19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 225/1

(1)

2013 m. gegužės 14 d. Taryba įgaliojo Komisiją pradėti derybas su Monako Kunigaikštyste dėl Europos bendrijos ir Monako Kunigaikštystės susitarimo, numatančio priemones, lygiavertes nustatytoms Tarybos direktyvoje 2003/48/EB (1) (toliau – Susitarimas), pakeitimo siekiant atsižvelgti į naujausius įvykius pasaulyje, t. y. susitarimą skatinti automatinius informacijos mainus kaip tarptautinį standartą;

(2)

per tas derybas suderintas Protokolo, kuriuo iš dalies keičiamas Susitarimas (toliau – Pakeitimo protokolas), tekstas atitinka Tarybos priimtus derybų nurodymus, nes juo užtikrinama, kad susitarimu būtų atsižvelgiama į naujausius tarptautinius įvykius, susijusius su automatiniais informacijos mainais, visų pirma į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) parengtą visuotinį automatinių finansinių sąskaitų informacijos mokesčių klausimais mainų standartą. Sąjunga, jos valstybės narės ir Monako Kunigaikštystė aktyviai dalyvavo EBPO pasaulinio forumo veikloje siekdamos prisidėti prie to standarto rengimo ir įgyvendinimo. Susitarimo tekstas, iš dalies pakeistas Pakeitimo protokolu, yra teisinis pagrindas įgyvendinti visuotinį standartą Sąjungos ir Monako Kunigaikštystės santykiuose;

(3)

Pakeitimo protokolas turėtų būti pasirašytas;

(4)

atsižvelgiant į EBPO pasauliniame forume Monako Kunigaikštystės pateiktas rekomendacijas, Pakeitimo protokolas turėtų būti laikinai taikomas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki tol, kol bus užbaigtos jam sudaryti reikalingos procedūros,

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 225/3

1)

Pavadinimas pakeičiamas taip:

„Europos Sąjungos ir Monako Kunigaikštystės susitarimas dėl automatinių informacijos apie finansines sąskaitas mainų siekiant geresnio tarptautinio mokestinių prievolių vykdymo pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) parengtą visuotinį automatinių finansinių sąskaitų informacijos mokesčių klausimais mainų standartą“.

2)

1–21 straipsniai pakeičiami taip:

„1 straipsnis

Apibrėžtys

1.   Šiame susitarime vartojamų terminų apibrėžtys:

a)   Europos Sąjunga– Europos Sąjungos sutartimi įsteigta Sąjunga, apimanti teritorijas, kuriose taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo pagal pastarojoje sutartyje nustatytas sąlygas;

b)   valstybė narė– bet kuri Europos Sąjungos valstybė narė;

c)   Monakas– Monako Kunigaikštystė, jos vidaus vandenys, teritorinė jūra, įskaitant jūros dugną ir gelmes, oro erdvė virš jos, išskirtinė ekonominė zona ir žemyninis šelfas, į kuriuos pagal tarptautinės teisės nuostatas ir nacionalinės teisės aktus Monako Kunigaikštystė turi suverenias teises ir kurie priklauso jos jurisdikcijai;

d)   Monako kompetentingos institucijos ir valstybių narių kompetentingos institucijos– IV priedo atitinkamai a punkte ir b–ac punktuose išvardytos institucijos. IV priedas yra neatsiejama šio susitarimo dalis. IV priede pateiktas kompetentingų institucijų sąrašas gali būti iš dalies keičiamas paprastu Monako pranešimu kitai Susitariančiajai Šaliai, jei keitimas susijęs su to priedo a punkte nurodyta institucija, ir paprastu Europos Sąjungos pranešimu, jei keitimas susijęs su to priedo b–ac punktuose nurodytomis institucijomis. Europos Komisija informuoja atitinkamai valstybes nares ir Monaką apie gautus tokius pranešimus;

e)   valstybės narės finansų įstaiga– i) bet kuri finansų įstaiga, kuri yra valstybės narės rezidentė, išskyrus bet kuriuos ne toje valstybėje narėje įsikūrusius tos finansų įstaigos filialus, ir ii) bet kuris finansų įstaigos, kuri nėra tos valstybės narės rezidentė, filialas, įsikūręs toje valstybėje narėje;

f)   Monako finansų įstaiga– i) bet kuri finansų įstaiga, kuri yra Monako rezidentė, išskyrus bet kuriuos ne Monake įsikūrusius tos finansų įstaigos filialus, ir ii) bet kuris finansų įstaigos, kuri nėra Monako rezidentė, filialas, įsikūręs Monake;

g)   duomenis teikianti finansų įstaiga– priklausomai nuo teritorinio atitinkamos jurisdikcijos taikymo konteksto, bet kuri valstybės narės arba Monako finansų įstaiga, kuri nėra duomenų neteikianti finansų įstaiga;

h)   praneština sąskaita– priklausomai nuo konteksto, valstybės narės arba Monako praneština sąskaita, kuri tokia pripažįstama, pagal I ir II priedus taikant toje valstybėje narėje arba Monake galiojančias išsamaus patikrinimo procedūras;

i)   valstybės narės praneština sąskaita– duomenis teikiančios Monako finansų įstaigos tvarkoma finansinė sąskaita, kuri priklauso vienam ar keliems valstybės narės praneštiniems asmenims arba pasyviam nefinansiniam subjektui, kurio vienas ar keli jį kontroliuojantys asmenys yra valstybės narės praneštini asmenys;

j)   Monako praneština sąskaita– duomenis teikiančios valstybės narės finansų įstaigos tvarkoma finansinė sąskaita, kuri priklauso vienam ar keliems Monako praneštiniems asmenims arba pasyviam nefinansiniam subjektui, kurio vienas ar keli jį kontroliuojantys asmenys yra Monako praneštini asmenys;

k)   valstybės narės asmuo– fizinis arba subjektas, kurį duomenis teikianti Monako finansų įstaiga, taikydama išsamaus patikrinimo procedūras pagal I ir II priedus, pripažino valstybės narės rezidentu, arba mirusiojo, kuris buvo valstybės narės rezidentas, turto paveldėtoju;

l)   Monako asmuo– fizinis arba subjektas, kurį duomenis teikianti valstybės narės finansų įstaiga, taikydama išsamaus patikrinimo procedūras pagal I ir II priedus, pripažino Monako rezidentu, arba mirusiojo, kuris buvo Monako rezidentas, turto paveldėtoju.

2.   Bet kurie šiame susitarime neapibrėžti terminai vartojami ta reikšme, kuri tam tikru metu apibrėžta i) valstybių narių atveju – Tarybos direktyvoje 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje (5) arba tam tikrais atvejais šį susitarimą taikančios valstybės narės nacionalinėje teisėje, o ii) Monako atveju – jos nacionalinėje teisėje ir kuri sutampa su I ir II prieduose apibūdinta reikšme.

Bet kurie šiame susitarime neapibrėžti terminai vartojami ta reikšme, kuri tam tikru metu apibrėžta šį susitarimą taikančios atitinkamos jurisdikcijos teisės aktuose, t. y. i) valstybių narių atveju – Tarybos direktyvoje 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje arba tam tikrais atvejais atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje, o ii) Monako atveju – jos nacionalinėje teisėje, išskyrus atvejus, kai pagal kontekstą arba valstybės narės ir Monako kompetentingų institucijų susitarimu tie terminai turi kitą bendrą reikšmę, kaip numatyta 7 straipsnyje (jei tai neprieštarauja nacionalinei teisei); visos reikšmės, nurodytos taikytinuose atitinkamos jurisdikcijos (valstybės narės arba Monako) mokesčių teisės aktuose turi viršenybę prieš kituose tos jurisdikcijos teisės aktuose nustatytą reikšmę.

2 straipsnis

Automatiniai informacijos apie praneštinas sąskaitas mainai

1.   Pagal šio straipsnio nuostatas ir taikytinas duomenų teikimo ir išsamaus patikrinimo taisykles, atitinkančias I ir II prieduose, kurie yra neatsiejama šio susitarimo dalis, išdėstytas taisykles, Monako kompetentinga institucija su kiekviena valstybės narės kompetentinga institucija, o ši su Monako kompetentinga institucija kasmet automatiškai keičiasi pagal šias taisykles gauta ir 2 dalyje nurodyta informacija.

2.   Apie kiekvieną Monako praneštiną sąskaitą (valstybės narės atveju) ir kiekvieną valstybės narės praneštiną sąskaitą (Monako atveju) turi būti keičiamasi šia informacija:

3 straipsnis

Automatinių informacijos mainų laikas ir būdas

1.   Keičiantis 2 straipsnyje nurodyta informacija, mokėjimų į praneštiną sąskaitą suma ir kategorija gali būti nustatomi vadovaujantis informaciją pateikiančios jurisdikcijos (valstybės narės arba Monako) mokesčių teisės aktuose nustatytais principais.

2.   Keičiantis 2 straipsnyje nurodyta informacija, nurodoma valiuta, kuria išreikšta kiekviena atitinkama pranešama suma.

3.   Su 2017 m. ir visais kitais vėlesniais metais susijusia 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija pasikeičiama per devynis mėnesius nuo tų kalendorinių metų, su kuriais informacija susijusi, pabaigos.

4.   Kompetentingos institucijos automatiškai keičiasi 2 straipsnyje nurodyta informacija pagal bendrą duomenų teikimo standartą XML kalba (angl. Extensible Markup Language).

5.   Kompetentingos institucijos susitaria dėl vieno ar kelių duomenų perdavimo būdų, įskaitant šifravimo standartus.

4 straipsnis

Bendradarbiavimas užtikrinant atitiktį ir vykdymą

Valstybės narės kompetentinga institucija praneša Monako kompetentingai institucijai, o Monako kompetentinga institucija praneša valstybės narės kompetentingai institucijai, kai ji (pranešimą siunčianti institucija) turi pagrindo manyti, kad dėl klaidos galėjo būti pateikta klaidinga arba neišsami informacija pagal 2 straipsnį arba kad duomenis teikianti finansų įstaiga nesilaiko taikytinų duomenų teikimo reikalavimų ir išsamaus patikrinimo procedūrų pagal I ir II priedus. Šią informaciją gavusi kompetentinga institucija imasi visų jos nacionalinėje teisėje numatytų reikiamų priemonių, kad ištaisytų pranešime nurodytas klaidas arba išspręstų reikalavimų nesilaikymo problemą.

5 straipsnis

Keitimasis informacija pagal prašymą

1.   Neatsižvelgiant į 2 straipsnio ir kitų susitarimų, kuriais numatomi Monako ir kurios nors valstybės narės informacijos mainai pagal prašymą, nuostatas, gavusios prašymą Monako kompetentingos institucijos ir kurios nors valstybės narės kompetentingos institucijos keičiasi tokia informacija, kokia veikiausiai reikalinga siekiant taikyti šio susitarimo nuostatas arba administruoti ar taikyti nacionalinės teisės aktus, susijusius su visų rūšių ir pavadinimų mokesčiais, renkamais Monako ir valstybių narių arba jų politinių teritorinių vienetų ar vietos valdžios institucijų naudai, jeigu apmokestinimas pagal prašančiosios valstybės nacionalinės teisės aktus neprieštarauja galiojančio Monako ir atitinkamos valstybės narės susitarimo nuostatai dėl dvigubo apmokestinimo vengimo.

2.   Šio straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio nuostatos jokiu būdu nereiškia, kad jomis Monakas arba valstybė narė įpareigojami:

3.   Jei pagal šį straipsnį informacijos prašo valstybė narė arba Monakas, veikdami kaip prašančioji jurisdikcija, Monakas arba valstybė narė, veikdami kaip prašymą gavusi jurisdikcija, naudojasi savo informacijos rinkimo priemonėmis prašomai informacijai gauti, nors jiems patiems tokios informacijos mokesčių tikslais nereikia. Pirmesniame sakinyje nurodytai prievolei taikomi 2 dalyje nustatyti apribojimai, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad dėl šių apribojimų prašymą gavusiai jurisdikcijai leidžiama atsisakyti pateikti informaciją vien dėl to, kad ji neturi jokio su šia informacija susijusio nacionalinio intereso.

4.   2 dalies nuostatos jokiu būdu nereiškia, kad Monakui arba valstybei narei leidžiama atsisakyti pateikti informaciją vien dėl to, kad šią informaciją turi bankas, kita finansų įstaiga, paskirtasis asmuo, įgaliotasis agentas arba patikėtinis, arba dėl to, kad ji susijusi su asmens nuosavybės dalies turėjimu.

5.   Kompetentingos institucijos susitaria dėl vieno ar kelių duomenų perdavimo būdų, įskaitant šifravimo standartus ir, jei reikia, naudotinas formas.

6 straipsnis

Asmens duomenų konfidencialumas ir apsauga

1.   Be šiame susitarime, įskaitant III priedą, numatytų konfidencialumo taisyklių ir kitų apsaugos priemonių, informacijos rinkimui ir keitimuisi ja pagal šį susitarimą taikoma i) valstybių narių atveju – valstybių narių įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais įgyvendinama Direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, o ii) Monako atveju – 1993 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 1.165 dėl asmens duomenų apsaugos (iš dalies pakeisto 2001 m. liepos 2 d. Įstatymu Nr. 1.240 ir 2008 m. gruodžio 4 d. Įstatymu Nr. 1.353 ir įsigaliojusio 2009 m. balandžio 1 d., įskaitant 2009 m. birželio 19 d. Kunigaikščio įsakyme Nr. 2.230 nurodytas jo įgyvendinimo sąlygas) nuostatos.

Siekdamos tinkamai taikyti 5 straipsnį valstybės narės apriboja Direktyvos 95/46/EB 10 straipsnyje, 11 straipsnio 1 dalyje, 12 ir 21 straipsniuose numatytų teisių ir pareigų apimtį tiek, kiek to reikia tos direktyvos 13 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytiems interesams apsaugoti. Monakas imasi lygiaverčių priemonių pagal savo teisės aktus.

Nukrypstant nuo pirmesnės pastraipos, kiekviena valstybė narė ir Monakas užtikrina, kad kiekviena jų jurisdikcijai priklausanti duomenis teikianti finansų įstaiga kiekvieną praneštiną fizinį (Monako arba valstybės narės) asmenį informuotų, kad su juo susijusi informacija, nurodyta 2 straipsnyje, bus renkama ir perduodama pagal šį susitarimą, ir užtikrina, kad duomenis teikianti finansų įstaiga pateiktų tam asmeniui visą informaciją, kurią jis turi teisę gauti pagal nacionalinės duomenų apsaugos teisės aktus, ir bent šią informaciją:

Ši informacija pateikima laiku, kad asmuo galėtų pasinaudoti savo duomenų apsaugos teisėmis, ir bet kuriuo atveju prieš atitinkamai duomenis teikiančiai finansų įstaigai perduodant 2 straipsnyje nurodytą informaciją savo rezidavimo vietos (valstybės narės ar Monako) kompetentingai institucijai.

Valstybės narės ir Monakas užtikrina, kad kiekvienam praneštinam fiziniam (Monako arba valstybės narės) asmeniui būtų pranešta apie saugumo pažeidimą, susijusį su jo duomenimis, kai tas pažeidimas gali neigiamai paveikti jo asmens duomenų arba privatumo apsaugą.

2.   Pagal šį susitarimą tvarkoma informacija saugoma ne ilgiau, nei būtina šio susitarimo tikslams pasiekti, ir bet kuriuo atveju laikantis kiekvienos duomenų valdytojos nacionalinių taisyklių dėl senaties terminų.

Duomenis teikiančios finansų įstaigos ir kiekvienos valstybės narės ir Monako kompetentingos institucijos laikomos asmens duomenų, kuriuos kiekviena tvarko pagal šį susitarimą, valdytojomis. Duomenų valdytojos turi užtikrinti šiame susitarime apibūdintas asmens duomenų apsaugos garantijas ir atitinkamų asmenų teises.

3.   Bet kuri remiantis šiuo susitarimu tam tikros jurisdikcijos (valstybės narės arba Monako) gauta informacija laikoma konfidencialia ir saugoma taip, kaip pagal tos jurisdikcijos nacionalinę teisę gauta informacija, ir tiek, kiek to reikia, kad asmens duomenys būtų apsaugoti taikant galiojančius nacionalinės teisės aktus ir tokias apsaugos priemones, kokias informaciją teikianti jurisdikcija gali nurodyti kaip reikalingą pagal jos nacionalinės teisės aktus.

4.   Bet kuriuo atveju tokia informacija atskleidžiama tik asmenims arba institucijoms (įskaitant teismus ir administracines arba priežiūros institucijas), susijusiems su tos jurisdikcijos (valstybės narės arba Monako) mokesčių nustatymu, rinkimu ar išieškojimu, sprendimų vykdymu, patraukimu atsakomybėn, skundų dėl mokesčių nagrinėjimu ar šių užduočių vykdymo priežiūra. Informaciją gali naudoti tik minėti asmenys arba institucijos ir tik pirmesniame sakinyje nurodytais tikslais. Nepaisydami 3 dalies nuostatų, jie gali šią informaciją atskleisti su minėtais mokesčiais susijusiuose viešuosiuose teismo posėdžiuose arba teismo sprendimuose, jei, kiek tai susiję su mokesčių išieškojimu, išduotas išankstinis kompetentingos informaciją teikiančios institucijos (atitinkamai Monako arba valstybės narės) leidimas.

5.   Neatsižvelgiant į pirmesnių dalių nuostatas, tam tikros jurisdikcijos (valstybės narės arba Monako) gauta informacija gali būti naudojama kitais tikslais, kai tais kitais tikslais ją galima naudoti pagal informaciją teikiančios jurisdikcijos (atitinkamai Monako arba valstybės narės) teisės aktus, įskaitant su asmens duomenų apsauga susijusius teisės aktus, ir kai tos jurisdikcijos kompetentinga institucija iš anksto sutinka su tokiu naudojimu. Vienos jurisdikcijos (valstybės narės arba Monako) kitai jurisdikcijai (atitinkamai Monakui arba valstybei narei) pateiktą informaciją pastaroji gali perduoti trečiajai jurisdikcijai (t. y. kitai valstybei narei), jei taikomos šiame straipsnyje numatytos garantijos ir jei gautas išankstinis pirmosios jurisdikcijos, kuri turėjo gauti tų garantijų taikymui įvertinti reikalingą informaciją, kompetentingos institucijos leidimas. Vienos valstybės narės pagal galiojančius jos teisės aktus, kuriais įgyvendinama Tarybos direktyva 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje, kitai valstybei narei pateikta informacija gali būti perduota Monakui, jei gautas išankstinis valstybės narės, kurioje ta informacija surinkta, kompetentingos institucijos leidimas.

6.   Kiekviena valstybės narės arba Monako kompetentinga institucija nedelsdama informuoja kitą atitinkamai Monako arba tos valstybės narės kompetentingą instituciją apie visus duomenų konfidencialumo pažeidimo, garantijų netaikymo ir kitus jų apsaugos taisyklių nesilaikymo atvejus, dėl to taikytas sankcijas ir taisomąsias priemones.

7 straipsnis

Konsultacijos dėl šio susitarimo ir jo galiojimo sustabdymas

1.   Kilus sunkumų dėl šio susitarimo įgyvendinimo arba aiškinimo, bet kuri Monako arba valstybės narės kompetentinga institucija gali prašyti surengti kompetentingos Monako institucijos ir valstybių narių vienos ar kelių kompetentingų institucijų konsultacijas, per kurias būtų parengtos šio susitarimo vykdymui užtikrinti tinkamos priemonės. Šios kompetentingos institucijos nedelsdamos praneša Europos Komisijai ir kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms apie šių konsultacijų rezultatus. Bet kurios kompetentingos institucijos prašymu Europos Komisija gali dalyvauti konsultacijose dėl aiškinimo klausimų.

