, subsidija yra konkreti, jeigu skiriama tik vienai pramonės šakai.

(185)

Komisija su šiuo tvirtinimu nesutiko. Komisija pažymėjo, kad byloje US – Upland Cotton Kolegija paaiškino, kad: „Remiantis SKP susitarimo 2 straipsnio formuluote, subsidija yra „konkreti“, jeigu konkrečiai skiriama įmonei, pramonės šakai, įmonių grupei arba kelioms pramonėms šakoms (kaip nurodyta SKP susitarime, „tam tikroms įmonėms“), priklausančioms dotaciją teikiančios institucijos jurisdikcijai. <...>.“ Kolegija taip pat paaiškino, kad „<...> Konkretumas išlieka ir kalbant apie kelias pramonės šakas, nes žodžiai „tam tikros įmonės“ 2.1 straipsnio įvadinėje dalyje vartojami plačiąja prasme, turint galvoje bet kokią įmonę, pramonės šaką, įmonių grupę arba kelias pramonės šakas.“ (25)

(186)

Apeliacinis komitetas byloje US – Anti-Dumping and Countervailing Duties (China) išnagrinėjo 2 straipsnyje vartojamų žodžių „tam tikros įmonės“ reikšmę: „Be to, pagal SKP susitarimo 2.1 straipsnio a punktą subsidija yra konkreti, jeigu pagal tam tikrą ribojančią sąlygą galimybė naudotis ta subsidija suteikiama „tam tikroms įmonėms“. 2.1 straipsnio įvadinėje dalyje nurodoma, kad sąvoka „tam tikros įmonės“ reiškia „bet kokią įmonę, pramonės šaką, įmonių grupę ar kelias pramonės šakas“. Pirmiausia pažymime, kad žodis „tam tikras“ pagal apibrėžtį yra „žinomas, sukonkretintas, tačiau konkrečiai neįvardytas dalykas: su vns. formos daiktavardžiu – konkretus, su dgs. formos daiktavardžiu – keletas konkrečių, keletas apibrėžtų dalykų“. Žodis „grupė“, savo ruožtu, pagal bendrą apibrėžtį yra „keletas žmonių arba daiktų, kurie pagal tam tikrus tarpusavio arba bendrus ryšius ar tikslą yra laikomi vienu vienetu arba visuma arba kurie dėl tam tikro panašumo laipsnio yra priskiriami vienai klasei“. Kalbant apie daiktavardžius, žymimus žodžiais „tam tikras“ ir „grupė“, matome, kad žodį „įmonė“ galima apibrėžti žodžiais „verslo įmonė, bendrovė“, o žodis „pramonės šaka“ reiškia „tam tikros formos produktyvų darbą, produktyvaus darbo šaką, prekybą, gamybą“. Pažymime, kad kolegija byloje US – Upland Cotton nusprendė, kad „pramonės šaka arba pramonės šakų grupė apskritai gali būti apibrėžiamos pagal gaminamo produkto pobūdį“, kad „pramonės šakos“ samprata yra susijusi su tam tikrų produktų gamintojais“ ir kad „sąvokos „pramonės šaka“ platumas gali priklausyti nuo keleto tam tikru atveju aktualių veiksnių“. Iš to, kas išdėstyta pirmiau, galima spręsti, kad sąvoka „tam tikros įmonės“ žymima viena įmonė, pramonės šaka, įmonių klasė arba kelios žinomos ir sukonkretintos pramonės šakos. Tačiau pritariame Kinijai, kad šiai sąvokai būdingas „tam tikras neapibrėžtumas“ ir pritariame kolegijai byloje US – Upland Cotton, kad bet kokią konkrečią išvadą dėl to, ar įmonės arba pramonės šakos įeina į sąvoką „tam tikros įmonės“, galima padaryti tik pagal kiekvieno atvejo aplinkybes.“ (26)

(187)

Todėl Komisija pažymėjo, kad PPO teismų praktikoje nėra reikalaujama, kad subsidija būtų skiriama vienai konkrečiai pramonės šakai, veikiau ji gali būti skiriama „žinomoms ir sukonkretintoms tam tikros klasės įmonėms arba pramonės šakoms“. Šiuo atveju laikinojo reglamento 202 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad priemonių rinkinys yra konkretus, nes yra skirtas alyvpalmių aliejaus vertės grandinėje veikiančioms įmonėms. Taigi Komisija, atsižvelgdama į PPO teismų praktiką, padarė išvadą, kad priemonių rinkinys yra konkretus, nes yra skirtas „žinomoms ir sukonkretintoms tam tikros klasės įmonėms arba pramonės šakoms“. Todėl Indonezijos Vyriausybės tvirtinimas atmestas.

(188)

Kaip minėta laikinojo reglamento 237 konstatuojamojoje dalyje, Komisija apskaičiavo eksportuojančių gamintojų dėl atleidimo nuo importo muito už importuotas mašinas gautą naudą apskaičiuodama visą nesumokėto muito sumą, tenkančią tiriamajam laikotarpiui pagal nagrinėjamo turto naudingo tarnavimo laikotarpį. Eksportuojantys gamintojai tvirtino, kad apskaičiuodama, kokia nauda gauta dėl atleidimo nuo importo muitų už importuotas mašinas, Komisija turėjo paskirstyti gautas sumas visai atitinkamų bendrovių apyvartai, ne vien nagrinėjamojo produkto apyvartai. Eksportuojantys gamintojai paaiškino, kad be muito importuotos ne tik biodyzelinui, bet ir kitiems produktams gaminti skirtos mašinos.

(189)

Šiuo atžvilgiu dar eksportuojantiems gamintojams skirtame klausimyne Komisija prašė bendrovių pateikti mašinų sąrašą ir nurodyti jų paskirtį. Komisija pažymėjo, kad nė vienas eksportuojantis gamintojas iki tikrinamojo vizito, kai informaciją būtų buvę galima patikrinti, neiškėlė klausimo dėl tų mašinų naudojimo pagal dvejopą paskirtį. Kadangi šių tvirtinimų patikrinti nebuvo įmanoma, argumentas buvo atmestas.

(190)

Dėl mašinų importo į laisvąsias zonas pažymėtina, kad po laikinojo reglamento paskelbimo Komisija gavo pastabų iš EBB, kad „Wilmar“ šiuo atžvilgiu bendradarbiavo iš dalies. EBB priminė, kad „Wilmar“ neatskleidė pagal laisvosios zonos subsidijavimo schemą gautų subsidijų sumos. EBB taip pat pažymėjo, kad „Wilmar“ nustatytas laikinasis muitas nėra didžiausias iš visų tai schemai nustatytų laikinųjų muitų.

(191)

Šiuo atžvilgiu ES Komisija patvirtino, jog dėl to, kad bendradarbiavimas teikiant duomenis apie laisvąsias zonas iš dalies buvo nepakankamas, Komisija vadovavosi pagrindinio reglamento 28 straipsniu ir šiuo atžvilgiu „Wilmar“ atžvilgiu taikė turimus faktus.

(192)

Po galutinio faktų atskleidimo „PT Ciliandra Perkasa“ tvirtino, kad Komisija suklydo atmetusi jo argumentą, kad Komisija turėjo paskirstyti gautas sumas visai atitinkamų bendrovių apyvartai, ne vien nagrinėjamojo produkto apyvartai. Pasak „PT Ciliandra Perkasa“, taip yra dėl to, kad Komisija iš pateikto sąrašo galėjo nuspėti, ar kiekviena mašina yra naudojama tik biodyzelinui gaminti, ar jos paskirtis yra dvejopa.

(193)

189 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad nė vienas iš eksportuojančių gamintojų, įskaitant „PT Ciliandra Perkasa“, iki tikrinamojo vizito, kai informaciją būtų buvę galima patikrinti, neiškėlė klausimo dėl konkrečių mašinų naudojimo pagal dvejopą paskirtį. Kadangi šio tvirtinimo patikrinti nebuvo įmanoma, argumentas buvo atmestas.

