(1)

Reglamente (EB) Nr. 1831/2003 nustatyta, kad priedams gyvūnų mityboje naudoti reikia leidimo, ir nustatytas tokio leidimo suteikimo pagrindas bei tvarka. To reglamento 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikia iš naujo įvertinti priedus, kuriuos leidžiama naudoti remiantis Tarybos direktyva 82/471/EEB (2);

(2)

pagal Direktyvą 82/471/EEB neterminuotas leidimas naudoti koncentruotą L-lizino (bazės) tirpalą, koncentruotą L-lizino monohidrochlorido tirpalą, techniškai gryną L-lizino monohidrochloridą ir L-lizino sulfatą, gaunamus fermentuojant su Corynebacterium glutamicum, buvo suteiktas Komisijos direktyva 88/485/EEB (3). Vėliau, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 10 straipsnio 1 dalimi, šie pašarų priedai įtraukti į Pašarų priedų registrą kaip esami produktai;

(3)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 10 straipsnio 2 dalį kartu su to reglamento 7 straipsniu buvo pateikti prašymai iš naujo įvertinti koncentruotą L-lizino (bazės) tirpalą, koncentruotą L-lizino monohidrochlorido tirpalą, techniškai gryną L-lizino monohidrochloridą ir L-lizino sulfatą, gaunamus fermentuojant su Corynebacterium glutamicum, kaip visų rūšių gyvūnų pašarų priedus. Taip pat buvo pateikti prašymai leisti naudoti koncentruotą L-lizino (bazės) tirpalą, koncentruotą L-lizino monohidrochlorido tirpalą, techniškai gryną L-lizino monohidrochloridą ir L-lizino sulfatą visų rūšių gyvūnams pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnį. Kartu su prašymais buvo pateikti duomenys ir dokumentai, kurių reikalaujama pagal to reglamento 7 straipsnio 3 dalį;

(4)

prašymai pateikti dėl leidimo naudoti koncentruotą L-lizino (bazės) tirpalą, koncentruotą L-lizino monohidrochlorido tirpalą, techniškai gryną L-lizino monohidrochloridą ir L-lizino sulfatą kaip visų rūšių gyvūnų pašarų priedus, priskirtinus prie priedų kategorijos „maistiniai priedai“;

(5)

Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2013 m. rugsėjo 11 d. (4), 2014 m. spalio 28 d. (5), 2015 m. kovo 10 d. (6), 2015 birželio 16 d. (7), 2015 m. gruodžio 2 d. (8), 2016 m. balandžio 19 d. (9), 2018 m. lapkričio 28 d. (10) (11) ir 2019 m. balandžio 3 d. (12) priimtose nuomonėse padarė išvadą, kad siūlomomis naudojimo sąlygomis koncentruotas L-lizino (bazės) tirpalas, gautas iš Escherichia coli FERM BP-10941, Escherichia coli FERM BP-11355, Corynebacterium glutamicum KCCM 11117P, Corynebacterium glutamicum NRRL B-50547, Corynebacterium glutamicum NRRL B-50775 ir Corynebacterium glutamicum KCCM 10227, koncentruotas L-lizino monohidrochlorido tirpalas, gautas iš Escherichia coli FERM BP-10941 ir Escherichia coli FERM BP-11355, techniškai grynas L-lizino monohidrochloridas, gautas iš Escherichia coli FERM BP-10941, Escherichia coli FERM BP-11355, Escherichia coli CGMCC 3705, Escherichia coli CGMCC 7.57, Corynebacterium glutamicum NRRL B-50547, Corynebacterium glutamicum NRRL B-50775, Corynebacterium glutamicum KCCM 11117P ir Corynebacterium glutamicum KCCM 10227, ir L-lizino sulfatas, gautas iš Corynebacterium glutamicum KCCM 10227 ir Corynebacterium glutamicum DSM 24990, nedaro nepageidaujamo poveikio gyvūnų sveikatai, vartotojų saugai ar aplinkai. Iš genetiškai modifikuoto mikroorganizmo, ypač Corynebacterium glutamicum NRRL B-50547, gautų priedų saugą sąlygoja tai, ar gamybos procesas vykdomas užtikrinant, kad galutiniame produkte nebūtų gamybai naudotos padermės rekombinantinės DNR. Tarnyba taip pat nurodė, kad keturi L-lizino pavidalai turėtų būti laikomi pavojingais priedų naudotojams, ypač įkvėpus. Kai kurie pavidalai taip pat turėtų būti laikomi šiek tiek dirginančiais odą ir akis. Todėl Komisija mano, kad reikėtų imtis tinkamų apsaugos priemonių, kad būtų išvengta nepageidaujamo poveikio žmonių, o ypač priedų naudotojų, sveikatai. Tarnyba taip pat padarė išvadą, kad priedai yra veiksmingas aminorūgšties L-lizino šaltinis visų rūšių gyvūnams ir kad tam, jog priedai atrajotojams būtų tokie pat veiksmingi kaip ir neatrajotojams, jie turėtų būti apsaugoti nuo suirimo didžiajame skrandyje. Tarnyba nemano, kad reikia nustatyti konkrečius priežiūros po pateikimo rinkai reikalavimus. Be to, ji patvirtino pašarų priedų pašaruose ir vandenyje analizės metodų taikymo ataskaitą, kurią pateikė Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 21 straipsniu įsteigta etaloninė laboratorija;

(6)

pavadinimai „koncentruotas L-lizino (bazės) tirpalas“ ir „koncentruotas L-lizino monohidrochlorido tirpalas“ turėtų būti pakeisti į „L-lizino bazės tirpalas“ ir „L-lizino monohidrochlorido tirpalas“, nes šiuose prieduose esantis mažiausias L-lizino kiekis yra atitinkamai tik 50 % ir 22 %;

(7)

koncentruoto L-lizino (bazės) tirpalo, koncentruoto L-lizino monohidrochlorido tirpalo, techniškai gryno L-lizino monohidrochlorido ir L-lizino sulfato, gautų fermentuojant su Corynebacterium glutamicum spp arba Escherichia coli spp, kaip nurodyta 5 konstatuojamojoje dalyje, vertinimas rodo, kad Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 5 straipsnyje numatytos leidimų išdavimo sąlygos yra įvykdytos. Taigi, kaip nurodyta šio reglamento priede, turėtų būti išduotas leidimas naudoti minėtas medžiagas;

(8)

kadangi saugos sumetimais nebūtina neatidėliotinai taikyti koncentruoto L-lizino (bazės) tirpalo, koncentruoto L-lizino monohidrochlorido tirpalo, techniškai gryno L-lizino monohidrochlorido ir L-lizino sulfato, gaunamų fermentuojant su Corynebacterium glutamicum, sąlygų pakeitimų, tikslinga nustatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį suinteresuotieji subjektai galėtų pasirengti laikytis naujų su leidimu susijusių reikalavimų;

(9)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

(1)

Reglamente (EB) Nr. 1831/2003 nustatyta, kad priedams gyvūnų mityboje naudoti reikia leidimo, ir nustatytas tokio leidimo suteikimo pagrindas bei tvarka. To reglamento 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikia iš naujo įvertinti priedus, kuriuos leidžiama naudoti remiantis Tarybos direktyva 70/524/EEB (2);

(2)

pagal Direktyvą 70/524/EEB natrio molibdatą buvo leista naudoti neterminuotai kaip visų rūšių gyvūnų pašarų priedą. Vėliau, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 10 straipsnio 1 dalimi, ši medžiaga buvo įtraukta į pašarų priedų registrą kaip esamas produktas;

(3)

vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 10 straipsnio 2 dalimi kartu su to reglamento 7 straipsniu, buvo pateiktas prašymas iš naujo įvertinti natrio molibdato dihidratą kaip avių pašarų priedą;

(4)

pareiškėjas paprašė natrio molibdato dihidratą priskirti prie priedų kategorijos „maistiniai priedai“. Kartu su prašymu buvo pateikti duomenys ir dokumentai, kurių reikalaujama pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnio 3 dalį;

(5)

Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2019 m. sausio 23 d. priimtoje nuomonėje (3) padarė išvadą, kad siūlomomis naudojimo sąlygomis natrio molibdato dihidratas neturi nepageidaujamo poveikio gyvūnų sveikatai, vartotojų saugai ar aplinkai. Ji taip pat padarė išvadą, kad priedas laikomas odą ir akis dirginančia medžiaga. Todėl Komisija mano, kad reikėtų imtis tinkamų apsaugos priemonių, kad būtų išvengta nepageidaujamo poveikio žmonių, o ypač priedo naudotojų, sveikatai. Be to, Tarnyba padarė išvadą, kad avių pašarų papildymas molibdenu pridedant natrio molibdato dihidrato yra laikomas veiksmingu, kad būtų užtikrintas tinkamas vario balansas, kai racione vario ir molibdeno santykio intervalas yra 3–10. Tarnyba nemano, kad reikia nustatyti konkrečius stebėsenos po pateikimo rinkai reikalavimus. Be to, ji patvirtino pašarų priedų pašare analizės metodo taikymo ataskaitas, kurias pateikė Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 21 straipsniu įsteigta etaloninė laboratorija;

(6)

natrio molibdato dihidrato vertinimas rodo, kad Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 5 straipsnyje numatytos leidimų išdavimo sąlygos yra įvykdytos;

(7)

kadangi saugos sumetimais nebūtina neatidėliotinai taikyti natrio molibdato dihidrato leidimo sąlygų pakeitimų, tikslinga nustatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį suinteresuotieji subjektai galėtų pasirengti laikytis naujų su leidimu susijusių reikalavimų;

(8)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

(1)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1272/2008 (2) nustatytas suderintas kancerogeninių, mutageninių arba toksiškų reprodukcijai (CMR) medžiagų klasifikavimas, grindžiamas Europos cheminių medžiagų agentūros Rizikos vertinimo komiteto moksliniu vertinimu. Medžiagos klasifikuojamos kaip 1A kategorijos CMR medžiagos, 1B kategorijos CMR medžiagos arba 2 kategorijos CMR medžiagos priklausomai nuo esamų įrodymų dėl jų CMR savybių;

(2)

Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 15 straipsnyje nustatyta, kad kosmetikos gaminiuose draudžiama naudoti medžiagas, kurios pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1272/2008 VI priedo 3 dalį klasifikuojamos kaip 1A kategorijos, 1B kategorijos arba 2 kategorijos CMR medžiagos. Tačiau kosmetikos gaminiuose galima naudoti CMR medžiagą, jeigu yra laikomasi Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 15 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje arba 15 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytų reikalavimų;

(3)

siekiant vienodai įgyvendinti CMR medžiagų uždraudimą vidaus rinkoje, užtikrinti teisinį tikrumą, ypač ekonominės veiklos vykdytojams ir nacionalinėms kompetentingoms institucijoms, ir užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą, visos CMR medžiagos turėtų būti įtrauktos į Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 II priedo draudžiamų medžiagų sąrašą, o tinkamais atvejais išbrauktos iš to reglamento III ir V priedų ribojamų arba leidžiamų naudoti medžiagų sąrašų. Jeigu yra laikomasi Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 15 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje arba 15 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytų reikalavimų, to reglamento III ir V priedų ribojamų arba leidžiamų naudoti medžiagų sąrašai turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeisti;

(4)

visoms medžiagoms, kurios 2018 m. gruodžio 1 d., kai pradėtas taikyti Komisijos reglamentas (ES) 2017/776 (3), pagal Reglamentą (EB) Nr. 1272/2008 buvo klasifikuojamos kaip CMR medžiagos, turėtų būti taikomas Komisijos reglamentas (ES) 2019/831 (4). Šis reglamentas, kuris bus pradėtas taikyti 2020 m. gegužės 1 d., yra taikomas medžiagoms, kurios pagal Komisijos reglamentą (ES) 2018/1480 (5) klasifikuojamos kaip CMR medžiagos;

(5)

dėl medžiagos 2-hidroksi-benzenkarboksirūgšties, kurios pavadinimas Tarptautinėje kosmetikos ingredientų nomenklatūroje (INCI) yra salicilo rūgštis (salicylic acid) ir kuri klasifikuojama kaip 2 kategorijos CMR medžiaga bei dėl kurios buvo pateiktas prašymas taikyti Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 15 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, buvo nustatyta, kad laikomasi tos nuostatos reikalavimo;

(6)

salicilo rūgštis ir jos druskos šiuo metu yra įtrauktos į Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 V priedo 3 įrašą kaip kosmetikos gaminiuose leidžiami konservantai, kai jų koncentracija ne didesnė kaip 0,5 % (rūgšties);

(7)

salicilo rūgštis taip pat yra įtraukta į Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 III priedo 98 įrašą kaip ribojama medžiaga, leidžiama naudoti tik kai ji naudojama ne kaip konservantas nuplaunamuose plaukų priežiūros gaminiuose, kai jos koncentracija ne didesnė kaip 3,0 %, ir kituose gaminiuose – kai jos koncentracija ne didesnė kaip 2,0 %;

