25.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 49/1

(1)

Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2016/2251 (2) buvo priimtas 2016 m. spalio 4 d. ir paskelbtas 2016 m. gruodžio 15 d. Jame nustatyti standartai, pagal kuriuos reikalaujama laiku ir tiksliai keistis įkaitu laikantis tinkamo atskyrimo principo, kai pagrindinė sandorio šalis neatlieka išvestinių finansinių priemonių sutarčių tarpuskaitos, ir numatyti tam tikri išsamūs reikalavimai, kuriuos turi įvykdyti grupė, kad galėtų pasinaudoti išimtimi, leidžiančia neteikti garantinių įmokų dėl grupės vidaus sandorių. Be tų reikalavimų, kai viena iš dviejų grupės sandorio šalių yra įsteigta trečiojoje valstybėje, dėl kurios dar nepriimtas lygiavertiškumo sprendimas pagal Reglamento (ES) Nr. 648/2012 13 straipsnio 2 dalį, grupė turi keistis kintamosiomis garantinėmis įmokomis ir tinkamai atskirtomis pradinėmis garantinėmis įmokomis dėl visų grupės vidaus sandorių su patronuojamosiomis įmonėmis tose trečiosiose valstybėse. Siekiant išvengti neproporcingo garantinės įmokos reikalavimų taikymo ir atsižvelgti į panašius reikalavimus, susijusius su tarpuskaitos prievolėmis, šiuo deleguotuoju reglamentu numatoma, kad tas konkretus reikalavimas būtų įgyvendintas vėliau, kad būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti lygiavertiškumo nustatymo procesą ir nereikėtų neveiksmingai paskirstyti išteklių grupėms, turinčioms patronuojamųjų įmonių trečiosiose valstybėse;

(2)

Deleguotojo reglamento (ES) 2016/2251 37 straipsnyje trūksta nuostatos dėl laipsniško kintamosios garantinės įmokos reikalavimų taikymo grupės vidaus sandoriams, kuri būtų analogiška 36 straipsnio 2 dalies nuostatai (susijusiai su pradinės garantinės įmokos reikalavimais). Todėl 37 straipsnis, kuriame nustatytas laipsniško kintamosios garantinės įmokos reikalavimų taikymo tvarkaraštis, turėtų būti papildytas dviem naujomis dalimis. Tos dalys turėtų būti analogiškos esamoms 36 straipsnio 2 ir 3 dalims, kad tuo atveju, kai grupės vidaus sandorį sudaro Sąjungos subjektas ir trečiosios valstybės subjektas, pasikeitimo kintamąja garantine įmoka nereikalaujama iki trejų metų nuo reglamento įsigaliojimo, jeigu tos trečiosios valstybės atžvilgiu sprendimas dėl lygiavertiškumo nebuvo priimtas. Jei sprendimas dėl lygiavertiškumo priimtas, reikalavimai turėtų būti taikomi arba po keturių mėnesių nuo sprendimo dėl lygiavertiškumo įsigaliojimo, arba pagal bendrą tvarkaraštį, priklausomai nuo to, kuri data yra vėlesnė;

(3)

Techninių reguliavimo standartų, kuriais grindžiamas Deleguotasis reglamentas (ES) 2016/2251, projekte, kurį Europos priežiūros institucijos pateikė Komisijai 2016 m. kovo 8 d., nustatytas toks pats laipsniško taikymo laikotarpis tiek pradinei, tiek kintamajai garantinei įmokai. Ištaisymo reikia dėl techninės klaidos, padarytos rengiantis priimti Deleguotąjį reglamentą (ES) 2016/2251, kai nebuvo įtrauktos dvi dalys dėl laipsniško kintamosios garantinės įmokos reikalavimų taikymo grupės vidaus sandoriams.

(4)

todėl Deleguotasis reglamentas (ES) 2016/2251 turėtų būti atitinkamai ištaisytas;

(5)

Deleguotasis reglamentas (ES) 2016/2251 įsigaliojo 2017 m. sausio 4 d. Siekiant išvengti pertrūkio taikant laipsniško pradinių ir kintamųjų garantinių įmokų taikymo laikotarpius, šis reglamentas turėtų įsigalioti skubos tvarka ir būti taikomas atgaline data,

25.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 49/4

(1)

Komisijos reglamente (ES) Nr. 231/2012 (3) nustatytos Reglamento (EB) Nr. 1333/2008 II ir III prieduose išvardytų maisto priedų specifikacijos;

(2)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą bendrą procedūrą šios specifikacijos gali būti atnaujintos Komisijos iniciatyva arba gavus paraišką;

(3)

2014 m. lapkričio 21 d. pateikta paraiška iš dalies pakeisti maisto priedo bazinio metakrilato kopolimero (E 1205) specifikacijas. Pagal Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 4 straipsnį su paraiška supažindintos valstybės narės;

(4)

pareiškėjas prašė iš dalies pakeisti maisto priedo apibrėžtyje pateiktą trumpą gamybos proceso aprašymą, nes gamybos procesas buvo modernizuotas. Nuodugniai peržiūrėjęs dabartinėje specifikacijoje nurodytą dalelių dydį, pareiškėjas paprašė pakeisti specifikacijoje nurodytą miltelių dalelių dydį;

(5)

Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Taryba) priėmė nuomonę dėl siūlomo maisto priedo bazinio metakrilato kopolimero (E 1205) specifikacijų pakeitimo saugos (4); Remdamasi pareiškėjo pateiktais duomenimis ir atsižvelgdama į 2010 m. atliktą pirminį šios medžiagos vertinimą (5), Tarnyba padarė išvadą, kad siūlomi maisto priedo bazinio metakrilato kopolimero (E 1205) specifikacijų pakeitimai nekelia susirūpinimo dėl saugos;

(6)

todėl Reglamentas (ES) Nr. 231/2012 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(7)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

25.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 49/6

(1)

Reglamentu (ES) Nr. 1105/2010 (2) Taryba importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – KLR arba Kinija) kilmės labai atspariems tempimui poliesterių siūlams nustatė galutinį antidempingo muitą.

(2)

Buvo nustatytas ad valorem muitas – 9,8 % muito norma, o bendrovėms, kurioms taikomos antidempingo priemonės, buvo nustatyta individuali 5,1–9,8 % muito norma. Buvo nustatyta, kad dvi bendrovės per pradinį tyrimą dempingo nevykdė.

(3)

Paskelbus pranešimą apie artėjantį galiojančių antidempingo priemonių galiojimo terminą (3) Komisija gavo prašymą inicijuoti šių priemonių galiojimo termino peržiūrą pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį.

(4)

Prašymą gamintojų, kurie pagamina daugiau nei 25 % visų labai atsparių tempimui poliesterių siūlų Sąjungoje, vardu 2015 m. rugpjūčio 31 d. pateikė Europos dirbtinio pluošto asociacija (CIRFS, toliau – prašymo pateikėjas).

(5)

Prašymas grindžiamas tuo, kad pasibaigus priemonių galiojimui dempingas ir Sąjungos pramonei daroma žala tęstųsi ir (arba) pasikartotų.

(6)

Pasikonsultavusi su komitetu, įsteigtu pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalį, ir nustačiusi, kad esama pakankamai įrodymų, pagrindžiančių priemonių galiojimo termino peržiūros inicijavimą, 2015 m. lapkričio 28 d. pranešimu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4) (toliau – pranešimas apie inicijavimą) Komisija paskelbė inicijuojanti priemonių galiojimo termino peržiūrą pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį.

(7)

Atliekant dempingo ir žalos tęsimosi arba pasikartojimo tikimybės tyrimą buvo nagrinėjamas 2014 m. spalio 1 d.–2015 m. rugsėjo 30 d. laikotarpis (toliau – peržiūros tiriamasis laikotarpis arba PTL). Analizuojant žalos tęsimosi arba pasikartojimo tikimybei įvertinti svarbias tendencijas buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2012 m. sausio 1 d. iki peržiūros tiriamojo laikotarpio pabaigos (toliau – nagrinėjamasis laikotarpis).

(8)

Komisija apie priemonių galiojimo termino peržiūros inicijavimą oficialiai pranešė pareiškėjui, žinomiems susijusiems eksportuojantiems gamintojams ir importuotojams bei nagrinėjamosios eksportuojančios šalies atstovams.

(9)

Suinteresuotosioms šalims buvo suteikta galimybė raštu pareikšti savo nuomonę ir prašyti jas išklausyti per pranešime apie inicijavimą nustatytą laikotarpį. Nė viena suinteresuotoji šalis neprašė, kad Komisija ją išklausytų.

(10)

Atsižvelgiant į akivaizdžiai didelį Kinijos eksportuojančių gamintojų ir nesusijusių Sąjungos importuotojų skaičių pranešime apie inicijavimą numatyta atlikti atranką pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį.

(11)

Kad Komisija galėtų nuspręsti, ar atranka būtina (o jei būtina – kad galėtų atrinkti bendroves), Kinijos eksportuojančių gamintojų ir nesusijusių importuotojų prašyta per 15 dienų nuo peržiūros inicijavimo pranešti apie save ir Komisijai pateikti pranešime apie inicijavimą prašomą informaciją.

(12)

Tyrimo metu nebendradarbiavo nė vienas Kinijos eksportuojantis gamintojas.

(13)

Paskelbus pranešimą apie inicijavimą iš viso buvo susisiekta su šešiais žinomais nesusijusiais importuotojais. Atsakymus pateikė 15 nesusijusių importuotojų. Atsižvelgdama į didelį bendradarbiaujančių importuotojų skaičių Komisija taikė atranką. Komisija imtį atrinko remdamasi didžiausia importo tipine apimtimi, kurią buvo galima pagrįstai ištirti per turimą laiką. Iš pradžių buvo atrinktos trys bendrovės, kurioms teko 29 % apskaičiuotos importo iš KLR į Sąjungą apimties ir 85 % 15 respondentų praneštos importo apimties. Atsakymus į klausimyno klausimus pateikė tik vienas nesusijęs importuotojas.

(14)

Paskelbus pranešimą apie inicijavimą iš viso buvo susisiekta su dešimt žinomų naudotojų. Atsakymus pateikė keturi iš jų. Naudotojų atranka nebuvo numatyta, tad Komisija nusprendė ištirti visus.

(15)

Su Komisija bendradarbiavo penki Sąjungos gamintojai, kuriems tenka maždaug 97 % per PTL Sąjungoje pagaminamų labai atsparių tempimui poliesterių siūlų. Atsižvelgdama į tokį nedidelį skaičių, Komisija nusprendė nevykdyti atrankos.

(16)

Klausimynai nusiųsti penkiems atrinktiems Sąjungos gamintojams ir vienam galimos panašios šalies gamintojui, sutikusiam bendradarbiauti.

(17)

Tikrinamieji vizitai surengti toliau išvardytų bendrovių patalpose:

(18)

Nagrinėjamasis produktas – tai KLR kilmės labai atsparūs tempimui poliesterių siūlai (išskyrus siuvimo siūlus), neskirti mažmeninei prekybai (įskaitant mažesnio nei 67 deciteksai ilginio tankio vienagijus siūlus), kurių KN kodas šiuo metu yra 5402 20 00 (toliau – nagrinėjamasis produktas arba LATPS).

(19)

Atlikus peržiūros tyrimą patvirtinta, kad nagrinėjamojo produkto, Sąjungos pramonės gaminamų ir Sąjungos rinkoje parduodamų labai atsparių tempimui poliesterių siūlų ir panašioje šalyje (JAV) gaminamų ir parduodamų labai atsparių tempimui poliesterių siūlų, pagrindinės fizinės, techninės ir cheminės savybės ir pagrindinės naudojimo paskirtys yra tokios pačios. Todėl šie produktai laikomi panašiais produktais, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalyje.

(20)

Pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį Komisija pirmiausia nagrinėjo, ar nustojus galioti dabartinėms priemonėms KLR vykdomas dempingas tęstųsi arba pasikartotų.

(21)

Tyrime nebendradarbiavo nė vienas Kinijos eksportuojantis gamintojas. Kadangi nė vienas KLR eksportuojantis gamintojas nesutiko bendradarbiauti, bendra analizė, įskaitant dempingo skaičiavimą, grindžiama faktais, nustatytais pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnį. Todėl dempingo tęsimosi arba pasikartojimo tikimybė vertinta naudojantis prašyme atlikti priemonių galiojimo termino peržiūrą pateiktais duomenimis ir kitais informacijos šaltiniais, pvz., prekybos statistiniais importo ir eksporto duomenimis (Eurostato ir Kinijos eksporto duomenimis), panašios šalies gamintojo atsakymu ir kita viešai skelbiama informacija (5).

(22)

Tai, kad trūko bendradarbiavimo, turėjo poveikio normaliosios vertės ir įvairių rūšių produkto eksporto kainos palyginimui. Vadovaujantis pagrindinio reglamento 18 straipsniu nutarta, kad normaliąją vertę ir eksporto kainą būtų tikslinga nustatyti bendrai.

(23)

Vadovaujantis pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalimi visais atvejais, kai buvo nustatoma, kad aplinkybės nepasikeitė, dempingui nustatyti buvo naudojamas tas pats metodas kaip per pradinį tyrimą.

(24)

Normalioji vertė buvo nustatyta pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą remiantis kainomis susijusioje rinkos ekonomikos trečiojoje šalyje (toliau – panaši šalis).

(25)

Pradiniame tyrime panašia šalimi normaliajai vertei KLR atveju nustatyti buvo pasirinktas Taivanas. Pranešime apie inicijavimą Komisija informavo suinteresuotąsias šalis, kad ji numato naudoti Taivaną kaip panašią šalį, ir paragino šalis pateikti pastabų. Pranešime apie inicijavimą taip pat nurodyta, kad, remiantis Komisijos turima informacija, kiti Sąjungos rinkos ekonomikos tiekėjai gali būti įsikūrę, inter alia, JAV ir Korėjos Respublikoje.

(26)

Viena suinteresuotoji šalis pritarė, kad Taivanas būtų pasirinktas panašia šalimi, nes jame naudojama įranga ir gamybos procesai yra panašūs į Kinijos gamintojų. Tačiau nė vienas Taivano gamintojas nesutiko bendradarbiauti tyrime.

(27)

Be Taivano, Komisija, remdamasi importo statistiniais duomenimis ir prašyme atlikti peržiūrą pateikta informacija, apsvarstė keletą kitų šalių, kaip antai Korėjos Respubliką, Indiją, Japoniją ir JAV, kurias galėjo pasirinkti kaip panašias šalis (6). Visiems žinomiems tų šalių gamintojams ir asociacijoms buvo išsiųsti prašymai bendradarbiauti. Bendradarbiauti sutiko tik vienas JAV gamintojas („Dura Fibres“).

(28)

Komisija nustatė, kad iš trečiųjų šalių importuojamiems LATPS JAV taiko didelę (8,8 %) konvencinę muito normą, bet netaiko antidempingo muitų. „Dura Fibres“ yra vienintelis nagrinėjamojo produkto gamintojas JAV, kuriam peržiūros tiriamuoju laikotarpiu priklausė maždaug 30 % rinkos ir teko stipriai konkuruoti su eksportuojančiomis šalimis (7).

(29)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir negavusi jokių kitų pastabų, Komisija padarė išvadą, kad JAV yra tinkama panaši šalis pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą.

(30)

Normaliajai vertei nustatyti buvo naudojama iš bendradarbiaujančio panašios šalies gamintojo gauta informacija.

(31)

Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalį Komisija pirmiausia nagrinėjo, ar JAV bendradarbiaujančių gamintojų vidaus rinkoje nepriklausomiems pirkėjams parduotas bendras panašaus produkto kiekis buvo tipiškas palyginti su bendru eksportui iš KLR į Sąjungą parduotu kiekiu, t. y. ar bendras toks vidaus rinkoje parduotas kiekis sudarė ne mažiau kaip 5 % eksportui į Sąjungą parduoto bendro nagrinėjamojo produkto kiekio. Tuo remiantis nustatyta, kad panašios šalies vidaus rinkoje buvo parduotas tipiškas produkto kiekis.

(32)

Be to, Komisija nagrinėjo, ar panašaus produkto pardavimas vidaus rinkoje galėtų būti laikomas pardavimu įprastomis prekybos sąlygomis pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 4 dalį. Todėl normalioji vertė buvo pagrįsta faktine vidaus rinkos kaina, kuri buvo apskaičiuota kaip vidutinė pardavimo vidaus rinkoje kaina peržiūros tiriamuoju laikotarpiu.