(194)

Po pirminio faktų atskleidimo „Wilmar“ nurodė, kad Komisija klaidingai apskaičiavo subsidijos sumas, nes tai padarė paskirstydama subsidiją apyvartai. „Wilmar“ tvirtina, kad pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalį Komisija subsidijos sumą turėjo skaičiuoti pagal subsidijuoto produkto vienetus, o ne pagal kiekvieną programą.

(195)

Komisija pažymėjo, kad jokia subsidija nebuvo teikiama pagal perdirbtų, pagamintų, eksportuotų arba vežtų prekių kiekį. Todėl visa subsidijos suma buvo paskirstyta „Wilmar“ grupės bendrovių pardavimo apyvartai, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje: „Jei subsidija suteikta nesiejant jos su perdirbtų, pagamintų, eksportuotų ar transportuotų prekių kiekiais, kompensuotinos subsidijos dydis nustatomas visos subsidijos vertę atitinkamai paskirstant pagal atitinkamų prekių gamybos, pardavimo arba eksporto mastą subsidijavimo tiriamuoju laikotarpiu.“

(196)

Kadangi jokia subsidija nebuvo skirta pagal perdirbtų, pagamintų, eksportuotų arba vežtų prekių kiekį, atitinkama bendrovės pardavimo apyvarta yra tinkamiausias vardiklis. Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad susijusi apyvarta nustatyta remiantis informacija, kuria užtikrinama, kad iš apyvartos būtų kuo geriau matyti bendrovės gavėjos parduotų produktų pardavimo vertė. Naudojant kitą siūlomą metodiką kompensuotinos subsidijos sumai apskaičiuoti, būtų prieštaraujama susijusioms pagrindinio reglamento nuostatoms (7 ir 15 straipsniai) ir tai neatitiktų Komisijos administracinės tvarkos, kurios laikomasi per antisubsidijų tyrimus parenkant tinkamą skaitiklį ir (arba) vardiklį kompensuotinos subsidijos sumai paskirstyti. Todėl „Wilmar“ tvirtinimas atmestas.

(197)

Po pirminio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė pateikė pastabų dėl paramos biodyzelino pramonei, kuri teikiama per OPPF tiesiogiai pervedant lėšas ir tiekiant NAA už mažesnį nei tinkamas atlygį, būklės. Indonezijos Vyriausybė ypač pažymėjo, kad OPPF sustabdė mokėjimus biodyzelino eksportuotojams 2018 m. rugsėjo mėn. ir kad nuo 2018 m. gruodžio 4 d. nustatytas nulinis eksporto rinkliavos už NAA tarifas.

(198)

Atsakydama Komisija pažymėjo, kad abi programos tebegalioja ir formaliai nebuvo panaikintos. Atsižvelgiant į tai, kaip jos veikia, eksportuojantys gamintojai pagal jas gaus naudos ir ateityje. Mokėjimai iš OPPF sustabdyti dėl skirtumo tarp mineralinio dyzelino referencinės kainos ir biodyzelino referencinės kainos, o ne dėl to, kad programa panaikinta. Be to, 2018 m. gruodžio mėn. mokėjimai iš OPPF biodyzelino gamintojams atnaujinti. Taigi, Komisija mano, kad 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos yra įvykdytos, todėl tvirtinimą atmetė.

(199)

Galutinės subsidijos, teikiamos pirmiau aprašytu priemonių rinkiniu, normos, išreikštos procentais nuo CIF kainos Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą, yra tokios:

1 lentelė

Galutinės subsidijos normos

(200)

Po laikinojo reglamento paskelbimo Indonezijos eksportuojantis gamintojas „Wilmar“ paklausė, ar atrinktas Ispanijos biodyzelino gamintojas „Masol“ yra laikomas Sąjungos pramonės bendrove, turint galvoje, kad jis yra susijęs su Indonezijos eksportuojančiu gamintoju „Musim Mas Group“ ir kad bendrovė biodyzeliną ne tik perka, bet ir pati gamina Sąjungoje.

(201)

Komisija mano, kad „Masol“ atitinka Sąjungos pramonės apibrėžtį, nes gamina biodyzeliną Sąjungoje įkurtose savo gamyklose. Be to, pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalies a punktą Komisija gali (tačiau neprivalo) įtraukti Sąjungos gamintojus į pramonės apibrėžtį ir tada, kai jie importuoja nagrinėjamą produktą. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad įmonė „Masol“ yra sutelkusi savo ekonominę veiklą ir Sąjungoje, nes Sąjungoje pagaminamas biodyzelino kiekis yra daug didesnis už iš Indonezijos ar kitų šalių perkamą kiekį.

(202)

Po galutinio faktų atskleidimo „Wilmar“ vėl paklausė, ar nereikėtų „Masol“ išbraukti iš Sąjungos pramonės apibrėžties, nes tai yra Indonezijos eksportuojančiam gamintojui „Musim Mas Group“ visiškai priklausanti patronuojamoji įmonė.

(203)

Komisija apsvarstė šį klausimą ir nusprendė, kad „Masol“ yra Sąjungos pramonės dalis kaip Sąjungos biodyzelino gamintojas. Šios bendrovės nuosavybė yra tik vienas iš aspektų, į kuriuos šiuo atžvilgiu atsižvelgiama, tačiau, turint galvoje nemažą šios bendrovės Sąjungoje vykdomos gamybos mastą, šis aspektas nėra lemiamas vertinant, ar šiuo atveju pagal statusą bendrovė yra Sąjungos gamintoja.

(204)

Po pirminio faktų atskleidimo „Wilmar“ taip pat pateikė pastabų dėl Sąjungos gamybos lygio, nurodyto laikinojo reglamento 3 lentelėje, ir pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu gamyba nuo 2015 m. iki tiriamojo laikotarpio padidėjo tokia pačia procentine dalimi, kaip suvartojimas (33 %), tada per tiriamąjį laikotarpį gamyba turėjo viršyti suvartojimą.

(205)

Komisija pažymėjo, kad šiam palyginimui įtakos turi apvalinimas, nes suvartojimas nagrinėjamuoju laikotarpiu tiksliai padidėjo 32,58 %. 2015 m. gamybos apimtis buvo mažesnė už Sąjungos suvartojimą. Dėl to, jeigu abu skaičiai didėjo tokia pačia procentine dalimi, pradinis mažesnis skaičius (gamyba) matematiškai negali viršyti pradinio didesnio skaičiaus (suvartojimo), jei abu skaičiai yra matematiškai teisingai padidinami tuo pačiu koeficientu.

(206)

Komisija taip pat pažymėjo, kad laikinojo reglamento 269 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas teiginys, kuriame pažymima, kad Sąjungos pramonės gamyba nepatenkino paklausos, faktiniu požiūriu yra tikslus. Bet kuriuo atveju Komisija pažymėjo, kad per visą nagrinėjamąjį laikotarpį Sąjungos pramonė turėjo nepanaudotų pajėgumų, reikalingų gamybos apimčiai padidinti ir padidėjusiam suvartojimui patenkinti, ko nepavyko padaryti dėl subsidijuojamo biodyzelino importo.

(207)

Po galutinio faktų atskleidimo „Wilmar“ vėl pateikė tą pačią pastabą, kad 2015 m. Sąjungos gamyba beveik 100 % atitiko Sąjungos suvartojimą. Taigi, jeigu Komisija mano, kad gamyba didės tiksliai taip, kaip suvartojimas, vadinasi, Sąjungos pramonė faktiškai monopolizuoja visą ES suvartojimą.

