23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 336/1

(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/95/EB (3) reikia padaryti pakeitimų. Dėl aiškumo ta direktyva turėtų būti išdėstyta nauja redakcija;

(2)

Direktyva 2008/95/EB buvo suderintos svarbiausios materialinės prekių ženklų teisės nuostatos, kurios, kaip buvo laikoma priimant direktyvą, turėjo didžiausią tiesioginį poveikį vidaus rinkos veikimui, nes sudarė kliūčių laisvam prekių judėjimui ir laisvei teikti paslaugas Sąjungoje;

(3)

prekių ženklų apsauga valstybėse narėse taikoma kartu su Sąjungos lygmens apsauga, kurią suteikia Europos Sąjungos prekių ženklai (toliau – ES prekių ženklai), kurie yra vieningo statuso ir galioja visoje Sąjungoje, kaip nustatyta Tarybos reglamente (EB) Nr. 207/2009 (4). Kartu egzistuojančios ir subalansuotos nacionalinio ir Sąjungos lygmens prekių ženklų sistemos yra Sąjungos požiūrio į intelektinės nuosavybės apsaugą pagrindas;

(4)

2008 m. liepos 16 d. priėmusi Komisijos komunikatą „Europos pramoninės nuosavybės teisių strategija“, Komisija išsamiai įvertino, kaip apskritai veikia prekių ženklų sistema visoje Europoje, įskaitant Sąjungos ir nacionalinio lygmenų sistemas bei jų tarpusavio sąsajas;

(5)

2010 m. gegužės 25 d. išvadose dėl būsimo Europos Sąjungos prekių ženklų sistemos patikslinimo Taryba paragino Komisiją pateikti pasiūlymus dėl Reglamento (EB) Nr. 207/2009 ir Direktyvos 2008/95/EB peržiūros. Peržiūrint tą direktyvą, reikėtų numatyti priemones, kuriomis ji būtų labiau suderinta su Reglamentu (EB) Nr. 207/2009, o dėl to sumažėtų prekių ženklų sistemos skirtumų visoje Europoje, kartu išsaugant nacionalinę prekių ženklų apsaugą kaip patrauklią galimybę pareiškėjams. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti užtikrintas papildomumu grindžiamas ES prekių ženklų sistemos ir nacionalinių prekių ženklų sistemų ryšys;

(6)

2011 m. gegužės 24 d. komunikate „Intelektinės nuosavybės teisių bendroji rinka“ Komisija padarė išvadą, kad suinteresuotieji subjektai vis dažniau reikalauja greitesnių, kokybiškesnių, paprastesnių prekių ženklų registracijos sistemų, kurios taip pat labiau derėtų, būtų patogesnės, viešai prieinamos ir atitiktų technologinę pažangą; norint patenkinti šiuos reikalavimus, prekių ženklų sistemą visoje Sąjungoje reikia modernizuoti ir pritaikyti ją interneto amžiui;

(7)

šios direktyvos tikslu surengtos konsultacijos ir atlikti vertinimai parodė, kad, nepaisant ankstesnio dalinio nacionalinės teisės aktų suderinimo, tebėra sričių, kuriose tolesnis derinimas galėtų padaryti teigiamą poveikį konkurencingumui ir ekonomikos augimui;

(8)

siekiant tikslo skatinti ir kurti gerai veikiančią vidaus rinką ir sudaryti sąlygas lengviau įsigyti ir apsaugoti prekių ženklus Sąjungoje, kad tai būtų naudinga Europos įmonių, visų pirma mažųjų ir vidutinių, augimui ir konkurencingumui, būtina išplėsti Direktyva 2008/95/EB užtikrintą ribotą derinimo sritį ir suderinti kitus aspektus, susijusius su materialine prekių ženklų teise, reglamentuojančia prekių ženklus, kurie saugomi juos įregistruojant pagal Reglamentą (EB) Nr. 207/2009;

(9)

kad visoje Sąjungoje prekių ženklus būtų lengviau įregistruoti ir administruoti, būtina suderinti ne tik materialinės teisės nuostatas, bet ir procedūrines taisykles. Todėl reikėtų suderinti pagrindines valstybių narių ir ES prekių ženklų sistemos procedūrines taisykles prekių ženklų registracijos srityje. Pakanka nustatyti bendruosius pagal nacionalinę teisę reglamentuojamų procedūrų principus, paliekant valstybėms narėms teisę nustatyti konkretesnes taisykles;

(10)

labai svarbu užtikrinti, kad įregistruoti prekių ženklai būtų vienodai apsaugoti pagal visų valstybių narių teisines sistemas. Atsižvelgiant į tai, kad Sąjungoje reputaciją turintiems ES prekių ženklams suteikiama plataus masto apsauga, plataus masto apsauga nacionaliniu lygmeniu taip pat turėtų būti suteikiama visiems įregistruotiems prekių ženklams, turintiems reputaciją atitinkamoje valstybėje narėje;

(11)

ši direktyva turėtų neatimti iš valstybių narių teisės toliau suteikti apsaugą prekių ženklams, į kuriuos teisės įgytos juos naudojant, tačiau turėtų į juos atsižvelgti tik įvertinant jų santykį su registravimo būdu įgytais prekių ženklais;

(12)

šio teisės aktų suderinimo tikslams pasiekti reikia, kad įregistruoto prekių ženklo įgijimo bei jo išlaikymo sąlygos visose valstybėse narėse būtų iš esmės vienodos;

(13)

dėl to būtina išvardyti žymenų, galinčių sudaryti prekių ženklus, pavyzdžius su sąlyga, jog tokie žymenys gali atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų. Norint įgyvendinti prekių ženklų registravimo sistemos tikslus, būtent užtikrinti teisinį tikrumą ir patikimą administravimą, taip pat svarbu reikalauti, kad žymenį būtų galima pavaizduoti tokiu būdu, kuris būtų aiškus, tikslus, savarankiškas, lengvai pasiekiamas, suprantamas, pastovus ir objektyvus. Todėl žymenį turėtų būti leidžiama vaizduoti bet kokiu tinkamu pavidalu naudojant visuotinai prieinamas technologijas ir todėl nebūtinai grafinėmis priemonėmis, jei pakankamai patikimai užtikrinama, kad būtų pasiektas minėtas tikslas;

(14)

be to, turėtų būti pateiktas baigtinis atsisakymo registruoti prekių ženklą arba jo negaliojimo pagrindų, įskaitant jokio skiriamojo požymio nebuvimą arba prieštaravimą tarp prekių ženklo ir ankstesnių teisių, sąrašas, net jeigu kai kuriuos iš tų pagrindų valstybės narės gali pasirinkti savo nuožiūra ir dėl to turėtų galėti juos palikti arba numatyti savo teisės aktuose;

(15)

siekiant užtikrinti, kad visoje Sąjungoje nagrinėjant absoliučius ir santykinius atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindus Sąjungos teisės aktais ir nacionaline teise užtikrinamas geografinių nuorodų apsaugos lygis būtų taikomas vienodai ir išsamiai, šioje direktyvoje reikėtų numatyti tokias pačias su geografinėmis nuorodomis susijusias nuostatas, kokios numatytos Reglamente (EB) Nr. 207/2009. Be to, tikslinga užtikrinti, kad absoliučių pagrindų taikymo sritis būtų išplėsta taip pat įtraukiant tradicinių terminų, naudojamų vynui apibūdinti, ir garantuotų tradicinių gaminių apsaugą;

(16)

apsauga, suteikiama įregistruotu prekių ženklu, kurio funkcija visų pirma yra prekių ženklu garantuoti kilmę, turėtų būti absoliuti esant tapatumui tarp ženklo ir atitinkamo žymens bei prekių ar paslaugų. Apsauga taip pat turėtų būti suteikiama ir esant ženklo panašumui į žymenį ir prekių arba paslaugų panašumui. Būtina pateikti panašumo koncepcijos išaiškinimą, siejant tai su tikimybe suklaidinti. Tikimybė suklaidinti, kurios įvertinimas priklauso nuo daugelio elementų, visų pirma nuo prekių ženklo atpažinimo rinkoje, nuo asociacijos, kuri gali būti padaryta su naudojamu ar įregistruotu žymeniu, nuo prekių ženklo bei žymens ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo laipsnio, turėtų lemti specialias tokios apsaugos sąlygas. Būdai, kuriais gali būti nustatoma tikimybė suklaidinti, visų pirma įrodinėjimo pareiga tuo atžvilgiu, turėtų būti reglamentuojami nacionalinėmis procedūrinėmis taisyklėmis, kurioms ši direktyva neturėtų daryti įtakos;

(17)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir visišką suderinamumą su prioriteto principu, pagal kurį įregistruotas ankstesnis prekių ženklas turi pirmenybę prieš vėliau įregistruotus prekių ženklus, reikia numatyti, kad užtikrinant prekių ženklu suteikiamas teises nebūtų daromas poveikis savininkų teisėms, įgytoms iki prekių ženklo paraiškos padavimo ar prioriteto datos. Toks požiūris atitinka 1994 m. balandžio 15 d. Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), 16 straipsnio 1 dalį;

(18)

tikslinga numatyti, kad teisių į prekių ženklą pažeidimas gali būti nustatytas tik tuomet, jei padaroma išvada, kad teises pažeidžiantis ženklas ar žymuo naudojamas vykdant komercinę veiklą siekiant atskirti prekes ar paslaugas. Žymens naudojimui kitai paskirčiai nei siekiant atskirti prekes ar paslaugas turėtų būti taikomos nacionalinės teisės nuostatos;

(19)

teisių į prekių ženklą pažeidimo koncepcija taip pat turėtų apimti tokio žymens kaip prekybinis pavadinimas ar panašios nuorodos naudojimą, jei tokiu naudojimu siekiama atskirti prekes ar paslaugas;

(20)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir visišką suderinamumą su konkrečiais Sąjungos teisės aktais, tikslinga numatyti, kad prekių ženklo savininkas turėtų turėti teisę uždrausti trečiajai šaliai naudoti žymenį lyginamojoje reklamoje, kai tokia lyginamoji reklama prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2006/114/EB (5);

