24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/1

(1)

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 994/98 (2) buvo iš esmės keičiamas (3). Dėl aiškumo ir racionalumo tas reglamentas turėtų būti kodifikuotas;

(2)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) nuostatas už įvertinimą, ar pagalba yra suderinama su vidaus rinka, iš esmės yra atsakinga Komisija;

(3)

tam, kad vidaus rinka veiktų teisingai, būtina valstybės pagalbai griežtai ir veiksmingai taikyti konkurencijos taisykles;

(4)

reikėtų, kad tose srityse, kuriose Komisija turi pakankamai patirties apibrėžti bendrus suderinamumo kriterijus, Komisija galėtų reglamentu nustatyti, kad kai kurios pagalbos rūšys pagal vieną arba daugiau SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas neprieštarauja vidaus rinkai ir joms neturi būti taikoma SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka;

(5)

bendrųjų išimčių reglamentais galima pasiekti daugiau skaidrumo ir teisinio aiškumo. Juos tiesiogiai gali taikyti nacionaliniai teismai, nedarant poveikio Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalies ir SESV 267 straipsnio taikymui;

(6)

valstybės pagalba yra objektyvi sąvoka, apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Komisijos įgaliojimai priimti bendrąsias išimtis, kaip numatyta šiame Reglamente, taikomi tik toms priemonėms, kurios atitinka visus SESV 107 straipsnio 1 dalies kriterijus ir todėl yra valstybės pagalba. Tai, kad tam tikros rūšies pagalba įtraukiama į šio reglamento arba į išimties reglamento taikymo sritį, iš anksto nereiškia, kad priemonė priskiriama valstybės pagalbai, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje;

(7)

Komisija turėtų galėti pareikšti, kad tam tikromis sąlygomis pagalba mažosioms ir vidutinėms įmonėms (toliau – MVĮ), pagalba moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai bei inovacijoms, pagalba aplinkos apsaugai, pagalba užimtumui ir mokymui bei pagalba, suderinta su Komisijos patvirtintu kiekvienai valstybei narei skiriamos regioninės pagalbos žemėlapiu, yra suderinama su vidaus rinka ir netaikomas reikalavimas apie ją pranešti;

(8)

pagal iniciatyvą „Inovacijų sąjunga“ – vieną iš strategijos „Europa 2020“ pavyzdinių iniciatyvų – inovacijos tapo prioritetine Sąjungos politikos sritimi. Be to, daug pagalbos inovacijoms priemonių yra palyginti nedidelės ir jomis nesukeliama didelių konkurencijos iškraipymų;

(9)

kultūros ir paveldo išsaugojimo sektoriuje tam tikros valstybių narių taikomos priemonės negalėtų būti laikomos pagalba, nes jos neatitinka visų SESV 107 straipsnio 1 dalies kriterijų, pavyzdžiui, dėl to, kad pagalbos gavėjas nevykdo ekonominės veiklos arba nėra poveikio prekybai tarp valstybių narių. Tačiau jei kultūros ir paveldo išsaugojimo priemonės yra laikomos valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, Komisija turėtų galėti pareikšti, kad tam tikromis sąlygomis pagalba yra suderinama su vidaus rinka ir netaikomas SESV 108 straipsnio 3 dalies reikalavimas apie ją pranešti. Nedideli kultūros, kūrybos ir paveldo išsaugojimo projektai paprastai nesukelia didelių iškraipymų ir naujausi atvejai parodė, kad tokios pagalbos poveikis prekybai yra nedidelis;