(33)

Kaip nurodyta 15 konstatuojamojoje dalyje, Kinijos eksportuojantys gamintojai tyrimo metu nebendradarbiavo. Todėl eksporto kaina buvo nustatyta pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnį remiantis turima patikimiausia informacija.

(34)

CIF kaina Sąjungos pasienyje nustatyta remiantis Eurostato statistiniais duomenimis. Apskaičiuojant eksporto kainą nebuvo atsižvelgiama į Kinijos gamintojų, kurie per pradinį tyrimą dempingo nevykdė, importo apimtis (apie 40 % importo iš Kinijos).

(35)

Viena suinteresuotoji šalis teigė, kad, apskaičiuojant dempingą, nederėjo ignoruoti Kinijos gamintojų, kurie per pradinį tyrimą dempingo nevykdė, importo apimties, nes pagrindiniame reglamente dėl to nėra jokios nuostatos. Tačiau Komisijos praktika (8), vadovaujantis Susitarimo dėl antidempingo išaiškinimu, kurį PPO ginčų sprendimo taryba pateikė nagrinėdama bylą dėl ryžių ir jautienos (9), rodo, kad į peržiūrą neįtraukiamos bendrovės, kurių atžvilgiu per pradinį tyrimą buvo nustatytas de minimis dempingo skirtumas. Todėl prašymas atmetamas.

(36)

Komisija palygino normaliąją vertę ir eksporto kainą remdamasi gamintojo kainomis EXW sąlygomis. Siekdama užtikrinti teisingą palyginimą Komisija pakoregavo normaliąją vertę ir eksporto kainą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, atsižvelgdama į skirtumus, turinčius poveikio kainoms ir kainų palyginamumui.

(37)

Panašios šalies gamintojo vidaus rinkos kainos buvo pakoreguotos, atsižvelgiant į vidaus transporto ir pakavimo sąnaudas ([2–4 %] sąskaitos faktūros vertės) ir į komisinius [0,5–1,5 %]. Kalbant apie eksporto kainas, vertė EXW sąlygomis buvo nustatyta iš CIF kainos Sąjungos pasienyje atėmus transporto, draudimo, tvarkymo ir kitų pataisų procentines dalis, apskaičiuotas prašyme atlikti peržiūrą (12,98 %). Kalbant apie pardavimo eksportui pataisą, viena suinteresuotoji šalis nesutiko su tuo, kaip buvo taikomas pagrindinio reglamento 18 straipsnis, ir pasiūlė remtis panašios šalies gamintojo pataisomis, užuot naudojus prašyme atlikti peržiūrą pateiktus skaičiavimus. Tačiau siūlomas metodas nėra tinkamas, nes panašios šalies gamintojo nurodytos pataisos yra susijusios su JAV vidaus pardavimu ir yra visiškai nesvarbios norint įvertinti eksporto iš KLR į Sąjungą pataisą. Todėl, neturėdama jokios kitos patikimos informacijos, Komisija remiasi prašyme pateiktu pardavimo eksportui pataisos įvertinimu.

(38)

Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, nustatyta, kad dempingo skirtumas, išreikštas kainos Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą procentine dalimi, buvo 54,4 %.

(39)

Nepaisant didelio skirtumo tarp dempingo skirtumo, nustatyto per pradinį tyrimą, ir skirtumo, nustatyto atliekant šią analizę, nebuvo jokių Kinijos gamintojų elgsenos vykdant eksporto veiklą pasikeitimo ženklų. Priešingai, tikėtina, kad skirtumo atsiradimo priežastis iš esmės galėtų būti tai, kad buvo neįmanoma atlikti išsamios analizės pagal produkto rūšis (todėl, kad Kinijos eksportuojantys gamintojai nebendradarbiavo).

(40)

Komisija nustatė, kad peržiūros tiriamuoju laikotarpiu Kinijos eksportuojantys gamintojai toliau eksportavo nagrinėjamąjį produktą dempingo kainomis į Sąjungą.

(41)

Komisija toliau nagrinėjo, ar yra tikimybė, kad nustojus taikyti priemones dempingas tęstųsi. Tai darydama ji atsižvelgė į Kinijos gamybos pajėgumus ir nepanaudotus pajėgumus, Kinijos eksportuotojų elgseną kitose rinkose, Kinijos vidaus rinkos padėtį ir Sąjungos rinkos patrauklumą.

(42)

Nustatyti nepanaudotus pajėgumus Kinijoje yra sudėtinga, nes Kinijos eksportuojantys gamintojai nebendradarbiavo. Komisija, siekdama surinkti kuo daugiau informacijos, paprašė informacijos iš dviejų Kinijos eksportuotojų asociacijų (Kinijos tarptautinės prekybos rūmų, toliau – CCIC, ir Kinijos tekstilės importo ir eksporto prekybos rūmų, toliau – CCCT), vienijančių daugiau nei pusę apskaičiuotų Kinijos gamybos pajėgumų turinčius narius. Šios asociacijos atsiuntė išsamius atsakymus, tačiau jų nebuvo įmanoma patikrinti, kadangi eksportuojantys gamintojai nebendradarbiavo. Pateikta informacija pristatoma tolesnėse dalyse, be to, ji palyginama su kita turima informacija (pateikta prašyme atlikti peržiūrą ir gauta iš kitų šaltinių (10)).

(43)

Anot CCIC ir CCCT, nuo 2012 m. iki PTL nepanaudoti pajėgumai Kinijoje padidėjo visiškai nežymiai ir galėtų būti vertinami kaip padidėję nuo pradinio 150 000–250 000 metrinių tonų lygio 2012 m. iki 200 000–300 000 metrinių tonų lygio peržiūros tiriamuoju laikotarpiu.

(44)

Be to, Komisijos tarnybos nepanaudotus pajėgumus atidžiai apskaičiavo remdamosi kita turima informacija. Pagrindiniai skaičiavimo elementai: i) Kinijos gamintojų pajėgumas; ii) vidaus pasiūla; iii) eksportas į kitas šalis.

(45)

Visos suinteresuotosios šalys sutaria dėl prašyme pateiktų duomenų apie Kinijos vidaus suvartojimą. Šie duomenys rodo, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu Kinijos vidaus paklausa paaugo (+ 20 %; t. y. nuo maždaug 900 000 metrinių tonų 2012 m. iki maždaug 1 150 000 metrinių tonų 2015 m.).

(46)

Kalbant apie Kinijos eksporto duomenis, Komisija išnagrinėjo Kinijos eksporto statistinius duomenis, rodančius 47 % augimą nuo 2012 iki PTL.

(47)

Galiausiai, kalbant apie apskaičiuotus Kinijos gamybos pajėgumus, remiantis pareiškėjo prašymu, kuriame minimas tarptautiniu mastu pripažintas sektoriaus tyrimas (11), 2012 m. pradiniai Kinijos pajėgumai buvo didesni nei 1 600 000 metrinių tonų, o peržiūros tiriamuoju laikotarpiu pasiekė maždaug 2 400 000 metrinių tonų.

1 lentelė

(48)

Remiantis šiuo skaičiavimu, peržiūros tiriamuoju laikotarpiu Kinijos gamintojų nepanaudoti pajėgumai viršijo 800 000 metrinių tonų, t. y. beveik septynis kartus viršijo visą įmanomą ES rinką (15) ir beveik devynis kartus – ES gamintojų gamybos apimtį (92 461 metrinę toną).

(49)

Galiausiai yra pagrindo manyti, kad CCIC ir CCCT siūlomas pajėgumo apskaičiavimo metodas būtų pernelyg atsargus. Visų pirma, šiuos duomenis palyginus su Kinijos vidaus paklausos ir eksporto duomenimis, pajėgumų naudojimo 2012 m. ir 2013 m. koeficientas viršytų 90 %, o tai reiškia, kad tais keliais metais turėti gamybos pajėgumai buvo gerokai nuvertinti. Bet kuriuo atveju, net pritarus šiems skaičiavimams, esami Kinijos gamintojų nepanaudoti pajėgumai vis dar būtų 200 000–300 000 metrinių tonų, o tai yra tiek pat kaip arba daugiau nei visa Europos rinka (apie 217 000 metrinių tonų, iš kurių apie 98 000 metrinių tonų jau sudaro Kinijos produktai).

(50)

Kalbant apie CCIC ir CCCT pasiūlytą pajėgumo apskaičiavimo metodą, šios asociacijos nesutiko su išvada, kad jų pasiūlytas pajėgumo vertinimo metodas būtų pernelyg atsargus. Jų nuomone, tiek jų vertinimas, tiek nepriklausomas tyrimas turėtų būti laikomi vienodai nepatikimais, nes duomenys nepatikrinti. Tačiau CCIC ir CCCT pateiktame vertinime nebuvo pervertinti tik nepriklausomame tyrime pateikti duomenys, taip pat ir žinomi arba neginčytini duomenys, kaip antai Kinijos vidaus suvartojimas ir eksportas iš Kinijos. Pavyzdžiui, Kinijos asociacijos skaičiavimais, 2012 m. Kinijos faktinė gamybos apimtis buvo 1 000 000 metrinių tonų. Tačiau tais metais bendras Kinijos vidaus suvartojimas (šių duomenų asociacijos neginčijo) ir eksporto apimtis (Kinijos eksporto duomenų bazės duomenimis) buvo 1 151 000 metrinių tonų, t. y. 15,1 % daugiau nei apytikriai apskaičiuota gamybos apimtis. Todėl šiuo atveju abiejų asociacijų pateikti duomenys yra pernelyg sumažinti, nes, remiantis praneštais gamybos duomenimis, negalima užtikrinti apskaičiuoto suvartojimo.

(51)

Be to, nors Kinijos asociacijos turi surinkusios tik maždaug pusės Kinijos gamintojų duomenis, nepriklausomą tyrimą pateikė trisdešimt metų patirties šioje srityje turinti konsultacinė bendrovė, kuri savo klientams profesionaliai teikia pluošto rinkos prognozes ir skaičiavimus. Todėl, atsižvelgiant tiek į duomenų šaltinį, tiek į jo patikimumą (taip pat palyginus su nepriklausomo tyrimo duomenimis (16)), nebūtina keisti išvados, kuria remiantis Kinijos asociacijos apskaičiuoti nepanaudoti pajėgumai yra pernelyg sumažinti. Vis dėlto reikėtų paminėti, kad net pritarus siūlomiems skaičiavimams, kaip nurodyta tolesnėje dalyje, išvados dėl nepanaudotų pajėgumų tai nepakeistų.

(52)

Todėl, remiantis pirmiau nurodytais skaičiavimais, neįmanoma užginčyti to, kad Kinijos nepanaudoti pajėgumai yra didžiuliai ir (nelygu, koks vertinimas yra taikomas) siekia nuo 92–138 % iki maždaug 385 % Sąjungos rinkos. Jeigu Kinijos nepanaudotus pajėgumus palygintume su Sąjungos rinkos dalimi, kurioje dar nėra Kinijos produktų, šis dydis svyruotų nuo maždaug 168–252 % iki apytikriai 700 %. Galiausiai, Kinijos nepanaudoti pajėgumai atitinka nuo 216–324 % iki 904 % peržiūros tiriamuoju laikotarpiu Sąjungoje pagaminamo tiriamojo produkto.

(53)

Todėl Komisija padarė išvadą, kad Kinijos gamintojai, palyginti su Europos rinkos dydžiu, turi daug nepanaudotų pajėgumų.

(54)

Kinija eksportuoja didelį nagrinėjamojo produkto kiekį į trečiąsias šalis, ypač į JAV, Korėjos Respubliką, Braziliją, Indiją ir Turkiją, išskyrus Sąjungą. Vidutinių kainų už kilogramą lygių palyginimas parodė, kad peržiūros tiriamuoju laikotarpiu vidutinė kaina pagrindinėse eksporto rinkose atitiko vidutinę pardavimo Sąjungai kainą arba buvo už ją mažesnė. PTL JAV rinkoje (antroje pagal eksporto apimtis po ES) vidutinė kaina yra šiek tiek mažesnė nei Europoje (1,85 USD/kg palyginti su 1,89 USD/kg), o Korėjos rinkoje (trečioji nagrinėjamojo produkto eksporto rinka po ES ir JAV) vidutinė kaina yra gerokai mažesnė (1,58 USD/kg, t. y. apytiksliai 16 % mažesnė už ES kainas). Atsižvelgdama į šias išvadas, viena suinteresuotoji šalis teigė, kad yra trys didelės Kinijos prekių eksporto rinkos, kuriose vidutinės kainos yra didesnės už kainas Sąjungos rinkoje, t. y. Kanada (1,90 USD/kg), Indonezija (2,07 USD/kg) ir Brazilija (1,95 USD/kg). Dėl šio tvirtinimo pirmiausia reikėtų pažymėti, kad kainų skirtumas yra palyginti nedidelis (nuo + 0,5 iki + 9,4 %); be to, eksporto į tas rinkas apimtis yra gana ribota, palyginti su eksportu į Europą. Iš tiesų, nors PTL Sąjungos rinkai teko 30,3 % Kinijos eksporto, Kanadai tenka tik 3,1 % viso šio eksporto, o Brazilijai – 5,1 %. Be to, Indonezijai, kurioje kainų skirtumas yra didžiausias (+ 9,4 %), tenka tik 2 % Kinijos eksporto, todėl, sprendžiant pagal joje nustatytas kainas, galima daryti ribotas išvadas. Be to, suinteresuotoji šalis nemini keturių kitų eksporto rinkų, kuriose importo apimtys yra panašios, t. y. Indijos (5,6 %), Turkijos (4,3 %), Taivano (2,4 %) ir Pietų Afrikos (2,3 %). PTL visose šiose šalyse vidutinės kainos buvo nuo 4 iki 12 % mažesnės nei Sąjungoje. Todėl pateiktų įrodymų neužteko, kad būtų galima pakeisti išvadą dėl Sąjungos rinkos patrauklumo kainų požiūriu.

(55)

Nors šis palyginimas negali būti laikomas neginčijamu, nes trūksta informacijos apie įvairių rūšių produktų asortimentą, kainų pagrindinėse eksporto rinkose lygis rodo, kad dempingas galėtų būti struktūrinio pobūdžio ir būdingas dar ir kitoms pagrindinėms rinkoms, kurioms yra skirtos Kinijos prekės.

(56)

Tačiau pagrindinis dempingo tęsimosi tikimybės įrodymas tampa aiškus nagrinėjant Kinijos eksporto į ES apimtį. Iš tiesų, pardavimo eksportui raida nuo 2012 m. iki PTL rodo, kad Kinijos gamintojų eksportas padidėjo 47 %. Tai galioja net tuo atveju, kai į analizę neįtraukiami dviejų eksportuotojų, kurie, kaip buvo nustatyta per pradinį tyrimą, dempingo nevykdė ir todėl jiems galiojančios antidempingo priemonės nėra taikomos, pardavimo duomenys. Iš tiesų, likusių bendrovių pardavimo eksportui tendencija tuo pačiu laikotarpiu buvo panaši (+ 48 %). Komisijai palyginus šį augimo tempą su mažiau spartesniu vidaus paklausos augimu per tą patį laikotarpį (+ 20 %) ir su gerokai spartesniu Kinijoje įdiegtų pajėgumų augimu (+ 54 %, anot eksportuotojų asociacijų, ir + 69 %, anot pareiškėjo), paaiškėjo, kad savo eksporto rinkose Kinijos bendrovės turi taikyti agresyvios kainodaros strategijas, kad pasiektų priimtino lygio pajėgumų panaudojimą.