(21)

siekiant stiprinti prekių ženklų apsaugą ir efektyviau kovoti su klastojimu bei vadovaujantis valstybių narių tarptautiniais įsipareigojimais Pasaulio prekybos organizacijos (toliau – PPO) sistemoje, visų pirma pagal Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos V straipsnį dėl tranzito laisvės, o generinių vaistų atveju – pagal 2001 m. lapkričio 14 d. Dohos PPO ministrų konferencijoje priimtą Deklaraciją dėl TRIPS sutarties ir visuomenės sveikatos, prekių ženklo savininkas turėtų turėti teisę uždrausti trečiosioms šalims vykdant komercinę veiklą įvežti prekes į valstybę narę, kurioje prekių ženklas įregistruotas, ten jų neišleidžiant į apyvartą, kai tokios prekės įvežamos iš trečiųjų šalių ir be leidimo yra pažymėtos prekių ženklu, kuris yra tapatus arba iš esmės tapatus tokioms prekėms įregistruotam prekių ženklui;

(22)

šiuo tikslu prekių ženklų savininkams turėtų būti leistina užkirsti kelią teises pažeidžiančių prekių įvežimui ir jų pateikimui visoms muitinės procedūroms, įskaitant visų pirma tranzitą, perkrovimą, sandėliavimą, įvežimą į laisvąsias zonas, laikinąjį saugojimą, laikinąjį įvežimą perdirbti ar laikinąjį įvežimą, taip pat ir tuo atveju, kai tokios prekės nėra skirtos pateikti atitinkamos valstybės narės rinkai. Atlikdamos muitinį tikrinimą muitinės įstaigos turėtų naudotis įgaliojimais ir procedūromis, nustatytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 608/2013 (6), taip pat ir teisių turėtojų prašymu. Visų pirma muitinės įstaigos turėtų atlikti atitinkamus tikrinimus remdamosi rizikos analizės kriterijais;

(23)

siekiant suderinti poreikį užtikrinti veiksmingą prekių ženklų teisių užtikrinimą ir būtinybę išvengti trukdymo laisvai prekybai teisėtomis prekėmis, prekių ženklo savininko teisės turėtų nustoti galioti, kai teisminėje ar kitoje institucijoje, kuri yra kompetentinga priimti sprendimą iš esmės dėl to, ar buvo pažeistos įregistruoto prekių ženklo teisės, pradėto tyrimo metu deklarantas ar prekių turėtojas gali įrodyti, kad įregistruoto prekių ženklo savininkas neturi teisės uždrausti pateikti prekes rinkai galutinės paskirties šalyje;

(24)

Reglamento (ES) Nr. 608/2013 28 straipsnyje numatyta, kad tais atvejais, kai, inter alia, vėliau nustatoma, jog atitinkamos prekės nepažeidžia intelektinės nuosavybės teisės, teisių turėtojas atsako už prekių turėtojo patirtą žalą;

(25)

turėtų būti imtasi tinkamų priemonių siekiant užtikrinti sklandų generinių vaistų tranzitą. Tarptautinių nepatentuotų pavadinimų (toliau – INN), kaip į vaistinių preparatų sudėtį įeinančių veikliųjų medžiagų visuotinai pripažintų bendrinių pavadinimų, požiūriu labai svarbu tinkamai atsižvelgti į esamus apribojimus prekių ženklo teisių poveikiui. Todėl prekių ženklo savininkas neturėtų turėti teisės, remdamasis į vaistų sudėtį įeinančios veikliosios medžiagos INN ir prekių ženklo panašumais, užkirsti kelią trečiajai šaliai įvežti prekes į valstybę narę, kurioje prekių ženklas įregistruotas, ten neišleidžiant jų į laisvą apyvartą;

(26)

tam, kad įregistruotų prekių ženklų savininkai turėtų galimybę efektyviau kovoti su klastojimu, jiems turėtų būti suteikta teisė uždrausti teises pažeidžiančiu prekių ženklu žymėti prekes ir atlikti tam tikrus parengiamuosius veiksmus prieš tokį žymėjimą;

(27)

prekių ženklu suteikiamos išimtinės teisės neturėtų suteikti savininkui teisės uždrausti trečiosioms šalims naudoti žymenis ar nuorodas, jeigu jie naudojami teisingai, taigi – laikantis sąžiningos pramoninės ir komercinės veiklos praktikos. Tam, kad būtų sukurtos vienodos sąlygos prekybiniams pavadinimams ir prekių ženklams, atsižvelgiant į tai, kad prekybiniams pavadinimams dažnai suteikiama neribota apsauga vėlesnių prekių ženklų atžvilgiu, turėtų būti laikoma, kad toks naudojimas apima tik trečiosios šalies asmenvardžio naudojimą. Tokiu naudojimu taip pat turėtų būti leidžiama naudoti aprašomuosius arba skiriamųjų požymių neturinčius žymenis ar bendrai nuorodas. Be to, savininkui neturėtų būti suteikta teisė uždrausti teisingai ir sąžiningai naudoti ženklą siekiant identifikuoti ar nurodyti prekes ar paslaugas kaip savininko prekes ar paslaugas. Trečiosioms šalims naudojant prekių ženklą siekiant atkreipti vartotojų dėmesį į perparduodamas originalias prekes, kurias iš pradžių pardavė prekių ženklo savininkas arba kurios buvo parduodamos su jo leidimu Sąjungoje, toks naudojimas turėtų būtų laikomas teisingu, jei jis tuo pačiu metu atitinka sąžiningą pramoninės ir komercinės veiklos praktiką. Trečiosioms šalims naudojant prekių ženklą meninės raiškos tikslu, toks naudojimas turėtų būtų laikomas teisingu, jei jis tuo pačiu metu atitinka sąžiningą pramoninės ir komercinės veiklos praktiką. Be to, ši direktyva turėtų būti taikoma taip, kad būtų užtikrinta visapusiška pagarba pagrindinėms teisėms ir laisvėms, visų pirma saviraiškos laisvei;

(28)

laisvo prekių judėjimo principas reiškia, kad prekių ženklo savininkas neturėtų turėti teisės uždrausti trečiajai šaliai naudoti prekių ženklą žymėti prekėms, kurios jo paties ar jo sutikimu buvo išleistos į apyvartą Sąjungoje pažymėtos tuo prekių ženklu, išskyrus atvejus, kai dėl teisėtų priežasčių savininkas prieštarauja tolesniam prekių komercializavimui;

(29)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, svarbu numatyti, kad, nedarant poveikio jo, kaip ankstesnio prekių ženklo savininko, interesams, jis nebegali reikalauti prekių ženklo pripažinimo negaliojančiu ar prieštarauti už jo prekių ženklą vėlesnio prekių ženklo, apie kurį jis žinojo pakankamai ilgą laiką ir jo naudojimui neprieštaravo, naudojimui, išskyrus atvejus, kai paraiška vėlesniam prekių ženklui buvo paduota turint nesąžiningų ketinimų;

(30)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir apsaugoti teisėtai įgytas prekių ženklų teises, tikslinga ir būtina numatyti, kad, nedarant poveikio principui, pagal kurį vėlesnio prekių ženklo teisėmis negalima pasinaudoti ankstesnio prekių ženklo atžvilgiu, ankstesnių prekių ženklų savininkai neturėtų turėti teisės pasiekti, kad vėlesnis prekių ženklas būtų neregistruojamas arba kad jis būtų pripažintas negaliojančiu, arba prieštarauti vėlesnio prekių ženklo naudojimui, jei vėlesnis prekių ženklas buvo įgytas tuo metu, kai ankstesnis prekių ženklas galėjo būti pripažintas negaliojančiu arba panaikintas, pavyzdžiui, dėl to, kad jis dar nebuvo įgijęs skiriamojo požymio dėl naudojimo, arba jei ankstesnio prekių ženklo teisėmis nebuvo galima pasinaudoti vėlesnio prekių ženklo atžvilgiu, nes nebuvo tenkinamos būtinos sąlygos, pavyzdžiui, kai ankstesnis prekių ženklas dar nebuvo įgijęs reputacijos;

(31)

prekių ženklai atitinka savo paskirtį, t. y. atskiria prekes ar paslaugas ir suteikia galimybę vartotojams priimti informacija pagrįstus sprendimus, tik tuomet, kai jie faktiškai naudojami rinkoje. Naudojimo reikalavimas taip pat būtinas siekiant sumažinti bendrą Sąjungoje įregistruotų ir saugomų prekių ženklų skaičių ir atitinkamai tarp jų iškylančių prieštaravimų skaičių. Todėl labai svarbu reikalauti, kad įregistruoti prekių ženklai būtų faktiškai naudojami žymėti prekėms ar paslaugoms, kurioms jie įregistruoti, arba, jeigu jie tuo būdu nenaudojami penkerius metus nuo registravimo procedūros užbaigimo datos, juos būtų galima panaikinti;

(32)

todėl įregistruotas prekių ženklas turėtų būti saugomas tik tuomet, jei jis faktiškai naudojamas, o įregistruotas ankstesnis prekių ženklas neturėtų suteikti teisės jo savininkui prieštarauti vėlesniam prekių ženklui ar pripažinti jį negaliojančiu, jei tas savininkas savo prekių ženklo iš tikrųjų nenaudojo. Be to, valstybės narės turėtų nustatyti, kad prekių ženklas negali būti sėkmingai panaudotas teisių pažeidimo byloje, jeigu pateikus prašymą nustatyta, kad prekių ženklas galėtų būti panaikintas, arba, jei ieškinys pareikštas dėl vėlesnės teisės, kad prekių ženklas galėjo būti panaikintas tuo metu, kai buvo įgyta vėlesnė teisė;

(33)

tikslinga numatyti, kad tuo atveju, jeigu buvo prašoma pripažinti ES prekių ženklo pirmenybę nacionalinio ženklo arba prekių ženklo, įregistruoto pagal tarptautinius susitarimus, galiojančius valstybėje narėje, pagrindu, ir ženklo, kuris suteikia pagrindą prašyti pripažinti pirmenybę, vėliau buvo atsisakyta arba jo galiojimo trukmei buvo leista pasibaigti, to ženklo galiojimą vis dar galima ginčyti. Tokia galimybe turėtų būti įmanoma pasinaudoti tik tokiose situacijose, kai ženklas galėjo būti pripažintas negaliojančiu arba panaikintas tuo metu, kai jis buvo išbrauktas iš registro;