(8)

remiantis Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 15 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, medžiaga, klasifikuojama kaip 2 kategorijos CMR medžiaga, gali būti naudojama kosmetikos gaminiuose, jeigu Vartotojų saugos mokslinis komitetas (VSMK) ją įvertino ir nustatė, kad tokiuose gaminiuose ją naudoti yra saugu;

(9)

2018 m. gruodžio 21 d. VSMK paskelbė mokslinę nuomonę dėl salicilo rūgšties (6) (toliau – VSMK nuomonė), kurioje padarė išvadą, kad, remiantis turimais duomenimis, kaip konservantas kosmetikos gaminiuose naudojama ši medžiaga yra saugi vartotojams, kai jos koncentracija ne didesnė kaip 0,5 % (rūgšties), atsižvelgiant į dabartinius jai taikomus apribojimus. VSMK nuomonė netaikytina jokiems burnos priežiūros gaminiams ir purškiamiesiems gaminiams, kurie įkvėpti gali daryti poveikį vartotojų plaučiams;

(10)

VSMK taip pat padarė išvadą, kad salicilo rūgštis yra saugi, kai ji naudojama ne kaip konservantas nuplaunamuose plaukų priežiūros gaminiuose, kai jos koncentracija ne didesnė kaip 3,0 %, ir kai jos koncentracija ne didesnė kaip 2,0 % kituose gaminiuose, atsižvelgiant į dabartinius jai taikomus apribojimus, išskyrus kūno losjonus, akių šešėlius, blakstienų tušą, akių kontūro apvadą, lūpų dažus ir rutulinius dezodorantus. VSMK nuomonė netaikytina jokiems burnos priežiūros gaminiams ir purškiamiesiems gaminiams, kurie įkvėpti gali daryti poveikį vartotojų plaučiams;

(11)

galiausiai VSMK padarė išvadą, kad salicilo rūgštis dirgina akis ir gali padaryti akims didelės žalos ir atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu atliekami specialūs tyrimai siekiant įvertinti, ar salicilo rūgštis turi endokrininę sistemą ardančių savybių ir kad, atsižvelgiant į šių tyrimų rezultatus, gali reikėti atsižvelgti į kosmetikos gaminiuose esančios salicilo rūgšties galimas endokrininę sistemą ardančias savybes;

(12)

atsižvelgiant į salicilo rūgšties priskyrimą prie 2 kategorijos CMR medžiagų ir prie akis dirginančių medžiagų, kurios gali padaryti akims didelės žalos ir atsižvelgiant į naują VSMK nuomonę, šią medžiagą turėtų būti leidžiama naudoti kaip konservantą kosmetikos gaminiuose, kai jos koncentracija ne didesnė kaip 0,5 % (rūgšties), atsižvelgiant į dabartinius jai taikomus apribojimus, išskyrus burnos priežiūros gaminius ir priemones, kurios įkvėptos gali daryti poveikį galutinių vartotojų plaučiams. Šią medžiagą taip pat turėtų būti leidžiama naudoti ne kaip konservantą nuplaunamuose plaukų priežiūros gaminiuose, kai jos koncentracija ne didesnė kaip 3,0 %, ir kituose gaminiuose, išskyrus kūno losjonus, akių šešėlius, blakstienų tušą, akių kontūro apvadą, lūpų dažus ir rutulinius dezodorantus – kai jos koncentracija ne didesnė kaip 2,0 % Šios medžiagos bet kokiu atveju neturėtų būti leidžiama naudoti priemonėse, kurios įkvėptos gali daryti poveikį galutinių naudotojų plaučiams. Atsižvelgiant į VSMK išvadą, kad salicilo rūgštis yra akis dirginanti medžiaga, reikėtų pakeisti dabartinį apribojimą ir reikalavimą, kad medžiagos negalima naudoti gaminiuose, skirtuose vaikams iki 3 metų, išskyrus šampūnus, kad jie būtų taikomi visiems jaunesniems nei 3 metų vaikams skirtiems gaminiams. Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 III priede nustatyti apribojimai ir to reglamento V priede nustatytos sąlygos turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistos;

(13)

dėl visų kitų medžiagų nei salicilo rūgštis, kurios pagal Reglamentą (EB) Nr. 1272/2008 Reglamentu (ES) 2018/1480 klasifikuojamos kaip CMR medžiagos, prašymas jas leisti išimties tvarka naudoti kosmetikos gaminiuose nebuvo pateiktas. Nė viena iš šių medžiagų šiuo metu nėra Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 III ir V priedų ribojamų arba leidžiamų naudoti medžiagų sąraše. Keturios iš šių medžiagų šiuo metu yra įtrauktos į to reglamento II priedą. Medžiagos, kurios dar nėra įtrauktos į Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 II priedą, turėtų būti įtrauktos į to priedo kosmetikos gaminiuose draudžiamų medžiagų sąrašą;

(14)

medžiaga 8-hidroksichinolinas, chinolin-8-olis, kurios INCI pavadinimas – oksichinolinas (oxyquinoline), Reglamentu (ES) 2017/776 buvo klasifikuota kaip 1B kategorijos CMR medžiaga, o jos sulfato forma, medžiaga bis(8-hidroksichinolino) sulfatas, kurios INCI pavadinimas – oksichinolino sulfatas (oxyquinoline sulphate), nebuvo klasifikuota kaip CMR medžiaga. Abi cheminės medžiagos buvo įtrauktos į Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 II priedo 395 įrašą tuo metu, kai pradėjo galioti oksichinolino kaip CMR medžiagos klasifikavimas ir jas buvo uždrausta naudoti kosmetikos gaminiuose, išskyrus pagal to reglamento III priedo 51 įraše nustatytas sąlygas. Klasifikuotas kaip CMR medžiaga, oksichinolinas turėjo būti išbrauktas iš Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 III priedo 51 įrašo. Vis dėlto Reglamentu (ES) 2019/831 51 įrašas per klaidą buvo visiškai išbrauktas, įskaitant nuorodą į tą įrašą Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 II priedo 395 įraše. Siekiant tiksliai atspindėti oksichinolino draudimą kosmetikos gaminiuose remiantis tuo, kad jis klasifikuojamas kaip CMR medžiaga, į Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 III priedą turėtų būti vėl įtrauktas oksichinolino sulfatui skirtas 51 įrašas, o to reglamento II priedo 395 įrašas turėtų būti atitinkamai pakeistas;

(15)

medžiaga metilfenilendiaminas, kurios INCI pavadinimas yra diaminotoluenas (diaminotoluene), Reglamentu (ES) 2019/831 buvo įtraukta į Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 II priedo draudžiamų medžiagų sąrašą, jai paskyrus 1507 įrašą. Tačiau tas įrašas susijęs ne su konkrečia medžiaga, bet su medžiagų grupe, iš kurių tik 4-metil-m-fenilendiaminas ir 2-metil-m-fenilendiaminas, šių dviejų medžiagų mišinys ir reakcijos masė priskiriami CMR medžiagoms pagal Reglamentą (EB) Nr. 1272/2008. Iš šių CMR medžiagų 4-metil-m-fenilendiaminas, 2-metil-m-fenilendiaminas ir šių dviejų medžiagų mišinys jau yra nurodyti Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 II priedo 364, 413 ir 1144 įrašuose, o 4-metil-m-fenilendiamino ir 2-metil-m-fenilendiamino reakcijos masė dar neuždrausta naudoti kosmetikos gaminiuose. Todėl Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 II priedo 1507 įrašas turėtų būti iš dalies pakeistas ir turi būti skirtas tik tai medžiagai; kadangi CMR medžiagos 4-metil-m-fenilendiaminas ir 2-metil-m-fenilendiaminas ir šių dviejų medžiagų mišinys bei reakcijos masė priklauso platesnei ribojamų cheminių medžiagų, išvardytų Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 III priedo 9 įraše, grupei, atitinkami II priedo įrašai, įskaitant 1507 įrašą su pakeitimais, turėjo būti išbraukti iš 9 įrašo. Todėl Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 III priedo 9 įrašas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(16)

be to, 19 medžiagų arba medžiagų grupių, kurios Komisijos reglamentu (ES) 2016/1179 (7), taikomu nuo 2018 m. kovo 1 d., klasifikuojamos kaip CMR medžiagos, per klaidą nebuvo įtrauktos į Reglamentą (ES) 2019/831, nors prašymo tas medžiagas arba medžiagų grupes leisti išimties tvarka naudoti kosmetikos gaminiuose pateikta nebuvo. Nė viena iš šių medžiagų ar medžiagų grupių šiuo metu nėra Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 III ar V priedo ribojamų arba leidžiamų naudoti medžiagų sąraše. 18 iš šių medžiagų arba medžiagų grupių šiuo metu nėra išvardytos Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 II priede, todėl jos turėtų būti įtrauktos į to II priedo kosmetikos gaminiuose draudžiamų medžiagų sąrašą. Viena iš medžiagų, t. y. dinatrio oktaboratas, bevandenis, priklauso medžiagų, jau įtrauktų į Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 II priedo 1396 įrašą, grupei ir turėtų būti įtraukta į tą įrašą. Todėl 1396 įrašas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(17)

todėl Reglamentą (EB) Nr. 1223/2009 reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti ir ištaisyti;

(18)

Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 pakeitimai grindžiami atitinkamų cheminių medžiagų, kaip CMR medžiagų, klasifikacija pagal Reglamentą (ES) 2018/1480, todėl jie turėtų būti taikomi nuo tos pačios datos kaip ta klasifikacija;

(19)

siekiant išvengti bet kokio ekonominės veiklos vykdytojų veiklos pertrūkio ir teisinio netikrumo, Reglamentu (ES) 2019/831 cheminės medžiagos oksichinolino sulfato atžvilgiu padarytos klaidos ištaisymas turėtų būti taikomas atgaline data nuo to reglamento įsigaliojimo dienos;

(20)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Kosmetikos gaminių nuolatinio komiteto nuomonę,

(1)

2015 m. sausio 26 d., 2015 m. vasario 5 d. ir 2015 m. birželio 23 d. Taryba priėmė sprendimus (ES) 2015/116 (1), (ES) 2015/190 (2) ir (ES) 2015/994 (3), kuriais skiriami Regionų komiteto nariai ir pakaitiniai nariai laikotarpiui nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2020 m. sausio 25 d.;

(2)

pasibaigus Vito SANTARSIERO kadencijai tapo laisva Regionų komiteto pakaitinio nario vieta,

(1)

2005 m. gruodžio 30 d. raštu Italijos bankų asociacija (it. Associazione Bancaria Italiana, toliau – ABI arba Skundo pateikėjas) pateikė Komisijai skundą dėl įvairių priemonių, kuriomis teikiama nauda Poste Italiane SpA (toliau – Poste Italiane arba PI) bankinei veiklai. Komisijai buvo pranešta, kad Italijos Respublikos (toliau – Italija) ir PI susitarimu Italija į PI pašto einamąsias sąskaitas surinktoms ir Italijos iždo (toliau – Iždas) sąskaitoje deponuotoms lėšoms taiko apie 4 % palūkanų normą, o PI pašto einamosiose sąskaitose laikomoms lėšoms taiko apie 1 % palūkanų normą (toliau – Priemonė). Indėlio palūkanų normos (t. y. palūkanų, kurias PI moka pašto einamosios sąskaitos turėtojams) ir paskolos palūkanų normos (t. y. palūkanų, kurias Iždas moka PI už pervestas lėšas) skirtumas būtų didesnis nei atitinkamas rinkos palūkanų normų skirtumas, todėl, Skundo pateikėjo nuomone, tai yra valstybės pagalba.

(2)

2006 m. vasario 7 d. raštu Komisija Italijai pateikė kelis klausimus, susijusius su atlygiu, sumokėtu už lėšas pašto einamosiose sąskaitose. Italija į šiuos klausimus atsakė 2006 m. balandžio 21 d. raštu. 2006 m. kovo 30 d. įvyko susitikimas su Italija ir PI.

(3)

2006 m. rugsėjo 26 d. raštu Komisija pranešė Italijai apie savo sprendimą dėl Priemonės pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 108 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą. Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis teikti pastabų dėl Priemonės. (2)

(4)

2008 m. liepos 16 d. sprendimu (3) (toliau – 2008 m. sprendimas) Komisija padarė išvadą, kad Italijos suteiktas atlygis yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, ir nurodė nedelsiant ją grąžinti.

(5)

2008 m. gruodžio 4 d. PI Bendrajam Teismui pareiškė ieškinį, kuriuo reikalavo panaikinti 2008 m. sprendimą.

(6)

2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu byloje T-525/08 (4) Bendrasis Teismas panaikino 2008 m. sprendimą (toliau – 2013 m. Teismo sprendimas).

(7)

2014 m. spalio 30 d. Komisijos svetainėje buvo paskelbtas kvietimas pateikti pasiūlymus (5) paruošti ataskaitą, kurioje būtų analizuojamas ir lyginamas PI, siūlant naudotis pašto einamosiomis sąskaitomis, surinktų lėšų galimų investicijų pelningumas 2005–2007 m.

