21.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/1

(1)

šios direktyvos tikslas – nustatyti procesines garantijas, kuriomis užtikrinama, kad vaikai, tai yra jaunesni nei 18 metų asmenys, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese, galėtų suprasti ir sekti tą procesą ir naudotis savo teise į teisingą bylos nagrinėjimą, ir užkirsti kelią naujiems vaikų nusikaltimams bei skatinti jų socialinę integraciją;

(2)

šia direktyva, kuria nustatomos bendros būtiniausios taisyklės dėl vaikų, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji, procesinių teisių apsaugos, siekiama stiprinti valstybių narių pasitikėjimą viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis ir taip pagerinti sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimą. Tokiomis bendromis būtiniausiomis taisyklėmis taip pat turėtų būti pašalintos laisvo piliečių judėjimo visoje valstybių narių teritorijoje kliūtys;

(3)

nors valstybės narės yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK), Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir JT vaiko teisių konvencijos šalys, patirtis rodo, kad vien tai ne visada suteikia pakankamai pasitikėjimo kitų valstybių narių baudžiamosios teisės sistemomis;

(4)

2009 m. lapkričio 30 d. Taryba priėmė Rezoliuciją dėl veiksmų plano, skirto įtariamųjų ar kaltinamųjų baudžiamuosiuose procesuose procesinėms teisėms stiprinti (3) (toliau –veiksmų planas). Veiksmų plane raginama palaipsniui tvirtinti priemones, susijusias su teise į vertimą raštu ir žodžiu (A priemonė), teise į informaciją apie teises ir informaciją apie kaltinimus (B priemonė), teise į teisinę konsultaciją ir teisinę pagalbą (C priemonė), teise į giminių, darbdavių ir konsulinių įstaigų informavimą (D priemonė), taip pat su specialiomis pažeidžiamų įtariamųjų ar kaltinamųjų apsaugos priemonėmis (E priemonė). Veiksmų plane pabrėžiama, kad tvarka, kuria jame nurodytos teisės, yra orientacinė, o tai reiškia, kad ji gali būti keičiama, atsižvelgiant į prioritetus. Veiksmų planas parengtas taip, kad veiktų kaip visuma; jo visa nauda bus juntama tik įgyvendinus visus jo elementus;

(5)

2009 m. gruodžio 11 d. Europos Vadovų Taryba palankiai įvertino veiksmų planą ir įtraukė jį į Stokholmo programą „Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“ (4) (2.4 punktas). Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad veiksmų planas nėra baigtinis, ir paragino Komisiją išnagrinėti kitus įtariamųjų ir kaltinamųjų būtiniausių procesinių teisių aspektus ir įvertinti, ar reikia nagrinėti kitus klausimus, pavyzdžiui, nekaltumo prezumpciją, siekiant geriau bendradarbiauti toje srityje;

(6)

šiuo metu jau patvirtintos keturios priemonės dėl procesinių teisių baudžiamajame procese, būtent Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64/ES (5), 2012/13/ES (6), 2013/48/ES (7) ir (ES) 2016/343 (8);

(7)

šia direktyva remiamos vaiko teisės, atsižvelgiant į Europos Tarybos gaires dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo;

(8)

kai vaikai yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese arba jiems taikoma Europos arešto orderio vykdymo procedūra pagal Tarybos pagrindų sprendimą 2002/584/TVR (9) (toliau – perduoti prašomi asmenys), valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pirmiausia visada būtų vadovaujamasi vaiko interesais pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 24 straipsnio 2 dalį;

(9)

vaikams, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese, turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys, kad būtų išsaugotos jų galimybės vystytis ir vėl integruotis į visuomenę;

(10)

ši direktyva turėtų būti taikoma vaikams, kurie yra įtariamieji arba kaltinamieji baudžiamajame procese, ir vaikams, kurie yra perduoti prašomi asmenys. Atitinkamos šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos vaikams, kurie yra perduoti prašomi asmenys, nuo jų sulaikymo vykdančiojoje valstybėje narėje momento;

(11)

ši direktyva ar tam tikros jos nuostatos taip pat turėtų būti taikomos įtariamiesiems ar kaltinamiesiems baudžiamajame procese ir perduoti prašomiems asmenims, kai šie asmenys buvo vaikai tuo metu, kai jų atžvilgiu turėjo būti vykdomas procesas, tačiau kuriems vėliau suėjo 18 metų, ir kai tinkama taikyti šią direktyvą atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įskaitant atitinkamo asmens brandą ir pažeidžiamumą;

(12)

jei asmuo tampa įtariamuoju arba kaltinamuoju baudžiamajame procese jau sulaukęs 18 metų, tačiau nusikalstama veika padaryta, kai asmuo dar buvo vaikas, valstybės narės raginamos taikyti šia direktyva nustatytas procesines garantijas, kol tam asmeniui sukaks 21 metai, bent jau kiek tai susiję su nusikalstamomis veikomis, padarytomis to paties įtariamojo ar kaltinamojo, kai tos nusikalstamos veikos yra bendrai tiriamos ir už jas patraukiama baudžiamojon atsakomybėn, nes jos yra neatsiejamai susijusios su baudžiamuoju procesu, prasidėjusiu prieš tam asmeniui sueinant 18 metų;

(13)

valstybės narės turėtų nustatyti vaiko amžių remdamosi paties vaiko pateikiama informacija, vaiko civilinės būklės patikrinimu, dokumentų analize, kitais įrodymais, o jei tokių įrodymų nėra arba jie negalutiniai, sveikatos patikrinimu. Sveikatos patikrinimas turėtų būti atliekamas tik kraštutiniu atveju ir griežtai gerbiant vaiko teises, fizinę neliečiamybę ir žmogaus orumą. Jei dėl asmens amžiaus lieka abejonių, šios direktyvos tikslais preziumuojama, kad tas asmuo yra vaikas;

(14)

ši direktyva neturėtų būti taikoma kai kurių nedidelių pažeidimų atvejais. Tačiau ji turėtų būti taikoma, kai iš vaiko, kuris yra įtariamasis ar kaltinamasis, atimta laisvė;

(15)

kai kuriose valstybėse narėse kita institucija nei jurisdikciją baudžiamosiose bylose turintis teismas turi kompetenciją už palyginti nedidelius pažeidimus skirti kitas sankcijas nei laisvės atėmimas. Tai gali būti, pavyzdžiui, kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie padaromi itin dažnai ir kurie gali būti nustatomi vykdant eismo kontrolę. Tokiais atvejais būtų neprotinga reikalauti, kad kompetentingos institucijos užtikrintų visas pagal šią direktyvą numatytas teises. Kai valstybės narės teisėje numatyta, kad sankcijas už nedidelius pažeidimus skiria tokia institucija, ir jei numatyta apskundimo teisė jurisdikciją baudžiamosiose bylose turinčiame teisme arba galimybė kitaip perduoti bylą tokiam teismui, ši direktyva turėtų būti taikoma tik procesui tame teisme pateikus tokį skundą arba perdavus jam bylą;

(16)

kai kuriose valstybėse narėse tam tikri nedideli pažeidimai, visų pirma nedideli kelių eismo taisyklių pažeidimai, nedideli savivaldybių nustatytų bendrų taisyklių pažeidimai ir nedideli viešosios tvarkos pažeidimai, laikomi nusikalstamomis veikomis. Tokiais atvejais būtų neprotinga reikalauti, kad kompetentingos institucijos užtikrintų visas pagal šią direktyvą numatytas teises. Kai valstybės narės teisėje nustatyta, kad už nedidelius pažeidimus negali būti skiriama laisvės atėmimo sankcija, ši direktyva turėtų būti taikoma tik jurisdikciją baudžiamosiose bylose turinčiame teisme vykstančiam procesui;

(17)

ši direktyva turėtų būti taikoma tik baudžiamajam procesui. Ji neturėtų būti taikoma kitų rūšių procesams, visų pirma procesams, kurie specialiai sukurti vaikams ir kuriems pasibaigus būtų galima skirti apsaugos, taisomąsias ar auklėjamojo poveikio priemones;

(18)

ši direktyva turėtų būti įgyvendinama atsižvelgiant į direktyvų 2012/13/ES ir 2013/48/ES nuostatas. Šia direktyva suteikiama papildomų garantijų, susijusių su vaikams ir tėvų pareigų turėtojui teiktina informacija, kad būtų atsižvelgta į specialius vaikų poreikius ir pažeidžiamumą;

(19)

vaikai turėtų gauti informaciją apie bendrus proceso eigos aspektus. Tuo tikslu jiems visų pirma turėtų būti trumpai, tiek, kiek įmanoma vykdant baudžiamąjį procesą, paaiškinama apie kitas procedūrines proceso stadijas ir dalyvaujančių institucijų vaidmenį. Kokią informaciją pateikti turėtų priklausyti nuo bylos aplinkybių;

(20)

informacija, susijusi su teise į sveikatos patikrinimą, vaikams turėtų būti suteikiama kuo ankstesnėje proceso stadijoje, vėliausiai iki laisvės atėmimo, kai tokia priemonė taikoma vaikui;

(21)

kai vaiko laisvė yra atimta, raštiškame pranešime apie teises, kuris pateikiamas vaikui pagal Direktyvą 2012/13/ES, turėtų būti pateikiama aiški informacija apie pagal šią direktyvą suteikiamas vaiko teises;

(22)

valstybės narės raštu, žodžiu arba abiem būdais turėtų informuoti tėvų pareigų turėtoją apie taikytinas procesines teises. Informacija turėtų būti suteikiama kuo skubiau ir būti pakankamai išsami, kad būtų galima užtikrinti teisingą procesą ir veiksmingą vaiko naudojimąsi teisėmis;

(23)

tam tikromis aplinkybėmis, kurios taip pat gali būti susijusios tik su vienu iš asmenų-tėvų pareigų turėtojų, informacija turėtų būti teikiama kitam tinkamam vaiko nurodytam ir kompetentingos institucijos tokiu pripažintam suaugusiajam. Viena iš tokių aplinkybių yra padėtis, kai yra objektyvių ir faktinių pagrindų, nurodančių ar keliančių įtarimą, kad suteikus informaciją tėvų pareigų turėtojui galėtų būti iš esmės sukeltas pavojus baudžiamajam procesui, visų pirma, kai galėtų būti sunaikinti ar pakeisti įrodymai, padarytas poveikis liudytojams arba kai tėvų pareigų turėtojas galėtų būti dalyvavęs įtariamoje nusikalstamoje veikoje kartu su vaiku;

(24)

kai aplinkybės, dėl kurių kompetentingos institucijos informaciją suteikė tinkamam suaugusiajam, kuris nėra tėvų pareigų turėtojas, išnyksta, visa informacija, kuri vaikui suteikiama pagal šią direktyvą ir kuri išlieka aktuali proceso eigai, turėtų būti suteikiama tėvų pareigų turėtojui. Šis reikalavimas neturėtų bereikalingai pratęsti baudžiamojo proceso;

(25)

vaikai, kurie yra įtariamieji arba kaltinamieji, turi teisę turėti advokatą pagal Direktyvą 2013/48/ES. Kadangi vaikai yra pažeidžiami ir ne visada gali visiškai suprasti ir sekti baudžiamąjį procesą, šioje direktyvoje nurodytais atvejais jiems turėtų padėti advokatas. Tais atvejais valstybės narės turėtų pasirūpinti, kad vaikui padėtų advokatas, jeigu vaikas ar tėvų pareigų turėtojas nepasirūpino tokia pagalba. Valstybės narės turėtų suteikti teisinę pagalbą, kai tai reikalinga siekiant užtikrinti, kad vaikas gautų veiksmingą advokato pagalbą;

(26)

teikiant šioje direktyvoje numatytą advokato pagalbą suponuojama, kad vaikas turi teisę turėti advokatą pagal Direktyvą 2013/48/ES. Taigi, jei taikant Direktyvos 2013/48/ES nuostatą būtų neįmanoma advokato pagalba vaikui pagal šią direktyvą, tokia nuostata neturėtų būti taikoma vaikų teisei turėti advokatą pagal Direktyvą 2013/48/ES. Kita vertus, šioje direktyvoje nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos ir išimtys dėl advokato pagalbos neturėtų daryti poveikio teisei turėti advokatą pagal Direktyvą 2013/48/ES arba teisei į teisinę pagalbą pagal Chartiją bei EŽTK ir nacionalinę bei kitą Sąjungos teisę;

(27)

šioje direktyvoje numatytos nuostatos dėl advokato pagalbos turėtų būti taikomos nepagrįstai nedelsiant, kai vaikams pranešama, kad jie yra įtariamieji ar kaltinamieji. Šioje direktyvoje advokato pagalba reiškia, kad baudžiamajame procese teisinę pagalbą teikia ir atstovauja advokatas. Kai pagal šią direktyvą numatyta, kad advokato pagalba teikiama apklausos metu, advokatas turėtų privalėti dalyvauti. Nedarant poveikio vaiko teisei turėti advokatą pagal Direktyvą 2013/48/ES, teikiant advokato pagalbą nereikalaujama, kad advokatas dalyvautų atliekant visus tyrimo ar įrodymų rinkimo veiksmus;

(28)

su sąlyga, kad tai atitinka teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, valstybių narių pareiga suteikti vaikams, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji, advokato pagalbą pagal šią direktyvą neapima: vaiko tapatybės nustatymo; nustatymo, ar turėtų būti pradėtas tyrimas; patikrinimo, ar asmuo neturi ginklų, arba kitų panašių saugumo klausimų; kitų tiriamųjų ar įrodymų rinkimo veiksmų atlikimo, nei konkrečiai nurodyti šioje direktyvoje, kaip antai kūno apžiūrų, fizinių patikrinimų, kraujo tyrimų, tyrimų girtumui nustatyti ar kitų panašių tyrimų arba fotografavimo ar pirštų antspaudų ėmimo; arba vaiko pristatymo kompetentingai institucijai ar vaiko atidavimo tėvų pareigų turėtojui arba kitam tinkamam suaugusiajam pagal nacionalinę teisę;

(29)

kai vaikas, kuris pradžioje nebuvo įtariamuoju arba kaltinamuoju, pvz., buvo liudytoju, tampa įtariamuoju arba kaltinamuoju, tas vaikas turėtų turėti teisę neduoti parodymų prieš save ir teisę tylėti pagal Sąjungos teisę ir EŽTK, kaip išaiškinta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo. Todėl šioje direktyvoje pateikiama aiški nuoroda į praktinį atvejį, kai toks vaikas per policijoje ar kitoje teisėsaugos institucijoje atliekamą apklausą baudžiamajame procese tampa įtariamuoju arba kaltinamuoju. Kai, vykstant tokiai apklausai, vaikas, kuris nėra įtariamasis ar kaltinamasis, tampa įtariamuoju ar kaltinamuoju, apklausa turėtų būti sustabdyta tol, kol vaikas informuojamas, kad jis yra įtariamasis ar kaltinamasis ir jam suteikiama advokato pagalba pagal šią direktyvą;

(30)

su sąlyga, kad tai atitinka teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, valstybės narės turėtų galėti nukrypti nuo pareigos suteikti advokato pagalbą, kai tai neproporcinga atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tačiau visuomet pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais. Bet kuriuo atveju vaikai turi gauti advokato pagalbą, kai jų bylą nagrinėja kompetentingas teismas ar teisėjas, kad būtų priimtas spendimas dėl sulaikymo bet kurioje proceso stadijoje pagal šios direktyvos taikymo sritį, taip pat sulaikymo metu. Be to, laisvės atėmimas neturėtų būti skiriamas kaip bausmė už nusikalstamą veiką, jeigu vaikas negavo tokios advokato pagalbos, kad jam būtų suteikta galimybė veiksmingai naudotis savo teisėmis į gynybą ir, bet kuriuo atveju, per teismo posėdžius. Valstybės narės turėtų galėti šioje srityje nustatyti praktines taisykles;

(31)

valstybės narės turėtų galėti laikinai nukrypti nuo pareigos teikti advokato pagalbą ikiteisminio tyrimo stadijoje dėl įtikinamų priežasčių, būtent kai reikia skubiai išvengti sunkių neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei ar fiziniam neliečiamumui arba kai tyrimo institucijos privalo nedelsiant užkirsti kelią esminiam pavojui, kylančiam baudžiamajam procesui dėl sunkios nusikalstamos veikos, be kita ko, siekiant gauti informaciją apie įtariamus sunkios nusikalstamos veikos bendravykdytojus arba siekiant neprarasti svarbių sunkios nusikalstamos veikos įrodymų. Laikinai nukrypdamos dėl vienos iš tų įtikinamų priežasčių, kompetentingos institucijos turėtų galėti apklausti vaikus nedalyvaujant advokatui, su sąlyga, kad jiems pranešta apie jų teisę tylėti ir jie gali naudotis ta teise, ir kad vykdant tokią apklausą nedaromas poveikis teisėms į gynybą, įskaitant teisę neduoti parodymų prieš save. Turėtų būti galima vykdyti apklausą, kiek tai būtina, tik vieninteliu tikslu gauti informaciją, kuri yra svarbi siekiant išvengti sunkių neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei ar fiziniam neliečiamumui, arba siekiant užkirsti kelią esminiam pavojui, kylančiam baudžiamajam procesui. Bet koks šios laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos pažeidimas iš esmės reikštų nepataisomą teisių į gynybą pažeidimą;

(32)

valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose turėtų aiškiai išdėstyti tokios laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos priežastis ir kriterijus ir turėtų apriboti jos taikymą. Visos laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos turėtų būti proporcingos, griežtai ribotos trukmės, grindžiamos ne tik įtariamos nusikalstamos veikos rūšimi ar sunkumu ir jomis neturėtų būti daromas poveikis bendram proceso teisingumui. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tuo atveju, kai laikinai nukrypti leidžiančią nuostatą pagal šią direktyvą leidžia taikyti kompetentinga institucija, kuri nėra teisėjas arba teismas, teismas galėtų įvertinti sprendimą dėl leidimo taikyti laikinai nukrypti leidžiančią nuostatą bent bylos nagrinėjimo stadijoje;

(33)

vaikų bendravimo su savo advokatu konfidencialumas yra itin svarbus veiksnys siekiant užtikrinti veiksmingą naudojimąsi teisėmis į gynybą ir yra viena iš pagrindinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių. Todėl valstybės narės, kai pagal šią direktyvą teikiama advokato pagalba, be jokių išlygų turėtų laikytis posėdžių bei vaiko ir advokato kitų formų bendravimo konfidencialumo. Šia direktyva nedaromas poveikis procedūroms, taikomoms tais atvejais, kai esama objektyvių ir faktinių aplinkybių, leidžiančių įtarti, jog advokatas dalyvauja nusikalstamoje veikoje kartu su vaiku. Pagal šią direktyvą bet kokia advokato nusikalstama veika neturėtų būti laikoma teisėta pagalba vaikui. Pareiga laikytis konfidencialumo reiškia ne tik tai, kad valstybės narės turėtų susilaikyti nuo kišimosi į tokį bendravimą ar dalyvavimo jame, bet ir tai, kad, jei iš vaiko atimta laisvė arba jis kitaip atsiduria valstybės kontroliuojamoje vietoje, valstybės narės užtikrina, kad bendravimo reguliavimo priemonėmis būtų užtikrinamas ir saugomas toks konfidencialumas. Tuo nedaromas poveikis sulaikymo įstaigose įdiegtiems mechanizmams, kuriais siekiama užkirsti kelią neteisėtam daiktų perdavimui sulaikytiesiems, kaip antai korespondencijos skanavimui, jei tokiais mechanizmais kompetentingoms institucijoms nesudaromos sąlygos skaityti vaikų ir jų advokato susirašinėjimo. Šia direktyva taip pat nedaromas poveikis nacionalinėje teisėje nustatytoms procedūroms, pagal kurias gali būti atsisakyta leisti išsiųsti korespondenciją, jei siuntėjas nesutinka, kad korespondencija pirmiausia būtų pateikta kompetentingam teismui;

(34)

šia direktyva nedaromas poveikis konfidencialumo pažeidimui, kuris yra būdingas kompetentingų institucijų atliekamai teisėto sekimo veiklai. Be to, šia direktyva nedaromas poveikis darbui, vykdomam, pavyzdžiui, nacionalinių žvalgybos tarnybų siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 4 straipsnio 2 dalį arba kuris patenka į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 72 straipsnio taikymo sritį, kuriuo, remiantis SESV Trečiosios dalies V antraštine dalimi dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, neturi būti daromas poveikis valstybių narių pareigoms palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą;

(35)

vaikams, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese, turėtų būti suteikiama teisė į individualų vertinimą siekiant nustatyti jų specialius poreikius apsaugos, švietimo, mokymo ir socialinės integracijos srityje ir įvertinti, ar ir kokiu mastu baudžiamojo proceso metu jiems reikės taikyti specialias priemones, jų baudžiamosios atsakomybės mastą ir atitinkamos sankcijos ar auklėjamojo poveikio priemonės tinkamumą;

(36)

atliekant individualų vertinimą, visų pirma turėtų būti atsižvelgta į vaiko asmenybę ir brandą, vaiko ekonomines, socialines ir šeimos aplinkybes, įskaitant gyvenamąją aplinką, ir į vaiko konkretų pažeidžiamumą, kaip antai mokymosi sutrikimus ir bendravimo sunkumus;