(34)

aiškumo sumetimais ir siekiant Sąjungoje palengvinti prekių ženklų naudojimą komerciniais tikslais, taisyklės, taikomos prekių ženklams kaip nuosavybės objektams, turėtų būti tinkamu lygiu suderintos su ES prekių ženklams jau taikomomis taisyklėmis ir turėtų apimti taisykles dėl perleidimo ir perdavimo, licencijavimo, daiktinių teisių ir išieškojimų vykdymo procese;

(35)

paaiškėjo, kad kolektyviniai prekių ženklai – naudinga tam tikrų bendrų savybių turinčių prekių ar paslaugų reklamos priemonė. Todėl nacionaliniams kolektyviniams prekių ženklams tikslinga taikyti taisykles, kurios būtų panašios į Europos Sąjungos kolektyviniams ženklams taikomas taisykles;

(36)

siekiant sudaryti geresnes ir paprastesnes sąlygas naudotis prekių ženklų apsauga ir padidinti teisinį tikrumą bei nuspėjamumą, prekių ženklų registravimo procedūra valstybėse narėse turėtų būti veiksminga, skaidri ir pagrįsta taisyklėmis, panašiomis į ES prekių ženklams taikomas taisykles;

(37)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą dėl prekių ženklų teisių apimties ir sudaryti paprastesnes sąlygas naudotis prekių ženklų apsauga, prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių ir paslaugų nurodymas ir klasifikavimas turėtų būti atliekamas pagal tokias pačias taisykles visose valstybėse narėse, ir tos taisyklės turėtų būti suderintos su ES prekių ženklams taikomomis taisyklėmis. Kad kompetentingos institucijos ir ekonominės veiklos vykdytojai galėtų nustatyti prašomos prekių ženklo apsaugos mastą remdamiesi vien paraiška, prekės ir paslaugos turėtų būti nurodytos pakankamai aiškiai ir tiksliai. Vartojami bendrieji terminai turėtų būti aiškinami kaip apimantys tik tas prekes ir paslaugas, kurias aiškiai žymi pažodine reikšme vartojamas terminas. Dėl aiškumo ir teisinio tikrumo valstybių narių centrinės pramoninės nuosavybės tarnybos ir Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnyba, bendradarbiaudamos tarpusavyje, turėtų stengtis sudaryti sąrašą, kuriame parodoma jų atitinkama administracinė praktika prekių ir paslaugų klasifikavimo srityje;

(38)

siekdamos užtikrinti efektyvią prekių ženklų apsaugą, valstybės narės turėtų nustatyti veiksmingą administracinę protesto procedūrą, kuri leistų bent jau ankstesnio prekių ženklo teisių savininkui ir bet kuriam asmeniui, pagal atitinkamą teisę įgaliotam naudotis su saugoma kilmės vietos nuoroda ar geografine nuoroda susijusiomis teisėmis, užprotestuoti prekių ženklo paraiškos registraciją. Be to, norėdamos suteikti veiksmingų priemonių prekių ženklams panaikinti ar pripažinti juos negaliojančiais, valstybės narės turėtų numatyti administracinę prekių ženklų panaikinimo ar pripažinimo negaliojančiais procedūrą per ilgesnį perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpį, būtent septynerius metus, nuo šios direktyvos įsigaliojimo;

(39)

pageidautina, kad valstybių narių centrinės pramoninės nuosavybės tarnybos ir Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnyba bendradarbiautų tarpusavyje ir su Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba visose prekių ženklų registravimo ir administravimo srityse, siekdamos skatinti praktikos ir priemonių konvergenciją, kaip antai kuriant ir atnaujinant konsultacijoms ir paieškai skirtas bendras ar sujungtas duomenų bazes ir portalus. Valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad jų tarnybos bendradarbiautų tarpusavyje ir su Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba visose kitose jų veiklos srityse, kurios yra svarbios prekių ženklų apsaugai Sąjungoje;

(40)

ši direktyva neturėtų panaikinti galimybės prekių ženklams taikyti kitas nei prekių ženklų valstybių narių teisės aktų nuostatas, kaip antai nuostatas, reguliuojančias nesąžiningą konkurenciją, civilinę atsakomybę arba vartotojų teisių apsaugą;

(41)

valstybėms narėms privaloma laikytis Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos (toliau – Paryžiaus konvencija) ir TRIPS sutarties. Būtina, kad ši direktyva visiškai atitiktų tos konvencijos ir tos sutarties nuostatas. Ši direktyva neturėtų turėti įtakos ta konvencija ir ta sutartimi numatytiems valstybių narių įsipareigojimams. Prireikus turėtų būti taikoma Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio antra pastraipa;

(42)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. skatinti ir kurti gerai veikiančią vidaus rinką ir sudaryti sąlygas lengviau registruoti, administruoti ir apsaugoti prekių ženklus Sąjungoje, kad tai būtų naudinga augimui ir konkurencingumui, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jos masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(43)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB (7) reglamentuoja asmens duomenų tvarkymą, kuris valstybėse narėse atliekamas įgyvendinant šią direktyvą;

(44)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 (8) 28 straipsnio 2 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu; jis pateikė nuomonę 2013 m. liepos 11 d.;

(45)

pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo ankstesnės direktyvos nuostatų. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas atsiranda pagal anksčiau priimtą direktyvą;

(46)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms pagal Direktyvą 2008/95/EB, susijusioms su Tarybos direktyvos 89/104/EEB (9) perkėlimo į nacionalinę teisę terminu, kaip nustatyta Direktyvos 2008/95/EB I priedo B dalyje,

a)

atskirti vienos įmonės prekes arba paslaugas nuo kitų įmonių prekių arba paslaugų ir

b)

juos vaizduoti registre tokiu būdu, kad kompetentingos institucijos ir visuomenė galėtų aiškiai ir tiksliai nustatyti jo savininkui suteiktos apsaugos objektą.

a)

žymenys, negalintys sudaryti prekių ženklo;

b)

prekių ženklai, neturintys jokių skiriamųjų požymių;

c)

prekių ženklai, sudaryti tiktai iš tokių žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugos suteikimo laikui, arba kitoms prekių ar paslaugų charakteristikoms;

d)

prekių ženklai, sudaryti tiktai iš tokių žymenų arba nuorodų, kurie dabartinėje kalboje arba sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje yra tapę bendriniais;

e)

žymenys, susidedantys vien tik iš:

f)

prekių ženklai, kurie prieštarauja viešajai tvarkai arba nusistovėjusiems moralės principams;

g)

prekių ženklai, kurie gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės;

h)

prekių ženklai, kurių įregistravimui kompetentingos institucijos nebuvo davusios sutikimo ir kuriuos pagal Paryžiaus konvencijos 6ter straipsnį turi būti atsisakyta registruoti arba kurie turi būti pripažinti negaliojančiais;

i)

prekių ženklai, kurie yra neregistruojami pagal Sąjungos teisės aktus arba atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę ar tarptautinius susitarimus, kurių šalis yra Sąjunga ar atitinkama valstybė narė, pagal kuriuos numatyta kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsauga;

j)

prekių ženklai, kurie yra neregistruojami pagal Sąjungos teisės aktus ar tarptautinius susitarimus, kurių šalis yra Sąjunga, pagal kuriuos numatyta tradicinių terminų, naudojamų vynui apibūdinti, apsauga;

k)

prekių ženklai, kurie yra neregistruojami pagal Sąjungos teisės aktus ar tarptautinius susitarimus, kurių šalis yra Sąjunga, pagal kuriuos numatyta garantuotų tradicinių gaminių apsauga;

l)

prekių ženklai, kurie yra sudaryti iš ankstesnio augalų veislės pavadinimo, įregistruoto pagal Sąjungos teisės aktus arba atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę ar tarptautinius susitarimus, kurių šalis yra Sąjunga ar atitinkama valstybė narė, kuriais numatoma augalų veislių teisių apsauga, arba kuriuose atkartojami esminiai jų elementai, ir kurie yra susiję su tų pačių arba glaudžiai susijusių rūšių augalų veislėmis.

a)

to prekių ženklo naudojimas gali būti uždraustas vadovaujantis atitinkamos valstybės narės ar Sąjungos kitų teisės aktų nei prekių ženklų teisės aktai nuostatomis;

b)

prekių ženkle yra didelę simbolinę vertę turintis žymuo, ypač jeigu tai religinis simbolis;

c)

prekių ženkle yra kitokių nei Paryžiaus konvencijos 6ter straipsnyje nurodytų ir reikšmingų visuomenei ženklų, emblemų ir herbų, išskyrus atvejus, kai kompetentinga institucija valstybės narės teisėje numatyta tvarka yra davusi sutikimą jų įregistravimui.

a)

jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui, o prekės ir paslaugos, kurioms jis yra pareikštas įregistruoti arba yra įregistruotas, yra tapačios prekėms arba paslaugoms, kurioms ankstesnis prekių ženklas yra saugomas;

b)

dėl savo tapatumo ar panašumo į ankstesnį prekių ženklą ir dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, tapatumo ar panašumo yra tikimybė suklaidinti dalį visuomenės; tikimybė suklaidinti apima tikimybę sieti su ankstesniu prekių ženklu.

a)

toliau išvardytų rūšių prekių ženklus, kurių paraiškos įregistruoti padavimo data yra ankstesnė už paraiškos įregistruoti prekių ženklą padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į tiems prekių ženklams prašomus suteikti prioritetus:

b)

ES prekių ženklus, kuriems pagal Reglamentą (EB) Nr. 207/2009 teisėtai prašoma suteikti pirmenybę remiantis a punkto ii ir iii papunkčiuose nurodytu prekių ženklu, net jeigu pastarojo prekių ženklo buvo atsisakyta arba leista pasibaigti jo galiojimo laikui;

c)

a ir b punktuose nurodytų prekių ženklų paraiškas priklausomai nuo jų įregistravimo;

d)

prekių ženklus, kurie paraiškos įregistruoti prekių ženklą padavimo datą arba, kai tinkama, prašymo suteikti prioritetą paraiškai įregistruoti prekių ženklą datą yra plačiai žinomi atitinkamoje valstybėje narėje, kai žodžiai „plačiai žinomi“ vartojami Paryžiaus konvencijos 6bis straipsnio prasme.