2.   Jei konsultacijos susijusios su dideliais šio susitarimo pažeidimais, o laikantis 1 dalyje apibūdintos procedūros problema tinkamai neišsprendžiama, valstybės narės arba Monako kompetentinga institucija gali sustabdyti pagal šį susitarimą vykdomus informacijos mainus atitinkamai su Monaku arba konkrečia valstybe nare, apie tai raštu pranešusi kitai atitinkamai kompetentingai institucijai. Sprendimas sustabdyti mainus įsigalioja nedelsiant. Taikant šią dalį dideli Susitarimo pažeidimai apima, be kita ko: i) šiame susitarime (įskaitant III priedą), Direktyvoje 95/46/EB ir 1993 m. gruodžio 23 d. įstatyme Nr. 1.165 dėl asmens duomenų apsaugos, iš dalies pakeistame 2001 m. liepos 2 d. Įstatymu Nr. 1.240 ir 2008 m. gruodžio 4 d. Įstatymu Nr. 1.353 ir įsigaliojusiame 2009 m. balandžio 1 d., įskaitant 2009 m. birželio 19 d. Kunigaikščio įsakyme Nr. 2.230 nurodytas jo įgyvendinimo sąlygas, pateiktų duomenų konfidencialumo ir apsaugos garantijų nuostatų nesilaikymą, atvejus, ii) kai valstybės narės arba Monako kompetentinga institucija nepateikia šiame susitarime reikalaujamos tinkamos informacijos, iii) jos nepateikia laiku, ir atvejus, kai nesilaikant šio Susitarimo tikslų subjektai nurodomi kaip duomenų neteikiančios finansų įstaigos, o sąskaitoms netaikoma finansinės sąskaitos apibrėžtis.

8 straipsnis

Pakeitimai

1.   Susitariančiosios Šalys viena su kita konsultuojasi kaskart, kai EBPO padaro svarbų savo parengto automatinių finansinių sąskaitų informacijos mokesčių klausimais mainų standarto (toliau – visuotinis standartas) elementų pakeitimą, arba kai, jų manymu, to reikia siekiant gerinti techninį šio susitarimo taikymą arba vertinti kitus tarptautinius pokyčius ir į juos atsižvelgti. Konsultacijos surengiamos per vieną mėnesį nuo bet kurios Susitariančiosios Šalies prašymo dienos arba kuo skubiau, jei atvejis neatidėliotinas.

2.   Konsultuodamosi Susitariančiosios Šalys gali išsiaiškinti vienos kitų nuomones apie tai, ar reikalingi šio susitarimo pakeitimai.

3.   Per 1 ir 2 dalyse nurodytas konsultacijas viena Susitariančioji Šalis informuoja kitą Susitariančiąją Šalį apie pokyčius, kurie galėtų turėti įtakos tinkamam šio susitarimo taikymui. Tai apima ir bet kokį vienos iš Susitariančiųjų Šalių susitarimą su trečiąja valstybe.

4.   Po konsultacijų šis susitarimas gali būti keičiamas protokolu arba nauju Susitariančiųjų Šalių susitarimu.

5.   Kai Susitariančioji Šalis įgyvendino EBPO padarytą visuotinio standarto pakeitimą ir pageidauja atitinkamai pakeisti šio susitarimo I ir (arba) II priedą, ji apie tai praneša kitai Susitariančiajai Šaliai. Per vieną mėnesį nuo pranešimo dienos surengiamos Susitariančiųjų Šalių konsultacijos. Nepažeidžiant 4 dalies nuostatų, tais atvejais, kai per konsultacijas Susitariančiosios Šalys susitaria dėl reikiamo šio susitarimo I ir (arba) II priedo pakeitimo, pakeitimo prašiusi Susitariančioji Šalis gali laikinai taikyti pakeistą ir per konsultacijas patvirtintą šio susitarimo I ir (arba) II priedo redakciją nuo kitų metų, einančių po minėtos procedūros užbaigimo, sausio mėnesio pirmos dienos tol, kol šis pakeitimas bus įgyvendintas oficialiai pakeičiant šį susitarimą.

Laikoma, kad Susitariančioji Šalis įgyvendino EBPO padarytą visuotinio standarto pakeitimą, jei:

9 straipsnis

Denonsavimas

Kiekviena Susitariančioji Šalis gali šį susitarimą denonsuoti apie tai raštu iš anksto pranešdama kitai Susitariančiajai Šaliai. Denonsavimas įsigalioja pirmą kito mėnesio, einančio po 12 mėnesių nuo pranešimo datos laikotarpio pabaigos, dieną. Jei Susitarimas denonsuojamas, visa iki to laiko pagal jį gauta informacija išlieka konfidenciali ir jai taikomi i) valstybių narių atveju – valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriais įgyvendinama Direktyva 95/46/EB, nuostatos, o ii) Monako atveju – 1993 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. 1.165 dėl asmens duomenų apsaugos, iš dalies pakeisto 2001 m. liepos 2 d. Įstatymu Nr. 1.240 ir 2008 m. gruodžio 4 d. Įstatymu Nr. 1.353 ir įsigaliojusio 2009 m. balandžio 1 d., įskaitant 2009 m. birželio 19 d. Kunigaikščio įsakyme Nr. 2.230 nurodytas jo įgyvendinimo sąlygas, nuostatos ir abiem atvejais – šiame susitarime, įskaitant III priedo nuostatas, numatytos specialios duomenų apsaugos garantijos.

10 straipsnis

Teritorinė taikymo sritis

Šis susitarimas taikomas valstybių narių teritorijoms, kuriose taikoma Europos Sąjungos sutartis ir Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo tose sutartyse nustatytomis sąlygomis, ir Monako teritorijai, kaip apibrėžta 1 straipsnio 1 dalies c punkte;“

3)

Priedai pakeičiami taip:

6.

7.

8.

9.

a)

mažiau kaip 50 % bendrųjų pajamų, kurias nefinansinis subjektas gavo praėjusiais kalendoriniais metais ar kitu atitinkamu ataskaitiniu laikotarpiu, yra pasyviosios pajamos, o mažiau kaip 50 % turto, kuris praėjusiais kalendoriniais metais ar kitu atitinkamu ataskaitiniu laikotarpiu priklausė nefinansiniam subjektui, yra turtas, kuris teikia pasyviąsias pajamas arba kuris laikomas tam, kad jas teiktų;

b)

nefinansinio subjekto akcijomis reguliariai prekiaujama pripažintoje biržoje arba nefinansinis subjektas yra su subjektu, kurio akcijomis reguliariai prekiaujama pripažintoje biržoje, susijęs subjektas;

c)

nefinansinis subjektas yra vyriausybės subjektas, tarptautinė organizacija, centrinis bankas arba subjektas, kuris visas priklauso vienam ar keliems nurodytiems asmenims;

d)

iš esmės visą nefinansinio subjekto veiklą sudaro vienos ar kelių kontroliuojančiųjų bendrovių, vykdančių veiklą, kuri nėra finansų įstaigos veikla, išleistų (visų arba dalies) akcijų valdymas arba finansavimo ir paslaugų teikimas tokioms bendrovėms. Subjektas negali tokio statuso įgyti, jei jis veikia kaip investicinis fondas (arba save laiko investiciniu fondu), pavyzdžiui, privataus akcinio kapitalo fondas, rizikos kapitalo fondas, įmonių išpirkimo skolintomis lėšomis fondas ar kitas investavimo subjektas, kurio tikslas – įsigyti arba finansuoti bendroves ir vėliau turėti turtinių teisių į tokias bendroves kaip kapitalą investavimui;

e)

nefinansinis subjektas dar nevykdo ir niekada nevykdė veiklos, tačiau investuoja kapitalą į turtą, ketindamas vykdyti veiklą (išskyrus finansų įstaigos veiklą), turint omeny, kad praėjus 24 mėnesiams nuo jo pirminio įkūrimo datos jam netaikoma ši išimtis;

f)

pastaruosius penkerius metus nefinansinis subjektas nebuvo finansų įstaiga ir šiuo metu jo turtas likviduojamas arba pertvarkomas siekiant tęsti arba vėl pradėti vykdyti kitą nei finansų įstaigos veiklą;

g)

pagrindinė nefinansinio subjekto veikla – susijusių subjektų, kurie nėra finansų įstaigos, finansavimas ir rizikos draudimo sandorių su jais arba jų vardu sudarymas; jis neteikia finansavimo ar rizikos draudimo paslaugų subjektams, kurie nėra susiję subjektai, jeigu pagrindinė šių susijusių subjektų grupės vykdoma veikla nėra finansų įstaigos veikla; arba

h)

nefinansinis subjektas atitinka visus šiuos reikalavimus:

E.

Kitos apibrėžtys

Jau anksčiau atidarytos subjekto sąskaitos atveju kiekviena valstybė narė arba Monakas turi galimybę leisti duomenis teikiančioms finansų įstaigoms kaip patvirtinamuosius dokumentus naudoti bet kurią su sąskaitos turėtoju susijusią duomenis teikiančios finansų įstaigos apskaitoje esančią klasifikaciją, kuri buvo parengta remiantis standartizuota veiklos sektorių kodavimo sistema, kurią duomenis teikianti finansų įstaiga įtraukė į apskaitą laikydamasi įprastinės savo veiklos praktikos procedūrų, kuriomis siekiama nustatyti klientus ir kovoti su pinigų plovimu, tikslais arba kitais reglamentavimo tikslais (išskyrus mokesčių tikslus) ir kurią duomenis teikianti finansų įstaiga įgyvendino iki datos, kurią finansinė sąskaita priskirta jau anksčiau atidarytos sąskaitos kategorijai, jeigu duomenis teikianti finansų įstaiga nežino arba neturi pagrindo manyti, jog tokia klasifikacija yra neteisinga arba nepatikima. Standartizuota veiklos sektorių kodavimo sistema – kodavimo sistema, naudojama įstaigoms klasifikuoti pagal veiklos rūšį kitais nei mokesčių tikslais.

Iki 2017 m. sausio 1 d. valstybės narės praneša Monakui, o šis – Europos Komisijai, ar pasinaudojo šiame poskirsnyje numatyta galimybe. Europos Komisija gali koordinuoti valstybių narių pranešimų perdavimą Monakui ir perduoda Monako pranešimus visoms valstybėms narėms. Apie visus su naudojimusi ta galimybe susijusius pokyčius valstybė narė arba Monakas praneša ta pačia tvarka.

a)

taisykles, kuriomis finansų įstaigoms, asmenims ar tarpininkams užkertamas kelias taikyti praktiką, skirtą duomenų teikimo ir išsamaus patikrinimo procedūroms apeiti;

b)

taisykles, kuriomis duomenis teikiančios finansų įstaigos įpareigojamos saugoti įrašus apie veiksmus, kurių imtasi, ir visus įrodymus, kuriais remtasi vykdant minėtas procedūras, ir tinkamas priemones tokiems įrašams gauti;

c)

administracines procedūras, kuriomis siekiama patikrinti, ar duomenis teikiančios finansų įstaigos laikosi duomenų teikimo ir išsamaus patikrinimo procedūrų; administracines procedūras, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų toliau tikrinama duomenis teikiančios įstaigos veikla, kai pranešama apie dokumentais nepatvirtintas sąskaitas;

d)

administracines procedūras, kuriomis siekiama užtikrinti, kad subjektų ir sąskaitų, kurie nacionalinėje teisėje apibrėžti kaip duomenų neteikiančios finansų įstaigos ir sąskaitos, kurioms netaikoma finansinės sąskaitos apibrėžtis, keliama rizika, kad jie bus panaudoti siekiant išvengti mokesčių, išliktų maža; ir

e)

tinkamas priverstines priemones, taikomas taisyklių nesilaikymo atvejais.

i)

Tarybos direktyvoje 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje, iš dalies pakeistoje Tarybos direktyva 2014/107/ES,

ii)

Susitarime ir jo prieduose, ir

iii)

kituose susitarimuose, dėl kurių tuo pačiu metu ir tuo pačiu klausimu Europos Sąjunga derėjosi su Šveicarijos Konfederacija, Andoros Kunigaikštyste, Lichtenšteino Kunigaikštyste ir San Marino Respublika (nors kai kuriuose iš šių susitarimų yra vėlesnės su duomenų konfidencialumu ir apsauga susijusios informacijos), siekdama išsiaiškinti įvairias Monako Kunigaikštystės ir šių keturių šalių pozicijas šiuo klausimu ir apsiriboti tik tuo, kad jos valstybėms narėms būtų sudarytos sąlygos laikytis Europos Sąjungos teisėje nustatytų reikalavimų palaikant santykius su jurisdikcijomis už Europos Sąjungos ribų.

—

Monako Kunigaikštystė, valstybės narės ir jų finansų įstaigos, siekdamos įvykdyti įsipareigojimus pagal Pakeitimo protokolu iš dalies pakeisto Susitarimo 3 straipsnio 3 dalį, taiko duomenų teikimo ir išsamaus patikrinimo taisykles, atitinkančias I ir II priedus, vėliausiai nuo 2017 m. sausio 1 d. Tačiau Pakeitimo protokolu iš dalies pakeisto Susitarimo 3 straipsnio 3 dalyje numatytos prievolės Susitariančiosioms Šalims taikomos tik tuomet, kai įvykdomos Pakeitimo protokolo 2 straipsnio 1 dalyje numatytos įsigaliojimo sąlygos;

—

valstybėms narėms leidžiama nuo 2017 m. sausio 1 d. teikti informacijos prašymus Monako Kunigaikštystei pagal Pakeitimo protokolu iš dalies pakeisto Susitarimo 5 straipsnį, bet Monako Kunigaikštystė gali nuspręsti patenkinti šiuos prašymus tik kai įvykdomos Pakeitimo protokolo 2 straipsnio 1 dalyje numatytos įsigaliojimo sąlygos;

—

Monako Kunigaikštystė ir jos finansų įstaigos, atsižvelgdamos į laikiną Pakeitimo protokolo taikymą, gali nuspręsti sustabdyti prievolių, joms tenkančių pagal Europos bendrijos ir Monako Kunigaikštystės susitarimą, numatantį priemones, lygiavertes nustatytoms Tarybos direktyvoje 2003/48/EB, ir galiojusį iki Pakeitimo protokolu padarytų pakeitimų, taikymą nuo 2017 m. sausio 1 d., nebent Pakeitimo protokolo 2 straipsnio 4 dalyje būtų nustatyta kitaip.

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 225/41

(1)

remiantis Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 (2) 7 straipsnio 1 dalimi, teisių į išmokas identifikavimo ir registravimo sistema skirta veiksmingai atsekti tam tikrus teisių į išmokas elementus, inter alia, paskutinio pasinaudojimo datą. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1307/2013 (3) nuostatose dėl nacionalinio rezervo arba regioninių rezervų papildymo pagal bazinės išmokos sistemą nebereikalaujama pateikti šios konkrečios informacijos, jeigu galima nustatyti bendrą kiekvieno ūkininko teisių į išmokas skaičių;

(2)

Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 9 straipsnyje išdėstytos plotų, priklausančių žemės ūkio sklypams, kuriuose yra kraštovaizdžio elementų ir medžių, nustatymo taisyklės. Tikslinga paaiškinti tos nuostatos formuluotę, pateikiant nuorodą į reikalavimus atitinkančius hektarus;

(3)

Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 809/2014 (4) 11 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad apie preliminarių patikrų rezultatus kompetentinga institucija gavėjui turi pranešti per 26 kalendorinių dienų laikotarpį po galutinės bendrosios paraiškos, pagalbos paraiškos arba mokėjimo prašymo pateikimo dienos, nurodytos to reglamento 13 straipsnyje. Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 12 straipsnyje numatytos Tarybos reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71 (5) 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų galutinių pateikimo terminų taikymo išimtys. Siekiant nuoseklumo tikslinga nustatyti tokią pačią vėliausio leistino pranešimo apie minėtų preliminarių patikrų rezultatus termino ir vėliausio leistino pagalbos arba paramos gavėjo pranešimo apie pakeitimus po tų preliminarių patikrų kompetentingai institucijai termino taikymo išimtį. Taip pat reikėtų patikslinti, kad, bet kuriuo atveju, 26 kalendorinių dienų laikotarpis, skirtas tų preliminarių patikrų rezultatams pranešti, pasibaigs vieną dieną po vėliausios leistinos pavėluoto pagalbos paraiškos ar mokėjimo prašymo arba paraiškos dėl teisių į išmokas pateikimo dienos;

(4)

Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 18 straipsnyje nustatytas perskirstymo išmokoms, išmokoms jauniesiems ūkininkams ir išmokoms už plotus, kuriuose esama gamtinių kliūčių, taikomas principas, kad nuobaudos už deklaruotą per didelį plotą ūkininkui neturėtų būti taikomos tuo atveju, kai nėra galimybės įgyti jokio pranašumo, nes yra nustatytas didžiausias hektarų, už kuriuos gali būti skiriamos išmokos, skaičius. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1122/2009 (6) egzistavo panaši nuostata dėl priemokų už gyvulius, o Komisijos reglamente (ES) Nr. 65/2011 (7) – dėl žemės ūkio priemonių, susijusių su plotu. Siekiant užtikrinti nuoseklų ir sąžiningą ūkininkų vertinimą, taip pat siekiant supaprastinimo, tokią taisyklę tikslinga nustatyti Deleguotajame reglamente (ES) Nr. 640/2014, kuria remiantis prireikus būtų apskaičiuojamos išmokos pagal visas su plotu susijusias pagalbos sistemas ir pagalbos už gyvulius sistemas, taip pat pagal su plotu ir su gyvuliais susijusias kaimo plėtros priemones;

(5)

integruotoje administravimo ir kontrolės sistemoje pagalbos, kurią pagalbos arba paramos gavėjas turi teisę gauti, suma apskaičiuojama atsižvelgiant į pasėlių grupę. Taikydamos Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 41 straipsnyje numatytą perskirstymo išmoką valstybės gali nuspręsti sumažinti hektarų, už kuriuos mokėtinos skirtingos išmokos, skaičių. Nustačius konkrečią pasėlių grupę, kuriai taikoma perskirstymo išmoka, pagalbos arba paramos gavėjo paraiška perskirstymo išmokos sumažinimo atveju būtų paprastesnė, nes pagalbos arba paramos gavėjui nereikėtų nurodyti, kuriai sumažinto hektarų skaičiaus daliai priskiriamas kiekvienas žemės ūkio paskirties sklypas. Siekiant nuoseklumo tikslinga tokią pačią nuostatą nustatyti jaunųjų ūkininkų schemos ir savanoriškų susietosios paramos priemonių atžvilgiu;

(6)

su plotu susijusios pagalbos sistemų arba paramos priemonių (kitų, nei bazinės išmokos sistema arba vienkartinės išmokos už plotus sistema) atveju Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 17 straipsnio 1 dalies b punkte kaip viena iš pasėlių grupių išskirta kiekvieno iš deklaruojamų plotų, už kuriuos skiriama nevienodo dydžio pagalba arba parama, grupė. Kiek tai susiję su išmokomis už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 (8) 31 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų, išskyrus tam tikrus konkrečius atvejus, proporcingą išmokų mažinimą, kai viršijamas vienos valdos ploto ribinis dydis, kuris turi būti nustatytas programoje. Kalbant apie tą išmoką reikėtų patikslinti, kad skiriant mažėjančią paramą atsižvelgiama į tų sumų, susijusių su atitinkamais deklaruotais plotais, vidurkį, kaip anksčiau numatyta Reglamento (ES) Nr. 65/2011 16 straipsnio 2 dalyje;

(7)

atsižvelgiant į integruotos administravimo ir kontrolės sistemos raidą ir siekiant supaprastinimo, tikslinga pritaikyti administracines nuobaudas, susijusias su pagalbos sistemomis arba paramos priemonėmis, jeigu galima atlikti veiksmingas administracines kryžmines patikras pagal žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistemą, ir jeigu galima atlikti susigrąžinimą atgaline data, tiksliau, su Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 III antraštinės dalies 1, 2, 4 bei 5 skyriuose ir V antraštinėje dalyje numatytomis su plotu susijusiomis pagalbos sistemomis ir su Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 30 ir 31 straipsniuose numatytomis su plotu susijusiomis paramos priemonėmis. Pritaikant administracines nuobaudas reikėtų atsižvelgti į atgrasymo ir proporcingumo principus, siekiant užtikrinti patikimą bendros žemės ūkio politikos finansų valdymą;

(8)

toms pagalbos sistemoms ar paramos priemonėms tikslinga nustatyti sumažintų nuobaudų už pirmą nusižengimą, jeigu deklaruotas nereikšmingas per didelis plotas, sistemą. Remiantis patikimo finansų valdymo principais ir siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui sistema bei skatinti ateityje teikti teisingas deklaracijas, suma, kuria buvo sumažinta administracinė nuobauda, turėtų būti sumokėta tuo atveju, jeigu pagalbos arba paramos gavėjui kitais paraiškų teikimo metais būtų taikoma kita administracinė nuobauda, susijusi su ta su plotu susijusia pagalbos sistema arba paramos priemone;

(9)

Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 24 straipsnyje numatytas žalinimo išmokos mažinimas dėl pasėlių įvairinimo reikalavimų nesilaikymo. Dėl aiškumo reikėtų įtraukti konkrečią nuostatą, kad būtų apimami atvejai, kai nesilaikoma Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 44 straipsnio 2 dalies;

(10)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 809/2014 21 straipsniu, kai taikoma, pagalbos arba paramos gavėjas turi įsipareigoti valstybės narės nustatytu laikotarpiu savo valdoje laikyti gyvulius, o pagalbos už gyvulius paraiškoje ar pagal su gyvuliais susijusios paramos priemones teikiamame mokėjimo prašyme pateikti informaciją apie vietą arba vietas, kuriose tuo laikotarpiu bus laikomi gyvuliai. Tikslinga nustatyti nuostatas, kuriomis remiantis gyvuliai, kurie tuo laikotarpiu buvo perkelti į kitą nei praneštoji vieta, gali būti laikomi nustatytais, jeigu per patikras vietoje galima iškart nustatyti jų buvimo vietą valdoje;

(11)

Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 639/2014 (9) 53 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės narės turi nustatyti paramos skyrimo sąlygą – reikalavimą identifikuoti ir registruoti galvijus, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1760/2000 (10). Nuolat taikoma paramos skyrimo sąlyga pateikti nuorodą į tą reglamentą siekiama užtikrinti vienareikšmišką gyvulių, už kuriuos būtų galima skirti pagalbą arba paramą, identifikavimą. Tuo tikslu Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 30 straipsnio 4 dalies c punkte reikėtų patikslinti, kad klaidingi tokių duomenų, kaip lytis, veislė, spalva arba data, įrašai registre, gyvulių pasuose ir (arba) kompiuterinėje galvijų duomenų bazėje turėtų būti laikomi reikalavimų nesilaikymu juos radus pirmą kartą, jeigu informacija yra būtina siekiant nustatyti, ar už gyvulius būtų galima skirti pagalbą arba paramą pagal atitinkamą pagalbos sistemą arba paramos priemonę. Kitu atveju atitinkamas gyvulys nenustatytu laikomas tada, jei tokių klaidų randama bent per dvi patikras, atliktas per 24 mėnesius;

(12)

Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 31 straipsnyje nustatytos administracinės nuobaudos, taikomos su gyvuliais susijusių paramos priemonių atveju; tos nuobaudos skirtos taikyti priemonės lygmeniu. Tame straipsnyje neatsižvelgiama į tai, kad pagal priemonę vykdomi veiksmai gali būti susiję su skirtingomis gyvulių veislėmis ir rūšimis, kurioms pagal kaimo plėtros programas gali būti taikoma nevienodo dydžio parama ir paramos skyrimo sąlygos. Todėl tame straipsnyje tikslinga pateikti nuorodą į veiksmo rūšį;

(13)

be to, Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 31 straipsnyje nurodoma reikalavimų neatitikimo riba – trys reikalavimų neatitinkantys gyvuliai. Trumpam gamybos ciklui skirtų rūšių atveju, kai gyvulių apyvarta yra didelė, remiantis tokia riba gali ir nebūti nustatytas tinkamas nuobaudų lygis, kitaip nei tokių rūšių, kaip galvijai, avys ir ožkos, atveju. Todėl valstybės narės turėtų leisti nustatyti patikslintą tų trumpam gamybos ciklui skirtų rūšių gyvulių skaičių, kuris iš esmės būtų lygiavertis trijų gyvulių ribai;

(14)

siekiant užtikrinti, kad duomenys, naudojami pagal sistemą be paraiškų, kaip nurodyta Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 809/2014 21 straipsnio 4 dalyje, būtų patikimi, gyvuliai, už kuriuos gali būti skirta pagalba arba parama, turėtų būti tikrinami per patikras vietoje. Reikalavimų neatitikimo atveju taikomos Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 31 straipsnyje nustatytos administracinės nuobaudos. Nepažeidžiant kitų paramos skyrimo sąlygų, tokie gyvuliai, už kuriuos gali būti skirta pagalba arba parama, vis tiek dar bus laikomi atitinkančiais paramos skyrimo reikalavimus, jeigu tas reikalavimų neatitikimas, susijęs su reikalavimu identifikuoti ir registruoti gyvulius, pašalinamas ne vėliau kaip pirmąją gyvulio laikymo laikotarpio dieną arba ne vėliau kaip valstybės narės parinktą dieną, vadovaujantis Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 639/2014 53 straipsnio 4 dalimi. Todėl Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 31 straipsnio 3 dalyje turėtų būti nurodyta, kad nustačius, jog gyvuliai, už kuriuos gali būti skirta pagalba arba parama, yra neteisingai identifikuoti arba registruoti, laikoma, kad tie gyvuliai neatitinka reikalavimų nepriklausomai nuo to, kaip vykdomi su jais susiję paramos skyrimo reikalavimai, nustatyti Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 639/2014 53 straipsnio 4 dalyje;

(15)

be to, Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 31 straipsnyje nustatyta administracinių nuobaudų, taikomų už gyvulius, deklaruotus pagal pagalbos už gyvulius sistemas arba paramos priemones, skaičiavimo metodika. Ta metodika grindžiama nustatytų atskirų reikalavimus neatitinkančių gyvulių skaičiumi, neatsižvelgiant į tai, kiek dienų tie gyvuliai išbuvo valdoje. Kai kurios valstybės narės yra įdiegusios sistemą, pagal kurią pagalbos ar paramos skaičiavimas grindžiamas ne tik atskirų gyvulių, kurie atitinka paramos skyrimo reikalavimus, skaičiumi, bet ir dienų valdoje, per kurias gyvuliai atitiko paramos skyrimo reikalavimus, skaičiumi. Siekiant proporcingumo, tos valstybės narės turėtų atitinkamai patikslinti savo administracinių nuobaudų skaičiavimo metodiką;

(16)

remiantis Tarybos reglamentu (EB) Nr. 21/2004 (11), valstybės narės turi nustatyti avių ir ožkų identifikavimo ir registravimo sistemą, kuri apimtų centrinį registrą arba kompiuterinę duomenų bazę. Todėl į Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 34 straipsnio taikymo sritį tikslinga įtraukti tas gyvulių rūšis;

(17)

siekiant aiškumo, Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 43 ir 44 straipsniuose tikslinga patikslinti, kad tolesnis reglamentų (EB) Nr. 1122/2009 ir (ES) Nr. 65/2011 taikymas, taip pat atidėtas Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 taikymas galioja ir paramos paraiškoms. Taip pat tikslinga patikslinti, kad tolesnis reglamentų (EB) Nr. 1122/2009 ir (ES) Nr. 65/2011 taikymas galioja mokėjimo prašymams, susijusiems su 2014 ir ankstesniais paraiškų teikimo metais;

(18)

be to, Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 43 straipsnyje tikslinga nurodyti, kad reglamentai (EB) Nr. 1122/2009 ir (ES) Nr. 65/2011 toliau taikomi mokėjimo prašymams, susijusiems su Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 (12) 66 straipsnio 2 dalyje nurodytomis išlaidomis, susijusiomis su technine parama, kurios patirtos 2015 m.;

(19)

galiausiai aiškumo sumetimais Reglamente (ES) Nr. 1306/2013 nuorodas į teisinį pagrindą tikslinga pakeisti nuoroda į Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 (13) 28 straipsnį;

(20)

todėl Deleguotasis reglamentas (ES) Nr. 640/2014 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(21)

pakeitimai, kuriais patikslinami Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 43 ir 44 straipsniai, siekiant tęstinumo turėtų būti taikomi paraiškų teikimo metams ir priemokų laikotarpiams, prasidedantiems tą pačią dieną, kaip numatyta Reglamente (ES) Nr. 640/2014,

1)

7 straipsnio 1 dalis iš dalies keičiama taip:

2)

9 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punktas pakeičiamas taip:

3)

12 straipsnis pakeičiamas taip:

„12 straipsnis

Paraiškų pateikimo ir pranešimo termino taikymo išimtis

Nukrypstant nuo Tarybos reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71 (*) 5 straipsnio 1 dalies, kai viena iš toliau nurodytų dienų yra valstybinė šventė, šeštadienis arba sekmadienis, laikoma, kad tokia galutinė diena yra pirmoji vėlesnė darbo diena:

Tačiau jei jau yra laikoma, kad pirmos pastraipos b punkte nurodytos vėliausios leistinos pavėluoto pateikimo dienos yra pirmosios vėlesnės darbo dienos, tos pastraipos c punkte nurodyta vėliausia leistina pranešimo diena yra antroji vėlesnė darbo diena.

(*)  1971 m. birželio 3 d. Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71, nustatantis terminams, datoms ir laikotarpiams taikytinas taisykles (OL L 124, 1971 6 8, p. 1)."

(**)  2014 m. liepos 17 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 809/2014, kuriuo nustatomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatų dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, kaimo plėtros priemonių ir kompleksinės paramos taikymo taisyklės (OL L 227, 2014 7 31, p. 69).“"

4)

įterpiamas šis 15a straipsnis:

„15a straipsnis

Atskira riba arba viršutinė riba

Kai pagal pagalbos sistemą ar paramos priemonę taikoma atskira riba arba viršutinė riba, o pagalbos arba paramos gavėjo deklaruotas plotas arba gyvulių skaičius viršija atskirą ribą arba atskirą viršutinę ribą, jas atitinkantis deklaruotas plotas arba deklaruotų gyvulių skaičius patikslinamas pagal susijusiam pagalbos arba paramos gavėjui nustatytą ribą ar viršutinę ribą.“

5)

17 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Taikant šį skirsnį išskiriamos šios pasėlių grupės:

Taikant pirmos pastraipos e punktą, kai Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 31 straipsnyje nurodytų išmokų už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, atveju taikomos mažėjančios paramos sumos, atsižvelgiama į tų sumų, susijusių su atitinkamais deklaruotais plotais, vidurkį.“

6)

19 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   Jei pagal 1 ir 2 dalis apskaičiuotos sumos per trejus kalendorinius metus, einančius po kalendorinių metų, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, nepavyksta visiškai išskaityti pagal Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 (***) 28 straipsnį, likutis panaikinamas.

(***)  2014 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 908/2014, kuriuo nustatomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 taikymo taisyklės, susijusios su mokėjimo agentūromis ir kitomis įstaigomis, finansų valdymu, sąskaitų patvirtinimu, patikrų taisyklėmis, užstatais ir skaidrumu (OL L 255, 2014 8 28, p. 59).“"

7)

įterpiamas šis 19a straipsnis:

„19a straipsnis

Administracinės nuobaudos už deklaruotą per didelį plotą, susijusį su bazinės išmokos sistema, vienkartinės išmokos už plotus sistema, perskirstymo išmoka, jaunųjų ūkininkų schema, išmoka už plotus, kuriuose esama gamtinių kliūčių, smulkiųjų ūkininkų sistema, su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusiomis išmokomis ir išmokomis už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių

1.   Jeigu 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasėlių grupės plotas, deklaruojamas pagal Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 III antraštinės dalies 1, 2, 4 bei 5 skyriuose ir V antraštinėje dalyje numatytas pagalbos sistemas ir pagal Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 30 ir 31 straipsniuose nurodytas paramos priemones, viršija pagal šio reglamento 18 straipsnį nustatytą plotą, pagalba ar parama apskaičiuojama pagal remiamą plotą, sumažintą 1,5 aptikto skirtumo, jei tas skirtumas didesnis kaip 3 % arba du hektarai remiamo ploto.

Administracinė nuobauda neviršija 100 % sumų, apskaičiuojamų atsižvelgiant į deklaruotą plotą.

2.   Jeigu pagalbos arba paramos gavėjui nebuvo skirta jokia 1 dalyje nurodyta administracinė nuobauda už deklaruotą per didelį plotą, susijusį su atitinkama pagalbos sistema ar paramos priemone, toje dalyje nurodyta administracinė nuobauda sumažinama 50 %, jeigu deklaruoto ir remiamo ploto skirtumas neviršija 10 % remiamo ploto.

3.   Jeigu administracinė nuobauda pagalbos arba paramos gavėjui buvo sumažinta pagal 2 dalį, o kitais paraiškų teikimo metais tam pagalbos arba paramos gavėjui turi būti skirta kita šiame straipsnyje ir 21 straipsnyje nurodyta su atitinkama pagalbos sistema ar paramos priemone susijusi administracinė nuobauda, pagalbos arba paramos gavėjas sumoka visą administracinę nuobaudą už tuos kitus paramos teikimo metus ir sumą, kuria pagal 1 dalį apskaičiuota administracinė nuobauda buvo sumažinta pagal 2 dalį.

4.   Jei pagal 1, 2 ir 3 dalis apskaičiuotos sumos per trejus kalendorinius metus, einančius po kalendorinių metų, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, nepavyksta visiškai išskaityti pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 28 straipsnį, likutis panaikinamas.“

8)

21 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

„2.   Jei nepagrįstai išmokėtų išmokų ir 1 dalyje nurodytų administracinių nuobaudų sumos per trejus kalendorinius metus, einančius po kalendorinių metų, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, nepavyksta visiškai išskaityti pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 28 straipsnį, likutis panaikinamas.“

9)

24 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

10)

28 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:

„4.   Jei pagal 1, 2 ir 3 dalis apskaičiuotos administracinių nuobaudų sumos per trejus kalendorinius metus, einančius po kalendorinių metų, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, nepavyksta visiškai išskaityti pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 28 straipsnį, likutis panaikinamas.“

11)

30 straipsnis iš dalies pakeičiamas taip:

12)

31 straipsnis pakeičiamas taip:

„31 straipsnis

Administracinės nuobaudos, susijusios su gyvuliais, deklaruotais pagal pagalbos už gyvulius schemas arba su gyvuliais susijusios paramos priemones

1.   Jeigu, pateikus pagalbos paraišką pagal pagalbos už gyvulius sistemą arba mokėjimo prašymą pagal susijusios su gyvuliais paramos priemonę ar pagal tokios paramos priemonės tam tikros rūšies veiksmą, nustatomas deklaruotų gyvulių ir pagal 30 straipsnio 3 dalį nustatytų gyvulių skaičiaus skirtumas, bendra pagalbos ar paramos suma, kurią pagalbos arba paramos gavėjas turi teisę gauti pagal tą pagalbos sistemą arba paramos priemonę ar tokios paramos priemonės tam tikros rūšies veiksmą atitinkamais paraiškų teikimo metais, sumažinama šio straipsnio 3 dalyje nustatyta procentine dalimi, jeigu nustatoma, kad reikalavimų neatitinka ne daugiau kaip trys gyvuliai.

2.   Nustačius daugiau kaip tris reikalavimų neatitinkančius gyvulius, bendra pagalbos ar paramos suma, kurią pagalbos arba paramos gavėjas turi teisę gauti pagal 1 dalyje nurodytą pagalbos sistemą arba paramos priemonę ar tokios paramos priemonės tam tikros rūšies veiksmą atitinkamais paraiškų teikimo metais, sumažinama:

Jeigu pagal 3 dalį nustatyta procentinė dalis yra didesnė kaip 20 %, pagalba ar parama, kurią pagalbos arba paramos gavėjas būtų turėjęs teisę gauti pagal 30 straipsnio 3 dalį, pagal pagalbos sistemą arba paramos priemonę ar tokios paramos priemonės tam tikros rūšies veiksmą atitinkamais paraiškų teikimo metais neskiriama.

Jeigu pagal 3 dalį nustatyta procentinė dalis yra didesnė kaip 50 %, pagalba ar parama, kurią pagalbos arba paramos gavėjas būtų turėjęs teisę gauti pagal 30 straipsnio 3 dalį, pagal pagalbos sistemą arba paramos priemonę ar tokios paramos priemonės tam tikros rūšies veiksmą atitinkamais paraiškų teikimo metais neskiriama. Be to, pagalbos arba paramos gavėjui taikoma papildoma nuobauda, kurios suma yra lygi sumai, atitinkančiai deklaruoto gyvulių skaičiaus ir pagal 30 straipsnio 3 dalį nustatytų gyvulių skaičiaus skirtumą. Jei tos sumos per trejus kalendorinius metus, einančius po kalendorinių metų, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, nepavyksta visiškai išskaityti pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 28 straipsnį, likutis panaikinamas.

Valstybės narės gali nuspręsti nustatyti kitą kitų rūšių, nei nurodytos šio Reglamento 30 straipsnio 4 ir 5 dalyse, gyvulių skaičių, kuris skirtųsi nuo šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos trijų gyvulių ribos. Nustatydamos tą skaičių valstybės narės užtikrina, kad jis iš esmės būtų lygiavertis tai ribai, atsižvelgdamos, inter alia, į sutartinių gyvulių ir (arba) skirtos pagalbos ar paramos sumą.

3.   Siekiant nustatyti 1 ir 2 dalyse nurodytą procentinę dalį, pagal pagalbos už gyvulius sistemą arba su gyvuliais susijusią paramos priemonę ar tam tikros rūšies veiksmą deklaruotų gyvulių, kurie, kaip nustatyta, neatitinka reikalavimų, skaičius padalijamas iš gyvulių, nustatytų taikant tą pagalbos už gyvulius sistemą arba paramos priemonę ar tokios paramos priemonės tam tikros rūšies veiksmą, pagal kuriuos teikiama pagalbos paraiška arba mokėjimo prašymas ar įgyvendinamas tokios paramos priemonės tam tikros rūšies veiksmas atitinkamais paraiškų teikimo metais, skaičiaus.

Taikant šią dalį, jeigu valstybė narė pasinaudoja galimybe taikyti sistemą be paraiškų pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 809/2014 21 straipsnio 4 dalį, gyvuliai, už kuriuos gali būti skirta pagalba arba parama, kurie, kaip nustatyta, yra netinkamai identifikuoti ar įregistruoti gyvulių identifikavimo ir registravimo sistemoje, laikomi reikalavimų neatitinkančiais gyvuliais nepriklausomai nuo to, kaip vykdomi su jais susiję paramos skyrimo reikalavimai, nustatyti Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 639/2014 53 straipsnio 4 dalyje.

4.   Jei bendra pagalbos ar paramos suma, kurią pagalbos arba paramos gavėjas turi teisę gauti pagal tą pagalbos sistemą arba paramos priemonę ar tokios paramos priemonės tam tikros rūšies veiksmą atitinkamais paraiškų teikimo metais, apskaičiuojama remiantis paramos skyrimo sąlygas atitinkančių gyvulių buvimo valdoje dienų skaičiumi, gyvulių, kurie, kaip nustatyta, neatitinka reikalavimų, kaip nurodyta 1 ir 2 dalyse, skaičius taip pat apskaičiuojamas atsižvelgiant į tų gyvulių buvimo valdoje dienų skaičių.

3 dalies antroje pastraipoje nurodytų gyvulių, už kuriuos gali būti skirta pagalba arba parama, kurie, kaip nustatyta, neatitinka reikalavimų, skaičius apskaičiuojamas atsižvelgiant į dienų, per kurias tie gyvuliai gali atitikti pagalbos arba paramos skyrimo reikalavimus, skaičių.“

13)

34 straipsnis pakeičiamas taip:

„34 straipsnis

Įrašų kompiuterinėje gyvulių duomenų bazėje pakeitimai ir tikslinimas

15 straipsnis taikomas su deklaruotais gyvuliais susijusių kompiuterinės gyvulių duomenų bazės įrašų klaidoms ir praleidimams, padarytiems nuo to momento, kai pateikta pagalbos paraiška arba mokėjimo prašymas.“

14)

35 straipsnio 7 dalis pakeičiama taip:

„7.   Jei 1, 2, 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų atšauktų sumų ir administracinių nuobaudų per trejus kalendorinius metus, einančius po kalendorinių metų, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, nepavyksta visiškai išskaityti pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 28 straipsnį, likutis panaikinamas.“

15)

43 straipsnio antros pastraipos b punktas pakeičiamas taip:

16)

44 straipsnio antra pastraipa pakeičiama taip:

„Jis taikomas pagalbos paraiškoms, paramos paraiškoms ir mokėjimo prašymams, susijusiems su paraiškų teikimo metais arba priemokų mokėjimo laikotarpiais, prasidedančiais 2015 m. sausio 1 d.“

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 225/50

(1)

Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 (2) 19a straipsnio 2 dalyje nustatytos sumažintų administracinių nuobaudų už per didelio ploto deklaravimą pagal tam tikrą su plotu susijusią pagalbos sistemą arba paramos priemonę taikymo tuo atveju, kai paramos gavėjas anksčiau nebuvo gavęs tokios nuobaudos, susijusios su ta konkrečia su plotu susijusia pagalbos sistema arba paramos priemone, taisyklės. Remiantis patikimo finansų valdymo principais ir siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui sistema bei skatinti ateityje teikti teisingas deklaracijas, likusi suma turėtų būti sumokėta tuo atveju, jeigu paramos gavėjui kitais paraiškų teikimo metais vėl būtų taikoma minėto reglamento 19a ir 21 straipsniuose nurodyta administracinė nuobauda, susijusi su ta konkrečia su plotu susijusia pagalbos sistema arba paramos priemone. Todėl tikslinga nustatyti konkrečią šios nuostatos tolesnio taikymo tikrinimo normą;

(2)

būtina patikslinti, kad, siekiant atlikti Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 809/2014 (3) 50 straipsnio 1 dalyje nurodytas patikras vietoje, išankstinių ir tarpinių išmokų sumos turėtų būti įtraukiamos į mažiausią patikroms vietoje taikomą 5 % tikrinimo normą. Todėl tikslinga iš dalies pakeisti to reglamento 50 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą;

(3)

todėl Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 809/2014 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(4)

Tiesioginių išmokų komitetas ir Kaimo plėtros komitetas per pirmininko nustatytą laikotarpį nuomonės nepateikė,

1)

Įterpiamas šis 33a straipsnis:

„33a straipsnis

Papildomo tikrinimo norma, taikoma Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 2 dalyje nurodytų paramos gavėjų tolesnėms patikroms vietoje

1.   Paramos gavėjai, kuriems pagal Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 2 dalį buvo taikoma sumažinta administracinė nuobauda, susijusi su tam tikra su plotu susijusia pagalbos sistema arba paramos priemone, po to, kai per patikrą vietoje buvo nustatyta, kad deklaruotas per didelis plotas, kitais paraiškų teikimo metais tikrinami per tolesnę patikrą vietoje, susijusią su ta konkrečia pagalbos sistema arba paramos priemone.