(10)

išimtys kultūros ir paveldo išsaugojimo sektoriuje galėtų būti nustatomos remiantis Komisijos patirtimi, kaip nustatyta gairėse, pavyzdžiui, kinematografinių ir audiovizualinių kūrinių atveju, arba nustatomos atsižvelgiant į konkrečius atvejus. Rengdama tokias bendrąsias išimtis, Komisija turėtų atsižvelgti į tai, kad jos turėtų apimti tik tas priemones, kurios yra laikomos valstybės pagalba, kad jos turėtų būti iš esmės taikomos tik toms priemonėms, kuriomis prisidedama prie „ES valstybės pagalbos modernizavimo“ tikslų ir kad bendrosios išimtys taikomos tik pagalbai, kurios atžvilgiu Komisija jau turi pakankamai patirties. Be to, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad pagrindinė kompetencija kultūros srityje priklauso valstybėms narėms, į tai, kad pagal SESV 167 straipsnio 1 dalį kultūrų įvairovė ypač saugoma, ir į ypatingą kultūros pobūdį;

(11)

Kalbant apie valstybės pagalbos priemones, skirtas gaivalinių nelaimių padarytai žalai atlyginti, bei valstybės pagalbos priemones, skirtas tam tikrų nepalankių oro sąlygų padarytai žalai žuvininkystės sektoriuje atlyginti, skiriamos sumos tose srityse paprastai yra nedidelės ir gali būti nustatytos aiškios suderinamumo sąlygos. Šiuo reglamentu Komisijai turėtų būti suteikta galimybė netaikyti reikalavimo pranešti apie tokią pagalbą. Komisijos patirtis rodo, kad tokia pagalba nesukelia didelių iškraipymų ir remiantis sukaupta patirtimi galima nustatyti aiškias suderinamumo sąlygas;

(12)

remiantis SESV 42 straipsniu valstybės pagalbos taisyklės tam tikromis sąlygomis netaikomos tam tikroms pagalbos priemonėms, skirtoms SESV I priede išvardytiems žemės ūkio produktams. 42 straipsnis netaikomas miškininkystės sektoriui arba tame priede neišvardytiems produktams. Komisija turėtų galėti išimtį taikyti tam tikrų rūšių miškininkystės sektoriui skiriamai pagalbai, be kita ko, pagalbai, įtrauktai į kaimo plėtros programas, ir SESV I priede neišvardytų maisto sektoriaus produktų skatinimo ir reklamos srities pagalbai; Komisijos patirtis rodo, kad šių sričių konkurencijos iškraipymai yra nedideli ir gali būti nustatytos aiškios suderinamumo sąlygos;

(13)

pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1198/2006 (4) 7 straipsnį SESV 107, 108 ir 109 straipsniai taikomi valstybių narių žuvininkystės sektoriaus įmonėms teikiamai pagalbai, išskyrus valstybių narių mokėjimus, atliekamus pagal Reglamentą (EB) Nr. 1198/2006 ir jo laikantis. Papildoma valstybės pagalba jūrų ir gėlavandeniams biologiniams ištekliams išsaugoti paprastai daro nedidelį poveikį prekybai tarp valstybių narių, padeda siekti Sąjungos tikslų jūrų ir žuvininkystės politikos srityje ir nesukelia rimtų konkurencijos iškraipymų. Skiriamos sumos paprastai yra nedidelės ir gali būti nustatytos aiškios suderinamumo sąlygos;

(14)

sporto sektoriuje, visų pirma mėgėjų sporto srityje, tam tikros valstybių narių taikomos priemonės negalėtų būti laikomos pagalba, nes jos neatitinka visų SESV 107 straipsnio 1 dalies kriterijų, pavyzdžiui, dėl to, kad pagalbos gavėjas nevykdo ekonominės veiklos arba nėra poveikio prekybai tarp valstybių narių. Tačiau jei tos sporto srities priemonės yra laikomos valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, Komisija turėtų galėti pareikšti, kad tam tikromis sąlygomis pagalba yra suderinama su vidaus rinka ir netaikomas reikalavimas apie ją pranešti. Sporto srities valstybės pagalbos priemonių, visų pirma mėgėjų sporto srityje arba mažos apimties pagalbos priemonių, poveikis prekybai tarp valstybių narių paprastai yra nedidelis ir nesukelia rimtų konkurencijos iškraipymų. Be to, skiriamos sumos paprastai yra nedidelės. Remiantis sukaupta patirtimi galima nustatyti aiškias suderinamumo sąlygas, siekiant užtikrinti, kad pagalba sportui nekeltų didelių iškraipymų;