a)

jis yra tapatus ar panašus į ankstesnį prekių ženklą, nepriklausomai nuo to, ar prekės arba paslaugos, kurioms jis yra pareikštas įregistruoti arba kurioms jis yra įregistruotas, yra tapačios, panašios ar nėra panašios į tas prekes ar paslaugas, kurioms buvo įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, jeigu ankstesnis prekių ženklas turi reputaciją valstybėje narėje, kurioje paduota registracijos paraiška ar kurioje registruotas prekių ženklas, arba, ES prekių ženklo atveju, turi reputaciją Sąjungoje ir dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo be tinkamos priežasties atsirastų galimybė nesąžiningai pasinaudoti ankstesnio prekių ženklo privalumais arba pažeisti jo skiriamuosius požymius ar pakenkti jo reputacijai;

b)

prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis savo vardu be savininko leidimo paduoda paraišką įregistruoti prekių ženklą, išskyrus atvejus, kai atstovas ar patikėtinis pagrindžia savo veiksmus;

c)

ir tokia apimtimi, kokia pagal Sąjungos teisės aktus arba atitinkamos valstybės narės teisę, kurioje numatyta kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsauga:

a)

teisės į vykdant komercinę veiklą naudojamą neregistruotą prekių ženklą arba į kitą žymenį buvo įgytos iki paraiškos įregistruoti vėlesnį prekių ženklą padavimo datos arba iki datos, kai buvo kreiptasi dėl prioriteto suteikimo paraiškai įregistruoti vėlesnį prekių ženklą, ir tas neįregistruotas prekių ženklas ar kitas žymuo suteikia jo savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą;

b)

prekių ženklo naudojimas gali būti uždraustas dėl ankstesnių kitų nei 2 dalyje ir šios dalies a punkte nurodytų teisių, visų pirma dėl:

c)

prekių ženklas gali būti supainiotas su ankstesniu prekių ženklu, kuris saugomas užsienyje, jeigu paraiškos padavimo datą pareiškėjas elgėsi nesąžiningai.

a)

ankstesnis prekių ženklas, kurį galima pripažinti negaliojančiu pagal 4 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktus, dar nebuvo įgijęs skiriamojo požymio, kaip nurodyta 4 straipsnio 4 dalyje;

b)

prašymas pripažinti negaliojančiu pagrįstas 5 straipsnio 1 dalies b punktu, o ankstesnis prekių ženklas dar nebuvo įgijęs pakankamai skiriamųjų požymių, kad būtų galima pagrįsti išvadą dėl tikimybės suklaidinti, kaip apibrėžta 5 straipsnio 1 dalies b punkte;

c)

prašymas pripažinti negaliojančiu pagrįstas 5 straipsnio 3 dalies a punktu, o ankstesnis prekių ženklas dar neturėjo reputacijos, kaip apibrėžta 5 straipsnio 3 dalies a punkte.

a)

žymuo yra tapatus prekių ženklui ir juo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;

b)

žymuo yra tapatus prekių ženklui arba į jį panašus ir juo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas, arba į jas panašios, jeigu yra tikimybė suklaidinti dalį visuomenės; tikimybė suklaidinti apima tikimybę susieti žymenį su prekių ženklu;

c)

žymuo yra tapatus prekių ženklui arba į jį panašus, nepriklausomai nuo to, ar juo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios, panašios ar nėra panašios į tas, kurioms prekių ženklas buvo įregistruotas, jeigu pastarasis turi reputaciją valstybėje narėje ir jeigu dėl to žymens naudojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo pranašumais arba pažeidžiamas skiriamasis prekių ženklo požymis ar pakenkiama jo reputacijai.

a)

žymeniu žymėti prekes arba jų pakuotę;

b)

siūlyti žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tais tikslais sandėliuoti arba siūlyti ar teikti juo pažymėtas paslaugas;

c)

importuoti ar eksportuoti žymeniu pažymėtas prekes;

d)

naudoti žymenį kaip prekybinį ar bendrovės pavadinimą arba kaip prekybinio ar bendrovės pavadinimo dalį;

e)

naudoti žymenį komercinės veiklos dokumentuose ir reklamoje;

f)

naudoti žymenį lyginamojoje reklamoje tokiu būdu, kuris prieštarauja Direktyvai 2006/114/EB.

a)

žymėti žymeniu, kuris yra tapatus prekių ženklui arba į jį panašus, pakuotę, etiketes, lipdukus, apsaugos ar autentiškumo žymenis arba įtaisus arba bet kokias kitas priemones, kurie gali būti pažymėti ženklu;

b)

siūlyti ar pateikti rinkai pakuotes, etiketes, lipdukus, apsaugos ar autentiškumo žymenis arba įtaisus arba bet kokias kitas priemones, kurie yra pažymėti ženklu, arba tais tikslais juos sandėliuoti, taip pat importuoti ar eksportuoti.

a)

prieštarauti tam, kad jo atstovas ar patikėtinis naudotų prekių ženklą;

b)

reikalauti, kad jam būtų perleistos teisės į prekių ženklą.

a)

trečiosios šalies vardą (pavardę) arba adresą, jei ta trečioji šalis yra fizinis asmuo;

b)

žymenis ar nuorodas, neturinčius skiriamųjų požymių arba susijusius su prekių ar paslaugų rūšimi, kokybe, kiekiu, paskirtimi, verte, geografine kilme, prekės pagaminimo ar paslaugos suteikimo laiku arba kitomis prekių ar paslaugų charakteristikomis;

c)

prekių ženklą, kai siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui, visų pirma, kai naudoti prekių ženklą būtina siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį, visų pirma kaip priedų ar atsarginių dalių.

a)

prekių ženklo naudojimas tokia forma, kuri skiriasi savo elementais, jeigu išlieka nepakitę įregistruoto ženklo skiriamieji požymiai, nepriklausomai nuo to, ar tokios formos, kokia yra naudojamas, prekių ženklas taip pat įregistruotas savininko vardu, ar ne;

b)

prekių arba jų pakuočių atitinkamoje valstybėje narėje žymėjimas prekių ženklu išimtinai eksporto tikslais.

a)

dėl savininko veiksmų ar neveikimo jis tapo bendriniu pavadinimu prekyboje toms prekėms ar paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas;

b)

paties savininko arba su savininko sutikimu prekių ženklas buvo naudojamas žymėti prekėms ar paslaugoms, kurioms jis įregistruotas, taip, kad gali suklaidinti visuomenę, ypač dėl tų prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės.

a)

jos trukme;

b)

registracijos leidžiama prekių ženklo naudojimo forma;

c)

prekių ar paslaugų, kurioms yra suteikta licencija, apimtimi;

d)

teritorija, kurioje prekių ženklas gali būti naudojamas, arba

e)

licencijos turėtojo pagamintų prekių ar suteiktų paslaugų kokybe.

a)

savininkas nesiima pagrįstų priemonių neleisti ženklo naudoti tokiu būdu, kuris nesuderinamas su ženklo naudojimo sąlygomis, nustatytomis naudojimą reglamentuojančiose taisyklėse, įskaitant bet kokius jų pakeitimus, nurodytus registre;

b)

dėl įgaliotų asmenų naudojimosi ženklu būdo visuomenė galėjo būti klaidinama, kaip nurodyta 31 straipsnio 2 dalyje;

c)

ženklo naudojimą reglamentuojančių taisyklių pakeitimas registre nurodytas pažeidžiant 33 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, kai ženklo savininkas, vėl iš dalies pakeitęs ženklo naudojimą reglamentuojančias taisykles, įvykdo to straipsnio reikalavimus.

a)

prašymas įregistruoti;

b)

pareiškėjo identifikavimo informacija;

c)

prekių ar paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti ženklą, sąrašas;

d)

prekių ženklo vaizdas, atitinkantis 3 straipsnio b punkte nustatytus reikalavimus.

a)

prekių ženklas neturėjo būti įregistruotas, nes jis neatitinka 4 straipsnyje numatytų reikalavimų;

b)

prekių ženklas neturėjo būti įregistruotas, nes egzistuoja ankstesnė teisė, kaip apibrėžta 5 straipsnio 1–3 dalyse.

a)

2 dalies ir 3 dalies a punkto atveju – bet kuris fizinis ar juridinis asmuo arba bet kuri grupė ar įstaiga, įsteigta tam, kad atstovautų gamintojų, paslaugų teikėjų, prekybininkų ar vartotojų interesus, ir kurie pagal jų veiklą reglamentuojančią teisę savo vardu gali būti ieškovai ir atsakovai teisme;

b)

šio straipsnio 3 dalies b punkto atveju – ankstesnio prekių ženklo, kaip nurodyta 5 straipsnio 2 dalyje ir 5 straipsnio 3 dalies a punkte, savininkas ir asmuo, pagal atitinkamą teisės aktą įgaliotas naudotis su saugoma kilmės vietos nuoroda ar geografine nuoroda susijusiomis teisėmis, kaip nurodyta 5 straipsnio 3 dalies c punkte.