(208)

Tačiau laikinojo reglamento 269 konstatuojamojoje dalyje tiesiog nurodyta, kad Sąjungos gamyba nepatenkino Sąjungos paklausos ir kad skirtumas atitiko biodyzelino importą į Sąjungą. Šis teiginys faktiniu požiūriu tebėra tikslus. Faktiniu požiūriu netikslu teigti, kad Sąjungos pramonė užima monopolinę padėtį. Kaip nurodyta laikinojo reglamento 264 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos pramonę sudaro daugiau kaip 200 gamintojų, kurie Sąjungos rinkoje tarpusavyje konkuruoja. Todėl šiuo atveju negalima kalbėti apie galimą Sąjungos pramonės monopolinę padėtį.

(209)

Kadangi jokių kitų pastabų dėl Sąjungos pramonės apibrėžties ir Sąjungos gamybos negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 264–269 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(210)

Po pirminio faktų atskleidimo Indonezijos eksportuojantis gamintojas „Wilmar“ pažymėjo, kad analizuodama Sąjungos suvartojimą Komisija neatsižvelgė į Antrąją atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą (27) (AIED II) arba Komisijos deleguotąjį reglamentą (28) dėl didelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo riziką keliančių pradinių žaliavų.

(211)

Komisija pažymėjo, kad abiejuose dokumentuose nagrinėjamas būsimas, o ne praėjusio laikotarpio suvartojimas, ir kad juose tęsiama Sąjungos politika skatinti dyzeliniuose varikliuose naudoti biodyzeliną, tad „Wilmar“ argumentas, kad šiais teisės aktais gali būti labai sumažintas PME vartojimas, niekaip nesusijęs su bendru biodyzelino suvartojimu Sąjungoje.

(212)

Be to, „Wilmar“ savo pastabose dėl pirminio faktų atskleidimo patvirtino, kad iki 2023 m. pabaigos PME vartojimas gali išlikti toks, kaip 2019 m. (29) Tik po 2023 m. gruodžio 31 d. didelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo riziką keliančių pradinių žaliavų suvartojimas sumažės.

(213)

Be to, didelę dalį PME šiuo metu pagamina Sąjungos pramonė. Gali būti, kad importas iš Indonezijos vidutiniu laikotarpiu toliau didės ir išstums šiuo metu Sąjungos pramonės pagaminamą PME.

(214)

Kadangi jokių pastabų dėl Sąjungos suvartojimo negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 270–278 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(215)

Dėl importo iš Indonezijos apimties ir rinkos dalies pažymėtina, kad po laikinojo reglamento paskelbimo Komisija iš Indonezijos eksportuotojų, „Gunvor“ (nesusijusio biodyzelino pardavėjo) ir Indonezijos Vyriausybės gavo pastabų dėl importo iš Indonezijos apimties nagrinėjamuoju laikotarpiu.

(216)

Jie nurodė, kad importo iš Indonezijos analizėje yra spragų, nes ji neapima 2010–2012 m. laikotarpio, t. y. laikotarpio prieš nustatant antidempingo muitus 2013 m.

(217)

Komisija susipažino su tomis pastabomis, tačiau laikinojo reglamento 279–282 konstatuojamosiose dalyse importo iš Indonezijos apimtis nurodyta teisingai, o 281 ir 282 konstatuojamosiose dalyse Komisija aiškiai nurodė galiojusių antidempingo muitų poveikį.

(218)

Komisija taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamasis laikotarpis prasideda 2015 m., todėl importo iš Indonezijos apimties negalima analizuoti 2010–2012 m., nes jis neatitinka šio tyrimo nagrinėjamojo laikotarpio. Šiuo atveju nagrinėjamasis laikotarpis yra tokiems tyrimams įprastos trukmės laikotarpis. Bet kuriuo atveju, žvelgiant į importo iš Indonezijos apimtį, nustatytą per 2013 m. baigtą antidempingo tyrimą, galima pastebėti, kad importo iš Indonezijos apimtis 2010–2011 m. buvo panaši į dabartinio tiriamojo laikotarpio importo apimtį ir artimiausioje ateityje numatomą apimtį, jeigu nebus nustatytos priemonės (30).

(219)

„Gunvor“ taip pat pateikė pastabą, kad buvo analizuotas vien importas iš Indonezijos ir nebuvo atsižvelgta į tiriamojo laikotarpio importo iš Argentinos lygį. Tačiau tokia analizė buvo atlikta laikinojo reglamento 6 skirsnyje „Priežastinis ryšys“ 368–370 konstatuojamosiose dalyse.

(220)

Dėl priverstinio kainų mažinimo pažymėtina, kad po pirminio faktų atskleidimo Komisija gavo pastabų iš Indonezijos eksportuojančių gamintojų ir iš Indonezijos Vyriausybės, kad priverstinio kainų mažinimo skaičiavimus reikėjo koreguoti arba paaiškinti išsamiau.

(221)

Laikinajame reglamente pateikti trys metodai, kuriais apskaičiuotas priverstinis kainų mažinimas, susijęs su biodyzelino importu iš Indonezijos ir biodyzelino pardavimu Sąjungos rinkoje. Komisija išsamiau paaiškins šiuo atveju taikytus tris metodus, kuriuos taikant pagal atrinktų eksportuojančių gamintojų duomenis buvo nustatyta, kad kainos buvo reikšmingai priverstinai mažinamos.

(222)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė pateikė pastabų dėl trijų metodų, pagal kuriuos Komisija apskaičiavo priverstinį kainų mažinimą, ir pažymėjo, kad Komisija neatsižvelgė į įvairius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Pasaulio prekybos organizacijos teismų sprendimus.

(223)

Komisija su tuo nesutinka. Pagal visus tris toliau aprašytus metodus yra išsamiai analizuojamas priverstinis Sąjungos kainų mažinimas dėl Indonezijos biodyzelino importo ir pagal visus tris metodus padaryta išvada, kad kainos yra priverstinai mažinamos.

(224)

Savo pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė taip pat pateikė keletą bendro pobūdžio pastabų dėl priverstinio kainų mažinimo. Į šias pastabas yra atsakoma toliau.

(225)

Pirma, Indonezijos Vyriausybė palygino PME ir rapsų aliejaus metilesterį (RME) ir pažymėjo, kad jie pasižymi skirtingomis fizinėmis savybėmis (vieno RFT yra +13 °C, kito –14 °C) ir kainomis.

(226)

Komisija pritaria Indonezijos Vyriausybei ir būtent todėl tiesiogiai nelygino PME ir RME pardavimo.

(227)

Antra, Indonezijos Vyriausybė cituoja laikinojo reglamento 290 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodoma, kad „PME paprastai naudojamas ne grynas, bet yra maišomas su kitais biodyzelinais, kad būtų gautas mišinys, kurio RFT yra žemesnė“.

(228)

Paaiškinta, jog tai, kad PME paprastai yra maišomas su kitu biodyzelinu, nereiškia, kad PME nėra tiesiogiai maišomas su mineraliniu dyzelinu. Iš atrinktų Sąjungos gamintojų pardavimo analizės paaiškėjo, kad nemaža dalis gryno PME yra parduodama tiesiogiai mineralinio dyzelino gamintojams, tad jis tiesiogiai konkuruoja su iš Indonezijos importuojamu grynu PME.

(229)

Biodyzelinas yra vienarūšis produktas, turintis vieną dominuojančią paskirtį, t. y. jis yra naudojamas kaip dyzelinių variklių degalai. Biodyzelinas gaminamas iš įvairių neiškastinių žaliavų. Priklausomai nuo žaliavos, biodyzelinas pasižymi skirtingomis fizinėmis savybėmis, būtent RFT. Rinkoje biodyzelinas dažnai žymimas pagal jo RFT naudojant žymą FAMEX (31), pavyzdžiui, biodyzelinas, kurio RFT yra 0 °C, žymimas FAME0, o biodyzelinas, kurio RFT yra 5 °C, – FAME5.