(8)

2014 m. gruodžio 19 d. sutartis buvo paskirta Perudžos universitetui. Ataskaita parengta 2015 m. lapkričio mėn.

(9)

PI yra universaliųjų pašto paslaugų teikėjas Italijoje, teikiantis bendro ekonominio intereso paslaugas, t. y. vykdantis universaliųjų pašto paslaugų įsipareigojimą (6) pagal antrąją Pašto direktyvą (7) ir universaliųjų pašto paslaugų reglamentus. Šiuo metu finansinės paslaugos nėra įtrauktos į PI turimus įgaliojimus teikti bendro ekonominio intereso paslaugas.

(10)

Be to, kad teikia pagrindines pašto paslaugas, PI tiekia integruotus produktus, taip pat teikia ryšių, logistikos ir finansines paslaugas visoje Italijoje.

(11)

PI bankinė veikla vykdoma per visiškai integruotą padalinį Bancoposta.

(12)

2005–2007 m. pagrindinis PI akcininkas buvo Italija, turėjusi 65 % akcijų, o bankas Cassa Depositi e Prestiti (toliau – CDP) buvo PI smulkusis akcininkas, turėjęs 35 % akcijų. CDP buvo viešojo administravimo sistemos dalis, kol 2003 m. pabaigoje jis buvo pertvarkytas į ribotos atsakomybės akcinę bendrovę. Nors 30 % CDP akcinio kapitalo buvo pervesta į 65 banko akcijas valdančius fondus (8), nuo 2003 m. CDP ir toliau kontroliuoja Italijos valstybė. Kai Priemonė buvo įgyvendinama, PI taip pat kontroliavo Italija.

(13)

Nagrinėjama Priemonė – atlygis už surinktas ir Iždo sąskaitoje per trejus metus – 2005–2007 m. – deponuotas Poste Italiane pašto einamųjų sąskaitų lėšas.

(14)

Įpareigojimas deponuoti lėšas Iždo sąskaitoje (toliau – Įpareigojimas) (9) nustatytas 2005 m. gruodžio 23 d. Įstatymu Nr. 266 (10) (toliau – 2005 m. įstatymas), o atlygio suteikimo tvarka nustatyta 2006 m. vasario 23 d. Italijos ir PI konvencija (toliau – Konvencija).

(15)

PI ir Iždo santykius, susidariusius priėmus 2003 m. gruodžio 5 d. dekretą (11), galima apibūdinti šia diagrama:

(16)

2005 m. įstatyme buvo numatyta, kad bendrovei PI mokamų palūkanų normą už Iždo sąskaitoje deponuotą indėlį turi nustatyti Italija ir PI, atsižvelgdamos į rinkos parametrus.

(17)

Remiantis 2005 m. įstatymu, Konvencijoje buvo apibrėžti konkretūs palūkanų normos nustatymo trejiems metams mechanizmai. Konvencija įsigaliojo 2006 m. balandžio 4 d. (12) ir pradėta taikyti atgaline data nuo 2005 m. sausio 1 d. Metinė palūkanų norma iš esmės buvo skaičiuojama kaip 30 metų (80 %) ir 10 metų (10 %) laikotarpio Italijos Vyriausybės obligacijų (13) ir 12 mėnesių (10 %) laikotarpio Iždo vekselių (14) pajamingumo svertinis vidurkis. Vyriausybės vertybinių popierių ir Iždo obligacijų metinės palūkanų normos, kuriomis vadovautasi Konvencijoje, buvo gautos apskaičiuojant aritmetinį 24 verčių vidurkį, kurį MTS SpA (įmonė, vykdanti didmeninę elektroninę prekybą Italijos Vyriausybės obligacijomis ir kitais terminuotais vertybiniais popieriais) nustatė kiekvieno mėnesio 1 ir 15 d. Todėl nuostata, pagal kurią parametrai atnaujinami kas 15 dienų, lėmė kintamą indeksavimo pobūdį. Be to, atsiradus reikšmingiems palūkanų normų kreivės pokyčiams (pavyzdžiui, pasikeitus ilgalaikių ir trumpalaikių palūkanų normų santykiui), PI turėjo galimybę peržiūrėti palūkanų skaičiavimo schemą. Kiekviena šalis galėjo nutraukti Konvenciją kiekvienų metų pabaigoje, apie tai kitai šaliai iš anksto pranešdama ne mažiau kaip prieš šešis mėnesius.

(18)

Palūkanų norma 2005 m., 2006 m. ir 2007 m. atitinkamai buvo 3,9 %, 4,25 % ir 4,7 %

(19)

Remdamasi 2006 m. gruodžio 27 d. Įstatymu Nr. 296 (toliau – 2006 m. įstatymas) (15), Italija pakeitė 2005 m. įstatymą. 2006 m. įstatymu buvo nustatyta nauja investavimo sistema: reikalavimas PI deponuoti pašto einamosiose sąskaitose, priklausančiose privatiems klientams (t. y. nepriklausančiose viešojo administravimo įstaigoms), surinktas lėšas buvo panaikintas ir šias lėšas PI turėjo investuoti į euro zonos Vyriausybių obligacijas (16). Remiantis 2006 m. įstatymu naujoji investavimo sistema buvo palaipsniui įgyvendinama 2007 m. ir buvo baigta įgyvendinti iki minėtų metų pabaigos.

(20)

2008 m. sprendime Komisija padarė išvadą, kad nagrinėjama Priemonė (t. y. bendrovei IP pagal Konvenciją Iždo suteiktas atlygis) yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, ir įsakė nedelsiant ir veiksmingai ją grąžinti.

(21)

Siekdama nustatyti, ar 2008 m. sprendimu suteiktas pranašumas, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, Komisija palygino palūkanų normą, kurią Iždas mokėjo PI pagal Konvenciją (toliau – Konvencijos palūkanų norma), ir palūkanų normą, kurią atsargus privatus skolininkas būtų mokėjęs rinkoje panašiu atveju (toliau – palūkanų norma, taikoma atsargiam privačiam skolininkui).

(22)

Kaip paaiškinta 2008 m. sprendimo 119 konstatuojamojoje dalyje, apibrėždamas atlygį už indėlį, atsargus privatus skolininkas iš esmės būtų atsižvelgęs į šiuos veiksnius:

(23)

Kalbant apie bendras pervestų lėšų sumas, 2008 m. sprendime Komisija laikėsi nuomonės, kad ši suma iš viso sudarė 35 mlrd. EUR, o tai – nemaža pinigų suma iš vieno skolintojo. Tačiau Komisija pažymėjo, kad 2005 m. pabaigoje PI indėlis Iždo sąskaitoje sudarė tik 2,8 % mokėtinos Vyriausybės vertybinių popierių sumos. Be to, tuo laikotarpiu Italijos Vyriausybės obligacijų paklausa viršijo jų emisiją. Taigi nebuvo jokių požymių, kad rinkoje trūktų lėšų ir kad PI indėlis būtų skirtas padėti pašalinti tokį trūkumą (2008 m. sprendimo 124 konstatuojamoji dalis).

(24)

Dėl deponuotų lėšų stabilumo Komisija laikėsi nuomonės, kad 10 % pašto einamosiose sąskaitose laikomų indėlių gali būti laikomi kintančiais, o 90 % – pastoviais (2008 m. sprendimo 133 konstatuojamoji dalis).

(25)

Kalbant apie vidutinę indėlio trukmę/terminą, Komisija išskyrė du lėšų valdymo tipus: aktyvų lėšų valdymą, kurį būtų buvę įmanoma vykdyti, jei nebūtų buvusi sudaryta Konvencija, ir pasyvų lėšų valdymą, vykdomą pagal Įpareigojimą. Atsargus privatus skolininkas būtų numatęs, kad Įpareigojimas bus pakeistas ne vėliau kaip per penkerius metus, ir būtų į tai atsižvelgęs nustatydamas paskolos palūkanų normą. Komisija teigė, kad vykdant aktyvų lėšų valdymą, bendrų pašto sąskaitose surinktų lėšų vidutinis terminas buvo šiek tiek mažesnis nei penkeri metai. Atsargus privatus skolininkas rinkos atlygį už pastovią indėlio dalį atitinkamai būtų apskaičiavęs remdamasis penkerių metų trukmės obligacijos pajamingumu (o ne 10 ar 30 metų trukmės pajamingumu, kaip nustatyta Konvencijoje). Atlygį už kintančią indėlio dalį atsargus privatus skolininkas būtų apskaičiavęs remdamasis trijų mėnesių trukmės Iždo vekselių pajamingumu (o ne 12 mėnesių trukmės Iždo vekselių pajamingumu, kaip nustatyta Konvencijoje).

(26)

Dėl finansinės rizikos, susijusios su indėliu iš pašto einamųjų sąskaitų, Komisija pažymėjo, kad likvidumo riziką visiškai prisiėmė skolininkas (t. y. Iždas), o ne PI. Pagal Konvenciją, jei indėlininkai atsiimtų savo pinigus iš pašto einamųjų sąskaitų, Iždas turėtų suteikti PI reikiamų lėšų už tą pačią sumą.

(27)

Komisija padarė išvadą (2008 m. sprendimo 178 konstatuojamoji dalis), kad Konvencijos palūkanų norma viršijo palūkanų normą, taikomą atsargiam privačiam skolininkui, 1,09 % 2005 m., 0,65 % 2006 m. ir 0,47 % 2007 m. Taigi Komisija padarė išvadą, kad Priemonė buvo valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(28)

Ad abundantiam, atlikdama vertinimą Komisija nagrinėjo Italijos pasiūlytas alternatyvias PI investavimo galimybes netaikant Įpareigojimo, visų pirma PI investicijas naudojant lėšas, surinktas vykdant draudimo veiklą, Poste Vita SpA veiklą ir įgyvendinant alternatyvias aktyvaus lėšų valdymo strategijas. Tuo remdamasi Komisija išanalizavo, ar šios alternatyvios investicijos PI būtų atnešusios panašių ar didesnių pajamų, nei nurodyta Konvencijoje.

(29)

Komisija padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į finansinę riziką ir grąžą, šios alternatyvios investicijos PI nebūtų atnešusios panašių ar didesnių pajamų, nei nustatyta Konvencijoje.

(30)

2013 m. sprendimu Bendrasis Teismas panaikino 2008 m. sprendimą.

(31)

Bendrasis Teismas nusprendė, kad teigiamas Konvencijoje nustatytos palūkanų normos ir palūkanų normos, taikomos atsargiam privačiam skolininkui, skirtumas nebuvo pakankamas įrodymas, kad PI buvo suteiktas pranašumas.

(32)

Bendrasis Teismas pastebėjo, kad atsargiam privačiam skolininkui taikomą palūkanų normą Komisija apskaičiavo remdamasi keturiais šio sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje aprašytais parametrais. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad atsargiam privačiam skolininkui taikoma palūkanų norma nebuvo rinkos palūkanų norma (17).

(33)

Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, nors atsargiam privačiam skolininkui taikoma palūkanų norma nebuvo tokio dydžio, kaip rinkos norma, PI būtų suteiktas pranašumas tik tuo atveju, jei Konvencijos palūkanų norma būtų aukštesnė nei grąža, kurios PI būtų galėjusi pagrįstai gauti netaikant Įpareigojimo.

(34)

Bendrasis Teismas nustatė, kad Komisija negalėjo padaryti išvados, kad Priemonė buvo naudinga PI, aktyviai neįrodydama, kad netaikant Įpareigojimo PI nebūtų galėjusi gauti didesnės nei Konvencijos palūkanų norma grąžos investuodama indėlius iš pašto einamųjų sąskaitų.

(35)

Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą priimdama 2008 m. sprendimą, darydama išvadą, kad Priemonė buvo naudinga PI, remdamasi teigiamu Konvencijos normos ir palūkanų normos, taikomos atsargiam privačiam skolininkui, skirtumu.

(36)

Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad Komisijos nurodytos priežastys ginčyti Italijos pateiktų elementų tinkamumą nebuvo pakankamai pagrįstos.

(37)

Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad Komisija, ad abundantiam, įvertino PI gautą grąžą iš investuotų lėšų, gautų vykdant draudimo veiklą, ir grąžą, gautą įgyvendinant aktyvaus lėšų valdymo strategiją, ir padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į riziką ir grąžą, įgyvendinant tokias alternatyvias investavimo strategijas palūkanų normos nebūtų buvę panašios ar aukštesnės už Konvencijoje atitinkamam laikotarpiui nustatytas palūkanų normas.

(38)

Bendrasis Teismas įvertino, ar Italijos pasiūlytų alternatyvių investavimo strategijų vertinimu grindžiama Komisijos išvada, kad Priemonė buvo valstybės pagalba, buvo teisinga.