(15)

oro ir jūrų transportui teikiamos pagalbos atveju Komisijos patirtis rodo, kad socialinio pobūdžio pagalba atokių regionų, pavyzdžiui, atokiausių regionų ir salų, įskaitant vieno regiono salų valstybes nares ir retai gyvenamas teritorijas, gyventojų transportui nesukelia didelių iškraipymų, jeigu ji skiriama nediskriminuojant pagal vežėjo tapatybę. Be to, gali būti nustatytos aiškios suderinamumo sąlygos;

(16)

pagalbos plačiajuosčio ryšio infrastruktūrai srityje Komisija pastaraisiais metais įgijo didelės patirties ir parengė gaires (5). Komisijos patirtis rodo, kad pagalba tam tikrų rūšių plačiajuosčio ryšio infrastruktūrai nesukelia didelių iškraipymų ir jai galėtų būti taikoma bendroji išimtis, su sąlyga, kad laikomasi atitinkamų suderinamumo sąlygų ir kad tokia infrastruktūra yra išdėstyta „baltosiose zonose“, t. y. vietovėse, kuriose nėra tokios pačios kategorijos infrastruktūros (plačiajuostės arba labai sparčios naujos kartos prieigos (toliau – NKP)) ir kuriose greičiausiai artimiausioje ateityje tokia infrastruktūra nebus plėtojama, kaip apibrėžta gairėse pateiktais kriterijais. Tai pasakytina apie pagalbą baziniam plačiajuosčiam ryšiui ir pagalbą mažoms individualios priemonėms, susijusioms su NKP tinklais, ir pagalbą su plačiajuosčiu ryšiu susijusiems civilinės inžinerijos darbams ir pasyviajai plačiajuosčio ryšio infrastruktūrai;

(17)

infrastruktūros atžvilgiu tam tikros valstybių narių taikomos priemonės negalėtų būti laikomos pagalba, nes jos neatitinka visų SESV 107 straipsnio 1 dalies kriterijų, pavyzdžiui, dėl to, kad pagalbos gavėjas nevykdo ekonominės veiklos, nėra poveikio prekybai tarp valstybių narių arba pagal priemonę suteikiama kompensacija už visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, kuri atitinka visus Altmarko bylos jurisprudencijos kriterijus (6). Tačiau jei infrastruktūros finansavimas yra laikomas valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, Komisija turėtų galėti pareikšti, kad tam tikromis sąlygomis pagalba yra suderinama su vidaus rinka ir netaikomas reikalavimas apie ją pranešti. Kalbant apie infrastruktūrą, nedidelėmis pagalbos infrastruktūros projektams sumomis gali būti veiksmingai remiami Sąjungos tikslai, jeigu pagalba iki minimumo sumažinamos išlaidos ir galimi tik nedideli konkurencijos iškraipymai. Todėl Komisija turėtų galėti taikyti išimtį valstybės pagalbai infrastruktūros projektams, kuriais remiami šiame reglamente minėti tikslai ir kiti bendros svarbos tikslai, visų pirma strategijoje „Europa 2020“ nurodyti tikslai (7). Tai galėtų apimti paramą projektams, susijusiems su daugiasektoriais tinklais ar priemonėmis, kai reikalingos santykinai nedidelės pagalbos sumos. Tačiau bendrosios išimtys infrastruktūros projektams gali būti taikomos tik tuo atveju, jei Komisija turi pakankamai patirties, kad apibrėžtų aiškius ir griežtus suderinamumo kriterijus, užtikrindama, kad galimo konkurencijos iškraipymo rizika būtų nedidelė ir kad didelėms pagalbos sumoms tebebūtų taikomas reikalavimas pranešti apie pagalbą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį;