(230)

Daugumos rūšių biodyzelinas, įskaitant PME, parduodamas arba grynas arba kaip kelių rūšių biodyzelino mišinys. Šiuo atveju „mišiniu“ vadinamas mišinys, kurį sudaro įvairių rūšių biodyzelinas, bet ne mineralinis dyzelinas. Jo nereikėtų painioti su degalinėse paprastai parduodamu „mišiniu“. Sąjungoje tokio mišinio sudėtyje paprastai būna ne daugiau kaip 10 % biodyzelino ir ne mažiau kaip 90 % mineralinio dyzelino.

(231)

Biodyzelino paklausą lemia du pagrindiniai veiksniai: dyzelinių degalų vartojimas ir biodyzelino kiekis tų degalų sudėtyje. Biodyzelino kaina nedaro didelio poveikio nė vienam iš tų veiksnių, ypač dėl nedidelio biodyzelino kainos poveikio degalinėje parduodamų dyzelinių degalų kainai.

(232)

Todėl, kitaip negu kitų produktų paklausa, biodyzelino paklausa nėra elastinga kainoms. Maža biodyzelino kaina paprastai nelemia didesnio suvartojimo biodyzelino rinkoje. Todėl biodyzelino rinkoje kainų konkurencija yra lošimas, kuriame viena šalis laimi tiek, kiek pralaimi kita, t. y. tiek, kiek vieno rinkos dalyvio rinkos dalis padidėja, kito – sumažėja.

(233)

Todėl, kai paklausa yra stabili, didėjantis subsidijuojamo biodyzelino importas mažomis kainomis turės poveikį pasiūlos ir paklausos pusiausvyrai ir visoje biodyzelino rinkoje atsiras pasiūlos perteklius. Be to, kad visoje biodyzelino rinkoje susidarys pasiūlos perteklius, atsiradusi galimybė įsigyti pigesnio produkto, koks yra subsidijuojamas importuojamas produktas, darys spaudimą mažinti kainas visoje biodyzelino rinkoje, o tai neigiamai paveiks visus biodyzelino gamintojus, nepriklausomai nuo to, kokias žaliavas jie naudoja.

(234)

Pagal laikinojo reglamento 292–295 konstatuojamosiose dalyse išdėstytą pirmąjį metodą PME importas iš Indonezijos buvo palygintas su Europos Sąjungoje pagaminto PME pardavimu. Priverstinio kainų mažinimo skirtumai buvo 6,0–11,6 %.

(235)

Siekiant paaiškinti skaičiavimus, kaip prašė pastabas pateikę subjektai, pažymėtina, kad konkrečiai buvo lygintas iš Indonezijos importuotas PME, kurio ribinė filtruojamumo temperatūra (toliau – RFT) yra +13, ir Sąjungos pramonės sektoriuje pagamintas PME, kurio RFT yra +10 (32). Parduodamame +10 RFT PME priedų, padedančių pasiekti tokią RFT, nebuvo, o į biodyzeliną buvo pridedama priedo, kurio kaina sudaro mažiau negu 1 EUR už MT, t. y. tik apie 0,1 % gamybos sąnaudų. Komisija nemano, kad koregavimas dėl šio priedo yra reikalingas, nes jis neturėtų jokio poveikio skaičiavimams.

(236)

Po pirminio faktų atskleidimo „Wilmar“ pateikė pastabą, kad laikinojo reglamento 287 konstatuojamojoje dalyje Komisija turėjo išsamiau paaiškinti, kaip buvo atsižvelgta į specialią Vokietijos „dvigubo skaičiavimo“ sistemą.

(237)

Paaiškinant metodiką pažymėtina, kad Vokietija nustatė privalomus išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio tikslus, kuriuos turi pasiekti degalų gamybos bendrovės. Dėl to sandoriuose, kai išmetamo CO2 lygis yra žemas, nustatoma didesnė kaina. Vokietijos rinkoje sudaryti pardavimo sandoriai buvo pažymėti prie PKN pridedamu rodikliu „2“ (išmetamas kiekis mažesnis negu 9 g/MJ), kad Komisija galėtų palyginti tuos sandorius su atitinkamu importu iš Indonezijos į kitas valstybes nares, kuriose taikoma dvigubo skaičiavimo sistema.

(238)

Komisija pažymėjo, kad, kaip nurodyta laikinojo reglamento 288 konstatuojamojoje dalyje, importas iš Indonezijos be AIED pažymėjimo buvo lyginamas su Sąjungos pramonės įmonių pardavimu su AIED pažymėjimu. Po pirminio faktų atskleidimo eksportuojantis gamintojas „Wilmar“ ir Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad biodyzelinas be AIED pažymėjimo buvo pigesnis negu su AIED pažymėjimu, ir paprašė skaičiavimus pakoreguoti.

(239)

Komisija pažymėjo, kad šios šalys neginčijo, kad šis produktas yra identiškas PME, parduodamam su AIED pažymėjimu, ir nepateikė jokių įrodymų, kad šis produktas tiesiogiai nekonkuruoja su Sąjungos pramonės gaminamu PME. Todėl Komisija mano, kad skaičiavimo koreguoti pagal kainos skirtumą nereikia, juolab kad nebuvo pateikta jokių tvirtų įrodymų, kad tiriamuoju laikotarpiu toks kainos skirtumas buvo.

(240)

Todėl Komisija toliau laikėsi pozicijos, kad šiuo metodu tiksliai nustatyta, kad dėl iš Indonezijos importuojamo biodyzelino priverstinai mažintos kainos. Bet kuriuo atveju nustatyta, kad priverstinio kainų mažinimo skirtumas, susijęs su produktais be AIED pažymėjimo, buvo daug didesnis už „Wilmar“ nurodytą kainų skirtumą. Todėl, net jei „Wilmar“ prašomas koregavimas būtų atliktas, koregavimo poveikis būtų nedidelis ir dėl Indonezijos importo vis tiek būtų priverstinai labai mažinamos kainos.

(241)

Po galutinio faktų atskleidimo ir Indonezijos Vyriausybė, ir „Wilmar“ paprašė atlikti koregavimus, kad būtų atsižvelgta į RFT 10 ir RFT 13 biodyzelino kainų skirtumą.

(242)

Komisija tokio kainų skirtumo nenustatė, o Indonezijos Vyriausybė arba „Wilmar“ kainos skirtumo įrodymų nepateikė. Komisija nustatė, kad biodyzelinas rinkose buvo siūlomas kaip grynas RME, FAME0 ir grynas PME. Gryno PME įkainiuose produkto faktinė RFT nebuvo nurodoma, buvo pažymėta tik tai, kad produktas yra PME, o tai patvirtina Komisijos argumentą, kad visas PME parduodamas už panašią kainą, nepriklausomai nuo konkrečios RFT. Todėl tvirtinimas buvo atmestas.

(243)

Po galutinio faktų atskleidimo Komisija vėl gavo „Wilmar“ ir Indonezijos Vyriausybės prašymą pakoreguoti kainą, atsižvelgiant į PME be AIED pažymėjimo importo ir Sąjungoje gaminamo PME su AIED pažymėjimu skirtumus.

(244)

Komisija pakartojo savo poziciją, kad toks koregavimas nereikalingas, ir atmetė prašymą. Per tiriamąjį laikotarpį į Sąjungą iš Indonezijos importuotas didelis kiekis PME be AIED pažymėjimo, šis PME yra naudojamas ir maišomas su mineraliniu dyzelinu tik tada, jei tiekiamas su AIED pažymėjimu. „Wilmar“ nepateikė jokių įrodymų, kad be AIED pažymėjimo importuojamas PME konkuruoja su Sąjungoje pagamintu PME, kuriam AIED pažymėjimas išduotas.

(245)

Pagal laikinojo reglamento 296–297 konstatuojamosiose dalyse išdėstytą antrąjį metodą Sąjungoje pagamintas biodyzelino kiekis, lygintas su importu iš Indonezijos, buvo padidintas – į jį įtrauktas atrinktų Sąjungos gamintojų parduotas biodyzelino FAME0 kiekis.