(39)

Bendrasis Teismas nusprendė, kad su pašto einamosiomis sąskaitomis ir draudimo produktais susiję valdymo mokesčiai nebuvo svarbūs grąžai, gautai taikant Konvencijos palūkanų normą, ir grąžai, gautai įgyvendinant alternatyvias investavimo strategijas, palyginti. Todėl Teismas nusprendė, kad atskaitydama minėtus mokesčius Komisija pasielgė neteisingai ir kad siekiant įvertinti, ar Priemonė buvo valstybės pagalba, Konvencijos palūkanų normą ir grąžą, iš kurios atskaityti su draudimo produktais susiję valdymo mokesčiai, palyginti nebuvo svarbu.

(40)

Dėl aktyvaus lėšų valdymo strategijos Bendrasis Teismas pareiškė, kad Komisija negalėjo reikšmingai palyginti Konvencijos palūkanų normos ir grąžos, gautos įgyvendinant aktyvaus lėšų valdymo strategiją, dėmesį sutelkdama į ribotą trejų metų laikotarpį, nes jis neatspindi grąžos, gautos įgyvendinant aktyvaus lėšų valdymo strategiją.

(41)

Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad kapitalo prieaugis yra svarbus aktyvaus lėšų valdymo strategijų parametras, todėl analizuojant Priemonės suderinamumą su vidaus rinka reikėtų į jį atsižvelgti. Komisija teigė, kad kapitalo prieaugis neturėtų būti įtraukiamas į analizę, nes jo nebuvo galima įvertinti ex ante, ir todėl grąža, gauta įgyvendinant aktyvaus lėšų valdymo strategiją, atėmus minėtą kapitalo prieaugį buvo mažesnė už Konvencijos palūkanų normą arba palūkanų normą, taikomą atsargiam privačiam skolininkui.

(42)

Bendrasis Teismas nusprendė, kad faktas, jog grąža, gauta įgyvendinant aktyvaus lėšų valdymo strategiją, atėmus kapitalo prieaugį, buvo mažesnė už Konvencijos palūkanų normą, nebuvo svarbus siekiant nustatyti, ar suteiktas pranašumas, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

(43)

Bendrasis Teismas konstatavo, kad 2008 m. sprendime pateikta Komisijos išvada, kad netaikant Įpareigojimo PI nebūtų galėjusi gauti didesnės ar Konvencijos palūkanų normai lygios grąžos, buvo grindžiama klaidinga ar neteisinga informacija.

(44)

Todėl Bendrasis Teismas panaikino 2008 m. sprendimą. 2013 m. Teismo sprendimas nebuvo apskųstas.

(45)

2006 m. gruodžio 27 d. rašte ABI pateikė šias pastabas:

(46)

2006 m. spalio 31 d., 2006 m. gruodžio 29 d., 2007 m. vasario 16 d., 2007 m. kovo 30 d., 2007 m. balandžio 2 d., 2007 m. birželio 1 d., 2007 m. lapkričio 27 d., 2008 m. vasario 29 d., 2008 m. kovo 7 d. ir 2008 m. balandžio 23 d. raštuose Italija pateikė kelias pastabas.

(47)

Pirmiausia Italija priminė, kad 2005 m. įstatyme ir Konvencijoje buvo nurodyta, kad PI mokamos finansinės palūkanos turėjo būti nustatytos atsižvelgiant į rinkos parametrus. Anot Italijos, mokant minėtas palūkanas nebuvo suteiktas joks pranašumas.

(48)

Antra, Italija teigė, kad pašto einamąsias sąskaitas su banko einamosiomis sąskaitomis reikėtų lyginti tik nuo 2001 m., kai į rinką buvo išleistas naujas produktas Conto BancoPosta. Iždo sąskaitoje deponuotų lėšų suma iki 2001 m. kito: pavyzdžiui, XX a. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, ypač 1996–1997 m., indėlių einamosiose sąskaitose smarkiai sumažėjo – tai lėmė 1996 m. gruodžio 23 d. Įstatymas Nr. 662, kuriame numatyta uždaryti sąskaitas, kurias Iždas naudojo valstybinėms pensijoms išmokėti. Uždarius minėtas sąskaitas indėlių sumažėjo apie 11 mlrd. EUR (nuo 1997 m. sausio 1 d.). Anot Italijos, dėl išorinių politinių veiksnių ir to, kad PI tuo metu buvo viešoji įstaiga, sunku nustatyti tikslią tokio lėšų sumos kitimo priežastį. Po to, kai 1998 m. PI buvo pertvarkyta į akcinę bendrovę, Ižde deponuotos lėšos reguliariai ir stabiliai augo.

(49)

Italija teigė, kad pagal Iždo ir PI Konvenciją jų finansiniai santykiai buvo reguliuojami skaidriai. Viena vertus, Konvencija galiojo trejus metus ir nebuvo neribotos trukmės. Kita vertus, Konvencijoje buvo numatyta galimybė bet kuriai šaliai nutraukti sutartį, jei rinkos sąlygos pasikeičia taip, kad nebėra užtikrinamas atlygio už indėlį apskaičiavimo tvarkos nuoseklumas.

(50)

Italijos teigimu, Konvencijoje nustačius kintamąją palūkanų normą buvo lengviau užtikrinti, kad ši atitiktų rinkos palūkanų normą. Parinkus kintamąją palūkanų normą visų pirma nustatyta pagrįsta palūkanų norma Iždui – ją nustačius Iždo išlaidos atitiko alternatyvių finansavimo šaltinių, pvz., vidutinės trukmės/ilgalaikės skolos, išlaidas.

(51)

Italija teigia, kad nuo 2007 m. PI taiko atsargų aktyvaus lėšų valdymo metodą, kuris skiriasi nuo Konvencijoje nustatyto metodo, – jį taikydama PI gali suformuoti turto paskirstymu grindžiamą portfelį, derantį su bendrovės tikslais ir finansine strategija.

(52)

Italija informavo Komisiją, kad įstatymas, pagal kurį PI pašto einamosiose sąskaitose surinktas lėšas turėjo pervesti į Iždo sąskaitą, 2006 m. gruodžio mėn. buvo panaikintas priėmus 2006 m. įstatymą. Pagal šį įstatymą privatiems klientams priklausančiose pašto einamosiose sąskaitose surinktas lėšas PI investavo į euro zonos Vyriausybių obligacijas (žr. 19 konstatuojamąją dalį). Naujasis įstatymas buvo parengtas siekiant PI suteikti didesnę finansinę nepriklausomybę.

(53)

Grįsdama savo poziciją dėl deponuotų lėšų stabilumo, Italija pateikė dviejų tipų modelių rezultatus: PI parengtų vidaus statistinių modelių ir PI bei konsultacinės bendrovės […] kartu parengto modelio, kuriais siekiama nustatyti pašto einamosiose sąskaitose surinktų lėšų prudencinę tendenciją.

(54)

Vidaus modeliai buvo parengti remiantis pašto einamosiose sąskaitose surinktų lėšų sumų ir vidutinių sumų kasdienio nuokrypio analize, atsižvelgiant tik į ankstesnius einamųjų sąskaitų pokyčius. Iš modelių matyti, kad Iždo sąskaitoje deponuotų lėšų suma augo (privatiems klientams priklausančiose sąskaitose surinktos lėšos sudarė apie 75 % visų pašto einamosiose sąskaitose surinktų lėšų). Pastovi indėlio dalis augo ir sudarė 90 % bendro vidutinio indėlio lėšų kiekio (nuo 85 % 2002 m. iki 92 % 2006 m.). Iš vidaus modelių taip pat matyti, kad dalis pervestų lėšų buvo kintančios; šių lėšų dalis sumažėjo ir jos sudarė apie 10 % bendro vidutinio indėlio lėšų kiekio.

(55)

[…] modelio, kurį Italija laiko labai atsargiu, rezultatai parodė, kad bendro pašto einamųjų sąskaitų skaičiaus naudojimo trukmė skyrėsi nuo atskiros pašto einamosios sąskaitos naudojimo trukmės. Nors kai kurie klientai iš tiesų netikėtai nusprendė uždaryti savo sąskaitas, poveikis bendrai PI surinktų lėšų sumai buvo nežymus dėl to, kad klientų skaičius buvo didelis, vidutinis minėtose sąskaitose laikomų lėšų kiekis buvo mažas, o pasitraukusių klientų indėlius iš esmės pakeitė naujų klientų indėliai.

(56)

[…] sukurtą prudencinio modelio tipą Konvencijos galiojimo metu aktyvaus likvidumo valdymo sąlygomis naudojo keli Italijos bankai, kad galėtų nustatyti savo einamųjų sąskaitų naudojimo trukmę ir atspindėti minėtą trukmę atitinkamose portfelinėse investicijose; tai sudarė jų turto ir įsipareigojimų valdymo veiklos dalį. Minėtą prudencinį modelį PI naudojo tam, kad nustatytų pašto einamosiose sąskaitose (priklausančiose privatiems asmenims (20)) surinktų lėšų laikymo trukmę 2005–2006 m. laikotarpiu, kai PI buvo įpareigota visas lėšas deponuoti Iždo sąskaitoje (pasyvus likvidumo valdymas), ir laikotarpiu po 2007 m. sausio 1 d., kuriuo privačių klientų pašto einamosiose sąskaitose surinktas lėšas PI investavo į euro zonos Vyriausybių obligacijas (aktyvus likvidumo valdymas).

(57)

Pasak Italijos, pasyvaus PI likvidumo valdymo sąlygomis […] modeliu buvo siekiama kiekybiškai įvertinti pastovių ir kintančių indėlių dalių, nustatytų naudojant vidaus modelius, trukmę, remiantis praeities duomenų apie pašto einamąsias sąskaitas kintamumu ir numanomu sąskaitų turėtojų elgesiu. Vieno modelio specifikacijoje (21) nurodyta, kad maždaug du trečdaliai lėšų buvo labai ilgos trukmės, o trečdalio lėšų trukmė svyravo nuo 0 iki 10 metų. Taigi atitinkamų portfelinių investicijų vidutinė gyvavimo trukmė būtų buvusi 4,1 metų, o Macaulay trukmė (22)–3,2 metų. Pagal alternatyvaus modelio specifikaciją (23), atitinkamų portfelinių investicijų vidutinė gyvavimo trukmė būtų 4,9 metų, o Macaulay trukmė –3,8 metų (24).

(58)

Pasak Italijos, aktyvaus PI likvidumo valdymo sąlygomis pagal […] modelį PI galėjo nustatyti, kaip optimaliai paskirstyti turtą. Remiantis itin prudencinio pobūdžio hipotezėmis, pagal šį modelį buvo matyti, kad PI pagrįstai pasirinko turto paskirstymo būdą, kai vidutinė turto gyvavimo trukmė yra 4–5 metai.

(59)

Dėl išlaidų, susijusių su lėšų iš PI klientų pašto einamųjų sąskaitų surinkimu ir deponavimu, Italija nurodo, kad naudojant PI analitinės apskaitos sistemą galima nustatyti visos PI veiklos išlaidas, o ne su atskirais produktais susijusias išlaidas. Italija teigė, kad PI taikytos maržos buvo mažesnės nei atitinkamos maržos, taikytos bankų sektoriuje.

(60)

Italija nurodė, kad pagal Konvenciją atlygis PI galėjo būti mokamas remiantis Iždo obligacijų, kurios yra pagrindinė Italijos turima finansavimo priemonė, pajamingumu.

(61)

Visų pirma, pagal Konvenciją atlygis PI galėjo būti mokamas remiantis ilgalaikėmis palūkanų normomis, kurios atitiko pašto einamosiose sąskaitose surinktų lėšų perspektyvas. Pagal Konvenciją Iždas taip pat buvo apsaugotas nuo nepalankių rinkos sąlygų poveikio suteikiant jam teisę nutraukti Konvenciją tuo atveju, jei joje nustatytos sąlygos nebeatitiktų su alternatyviais finansavimo šaltiniais susijusių išlaidų.

(62)

Palyginusi Konvencijoje numatytą palūkanų normą su Iždo finansavimo išlaidomis, Italija teigė, kad Iždo vidutinės trukmės/ilgalaikio finansavimo išlaidos atitiko Konvencijoje nustatytą palūkanų normą.

(63)

Be to, i) Konvencijoje nustatyta palūkanų norma buvo indeksuojama pagal parametrus, susijusius su Italijos valstybės skola (Vyriausybės vertybiniais popieriais), kurie yra tinkamiausias pamatinis informacijos apie Iždo finansavimo išlaidas šaltinis; ii) dėl finansavimo stabilumo, kurį patvirtina statistinių modelių rezultatai ir bendrovei PI taikomas Įpareigojimas, investicijos dažniausiai yra ilgalaikės (neatsižvelgiant į konkrečias apsaugos priemones, kaip antai galimybę anksti pasitraukti iš susitarimo ar susitarimo trejų metų trukmę, kuriomis Iždas apsaugomas nuo nenumatytų pokyčių rinkoje poveikio); iii) atsižvelgiant į įrodytą pašto finansavimo stabilumą, Iždo prisiimta likvidumo rizika yra ribota – 10 % tokių finansavimo šaltinių indeksuota pagal trumpalaikius parametrus.

