11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/1

(1)

Tarybos direktyvoje 90/314/EEB (3) nustatyta keletas svarbių vartotojų teisių, susijusių su kelionės paketais, visų pirma kiek tai susiję su reikalavimu pateikti informaciją, prekiautojų atsakomybe už paketo įgyvendinimą ir apsauga organizatoriaus ar agento nemokumo atveju. Vis dėlto būtina pritaikyti teisės aktų sistemą prie pokyčių rinkoje, kad ji geriau tiktų vidaus rinkai, būtų pašalinti neaiškumai ir teisės aktų spragos;

(2)

turizmas Sąjungos ekonomikoje atlieka svarbų vaidmenį, o kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketai (toliau – paketai) sudaro didelę kelionių rinkos dalį. Toje rinkoje nuo Direktyvos 90/314/EEB priėmimo įvyko didelių pokyčių. Šalia įprastinių platinimo grandinių internetas tapo vis svarbesne priemone, kuria siūlomos ar parduodamos kelionės paslaugos. Kelionės paslaugos ne tik sujungiamos į įprastinius iš anksto parengtus paketus, bet ir neretai susiejamos jas pritaikant individualiam vartotojui. Dauguma tų kelionės paslaugų derinių yra teisinėje „pilkojoje zonoje“ arba akivaizdžiai nepatenka į Direktyvos 90/314/EEB taikymo sritį. Šia direktyva siekiama pritaikyti apsaugos aprėptį atsižvelgiant į tuos pokyčius, padidinti skaidrumą ir keliautojų bei prekiautojų teisinį tikrumą;

(3)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 169 straipsnio 1 dalyje ir 169 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad Sąjunga prisideda prie aukšto vartotojų apsaugos lygio užtikrinimo priimdama priemones pagal SESV 114 straipsnį;

(4)

Direktyva 90/314/EEB valstybėms narėms suteikiama didelė veiksmų laisvė jos perkėlimo į nacionalinę teisę atžvilgiu. Todėl tarp valstybių narių teisės aktų tebėra didelių skirtumų. Dėl teisinio nenuoseklumo verslininkai patiria didesnių išlaidų ir kyla kliūčių tiems, kurie nori vykdyti tarpvalstybinę veiklą, o dėl to apribojamos vartotojų pasirinkimo galimybės;

(5)

pagal SESV 26 straipsnio 2 dalį ir 49 straipsnį vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas ir įsisteigimo laisvė. Būtina suderinti teises ir pareigas, kylančias iš sutarčių, susijusių su kelionės paslaugų paketais ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniais, kad toje srityje būtų galima sukurti tikrą vartotojų vidaus rinką, užtikrinant tinkamą aukšto lygio vartotojų apsaugos ir verslininkų konkurencingumo pusiausvyrą;

(6)

tarpvalstybinis kelionės paslaugų paketų rinkos potencialas Sąjungoje šiuo metu nėra visapusiškai išnaudojamas. Keliautojų apsaugos taisyklių skirtumai skirtingose valstybėse narėse neskatina vienos valstybės narės keliautojų įsigyti kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių kitoje valstybėje narėje ir – analogiškai – neskatina vienos valstybės narės organizatorių ir agentų pardavinėti tokių paslaugų kitoje valstybėje narėje. Kad keliautojai ir prekiautojai galėtų gauti visapusiškos naudos iš vidaus rinkos, kartu visoje Sąjungoje užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą, būtina toliau derinti valstybių narių teisės aktus, susijusius su paketais ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniais;

(7)

dauguma paketus arba susijusius kelionės paslaugų rinkinius įsigyjančių asmenų yra vartotojai Sąjungos vartotojų teisės aktų prasme. Tuo pačiu metu ne visada lengva atskirti vartotojus nuo nedidelių įmonių atstovų ar specialistų, užsakančių su savo verslu ar profesija susijusias keliones tais pačiais užsakymo kanalais, kaip ir vartotojai. Tokiems keliautojams dažnai reikia panašaus apsaugos lygio. Priešingai, yra bendrovių ar organizacijų, kurios organizuoja savo verslo keliones bendrojo susitarimo, kuris dažnai sudaromas dėl didelio kelionės paslaugų skaičiaus konkrečiam laikotarpiui, pavyzdžiui, su kelionių agentūra, pagrindu. Pastarojo pobūdžio kelionės paslaugų atveju nereikalaujama užtikrinti vartotojams numatyto apsaugos lygio. Todėl ši direktyva turėtų būti taikoma verslo reikalais keliaujantiems asmenims, įskaitant laisvųjų profesijų narius, ar savarankiškai dirbančius asmenis arba kitus fizinius asmenis, kai jie neorganizuoja verslo kelionės bendrojo susitarimo pagrindu. Kad būtų išvengta painiavos su kituose Sąjungos teisės aktuose vartojamu terminu „vartotojas“, asmenys, kurių apsauga nustatoma pagal šią direktyvą, turėtų būti vadinami „keliautojais“;

(8)

kadangi kelionės paslaugas galima derinti daugeliu įvairių būdų, paketais tikslinga laikyti visus kelionės paslaugų derinius, turinčius ypatumų, kuriuos keliautojai paprastai sieja su paketais, visų pirma tada, kai atskiros kelionės paslaugos susiejamos į vieną kelionės produktą, už kurio tinkamą vykdymą atsakomybę prisiima organizatorius. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (4) neturėtų būti daromas skirtumas, ar kelionės paslaugos susiejamos prieš susisiekiant su keliautoju, ar jos susiejamos keliautojo prašymu ar atsižvelgiant į jo pasirinkimą. Tie patys principai turėtų būti taikomi nepriklausomai nuo to, ar paslaugų užsakymas atliktas per prekiautoją, prekiaujantį biure, ar internetu;

(9)

siekiant skaidrumo, paketus reikėtų aiškiai atskirti nuo susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kai prekiautojai, prekiaujantys internetu ar biure, keliautojams padeda įsigyti kelionės paslaugas ir dėl to keliautojai sudaro sutartis su skirtingais kelionės paslaugų teikėjais, be kita ko, per susietąsias užsakymo sistemas; tokie rinkiniai neturi paketo ypatumų ir jų atžvilgiu nebūtų tikslinga taikyti visų pareigų, kurios taikomos paketams;

(10)

atsižvelgiant į pokyčius rinkoje, tikslinga toliau plėtoti paketų apibrėžtį remiantis alternatyviais objektyviais kriterijais, kurie daugiausia susiję su tuo, kaip kelionės paslaugos yra pristatomos ar įsigyjamos ir kai keliautojai gali pagrįstai tikėtis apsaugos pagal šią direktyvą. Taip yra tuo atveju, kai, pavyzdžiui, tai pačiai kelionei ar atostogoms vienoje pardavimo vietoje perkamos skirtingos kelionės paslaugų rūšys ir tos paslaugos pasirenkamos prieš keliautojui sutinkant mokėti, t. y. kai tokios paslaugos užsakomos to paties užsakymo metu, siūlomos ar parduodamos už bendrą ar galutinę kainą arba joms tokia kaina nustatoma, taip pat, kai tokios paslaugos reklamuojamos arba parduodamos jas vadinant„paketu“ arba panašiu terminu, nurodančiu glaudų atitinkamų kelionės paslaugų ryšį. Tokie panašūs terminai galėtų būti, pavyzdžiui, „kompleksinis pasiūlymas“, „viskas įskaičiuota“ arba „rinkinys, į kurį viskas įskaičiuota“;

(11)

reikėtų paaiškinti, kad kelionės paslaugos, kurios susiejamos po sutarties, pagal kurią prekiautojas suteikia teisę keliautojui pasirinkti kelionės paslaugas iš skirtingų kelionės paslaugų rūšių, kaip antai kelionių paketo dovanų atveju, laikomos paketu. Be to, kelionės paslaugų derinys laikomas paketu, kai prekiautojai perduoda vieni kitiems keliautojo vardą bei pavardę, informaciją apie mokėjimą ir elektroninį adresą ir kai kita sutartis yra sudaroma ne vėliau kaip per 24 valandas po pirmosios kelionės paslaugos užsakymo patvirtinimo;

(12)

tuo pačiu metu susijusių kelionės paslaugų rinkinius reikėtų atskirti nuo kelionės paslaugų, kurias keliautojai užsisako savarankiškai, dažnai skirtingu metu, net jei šios paslaugos užsakomos tai pačiai kelionei ar atostogoms. Internetu įsigyjami susijusių kelionės paslaugų rinkiniai taip pat turėtų būti atskirti nuo susijusių interneto svetainių, kuriomis nesiekiama sudaryti sutarties su keliautoju, ir nuo saitų, kuriais keliautojai paprasčiausiai informuojami apie kitas kelionės paslaugas, pavyzdžiui, kai viešbutis arba renginio organizatorius savo interneto svetainėje pateikia visų transporto iki viešbučio ar renginio vietos paslaugas teikiančių subjektų sąrašą, nepriklausomai nuo to, ar paslaugos užsisakomos, arba kai interneto svetainėse reklama talpinama naudojantis „slapukais“ arba metaduomenimis;

(13)

reikėtų nustatyti specifines taisykles, skirtas prekiautojams, prekiaujantiems biure, ir prekiautojams, prekiaujantiems internetu, kurie per vieną apsilankymą ar susisiekimą su jų pačių pardavimo vieta padeda keliautojams sudaryti atskiras sutartis su pavieniais paslaugų teikėjais, ir internetu prekiaujantiems prekiautojams, kurie, pavyzdžiui, naudodamiesi susietosiomis internetinėmis užsakymo sistemomis, tikslingai padeda įsigyti bent vieną papildomą kelionės paslaugą iš kito prekiautojo, kai sutartis sudaroma ne vėliau kaip per 24 valandas po pirmosios kelionės paslaugos užsakymo patvirtinimo. Tokia pagalba dažnai bus grindžiama prekiautojo, kuris padeda įsigyti papildomų kelionės paslaugų, ir kito prekiautojo komerciniu ryšiu, kuris apima atlygį, nepriklausomai nuo tokio atlygio apskaičiavimo metodo, kuris gali būti grindžiamas, pavyzdžiui, spustelėjimų skaičiumi arba apyvarta. Tos taisyklės būtų taikomos, pavyzdžiui, kai kartu su pirmosios kelionės paslaugos (kaip antai skrydžio ar kelionės traukiniu) užsakymo patvirtinimu keliautojas gauna kvietimą užsisakyti papildomų kelionės paslaugų, teikiamų pasirinktoje kelionės tikslo vietoje, pavyzdžiui, apgyvendinimą viešbutyje, drauge pateikiant saitą į kito paslaugų teikėjo ar tarpininko užsakymų interneto svetainę. Nors tos paslaugos neturėtų sudaryti paketų šios direktyvos prasme, pagal kurią vienas organizatorius atsako už tinkamą visų kelionės paslaugų teikimą, tokie susiję kelionės paslaugų rinkiniai yra alternatyvus verslo modelis, neretai glaudžiai konkuruojantis su paketų modeliu;