23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 336/27

(1)

Sąjunga yra kompetentinga pagal bendrą žuvininkystės politiką priimti biologinių jūrų išteklių apsaugos priemones ir sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis bei tarptautinėmis organizacijomis;

(2)

pagal Tarybos sprendimą 98/392/EB (2) Sąjunga yra 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos susitariančioji šalis. Pagal tą konvenciją visos tarptautinės bendruomenės narės įpareigojamos bendradarbiauti išsaugant ir valdant biologinius jūrų išteklius;

(3)

pagal Tarybos sprendimą 98/414/EB (3) Sąjunga yra Susitarimo dėl 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos nuostatų, susijusių su dviejų ar daugiau valstybių vandenyse sutinkamų žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių apsauga ir valdymu, įgyvendinimo susitariančioji šalis;

(4)

2009 m. gruodžio 1 d. Taryba įgaliojo Europos Komisiją Sąjungos vardu siekti iš dalies pakeisti Australinių tunų apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), kad Sąjunga galėtų tapti susitariančiąja šalimi;

(5)

nors derybos dėl Konvencijos pakeitimo nebuvo baigtos, 2013 m. spalio mėn. vykusiame 20-ajame susitikime Australinių tunų apsaugos komisija (CCSBT) pakeitė rezoliuciją siekiant sudaryti Išplėstinę Australinių tunų apsaugos komisiją (toliau – CCSBT išplėstinė komisija), kad pagal susitarimą pasikeičiant laiškais Sąjunga galėtų tapti CCSBT išplėstinės komisijos nare;

(6)

2015 m. balandžio 20 d. Taryba įgaliojo pasirašyti ir laikinai taikyti Europos Sąjungos ir Australinių tunų apsaugos komisijos (CCSBT) susitarimą pasikeičiant laiškais dėl Sąjungos narystės Australinių tunų apsaugos konvencijos išplėstinėje komisijoje (toliau – susitarimas pasikeičiant laiškais);

(7)

su Sąjungos valstybių narių vėliavomis plaukiojantys laivai žvejoja australinių tunų paplitimo rajone esančių išteklių žuvis, todėl Sąjunga yra suinteresuota veiksmingai prisidėti prie Konvencijos įgyvendinimo;

(8)

be to, narystė CCSBT išplėstinėje komisijoje padės Sąjungai visuose vandenynuose nuosekliai taikyti išteklių išsaugojimo principą ir įtvirtinti įsipareigojimą visame pasaulyje ilgą laiką išsaugoti ir tausiai naudoti žuvininkystės išteklius;

(9)

todėl susitarimas pasikeičiant laiškais turėtų būti patvirtintas,

23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 336/29

(1)

Reglamentu (ES) Nr. 1380/2013 siekiama palaipsniui sustabdyti žuvų, sužvejotų vykdant visą ES žvejybą, išmetimą į jūrą, įvedant įpareigojimą iškrauti visą tų rūšių, kurioms taikomi sužvejojamo kiekio apribojimai, laimikį;

(2)

Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 6 dalyje Komisija įgaliojama deleguotuoju aktu ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui priimti žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planus remiantis bendromis rekomendacijomis, kurias parengė valstybės narės, pasikonsultavusios su atitinkamomis patariamosiomis tarybomis;

(3)

Belgija, Airija, Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė turi tiesioginių žvejybos šiaurės vakarų vandenyse valdymo interesų. Pasikonsultavusios su Šiaurės vakarų vandenų patariamąja taryba, minėtos valstybės narės Komisijai pateikė bendrą rekomendaciją. Ją rengiant panaudotas atitinkamų mokslinių įstaigų mokslinis indėlis, kurį peržiūrėjo Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komitetas (STECF). Į bendrą rekomendaciją įtrauktos priemonės atitinka Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 6 straipsnį, todėl, vadovaujantis to reglamento 18 straipsnio 3 dalimi, jas reikėtų įtraukti į šį reglamentą;

(4)

šiaurės vakarų vandenyse įpareigojimas iškrauti visą rūšių, pagal kurias apibrėžiama žvejyba, kuriai taikomi sužvejojamo kiekio apribojimai, laimikį pagal Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 1 dalies c punktą turėtų būti pradėtas taikyti ne vėliau kaip nuo 2016 m. sausio 1 d. Laikantis bendros rekomendacijos žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planas nuo 2016 m. sausio 1 d. turėtų apimti išteklius, pagal kuriuos apibrėžiama itin mišri atlantinių menkių, juodadėmių menkių, paprastųjų merlangų ir ledjūrio menkių žvejyba, norveginių omarų žvejyba, mišri europinių jūrų liežuvių ir jūrinių plekšnių žvejyba ir europinių jūrinių lydekų žvejyba;

(5)

bendroje rekomendacijoje siūloma įpareigojimo iškrauti visą laimikį išimtį taikyti norveginiams omarams, sugautiems dugninėmis gaudyklėmis, gaudyklėmis arba krabų bei omarų gaudyklėmis ICES VIa kvadrate ir VII parajonyje, nes, moksliniais duomenimis, jų išgyvenamumo lygis yra aukštas, atsižvelgiant į šios rūšies žuvų žvejybos įrankių, žvejybos praktikos ir ekosistemos charakteristikas. STECF padarė išvadą, kad šios išimties taikymas pagrįstas. Todėl susijusi išimtis turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(6)

bendroje rekomendacijoje yra trys įpareigojimo iškrauti visą laimikį taikymo de minimis išimtys, tam tikra apimtimi taikomos tam tikrai žvejybai. STECF, peržiūrėjęs valstybių narių pateiktą informaciją, padarė bendrą išvadą, kad bendroje rekomendacijoje pateikiami argumentai (kai kuriais atvejais patvirtinti kokybiniu išlaidų vertinimu) – sunkiai padidinamas selektyvumas ir (arba) neproporcingos nepageidaujamos priegaudos tvarkymo išlaidos – yra pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau ir neturint tam prieštaraujančios mokslinės informacijos, tikslinga nustatyti de minimis išimtis pagal bendroje rekomendacijoje siūlomus procentinius dydžius neviršijant Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 1 dalyje leidžiamų lygių;

(7)

de minimis išimties taikymas europiniams jūrų liežuviams – ne daugiau kaip 3 % (2016–2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie jas žvejoja sieniniais tinklais ir žiauniniais tinklais ICES VII d, e, f ir g kvadratuose – yra grindžiamas tuo, kad perspektyviai padidinti šio žvejybos selektyvumą yra labai sunku. STECF padarė išvadą, kad ši išimtis yra tinkamai apibrėžta ir todėl turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(8)

de minimis išimties taikymas paprastiesiems merlangams – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir ne daugiau kaip 6 % (2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie juos žvejoja mažesnio kaip 100 mm dydžio akių dugniniais tralais ICES VII d ir e kvadratuose – yra grindžiamas tuo, kad padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku. STECF padarė išvadą, kad pateikta pakankamai informacijos išimties taikymui pagrįsti, tačiau reiktų rasti papildomos informacijos de minimis apimčiai nustatyti. Todėl šią išimtį galima įtraukti į reglamentą, tačiau tik drauge su nuostata, pagal kurią atitinkamos valstybės narės turi pateikti Komisijai daugiau duomenų, kad STECF galėtų visapusiškai įvertinti, ar dabartinis į jūrą išmetamų žuvų kiekis pagrindžia prašomą de minimis išimties taikymo apimtį;

(9)

de minimis išimties taikymas paprastiesiems merlangams – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir ne daugiau kaip 6 % (2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie jas žvejoja ne mažesnio kaip 100 mm dydžio akių dugniniais tralais ICES VII b–j kvadratuose – yra grindžiamas tuo, kad padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku. STECF padarė išvadą, kad pateikta pakankamai informacijos išimties taikymui pagrįsti, tačiau reiktų rasti papildomos informacijos de minimis apimčiai nustatyti. STECF pažymėjo, kad atliekami tolesni selektyvumo tyrimai. Todėl ši išimtis įtraukiama į reglamentą drauge su nuostata, pagal kurią atitinkamos valstybės narės turi pateikti Komisijai daugiau duomenų, kad STECF galėtų visapusiškai įvertinti vykdant atitinkamą žvejybą į jūrą išmetamų žuvų kiekį;

(10)

de minimis išimties taikymas paprastiesiems merlangams – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir ne daugiau kaip 6 % (2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie juos žvejoja mažesnio nei 100 mm dydžio akių dugniniais tralais ICES VII kvadrate (išskyrus VII a, d ir e) – yra grindžiamas tuo, kad padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku. STECF pažymėjo, kad pagrindžiant šios išimties taikymą pateikta mažai kiekybinės informacijos apie selektyvumą. STECF padarė išvadą, kad reikėtų surinkti daugiau informacijos šios de minimis išimties pagrįstumui įvertinti. Todėl šią išimtį galima įtraukti į reglamentą, tačiau tik drauge su nuostata, pagal kurią atitinkamos valstybės narės turi pateikti Komisijai daugiau duomenų, kad STECF galėtų geriau įvertinti šią išimtį pagrindžiančią informaciją;

(11)

de minimis išimties taikymas norveginiams omarams – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir ne daugiau kaip 6 % (2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie šiuos omarus privalo iškrauti ICES VII parajonyje – yra grindžiamas tuo, kad padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku. STECF padarė išvadą, kad šios išimties taikymas pagrįstas. Todėl susijusi išimtis turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(12)

de minimis išimties taikymas norveginiams omarams – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir ne daugiau kaip 6 % (2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie šiuos omarus privalo iškrauti ICES VIa kvadrate – yra grindžiamas tuo, kad padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku, ir patvirtinamąja kiekybine informacija apie neproporcingas nepageidaujamos priegaudos tvarkymo išlaidas. STECF padarė išvadą, kad šios išimties taikymas pagrįstas. Todėl susijusi išimtis turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(13)

de minimis išimties taikymas europiniams jūrų liežuviams – ne daugiau kaip 3 % (2016–2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja padidinto selektyvumo žvejybos įrankius ICES VII d, e, f ir g kvadratuose – yra grindžiamas tuo, kad padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku. STECF pažymėjo, kad išimties tikslas – kompensuoti didesnio selektyvumo įrankio naudojimą ir prašoma de minimis išimtis turėtų apimti likutinį į jūrą išmetamų žuvų kiekį. Todėl susijusi išimtis turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(14)

kadangi šiame reglamente numatytos priemonės daro tiesioginį poveikį atitinkamai Sąjungos laivų ekonominei veiklai ir žvejybos sezono planavimui, šis reglamentas turėtų įsigalioti iš karto, kai tik bus paskelbtas. Atsižvelgiant į Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnyje nustatytą tvarkaraštį, jis turėtų būti taikomas nuo 2016 m. sausio 1 d. Remiantis to reglamento 15 straipsnio 6 dalimi, šis reglamentas turėtų būti taikomas ne ilgiau kaip trejus metus,

a)

europinių jūrų liežuvių (Solea solea) – ne daugiau kaip 3 % (2016 m., 2017 m. ir 2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie šios rūšies žuvis žvejoja sieniniais tinklais ir žiauniniais tinklais ICES VII d, e, f ir g kvadratuose;

b)

paprastųjų merlangų (Merlangius merlangus) – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir ne daugiau kaip 6 % (2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie juos žvejoja mažesnio kaip 100 mm dydžio akių dugniniais tralais ICES VII d ir e kvadratuose;

c)

paprastųjų merlangų (Merlangius merlangus) – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir ne daugiau kaip 6 % (2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie juos žvejoja ne mažesnio kaip 100 mm dydžio akių dugniniais tralais ICES VII b–j kvadratuose;

d)

paprastųjų merlangų (Merlangius merlangus) – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir ne daugiau kaip 6 % (2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie juos žvejoja mažesnio kaip 100 mm dydžio akių dugniniais tralais ICES VII parajonyje (išskyrus VII d ir e kvadratus);

e)

norveginių omarų (Nephrops norvegicus) – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir ne daugiau kaip 6 % (2018 m.) bendro metinio kiekio, sužvejoto laivų, kurie privalo šiuos omarus iškrauti ICES VII parajonyje;

f)

norveginių omarų (Nephrops norvegicus) – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir ne daugiau kaip 6 % (2018 m.) bendro metinio kiekio, sužvejoto laivų, kurie privalo šiuos omarus iškrauti ICES VIa kvadrate;

g)

europinių jūrų liežuvių (Solea solea) – ne daugiau kaip 3 % (2016 m., 2017 m. ir 2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja didesnio selektyvumo įrankius (TBB įrankį, kurio tinklo akių dydis yra 80–199 mm) ICES VII d, e, f ir g kvadratuose.