(18)

norint užtikrinti, kad šiuo reglamentu numatyta pagalba būtų suderinama su vidaus rinka, reikėtų, kad Komisija, priimdama reglamentus, pagal kuriuos kai kurioms pagalbos rūšims nėra taikomas SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas pranešti apie pagalbą, nurodytų pagalbos tikslą, gavėjų rūšis ir didžiausią pagalbą, kuriai taikoma išimtis, pagalbos didėjimo reglamentavimo ir monitoringo sąlygas;

(19)

kiekvienai pagalbos rūšiai, dėl kurios Komisija priima bendrosios išimties reglamentą, nustatytas didžiausias pagalbos dydis gali būti išreiškiamas pagalbos intensyvumu, nustatytu tinkamų finansuoti išlaidų grupei, arba didžiausiomis pagalbos sumomis. Be to, Komisija taip pat turėtų galėti taikyti bendrąsias išimtis tam tikrų rūšių priemonėms, susijusioms su valstybės pagalba, nes dėl ypatingo tokių priemonių, kaip antai, finansų inžinerijos priemonių arba tam tikrų formų priemonių, kuriomis siekiama skatinti rizikos kapitalo investicijas, pobūdžio didžiausias pagalbos dydis negali būti išreikštas būtent pagalbos intensyvumu arba didžiausiomis sumomis. Tokios sudėtingos priemonės gali apimti skirtingų lygių pagalbą: tiesioginiams pagalbos gavėjams, tarpiniams pagalbos gavėjams ir netiesioginiams pagalbos gavėjams. Atsižvelgiant į didėjančią tokių priemonių svarbą ir jų indėlį siekiant Sąjungos tikslų, turėtų būti galima joms taikyti išimtį. Todėl turėtų būti įmanoma tokių priemonių atveju didžiausią pagalbos dydį konkrečiai skiriant paramą išreikšti didžiausiu valstybės paramos, skirtos tai priemonei arba su ja susijusios, lygiu. Didžiausias valstybės paramos lygis gali apimti paramos elementą, kuris gali būti ne valstybės pagalba, su sąlyga, kad priemonė apima bent kažkiek elementų, kurie apima valstybės pagalbą, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, ir kurių elementai nėra ribiniai;

(20)

tam, kad Komisija galėtų išnagrinėti kiekvienos suteiktos pagalbos poveikį konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių ir jos suderinamumą su vidaus rinka, gali būti naudinga nustatyti didžiausius dydžius arba kitokias atitinkamas sąlygas, kai būtina pranešti apie skiriamą pagalbą;

(21)

reikėtų, kad Komisija, priimdama reglamentus, pagal kuriuos kai kurioms pagalbos rūšims netaikomas SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas pranešti apie pagalbą, galėtų numatyti papildomas išsamias sąlygas, tam, kad užtikrintų, kad šiuo reglamentu numatyta pagalba būtų suderinta su vidaus rinka;

(22)

Komisija, atsižvelgdama į vidaus rinkos plėtrą ir veikimą, turėtų turėti galimybę reglamentu nustatyti, kad tam tikra pagalba neatitinka visų SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, ir jai gali būti netaikomas SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas pranešti apie pagalbą, su sąlyga, kad tai pačiai įmonei per tam tikrą laikotarpį suteikta pagalba neviršija tam tikros nustatytos sumos;

(23)

remiantis SESV 108 straipsnio 1 dalimi, Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat privalo peržiūrėti visas egzistuojančias pagalbos sistemas. Tuo tikslu ir norint užtikrinti didžiausią galimo skaidrumo bei pakankamos kontrolės laipsnį pageidautina, kad Komisija sukurtų patikimą informacijos apie jos priimamų reglamentų taikymo registravimo ir saugojimo sistemą, kuria galėtų naudotis visos valstybės narės, ir tam, kad galėtų įvykdyti šį įpareigojimą, Komisija iš valstybių narių gautų visą būtiną informaciją apie pagalbos, kuriai netaikomas reikalavimas pranešti apie tokią pagalbą, skyrimą, kurį valstybės narės galėtų išnagrinėti ir įvertinti Valstybės pagalbos patariamajame komitete. Tuo tikslu taip pat pageidautina, kad Komisija galėtų pareikalauti, kad jai būtų pateikta bet kokia informacija būtina veiksmingai peržiūrėti pagalbos sistemas;