(14)

siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir apsaugoti keliautojus, pareigą pateikti pakankamą garantijos, kad nemokumo atveju sumokėtos sumos bus grąžintos ir keliautojai bus repatrijuoti, įrodymą reikėtų taikyti ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių atveju;

(15)

savarankiškos kelionės paslaugos kaip pavienės kelionės paslaugos įsigijimas neturėtų būti laikomas nei paketu, nei susijusių kelionės paslaugų rinkiniu;

(16)

kad keliautojams būtų aiškiau ir kad jie galėtų priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl siūlomų įvairių kelionės paslaugų rūšių prieš keliautojui sutinkant mokėti, turėtų būti reikalaujama, kad prekiautojai aiškiai ir pastebimai nurodytų, ar jie siūlo paketą, ar susijusių kelionės paslaugų rinkinį, ir pateiktų informaciją apie atitinkamą apsaugos lygį. Prekiautojo deklaracija dėl parduodamo kelionės produkto teisinio pobūdžio turėtų atitikti tikrąjį atitinkamo produkto teisinį pobūdį. Kai prekiautojai nepateikia keliautojams tikslios informacijos, atitinkamos vykdymo priežiūros institucijos turėtų imtis veiksmų;

(17)

siekiant nustatyti, ar tai paketas, ar susijusių kelionės paslaugų rinkinys, turėtų būti svarstomi tik skirtingų kelionės paslaugų rūšių, kaip antai apgyvendinimas, keleivių vežimas autobusu, traukiniu, vandens ar oro transportu, taip pat motorinių transporto priemonių ar tam tikrų motociklų nuoma, deriniai. Apgyvendinimas nuolatinio gyvenimo tikslais, įskaitant ilgalaikių kalbos mokymosi kursų tikslais, neturėtų būti laikomas apgyvendinimu šios direktyvos prasme. Finansinės paslaugos, kaip antai kelionės draudimas, neturėtų būti laikomos kelionės paslaugomis. Be to, paslaugos, kurios yra neatsiejama kitos kelionės paslaugos dalis, pačios savaime neturėtų būti laikomos kelionės paslaugomis. Tai yra, pavyzdžiui, bagažo pervežimas, atliekamas kaip keleivių vežimo paslaugos dalis, nedidelės transporto paslaugos, pavyzdžiui, keleivių pervežimas kaip ekskursijos su gidu dalis arba pervežimai tarp viešbučio ir oro uosto arba geležinkelio stoties, maistas, gėrimai ir valymo paslaugos, teikiami kaip apgyvendinimo paslaugos dalis, arba viešbučio svečiams suteikiama galimybė naudotis vietoje esančia infrastruktūra, kaip antai plaukimo baseinu, sauna, sveikatingumo centru ar sporto sale. Tai taip pat reiškia, kad tais atvejais, kai, skirtingai nei kruizo atveju, apgyvendinimas su nakvyne suteikiamas kaip keleivių vežimo kelių, geležinkelių, vandens ar oro transportu paslaugos dalis, savaime apgyvendinimas neturėtų būti laikomas kelionės paslauga, jei aišku, kad pagrindinė sudėtinė dalis yra transportas;

(18)

kitos turizmo paslaugos, kurios nėra neatsiejama keleivių vežimo, apgyvendinimo arba motorinių transporto priemonių ar tam tikrų motociklų nuomos paslaugos dalis, gali būti, pavyzdžiui, bilietai į koncertus, sporto renginius, ekskursijas ar pramogų parkus, ekskursijos su gidu, slidinėjimo keltuvų abonementai ir sporto įrangos, kaip antai slidinėjimo įranga, nuoma ar sveikatingumo procedūros. Vis dėlto, jeigu tokios paslaugos sujungiamos tik su viena kitos rūšies kelionės paslauga, pavyzdžiui, apgyvendinimu, paketas ar susijusių kelionės paslaugų rinkinys turėtų būti sukuriamas tik tuo atveju, jeigu jos sudaro didelę paketo arba susijusių kelionės paslaugų rinkinio vertės dalį arba yra reklamuojamos kaip svarbi kelionės ar atostogų dalis, arba yra kitais atžvilgiais svarbi kelionės ar atostogų dalis. Jeigu kitos turizmo paslaugos sudaro 25 % arba daugiau derinio vertės, tos paslaugos turėtų būti laikomos didele paketo arba susijusių kelionės paslaugų rinkinio vertės dalimi. Reikėtų paaiškinti, kad kai kitos turizmo paslaugos yra pridedamos, pavyzdžiui, prie apgyvendinimo viešbutyje, užsakant jas kaip savarankišką paslaugą keliautojui atvykus į viešbutį, tai neturėtų būti laikoma paketu. Tuo neturėtų būti naudojamasi siekiant išvengti šios direktyvos taikymo, kai organizatoriai ar agentai siūlo keliautojui iš anksto pasirinkti papildomų turizmo paslaugų ir tada siūlo sudaryti sutartį dėl tų paslaugų tik po to, kai pirma kelionės paslauga jau buvo pradėta vykdyti;

(19)

kadangi būtinybė apsaugoti į trumpas keliones vykstančius keliautojus nėra tokia didelė ir siekiant išvengti nereikalingos naštos prekiautojams, ši direktyva neturėtų būti taikoma mažiau nei 24 valandas trunkančioms kelionėms, kurios neapima apgyvendinimo, taip pat paketams arba susijusių kelionės paslaugų rinkiniams, kuriuos siūloma arba padedama įsigyti retkarčiais ir ne pelno tikslais bei tik ribotai keliautojų grupei. Pastaroji išimtis gali būti susijusi, pavyzdžiui, su kelionėmis, kurias ne dažniau nei kelis kartus per metus rengia savo nariams labdaros organizacijos, sporto klubai arba mokyklos, ir kurios nėra siūlomos plačiajai visuomenei. Siekiant užtikrinti, kad prekiautojai ir keliautojai būtų tinkamai informuojami apie tai, kad tiems paketams arba susijusių kelionės paslaugų rinkiniams ši direktyva nėra taikoma, atitinkama informacija apie tą išimtį turėtų būti viešai prieinama;

(20)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis tiems nacionalinės sutarčių teisės aspektams, kurių ši direktyva nereglamentuoja;

(21)

valstybėms narėms turėtų būti palikta kompetencija, laikantis Sąjungos teisės aktų, taikyti šios direktyvos nuostatas į jos taikymo sritį nepatenkantiems klausimams. Tokiu būdu valstybės narės gali palikti galioti šios direktyvos nuostatas ar tam tikras jos nuostatas atitinkančius nacionalinės teisės aktus arba priimti naujus teisės aktus dėl sandorių, kuriems netaikoma ši direktyva. Pavyzdžiui, valstybės narės gali palikti galioti arba priimti atitinkamas nuostatas dėl tam tikrų savarankiškų sutarčių dėl pavienių kelionės paslaugų (kaip antai atostogų būstų nuoma) arba nuostatas dėl ne pelno tikslais retkarčiais ribotai keliautojų grupei siūlomų arba padedamų įsigyti paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių arba nuostatas dėl paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, apimančių trumpesnį nei 24 valandų trukmės laikotarpį ir nenumatančių apgyvendinimo;

(22)

pagrindinis paketo ypatumas yra tas, kad už tinkamą viso paketo vykdymą kaip organizatorius atsako vienas prekiautojas. Tik tais atvejais, kai kitas prekiautojas veikia kaip paketo organizatorius, prekiautojas – paprastai kelionių agentūra arba internetinė kelionių agentūra – turėtų galėti veikti vien kaip agentas arba tarpininkas ir nebūtų atsakingas kaip organizatorius. Tai, ar prekiautojas veikia kaip konkretaus paketo organizatorius, turėtų priklausyti nuo to, kokiu mastu tas prekiautojas dalyvauja paketo kūrimo veikloje, o ne nuo to, kaip tas prekiautojas yra apibūdinęs savo verslą. Sprendžiant, ar prekiautojas yra organizatorius ar agentas, neturėtų būti svarbu, ar prekiautojas veikia kaip tiekėjas ar prisistato kaip agentas, veikiantis keliautojo vardu;

(23)

pagal Direktyvą 90/314/EEB valstybėms narėms buvo suteikta diskrecija pačioms nustatyti, ar agentai, organizatoriai ar ir agentai, ir organizatoriai yra atsakingi už tinkamą paketo vykdymą. Dėl tos lanksčios galimybės kai kuriose valstybėse narėse kilo neaiškumų dėl to, kuris prekiautojas atsako už atitinkamų kelionės paslaugų teikimą. Todėl šioje direktyvoje turėtų būti paaiškinta, kad už į kelionės paslaugų paketo sutartį įtrauktų kelionės paslaugų teikimą atsako organizatoriai, nebent pagal nacionalinę teisę būtų numatyta, kad atsako ir organizatorius, ir agentas;

(24)

kalbant apie paketus, už ikisutartinės informacijos teikimą turėtų kartu atsakyti agentai ir organizatorius. Siekiant palengvinti komunikaciją, visų pirma tarpvalstybiniais atvejais, keliautojai turėtų galėti susisiekti su organizatoriumi ir per agentą, iš kurio jie įsigijo paketą;

(25)

prieš keliautojui įsigyjant paketą, jam turėtų būti suteikta visa būtina informacija, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu – nuotolinio ryšio, agentūroje ar kitais platinimo kanalais – parduodamas paketas. Teikdamas tą informaciją prekiautojas turėtų atsižvelgti į specialiuosius keliautojų, kurie yra ypač pažeidžiami dėl savo amžiaus ar fizinės negalios, poreikius, kuriuos prekiautojas galėtų pagrįstai numatyti;

(26)

pagrindinė informacija, pavyzdžiui, informacija apie pagrindinius kelionės paslaugų ypatumus ar kainas, nurodyta reklaminėje medžiagoje, organizatoriaus interneto svetainėje ar brošiūrose kaip ikisutartinės informacijos dalis, turėtų būti laikoma privaloma, nebent organizatorius yra pasilikęs teisę keisti tą informaciją ir kai apie tuos pakeitimus keliautojas aiškiai, suprantamai ir pastebimai informuojamas prieš sudarant kelionės paslaugų paketo sutartį. Vis dėlto, atsižvelgiant į naujas ryšių technologijas, kurias naudojant galima lengvai atnaujinti informaciją, nebėra poreikio nustatyti specialias taisykles dėl brošiūrų, bet tikslinga užtikrinti, kad keliautojui būtų pranešta apie ikisutartinės informacijos pakeitimus. Visais atvejais turėtų būti įmanoma keisti ikisutartinę informaciją, kai abi kelionės paslaugų paketo sutarties šalys aiškiai dėl to susitaria;

(27)

šioje direktyvoje nustatyti informacijos teikimo reikalavimai yra išsamūs, tačiau neturėtų daryti poveikio informacijos teikimo reikalavimams, nustatytiems kituose taikytinuose Sąjungos teisės aktuose (5);