(37)

turėtų būti galima pritaikyti individualaus vertinimo mastą ir išsamumą pagal bylos aplinkybes, atsižvelgiant į įtariamos nusikalstamos veikos sunkumą ir priemones, kurių būtų galima imtis nustačius, kad vaikas yra kaltas padaręs tokią nusikalstamą veiką. Būtų galima panaudoti neseniai atliktą to paties vaiko individualų vertinimą jį atnaujinus;

(38)

kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į per individualų vertinimą gautą informaciją nustatydamos, ar reikia imtis kokių nors specialių priemonių vaiko atžvilgiu, kaip antai suteikti praktinės pagalbos, vertindamos vaikui taikytinų atsargumo priemonių tinkamumą ir veiksmingumą, pavyzdžiui, priimant sprendimus dėl laikino sulaikymo ar alternatyvių priemonių, ir, atsižvelgdamos į vaiko individualias savybes ir aplinkybes, kai priimamas sprendimas ar imamasi veiksmų vykstant baudžiamajam procesui, įskaitant nuosprendžio priėmimą. Kai individualus vertinimas dar neatliktas, tai neturėtų kliudyti kompetentingoms institucijoms imtis tokių priemonių ar priimti tokių sprendimų, jeigu laikomasi šioje direktyvoje nustatytų sąlygų, įskaitant individualaus vertinimo atlikimą kuo ankstesnėje proceso stadijoje. Prieš atliekant individualų vertinimą priimamų priemonių ir sprendimų tinkamumas ir veiksmingumas galėtų būti iš naujo įvertintas, kai atliekamas individualus vertinimas;

(39)

individualus vertinimas turėtų būti atliekamas kuo ankstesnėje proceso stadijoje ir tinkamu laiku, kad į jį atlikus gautą informaciją galėtų atsižvelgti prokuroras, teisėjas ar kita kompetentinga institucija prieš pateikiant proceso kaltinamąjį aktą. Vis dėlto turėtų būti galima pateikti kaltinamąjį aktą neatlikus individualaus vertinimo, jei taip atsižvelgiama į vaiko interesus. Toks atvejis, pavyzdžiui, galėtų būti, kai vaikui taikomas kardomasis kalinimas ir laukiant individualaus vertinimo kiltų pavojus bereikalingai pratęsti tokį kalinimą;

(40)

valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė nukrypti nuo pareigos atlikti individualų vertinimą, kai tokia nukrypti leidžianti nuostata pateisinama bylos aplinkybėmis, be kita ko, atsižvelgiant į įtariamos nusikalstamos veikos sunkumą ir priemones, kurių būtų galima imtis nustačius, kad vaikas yra kaltas padaręs tokią nusikalstamą veiką, su sąlyga, kad nukrypti leidžianti nuostata atitinka vaiko interesus. Tomis aplinkybėmis reikėtų atsižvelgti į visus susijusius elementus, įskaitant tai, ar buvo neseniai atliktas vaiko individualus vertinimas baudžiamajame procese arba ar atitinkamą bylą galima nagrinėti nepateikiant kaltinamojo akto;

(41)

vaikų, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese, priežiūros pareiga sustiprinamas sąžiningas teisingumo administravimas, visų pirma, kai iš vaikų atimta laisvė ir todėl jų padėtis yra itin silpna. Siekiant užtikrinti vaiko, iš kurio atimta laisvė, asmens neliečiamumą, vaikas turėtų turėti teisę pasitikrinti sveikatą. Tokį sveikatos patikrinimą kompetentingų institucijų iniciatyva turėtų atlikti gydytojas ar kitas kvalifikuotas specialistas, visų pirma tais atvejais, kai tokį patikrinimą reikia atlikti dėl tam tikrų sveikatos būklės požymių, arba paprašius vaikui, tėvų pareigų turėtojui ar vaiko advokatui. Valstybės narės turėtų nustatyti praktines sveikatos patikrinimų, kurie turi būti atlikti pagal šią direktyvą, ir vaikų galimybės pasitikrinti sveikatą užtikrinimo taisykles. Tokiose taisyklėse, be kita ko, galėtų būti numatyti atvejai, kai per trumpą laikotarpį pateikiami du ar daugiau prašymų dėl to paties vaiko sveikatos patikrinimų;

(42)

vaikai, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese, ne visada gali suprasti jų apklausų turinį. Siekiant užtikrinti tokių vaikų pakankamą apsaugą, turėtų būti daromas apklausos, kurią atlieka policija ar kitos teisėsaugos institucijos, garso ir vaizdo įrašas, kai tai daryti yra proporcinga, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, ar dalyvauja advokatas ir ar iš vaiko atimta laisvė, visuomet pirmiausia vadovaujantis vaiko interesais. Šia direktyva nereikalaujama, kad valstybės narės darytų vaikų apklausos, kurią atlieka teisėjas ar teismas, garso ir vaizdo įrašus;

(43)

kai pagal šią direktyvą turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, tačiau dėl neįveikiamų techninių problemų tokio įrašo padaryti neįmanoma, policija ar kitos teisėsaugos institucijos turėtų turėti galimybę apklausti vaiką nedarant garso ir vaizdo įrašo su sąlyga, kad dedamos pagrįstos pastangos siekiant išspręsti technines problemas, apklausą atidėti yra netinkama ir kad tai atitinka vaiko interesus;

(44)

nepaisant to, ar daromas vaikų apklausos garso ir vaizdo įrašas, apklausos bet kuriuo atveju turėtų būti atliekamos atsižvelgiant į atitinkamų vaikų amžių ir brandą;

(45)

vaikai, iš kurių atimta laisvė, yra itin pažeidžiami. Todėl dėl galimos rizikos vaikų fiziniam, protiniam ir socialiniam vystymuisi ir dėl to, kad laisvės atėmimas galėtų sudaryti sunkumų jų reintegracijai į visuomenę, reikėtų dėti ypatingas pastangas, kad būtų išvengta vaikų laisvės atėmimo ir, visų pirma, jų sulaikymo bet kokioje proceso stadijoje prieš teismui galutinai nustatant, ar atitinkamas vaikas padarė nusikalstamą veiką. Valstybės narės galėtų nustatyti šio reikalavimo taikymo policijos areštinėse praktines taisykles, kaip antai policijos pareigūnams skirtas gaires ar nurodymus. Bet kuriuo atveju šis reikalavimas nedaro poveikio policijos pareigūnų ar kitų teisėsaugos institucijų galimybei sulaikyti vaiką tais atvejais, kai tai reikia padaryti prima facie, kaip antai in flagrante delicto atveju arba iš karto padarius nusikalstamą veiką;

(46)

kompetentingos institucijos visuomet turėtų apsvarstyti galimybę vietoj sulaikymo taikyti jam alternatyvias priemones (toliau – alternatyvios priemonės) ir, kai įmanoma, turėtų tokias priemones taikyti. Tokios alternatyvios priemonės galėtų būti draudimas vaikui būti tam tikrose vietose, įsipareigojimas vaikui gyventi konkrečioje vietoje, apribojimai dėl bendravimo su konkrečiais asmenimis, įsipareigojimas prisistatyti kompetentingoms institucijoms, dalyvavimas švietimo programose arba, jei vaikas su tuo sutinka, terapinio gydymo ar priklausomybės gydymo programose;

(47)

vaikų sulaikymą turėtų reguliariai peržiūrėti teismas, kurį galėtų sudaryti ir vienas posėdžiaujantis teisėjas. Turėtų būti galimybė tokią reguliarią peržiūrą atlikti ex officio teismui arba vaiko, vaiko advokato arba teisminės institucijos, kuri nėra teismas, visų pirma prokuroro, prašymu. Valstybės narės turėtų numatyti tos srities praktines taisykles, įskaitant dėl atvejo, kai teismas ex officio jau atliko reguliarią peržiūrą ir vaikas ar vaiko advokatas prašo atlikti tą kitą peržiūrą;

(48)

vaikų sulaikymo atveju jiems turėtų būti taikomos specialios apsaugos priemonės. Visų pirma jie turėtų būti laikomi atskirai nuo suaugusiųjų, nebent tai neatitiktų vaiko interesų, kaip nustatyta JT vaiko teisių konvencijos 37 straipsnio c punkte. Kai sulaikytam vaikui sukanka 18 metų, pagrįstais atvejais atsižvelgiant į atitinkamo asmens aplinkybes jam turėtų būti suteikta galimybė likti toje pačioje sulaikymo įstaigoje. Elgesiui su sulaikytais vaikais, turint omenyje jų pažeidžiamumą, reikėtų skirti ypatingą dėmesį. Vaikams turėtų būti sudaromos jų poreikius atitinkančios sąlygos mokytis;

(49)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad vaikai, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji ir kurie yra laikomi policijos areštinėje, būtų laikomi atskirai nuo suaugusiųjų, nebent tai neatitiktų vaiko interesų arba išskirtinėmis aplinkybėmis to padaryti praktiškai neįmanoma, su sąlyga, kad vaikai laikomi kartu su suaugusiais suderintu su vaiko interesais būdu. Pavyzdžiui, retai apgyvendintose teritorijose išimties atveju turėtų būti galima vaikus laikyti policijos areštinėje kartu su suaugusiaisiais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Tokiais atvejais iš kompetentingų institucijų turėtų būti reikalaujama ypatingo budrumo, kad būtų apsaugotas vaiko fizinis neliečiamumas ir gerovė;

(50)

turėtų būti įmanoma, kad vaikai būtų sulaikomi su jaunais suaugusiaisiais, nebent tai prieštarauja vaiko interesams. Valstybės narės turi nustatyti, kurie asmenys laikomi jaunais suaugusiaisiais pagal jų nacionalinę teisę ir procedūras. Valstybės narės skatinamos nustatyti, kad vyresni nei 24 metų amžiaus asmenys nebūtų laikomi jaunais suaugusiaisiais;

(51)

vaikų sulaikymo atveju valstybės narės turėtų imtis atitinkamų priemonių, nustatytų šioje direktyvoje. Tokiomis priemonėmis, be kita ko, turėtų būti užtikrinamas veiksmingas ir reguliarus teisės į šeimos gyvenimą taikymas. Vaikai turėtų turėti teisę išsaugoti nuolatinį ryšį su savo tėvais, šeima ir draugais juos lankant ir su jais susirašinėjant, išskyrus atvejus, kai siekiant užtikrinti vaiko ir teisingumo interesus reikalingi ypatingi suvaržymai;

(52)

valstybės narės taip pat turėtų imtis atitinkamų priemonių siekdamos užtikrinti, kad būtų gerbiama vaiko religijos ar tikėjimo laisvė. Atsižvelgiant į tai, valstybės narės visų pirma turėtų susilaikyti nuo kišimosi į vaiko religiją ar tikėjimą. Vis dėlto nereikalaujama, kad valstybės narės imtųsi aktyvių veiksmų, kad padėtų vaikams dalyvauti religinėse apeigose;

(53)

prireikus valstybės narės taip pat turėtų imtis atitinkamų priemonių kitais laisvės atėmimo atvejais. Priemonės, kurių imtasi, turėtų būti proporcingos ir atitikti laisvės atėmimo pobūdį, kaip antai laikymas policijos areštinėje ar sulaikymas, ir jo trukmę;

(54)

tiesiogiai su vaikais bendraujantys specialistai turėtų atsižvelgti į konkrečius įvairių amžiaus grupių vaikų poreikius ir turėtų užtikrinti, kad procedūros būtų jiems pritaikytos. Tais tikslais tie specialistai turėtų būti specialiai parengti dirbti su vaikais;

(55)

su vaikais turėtų būti elgiamasi atsižvelgiant į jų amžių, brandą bei supratimo lygį, atsižvelgiant į bet kokius specialius poreikius, įskaitant bet kokius bendravimo sunkumus, kurių jie gali turėti;

(56)

atsižvelgiant į valstybių narių teisinių tradicijų ir sistemų skirtumus, vaikų privatumas vykstant baudžiamajam procesui turėtų būti kuo geriau užtikrintas siekiant, be kita ko, sudaryti palankesnes sąlygas vaikų reintegracijai į visuomenę. Valstybės narės turėtų numatyti, kad teismo posėdžiai, kuriuose dalyvauja vaikai, paprastai vyktų nedalyvaujant visuomenei arba leisti teismams ar teisėjams nuspręsti rengti tokius posėdžius nedalyvaujant visuomenei. Tai nedaro poveikio sprendimams, kurie pagal EŽTK 6 straipsnį skelbiami viešai;

(57)

vaikai turėtų turėti teisę būti lydimi tėvų pareigų turėtojo teismo posėdžiuose, kuriuose jie turi dalyvauti. Jei tėvų pareigas to paties vaiko atžvilgiu turi daugiau nei vienas asmuo, vaikui turėtų būti suteikta teisė būti lydimam jų visų, nebent tai praktiškai neįmanoma nepaisant kompetentingų institucijų pagrįstų pastangų. Valstybės narės turėtų nustatyti praktines vaikų naudojimosi teise būti lydimiems tėvų pareigų turėtojo teismo posėdžiuose, kuriuose jie turi dalyvauti, taisykles ir sąlygas, pagal kurias lydinčiam asmeniui gali būti laikinai neleidžiama dalyvauti teismo posėdžiuose. Tokiose taisyklėse, be kita ko, galėtų būti aptartas atvejis, kai tėvų pareigų turėtojas laikinai negali lydėti vaiko arba kai jis nenori pasinaudoti galimybe lydėti vaiką, su sąlyga, kad atsižvelgiama į vaiko interesus;

(58)

tam tikromis aplinkybėmis, kurios gali būti susijusios tik su vienu iš tėvų pareigų turėtojų, vaikas turėtų turėti teisę būti lydimas per teismo posėdžius kito nei tėvų pareigų turėtojas tinkamo suaugusiojo. Vienos iš tų aplinkybių yra atvejis, kai tai, kad tėvų pareigų turėtojas, lydintis vaiką, galėtų iš esmės kelti pavojų baudžiamajam procesui, visų pirma, kai objektyvios ir faktinės aplinkybės nurodo ar kelia įtarimą, kad galėtų būti sunaikinti ar pakeisti įrodymai, padarytas poveikis liudytojams arba kai tėvų pareigų turėtojas galėtų būti dalyvavęs įtariamoje nusikalstamoje veikoje kartu su vaiku;

(59)

pagal šią direktyvą vaikai taip pat turėtų turėti teisę būti lydimi tėvų pareigų turėtojo kitose proceso stadijose, kuriose jie dalyvauja, kaip antai per policijos apklausą;

(60)

kaip išaiškino Teisingumo Teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kaltinamojo teisė asmeniškai dalyvauti teismo procese yra grindžiama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri numatyta Chartijos 47 straipsnyje ir EŽTK 6 straipsnyje. Valstybės narės turėtų imtis atitinkamų priemonių paskatinti vaikus dalyvauti savo teismo procese, įskaitant jų šaukimą į teismą asmeniškai ir šaukimo kopijos nusiuntimą tėvų pareigų turėtojui arba, jei tai prieštarautų vaiko interesams, kitam tinkamam suaugusiajam. Valstybės narės turėtų numatyti praktines vaiko dalyvavimo teismo procese taisykles. Tos taisyklės galėtų apimti nuostatas dėl galimo vaiko laikino pašalinimo iš teismo posėdžio sąlygų;

(61)

šia direktyva nustatytos tam tikros teisės turėtų būti taikomos vaikams, kurie yra perduoti prašomi asmenys, nuo jų sulaikymo vykdančiojoje valstybėje narėje momento;

(62)

Europos arešto orderio vykdymo procedūra yra svarbus valstybių narių bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose elementas. Vykdant tokį bendradarbiavimą labai svarbu laikytis Pagrindų sprendime 2002/584/TVR nustatytų terminų. Todėl siekiant užtikrinti, kad vaikai, kurie yra perduoti prašomi asmenys, galėtų visapusiškai pasinaudoti savo teisėmis pagal šią direktyvą vykdant Europos arešto orderio vykdymo procedūrą, turėtų būti laikomasi tų terminų;

(63)

valstybės narės turėtų imtis atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti, kad teisėjai ir prokurorai, kurie vykdo baudžiamąjį procesą, kuriame dalyvauja vaikai, turėtų specialią kompetenciją toje srityje arba turėtų realią galimybę dalyvauti specialiuose mokymuose, visų pirma apie vaikų teises, tinkamus apklausos būdus, vaikų psichologiją ir bendravimą vaikams pritaikyta kalba. Valstybės narės taip pat turėtų imtis atitinkamų priemonių siekdamos skatinti rengti tokius specialius mokymus advokatams, kurie susiję su baudžiamuoju procesu, kuriame dalyvauja vaikai;

(64)

siekiant stebėti ir įvertinti šios direktyvos veiksmingumą, reikia, kad iš turimų duomenų būtų renkami atitinkami duomenys, susiję su šioje direktyvoje nustatytų teisių įgyvendinimu. Tokie duomenys yra, be kita ko, teisminių ir teisėsaugos institucijų registruoti duomenys ir, kiek įmanoma, administraciniai duomenys, kuriuos kaupia sveikatos priežiūros ir socialinės gerovės tarnybos, kiek tai susiję su šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis, visų pirma susiję su vaikų, kuriems skirtas advokatas, individualių vertinimų, apklausų garso ir vaizdo įrašų ir vaikų, kurių laisvė yra apribota, skaičiumi;

(65)

valstybės narės turėtų laikytis šioje direktyvoje nustatytų teisių ir jas užtikrinti be jokios diskriminacijos, ypač dėl rasės, odos spalvos, lyties, seksualinės orientacijos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, negalios ar gimimo;

(66)

šia direktyva puoselėjamos Chartijoje ir EŽTK pripažįstamos pagrindinės teisės ir principai, įskaitant draudimą kankinti ir kitaip nežmoniškai ar žeminančiai elgtis, teisę į laisvę ir saugumą, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisę į asmens fizinę neliečiamybę, vaiko teises, neįgaliųjų integraciją, teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpciją ir teises į gynybą. Šią direktyvą reikėtų įgyvendinti remiantis tomis teisėmis ir principais;

(67)

šioje direktyvoje nustatomos būtiniausios taisyklės. Valstybės narės turėtų galėti išplėsti šioje direktyvoje nustatytas teises, kad užtikrintų aukštesnio lygio apsaugą. Tokia aukštesnio lygio apsauga neturėtų sudaryti kliūčių teismo sprendimų tarpusavio pripažinimui, kurį tomis būtiniausiomis taisyklėmis siekiama palengvinti. Valstybių narių nustatytas apsaugos lygis niekada neturėtų būti žemesnis už Chartijoje arba EŽTK nustatytus standartus, kaip išaiškinta Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo;

(68)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. nustatyti bendrus būtiniausius procesinių garantijų standartus vaikams, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jos masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(69)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, šios valstybės narės nedalyvauja priimant šią direktyvą, ir ji nėra joms privaloma ar taikoma;

(70)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą, ir ji nėra jai privaloma ar taikoma;

(71)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (10) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas,

a)

kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese arba

b)

kuriems taikoma Europos arešto orderio vykdymo procedūra pagal Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR (toliau – perduoti prašomi asmenys), tam tikrų teisių.

a)

kai valstybės narės teisėje numatyta, kad sankciją skiria kita valdžios institucija nei jurisdikciją baudžiamosiose bylose turintis teismas, o tokios sankcijos skyrimas gali būti apeliacine tvarka apskųstas ar perduotas tokiam teismui, arba

b)

kai kaip sankcija negali būti skirtas laisvės atėmimas,

a)

nedelsiant, kai vaikams pranešama, kad jie yra įtariamieji arba kaltinamieji, apie:

b)

anksčiausioje tinkamoje proceso stadijoje apie:

c)

atimant laisvę – apie teisę į specialias sąlygas laisvės atėmimo metu, kaip numatyta 12 straipsnyje.

a)

prieštarautų vaiko interesams;

b)

yra neįmanomas, kadangi dėjus pagrįstas pastangas su tėvų pareigų turėtoju nėra galimybės susisiekti arba jo asmens tapatybė yra nežinoma;

c)

remiantis objektyviomis ir faktinėmis aplinkybėmis galėtų iš esmės pakenkti baudžiamajam procesui.

a)

prieš juos apklausiant policijoje ar kitoje teisėsaugos ar teisminėje institucijoje;

b)

tyrimo arba kitoms kompetentingoms institucijoms atliekant tyrimo ar kitus įrodymų rinkimo veiksmus pagal 4 dalies c punktą;

c)

nepagrįstai nedelsiant nuo laisvės atėmimo momento;

d)

kai jie šaukiami atvykti į teismą, turintį jurisdikciją baudžiamosiose bylose, deramu laiku prieš jiems atvykstant į tą teismą.

a)

valstybės narės užtikrina, kad vaikai turėtų teisę be pašalinių susitikti ir bendrauti su jiems atstovaujančiu advokatu, be kita ko, prieš apklausą policijoje ar kitoje teisėsaugos ar teisminėje institucijoje;

b)

valstybės narės užtikrina, kad vaikai gautų advokato pagalbą per apklausą ir kad advokatas galėtų veiksmingai dalyvauti apklausoje. Toks dalyvavimas vykdomas laikantis nacionalinės teisės procedūrų, jei tokiomis procedūromis nedaromas poveikis veiksmingam naudojimuisi atitinkama teise ar tos teisės esmei. Jei advokatas dalyvauja apklausoje, tokio dalyvavimo faktas pažymimas laikantis dokumentavimo tvarkos pagal nacionalinę teisę;

c)

valstybės narės užtikrina, kad vaikai gautų bent advokato pagalbą atliekant nurodytus tyrimo ar įrodymų rinkimo veiksmus, kai tie veiksmai numatyti pagal nacionalinę teisę ir jei reikalaujama ar leidžiama, kad įtariamasis ar kaltinamasis atitinkamame veiksme dalyvautų; šie veiksmai yra:

a)

kai jie pristatomi kompetentingam teismui ar teisėjui, kad būtų priimtas spendimas dėl sulaikymo bet kurioje proceso stadijoje pagal šios direktyvos taikymo sritį, ir

b)

per sulaikymą.

a)

kai yra neatidėliotina būtinybė išvengti sunkių neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei;

b)

kai tyrimo institucijos turi skubiai imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias dėl sunkios nusikalstamos veikos pradėtam baudžiamajam procesui kylančiam dideliam pavojui.

a)

nustatant, ar reikia imtis kokios nors konkrečios priemonės, kuri būtų naudinga vaikui;

b)

įvertinant vaikui taikomų visų atsargumo priemonių tinkamumą ir veiksmingumą;

c)

priimant sprendimą ar imantis veiksmų baudžiamajame procese, įskaitant bausmės skyrimą.

a)

vaikui;

b)

tėvų pareigų turėtojui arba kitam tinkamam suaugusiajam, kaip nurodyta 5 ir 15 straipsniuose;

c)

vaiko advokatui.

a)

laikoma, kad tai neatitiktų vaiko interesų, arba

b)

išskirtinėmis aplinkybėmis to padaryti praktiškai neįmanoma, nes vaikai laikomi kartu su suaugusiais suderintu su vaiko interesais būdu.

a)

užtikrintų ir išsaugotų jų sveikatą ir jų fizinį bei protinį vystymąsi;

b)

užtikrintų jų, įskaitant vaikus, turinčius psichinę, sensorinę ar mokymosi negalią, teisę į švietimą ir mokymąsi;

c)

užtikrintų veiksmingą ir reguliarų jų teisės į šeimos gyvenimą taikymą;

d)

užtikrintų galimybę dalyvauti programose, kuriomis skatinamas jų vystymasis ir jų reintegracija į visuomenę, ir

e)

užtikrintų pagarbą jų religijos ar tikėjimo laisvei.

a)

prieštarauja vaiko interesams;

b)

yra neįmanomas, kadangi dėjus pagrįstas pastangas su tėvų pareigų turėtoju nėra galimybės susisiekti arba jo asmens tapatybė yra nežinoma, arba

c)

remiantis objektyviomis ir faktinėmis aplinkybėmis, iš esmės pakenktų baudžiamajam procesui.

a)

tai, kad vaikas būtų lydimas to asmens, atitinka vaiko interesus, ir

b)

to asmens dalyvavimas nedarys poveikio baudžiamajam procesui.