2.   1 dalyje nurodytos tolesnės patikros vietoje nereikia atlikti, jeigu po to, kai buvo nustatyta, kad buvo deklaruotas per didelis plotas, pažeidimo nustatymo metais Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 5 straipsnyje nurodytoje žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistemoje atnaujinti susijusių kontrolinių sklypų duomenys.“

2)

50 straipsnio 1 dalies antra pastraipa pakeičiama taip:

„Jei veiksmui, dėl kurio atliekama patikra vietoje, įgyvendinti buvo gautos išankstinės arba tarpinės išmokos, šios išmokos priskaičiuojamos prie pirmoje pastraipoje nurodytų per patikras vietoje tikrinamų išlaidų.“

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 225/52

(1)

2006 m. kovo 23 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 553/2006, kuriuo tam tikrai importuojamai Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – KLR) ir Vietnamo kilmės avalynei su batviršiais iš odos (toliau – avalynė) nustatytos laikinosios antidempingo priemonės (toliau – laikinasis reglamentas) (2).

(2)

Reglamentu (EB) Nr. 1472/2006 (3) (toliau – Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1472/2006 arba ginčijamas reglamentas) Taryba tam tikrai importuojamai Vietnamo ir KLR kilmės avalynei su batviršiais iš odos dvejiems metams nustatė 9,7–16,5 % galutinius antidempingo muitus.

(3)

Reglamentu (EB) Nr. 388/2008 (4) Taryba tam tikrai importuojamai KLR kilmės avalynei su batviršiais iš odos nustatytų galutinių antidempingo priemonių taikymą išplėtė iš Ypatingojo Administracinio Kinijos Regiono Makao (toliau – YAR Makao) siunčiamam importui, deklaruojamam kaip YAR Makao kilmės arba ne.

(4)

Taryba po 2008 m. spalio 3 d. inicijuotos priemonių galiojimo termino peržiūros (5) Reglamentu (ES) Nr. 1294/2009 (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1294/2009) (6) antidempingo priemonių taikymą pratęsė dar 15 mėnesių, t. y. iki 2011 m. kovo 31 d., kada priemonės nustojo galioti.

(5)

„Brosmann Footwear (HK) Ltd“, „Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd“, „Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd“, „Risen Footwear (HK) Co Ltd“ ir „Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd“ (toliau – pareiškėjai) Pirmosios instancijos teismui (dabar – Bendrasis Teismas) pateikė ieškinius dėl ginčijamo reglamento. 2010 m. kovo 4 d. Sprendimu Brosmann Footwear (HK) Ltd ir kt. prieš Tarybą, T-401/06, Rink. II-671, ir 2010 m. kovo 4 d. Sprendimu Zhejiang Aokang Shoes ir Wenzhou Taima Shoes prieš Tarybą, sujungtos bylos T-407/06 ir T-408/06, Rink. p. II-747, Bendrasis Teismas šiuos ieškinius atmetė.

(6)

Šiuos sprendimus ieškovai apskundė. 2012 m. vasario 2 d. Sprendimu Brosmann ir kiti, C-249/10 P, ir 2012 m. vasario 15 d. Sprendimu Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd, C-247/10P (toliau – sprendimai Brosmann ir Aokang), Teisingumo Teismas šiuos sprendimus panaikino. Jis konstatavo, kad Bendrasis Teismas, konstatavęs, kad Komisija pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus neturėjo nagrinėti neatrinktų prekiautojų prašymų taikyti rinkos ekonomikos režimą (RER) (sprendimo (C-249/10 P) 36 punktas ir sprendimo (C-247/10 P) 29 ir 32 punktai), padarė teisės klaidą.

(7)

Tada šiuo klausimu Teisingumo Teismas priėmė savo sprendimą. Jis konstatavo, kad:„[…] Komisija privalėjo išnagrinėti tinkamai pagrįstus apeliančių prašymus, pateiktus pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus, suteikti RESVĮS per ginčijamame reglamente išdėstytą antidempingo procedūrą. Taip pat reikia konstatuoti, kad negali būti atmesta galimybė, jog toks tyrimas būtų leidęs nustatyti kitokio nei 16,5 % dydžio galutinį antidempingo muitą, koks joms yra taikomas pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 3 dalį. Iš tos pačios nuostatos matyti, kad 9,7 % galutinis antidempingo muitas nustatytas tik vienam Kinijos ūkio subjektui, kuris buvo atrinktas ir kuriam pripažintas RESVĮS. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkto, jei Komisija būtų konstatavusi, kad apeliantės taip pat veikė rinkos ekonomikos sąlygomis, tuomet, nesant galimybės apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą, joms taip pat turėjo būti taikomas minėto dydžio muito tarifas“ (sprendimo (C-249/10 P) 42 punktas ir sprendimo (C-247/10 P) 36 punktas).

(8)

Todėl Teismas panaikino ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su nagrinėjamaisiais pareiškėjais.

(9)

2013 m. spalio mėn. Komisija pranešimu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (7) paskelbė, kad nusprendė atnaujinti antidempingo tyrimą nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas, ir išnagrinėti, ar nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d. pareiškėjai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis, ir paprašė suinteresuotųjų šalių pranešti apie save.

(10)

2014 m. kovo mėn. Tarybos įgyvendinimo reglamentu 2014/149/ES (8) Taryba atmetė Komisijos pasiūlymą priimti Tarybos įgyvendinimo reglamentą, kuriuo iš naujo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir galutinai surenkamas laikinasis muitas, nustatytas importuojamai tam tikrai Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su batviršiais iš odos, kurią pagamino bendrovės „Brosmann Footwear (HK) Ltd“, „Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd“, „Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd“, „Risen Footwear (HK) Co Ltd“ ir „Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd“, ir šių gamintojų atžvilgiu tyrimą užbaigė. Taryba laikėsi nuomonės, kad importuotojai, nusipirkę batus iš šių eksportuojančių gamintojų, kuriems kompetentingos nacionalinės institucijos kompensavo atitinkamus muitus, remdamosi 1992 m. spalio 12 d. Reglamentu (EEB) Nr. 2913/1992, nustatančiu Bendrijos muitinės kodeksą (9) (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), įgijo teisėtų lūkesčių pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 4 dalį, nustatančią Bendrijos muitinės kodekso nuostatų, ypač jo 221 straipsnio, taikymą renkant muitus.

(11)

Trys nagrinėjamojo produkto importuotojai „C&J Clark International Ltd.“ (toliau – „Clark“), „Puma SE“ (toliau – „Puma“) ir „Timberland Europe B.V.“ (toliau – „Timberland“) (toliau – nagrinėjamieji importuotojai), remdamiesi 5–7 konstatuojamosiose dalyse nurodyta teismų praktika, savo nacionaliniuose teismuose pateikė ieškinius dėl antidempingo priemonių, nustatytų iš Kinijos ir Vietnamo importuojamai tam tikrai avalynei; šie teismai perdavė klausimą Teisingumo Teismui, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą.

(12)

Dėl sujungtų bylų C-659/13 C & J Clark International Limited ir C-34/14 Puma SE – Teisingumo Teismas Tarybos reglamentus (EB) Nr. 1472/2006 ir (ES) Nr. 1294/2009 paskelbė negaliojančiais tokia apimtimi, kokia Europos Komisija nenagrinėjo RER ir individualaus režimo prašymų, kuriuos pateikė neatrinkti KLR ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai (toliau – Teismo sprendimai), nesilaikydama 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių 2 straipsnio 7 dalies b punkto ir 9 straipsnio 5 dalies (10).

(13)

Dėl trečios bylos C-571/14 Timberland Europe B.V. prieš Inspecteur van de Belastingdienst, kantoor Rotterdam Rijnmond – Teisingumo Teismas besikreipusio nacionalinio teismo prašymu 2016 m. balandžio 11 d. nusprendė pašalinti bylą iš registro.

(14)

SESV 266 straipsnyje nustatyta, kad institucijos privalo imtis būtinų priemonių Teismo sprendimams vykdyti. Jei panaikinamas aktas, institucijų priimtas atliekant administracinę procedūrą, pvz., antidempingo tyrimą, Teismo sprendimas įgyvendinamas panaikintą aktą pakeičiant nauju aktu, kuriuo pašalinamas Teismo nustatytas pažeidimas (11).

(15)

Pagal Teismo praktiką panaikinto akto pakeitimo procedūra gali būti atnaujinta nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas (12). Tiksliau tai reiškia, kad tokiu atveju, kai panaikinamas administracinę procedūrą užbaigiantis aktas, tuo panaikinimu nebūtinai daromas poveikis parengiamiesiems veiksmams, pvz., antidempingo tyrimo inicijavimui. Kai panaikinamas reglamentas, kuriuo nustatomos galutinės antidempingo priemonės, tai reiškia, kad po panaikinimo antidempingo tyrimas yra vis dar vykdomas, nes Sąjungos teisinėje tvarkoje (13) nebėra antidempingo tyrimą užbaigiančio akto, nebent pažeidimas padarytas inicijavimo etapu.

(16)

Išskyrus tai, kad institucijos neišnagrinėjo RER ir individualaus režimo prašymų, kuriuos pateikė neatrinkti KLR ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai, visi kiti Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1472/2006 ir (ES) Nr. 1294/2009 nustatyti faktai lieka galioti.

(17)

Šioje byloje pažeidimas padarytas po inicijavimo etapo. Taigi, Komisija nusprendė atnaujinti šį antidempingo tyrimą, kuris po Teismo sprendimų dar buvo nebaigtas tuo momentu, kai buvo padarytas pažeidimas, ir išnagrinėti, ar nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis 2004 m. balandžio 1 d. – 2005 m. kovo 31 d. tiriamuoju laikotarpiu atliekant tyrimą, po kurio buvo nustatyti galutiniai muitai, nurodyti 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse (toliau – pradinis tyrimas). Tinkamais atvejais Komisija taip pat apsvarstė, ar nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams buvo galima suteikti individualų režimą pagal pagrindinio reglamento, koks jis buvo prieš įsigaliojant Reglamentui (ES) Nr. 765/2012 (14), (toliau – pagrindinis reglamentas, prieš jį iš dalies pakeičiant) (15) 9 straipsnio 5 dalį.

(18)

Pirmu etapu „Clark“ ir „Puma“ importo iš KLR atveju Komisija įvertino visus RER ir individualaus režimo prašymus, kuriuos pateikė neatrinkti susiję eksportuojantys gamintojai, tokius prašymus pateikę per pradinį tyrimą.

(19)

Dėl „Timberland“ importo iš KLR – byloje C-571/14 buvo identifikuoti du KLR esantys tiekėjai. Vienas iš šių tiekėjų („Zhongshan Pou Yuen“) buvo atrinktas per pradinį tyrimą, todėl per pradinį tyrimą nebuvo padarytas su šiuo tiekėju susijęs pažeidimas. Antras tiekėjas („General Shoes Limited“) buvo neteisingai identifikuotas kaip Kinijos tiekėjas, nes bendrovė yra įsikūrusi Vietname. Kaip nurodyta 150 konstatuojamojoje dalyje, tai vėliau užginčijo Europos sporto prekių pramonės federacija (FESI) – ji tvirtino, kad „General Shoes Ltd“ iš tikrųjų yra Kinijos tiekėjas.

(20)

Bendrovių „Puma“, „Clark“ ir „Timberland“ importo iš Vietnamo atveju Komisija šiuo metu taip pat vertina RER ir individualaus režimo prašymus, kuriuos pateikė neatrinkti susiję eksportuojantys gamintojai, kurie pateikė tokius prašymus per pradinį tyrimą. Šis vertinimas tebeatliekamas.

(21)

Komisija turi galimybę ištaisyti ginčijamo reglamento dalis, dėl kurių reglamentas buvo panaikintas, ir nekeisti tų vertinimo dalių, kurioms sprendimas nedaro poveikio (16).

(22)

Šiuo reglamentu siekiama pataisyti tuos ginčijamo reglamento aspektus, kurie, kaip nustatyta, neatitinka pagrindinio reglamento ir dėl kurių reglamentas buvo paskelbtas negaliojančiu, kiek jis susijęs su tam tikrais KLR eksportuojančiais gamintojais.

(23)

Visos kitos Teisingumo Teismo nepanaikintos ginčijamo reglamento išvados lieka galioti ir yra įtraukiamos į dabartinį reglamentą.

(24)

Todėl tolesnės konstatuojamosios dalys yra susijusios tik su nauju vertinimu, kuris būtinas sprendimams įvykdyti.

(25)

Komisija ištyrė, ar 2004 m. balandžio 1 d. – 2005 m. kovo 31 d. laikotarpiu Kinijos eksportuojantys gamintojai „Clark“ ir „Puma“, kurie pateikė RER ir (arba) individualaus režimo prašymus per tą tyrimą, veikė RER ir individualaus režimo sąlygomis. Tai norima nustatyti siekiant išsiaiškinti, kokia apimtimi du nagrinėjamieji importuotojai turi teisę susigrąžinti sumokėtą antidempingo muitą, atsižvelgiant į antidempingo muitus, sumokėtus už jų Kinijos tiekėjų, pateikusių RER ir individualaus režimo prašymus, eksportą.

(26)

Jei analizė parodys, kad Kinijos eksportuojančiam gamintojui, kurio eksportui buvo taikomas antidempingo muitas, kurį sumokėjo kuris nors iš tų dviejų nagrinėjamųjų importuotojų, turėjo būti suteiktas RER, būtų grąžinta tik muito suma, atitinkanti sumokėto (16,5 %) muito ir 9,7 % muito, nustatyto vienintelei atrinktai eksportuojančiai bendrovei, kuriai suteiktas RER, t. y. „Golden Step“, skirtumą.

(27)

Jei analizė parodys, kad individualus režimas turėjo būti suteiktas Kinijos eksportuojančiam gamintojui, kuriam atsisakyta suteikti RER, bet kurio eksportui buvo taikomas antidempingo muitas, kurį sumokėjo kuris nors iš tų dviejų nagrinėjamųjų importuotojų, individuali muito norma turėtų būti priskirta nagrinėjamajam eksportuojančiam gamintojui ir būtų grąžinta tik muito suma, atitinkanti sumokėto muito ir individualaus muito (jeigu jis yra), apskaičiuoto nagrinėjamajam eksportuojančiam gamintojui, skirtumą.

(28)

Priešingu atveju, jeigu tokių RER ir individualaus režimo prašymų analizė parodys, kad RER ir individualus režimas neturėtų būti suteikti, antidempingo muitų grąžinti nebus galima.

(29)

Kaip paaiškinta 12 konstatuojamojoje dalyje, Teisingumo Teismas ginčijamą reglamentą ir Reglamentą (ES) Nr. 1294/2009, inter alia, 13 Kinijos eksportuojančių gamintojų („Buckinghan Shoe Mfg Co., Ltd.“, „Buildyet Shoes Mfg.“, „DongGuan Elegant Top Shoes Co. Ltd“, „Dongguan Stella Footwear Co Ltd“, „Dongguan Taiway Sports Goods Limited“, „Foshan City Nanhai Qun Rui Footwear Co.“, „Jianle Footwear Industrial“, „Sihui Kingo Rubber Shoes Factory“, „Synfort Shoes Co. Ltd.“, „Taicang Kotoni Shoes Co. Ltd.“, „Wei Hao Shoe Co. Ltd.“, „Wei Hua Shoe Co. Ltd.“, „Win Profile Industries Ltd“, toliau – nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai) tam tikros į Sąjungą eksportuojamos avalynės, kurią importuoja „Clark“ ir „Puma“, atžvilgiu panaikino tokia apimtimi, kokia Komisija neišnagrinėjo RER ir individualaus režimo prašymų, kuriuos pateikė, inter alia, KLR eksportuojantys gamintojai.

(30)

Todėl Komisija pirmu etapu išnagrinėjo šių 13-os eksportuojančių gamintojų RER ir individualaus režimo prašymus siekdama nustatyti jų eksportui taikytiną muito normą. Vertinimas rodo, kad pateiktos informacijos nepakako įrodyti, kad nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis arba kad jiems buvo galima suteikti individualų režimą (išsamų paaiškinimą žr. 32 ir tolesnėse konstatuojamosiose dalyse).

(31)

Reikia pabrėžti, kad pareiga įrodyti tenka gamintojui, pageidaujančiam teikti RER prašymą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Todėl 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, jog tokio gamintojo pateiktame prašyme turi būti pateikta pakankamai toje nuostatoje nustatytų įrodymų, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Todėl Sąjungos institucijos neprivalo įrodyti, kad gamintojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – būtent Sąjungos institucijos turi įvertinti, ar nagrinėjamojo gamintojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad tenkinami pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyti RER taikymo reikalavimai, o Sąjungos teisminės institucijos turi išnagrinėti, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdi klaida (sprendimo, C-249/10 P, 32 punktas ir sprendimo, C-247/10 P, 24 punktas).

(32)

Remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktu, siekiant eksportuojančiam gamintojui suteikti RER, turėtų būti laikomasi visų penkių šiame straipsnyje išvardytų kriterijų. Todėl Komisija mano, kad RER prašymą buvo galima atmesti, jei nebuvo laikomasi bent vieno kriterijaus.

(33)

Nė vienas iš nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų negalėjo įrodyti, kad atitiko 1 kriterijų (verslo sprendimai) ir 3 kriterijų (turtas ir perkėlimas). Konkrečiau – 1 kriterijaus atveju nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai nepateikė esminės ir išsamios informacijos (pvz., įrodymų apie bendrovės struktūrą ir kapitalą, įrodymų apie pardavimą vidaus rinkoje, įrodymų apie darbuotojų darbo užmokestį ir pan.), kad būtų įrodyta, jog jų verslo sprendimai buvo priimami atsižvelgiant į rinkos signalus be didelio valstybės kišimosi. Dėl 3 kriterijaus – nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai taip pat nepateikė esminės ir išsamios informacijos (pvz., įrodymų apie bendrovei priklausantį turtą ir žemės naudojimo teisę), kad būtų įrodyta, jog iš ne rinkos ekonomikos sistemos nebuvo perkelta rinkos iškraipymų.

(34)

Be to, dėl 2 kriterijaus (apskaita) – keturios bendrovės (bendrovės A, I, K, M) neatitinka šio kriterijaus, nes jos nepateikė aiškaus svarbiausių apskaitos dokumentų rinkinio.

(35)

Likusių devynių bendrovių (bendrovių B, C, D, E, F, G, H, J, L) atveju 2 kriterijus (apskaita) nebuvo vertinamas dėl 32 konstatuojamojoje dalyje nurodytos priežasties.