(28)

organizatoriai turėtų suteikti bendro pobūdžio informaciją apie kelionės šalies vizos reikalavimus. Informacija apie apytikslę vizų išdavimo proceso trukmę gali būti suteikiama pateikiant nuorodą į oficialią kelionės šalies informaciją;

(29)

atsižvelgiant į kelionės paslaugų paketų sutarčių ypatumus, turėtų būti nustatytos susitariančiųjų šalių teisės ir pareigos laikotarpiui iki ir po paketo pradžios, visų pirma jei paketas nėra tinkamai vykdomas arba jei pasikeičia tam tikros aplinkybės;

(30)

kadangi dažnai paketai įsigyjami likus daug laiko iki jų vykdymo, gali įvykti nenumatytų įvykių. Todėl keliautojui turėtų būti suteikiama teisė tam tikromis sąlygomis perleisti kelionės paslaugų paketo sutartį kitam keliautojui. Tokiais atvejais organizatorius turėtų turėti teisę į patirtų išlaidų atlyginimą, pavyzdžiui, jei subrangovas reikalauja sumokėti už keliautojo vardo ir pavardės pakeitimą arba už transporto bilieto atšaukimą ir naujo bilieto išdavimą;

(31)

keliautojai taip pat turėtų galėti bet kuriuo metu iki paketo pradžios nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį sumokant tinkamą ir pagrįstą sutarties nutraukimo mokestį, atsižvelgiant į numatomą išlaidų sumažėjimą bei pajamas, kurias numatoma gauti iš alternatyvaus kelionės paslaugų panaudojimo. Jie taip pat turėtų turėti teisę nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį nemokant jokio sutarties nutraukimo mokesčio, jeigu atsiranda neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, kurios darys didelį poveikį paketo vykdymui. Tokios aplinkybės gali būti, pavyzdžiui, karas, kitos rimtos saugumo problemos, pavyzdžiui, terorizmas, didelė rizika žmonių sveikatai, pavyzdžiui, rimtos ligos protrūkis kelionės tikslo vietoje, arba gaivalinės nelaimės, pavyzdžiui, potvyniai ar žemės drebėjimai, arba meteorologinės sąlygos, dėl kurių tampa neįmanoma į kelionės tikslo vietą keliauti saugiai, kaip buvo susitarta kelionės paslaugų paketo sutartyje;

(32)

konkrečiomis situacijomis organizatoriui taip pat turėtų būti suteikiama teisė nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį iki paketo pradžios neatlyginant žalos, pavyzdžiui, jeigu nesurenkamas minimalus dalyvių skaičius ir kai ta galimybė buvo numatyta sutartyje. Tuo atveju organizatorius turėtų grąžinti visus mokėjimus už paketą;

(33)

tam tikrais atvejais organizatoriams turėtų būti leidžiama vienašališkai keisti kelionės paslaugų paketo sutartį. Vis dėlto keliautojams turėtų būti suteikiama teisė nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį, jei pakeitimais iš esmės pakeičiami pagrindiniai kelionės paslaugų ypatumai. Pavyzdžiui, taip gali būti, jeigu suprastėja kelionės paslaugų kokybė ar sumažėja jų vertė. Kelionės paslaugų paketo sutartyje nurodyto išvykimo ar atvykimo laiko pakeitimai turėtų būti laikomi esminiais tada, kai, pavyzdžiui, dėl jų keliautojas patirtų didelių nepatogumų ar papildomų išlaidų, pavyzdžiui, turėtų iš naujo užsakyti transportą ar apgyvendinimą. Kainų padidinimai turėtų būti galimi tik tais atvejais, jeigu pasikeitė keleivių vežimo kaina dėl kuro ar kitų energijos šaltinių kainos, pasikeitė mokesčiai ar rinkliavos, kuriuos taiko trečioji šalis, tiesiogiai nedalyvaujanti teikiant į kelionės paslaugų paketo sutartį įtrauktas kelionės paslaugas, arba pasikeitė su paketu susijusios valiutos keitimo kursas ir tik jeigu tokia kainos didinimo galimybė aiškiai įtraukta į sutartį ir joje nurodyta, kad keliautojas turi teisę į kainos sumažinimą, kuris atitinka tų išlaidų sumažinimą. Jeigu organizatorius pasiūlo padidinti kainą daugiau nei 8 % nuo galutinės kainos, keliautojas turėtų turėti teisę nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį nemokėdamas sutarties nutraukimo mokesčio;

(34)

tikslinga nustatyti konkrečias taisykles, susijusias su teisių gynimo priemonėmis tuo atveju, kai vykdant kelionės paslaugų paketo sutartį neužtikrinama pakankama atitiktis. Keliautojas turėtų turėti teisę reikalauti, kad jo problemos būtų išspręstos, o tais atvejais, kai didelė į kelionės paslaugų paketo sutartį įtrauktų kelionės paslaugų dalis negali būti suteikta, keliautojui turėtų būti pasiūlyta tinkamų alternatyvų. Jeigu organizatorius neištaiso nepakankamos atitikties per pagrįstą keliautojo nustatytą laikotarpį, keliautojas turėtų turėti galimybę tai padaryti pats ir pareikalauti padengti būtinąsias išlaidas. Tam tikrais atvejais neturėtų būti reikalinga nurodyti laikotarpį, visų pirma jei nepakankamą atitiktį būtina ištaisyti nedelsiant. Tai būtų taikoma, pavyzdžiui, kai, vėluojant organizatoriaus parūpintam autobusui, keliautojas turėtų išsikviesti taksi, kad laiku spėtų į savo skrydį. Keliautojams taip pat turėtų būti suteikta teisė į kainos sumažinimą, teisė nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį ir (arba) į patirtos žalos atlyginimą. Žalos atlyginimas turėtų apimti ir neturtinę žalą, kaip antai žalą už galimybės pasimėgauti kelione ar atostogomis netekimą dėl didelių problemų vykdant atitinkamas kelionės paslaugas. Turėtų būti reikalaujama, kad keliautojas be nepagrįsto delsimo, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, praneštų organizatoriui apie jo pastebėtą nepakankamą atitiktį į kelionės paslaugų paketo sutartį įtrauktos kelionės paslaugos vykdymo metu. Jam to nepadarius, nustatant atitinkamą kainos sumažinimą ar žalos atlyginimą gali būti atsižvelgiama į tokį nepranešimą, jei pranešus apie nepakankamą atitiktį būtų pavykę išvengti žalos arba ją sumažinti;

(35)

siekiant užtikrinti nuoseklumą, tikslinga suderinti šios direktyvos nuostatas su kelionės paslaugas reglamentuojančiomis tarptautinėmis konvencijomis ir su Sąjungos teisės aktais dėl keleivių teisių. Kai organizatorius atsako už kelionės paslaugų paketo sutartyje numatytų kelionės paslaugų nesuteikimą arba netinkamą suteikimą, organizatoriui turėtų būti suteikta galimybė remtis paslaugų teikėjų atsakomybės apribojimais, kaip nustatyta tokiose tarptautinėse konvencijose, kaip antai 1999 m. Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (6), 1980 m. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartis (COTIF) (7) ir 1974 m. Atėnų konvencija dėl keleivių ir jų bagažo vežimo jūra (8). Kai dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių neįmanoma užtikrinti keliautojo sugrįžimo į išvykimo vietą laiku, organizatorius turėtų padengti keliautojų būtino apgyvendinimo išlaidas, ne ilgesniam kaip trijų nakvynių laikotarpiui vienam keliautojui, nebent esamuose ar būsimuose Sąjungos keliautojų teises reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų numatyti ilgesni laikotarpiai;

(36)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis keliautojų teisėms reikšti pretenzijas tiek pagal šią direktyvą, tiek pagal kitus susijusius Sąjungos teisės aktus arba tarptautines konvencijas, kad keliautojai ir toliau turėtų galimybę reikšti pretenzijas organizatoriui, vežėjui ar bet kuriai kitai atsakingai šaliai arba, tam tikrais atvejais, daugiau nei vienai šaliai. Reikėtų patikslinti, kad pagal šią direktyvą atlyginta žala arba suteiktas kainos sumažinimas ir pagal kitus susijusius Sąjungos teisės aktus arba tarptautines konvencijas atlyginta žala arba suteiktas kainos sumažinimas turėtų būti išskaitomi vienas iš kito, kad būtų išvengta permokų. Organizatoriaus atsakomybė neturėtų daryti poveikio teisei išieškoti žalą iš trečiųjų šalių, įskaitant paslaugų teikėjus;

(37)

jei keliautojui kelionėje ar atostogaujant kyla problemų, organizatorius turėtų privalėti suteikti tinkamą pagalbą be nepagrįsto delsimo. Tokią pagalbą iš esmės turėtų sudaryti informacijos, kai tinkama apie tokius aspektus, kaip antai sveikatos priežiūros paslaugos, vietos valdžios institucijos ir konsulinė pagalba, teikimas ir praktinė pagalba, pavyzdžiui, susijusi su nuotoliniu ryšiu ir alternatyviomis kelionės paslaugomis;

(38)

2013 m. kovo 18 d. komunikate „Keleivių apsauga oro transporto bendrovės nemokumo atveju“ Komisija nustatė priemones, skirtas gerinti keliautojų apsaugą oro transporto bendrovės nemokumo atveju, be kita ko, tinkamiau vykdant Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 261/2004 (9) ir Reglamentą (EB) Nr. 1008/2008, ir įtraukiant pramonės sektoriaus suinteresuotuosius subjektus, o joms nepasiteisinus, būtų galima svarstyti galimybę imtis teisėkūros priemonės. Tas komunikatas susijęs su atskiros sudedamosios dalies – būtent oro transporto paslaugų – įsigijimu, todėl jame neaptariamas paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių apsaugos nemokumo atveju klausimas;

(39)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad keliautojai, kurie įsigyja paketą, būtų visiškai apsaugoti nuo organizatoriaus nemokumo. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai, turėtų užtikrinti, kad jie suteiktų visų sumų, kurias sumokėjo keliautojai arba kurios buvo sumokėtos jų vardu, grąžinimo garantiją ir, jei į paketą įtrauktas keleivių vežimas, keliautojų repatrijavimo organizatoriaus nemokumo atveju garantiją. Vis dėlto turėtų būti galima pasiūlyti keliautojams tęsti paketą. Nors valstybėms narėms paliekama veiksmų laisvė dėl to, kaip užtikrinti apsaugą nemokumo atveju, jos turėtų užtikrinti, kad apsauga būtų veiksminga. Veiksminga apsauga reiškia, kad ji turėtų būti prieinama iš karto, kai dėl organizatoriaus likvidumo problemų nustojama vykdyti kelionės paslaugas, numatoma jų nebevykdyti arba vykdyti tik iš dalies arba kai paslaugų teikėjai reikalauja, kad keliautojai už šias paslaugas sumokėtų. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad organizatoriai pateiktų keliautojams pažymėjimą, kuriuo patvirtinama teisė tiesiogiai kreiptis į apsaugos nemokumo atveju teikėją;