(57)

Dėl šių eksporto duomenų viena suinteresuotoji šalis teigė, kad Sąjungos rinkai skirta Kinijos eksporto dalis mažėja. Iš tiesų, Sąjungos rinkai skirta Kinijos eksporto dalis nuo 2012 m. iki PTL sumažėjo nuo maždaug 35 iki 30 %. Kalbant apie šį tvirtinimą pirmiausia reikėtų paminėti, kad Kinijos eksportuotojai ES ir toliau laiko pagrindine eksporto rinka. Be to, šis nedidelis nuosmukis iš esmės susijęs su gerais Kinijos eksportuotojų veiklos rezultatais kitose rinkose, kurie taip pat gali būti susiję su agresyvios kainodaros strategijomis tose rinkose. Pavyzdžiui, tuo pačiu laikotarpiu nuo 2012 m. iki PTL Kinijos eksportas į Korėjos Respubliką (rinką, kurioje, kaip pirmiau buvo nurodyta, PTL Kinija taikė maždaug 16 % mažesnes kainas nei ES) padidėjo maždaug 72 %. Kita vertus, Indonezijos rinkoje, kuri buvo paminėta pateikiant sąžiningo kainų nustatymo pavyzdį (+ 9,4 %, palyginti su vidutine kaina Sąjungoje), Kinijos eksporto rezultatai nebuvo tokie geri, nes apimtis sumažėjo maždaug 16 %. Todėl, remiantis šia analize, patvirtinama išvada, kad eksporto rinkose Kinijos bendrovės turi taikyti agresyvios kainodaros strategijas.

(58)

Be to, sektorių nepriklausomame tyrime prognozuojama, kad ateityje dirbtinio pluošto (platesnė produktų kategorija, kuriai priklauso nagrinėjamasis produktas) paklausa Kinijoje bent iki 2018 m. nekis (17). Kitas tyrimas taip pat rodo, kad, kritus žaliavų kainoms, Kinijos atsargų saugyklos prisipildė (18). Dėl to galutinės grandies pramonė, siekdama išvengti rizikos dėl kainų svyravimo, buvo priversta mažinti labai atsparių tempimui siūlų tiekimą iki žemiausio įmanomo lygio.

(59)

Todėl tikėtina, kad, jei būtų leista nebetaikyti priemonių, Kinijos eksportuojantys gamintojai, norėdami panaudoti savo pajėgumų perteklių, toliau taikytų agresyvios kainodaros priemones, siekdami Europoje užimti didesnę rinkos dalį.

(60)

Atlikus tyrimą ir atsižvelgus į turimus patikimiausius faktus, buvo nustatyta, kad peržiūros tiriamuoju laikotarpiu Kinijos gamintojai vykdė dempingą. Buvo nustatyta, kad Kinija turi daug nepanaudotų pajėgumų (palyginti su Sąjungos rinkos dydžiu). Be to, atsižvelgiant į lėtą Kinijos vidaus rinkos augimą, Kinijos eksportuojantiems gamintojams tenka nuolat eksportuoti didelį nagrinėjamojo produkto kiekį į Sąjungos rinką, kad pasiektų priimtiną pardavimo lygį.

(61)

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, daroma išvada, kad, jei būtų leista nebetaikyti priemonių, labai tikėtina, kad dempingas, kurio priemonės nesustabdė, ES rinkoje ir toliau tęstųsi.

(62)

Peržiūros tiriamuoju laikotarpiu panašų produktą gamino šeši Sąjungos gamintojai, kurie sudaro Sąjungos pramonę, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje. Nė vienas iš jų neprieštaravo dėl šios peržiūros inicijavimo.

(63)

Sąjungos suvartojimą Komisija nustatė remdamasi turimais statistiniais importo duomenimis, faktiniu bendradarbiaujančių Sąjungos gamintojų pardavimu Sąjungos rinkoje, taip pat apskaičiuotu nebendradarbiaujančių Sąjungos gamintojų pardavimu. Suvartojimo sąvoka susijusi tik su pardavimu atvirojoje rinkoje, įskaitant pardavimą susijusioms šalims, tačiau išskyrus uždarąjį naudojimą. Uždarasis naudojimas, t. y. susijusių Sąjungos gamintojų vidaus sandoriai, susiję su panašiu produktu, skirtu tolesniam perdirbimui, nebuvo įtrauktas į Sąjungos suvartojimo duomenis, nes šie vidaus sandoriai nekonkuruoja su nepriklausomų tiekėjų pardavimu atvirojoje rinkoje. Pardavimas susijusioms bendrovėms buvo įtrauktas į Sąjungos suvartojimo duomenis, nes, remiantis duomenimis, surinktais atliekant tyrimą, šios susijusios bendrovės turėjo galimybių įsigyti nagrinėjamojo produkto ir iš kitų šaltinių. Be to, nustatyta, kad Sąjungos gamintojų vidutinės pardavimo susijusioms šalims kainos atitiko vidutines pardavimo nesusijusioms šalims kainas.

(64)

Tuo remiantis Sąjungos suvartojimo raida buvo tokia:

2 lentelė

Sąjungos suvartojimas

(65)

Peržiūros tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos suvartojimas padidėjo 11 % – nuo 196 478 tonų 2012 m. iki 217 171 tonos. Suvartojimas per didžiąją dalį nagrinėjamojo laikotarpio buvo didesnis nei 205 912 tonų pradinio tyrimo tiriamuoju laikotarpiu (2008 m. liepos mėn.–2009 m. birželio mėn.).

(66)

Viena suinteresuotoji šalis tvirtino, kad Komisijos tarnybos turėjo atsižvelgti į uždarąjį naudojimą, kai buvo apskaičiuojamas suvartojimas, ir kad tokiu būdu Kinijos rinkos dalis būtų buvusi stabili. Ji teigia, kad Komisijos tarnybos rinkas neteisingai suskirstė į tris tipus, t. y. pardavimo nesusijusioms bendrovėms, atvirajai rinkai skirto pardavimo susijusioms bendrovėms ir uždarajam naudojimui skirto pardavimo susijusioms bendrovėms, nors visas šis pardavimas tariamai turėjo būti įtrauktas į Sąjungos suvartojimo apskaičiavimą.

(67)

Pirma, reikėtų pabrėžti, kad nebuvo nustatyta jokių skirtumų tarp tų trijų skirtingų rinkų. Susijusioms bendrovėms skirtas uždarasis naudojimas nebuvo įtrauktas, nes šie produktai nėra išleidžiami į laisvą apyvartą ES rinkoje ir todėl nekonkuruoja su importuojamais produktais. Šį pardavimą sudaro tik produktų perleidimas susijusiems subjektams, kad jie juos galėtų įtraukti į kitų produktų, kurie nėra įtraukti į tyrimą, gamybą. Todėl tas uždarasis naudojimas negali būti laikomas nagrinėjamojo produkto suvartojimu Sąjungoje.

(68)

Antra, bet kuriuo atveju hipotetiškai įtraukus uždarąjį pardavimą į Sąjungos suvartojimą Kinijos rinkos dalis savaime netaptų stabili. Priešingai, tendencija iš esmės lieka tokia pati, kaip parodyta 3 lentelėje.

(69)

Primenama, kad, per pradinį tyrimą atliekant importo iš KLR į Sąjungos rinką raidos ir poveikio Sąjungos pramonei analizę, nebuvo įtraukta importo dempingo kaina apimtis.

(70)

Importo dempingo kaina iš Kinijos apimtis ir rinkos dalis nustatytos remiantis 14 straipsnio 6 dalyje nurodyta duomenų baze, o jų raida buvo tokia:

3 lentelė

Importo, kuriam taikomos priemonės, apimtis ir rinkos dalis

(71)

Nors pradiniu tiriamuoju laikotarpiu Kinijos importas dempingo kaina užėmė 18,8 % rinkos ir buvo 38 404 tonų dydžio, šios peržiūros tiriamuoju laikotarpiu šis importas gerokai išaugo. Iš tiesų, per nagrinėjamąjį laikotarpį importas dempingo kaina iš Kinijos padidėjo nuo 44 484 iki 57 465 tonų ir peržiūros tiriamuoju laikotarpiu sudarė 26,5 % rinkos dalies.

(72)

Importo kainos buvo nustatytos remiantis 14 straipsnio 6 dalyje nurodyta duomenų baze ir per nagrinėjamąjį laikotarpį vidutiniškai sumažėjo 12 %.

4 lentelė

Importo, kuriam taikomos priemonės, kainos

(73)

Kadangi Kinijos gamintojai nebendradarbiavo ir todėl trūko duomenų apie tam tikrų rūšių produktų eksporto kainas, Komisija negalėjo išsamiai palyginti kainų pagal produktų rūšis. Dėl šių priežasčių priverstinis kainų mažinimas buvo apskaičiuotas remiantis Kinijos eksportuojamų produktų, kuriems taikomos priemonės, vidutinių kainų palyginimu su vidutinėmis Sąjungos pramonės kainomis peržiūros tiriamuoju laikotarpiu. Po priverstinio kainų mažinimo skirtumo patikslinimo, atsižvelgiant į 4 % dydžio konvencinę muito normą, buvo gautas 22,7 % dydžio skirtumas. Per pradinį tyrimą buvo nustatytas panašus 24,1 % dydžio priverstinio kainų mažinimo skirtumas. Tačiau šis skirtumas buvo pagrįstas panašių rūšių produkto palyginimu, kadangi to tyrimo metu Kinijos eksportuotojai bendradarbiavo.

(74)

Todėl Komisija padarė išvadą, kad KLR eksportuotojai nuosekliai siekė priverstinai mažinti Sąjungos gamintojų kainas.

(75)

Viena suinteresuotoji šalis teigė, kad, apskaičiuojant priverstinį kainų mažinimą, reikėjo įtraukti importą ne dempingo kaina.

(76)

Tačiau Komisija mano, kad toks įtraukimas nėra pagrįstas, vadovaujantis Susitarimo dėl antidempingo taikymo išaiškinimu, kurį PPO ginčų sprendimo taryba pateikė nagrinėdama bylą dėl ryžių ir jautienos (19), kaip jau minėta 35 konstatuojamojoje dalyje.

(77)

Vadovaudamasi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalimi Komisija, remdamasi visais Sąjungos pramonės padėčiai nuo 2012 m. iki PTL pabaigos įvertinti svarbiais ekonominiais rodikliais, nagrinėjo importo dempingo kaina poveikį Sąjungos pramonei.

(78)

Nagrinėdama šį poveikį Komisija atskirai įvertino makroekonominius ir mikroekonominius žalos rodiklius. Nagrinėjamojo laikotarpio makroekonominiai rodikliai nustatyti, analizuoti ir nagrinėti remiantis pateiktais Sąjungos pramonės duomenimis. Mikroekonominiai rodikliai nustatyti remiantis bendradarbiaujančių Sąjungos gamintojų lygmeniu surinktais ir patikrintais duomenimis. Dėl vienos „DuraFiber“ grupės patronuojamosios įmonės („DuraFiber Technologies (DFT) GmbH, Germany“) reorganizacijos buvo sudėtinga sutikrinti duomenis, todėl jos pateikti duomenys ir klausimyno atsakymai nebuvo įtraukti į mikroekonominių rodiklių nustatymą.

(79)

Viena suinteresuotoji šalis teigė, kad „DuraFiber Germany“ pašalinimas žalos rodiklius galėjo pakeisti iš esmės.

(80)

Pirma reikia pažymėti, kad iš dalies patikrintų „DuraFiber Germany“ duomenų pašalinimas turėjo įtakos tik mikroekonominių rodiklių nustatymui. Makroekonominių rodiklių analizei tai įtakos neturėjo. Be to, šie mikroekonominiai rodikliai buvo pagrįsti likusių keturių Sąjungos gamintojų, kuriems priklauso apie 80 % visos Sąjungos produkcijos, pateiktais duomenimis. Todėl konkretūs Sąjungos pramonės rodikliai tebėra reprezentatyvūs. Galiausiai, iš dalies patikrinti „DuraFiber Germany“ duomenys iš esmės atitiko keturių Sąjungos gamintojų, į kurių duomenis buvo atsižvelgta, mikroekonominius rodiklius.

(81)

Atsižvelgiant į abi pirmiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad „DuraFiber Germany“ pašalinimas iš mikroekonominių rodiklių analizės nepakeitė žalos rodiklių tendencijų, todėl atitinkamos išvados galioja visai pramonei.

(82)

Toliau nagrinėjami makroekonominiai rodikliai: gamyba, gamybos pajėgumai, pajėgumų naudojimas, atsargos, pardavimo apimtis, rinkos dalis ir augimas, užimtumas, našumas, faktinis dempingo skirtumo dydis ir atsigavimas po buvusio dempingo. Mikroekonominiai rodikliai: vidutinės vieneto kainos, gamybos sąnaudos, pelningumas, pinigų srautas, investicijos, investicijų grąža, pajėgumas padidinti kapitalą ir darbo sąnaudos.

(83)

Bendra Sąjungos gamybos, gamybos pajėgumų ir pajėgumų naudojimo raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

5 lentelė

Gamyba, gamybos pajėgumai ir pajėgumų naudojimas

(84)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu gamyba, gamybos pajėgumai ir pajėgumų naudojimas liko stabilūs.

(85)

Sąjungos pramonės pardavimo apimties ir Sąjungos rinkos dalies raida nagrinėjamuoju laikotarpiu.

6 lentelė

Pardavimo apimtis ir rinkos dalis

(86)

Per nagrinėjamąjį laikotarpį Sąjungos pramonės pardavimo apimtis Sąjungos rinkoje sumažėjo 3 %, o atitinkama jos rinkos dalis – 4,1 procentinio punkto, t. y. nuo 34,4 iki 30,3 %.

(87)

Nors nagrinėjamuoju laikotarpiu Sąjungos suvartojimas padidėjo 11 %, Sąjungos pramonės pardavimo apimtis sumažėjo 3 %.

(88)

Užimtumo ir našumo raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

7 lentelė

Užimtumas ir našumas

(89)

Užimtumas nagrinėjamuoju laikotarpiu sumažėjo 3 %. Tuo pačiu metu našumas padidėjo 3 %, kaip nurodyta 88 konstatuojamosios dalies 7 lentelėje.

(90)

Per pradinį tyrimą Kinijai nustatytas dempingo skirtumas gerokai viršijo de minimis lygį. Atlikus tyrimą nustatyta, kad labai atsparūs tempimui poliesterių siūlai iš Kinijos ir toliau buvo importuojami į Sąjungos rinką dempingo kainomis. Šios peržiūros tiriamuoju laikotarpiu nustatytas dempingo skirtumas taip pat gerokai viršijo de minimis lygį (žr. 38 konstatuojamąją dalį). Tai sutapo su importo mažėjančiomis dempingo kainomis iš Kinijos apimties padidėjimu, todėl per nagrinėjamąjį laikotarpį pavyko užimti tam tikrą rinkos dalį. Taigi per tą patį laikotarpį Sąjungos pramonė prarado dalį rinkos, o jos pardavimo apimtis sumažėjo. Tačiau nuostolius jai pavyko sumažinti.

(91)

Sąjungos pramonės pardavimo nesusijusiems pirkėjams Sąjungoje vidutinių kainų raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

8 lentelė

Vidutinės pardavimo kainos

(92)

Sąjungos pramonės vieneto pardavimo nesusijusiems pirkėjams Sąjungoje kaina sumažėjo 9 %. Tai iš dalies galima paaiškinti tuo, kad vieneto gamybos sąnaudos sumažėjo 13 %. Tačiau kainos sumažėjo mažiau nei sąnaudos, o tai yra teigiamo poveikio Sąjungos pramonės pelningumui paaiškinimas, kaip nurodyta 98 konstatuojamojoje dalyje.

(93)

Sąjungos pramonės vidutinių darbo sąnaudų raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

9 lentelė

Vidutinės vieno darbuotojo darbo sąnaudos

(94)

Vidutinės darbo sąnaudos vienam darbuotojui per nagrinėjamąjį laikotarpį nekito. Tai galima iš esmės paaiškinti tuo, kad padidėjo Sąjungos pramonės pastangos kontroliuoti gamybos sąnaudas ir tokiu būdu išsaugoti konkurencingumą.

(95)

Sąjungos gamintojų atsargų raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

10 lentelė

Atsargos

(96)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonės atsargos iš viso padidėjo 4 %. Didelę dalį pagamintų labai atsparių tempimui poliesterių siūlų sudaro standartiniai produktai. Todėl Sąjungos pramonė privalo turėti tam tikrą kiekį atsargų, kad galėtų greitai patenkinti pirkėjų paklausą. Laikotarpio pabaigos atsargos, vertinant procentine gamybos dalimi, beveik nepakito ir atitiko Sąjungos pramonės gamybos raidą.