23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 336/36

(1)

Reglamentu (ES) Nr. 1380/2013 siekiama palaipsniui sustabdyti žuvų, sužvejotų vykdant visą ES žvejybą, išmetimą į jūrą, įvedant įpareigojimą iškrauti visą tų rūšių, kurioms taikomi sužvejojamo kiekio apribojimai, laimikį;

(2)

Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 6 dalyje Komisija įgaliojama deleguotuoju aktu ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui priimti žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planus remiantis bendromis rekomendacijomis, kurias parengė valstybės narės, pasikonsultavusios su atitinkamomis patariamosiomis tarybomis;

(3)

Belgija, Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai ir Portugalija turi tiesioginių žvejybos Pietvakarių vandenyse valdymo interesų. Pasikonsultavusios su Pietvakarių vandenų patariamąja taryba, minėtos valstybės narės Komisijai pateikė bendrą rekomendaciją. Ją rengiant panaudotas atitinkamų mokslinių įstaigų mokslinis indėlis, kurį peržiūrėjo Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komitetas (STECF). Į bendrą rekomendaciją įtrauktos priemonės atitinka Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 6 straipsnį, todėl, vadovaujantis to reglamento 18 straipsnio 3 dalimi, jas reikėtų įtraukti į šį reglamentą;

(4)

pagal Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 1 dalies c punktą įpareigojimas iškrauti visą rūšių, pagal kurias apibrėžiama žvejybos rūšis, žuvų laimikį Pietvakarių vandenyse pradedamas taikyti ne vėliau kaip nuo 2016 m. sausio 1 d. Laikantis bendros rekomendacijos žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planas turėtų apimti europinių jūrų liežuvių, europinių jūrinių lydekų ir norveginių omarų išteklių žvejybą ICES VIII a, b, d ir e kvadratuose (tik išteklių išplitimo rajonuose, vadinamuosiuose funkciniuose vienetuose), norveginių omarų žvejybą ICES VIIIc ir IXa kvadratuose (tik funkciniuose vienetuose), europinių jūrų liežuvių ir jūrinių plekšnių žvejybą ICES IXa kvadrate ir europinių jūrinių lydekų žvejybą ICES VIIIc ir IXa kvadratuose;

(5)

bendroje rekomendacijoje siūloma įpareigojimo iškrauti visą laimikį išimtį taikyti norveginiams omarams, sužvejotiems tralais ICES VIII ir IX parajoniuose, nes turimais moksliniais duomenimis jų išgyvenamumo lygis gali būti aukštas, atsižvelgiant į šios rūšies žuvų žvejybos įrankių, žvejybos praktikos ir ekosistemos charakteristikas. STECF savo vertinime daro išvadą, kad turimiems rezultatams patvirtinti dar reikia daugiau tyrimų, ir pažymi, kad tie tyrimai yra vykdomi arba planuojami. Todėl šią išimtį reikėtų įtraukti į 2016 m. reglamentą drauge su nuostata, pagal kurią atitinkamos valstybės narės turi pateikti Komisijai daugiau duomenų, kad STECF galėtų visapusiškai įvertinti išimties taikymo pagrįstumą;

(6)

bendroje rekomendacijoje yra trys įpareigojimo iškrauti visą laimikį taikymo de minimis išimtys, tam tikra apimtimi taikomos tam tikrai žvejybai. Valstybių narių pateiktą informaciją peržiūrėjo STECF. STECF padarė išvadą, kad bendroje rekomendacijoje pateikti argumentai – sunkiai padidinamas selektyvumas ir neproporcingos nepageidaujamos priegaudos tvarkymo išlaidos – yra pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, tikslinga nustatyti de minimis išimtis pagal bendroje rekomendacijoje siūlomus procentinius dydžius neviršijant Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 1 dalyje leidžiamų lygių;

(7)

de minimis išimties taikymas europiniams jūrų liežuviams – ne daugiau kaip 5 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie jas žvejoja sijiniais tralais ir dugniniais tralais ICES VIII a ir b kvadratuose – yra grindžiamas tuo, kad perspektyviai padidinti šio žvejybos selektyvumą yra labai sunku. STECF padarė išvadą, kad patvirtinamosios informacijos pakanka prašomai išimčiai pagrįsti. Todėl susijusi išimtis turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(8)

de minimis išimties taikymas europiniams jūrų liežuviams – ne daugiau kaip 3 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie jas žvejoja sieniniais tinklais ir žiauniniais tinklais ICES VIII a ir b kvadratuose – yra grindžiamas tuo, kad perspektyviai padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku. STECF padarė išvadą, kad patvirtinamosios informacijos pakanka prašomai išimčiai pagrįsti. Todėl susijusi išimtis turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(9)

de minimis išimties taikymas europinėms jūrinėms lydekoms – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir 6 % (2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie jas žvejoja tralais ICES VIII ir IX parajoniuose – yra grindžiamas tuo, kad perspektyviai padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku. Pateikta patvirtinamoji informacija rodo, kad padidinus minėtos žvejybos selektyvumą būtų prarandamos tinkamos parduoti žuvys ir žvejyba taptų potencialiai nepelninga. Be to, STECF pažymėjo, kad minėtą informaciją reikėtų papildyti tolesniais atitinkamos žvejybos selektyvumo tyrimais. Todėl šią išimtį reikėtų įtraukti į reglamentą drauge su nuostata, pagal kurią atitinkamos valstybės narės turi pateikti Komisijai daugiau duomenų, kad STECF galėtų galutinai įvertinti išimties taikymo pagrįstumą;

(10)

kadangi šiame reglamente numatytos priemonės daro tiesioginį poveikį atitinkamai Sąjungos laivų ekonominei veiklai ir žvejybos sezono planavimui, šis reglamentas turėtų įsigalioti iš karto, kai tik bus paskelbtas. Atsižvelgiant į Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnyje nustatytą tvarkaraštį, jis turėtų būti taikomas nuo 2016 m. sausio 1 d. Remiantis to reglamento 15 straipsnio 6 dalimi, šis reglamentas turėtų būti taikomas ne ilgiau kaip trejus metus,

a)

europinių jūrų liežuvių (Solea solea) – ne daugiau kaip 5 % bendro metinio šio rūšies žuvų kiekio, sužvejoto sijininiais tralais (žvejybos įrankio kodas TBB) ir dugniniais tralais (kodai: OTB, OTT, PTB, TBN, TBS, TB, OT, PT ir TX) žvejojančių laivų, kurie šios rūšies žuvis žvejoja ICES VIII a ir b kvadratuose;

b)

europinių jūrų liežuvių (Solea solea) – ne daugiau kaip 3 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto sieniniais tinklais ir žiauniniais tinklais (žvejybos įrankių kodai: GNS, GN, GND, GNC, GTN, GTR ir GEN) žvejojančių laivų, kurie šios rūšies žuvis žvejoja ICES VIII a ir b kvadratuose;

c)

europinių jūrinių lydekų (Merluccius merluccius) – ne daugiau kaip 7 % (2016 m. ir 2017 m.) ir 6 % (2018 m.) bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto tralais (žvejybos įrankių kodai: OTT, OTB, PTB, OT, PT, TBN, TBS, TX, SSC, SPR, TB, SDN, SX ir SV) žvejojančių laivų, kurie šios rūšies žuvis žvejoja ICES VIII ir IX parajoniuose.