(40)

tam, kad apsauga nemokumo atveju būtų veiksminga, ji turėtų būti taikoma numatomų mokėjimų sumoms, kurioms organizatoriaus nemokumas daro poveikį, ir, kai taikytina, numatomoms repatrijavimo išlaidoms. Tai reiškia, kad apsauga turi būti pakankama, jog padengtų visus numatomus keliautojų arba jų vardu už paketus sumokėtus mokėjimus didžiausios paklausos sezono metu, atsižvelgiant į laikotarpį nuo tada, kai buvo gauti tokie mokėjimai, iki kelionės ar atostogų pabaigos, ir, kai taikytina, numatomas repatrijavimo išlaidas. Paprastai tai reiškia, kad garantija turi apimti pakankamai didelę organizatoriaus apyvartos paketų atžvilgiu procentinę dalį ir gali priklausyti nuo tokių veiksnių, kaip antai parduotų paketų rūšys, įskaitant transporto rūšį, kelionės tikslas ir bet kokie teisiniai apribojimai ar organizatoriaus įsipareigojimai, susiję su išankstinių mokėjimų sumomis, kurias organizatorius gali priimti, ir su tuo, kiek laiko likus iki paketo pradžios tokios sumos priimamos. Nors būtinai padengiama suma gali būti apskaičiuojama remiantis naujausiais verslo duomenimis, pavyzdžiui, paskutiniais finansiniais metais pasiekta apyvarta, padidėjusios rizikos atveju, įskaitant didelį paketų pardavimo padidėjimą, organizatoriai turėtų būti įpareigoti pritaikyti apsaugą nemokumo atveju. Vis dėlto veiksmingos apsaugos nemokumo atveju tikslais neturėtų būti reikalaujama atsižvelgti į mažai tikėtiną riziką, pavyzdžiui, kelių didžiausių organizatorių nemokumą tuo pačiu metu, jeigu atsižvelgiant į tokią riziką būtų daromas neproporcingas poveikis apsaugai skirtoms išlaidoms ir taip būtų trukdoma užtikrinti jos veiksmingumą. Tokiais atvejais sumokėtų sumų grąžinimo garantija gali būti apribota;

(41)

atsižvelgiant į skirtumus nacionalinės teisės aktuose ir praktikoje, susijusius su kelionės paslaugų paketo sutarties šalimis ir keliautojų arba jų vardu padarytų mokėjimų priėmimu, valstybėms narėms turėtų būti suteikiama galimybė reikalauti, kad ir agentai teiktų apsaugą nemokumo atveju;

(42)

vadovaujantis Direktyva 2006/123/EB, tikslinga nustatyti taisykles siekiant užkirsti kelią tam, kad apsaugos nemokumo atveju pareigos trukdytų laisvam paslaugų judėjimui ir įsisteigimo laisvei. Todėl valstybės narės turėtų būti įpareigotos pripažinti pagal įsisteigimo valstybės narės teisę suteikiamą apsaugą nemokumo atveju. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas administraciniam bendradarbiavimui ir skirtingose valstybėse narėse veikiančių organizatorių ir, kai taikoma, agentų priežiūrai, susijusiai su apsauga nemokumo atveju, valstybės narės turėtų būti įpareigotos paskirti pagrindinius kontaktinius centrus;

(43)

prekiautojai, kurie padeda įsigyti susijusių kelionės paslaugų rinkinius, turėtų būti įpareigoti informuoti keliautojus, kad jie perka ne paketą, ir kad tik pavieniai kelionės paslaugų teikėjai atsako už tinkamą savo sutarčių vykdymą. Be to, prekiautojai, kurie padeda įsigyti susijusių kelionės paslaugų rinkinius, turėtų būti įpareigoti teikti apsaugą nemokumo atveju grąžindami gautas sumas ir, tais atvejais, kai jie atsako už keleivių vežimą, repatrijuoti keliautojus, ir turėtų apie tai atitinkamai informuoti keliautojus. Prekiautojams, kurie atsako už pavienių sutarčių, įeinančių į susijusių kelionės paslaugų rinkinį, vykdymą, taikomi bendrieji Sąjungos vartotojų apsaugos teisės aktai ir konkretiems sektoriams skirti Sąjungos teisės aktai;

(44)

nustatant taisykles dėl apsaugos nemokumo atveju mechanizmų, susijusių su paketais ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniais, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama atsižvelgti į ypatingą mažesnių bendrovių padėtį, kartu užtikrinant tokio paties lygio keliautojų apsaugą;

(45)

keliautojai turėtų būti apsaugoti tais atvejais, kai paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių užsakymo proceso metu padaroma klaidų;

(46)

turėtų būti patvirtinta, kad keliautojai negali atsisakyti šia direktyva suteikiamų teisių, o organizatoriai ar prekiautojai, padedantys įsigyti susijusių kelionės paslaugų rinkinius, negali išvengti atsakomybės teigdami, kad jie paprasčiausiai veikia kaip kelionės paslaugų teikėjai, tarpininkai ar atlieka bet kurias kitas funkcijas;

(47)

valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų už nuostatų, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, pažeidimus ir užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Tos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos;

(48)

priėmus šią direktyvą reikės pritaikyti tam tikrus Sąjungos vartotojų apsaugos teisėkūros aktus. Visų pirma, reikėtų paaiškinti, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) 2006/2004 (10) taikomas šios direktyvos pažeidimams. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES (11) dabartinė redakcija netaikoma sutartims, kurioms taikoma Direktyva 90/314/EEB, būtina iš dalies pakeisti Direktyvą 2011/83/ES, siekiant užtikrinti, kad ji ir toliau būtų taikoma pavienėms kelionės paslaugoms, įeinančioms į susijusių kelionės paslaugų rinkinį, tiek, kiek toms pavienėms paslaugoms kitu būdu netaikoma Direktyvos 2011/83/ES taikymo išimtis, ir kad tam tikros toje direktyvoje nustatytos vartotojų teisės būtų taikomos ir paketams;

(49)

šia direktyva nedaromas poveikis asmens duomenų apsaugos taisyklėms, įtvirtintoms Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB (12), ir Sąjungos taisyklėms dėl tarptautinės privatinės teisės, įskaitant Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (13);

(50)

turėtų būti paaiškinta, kad šioje direktyvoje nustatyti reguliavimo reikalavimai, susiję su apsauga nemokumo atveju ir informacija dėl susijusių kelionės paslaugų rinkinių, taip pat turėtų būti taikomi prekiautojams, įsisteigusiems ne valstybėje narėje, kurie bet kokiu būdu savo veiklą nukreipia į vieną ar daugiau valstybių narių Reglamento (EB) Nr. 593/2008 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (14) prasme;

(51)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo ir užtikrinti aukšto lygio ir kuo vienodesnę vartotojų apsaugą, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina tam tikslui pasiekti;

(52)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Visų pirma šioje direktyvoje gerbiama Chartijos 16 straipsnyje nustatyta laisvė užsiimti verslu, kartu užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą Sąjungoje, kaip nustatyta Chartijos 38 straipsnyje;

(53)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (15) valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(54)

todėl Direktyva 90/314/EEB turėtų būti panaikinta,

a)

paketams ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniams, apimantiems trumpesnį nei 24 valandų trukmės laikotarpį, išskyrus tuos atvejus, kai įtraukiama nakvynė;

b)

paketams arba susijusių kelionės paslaugų rinkiniams, kuriuos siūloma arba padedama įsigyti retkarčiais ir ne pelno tikslais bei tik ribotai keliautojų grupei;

c)

paketams ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniams, įsigytiems pagal bendrąjį susitarimą dėl verslo kelionės organizavimo, sudarytą tarp prekiautojo ir kito fizinio ar juridinio asmens, veikiančio su jo prekyba, verslu, amatu ar profesija susijusiais tikslais.

a)

keleivių vežimas;

b)

apgyvendinimas, kuris nėra neatsiejama keleivių vežimo dalis, ir kuris skirtas kitiems nei nuolatinio gyvenimo tikslams;

c)

automobilių, kitų motorinių transporto priemonių Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB (16) 3 straipsnio 11 dalies prasme ar motociklų, kuriems vairuoti pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB (17) 4 straipsnio 3 dalies c punktą būtinas A kategorijos vairuotojo pažymėjimas, nuoma;

d)

bet kokia kita turizmo paslauga, kuri nėra neatsiejama kelionės paslaugos dalis a, b ar c punkto prasme;

a)

tas paslaugas sujungia vienas prekiautojas, be kita ko, keliautojo prašymu arba atsižvelgiant į jo pasirinkimą, prieš sudarant vieną sutartį dėl visų paslaugų, arba

b)

nepriklausomai nuo to, ar su pavieniais kelionės paslaugų teikėjais yra sudaromos atskiros sutartys, tos paslaugos:

Kelionės paslaugų derinys, kurį sudaro ne daugiau kaip vienos rūšies kelionės paslauga, nurodyta 1 punkto a, b ar c papunkčiuose, sujungta su viena ar daugiau turizmo paslaugų, nurodytų 1 punkto d papunktyje, nėra paketas, jeigu pastarosios paslaugos:

a)

per vieną apsilankymą ar susisiekimą su jo pardavimo vieta padeda keliautojams atskirai pasirinkti kiekvieną kelionės paslaugą ir atskirai už jas sumokėti, arba

b)

tikslingai padeda įsigyti bent vieną papildomą kelionės paslaugą iš kito prekiautojo, kai sutartis su tokiu kitu prekiautoju sudaroma ne vėliau kaip per 24 valandas po pirmosios kelionės paslaugos užsakymo patvirtinimo.

a)

informaciją apie pagrindinius kelionės paslaugų ypatumus:

b)

organizatoriaus ir, kai taikytina, agento vardą ir pavardę ar pavadinimą ir geografinį adresą, taip pat jų telefono numerius ir, atitinkamais atvejais, el. pašto adresą;

c)

galutinę paketo kainą, įskaičiuojant mokesčius, ir, kai taikytina, visas papildomas įmokas, rinkliavas ir kitas išlaidas, arba – kai tos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos prieš sudarant sutartį – nurodoma papildomų išlaidų, kurias keliautojas vis dar gali patirti, rūšis;

d)

apmokėjimo tvarką, įskaitant bet kokią sumą ar kainos procentinę dalį, kuri turi būti sumokėta kaip pradinė įmoka, ir likusios sumos mokėjimo grafiką, arba finansines garantijas, kurias keliautojas turi sumokėti arba suteikti;

e)

minimalų dalyvių skaičių, kurio reikia, kad būtų galima įvykdyti paketą, ir terminą, nurodytą 12 straipsnio 3 dalies a punkte, kuris turi būti iki paketo pradžios, per kurį galima nutraukti sutartį, jei tas skaičius nesusidaro;

f)

bendro pobūdžio informaciją apie kelionės šalies paso ir vizos reikalavimus, įskaitant apytikslę vizos išdavimo proceso trukmę, ir informaciją apie su sveikata susijusius formalumus;

g)

informaciją, kad keliautojas, vadovaujantis 12 straipsnio 1 dalimi, gali nutraukti sutartį bet kuriuo metu iki paketo pradžios sumokėdamas tinkamą sutarties nutraukimo mokestį arba, kai taikytina, standartinius sutarties nutraukimo mokesčius, kuriuos prašo sumokėti organizatorius;

h)

informaciją apie neprivalomą arba privalomą draudimą išlaidoms, atsirandančioms keliautojui nutraukus sutartį, arba pagalbos, įskaitant repatrijavimą, išlaidoms nelaimingo atsitikimo, ligos ar mirties atveju padengti.