(246)

Siekiant palyginti Sąjungos parduodamą biodyzeliną FAME0 su visu iš Indonezijos importuojamu PME, Sąjungos parduodamo biodyzelino FAME0 kaina buvo pakoreguota ir sumažinta iki Sąjungoje parduodamo PME kainos, kad būtų atsižvelgta į fizinių savybių nulemtus kainos skirtumus.

(247)

Atsakant į pastabas teikusių subjektų prašymą paaiškinti, kaip atliktas skaičiavimas, pažymėtina, kad pirmiau paminėta sumažinta kaina atitiko 100–130 EUR už metrinę toną intervalą. Taip pat siekiant paaiškinti, kaip atliktas skaičiavimas, pažymėtina, kad 55 % viso Sąjungos pramonės parduoto į šį palyginimą įtraukto kiekio sudaro ir PME, ir FAME0 (33).

(248)

Šiuo metu apskaičiuota, kad priverstinio kainų mažinimo skirtumas visos šalies mastu buvo 7,4 %.

(249)

Komisijos nuomone, tokiu būdu gautas skaičiavimo rezultatas yra pagrįstas Indonezijos importo poveikio biodyzelino FAME0 kainai įvertis.

(250)

Po galutinio faktų atskleidimo eksportuojantis gamintojas „Wilmar“ užginčijo tokį palyginimą ir pacitavo PPO sprendimą dėl ginčo byloje European Union – Anti-Dumping Measures on Biodiesel from Indonesia (34), kurioje Komisija atliko panašų koregavimą. Kolegija 7.157 dalyje pažymėjo:

„Nors ir iš Indonezijos įvežamas PME, ir degalų mišinys, kurio RFT yra 0, gali konkuruoti, kai yra parduodami bendrovėms, gaminančioms biodyzelino ir mineralinio dyzelino mišinį, šiame argumente vis dėlto nėra atsižvelgiama į tai, kad ES institucijos nepaaiškino, ar PME ir biodyzelino mišinio, kurio RFT yra 0, pardavimas buvo lyginamas tinkamu lygmeniu, turint galvoje, kad PME yra mišinio sudedamoji dalis ir į mišinį dar įmaišoma biodyzelino, kurio RFT yra 0.“

(251)

Komisija pažymi, kad nuo importo iš Indonezijos pradinio tyrimo Sąjungos rinka pakito. Kolegija pažymėjo, kad tuo metu „PME buvo galima naudoti tik mišinyje ir faktiškai PME yra įvairių degalų mišinių, parduodamų galutiniams naudotojams ES rinkoje, sudedamoji dalis“ (35).

(252)

Per pradinį tyrimą dėl Indonezijos Komisija nustatė, kad Sąjungos pramonė negalėjo gaminti PME iš importuoto alyvpalmių aliejaus, nes PME kaina faktiškai buvo mažesnė už alyvpalmių aliejaus kainą. Todėl Sąjungos pramonė pirko gryną PME iš Indonezijos, maišė jį su savo pačios pagamintu biodyzelinu, po to – perpardavė (36).

(253)

Tačiau per šį tyrimą Komisija nustatė, kad Sąjungoje pagamintas PME buvo parduodamas tiesiogiai naftos bendrovėms, tad šiuo atžvilgiu rinkos dinamika pakito.

(254)

Komisija neneigia, kad PME yra importuojamas į Sąjungą ir tam, kad būtų maišomas su biodyzelinu siekiat gauti FAME0. Tačiau importuojamas PME kiekis priklauso nuo šio importo kainos ir nuo PME fizinių savybių, todėl importuojamo PME kaina daro spaudimą ir degalų mišinių kainai. PME yra viena pigiausių biodyzelino rūšių, šį biodyzeliną galima naudoti mišiniuose FAME0 ir FAME+5, kuriuos galima naudoti didelėje dalyje Sąjungos rinkos visus metus. Todėl importuojamas PME tiesiogiai konkuruoja su ES gaminamu kitų rūšių biodyzelinu, nes, jei nebūtų importo, tokiems patiems mišiniams pagaminti būtų daugiau panaudojama ES pagaminto biodyzelino.

(255)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė atmetė šį skaičiavimo metodą tvirtindama, kad pagal jį analizuojamas tik vienas Sąjungos rinkos segmentas ir kad jis neapima visų Sąjungos pramonės parduodamų produktų rūšių. Komisija nesutiko vadovaudamasi tuo, kad skaičiavimas, kurio prašo Indonezijos Vyriausybė ir kuris apimtų visų rūšių Sąjungos pramonės parduodamus produktus, yra išsamiai aptartas toliau, aprašant 3 metodą.

(256)

Pagal laikinojo reglamento 298–299 konstatuojamosiose dalyse išdėstytą trečiąjį metodą visas iš Indonezijos importuotas biodyzelino kiekis buvo palygintas su visu atrinktų Sąjungos gamintojų parduotu biodyzelino kiekiu. Apskaičiuota, kad priverstinio kainų mažinimo skirtumas visos šalies mastu buvo 17,1 % (37).

(257)

Komisijos nuomone, iš šio skaičiavimo, palyginus visą nagrinėjamojo produkto importo iš Indonezijos kiekį su atrinktų Sąjungos gamintojų Sąjungos rinkoje parduotu panašaus produkto kiekiu, matyti, kad net lyginant visų rūšių produktus yra akivaizdu, kad dėl importo iš Indonezijos priverstinai labai mažinamos kainos. Tai patvirtinama ir surinktais laikinojo reglamento 284 konstatuojamojoje dalyje nurodytais duomenimis.

(258)

Po galutinio faktų atskleidimo „Wilmar“ nurodė neatitikimą tarp pardavimo apimties, kuri atskleista pagal 2 ir 3 metodus, ir pagal 2 metodą nagrinėto 55 % visos Sąjungos pramonės pardavimo apimties rodiklio.

(259)

Galutinio faktų atskleidimo dokumente Komisija atkreipia dėmesį į šį skirtumą, t. y. tai, kad visa apimtis, nagrinėta pagal 2 metodą, nėra lygi 55 % visos apimties, nagrinėtos pagal 3 metodą, kaip buvo nurodyta laikinojo reglamento 296 konstatuojamojoje dalyje.

(260)

Komisija paaiškino, kad skirtumas atsirado dėl to, kad skaičiuojant priverstinį kainų mažinimą pagal visus tris metodus (jie išdėstyti laikinojo reglamento 292–299 konstatuojamosiose dalyse) remtasi skirtingais šaltiniais.

(261)

Pagal 1 metodą remtasi Indonezijos eksportuojančių gamintojų pardavimo sandorių sąrašais. Pagal juos apskaičiuota kiekvieno PKN vieneto kaina už MT, paskui vieneto kaina už MT palyginta su atrinktų Sąjungos gamintojų sandorių sąrašais.

(262)

Pagal 2 metodą remtasi tais pačiais Indonezijos eksportuojančių gamintojų sandorių sąrašais, kaip pagal 1 metodą, o paskui pridėti atrinktų Sąjungos gamintojų biodyzelino FAME0 pardavimo sandorių sąrašai.

(263)

Tačiau pagal 3 metodą skaičiuojant buvo lyginami pagal 1 metodą naudotų Indonezijos eksportuojančių gamintojų sandorių sąrašų duomenys ir atrinktų Sąjungos pramonės gamintojų vieneto kainos, nurodytos klausimyno atsakymuose, o ne sandorių sąrašuose. Taip siekta užtikrinti, kad į apimtį, nagrinėtą pagal 3 metodą, nebūtų įskaičiuotas nupirktas ir vėliau Sąjungos gamintojų perparduotas kiekis.

(264)

Todėl bendrų sumų, gautų pagal 1 ir 2 metodus, negalima tiesiogiai lyginti su bendra suma, gauta pagal 3 metodą, nes remtasi skirtingais šaltiniais.