23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 336/42

(1)

Reglamentu (ES) Nr. 1380/2013 siekiama palaipsniui sustabdyti žuvų, sužvejotų vykdant visą ES žvejybą, išmetimą į jūrą, įvedant įpareigojimą iškrauti visą tų rūšių, kurioms taikomi sužvejojamo kiekio apribojimai, laimikį;

(2)

Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 6 dalyje Komisija įgaliojama deleguotaisiais aktais ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui priimti žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planus remdamasi bendromis rekomendacijomis, kurias parengė valstybės narės, pasikonsultavusios su atitinkamomis patariamosiomis tarybomis;

(3)

Belgija, Danija, Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Švedija ir Jungtinė Karalystė turi tiesioginių žvejybos Šiaurės jūroje valdymo interesų. Pasikonsultavusios su Šiaurės jūros patariamąja taryba ir Tolimosios žvejybos patariamąja taryba, minėtos valstybės narės Komisijai pateikė bendrą rekomendaciją. Ją rengiant panaudotas atitinkamų mokslinių įstaigų mokslinis indėlis, kurį peržiūrėjo Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komitetas (STECF). Į bendrą rekomendaciją įtrauktos priemonės atitinka Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 18 straipsnio 3 dalį;

(4)

taikant Reglamentą (ES) Nr. 1380/2013 Šiaurės jūrai priskiriamos ir ICES IIIa bei IV zonos. Kadangi kai kurie priedugnio žuvų ištekliai, susiję su siūlomu žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planu, aptinkami ICES IIa kvadrato Sąjungos vandenyse, valstybės narės rekomendavo šį kvadratą įtraukti į planą;

(5)

Šiaurės jūroje įpareigojimas iškrauti visą rūšių, pagal kurias apibrėžiama žvejyba, kuriai taikomi sužvejojamo kiekio apribojimai, laimikį pagal Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 1 dalies c punktą ne vėliau kaip nuo 2016 m. sausio 1 d. pradedamas taikyti mišriajai atlantinių menkių, juodadėmių menkių, paprastųjų merlangų ir ledjūrio menkių žvejybai, norveginių omarų žvejybai, mišriajai europinių jūrų liežuvių ir jūrinių plekšnių žvejybai, europinių jūrinių lydekų žvejybai ir šiaurinių paprastųjų krevečių žvejybai. Pagal Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 5 dalį žuvų išmetimo į jūrą mažinimo plane nurodomos rūšys, kurių žuvų visą laimikį privaloma iškrauti nuo 2016 m. sausio 1 d. Tai ledjūrio menkės, juodadėmės menkės, norveginiai omarai, europiniai jūrų liežuviai, jūrinės plekšnės, europinės jūrinės lydekos ir šiaurinės paprastosios krevetės. Žuvų išmetimo į jūrą mažinimo plane taip pat nustatytas įpareigojimas iškrauti visą šiaurinių paprastųjų krevečių priegaudą;

(6)

bendroje rekomendacijoje siūloma taikyti dvi įpareigojimo iškrauti visą laimikį išimtis norveginiams omarams, sugautiems atitinkamai dugninėmis gaudyklėmis ir tam tikrais dugniniais tralais (OTB, TBN (3)) ICES IIIa kvadrate. Remdamasi moksliniais įrodymais, pateiktais bendroje rekomendacijoje ir peržiūrėtais STECF, ir atsižvelgdama į žvejybos įrankių, žvejybos praktikos ir ekosistemos charakteristikas, Komisija mano, kad tas išimtis reikėtų įtraukti į šį reglamentą. Kad STECF galėtų išsamiau įvertinti atitinkamais tralais sužvejotų norveginių omarų išgyvenamumo lygį ir kad Komisija galėtų persvarstyti atitinkamas išimtis po 2016 m., valstybės narės turėtų pateikti papildomų duomenų;

(7)

bendroje rekomendacijoje pateiktos penkios įpareigojimo iškrauti visą laimikį taikymo de minimis išimtys, tam tikra apimtimi taikomos tam tikrai žvejybai. STECF, peržiūrėjęs valstybių narių pateiktą informaciją, padarė bendrą išvadą, kad bendroje rekomendacijoje pateikiami argumentai (kai kuriais atvejais patvirtinti kokybiniu išlaidų vertinimu) – sunkiai padidinamas selektyvumas ir (arba) neproporcingos nepageidaujamos priegaudos tvarkymo išlaidos – yra pagrįsti. Kadangi tokiai išvadai prieštaraujančios mokslinės informacijos neturima, tikslinga nustatyti de minimis išimtis pagal bendroje rekomendacijoje siūlomus procentinius dydžius neviršijant Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnio 5 dalies c punkte nustatytų ribų;

(8)

bendroje rekomendacijoje siūlomos de minimis išimties taikymas bendrai europiniams jūrų liežuviams ir juodadėmėms menkėms – ne daugiau kaip 2 % bendro metinio norveginių omarų, europinių jūrų liežuvių ir juodadėmių menkių kiekio, sužvejoto norveginių omarų žvejybą vykdančių laivų, kurie naudoja dugninius tralus su žuvų atrinkimo pagal rūšį grotelėmis ICES IIIa kvadrate – yra grindžiamas tuo, kad padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku. STECF padarė išvadą, kad patvirtinamosios informacijos pakanka prašomai išimčiai pagrįsti. Todėl atitinkama išimtis turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(9)

bendroje rekomendacijoje siūlomos de minimis išimties taikymas europiniams jūrų liežuviams – ne daugiau kaip 3 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja sieninius tinklus ir žiauninius tinklus šios rūšies žuvims žvejoti ICES IIIa kvadrate, IV parajonyje ir ICES IIa kvadrato Sąjungos vandenyse – yra grindžiamas tuo, kad padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku.. STECF padarė išvadą, kad patvirtinamosios informacijos pakanka prašomai išimčiai pagrįsti. Todėl susijusi išimtis turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(10)

bendroje rekomendacijoje siūlomos de minimis išimties taikymas mažesniems nei 19 cm europiniams jūrų liežuviams – ne daugiau kaip 3,7 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja 80–90 mm akių sijinius tralus ICES IV parajonyje į pietus nuo 55/56° šiaurės platumos – yra grindžiamas tuo, kad padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku, ir patvirtinamąja kiekybine informacija apie neproporcingas nepageidaujamos priegaudos tvarkymo išlaidas. Komisija mano, kad šią išimtį tikslinga įtraukti į šį reglamentą. Kad Komisija galėtų persvarstyti šią išimtį po 2016 m., valstybės narės turėtų pateikti papildomų duomenų apie atitinkamas išlaidas;

(11)

bendroje rekomendacijoje siūlomos de minimis išimties taikymas europiniams jūrų liežuviams – ne daugiau kaip 7 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja padidinto selektyvumo sijinius tinklus ICES IV parajonyje – yra grindžiamas tuo, kad padidinti šios žvejybos selektyvumą yra labai sunku. STECF padarė išvadą, kad patvirtinamosios informacijos pakanka siūlomai išimčiai pagrįsti. Todėl atitinkama išimtis turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(12)

bendroje rekomendacijoje siūlomos de minimis išimties taikymas mažesniems nei mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio norveginiams omarams – ne daugiau kaip 6 % bendro metinio šios rūšies omarų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja tam tikrus dugninius tralus ICES IV parajonyje ir ICES IIa kvadrato Sąjungos vandenyse – yra grindžiamas surinkta patvirtinamąja kiekybine informacija apie neproporcingas nepageidaujamos priegaudos tvarkymo išlaidas. STECF padarė išvadą, kad patvirtinamosios informacijos pakanka siūlomai išimčiai pagrįsti. Todėl atitinkama išimtis turėtų būti įtraukta į šį reglamentą;

(13)

Reglamento (EB) Nr. 850/98 18a straipsniu Komisijai suteikiami įgaliojimai priimant žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planus nustatyti rūšių, kurioms taikomas įpareigojimas iškrauti visą laimikį, žuvų mažiausius išteklių išsaugojimą užtikrinančius orientacinius dydžius, siekiant užtikrinti jūrų gyvūnų jauniklių apsaugą. Atitinkamais atvejais mažiausi išteklių išsaugojimą užtikrinantys orientaciniai dydžiai gali neatitikti to reglamento XII priede nustatytų dydžių. Norveginiams omarams šiuo metu tame priede nustatytas 130 cm mažiausias išteklių išsaugojimą užtikrinantis orientacinis dydis. STECF peržiūrėta mokslinė informacija patvirtina, kad galima nustatyti 105 cm mažiausią išteklių išsaugojimą užtikrinantį orientacinį norveginių omarų dydį. STECF visų pirma padarė išvadą, kad siūlomas mažiausias išteklių išsaugojimą užtikrinantis orientacinis dydis viršija vidutinį subrendusių žuvų dydį ir kad sumažinus ICES IIIa kvadrate galiojantį mažiausią išteklių išsaugojimą užtikrinantį orientacinį dydį rizika pakenkti populiacijai yra nedidelė;

(14)

į žuvų išmetimo į jūrą mažinimo planus galima įtraukti ir technines priemones, skirtas tai žvejybai arba rūšims, kurioms taikomas įpareigojimas iškrauti visą laimikį. Siekiant padidinti žvejybos įrankių selektyvumą ir sumažinti nepageidaujamą priegaudą Skagerako sąsiauryje, tikslinga numatyti technines priemones, dėl kurių 2011 m. (4) ir 2012 m. (5) susitarė Sąjunga ir Norvegija;

(15)

kad būtų užtikrinta tinkama kontrolė, reikėtų nustatyti valstybėms narėms taikytinus specialius reikalavimus dėl laivų, kuriems taikomas šis reglamentas, sąrašų sudarymo;

(16)

kadangi šiame reglamente numatytos priemonės daro tiesioginį poveikį atitinkamai Sąjungos laivų ekonominei veiklai ir žvejybos sezono planavimui, šis reglamentas turėtų įsigalioti iš karto, kai bus paskelbtas. Atsižvelgiant į Reglamento (ES) Nr. 1380/2013 15 straipsnyje nustatytą tvarkaraštį, jis turėtų būti taikomas nuo 2016 m. sausio 1 d. Remiantis to reglamento 15 straipsnio 6 dalimi, šis reglamentas turėtų būti taikomas ne ilgiau kaip vienus metus,

a)

sugauti dugninėmis gaudyklėmis (FPO);

b)

sugauti ICES IIIa kvadrate dugniniais tralais (OTB, TBN), kurių tinklo akių dydis ne mažesnis kaip 70 mm ir kurie turi žuvų atrinkimo pagal rūšį groteles, kurių strypeliai išdėstyti ne didesniu kaip 35 mm atstumu; ir

c)

sugauti ICES IIIa kvadrate dugniniais tralais (OTB, TBN), kurių akių dydis yra ne mažesnis kaip 90 mm ir kurie turi viršutinę sekciją, kurios akių dydis ne mažesnis kaip 270 mm, jei tai rombinės akys, arba ne mažesnis kaip 140 mm, jei tai kvadratinės akys.