(64)

Kalbant apie palūkanų normos ilgalaikiškumą (90 %, iš kurių i) 10 % susiję su 10 metų trukmės Italijos Vyriausybės obligacijų pajamingumu ir ii) 80 % susiję su 30 metų trukmės Italijos Vyriausybės obligacijų pajamingumu), Italija laikėsi nuomonės, kad Įpareigojimas skyrėsi nuo įpareigojimo tiesiogiai investuoti į Italijos Vyriausybės obligacijas, pagal kurį Italijos Vyriausybės obligacijas buvo galima laisvai pasirinkti ir laisvai valdyti.

(65)

Palūkanų norma atitiko rinkos sąlygas, nes Iždo sąskaitoje deponuotos lėšos buvo ilgalaikės. To priežastys – Įpareigojimas buvo neterminuotas, o lėšos, surinktos iš PI klientų pašto einamųjų sąskaitų ir deponuotos Iždo sąskaitoje, – pastovios. Be to, Italija laikėsi nuomonės, kad pagal Įpareigojimą PI negalėjo taikyti aktyvaus lėšų valdymo formos, kuri galėjo būti naudingesnė. Italija tvirtina, kad netaikant Įpareigojimo 10 % savo naudotinų lėšų PI būtų galėjusi investuoti į trumpalaikes obligacijas, o 90 % – į ilgalaikes obligacijas.

(66)

Dėl PI mokamų palūkanų normos atitikties rinkos sąlygoms Italija pateikė PI auditorių nuomonę ir privačių bankų bei konsultantų patvirtinimo raštus. PI auditoriai teigė, kad dėl savo savybių ir augimo tempų pašto einamosiose sąskaitose surinktos lėšos buvo pastovios. Privatūs bankai ir konsultantai (25) sutarė, kad PI gauta iš einamųjų pašto sąskaitų surinktų ir Iždo sąskaitoje deponuotų lėšų grąža buvo panaši į rinkos grąžą, kurią PI galėjo gauti įgyvendindama tinkamas investavimo ir rizikos valdymo strategijas.

(67)

Italija mano, kad atlygis, kuris PI buvo suteiktas už Iždo sąskaitoje deponuotas lėšas, atitiko atlygį, kuris buvo suteiktas Poste Vita už jos investuotas lėšas. Italija tvirtina, kad gyvybės draudimo liudijimai yra produktai, kurie gali būti laikomi panašiais į pašto einamąsias sąskaitas, ir kad vidutinė palūkanų norma už investuotas pajamas, gautas už šiuos produktus (pvz., Posta Più), 2002–2006 m. buvo 4,68 %, o ši palūkanų norma atitinka Konvencijos palūkanų normą (4,55 %).

(68)

Italija mano, kad pašto einamosios sąskaitos ir gyvybės draudimo liudijimai buvo palyginami finansiniai produktai, nes, nors pašto sąskaitos buvo trumpalaikiai produktai, de facto jos buvo panašios į vidutinės trukmės finansines minimalaus užtikrinto kapitalo ir grąžos priemones.

(69)

Anot Italijos, La Banque Postale (Prancūzija) įgyvendinta turto ir įsipareigojimų valdymo strategija buvo grindžiama tuo pačiu statistiniu modeliu, kurį vertinamu laikotarpiu naudojo PI.

(70)

Taikant tą statistinį modelį nustatomos pastovios ir kintančios lėšos, surinktos pašto einamosiose sąskaitose. Pastovios lėšos yra investuojamos į EBPO šalių Vyriausybių obligacijas, o kintančios lėšos – į trumpalaikes obligacijas. Remiantis šio modelio rezultatais, 2005 m. La Banque Postale einamųjų sąskaitų investicijų grąža buvo 4,4 % (palyginti su 3,9 % grąža, numatyta Konvencijoje).

(71)

Konkrečiau kalbant, iš La Banque Postale pavyzdžio matyti, kad įgyvendinant vidutinės 5 metų trukmės prudencinę turto ir įsipareigojimų valdymo strategiją įmanoma gauti didesnę investicijų grąžą, nei nustatyta Konvencijoje.

(72)

Siekdama įrodyti, kad Konvencijoje nustatytas atlygis PI nesuteikė jokio pranašumo, Italija Komisijai pateikė […] atliktą tyrimą.

(73)

Per […] tyrimą atlikta ši analizė:

(74)

Dėl atlygio, Iždo mokamo už indėlius, palyginimo su atlygiu, gaunamu įgyvendinant aktyvaus lėšų valdymo strategijas, Italija paaiškino, kad, siekiant atsižvelgti į visą ekonomikos ciklą, atliekant tokį palyginimą reikėjo įvertinti ilgo laikotarpio – 10 metų – duomenis. Todėl […] palygino Konvencijoje numatytą grąžą su grąža, kuri būtų gaunama įgyvendinant alternatyvias strategijas per 10 metų laikotarpį, o ne per trumpesnį laikotarpį. Taigi palūkanų normoms augant, fiksuotosios palūkanų normos portfelių rodikliai dažnai buvo prastesni nei kintamosios palūkanų normos portfelių, o palūkanų normoms mažėjant rezultatas buvo priešingas.

(75)

Pasak Italijos, 10 metų laikotarpiu kintamosiomis palūkanų normomis grindžiamus investicijų portfelius galima palyginti su fiksuotosiomis palūkanų normomis grindžiamais investicijų portfeliais, nes kapitalo prieaugis ir kapitalo nuostoliai kompensuojami. Iš tiesų, 10 metų laikotarpiu fiksuotosios palūkanų normos portfelių grąža dažniausiai sutapo su kintamosios palūkanų normos portfelių grąža. Vykdant aktyvų lėšų valdymą neabejotinai gaunama didesnė grąža nei įgyvendinant pasyvaus (parametrinio) investavimo strategiją, kaip antai tokią, kuri numatyta Konvencijoje (pvz., […] naudoto 5 metų trukmės lyginamojo standarto grąža atitinka Konvencijoje numatytą grąžą, kuri gauta per daug ilgesnį laiką).

(76)

Be to, kaip teigia Italija, Komisija turėtų atskirti trumpalaikę riziką nuo ilgalaikės. Nors tiesa, kad 10 metų trukmės fiksuotosios palūkanų normos vertybinių popierių vertė trumpuoju laikotarpiu gali stipriai kisti, per visą 10 metų laikotarpį už fiksuotosios palūkanų normos obligacijas gaunamos grąžos norma yra labai patikima (nes yra fiksuota). Apskritai, per 10 metų laikotarpį fiksuotosios palūkanų normos portfelių grąža beveik atitinka kintamosios palūkanų normos portfelių grąžą – pastaroji iš tikrųjų kelia daugiau rizikos (nes kinta kasmet keičiantis palūkanų grąžai).

(77)

Be to, įgyvendinant iš tikrųjų alternatyvias investavimo strategijas, kurios yra lanksčios ir gali būti grindžiamos visomis įmanomomis rinkos siūlomomis finansinėmis priemonėmis, esama didesnės tikimybės pasiekti geresnių rezultatų nei investuojant pasyviai, pavyzdžiui, pagal Konvenciją.

(78)

Be to, Italija pabrėžė, kad sudarant Konvenciją su Iždu, apie būsimus palūkanų normų pokyčius nebuvo žinoma. Anot Italijos, pasirinkimas Konvencijoje remtis kintamaisiais parametrais buvo ekonomiškai pagrįstas, nes buvo sąžiningas abiejų šalių – PI ir Iždo – atžvilgiu. Kadangi buvo numatyta galimybė po trejų metų peržiūrėti Konvenciją ir teisė kiekvienais metais ją nutraukti, bet kuri iš šalių galėjo pasitraukti iš susitarimo tuo atveju, jei dėl kintančių rinkos palūkanų normų mokamo atlygio dydis būtų buvęs nesąžiningas ar nenuoseklus.

(79)

Iš […] tyrimo taip pat matyti, kad taikant Įpareigojimą PI patyrė alternatyviųjų sąnaudų ir susidūrė su rizika, nes buvo ribojamos PI investavimo galimybės. Indėlis Iždo sąskaitoje buvo išskirtinai susijęs su Italijos kredito rizika, todėl PI negalėjo ieškoti įvairesnių investavimo galimybių Europos šalių Vyriausybių obligacijų rinkoje. Be to, tokia kredito rizika dar padidėjo dėl likvidumo rizikos, kylančios dėl ilgalaikio indėlio termino pobūdžio, nesuteikiant ankstyvo išpirkimo teisės.

(80)

Italija pagrindžia Konvencijoje nustatyto mechanizmo (grindžiamo kintamosiomis palūkanų normomis) palyginimą su kiekybiniais modeliais, kuriuos […] naudojo siekdama įrodyti aktyvaus turto valdymo (grindžiamo fiksuotosiomis palūkanų normomis) naudą, teigdama, kad tai įprasta praktika – obligacijomis prekiaujantys rinkos dalyviai, o nuo 2007 m. – PI, tokiu būdu numato fiksuotosios palūkanų normos investicijas. Jie taip pat teigia, kad Konvencijoje nustatyto mechanizmo ir RBS naudotų kiekybinių modelių palyginimas turi būti analizuojamas kaip pasyvaus ir aktyvaus lėšų valdymo palyginimas, o ne dviejų atlygio mechanizmų, grindžiamų fiksuotosiomis ir kintamosiomis palūkanų normomis, palyginimas.

(81)

Galiausiai Italija tvirtina, kad taikant Konvencijoje nustatytą mechanizmą, grindžiamą trumpalaikiu atlygiu už kintančią Iždo sąskaitoje deponuotų lėšų dalį, tinkamai įvertinama reali Iždo prisiimama likvidumo rizika.

(82)

Anot Italijos, indėliams Iždo sąskaitoje taikyta norma dėl indėlių stabilumo negalėjo būti trumpalaikė (pvz., 12 mėnesių trukmės Iždo vekselių palūkanų norma).

(83)

Italija nurodė, kad naudojant 2005 m. kaip ataskaitinius metus (kaip padarė ABI) atlikta netinkama analizė, nes 2005 m. trumpalaikių Iždo vekselių palūkanų normos buvo žemiausios.

(84)

Dėl ABI atlikto palyginimo su CDP gautu atlygiu už Iždo sąskaitoje deponuotas naudotinas lėšas (atlygis, lygus kintamajai šešių mėnesių palūkanų normai, apskaičiuotai kaip paprastas aritmetinis šešių mėnesių trukmės Iždo vekselių bendrojo pajamingumo ir mėnesinio „Rendistato“ indekso vidurkis), Italija tvirtina, kad CDP negalima lyginti su PI, nes ji yra kitokia įmonė, besiskirianti savo struktūra, vykdoma veikla, verslo tikslais, atliekamomis operacijomis, organizavimu ir investicijų politika. Italija taip pat teigia, kad ABI prieštarauja pati sau laikydamasi nuomonės, kad PI už Iždo sąskaitoje deponuotas naudotinas lėšas turėtų būti atlyginta remiantis trumpalaikiais parametrais, nes mėnesinis „Rendistato“ indeksas nurodo vidutinės trukmės ar ilgalaikę normą.

(85)

Italija taip pat teigia, kad dėl unikalaus indėlių jos Ižde pobūdžio buvo sunku nustatyti vieną bendrą pakaitinę priemonę. Tačiau dėl pašto einamosiose sąskaitose laikomų lėšų stabilumo šių lėšų indėlį Iždo sąskaitoje daugiausia būtų galima palyginti su lėšomis, surinktomis naudojant ilgalaikes obligacijas. Dėl pašto einamosiose sąskaitose laikomų lėšų stabilumo palyginimas su trumpalaikiais (12 mėnesių trukmės) Iždo vekseliais buvo nereikšmingas.

(86)

Siekdama išsiaiškinti, ar Priemonė yra pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, Komisija turi nustatyti, i) ar Priemonę teikia valstybė, ar ji teikiama naudojant valstybės išteklius; ii) ar Priemone suteikiamas ekonominis pranašumas; iii) ar taikant Priemonę gali būti iškraipyta konkurencija, pasirinktinai teikiant pirmenybę tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai, ir galiausiai, iv) ar taikant Priemonę daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai. Kad Priemonė galėtų būti laikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, turi būti įvykdytos visos šios sąlygos.

(87)

2013 m. sprendimu Bendrasis Teismas panaikino 2008 m. sprendimą. Teismas visų pirma nusprendė, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą darydama išvadą, kad Priemonė buvo valstybės pagalba, remdamasi teigiamu Konvencijos palūkanų normos ir palūkanų normos, taikomos atsargiam privačiam skolininkui, skirtumu. Siekdama įrodyti, kad taikant Priemonę iš tikrųjų suteikiamas toks ekonominis pranašumas, Komisija turėjo aiškiai įrodyti, kad, netaikant Įpareigojimo, rinkoje investuodama indėlius iš pašto einamųjų sąskaitų PI negalėjo pagrįstai gauti už Konvencijoje numatytą palūkanų normą didesnės ar jai lygios grąžos.