21.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/21

(1)

Tarybos direktyvose 2004/114/EB (4) ir 2005/71/EB (5) reikia padaryti keletą pakeitimų. Dėl aiškumo tos direktyvos turėtų būti išdėstytos nauja redakcija;

(2)

šia direktyva turėtų būti tenkinamas direktyvų 2004/114/EB ir 2005/71/EB įgyvendinimo ataskaitose nustatytas poreikis ištaisyti nustatytus trūkumus, užtikrinti skaidrumą ir teisinį tikrumą, taip pat pasiūlyti nuoseklią teisės sistemą skirtingų trečiųjų šalių piliečių kategorijų asmenims, atvykstantiems į Sąjungą. Todėl viename teisės akte turėtų būti supaprastintos ir racionalizuotos toms kategorijoms taikomos esamos nuostatos. Nepaisant kategorijų, kurioms taikoma ši direktyva, skirtumų, joms būdingos tam tikros bendros savybės, dėl kurių įmanoma jas reglamentuoti naudojant bendrą Sąjungos lygmens teisinę sistemą;

(3)

ši direktyva turėtų padėti siekti Stokholmo programos tikslo suderinti nacionalinę teisę dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo šalyje sąlygų. Imigracija į Sąjungą iš kitų šalių yra vienas iš aukštos kvalifikacijos specialistų šaltinių; vis dažniau visų pirma siekiama pritraukti studentus ir tyrėjus. Jie yra svarbūs formuojant pagrindinį Sąjungos turtą – žmogiškąjį kapitalą ir užtikrinant pažangų, tvarų ir įtraukų augimą ir taip padeda siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų;

(4)

direktyvų 2004/114/EB ir 2005/71/EB įgyvendinimo ataskaitose pabrėžti tam tikri trūkumai, daugiausia susiję su priėmimo sąlygomis, teisėmis, procedūrinėmis apsaugos priemonėmis, studentų galimybėmis įsidarbinti jų studijų metu ir nuostatomis dėl judumo ES. Taip pat laikoma, kad reikalingi konkretūs patobulinimai, susiję su neprivalomomis trečiųjų šalių piliečių kategorijomis. Be to, iš tolesnių platesnių konsultacijų paaiškėjo, kad tyrėjams ir studentams reikia geresnių darbo paieškos galimybių ir geresnės apsaugos au pair auklėms, kurioms netaikomos direktyvos 2004/114/EB ir 2005/71/EB;

(5)

siekiant palaipsniui sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) numatytos priemonės, kurias reikia patvirtinti prieglobsčio, imigracijos ir trečiųjų šalių piliečių teisių apsaugos srityse;

(6)

šia direktyva taip pat turėtų būti siekiama puoselėti žmonių tarpusavio ryšius ir judumą, nes tai yra svarbūs Sąjungos išorės politikos elementai, visų pirma, kiek tai susiję su Europos kaimynystės politikos šalimis arba Sąjungos strateginiais partneriais. Ji turėtų padėti geriau įgyvendinti visuotinį požiūrį į migraciją ir judumą ir su juo susijusias judumo partnerystes, kuriomis sudaroma konkreti valstybių narių ir trečiųjų šalių dialogo ir bendradarbiavimo sistema, įskaitant teisėtos migracijos supaprastinimą ir organizavimą;

(7)

šioje direktyvoje nustatytais tikslais migracija turėtų būti skatinama kurti ir įgyti naujas žinias ir įgūdžius. Migracija padeda atitinkamiems migrantams praturtinti vieniems kitus, jų kilmės šalis ir atitinkamą valstybę narę, kartu stiprinant kultūrinius ryšius ir didinant kultūros įvairovę;

(8)

ši direktyva turėtų padėti didinti Sąjungos patrauklumą moksliniams tyrimams ir inovacijoms ir sudaryti geresnes sąlygas jai varžytis dėl talentų pasaulyje, taigi ir paskatinti bendro Sąjungos konkurencingumo ir augimo tempo didėjimą, kartu kuriant darbo vietas, kuriomis dar labiau prisidedama prie BVP augimo. Siekis pritraukti į Sąjungą trečiųjų šalių piliečius, kurie gali būti priimami mokslinių tyrimų tikslu, taip pat yra pavyzdinės iniciatyvos „Inovacijų sąjunga“ dalis. Be to, buvo patvirtinta, kad vienas iš pagrindinių Europos mokslinių tyrimų erdvės – jungtinės erdvės, kurioje laisvai juda tyrėjai, cirkuliuoja mokslinės žinios ir technologijos, – tikslų yra sukurti atvirą darbo rinką Sąjungos tyrėjams ir trečiųjų šalių tyrėjams;

(9)

tikslinga supaprastinti trečiųjų šalių piliečių, kurie teikia prašymus vykdyti mokslinių tyrimų veiklą, priėmimą nustatant priėmimo tvarką, kuri nepriklauso nuo jų teisinių santykių su priimančia mokslinių tyrimų organizacija, ir kuria nebereikalaujama leidimo dirbti, o tik leidimo. Ši tvarka turėtų būti grindžiama mokslinių tyrimų organizacijų ir valstybių narių imigracijos tarnybų bendradarbiavimu. Pagal ją taikant priėmimo tvarką šioms organizacijoms turėtų tekti svarbiausias vaidmuo siekiant supaprastinti ir paspartinti trečiųjų šalių piliečių, kurie teikia prašymus mokslinių tyrimų veiklai vykdyti, atvykimą į Sąjungą, tuo pat metu išsaugant valstybių narių prerogatyvas imigracijos politikos srityje. Mokslinių tyrimų organizacijos, kurias valstybės narės turėtų turėti galimybę patvirtinti iš anksto, turėtų galėti su trečiosios šalies piliečiais pasirašyti priėmimo susitarimus arba sutartis mokslinių tyrimų veiklai vykdyti. Valstybės narės turėtų išduoti leidimą remdamosi priėmimo susitarimu arba sutartimi, jei įvykdomos atvykimo ir gyvenimo sąlygos;

(10)

kadangi daug pastangų, kurių reikia tikslui – investuoti 3 proc. BVP į mokslinius tyrimus – pasiekti, turi dėti privatus sektorius, prireikus šį sektorių reikėtų skatinti ilgainiui įdarbinti daugiau tyrėjų;

(11)

siekiant, kad Sąjunga taptų patrauklesnė trečiųjų šalių piliečiams, norintiems vykdyti mokslinių tyrimų veiklą Sąjungoje, jų šeimos nariams, kaip apibrėžta Tarybos direktyvoje 2003/86/EB (6), turėtų būti leidžiama atvykti kartu su jais ir naudotis nuostatomis dėl judumo ES. Tie šeimos nariai turėtų turėti galimybę įsidarbinti pirmojoje valstybėje narėje, o ilgalaikio judumo atveju – antroje valstybėje narėje, išskyrus išskirtines aplinkybes, pvz., ypač aukštą nedarbo lygį – tokiais atvejais valstybės narės turėtų išlaikyti galimybę ne ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį atlikti tyrimą, iš kurio būtų matyti, kad į darbo vietą negalima rasti darbo jėgos vidaus darbo rinkoje. Visos Direktyvos 2003/86/EB nuostatos turėtų būti taikomos, įskaitant atmetimo, panaikinimo ar atsisakymo pratęsti motyvus, išskyrus nuostatas, nuo kurių nukrypti leidžiama šioje direktyvoje. Todėl leidimai gyventi šeimos nariams gali būti panaikinti arba atsisakyta juos pratęsti, jeigu baigiasi tyrėjo, kurį jie lydi, leidimas ir jie neturi atskiros teisės gyventi šalyje;

(12)

prireikus reikėtų skatinti valstybes nares šios direktyvos tikslais traktuoti doktorantus kaip tyrėjus;

(13)

šios direktyvos įgyvendinimas neturėtų paskatinti protų nutekėjimo iš besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių arba besivystančių šalių. Priemonių, kuriomis siekiama padėti tyrėjams iš naujo integruotis savo kilmės šalyse, turėtų būti imamasi kartu su kilmės šalimis, kad būtų suformuota visa apimanti migracijos politika;

(14)

siekiant populiarinti Europą kaip pasaulinio lygio pavyzdinį švietimo ir mokymo centrą, reikia pagerinti ir supaprastinti atvykimo ir gyvenimo sąlygas tiems, kas norėtų šiais tikslais atvykti į Sąjungą. Tai atitinka Europos aukštojo mokslo sistemų modernizavimo darbotvarkės tikslus, visų pirma siekiant suteikti Europos aukštajam mokslui tarptautinį pobūdį. Valstybių narių atitinkamų nacionalinių teisės aktų derinimas yra šio uždavinio dalis. Šiame kontekste ir laikantis Tarybos išvadų dėl aukštojo mokslo modernizavimo (7), terminas „aukštasis mokslas“ apima visas tretinio mokslo įstaigas, kurios gali apimti, inter alia, universitetus, taikomųjų mokslų universitetus, technologijų institutus, grandes écoles, verslo mokyklas, inžinerijos mokyklas, universitetinius technologijų institutus, aukštojo mokslo kolegijas, profesines mokyklas, politechnikos institutus ir akademijas;

(15)

dėl 1999 m. birželio 19 d. Europos švietimo ministrų paskelbta Bolonijos bendra deklaracija pradėto Bolonijos proceso plėtojimo ir stiprinimo dalyvaujančių ir kitų šalių aukštojo mokslo sistemos laipsniškai tapo palyginamos, suderinamos ir nuoseklios. Taip atsitiko todėl, kad valstybės narės rėmė studentų judumą, o aukštojo mokslo įstaigos įtraukė jį į savo mokymo programas. Todėl reikia taikyti geresnes studentų judumo ES nuostatas. Vienas iš Bolonijos deklaracijos tikslų – siekti, kad Europos aukštasis mokslas būtų patrauklus ir konkurencingas. Įgyvendinant Bolonijos procesą sukurta Europos aukštojo mokslo erdvė. Tai, kad ji sudaryta iš trijų ciklų, apima įdomias programas ir laipsnius, taip pat tai, kad nustatyta kvalifikacijų sąranga, lėmė didesnę Europos, kaip studijų vietos, patrauklumą trečiųjų šalių piliečiams;

(16)

studentų, kuriems taikoma ši direktyva, parengiamųjų kursų trukmę ir kitas sąlygas turėtų nustatyti valstybės narės pagal savo nacionalinę teisę;

(17)

trečiosios šalies piliečio priėmimo į aukštojo mokslo įstaigą įrodymu, be kitokių galimų variantų, galėtų būti priėmimą patvirtinantis raštas ar pažyma;

(18)

trečiosios šalies piliečiai, kurie teikia prašymus dėl priėmimo stažuotojais, turėtų pateikti įrodymus, kad jie per dvejus metus iki savo paraiškos pateikimo dienos yra įgiję aukštąjį išsilavinimą arba studijuoja trečiojoje šalyje, o po šių studijų įgyjamas aukštasis išsilavinimas. Jie turėtų taip pat pateikti stažuotės susitarimą, kuriame aprašoma stažuotės programa, jos mokymo tikslai arba mokymo komponentai, jos trukmė bei sąlygos, kuriomis stažuotojas bus prižiūrimas, ir kuriuo patvirtinama, kad jis iš tiesų vyksta stažuotis ir juo nebus naudojamasi kaip įprastiniu darbuotoju. Be to, priimančiųjų subjektų gali būti pareikalauta patvirtinti, kad stažuote nepakeičiama darbo vieta. Kai nacionalinėje teisėje, stažuotojų kolektyvinėse sutartyse ar praktikoje jau yra numatytos konkrečios sąlygos, valstybės narės turėtų turėti galimybę reikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai, kurie teikia prašymus dėl priėmimo stažuotojais, tenkintų tas konkrečias sąlygas;

(19)

ši direktyva netaikoma darbuotojams-stažuotojams, atvykusiems dirbti į Sąjungą dėl perkėlimo bendrovės viduje, nes jiems taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/66/ES (8);

(20)

šia direktyva turėtų būti remiami Europos savanorių tarnybos tikslai ugdyti jaunimo ir visuomenių, kuriose jie gyvena, solidarumą, savitarpio supratimą ir toleranciją ir kartu prisidėti stiprinant socialinę sanglaudą ir propaguojant aktyvų jaunimo pilietiškumą. Siekiant visoje Sąjungoje nuosekliai užtikrinti galimybes dalyvauti Europos savanorių tarnyboje, valstybės narės turėtų taikyti šios direktyvos nuostatas trečiųjų šalių piliečiams, kurie kreipiasi Europos savanorių tarnybos tikslais;

(21)

valstybės narės turėtų turėti galimybę šios direktyvos nuostatas taikyti mokiniams, savanoriams, išskyrus atvykstančius į Europos savanorių tarnybą, ir au pair auklėms, kad jie galėtų paprasčiau atvykti ir gyventi ir kad būtų užtikrintos jų teisės;

(22)

jei valstybės narės nusprendžia taikyti šią direktyvą mokiniams, jos yra raginamos užtikrinti, kad nacionalinė priėmimo procedūra mokytojams, išimtinai lydintiems mokinius vykdant mokinių mainų programą arba edukacinį projektą, atitiktų šioje direktyvoje numatytą mokiniams taikomą procedūrą;

(23)

dalyvavimas Au pair programoje skatina žmonių tarpusavio ryšius, nes trečiosios šalies piliečiams suteikiama galimybė gerinti kalbų įgūdžius, daugiau sužinoti apie valstybes nares ir plėtoti kultūrinius ryšius su jomis. Tuo pačiu metu au pair auklėmis dirbantiems trečiųjų šalių piliečiams gali kilti išnaudojimo pavojus. Siekiant užtikrinti sąžiningą elgesį su au pair auklėmis ir atsižvelgti į specifinius jų poreikius, valstybės narės turėtų turėti galimybę taikyti šios direktyvos nuostatas, susijusias su au pair auklių atvykimu ir gyvenimu;

(24)

jeigu trečiųjų šalių piliečiai gali įrodyti, jog savo buvimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpiu jie gauna išteklius – gaunamus kaip subsidija, studijų stipendija ar stipendija, galiojanti darbo sutartis, įpareigojantis pasiūlymas dėl darbo arba mokinių mainų programą vykdančios organizacijos, stažuotojus priimančio subjekto, savanoriškos tarnybos programą vykdančios organizacijos, priimančiosios šeimos arba organizacijos, tarpininkaujančios au pair auklėms, finansinis įsipareigojimas – valstybės narės turėtų į tokius išteklius atsižvelgti vertindamos, ar turima pakankamai lėšų. Valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti orientacinę sumą, kurią jos laiko „pakankamomis lėšomis“, kuri gali skirtis kiekvienai atitinkamai trečiųjų šalių piliečių kategorijai;

(25)

valstybės narės raginamos leisti prašytojui dokumentus ir informaciją pateikti oficialiąja Sąjungos kalba, kuri nėra jų valstybinė kalba ar kalbos, ir kurią atitinkama valstybė narė nustatė;

(26)

valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti patvirtinimo procedūrą viešoms arba privačioms mokslinių tyrimų organizacijoms (arba abejoms), pageidaujančioms priimti trečiosios šalies pilietybę turinčius tyrėjus, arba aukštojo mokslo įstaigoms, pageidaujančioms priimti trečiosios šalies pilietybę turinčius studentus. Šis patvirtinimas turėtų būti vykdomas laikantis atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje arba administracinėje praktikoje nustatytos tvarkos. Prašymų teikimas patvirtintoms mokslinių tyrimų organizacijoms arba aukštojo mokslo įstaigoms turėtų būti supaprastintas ir jis turėtų paspartinti trečiųjų šalių piliečių, atvykstančių į Sąjungą mokslinių tyrimų ar studijų tikslu, atvykimą;

(27)

valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti patvirtinimo procedūrą atitinkamiems priimantiesiems subjektams, pageidaujantiems priimti trečiosios šalies pilietybę turinčius mokinius, stažuotojus ar savanorius. Valstybės narės turėtų turėti galimybę šią procedūrą taikyti kai kurioms arba visoms priimančiųjų subjektų kategorijoms. Šis patvirtinimas turėtų būti vykdomas laikantis atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje arba administracinėje praktikoje nustatytos tvarkos. Prašymus teikiant patvirtintiems priimantiesiems subjektams turėtų būti paspartintas trečiųjų šalių piliečių, atvykstančių į Sąjungą stažavimosi, savanoriškos tarnybos arba mokinių mainų programų ar edukacinių projektų tikslu, atvykimas;

(28)

jei valstybės narės nustato patvirtinimo procedūras priimantiesiems subjektams, jos turėtų turėti galimybę nuspręsti leisti priimti asmenis tik per patvirtintus priimančiuosius subjektus arba nustatyti patvirtinimo procedūrą, tuo pat metu leisdamos priimti asmenis ir per nepatvirtintus priimančiuosius subjektus;

(29)

šia direktyva neturėtų būti daroma poveikio valstybių narių teisei išduoti leidimus trečiųjų šalių piliečiams, kuriems ši direktyva netaikoma, studijų, mokslinių tyrimų ar stažavimosi tikslais, kurie nereglamentuojami šia direktyva;

(30)

įvykdžius visas bendrąsias ir specialiąsias priėmimo sąlygas valstybės narės turėtų per nustatytą terminą išduoti leidimą. Jeigu valstybė narė išduoda leidimus gyventi tik savo teritorijoje, o visos šioje direktyvoje nustatytos su priėmimu susijusios sąlygos yra įvykdytos, valstybė narė turėtų išduoti atitinkamam trečiosios šalies piliečiui reikalingą vizą ir turėtų užtikrinti, kad kompetentingos institucijos veiksmingai bendradarbiautų tuo tikslu. Tuo atveju, kai valstybė narė neišduoda vizų, ji turėtų suteikti atitinkamam trečiosios šalies piliečiui lygiavertį atvykimą leidžiantį leidimą;

(31)

leidimuose turėtų būti nurodytas atitinkamo trečiosios šalies piliečio statusas. Valstybės narės turėtų turėti galimybę nurodyti papildomą informaciją spausdinta forma arba saugoti tokią informaciją elektronine forma, su sąlyga, kad tuo nebus nustatomos papildomos sąlygos;