(265)

Nė viena suinteresuotoji šalis nepasiūlė kito metodo, kurį taikant būtų apskaičiuotas dėl importo iš Indonezijos vykdomas priverstinis Sąjungos pramonės pardavimo kainų mažinimas, ir nė viena suinteresuotoji šalis nepateikė skaičiavimų, įrodančių, kad tiriamuoju laikotarpiu priverstinio kainų mažinimo nebuvo.

(266)

Po galutinio faktų atskleidimo „Wilmar“ nurodė, kad „vienintelis teisingas būdas priverstiniam kainų mažinimui apskaičiuoti yra vienos rūšies produktus lyginti su kitos rūšies produktais, atlikti koregavimus pagal fizinių savybių, turinčių įtakos kainoms, skirtumus <...> ir kartu atsižvelgti į PPO kolegijos nustatytą kainų palyginamumo sudėtingumą“.

(267)

Komisija susipažino su „Wilmar“ pasiūlymu apskaičiuojant priverstinį kainų mažinimą įtraukti visą Sąjungos pramonės pardavimą, kaip parodyta pirmiau. Tačiau, turint galvoje, kad „Wilmar“ nepateikė jokių pasiūlymų arba apytikrių koregavimo pagal fizinių savybių skirtumus sumų, taip pat nepasiūlė, kaip išspręsti PPO kolegijos nutartyje nurodytą kainų palyginamumo sudėtingumą, jokių papildomų veiksmų dėl šio pasiūlymo imtis nebuvo galima.

(268)

Komisija atliko keletą kainų palyginimų, siekdama palyginti visas galimas produktų rūšių alternatyvas ir užtikrinti, kad palyginimas būtų kuo išsamesnis. Komisija taip pat paaiškino, kad tiriamuoju laikotarpiu padėtis rinkoje buvo kitokia negu PPO kolegijos nagrinėtu atveju (dabar Sąjungos gamintojai parduoda PME tiesiogiai). Komisija taip pat išnagrinėjo Indonezijos PME importo ir Sąjungos pardavimo sąveiką ir konkurencinį ryšį ir padarė išvadą, kad PME, pigiausios rūšies biodyzelinas, gali daryti spaudimą Sąjungos pardavimo kainoms.

(269)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė paaiškino, kad, atliekant šį skaičiavimą, yra lyginamos Indonezijos PME, kurio RFT yra 13, su Sąjungoje pagamintu FAME0 ir RME, kurio RFT yra –14, ir nurodė, kad be koregavimo pagal fizines savybes (t. y. RFT) šis palyginimas iš esmės beprasmis.

(270)

Komisija pažymėjo, kad, atliekant šį skaičiavimą, yra lyginamas Indonezijos PME, kurio RFT yra 13, ir visi ES parduodami Sąjungos pramonės produktai, prie kurių priskiriamas ir PME. Dėl galimų koregavimų pažymėtina, kad joks pagrįstas ir kiekybiškai išreikštas koregavimo prašymas nebuvo pateiktas.

(271)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija pagal visus tris nagrinėtus metodus padarė išvadą, kad dėl importo iš Indonezijos tiriamuoju laikotarpiu priverstinai labai mažintos Sąjungos pramonės pardavimo kainos.

(272)

Eksportuojantis gamintojas „Wilmar“ nurodė, kad Komisijos taikytas per ankstesnį antidempingo tyrimą nustatytas 8,50 EUR už metrinę toną koregavimas dėl išlaidų po importo buvo pernelyg mažas, ir pateikė dokumentus, kuriais siekė pagrįsti 14,50 EUR už metrinę toną koregavimą.

(273)

Pateikti duomenys apie vieną partiją, kuri įvežta tiriamajam laikotarpiui pasibaigus. Didžioji dauguma išlaidų buvo susijusios su sandėliavimu po importo, tačiau šios išlaidos į importo išlaidas neturėtų būti įskaičiuojamos. Komisija nemanė, kad šie skaičiai yra patikimesni už anksčiau iš nesusijusio importuotojo gautus duomenis, todėl su koregavimu nesutiko.

(274)

Biodyzelino prekiautojas „Gunvor“ paklausė, ar jo duomenys buvo naudoti apskaičiuojant importo išlaidas, pagal kurias buvo skaičiuojamas priverstinis kainų mažinimas. Klausimyno atsakymuose „Gunvor“ nurodytas išlaidas sudarė importo išlaidų (jomis remiamasi skaičiuojant priverstinį kainų mažinimą) ir išlaidų po importo (jos patirtos nuo importo iki perpardavimo ir apskaičiuojant priverstinį kainų mažinimą į jas neatsižvelgta) sumą.

(275)

Per patikrinimą vietoje „Gunvor“ pateikė pakoreguotus skaičius, gautus pagal kitokią skaičiavimo bazę, tačiau galutiniai „Gunvor“ pateikti skaičiai buvo gauti remiantis įverčiais ir jų patikrinti nebuvo galima. Dėl to Komisija nusprendė naudoti importo išlaidų duomenis, kuriais remtasi per tyrimą, po kurio Reglamentu (ES) Nr. 1194/2013 buvo nustatyti antidempingo muitai. Šiais duomenimis remtasi ir per ankstesnį importo iš Argentinos tyrimą (38). Komisijos nuomone, šie išlaidų rodikliai yra patikimesni už „Gunvor“ pateiktus duomenis.

(276)

Kadangi nuo 2012 m. infliacija euro zonoje buvo labai maža (2012–2018 m. iš viso apie 6 %), Komisija mano, jog šiuos importo išlaidų rodiklius tikslinga naudoti jų pagal infliaciją nepakoregavus. Bet kuriuo atveju, šiuo atžvilgiu galutiniams priverstinio kainų mažinimo skirtumams joks koregavimas įtakos neturėtų.

(277)

Kadangi jokių kitų pastabų dėl importo iš Indonezijos negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 279–301 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(278)

Kadangi pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 302–308 konstatuojamąsias dalis.

(279)

Po pirminio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė ir „Wilmar“ pateikė pastabų dėl Sąjungos pramonės gamybos pajėgumų pažymėdami, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu gamyba ir pajėgumai padidėjo, tačiau rodiklių raidos lygio arba tendencijų neginčijo. Jie tvirtino, kad padidėjimas yra požymis, kad Indonezijos biodyzelinas nedarė žalos Sąjungos pramonei.

(280)

Šie argumentai išnagrinėti laikinojo reglamento 6 skirsnio „Priežastinis ryšys“ 368–370 konstatuojamosiose dalyse.

(281)

Kadangi jokių kitų pastabų dėl gamybos, gamybos pajėgumų ir pajėgumų naudojimo negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 309–313 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(282)

Po faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė pažymėjo, kad Sąjungos pramonės rinkos dalį 2015 m. lėmė tai, kad pramonė buvo „beveik absoliuti monopolija, joje nevyko laisva konkurencija“.

(283)

Komisija pažymėjo, kad, turint galvoje tai, kad Sąjungos pramonę sudaro daugiau kaip 100 viena su kita konkuruojančių bendrovių, jos negalima laikyti monopolija. Per visą tyrimą nebuvo pateikta jokių Sąjungos pramonės monopolistinės veiklos įrodymų.

(284)

Ir eksportuotojas „Wilmar“, ir Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad laikinojo reglamento 317 konstatuojamoji dalis yra klaidinga, nes joje neatsižvelgta į tuo pačiu metu vykdytą biodyzelino importą į ES iš Argentinos.

(285)

Šis importas išnagrinėtas laikinojo reglamento 6 skirsnio „Priežastinis ryšys“ 368–370 konstatuojamosiose dalyse.

(286)

Po galutinio faktų atskleidimo „Wilmar“ nurodė, kad Sąjungos pramonės užimamos rinkos dalies sumažėjimas po 2015 m. nebuvo žalos požymis, „nes Sąjungos pramonė praktiškai užėmė monopolinę padėtį“ Sąjungos rinkoje. „Wilmar“ taip pat paminėjo ypatingą padėtį, kuri susidarė dėl antidempingo muitų, kurie buvo nustatyti po pradinio tyrimo.