(24)

Reglamentu valstybės narės turėtų pateikti pateikti informacijos apie jų suteiktą pagalbą, kuriai taikomas išimties reglamentas, santraukas. Tų santraukų skelbimas yra būtinas norint užtikrinti valstybių narių patvirtintų priemonių skaidrumą. Augant elektroninių ryšių priemonių naudojimui, šių santraukų skelbimas Komisijos interneto svetainėje yra greitas ir veiksmingas būdas, kuriuo užtikrinama daugiau skaidrumo, o tai naudinga suinteresuotosioms šalims. Todėl jas reikėtų skelbti Komisijos interneto svetainėje;

(25)

pagalbos skyrimo kontrolė yra susijusi su labai sudėtingais ir įvairiais faktiniais, teisiniais ir ekonominiais klausimais nuolat besikeičiančioje aplinkoje. Dėl to Komisija turėtų nuolat peržiūrėti pagalbos rūšis, kurioms netaikomas reikalavimas pranešti apie tokią pagalbą. Komisija turi turėti galimybę panaikinti arba iš dalies pakeisti reglamentus, priimtus pagal šį reglamentą, jeigu pasikeičia aplinkybės, susijusios su bet kuriuo iš svarbių veiksnių, sąlygojusių jų priėmimą, arba jeigu to reikalauja vidaus rinkos progresyvi raida arba veikimas;

(26)

Komisija, nuolat ir glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, turėtų turėti galimybę tiksliai apibrėžti tų reglamentų taikymo sritį ir su jomis susijusias sąlygas. Tam, kad būtų sudarytos sąlygos Komisijai bendradarbiauti su valstybių narių kompetentingomis institucijomis, yra tikslinga, kad Komisija prieš priimdama reglamentus pagal šį reglamentą konsultuotųsi su Valstybės pagalbos patariamuoju komitetu;

(27)

reglamentų projektai ir kiti dokumentai, kuriuos turi išnagrinėti Valstybės pagalbos patariamasis komitetas pagal šį reglamentą, turėtų būti skelbiami Komisijos interneto svetainėje siekiant užtikrinti didesnį skaidrumą;

(28)

prieš paskelbiant reglamento projektą turi būti pasikonsultuota su Valstybės pagalbos patariamuoju komitetu. Tačiau, siekiant skaidrumo, reglamento projektas turėtų būti paskelbtas Komisijos interneto svetainėje tuo pačiu metu, kai Komisija pirmą kartą konsultuojasi su Patariamuoju komitetu,

a)

pagalbą, skiriamą:

b)

pagalbą, kuri suderinta su Komisijos patvirtintu kiekvienai valstybei narei skiriamos regioninės pagalbos žemėlapiu.

a)

pagalbos tikslas;

b)

pagalbos gavėjų rūšys;

c)

didžiausias pagalbos dydis, išreikštas pagalbos intensyvumu, nustatytu tinkamų finansuoti išlaidų grupei, arba didžiausiomis pagalbos sumomis, arba tam tikros rūšies pagalbos atveju, kai gali būti sunku tiksliai nustatyti pagalbos intensyvumą arba pagalbos sumą, visų pirma pagalbos finansų inžinerijos priemonėms arba rizikos kapitalo investicijoms ar panašaus pobūdžio pagalbos atveju, išreikštas didžiausiu valstybės paramos, skirtos tai priemonei arba su ja susijusios, lygiu, nedarant poveikio atitinkamų priemonių priskyrimo valstybės pagalbai reikalavimams atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 1 dalį;

d)

pagalbos kaupimo sąlygos;

e)

monitoringo sąlygos, kaip tai apibrėžta 3 straipsnyje.