(36)

Dėl 22 konstatuojamojoje dalyje nurodytos tos pačios priežasties nė vienas nagrinėjamasis eksportuojantis gamintojas nebuvo vertinamas 4 kriterijaus (bankroto ir nuosavybės įstatymai) ir 5 kriterijaus (valiutos konvertavimas) atžvilgiu.

(37)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau, Komisija padarė išvadą, kad nė vienam iš nagrinėjamųjų trylikos Kinijos eksportuojančių gamintojų RER neturėtų būti suteiktas, ir apie tai informavo nagrinėjamuosius eksportuojančius gamintojus, kurių buvo paprašyta pateikti pastabų. Nė vienas iš nagrinėjamųjų trylikos Kinijos eksportuojančių gamintojų pastabų nepateikė.

(38)

Todėl nė vienas iš nagrinėjamųjų trylikos Kinijos eksportuojančių gamintojų netenkino visų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytų reikalavimų ir dėl to nė vienam iš jų nebuvo suteiktas RER.

(39)

Primenama, kad Teisingumo Teismas konstatavo, kad, jei Sąjungos institucijos nustatytų, kad nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis, jiems reikėtų taikyti tą pačią normą, kuri buvo nustatyta atrinktai bendrovei, kuriai suteiktas RER (17).

(40)

Tačiau dėl atnaujinto tyrimo išvadų RER nebuvo suteiktas nė vienam nagrinėjamajam eksportuojančiam gamintojui, todėl nė vienam nagrinėjamajam eksportuojančiam gamintojui neturėtų būti taikoma individuali muito norma, nustatyta atrinktai bendrovei, kuriai suteiktas RER.

(41)

Remiantis pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalimi, tais atvejais, kai taikomas to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktas, individualus muitas visgi turi būti nurodytas eksportuotojams, kurie gali įrodyti, kad jie atitinka visus kriterijus, nustatytus pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalį.

(42)

Kaip nurodyta 31 konstatuojamojoje dalyje, reikia pabrėžti, kad pareiga įrodyti tenka gamintojui, pageidaujančiam teikti individualų režimo prašymą pagal pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalį. Šiuo tikslu 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pateiktas prašymas turi būti tinkamai pagrįstas. Todėl Sąjungos institucijos neprivalo įrodyti, kad eksportuotojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – būtent Sąjungos institucijos, norėdamos taikyti individualų režimą, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo eksportuotojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad tenkinami kriterijai, nurodyti pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje.

(43)

Pagal pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalį, eksportuotojai turėtų įrodyti, remdamiesi tinkamai pagrįstu prašymu, kad yra tenkinami visi šiame straipsnyje išvardyti penki kriterijai ir kad jiems gali būti suteiktas individualus režimas.

(44)

Todėl Komisija mano, kad individualaus režimo prašymą buvo galima atmesti, jei nebuvo laikomasi bent vieno kriterijaus.

(45)

Penki kriterijai:

(46)

Visi trylika Kinijos eksportuojančių gamintojų, kurie pateikė RER prašymus, taip pat pateikė individualaus režimo prašymus tuo atveju, jeigu jiems nebūtų suteiktas RER.

(47)

Dauguma nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų (bendrovės A, B, C, D, E, G, H, I, J, K, L, M) negalėjo įrodyti, kad jos atitiko 2 kriterijų (pardavimas eksportui ir kainos nustatomi laisvai). Konkrečiau – kai kurių nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų (bendrovės E, G, H, J, K, L) įstatuose nustatytas gamybos apimties apribojimas, todėl jie neįrodė, kad verslo sprendimai, pvz., dėl eksportuojamo kiekio, priimami reaguojant į rinkos signalus, kurie atspindi pasiūlą ir paklausą. Kiti (bendrovės A, B, M) nepardavinėjo vidaus rinkai ir nepateikė išsamesnių paaiškinimų, taigi jie neįrodė, kad taip buvo ne dėl valstybės kišimosi. Likę eksportuojantys gamintojai (bendrovės C, D, I) nepateikė esminių ir išsamių dokumentų, todėl jie neįrodė, kad tenkinamas 2 kriterijus.

(48)

Dėl 3 kriterijaus (bendrovė – pagrindiniai vadovaujantys darbuotojai ir akcijos – yra pakankamai nepriklausoma nuo valstybės kišimosi) 10 Kinijos eksportuojančių gamintojų (bendrovės B, E, F, G, H, I, J, K, L, M) nepateikė esminių ir išsamių dokumentų (visų pirma, paaiškinančių, kaip įmonė įgijo savo turtą, kam priklausė turtas ir žemės naudojimo teisės), todėl jie neįrodė, kad nebuvo valstybės kišimosi – tad neįrodė, kad jie atitiko šį kriterijų.

(49)

Be to, vienas eksportuojantis gamintojas (bendrovė C) neatitiko 1 kriterijaus (kapitalo repatrijavimas), nes tyrimas atskleidė, kad dėl valstybės kišimosi esama kapitalo repatrijavimo apribojimų. Taip pat tas pats eksportuojantis gamintojas (bendrovė C) neįrodė, kad jis atitinka 5 kriterijų (valstybė nesikiša tokiu būdu, kad būtų įmanoma išvengti priemonių), nes nebuvo pateikta informacijos apie dvi susijusias Kinijoje įsikūrusias bendroves, todėl nebuvo esminių dokumentų, įrodančių, kad jis atitinka šį kriterijų.

(50)

Todėl nė vienas iš trylikos nagrinėjamųjų Kinijos eksportuojančių gamintojų netenkino pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų ir dėl to nė vienam iš jų nebuvo suteiktas individualus režimas.

(51)

Todėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1472/2006 taikymo laikotarpiu šiems eksportuojantiems gamintojams turėtų būti nustatytas KLR taikomas visiems kitiems eksportuojantiems gamintojams nustatytas antidempingo muitas. Pradžioje to reglamento taikymo laikotarpis buvo 2006 m. spalio 7 d. – 2008 m. spalio 7 d. Inicijavus priemonių galiojimo termino peržiūrą laikotarpis 2009 m. gruodžio 30 d. buvo pratęstas iki 2011 m. kovo 31 d. Sprendimuose nustatytas pažeidimas, kad Sąjungos institucijos nenustatė, ar nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų gaminamiems produktams turėtų būti taikomas kitiems eksportuojantiems gamintojams taikomas muitas arba individualus muitas, arba atrinktai bendrovei, kuriai suteiktas RER, nustatytas muitas.

(52)

Remiantis Teismo nustatytu pažeidimu nėra teisinio pagrindo nagrinėjamuosius eksportuojančius gamintojus visiškai atleisti nuo bet kokio antidempingo muito jų gaminamiems produktams. Todėl nauju aktu, kuriuo pašalinamas Teismo nustatytas pažeidimas, turi būti iš naujo įvertinta tik taikytina antidempingo muito norma, o ne pačios priemonės.

(53)

Kadangi padaryta išvada, kad nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams turėtų būti iš naujo nustatytas pradžioje ginčijamu reglamentu ir Reglamentu (ES) Nr. 1294/2009 nustatyto dydžio muitas, taikomas visiems kitiems eksportuojantiems gamintojams, Tarybos reglamento (EB) Nr. 388/2008 keisti nereikia. Tas reglamentas lieka galioti.

(54)

Minėti nustatyti faktai ir išvados buvo atskleisti suinteresuotosioms šalims ir joms buvo suteiktas laikotarpis pastaboms pareikšti. FESI, atstovaujanti importuotojams, įskaitant „Puma“, „Timberland“, „Clark“, kitą importuotoją ir vieną eksportuojantį gamintoją, kurio RER/individualaus režimo prašymui neturėjo įtakos dabartiniai įgyvendinimo veiksmai, pranešė apie save ir pateikė pastabas.

(55)

FESI ir vienas importuotojas tvirtino, kad dabartiniuose įgyvendinimo veiksmuose buvo padaryta keletas procedūrinių klaidų. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad Kinijos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų RER prašymai jau buvo išnagrinėti ir atskleisti prieš Teisingumo Teismo sprendimą C & J Clark International Limited ir Puma SE, sujungtos bylos C-659/13 ir C-34/14, t. y. 2015 m. gruodžio 3 d., ir Komisijos ketinimą iš naujo nustatyti importuojamai avalynei 16,5 % galutinį antidempingo muitą. Todėl šie vertinimai buvo atlikti be teisinio pagrindo ir jais buvo užbėgama už akių rengiamam Teisingumo Teismo sprendimui.

(56)

Komisija nesutinka su tokiu pareiškimu, nes ji tik pasiruošė galimam būsimam Teismo sprendimui. Tokiu pasiruošimu siekta užtikrinti gerą administravimą dėl toliau nurodytų priežasčių. Pirma, neginčijama, kad Komisijai derėjo išnagrinėti RER/individualaus režimo prašymus. Tuo metu tebevykusiame Teismo procese vienintelis neišspręstas klausimas buvo tai, ar nesusijęs importuotojas, kaip antai „Clark“, „Puma“ ir „Timberland“, gali remtis šiuo pažeidimu. Kadangi buvo dvi pasirinkimo galimybės – taip arba ne, Komisija galėjo išskirtinai puikiai pasirengti tam atvejui, jei šiuo klausimu būtų priimtas neigiamas sprendimas. Antra, greitas perėjimas prie įgyvendinimo buvo būtinas tam, kad nacionalinės muitinės galėtų greitai išnagrinėti jau pateiktus kompensavimo prašymus, o visiems veiklos vykdytojams būtų suteikta teisinio tikrumo. Atmesta bet kokia galimybė, kad Teismo sprendimui galėjo būti daroma įtakos, nes tas sprendimas susijęs su kitu dalyku (t. y. ar importuotojai gali remtis teise į RER/individualaus režimo prašymų įvertinimą, kuri suteikta eksportuojantiems gamintojams).

(57)

Šios šalys dar teigė, kad pranešimu apie Sprendimo C&J Clark International Limited ir Puma SE, sujungtos bylos C-659/13 ir C-34/14, įgyvendinimą, kuris buvo paskelbtas vėliau, 2016 m. kovo 17 d. (18), negalėjo būti ištaisytos minėtos procedūrinės klaidos, nes suinteresuotosioms šalims jis nesuteikė tinkamos galimybės pasinaudoti teise į gynybą.

(58)

Kelios šalys taip pat tvirtino, kad joms turėjo būti leista susipažinti su visais pradinio tyrimo bylos dokumentais ir kad atskleidžiamos informacijos dokumentuose atitinkami eksportuojančių gamintojų pavadinimai neturėjo likti anonimiški.

(59)

Apibendrinant, šios šalys tvirtino, kad remiantis pirmiau išvardytomis procedūrinėmis klaidomis Komisija pažeidė pagrindinį ES teisinį pagrindą ir tokiu būdu piktnaudžiavo savo įgaliojimais.

(60)

Kita šalis suabejojo ryšiu tarp 55 konstatuojamojoje dalyje nurodyto informacijos atskleidimo ir naujausios atskleistos informacijos, kuri buvo atsiųsta 2016 m. gegužės 20 d., ir paprašė tai paaiškinti.

(61)

Pranešimas apie Teismo sprendimo įgyvendinimą buvo paskelbtas siekiant padidinti skaidrumą, vadovaujantis Komisijos politika dėl prekybos apsaugos tyrimų skaidrumo ir gavus bylas nagrinėjančio pareigūno prašymą po klausymo, kuriame dalyvavo viena iš šį kausimą iškėlusių šalių. Komisija toliau mano, kad, griežtai vertinant, šis paskelbimas nebuvo teisiškai privalomas. Bet kuriuo atveju, net jei reikėjo, quod non, užtikrinti tinkamą procesą ir teisę būti išklausytam, šis paskelbimas ir tai, kad visoms šalims buvo suteikta galimybė pateikti pastabas, reiškia šių reikalavimų įvykdymą.

(62)

Buvo suteikta galimybė susipažinti su visais pradinio tyrimo bylos dokumentais, nors Komisija nemano, kad dabartiniam tyrimui galėtų būti aktuali bet kokia kita informacija, išskyrus nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų RER/individualaus režimo prašymus. Eksportuojančių gamintojų pavadinimus reikėjo palikti anonimiškus, kad būtų užtikrinta jų konfidencialios verslo informacijos apsauga, tačiau importavusių suinteresuotųjų šalių prašymu jos buvo informuotos apie tai, kurie importuotojai buvo jų importuotojai.

(63)

Antras informacijos atskleidimas tapo būtinas, nes dabar reglamentas aprėpia ir individualaus režimo prašymus, kurie iš pradžių nebuvo vertinti.

(64)

Dėl šių priežasčių turi būti atmesti visi tvirtinimai, susiję su procedūriniais pažeidimais.

(65)

Kelios suinteresuotosios šalys tvirtino, kad dabartiniai įgyvendinimo veiksmai neturi teisinio pagrindo. Visų pirma, jos tvirtino, kad SESV 266 straipsnis negali būti taikomas, nes avalynei nustatytos galutinės priemonės baigė galioti 2011 m. kovo 31 d., todėl šių priemonių neteisėtumas nebedaro tolesnio poveikio. Šalys teigė, kad SESV 266 straipsniu nesiekiama atgaline data ištaisyti nebegaliojančių priemonių neteisėtumo. Šiam požiūriui pagrindo suteiktų SESV 263 ir 265 straipsniai, kuriuose nustatyti terminai, iki kada galima pateikti ieškinius dėl ES institucijų neteisėtų aktų arba dėl jų neveikimo. Dabartinis požiūris neturi precedento ir Komisija taip pat nepateikė jokių argumentų arba nenurodė ankstesnės Teismo praktikos, kuri leistų pagrįsti tai, kaip ji aiškina SESV 266 straipsnį.

(66)

Šalys taip pat teigė, kad, remiantis SESV 266 straipsniu, šiuo atveju tyrimas negali būti atnaujintas nuo to momento, kai buvo padarytas pažeidimas, nes be to, kad Teisingumo Teismas nustatė, jog trūksta argumentų, pažeidimas yra susijęs su pagrindinio reglamento esmine teisine nuostata, darančia poveikį visam dempingo, susijusio su Kinijos nagrinėjamaisiais eksportuojančiais gamintojais, tyrimui.

(67)

Be to, šalys tvirtino, kad nebegaliojančių priemonių ištaisymas atgaline data pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Šalių teigimu, pirma, jos būtų gavusios patikinimą, kad priemonės nustojo galioti 2011 m. kovo 31 d. ir kad, atsižvelgiant į laiką, praėjusį nuo pradinio tyrimo, šalys turėjo teisę turėti pagrįstų lūkesčių, kad pradinis tyrimas nebus atnaujintas arba pradėtas iš naujo. Antra, pats faktas, kad per pradinį tyrimą RER prašymai nebuvo išnagrinėti per 3 mėnesių terminą, Kinijos eksportuojantiems gamintojams suteikė teisinio tikrumo, kad jų RER prašymai iš tikrųjų nebus peržiūrėti. Galiausiai šalys teigė, kad, atsižvelgiant į susijusių laikotarpių ilgumą, tyrimo atnaujinimas pažeidė visuotinį senaties principą, taikomą visomis teisinėmis aplinkybėmis.

(68)

Kelios suinteresuotosios šalys teigė, kad nei SESV 266 straipsnis, nei pagrindinis reglamentas neleidžia atgaline data iš naujo nustatyti 16,5 % galutinio antidempingo muito Kinijos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų importui.

(69)

Dėl tvirtinimo, kad aptariamos priemonės baigė galioti 2011 m. kovo 31 d. – Komisija nemato priežasčių, kodėl priemonės galiojimo pabaiga galėtų būti susijusi su galimybe Komisijai priimti naują aktą, kuriuo būtų pakeistas panaikintas aktas. Teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas pradinis aktas, leidžia, remiantis Teismo praktika, iš naujo pradėti administracinę procedūrą, kuri gali būti atnaujinta nuo to momento, kai buvo padarytas pažeidimas.

(70)

Todėl antidempingo tyrimai yra vis dar neužbaigti, nes aktas, kuriuo tyrimai užbaigiami, yra panaikintas. Komisija privalo užbaigti šiuos tyrimus, nes pagrindiniame reglamente nustatyta, kad tyrimas turi būti užbaigtas Komisijos priimtu aktu.

(71)

Dėl tvirtinimo, kuris susijęs su taikymu atgaline data ir grindžiamas pagrindinio reglamento 13 straipsniu bei PPO antidempingo susitarimo 10 straipsniu – pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje, kurioje perimtas tekstas iš Antidempingo susitarimo 10 straipsnio 1 dalies, nustatyta, kad laikinosios priemonės ir galutiniai antidempingo muitai taikomi tik tiems produktams, kurie išleidžiami į laisvą apyvartą po to, kai įsigalioja sprendimas, priimtas atitinkamai pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalį arba 9 straipsnio 4 dalį. Šiuo atveju aptariami antidempingo muitai taikomi tik tiems produktams, kurie į laisvą apyvartą išleisti po laikinojo reglamento ir ginčijamo (galutinio) reglamento, priimtų atitinkamai pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 4 dalį, įsigaliojimo. Tačiau taikymas atgaline data, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje, susijęs tik su situacija, kai prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą prieš priemonių nustatymą, kaip matyti iš paties tos nuostatos teksto ir išimties, numatytos pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalyje (19).

(72)

Komisija taip pat pažymi, kad dabartiniu atveju nėra taikymo atgaline data ir nėra pažeidžiamas teisinis tikrumas ir teisėti lūkesčiai.

(73)

Dėl taikymo atgaline data – vertinant, ar priemonė yra taikoma atgaline data, pagal Teismo praktiką naujos taisyklės taikymas esant padėčiai, kuri tapo galutine (taip pat vadinama esama arba galutinai patvirtinta teisine padėtimi) (20), atskiriamas nuo taikymo esant padėčiai, kuri susiklostė prieš įsigaliojant naujai taisyklei, bet kuri dar nėra galutinė (taip pat vadinama laikinąja padėtimi) (21).

(74)

Dabartiniu atveju padėtis, susijusi su nagrinėjamaisiais produktais, kurie buvo importuojami Tarybos reglamento (EB) Nr. 1472/2006 taikymo laikotarpiu, dar netapo galutine, nes panaikinus ginčijamą reglamentą šiems produktams taikomas antidempingo muitas dar nebuvo galutinai nustatytas. Tuo pačiu metu, paskelbus pranešimą apie inicijavimą ir laikinąjį reglamentą, avalynės importuotojai buvo perspėti, kad toks muitas gali būti nustatytas. Pagal nusistovėjusią Sąjungos teismų praktiką veiklos vykdytojai negali įgyti teisėtų lūkesčių, kol institucijos nepriima akto, kuriuo užbaigiama galutine tapusi administracinė procedūra (22).

(75)

Dabartinis reglamentas iš karto taikomas nepasibaigusios situacijos būsimoms pasekmėms: nacionalinės muitinės surinko muitus už avalynę. Kadangi buvo pateikti prašymai kompensuoti muitus ir dėl jų nebuvo priimtas galutinis sprendimas, jie reiškia nepasibaigusią situaciją. Dabartiniu reglamentu nustatoma šiam importui taikoma muito norma, tokiu būdu jis reglamentuoja nepasibaigusios situacijos būsimas pasekmes.

(76)

Bet kuriuo atveju, net jei ir pasireikštų taikymas atgaline data, kaip apibrėžta Sąjungos teisės aktuose, quod non, bet kuriuo atveju toks taikymas atgaline data būtų pagrįstas dėl toliau nurodytų priežasčių.

(77)

Materialinės Sąjungos teisės normos gali būti taikomos situacijose, kurios buvo susiklosčiusios prieš joms įsigaliojant, jei pagal tokių normų sąlygas, tikslus ar bendrą sistemą visiškai aišku, kad jos turėjo įsigalioti (23). Visų pirma Sprendime Società agricola fattoria alimentare (SAFA), C-337/88, konstatuota, kad: „nors apskritai pagal teisinio tikrumo principą Bendrijos priemonė negali įsigalioti jos nepaskelbus, išimtinėmis aplinkybėmis gali būti daroma priešingai, jei to reikia dėl siektino tikslo ir jei tinkamai atsižvelgiama į susijusių šalių teisėtus lūkesčius“ (24).

(78)

Šiuo atveju siekiama laikytis Komisijos pareigos pagal SESV 266 straipsnį. Kadangi Teismas nustatė pažeidimą, susijusį tik su taikytinos muito normos nustatymu, o ne su pačių priemonių nustatymu (t. y. susijusį su išvada dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų), nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad nebus nustatyta jokių galutinių antidempingo priemonių. Taigi, priemonių nustatymas, nors buvo įvykdytas atgaline data, quod non, negali būti vertinamas kaip teisėtų lūkesčių pažeidimas.