(88)

Atitinkamai šiame vertinime nagrinėjama, ar buvo suteiktas ekonominis pranašumas; jei toks pranašumas nebuvo suteiktas, Priemonė nebūtų valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

(89)

Komisija mano, kad lyginant Konvencijoje nustatytas sąlygas ir alternatyvius investavimo būdus, prieinamus PI netaikant Įpareigojimo, turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į investicijų riziką ir jų sąveiką su rizika, kylančia dėl PI įsipareigojimų (t. y. susijusią su visų klientų indėliais) integruoto turto ir įsipareigojimų valdymo požiūriu. Laikantis tokio požiūrio, reikėtų lyginti arba pagal Konvenciją galimą gauti grąžą ir panašaus rizikos lygio, koks numatytas Konvencijoje, investicijų grąžą, arba grąžas, pakoreguotas pagal riziką.

(90)

Komisija taip pat primena, kad galimo Konvencija PI suteikto pranašumo analizė turi būti atlikta ex ante. Apskaičiuojant grąžą, galimą gauti iš alternatyvių investicijų šaltinių, turėtų būti remiamasi informacija, kurią šalys turėjo Konvencijos sudarymo metu.

(91)

Komisija pirmiausia peržiūrėjo Italijos pateiktus palyginimus, kaip apibendrinta 3.2.7 skirsnyje. Italija teigė, kad naudojantis alternatyviais investicijų šaltiniais, kurie būtų buvę prieinami PI, jei nebūtų buvęs taikytas Įpareigojimas, būtų gauta panaši ar didesnė grąža, nei numatyta Konvencijoje, ir kad iš to matyti, kad pagal Konvenciją PI nesuteiktas joks pranašumas. Komisija nustatė, kad neįrodyta, jog šie siūlomi alternatyvūs investicijų šaltiniai rizikos požiūriu yra prilyginami Konvencijai. Dėl to jie negali būti Bendrojo Teismo aprašyto vertinimo pagrindas, nes vertinant minėtus šaltinius negalima daryti reikšmingos išvados apie tai, ar pagal Konvenciją PI gavo naudos.

(92)

Be to, Italija tvirtino, kad PI neturėjo jokio ex ante pranašumo dėl galimybės – tiek PI, tiek valstybei – kiekvienais metais nutraukti Konvenciją tuo atveju, jei atlygis taptų nesąžiningas (žr. 78 konstatuojamąją dalį). Tačiau Komisija manė, kad suteikiant šią galimybę potencialus PI pranašumas nėra panaikinamas. Minėta galimybė nebuvo taikoma pirmiesiems metams, o vėlesniais metais Italija neprivalėjo ja naudotis, net jei tai padaryti būtų buvę patogu.

(93)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau, Komisija daro išvadą, kad Italijos pateikti argumentai nėra pakankami, kad būtų galima daryti pagrįstą išvadą apie tai, ar pagal Konvenciją PI buvo suteiktas pranašumas. Vėliau Komisija šioje byloje taikė Bendrojo Teismo aprašytą vertinimą. Šiuo tikslu Komisija įvertino numatomą gauti grąžą ir kylančią riziką įgyvendinant išsamų rinkinį alternatyvių investavimo strategijų, prieinamų netaikant Įpareigojimo. Siekdama techninės pagalbos šiais klausimais, Komisija konkurso būdu atrinko Perudžos universitetą, kurio ekspertai 2015 m. lapkričio mėn. parengė ataskaitą (toliau – Ekspertų ataskaita).

(94)

Ekspertų ataskaitoje nagrinėjamos PI investicijos, atliktos pagal Įpareigojimą, kurių grąža reglamentuojama pagal Konvenciją, ir galimos alternatyvios investavimo rinkoje strategijos, kurias 2005–2007 m. netaikant Įpareigojimo PI būtų galėjusi svarstyti siekdama investuoti pašto einamosiose sąskaitose surinktas lėšas. Ataskaitoje taip pat įvertinami atitinkami rizikos ir grąžos profiliai, naudojant tik tą informaciją, kurią PI turėjo investuodama.

(95)

Ekspertų ataskaitoje pateikiami scenarijai, kaip, tikėtina, laikui bėgant kis PI įsipareigojimai (t. y. indėliai). Kadangi šie įsipareigojimai yra indėlininkų reikalavimai, PI gali investuoti tik tas lėšas, kurių indėlininkai neatsiima. Todėl ekspertai vertina vadinamuosius įsipareigojimų modelius, pagal kuriuos modeliuojama per tam tikrą laikotarpį PI tikėtinai prieinamų lėšų suma, kurią PI gali investuoti. Kad būtų galima atlikti minėtą įvertinimą, Ekspertų ataskaitoje išskiriamos pastovios įsipareigojimų dalys ir kintančios įsipareigojimų dalys. Remiantis įvertintu įsipareigojimų modeliu, į trumpalaikio ar ilgalaikio galiojimo termino turtą gali būti investuojamos tik pastovios dalys.

(96)

Ekspertų ataskaitoje nagrinėjami du įsipareigojimų modeliai – 1 įsipareigojimų modelis ir 2 įsipareigojimų modelis. Modeliai skiriasi pagal tai, kaip traktuojama pastovi indėlių dalis (t. y. tos lėšos, kurios, vadovaujantis modeliavimo prielaidomis, nebus atsiimtos per ateinančius 30 metų). Abiejų scenarijų atveju Ekspertų ataskaitoje daroma prielaida, kad bendra surinktų lėšų suma laikui bėgant mažės, nes indėliai iš einamosios sąskaitos bus atsiimami. Pagal 1 įsipareigojimų modelį išmokos, kurių sumodeliuotas terminas ilgesnis nei 30 metų, proporcingai paskirstomos per 30 metų laikotarpį. Pagal 2 įsipareigojimų modelį visos išmokos, kurių sumodeliuotas terminas ilgesnis nei 30 metų, priskiriamos išmokoms 30-aisias metais. Vadovaujantis Ekspertų ataskaitoje nustatyta prielaida, skirtumas yra didelis, nes maždaug 60 % visų indėlių sumodeliuoti išmokėjimo terminai viršija 30 metų. Tuo remiantis, pagal 1 įsipareigojimų modelį išmokos išmokamos reguliariai, per laikotarpį nuo vienų iki 30 metų, o pagal 2 įsipareigojimų modelį tik 40 % išmokų išmokama per laikotarpį nuo vienų iki 30 metų, o 60 % išmokų išmokama tik 30-aisiais metais.

(97)

Dėl klausimo, kurį iš dviejų įsipareigojimų modelių taikant keliama prielaida būtų tinkamesnė, Ekspertų ataskaitoje teigiama, kad tinkamesnis yra ne toks atsargus 2 įsipareigojimų modelis. Siekiant pagrįsti šią išvadą Ekspertų ataskaitoje teigiama, kad PI skiriasi nuo įprasto komercinio banko tuo, kad i) PI nebuvo taikomas bankams taikomas prudencinis reguliavimas, taigi ir reikalavimas dėl didesnio kapitalo lygio ilgesnės trukmės investicijoms atlikti, taip pat tuo, kad ii) PI nepatiria tos pačios rizikos, susijusios su masiniu lėšų atsiėmimu ir likvidumo krize, kurią patiria tipiškas bankas, nes didelė dalis investuotojų PI prilygina Italijai. Ekspertų ataskaitoje teigiama, kad toks suvokimas atitinka lūkesčius, kad likvidumo krizės atveju Italija būtų priversta finansuoti PI bet kokioje nemokumo būsenoje, kad būtų išvengta neigiamo poveikio, dėl kurio pablogėtų bendros valstybės skolos kreditingumas.

(98)

Komisija pažymi, kad iš Ekspertų ataskaitos matyti, jog į Iždo sąskaitą pervestos PI lėšos nebuvo de facto trumpalaikės. ABI pasiūlė vertinti trumpalaikes lėšas teigdama, kad atlygis už indėlį Iždo sąskaitoje turėjo atitikti trumpalaikį jo pobūdį (žr. 45 konstatuojamąją dalį). Savo ruožtu Komisija primena, kad tai, jog Iždo sąskaitoje deponuotos PI lėšos yra ilgalaikės, kaip nustatyta Ekspertų ataskaitoje, nėra pakankamas įrodymas norint nustatyti valstybės pagalbos nebuvimą. Remiantis vertinimu, kurio reikalaujama pagal 2013 m. Teismo sprendimą, yra būtina prasmingai palyginti gaunamą grąžą ir kylančią riziką tiek taikant Įpareigojimą, tiek jo netaikant, norint veiksmingai nustatyti, ar priemone PI buvo suteiktas pranašumas.

(99)

Ekspertų ataskaitoje atitinkamai naudojamas dinamiškas palūkanų normos modelis, pagal kurį, remiantis palūkanų normos pelningumo bet kuriuo metu ateityje kreive, apskaičiuojamos obligacijų kainos. Ataskaitoje nagrinėjami trys palūkanų normos scenarijai: nekintanti (pastovi), didėjanti ir mažėjanti palūkanų norma, palyginti su tokia pelningumo kreive, kokia buvo Konvencijos galiojimo metu.

(100)

Vėliau Ekspertų ataskaitoje nagrinėjamos rizikos ir grąžos savybės, susijusios su faktinėmis investicijomis, kurias PI atliko pagal Įpareigojimą ir kurių grąža reglamentuojama pagal Konvenciją. Šiuo atveju rizika, kylanti tik dėl palūkanų normos pokyčių, kurie daro įtaką obligacijų kainoms, naudojamoms apskaičiuojant tinkamą pagal Konvenciją taikomą palūkanų normą, yra labai maža. Iš tiesų, pagal pastovios, didėjančios ir mažėjančios palūkanų normos scenarijus rizikos lygis atitinkamai yra 0,11 %, 0,17 % ir 0,06 %

(101)

Kalbant apie galimas investavimo strategijas, investavimo metu PI buvo leista investuoti tik į euro zonos investicinio reitingo obligacijas. Ekspertai palyginimo tikslais atitinkamai svarsto strategijas, grindžiamas Italijos Vyriausybės obligacijomis, kurių išpirkimo terminai skirtingi, ir strategiją, pagal kurią naudojamos euro zonos Vyriausybių obligacijos.

(102)

Nagrinėjant galimas investavimo strategijas, Ekspertų ataskaitoje atsižvelgiama į dvi pagrindines rizikos rūšis: riziką, kylančią dėl PI turto (Italijos Vyriausybės obligacijų) ir įsipareigojimų (indėlių) terminų atotrūkio, bei riziką, kad Italija neįvykdys valstybės įsipareigojimų.

(103)

Dėl turto ir įsipareigojimų terminų atotrūkio ar nesutapimo kyla likvidumo rizika (t. y. rizika, kad PI neturi pakankamai likvidžių priemonių tam tikru laiko momentu patenkinti indėlininkų prašymus atsiimti lėšas). Tačiau ši likvidumo rizika yra ribota, kai turtą (t. y. Italijos Vyriausybės obligacijas) lengva parduoti. Jei PI turėtų parduoti šias obligacijas prieš pasibaigiant jų išpirkimo terminui, rinkos kainą lemtų tuo metu galiojanti palūkanų norma, todėl PI kiltų palūkanų normos rizika, dėl kurios gali atsirasti kapitalo prieaugis ar gali būti patiriama nuostolių. Išsamus šios rizikos scenarijus pateikiamas Ekspertų ataskaitoje.

(104)

Kalbant apie valstybės įsipareigojimų neįvykdymo riziką, Ekspertų ataskaitoje pabrėžiama, kad pagal Konvenciją PI taip pat prisiima Italijos valstybės įsipareigojimų neįvykdymo riziką. Todėl Ekspertų ataskaitoje teigiama, kad jei modeliui naudojamos Italijos Vyriausybės obligacijos, įgyvendinant abi strategijas kyla ta pati valstybės rizika ir lyginami panašūs elementai nekuriant išsamaus scenarijaus.

(105)

Ekspertų ataskaitoje analizuojamos penkios skirtingos strategijos:

(106)

Penkių investavimo strategijų scenarijai pateikti Ekspertų ataskaitoje. Visų strategijų, išskyrus euro zonos Vyriausybių obligacijų strategiją, rizikos ir grąžos profilis įvertinamas pagal tris skirtingus palūkanų normų – pastovių, didėjančių ir mažėjančių – scenarijus.

(107)

Galiausiai Ekspertų ataskaitoje nagrinėjama, kokią investavimo strategiją įgyvendino PI, kai 2007 m. jos lėšoms nebebuvo taikomas Įpareigojimas. Ataskaitoje nustatyta, kad lėšos buvo investuotos į penkerių metų trukmės euro zonos Vyriausybių obligacijas ir, remiantis jų modeliu, joms būdingas tokios investicijos rizikos ir grąžos profilis. Ekspertų ataskaitoje daroma išvada, kad ši strategija nebuvo optimali, nes pagal ją gaunama mažesnė grąža ir kyla didesnė rizika (0,65 %), palyginti su tuo, ką būtų buvę galima pasiekti įgyvendinant vieną iš alternatyvių investavimo strategijų.