a)

nustatyti didžiausią pagalbos dydį arba kitas sąlygas, kai būtina pranešti apie suteiktą pagalbą;

b)

išskirti tam tikrus sektorius iš srities, kuriai taikomi tokie reglamentai;

c)

pagalbai, kuriai taikomos išimtys pagal tokius reglamentus, numatyti papildomas suderinamumo su vidaus rinka sąlygas.

a)

tuo pat metu, kai paskelbia bet kokio reglamento projektą pagal 6 straipsnį;

b)

prieš priimdama bet kokį reglamentą.

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/9

(1)

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999 (2) buvo keletą kartų iš esmės keičiamas (3). Dėl aiškumo ir racionalumo tas reglamentas turėtų būti kodifikuotas;

(2)

nepažeidžiant reglamentuose tam tikriems sektoriams nustatytų specialių procedūrinių taisyklių, šis reglamentas turėtų būti taikomas teikiant pagalbą visuose sektoriuose. Taikant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 93 ir 107 straipsnius, Komisijai pagal SESV 108 straipsnį yra suteikta atitinkama kompetencija priimti sprendimus dėl valstybės pagalbos suderinamumo su vidaus rinka atliekant esamos pagalbos patikrinimą, priimant sprendimus dėl naujos pagalbos arba dėl pakeistos pagalbos ir taikant priemones, kai nevykdomi Komisijos reikalavimai priimant sprendimus arba perduodant pranešimus;

(3)

atsižvelgiant į modernizuotą valstybės pagalbos taisyklių sistemą, siekiant padėti įgyvendinti ekonomikos augimo strategiją „Europa 2020“ ir konsoliduoti biudžetą, SESV 107 straipsnis visoje Sąjungoje turėtų būti taikomas veiksmingai ir vienodai. Reglamentu (EB) Nr. 659/1999 buvo konsoliduota ir įtvirtinta ankstesnė Komisijos praktika siekiant didinti teisinį tikrumą ir padėti plėtoti valstybės pagalbos politiką skaidrioje aplinkoje;

(4)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą derėtų nustatyti aplinkybes, kurioms esant pagalbą reikia laikyti esama pagalba.Vidaus rinkos sukūrimas ir stiprinimas yra laipsniškas procesas, atsispindintis kuriant nuolatinę valstybės pagalbos politiką. Po tų pokyčių tam tikros priemonės, kurios jas įgyvendinant nebuvo laikomos valstybės pagalba, galėjo vėliau tapti pagalba;

(5)

pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį Komisija turi būti informuojama apie bet kuriuos planus teikti naują pagalbą, ir jie negali būti įgyvendinami be Komisijos leidimo;

(6)

pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 4 straipsnio 3 dalį valstybės narės yra įpareigotos bendradarbiauti su Komisija ir pateikti jai visą informaciją, kurios reikia šiame reglamente nustatytoms Komisijos pareigoms atlikti;

(7)

laikotarpis, per kurį Komisija turi atlikti išankstinį pagalbos, apie kurią ji informuota, patikrinimą, turi būti nustatytas praėjus dviem mėnesiams po viso pranešimo gavimo dienos arba po to, kai gaunamas tinkamai pagrįstas suinteresuotosios valstybės narės pareiškimas, kuriame nurodoma, kad valstybės narės nuomone minėtasis pranešimas yra išsamus, kadangi papildomos informacijos, kurios prašė Komisija, nėra, arba kadangi tokia informacija jau pateikta. Dėl teisinio tikrumo minėtasis patikrinimas turėtų būti užbaigtas priimant sprendimą;