(79)

Be to, kalbant apie teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugą pirmiausia pastebėtina, kad pagal Teismo praktiką importuotojai negali prašyti teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos, jei jie buvo perspėti apie artėjančius Sąjungos prekybos politikos pokyčius (25). Dabartiniu atveju Oficialiajame leidinyje paskelbus pranešimą apie inicijavimą ir laikinąjį reglamentą (kurie vis dar yra Sąjungos teisinės tvarkos dalis) importuotojai buvo perspėti apie tai, kad nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų gaminamiems produktams gali būti nustatytas antidempingo muitas. Todėl nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai negalėjo remtis Sąjungos teisės bendraisiais teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais.

(80)

Tikriau sakant, ekonominės veiklos vykdytojai, importuodami avalynę, puikiai žinojo, kad šiam importui taikomas muitas. Jie atsižvelgė į tą muitą nustatydami pardavimo kainas ir vertindami ekonominę riziką. Todėl jie neįgijo teisinio tikrumo ar teisėtų lūkesčių, kad importui nebus taikomas muitas, ir paprastai perkėlė muitą savo pirkėjams. Todėl Sąjunga suinteresuota šiuo metu nustatyti taikytiną muito normą, užuot sudariusi sąlygas nagrinėjamiesiems importuotojams gauti nenumatytą pelną, nes taip jie praturtėtų be pagrįstos priežasties.

(81)

Taigi, nebuvo pažeisti nei senaties, teisinio tikrumo ar teisėtų lūkesčių principai, nei pagrindinio reglamento ir Antidempingo susitarimo nuostatos.

(82)

Dėl tvirtinimo, kad sprendimą dėl RER taikymo reikėjo priimti per tris mėnesius nuo inicijavimo, primenama, kad, remiantis pagal Teismo praktika, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje nėra nurodyta, kokios būtų pasekmės, jei Komisija viršytų trijų mėnesių terminą. Todėl Bendrasis Teismas mano, kad vėlesniu etapu priėmus sprendimą dėl RER poveikis reglamento, kuriuo nustatomos galutinės priemonės, pagrįstumui nedaromas, jei pareiškėjai nėra įrodę, kad, jei Komisija nebūtų viršijusi trijų mėnesių laikotarpio, Taryba būtų galėjusi priimti kitokį reglamentą, kuris būtų palankesnis jų interesų atžvilgiu, nei ginčijamas reglamentas (26). Be to, Teismas pripažino, kad institucijos gali keisti RER vertinimą, kol nepriimtos galutinės priemonės (27).

(83)

Ši Teismo praktika sprendimais Brosmann ir Aokang nebuvo panaikinta. Sprendimuose Brosmann ir Aokang Teismas atsižvelgia į tai, kad Komisija privalo vertinimą atlikti per tris mėnesius, kad galėtų įrodyti, kad pareiga atlikti tokį vertinimą nepriklauso nuo to, ar Komisija atlieka atranką. Teismas nepareiškė nuomonės dėl to, kokios būtų teisinės pasekmės, jei Komisija sprendimą dėl RER vertinimo priimtų vėlesniu tyrimo etapu. Teismas tik nusprendė, kad institucijos negalėjo visiškai ignoruoti RER prašymų ir vėliausiai turėjo juos įvertinti nustatydamos galutines priemones. Ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje Teismo sprendimai patvirtina cituojamą Teismo praktiką.

(84)

Dabartiniu atveju nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai neįrodė, kad, jei Komisija RER vertinimą būtų atlikusi per tris mėnesius po antidempingo tyrimo inicijavimo 2005 m., Taryba būtų galėjusi priimti kitokį reglamentą, kuris būtų palankesnis jų interesų atžvilgiu, nei ginčijamas reglamentas. Todėl tvirtinimas dėl RER prašymo vertinimo termino atmetamas.

(85)

Taip pat buvo tvirtinama, kad, kadangi pažeidimas padarytas RER vertinimo metu, Komisija privalėjo atnaujinti tyrimą sugrįždama į tą momentą, kai laikinosios priemonės dar nebuvo nustatytos.

(86)

Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad laikinosios priemonės nėra būtinas tyrimo etapas, tačiau jos yra autonominis veiksmas, kurio poveikis pasibaigia nustačius galutines priemones (28). Vienintelis esminis procedūros etapas prieš priimant galutines priemones yra inicijavimas. Todėl šis argumentas yra netinkamas.

(87)

Kai kurios šalys, pateikusios nuorodą į Bendrojo teismo sprendimą IPS prieš Tarybą, T-2/95, atkreipė dėmesį į formalų skirtumą tarp tyrimo (angl. investigation) ir tyrimo procedūros (angl. proceeding) ir teigė, kad užbaigus tyrimo procedūrą, kaip buvo šiuo atveju, jos daugiau nebegalima atnaujinti.

(88)

Komisija neįžvelgia jokio esminio skirtumo tarp sąvokų „tyrimas“ ir „tyrimo procedūra“. Pagrindiniame reglamente ir Teismo praktikoje jos vartojamos kaip sinonimai. Bet kuriuo atveju sprendimas byloje T-2/95 turi būti aiškinamas atsižvelgiant į sprendimą dėl apeliacinio skundo toje byloje.

(89)

Kelios šalys taip pat tvirtino, kad SESV 266 straipsnis neleidžia iš dalies įgyvendinti Teisingumo Teismo sprendimo, o šiuo atveju – perkelti prievolę įrodyti. Taigi, jos tvirtino, kad Komisija neteisingai įvertino tik tų eksportuojančių gamintojų, kurie buvo kompensavimo prašymus pateikusių importuotojų tiekėjai, RER/individualaus režimo prašymus. Šios šalys savo teiginį pagrindė aiškinimu, kad Teisingumo Teismo sprendimo C & J Clark International Limited ir Puma SE, sujungtos bylos C-659/13 ir C-34/14, poveikis yra erga omnes ir kad negalima atmesti galimybės, kad RER/individualaus režimo prašymų dabartinio vertinimo rezultatai taip pat turi poveikio muitui, taikomam visiems kitiems Kinijos eksportuojantiems gamintojams. Todėl šios šalys teigė, kad Komisija turėjo įvertinti visus RER/individualaus režimo prašymus, kurie buvo pateikti per pradinį tyrimą.

(90)

Be to, šios šalys nesutiko, kad prievolė įrodyti tenka gamintojui, pageidaujančiam teikti RER/individualaus režimo prašymą, ir teigė, kad 2005 m. gamintojai buvo atleisti nuo šios prievolės, kai per pradinį tyrimą pateikė RER/individualaus režimo prašymus. Jos taip pat nesutiko, kad Teisingumo Teismo sprendimą C & J Clark International Limited ir Puma SE sujungtose bylose C-659/13 ir C-34/14 galima įgyvendinti tiesiog įvertinant neatrinktų eksportuojančių gamintojų pateiktus RER/individualaus režimo prašymus, nes Teisingumo Teismas konkrečiai nenurodė, kad įvardytas paskelbimas negaliojančiu iš tikrųjų apsiriboja tik šiuo aspektu.

(91)

Komisija mano, kad Teismo sprendimą būtina įgyvendinti tik tų eksportuojančių gamintojų, kurių ne visi importo sandoriai tapo galutiniais, atžvilgiu. Pasibaigus Bendrijos muitinės kodekse numatytam trejų metų senaties terminui, muitas tikrai tapo galutiniu, kaip patvirtinta Teismo sprendimuose. Galimybė, kad daromas koks nors poveikis kitiems eksportuotojams nustatytam muitui, atmetama, nes buvo įvertintas atrinktų bendrovių RER/individualaus režimo prašymas, o tai, kad vienai neatrinktai bendrovei buvo suteiktas RER/individualus režimas, nedaro poveikio kitiems eksportuotojams nustatyto muito normai.

(92)

Prievolė įrodyti neapsiriboja prašymo pateikimu. Ji susijusi su prašymo turiniu – jame turi būti įrodyta, kad yra įvykdytos visos RER/individualiam režimui reikalingos sąlygos.

(93)

Vienintelis Teismo sprendimuose nustatytas pažeidimas yra tai, kad nebuvo įvertinti RER/individualaus režimo prašymai.

(94)

Kelios suinteresuotosios šalys tvirtino, kad Komisija neturėjo taikyti dviejų skirtingų teisinių režimų, t. y. pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, vertindama eksportuojančių gamintojų individualaus režimo prašymus ir dabartinio pagrindinio reglamento, į kurį buvo įtraukti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1168/2012 (29) padaryti pakeitimai, kuriais nustatomos komiteto procedūros, inter alia, prekybos apsaugos srityje, ir tokiu būdu Komisijai perduodamas įgaliojimas priimti sprendimą.

(95)

Šios šalys taip pat pakartojo, kad SESV 266 straipsnis neleidžia atgaline data nustatyti antidempingo muitų, o tai taip pat būtų patvirtinta Teisingumo Teismo sprendimu IPS prieš Tarybą, C-459/98P, ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1515/2001 dėl priemonių, kurių gali imtis Bendrija remdamasi PPO ginčų sprendimo tarybos patvirtinta ataskaita antidempingo ir apsaugos nuo subsidijavimo klausimais (30). Jos teigė, kad Komisija nepateikė jokio tinkamo pagrindimo, leidžiančio nukrypti nuo netaikymo atgaline data principo, todėl taip ji pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

(96)

Viena suinteresuotoji šalis tvirtino, kad bet koks priemonių nustatymas neturėtų pagrindo, nes pasibaigė Bendrijos mokesčių kodekso 103 straipsnyje nustatytas senaties terminas. Todėl antidempingo muitų rinkimas pažeistų gero administravimo principą, taip pat pagrindinio reglamento 21 straipsnį ir tai reikštų piktnaudžiavimą įgaliojimais.

(97)

Kelios šalys taip pat teigė, kad galutinių antidempingo priemonių nustatymas Kinijos eksportuojančių gamintojų, susijusių su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais, importui reiškia, kad i) su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susiję importuotojai diskriminuojami su sprendimų Brosmann ir Aokang įgyvendinimu susijusių importuotojų atžvilgiu, nes pastariesiems buvo kompensuoti sumokėti muitai už importuotą avalynę iš penkių su šiais Teismo sprendimais susijusių eksportuojančių gamintojų, ir kad ii) su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susiję eksportuojantys gamintojai diskriminuojami su sprendimais Brosmann ir Aokang susijusių penkių eksportuojančių gamintojų atžvilgiu, nes pastariesiems nebuvo nustatyta jokių muitų priėmus 2014 m. kovo 18 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą, kuriuo atmetamas pasiūlymas dėl Tarybos įgyvendinimo reglamento, kuriuo iš naujo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir galutinai surenkamas laikinasis muitas, nustatytas importuojamai tam tikrai Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su batviršiais iš odos, kurią pagamino bendrovės Brosmann Footwear (HK) Ltd, Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd, Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd, Risen Footwear (HK) Co Ltd ir Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd  (31).

(98)

Buvo tvirtinama, jog toks diskriminavimas rodo, kad ES teisė aiškinama ir taikoma nevienodai, o tai pažeidžia pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę apsaugą.

(99)

Dėl tariamo skirtingų teisinių režimų taikymo – Komisija mano, kad tai kyla iš skirtingų pereinamojo laikotarpio taisyklių, pateiktų trijuose reglamentuose, kuriais iš dalies keičiamas aktualus pagrindinis reglamentas.

(100)

Pirma, Reglamento (ES) Nr. 765/2012 (vadinamojo pakeitimo dėl tvirtinimo detalių, susijusio su individualiu režimu) 2 straipsnyje nustatyta, kad „nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos jis taikomas visiems tyrimams, pradėtiems remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1225/2009“. Kadangi dabartinis tyrimas inicijuotas prieš šią datą, šiuo atveju tuo reglamentu padaryti pagrindinio reglamento pakeitimai netaikomi.

(101)

Antra, Reglamento (ES) Nr. 1168/2012 (vadinamojo pakeitimo dėl Brosmann, susijusio su rinkos ekonomikos režimu) 2 straipsnyje nustatyta, kad „šis reglamentas taikomas visiems naujai pradedamiems ir visiems dar nebaigtiems tyrimams nuo 2012 m. gruodžio 15 d.“ Todėl, jei Komisija būtų vadovavusis griežtu požiūriu, net nebūtų buvę būtina įvertinti neatrinktų bendrovių RER prašymus, nes 2012 m. gruodžio 15 d. jos prarado teisę į RER vertinimą. Tačiau Komisija mano, kad tokį traktavimą būtų sudėtinga suderinti su jos pareiga įgyvendinti Teismo sprendimus. Taip pat manytina, kad Reglamentu (ES) Nr. 1168/2012 visiškai neuždraudžiama nagrinėti neatrinktų bendrovių RER prašymų, kadangi individualaus režimo atveju jis leidžia tokį nagrinėjimą. Analogiškai laikytina, kad ši leidžianti nukrypti nuostata yra taikytina dabartiniu atveju. Komisijos manymu, kaip alternatyvą dabartiniu atveju taikant Reglamentą (ES) Nr. 1168/2012 rezultatas būtų toks pats, nes visi RER prašymai būtų automatiškai atmesti neatliekant vertinimo.

(102)

Trečia, dėl komiteto procedūrų – Reglamento (ES) Nr. 37/2014 3 straipsnyje nustatyta, kad aktai lieka Tarybos kompetencija, jeigu Komisija priėmė aktą, buvo pradėtos konsultacijos arba Komisija priėmė pasiūlymą. Dabartiniu atveju tokių veiksmų nebuvo imtasi siekiant įgyvendinti Teismo sprendimą prieš įsigaliojant tam reglamentui.

(103)

Dėl galutinių antidempingo muitų nustatymo atgaline data – atkreipiamas dėmesys į argumentus, išdėstytus 73–81 konstatuojamosiose dalyse, kuriose šie tvirtinimai jau buvo išsamiai apsvarstyti.

(104)

Dėl diskriminavimo – Komisija pažymi, kad eksportuojantys gamintojai ir tam tikri importuotojai, kuriems taikomas dabartinis reglamentas, Sąjungos teismuose yra teisiškai apsaugoti nuo šio reglamento. Kiti importuotojai yra šitaip apsaugoti per nacionalinius teismus ir tribunolus, kurie priima sprendimus dėl bendrosios Sąjungos teisės.

(105)

Tvirtinimas dėl diskriminavimo yra lygiai taip pat nepagrįstas. Faktinė ir teisinė importuotojų, kurie importavo iš bendrovės „Brosman“ ir kitų keturių eksportuojančių gamintojų, padėtis yra kitokia, todėl, kad jų eksportuojantys gamintojai nusprendė kvestionuoti ginčijamą reglamentą, ir todėl, kad jų sumokėti muitai buvo kompensuoti, taigi jie yra apsaugoti pagal Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį. Kiti veiklos vykdytojai tokio užginčijimo neinicijavo ir jiems tokie muitai nebuvo kompensuoti. Komisija pradeda ruoštis įgyvendinimui Kinijos eksportuojančių gamintojų „Clark“, „Puma“ ir „Timberland“ atžvilgiu; vėlesniu etapu visų kitų neatrinktų KLR ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų ir jų importuotojų atžvilgiu bus imtasi tokių pačių veiksmų pagal šiame reglamente nustatytą tvarką.

(106)

Tos pačios suinteresuotosios šalys taip pat tvirtino, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnis negali būti teisinis pagrindas trukdyti taikyti Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį, o Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnis yra taikomas nepriklausomai nuo bet kokio pagal pagrindinį reglamentą priimamo sprendimo arba Komisijos pareigų pagal SESV 266 straipsnį.

(107)

Tokiomis aplinkybėmis buvo tvirtinama, kad Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio taikymas priklauso išimtinei nacionalinių muitinių kompetencijai, ir pagal ją pastarosios privalo kompensuoti sumokėtus muitus, kurie teisiškai nebuvo privalomi. Susijusios suinteresuotosios šalys taip pat tvirtino, kad Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio taikymas negali priklausyti nuo pagrindinio reglamento 14 straipsnio taikymo arba pagrindinio reglamento 14 straipsnis negali būti viršesnis, nes abu teisės aktai yra antrinės teisės aktai, todėl vienas kito nepakeičia. Be to, į pagrindinio reglamento 14 straipsnį įtrauktos specialios nuostatos dėl tyrimų ir procedūrų, atliekamų pagal šį pagrindinį reglamentą, ir šis straipsnis nėra taikomas kuriai nors kitai teisinei priemonei, pvz., Bendrijos muitinės kodeksui.

(108)

Komisija pažymi, kad nustatant antidempingo muitus Bendrijos muitinės kodeksas automatiškai netaikomas, bet į jį tik daroma nuoroda reglamente, kuriuo nustatomi antidempingo muitai. Pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnį Komisija, užuot taikiusi tam tikras kodekso nuostatas, gali nuspręsti sukurti specialias taisykles. Bendrijos muitinės kodeksas taikomas tik remiantis Tarybos ir Komisijos įgyvendinimo reglamentuose į jį daroma nuoroda, todėl pagal normų hierarchiją jis neturi tos pačios galios kaip pagrindinio reglamento 14 straipsnis – jis yra antraeilis ir gali būti laikomas netaikytinu arba gali būti taikomas kitaip.

(109)

Pirmiau minėtos suinteresuotosios šalys tvirtino, kad Komisija pažeidė SESV 296 straipsnį, nes tinkamai nenurodė motyvų ir teisinio pagrindo, kuriais remiantis atgaline data buvo iš naujo nustatyti muitai ir todėl su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susijusiems importuotojams nebuvo kompensuoti sumokėti muitai.

(110)

Nebuvo pateikta tinkamų motyvų, visų pirma susijusių su i) tuo, kad nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis iš naujo pradėtas tyrimas, ir nebuvo paskelbtas atitinkamas pranešimas apie tai, kad tyrimas pradėtas iš naujo; ii) tuo, kad Bendrojo Teismo sprendimas buvo įgyvendintas tik iš dalies – buvo tik įvertini RER/individualaus režimo prašymai, kuriuos pateikė tie eksportuojantys gamintojai, su kuriais susiję importuotojai buvo pateikę kompensavimo prašymus; iii) nukrypimu nuo principo, kad antidempingo muitai netaikomi atgaline data; iv) pagrindinio reglamento prieš jo 2012 m. rugsėjo 6 d. pakeitimą taikymu vertinant eksportuojančių gamintojų individualaus režimo prašymus ir dabartinio pagrindinio reglamento su pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) Nr. 1168/2012, taikymu dėl taikytinų sprendimų priėmimo procedūrų ir v) nereagavimu į šių šalių pateiktus teisinius argumentus po to, kai Komisija atskleidė informaciją, susijusią su Kinijos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų RER prašymų vertinimu, kuris buvo atliktas 2015 m. gruodžio 15 d.

(111)

Dėl nenurodyto teisinio pagrindo iš naujo pradėti tyrimą – Komisija primena 15 konstatuojamojoje dalyje paminėtą Teismo praktiką, pagal kurią ji gali atnaujinti tyrimą nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas. Taip buvo po inicijavimo. Komisija teisiškai neprivalo paskelbti pranešimo apie tai, kad tyrimas pakartotinai inicijuojamas, atnaujinamas arba pradedamas iš naujo. Tikriau sakant, toks yra automatinis sprendimo, kurį institucijos turi įgyvendinti, poveikis.

(112)

Pagal Teismo praktiką antidempingo reglamento teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į objektyvias Sąjungos teisės normas, o ne į sprendimų priėmimo praktiką, net tais atvejais, kai tokia praktika egzistuoja (tai netaikytina aptariamu atveju) (32). Taigi dėl to, kad Komisija anksčiau tam tikrais atvejais galbūt yra taikiusi skirtingą praktiką, negali kilti teisėtų lūkesčių. Juo labiau taip yra dėl to, kad pirmiau nurodyta praktika neatitinka dabartinės bylos faktinės ir teisinės padėties, o skirtumus galima paaiškinti remiantis faktiniais ir teisiniais šios bylos skirtumais.

(113)

Nustatyti tokie skirtumai: Teismo nustatytas pažeidimas susijęs ne su išvadomis dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų, taigi ir ne su pačiu muito nustatymo principu, o tik su tikslia muito norma. Ankstesni panaikinimai, kuriais rėmėsi suinteresuotosios šalys, buvo kaip tik susiję su išvadomis dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų. Todėl institucijų nuomone, tikslingiau buvo priimti naujas priemones ateičiai.