(108)

Įvertinę visų investavimo strategijų rizikos ir grąžos profilius, ekspertai taiko portfelio kainų nustatymo teoriją, kad nustatytų, ar investicija, kurią PI turėjo atlikti pagal Įpareigojimą ir kurios grąža buvo reglamentuojama Konvencija, PI iš tikrųjų buvo suteiktas ekonominis pranašumas (t. y. ar grąža, gauta pagal Konvenciją, atsižvelgiant į investicijos riziką, buvo didesnė nei grąža, kurią būtų buvę galima gauti įgyvendinant alternatyvias investavimo strategijas esant panašiam rizikos lygiui).

(109)

Šiuo tikslu visų prieinamų alternatyvių investavimo strategijų rizikos ir grąžos savybės Ekspertų ataskaitoje buvo priskirtos vienam investiciniam rodikliui, kuriuo pasiekiama rinkos grąža išreiškiama kaip prisiimtos rizikos rodiklis. Jei rizikos ir grąžos savybės pagal Konvenciją viršytų šį rodiklį (t. y. jei pagal Konvenciją PI gautų didesnę nei rinkoje grąžą esant lygiaverčiam rizikos lygiui), tektų daryti išvadą, kad pranašumas buvo suteiktas.

(110)

Remiantis šiais svarstymais, ataskaitoje daroma išvada, kad pagal Konvenciją PI didesnę grąžą gautų tik tuo atveju, jei būtų taikomas atsargus 1 įsipareigojimų modelis ir būtų numatytos didėjančios palūkanų normos. Tokiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad PI vėliau buvo pasirengusi prisiimti 0,65 % riziką, pranašumas būtų lygus tik 0,29 procentinio punkto. Taikant 2 įsipareigojimų modelį pranašumas nebūtų suteiktas pagal jokį palūkanų normos scenarijų.

(111)

Komisija mano, kad, atsižvelgiant į konkrečias Ekspertų ataskaitoje pateiktas prielaidas ar aiškinimus, kai kurie scenarijai yra labiau tikėtini nei kiti. Komisija visų pirma nesutinka su 2 įsipareigojimų modelio naudojimu.

(112)

Komisija pažymi, kad Ekspertų ataskaitoje remiamasi tik ta informacija, kuri buvo prieinama iki Konvencijos sudarymo, kaip reikalaujama 2013 m. Teismo sprendime, išskyrus minimą 0,65 % rizikos lygį, kurį PI prisiėmė baigus galioti Įpareigojimui. Komisija nesutinka, kad, apskaičiuojant numatomą grąžą netaikant Įpareigojimo, kaip tinkamo rizikos lygio norma būtų naudojama 0,65 %

(113)

Visų pirma, įsipareigojimų modelio pasirinkimas turi didelę įtaką numatomai grąžai, gaunamai įgyvendinant skirtingas investavimo strategijas. Kaip teigiama 96–97 konstatuojamosiose dalyse, skirtumai, susiję su prielaidomis dėl indėlių išmokų, išmokamų taikant 1 įsipareigojimų modelį arba 2 įsipareigojimų modelį, yra dideli. Vidutinė PI indėlių trukmė – t. y. vidutinė svertinė šių indėlių laikymo sąskaitoje trukmė – labai skiriasi: priklausomai nuo to, ar taikomas 1, ar 2 įsipareigojimų modelis, ši trukmė gali būti atitinkamai maždaug devyni arba keturiolika metų.

(114)

Komisija pažymi, kad taikant tiek 1 įsipareigojimų modelį, tiek 2 įsipareigojimų modelį, indėlių trukmės viršija maksimalią penkerių metų trukmę, rekomenduotą Europos bankininkystės institucijos (toliau – EBI) siekiant modeliuoti įsipareigojimus, kurių vykdymo terminas dar tolimas, kaip antai indėlius.

(115)

Komisija įvertino vidutinės PI indėlių trukmės, kuria remiantis turi būti atliekamas pagal 2013 m. Teismo sprendimą reikalaujamas vertinimas, klausimą. Ji mano, kad taikant 2 įsipareigojimų modelį gaunami rezultatai atrodo pernelyg optimistiški, atsižvelgiant į vidutinį numatomą klientų indėlių laikymo laikotarpį. Tačiau, kaip teigiama Ekspertų ataskaitoje, PI klientų indėlių trukmė praktiškai gali viršyti EBI rekomenduotą penkerių metų trukmę. Savo vertinime Komisija pasvėrė šiuos argumentus:

(116)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau, Komisija sutinka, kad taikant 1 įsipareigojimų modelį daroma reali prielaida, siekiant nustatyti prudencinę investavimo strategiją, kurią PI būtų įgyvendinusi, jei atitinkamu laikotarpiu jai nebūtų buvęs taikomas Įpareigojimas.

(117)

Be to, Komisija primena, kad Ekspertų ataskaitoje nustatyta, jog Konvencijoje numatyta palūkanų norma yra 0,29 procentinio punkto didesnė už grąžą, numatomą gauti įgyvendinant alternatyvias investavimo strategijas, tik pagal didėjančios palūkanų normos scenarijų (žr. 110 konstatuojamąją dalį). Vis dėlto 0,29 procentinio punkto buvo apskaičiuota palyginus numatomą rinkos grąžą esant 0,65 % rizikos lygiui, o pagal didėjančios palūkanų normos scenarijų Konvencijoje numatytos grąžos atveju rizikos lygis buvo 0,17 %

(118)

Komisija neranda jokios pagrįstos priežasties lyginti grąžą esant skirtingiems rizikos lygiams, ypač todėl, kad taikytas 0,65 % rizikos lygis Ekspertų ataskaitoje buvo apskaičiuotas pagal investavimo strategiją, kurią PI galiausiai įgyvendino panaikinus Įpareigojimą (žr. 104 konstatuojamąją dalį). Neatrodo, kad tokio požiūrio būtų tinkama laikytis taikant metodiką, kuria turėtų būti atsižvelgiama tik į tą informaciją, kuri buvo prieinama ex ante.

(119)

Todėl rizikos lygis, naudojamas norint apskaičiuoti galimą gauti rinkos grąžą, siekiant ją palyginti su Konvencijoje nustatyta palūkanų norma, turėtų būti toks pats kaip ir Konvencijoje numatytas rizikos lygis, t. y. atitinkamai 0,11 %, 0,17 % ir 0,06 % pagal pastovios, didėjančios ir mažėjančios palūkanų normos scenarijus.

(120)

Tuo remdamasi Komisija pažymi, kad 1 įsipareigojimų modelio taikymo atveju pagal Konvenciją numatomas pranašumas palūkanų normai didėjant būtų maždaug 0,5 procentinio punkto, o ne 0,29 procentinio punkto. Pastovių ir mažėjančių palūkanų normų atvejais, galima gauti rinkos grąža ir toliau būtų didesnė už Konvencijoje numatytą grąžą maždaug 0,15 procentinio punkto tuo atveju, jei palūkanų normos būtų pastovios, ir 0,4 procentinio punkto tuo atveju, jei palūkanų normos mažėtų.

(121)

Numatoma palūkanų norma pagal Konvenciją yra žemesnė už numatomą grąžą, kuri būtų gauta įgyvendinant alternatyvias investavimo strategijas, kai yra taikomas pastovios palūkanų normos scenarijus, rizikos lygis yra panašus ir nėra taikomas Įpareigojimas. Todėl taikant Konvencijoje nustatytą palūkanų normą PI nebuvo suteikta tiesioginė nauda.

(122)

Komisija neturi jokio pagrindo manyti, jog PI ar Italija galėjo pagrįstai numatyti konkrečią palūkanų normos tendenciją Konvencijos sudarymo metu. Taikant tą pačią tikimybę trims palūkanų normų (t. y. mažėjančios, pastovios ir didėjančios palūkanų normos) scenarijams, numatoma palūkanų norma pagal Konvenciją atitinkamai yra šiek tiek mažesnė už numatomą grąžą, kuri būtų gauta įgyvendinant alternatyvias investavimo strategijas, kai rizikos lygis yra panašus ir nėra taikomas Įpareigojimas. Todėl taikant Konvenciją PI nebuvo suteiktas pranašumas.

(123)

Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad turimų įrodymų nepakanka įrodyti, kad PI galėjo gauti naudos dėl Konvencija suteikto pranašumo.

(1)

veiklioji medžiaga IPBC buvo įtraukta į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/8/EB (2) I priedą kaip skirta naudoti 8-o tipo biocidiniams produktams gaminti, todėl pagal Reglamento (ES) Nr. 528/2012 86 straipsnį yra laikoma patvirtinta pagal tą reglamentą, jei laikomasi minėtos direktyvos I priede išdėstytų specifikacijų ir sąlygų;

(2)

patvirtinimo, kad IPBC galima naudoti 8-o tipo biocidiniams produktams gaminti, galiojimas baigsis 2020 m. birželio 30 d.2018 m. gruodžio 20 d. pagal Reglamento (ES) Nr. 528/2012 13 straipsnio 1 dalį buvo pateikta paraiška pratęsti IPBC patvirtinimo galiojimą;

(3)

2019 m. balandžio 11 d. Danijos vertinančioji kompetentinga institucija pranešė Komisijai apie savo sprendimą, priimtą pagal Reglamento (ES) Nr. 528/2012 14 straipsnio 1 dalį, kad turės būti atliktas išsamus paraiškos vertinimas. Pagal Reglamento (ES) Nr. 528/2012 8 straipsnio 1 dalį vertinančioji kompetentinga institucija išsamų paraiškos vertinimą turi atlikti per 365 dienas nuo jos patvirtinimo;

(4)

vertinančioji kompetentinga institucija prireikus gali pareikalauti, kad pareiškėjas pateiktų tiek duomenų, kad jų pakaktų atlikti vertinimą pagal to reglamento 8 straipsnio 2 dalį. Tokiu atveju 365 dienų laikotarpis sustabdomas, tačiau ne ilgiau nei iš viso 180 dienų, išskyrus tuos atvejus, kai ilgesnis sustabdymas pateisinamas dėl prašomų duomenų pobūdžio arba išimtinių aplinkybių;

(5)

per 270 dienų nuo tos dienos, kai gauna vertinančiosios kompetentingos institucijos rekomendaciją, Europos cheminių medžiagų agentūra (toliau – Agentūra) turi parengti ir pateikti Komisijai nuomonę dėl veikliosios medžiagos patvirtinimo atnaujinimo pagal Reglamento (ES) Nr. 528/2012 14 straipsnio 3 dalį;

(6)

taigi patvirtinimo, kad IPBC galima naudoti 8-o tipo biocidiniams produktams gaminti, galiojimas dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių gali baigtis anksčiau negu bus priimtas sprendimas dėl jo patvirtinimo atnaujinimo. Todėl patvirtinimo, kad IPBC galima naudoti 8-o tipo biocidiniams produktams gaminti, galiojimo pabaigos datą tikslinga nukelti tiek, kad pakaktų laiko paraiškai išnagrinėti. Atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį vertinančioji kompetentinga institucija turi atlikti vertinimą, o Agentūra – parengti ir pateikti nuomonę, tikslinga patvirtinimo galiojimo pabaigos datą nukelti iki 2022 m. gruodžio 31 d.;

(7)

IPBC tebelieka patvirtintas kaip skirtas naudoti 8-o tipo biodiciniams produktams gaminti laikantis Direktyvos 98/8/EB I priede nustatytų specifikacijų ir sąlygų, išskyrus patvirtinimo galiojimo pabaigos datą,

(1)

Direktyva 91/68/EEB nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimai, pagal kuriuos vykdoma Sąjungos vidaus prekyba avimis ir ožkomis. Joje nustatytos sąlygos, pagal kurias gali būti pripažinta, kad valstybėse narėse arba jų regionuose avių ir ožkų bandose bruceliozės (B. melitensis) oficialiai nenustatyta;

(2)

Komisijos sprendime 93/52/EEB (3) nustatyta, kad jo II priede išvardyti valstybių narių regionai pripažįstami regionais, kurių avių ir ožkų bandose pagal Direktyvos 91/68/EEB sąlygas bruceliozės (B. melitensis) oficialiai nenustatyta;

(3)

Ispanija Komisijai pateikė dokumentus, kuriais įrodoma, kad Mursijos autonominė sritis, Kastilijos-La Mančos autonominės srities Toledo provincija ir Andalūzijos autonominės srities Huelvos, Sevilijos ir Kordobos provincijos atitinka Direktyvoje 91/68/EEB nustatytas sąlygas, pagal kurias gali būti pripažinta, kad šiuose regionuose avių ir ožkų bandose bruceliozės (B. melitensis) oficialiai nenustatyta;