(8)

visais atvejais, kai po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka, reikėtų pradėti formalų tyrimą, kad Komisija galėtų surinkti visą informaciją, kurios reikia norint nustatyti pagalbos suderinamumą su vidaus rinka ir pateikti suinteresuotųjų šalių pastaboms. Suinteresuotųjų šalių teises geriausiai galima apsaugoti taikant SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą formalaus tyrimo procesą;

(9)

siekiant įvertinti valstybės pagalbos, apie kurią pranešta, arba neteisėtos valstybės pagalbos suderinamumą su vidaus rinka (šio vertinimo atžvilgiu Komisija turi išimtinę kompetenciją pagal SESV 108 straipsnį), tikslinga užtikrinti, kad Komisija turėtų teisę valstybės pagalbos taisyklių vykdymo užtikrinimo tikslais prašyti bet kurios valstybės narės, įmonės ar įmonių asociacijos pateikti visą būtiną rinkos informaciją, kai ji turi abejonių dėl atitinkamos priemonės suderinamumo su Sąjungos taisyklėmis ir todėl yra pradėjusi formalaus tyrimo procesą. Visų pirma Komisija turėtų pasinaudoti šia teise tais atvejais, kai paaiškėja, kad reikia atlikti sudėtingą vertinimą iš esmės. Spręsdama, ar pasinaudoti šia teise, Komisija turėtų deramai atsižvelgti į pirminio patikrinimo trukmę;

(10)

siekiant įvertinti pagalbos priemonės suderinamumą pradėjus formalaus tyrimo procesą, visų pirma susijusį su techniškai sudėtingais atvejais, kurie turi būti vertinami iš esmės, Komisija turėtų turėti galimybę paprastu prašymu arba sprendimu reikalauti bet kurios valstybės narės, įmonės ar įmonių asociacijos pateikti visą rinkos informaciją, būtiną vertinimui atlikti, jei atitinkamos valstybės narės pirminio patikrinimo metu pateiktos informacijos nepakanka, deramai atsižvelgiant į proporcingumo principą, visų pirma mažųjų ir vidutinių įmonių atžvilgiu;

(11)

atsižvelgiant į ypatingus pagalbos gavėjų ir atitinkamos valstybės narės santykius, Komisija turėtų turėti galimybę prašyti informacijos iš pagalbos gavėjo tik gavusi atitinkamos valstybės narės sutikimą. Pagalbos pagal atitinkamą pagalbos priemonę gavėjo informacijos suteikimas nesudaro teisinio pagrindo Komisijos ir atitinkamo pagalbos gavėjo dvišalėms deryboms;

(12)

Komisija turėtų atrinkti prašymų pateikti informaciją adresatus pagal objektyvius kriterijus, kurie nustatomi atsižvelgiant į konkretų atvejį, kartu užtikrindama, kad kai prašymas pateikiamas įmonių imčiai ar įmonių asociacijoms kiekvienos kategorijos respondentų imtis būtų reprezentatyvi. Prašomą pateikti informaciją turėtų sudaryti visų pirma faktiniai bendrovės bei rinkos duomenys ir faktais pagrįsta rinkos veikimo analizė;

(13)

Komisija, kaip procedūros iniciatorė, turėtų būti atsakinga tiek už valstybių narių, įmonių ar įmonių asociacijų informacijos perdavimo, tiek už atskleistinos informacijos tariamo konfidencialumo tikrinimą;

(14)

Komisija turėtų turėti galimybę užtikrinti atitinkamai bet kuriai įmonei ar įmonių asociacijai skirto jos prašymo pateikti informaciją vykdymą skiriant proporcingas vienkartines ir periodines baudas. Nustatydama vienkartinių ir periodinių baudų dydį Komisija turėtų deramai atsižvelgti į proporcingumo ir tinkamumo principus, visų pirma mažųjų ir vidutinių įmonių atžvilgiu. Šalių, kurių prašoma pateikti informaciją, teisės turėtų būti užtikrintos suteikiant joms galimybę pareikšti savo nuomonę prieš sprendimo skirti vienkartines ar periodines baudas priėmimą. Pagal SESV 261 straipsnį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turėtų turėti neribotą jurisdikciją tokių vienkartinių ir periodinių baudų atžvilgiu;