(114)

Visų pirma, nagrinėjant šią bylą suinteresuotųjų šalių nereikėjo prašyti papildomos informacijos. Tikriau sakant, Komisija turėjo įvertinti jai pateiktą informaciją, kuri nebuvo įvertinta prieš priimant Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006. Bet kokiu atveju anksčiau kitose bylose taikyta praktika nesuteikia tikslių ir besąlygiškų garantijų, kad taip bus ir šioje byloje.

(115)

Galiausiai, visoms šalims, kurių atžvilgiu vykdomas tyrimas, t. y. nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams, taip pat Teismo tebenagrinėjamų bylų šalims ir asociacijoms, atstovaujančioms vienai iš šių šalių, buvo pranešta atskleidus atitinkamus faktus, kuriais remdamasi Komisija ketina priimti šį RER vertinimą. Tokiu būdų jų teisės į gynybą yra apsaugotos. Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad antidempingo tyrimo metu nesusiję importuotojai neturi teisės į gynybą, nes toks tyrimas nėra nukreiptas prieš juos (33).

(116)

Dėl dalinio Teismo sprendimų įgyvendinimo – tai, ar institucijos turi įgyvendinti sprendimą ir kokia apimtimi, priklauso nuo konkretaus Teismo sprendimo turinio. Visų pirma, tai, ar galima patvirtinti muitus, nustatytus importui, kuris buvo vykdomas prieš Teismui priimant sprendimą, priklauso nuo to, ar Teismo sprendime nustatytas pažeidimas turi poveikio išvadai dėl paties žalingo dempingo ar tik tikslios muito normos apskaičiavimui. Pastaruoju atveju, kuris yra aktualus aptariamai situacijai, nėra pagrindo kompensuoti visus muitus. Tikriau sakant, pakanka nustatyti teisingą muito normą ir kompensuoti bet kokį galimą skirtumą (muito normos nebūtų galima padidinti, kadangi padidinta dalis reikštų muito nustatymą atgaline data).

(117)

Ankstesni suinteresuotųjų šalių nurodyti panaikinimai buvo susiję su išvada dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų (atsižvelgiant į nustatytus faktus, faktų įvertinimą arba teises į gynybą).

(118)

Šie panaikinimai buvo daliniai arba visiški.

(119)

Sąjungos teismai taiko dalinio panaikinimo metodą, pagal kurį, remdamiesi turimais faktais apie bylą, jie patys gali padaryti išvadą, kad institucijos turėjo leisti atlikti tam tikrą koregavimą arba tam tikrais atvejais turėjo naudoti kitą apskaičiavimo metodą, pagal kurį būtų buvęs nustatytas mažesnis muitas (bet nekvestionavo išvadų dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų). (Mažesnis) muitas lieka galioti tiek laikotarpiu iki panaikinimo, tiek ir po panaikinimo (34). Siekdamos vykdyti Teismo sprendimą, institucijos perskaičiuoja muitą ir iš dalies pakeičia reglamentą, kuriuo nustatomas atitinkamas muitas praėjusiam ir būsimam laikotarpiui. Jos taip pat nurodo nacionalinėms muitinėms kompensuoti skirtumą, jeigu tokie prašymai buvo pateikti laiku (35).

(120)

Sąjungos teismai patvirtina visišką panaikinimą, kai, remdamiesi bylos faktais, jie patys negali nustatyti, ar institucijos buvo teisios darydamos prielaidą, kad buvo vykdomas dempingas, daroma žala ir buvo Sąjungos interesų, kadangi institucijos turėjo pakartotinai atlikti dalį savo tyrimo. Sąjungos teismai neturi kompetencijos atlikti tyrimą vietoj Komisijos, todėl jie visiškai panaikino reglamentus, kuriais nustatomi galutiniai muitai. Dėl to tik priėmus sprendimą dėl muitų panaikinimo, institucijos pagrįstai nustatė, kad esama trijų reikalavimų, būtinų norint nustatyti priemones. Tiek pagal pagrindinį reglamentą, tiek pagal Antidempingo susitarimą draudžiama nustatyti galutinius muitus importui, kuris buvo vykdomas prieš tai, kai buvo pagrįstai nustatyta, kad buvo vykdomas dempingas, daroma žala ir esama Sąjungos interesų. Todėl, siekiant užbaigti šiuos tyrimus, institucijų priimtais aktais galutiniai muitai buvo nustatyti tik ateičiai (36).

(121)

Dabartinis atvejis skiriasi nuo ankstesnių (dalinių ar visiškų) panaikinimų, nes jis nėra susijęs su pačiu dempingo vykdymu, žalos darymu ir Sąjungos interesų egzistavimu, o tik su tinkamos muito normos parinkimu (t. y. su galimybe pasirinkti taikyti muito normą, nustatytą vienintelei atrinktai bendrovei, kuriai suteiktas RER, arba muito normą, taikomą visoms kitoms bendrovėms). Todėl ginčijamas ne pats principinis muito nustatymas, o tik tiksli muito suma (kitaip tariant, nustatymo metodas). Ir koregavimas, jeigu toks įmanomas, gali būti daromas tik muitą sumažinant.

(122)

Priešingai nei ankstesniais dalinio panaikinimo atvejais, kurie aptarti 119 konstatuojamojoje dalyje, šiuo atveju Teismas negalėjo nuspręsti, ar turėjo būti nustatyta nauja (mažesnė) muito norma, nes norint priimti tokį sprendimą pirmiausia reikia įvertinti RER prašymą. RER prašymų vertinimo užduotis priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai. Todėl Teismas negali atlikti šio tyrimo vietoj Komisijos neviršydamas savo įgaliojimų.

(123)

Priešingai nei ankstesniais visiško panaikinimo atvejais, šiuo atveju nebuvo panaikintos išvados dėl dempingo, žalos, priežastinio ryšio ir Sąjungos interesų. Todėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1472/2006 priėmimo metu išvados dėl dempingo, žalos, priežastinio ryšio ir Sąjungos interesų buvo nustatytos pagrįstai. Dėl to nesama priežasčių, dėl kurių galutiniai antidempingo muitai būtų iš naujo nustatyti tik ateičiai.

(124)

Tad bet kokiu atveju dabartinis reglamentas nenukrypsta nuo institucijų sprendimų priėmimo praktikos, net jeigu šis klausimas ir būtų aktualus.

(125)

Suinteresuotosios šalys taip pat teigė, kad panaikinus antidempingo muitus, importuotojai negalėtų neteisėtai praturtėti, kaip tvirtina Komisija, nes įtraukę muitą į pardavimo kainą šie importuotojai galėjo patirti nuostolių dėl sumažėjusių pardavimo apimčių.

(126)

Pagal Teisingumo Teismo praktiką pripažįstama, kad galima atsisakyti grąžinti neteisėtai surinktus mokesčius, jei juos grąžinus gavėjai neteisėtai praturtėtų (37). Komisija pažymi, kad suinteresuotosios šalys neginčija, kad muitas buvo perkeltas į tolesnę pardavimo grandį ir nepateikia jokių įrodymų apie sumažėjusias pardavimo apimtis, ir kad bet kuriuo atveju Teisingumo Teismo praktikoje dėl neteisėto praturtėjimo atsižvelgiama tik į tolesnį muitų perkėlimą, o ne galimą perkėlimo antrinį poveikį.

(127)

Dėl tariamo nukrypimo nuo netaikymo atgaline data principo – atkreipiamas dėmesys į 76–81 konstatuojamąsias dalis, kuriose šis klausimas buvo išsamiai apsvarstytas.

(128)

Dėl tariamo dviejų skirtingų teisinių pagrindų taikymo vykdant dabartinius įgyvendinimo veiksmus – atkreipiamas dėmesys į 99–102 konstatuojamąsias dalis, kuriose šis klausimas buvo išsamiai apsvarstytas.

(129)

Galiausiai dėl šių šalių pastabų, pateiktų atskleidus informaciją apie Kinijos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų RER vertinimą – laikoma, kad dabartiniame reglamente jų klausimas buvo visiškai išspręstas.

(130)

Minėtos suinteresuotosios šalys tvirtino, kad su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susijusiems eksportuojantiems gamintojams turėjo būti suteiktos procesinės teisės, kurios yra tokios pačios kaip ir per pradinį tyrimą atrinktiems eksportuojantiems gamintojams suteiktos teisės. Jos teigė, kad, visų pirma, Kinijos eksportuojantiems gamintojams nebuvo suteikta galimybė papildyti savo RER/individualaus režimo prašymų anketas atsiunčiant raštus dėl pateiktos informacijos neišsamumo, o vietoj tikrinimų vietoje buvo atlikta tik dokumentų analizė. Be to, Komisija neužtikrino, kad nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams būtų tinkamai atskleista informacija apie RER/individualaus režimo prašymų vertinimą, nes atliekant pradinį tyrimą šie vertinimai buvo nusiųsti tik šių bendrovių teisiniams atstovams.

(131)

Taip pat buvo tvirtinama, kad su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susijusiems eksportuojantiems gamintojams nebuvo suteiktos tokios pačios procesinės garantijos kaip kad būna suteikiamos per standartinius antidempingo tyrimus – buvo taikomi griežtesni standartai. Komisija neatsižvelgė į laiko tarpą nuo RER/individualaus režimo prašymų pateikimo per pradinį tyrimą iki šių prašymų įvertinimo. Be to, RER/individualaus režimo prašymams užpildyti eksportuojantiems gamintojams vietoj, kaip yra įprasta, 21 dienos per pradinį tyrimą buvo suteikta tik 15 dienų.

(132)

O vienas iš importuotojų tvirtino, kad eksportuojančių gamintojų procesinės teisės buvo pažeistos, nes jie nebegalėjo pateikti reikšmingų pastabų arba papildomos informacijos, pagrindžiančios prieš 11 metų pateiktus prašymus, nes bendrovės jau gali nebeegzistuoti arba jau gali nebebūti susijusių dokumentų.

(133)

Ta pati šalis tvirtino, kad, priešingai nei per pradinį tyrimą, šiuo metu iš naujo nustačius priemones poveikis būtų padarytas tik Sąjungos importuotojams, tačiau jie neturėtų galimybės pateikti reikšmingos informacijos.

(134)

Taip pat tvirtinta, kad Komisija de facto vadovavosi faktais, nustatytais remiantis pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalimi, nors Komisija nesilaikė pagrindinio reglamento 18 straipsnio 4 dalyje nustatytų procedūrinių taisyklių.

(135)

Komisija pažymi, kad pagal pagrindinį reglamentą Komisija eksportuojančioms bendrovėms, prašančioms suteikti RER/individualų režimą, neprivalo suteikti galimybės nurodyti trūkstamą faktinę informaciją. Ji primena, kad, remiantis Teismo praktika, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą prievolė įrodyti tenka gamintojui, pageidaujančiam teikti RER/individualaus režimo prašymą. Todėl 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, jog tokio gamintojo pateiktame prašyme turi būti pateikta pakankamai toje nuostatoje nustatytų įrodymų, kad gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Taigi, kaip Teismas konstatavo spendimuose Brosmann ir Aokang, institucijos neprivalo įrodyti, kad gamintojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – būtent Komisija, norėdama taikyti RER/individualų režimą, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo gamintojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad kriterijai, nurodyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje, yra tenkinami (žr. 31 konstatuojamąją dalį). Teisė būti išklausytam yra susijusi su šių faktų vertinimu, tačiau neapima teisės pateikti trūkstamą informaciją. Priešingu atveju eksportuojantis gamintojas galėtų užtęsti vertinimą neribotam laikui, kiekvieną kartą vis pateikdamas dalį informacijos.

(136)

Dėl to primenama, kad Komisija neprivalo prašyti eksportuojančio gamintojo, kad jis papildytų RER/individualaus režimo prašymą. Kaip minėta ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje, Komisija savo vertinimą gali pagrįsti eksportuojančio gamintojo pateikta informacija. Bet kuriuo atveju nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai neužginčijo Komisijos atlikto jų RER/individualaus režimo prašymų vertinimo ir nenurodė, kuriais dokumentais ar kuriais asmenimis jie nebegalėjo remtis. Todėl tvirtinimas yra toks abstraktus, kad institucijos, vertindamos RER/individualaus režimo prašymus, negali atsižvelgti į šiuos sunkumus. Kadangi šis argumentas pagrįstas hipoteze ir tiksliai nebuvo nurodyta, kokių dokumentų jau nebėra, kurie darbuotojai jau nebedirba ir kaip šie dokumentai bei darbuotojai yra svarbūs vertinant RER/individualaus režimo prašymą, argumentą teko atmesti.

(137)

Dėl pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalies de facto taikymo – jis automatiškai nereikalauja kartu taikyti pagrindinio reglamento 18 straipsnio 4 dalies. Tai būtina tik tais atvejais, kai Komisija turi atmesti suinteresuotosios šalies pateiktą informaciją. Dabartiniu atveju Komisija patvirtino nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų pateiktą informaciją ir šia informacija grindė savo vertinimą. Tai nėra turimų faktų naudojimas. Tikriau, Komisija neatmetė jokios informacijos.

(138)

Vienas importuotojas tvirtino, kad Komisija neišnagrinėjo, ar nustatyti antidempingo muitai atitiks Sąjungos interesus, ir teigė, kad šios priemonės prieštaraus Sąjungos interesams, nes i) priemonės jau padarė numatytą poveikį, kai buvo nustatytos pirmą kartą; ii) priemonės neatneš Sąjungos pramonei papildomos naudos; iii) priemonės neturės poveikio eksportuojantiems gamintojams ir iv) dėl priemonių smarkiai išaugs Sąjungos importuotojų išlaidos.

(139)

Dabartinis atvejis susijęs tik su RER/individualaus režimo prašymais, nes Sąjungos teismai nustatė tik su šiuo aspektu susijusią teisinę klaidą. Kalbant apie Sąjungos interesus, toliau visapusiškai galioja pradiniame reglamente pateiktas vertinimas. Be to, dabartinė priemonė yra pateisinama, nes ja siekiama apsaugoti Sąjungos finansinius interesus.

(140)

FESI ir „Puma“ užginčijo Komisijos atliktą jų Kinijos tiekėjų RER prašymų vertinimą ir pareiškė, kad jie buvo atmesti iš esmės dėl to, kad nebuvo pateikta išsami informacija. Dėl 1 kriterijaus – šios šalys tvirtino, kad Komisija ne tik nedėjo jokių pastangų trūkstamai informacijai gauti, bet ir nenurodė, kokia informacija būtų buvusi būtina parodyti, kad nebuvo didelio valstybės kišimosi nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams priimant verslo sprendimus. Dėl 3 kriterijaus – šios šalys atkreipė dėmesį į Teisingumo Teismo sprendimą Xinyi OV prieš Komisiją, T-586/14, ir tvirtino, kad mokesčių paskatos arba lengvatiniai mokesčių režimai nereiškia jokio iškraipymo arba su rinkos ekonomika nesuderinamo elgesio.

(141)

Remdamosi šiuo pagrindu, šalys tvirtino, kad Komisija, taikydama pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą, padarė akivaizdžią klaidą ir taip pat nenurodė tinkamų motyvų, dėl kurių atmetė eksportuojančių gamintojų RER prašymus.

(142)

Dėl su 1 kriterijumi susijusios trūkstamos informacijos – atkreipiamas dėmesys į 135 konstatuojamąją dalį, kurioje paaiškinta, kad pagal pagrindinį reglamentą Komisija eksportuojančioms bendrovėms, prašančioms suteikti RER, neprivalo suteikti galimybės nurodyti trūkstamą faktinę informaciją, o prievolė įrodyti iš tikrųjų tenka eksportuojančiam gamintojui, pageidaujančiam teikti RER prašymą.

(143)

Dėl 3 kriterijaus – paaiškinama, kad mokesčių paskatos arba lengvatiniai mokesčių režimai (jeigu jų buvo) nebuvo laikomi priežastimi RER prašymui atmesti.

(144)

Tos pačios šalys dėl 2 kriterijaus tvirtino, jog Komisija neįrodė, kad pardavimas eksportui nebuvo nustatytas laisvai ir kad būtent Komisija turėjo nustatyti, ar valstybės kišimasis darė poveikį eksporto kainoms ir kokiu būdu.

(145)

Be to, buvo tvirtinama, kad išvada, jog pardavimas eksportui nebuvo nustatytas laisvai, prieštarauja pradinio tyrimo išvadoms, susijusioms su pirminės įrangos gamintojų vykdytu pardavimu, kai buvo nustatyta, kad tokie importuotojai kaip „Puma“ vykdė savo MTTP ir pačios įsigydavo žaliavų, kai pirkdavo iš Kinijos tiekėjų (38). Remiantis šiuo pagrindu buvo tvirtinama, kad „Puma“ ir „Timberland“ iš esmės kontroliavo gamybos procesą ir specifikacijas ir dėl to valstybė neturėjo galimybės kištis.

(146)

Kaip jau nurodyta 42 konstatuojamojoje dalyje, prievolė įrodyti tenka gamintojui, pageidaujančiam teikti individualaus režimo prašymą. Be to, kaip paaiškinta 47 konstatuojamojoje dalyje, eksportuojantys gamintojai neįrodė, kad verslo sprendimai buvo priimami nesikišant valstybei. Taip pat pažymima, kad 2 kriterijus nėra susijęs vien tik su eksporto kainomis, bet su pardavimu eksportui apskritai, įskaitant eksporto kainas, kiekį ir kitas pardavimo sąlygas, kurios turėtų būti nustatomos laisvai be valstybės kišimosi.

(147)

Susijusios suinteresuotosios šalys, siekdamos pagrįsti savo argumentą, kad eksporto kainos buvo nustatytos laisvai, atkreipė dėmesį į Komisijos reglamento (EB) Nr. 553/2006 (toliau – laikinasis reglamentas) 269 konstatuojamąją dalį. Tačiau šioje konstatuojamojoje dalyje aptariamos Sąjungos importuotojų perpardavimo kainos, todėl ši konstatuojamoji dalis negali būti laikoma tinkamu pagrindu eksportuojančių gamintojų eksporto kainų patikimumui nustatyti. Analogiškai laikinojo reglamento 132 konstatuojamojoje dalyje ir Reglamento (EB) Nr. 1472/2006 (39) (toliau – ginčijamas reglamentas) 135 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie normaliosios vertės koregavimą, kai ji lyginama su eksporto kaina, ir iš to negalima daryti išvados, ar Kinijos bendrovių pardavimas eksportui buvo nustatytas laisvai.

(148)

Be to, šios šalys tvirtino, kad Komisija taip pat nepaaiškino, kaip ji padarė išvadą, kad kiltų antidempingo priemonės vengimo rizika, jeigu nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams būtų nustatyta individualaus muito norma, kuri vis dėlto atitiktų pagrindinį individualaus režimo kriterijaus nustatymo tikslą.

(149)

Dėl priemonių vengimo rizikos – tai tėra vienas iš penkių kriterijų, nurodytų pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje. Pagal šį straipsnį eksportuojantis gamintojas turėtų įrodyti, kad laikosi visų 5 kriterijų. Todėl, jeigu nesilaikoma vieno ar kelių kriterijų, individualaus režimo prašymą galima atmesti nenagrinėjant, ar laikomasi likusių kriterijų.

(150)

FESI užginčijo 19 konstatuojamojoje dalyje nurodytą pareiškimą, kad viena iš „Timberland“ tiekėjų – bendrovė „General Shoes Limited“ – nacionaliniam teismui pateiktame prašyme buvo neteisingai įvardyta kaip Kinijos tiekėja, nors ši bendrovė yra įsisteigusi Vietname. FESI tvirtino, kad Komisija privalėjo prašyti papildomų paaiškinimų ir pareiškė, kad buvo lengva nustatyti, kad tai Kinijos bendrovė. Ji tvirtino, kad bendrovė iš tiesų į atrankos formą ir per pradinį tyrimą pateiktame RER prašyme buvo įrašyta kitu pavadinimu (t. y. „General Footwear Ltd“), o nacionaliniam teismui bendrovės „Timberland“ pateiktame prašyme kitas bendrovės pavadinimas (t. y. „General Shoes Ltd“) greičiausiai buvo nurodytas tiesiog dėl vertimo klaidos. Todėl kartu reikėjo įvertinti ir Kinijos bendrovės „General Footwear Ltd“ RER/individualaus režimo prašymą.