a)

europinių jūrų liežuvių ir juodadėmių menkių bendrai – ne daugiau kaip 2 % bendro metinio norveginių omarų, europinių jūrų liežuvių ir juodadėmių menkių kiekio, sužvejoto norveginių omarų žvejybą vykdančių laivų, kurie naudoja 70 mm arba didesnių akių dugninius tralus (OTB, TBN) su žuvų atrinkimo pagal rūšį grotelėmis, kurių strypeliai išdėstyti ne didesniu kaip 35 mm atstumu, ICES IIIa kvadrate;

b)

europinių jūrų liežuvių – ne daugiau kaip 3 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja sieninius tinklus ir žiauninius tinklus (GNS, GN, GND, GNC, GTN, GTR, GEN, GNF) ICES IIIa kvadrate, IV parajonyje ir ICES IIa kvadrato Sąjungos vandenyse;

c)

mažesnių nei 19 cm europinių jūrų liežuvių – ne daugiau kaip 3,7 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja 80–90 mm akių sijinius tinklus (TBB) pietinėje Šiaurės jūros dalyje (ICES IV parajonyje į pietus nuo 55/56° šiaurės platumos);

d)

mažesnio nei mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio europinių jūrų liežuvių – ne daugiau kaip 7 % bendro metinio šios rūšies žuvų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja 80 mm arba didesnių, bet mažesnių nei 119 mm akių sijinius tralus (TBB) su didesnių akių pratęsiamąja dalimi ICES IV parajonyje;

e)

mažesnio nei mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio norveginių omarų – ne daugiau kaip 6 % bendro metinio šios rūšies omarų kiekio, sužvejoto laivų, kurie naudoja 80–99 mm akių dugninius tralus (OTB, TBN, OTT, TB) ICES IV parajonyje ir ICES IIa kvadrato Sąjungos vandenyse.

a)

105 mm bendras ilgis;

b)

32 mm šarvo dydis.

a)

tinklo sekciją, kurios akys kvadratinės ir ne mažesnės kaip 140 mm,

b)

tinklo sekciją, kurios akys rombinės ir ne mažesnės kaip 270 mm ir kuri patalpinta keturių kraštinių (dėžės formos) segmente ir prie likusios tinklo dalies prijungta santykiu trys 90 mm akys prie vienos 270 mm akies, arba

c)

rūšiuojamąsias groteles, kurių strypeliai išdėstyti ne didesniu kaip 35 mm atstumu.

—

ne trumpesnė kaip 3 m,

—

ne didesniu kaip 4 m atstumu nuo tralo maišo raiščio ir

—

visos tralo viršutinės dalies pločio (nuo krašto iki krašto).

a)

tralai, kurių maišo akys ne mažesnės kaip 70 mm ir kurie turi rūšiuojamąsias groteles, kurių strypeliai išdėstyti ne didesniu kaip 35 mm atstumu;

b)

tralai, kurių akių dydis yra mažesnis nei 70 mm, žvejojant pelagines arba pramoninėms reikmėms naudojamas žuvis, su sąlyga, kad daugiau kaip 80 % sužvejotų žuvų sudaro vienos arba kelių pelaginių arba pramoninėms reikmėms naudojamų rūšių žuvys;

c)

tralai, kurių maišo akys ne mažesnės kaip 35 mm, žvejojant Pandalus genties krevetes, su sąlyga, kad tralas turi rūšiuojamąsias groteles, kurių strypeliai išdėstyti ne didesniu kaip 19 mm atstumu.

—

turi viršutinę sekciją, kurios akys kvadratinės ir ne mažesnės kaip 120 mm,

—

ne trumpesnis kaip 3 m ir

—

bent tokio paties pločio kaip rūšiuojamosios grotelės.

23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 336/49

(1)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1126/2008 (2) priimti tam tikri tarptautiniai standartai ir aiškinimai, galioję 2008 m. spalio 15 d.;

(2)

2014 m. rugpjūčio 12 d. Tarptautinių apskaitos standartų valdyba paskelbė 27-ojo tarptautinio apskaitos standarto (TAS) „Atskiros finansinės ataskaitos“ pataisas pavadinimu „Nuosavybės metodas atskirose finansinėse ataskaitose“. Šių pataisų tikslas – leisti ūkio subjektams investicijas į patronuojamąsias įmones, bendras įmones ir asocijuotąsias įmones savo atskirose finansinėse ataskaitose apskaityti taikant nuosavybės metodą, aprašytą 28-ajame TAS „Investicijos į asocijuotąsias įmones ir bendras įmones“;

(3)

todėl priėmus 27-ojo TAS pataisas reikia iš dalies pakeisti 1-ąjį tarptautinį finansinės atskaitomybės standartą (TFAS) ir 28-ąjį TAS, kad būtų užtikrintas tarptautinių apskaitos standartų nuoseklumas;

(4)

27-ojo TAS pataisose daroma nuorodų į 9-ąjį TFAS, kurio šiuo metu negalima taikyti, nes 9-asis TFAS nėra priimtas Sąjungoje. Todėl visas nuorodas į 9-ąjį TFAS šio reglamento priede reikėtų laikyti nuorodomis į 39-ąjį tarptautinį apskaitos standartą (TAS) „Finansinės priemonės. Pripažinimas ir vertinimas“;

(5)

Europos finansinės atskaitomybės patariamoji grupė patvirtina, kad 27-ojo TAS pataisos atitinka Reglamento (EB) Nr. 1606/2002 3 straipsnio 2 dalyje išdėstytus priėmimo kriterijus;

(6)

todėl Reglamentas (EB) Nr. 1126/2008 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(7)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Apskaitos reguliavimo komiteto nuomonę,

a)

1-asis tarptautinis finansinės atskaitomybės standartas (TFAS) „Tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų taikymas pirmą kartą“ iš dalies keičiamas, kaip nurodyta šio reglamento priede;

b)

27-asis tarptautinis apskaitos standartas (TAS) „Atskiros finansinės ataskaitos“ iš dalies keičiamas, kaip nurodyta šio reglamento priede;

c)

28-asis tarptautinis apskaitos standartas „Investicijos į asocijuotąsias įmones ir bendras įmones“ iš dalies keičiamas, kaip nurodyta šio reglamento priede.

23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 336/54

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 336/56

(1)

Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Moldovos Respublikos asociacijos susitarimo (1) (toliau – Susitarimas) 464 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas laikinas dalies Susitarimo taikymas;

(2)

Tarybos sprendimo 2014/492/ES (2) 3 straipsnyje nurodytos laikinai taikomos Susitarimo dalys;

(3)

Susitarimo 462 straipsnyje nustatyta, kad Susitarimo V antraštinė dalis (Prekyba ir su prekyba susiję klausimai) toms Moldovos Respublikos dalims, kurių Moldovos Respublikos Vyriausybė veiksmingai nekontroliuoja, turi būti pradėta taikyti tada, kai Moldovos Respublika užtikrins, kad V antraštinė dalis visiškai įgyvendinta ir jos vykdymas visiškai užtikrinamas visoje jos teritorijoje;

(4)

Susitarimo 462 straipsnyje taip pat nustatyta, kad Asociacijos taryba turi priimti sprendimą dėl to, nuo kada Susitarimo V antraštinė dalis visiškai įgyvendinta ir jos vykdymas visiškai užtikrinamas visoje Moldovos Respublikos teritorijoje;

(5)

Moldovos Respublika pranešė Europos Komisijai galinti užtikrinti, kad Susitarimo V antraštinė dalis bus visiškai įgyvendinta ir jos vykdymas bus visiškai užtikrintas visoje jos teritorijoje nuo 2016 m. sausio 1 d.;

(6)

būtina stebėti ir reguliariai vertinti, kaip Susitarimo V antraštinė dalis taikoma visoje Moldovos Respublikos teritorijoje;

(7)

todėl tikslinga nustatyti Sąjungos poziciją dėl Susitarimo V antraštinės dalies taikymo visoje Moldovos Respublikos teritorijoje,

23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 336/59

(1)

Reglamente (ES) Nr. 652/2014 nustatytos, inter alia, išlaidų, susijusių su maisto grandine ir gyvūnų sveikata, valdymo nuostatos ir gyvūnų ligų ir zoonozių likvidavimo, kontrolės ir stebėsenos nacionalinių programų pateikimo ir turinio reikalavimai;

(2)

Reglamento (ES) Nr. 652/2014 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienais metais ne vėliau kaip gegužės 31 d. valstybės narės pateikia Komisijai nacionalines programas, kurios turi būti pradėtos vykdyti kitais metais ir kurioms jos pageidauja prašyti dotacijos;

(3)

Komisijos sprendime 2008/425/EB (2) nustatyta, kad valstybės narės, siekiančios gauti Sąjungos finansinį įnašą nacionalinėms gyvūnų ligų likvidavimo, stebėsenos ir kontrolės programoms vykdyti, turi pateikti paraiškas, kuriose nurodyta bent informacija, nustatyta to sprendimo I–V prieduose;

(4)

priėmus Reglamentą (ES) Nr. 652/2014 reikėtų peržiūrėti valstybėms narėms taikomus nacionalinių programų turinio ir pateikimo standartinius reikalavimus, apibrėžtus to reglamento 9 straipsnyje, kad jie visiškai atitiktų to reglamento 12 straipsnyje išdėstytus reikalavimus;

(5)

be to, Reglamento (ES) Nr. 652/2014 9 straipsnyje apibrėžti valstybėms narėms taikomi nacionalinių programų turinio ir pateikimo standartiniai reikalavimai turėtų atitikti Komisijos sprendime 2008/341/EB (3) nustatytus likvidavimo, kontrolės ir stebėsenos nacionalinių programų kriterijus;

(6)

norint prisitaikyti prie tobulinamų Sąjungos teisės aktų ir tam, kad būtų lengviau įtraukti būtinus pakeitimus ar tolesnę informaciją, reikėtų naudoti Komisijos interneto svetainėje pateiktus elektroninius standartinius šablonus; Komisija valstybės nares informuos apie visus būtinus elektroninių standartinių šablonų pakeitimus ir juos su jomis aptars per Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinį komitetą; peržiūrėti elektroniniai standartiniai šablonai valstybėms narėms bus išsiųsti ne vėliau kaip atitinkamų metų kovo mėn. pradžioje;

(7)

manoma, kad kitų ligų, neįtrauktų į elektroninius standartinius šablonus, ir akvakultūros gyvūnų ligų atveju neelektroniniai standartiniai šablonai yra tinkama priemonė nacionalinėms programoms pateikti, nes per pastaruosius metus jų pateikta nedaug, tad nebūtų pagrįsta rengti specialiai joms pritaikytus elektroninius šablonus;

(8)

todėl, siekiant aiškumo, Sprendimas 2008/425/EB turėtų būti panaikintas ir pakeistas šiuo sprendimu;

(9)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,