(97)

Sąjungos gamintojų pelningumo, grynųjų pinigų srauto, investicijų ir investicijų grąžos raida nagrinėjamuoju laikotarpiu:

11 lentelė

Pelningumas, grynųjų pinigų srautas, investicijos ir investicijų grąža

(98)

Komisija nustatė Sąjungos pramonės pelningumą išreiškusi ikimokestinį grynąjį pelną, gautą parduodant panašų produktą nesusijusiems pirkėjams Sąjungoje, jos apyvartos procentine dalimi. Pelningumas vis dar buvo neigiamas, nors per nagrinėjamąjį laikotarpį ir padidėjo nuo – 4,7 iki – 1,1 %. Tačiau jis vis tiek buvo mažesnis nei 3 % tikslinis pelnas, nustatytas per pradinį tyrimą.

(99)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu grynasis grynųjų pinigų srautas, t. y. Sąjungos pramonės gebėjimas pačiai finansuoti savo veiklą, buvo neigiamas. Nors šis rodiklis paaugo net 29 %, jis vis tiek yra neigiamas. Tai kelia susirūpinimą dėl Sąjungos pramonės gebėjimo toliau pačiai finansuoti savo veiklą.

(100)

Tuo laikotarpiu investicijos gerokai padidėjo, visų pirma siekiant patenkinti priežiūros poreikius ir skiriant nedidelę jų dalį modernizavimui, dėl to poveikis pajėgumų vystymui buvo nedidelis.

(101)

Investicijų grąža išreiškiama investicijų bendrosios buhalterinės vertės grynojo pelno procentiniu dydžiu. Išaugus pelningumui ir atėjus investavimo veiklos sąstingiui nagrinėjamuoju laikotarpiu, šis rodiklis padidėjo nuo – 4,3 iki – 1,4 %.

(102)

Atsižvelgiant į neigiamą pelningumą ir neigiamą pinigų srautą, pramonė turėjo labai ribotą galimybę padidinti kapitalą.

(103)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu daugumos Sąjungos pramonei svarbių žalos rodiklių tendencijos buvo neigiamos. Jos rinkos dalis sumažėjo 4,1 procentinio punkto, t. y. nuo 34,4 iki 30,3 %, o pardavimo apimtis ir vieneto pardavimo ES kaina atitinkamai sumažėjo 3 ir 9 %. Tuo pačiu metu užimtumas sumažėjo 3 %, pardavimo eksportui nesusijusioms bendrovėms apimtis sumažėjo 28 %, o atitinkamos vieneto pardavimo eksportui kainos sumažėjo 17 %. Našumas padidėjo 2,9 %.

(104)

Nepaisant šių tendencijų, per nagrinėjamąjį laikotarpį pelningumo rodiklis pagerėjo nuo – 4,7 iki – 1,1 %. Nors toks rezultatas yra geras, palyginti su Sąjungos pramonės pelningumu, t. y. – 13,3 %, per pradinio tyrimo TL (2008 m. liepos 1 d.–2009 m. birželio 30 d.) pelningumas vis dar liko neigiamas. Tokia nuostolinga Sąjungos pramonės padėtis lėmė nuolatinę neigiamą investicijų grąžą. Vis dėlto grynųjų pinigų srautas gerėjo.

(105)

Per pradinį tyrimą padaryta išvada, kad 18,8 % dydžio Kinijos importo, kuris, kaip nustatyta, buvo vykdomas dempingo kaina ir Sąjungos pramonės pardavimo kainą priverstinai sumažino 24,1 %, rinkos dalis buvo pakankama, kad Sąjungos pramonei padarytų materialinės žalos. Panaši padėtis buvo nustatyta per peržiūros tiriamąjį laikotarpį. Kinijos importo dempingo kainomis rinkos dalis sudarė 26,5 %, todėl, kaip paaiškinta 110 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos pramonės pardavimo kainos priverstinai sumažėjo 18,6 %.

(106)

Viena suinteresuotoji šalis teigė, kad Sąjungos pramonė materialinės žalos nepatyrė, nes gamyba, gamybos pajėgumai ir pajėgumų panaudojimas nesikeitė. Kitų rodiklių, kaip antai pardavimo apimties ir rinkos dalies, raida, kaip teigiama 66 konstatuojamojoje dalyje, laikoma netikslia dėl netinkamos suvartojimo sąvokos apibrėžties.

(107)

Kaltinimas dėl netinkamos suvartojimo apibrėžties buvo paneigtas 67 konstatuojamojoje dalyje. Be to, pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalį vienas ar keli tų atitinkamų žalos veiksnių nėra būtinai lemiami. Tai, kad kai kurie veiksniai nesikeitė, negali pakeisti išvadų dėl žalos.

(108)

Dėl šių priežasčių daroma išvada, kad Sąjungos pramonei vis dar daroma materialinė žala, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalyje.

(109)

Atsižvelgdama į minėtas išvadas dėl materialinės žalos, Komisija nagrinėjo, ar Sąjungos pramonei importas dempingo kaina iš Kinijos padarė materialinės žalos. Komisija taip pat nagrinėjo, ar tuo pat metu Sąjungos pramonei žalos galėjo padaryti kiti žinomi veiksniai.

(110)

Sąjungos pramonės padėtis tebėra netvirta, ji atsigavusi tik iš dalies, tad manoma, kad, nepaisant galiojančių priemonių, Kinijos importas dempingo kaina toliau darė jai materialinę žalą. Iš tiesų, net atsižvelgus į patikrintą bendrą 2,7 % dydžio bendradarbiaujančių nesusijusių importuotojų išlaidų po importo poveikį, 4 % dydžio konvencinę muito normą ir antidempingo muitus, sumokėtus per peržiūros tiriamąjį laikotarpį, vidutinės Kinijos importo dempingo kainos vis dar buvo tokio dydžio, kad vidutinę Sąjungos pramonės pardavimo kainą teko priverstinai sumažinti 18,6 %. Be to, paskutiniaisiais metais šis importas toliau didėjo, o tai apskritai turėjo neigiamo poveikio rinkai, nes teko mažinti kainas ir Sąjungos pramonės rinkos dalį. Dėl nuolatinio spaudimo Sąjungos rinkai nebuvo galima visapusiškai pasinaudoti žaliavų sąnaudų mažėjimo privalumais.

(111)

Suinteresuotoji šalis tvirtino, kad tarp Kinijos kainų ir Sąjungos pramonės padėties nėra ryšio.

(112)

Tačiau ši analizė buvo pagrįsta 2011–2015 m. tendencijomis, kurios skiriasi nuo laikotarpio, nagrinėto atliekant dabartinį tyrimą, t. y. laikotarpio nuo 2012 m. iki PTL (iki 2015 m. rugsėjo mėn.). Todėl į šią analizę nebuvo galima atsižvelgti. Bet kuriuo atveju reikėtų pažymėti, kad per nagrinėjamąjį laikotarpį Kinijos importo dempingo kainos apskritai mažėjo ir priverstinai mažino Sąjungos pramonės kainas. Tai, kad tam tikrais metais (PTL) Kinijos eksporto kainos didėjo ir Sąjungos pramonės padėtis neblogėjo, neleidžia abejoti šios pastabos pagrįstumu. Todėl šis tvirtinimas atmetamas.

(113)

Remiantis tyrimo metu surinkta informacija, uždarosios gamybos santykinė dalis buvo nedidelė. Uždarajam naudojimui skiriama vos apie 15 % Sąjungos pramonės produkcijos. Apskritai, gaminant didesnį produkto kiekį pereinama prie masto ekonomijos, kuri yra naudinga susijusiam gamintojui. Tik nedaugelis Sąjungos pramonės bendrovių yra vertikaliai susietos, o uždaroji gamyba taikoma produktus toliau perdirbant į pridėtinės vertės produktus galutinės grandies pramonėje. Atlikus tyrimą nenustatyta jokių gamybos problemų, susijusių su šiais galutinės grandies pramonei skirtais produktais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad Sąjungos pramonės uždaroji gamyba neturėjo jokio neigiamo poveikio jos finansinei padėčiai.

(114)

Pagrindinės į Sąjungą eksportuojančios šalys yra Korėjos Respublika, Taivanas, Šveicarija, Baltarusija ir Turkija. Nagrinėjamuoju laikotarpiu bendras nagrinėjamojo produkto importas iš trečiųjų šalių, įskaitant importą iš Kinijos, kuriam netaikomos priemonės, padidėjo 11 % (nuo 84 467 iki 93 973 tonų) ir sudarė 43,3 % Sąjungos suvartojimo. Per tą patį laikotarpį vidutinė vieneto importo kaina nuolatos mažėjo – nuo 2,19 iki 2,09 EUR už toną, t. y. sumažėjo 4 %. Be to, importo kainų mažėjimo tendencija nustatyta daugelyje kitų trečiųjų šalių, kurių eksportuotojai eksportuoja į Sąjungos rinką (Korėjos Respublikoje – – 7 %, Šveicarijoje – – 15 %, Baltarusijoje – – 13 %, Turkijoje – – 6 %). Tuo pačiu metu vieneto importo iš KLR, kuriam netaikomos priemonės, kainos sumažėjo tik 3 %.

12 lentelė

Importas iš trečiųjų šalių

(115)

Kaip parodyta 12 lentelėje, importo iš kitų šalių rinkos dalis ir importo iš Kinijos, kuriam netaikomos priemonės, kainos sumažėjo ne taip ir daug, kad tai būtų galima laikyti peržiūros tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonei padarytos žalos priežastimi.

(116)

Komisija gavo pastabų, susijusių su dabartinės Sąjungos pramonės neigiamos padėties priežastimis, kaip antai žaliavų kainų raida, investicijų ir modernizavimo stygiumi, netinkamu valdymu ir vizijos stoka, pasenusiais gamybos metodais, didelių gamyklų trūkumu ir žema gaminamų produktų kokybe. Atlikus tyrimą nustatyta, kad su Sąjungos pramonės padėtimi tos priežastys nebuvo susijusios. Priešingai, atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Sąjungos pramonė ir toliau efektyviai dirbo labai konkurencingoje rinkoje, optimizuodama esamo turto panaudojimą, pernelyg neinvestuodama į pajėgumų plėtrą ir modernizavimą ir taip sugebėdama didinti savo pelningumą po galutinių priemonių nustatymo 2010 m. Todėl šie tvirtinimai buvo atmesti.

(117)

Viena suinteresuotoji šalis tvirtino, kad tariamos didelės Sąjungos pramonės investicijos turėjo įtakos Sąjungos pramonės grynųjų pinigų srautui ir pelnui, kad šis poveikis neturėjo būti priskirtas importui iš Kinijos ir kad šie veiksniai turėjo būti įtraukti į atskirą nepriskyrimo analizę.

(118)

Pirma, nepaisant investicijų PTL, Sąjungos pramonės pelnas ir grynųjų pinigų srautas pagerėjo, o tai rodo, kad tos investicijos buvo pagrįstos ir padarė teigiamą poveikį. Antra, pelnui poveikį gali daryti tik pro rata temporis nusidėvėjimas, susijęs su investicijomis ir su finansinėmis išlaidomis, kurias bendrovės patiria finansuodamos investicijas. Galiausiai, kadangi nusidėvėjimas priskiriamas prie atskaitomų sąnaudų, kurios nėra susijusios su pinigų išmokomis, nusidėvėjimas negali turėti tiesioginio poveikio Sąjungos pramonės grynųjų pinigų srautui, poveikį gali daryti tik finansinės sąnaudos.

(119)

Kai kurios šalys taip pat tvirtino, kad arba nagrinėjamuoju laikotarpiu nebuvo patirta žalos dėl importo iš Kinijos dempingo kaina, arba tą žalą lėmė importas iš kitų šalių. Kadangi buvo nustatyta, kad dėl Kinijos importo dempingo kainų toliau priverstinai mažėjo Sąjungos pramonės kainos ir jos buvo mažesnės nei importo iš kitų šalių kainos, šis tvirtinimas buvo atmestas.

(120)

Viena suinteresuotoji šalis tvirtino, kad vadinamojoje nepriskyrimo analizėje Komisija turėjo geriau paaiškinti kitų priežastinio ryšio veiksnių įtaką.

(121)

Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad nepriskyrimo analizės tikslas – nustatyti, ar priežastinis ryšys tarp importo dempingo kaina ir Sąjungos pramonei padarytos materialinės žalos dėl kito veiksnio galėjo nutrūkti taip, kad priežastinis ryšys taptų mažai tikėtinas ar net neįmanomas. Nė vienas iš veiksnių, į kuriuos buvo atsižvelgta, tokio poveikio neturėjo, todėl šis tvirtinimas atmetamas.

(122)

Nors kiti veiksniai taip pat galėtų prisidėti prie žalos, nebuvo nustatyta, jog jų pakaktų tam, kad nutrūktų priežastinis ryšys tarp importo dempingo kaina iš Kinijos ir Sąjungos pramonei padarytos žalos.

(123)

Kaip nurodyta 50 konstatuojamojoje dalyje, buvo nustatyta, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu Kinijos eksportuotojai turėjo didelių nepanaudotų pajėgumų, palyginti su Europos rinkos dydžiu.

(124)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu Kinijos eksportas į Sąjungos rinką padidėjo net 29 %. Kaip minėta 54 konstatuojamojoje dalyje, Kinija nagrinėjamąjį produktą į Sąjungos rinką eksportavo paprastai didesnėmis kainomis nei į kitas pasaulio šalis. Atlikus tyrimą nenustatyta jokių įrodymų, kad ši padėtis pasikeis bent trumpuoju laikotarpiu. Todėl Sąjungos rinka buvo labai patraukli Kinijos eksportuotojams, nes į ją buvo galima eksportuoti didelius kiekius ir nustatyti didesnes kainas nei kitose pasaulio šalyse.

(125)

Atlikus tyrimą nustatyta, kad 60 % Kinijos importo vykdyta dempingo kainomis ir kad buvo tikėtina, jog dempingas tęstųsi net jei būtų leista nebetaikyti priemonių. Dėl Kinijos importo dempingo kainų ir toliau priverstinai mažėjo Sąjungos gamintojų kainos, ir šis mažėjimas buvo panašaus nemažo lygio kaip ir pradinio tyrimo metu. Konkrečiai nustatyta, kad dėl importo iš Kinijos, kuriam taikomos priemonės, kainos buvo priverstinai sumažintos 22,8 %, ir tai yra agresyvios kainodaros pavyzdys. Dėl to kainų nuosmukis gali dar labiau pagilėti, o šiek tiek atsigavusiai Sąjungos pramonei kyla grėsmė. Todėl kyla akivaizdi rizika, kad, jei būtų leista nebetaikyti priemonių, ir toliau bus daroma materialinė žala Sąjungos pramonei.

(126)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad, panaikinus importui iš Kinijos taikomas priemones, labai tikėtina, jog Sąjungos pramonei daroma materialinė žala tęstųsi.

(127)

Pagal pagrindinio reglamento 21 straipsnį Komisija nagrinėjo, ar toliau Kinijai taikant galiojančias antidempingo priemones nebūtų pažeisti Sąjungos interesai. Nustatant Sąjungos interesus buvo įvertinti visi susiję interesai, įskaitant Sąjungos pramonės, importuotojų ir naudotojų interesus.

(128)

Visoms suinteresuotosioms šalims buvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę pagal pagrindinio reglamento 21 straipsnio 2 dalį.

(129)

Tuo remdamasi Komisija nagrinėjo, ar, nepaisant išvadų dėl dempingo ir žalos pasikartojimo tikimybės, yra įtikinamų priežasčių, leidžiančių daryti išvadą, kad toliau taikant galiojančias priemones būtų prieštaraujama Sąjungos interesams.

(130)

Per nagrinėjamąjį laikotarpį Sąjungos pramonės rinkos dalis nuolat mažėjo ir ji patyrė materialinę žalą. Vis dėlto ji padidino pelningumą tiek, kad jo lygis tapo beveik subalansuotas (tačiau vis dar neigiamas), o pardavimo apimtis išliko beveik tokio paties lygio. Šį didesnį stabilumą rinkoje užtikrinantį poveikį tikslingiausia priskirti galiojančioms priemonėms. Jeigu priemonės būtų panaikintos, labai tikėtina, kad Sąjungos pramonės padėtis pablogėtų dar daugiau.

(131)

Todėl padaryta išvada, kad tolesnis galiojančių priemonių taikymas Kinijai atitiktų Sąjungos pramonės interesus.