(32)

skirtingi leidimų galiojimo laikotarpiai pagal šią direktyvą turėtų atitikti kiekvienos kategorijos trečiųjų šalių piliečių, kuriems taikoma ši direktyva, buvimo specifinį pobūdį;

(33)

valstybės narės turėtų turėti teisę nustatyti, kad bendra studentų gyvenimo šalyje trukmė neviršytų ilgiausios studijų trukmės, kaip numatyta nacionalinėje teisėje. Šiuo atžvilgiu ilgiausia studijų trukmė taip pat galėtų apimti, jei tai numatyta atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje, galimą studijų pratęsimą, siekiant pakartoti vienus ar daugiau mokslo metų;

(34)

valstybės narės turėtų turėti galimybę imti iš prašytojų prašymo išduoti leidimą ir pranešimų tvarkymo mokestį. Mokesčių lygis neturėtų būti neproporcingas ar per didelis, kad nesudarytų kliūčių siekti šios direktyvos tikslų;

(35)

trečiųjų šalių piliečiams, kuriems taikoma ši direktyva, suteiktos teisės neturėtų priklausyti nuo leidimo, kurį išduoda kiekviena valstybė narė, formos;

(36)

turėtų būti galima atsisakyti priimti asmenį šioje direktyvoje nustatytais tikslais dėl deramai pagrįstų priežasčių. Visų pirma turėtų būti galima atsisakyti priimti asmenį, jeigu valstybė narė mano, remdamasi faktų įvertinimu, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis konkrečiu atveju ir atsižvelgiant į proporcingumo principą kelia potencialią grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai;

(37)

šios direktyvos tikslas nėra reguliuoti trečiųjų šalių piliečių priėmimo bei gyvenimo įsidarbinimo tikslu ir ja nesiekiama suderinti nacionalinės teisės arba praktikos, kiek tai susiję su darbuotojų statusu. Tačiau įmanoma, kad kai kuriose valstybėse narėse laikoma, kad tam tikros trečiųjų šalių piliečių kategorijos, kurioms taikoma ši direktyva, yra susijusios darbo santykiais remiantis nacionaline teise, kolektyvinėmis sutartimis ar praktika. Kai valstybė narė laiko, kad trečiųjų šalių pilietybę turintys tyrėjai, savanoriai, stažuotojai arba au pair auklės yra susiję darbo santykiais, ta valstybė narė turėtų išlaikyti teisę nustatyti atitinkamos kategorijos ar kategorijų asmenų priėmimo apimtis pagal SESV 79 straipsnio 5 dalį;

(38)

jei trečiosios šalies pilietis tyrėjas, savanoris ar au pair auklė teikia prašymą dėl priėmimo, kad pradėtų darbo santykius valstybėje narėje, ta valstybė narė turėtų turėti galimybę atlikti tyrimą, iš kurio būtų matyti, kad į darbo vietą negalima rasti darbo jėgos vidaus darbo rinkoje;

(39)

studentų atžvilgiu priėmimo apimtys neturėtų būti taikomos, nes, net jei jiems leidžiama dirbti studijų metu, pagal šioje direktyvoje numatytas sąlygas jie prašo būti priimti į valstybių narių teritoriją užsiimti savo pagrindine veikla – dieninėmis studijomis, kurios galėtų apimti privalomą stažuotę;

(40)

jei tyrėjas, savanoris, stažuotojas ar au pair auklė, po to, kai buvo priimti į atitinkamos valstybės narės teritoriją, pateikia prašymą pratęsti leidimą pradėti darbo santykius arba juos tęsti atitinkamoje valstybėje narėje, išskyrus tyrėją, kuris tęsia savo darbo santykius su tuo pačiu priimančiuoju subjektu, ta valstybė narė turėtų turėti galimybę atlikti tyrimą, iš kurio būtų matyti, kad į darbo vietą negalima rasti darbo jėgos vidaus darbo rinkoje;

(41)

iškilus abejonėms dėl prašymo dėl priėmimo pagrindimo, valstybės narės turėtų turėti galimybę atlikti atitinkamus patikrinimus arba pareikalauti įrodymų, kad galėtų kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti numatomus prašytojo mokslinius tyrimus, studijas, stažavimąsi, savanorišką tarnybą, mokinių mainų programą, edukacinį projektą arba darbą au pair aukle ir kovoti su piktnaudžiavimu šioje direktyvoje nustatyta tvarka ir netinkamu jos taikymu;

(42)

jei pateikta informacija yra neišsami, valstybės narės per pagrįstą laikotarpį turėtų pranešti prašytojui, kokia papildoma informacija yra reikalinga, ir nustatyti pagrįstą terminą tokiai informacijai pateikti. Jei papildoma informacija nepateikiama per tą terminą, prašymas gali būti atmestas;

(43)

nacionalinės valdžios institucijos turėtų pranešti prašytojui apie sprendimą dėl jų prašymo. Jos turėtų pranešti raštu kuo skubiau, ne vėliau kaip per šioje direktyvoje nurodytą laikotarpį;

(44)

šia direktyva siekiama sudaryti palankesnes sąlygas tyrėjų ir studentų judumui ES viduje, inter alia, sumažinant su judumu keliose valstybėse narėse susijusią administracinę naštą. Šiuo tikslu šia direktyva sukuriama speciali judumo ES viduje schema, pagal kurią trečiosios šalies pilietis, turintis pirmosios valstybės narės išduotą leidimą mokslinių tyrimų arba studijų tikslu, turi teisę atvykti, atlikti mokslinių tyrimų ar studijų dalį ir būti vienoje arba keliose antrosiose valstybėse narėse pagal judumą reglamentuojančias šios direktyvos nuostatas;

(45)

siekiant sudaryti galimybes tyrėjams lengvai judėti iš vienos mokslinių tyrimų organizacijos į kitą mokslinių tyrimų tikslu, jų trumpalaikis judumas turėtų apimti buvimą antrosiose valstybėse narėse iki 180 dienų bet kuriuo 360 dienų laikotarpiu kiekvienoje iš valstybių narių. Ilgalaikis tyrėjų judumas turėtų apimti buvimą vienoje ar keliose antrosiose valstybėse narėse ilgiau nei 180 dienų kiekvienoje iš valstybių narių. Tyrėjų šeimos nariams turėtų būti suteikta teisė lydėti tyrėją judumo laikotarpiu. Jų judumo procedūra turėtų būti suderinta su jų lydimo tyrėjo procedūra;

(46)

studentų, kuriems taikomos Sąjungos arba daugiašalės programos arba dviejų ar daugiau aukštojo mokslo įstaigų susitarimas, atveju, siekiant užtikrinti jų studijų tęstinumą, šioje direktyvoje turėtų būti numatytas judumas vienoje arba keliose antrosiose valstybėse narėse laikotarpiu iki 360 dienų kiekvienoje iš valstybių narių;

(47)

jei tyrėjas arba studentas, remdamasis pranešimo procedūra, persikelia į antrąją valstybę narę ir jam reikia dokumento, kuris padėtų jam gauti paslaugas ir įgyti teises, antroji valstybė narė turėtų turėti galimybę išduoti dokumentą, kuriame patvirtinama, kad tyrėjas ar studentas turi teisę būti tos valstybės narės teritorijoje. Toks dokumentas neturėtų būti papildoma sąlyga siekiant pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisėmis ir turėtų būti tik deklaracinio pobūdžio;

(48)

nors šia direktyva nustatyta specialia judumo schema turėtų būti nustatytos savarankiškos taisyklės dėl asmens atvykimo ir buvimo mokslinių tyrimų ar studijų tikslu valstybėse narėse, kurios nėra pradinį leidimą išdavusios valstybės narės, visos kitos atitinkamomis Šengeno acquis nuostatomis nustatytos taisyklės, kuriomis reglamentuojamas asmenų judėjimas per sienas, turėtų būti taikomos toliau;

(49)

jei leidimą išduoda valstybė narė, kuri taiko ne visą Šengeno acquis, ir tyrėjas, jo šeimos nariai arba studentas judumo ES viduje pagrindu kerta išorės sieną, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/399 (9), valstybė narė turėtų turėti teisę pareikalauti įrodymų, kad tyrėjas arba studentas vyksta į jos teritoriją mokslinių tyrimų arba studijų tikslu arba kad šeimos nariai vyksta į jos teritoriją dėl to, kad jie lydi tyrėją judumo pagrindu. Be to, išorės sienos kirtimo atveju, kaip apibrėžta Reglamente (ES) 2016/399, valstybės narės, kurios taiko visą Šengeno acquis, turėtų patikrinti duomenis Šengeno informacinėje sistemoje ir turėtų neleisti atvykti asmenims, dėl kurių sistemoje pateiktas perspėjimas draudimo atvykti ar būti tikslu, kaip nurodyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1987/2006 (10), arba pareikšti prieštaravimą dėl tokių asmenų judumo;

(50)

šia direktyva antrosioms valstybėms narėms turėtų būti leidžiama pareikalauti, kad tyrėjas arba studentas, kuris juda gavęs pirmosios valstybės narės išduotą leidimą ir kuris neatitinka arba nebeatitinka judumo sąlygų, paliktų jų teritoriją. Jei tyrėjas arba studentas turi galiojantį pirmosios valstybės narės išduotą leidimą, antroji valstybė narė turėtų turėti galimybę pareikalauti, kad tas tyrėjas arba studentas grįžtų į pirmąją valstybę narę, pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB (11). Jei judumas antrojoje valstybėje narėje leidžiamas remiantis pirmojoje valstybėje narėje išduotu leidimu ir tas leidimas yra panaikintas arba jo galiojimas baigėsi judumo laikotarpio metu, antroji valstybė narė turėtų turėti galimybę nuspręsti tyrėją arba studentą grąžinti į trečiąją šalį pagal Direktyvą 2008/115/EB arba nedelsiant pareikalauti, kad pirmoji valstybė narė leistų tyrėjui arba studentui pakartotinai atvykti į jos teritoriją. Pastaruoju atveju pirmoji valstybė narė turėtų tyrėjui arba studentui išduoti dokumentą, leidžiantį pakartotinai atvykti į jos teritoriją;

(51)

viena vertus, Sąjungos imigracijos politika bei taisyklės ir, kita vertus, Sąjungos politika bei programos, skatinančios tyrėjų ir studentų judumą Sąjungos lygmeniu, turėtų labiau papildyti viena kitą. Valstybės narės, nustatydamos tyrėjams ir studentams išduoto leidimo galiojimo laikotarpį, turėtų atsižvelgti į planuojamą judumą į kitas valstybes nares pagal nuostatas dėl judumo. Tyrėjams ir studentams, kuriems taikomos Sąjungos arba daugiašalės programos, kurios apima judumo priemones, arba dviejų ar daugiau aukštojo mokslo įstaigų susitarimai, turėtų būti suteikta teisė gauti leidimus, kurių galiojimo trukmė yra ne trumpesnė nei dveji metai, jei jie tenkina atitinkamas tam laikotarpiui priėmimo sąlygas;

(52)

tam, kad studentai galėtų padengti dalį savo studijų išlaidų ir, jei įmanoma, įgyti praktinės patirties, studijų metu jiems turėtų būti suteikta galimybė įsidarbinti valstybėje narėje, kurioje studijuojama, šioje direktyvoje nustatytomis sąlygomis. Tuo tikslu studentams turėtų būti leidžiama dirbti tam tikrą minimalų valandų skaičių, kaip nustatyta šioje direktyvoje. Studentų įdarbinimo principas turėtų būti bendra taisyklė. Tačiau išimtinėmis aplinkybėmis valstybėms narėms reikėtų suteikti galimybę atsižvelgti į savo nacionalinių darbo rinkų padėtį;

(53)

siekiant ateityje turėti aukštos kvalifikacijos darbuotojų, studentai, kurie baigia studijas Sąjungoje, turėtų turėti galimybę pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje šioje direktyvoje nurodytą laikotarpį, kad galėtų išsiaiškinti įsidarbinimo galimybes arba įkurti verslą. Tokią galimybę taip pat turėtų turėti tyrėjai, baigę priėmimo susitarime nurodytą mokslinių tyrimų veiklą. Kad tuo tikslu būtų išduotas leidimas gyventi, studentų ir tyrėjų gali būti paprašyta pateikti įrodymus pagal šios direktyvos reikalavimus. Kai valstybės narės jiems išduoda tokį leidimą gyventi, jie nebelaikomi tyrėjais ar studentais, kaip apibrėžta šioje direktyvoje. Praėjus šioje direktyvoje nustatytam minimaliam laikotarpiui, valstybės narės turėtų turėti galimybę patikrinti, ar jie iš tikrųjų turi galimybę įsidarbinti ar pradėti verslą. Ši galimybė nedaro poveikio kitoms prievolėms teikti ataskaitas, nustatytoms nacionalinėje teisėje kitais tikslais. Suteikus leidimą su tikslu išsiaiškinti darbo arba verslo įkūrimo galimybes, turėtų būti automatiškai suteikiama teisė įsidarbinti arba įkurti verslą. Kai trečiosios šalies pilietis, kuriam buvo išduotas leidimas likti teritorijoje su tikslu ieškotis darbo arba įkurti verslą, pateikia prašymą išduoti darbo leidimą, valstybės narės turėtų pasilikti teisę atsižvelgti į padėtį jų darbo rinkoje;

(54)

teisingas požiūris į trečiųjų šalių piliečius, kuriems taikoma ši direktyva, turėtų būti užtikrinamas pagal SESV 79 straipsnį. Tyrėjams turėtų būti taikomas vienodas požiūris kaip ir atitinkamos valstybės narės piliečiams, kaip numatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/98/ES (12) 12 straipsnio 1 ir 4 dalyse, paliekant galimybę tai valstybei narei apriboti vienodo požiūrio taikymą konkrečiais šioje direktyvoje numatytais atvejais. Direktyva 2011/98/ES, įskaitant toje direktyvoje numatytus apribojimus, ir toliau turėtų būti taikoma studentams. Direktyva 2011/98/ES turėtų būti taikoma stažuotojams, savanoriams ir au pair auklėms, kai laikoma, kad atitinkamoje valstybėje narėje jie yra susiję darbo santykiais. Stažuotojams, savanoriams ir au pair auklėms, kai laikoma, kad jie nėra susiję darbo santykiais atitinkamoje valstybėje narėje, taip pat ir mokiniams turėtų būti taikomas vienodas požiūris, taikomas atitinkamos valstybės narės piliečiams minimalių teisių atžvilgiu, kaip numatyta šioje Direktyvoje. Tai apima galimybę gauti prekes ir paslaugas, kuri neapima studijų ar profesinio rengimo stipendijų ar paskolų;

(55)

vienodas požiūris, taikomas tyrėjams ir studentams, taip pat stažuotojams, savanoriams ir au pair auklėms, kai laikoma, kad atitinkamoje valstybėje narėje jie yra susiję darbo santykiais, apima vienodą požiūrį socialinės apsaugos srityse, kurios išvardytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 (13) 3 straipsnyje. Šia direktyva nėra derinami valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktai. Pagal ją vienodo požiūrio principas socialinės apsaugos srityje taikomas tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie patenka į jos taikymo sritį. Be to, šia direktyva nesuteikiamos teisės tais atvejais, kuriems netaikoma Sąjungos teisė, kaip antai trečiojoje šalyje gyvenančių šeimos narių atveju. Tačiau tai neturėtų daryti poveikio maitintojo netekusių asmenų, įgijusių teises iš trečiosios šalies piliečių, kuriems taikoma ši direktyva, teisei gyvenant trečiojoje šalyje atitinkamais atvejais gauti maitintojo netekimo pensiją;

(56)

daugelyje valstybių narių teisė į išmokas šeimai siejama su sąlyga, kad turi būti tam tikras ryšys su ta valstybe nare, kadangi išmokos yra skirtos teigiamai demografinei raidai remti, kad būtų užtikrinta būsima tos valstybės narės darbo jėga. Todėl šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis valstybės narės teisei tam tikromis sąlygomis apriboti vienodo požiūrio taikymą išmokų šeimai atžvilgiu, kai tyrėjas ir jį lydintys šeimos nariai toje valstybėje narėje būna laikinai;

(57)

judumo tarp valstybių narių atveju taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1231/2010 (14). Šia direktyva neturėtų būti suteikiama daugiau teisių, nei jau numatyta galiojančiuose Sąjungos socialinės apsaugos teisės aktuose, trečiųjų šalių piliečiams, kurie susiję su daugiau nei viena valstybe nare;

(58)

ši direktyva turėtų būti taikoma nedarant poveikio palankesnėms nuostatoms, numatytoms Sąjungos teisėje ir taikomuose tarptautiniuose teisės aktuose;

(59)

šioje direktyvoje numatytus leidimus gyventi turėtų išduoti valstybių narių kompetentingos institucijos, naudodamos Tarybos reglamente (EB) Nr. 1030/2002 (15) nustatytą vienodą formą;

(60)

kiekviena valstybė narė turėtų užtikrinti, kad plačiajai visuomenei, ypač internete, būtų teikiama tinkama ir reguliariai atnaujinama informacija apie šios direktyvos tikslais patvirtintus priimančiuosius subjektus ir apie trečiųjų šalių piliečių priėmimo į valstybių narių teritoriją šios direktyvos tikslais sąlygas ir tvarką;

(61)

šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 6 straipsnį;

(62)

valstybės narės turėtų įgyvendinti šios direktyvos nuostatas nediskriminuodamos asmenų dėl lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos;

(63)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (16) valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(64)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. nustatyti trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo mokslinių tyrimų, studijų, stažavimosi ir Europos savanorių tarnybos tikslais sąlygas, kaip privalomas nuostatas, ir mokinių mainų, savanoriškos tarnybos, išskyrus Europos savanorių tarnybą, arba dalyvavimo Au pair programoje sąlygas, kaip neprivalomas nuostatas, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(65)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius bei 4a straipsnio 1 dalį ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, tos valstybės narės nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra joms privaloma ar taikoma;

(66)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma ar taikoma;

(67)

įpareigojimas dėl perkėlimo į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tik tomis nuostatomis, kurios iš esmės pakeistos, palyginti su direktyvų 2004/114/EB ir 2005/71/EB nuostatomis. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas kyla iš tų direktyvų;

(68)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių prievolėms, susijusioms su I priedo B dalyje nurodytų direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais ir taikymo pradžios datomis,

a)

trečiųjų šalių piliečių ir, kai taikoma, jų šeimos narių atvykimo į valstybių narių teritoriją bei gyvenimo joje ilgesnį nei 90 dienų laikotarpį mokslinių tyrimų, studijų, stažavimosi ar savanoriškos tarnybos Europos savanorių tarnyboje ir, jei taip nusprendžia valstybės narės, mokinių mainų programų arba edukacinių projektų, savanoriškos tarnybos, kuri nėra Europos savanorių tarnyba, ar Au pair programos tikslu sąlygos ir teisės;

b)

a punkte nurodytų tyrėjų ir, jei taikoma, jų šeimos narių bei studentų atvykimo į kitas valstybes nares nei ta, kuri, remdamasi šia direktyva, pirmoji suteikė trečiosios šalies piliečiui leidimą, bei gyvenimo jose sąlygos ir teisės.

a)

kurie prašo tarptautinės apsaugos ar kuriems suteikta tarptautinė apsauga pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES (17), arba kuriems suteikta laikina apsauga pagal Tarybos direktyvą 2001/55/EB (18) valstybėje narėje;

b)

kurių išsiuntimas buvo sustabdytas dėl faktinių ar teisinių priežasčių;

c)

kurie yra Sąjungos piliečių, kurie naudojasi laisvo asmenų judėjimo Sąjungoje teise, šeimos nariai;

d)

kurie turi ilgalaikio gyventojo statusą valstybėje narėje pagal Tarybos direktyvą 2003/109/EB (19);

e)

kurie kartu su savo šeimos nariais, nepriklausomai nuo jų pilietybės, pagal Sąjungos bei jos valstybių narių ir trečiųjų šalių arba Sąjungos ir trečiųjų šalių susitarimus naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis laisvai judėti, kaip ir Sąjungos piliečiai;

f)

kurie kaip darbuotojai-stažuotojai atvyksta į Sąjungą juos perkeliant bendrovės viduje pagal Direktyvą 2014/66/ES;

g)

kurie priimami kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojai pagal Tarybos direktyvą 2009/50/EB (20).

a)

dvišalių arba daugiašalių Sąjungos arba Sąjungos bei jos valstybių narių ir vienos arba kelių trečiųjų šalių sudarytų susitarimų arba

b)

dvišalių arba daugiašalių vienos ar kelių valstybių narių ir vienos ar kelių trečiųjų šalių sudarytų susitarimų.

a)

7 straipsnyje nustatytas bendrąsias sąlygas ir

b)

8, 11, 12, 13, 14 arba 16 straipsnyje nustatytas specialiąsias sąlygas.