a)

specialius keliautojo reikalavimus, kuriuos organizatorius sutiko patenkinti;

b)

informaciją, kad organizatorius:

c)

įstaigos, atsakingos už apsaugą nemokumo atveju, pavadinimą ir jos kontaktinius duomenis, įskaitant jos geografinį adresą, ir, kai taikoma, kompetentingos institucijos, kurią tam tikslui paskyrė valstybė narė, pavadinimą ir jos kontaktinius duomens;

d)

organizatoriaus vietos atstovo, kontaktinio centro ar kitos tarnybos, kurie suteikia keliautojui galimybę greitai susisiekti su organizatoriumi ir veiksmingai su juo bendrauti, kreiptis pagalbos keliautojui susidūrus su sunkumais arba pateikti skundą dėl nepakankamos atitikties, pastebėtos paketo vykdymo metu, vardą ir pavardę arba pavadinimą, adresą, telefono numerį, el. pašto adresą ir, kai taikytina, fakso numerį;

e)

informaciją, kad keliautojas privalo pranešti apie bet kokį nepakankamos atitikties atvejį, jo pastebėtą paketo vykdymo metu pagal 13 straipsnio 2 dalį;

f)

kai remiantis kelionės paslaugų paketo sutartimi, į kurią įtraukta apgyvendinimo paslauga, keliauja nepilnametis, kurio nelydi vienas iš tėvų arba kitas leidimą turintis asmuo, – informaciją, kuri suteikia galimybę tiesiogiai susisiekti su nepilnamečiu arba su už nepilnametį atsakingu asmeniu nepilnamečio buvimo vietoje;

g)

informaciją apie esamą vidinę skundų nagrinėjimo tvarką ir apie alternatyvaus ginčų sprendimo (toliau – AGS) mechanizmus pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/11/ES (18), kurie taikomi prekiautojui, ir, kai taikytina, AGS subjektą, nagrinėjantį su prekiautoju susijusius ginčus, ir informaciją apie elektroninio ginčų sprendimo platformą pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 524/2013 (19);

h)

informaciją apie keliautojo teisę perleisti sutartį kitam keliautojui pagal 9 straipsnį.

a)

pasikeitusi keleivių vežimo kaina dėl kuro ar kitų energijos šaltinių išlaidų;

b)

pasikeitęs su į sutartį įtrauktomis kelionės paslaugomis susijusių mokesčių ar rinkliavų, kurias taiko vykdant paketą tiesiogiai nedalyvaujančios trečiosios šalys, įskaitant turizmo mokesčius, nutūpimo rinkliavas, įlaipinimo ar išlaipinimo rinkliavas uostuose ir oro uostuose, dydis, arba

c)

pasikeitęs su paketu susijusios valiutos keitimo kursas.

a)

organizatorius yra pasilikęs tą teisę sutartyje;

b)

pakeitimai yra mažareikšmiai ir

c)

organizatorius patvariojoje laikmenoje aiškiai, suprantamai ir pastebimai informuoja keliautoją apie pakeitimus.

a)

sutikti su siūlomais pakeitimais arba

b)

nutraukti sutartį nemokant sutarties nutraukimo mokesčio.

a)

siūlomus 2 dalyje nurodytus pakeitimus ir tam tikrais atvejais, vadovaujantis 4 dalimi, jų įtaką paketo kainai;

b)

pagrįstą laikotarpį, per kurį keliautojas turi informuoti organizatorių apie savo sprendimą pagal 2 dalį;

c)

pasekmes, jei keliautojas neatsakytų per b punkte nurodytą laikotarpį pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus, ir

d)

kai taikytina, pasiūlytą pakaitinį paketą ir jo kainą.

a)

paketą įsigijusių asmenų skaičius yra mažesnis nei sutartyje nurodytas minimalus skaičius ir organizatorius praneša keliautojui apie sutarties nutraukimą per sutartyje nustatytą laikotarpį, bet ne vėliau kaip:

arba

b)

dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių organizatorius negali įvykdyti sutarties ir jis be nepagrįsto delsimo iki paketo pradžios praneša keliautojui apie sutarties nutraukimą.

a)

tai yra neįmanoma arba

b)

tai sukeltų neproporcingų išlaidų, atsižvelgiant į nepakankamos atitikties mastą ir į kelionės paslaugų, kurioms padarytas poveikis, vertę.

a)

keliautojo kaltės;

b)

trečiosios šalies, nesusijusios su į kelionės paslaugų paketo sutartį įtrauktų kelionės paslaugų teikimu, kaltės, ir todėl nebuvo įmanoma jos numatyti arba išvengti, arba

c)

neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių.

a)

suteiktų atitinkamos informacijos apie sveikatos priežiūros paslaugas, vietos valdžios institucijas bei konsulinę pagalbą ir

b)

padėtų keliautojui pasinaudoti nuotolinio ryšio priemonėmis bei padėtų keliautojui rasti alternatyvias kelionės paslaugas.

a)

nebus suteiktos jokios teisės, kurios pagal šią direktyvą taikomos tik paketui, ir kad kiekvienas paslaugų teikėjas bus atsakingas tik už savo paslaugų tinkamą suteikimą pagal sutartį ir

b)

bus suteikta apsauga nemokumo atveju pagal 1 dalį.

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/34

(1)

siekiant patikslinti apibrėžčių, nustatytų Direktyvos 2002/87/EB 2 straipsnyje, formuluotes ir užtikrinti tinkamą pagal tos direktyvos 7 bei 8 straipsnius ir II priedą priimtų papildomos priežiūros nuostatų derinimą, turėtų būti nustatyti techniniai reguliavimo standartai;

(2)

svarbu toliau patikslinti elementus, į kuriuos būtina atsižvelgti teikiant svarbių grupės vidaus sandorių ir didelės rizikos koncentracijos ataskaitas;

(3)

pagal Direktyvos 2002/87/EB 7 ir 8 straipsnius reikalaujama, kad valstybės narės reikalautų reguliuojamų įmonių arba mišrią veiklą vykdančių finansų kontroliuojančiųjų bendrovių vykdyti tam tikrus ataskaitų teikimo įpareigojimus. Tokios ataskaitos turėtų būti teikiamos suderintai, kad padėtų koordinatoriams ir kitoms atitinkamoms kompetentingoms institucijoms nustatyti svarbius klausimus, taip pat palengvintų veiksmingesnį keitimąsi informacija. Siekiant didesnio nuoseklumo didelės rizikos koncentracijos ir svarbių grupės vidaus sandorių ataskaitose, reguliuojamos įmonės ir mišrią veiklą vykdančios finansų kontroliuojančiosios bendrovės koordinatoriams turėtų pranešti bent jau tam tikrą standartizuotą minimalią informaciją;

(4)

Direktyvos 2002/87/EB 7 ir 8 straipsniais koordinatoriams taip pat suteikiama įgaliojimų stebėti didelę rizikos koncentraciją ir svarbius grupės vidaus sandorius ir nustatyti rizikos bei sandorių rūšis, apie kuriuos finansiniam konglomeratui priklausančios reguliuojamos įmonės privalo pranešti. Koordinatoriams taip pat suteikiami įgaliojimai nustatyti ribas. Kad šios nuostatos būtų suderintos, reikėtų nustatyti metodiką, kuri padėtų koordinatoriams ir kitoms atitinkamoms kompetentingoms institucijoms vykdyti savo funkcijas;

(5)

esamos rizikos koncentracijos ir grupės vidaus sandorių papildomos priežiūros priemonės Sąjungoje skiriasi. Nors esamos Sąjungos ir nacionalinės teisės sistemos pripažįstamos, reikėtų nustatyti tam tikras minimalias rizikos koncentracijos ir grupės vidaus sandorių papildomos priežiūros priemones. Pagal šias minimalias priemones kompetentingos institucijos užtikrins vienodas sąlygas ir palengvins priežiūros praktikos derinimą visoje Sąjungoje;

(6)

reguliuojamoms įmonėms arba mišrią veiklą vykdančioms finansų kontroliuojančiosioms bendrovėms nustatyti reikalavimai grindžiami esamais rizikos koncentracijos ir grupės vidaus sandorių sektorių reikalavimais ir neturėtų būti laikomi kaip šiuos reikalavimus dubliuojantys;

(7)

šis reglamentas grindžiamas techninių reguliavimo standartų projektais, kuriuos Europos priežiūros institucijos (EPI) (Europos bankininkystės institucija, Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija) pateikė Komisijai;

(8)

EPI dėl techninių reguliavimo standartų projektų, kuriais pagrįstas šis reglamentas, surengė atviras viešas konsultacijas, išnagrinėjo galimas susijusias sąnaudas ir naudą ir paprašė savo atitinkamas suinteresuotųjų subjektų grupes pateikti nuomonę pagal atitinkamai Europos Parlamento ir Tarybos reglamentų (ES) Nr. 1093/2010 (2), (ES) Nr. 1094/2010 (3) ir (ES) Nr. 1095/2010 (4) 37 straipsnį,

a)

terminų „grupės vidaus sandoriai“ ir „rizikos koncentracija“ apibrėžčių, nustatytų Direktyvos 2002/87/EB 2 straipsnio 18 ir 19 punktuose, formuluočių patikslinimo, nustatant vertinimo, kada sandoriai svarbesni, o rizika didesnė, kriterijus;

b)

nuostatų, priimtų pagal Direktyvos 2002/87/EB 7 bei 8 straipsnius ir II priedą, derinimo, kiek tai susiję su:

a)

investicijas ir grupei priklausančių bendrovių tarpusavio likučius, įskaitant nekilnojamąjį turtą, obligacijas, akcijas, paskolas, mišrias ir subordinuotąsias priemones, įkeistu turtu užtikrintas skolas, susitarimus, kuriais siekiama centralizuoti turto arba pinigų valdymą arba pasidalyti išlaidas, pensijų susitarimus, valdymo, netiesioginio aptarnavimo padalinio arba kitų paslaugų teikimą, dividendus, palūkanų mokėjimą ir kitas gautinas sumas;

b)

garantijas, įsipareigojimus, akredityvus ir kitus nebalansinius sandorius;

c)

išvestinių finansinių priemonių sandorius;

d)

turto ir įsipareigojimų pirkimą, pardavimą ar nuomą;

e)

grupės vidaus mokesčius, susijusius su platinimo sutartimis;

f)

sandorius, kuriais rizikos pozicijos perkeliamos tarp finansiniam konglomeratui priklausančių įmonių, įskaitant sandorius su specialiosios paskirties įmonėmis arba papildomas paslaugas teikiančiomis įmonėmis;

g)

draudimo, perdraudimo ir retrocesijos operacijas;

h)

sandorius, kuriuos sudaro keli susiję sandoriai, pagal kuriuos turtas arba įsipareigojimai perduodami finansiniam konglomeratui nepriklausančioms įmonėms, bet galiausiai rizikos pozicija grąžinama finansiniam konglomeratui.