(4)

įvertinus šiuos patvirtinamuosius dokumentus reikėtų pripažinti, kad Mursijos autonominėje srityje, Kastilijos-La Mančos autonominės srities Toledo provincijoje ir Andalūzijos autonominės srities Huelvos, Sevilijos ir Kordobos provincijose avių ir ožkų bandose bruceliozės (B. melitensis) oficialiai nenustatyta;

(5)

todėl Sprendimo 93/52/EEB II priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(6)

Direktyva 64/432/EEB taikoma Sąjungos vidaus prekybai galvijais ir kiaulėmis. Joje nustatytos sąlygos, pagal kurias gali būti paskelbta, kad valstybėje narėje arba jos regione galvijų bandose bruceliozės oficialiai nenustatyta;

(7)

Komisijos sprendimo 2003/467/EB (4) 2 straipsnyje nustatyta, kad valstybių narių regionų, išvardytų jo II priedo 2 skyriuje, galvijų bandose bruceliozės oficialiai nenustatyta;

(8)

Ispanija pateikė Komisijai dokumentus, kuriais įrodoma, kad Aragono autonominė sritis ir Kastilijos ir Leono autonominės srities Leono provincija atitinka Direktyvoje 64/432/EEB nustatytas sąlygas, pagal kurias gali būti pripažinta, kad šiuose regionuose galvijų bandose bruceliozės oficialiai nenustatyta;

(9)

įvertinus patvirtinamuosius dokumentus reikėtų pripažinti, kad Aragono autonominėje srityje ir Kastilijos ir Leono autonominės srities Leono provincijoje galvijų bandose bruceliozės oficialiai nenustatyta;

(10)

todėl Sprendimo 2003/467/EB II priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(11)

Direktyvos 64/432/EEB 10 straipsnyje nustatyta, kad jeigu valstybė narė laiko savo teritoriją ar teritorijos dalį neužkrėsta Aujeskio liga, ji turėtų Komisijai pateikti atitinkamus patvirtinamuosius dokumentus. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad Sąjungos vidaus prekybai kiaulėmis vykdyti gali būti reikalaujama papildomų garantijų;

(12)

Direktyvos 64/432/EEB 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybė narė, kurios teritorijoje ar jos dalyje vykdoma privaloma nacionalinė Aujeskio ligos kontrolės programa, šią programą gali pateikti Komisijai patvirtinti. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad Sąjungos vidaus prekybai kiaulėmis vykdyti gali būti reikalaujama papildomų garantijų;

(13)

Komisijos sprendime 2008/185/EB (5) nustatytos papildomos kiaulių vežimo tarp valstybių narių garantijos. Tos garantijos yra susijusios su valstybių narių ar jų regionų klasifikavimu pagal joms taikomą Aujeskio ligos statusą;

(14)

Sprendimo 2008/185/EB I priede yra išvardytos valstybės narės ar jų regionai, kuriuose Aujeskio ligos nenustatyta;

(15)

Italija pateikė Komisijai dokumentus, kuriais įrodoma, kad Friulio Venecijos Džulijos regionas atitinka Sprendime 2008/185/EB nustatytas sąlygas, pagal kurias gali būti pripažinta, kad šiame regione Aujeskio ligos nenustatyta;

(16)

įvertinus patvirtinamuosius dokumentus reikėtų pripažinti, kad Friulio Venecijos Džulijos regione Aujeskio ligos nenustatyta;

(17)

todėl Sprendimo 2008/185/EB I priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(18)

Sprendimo 2008/185/EB II priede išvardytos valstybės narės ar jų regionai, kuriose vykdomos patvirtintos nacionalinės Aujeskio ligos likvidavimo kontrolės programos;

(19)

Italija Komisijai pateikė patvirtinamuosius dokumentus, kad būtų patvirtintos jos Aujeskio ligos likvidavimo Pjemonto ir Umbrijos regionuose kontrolės programos ir kad šie regionai būtų tinkamai įtraukti į Sprendimo 2008/185/EB II priedo sąrašą;

(20)

įvertinus patvirtinamuosius dokumentus, reikėtų patvirtinti kontrolės programas Aujeskio ligai likviduoti Pjemonto ir Umbrijos regionuose;

(21)

todėl Sprendimo 2008/185/EB II priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(22)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

(1)

Direktyvos 98/70/EB 7b bei 7c straipsniuose ir IV priede ir Direktyvos 2009/28/EB 17 bei 18 straipsniuose ir V priede nustatyti panašūs biodegalams ir skystiesiems bioproduktams taikomi tvarumo kriterijai ir panašios procedūros, pagal kurias tikrinama atitiktis tiems kriterijams;

(2)

kai Direktyvos 2009/28/EB 17 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytais tikslais reikia atsižvelgti į biodegalus ir skystuosius bioproduktus, valstybės narės turėtų reikalauti, kad ūkio subjektai įrodytų, kad biodegalai ir skystieji bioproduktai atitinka tos direktyvos 17 straipsnio 2–5 dalyse nustatytus tvarumo kriterijus;

(3)

Komisija gali nuspręsti, kad savanoriškose nacionalinėse ar tarptautinėse schemose, kuriose nustatomi biomasės produktų gamybos standartai, pateikti tikslūs duomenys, tinkami Direktyvos 2009/28/EB 17 straipsnio 2 dalies taikymo tikslais, ir (arba) įrodoma, kad biodegalų arba skystųjų bioproduktų siuntos atitinka 17 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytus tvarumo kriterijus ir (arba) kad medžiagos nebuvo sąmoningai modifikuotos ar išmestos tam, kad siuntai arba jos daliai būtų taikomas IX priedas. Jeigu ūkio subjektas pateikia įrodymų ar duomenų, gautų pagal Komisijos pripažintą savanorišką schemą, atsižvelgdama į pripažinimo sprendimo taikymo sritį valstybė narė neturėtų reikalauti, kad tiekėjas pateiktų papildomų atitikties tvarumo kriterijams įrodymų;

(4)

prašymas pripažinti, kad schema „Universal Feed Assurance Scheme“ įrodoma, jog biodegalų siuntos atitinka direktyvose 98/70/EB ir 2009/28/EB nustatytus tvarumo kriterijus, Komisijai buvo pateiktas 2019 m. birželio 14 d. Schema, kurios organizacija įsisteigusi adresu Confederation House, East of England Showground, Piterboras PE2 6XE, Jungtinė Karalystė, apima pašarų sudedamąsias dalis ir kombinuotuosius pašarus, taip pat kombainu kertamus javus. Schema apima žemės ūkio žaliavų prekybos, transportavimo ir laikymo etapus nuo augintojo iki pirminio perdirbėjo, o kitais etapais grindžiama kitomis Komisijos pripažintomis savanoriškomis schemomis. Todėl schemos „Universal Feed Assurance Scheme“ organizacija turi užtikrinti, kad tos Komisijos pripažintos schemos, kurios taikomos kartu su ja, galiotų viso bendradarbiavimo metu. Pripažinta schema turėtų būti paskelbta skaidrumo platformoje, sukurtoje pagal Direktyvą 2009/28/EB;

(5)

atlikdama schemos „Universal Feed Assurance Scheme“ vertinimą Komisija nustatė, kad ja tinkamai atsižvelgiama į direktyvose 98/70/EB ir 2009/28/EB nustatytus tvarumo kriterijus, išskyrus Direktyvos 98/70/EB 7b straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2009/28/EB 17 straipsnio 2 dalį. Tačiau joje pateikiami tikslūs duomenys apie elementus, kurių reikia, kad tolesnių kilmės grandinės grandžių ūkio subjektai galėtų įrodyti, jog laikosi Direktyvos 98/70/EB 7b straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 2009/28/EB 17 straipsnio 2 dalies nuostatų, ir taikoma masės balanso metodika, atitinkanti Direktyvos 98/70/EB 7c straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 2009/28/EB 18 straipsnio 1 dalies reikalavimus;

(6)

įvertinus schemą „Universal Feed Assurance Scheme“ nustatyta, kad ji atitinka tinkamus patikimumo, skaidrumo ir nepriklausomo audito standartus, taip pat Direktyvos 98/70/EB IV priede ir Direktyvos 2009/28/EB V priede nustatytus metodikos reikalavimus;

(7)

šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Biodegalų ir skystųjų bioproduktų tvarumo komiteto nuomonę,

(1)

Komisijos įgyvendinimo sprendimu 2013/764/ES (3) nustatytos gyvūnų sveikatos kontrolės priemonės, susijusios su klasikiniu kiaulių maru tam tikrose valstybėse narėse. Tarp tų priemonių yra draudimas išvežti naminių kiaulių ir kiaulių produktų siuntas iš tam tikrų teritorijų. Tame įgyvendinimo sprendime nustatytos gyvūnų sveikatos kontrolės priemonės taikomos kartu su nustatytosiomis Tarybos direktyvoje 2001/89/EB (4) ir jomis siekiama kovoti su klasikinio kiaulių maro plitimu, ypač Sąjungos lygmeniu;

(2)

Įgyvendinimo sprendime 2013/764/ES taip pat nustatytos nukrypti nuo draudimo išvežti gyvas kiaules iš tam tikrų teritorijų, jei laikomasi tam tikrų sąlygų, leidžiančios nuostatos;

(3)

Įgyvendinimo sprendime 2013/764/ES nustatytų priemonių taikymo laikotarpis turėtų būti nustatytas atsižvelgiant į klasikinio kiaulių maro epidemiologiją ir Įgyvendinimo sprendimo 2013/764/ES priede išvardytų valstybių narių su Sąjungos teisės aktais taikomų gyvūnų sveikatos priemonių veiksmingumą. Todėl, atsižvelgiant į esamą epizootinę padėtį Sąjungoje ir kaimyninėse trečiosiose šalyse ir į pastangas, reikalingas kovoti su šia liga, kartu nenustatant nereikalingų prekybos apribojimų, Įgyvendinimo sprendimo 2013/764/ES taikymo laikotarpis turėtų būti pratęstas;

(4)

kadangi dėl dabartinės klasikinio kiaulių maro epidemijos svarbu užtikrinti kovos su šia liga priemonių tęstinumą Sąjungos lygmeniu, pratęsiant Įgyvendinimo sprendimo 2013/764/ES taikymo laikotarpį turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/429 (5), kuriame nustatytos apsaugos priemonės gyvūnų ligų atveju, taikomas nuo 2021 m. balandžio 21 d.;

(5)

be to, atsižvelgiant į Kroatijoje pagal Direktyvą 2001/89/EB taikomų bendrų priemonių veiksmingumą, į Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatiniam komitetui pristatytą priežiūrą ir priemones, visos į Įgyvendinimo sprendimo 2013/764/ES priedą įtrauktos Kroatijos teritorijos dalys dabar turėtų būti iš to priedo išbrauktos, atsižvelgiant į palankią epizootinę šios ligos padėtį toje valstybėje narėje;

(6)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

(1)

Komisijos deleguotajame reglamente (ES) Nr. 1062/2014 (2) pateikiamas esamų veikliųjų medžiagų, kurias reikia įvertinti, kad būtų galima patvirtinti kaip tinkamas biocidiniams produktams gaminti, sąrašas. Šiame sąraše įrašytas sidabro vario ceolitas (EB Nr.: netaikoma, CAS Nr.: 130328-19-7);

(2)

buvo įvertinta, ar sidabro vario ceolitą galima naudoti 2-o tipo produktams (dezinfekantams ir algicidams, kurie nėra skirti tiesioginiam žmonių ar gyvūnų naudojimui) ir 7-o tipo produktams (plėvelių konservantams), aprašytiems Reglamento (ES) Nr. 528/2012 V priede, gaminti;

(3)

Švedija buvo paskirta ataskaitą rengiančia valstybe nare ir jos vertinančioji kompetentinga institucija 2017 m. birželio 12 d. Europos cheminių medžiagų agentūrai pateikė vertinimo ataskaitas bei išvadas;

(4)

2018 m. spalio 17 d. Biocidinių produktų komitetas, atsižvelgdamas į vertinančiosios kompetentingos institucijos išvadas ir vadovaudamasis Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 1062/2014 7 straipsnio 2 dalimi, priėmė Europos cheminių medžiagų agentūros nuomones (3);

(5)

remiantis tomis nuomonėmis, nėra tikėtina, kad 2-o ir 7-o tipų biocidiniai produktai, kurių sudėtyje yra sidabro vario ceolito, atitiktų Reglamento (ES) Nr. 528/2012 19 straipsnio 1 dalies b punkto kriterijus, kadangi nebuvo įrodytas pakankamas veiksmingumas;

(6)

atsižvelgiant į tas nuomones, nėra tikslinga patvirtinti sidabro vario ceolitą naudoti 2-o ir 7-o tipo biocidiniams produktams gaminti, kadangi nėra laikomasi Reglamento (ES) Nr. 528/2012 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų;

(7)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Biocidinių produktų nuolatinio komiteto nuomonę,