(132)

Tyrimo inicijavimo metu 15 nesusijusių importuotojų užpildė atrankos formas, todėl buvo nuspręsta taikyti atrankos nuostatas. Buvo atrinkti trys importuotojai ir jų buvo paprašyta užpildyti klausimyną. Galiausiai, tik vienas importuotojas pateikė klausimyno atsakymus, ir tie atsakymai buvo patikrinti.

(133)

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad bendrovė importavo tik iš vieno Kinijos gamintojo, kuriam buvo taikomos priemonės ir su kuriuo ji palaikė ilgalaikius verslo ryšius. Atlikus tyrimą nustatyta, kad galiojančių priemonių poveikis bendrovei nėra didelis. Tai patvirtina faktas, kad importuotojas nusprendė nekeisti tiekimo šaltinio, nors ir buvo nustatytos pradinės priemonės.

(134)

Tyrimo inicijavimo metu 25 naudotojai pranešė apie save ir pareiškė norą užpildyti klausimyną. Galiausiai klausimyno atsakymus pateikė tik keturi naudotojai. Buvo patikrinti ir jie, ir jų pateikti duomenys. Tačiau pastebėta, kad šio priemonių galiojimo termino peržiūros tyrimo metu naudotojų pramonės dalyvavimas buvo gerokai pasyvesnis nei pirmą kartą nustačius priemones. Atliekant pradinį tyrimą bendradarbiavo 33 naudotojai, o priemonių galiojimo termino peržiūros tyrimo metu – tik keturi. Daugumai naudotojų pavyko prisitaikyti prie priemonių nustatymo išvengiant neigiamo poveikio jų veiklai.

(135)

Komisija nustatė, kad vieno siuvimo siūlų pramonės srities naudotojo sąnaudoms ir pelningumui dabartinių priemonių poveikis buvo nedidelis. Kalbant apie kitus tris naudotojus, importuojančius labai atsparius tempimui poliesterių siūlus iš Kinijos ir vykdančius audimo pramonės veiklą (juostos, diržai, lynai ir kt.), buvo nustatyta, kad nors dabartinių priemonių poveikis jų sąnaudoms buvo nedidelis, poveikis pelningumas buvo akivaizdesnis, nes iš šių bendrovių veiklos gaunamo pelno marža yra labai maža. Vis dėlto paaiškėjo, kad muitų poveikis buvo ribotas, nes netrūko alternatyvių tiekėjų, kurių siūlomos kainos buvo konkurencingos.

(136)

Teikdami pastabas naudotojai aptarė problemas, su kuriomis jie susidūrė bendradarbiaudami su Sąjungos gamintojais, pavyzdžiui, pajėgumų trūkumą, tam tikrų charakteristikų stygių ir vėluojantį pristatymą. Naudotojai tvirtino, kad galiojančios priemonės (0–9,8 %) kartu su įprastine 4 % dydžio importo muito norma yra naudingos konkurentams, importuojantiems į ES rinką galutinės grandies produktus mažesnėmis kainomis, nes jiems nereikia mokėti muitų už žaliavą (nagrinėjamąjį produktą). Jų nuomone, dėl tokios padėties galutinės grandies operacijos toliau bus perkeliamos už ES ribų, o tai kels pavojų 4 000, kaip teigiama, šioje pramonėje dirbančių darbuotojų ateičiai. Atlikus tyrimą nustatyta, kad, atsižvelgiant į šiuos teiginius pagrindžiančius įrodymus ir tariamą riziką, negalima tvirtinti, jog tai yra pasikartojančios ir struktūrinės Sąjungos pramonės problemos.

(137)

Pirmiausia reikėtų priminti, kad atliekant šį tyrimą bendradarbiavo gana nedidelis naudotojų skaičius, palyginti su pradiniu tyrimu (tuo metu bendradarbiavo 33 naudotojai), todėl minėtos problemos greičiausiai būdingos ne visiems Sąjungos rinkoje veikiantiems naudotojams.

(138)

Kalbant apie konkrečius bendradarbiaujančių naudotojų skundus, atlikus tyrimą nustatyta, kad Sąjungos pramonė tebeturi pakankamai nepanaudotų pajėgumų (per peržiūros tiriamąjį laikotarpį buvo naudojama 84 % pajėgumų) ir gali pasiūlyti įvairiausių skirtingų charakteristikų produktų. Be to, be tų penkių ES gamintojų yra daug kitų tiekėjų iš kitų trečiųjų šalių, siūlančių konkurencingas kainas ir įvairiausių produktų, įskaitant Kinijos importą, kuriam netaikomi antidempingo muitai. Pakankamai mažas antidempingo muitas ir tai, kad priemonės netaikomos didelei daliai importo iš Kinijos, taip pat verčia abejoti tuo, kad galiojančios priemonės būtų veiksnys, nulemsiantis tariamą galutinės grandies pramonės perkėlimą. Galiausiai, įrodymai dėl vėluojančio pristatymo buvo nereikšmingi.

(139)

Kalbant apie Sąjungos pramonės pajėgumų naudojimą per peržiūros tiriamąjį laikotarpį, viena suinteresuotoji šalis tvirtino, kad 84 % panaudotų pajėgumų yra kone visas pajėgumas, todėl nepanaudotų pajėgumų liko nepakankamai.

(140)

Atlikus tyrimą nustatyta, kad PTL vidutinės Sąjungos pramonės gamybos atliekos sudarė apie 6 % visos gamybos, t. y. tokiu būdu teoriškai didžiausi panaudoti pajėgumai buvo 94 %, o tai būtų tinkamesnis visų panaudotų pajėgumų įvertis nei 84 %, kaip buvo tvirtinama. Atsižvelgiant į bent 10 % likusių nepanaudotų pajėgumų, šis tvirtinimas buvo atmestas.

(141)

Ta pati suinteresuotoji šalis teigė, kad Sąjungos gamintojai ir Kinijai nepriklausantys gamintojai negali patenkinti visos paklausos ir pavienių Europos naudotojų pramonės užsakymų didumo.

(142)

Reikėtų pažymėti, kad tolesnis priemonių taikymas nekeičia rinkoje vyraujančių dabartinių sąlygų. Atlikus tyrimą nenustatyta jokių esminių naudotojų paklausos pokyčių, susijusių su užsakymų didumu ar charakteristikomis. Be to, savaime suprantama, kad Sąjungos pramonė pati negali patenkinti visos rinkos paklausos ir kad būtinas importas. Be to, daug svarbiau yra tai, kad antidempingo priemonėmis siekiama atkurti visoms suinteresuotosioms šalims vienodas sąžiningos prekybos sąlygas, pašalinant importo dempingo kaina iš Kinijos padarytą materialinę žalą. Todėl Sąjungos pramonė neprivalo patenkinti Sąjungos rinkos pasiūlos viena pati. Šiuo atveju importuojama iš daugelio įvairių šaltinių, be to, importuojami produktai, kuriems taikomos priemonės, nepaisant to, kad jos buvo nustatytos. Todėl dabartinės formos ir dydžio priemonių taikymas nekliudo naudotojams įsigyti Kinijos kilmės produktų. Šiomis aplinkybėmis buvo paisoma antidempingo reglamento nuostatų, todėl šis argumentas turėtų būti atmestas.

(143)

Taip pat buvo tvirtinama, kad Europos gamintojai nepasinaudojo nustačius antidempingo muitus atsiradusiomis galimybėmis padidinti gamybos pajėgumą ar modernizuoti įrangą, todėl nesugebėjo išlaikyti savo rinkos dalies augančioje rinkoje, nors net nesistengdami būti konkurencingais pateko į itin gerą padėtį.

(144)

Visų pirma reikėtų priminti, kad, kaip buvo paminėta pirmiau, antidempingo priemonėmis siekiama pašalinti žalingą dempingą ir nenustatoma jokių teisinių reikalavimų, kad Sąjungos pramonė restruktūrizuotųsi arba modernizuotųsi.

(145)

Bet kokiu atveju, kaip jau buvo minėta 138 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos pramonė galėjo didinti pardavimo apimtį, nes turėjo pakankamai nepanaudotų pajėgumų. Be to, atsižvelgiant į teigiamą pelningumo raidą, akivaizdu, kad nuo dempingo apsaugotoje rinkoje Sąjungos pramonės gamybos metodai vis dar konkurencingi. Be to, Sąjungos pramonės padėties jokiais būdais negalima laikyti itin gera, nes atlikus tyrimą nustatyta, kad per nagrinėjamąjį laikotarpį Sąjungos pramonei toliau buvo daroma materialinė žala – ji neteko dalies rinkos ir patyrė nuostolių. Būtent dėl netvirtos Sąjungos pramonės padėties, kurią bent iš dalies lėmė ankstesnis dempingas ir nuolatinis priverstinis kainų mažinimas, Sąjungos pramonei nepavyko pakankamai investuoti į pajėgumų plėtrą ir visapusiškesnį modernizavimą.

(146)

Kitas tvirtinimas susijęs su galutinės grandies pramonės perkėlimu dėl taikomų antidempingo muitų. Šis tvirtinimas buvo grindžiamas anksčiau pareikšta pastaba ir tuo, kad tas pats teiginys buvo pareikštas per klausymo posėdį.

(147)

Reikėtų pažymėti, kad atliekant tyrimą nustatyta, jog poveikis atrinktų naudotojų pelningumui buvo nedidelis, todėl negali būti laikomas lemiamu veiksniu, dėl kurio Sąjungos naudotojų pramonė turėtų būti perkelta į kitą vietą. Be to, kaip ir pirmiau, toliau taikomos tokio paties dydžio priemonės. Galiausiai, per klausymo posėdį pareikštose pastabose nenurodoma nė viena bendrovė, kuri būtų faktiškai persikėlusi.

(148)

Vienas importuotojas pareiškė turintis ekonominių sunkumų, susijusių su nagrinėjamojo produkto tiekėjų pasikeitimu ir bandymams atlikti būtinu ilgu laikotarpiu, ir susidūręs su rizika netekti klientų dėl to, kad neužtikrinama stabili produktų kokybė ir reguliarus pristatymas.

(149)

Šiuo atveju reikėtų pažymėti, kad praėjo beveik 6 metai nuo priemonių įsigaliojimo pradžios ir kad tai gali būti laikoma pakankamu laiko tarpsniu, per kurį importuotojas turi rasti kitų tiekėjų, net jeigu bandymai ir atima daug laiko.

(150)

Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atlikus tyrimą daroma išvada, kad priemonių poveikis naudotojams ir importuotojams nėra reikšmingas, todėl nėra jokių akivaizdžių priežasčių nutraukti priemonių taikymą remiantis Sąjungos interesais.

(151)

Visoms šalims buvo pranešta apie esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remiantis buvo ketinama rekomenduoti toliau taikyti galiojančias priemones. Joms taip pat buvo nustatytas laikotarpis pastaboms dėl atskleistos informacijos pateikti. Į pateiktą informaciją ir pastabas buvo deramai atsižvelgta.

(152)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad, remiantis pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalimi, importuojamiems Kinijos kilmės labai atspariems tempimui poliesterių siūlams Reglamentu (ES) Nr. 1105/2010 nustatytos antidempingo priemonės turėtų būti taikomos toliau.

(153)

Siekiant sumažinti priemonių vengimo riziką, kylančią dėl didelio muito normų skirtumo, manoma, kad šiuo atveju būtinos specialios priemonės, kuriomis būtų užtikrintas tinkamas antidempingo muitų taikymas. Šios specialios priemonės, taikomos toms KLR bendrovėms, kurioms nustatyta individuali muito norma, yra šios: valstybių narių muitinėms pateikiama galiojanti komercinė sąskaita faktūra, atitinkanti šio reglamento 1 straipsnio 3 dalyje išdėstytus reikalavimus. Importuojant, be šios sąskaitos faktūros, taikomas visiems kitiems gamintojams nustatytas antidempingo muitas.

(154)

Pasikeitus pavadinimui bendrovė gali prašyti taikyti šias konkrečioms bendrovėms taikomas antidempingo muito normas. Prašymas turi būti teikiamas Komisijai (20). Prašyme turi būti pateikta visa susijusi informacija, leidžianti įrodyti, kad pasikeitimas neturi poveikio bendrovės teisei pasinaudoti jau taikoma muito norma. Jeigu pavadinimo pakeitimas neturi įtakos bendrovės teisei naudotis jai taikoma muito norma, pranešimas apie pakeistą pavadinimą bus paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

(155)

Šis reglamentas atitinka pagal Reglamento (ES) 2016/1036 15 straipsnio 1 dalį įsteigto komiteto nuomonę,

25.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 49/30

(1)

Reglamento (EB) Nr. 881/2002 I priede išvardyti asmenys, grupės ir organizacijos, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai pagal tą reglamentą įšaldomi;

(2)

2017 m. vasario 22 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Sankcijų komitetas nusprendė įtraukti keturis fizinius asmenis į asmenų, grupių ir organizacijų, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai turėtų būti įšaldyti, sąrašą. Todėl Reglamento (EB) Nr. 881/2002 I priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(3)

siekiant užtikrinti, kad šiame reglamente nustatytos priemonės būtų veiksmingos, jis turėtų įsigalioti nedelsiant,

25.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 49/32

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

25.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 49/34

(1)

Europos Centrinio Banko (ECB) ir valstybių narių, kurių valiuta yra euro, nacionalinių centrinių bankų sąskaitų auditą turi atlikti nepriklausomi išorės auditoriai, kuriuos rekomenduoja ECB valdančioji taryba ir tvirtina Taryba;

(2)

dabartinių Bank of Greece išorės auditorių įgaliojimai baigiasi po 2016 finansinių metų audito. Todėl būtina paskirti išorės auditorių nuo 2017 finansinių metų;

(3)

Bank of Greece išorės auditoriumi 2017–2021 finansiniams metams pasirinko Deloitte Certified Public Accountants S.A.;

(4)

ECB valdančioji taryba rekomendavo, kad Deloitte Certified Public Accountants S.A. būtų paskirti Bank of Greece išorės auditoriais 2017–2021 finansiniams metams;

(5)

remiantis ECB valdančiosios tarybos rekomendacija, Tarybos sprendimas 1999/70/EB (2) turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

25.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 49/36

(1)

2014 m. liepos mėn. Komisija sužinojo, kad Vengrija priėmė teisėkūros procedūra priimamą aktą dėl bazės, nuo kurios apmokestinama reklamos veiklos apyvarta (toliau – reklamos mokestis). 2014 m. rugpjūčio 13 d. raštu Komisija Vengrijos valdžios institucijoms išsiuntė informacijos prašymą; į jį jos atsakė 2014 m. spalio 2 d. raštu. 2014 m. gruodžio 1 d. raštu Vengrijos valdžios institucijoms pateikta daugiau klausimų; 2014 m. gruodžio 16 d. raštu, atsakydamos į šiuos klausimus, jos pateikė papildomos informacijos.

(2)

2015 m. vasario 2 d. raštu Vengrijos valdžios institucijos buvo informuotos, kad Komisija svarstys, ar reikia pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 (2) 11 straipsnio 1 dalį priimti sprendimą sustabdyti priemonės taikymą. 2015 m. vasario 17 d. raštu Vengrijos valdžios institucijos pateikė pastabas dėl šio rašto.

(3)

2015 m. kovo 12 d. sprendimu Komisija informavo Vengriją, kad nusprendė pradėti procedūrą, nustatytą Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje (toliau – sprendimas pradėti procedūrą), ir pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį sustabdyti priemonės taikymą.

(4)

Sprendimas pradėti procedūrą ir sustabdyti priemonės taikymą paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija paprašė suinteresuotųjų šalių pateikti pastabų dėl priemonės.

(5)

Komisija gavo trijų suinteresuotųjų šalių pastabas. Ji jas persiuntė Vengrijos valdžios institucijoms ir joms buvo suteikta galimybė į tas pastabas atsakyti.

(6)

2015 m. balandžio 21 d. Vengrijos valdžios institucijos išsiuntė Komisijai pasiūlymo dėl reklamos mokesčio pakeitimo projektą. 2015 m. gegužės 8 d. Komisija paprašė Vengrijos pateikti informaciją apie planuojamą pakeitimą.