a)

finansinio konglomerato specifinę struktūrą, grupės vidaus sandorių sudėtingumą, sandorio šalies ypatingą geografinę padėtį ir tai, ar sandorio šalis yra reguliuojama įmonė ar tokia nėra;

b)

galimą užkrečiamąjį poveikį finansiniame konglomerate;

c)

galimą sektorių taisyklių apėjimą;

d)

galimus interesų konfliktus;

e)

sandorio šalies mokumo ir likvidumo poziciją;

f)

sandorius tarp skirtingiems sektoriams priklausančių finansinio konglomerato įmonių, jeigu dar nepranešta sektorių lygmeniu;

g)

sandorius finansų sektoriuje, apie kuriuos dar nepranešta pagal sektorių taisyklių nuostatas.

a)

svarbių sandorių datas ir sumas, atitinkamų grupės įmonių ir sandorio šalių pavadinimus ir įmonių registracijos numerius arba kitus identifikavimo numerius, įskaitant juridinio asmens identifikatorių (LEI), jeigu taikytina;

b)

glaustą svarbių grupės vidaus sandorių aprašymą pagal 1 dalyje nurodytų sandorių rūšis;

c)

visą konkretaus finansinio konglomerato visų svarbių grupės vidaus sandorių mastą per atitinkamą ataskaitinį laikotarpį;

d)

informaciją apie interesų konfliktų ir užkrato rizikos, susijusių su svarbiais grupės vidaus sandoriais finansinio konglomerato lygmeniu, valdymą, atsižvelgiant į finansinio konglomerato strategiją derinti bankų, draudimo ir investicinių paslaugų sektorių veiklą, arba paties sektoriaus atliekamą savo rizikos vertinimą, įskaitant interesų konfliktų ir užkrato, susijusio su svarbiais grupės vidaus sandoriais, rizikos valdymo nagrinėjimą.

a)

tiesioginės arba netiesioginės;

b)

balansiniai arba nebalansiniai straipsniai;

c)

susijusios su reguliuojamoms ir nereguliuojamomis įmonėms, tais pačiais arba skirtingais finansiniam konglomeratui priklausančiais finansų sektoriais;

d)

susidedančios iš bet kokio a, b arba c punktuose nurodytų pozicijų derinio arba jų sąveikos.

a)

mokumo ir likvidumo poziciją finansinio konglomerato lygmeniu ir finansiniam konglomeratui priklausančių atskirų įmonių lygmeniu;

b)

finansinio konglomerato dydį, sudėtingumą ir specifinę struktūrą, įskaitant specialiosios paskirties įmonių, papildomas paslaugas teikiančių įmonių, trečiųjų šalių įmonių buvimą;

c)

finansinio konglomerato specifinę rizikos valdymo struktūrą ir valdymo sistemos ypatumus;

d)

finansinio konglomerato pozicijų ir jo investicijų portfelio įvairinimą;

e)

finansinio konglomerato finansinės veiklos, susijusios su geografinėmis vietovėmis ir verslo linijomis, įvairinimą;

f)

rizikos veiksnių santykius, koreliaciją ir sąveiką finansiniam konglomeratui priklausančiose įmonėse;

g)

galimą užkrečiamąjį poveikį finansiniame konglomerate;

h)

galimą sektorių taisyklių apėjimą;

i)

galimus interesų konfliktus;

j)

rizikos lygį arba mastą;

k)

galimą pozicijų, kurias turi skirtingiems finansinio konglomerato finansų sektoriams priklausančios įmonės, sukaupimą ir sąveiką, jeigu apie tai dar nepranešta sektoriaus lygmeniu;

l)

finansinio konglomerato finansų sektoriaus pozicijas, apie kurias neparnešta pagal sektorių taisyklių nuostatas.

a)

didelės rizikos koncentracijos aprašymą pagal 1 dalyje nurodytos rizikos rūšis;

b)

didelės rizikos koncentracijos išskaidymą pagal sandorio šalis ir tarpusavyje susijusių sandorio šalių grupes, geografines vietoves, ekonomikos sektorius, valiutas, nurodant atitinkamų finansiniam konglomeratui priklausančių grupės įmonių ir jų atitinkamų sandorio šalių pavadinimus ir įmonių registracijos numerius arba kitus identifikavimo numerius, įskaitant juridinio asmens identifikatorių, jeigu taikytina;

c)

visą kiekvienos didelės rizikos koncentracijos sumą konkretaus ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, įvertintą pagal taikytinas sektoriaus taisykles;

d)

jeigu taikytina, didelės rizikos koncentracijos sumą, atsižvelgiant į rizikos mažinimo priemones ir rizikos koeficiento veiksnius;

e)

informaciją apie interesų konfliktų ir užkrato rizikos, susijusių su didele rizikos koncentracija finansinio konglomerato lygmeniu, valdymą, atsižvelgiant į finansinio konglomerato strategiją derinti bankų, draudimo ir investicinių paslaugų sektorių veiklą, arba paties sektoriaus atliekamą savo rizikos vertinimą, įskaitant interesų konfliktų ir užkrato, susijusio su didele rizikos koncentracija, rizikos valdymo nagrinėjimą.

1)

atitinkamais atvejais reikalauja reguliuojamų įmonių arba mišrią veiklą vykdančių finansų kontroliuojančiųjų bendrovių:

2)

apibrėžia atitinkamas ribas, siekiant nustatyti ir apžvelgti didelę rizikos koncentraciją ir svarbius grupės vidaus sandorius.

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/39

(1)

Reglamente (EB) Nr. 1831/2003 nustatyta, kad priedams gyvūnų mityboje naudoti reikia leidimo, ir nustatytas tokio leidimo suteikimo pagrindas bei tvarka;

(2)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnį buvo pateiktas prašymas išduoti leidimą naudoti endo-1,4-beta-ksilanazės EC 3.2.1.8 ir endo-1,3(4)-beta-gliukanazės EC 3.2.1.6, gautų iš Talaromyces versatilis sp. nov. IMI CC 378536 ir Talaromyces versatilis sp. nov DSM 26702, preparatą. Kartu su prašymu buvo pateikti duomenys ir dokumentai, kurių reikalaujama pagal minėto reglamento 7 straipsnio 3 dalį;

(3)

prašymas pateiktas dėl leidimo naudoti endo-1,4-beta-ksilanazės EC 3.2.1.8 ir endo-1,3(4)-beta-gliukanazės EC 3.2.1.6, gautų iš Talaromyces versatilis sp. nov. IMI CC 378536 ir Talaromyces versatilis sp. nov DSM 26702, preparatą kaip visų rūšių ir retesnių rūšių naminių paukščių, auginamų mėsai, kiaušiniams dėti ir veislei, pašarų priedą, skirtiną prie priedų kategorijos „zootechniniai priedai“;

(4)

leidimas dešimt metų naudoti preparatą kaip mėsinių viščiukų, dedeklinių vištaičių, retesnių rūšių mėsinių ir dedeklinių naminių paukščių pašarų priedą buvo suteiktas Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2015/661 (2);

(5)

Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2015 m. balandžio 28 d. priimtoje nuomonėje (3) padarė išvadą, kad siūlomomis naudojimo sąlygomis endo-1,4-beta-ksilanazės EC 3.2.1.8 ir endo-1,3(4)-beta-gliukanazės EC 3.2.1.6, gautų iš Talaromyces versatilis IMI CC 378536 ir Talaromyces versatilis sp. nov. DSM 26702, preparatas nedaro nepageidaujamo poveikio gyvūnų sveikatai, žmonių sveikatai ar aplinkai ir kad šis preparatas labai pagerina mėsinių kalakutų pašarų kiekio ir prieaugio santykį. Ši išvada daroma ir dėl veislei auginamų kalakutų. Tarnyba nemano, kad reikia nustatyti konkrečius stebėsenos po pateikimo rinkai reikalavimus. Be to, patvirtinama pašarų priedo pašaruose analizės metodo taikymo ataskaita, kurią pateikė Reglamentu (EB) Nr. 1831/2003 įsteigta etaloninė laboratorija;

(6)

endo-1,4-beta-ksilanazės ir endo-1,3(4)-beta-gliukanazės preparato vertinimas rodo, kad Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 5 straipsnyje numatytos leidimų išdavimo sąlygos yra įvykdytos. Taigi, kaip nurodyta šio reglamento priede, turėtų būti išduotas leidimas naudoti minėtą preparatą;

(7)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinis komiteto nuomonę,

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/43

(1)

Reglamente (EB) Nr. 1831/2003 nustatyta, kad priedams gyvūnų mityboje naudoti reikia leidimo, ir nustatytas tokio leidimo suteikimo pagrindas bei tvarka. Minėto reglamento 10 straipsnyje nustatyta, kad reikia iš naujo įvertinti priedus, kuriuos leidžiama naudoti remiantis Tarybos direktyva 70/524/EEB (2);

(2)

neterminuotas leidimas naudoti endo-1,4-beta-gliukanazės (EC 3.2.1.4), gautos iš Trichoderma citrinoviride Bisset (IM SD142) (ankstesnis pavadinimas Trichoderma longibrachiatum), preparatą (toliau – priede nurodytas preparatas) pagal Direktyvą 70/524/EEB kaip mėsinių viščiukų pašarų priedą buvo suteiktas Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2148/2004 (3), kaip nujunkytų paršelių pašarų priedą – Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1520/2007 (4). Vėliau, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 10 straipsnio 1 dalimi, šis preparatas įtrauktas į pašarų priedų registrą kaip esamas produktas;

(3)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 10 straipsnio 2 dalį kartu su to reglamento 7 straipsniu buvo pateiktas prašymas iš naujo įvertinti endo-1,4-beta-gliukanazės (EC 3.2.1.4), gautos iš Trichoderma citrinoviride Bisset (IM SD142) (ankstesnis pavadinimas Trichoderma longibrachiatum), preparatą kaip mėsinių viščiukų, retesnių rūšių mėsinių naminių paukščių ir nujunkytų paršelių pašarų priedą. Pareiškėjas paprašė tą priedą priskirti prie priedų kategorijos „zootechniniai priedai“. Kartu su prašymu buvo pateikti duomenys ir dokumentai, kurių reikalaujama pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnio 3 dalį;