(287)

Tyrimas apsiriboja nagrinėjamuoju laikotarpiu, apibrėžtu pranešime apie inicijavimą. Be to, antidempingo muitų panaikinimo poveikis yra pripažintas laikinojo reglamento 317 konstatuojamojoje dalyje. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmetė.

(288)

Po galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė vėl pareiškė, kad Komisija neatsižvelgė į jos argumentus dėl neigiamo poveikio Sąjungos pramonės rezultatams, kurį padarė Argentinos biodyzelino importas.

(289)

Šiuo atžvilgiu Komisija atkreipė dėmesį į laikinojo reglamento 6.2.1 skirsnį ir šio reglamento 6.2.1 skirsnį, kuriuose aptariamas Argentinos importo poveikis Sąjungos pramonei.

(290)

Kadangi kitų pastabų dėl pardavimo apimties ir rinkos dalies negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 314–317 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(291)

Po faktų atskleidimo eksportuojantis gamintojas „Wilmar“ pažymėjo, kad Sąjungos pramonės veiklos rezultatus nuo 2015 m. reikėtų vertinti atsižvelgiant į tai, kad ji „praktiškai užėmė monopolinę padėtį“. Kaip paaiškina 283 konstatuojamojoje dalyje, jokių monopolinės padėties įrodymų nepateikta.

(292)

Kadangi kitų pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 318 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas išvadas.

(293)

Indonezijos Vyriausybė pateikė pastabą dėl laikinojo reglamento 10 lentelėje pateiktų didėjimo tendencijų, tačiau lygio ir pačių tendencijų neginčijo. Indonezijos Vyriausybė tvirtino, kad iš tų didėjimo tendencijų nėra matyti jokių požymių, kad Sąjungos pramonei buvo daroma materialinė žala.

(294)

Kadangi byloje nagrinėjama žalos grėsmė, šios pastabos atmestos.

(295)

Kadangi kitų pastabų dėl užimtumo ir našumo negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 319–320 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(296)

Po faktų atskleidimo pateiktose pastabose eksportuojantis gamintojas „Wilmar“ pažymėjo, kad Komisija šiame skirsnyje neįvertino subsidijuoto Argentinos biodyzelino importo poveikio. Komisija vėl pažymėjo, kad Argentinos importo analizė išdėstyta laikinojo reglamento skirsnio „Priežastinis ryšys“ 368–370 konstatuojamosiose dalyse.

(297)

Kadangi jokių kitų pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 321 ir 324 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(298)

Po pirminio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė paminėjo vieneto pardavimo kainų ir vieneto gamybos sąnaudų tendencijas, pažymėdama, kad abu rodikliai per nagrinėjamąjį laikotarpį padidėjo beveik 10 %. Gamybos sąnaudų ir pardavimo kainos sąsają pažymėjo ir Indonezijos Vyriausybė, ir eksportuojantis gamintojas „Wilmar“. Komisija jos neginčija.

(299)

Eksportuojantis gamintojas „Wilmar“ atkreipė dėmesį į laikinojo reglamento 328 konstatuojamojoje dalyje pateiktą Komisijos pastabą, kad biodyzelinas yra biržos prekė ir kad priverstinis kainos mažinimas 10 % darytų didelį spaudimą mažinti kainas. „Wilmar“ nesutinka ir tvirtina, kai tai prieštarauja pačios Komisijos tvirtinimui, kad dėl RFT lygio PME naudojimas yra ribotas.

(300)

Komisija nenustatė, kad šie du teiginiai vienas kitam prieštarautų. „Wilmar“ nenurodo, ar per tiriamąjį laikotarpį buvo pasiekta PME naudojimo riba. NET jeigu tariama riba buvo pasiekta, tai, kad PME gali būti naudojamas grynas arba mišinio pavidalu, siekiant sumažinti mišinio kainą, reiškia, kad jis tikrai daro poveikį kainoms. Komisija pažymėjo šį degalų maišymo poveikį laikinojo reglamento 290 konstatuojamojoje dalyje.

(301)

„Wilmar“ taip pat pažymėjo, kad Komisija suklydo susiejusi spaudimą kainoms, kurį daro PME importas, ir Sąjungos pramonės pelningumą, kaip aprašyta laikinojo reglamento 329 konstatuojamojoje dalyje, ir tuo tikslu atkreipė dėmesį į Sąjungos pramonės padėtį 2012–2013 m. ir 2017 m. rugsėjo mėn.

(302)

Į tai atsakydama Komisija pažymėjo, kad laikinojo reglamento 329 konstatuojamojoje dalyje išdėstyta išvada buvo padaryta atsižvelgiant į nagrinėjamojo laikotarpio, kuris prasideda pradedant tyrimą, duomenis ir nesiremiant jokiais pašaliniais veiksniais. Pačios sąsajos tarp gamybos sąnaudų padidėjimo ir nepatenkinamo pelno dydžio, kurį nulėmė aptariamo importo daromas spaudimas kainoms, „Wilmar“ neneigia. Todėl šis argumentas buvo atmestas.

(303)

Be to, „Wilmar“ nurodė, kad įvairių atrinktų Sąjungos gamintojų pelningumas, pinigų srautas ir investicijų grąža labai skiriasi, o tai patvirtina, kad ES gamintojų pelną ir finansinę padėtį veikė ir kiti veiksniai, ne vien Indonezijos biodyzelino gamintojų daromas spaudimas kainoms.

(304)

Komisija laikėsi nuomonės, kad visų atrinktų gamintojų raida buvo individuali, tačiau išvadas darant pagal visas atrinktas bendroves, pavienių veiksnių reikšmė mažėja. Todėl šis argumentas buvo atmestas.

(305)

Po galutinio faktų atskleidimo „Wilmar“ pakartojo savo pirmiau pateiktus argumentus, tačiau naujų faktų jiems patvirtinti nepateikė. Todėl jo tvirtinimai buvo vėl atmesti.

(306)

Kadangi jokių kitų pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 325–329 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(307)

Kadangi jokių pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 330 ir 331 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(308)

Po pirminio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė paminėjo atrinktų Sąjungos gamintojų atsargų tendencijas, tačiau Komisijos išvados, pateiktos laikinojo reglamento 333 konstatuojamojoje dalyje, neginčijo.

(309)

Kadangi jokių kitų pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 332 ir 333 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(310)

Po laikinųjų priemonių nustatymo Indonezijos Vyriausybė atkreipė dėmesį į Sąjungos pramonės pelningumą nagrinėjamuoju laikotarpiu, taigi ir į investicijų grąžą. Indonezijos Vyriausybė pateikė pastabų dėl Sąjungos pramonės pelningumo tendencijų ir palygino jas su importo iš Indonezijos apimtimi tvirtindama, kad 2015 m. užfiksuoto neigiamo pelningumo negalima susieti su Indonezijos biodyzelino importu, nes tais metais importas buvo labai mažas.

(311)

Šis argumentas aptartas laikinojo reglamento 6 skirsnio „Priežastinis ryšys“ 361–365 konstatuojamosiose dalyse. Iš tiesų, 2015 m. šiek tiek sumažėjęs pelningumas laikinajame reglamente nesiejamas su biodyzelino importu iš Indonezijos.

(312)

Eksportuojantis gamintojas „Wilmar“ pateikė pastabų, kad laikinojo reglamento 329 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas teiginys (būtent kad Sąjungos pramonė negalėjo pagerinti nepatenkinamo pelno dydžio dėl subsidijuojamo importo daromo spaudimo kainoms) yra nepagrįstas.