(7)

2015 m. birželio 4 d. Vengrija, nepateikusi Komisijai išankstinio pranešimo ir negavusi Komisijos leidimo, iš dalies pakeitė reklamos mokestį. Pakeitimai įsigaliojo 2015 m. liepos 5 d.

(8)

2015 m. liepos 6 d. raštu Vengrija pateikė pastabų dėl sprendimo pradėti procedūrą ir dėl suinteresuotųjų šalių pastabų, taip pat pateikė paaiškinimų dėl reklamos mokesčio pakeitimo.

(9)

2014 m. birželio 11 d. Vengrija priėmė 2014 m. Įstatymą Nr. XXII dėl reklamos mokesčio (toliau – įstatymas); 2014 m. liepos 4 d. ir lapkričio 18 d. šis įstatymas buvo iš dalies pakeistas. Įstatymu nustatytas naujas specialus mokestis, kuriuo apmokestinama apyvarta iš reklamos skelbimo Vengrijoje ir kuris taikomas kartu su esamais verslo mokesčiais, visų pirma – su pajamų mokesčiu. Vengrijos teigimu, šio įstatymo tikslas – skatinti laikytis naštos pasidalijimo tarp visuomenės subjektų principo.

(10)

Reklamos mokesčiu turi būti apmokestinama apyvarta iš reklamos skelbimo įstatyme nurodytose konkrečiose žiniasklaidos erdvėse (pvz., žiniasklaidos tarnybose, medžiagoje spaudai, išorinės reklamos priemonėse, ant transporto priemonių arba nekilnojamojo turto, spausdintinėje medžiagoje ir internete). Mokestis taikomas visoms žiniasklaidos įmonėms, o apmokestinamasis asmuo iš esmės yra reklamos skelbėjas. Mokesčio teritorinė taikymo sritis – Vengrija.

(11)

Mokesčio bazę, kuriai taikomas šis mokestis, sudaro skelbėjo apyvarta iš jo teikiamų reklamos paslaugų, neatskaičius sąnaudų. Susijusių įmonių mokesčio bazė sumuojama. Todėl taikytinas mokesčio tarifas nustatomas pagal visos įmonių grupės apyvartą iš reklamos Vengrijoje.

(12)

Speciali mokesčio bazė taikoma savireklamai, t. y. reklamai, susijusiai su skelbėjo nuosavais produktais, prekėmis, paslaugomis, veikla, pavadinimu ir išvaizda. Šiuo atveju mokesčio bazę, kuriai taikomas šis mokestis, sudaro skelbėjo tiesiogiai patirtos su reklamos skelbimu susijusios sąnaudos.

(13)

Įstatyme nustatyta progresinių tarifų sistema, o taikomas tarifas gali siekti nuo 0 ir 1 % (įmonėms, kurių apyvarta iš reklamos yra maža arba vidutinė) iki 50 % (įmonėms, kurių apyvarta iš reklamos yra didelė):

(14)

2014 m. Įstatymu Nr. LXXIV dėl tam tikrų mokesčio įstatymų ir susijusių įstatymų pakeitimo ir 2010 m. Įstatymu Nr. CXXII dėl nacionalinės mokesčių ir muitinės administracijos, kuriuo iš dalies pakeistas įstatymas, nuo 2015 m. sausio 1 d. viršutinis intervalas padidintas nuo 40 iki 50 %

(15)

Pagal įstatymą įmonės galėjo iš 2014 m. mokesčio bazės atskaityti 50 % nuostolių sumos, perkeltos iš ankstesnių metų pagal pelno ir dividendų mokesčio įstatymą arba gyventojų pajamų mokesčio įstatymą.

(16)

2014 m. liepos 4 d. iš dalies pakeitus tą įstatymą, nustatytas apribojimas, kad nuostolius atskaityti gali tik įmonės, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga (t. y. tik jei jos (skaičiuojant iki mokesčių atskaitymo) 2013 finansiniais metais pelno negavo arba patyrė nuostolių). Todėl įmonės, kurios perkėlė nuostolius iš ankstesnių metų, tačiau jų veikla 2013 m. buvo pelninga, nuostolių atskaitymo atlikti negali. Vengrijos teigimu, pakeitimo tikslas – užkirsti kelią mokesčių vengimui ir mokesčio prievolės vykdymo vengimui.

(17)

Galimybė atskaityti perkeltą nuostolių sumą taikoma tik mokant mokestį už 2014 m. Ši galimybė netaikoma už 2015 ar paskesnius metus mokėtinam mokesčiui.

(18)

Remiantis įstatymu, mokesčio mokėtojas pats nustato savo mokestinį įsipareigojimą (įsivertina mokėtiną mokestį) ir pateikia mokesčių institucijai deklaraciją iki paskutinės penkto mėnesio, einančio po mokestinių metų, dienos.

(19)

Įstatymu nustatyta, kad mokesčio mokėtojas nustato ir deklaruoja savo mokestinį įsipareigojimą ir sumoka mokestį iki paskutinės penkto mėnesio, einančio po mokestinių metų, dienos.

(20)

2014 m. liepos 18 d. įsigaliojus įstatymui, remiantis 2014 m. apyvarta iš reklamos, turėjo būti sumokėta atitinkamai apskaičiuota mokesčio už 2014 m. dalis. Mokesčio mokėtojas (remdamasis 2013 m. apyvarta iš reklamos) turėjo iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. nustatyti ir deklaruoti avansu mokamą mokestį už 2014 m. ir jį sumokėti dviem lygiomis dalimis – iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. ir lapkričio 20 d.

(21)

Remiantis iš Vengrijos valdžios institucijų gautais preliminariais duomenimis, iki 2014 m. lapkričio 28 d. gauta visa avansu sumokėto mokesčio už 2014 m. suma siekė 2 640 100 000 HUF [~ 8 500 000 EUR]. Maždaug 80 % visų pajamų, gautų iš avansu sumokėto mokesčio, sumokėjo viena įmonių grupė.

(22)

Po sprendimo pradėti procedūrą priėmimo, 2015 m. birželio 4 d. Įstatymu Nr. LXII Vengrija iš dalies pakeitė Reklamos mokesčio įstatymą – vietoj šešių progresinių mokesčio tarifų (nuo 0 iki 50 %) ji nustatė šią dvejopo tarifo sistemą:

(23)

Pakeitimu nustatyta, kad ši sistema gali būti pasirinktinai taikoma atgaline data nuo įstatymo įsigaliojimo 2014 m. Kitaip tariant, mokesčio mokėtojai gali pasirinkti, kokią sistemą taikyti apmokestinant ankstesnių metų apyvartą, – naująją dvejopo tarifo sistemą ar senąją šešių progresinių mokesčio tarifų sistemą.

(24)

Nuostata dėl perkeltų nuostolių atskaitymo iš 2014 m. mokesčio bazės, taikoma tik 2013 m. nepelningai veikusioms įmonėms, nepakeista.

(25)

Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą, nes tuo etapu laikėsi nuomonės, kad įstatymu nustatytas progresinių mokesčio tarifų taikymas ir nuostatų dėl nuostolių, perkeltų iš mokesčio bazės, atskaitymo taikymas yra valstybės pagalba.

(26)

Komisija laikėsi nuomonės, kad įmonėms, kurių apyvarta iš reklamos yra didelė (didesnėms įmonėms), ir įmonėms, kurių apyvarta iš reklamos yra maža (mažesnėms įmonėms), taikomi nevienodi progresiniai mokesčio tarifai ir pastarosioms dėl jų dydžio yra suteikiamas atrankusis pranašumas. Komisija abejojo, ar gebėjimas mokėti, kurį nurodo Vengrija, gali būti laikomas pagrindiniu principu, kuriuo remiantis nustatomi apyvartos mokesčiai. Todėl Komisija laikėsi preliminarios nuomonės, kad įstatymu nustatytų progresinių reklamos mokesčio tarifų taikymas yra valstybės pagalba, nes atrodė, kad yra tenkinami ir visi kiti kriterijai, pagal kuriuos ši priemonė gali būti laikoma valstybės pagalba.

(27)

Be to, Komisijos nuomone, taikant įstatymo nuostatas, kuriomis leidžiama iš mokėtinos mokesčio sumos atskaityti anksčiau patirtus nuostolius, kurie buvo perkelti pagal pelno ir dividendų mokesčio įstatymą arba gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, ir ypač taikant apribojimą, kad tai leidžiama tik 2013 m. nepelningai veikusioms įmonėms, yra nevienodai apmokestinamos įmonės, kurių padėtis apyvarta grindžiamo mokesčio taikymo požiūriu yra panaši. Komisija laikėsi nuomonės, kad matyti, jog šiomis nuostatomis suteikiamas atrankusis pranašumas įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga, palyginti su įmonėmis, kurių veikla buvo nepelninga ankstesniais metais arba kurių veikla niekada nebuvo nuostolinga. Komisijos manymu, atsižvelgiant į mokesčių sistemos pobūdį ir esmę, nevienodų sąlygų taikymas yra nepagrįstas, visų pirma dėl to, kad Vengrija teigė, jog reklamos mokesčio esmė yra ta, kad apmokestinimas yra pagrįstas, jei gaunama pajamų iš reklamos. Todėl Komisija laikėsi nuomonės, kad tų nuostatų taikymas yra valstybės pagalba, nes buvo tenkinami ir visi kiti kriterijai, pagal kuriuos ši priemonė gali būti laikoma valstybės pagalba.

(28)

Šios priemonės atrodė nesuderinamos su vidaus rinka.

(29)

Komisija gavo trijų suinteresuotųjų šalių pastabas.

(30)

Vengrijos reklamos asociacija apibūdino Vengrijos reklamos sektoriaus padėtį ir išreiškė susirūpinimą dėl reklamos mokesčio taikymo. Asociacijos nuomone, taikant šį mokestį, sektoriui, kurio pajamos ir taip jau mažėja, suteikiama papildoma našta. Asociacija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl bet kokio reklamos mokesčio taikymo mažos žiniasklaidos įmonės gali būti priverstos trauktis iš rinkos, nes jų pelnas mažas.

(31)

Vienas iš privačių Vengrijos televizijos paslaugų operatorių TV2 pateikė pastabų tik dėl ankstesnių metų nuostolių, perkeltų pelno mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio tikslu, atskaitymo. TV2 nuomone, taikant nuostatą dėl ankstesnių nuostolių užskaitymo, atrankusis pranašumas nesuteikiamas, nes valstybė narė, atsižvelgdama į tam tikrus gebėjimu mokėti grindžiamo mokesčio aspektus, pati savo nuožiūra nustato apyvarta grindžiamą mokestį. Jei Komisija nustatytų atrankumo aspektą, susijusį su ankstesnių metų nuostolių atskaitymo taisyklėmis, tas aspektas galėtų būti tik tai, kad nuostata taikoma tik 2013 m. nepelningai veikusioms įmonėms, tačiau ne tai, kad taikoma bendra taisyklė, pagal kurią leidžiama perkelti ankstesnių metų nuostolius.

(32)

RTL sutinka su sprendime pradėti procedūrą Komisijos pateiktu vertinimu. RTL teigė, kad dėl reklamos mokesčio atsiranda du papildomi atrankumo aspektai: i) mokestis būtų naudingesnis visuomeniniams transliuotojams nei komerciniams transliuotojams, nes laikoma, kad visuomeniniai transliuotojai yra visų pirma finansuojami valstybės lėšomis ir dėl to patiria mažesnį poveikį dėl mokesčio; ii) mokestis būtų naudingesnis Vengrijos transliuotojams nei tarptautiniams veiklos vykdytojams, nes laikoma, kad paprastai Vengrijos transliuotojai iš reklamos gauna mažesnes pajamas nei didesni tarptautiniai veiklos vykdytojai.

(33)

Vengrijos valdžios institucijos ginčija tai, kad šių priemonių taikymas yra valstybės pagalba. Iš esmės jos teigia, kad apie gebėjimą mokėti turėtų būti sprendžiama ne tik pagal įmonės pelningumą, bet ir pagal jai priklausančią rinkos dalį, taigi ir jos apyvartą. Vengrija teigia, kad progresinių apyvarta grindžiamo mokesčio tarifų taikymas grindžiamas gebėjimu mokėti ir kad nustatyti tikslius tarifų intervalus yra nacionalinė kompetencija. Vengrijos nuomone, pereinamojo laikotarpio priemonė 2013 m. nepelningai veikusioms įmonėms taikoma pagrįstai, nes be šios priemonės toms įmonėms tektų per didelė mokesčių našta.

(34)

Vengrija ginčija tai, kad mokesčio sistema yra atrankaus pobūdžio; visų pirma ji teigia, kad nuo bazinės sistemos nenukrypstama, nes, kalbant apie progresinius mokesčius, bazinę sistemą sudaro mokesčio bazė ir atitinkami mokesčio tarifai. Todėl įmonėms, kurių teisinė ir faktinė padėtis yra vienoda (kurių mokesčio bazė tokia pati), taikomas vienodo dydžio mokestis.

(35)

Vengrija teigė, kad Vengrijos reklamos asociacijos pateiktose pastabose tiksliai aprašyta, kaip veikia Vengrijos reklamos rinka, ir, svarbiausia, prieita prie išvadų, kad mažesnių įmonių ir naujų rinkos dalyvių padėtis yra sunkesnė nei didesnių įmonių, kurių apyvarta didesnė. Todėl mažesnių reklamos rinkos dalyvių padėtis negali būti lyginama su didesnių skelbėjų, kurie geba mokėti daugiau ir kuriems turėtų tekti progresyviai didesnė mokesčių našta, padėtimi.

(36)

Vengrija sutinka su TV2 pastabomis ir atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Teisingumo Teismo sprendimu Gibraltaro byloje, laikoma, kad pelningumas, kaip apmokestinimo kriterijus, yra bendro pobūdžio mokestinė priemonė, nes pelningumas – atsitiktinių aplinkybių rezultatas.

(37)

Dėl priežasčių, kurios jau paaiškintos ankstesnėse pastabose, Vengrija nesutinka su RTL argumentais. Vengrija taip pat aiškina, kad įstatymu nustatomos vienodos sąlygos visuomeniniams ir komerciniams transliuotojams ir, atlygintinai skelbiant bet kokią reklamą, taikomas vienodas mokestinis įpareigojimas.

(38)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(39)

Todėl pagal šią nuostatą priemonę pripažįstant kaip pagalbą, ji turi atitikti visas šias sąlygas: i) priemonė turi būti priskiriama prie valstybės priemonių ir finansuojama iš valstybės išteklių; ii) priemone turi būti suteikiamas pranašumas jos gavėjui; iii) šis pranašumas turi būti atrankusis; iv) priemone turi būti iškraipoma konkurencija arba keliama jos iškraipymo grėsmė ir turi būti daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.

(40)

Kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, ji turi būti priskirtina valstybei narei ir finansuojama iš valstybės išteklių.

(41)

Kadangi ginčijamos priemonės sukurtos remiantis Vengrijos parlamento priimtu įstatymu, jos aiškiai priskiriamos Vengrijos valstybei.

(42)

Kalbant apie priemonės finansavimą iš valstybės išteklių, kai, taikydama priemonę, valstybė atsisako pajamų, kurias įprastomis aplinkybėmis ji turėtų rinkti iš įmonės, ši sąlyga taip pat tenkinama (4). Šiuo atveju Vengrija atsisako lėšų, kurias įprastomis aplinkybėmis turėtų surinkti iš įmonių, kurių apyvarta mažesnė (mažesnių įmonių), jei joms būtų taikomas toks pats mokesčio tarifas, kaip ir įmonėms, kurių apyvarta didesnė (didesnėms įmonėms).

(43)

Pagal Sąjungos teismų praktiką pagalbos sąvoka apima ne tik pozityviąsias išmokas, bet ir priemones, kuriomis įvairiais būdais mažinami mokesčiai, kurie paprastai įtraukiami į įmonės biudžetą (5). Pranašumas gali būti suteikiamas įvairiais įmonės mokesčių naštos mažinimo būdais, visų pirma – sumažinant taikomą mokesčio tarifą, mokesčio bazę arba mokėtino mokesčio sumą (6). Nors, taikant mokesčio mažinimo priemonę, valstybės lėšos tiesiogiai nenaudojamos, ja suteikiamas pranašumas dėl to, kad įmonėms, kurioms taikoma ši priemonė, užtikrinama palankesnė finansinė padėtis, o valstybė praranda pajamų (7).