a)

pateikia galiojantį kelionės dokumentą, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje, ir, jei reikalaujama, prašymą išduoti vizą arba galiojančią vizą arba, kai taikoma, galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą; valstybės narės gali reikalauti, kad kelionės dokumentas galiotų bent jau numatomą buvimo laikotarpį;

b)

pateikia tėvų sutikimą arba lygiavertį dokumentą numatomam buvimui, jei trečiosios šalies pilietis pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę yra nepilnametis;

c)

pateikia įrodymus, kad trečiosios šalies pilietis turi sveikatos draudimą nuo visų rūšių rizikos, nuo kurios paprastai draudžiami atitinkamos valstybės narės piliečiai, arba, jei numatyta nacionalinėje teisėje, yra pateikęs prašymą dėl tokio sveikatos draudimo; draudimas turi galioti numatomą buvimo laikotarpį;

d)

pateikia įrodymus, jei to reikalauja valstybė narė, kad buvo sumokėtas 36 straipsnyje numatytas mokestis už prašymo tvarkymą;

e)

pateikia atitinkamos valstybės narės reikalaujamus įrodymus, kad planuojamo buvimo joje laikotarpiu trečiosios šalies pilietis turės pakankamai lėšų pragyvenimo išlaidoms padengti nesikreipdamas į valstybės narės socialinės paramos sistemą ir grįžimo kelionės išlaidoms padengti. Tai, ar turima pakankamai lėšų, vertinama nagrinėjant kiekvieną atvejį atskirai ir atsižvelgiama į lėšas, kurios, inter alia, gaunamos kaip subsidija, stipendija ar studijų stipendija, pagal galiojančią darbo sutartį ar įpareigojantį darbo pasiūlymą, arba mokinių mainų programą vykdančios organizacijos, stažuotojus priimančios institucijos, savanoriškos tarnybos programą vykdančios organizacijos, priimančiosios šeimos ar au pair auklėms tarpininkaujančios organizacijos finansinį įsipareigojimą.

a)

mokslinių tyrimų organizacija nebesilaiko šio straipsnio 2 dalyje, 8 straipsnio 2 dalyje ar 10 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų;

b)

patvirtinimas buvo gautas apgaulės būdu arba

c)

mokslinių tyrimų organizacija priėmimo susitarimą su trečiosios šalies piliečiu pasirašė apgaulės būdu arba aplaidžiai.

a)

mokslinių tyrimų veiklos pavadinimas ar tikslas arba mokslinių tyrimų sritis;

b)

trečiosios šalies piliečio įsipareigojimas stengtis užbaigti mokslinių tyrimų veiklą;

c)

mokslinių tyrimų organizacijos įsipareigojimas priimti trečiosios šalies pilietį mokslinių tyrimų veiklos užbaigimo tikslu;

d)

mokslinių tyrimų veiklos pradžios ir pabaigos datos arba numatoma trukmė;

e)

informacija apie numatomą judėjimą vienoje arba keliose antrosiose valstybėse narėse, jeigu apie judėjimą žinoma pateikiant prašymą pirmojoje valstybėje narėje.

a)

informacija apie mokslinių tyrimų organizacijos ir tyrėjo teisinį santykį;

b)

informacija apie tyrėjo darbo sąlygas.

a)

mokslinių tyrimų veiklos tikslą ir numatomą trukmę, taip pat, ar yra būtinų finansinių išteklių jai atlikti;

b)

trečiosios šalies piliečio kvalifikaciją atsižvelgiant į mokslinių tyrimų tikslus, kurią įrodo patvirtinta kvalifikaciją įrodančio dokumento kopija.

a)

kad trečiosios šalies pilietis yra aukštojo mokslo įstaigos priimtas studijuoti pagal studijų programą;

b)

kad buvo sumokėti aukštojo mokslo įstaigos nustatyti mokesčiai, jei to reikalauja valstybė narė;

c)

apie pakankamą kalbos, kuria bus studijuojama, mokėjimą, jei to reikalauja valstybė narė;

d)

kad trečiosios šalies pilietis turės pakankamai lėšų studijų išlaidoms padengti, jei to reikalauja valstybė narė.

a)

dėl to, kad trečiosios šalies pilietis yra ne jaunesnio kaip minimalus ir ne vyresnio kaip maksimalus atitinkamos valstybės narės nustatytas amžius arba ne žemesnėje kaip minimali ir ne aukštesnėje kaip maksimali atitinkamos valstybės narės nustatyta klasė;

b)

dėl priėmimo į švietimo įstaigą;

c)

apie dalyvavimą pripažintoje valstybinėje ar regioninėje švietimo programoje pagal mokinių mainų programą arba edukacinį projektą, kurį švietimo įstaiga vykdo pagal nacionalinę teisę arba administracinę praktiką;

d)

dėl to, kad švietimo įstaiga arba, kiek tai numatyta nacionalinėje teisėje, trečioji šalis prisiima atsakomybę už trečiosios šalies pilietį visą buvimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje laikotarpį, visų pirma susijusią su mokymosi išlaidomis;

e)

dėl to, kad trečiosios šalies pilietis visą jo buvimo laikotarpį bus apgyvendintas šeimoje arba specialiame būste, esančiame švietimo įstaigoje, arba, kiek tai numatyta nacionalinėje teisėje, bet kokiame kitame būste, kurie tenkina atitinkamos valstybės narės nustatytas sąlygas ir yra parinkti pagal mokinių mainų programos ar edukacinio projekto, kuriuose trečiosios šalies pilietis dalyvauja, taisykles.

a)

pateikia su priimančiuoju subjektu sudarytą stažuotės susitarimą, kuriame numatyta teorinė ir praktinė stažuotė. Valstybės narės gali reikalauti, kad toks stažuotės susitarimas būtų patvirtintas kompetentingos institucijos ir kad sąlygos, kuriomis grindžiamas susitarimas, atitiktų reikalavimus, nustatytus atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje, kolektyvinėse sutartyse arba praktikoje. Stažuotės susitarime nurodoma:

b)

pateikia įrodymus, kad dvejų metų iki prašymo pateikimo datos laikotarpiu yra įgijęs aukštojo mokslo laipsnį arba studijuoja, o po tų studijų suteikiamas aukštojo mokslo laipsnis;

c)

pateikia įrodymus, jei to reikalauja valstybė narė, kad trečiosios šalies pilietis savo buvimo laikotarpiu turės pakankamai lėšų stažuotės išlaidoms padengti;

d)

pateikia įrodymus, jei to reikalauja valstybė narė, kad trečiosios šalies pilietis lankė ar lankys kalbos mokymo kursus, kad įgytų stažuotei reikiamų žinių;

e)

pateikia įrodymus, jei to reikalauja valstybė narė, kad priimantysis subjektas prisiima atsakomybę už trečiosios šalies pilietį visą jo buvimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje laikotarpį, visų pirma susijusią su pragyvenimo ir apgyvendinimo išlaidomis;

f)

pateikia įrodymus, jei to reikalauja valstybė narė, kad tuo atveju, jei visą trečiosios šalies piliečio buvimo laikotarpį jį apgyvendina priimantysis subjektas, būstas atitinka atitinkamos valstybės narės nustatytas sąlygas.

a)

pateikia susitarimą, sudarytą su priimančiuoju subjektu arba, kiek tai numatyta nacionalinėje teisėje, su kita įstaiga, kuri atitinkamoje valstybėje narėje yra atsakinga už savanoriškos tarnybos programą, kurioje trečiosios šalies pilietis dalyvauja. Susitarime nurodoma:

b)

pateikia įrodymus, jei to reikalauja valstybė narė, kad tuo atveju, jei visą trečiosios šalies piliečio buvimo laikotarpį jį apgyvendina priimantysis subjektas, būstas atitinka atitinkamos valstybės narės nustatytas sąlygas;

c)

pateikia įrodymus, kad priimantysis subjektas arba, kiek tai numatyta nacionalinėje teisėje, kita įstaiga, atsakinga už savanoriškos tarnybos programą, įgijo civilinės atsakomybės draudimą;

d)

pateikia įrodymus, jei to reikalauja valstybė narė, kad trečiosios šalies pilietis išklausė arba išklausys tos valstybės narės kalbos, istorijos bei politinės ir socialinės struktūros įvadą.

a)

pateikia trečiosios šalies piliečio ir priimančiosios šeimos susitarimą, kuriame apibūdinamos trečiosios šalies piliečio kaip au pair auklės teisės ir pareigos, įskaitant konkrečius duomenis apie gautinus kišenpinigius, tinkamą tvarką, pagal kurią au pair auklė galės lankyti kursus, ir didžiausią darbo valandų šeimoje skaičių;

b)

pateikia įrodymus, kad trečiosios šalies pilietis yra nuo 18 iki 30 metų amžiaus. Išimtiniais atvejais valstybės narės gali leisti priimti dalyvauti Au pair programoje trečiosios šalies pilietį, kurio amžius viršija maksimalaus amžiaus ribą;

c)

pateikia įrodymus, kad priimančioji šeima arba organizacija, tarpininkaujanti au pair auklėms, kiek tai numatyta nacionalinėje teisėje, prisiima atsakomybę už trečiosios šalies pilietį visą jo buvimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje laikotarpį, visų pirma gyvenimo išlaidų, apgyvendinimo ir nelaimingų atsitikimų rizikos atžvilgiu.

a)

yra įgijęs atitinkamos valstybės narės kalbos pagrindus arba

b)

yra įgijęs vidurinį išsilavinimą, profesinę kvalifikaciją arba, kai taikoma, atitinka sąlygas, nustatytas norint užsiimti reglamentuojamąja profesija, kaip reikalaujama pagal nacionalinę teisę.

a)

netenkinamos 7 straipsnyje nustatytos bendrosios sąlygos arba atitinkamos specialiosios sąlygos, nustatytos 8, 11, 12, 13, 14 arba 16 straipsnyje;

b)

pateikti dokumentai gauti apgaule, yra suklastoti arba padirbti;

c)

atitinkama valstybė narė leidžia priimti tik per patvirtintą priimantįjį subjektą, o priimantysis subjektas nėra patvirtintas.

a)

priimantysis subjektas, kita įstaiga, kaip nurodyta 14 straipsnio 1 dalies a punkte, trečioji šalis, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalies d punkte, priimančioji šeima arba organizacija, tarpininkaujanti au pair auklėms, nevykdė savo teisinių įsipareigojimų socialinės apsaugos, apmokestinimo, darbuotojų teisių ar darbo sąlygų srityse;

b)

jei taikytina, priimantysis subjektas arba priimančioji šeima, kurie įdarbins trečiosios šalies pilietį, netenkina įdarbinimo sąlygų, kaip numatyta atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje arba kolektyvinėse sutartyse ar praktikoje;

c)

priimantysis subjektas, kita įstaiga, kaip nurodyta 14 straipsnio 1 dalies a punkte, trečioji šalis, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalies d punkte, priimančioji šeima arba organizacija, tarpininkaujanti au pair auklėms, pagal nacionalinę teisę buvo bausti už nedeklaruojamą darbą arba neteisėtą įdarbinimą;

d)

priimantysis subjektas buvo įsteigtas arba vykdo veiklą siekiant pagrindinio tikslo – trečiųjų šalių piliečių, kuriems taikoma ši direktyva, atvykimo palengvinimo;

e)

kai taikoma, pagal nacionalinius nemokumo įstatymus priimančiojo subjekto įmonė yra likviduojama ar buvo likviduota arba jeigu nevykdoma jokia ekonominė veikla;

f)

valstybė narė turi įrodymų arba rimtų bei objektyvių priežasčių nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis galėtų gyventi šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo.

a)

trečiosios šalies pilietis nebetenkina 7 straipsnyje, išskyrus 7 straipsnio 6 dalį, nustatytų bendrųjų sąlygų arba atitinkamų specialiųjų sąlygų, nustatytų 8, 11, 12, 13, 14 ir 16 straipsniuose arba 18 straipsnyje nustatytų sąlygų;

b)

leidimas ar pateikti dokumentai gauti apgaule, yra suklastoti arba padirbti;

c)

atitinkama valstybė narė leidžia priimti tik per patvirtintą priimantįjį subjektą, o priimantysis subjektas nėra patvirtintas;

d)

trečiosios šalies pilietis gyvena šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais trečiosios šalies piliečiui išduotas leidimas gyventi šalyje.

a)

priimantysis subjektas, kita įstaiga, kaip nurodyta 14 straipsnio 1 dalies a punkte, trečioji šalis, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalies d punkte, priimančioji šeima arba organizacija, tarpininkaujanti au pair auklėms, nevykdė savo teisinių įsipareigojimų socialinės apsaugos, apmokestinimo, darbuotojų teisių ar darbo sąlygų srityse;

b)

jei taikytina, priimantysis subjektas arba priimančioji šeima, įdarbinantys trečiosios šalies pilietį, netenkina įdarbinimo sąlygų, kaip numatyta atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje arba kolektyvinėse sutartyse ar praktikoje;

c)

priimantysis subjektas, kita įstaiga, kaip nurodyta 14 straipsnio 1 dalies a punkte, trečioji šalis, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalies d punkte, priimančioji šeima arba organizacija, tarpininkaujanti au pair auklėms, pagal nacionalinę teisę buvo bausti už nedeklaruojamą darbą arba neteisėtą įdarbinimą;

d)

priimantysis subjektas buvo įsteigtas arba vykdo veiklą siekiant pagrindinio tikslo – trečiųjų šalių piliečių, kuriems taikoma ši direktyva, atvykimo palengvinimo;

e)

kai taikoma, pagal nacionalinius nemokumo įstatymus priimančiojo subjekto įmonė yra likviduojama ar buvo likviduota, arba jeigu nevykdoma jokia ekonominė veikla;

f)

studentai nesilaiko galimybei užsiimti ekonomine veikla pagal 24 straipsnį nustatytų laiko apribojimų arba studento atitinkamų studijų pažanga yra nepakankama pagal nacionalinę teisę ar administracinę praktiką.

a)

pagal Direktyvos 2011/98/ES 12 straipsnio 1 dalies c punktą, netaikydamos jo stipendijoms ir paskoloms studijoms bei pragyvenimui, taip pat kitoms išmokoms ir paskoloms;

b)

pagal Direktyvos 2011/98/ES 12 straipsnio 1 dalies e punktą, neskirdamos išmokų šeimai tyrėjams, kuriems leidimas gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje buvo išduotas ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui;

c)

pagal Direktyvos 2011/98/ES 12 straipsnio 1 dalies f punktą, apribodamos jo taikymą – jį taikydamos tais atvejais, kai tyrėjo šeimos narių, dėl kurių jis siekia gauti išmokas, registruota arba įprastinė gyvenamoji vieta yra atitinkamos valstybės narės teritorijoje;

d)

pagal Direktyvos 2011/98/ES 12 straipsnio 1 dalies g punktą, apribodamos galimybę įsigyti būstą.

a)

netenkinamos 3 dalyje ir, kai taikoma, 2 ir 5 dalyse nustatytos sąlygos:

b)

pateikti dokumentai gauti apgaule, yra suklastoti arba padirbti.

a)

prašymo teikimo pirmojoje valstybėje narėje metu, jei tame etape judumas į antrąją valstybę narę jau yra numatytas, arba

b)

tyrėją jau priėmus į pirmąją valstybę narę, vos tik sužinoma apie tai, kad numatomas judumas į antrąją valstybę narę.

a)

10 straipsnyje nurodytas priėmimo pirmojoje valstybėje narėje susitarimas arba, jei to reikalauja antroji valstybė narė, priėmimo susitarimas, sudarytas su mokslinių tyrimų organizacija antrojoje valstybėje narėje;

b)

numatoma judumo trukmė ir datos, jei tai nenurodyta priėmimo susitarime;

c)

įrodymai, kad tyrėjas turi sveikatos draudimą nuo visų rūšių rizikos, nuo kurios paprastai draudžiami atitinkamos valstybės narės piliečiai, kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalies c punkte;

d)

įrodymai, kad buvimo šalyje laikotarpiu tyrėjas turės pakankamai lėšų pragyvenimo išlaidoms padengti nesikreipdamas į valstybės narės socialinės paramos sistemą, kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalies e punkte, ir savo kelionės į pirmąją valstybę narę išlaidoms padengti 32 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytais atvejais.

a)

netenkinamos 5 dalyje arba, kai taikoma, 6 dalyje nurodytos sąlygos;

b)

taikomas vienas iš prašymo atmetimo pagrindų, nurodytų 20 straipsnio 1 dalies b arba c punkte arba to straipsnio 2 dalyje;

c)

pasiekta ilgiausia buvimo trukmė, kaip nurodyta 1 dalyje.

a)

taiko 28 straipsnį ir leidžia tyrėjui būti jos teritorijoje remdamasi pirmosios valstybės narės išduotu leidimu ir to leidimo galiojimo laikotarpiu arba

b)

taiko 2–7 dalyse numatytą procedūrą.

a)

antroji valstybė narė gali reikalauti, kad tyrėjas, mokslinių tyrimų organizacija pirmojoje valstybėje narėje arba mokslinių tyrimų organizacija antrojoje valstybėje narėje perduotų šiuos dokumentus:

Antroji valstybė narė gali reikalauti, kad prašytojas pateiktų atitinkamo tyrėjo adresą jos teritorijoje. Jei pagal antrosios valstybės narės nacionalinę teisę reikalaujama pateikti adresą prašymo pateikimo metu ir atitinkamas tyrėjas dar nežino savo būsimo adreso, ta valstybė narė priima laikiną adresą. Tokiu atveju tyrėjas pateikia savo nuolatinį adresą ne vėliau kaip leidimo dėl ilgalaikio judumo išdavimo metu.

Antroji valstybė narė gali reikalauti, kad prašytojas pateiktų dokumentus viena iš valstybinių tos valstybės narės kalbų arba bet kuria iš oficialiųjų Sąjungos kalbų, kurią nustatė ta valstybė narė;

b)

antroji valstybė narė priima sprendimą dėl prašymo dėl ilgalaikio judumo ir raštu informuoja prašytoją apie sprendimą kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kurią antrosios valstybės narės kompetentingoms institucijoms buvo pateiktas išsamus prašymas;

c)

nereikalaujama, kad tyrėjas išvyktų iš valstybių narių teritorijų tam, kad pateiktų prašymą, ir jam netaikomas reikalavimas dėl vizos;

d)

tyrėjui leidžiama vykdyti dalį savo mokslinių tyrimų mokslinių tyrimų organizacijoje antrojoje valstybėje narėje, kol kompetentingos institucijos priims sprendimą dėl prašymo dėl ilgalaikio judumo, su sąlyga, kad:

e)

prašymas dėl ilgalaikio judumo ir pranešimas dėl trumpalaikio judumo negali būti teikiami tuo pačiu metu. Jei ilgalaikio judumo būtinybė iškyla jau prasidėjus tyrėjo trumpalaikio judumo laikotarpiui, antroji valstybė narė gali prašyti, kad prašymas dėl ilgalaikio judumo būtų pateiktas bent prieš 30 dienų iki trumpalaikio judumo laikotarpio pabaigos.

a)

netenkinamos 2 dalies a punkte nustatytos sąlygos;

b)

taikomas vienas iš prašymo atmetimo pagrindų, nurodytų 20 straipsnyje, išskyrus to straipsnio 1 dalies a punktą;

c)

procedūros metu nustoja galioti tyrėjo leidimas pirmojoje valstybėje narėje arba

d)

jei taikoma, pasiekta 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta ilgiausia buvimo trukmė.

a)

netenkinamos arba nebetenkinamos šio straipsnio 2 dalies a punkte arba 4 dalyje nustatytos sąlygos arba

b)

taikomas vienas iš leidimo panaikinimo pagrindų, nurodytų 21 straipsnyje, išskyrus to straipsnio 1 dalies a punktą, 2 dalies f punktą bei 3, 5 ir 6 dalis.

a)

dokumentus ir informaciją, reikalaujamus pagal 28 straipsnio 5 dalį ir 6 dalies b, c ir d punktus, susijusius su tyrėją lydinčiais šeimos nariais;

b)

įrodymus, kad šeimos narys pirmojoje valstybėje narėje gyvena kaip tyrėjo šeimos narys pagal 26 straipsnį.

a)

dokumentus ir informaciją, reikalaujamus pagal 29 straipsnio 2 dalies a punkto i, ii, iii ir v papunkčius, susijusius su tyrėją lydinčiais šeimos nariais;

b)

įrodymus, kad šeimos narys pirmojoje valstybėje narėje gyvena kaip tyrėjo šeimos narys pagal 26 straipsnį.

a)

prašymo teikimo pirmojoje valstybėje narėje metu, jei tame etape judumas į antrąją valstybę narę jau yra numatytas, arba

b)

studentą jau priėmus į pirmąją valstybę narę, vos tik sužinoma apie tai, kad numatomas judumas į antrąją valstybę narę.

a)

įrodymai, kad studentas atlieka dalį savo studijų antrojoje valstybėje narėje pagal judumo priemones apimančią Sąjungos arba daugiašalę programą, arba dviejų ar daugiau aukštojo mokslo įstaigų susitarimą, ir įrodymai, kad studentas yra priimtas į aukštojo mokslo įstaigą antrojoje valstybėje narėje;

b)

numatoma judumo trukmė ir datos, jei tai nenurodyta pagal a punktą;

c)

įrodymai, kad studentas turi sveikatos draudimą nuo visų rūšių rizikos, nuo kurios paprastai draudžiami atitinkamos valstybės narės piliečiai, kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalies c punkte;

d)

įrodymai, kad buvimo šalyje laikotarpiu studentas turės pakankamai lėšų pragyvenimo išlaidoms padengti nesikreipdamas į valstybės narės socialinės paramos sistemą, kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalies e punkte, studijų išlaidoms ir savo kelionės į pirmąją valstybę narę išlaidoms padengti 32 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytais atvejais;

e)

įrodymai, kad buvo sumokėti aukštojo mokslo įstaigos imami mokesčiai, jei taikoma.

a)

netenkinamos 5 arba 6 dalyje nustatytos sąlygos;

b)

taikomas vienas iš prašymo atmetimo pagrindų, nurodytų 20 straipsnio 1 dalies b arba c punkte arba to straipsnio 2 dalyje;

c)

pasiekta 1 dalyje nurodyta ilgiausia buvimo trukmė.

a)

28 straipsnio 2 dalyje arba 31 straipsnio 2 dalyje numatyto pranešimo kopiją arba

b)

jeigu antroji valstybė narė leidžia naudotis judumo galimybe be pranešimo, įrodymą, kad studentas atlieka dalį savo studijų antrojoje valstybėje narėje pagal judumo priemones apimančią Sąjungos arba daugiašalę programą, arba dviejų ar daugiau aukštojo mokslo įstaigų susitarimą, o tyrėjo atveju – priėmimo susitarimo, kuriame nurodyti tyrėjo judumo duomenys, kopiją arba, jeigu judumo duomenys priėmimo susitarime nenurodyti, mokslinių tyrimų organizacijos antrojoje valstybėje narėje laišką, kuriame nurodyta bent jau judumo ES viduje trukmė ir mokslinių tyrimų organizacijos antrojoje valstybėje narėje buvimo vieta.

a)

antroji valstybė narė gali prašyti, kad tyrėjas ir, kai taikoma, jo šeimos nariai arba studentas nedelsdami nutrauktų visą veiklą ir išvyktų iš jos teritorijos;

b)

pirmoji valstybė narė, antrosios valstybės narės prašymu, netaikydama jokių formalumų ir nedelsdama leidžia tyrėjui ir, kai taikoma, jo šeimos nariams arba studentui atvykti pakartotinai. Tai taip pat taikoma, jei pirmosios valstybės narės išduotas leidimas baigė galioti arba buvo panaikintas judumo antrojoje valstybėje narėje laikotarpiu.

a)

apie 28–31 straipsniuose nurodytas judumui taikomas procedūras;

b)

apie tai, ar ta valstybė narė leidžia priimti tik studentus ir tyrėjus per patvirtintas mokslinių tyrimų organizacijas arba aukštojo mokslo įstaigas;

c)

apie daugiašales programas studentams ir tyrėjams, kurios apima judumo priemones, ir dviejų ar daugiau aukštojo mokslo įstaigų susitarimus.