(313)

„Wilmar“ pažymėjo, kad Sąjungos pramonės finansinė padėtis nebuvo gera nuo 2012–2013 m. bent iki 2017 m. rugsėjo mėn., kai ES biodyzelino pramonė buvo saugoma panaikintais biodyzelino muitais, todėl tai, kad pramonės finansinė padėtis nepagerėjo, galima paaiškinti tik pramonės sektoriuje glūdinčiais trūkumais.

(314)

Komisija pažymėjo, kad, staigiai padidėjus subsidijuojamam biodyzelino importui iš Indonezijos, kai 2018 m. kovo mėn. galioję antidempingo muitai buvo panaikinti, Sąjungos pramonė negalėjo pagerinti nepatenkinamo pelno dydžio, kuris buvo daug mažesnis už tikslinį pelną augančioje rinkoje. Todėl tai patvirtina Komisijos negalutinę išvadą.

(315)

Po galutinio faktų atskleidimo eksportuojantis gamintojas „Wilmar“ pakartojo pirminiu etapu išdėstytas savo pastabas, kaip aptarta pirmiau. „Wilmar“ taip pat tvirtino, kad mažo pelno negalima sieti su importu, nes Sąjungos pramonė nagrinėjamojo laikotarpio pradžioje praktiškai užėmė monopolinę padėtį.

(316)

Šis argumentas yra nepagrįstas, nes Sąjungos pramonę sudaro daugiau kaip 200 bendrovių, kurios viena su kita konkuruoja Sąjungos biodyzelino rinkoje, ir nėra jokių įrodymų, kad Sąjungos gamintojai tarpusavyje būtų sudarę slaptus susitarimus.

(317)

Kadangi jokių kitų pastabų dėl pelningumo, pinigų srauto, investicijų, investicijų grąžos ir pajėgumo padidinti kapitalą negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 334–340 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas.

(318)

Po laikinųjų priemonių nustatymo Indonezijos Vyriausybė padarė išvadą, kad, remiantis laikinajame reglamente išdėstytais rodikliais, Sąjungos pramonės padėtis buvo „tvirta“.

(319)

Komisija su tuo nesutiko pažymėjusi, kad pramonė, kurios pelningumas tesudaro mažiau kaip 1 % apyvartos ir kuri praranda beveik 15 procentinių punktų rinkos dalį bei negali pasinaudoti tuo, kad rinka išaugo 33 %, nėra tvirta.

(320)

Kadangi jokių kitų pastabų negauta, Komisija patvirtino laikinojo reglamento 341–346 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas išvadas dėl žalos.

(321)

Siekdama išsamiau išnagrinėti Sąjungos pramonės padėtį ir padaryti išvadas dėl žalos grėsmės, Komisija nusiuntė papildomus klausimus atrinktiems Sąjungos gamintojams ir gavo jų atsakymus dėl 2018 m. spalio mėn. – 2019 m. birželio mėn. laikotarpio (toliau – laikotarpis po TL). Toliau išdėstyti laikotarpio po TL duomenys, pvz., mikroekonominiai rodikliai, pateikti kaip vidutinis svertinis trijų atrinktų Sąjungos gamintojų rodiklis.

(322)

Atsižvelgiant į ribotą tyrimo trukmę, tam tikrus makroekonominius laikotarpio po TL rodiklius – pvz., pajėgumų, pajėgumų naudojimo, gamybos ir pardavimo rodiklius – buvo galima įvertinti analizuojant tik atrinktų Sąjungos gamintojų informaciją. Todėl tiriamojo laikotarpio rodiklių su laikotarpio po TL rodikliais tiesiogiai lyginti negalima. Komisija taip pat lygina tiriamojo laikotarpio 12 mėnesių su 9 mėnesiais po tiriamojo laikotarpio, tačiau šiuo tyrimo etapu 12 mėnesių po TL duomenų dar neturima.

(323)

Nepaisant to, turimi duomenys leidžia analizuoti, kaip kito atrinktų Sąjungos gamintojų padėtis po tiriamojo laikotarpio, o skaičiai yra indeksuoti pagal metinę informaciją.

(324)

Po galutinio faktų atskleidimo „Wilmar“ vėl paprašė Komisijos surinkti 12 mėnesių laikotarpio po TL duomenis (nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn.), taip pat paprašė Komisijos surinkti duomenis iš visų Sąjungos gamintojų. Tačiau tokios papildomos informacijos surinkti per turimą laiką nebuvo galima. Todėl prašymas buvo atmestas.

(325)

Atrinktų Sąjungos gamintojų gamybos, pardavimo, vieneto sąnaudų ir vieneto pardavimo kainų raida:

2 lentelė

Sąjungos pramonė per tiriamąjį laikotarpį ir po jo

(326)

Gamyba laikotarpiu po TL šiek tiek sumažėjo, palyginti su tiriamuoju laikotarpiu, tačiau pardavimas Sąjungos rinkoje beveik nepakito.

(327)

Atrinktų bendrovių vieneto gamybos sąnaudos laikotarpiu po TL šiek tiek sumažėjo, o vieneto pardavimo kaina buvo stabili.

(328)

Atrinktų bendrovių pelnas buvo apskaičiuotas pagal klausimyno apie laikotarpį po TL duomenis ir nustatyta, kad atrinktų bendrovių devynių mėnesių po TL vidutinis pelnas buvo 3,8 %. Atrinktos bendrovės pateikė mėnesio išlaidų ir kainų duomenis, tada Komisija juos susumavo ir apskaičiavo ketvirčio vidurkį. Šis vidurkis atskleistas 3 lentelėje.

(329)

Tačiau pelną analizuojant pagal ketvirčius, išryškėja kitokia tendencija.

3 lentelė

Pelnas laikotarpiu po TL

(330)

Todėl 2 ir 3 lentelėse parodyta, kad laikotarpiu po TL Komisija užfiksavo gana nedidelius pokyčius, palyginti su tiriamuoju laikotarpiu, išskyrus atrinktų gamintojų pelną, kuris nuo 0,8 % per tiriamąjį laikotarpį padidėjo iki 3,8 % laikotarpiu po TL. Laikotarpiu po TL pelnas daugiausia padidėjo 2018 m. IV ketv.

(331)

2018–2019 m. žiemą užfiksuoti didesni pelno rodikliai buvo išimtis. Šiuos rodiklius užfiksavo viena atrinkta bendrovė, sugebėjusi pasinaudoti savo regione susiklosčiusia neužtikrina su vežimu susijusia padėtimi. Dėl to laikinai atsirado pasiūlos trūkumas ir bendrovė galėjo padidinti savo kainas. Todėl tuo laikotarpiu susidarė toks pelnas, padaręs įtakos 2018 m. IV ketv. ir dalies 2019 m. I ketv. rodikliams (40).

(332)

Tačiau kitų atrinktų bendrovių pelnas išliko daug mažesnis už tikslinį pelną per visus laikotarpio po TL ketvirčius. 2019 m. II ketv., kai išsisprendė klausimas dėl su vežimu susijusio neapibrėžtumo, atrinktų Sąjungos gamintojų pelnas virto 5 % nuostoliu.

(333)

Indonezijos Vyriausybė tvirtino, kad 2019 m. II ketv. užregistruotą neigiamą pelningumą lėmė per tą ketvirtį įmonėje „Saipol“ įvykę nenumatyti įvykiai. Nors šiam Sąjungos gamintojui iš tiesų laikotarpiu po TL iškilo nenumatyta aplinkybė, dėl jos poveikis padarytas 2019 m. I ketv., o ne 2019 m. II ketv. Todėl daroma išvada, kad pelningumas sumažėjo dėl didelio kiekio subsidijuojamo importo į Sąjungos rinką labai mažomis kainomis.

(334)

Po galutinio faktų atskleidimo „Wilmar“ pateikė pastabų, kad, jo nuomone, nekonfidencialių klausimynų apie laikotarpį po TL santraukų nepakako, kad suinteresuotosios šalys galėtų atsakyti į Komisijos išvadas.