(44)

Įstatymu nustatomi progresiniai mokesčio tarifai, taikomi apmokestinant metinę apyvartą iš reklamos skelbimo Vengrijoje, atsižvelgiant į tarifų intervalus, į kuriuos patenka įmonės apyvarta. Kadangi tarifai yra progresiniai, procentinė mokesčio, kuriuo apmokestinama įmonės apyvarta, dalis laipsniškai didėja atsižvelgiant į tarifų intervalų, į kuriuos patenka apyvarta, skaičių. Todėl įmonės, kurių apyvarta maža (mažesnės įmonės), yra apmokestinamos gerokai mažesniu vidutiniu tarifu nei įmonės, kurių apyvarta didelė (didesnės įmonės). Įmonės, kurių apyvarta yra maža ir kurioms taikomas gerokai mažesnis vidutinis mokesčio tarifas, moka mažesnius mokesčius nei įmonės, kurių apyvarta didelė, todėl mažesnės įmonės turi pranašumą prieš didesnes įmones, kaip tai suprantama pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(45)

Atitinkamai galimybe pagal įstatymą atskaityti nuostolius, perkeltus pelno mokesčio arba gyventojų pajamų mokesčio tikslu, suteikiamas pranašumas įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga, nes taip sumažinama jų mokesčio bazė ir atitinkamai mokesčių našta, palyginti su įmonėmis, kurioms nuostolių atskaityti neleidžiama.

(46)

Priemonė laikoma atrankiąja, jei ji yra palankesnė tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Teisingumo Teismo teigimu, taikant fiskalines schemas, priemonės atrankumas iš esmės turi būti vertinamas atliekant trijų etapų analizę (8). Pirma, nustatomas bendras arba įprastas valstybėje narėje taikomas mokesčių režimas, t. y. bazinė sistema. Antra, turėtų būti nustatyta, ar konkrečia priemone yra nukrypstama nuo tos sistemos, nes pagal ją yra nevienodai apmokestinami ekonominės veiklos vykdytojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į tai sistemai būdingus tikslus, yra panaši. Jeigu aptariama priemone nuo bazinės sistemos nenukrypstama, ji nėra atrankioji. Tačiau jeigu nukrypstama (taigi ta priemonė yra prima facie atrankioji), trečiajame analizės etape reikia nustatyti, ar ta priemonė, kuria nukrypstama, gali būti laikoma pagrįsta atsižvelgiant į bazinės mokesčio sistemos pobūdį arba bendrąją schemą (9). Jeigu prima facie atrankioji priemonė, atsižvelgiant į sistemos pobūdį arba bendrąją schemą, laikoma pagrįsta, ji nebus atrankioji, taigi nepateks į Sutarties 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

(47)

Bazinė sistema yra pagrindas, kuriuo remiantis vertinama, ar priemonė yra atrankioji.

(48)

Šiuo atveju bazinę sistemą sudaro tai, kad specialus reklamos mokestis taikomas teikiant reklamos paslaugas gautai apyvartai, t. y. visam skelbėjų gautam atlygiui (neatskaičius sąnaudų) už reklamos skelbimą. Komisija nemano, kad progresinių reklamos mokesčio tarifų sistema galėtų būti bazinės sistemos dalimi.

(49)

Kaip nurodė Teisingumo Teismas (10), ne visada pakanka apsiriboti atrankumo analize nustatant, ar priemone nenukrypstama nuo valstybės narės nustatytos bazinės sistemos. Taip pat būtina įvertinti, ar šios sistemos ribas valstybė narė nustatė nuosekliai, ar, priešingai, akivaizdžiai sutartiniu arba šališku būdu, kad šios ribos būtų palankesnės tam tikroms įmonėms. Priešingu atveju, vietoj to, kad nustatytų bendrąsias taisykles, taikomas visoms įmonėms, iš kurių tik tam tikroms įmonėms yra taikoma nukrypti leidžianti nuostata, valstybė narė tą patį rezultatą galėtų pasiekti apeidama valstybės pagalbos taisykles ir pakoreguodama bei sujungdama jas taip, kad, jas taikant, skirtingoms įmonėms tektų skirtinga našta (11). Labai svarbu paminėti, kad šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje valstybės intervencijos priemonės neskirstomos pagal jų priežastis arba tikslus, – tos priemonės apibrėžiamos pagal jų poveikį, neatsižvelgiant į naudojamus metodus (12).

(50)

Įstatymu įvesta progresinių mokesčio tarifų sistema atrodo sąmoningai Vengrijos sukurta tam, kad būtų palankesnė tam tikroms įmonėms. Pagal įstatymu įvestą progresinių mokesčio tarifų sistemą reklamą skelbiančioms įmonėms taikomi skirtingi mokesčio tarifai, laipsniškai didėjantys nuo 0 iki 50 %, atsižvelgiant į tarifų intervalus, į kuriuos patenka įmonių apyvarta. Todėl reklamos mokesčiu apmokestinamoms įmonėms priklausomai nuo jų apyvartos dydžio yra taikomi skirtingi vidutiniai mokesčio tarifai.

(51)

Taigi taikant įstatymu įvestą progresinių tarifų sistemą, įmonės, atsižvelgiant į jų dydį, yra apmokestinamos skirtingu tarifu (išreikštu proporcingai jų bendrajai metinei apyvartai iš reklamos), nes įmonės apyvartos iš reklamos suma tam tikru mastu yra susijusi su tos įmonės dydžiu.

(52)

Kadangi kiekviena įmonė apmokestinama skirtingu tarifu, Komisija negali nustatyti vieno bazinio reklamos mokesčio tarifo. Vengrija nepateikė jokio konkretaus tarifo kaip bazinio arba įprasto tarifo ir nepaaiškino, kodėl būtų pagrįsta didesnį tarifą taikyti įmonėms, kurių apyvarta didelė, arba mažesnį tarifą taikyti įmonėms, kurių apyvarta iš reklamos yra mažesnė.

(53)

Nurodytas reklamos mokesčio tikslas – skatinti laikytis naštos pasidalijimo tarp visuomenės subjektų principo. Atsižvelgdama į šį tikslą, Komisija laikosi nuomonės, kad visų reklamos mokesčiu apmokestinamų veiklos vykdytojų teisinė ir faktinė padėtis yra panaši. Todėl, jei deramai nepagrįsta kitaip, visiems veiklos vykdytojams turėtų būti taikomos vienodos sąlygos ir, neatsižvelgiant į apyvartos dydį, jie turėtų sumokėti vienodą apyvartos dalį. Komisijos pastebėjimu, visiems veiklos vykdytojams taikant vieną bendrą mokesčio tarifą, prie valstybės biudžeto savaime daugiau prisideda įmonės, kurių apyvarta yra didesnė, nei tos, kurių apyvarta maža. Vengrija nepateikė jokio įtikinamo argumento, kodėl reikėtų šių tipų įmonėms taikyti skirtingas sąlygas nustatant proporcingai didesnę mokesčių naštą įmonėms, kurių apyvarta iš reklamos yra didesnė. Todėl Vengrija sąmoningai įvedė reklamos mokestį taip, kad jis iš karto būtų palankesnis tam tikroms įmonėms, t. y. toms, kurių apyvarta mažesnė (mažesnėms įmonėms), o kitos įmonės, t. y. didesnės įmonės, patektų į nepalankią padėtį (13).

(54)

Todėl bazinė sistema savo pobūdžiu yra atrankioji ir nėra laikoma pagrįsta atsižvelgiant į reklamos mokesčio tikslą – skatinti laikytis naštos pasidalijimo tarp visuomenės subjektų principo ir surinkti lėšų į valstybės biudžetą.

(55)

Panašiai šiuo atveju galimybė atskaityti ankstesnių metų nuostolius, iš 2014 m. mokesčio bazės perkeltus pelno mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio tikslu, negali būti laikoma bazinės sistemos dalimi mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, mokestis yra grindžiamas apyvartos apmokestinimu, priešingai, nei pelnu grindžiamas mokestis; tai reiškia, kad paprastai sąnaudos iš apyvartos mokesčio bazės neturi būti atskaitomos. Šiuo atveju Vengrijos valdžios institucijos negalėjo paaiškinti, kaip ši sąnaudų atskaitymo galimybė galėtų būti susijusi su apyvartos mokesčio tikslu arba pobūdžiu. Kita vertus, galimybė atskaityti sąnaudas suteikiama tik įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga. Tai nėra bendroji atskaitymo taisyklė ir atrodo, kad ši galimybė atskaityti nuostolius yra taikoma sutartinai arba bent jau nepakankamai nuosekliai, kad būtų laikoma bazinės sistemos dalimi.

(56)

Komisijos nuomone, iš reklamos gautos apyvartos apmokestinimo bazinę sistemą turėtų sudaryti valstybės pagalbos taisykles atitinkantis mokestis, taikomas apyvartai iš reklamos, t. y. kai:

(57)

Antrajame etape būtina nustatyti, ar priemone nenukrypstama nuo bazinės sistemos tam tikrų įmonių, kurių faktinė ir teisinė padėtis esminio bazinės sistemos tikslo požiūriu yra panaši, naudai.

(58)

Reklamos mokesčio tarifų sistemos progresyvumas skatina įmonių, užsiimančių reklamos skelbimu Vengrijoje, nevienodą apmokestinimą pagal jų vykdomos reklamos veiklos apimtį, apie kurią sprendžiama pagal jų apyvartą iš reklamos.

(59)

Iš tiesų dėl įstatymu nustatytų tarifų progresyvumo įmonės, kurių apyvarta patenka į mažesnių tarifų intervalus, apmokestinamos gerokai mažesniais mokesčiais nei įmonės, kurių apyvarta patenka į didesnių tarifų intervalus. Dėl to įmonėms, kurių apyvarta maža, taikomi ir gerokai mažesni ribiniai mokesčių tarifai, ir gerokai mažesni vidutiniai mokesčių tarifai, palyginti su įmonėmis, kurių apyvarta didelė, tad už tą pačią veiklą jos apmokestinamos gerokai mažesniais mokesčiais. Visų pirma Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad įmonių, kurių apyvarta iš reklamos yra didesnė, apyvarta, patenkanti į didžiausių tarifų intervalus (30, 40 arba 50 %), yra apmokestinama ypač dideliu tarifu, taigi taikomos labai nevienodos sąlygos.

(60)

Be to, iš 2015 m. vasario 17 d. Vengrijos valdžios institucijų pateiktų duomenų apie avansinio mokesčio mokėjimą matyti, kad 30 ir 40 arba 50 % mokesčio tarifai, taikomi apyvartai iš reklamos, patenkančiai į dviejų didžiausių tarifų intervalus, 2014 m. veiksmingai taikyti tik vienai įmonei ir kad šios įmonės sumokėtas mokestis sudarė maždaug 80 % visų Vengrijos valstybės gautų pajamų iš avansu sumokėto mokesčio. Iš šių duomenų matyti, koks konkretus poveikis yra daromas taikant įmonėms įstatymu nustatytas nevienodas sąlygas ir tai, kad įstatymu nustatyti progresiniai tarifai yra atrankaus pobūdžio.

(61)

Todėl Komisija mano, kad įstatymu įvesta progresinių tarifų sistema nukrypstama nuo bazinės sistemos, pagal kurią reklamos mokestis taikomas visiems su reklamos skelbimu Vengrijoje susijusiems veiklos vykdytojams, tačiau suteikiant palankesnes sąlygas įmonėms, kurių apyvarta mažesnė.

(62)

Komisija taip pat laikosi nuomonės, kad, suteikiant galimybę įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga, pelno mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio tikslu iš 2014 m. mokesčio bazės atskaityti perkeltus ankstesnius nuostolius, nukrypstama nuo bazinės sistemos, t. y. nuo bendrosios taisyklės, kad veiklos vykdytojai yra apmokestinami remiantis jų apyvarta iš reklamos. Mokestis yra grindžiamas apyvartos apmokestinimu, priešingai, nei pelnu grindžiamas mokestis; tai reiškia, kad paprastai sąnaudos iš apyvartos mokesčio bazės neturi būti atskaitomos.

(63)

Visų pirma, leidžiant atskaityti nuostolius tik įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga, nevienodos sąlygos taikomos nuostolius perkėlusioms įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga, ir įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo pelninga, tačiau jos būtų galėjusios perkelti ankstesnių finansinių metų nuostolius. Be to, šia nuostata nenustatomas apribojimas, kad, vykdant su reklamos mokesčiu susijusį mokestinį įsipareigojimą, gali būti užskaityti tik 2013 m. patirti nuostoliai; įmonei, kurios veikla 2013 m. buvo nepelninga, leidžiama užskaityti ir iš ankstesnių metų perkeltus nuostolius. Komisija taip pat mano, kad, leidžiant atskaityti nuostolius, kurių įmonės patyrė iki Reklamos mokesčio įstatymo priėmimo, atsiranda atrankumo aspektas, nes šiuo leidimu gali būti sukuriamos palankesnės sąlygos tam tikroms dideles nuostolių sumas perkėlusioms įmonėms.

(64)

Atsižvelgdama į Vengrijos reklamos mokesčio tikslą, Komisija laikosi nuomonės, kad įstatymo nuostatomis, kuriomis leidžiama, laikantis įstatyme nustatytų sąlygų, atskaityti perkeltus nuostolius, sukuriamos nevienodos sąlygos įmonėms, kurių teisinė ir faktinė padėtis yra panaši.

(65)

Todėl Komisija mano, kad priemonės yra prima facie atrankiosios.

(66)

Priemonė, kuria nukrypstama nuo bazinės sistemos, nėra atrankioji, jei ji laikoma pagrįsta atsižvelgiant į sistemos pobūdį arba bendrąją schemą. Šiuo atveju priemonė yra jai būdingų mechanizmų, būtinų sistemos veikimui ir veiksmingumui užtikrinti, rezultatas (14). Šį pagrindimą turi pateikti valstybė narė.

(67)

Vengrijos valdžios institucijos teigė, kad iš įmonės apyvartos ir dydžio sprendžiama apie jos gebėjimą mokėti ir todėl įmonė, kurios apyvarta iš reklamos yra didesnė, yra labiau gebanti mokėti nei įmonė, kurios apyvarta iš reklamos yra mažesnė. Komisijos nuomone, Vengrijos pateiktoje informacijoje nenurodyta, kad įmonių grupės apyvarta yra tinkamas jos gebėjimo mokėti įrodymas, nei tai, kad mokesčio progresyvumo modelis, atsižvelgiant į mokesčio sistemos pobūdį ir bendrąją schemą, yra pagrįstas.

(68)

Tai, kad kuo didesnė yra įmonės apyvarta, tuo didesnį mokestį ji turi sumokėti, yra natūrali (vieno tarifo) apyvartos mokesčių taikymo pasekmė. Skirtingai nei taikant pelnu grindžiamus mokesčius (15), taikant apyvarta grindžiamą mokestį, neturi būti atsižvelgiama (ir nėra atsižvelgiama) į sąnaudas, patirtas tai apyvartai pasiekti. Todėl nesant specialių priešingai įrodančių įrodymų, apie įmonės gebėjimą mokėti negali būti sprendžiama tiesiog iš pasiektos apyvartos sumos. Vengrija neįrodė, kad, kaip teigiama, apyvarta yra susijusi su gebėjimu mokėti, taip pat kad šis ryšys tiksliai perteiktas reklamos mokesčio progresyvumo modelyje (nuo 0 iki 50 % apyvartos).

(69)

Komisija mano, kad progresiniai apyvartos mokesčių tarifai gali būti laikomi pagrįstais tik tuo atveju, jei konkrečiam su mokesčiu susijusiam tikslui pasiekti iš tiesų būtini progresiniai tarifai. Pvz., progresinių apyvartos mokesčio tarifų taikymas galėtų būti laikomas pagrįstu, jei įrodoma, kad išoriniai padariniai, atsiradę dėl šiuo mokesčiu apmokestinamos veiklos, taip pat laipsniškai (t. y. labiau nei proporcingai) didėja kartu su apyvarta. Tačiau Vengrija nepateikė teiginio, kad mokesčio progresyvumas yra grindžiamas išoriniais padariniais, kuriuos galėjo lemti reklama.