(4)

Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2013 m. balandžio 17 d. priimtoje nuomonėje (5) ir 2015 m. kovo 10 d. priimtoje nuomonėje (6) padarė išvadą, kad siūlomomis naudojimo sąlygomis endo-1,4-beta-gliukanazės (EC 3.2.1.4), gautos iš Trichoderma citrinoviride Bisset (IM SD142) (ankstesnis pavadinimas Trichoderma longibrachiatum), preparatas nedaro nepageidaujamo poveikio gyvūnų sveikatai, žmonių sveikatai ar aplinkai. Tarnyba taip pat padarė išvadą, kad šis preparatas gali būti veiksmingai naudojamas mėsiniams viščiukams ir nujunkytiems paršeliams. Be to, Tarnyba mano, kad išvados dėl preparato veiksmingumo gali būti taikomos ir retesnių rūšių mėsiniams naminiams paukščiams. Tarnyba nemano, kad reikia nustatyti konkrečius stebėsenos po pateikimo rinkai reikalavimus. Be to, patvirtinama pašarų priedo pašaruose analizės metodo taikymo ataskaita, kurią pateikė Reglamentu (EB) Nr. 1831/2003 įsteigta etaloninė laboratorija;

(5)

endo-1,4-beta-gliukanazės (EC 3.2.1.4), gautos iš Trichoderma citrinoviride Bisset (IM SD142) (ankstesnis pavadinimas Trichoderma longibrachiatum), preparato vertinimas rodo, kad Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 5 straipsnyje numatytos leidimų išdavimo sąlygos yra įvykdytos. Taigi, kaip nurodyta šio reglamento priede, turėtų būti išduotas leidimas naudoti minėtą preparatą;

(6)

Reglamentas (EB) Nr. 2148/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 1520/2007 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeisti;

(7)

kadangi saugos sumetimais nebūtina neatidėliotinai taikyti leidimo sąlygų pakeitimų, tikslinga nustatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį suinteresuotieji subjektai galėtų pasirengti laikytis naujų su leidimu susijusių reikalavimų;

(8)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinis komiteto nuomonę,

1.

5 straipsnis išbraukiamas;

2.

V priedas išbraukiamas.

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/46

(1)

Reglamente (EB) Nr. 1831/2003 nustatyta, kad priedams gyvūnų mityboje naudoti reikia leidimo, ir nustatytas tokio leidimo suteikimo pagrindas bei tvarka. Minėto reglamento 10 straipsnyje nustatyta, kad reikia iš naujo įvertinti priedus, kuriuos leidžiama naudoti remiantis Tarybos direktyva 70/524/EEB (2);

(2)

neterminuotas leidimas naudoti L-cisteino hidrochloridą monohidratą kaip visų rūšių gyvūnams skirtą pašarų priedą buvo suteiktas remiantis Direktyva 70/524/EEB. Vėliau, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 10 straipsnio 1 dalimi, šis produktas buvo įtrauktas į pašarų priedų registrą kaip esamas produktas;

(3)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 10 straipsnio 2 dalį kartu su to reglamento 7 straipsniu buvo pateiktas prašymas iš naujo įvertinti L-cisteino hidrochloridą monohidratą kaip kačių ir šunų pašarų priedą. Pareiškėjas paprašė šį priedą priskirti prie priedų kategorijos „jusliniai priedai“. Kartu su šiuo prašymu buvo pateikti duomenys ir dokumentai, kurių reikalaujama pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnio 3 dalį;

(4)

Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2013 m. spalio 10 d. priimtoje nuomonėje (3) padarė išvadą, kad siūlomomis naudojimo pašaruose sąlygomis L-cisteino hidrochloridas monohidratas nedaro nepageidaujamo poveikio gyvūnų sveikatai, žmonių sveikatai ar aplinkai. Tarnyba taip pat nurodė, kad L-cistinas ir L-cisteino hidrochloridas yra kvapiosios medžiagos, kurias leidžiama naudoti maisto produktuose ir kurių veiksmingumas yra įrodytas, nors nėra aišku, ar L-cisteino hidrochloridas monohidratas kaip kvapioji medžiaga gyvūnų augintinių ėdale yra naudojamas tokiu pačiu būdu kaip ir maisto produktuose. Apsvarsčiusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, Tarnyba taip pat padarė išvadą, kad neįmanoma įvertinti L-cisteino hidrochlorido monohidrato veiksmingumo pagal jo galutinę koncentraciją pašaruose. Tačiau Tarnyba taip pat nurodė, kad nereikia įrodyti šio priedo, kurį leidžiama naudoti maisto produktuose, veiksmingumo, jei jo funkcija pašaruose iš esmės yra ta pati kaip ir maisto produktuose. Svarstydama kitus pareiškėjo pateiktus įrodymus Komisija padarė išvadą, kad nors L-cisteino hidrochloridas monohidratas, palyginti su L-cistinu ir L-cisteino hidrochloridu, siejamas su skirtinga chemine struktūra, tai, kad šis priedas yra monohidratas, nekeičia jo veiksmingumo. Komisija taip pat padarė išvadą, kad šio naudojamo priedo koncentracija būna didesnė už įprastinę ir didžiausią leidžiamąją koncentraciją įvairių kategorijų maisto produktuose, todėl esama pakankamai šios medžiagos veiksmingumo įrodymų;

(5)

Tarnyba padarė išvadą, kad, jei bus imtasi tinkamų apsaugos priemonių, saugos problemų naudotojams nekils. Tarnyba nemano, kad reikia nustatyti konkrečius stebėsenos po pateikimo rinkai reikalavimus. Be to, ji patvirtino pašarų priedų pašaruose analizės metodo taikymo ataskaitą, kurią pateikė Reglamentu (EB) Nr. 1831/2003 įsteigta etaloninė laboratorija;

(6)

L-cisteino hidrochlorido monohidrato vertinimas rodo, kad Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 5 straipsnyje numatytos leidimų išdavimo sąlygos yra įvykdytos. Taigi, kaip nurodyta šio reglamento priede, turėtų būti išduotas leidimas naudoti minėtą preparatą;

(7)

kadangi saugos sumetimais nebūtina neatidėliotinai taikyti L-cisteino hidrochlorido monohidrato leidimo sąlygų pakeitimų, tikslinga nustatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį suinteresuotieji subjektai galėtų pasirengti laikytis naujų su leidimu susijusių reikalavimų;

(8)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/49

(1)

Reglamente (EB) Nr. 1831/2003 nustatyta, kad priedams gyvūnų mityboje naudoti reikia leidimo, ir nustatytas tokio leidimo suteikimo pagrindas bei tvarka. Minėto reglamento 10 straipsnyje nustatyta, kad reikia iš naujo įvertinti priedus, kuriuos leista naudoti remiantis Tarybos direktyva 70/524/EEB (2);

(2)

neterminuotas leidimas naudoti vitaminą K kaip visų rūšių gyvūnams skirtą pašarų priedą buvo suteiktas remiantis Direktyva 70/524/EEB. Vėliau, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 10 straipsnio 1 dalimi, tas produktas buvo įtrauktas į pašarų priedų registrą kaip esamas produktas;

(3)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 10 straipsnio 2 dalį kartu su to reglamento 7 straipsniu buvo pateiktas prašymas iš naujo įvertinti vitamino K3 menadiono natrio hidrosulfito ir menadiono nikotinamido hidrosulfito forma naudojimą kaip visų rūšių gyvūnų pašarų priedus. Pareiškėjas paprašė tuos priedus priskirti prie priedų kategorijos „maistiniai priedai“. Kartu su prašymu buvo pateikti duomenys ir dokumentai, kurių reikalaujama pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnio 3 dalį;

(4)

Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2014 m. sausio 16 d. priimtoje nuomonėje (3) padarė išvadą, kad siūlomomis naudojimo pašaruose sąlygomis menadiono natrio hidrosulfitas ir menadiono nikotinamido hidrosulfitas nedaro nepageidaujamo poveikio gyvūnų sveikatai, žmonių sveikatai ar aplinkai;

(5)

Tarnyba taip pat padarė išvadą, kad menadiono natrio hidrosulfitas ir menadiono nikotinamido hidrosulfitas yra veiksmingi vitamino K šaltiniai ir kad nekyla jokių abejonių dėl saugos naudotojams, jeigu bus imtasi tinkamų apsaugos priemonių. Tarnyba nemano, kad reikia nustatyti konkrečius stebėsenos po pateikimo rinkai reikalavimus. Be to, Tarnyba patvirtino pašarų priedų pašaruose analizės metodo taikymo ataskaitą, kurią pateikė Reglamentu (EB) Nr. 1831/2003 įsteigta etaloninė laboratorija;

(6)

menadiono natrio hidrosulfito ir menadiono nikotinamido hidrosulfito vertinimas rodo, kad Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 5 straipsnyje numatytos leidimų išdavimo sąlygos yra įvykdytos. Taigi, kaip nurodyta šio reglamento priede, turėtų būti išduotas leidimas naudoti menadiono natrio hidrosulfitą ir menadiono nikotinamido hidrosulfitą;

(7)

nors pareiškėjas atsiėmė prašymą leisti menadiono natrio hidrosulfitą naudoti geriamajame vandenyje, šis priedas gali būti naudojamas kombinuotuosiuose pašaruose, kuriais šeriama su vandeniu;

(8)

dėl saugos sumetimų nebūtina neatidėliotinai taikyti menadiono natrio hidrosulfito ir menadiono nikotinamido hidrosulfito leidimo sąlygų pakeitimų, todėl tikslinga nustatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį suinteresuotieji subjektai galėtų pasirengti laikytis su leidimu susijusių naujų reikalavimų;

(9)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/54

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/56

(1)

2003 m. gruodžio 12 d. valstybių ir vyriausybių vadovų priimtoje Europos saugumo strategijoje yra išdėstytos penkios pagrindinės problemos, kurias turi spręsti Sąjunga: terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas, regioniniai konfliktai, valstybių nefunkcionavimas ir organizuotas nusikalstamumas. Keturių iš tų penkių problemų atveju itin daug įtakos turi nekontroliuojamos įprastinių ginklų apyvartos padariniai. Toje strategijoje pabrėžiama eksporto kontrolės svarba siekiant sustabdyti ginklų platinimą;

(2)

1998 m. birželio 5 d. Sąjunga priėmė politiškai privalomą Elgesio kodeksą ginklų eksporto srityje, kuriame nustatomi bendri teisėtos prekybos įprastiniais ginklais reglamentavimo kriterijai;

(3)

2005 m. gruodžio 15–16 d. Europos Vadovų Tarybos priimtoje ES kovos su neteisėtu šaulių ir lengvųjų ginklų bei jų šaudmenų kaupimu ir prekyba jais strategijoje nustatyta, kad Sąjunga regionų ir tarptautiniu lygmenimis remia eksporto kontrolės stiprinimą ir skatinimą laikytis Elgesio kodekse ginklų eksporto srityje nustatytų kriterijų, inter alia, padėdama ES nepriklausančioms šalims rengti atitinkamus vidaus teisės aktus ir skatindama taikyti skaidrumo didinimo priemones;