(151)

„General Footwear Ltd“ priklauso susijusių Kinijos ir Vietnamo bendrovių grupei. Per pradinį tyrimą RER/individualaus režimo prašymus pateikė tiek Vietnamo gamintojas, tiek ir kitas Kinijos gamintojas. Kinijos bendrovės RER/individualaus režimo prašyme nuosekliai nurodoma, kad jos pavadinimas yra „General Footwear Ltd“, o adresas yra Kinijoje. Vietnamo gamintojas įvardytas kaip „General Shoes Ltd“. Tačiau atitinkamoje RER/individualaus režimo prašymo formoje aiškiai nenurodyta, ar aptariama bendrovė iš tikrųjų yra iš Kinijos, ar iš Vietnamo. Todėl ne be pagrindo padaryta prielaida, kad nacionaliniam teismui pateiktame dokumentų rinkinyje minima bendrovė iš tikrųjų buvo iš Vietnamo.

(152)

Bet kuriuo atveju Komisija tebeketina įvertinti bendrovės „General Footwear Ltd“ (Kinija) RER/individualaus režimo prašymą. Tačiau, laikantis gero administravimo principo ir siekiant nepagrįstai neuždelsti tebevykdomų įgyvendinimo veiksmų, dėl šio vertinimo bus priimtas atskiras teisės aktas.

(153)

Vienas importuotojas pripažino, kad jo tiekėju nebuvo nei vienas iš su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susijusių eksportuojančių gamintojų, todėl jis mano, kad išvados nėra aktualios jo situacijai. Ši šalis tvirtino, kad dėl šios priežasties dabartinių įgyvendinimo veiksmų pagrindu padarytomis išvadomis negalima remtis atmetant nacionalinei muitinei jo pateiktus kompensavimo prašymus. Importuotojas taip pat paprašė, kad jo tiekėjų RER/individualaus režimo prašymai būtų nagrinėjami remiantis atitinkamos Belgijos muitinės Komisijai pateiktais dokumentais.

(154)

Dėl šio tvirtinimo – Komisija atkreipia dėmesį į Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2016/223, kuriuo nustatoma tam tikrų rinkos ekonomikos režimo ir individualaus režimo prašymų, pateiktų Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų, vertinimo tvarka ir kuriuo įgyvendinamas Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose C-659/13 ir C-34/14 (40), kuriame nustatyta procedūra, kurios reikėtų laikytis svarstant šį klausimą. Visų pirma, pagal to reglamento 1 ir 2 straipsnius Komisija išnagrinės atitinkamus RER/individualaus režimo prašymus, kai tik iš muitinių gaus reikiamus dokumentus.

(155)

Atsižvelgiant į pateiktas pastabas ir jų analizę padaryta išvada, kad ginčijamo reglamento taikymo laikotarpiu nagrinėjamiesiems trylikai eksportuojančių gamintojų turėtų būti iš naujo nustatytas KLR taikomas visiems kitiems eksportuojantiems gamintojams nustatytas antidempingo muitas.

(156)

Nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams ir visoms apie save pranešusioms suinteresuotosioms šalims pranešta apie esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remiantis ketinta rekomenduoti trylikos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų importui iš naujo nustatyti galutinį antidempingo muitą. Jiems buvo nustatytas laikas pastaboms dėl atskleistos informacijos pareikšti.

(157)

Reglamento (ES) 2016/1036 15 straipsnio 1 dalimi įsteigtas komitetas nuomonės nepateikė,

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 225/76

(1)

Reglamentu (EB) Nr. 999/2001 nustatytos galvijų, avių ir ožkų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų (USE) prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisyklės. Jis taikomas gyvų gyvūnų auginimui ir gyvūninių produktų gamybai, jų pateikimui rinkai, o tam tikrais specialiais atvejais – jų eksportui;

(2)

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 II priede nustatyti kriterijai, kuriais remiantis nustatomas šalių ar regionų GSE statusas pagal to reglamento 5 straipsnio 2 dalį. Tie kriterijai yra pagrįsti sąlygomis, nustatytomis Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) Sausumos gyvūnų sveikatos kodekso skyriuje „Galvijų spongiforminė encefalopatija“;

(3)

2015 m. gegužės mėn. OIE pasaulinė delegatų Asamblėja iš dalies pakeitė OIE Sausumos gyvūnų sveikatos kodekso GSE skyrių 11.4.1 kodekso straipsnį papildydama šiuo sakiniu: „Oficialaus GSE rizikos statuso pripažinimo tikslais, GSE neapima atipinės GSE kaip būklės, kuri, manoma, savaime pasireiškia visose galvijų populiacijose labai mažu mastu“ (2). Todėl, taikant Reglamento (EB) Nr. 999/2001 II priedą, atipinė GSE neturėtų būti įtraukta į GSE apibrėžtį;

(4)

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 III, V ir VII prieduose pateikta nuorodų į Tarybos direktyvą 64/433/EEB (3), Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1774/2002 (4) ir Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1974/2006 (5). Šie trys teisės aktai buvo panaikinti, todėl nuorodos Reglamento (EB) Nr. 999/2001 prieduose turėtų būti atnaujintos;

(5)

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 V priede nustatyti specifiniai reikalavimai dėl nurodytos pavojingos medžiagos pašalinimo, kai galvijai kilę iš valstybių narių, kuriose GSE rizika nedidelė, buvo iš dalies pakeisti Komisijos reglamentu (ES) 2015/1162 (6). Priėmus šį pakeitimą, turėtų būti iš dalies pakeistos ir tam tikros Reglamento (EB) Nr. 999/2001 V ir IX prieduose išdėstytos nuostatos dėl nurodytos pavojingos medžiagos pašalinimo, kaip aprašoma toliau;

(6)

pirma, pagal Reglamento (EB) Nr. 999/2001 V priede išdėstytų specifinių reikalavimų, taikomų valstybėms narėms, kuriose GSE rizika nedidelė, pakeitimą, padarytą Reglamentu (ES) 2015/1162, tonzilės nebėra apibrėžiamos kaip nurodyta pavojinga medžiaga, jei jos gautos iš galvijų, kilusių iš valstybių narių, kuriose GSE rizika nedidelė. Todėl Reglamento (EB) Nr. 999/2001 V priedo 7 dalyje nustatytas reikalavimas išpjauti galvijų liežuvį skersai pjaunant rostraline kryptimi link poliežuvinio kaulo liežuvinės ataugos, turėtų būti taikomas tik galvijams, kilusiems iš valstybių narių, kuriose GSE rizika kontroliuojama arba nenustatyta. Todėl V priedo 7 dalis turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista;

(7)

antra, pagal Reglamento (EB) Nr. 999/2001 V priedo pakeitimą, padarytą Reglamentu (ES) 2015/1162, tik nedaugelio galvijų nugarkaulis Sąjungoje apibrėžiamas kaip nurodyta pavojinga medžiaga. Atsižvelgiant į Sąjungos epidemiologinės padėties raidą ir į tai, kad būtina sumažinti veiklos vykdytojų administracinę naštą, Reglamento (EB) Nr. 999/2001 V priedo 11.3 punkto a papunktyje nustatytas reikalavimas skerdenų etiketėje pateikti informaciją dėl nugarkaulio šalinimo turėtų būti pakeistas taip: nors iki šiol, kai nugarkaulio šalinti nereikia, galvijų skerdenos ar vientisi skerdenų gabalai, turintys nugarkaulį, turi būti žymimi mėlyna juostele ant etiketės, po pereinamojo laikotarpio, galvijų skerdenos ar vientisi skerdenų gabalai, turintys nugarkaulį, turi būti žymimi raudona juostele ant etiketės, kai nugarkaulį šalinti reikia;

(8)

tas pats reikalavimo žymėti mėlyna juostele, kai nugarkaulio šalinti nereikia, pakeitimas reikalavimu žymėti raudona juostele, kai nugarkaulį šalinti reikia, turėtų būti taikomas į Sąjungą importuojamiems galvijų kilmės produktams. Todėl turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista Reglamento (EB) Nr. 999/2001 IX priedo C skyriaus C skirsnio 3 dalis ir D skirsnio 3 dalis;

(9)

siekiant suteikti ekonominės veiklos vykdytojams ir kompetentingoms institucijoms Sąjungoje ir už jos ribų laiko prisitaikyti prie naujos tvarkos, pagal kurią reikalaujama žymėti produktus raudona juostele, kai reikia šalinti nugarkaulį, ši nuostata turėtų įsigalioti pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, truksiančiam iki 2017 m. birželio 30 d.;

(10)

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 8 straipsnio 3 dalies nuostata valstybėse narėse ar jų regionuose, kuriuose GSE rizika yra kontroliuojama arba nenustatyta, galvijus, ožkas ir avis, kurių mėsa skirta žmonių maistui ir gyvūnų pašarui, draudžiama apsvaiginus perplėšti jų centrinės nervų sistemos audinius, ilgą strypo formos instrumentą įkišant į kaukolės ertmę arba į kaukolės ertmę įleidžiant dujų. Reglamento (EB) Nr. 999/2001 V priedo 6 dalyje nustatyta, kad tas draudimas taikomas ir valstybėms narėms, kuriose GSE rizika nedidelė, tol, kol visos valstybės narės bus priskirtos šalims, kuriose GSE rizika nedidelė. Atipinė GSE yra laikoma spontanine liga, kuria kartais sergama ir tose šalyse, kuriose GSE rizika nedidelė, todėl šis draudimas turėtų būti tebetaikomas ir po to, kai visos valstybės narės bus priskirtos šalims, kuriose GSE rizika nedidelė. Todėl, siekiant pašalinti šį laiko apribojimą, Reglamento (EB) Nr. 999/2001 V priedo 6 dalis turėtų būti iš dalies pakeista;

(11)

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 2 dalyje nustatytos valstybių narių ar valstybės narės zonų, kuriose klasikinės skrepio ligos rizika yra nedidelė, statuso patvirtinimo taisyklės. 2014 m. birželio 25 d. ir 2014 m. rugpjūčio 24 d. atitinkamai Suomija ir Švedija pateikė Europos Komisijai prašymus jas pripažinti šalimis, kuriose klasikinės skrepio ligos rizika nedidelė;

(12)

2015 m. sausio 13 d. Komisija paprašė Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) suteikti mokslinę ir techninę paramą ir įvertinti, ar Suomija ir Švedija savo paraiškose įrodė, kad laikomasi Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 2.1 punkto c papunkčio ir 2.2 punkto reikalavimų;

(13)

2015 m. lapkričio 19 d. EFSA, tenkindama Komisijos prašymą, paskelbė dvi mokslines ataskaitas (7) (toliau – EFSA ataskaitos). EFSA ataskaitose daroma išvada, kad, remiantis jautrumo tyrimais, kurių rezultatai pateikti ankstesniuose EFSA ir Jungtinio tyrimų centro Etaloninių medžiagų ir matavimų instituto (IRMM) atrankinės patikros diagnostinių tyrimų vertinimuose, Švedija įrodė, kad per paskutinius septynerius metus kiekvienais metais laikėsi Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 2.1 punkto c papunkčio reikalavimų, o Suomija įrodė, kad tų reikalavimų laikėsi visus paskutinius septynerius metus, išskyrus 2010 m., – per tuos metus nustatymo, kad klasikinės skrepio ligos paplitimas viršija 0,1 %, patikimumas siekė 94,73 procento. Kai kalbama apie riziką, kad bus nepastebėtas klasikinės skrepio ligos atvejis, nustatymo patikimumo skirtumas tarp 94,73 % ir 95 % yra nedidelis, be to, Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 2.1 punkto c papunkčio reikalavimų buvo laikomasi visus kitus šešerius metus, todėl galima laikyti, kad kriterijaus buvo laikomasi per praėjusius septynerius metus;

(14)

EFSA ataskaitose taip pat daroma išvada, kad, remiantis jautrumo tyrimais, kurių rezultatai pateikti ankstesniuose EFSA ir IRMM atrankinės patikros diagnostinių tyrimų vertinimuose, Švedijos ir Suomijos ketinimai ateityje stebėti klasikinę skrepio ligą turėtų atitikti Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 2.2 punkto reikalavimus;

(15)

atsižvelgiant į EFSA ataskaitas ir į palankius rezultatus, kuriuos Komisija gavo įvertinusi tų paraiškų atitiktį Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 2.1 punkte nustatytiems kitiems kriterijams, Suomija ir Švedija turėtų būti įtrauktos į valstybių narių, kuriose klasikinės skrepio ligos rizika yra nedidelė, sąrašą;

(16)

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 3.2 punkte išvardytos valstybės narės, vykdančios patvirtintą nacionalinę klasikinės skrepio ligos kontrolės programą. Kadangi Suomija ir Švedija turėtų būti įrašytos į to skirsnio 2.3 punktą kaip valstybės narės, kuriose klasikinės skrepio ligos rizika nedidelė, jos turėtų būti išbrauktos iš to skirsnio 3.2 punkte pateikto valstybių narių, vykdančių patvirtintą nacionalinę klasikinės skrepio ligos kontrolės programą, sąrašo, nes šiuo statusu suteikiama daugiau garantijų negu pagal kontrolės programą;

(17)

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 1.2 ir 1.3 punktuose išdėstytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad ūkis būtų pripažintas ūkiu, kuriame klasikinės skrepio ligos rizika nedidelė arba kontroliuojama. To skirsnio 4 dalyje nustatytos su skrepio liga susijusios sąlygos, kurios taikomos Sąjungos vidaus prekybai avimis ir ožkomis bei šių gyvūnų sperma ir embrionais;

(18)

be to, Reglamento (EB) Nr. 999/2001 3 straipsnio 1 dalies i punkte ūkis apibrėžiamas kaip bet kuri vieta, kurioje laikomi, saugomi, veisiami, auginami ar rodomi visuomenei šiame reglamente nurodyti gyvūnai. Todėl spermos surinkimo centrai ir zoologijos sodai turi būti laikomi ūkiais ir jiems turi būti taikomos sąlygos, nustatytos Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnyje;

(19)

atsižvelgiant į tai, kad skrepio ligos plitimo rizika per avinus ir ožius, laikomus spermos surinkimo centruose, patvirtintuose ir prižiūrimuose pagal Tarybos direktyvos 92/65/EEB (8) D priede nustatytas sąlygas, yra nedidelė, tikslinga Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skirsnyje nustatyti specialiąsias sąlygas spermos surinkimo centrams;

(20)

šiomis specialiosiomis sąlygomis turėtų būti numatyta, kad ūkis, kuriame klasikinės skrepio ligos rizika yra nedidelė arba kontroliuojama, gali įvežti avinus ir ožius iš spermos surinkimo centro, jeigu: i) spermos surinkimo centras yra patvirtintas ir prižiūrimas pagal Direktyvos 92/65/EEB D priedą; ii) spermos surinkimo centre atitinkamai per paskutinius septynerius arba trejus metus nebuvo nė vieno klasikinės skrepio ligos atvejo; iii) atitinkamai per paskutinius septynerius arba trejus metus į spermos surinkimo centrą buvo atvežti tik šie avinai ir ožiai: avinai ir ožiai iš ūkių, kuriuose gyvūnai pažymimi visam laikui ir saugomi įrašai; kuriuose registruojami į ūkį atvežami ir iš jo išvežami avinai ir ožiai; kuriuose atitinkamai per paskutinius septynerius arba trejus metus nebuvo nustatyta nė vieno klasikinės skrepio ligos atvejo ir kuriuose valstybinis veterinarijos gydytojas arba kompetentinga institucija atlieka reguliarius patikrinimus; iv) spermos surinkimo centre taikomos biologinio saugumo priemonės, siekiant užtikrinti, kad iš ūkių, kuriuose skrepio ligos statusas yra kitoks, atvežti avinai ir ožiai, spermos surinkimo centre neturėtų sąlyčio. Todėl Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 1.2 punkto c papunktis ir 1.3 punkto c papunktis turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeisti;

(21)

be to, turėtų būti iš dalies pakeistos Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 4.2 punkte nustatytos su skrepio liga susijusios Sąjungos vidaus prekybos sperma ir embrionais sąlygos, siekiant atsižvelgti į ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje paminėtas specialiąsias sąlygas, taikomas spermos surinkimo centrams. Nuorodą į šias specialiąsias sąlygas taip pat reikėtų įrašyti prie Reglamento (EB) Nr. 999/2001 IX priedo H skyriuje nustatytų sąlygų, taikomų importuojant avinų ir ožių spermą bei avių ir ožkų embrionus;

(22)

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 4.1 punkte nustatytų Sąjungos vidaus prekybos avimis ir ožkomis sąlygų paskirtis – neleisti klasikinei skrepio ligai išplisti tarp ūkiuose laikomų ūkinių gyvūnų. Atsižvelgiant į tai, kad avių ir ožkų judėjimas tik iš vieno zoologijos sodo į kitą neturi poveikio Sąjungos ūkinių avių ir ožkų skrepio ligos statusui, šios specialiosios sąlygos neturėtų būti taikomos avims ir ožkoms, laikomoms zoologijos soduose, kuriems taikoma Tarybos direktyvos 92/65/EEB 2 straipsnio 1 dalies c punkte pateikta patvirtintos įstaigos, instituto arba centro apibrėžtis, ir vežamoms tik iš vieno tokio zoologijos sodo į kitą. Todėl šiems gyvūnams neturėtų būti taikomos Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 4.1 punkte nustatytos sąlygos;

(23)

Sąjungos viduje prekiaujant tam tikromis retomis veislėmis sudėtinga laikytis Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 4.1 punkte nustatytų Sąjungos vidaus prekybos avimis ir ožkomis reikalavimų, susijusių su skrepio liga. Siekiant išvengti retų veislių populiacijų įvaisos ir išsaugoti genetinę įvairovę, būtina reguliariai keistis tokiais gyvūnais tarp valstybių narių. Todėl turėtų būti nustatytos Sąjungos vidaus prekybos retų veislių avimis ir ožkomis sąlygos. Šios specialiosios sąlygos turėtų būti tokios, kad Sąjungoje būtų leidžiama prekiauti retų veislių avimis ir ožkomis, kurios neatitinka Reglamento (EB) Nr. 999/2001 VIII priedo A skyriaus A skirsnio 4.1 punkto reikalavimų;

(24)

sąvoka „reta veislė“ nėra konkrečiai apibrėžta Sąjungos teisės aktuose. Tačiau Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 807/2014 (9) 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos sąlygos, kuriomis galima prisiimti įsipareigojimus pagal agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonę auginti vietines veisles, kurių auginimo ūkiuose tradicija gali išnykti. Pagal šias sąlygas visų pirma reikalaujama, kad tinkamai pripažinta atitinkama techninė įstaiga būtų sudariusi ir nuolat atnaujintų atitinkamos veislės gyvūnų bandos arba paukščių pulko registracijos knygą. Pagal Tarybos direktyvą 89/361/EEB (10) tokia techninė įstaiga turi būti veislininkystės organizacija arba asociacija, oficialiai patvirtinta valstybės narės, kurioje ta veislininkystės organizacija ar asociacija yra įsikūrusi, arba tos valstybės narės oficiali tarnyba;

(25)

todėl taikant Reglamentą (EB) Nr. 999/2001 vietinės veislės, kurių auginimo ūkiuose tradicija gali išnykti, turėtų būti apibrėžiamos kaip avių ir ožkų veislės, kurios atitinka ir Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 807/2014 7 straipsnio 2 ir 3 dalių sąlygas ir kurioms taikoma išsaugojimo programa, kurią vykdo pagal Direktyvą 89/361/EEB oficialiai patvirtintos ar pripažintos veislininkystės organizacijos arba asociacijos, arba susijusios valstybės narės oficiali tarnyba;

(26)

Reglamento (EB) Nr. 999/2001 IX priedo C skyriaus B skirsnis turėtų būti iš dalies pakeistas, kad būtų leidžiama importuoti į Sąjungą galvijų, avių arba ožkų kilmės produktus iš trečiųjų šalių, kuriose GSE rizika nedidelė, taip pat tais atvejais, kai šie produktai yra (iš dalies arba visiškai) gauti iš žaliavų, atvežtų iš šalių, kuriose GSE rizika kontroliuojama arba nenustatyta, su sąlyga, kad iš tų žaliavų, kilusių iš šalių, kuriose GSE rizika kontroliuojama arba nenustatyta, būtų pašalintos nurodytos pavojingos medžiagos;

(27)

todėl Reglamento (EB) Nr. 999/2001 II, III, V, VII, VIII ir IX priedai turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeisti;

(28)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,