(70)

Kalbant apie įmonių, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga, perkeltų nuostolių atskaitymą, šių nuostolių atskaitymas, kaip priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią mokesčių vengimui ir mokesčio prievolės vykdymo vengimui, negali būti laikomas pagrįstu. Šia priemone nustatomas sutartinis įmonių, kurių teisinė ir faktinė padėtis yra panaši, skirstymas į dvi grupes. Kadangi šis skirstymas yra sutartinis ir nesuderinamas su apyvarta grindžiamo mokesčio pobūdžiu, kaip aprašyta 62 ir 63 konstatuojamosiose dalyse, tai negali būti laikoma nuoseklia kovos su piktnaudžiavimu taisykle, kuria būtų galima pagrįsti nevienodų sąlygų taikymą.

(71)

Taigi Komisija laikosi nuomonės, kad gebėjimas mokėti negali būti laikomas pagrindiniu Vengrijos nustatyto reklamos apyvartos mokesčio taikymo principu. Atitinkamai Komisija nemano, kad, atsižvelgiant į mokesčio sistemos pobūdį ir bendrąją schemą, tos priemonės yra pagrįstos. Taigi tomis priemonėmis suteikiamas atrankusis pranašumas reklamos įmonėms, kurių apyvarta mažesnė (mažesnėms įmonėms), ir įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga ir kurios galėjo iš 2014 m. mokesčio bazės atskaityti perkeltus nuostolius.

(72)

Pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, ta priemone turi būti iškraipoma konkurencija arba keliama jos iškraipymo grėsmė ir turi būti daromas poveikis Sąjungos vidaus prekybai.

(73)

Priemonės taikomos visoms įmonėms, gaunančioms apyvartą iš reklamos skelbimo Vengrijoje. Vengrijos reklamos rinka yra atvira konkurencijai, jai būdinga tai, kad joje veikia veiklos vykdytojai iš kitų valstybių narių, todėl bet kokia pagalba sudarant palankesnes sąlygas tam tikriems veiklos vykdytojams gali turėti įtakos Sąjungos vidaus prekybai. Iš tiesų priemonės turi įtakos įmonių, kurioms taikomas mokestis, konkurencingumui. Taikant šią priemonę, įmonėms, kurių apyvarta mažesnė, ir įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga, sumažinamas mokestinis įsipareigojimas, kurį, priešingu atveju, jos turėtų vykdyti, jei joms būtų taikomas toks pat reklamos mokestis kaip įmonėms, kurių apyvarta didelė, ir (arba) įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo pelninga. Taigi šiomis priemonėmis suteikiama pagalba yra veiklos pagalba, nes ja sumažinamas šioms įmonėms taikomas mokestis, kurį jos įprastai turėtų mokėti vykdydamos kasdienę valdymo arba įprastą veiklą. Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad veiklos pagalba iškraipo konkurenciją (16), todėl bet kokia šioms įmonėms teikiama pagalba turėtų būti laikoma kaip iškraipanti konkurenciją arba kelianti jos iškraipymo grėsmę, nes stiprinama šių įmonių finansinė padėtis Vengrijos reklamos rinkoje. Atitinkamai šiomis priemonėmis iškraipoma konkurencija arba keliama jos iškraipymo grėsmė ir daromas poveikis Sąjungos vidaus prekybai.

(74)

Kadangi visos sąlygos, nustatytos Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, tenkinamos, Komisija daro išvadą, kad reklamos mokesčio, kuriuo nustatoma progresinių mokesčio tarifų sistema, taikymas ir tai, kad tik įmonės, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga, gali iš 2014 m. mokesčio bazės atskaityti perkeltus nuostolius, pagal šią nuostatą yra laikoma valstybės pagalba.

(75)

Valstybės pagalba laikoma suderinama su vidaus rinka, jei ji patenka į bet kurią Sutarties 107 straipsnio 2 dalyje nurodytą kategoriją (17), ir ji gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, jei Komisija nustato, jog ji patenka į bet kurią Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje nurodytą kategoriją (18). Tačiau atsakomybė įrodyti, kad suteikta valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 2 dalį arba 107 straipsnio 3 dalį, tenka pagalbą teikiančiai valstybei narei (19).

(76)

Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad Vengrijos valdžios institucijos nepateikė argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad priemonės yra suderinamos su vidaus rinka, ir į tai, kad Vengrija nepateikė pastabų dėl sprendime pradėti procedūrą išreikštų abejonių, susijusių su priemonių suderinamumu. Komisija mano, kad nė viena iš išimčių, nurodytų minėtose Sutarties nuostatose, netaikoma, nes neatrodo, kad priemonėmis siekiama šiose nuostatose nurodytų tikslų.

(77)

Todėl priemonės negali būti pripažintos suderinamomis su vidaus rinka.

(78)

Kaip aprašyta sprendime pradėti procedūrą, 2014 m. Įstatymu Nr. XXII įvesto reklamos mokesčio taikymas sustabdytas nuo Komisijos sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą ir sustabdyti priemonės taikymą dienos. Tačiau 2015 m. birželio mėn. Vengrijos valdžios institucijos, nepateikusios Komisijai išankstinio pranešimo ir (arba) negavusios Komisijos leidimo, iš dalies pakeitė 2014 m. reklamos mokestį ir šis pakeistas mokestis buvo toliau taikomas. Komisijos nuomone, pakeistas reklamos mokestis yra pagrįstas tais pačiais principais kaip ir pirminis mokestis ir jam būdingos tos pačios ypatybės (bent jau tam tikros), kurios yra aprašytos sprendime pradėti procedūrą ir dėl kurių Komisija nusprendė pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Dėl to Komisija mano, kad iš dalies pakeistas reklamos mokestis įeina į sprendimo pradėti procedūrą taikymo sritį. Šioje dalyje Komisija vertina, ar (ir kiek), remiantis iš dalies pakeistu reklamos mokesčiu, galima išsklaidyti sprendime pradėti procedūrą nurodytas abejones dėl pirminio reklamos mokesčio.

(79)

2015 m. priimtu pakeitimu išspręsti kai kurie su valstybės pagalba susiję svarbūs klausimai, kuriuos Komisija nurodė sprendime pradėti procedūrą, tačiau visi tie klausimai iki galo neišspręsti.

(80)

Pirma, taikant naująją mokesčio tarifų sistemą, išimtis vis tiek suteikiama įmonėms (grupėms), kurių apyvarta nesiekia 100 mln. HUF, t. y. maždaug 325 000 EUR (taikomas 0 % tarifas), nors kitos įmonės mokės 5,3 % už 100 mln. HUF viršijančią apyvartos dalį. Visų pirma tai reiškia, kad, apmokestinant įmones, kurių apyvarta iš reklamos viršija nustatytą ribą, išlaikomas progresyvumas.

(81)

Nauja riba, iki kurios taikomas 0 % tarifas (100 mln. HUF), yra žemesnė nei ta, iki kurios pagal senąjį teisės aktą buvo taikomas 0 % mokesčio tarifas (buvo nustatyta 500 mln. HUF riba). Tačiau dėl šios priežasties per metus iš mokesčių nesurenkama maždaug 17 000 EUR (5,3 % × 325 000 EUR).

(82)

Komisija suteikė Vengrijai galimybę atsižvelgiant į mokesčių sistemos esmę (pvz., administracinę naštą) pagrįsti 0 % mokesčio tarifo taikymą apmokestinant 100 mln. HUF nesiekiančią apyvartą iš reklamos. Tačiau Vengrija nepateikė argumentų, kuriais remiantis būtų galima įrodyti, kad mokesčio rinkimo sąnaudos (administracinė našta) viršytų surinkto mokesčio sumą (apytikriai iki 17 000 EUR mokesčių sumą per metus).

(83)

Antra, pakeitimu nustatyta, kad ši sistema gali būti pasirinktinai taikoma atgaline data nuo įstatymo įsigaliojimo 2014 m.; kalbant apie ankstesnių metų apyvartos apmokestinimą, mokesčio mokėtojai gali pasirinktinai taikyti naująją arba senąją sistemą.

(84)

Tai reiškia, kad praktiškai įmonės, kurioms anksčiau buvo taikomas 0 ir 1 % mokesčio tarifas, nebus atgaline data apmokestinamos 5,3 % tarifu, nes nepanašu, kad jos rinktųsi mokėti daugiau mokesčių. Taigi kadangi iš dalies pakeistą mokestį galima pasirinktinai taikyti atgaline data, įmonės gali išvengti mokesčio mokėjimo pagal naująją sistemą, ir taip suteikiamas ekonominis pranašumas įmonėms, kurios nepasirinks 5,3 % tarifo.

(85)

Trečia, nuostata dėl perkeltų nuostolių atskaitymo iš 2014 m. mokesčio bazės, taikoma tik įmonėms, kurios 2013 m. pelno negavo, nepakeista. Taigi, pradėjus taikyti iš dalies pakeistą sistemą, liko neišspręsti ir toliau yra aktualūs sprendime pradėti procedūrą nurodyti su valstybės pagalba susiję rūpimi klausimai.

(86)

Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad 2015 m. priimtais Reklamos mokesčio įstatymo pakeitimais tik iš dalies išspręsti su 2014 m. Reklamos mokesčio įstatymu susiję rūpimi klausimai, kuriuos Komisija nurodė sprendime pradėti procedūrą. Iš tiesų iš dalies pakeistam įstatymui būdingi tie patys aspektai, kurie, Komisijos nuomone, ankstesnėje sistemoje buvo susiję su valstybės pagalba. NET ir nuo 6 iki 2 sumažinus taikytinų tarifų ir intervalų skaičių, o didžiausią tarifą iš esmės sumažinus nuo 50 iki 5,3 %, mokestis toliau yra progresinis, jo progresyvumas toliau yra nepagrįstas, o galimybė atskaityti perkeltus nuostolius tebetaikoma. Šis vertinimas aktualus ateičiai, tačiau taip pat ir kalbant apie ankstesnį laikotarpį, t. y. iki iš dalies pakeisto įstatymo įsigaliojimo 2015 m. liepos 5 d., ir galbūt, jei nuostatos bus taikomos atgaline data, – nuo įstatymo įsigaliojimo 2014 m.

(87)

Todėl 2015 m. priimti reklamos mokesčio pakeitimai nedaro poveikio Komisijos išvadai, kad reklamos mokestis yra susijęs su neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba.

(88)

Kaip jau minėta 78 konstatuojamojoje dalyje, Komisija mano, kad sprendimas pradėti procedūrą taikomas ir iš dalies pakeistai sistemai. Taigi sprendimas pradėti procedūrą yra susijęs su Reklamos mokesčio įstatymu, kuris galiojo priimant šį sprendimą, t. y. 2015 m. kovo 12 d., taip pat su jo pakeitimais, padarytais 2015 m. birželio 5 d.

(89)

Komisijai nebuvo pranešta apie priemones ir Komisija nėra patvirtinusi, kad jos yra suderinamos su vidaus rinka. Šios priemonės laikomos valstybės pagalba remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi ir nauja pagalba remiantis Reglamento (ES) 2015/1589 1 straipsnio c punktu. Kadangi šios priemonės buvo įgyvendinamos pažeidžiant Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nurodytą įsipareigojimą neįgyvendinti priemonių, šios priemonės taip pat laikomos neteisėta pagalba pagal Reglamento (ES) 2015/1589 1 straipsnio f punktą.

(90)

Priemones pripažinus neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba, pagal Reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsnį ši pagalba turi būti susigrąžinta iš jos gavėjų.

(91)

Kalbant apie mokesčio tarifų progresyvumą, sprendimas susigrąžinti pagalbą reiškia, kad Vengrija visoms įmonėms turi taikyti vienodas sąlygas, lyg joms būtų taikomas vienas bendras fiksuotas tarifas. Atitinkamai Komisija mano, kad vienas bendras fiksuotas tarifas turėtų būti 5,3 %, kaip Vengrija jau nustatė priimdama mokesčio pakeitimus, nebent Vengrija per du mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos nuspręstų nustatyti kitokį vieną bendrą mokesčio tarifą, kuris būtų atgaline data taikomas visoms įmonėms per visą reklamos mokesčio (pirminio ir patvirtinto priėmus pakeitimus) taikymo laikotarpį, arba nuspręstų reklamos mokestį panaikinti atgaline data nuo jo įsigaliojimo dienos.

(92)

Kalbant apie pagalbą, suteiktą įmonėms, kurių veikla 2013 m. buvo nepelninga dėl perkeltų nuostolių atskaitymo, Vengrija turi susigrąžinti mokesčio, kuriuo, taikant fiksuoto dydžio tarifą, turėjo būti apmokestinama visa šiuo mokesčiu apmokestinamų įmonių apyvarta iš reklamos (neatskaičius nuostolių), sumos ir faktiškai sumokėto mokesčio sumos skirtumą. Šis skirtumas atitinka mokesčio, kuris dėl nuostolių atskaitymo nesumokėtas, sumą.

(93)

Kaip teigiama 56 konstatuojamojoje dalyje, apyvartos iš reklamos apmokestinimo bazinę sistemą turėtų sudaryti mokestis, taikomas remiantis šiais principais:

(94)

Kalbant apie susigrąžinimą, tai reiškia, kad laikotarpiu nuo reklamos mokesčio įsigaliojimo 2014 m. iki jo panaikinimo arba pakeitimo kita valstybės pagalbos taisykles visiškai atitinkančia schema dienos įmonių, turėjusių apvartos iš reklamos, gautos pagalbos suma turėtų būti apskaičiuojama kaip:

(95)

Kadangi 1 mokesčio ir 2 mokesčio sumos skirtumas yra teigiama suma, pagalbos suma turėtų būti susigrąžinta kartu su susigrąžinimo palūkanomis, apskaičiuotomis nuo prievolės mokėti mokestį įsigaliojimo dienos.

(96)

Lėšų susigrąžinti nereikėtų, jei Vengrija atgaline data nuo reklamos mokesčio įsigaliojimo 2014 m. dienos panaikintų mokesčio sistemą. Jei Vengrija imtųsi šių veiksmų, ji vis tiek turėtų galimybę ateityje, pvz., nuo 2017 m., įvesti mokesčio sistemą, kuri būtų neprogresinė ir pagal kurią mokesčiu apmokestinamiems veiklos vykdytojams būtų taikomos vienodos sąlygos.

(97)

Komisija laikosi nuomonės, kad Vengrija neteisėtai įgyvendino aptariamą pagalbą, pažeisdama Sutarties 108 straipsnio 3 dalį.

(98)

Vengrija privalo panaikinti neteisėtos pagalbos schemą arba pakeisti ją nauja valstybės pagalbos taisykles atitinkančia schema.

(99)

Vengrija privalo susigrąžinti pagalbą.

(100)

Tačiau, Komisijos nuomone, mokestinė nauda, t. y. mokesčio suma, sutaupyta taikant 100 mln. HUF ribą, galėtų būti suderinama su Komisijos reglamento (ES) Nr. 1407/2013 (20) (toliau – de minimis Reglamentas) nuostatomis. Viršutinė riba, kuri gali būti taikoma įmonių grupei atsižvelgiant į visą de minimis paramą, yra 200 000 EUR per 3 metus. Kad pagalba atitiktų de minimis taisykles, turi būti įvykdytos visos kitos de minimis Reglamente nustatytos sąlygos. Jei nauda atsiranda dėl išimties taikymo pagal de minimis taisykles, pagalba nelaikoma neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba ir ji neturi būti susigrąžinama.

(101)

Šis sprendimas priimtas nedarant poveikio galimoms tyrimo procedūroms dėl priemonių atitikties pagrindinėms Sutartyje nustatytoms laisvėms, konkrečiai – Sutarties 49 straipsniu garantuojamai įsisteigimo laisvei,

a)

visų pagalbos gavėjų, kurie pagalbą gavo pagal 1 straipsnyje nurodytą schemą, sąrašą ir bendrą kiekvieno iš jų pagal schemą gautos pagalbos sumą;

b)

bendrą sumą (pagrindinę sumą ir susigrąžinimo palūkanas), kuri turi būti susigrąžinta iš kiekvieno gavėjo;

c)

išsamų priemonių, kurių imtasi ir kurių planuojama imtis siekiant įvykdyti šio sprendimo reikalavimus, aprašymą;

d)

dokumentus, kuriais įrodoma, kad pagalbos gavėjams nurodyta grąžinti pagalbą.