(4)

Elgesio kodeksas ginklų eksporto srityje 2008 m. gruodžio 8 d. buvo pakeistas Tarybos bendrąja pozicija 2008/944/BUSP (1), kuri yra teisiškai privaloma ir kurioje nustatyti aštuoni kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinamos įprastinių ginklų eksporto paraiškos. Joje taip pat numatytas pranešimo ir konsultavimosi mechanizmas, skirtas pranešimams apie atsisakymą išduoti ginklų eksporto licencijas, ir skaidrumo priemonės, pavyzdžiui, kasmet skelbiama ES metinė ginklų eksporto ataskaita. Prie Bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP yra prisijungusios kai kurios ES nepriklausančios šalys;

(5)

Bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP 11 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės turi dėti visas pastangas, kad paskatintų kitas valstybes, kurios eksportuoja karines technologijas arba įrangą, taikyti toje bendrojoje pozicijoje išdėstytus kriterijus;

(6)

2013 m. balandžio 2 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė Sutartį dėl prekybos ginklais (SPG); ji įsigaliojo 2014 m. gruodžio 24 d. SPG siekiama stiprinti skaidrumą ir atsakomybę ginklų prekybos srityje. Kaip ir Bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, SPG yra nustatyti tam tikri rizikos vertinimo kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinamas ginklų eksportas. Sąjunga konkrečiai remia veiksmingą SPG įgyvendinimą ir visuotinį taikymą vykdydama tikslinę programą, patvirtintą pagal Tarybos sprendimą 2013/768/BUSP (2). Pagal tą programą teikiama parama tam tikroms ES nepriklausančioms šalims (jų prašymu), joms stiprinant savo ginklų perdavimo kontrolės sistemas laikantis SPG reikalavimų;

(7)

todėl svarbu užtikrinti šiame sprendime numatytų informavimo bei paramos veiksmų ir veiksmų, kurie numatyti Sprendime 2013/768/BUSP, papildomumą. Albanija, Bosnija ir Hercegovina, buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Serbija, Juodkalnija, Kosovas (3), Alžyras, Egiptas, Libija, Marokas, Tunisas, Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldovos Respublika, Ukraina, Beninas, Burkina Fasas, Žaliojo Kyšulio Salos, Dramblio Kaulo Krantas, Gambija, Gana, Gvinėja, Bisau Gvinėja, Liberija, Malis, Nigeris, Nigerija, Senegalas, Siera Leonė, Togas, Mauritanija, Kamerūnas, Čadas ir Kinija buvo nustatytos kaip paramą gaunančios šalys pagal šį sprendimą. Atitinkamais atvejais, šiame sprendime nustatyti paramos gavėjai, kurie nesiėmė jokių veiksmų dėl SPG pasirašymo ir prisijungimo prie SPG, turėtų būti skatinami tai padaryti pagal šį sprendimą vykdoma veikla. Analogiškai, atitinkamais atvejais, paramos gavėjai, kurie yra pasirašę SPG, bet dar jos neratifikavę, turėtų būti skatinami ją ratifikuoti. Todėl, jei šis sprendimas būtų sėkmingai įgyvendintas, jis taip pat galėtų suteikti galimybę gauti didesnę su SPG susijusią paramą pagal Sprendimą 2013/768/BUSP;

(8)

Sąjungos veikla skatinant veiksmingą ir skaidrią ginklų eksporto kontrolę nuo 2008 m. plėtojama pagal Tarybos bendruosius veiksmus 2008/230/BUSP (4) ir Tarybos sprendimus 2009/1012/BUSP (5) bei 2012/711/BUSP (6). Ta veikla visų pirma buvo remiamas tolesnis regioninis bendradarbiavimas, didesnis skaidrumas ir didesnė atsakomybė pagal Bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP principus ir joje įtvirtintus rizikos vertinimo kriterijus. Atitinkami veiksmai tradiciškai buvo skirti rytinėms ir pietinėms Sąjungos kaimyninėms trečiosioms šalims;

(9)

pastaraisiais metais Sąjunga taip pat teikė paramą, kad būtų pagerinta dvejopo naudojimo prekių eksporto kontrolė ES nepriklausančiose šalyse, vykdant projektus pagal kitas Sąjungos finansines priemones nei Bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) biudžetas. Tos pastangos buvo toliau plėtojamos pagal kompetencijos centrų iniciatyvą. Turėtų būti užtikrintas koordinavimas su veiksmais, susijusiais su dvejopo naudojimo prekių eksporto kontrole;

(10)

techninį sprendimų 2009/1012/BUSP ir 2012/711/BUSP įgyvendinimą Taryba patikėjo Vokietijos federalinei ekonomikos reikalų ir eksporto kontrolės tarnybai (toliau – BAFA). BAFA sėkmingai baigė organizuoti visus tuose sprendimuose numatytus veiksmus. BAFA taip pat yra įgyvendinimo agentūra, atsakinga už projektus, kuriais remiamas veiksmingas Sutarties dėl prekybos ginklais įgyvendinimas pagal Sprendimą 2013/768/BUSP. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pasirinkimas skirti BAFA Sąjungos veiksmų pagal šį sprendimą įgyvendinimo agentūra yra pagrįstas dėl jos įrodytos patirties, kvalifikacijų ir reikiamų ekspertinių žinių visose srityse, susijusiose su atitinkamais Sąjungos ginklų eksporto kontrolės veiksmais. Pasirinkus BAFA bus sudarytos palankesnės sąlygos identifikuoti informavimo apie SPG programos ir veiklos pagal šį sprendimą sinergiją,

a)

skatinti, kad ES nepriklausančios šalys vykdytų veiksmingą ginklų eksporto kontrolę pagal Bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP ir Sutartyje dėl prekybos ginklais nustatytus principus ir atitinkamais atvejais siekti papildomumo bei sinergijos su Sąjungos paramos projektais dvejopo naudojimo prekių eksporto kontrolės srityje;

b)

remti vidaus ir regionų lygmenimis ES nepriklausančių šalių dedamas pastangas tam, kad padidinti atsakomybę ir skaidrumą prekybos įprastiniais ginklais srityje.

a)

toliau skatinti ES nepriklausančias šalis laikytis Bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP ir Sutartyje dėl prekybos ginklais nustatytų principų bei kriterijų, remiantis pasiekimais įgyvendinant sprendimus 2012/711/BUSP bei 2009/1012/BUSP ir Bendruosius veiksmus 2008/230/BUSP;

b)

padėti ES nepriklausančioms šalims atitinkamai parengti, atnaujinti ir įgyvendinti susijusias teisėkūros ir administracines priemones, kuriomis siekiama sukurti veiksmingą įprastinių ginklų eksporto kontrolės sistemą;

c)

padėti paramos gavėjams rengti mokymus licencijas išduodantiems ir vykdymą užtikrinantiems pareigūnams, kad būtų užtikrintas tinkamas ginklų eksporto kontrolės įgyvendinimas ir vykdymo užtikrinimas;

d)

skatinti skaidrumą ir atsakomybę tarptautinės prekybos ginklais srityje, be kita ko, teikiant paramą nacionalinėms bei regioninėms priemonėms, kuriomis skatinamas įprastinių ginklų eksporto skaidrumas ir tinkamas tikrinimas;

e)

skatinti paramos gavėjus, kurie nesiėmė jokių veiksmų dėl SPG pasirašymo ir prisijungimo prie SPG, – prisijungti prie SPG, o SPG pasirašiusias šalis – ratifikuoti ją;

f)

skatinti toliau nagrinėti ginklų nukreipimo riziką ir jos mažinimą tiek importo, tiek eksporto srityje.

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/64

(1)

2013 m. balandžio 22 d. Taryba priėmė Sprendimą 2013/189/BUSP, kuriuo įsteigiamas Europos saugumo ir gynybos koledžas (1);

(2)

2014 m. liepos 22 d. Taryba priėmė Sprendimą 2014/491/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2013/189/BUSP (2);

(3)

Sprendime 2013/189/BUSP su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2014/491/BUSP, nustatyta orientacinė finansavimo suma pirmiesiems 12 mėnesių nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. ir tolesniam laikotarpiui nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.;

(4)

Sprendimu 2013/189/BUSP įsteigtas Iniciatyvinis komitetas 2014 m. kovo 25 d. susitarė, kad finansavimo susitarimo laikotarpis turėtų būti suderintas su metiniu ataskaitiniu laikotarpiu, kuris prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d., kad nuo 2016 m. reikėtų tik vieno apskaitos dokumentų rinkinio;

(5)

todėl turėtų būti nustatyta nauja orientacinė finansavimo suma laikotarpiui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.;

(6)

todėl Sprendimas 2013/189/BUSP turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/65

(1)

Direktyvoje 92/119/EEB nustatytos bendrosios tam tikrų gyvūnų ligų kontrolės priemonės. Joje nustatytos priemonės, kurių reikia imtis, jei ūkyje įtariama ar patvirtinama žvynelinė, taip pat priemonės, kurių reikia imtis apribojimų taikymo zonose, ir kitos papildomos priemonės ligai kontroliuoti. Pagal šias priemones taip pat numatoma skubi vakcinacija kilus žvynelinės protrūkiui, papildant kitas kontrolės priemones;

(2)

Komisijos įgyvendinimo sprendime (ES) 2015/1500 (5) nustatytos visapusiškos apsaugos priemonės ir apribojimai, susiję su galvijų ir jų spermos perkėlimu ir išvežimu, taip pat su tam tikrų gyvūninių produktų iš tam tikrų žvynelinės paveiktų Graikijos vietovių, tiekimu rinkai;

(3)

Komisijos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2015/2055 (6) nustatomos skubios galvijų vakcinacijos nuo žvynelinės Graikijoje programos sąlygos. Be to, Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2015/2055 iš dalies pakeistos tam tikros Įgyvendinimo sprendimo (ES) 2015/1500 nuostatos ir išplėsta apribojimų taikymo zona – be Evro paregionio, įtraukti Rodopės, Ksantės, Kavalos ir Limno paregioniai;

(4)

2015 m. spalio 19 d. Graikijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie naujus protrūkius Chalkidikės paregionyje ir 2015 m. spalio 21 d. pranešė apie ketinimą atlikti vakcinaciją nuo žvynelinės Chalkidikės, Salonikų ir Kilkio paregionuose, o lapkričio 11 d. – apie ketinimą atlikti vakcinaciją Dramos ir Serės paregionuose. Dėl to reikia išplėsti Įgyvendinimo sprendimo (ES) 2015/1500 priede nustatytą apribojimų taikymo zoną ir teritoriją, kurioje gali būti atliekama vakcinacija, kaip nustatyta Įgyvendinimo sprendimo (ES) 2015/2055 I priede;

(5)

todėl Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2015/1500 ir Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2015/2055 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeisti;

(6)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/68

11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/69