21.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/58

(1)

Tarybos direktyva 1999/32/EB (3) buvo keletą kartų iš esmės keičiama (4). Dėl aiškumo ir racionalumo ta direktyva turėtų būti kodifikuota;

(2)

vienas iš Sąjungos aplinkosaugos politikos, nustatytos aplinkosaugos veiksmų programose, visų pirma Šeštojoje aplinkosaugos veiksmų programoje, priimtoje Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1600/2002/EB (5), ir Septintojoje aplinkosaugos veiksmų programoje, priimtoje Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1386/2013/ES (6), tikslų yra siekti tokios oro kokybės, kuri neturėtų esminio neigiamo poveikio ir nekeltų pavojaus žmonių sveikatai bei aplinkai;

(3)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 191 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto lygio apsaugos atsižvelgiant į tai, kad skirtingų Sąjungos regionų padėtis nevienoda;

(4)

šia direktyva nustatomas didžiausias leidžiamas sieros kiekis Sąjungoje naudojamame sunkiajame mazute, gazolyje ir jūriniame kure;

(5)

degant jūriniam kurui, kuriame yra daug sieros, iš laivų išmetami teršalai, dėl kurių didėja oro tarša sieros dioksidu ir kietosiomis dalelėmis ir kurie kenkia žmonių sveikatai ir aplinkai bei kurie skatina rūgščiųjų kritulių susidarymą. Jei nebus imamasi šioje direktyvoje numatytų priemonių, greitai laivų tarša bus didesnė, nei visų sausumoje esančių taršos šaltinių keliama tarša;

(6)

rūgštėjimas ir atmosferinis sieros dioksidas kenkia jautrioms ekosistemoms, mažina biologinę įvairovę ir patogumų vertę bei žalingai veikia javų auginimą ir miškų augimą. Miestuose iškrintantys rūgštūs lietūs gali labai pakenkti pastatams ir architektūros paveldui. Tarša sieros dioksidu taip pat gali turėti didelę įtaką žmonių sveikatai, ypač tiems gyventojams, kuriuos kamuoja kvėpavimo susirgimai;

(7)

rūgštėjimas yra už valstybių sienų išeinantis reiškinys, reikalaujantis priimti sprendimus tiek Sąjungos, tiek ir nacionaliniu arba vietos lygiu;

(8)

išmestas sieros dioksidas padeda atmosferoje susidaryti kietosioms dalelėms;

(9)

uostuose prisišvartavusių laivų išmetami oro teršalai kelia didžiulį susirūpinimą daugelyje uostamiesčių, siekiančių neviršyti Sąjungos oro kokybės ribinių verčių;

(10)

valstybės narės turėtų skatinti elektros tiekimą nuo kranto, kadangi elektrą dabartiniams laivams paprastai gamina pagalbiniai varikliai;

(11)

Sąjunga ir atskiros valstybės narės yra 1979 m. lapkričio 13 d. JT-EKK Tolimų oro teršalų pernašų konvencijos susitariančiosios šalys. Antrajame JT-EEK protokole dėl tarpvalstybinės taršos sieros dioksidu numatyta, kad susitariančiosios šalys turėtų sumažinti išmetamą sieros dioksido kiekį 30 % arba daugiau, kaip numatyta pirmajame protokole, ir kadangi JT-EEK protokolas pagrįstas prielaida, kad kritiniai kiekiai ir lygiai kai kuriose jautriose srityse ir toliau bus viršijami. Ir toliau bus reikalingos priemonės sieros dioksido išmetimui mažinti. Todėl susitariančiosios šalys toliau turėtų pastebimai mažinti sieros dioksido išmetimą;

(12)

natūraliai naftoje ir akmens anglyje nedideliais kiekiais esanti siera dešimtmečiais buvo laikoma vyraujančiu sieros dioksido išmetimo šaltiniu, kuris yra pagrindinė „rūgštaus lietaus“ priežastis ir viena svarbiausių oro taršos daugelyje miestų ir pramoninių rajonų priežasčių;

(13)

tyrimais buvo parodyta, kad nauda, gauta dėl sieros išmetimo mažinimo sumažinant sieros kiekį kure, dažnai bus didesnė negu šioje direktyvoje įvertintos pramonei skirtos išlaidos. Yra sukurtos technologijos sieros kiekiui skystajame kure sumažinti;

(14)

pagal SESV 193 straipsnį ši direktyva neturėtų kliudyti bet kuriai valstybei narei išlaikyti arba įvesti griežtesnes saugos priemones, kurios padėtų paskatinti ankstesnį nuostatų, susijusių su didžiausiu leidžiamu sieros kiekiu jūriniame kure, įgyvendinimą, pvz., taikyti teršalų išmetimo mažinimo metodus už SOx išskyrimo kontrolės rajonų ribų. Reikalaujama, kad tokios priemonės atitiktų Sutartis ir apie jas turi būti pranešama Komisijai;

(15)

prieš įvesdama naujas griežtesnes saugos priemones valstybė narė turėtų pranešti Komisijai apie priemonių projektą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/1535 (7);

(16)

SESV reikalauja, kad būtų atsižvelgiama į atokiausių Sąjungos regionų, t. y. Prancūzijos užjūrio departamentų, Azorų, Madeiros ir Kanarų salų ypatybes;

(17)

dėl ribinių sieros verčių sunkiajame mazute reikia numatyti leidžiančias nukrypti nuostatas valstybėms narėms ir regionams, kur tai leidžia aplinkosaugos sąlygos;

(18)

dėl ribinių sieros verčių sunkiajame mazute taip pat reikia numatyti leidžiančias nukrypti nuostatas dėl jų naudojimo kurą deginančiuose įrenginiuose, kurios atitinka ribines išmetimo vertes, nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/80/EB (8) arba Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75/ES (9) V priede;

(19)

naftos perdirbimo gamykloms, neįtrauktoms į šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies d punkto arba 3 straipsnio 3 dalies c punkto taikymo sritį, apskaičiuotas sieros dioksido išmetimo vidurkis turėtų neviršyti Direktyvoje 2001/80/EB arba Direktyvos 2010/75/ES V priede, arba būsimuose tų direktyvų pataisymuose nustatytų ribinių kiekių. Taikydamos šią direktyvą valstybės narės turėtų atsižvelgti į tai, kad kurą pakeičiant kitu, 2 straipsnyje nenurodytu kuru, neturėtų padidėti rūgštinančių teršalų išmetimas;

(20)

2008 m. Tarptautinė jūrų organizacija (toliau – TJO) priėmė rezoliuciją siekiant iš dalies pakeisti 1997 m. protokolo VI priedą, kuriuo iš dalies keičiama 1973 m. Tarptautinė konvencija dėl teršimo iš laivų prevencijos su pakeitimais, padarytais 1978 m. protokolu (toliau – MARPOL konvencija), ir kuriame išdėstytos atmosferos teršimo iš laivų prevencijos taisyklės. Atnaujintasis MARPOL konvencijos VI priedas įsigaliojo 2010 m. liepos 1 d.;

(21)

atnaujintajame MARPOL konvencijos VI priede, be kitų dalykų, nustatomos griežtesnės jūrinio kuro, naudojamo SOx išskyrimo kontrolės rajonuose, ribinės sieros kiekio vertės (nuo 2010 m. liepos 1 d. – 1,00 %, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 0,10 %) ir jūrinio kuro, naudojamo jūrų plotuose, nepriklausančiuose SOx išskyrimo kontrolės rajonams, ribinės sieros kiekio vertės (nuo 2012 m. sausio 1 d. – 3,50 %, o nuo 2020 m. sausio 1 d. – iš esmės 0,50 %). Daugelis valstybių narių, remiantis jų tarptautiniais įsipareigojimais, privalo reikalauti, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. SOx išskyrimo kontrolės rajonuose laivai naudotų kurą, kuriame yra ne daugiau kaip 1,00 % sieros. Siekiant užtikrinti atitiktį tarptautinei teisei ir deramai pasirūpinti naujų pasaulinių sieros kiekio standartų laikymusi Sąjungoje, šios direktyvos nuostatos turėtų būti suderintos su atnaujintuoju MARPOL konvencijos VI priedu. Norint užtikrinti minimalią laivų naudojamo kuro kokybę kuro arba technologijų atitikties tikslais, Sąjungoje neturėtų būti leidžiama naudoti jūrinio kuro, kuriame esantis sieros kiekis viršija bendrą 3,50 % masės standartą, išskyrus kurą, tiekiamą laivams, taikantiems teršalų išmetimo mažinimo metodus uždarose sistemose;

(22)

MARPOL konvencijos VI priedo daliniai pakeitimai, susiję su SOx išskyrimo kontrolės rajonais, galimi laikantis TJO procedūrų. Jei į MARPOL konvencijos VI priedą įtraukiami kiti su SOx išskyrimo kontrolės rajonų ribinių verčių taikymu susiję pakeitimai, įskaitant išimtis, Komisija turėtų apsvarstyti visus tokius pakeitimus ir, jei tikslinga, nedelsiant pagal SESV pateikti reikiamą pasiūlymą, kuriuo būtų visapusiškai suderinamos šios direktyvos nuostatos ir TJO taisyklės dėl SOx išskyrimo kontrolės rajonų;

(23)

bet koks naujas išmetamųjų teršalų kontrolės rajonas turėtų būti nustatomas laikantis TJO procedūrų pagal MARPOL konvencijos VI priedą ir tinkamai išnagrinėjus konkretų atvejį, atsižvelgiant į aplinkosaugines ir ekonomines priežastis bei mokslinius duomenis;

(24)

pagal atnaujinto MARPOL konvencijos VI priedo 18 taisyklę valstybės narės turėtų siekti užtikrinti galimybes gauti jūrinio kuro, atitinkančio šios direktyvos reikalavimus;

(25)

atsižvelgiant į pasaulinius aplinkosaugos politikos ir laivybos išmetamų teršalų aspektus, pasaulio mastu reikėtų nustatyti ypatingai aukštus teršalų išmetimo mažinimo standartus;

(26)

Sąjunga toliau gins daug veiksmingesnę SOx išmetimams jautrių sričių apsaugą ir bunkerinio mazuto įprastų ribinių verčių mažinimą TJO;

(27)

keleiviniai laivai daugiausia plaukioja uostuose arba netoli pakrančių, todėl jų poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai yra didelis. Siekiant pagerinti oro kokybę uostuose ir pakrantėse, reikalaujama, kad tie laivai naudotų jūrinį kurą, kuriame esantis sieros kiekis atitiktų didžiausią leidžiamą 1,50 % sieros kiekį iki to laiko, kol visiems laivams valstybių narių teritorinėse jūrose, išskirtinėse ekonominėse zonose ir taršos kontrolės rajonuose bus pradėti taikyti griežtesni sieros kiekio standartai;

(28)

siekdama palengvinti perėjimą prie naujų variklių technologijų, kurios galėtų padėti toliau pastebimai mažinti jūrų sektoriaus išmetamų teršalų kiekį, Komisija turėtų toliau nagrinėti galimybes, kaip sudaryti sąlygas ir paskatinti laivuose įrengti dujinius variklius;

(29)

norint pasiekti šios direktyvos tikslus, būtina deramai užtikrinti įpareigojimų dėl sieros kiekio jūriniame kure laikymąsi. Direktyvos 1999/32/EB įgyvendinimo patirtis parodė, kad, norint užtikrinti deramą šios direktyvos įgyvendinimą, būtina taikyti griežtesnę stebėjimo ir reikalavimų laikymosi užtikrinimo tvarką. Tam reikia, kad valstybės narės užtikrintų pakankamai dažną ir tikslų į rinką pateikiamo arba laive naudojamo jūrinio kuro mėginių ėmimą, taip pat reguliarias laivų žurnalų ir bunkerio atsargų papildymo važtaraščių patikras. Be to, reikia, kad valstybės narės nustatytų veiksmingų, proporcingų ir atgrasančių sankcijų už šios direktyvos nuostatų nesilaikymą sistemą. Siekiant užtikrinti didesnį informacijos skaidrumą, dera numatyti, kad būtų viešai skelbiamas vietos jūrinio kuro tiekėjų registras;

(30)

siekiant laikytis sumažintų ribinių sieros kiekio jūriniame kure verčių, ypač SOx išskyrimo kontrolės rajonuose, gali gerokai padidėti tokio kuro kaina (bent jau trumpuoju laikotarpiu) ir gali būti padarytas neigiamas poveikis trumpojo nuotolio jūrų laivybos konkurencingumui, palyginti su kitomis transporto rūšimis, taip pat šalių, kurios ribojasi su SOx išskyrimo kontrolės rajonais, pramonės šakų konkurencingumui. Norint sumažinti atitinkamų pramonės šakų atitikties užtikrinimo išlaidas, būtina priimti tinkamus sprendimus, pvz., leisti taikyti alternatyvius ir ekonomiškesnius atitikties užtikrinimo metodus negu kuro normos atitikties užtikrinimo metodas, ir prireikus teikti paramą. Komisija, be kita ko, remdamasi valstybių narių ataskaitomis, turėtų atidžiai stebėti tai, kokį poveikį daro naujų kuro kokybės standartų laikymasis laivybos sektoriuje, visų pirma, ar nepereinama nuo jūrų transporto prie sausumos transporto naudojimo, ir, jei tikslinga, turėtų pasiūlyti atitinkamų priemonių, kaip kovoti su tokia tendencija;

(31)

svarbu sumažinti perėjimą nuo jūrų transporto prie sausumos transporto, atsižvelgiant į tai, kad padaugėjus keliais gabenamų prekių daugeliu atveju būtų trukdoma siekti Sąjungos tikslų dėl klimato kaitos ir būtų didinamos spūstys;

(32)

dėl naujų reikalavimų mažinti išmetamą sieros dioksido teršalų kiekį įgyvendinimo išlaidų galėtų būti pereinama nuo jūrų transporto prie sausumos transporto ir galėtų būti daromas neigiamas poveikis pramonės šakų konkurencingumui. Komisija, visapusiškai naudodamasi priemonėmis, pvz., programa „Marco Polo“ ir transeuropinio transporto tinklu, turėtų teikti tikslinę paramą, kad kuo labiau sumažintų transporto rūšies keitimo riziką. Valstybės narės gali nuspręsti, kad šios direktyvos poveikį patiriantiems veiklos vykdytojams būtina suteikti paramą laikantis valstybės pagalbai taikomų taisyklių;

(33)

pagal esamas valstybės pagalbos aplinkos apsaugai gaires ir nedarant poveikio būsimiems jų pakeitimams valstybės narės gali suteikti valstybės pagalbą veiklos vykdytojams, patiriantiems šios direktyvos poveikį, įskaitant pagalbą esamiems laivams modifikuoti, jei laikoma, kad tokios pagalbos priemonės suderinamos su vidaus rinka pagal SESV 107 ir 108 straipsnius, ypač atsižvelgiant į taikytinas valstybės pagalbos aplinkos apsaugai gaires. Šiomis aplinkybėmis Komisija gali atsižvelgti į tai, kad taikant tam tikrus teršalų išmetimo mažinimo metodus viršijami šios direktyvos reikalavimai ir mažinamas ne vien tik sieros dioksidų, bet ir kitų išmetamų teršalų kiekis;

(34)

turėtų būti palengvintos galimybės taikyti teršalų išmetimo mažinimo metodus. Tais metodais galima užtikrinti, kad teršalų išmetimas būtų sumažintas bent tiek pat ar net labiau, nei naudojant mažai sieros turintį kurą, tačiau tie metodai neturi turėti didelio neigiamo poveikio aplinkai, pvz., jūrų ekosistemoms, ir turi būti kuriami laikantis deramos patvirtinimo ir kontrolės tvarkos. Sąjungoje turėtų būti pripažinti jau žinomi alternatyvūs metodai, pvz., laivuose įrengiamų išmetamųjų dujų valymo sistemų arba kuro ir suskystintų gamtinių dujų mišinio arba biodegalų naudojimas. Svarbu skatinti naujų teršalų išmetimo mažinimo metodų bandymus ir kūrimą, siekiant, be kita ko, išvengti perėjimo nuo jūrų transporto prie sausumos transporto;

(35)

teršalų išmetimo mažinimo metodais galima labai sumažinti išmetamų teršalų kiekį. Taigi Komisija turėtų skatinti tokių technologijų testavimą ir plėtrą ir, be kita ko, apsvarstyti, ar nustatyti kartu su pramone finansuojamą bendrą programą, pagrįstą panašių programų, kaip antai „Švarus dangus“ programa, principais;

(36)

Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis ir suinteresuotaisiais subjektais, turėtų toliau plėtoti priemones, nurodytas 2011 m. rugsėjo 16 d. Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „Jūrų transporto išmetamų teršalų mažinimas ir tvaraus vandens transporto priemonių rinkinys“;

(37)

tais atvejais, kai nutrūksta žalios naftos, naftos produktų ar kitų angliavandenilių tiekimas, Komisija gali leisti taikyti aukštesnes ribas atskiros valstybės narės teritorijoje;

(38)

valstybės narės turėtų sukurti atitinkamus mechanizmus, kad būtų galima stebėti, ar laikomasi šios direktyvos nuostatų. Ataskaitos apie sieros kiekį skystajame kure turėtų būti pateikiamos Komisijai;

(39)

norint užtikrinti suderintą ataskaitų teikimą, šioje direktyvoje turėtų būti pateikti išsamūs nurodymai dėl ataskaitos turinio ir formos;

(40)

pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl šios direktyvos I ir II prieduose nustatytų lygiaverčių išmetamųjų teršalų ribinių verčių ir teršalų išmetimo mažinimo metodų taikymo kriterijų dalinio keitimo siekiant juos pritaikyti prie mokslo ir technologijų pažangos tokiu būdu, kad būtų užtikrinta visiška atitiktis atitinkamoms TJO priemonėms, ir dėl šios direktyvos 2 straipsnio a–e ir p punktų, 13 straipsnio 2 dalies b punkto i papunkčio ir 3 dalies dalinio keitimo, siekiant pritaikyti tas nuostatas prie mokslo ir technologijų pažangos. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi,taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(41)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (10);

(42)

Jūrų saugumo ir teršimo iš laivų prevencijos komitetas (COSS), įsteigtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2099/2002 (11), turėtų padėti Komisijai patvirtinti teršalų išmetimo mažinimo metodus, nepatenkančius į Tarybos direktyvos 96/98/EB (12) taikymo sritį;

(43)

norint įgyvendinti šią direktyvą, svarbu nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas. Valstybės narės kaip tas sankcijas turėtų nustatyti baudas, apskaičiuojamas tokiu būdu, kad būtų užtikrinama, jog už pažeidimus atsakingiems skiriamos baudos dydis atitiktų bent iš jų pažeidimo gautą ekonominę naudą ir kad tos baudos būtų palaipsniui didinamos už pakartotinius pažeidimus. Valstybės narės turėtų pranešti Komisijai apie nuostatas dėl sankcijų;

(44)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų, nurodytų III priedo B dalyje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminais,

a)

kuro rūšims, kurios skirtos tyrimams ir bandymams;

b)

kuro rūšims, kurios skirtos perdirbti prieš galutinį sudeginimą;

c)

kuro rūšims, kurios turi būti perdirbamos naftos perdirbimo įmonėse;

d)

kuro rūšims, kurios naudojamos ir pateikiamos į rinką atokiausiuose Sąjungos regionuose, jei atitinkamos valstybės narės užtikrina, kad tuose regionuose:

e)

kuro rūšims, kurias naudoja karo laivai ir kiti karinės tarnybos laivai. Tačiau kiekviena valstybė narė, imdamasi atitinkamų priemonių, neribojančių tokių laivų veiksmų ar operatyvinių gebėjimų, stengiasi užtikrinti, kad laivai būtų naudojami pagal šios direktyvos nuostatas, kiek tai pagrįsta ir praktiška;

f)

bet kokiam kuro naudojimui laive, kai tai būtina laivo saugumui užtikrinti ar žmonių gyvybei jūroje išgelbėti;

g)

bet kokiam kuro naudojimui laive, kai tai būtina dėl jam ar jo įrangai padarytos žalos, jeigu įvykus žalai buvo imtasi visų pagrįstų priemonių, siekiant išvengti papildomos teršalų emisijos arba ją sumažinti, ir jei buvo imtasi priemonių kuo skubiau atitaisyti žalą. Ši nuostata netaikoma, jei laivo savininkas arba kapitonas veikė ketindami padaryti žalą arba elgėsi neatsargiai;

h)

nedarant poveikio 5 straipsniui, kuro rūšims, kurios naudojamos laivuose, kuriuose taikomi 8 ir 10 straipsniuose nurodyti teršalų išmetimo mažinimo metodai.

i)

bet koks iš naftos gautas skystasis kuras, išskyrus jūrinį kurą, priskiriamas KN kodams nuo 2710 19 51 iki 2710 19 68, 2710 20 31, 2710 20 35 ar 2710 20 39, arba

ii)

bet koks iš naftos gautas skystasis kuras, išskyrus gazolį, kaip apibrėžta b punkte, ir jūrinį kurą, kaip apibrėžta c, d ir e punktuose, kuris dėl nustatytų distiliavimo ribų patenka į kurui skirto sunkiojo mazuto kategoriją ir kurio mažiau nei 65 % tūrio (kartu su nuostoliais) distiliuojama 250 °C temperatūroje ASTM D86 metodu. Jeigu distiliavimo negalima priskirti prie distiliavimo ASTM D86 metodu, naftos produktas taip pat priskiriamas sunkiojo mazuto kategorijai;

i)

bet koks iš naftos gautas skystasis kuras, išskyrus jūrinį kurą, priskiriamas KN kodams 2710 19 25, 2710 19 29, 2710 19 47, 2710 19 48, 2710 20 17 ar 2710 20 19, arba

ii)

bet koks iš naftos gautas skystasis kuras, išskyrus jūrinį kurą, kurio mažiau negu 65 % tūrio (kartu su nuostoliais) distiliuojama 250 °C temperatūroje ir kurio ne mažiau kaip 85 % tūrio (kartu su nuostoliais) distiliuojama 350 °C temperatūroje ASTM D86 metodu.

i)

laivo kapitoną ir įgulos narius arba bet kurį kitą asmenį, įdarbintą ar pasamdytą bet kokioms pareigoms laive ar laivo vykdomame versle, ir

ii)

vaikus iki vienerių metų;

i)

pagal paskelbtą tvarkaraštį, arba

ii)

tokiais reguliariais ir dažnais maršrutais, kad jie sudaro aiškų grafiką;

a)

kurą deginančiuose įrenginiuose, kurie patenka į Direktyvos 2001/80/EB taikymo sritį ir kuriems yra taikomi tos direktyvos 4 straipsnio 1 arba 2 dalis arba 4 straipsnio 3 dalies a punktas, ir kurie atitinka toje direktyvoje tokiems įrenginiams nustatytas ribines išmetamo sieros dioksido kiekio vertes;

b)

kurą deginančiuose įrenginiuose, kurie patenka į Direktyvos 2001/80/EB taikymo sritį ir kuriems yra taikomi tos direktyvos 4 straipsnio 3 dalies b punktas ir 4 straipsnio 6 dalis, jeigu iš šių įrenginių išmetamo sieros dioksido vidutinė mėnesio koncentracija neviršija 1 700 mg/Nm3, kai deguonies kiekis sausose išmetamosiose dujose sudaro 3 % tūrio;

c)

a arba b punktuose nenurodytuose kurą deginančiuose įrenginiuose, jeigu iš šių įrenginių išmetamo sieros dioksido vidutinė mėnesio koncentracija neviršija 1 700 mg/Nm3, kai deguonies kiekis sausose išmetamosiose dujose sudaro 3 % tūrio;

d)

deginti naftos perdirbimo gamyklose, jeigu išmetamo sieros dioksido vidutinė mėnesio koncentracija, skaičiuojama pagal visus naftos perdirbimo gamykloje esančius įrenginius, išskyrus a ir b punktuose nurodytus įrenginius, dujų turbinas ir dujinius variklius, neatsižvelgiant į naudojamą kuro rūšį ar jų mišinį neviršija 1 700 mg/Nm3, kai deguonies kiekis sausose išmetamosiose dujose sudaro 3 % tūrio.

a)

kurą deginančiuose įrenginiuose, kurie patenka į Direktyvos 2010/75/ES III skyriaus taikymo sritį ir kurie atitinka tos direktyvos V priede nustatytas ribines išmetamo sieros dioksido kiekio vertes arba, jeigu tos ribinės išmetamo kiekio vertės pagal tą direktyvą netaikomos, iš kurių išmetamo sieros dioksido vidutinė mėnesio koncentracija neviršija 1 700 mg/Nm3, kai deguonies kiekis sausose išmetamosiose dujose sudaro 3 % tūrio;

b)

a punkte nenurodytuose kurą deginančiuose įrenginiuose, jeigu iš šių įrenginių išmetamo sieros dioksido vidutinė mėnesio koncentracija neviršija 1 700 mg/Nm3, kai deguonies kiekis sausose išmetamosiose dujose sudaro 3 % tūrio;

c)

deginti naftos perdirbimo gamyklose, jeigu išmetamo sieros dioksido vidutinė mėnesio koncentracija, skaičiuojama pagal visus naftos perdirbimo gamykloje esančius įrenginius, išskyrus a punkte nurodytus įrenginius, dujų turbinas ir dujinius variklius, neatsižvelgiant į naudojamą kuro rūšį ar jų mišinį neviršija 1 700 mg/Nm3, kai deguonies kiekis sausose išmetamosiose dujose sudaro 3 % tūrio.

a)

nuo 2014 m. birželio 18 d. – 3,50 %;

b)

nuo 2020 m. sausio 1 d. – 0,50 %.

a)

iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 1,00 %;

b)

nuo 2015 m. sausio 1 d. – 0,10 %.

—

su jų vėliava plaukiojančių laivų atžvilgiu; ir

—

jei valstybės narės ribojasi su SOx išskyrimo kontrolės rajonais, – su bet kurios valstybės vėliava plaukiojančių laivų atžvilgiu, kol jie yra šių valstybių narių uostuose.

a)

pateiktų dokumentus, liudijančius tai, kokių veiksmų imtasi siekiant užtikrinti atitiktį; ir

b)

pateiktų įrodymų, kad jis bandė įsigyti šios direktyvos reikalavimus atitinkančio jūrinio kuro, remdamasis savo kelionės planu, ir, jeigu nebuvo galimybės gauti jūrinio kuro ten, kur planuota, kad jis bandė rasti alternatyvių tokio jūrinio kuro šaltinių ir kad, nepaisant visų pastangų gauti šios direktyvos reikalavimus atitinkančio jūrinio kuro, nebuvo galimybių jo įsigyti.

a)

tvarko viešai skelbiamą vietos jūrinio kuro tiekėjų registrą;

b)

užtikrina, kad jūrinio kuro tiekėjas bunkerio atsargų papildymo važtaraštyje nurodytų sieros kiekį visų savo teritorijoje parduodamų rūšių kure, pateikdamas užantspauduotą mėginį, pasirašytą gaunančiojo laivo atstovo;

c)

imasi veiksmų prieš jūrinio kuro tiekėjus nustačiusios, kad jie tiekia kurą, kuris neatitinka specifikacijų, nurodytų bunkerio atsargų papildymo važtaraštyje;

d)

užtikrina, kad būtų imtasi taisomųjų veiksmų, kad nustatytas reikalavimų neatitinkantis jūrinis kuras būtų pritaikytas prie reikalavimų.

a)

kai pagal paskelbtą tvarkaraštį laivai turi būti prisišvartavę trumpiau nei dvi valandas;

b)

laivams, kurie išjungia visus variklius ir naudojasi elektros tiekimu nuo kranto, kol jie yra prisišvartavę uostuose.

a)

įgaliojama pagal 16 straipsnį priimti deleguotuosius aktus, kuriais iš dalies keičiami I ir II priedai;

b)

priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomi išsamūs teršalų išmetimo stebėjimo reikalavimai, jei tinkama. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 17 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

a)

TJO parengtas gaires;

b)

visų bandymų, atliktų pagal 10 straipsnį, rezultatus;

c)

poveikį aplinkai, įskaitant pasiekiamą teršalų išmetimo mažinimą, ir poveikį uždarųjų įvairaus tipo uostų ir upių žiočių ekosistemoms; ir

d)

stebėsenos ir tikrinimo galimybes.

a)

Komisijai ir atitinkamoms uostų valstybėms apie tai pranešama raštu likus ne mažiau kaip šešiems mėnesiams iki bandymų pradžios;

b)

leidimų atlikti bandymus trukmė neviršija 18 mėnesių;

c)

visuose dalyvaujančiuose laivuose sumontuojama nuo klastojimo apsaugota įranga, skirta nuolat stebėti išmetamųjų dujų išmetimą, ir ši įranga naudojama per visą bandymų laikotarpį;

d)

iš visų bandymuose dalyvaujančių laivų išmetamas teršalų kiekis sumažinamas ne mažiau, nei jis būtų sumažintas laikantis šioje direktyvoje nurodytų ribinių sieros kiekio kure verčių;

e)

įdiegiamos tinkamos atliekų tvarkymo sistemos, skirtos visoms atliekoms, bandymų laikotarpiu susidarančioms dėl teršalų išmetimo mažinimo metodų taikymo;

f)

bandymų laikotarpiu įvertinamas poveikis jūrų aplinkai, pirmiausia uždarųjų įvairaus tipo uostų ir upių žiočių ekosistemoms; ir

g)

per šešis mėnesius nuo bandymų pabaigos visi rezultatai pateikiami Komisijai ir paskelbiami viešai.

a)

laivų žurnalų ir bunkerio atsargų papildymo važtaraščių tikrinimas; ir

b)

jei tikslinga, šie mėginių ėmimo ir tyrimo būdai:

a)

mėginių ėmimo dažnumo;

b)

mėginių ėmimo metodų;

c)

tikrinamo kuro tipinio mėginio apibrėžties.

21.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/79

(1)

2012 m. rugsėjo 14 d. Taryba įgaliojo Komisiją Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Kroatijos Respublikos vardu pradėti derybas dėl Protokolo, kuriuo, atsižvelgiant į Kroatijos Respublikos įstojimą į Europos Sąjungą, iš dalies keičiamas Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių aviacijos susitarimas (1) (toliau – Protokolas), sudarymo;

(2)

2014 m. balandžio 24 d. šios derybos sėkmingai baigtos;

(3)

Protokolas turėtų būti pasirašytas Sąjungos bei jos valstybių narių vardu su sąlyga, kad jis bus sudarytas vėliau;

(4)

Protokolą reikėtų laikinai taikyti,

21.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/81

21.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 132/85

(1)

Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000 (3) išdėstytas nauja redakcija Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 (4). Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 turi įsigalioti Tarybos sprendimo 2014/335/ES, Euratomas (5) įsigaliojimo dieną. Tas sprendimas dar neįsigaliojo;

(2)

siekiant suteikti pakankamai laiko Komisijai (Eurostatui) atitinkamoms bendrosioms nacionalinėms pajamoms (BNP) įvertinti ir suteikti Bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) komitetui pakankamai laiko nuomonei dėl BNP duomenų parengti, atitinkamų finansinių metų BNP pakeitimai turėtų būti galimi iki ketvirtųjų metų, einančių po tų finansinių metų, lapkričio 30 d. Todėl taip pat reikėtų pratęsti pagrindžiančiųjų dokumentų, susijusių su pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) ir BNP nuosavais ištekliais, saugojimo laikotarpį nuo ketvirtųjų metų, einančių po dokumentuose nurodytų finansinių metų, rugsėjo 30 d. iki lapkričio 30 d.;

(3)

šiame reglamente turėtų būti atsižvelgiama į esamą praktiką, pagal kurią Reglamento (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 9 straipsnyje nurodytos Komisijos sąskaitos, skirtos nuosaviems ištekliams („Komisijos nuosavų išteklių sąskaitos“), tvarkomos valstybių narių ižduose arba jų nacionaliniuose centriniuose bankuose. Iždo sąvoka taip pat turėtų apimti kitus panašias funkcijas vykdančius viešuosius subjektus;

(4)

Komisijos nuosavų išteklių sąskaitos turėtų būti nemokamos ir joms neturėtų būti taikomos palūkanos. Taikant mokesčius ar neigiamas palūkanas sumažėtų Sąjungos biudžetas ir dėl to valstybėms narėms būtų sudarytos nevienodos sąlygos. Todėl jei Komisijos nuosavų išteklių sąskaitai taikytinos neigiamos palūkanos, atitinkamos valstybės narės turėtų įskaityti į sąskaitą sumą, lygią neigiamų palūkanų sumai. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurios valstybės narės neturi galimybės išvengti pareigos įskaityti tokias neigiamų palūkanų sumas į Komisijos nuosavų išteklių sąskaitas finansinio poveikio, yra tikslinga, kad Komisija, patenkindama savo grynųjų pinigų išteklių poreikius, siektų sumažinti tą poveikį, pirmiausia naudodama į atitinkamas sąskaitas įskaitytas sumas;

(5)

sumos nuo Komisijos nuosavų išteklių sąskaitų turėtų būti nurašomos tik Komisijos nurodymu. Tai neturėtų daryti poveikio neigiamų palūkanų taikymui;

(6)

kad Reglamento (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 10 straipsnio tekstas būtų aiškesnis ir suprantamesnis, jį reikėtų padalyti į kelis straipsnius;

(7)

Komisija turėtų visada turėti pakankamai grynųjų pinigų išteklių, kad galėtų laikytis reikalavimų dėl išmokų, susijusių su biudžeto vykdymu, kurių daugiausia mokama per pirmuosius metų mėnesius. Komisija jau turi galimybę paprašyti, kad valstybės narės paankstintų ne daugiau kaip dviejų papildomų dvyliktųjų dalių mokėjimą specialiems Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) išlaidų apmokėjimo poreikiams pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1307/2013 (6) patenkinti. Siekiant dar labiau sumažinti mokėjimų vėlavimo dėl laikino grynųjų pinigų išteklių trūkumo riziką, Komisija turėtų turėti galimybę paprašyti, kad valstybės narės paankstintų vienos dvyliktosios dalies ne daugiau kaip papildomos pusės sumos mokėjimą specialiems Europos struktūrinių ir investicijų fondų išlaidų apmokėjimo poreikiams patenkinti pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1303/2013 (7), jei tai pateisinama grynųjų pinigų poreikiu. Tačiau siekiant išvengti pernelyg didelio spaudimo nacionaliniams iždams, bendra suma, kuri gali būti paankstinta tą patį mėnesį, neturėtų viršyti dviejų papildomų dvyliktųjų dalių. Be to, dėl specialiųjų reikalavimų dėl išmokų, taikytinų EŽŪGF, tai neturi būti taikoma pakenkiant EŽŪGF;

(8)

vadovaudamasi Reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1150/2000, Komisija turi apskaičiuoti PVM ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių patikslinimus ir apie tai informuoti valstybes nares, kad jos galėtų tas patikslinimų sumas laiku – pirmąją gruodžio mėnesio darbo dieną – įrašyti į Komisijos nuosavų išteklių sąskaitą. Patikslinimų sumos, kurios turėjo būti sumokėtos pirmąją 2014 m. gruodžio mėnesio darbo dieną, buvo precedento neturinčio dydžio. Siekiant išvengti nepagrįstai didelių valstybių narių biudžetų suvaržymų pačioje metų pabaigoje, Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1377/2014 (8) buvo iš dalies pakeistas Reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000, sudarant valstybėms narėms sąlygas tam tikromis išskirtinėmis aplinkybėmis atidėti tų patikslintų sumų įskaitymą į Komisijos nuosavų išteklių sąskaitą;

(9)

taip iš dalies pakeistas Reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000 nebebus taikomas, kai įsigalios Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 609/2014. Tačiau tai neturėtų daryti poveikio tų patikslinimų įskaitymo atidėjimų galiojimui, kurių oficialiai reikalauta pagal Reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1377/2014, kai pastarasis reglamentas tebegaliojo;

(10)

supaprastinimo tikslais ir siekiant apriboti valstybių narių ir Komisijos patiriamus fiskalinius suvaržymus, ypač metų pabaigoje, reikėtų supaprastinti PVM ir BNP nuosavų išteklių tikslinimo procedūrą. Turėtų būti ilgesnis laiko tarpas tarp oficialaus pranešimo valstybėms narėms apie reikalingus patikslinimus ir dienos, kurią jie turi būti įrašyti į Komisijos nuosavų išteklių sąskaitą. Toks pranešimas ir įrašymas turėtų būti atlikti tais pačiais metais; tie metai taip pat svarbūs fiksuojant poveikį valdžios sektoriaus sąskaitoms ir įgyvendinant Stabilumo ir augimo paktą. Bendra patikslinimo suma turėtų būti nedelsiant perskirstyta valstybėms narėms atsižvelgiant į jų atitinkamas BNP pagrįstų nuosavų išteklių dalis. Taip būtų išvengta poreikio taikyti Reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1377/2014 nustatytą leidžiančią nukrypti nuostatą;

(11)

kad būtų pasiekti Sąjungos tikslai, delspinigių apskaičiavimo procedūra visų pirma turėtų būti užtikrinama, kad būtų laiku teikiama visa nuosavų išteklių suma;

(12)

siekiant didesnio teisinio tikrumo ir aiškumo, PVM ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių atžvilgiu turėtų būti apibrėžti atvejai, kai už pavėluotą mokėjimą turėtų būti mokami delspinigiai. Atsižvelgiant į tų nuosavų išteklių, kurie turi tikrinimo ciklą, kuriame numatytos korekcijos ir patikslinimai atitinkamai per ketverių metų laikotarpį, ypatumus dėl bet kokių PVM ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių pakeitimų, atsiradusių dėl tokių korekcijų ar patikslinimų neturėtų būti atgaline data perskaičiuojami delspinigiai. Todėl delspinigiai, susiję su tais ištekliais, turėtų būti skaičiuojami ir mokami tik už vėlavimus sumokėti mėnesinių dvyliktųjų dalių sumas ir sumas, gautas atlikus praėjusių finansinių metų patikslinimų metinį perskaičiavimą. Be to, siekiant išlaikyti tinkamą paskatą imtis taisomųjų veiksmų, delspinigiai turėtų būti mokami ir tais atvejais, kai vėluojama sumokėti sumas, gautas atlikus konkrečias PVM ataskaitų korekcijas Komisijos nurodytą dieną pagal priemones, kurių ji ėmėsi pagal Tarybos reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1553/89 (9) 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Be to, jei per Komisijos aiškiai nustatytą terminą valstybė narė nepateikia BNP duomenų korekcijų, kurios reikalingos sprendžiant atvejus, apie kuriuos pranešė Komisija arba valstybė narė, delspinigiai taip pat turėtų būti taikomi bet kokiam nuosavų išteklių padidėjimui, atsiradusiam dėl patikslinimo, kuris buvo atliktas sprendžiant atvejį, apie kurį pranešta. Tie delspinigiai turėtų būti taikomi nuo to momento, kai patikslinimo suma turėjo būti sumokėta, t. y. nuo metų, einančių po metų, per kuriuos baigėsi aiškiai nustatytas terminas, birželio mėn. pirmosios darbo dienos, iki to momento, kai patikslinta suma įrašoma į sąskaitą. Laikantis esamų taisyklių ir praktikos bet kokio vėlavimo mokėti, susijusio su įprastiniais nuosavais ištekliais, atveju turėtų būti skaičiuojami delspinigiai;

(13)

Reglamento (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 12 straipsnyje nustatytą delspinigių normos sistemą sudaro fiksuotas bazinės delspinigių normos padidinimas 2 procentiniais punktais ir laipsniškas padidinimas 0,25 procentinio punkto už kiekvieną vėlavimo mėnesį; padidinta norma taikoma visą vėlavimo laikotarpį. Ta delspinigių normos sistema padeda užtikrinti, kad būtų laiku teikiama visa nuosavų išteklių suma, ir todėl jos pagrindiniai elementai turėtų būti palikti;

(14)

nepaisant to, dėl dabartinių taisyklių, kuriomis numatomas nuolatinis normos didinimas, išimtiniais atvejais, susijusiais su vėlavimu daug metų, buvo mokamos labai didelės delspinigių normos. Siekiant užtikrinti sistemos proporcingumą, kartu išlaikant atgrasomąjį poveikį, sukauptas tos bazinės normos padidėjimas turėtų neviršyti metinio maksimalaus 16 procentinių punktų dydžio;

(15)

kita vertus, esamas fiksuotas bazinės delspinigių normos padidinimas 2 procentiniais punktais, visų pirma už trumpus vėlavimo laikotarpius, gali neskatinti laiku pateikti nuosavų išteklių tais atvejais, kai pinigų rinkoje refinansavimo išlaidos yra didesnės už mokėtinus delspinigius. Todėl siekiant, kad sistema veiktų dar sklandžiau, fiksuotas bazinės normos padidinimas turėtų būti nustatytas iki 2,5 procentinio punkto, o taikoma gauta delspinigių norma neturėtų būti mažesnė už tą procentinį dydį net jei taikoma bazinė norma yra neigiama. Tai visų pirma turėtų užkirsti kelią vėlavimui pateikti PVM ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių, kurie dabar sudaro daugiau kaip 80 % Sąjungos biudžeto pajamų, mėnesines dvyliktąsias dalis;

(16)

siekiant skatinti veiksmingą Sąjungos finansinių interesų apsaugą ir atsižvelgti į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013 (10) naujas nuostatas, turėtų būti galima valstybes nares atleisti nuo pareigos į Sąjungos biudžetą pateikti tradicinių nuosavų išteklių sumas, kurios tampa neatgautinomis dėl atidėto įskaitymo į sąskaitas arba atidėto pranešimo apie skolas muitinei, kad nebūtų pakenkta nusikalstamų veikų tyrimams, turintiems poveikį Sąjungos finansiniams interesams. Komisija turėtų kuo mažiau delsdama pranešti valstybėms narėms ir prireikus atnaujinti kriterijus, kuriais bus vadovaujamasi vertinant su šia galimybe susijusius atvejus;

(17)

siekiant sumažinti administracinę naštą valstybėms narėms ir Komisijai, reikėtų padidinti ribą, kurią pasiekusios valstybės narės turi pranešti apie tradicinių nuosavų išteklių sumas, kurios buvo pripažintos arba laikomos neatgautinomis;

(18)

reikėtų patikslinti, kad Komisija Reglamento (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 14 straipsnio 3 dalimi jai suteikta galimybe naudoti didesnę sumą, nei turi išteklių, kad užtikrintų Sąjungos įsipareigojimų vykdymą, vieninteliu atveju, kai Tarybos reglamentuose ir sprendimuose nustatyta tvarka negrąžinama pagal sutartį gauta arba garantuota paskola, gali taip pat pasinaudoti ir reglamentų bei sprendimų, kuriuos po Lisabonos sutarties gali priimti ne tik Taryba, bet ir Europos Parlamentas ir Taryba pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, atveju;

(19)

išskyrus išimtinius atvejus, Komisija turėtų pranešti valstybėms narėms arba jų nacionaliniams centriniams bankams apie savo grynųjų pinigų pervedimo operacijų pavedimus, turinčius įtakos sąskaitoms, atidarytoms nuosavų išteklių tikslais, ne vėliau kaip likus vienai dienai iki tų pavedimų įvykdymo;

(20)

todėl Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(21)

siekiant nuoseklumo, šis reglamentas turėtų įsigalioti tą pačią dieną kaip ir Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 609/2014. Reglamento (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 18 straipsnio pakeitimas, išdėstytas šiame reglamente, turėtų būti taikomas nuo 2014 m. sausio 1 d., kad būtų užtikrintas tolesnis Reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1377/2014 nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas iki šio reglamento įsigaliojimo dienos. Reglamento (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 12 straipsnio pakeitimas, išdėstytas šiame reglamente, turėtų būti taikomas tais atvejais, kai nuosavų išteklių mokėjimo diena yra vėlesnė nei šio reglamento įsigaliojimo diena. Tačiau, siekiant proporcingumo, valstybės narės taip pat turėtų galėti pasinaudoti bendro delspinigių normos padidinimo apribojimu ir delspinigių už PVM pagrįstus nuosavus išteklius mokėjimo apribojimu tik Reglamento (ES, Euratomas) Nr. 609/2014 su pakeitimais, padarytais šiuo reglamentu, 12 straipsnyje nurodytais vėlavimo atvejais, susijusiais su nuosavais ištekliais, kurie turėjo būti sumokėti iki šio reglamento įsigaliojimo dienos, jei apie tuos nuosavus išteklius sužinoma po tos dienos,

1)

3 straipsnio antra pastraipa pakeičiama taip:

„Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 3 straipsnyje nurodytų statistinių procedūrų ir bazių pagrindžiančiuosius dokumentus valstybės narės saugo iki ketvirtųjų metų, einančių po atitinkamų finansinių metų, lapkričio 30 d. PVM pagrįstų nuosavų išteklių bazės pagrindžiantieji dokumentai saugomi tokį patį laikotarpį.“

2)

6 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3)

9 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4)

10 straipsnis pakeičiamas taip:

„10 straipsnis

Tradicinių nuosavų išteklių pateikimas

1.   Pagal Sprendimo 2014/335/ES, Euratomas 2 straipsnio 3 dalį ir 10 straipsnio 3 dalį išskaičius surinkimo išlaidas, tradiciniai nuosavi ištekliai, nurodyti to sprendimo 2 straipsnio 1 dalies a punkte, mokami ne vėliau kaip pirmą darbo dieną po devynioliktos antro mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį pagal šio reglamento 2 straipsnį buvo nustatyta Sąjungai priklausančių tradicinių nuosavų išteklių suma, dienos.

Tačiau Sąjungai priklausančių tradicinių nuosavų išteklių sumos, pagal 6 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą parodomos atskirosiose sąskaitose, turi būti mokamos ne vėliau kaip pirmą darbo dieną po devynioliktos antro mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo atgautos Sąjungai priklausančių tradicinių nuosavų išteklių sumos, dienos.

2.   Prireikus Komisija gali paprašyti, kad valstybės narės, remdamosi to mėnesio penkioliktą dieną turima informacija, lėšų, išskyrus PVM pagrįstus nuosavus išteklius ir BNP pagrįstus nuosavus išteklius, mokėjimą paankstintų vienu mėnesiu.

Kiekviena paankstinta suma tikslinama kitą mėnesį, kai mokama 1 dalyje minėta suma. Atliekant šį patikslinimą, paankstintai sumai lygi suma įrašoma su minuso ženklu.

10a straipsnis

PVM ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių pateikimas

1.   PVM pagrįsti nuosavi ištekliai ir BNP pagrįsti ištekliai, atsižvelgiant į Jungtinei Karalystei suteiktos biudžeto disbalanso korekcijos ir Danijai, Nyderlandams, Austrijai ir Švedijai suteikto bendrojo sumažinimo poveikį tiems ištekliams, mokami pirmą kiekvieno mėnesio darbo dieną kaip viena dvyliktoji atitinkamų bendrų biudžeto sumų dalis, perskaičiuota į nacionalines valiutas pagal paskutinės kalendorinių metų, einančių prieš biudžetinius metus, dienos valiutų kursus, paskelbtus Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje.

2.   Specialiems EŽŪGF išlaidų apmokėjimo poreikiams patenkinti pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1307/2013 (*) ir atsižvelgdama į Sąjungos iždo padėtį, Komisija gali paprašyti, kad valstybės narės iki dviejų mėnesių paankstintų per pirmą finansinių metų ketvirtį biudžete numatytų PVM pagrįstų nuosavų išteklių ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių sumų vienos dvyliktosios arba jos dalinės sumos mokėjimą, atsižvelgiant į Jungtinei Karalystei suteiktos biudžeto disbalanso korekcijos ir Danijai, Nyderlandams, Austrijai ir Švedijai suteikto bendrojo sumažinimo poveikį tiems ištekliams.

Laikydamasi trečios pastraipos, specialiems Europos struktūrinių ir investicijų fondų išlaidų apmokėjimo poreikiams patenkinti pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1307/2013 (**) ir atsižvelgdama į Sąjungos iždo padėtį, Komisija gali paprašyti, kad valstybės narės paankstintų per pirmuosius šešis finansinių metų mėnesius biudžete numatytų PVM pagrįstų nuosavų išteklių ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių sumų vienos dvyliktosios dalies ne daugiau kaip papildomos pusės sumos mokėjimą, atsižvelgiant į Jungtinei Karalystei suteiktos biudžeto disbalanso korekcijos ir Danijai, Nyderlandams, Austrijai ir Švedijai suteikto bendrojo sumažinimo poveikį tiems ištekliams.

Bendra suma, kurią Komisija gali paprašyti valstybių narių paankstinti tą patį mėnesį pagal pirmą ir antrą pastraipas, bet kuriuo atveju neviršija sumos, atitinkančios dvi papildomas dvyliktąsias dalis.

Pasibaigus pirmiesiems šešiems mėnesiams prašomas mėnesio mokėjimas negali būti didesnis už vieną dvyliktąją PVM ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių dalį ir turi neviršyti tuo tikslu į biudžetą įrašytų sumų.

Komisija valstybėms narėms apie tai praneša iš anksto, ne vėliau kaip likus dviem savaitėms iki mokėjimo, prašomo pagal pirmą ir antrą pastraipas.

Komisija pakankamai iš anksto ir ne vėliau kaip likus šešioms savaitėms iki mokėjimo, prašomo pagal antrą pastraipą, informuoja valstybes nares apie savo ketinimą prašyti tokio mokėjimo.

Tiems išankstiniams mokėjimams taikoma 4 dalis, dėl kiekvienų metų sausio mėn. mokėtinos sumos, ir 5 dalis, taikytina, jeigu iki finansinių metų pradžios biudžetas nebuvo galutinai patvirtintas.

3.   Bet kokiam vienodo PVM pagrįstų nuosavų išteklių tarifo, BNP pagrįstų nuosavų išteklių tarifo, Sprendimo 2014/335/ES, Euratomas 4 ir 5 straipsniuose nurodytos Jungtinei Karalystei suteiktos biudžeto disbalanso korekcijos ir jos finansavimo bei Danijai, Nyderlandams, Austrijai ir Švedijai suteikto bendrojo sumažinimo finansavimo pakeitimui padaryti būtina galutinai priimti taisomąjį biudžetą ir dėl jo dar kartą tikslinamos dvyliktosios dalys, kurios sumokėtos nuo finansinių metų pradžios.

Tie pakartotiniai patikslinimai vykdomi atliekant pirmą mokėjimą po galutinio taisomojo biudžeto priėmimo, jeigu jis priimamas iki mėnesio šešioliktos dienos. Kitais atvejais patikslinimai vykdomi atliekant antrą mokėjimą po galutinio taisomojo biudžeto priėmimo. Nukrypstant nuo Finansinio reglamento 11 straipsnio, šie pakartotiniai patikslinimai įrašomi į atitinkamo taisomojo biudžeto finansinių metų sąskaitas.

4.   Kiekvienų finansinių metų sausio mėn. dvyliktosios dalys skaičiuojamos pagal biudžeto projekte, nurodytame Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 314 straipsnio 2 dalyje, numatytas sumas, perskaičiuotas į nacionalines valiutas pagal valiutų kursus pirmą nustatymo dieną po kalendorinių metų, einančių prieš biudžetinius metus, gruodžio 15 d.; patikslinimas daromas kito mėnesio mokėjimo atžvilgiu.

5.   Jeigu ne vėliau kaip likus dviem savaitėms iki kitų finansinių metų sausio mėn. mokėjimo biudžetas nėra galutinai priimtas, pirmą kiekvieno mėnesio darbo dieną, įskaitant sausio mėn., valstybės narės sumoka vieną dvyliktąją dalį PVM pagrįstų nuosavų išteklių ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių sumos, atsižvelgiant į Jungtinei Karalystei suteiktos biudžeto disbalanso korekcijos ir Danijai, Nyderlandams, Austrijai ir Švedijai suteikto bendrojo sumažinimo poveikį tiems ištekliams, įrašytos į paskutinį galutinai priimtą biudžetą; patikslinimas daromas pirmą mokėjimo dieną po galutinio biudžeto priėmimo, jeigu jis priimamas iki mėnesio šešioliktos dienos. Kitais atvejais patikslinimas daromas antrą mokėjimo dieną po galutinio biudžeto priėmimo.

6.   Jei pagal Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 2 straipsnio 2 dalį keičiami BNP duomenys, dėl to neatliekama Danijai, Nyderlandams, Austrijai ir Švedijai suteikto bendrojo sumažinimo finansavimo peržiūra.

10b straipsnis

Praėjusių finansinių metų PVM ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių patikslinimai

1.   Remiantis metine PVM pagrįstų nuosavų išteklių bazės ataskaita, numatyta Reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1553/89 7 straipsnio 1 dalyje, iš kiekvienos valstybės narės sąskaitos tais metais, kurie eina po ataskaitos perdavimo metų, nuskaitoma suma, apskaičiuota pagal toje ataskaitoje pateiktą informaciją, taikant tiems finansiniams metams, su kuriais susijusi ataskaita, patvirtintą vienodą tarifą ir į ją įskaitoma 12 už tuos finansinius metus sumokėtų įmokų. Tačiau kiekvienos valstybės narės PVM pagrįstų nuosavų išteklių bazė, kuriai taikomas tas tarifas, negali būti didesnė už Sprendimo 2014/335/ES, Euratomas 2 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą jos BNP procentinę dalį, kaip nurodyta to sprendimo 2 straipsnio 7 dalies pirmoje pastraipoje.

2.   Reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1553/89 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus PVM pagrįstų nuosavų išteklių bazės patikslinimus kiekviena atitinkama valstybė narė, jeigu jos PVM išteklių bazė, kurioje tokie patikslinimai gali būti daromi, yra ne didesnė už Sprendimo 2014/335/ES, Euratomas 2 straipsnio 1 dalies b punkte ir 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas procentines dalis, gali daryti tokius pagal šio straipsnio 1 dalį nustatyto likučio patikslinimus:

Pagal šio straipsnio 4 dalį pasikeitus BNP, taip pat patikslinamas bet kurios valstybės narės likutis, jei jos PVM pagrįstų nuosavų išteklių bazė, kurioje gali būti daromi patikslinimai, nurodyti šios dalies pirmoje pastraipoje, yra ne didesnė už Sprendimo 2014/335/ES, Euratomas 2 straipsnio 1 dalies b punkte ir 10 straipsnio 2 dalyje nurodytą procentinę dalį.

3.   Atsižvelgiant į pagal Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 2 straipsnio 2 dalį valstybių narių pateiktus praėjusių metų suvestinių BNP rinkos kainomis ir jų sudedamųjų dalių duomenis, iš kiekvienos valstybės narės sąskaitos metais, einančiais po metų, kuriais buvo pateikti duomenys, nurašoma suma, apskaičiuota jos BNP pritaikius tarifą, patvirtintą metams, einantiems prieš metus, kuriais pateikti duomenys, ir į ją įskaitomos tais metais sumokėtos sumos.

4.   Laikantis Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 5 straipsnio, esant kokiems nors to reglamento 2 straipsnio 2 dalyje nurodytiems praėjusių finansinių metų BNP pasikeitimams, kiekviena atitinkama valstybė narė patikslina šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotą likutį. Po ketvirtųjų metų, einančių po atitinkamų finansinių metų, lapkričio 30 d. į jokius BNP pasikeitimus daugiau neatsižvelgiama, išskyrus atvejus, apie kuriuos per šį laikotarpį praneša Komisija arba valstybė narė.

5.   Komisija kiekvienai valstybei narei apskaičiuoja skirtumą tarp atlikus 1–4 dalyse nurodytus patikslinimus, išskyrus konkrečius patikslinimus pagal 2 dalies b ir c punktus, susidariusių sumų ir sandaugos, gautos bendras patikslinimų sumas padauginus iš procentinės dalies, kurią tos valstybės narės BNP sudaro palyginti su visų valstybių narių BNP, įtrauktomis į metų, einančių po metų, kuriais buvo pateikti patikslinimams reikalingi duomenys, sausio 15 d. galiojantį biudžetą (toliau – grynoji suma).

Atliekant šį skaičiavimą sumos nacionaline valiuta perskaičiuojamos eurais pagal paskutinės kalendorinių metų, einančių prieš metus, kuriais įskaityta į sąskaitą, dienos valiutos kursą, paskelbtą Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje.

Komisija apie taip apskaičiuotas sumas valstybes nares informuoja iki metų, einančių po metų, kuriais buvo pateikti patikslinimams reikalingi duomenys, vasario 1 d. Kiekviena valstybė narė į 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąskaitą grynąją sumą įrašo pirmą tų pačių metų birželio mėn. darbo dieną.

6.   Šio straipsnio 1–5 dalyse nurodytos operacijos priskiriamos finansinių metų, kuriais jos turi būti įskaitytos į 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąskaitą, pajamų operacijoms.

(*)  2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės ir panaikinami Tarybos reglamentas (EB) Nr. 637/2008 ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 73/2009 (OL L 347, 2013 12 20, p. 608)."

(**)  2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (OL L 347, 2013 12 20, p. 320).“"

5)

11 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

„2.   Komisija apskaičiuoja patikslinimą per metus, einančius po atitinkamų finansinių metų.

Apskaičiuojama vadovaujantis toliau nurodytais duomenimis, susijusiais su atitinkamais finansiniais metais:

Patikslinimas lygus sandaugai bendros atitinkamų išlaidų sumos, išskyrus išlaidas, kurias padengia dalyvaujančios trečiosios šalys, ir procentinės dalies, kurią visų valstybių narių BNP atžvilgiu sudaro valstybės narės, turinčios teisę į patikslinimą, BNP. Dalyvaujančios valstybės narės patikslinimą finansuoja dalimis, kurios nustatomos padalijus jų atitinkamas BNP iš visų dalyvaujančių valstybių narių BNP. Siekiant apskaičiuoti patikslinimą, sumos nacionaline valiuta perskaičiuojamos eurais pagal paskutinės kalendorinių metų, einančių prieš atitinkamus biudžetinius metus, dienos valiutos kursą, paskelbtą Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje.

Kiekvienų atitinkamų metų patikslinimas atliekamas tik vieną kartą ir yra galutinis BNP dydžio paskesnio pakeitimo atveju.“

6)

12 straipsnis pakeičiamas taip:

„12 straipsnis

Delspinigiai už pavėluotą sumų teikimą

1.   Bet kokio vėlavimo įmokėti į 9 straipsnio 1 dalyje minėtą sąskaitą atveju atitinkama valstybė narė turi mokėti delspinigius.

2.   PVM ir BNP pagrįstų nuosavų išteklių atveju delspinigiai mokėtini tik vėluojant sumokėti sumas:

3.   Atsisakoma siekti atgauti delspinigių sumas, nesiekiančias 500 EUR.

4.   Jei valstybės narės priklauso ekonominei ir pinigų sąjungai, delspinigių norma yra lygi normai, paskelbtai Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje, kurią Europos Centrinis Bankas taikė savo pagrindinėms refinansavimo operacijoms paskutinės mokėjimo dienos mėnesio pirmąją dieną, arba 0 procentų (priklausomai nuo to, kuri yra didesnė), padidintai 2,5 procentiniais punktais.

Ta norma padidinama 0,25 procentinio punkto už kiekvieną vėlavimo mėnesį.

Bendras padidinimas pagal pirmą ir antrą pastraipas neviršija 16 procentinių punktų. Padidinta norma taikoma visą vėlavimo laikotarpį.

5.   Jeigu valstybės narės nepriklauso ekonominei ir pinigų sąjungai, delspinigių norma yra lygi atitinkamo mėnesio pirmąją dieną centrinių bankų pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikomai normai, arba 0 procentų (priklausomai nuo to, kuri yra didesnė), padidintai 2,5 procentiniais punktais. Valstybėms narėms, kurioms centrinio banko norma neprieinama, delspinigių norma yra lygi valstybės narės pinigų rinkoje atitinkamo mėnesio pirmąją dieną taikomai labiausiai analogiškai normai, arba 0 procentų (priklausomai nuo to, kuri yra didesnė), padidintai 2,5 procentiniais punktais.

Ta norma padidinama 0,25 procentinio punkto už kiekvieną vėlavimo mėnesį.

Bendras padidinimas pagal pirmą ir antrą pastraipas neviršija 16 procentinių punktų. Padidinta norma taikoma visą vėlavimo laikotarpį.

6.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų delspinigių mokėjimui 9 straipsnio 2 ir 3 dalys taikomos mutatis mutandis.“