(15)

deramai atsižvelgdama į proporcingumo ir tinkamumo principus, Komisija turėtų galėti sumažinti periodinių baudų dydį arba visiškai nuo jų atleisti, kai prašymų adresatai pateikia prašomą informaciją, nors ir pasibaigus terminui;

(16)

vienkartinės ir periodinės baudos neskiriamos valstybėms narėms, kadangi jos privalo lojaliai bendradarbiauti su Komisija pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį ir pateikti Komisijai visą reikiamą informaciją, kad ji galėtų atlikti šiame reglamente nustatytas pareigas;

(17)

apsvarsčiusi suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas, Komisija turėtų užbaigti savo patikrinimą priimdama galutinį sprendimą, kai tik bus pašalintos visos abejonės. Šio tyrimo neatlikus per 18 mėnesių po minėtosios procedūros pradžios suinteresuotajai valstybei narei derėtų suteikti galimybę kreiptis į Komisiją dėl sprendimo, kurį ji turėtų priimti per du mėnesius;

(18)

siekiant užtikrinti atitinkamos valstybės narės teises į gynybą, jai turėtų būti pateiktos kitoms valstybėms narėms, įmonėms ar įmonių asociacijoms išsiųstų prašymų pateikti informaciją kopijos ir ji turėtų turėti galimybę pateikti savo pastabas apie gautas pastabas. Be to, jai turėtų būti pranešti prašomų įmonių ir įmonių asociacijų pavadinimai, jei šie subjektai nėra pareiškę teisėto intereso, kad jų tapatybė būtų saugoma;

(19)

Komisija turėtų deramai atsižvelgti į teisėtus įmonių interesus apsaugoti savo verslo paslaptis. Ji neturėtų turėti galimybės sprendime nurodyti respondentų pateiktos konfidencialios informacijos, kurios neįmanoma apibendrinti arba kitaip padaryti anonimiškos, nebent prieš tai ji būtų gavusi respondento sutikimą, kad ta informacija būtų atskleista atitinkamai valstybei narei;

(20)

tais atvejais, kai manoma, kad informacijai, kuri pažymėta kaip konfidenciali, nėra taikoma pareiga saugoti profesinę paslaptį, tikslinga turėti parengtą mechanizmą, kuriuo naudodamasi Komisija galėtų nuspręsti dėl galimo tokios informacijos atskleidimo masto. Tokiuose sprendimuose atmesti pareiškimą, kad informacija yra konfidenciali, turėtų būti nurodytas laikotarpis, kuriam pasibaigus informacija bus atskleista, kad respondentas galėtų pasinaudoti galima teismine apsauga, įskaitant bet kurią laikinąją priemonę;

(21)

siekiant užtikrinti teisingą ir veiksmingą valstybės pagalbos taisyklių taikymą Komisijai reikėtų suteikti galimybę panaikinti sprendimą, kuris buvo priimtas remiantis klaidinga informacija;

(22)

norėdama užtikrinti, kad būtų laikomasi SESV 108 straipsnio, ypač 108 straipsnio 3 dalyje nustatyto įpareigojimo pranešti ir sustabdymo sąlygos, Komisija turėtų išnagrinėti visus neteisėtos pagalbos atvejus. Siekiant skaidrumo ir teisinio tikrumo turėtų būti nustatytos tokiais atvejais vykdytinos procedūros Tais atvejais, kai valstybė narė nesilaikė įsipareigojimo informuoti arba sustabdyti, Komisija neturėtų laikytis laiko apribojimų;

(23)

Komisija turėtų galėti savo iniciatyva tirti iš bet kurio šaltinio gautą informaciją apie neteisėtą pagalbą, kad užtikrintų SESV 108 straipsnio, visų pirma įpareigojimo pranešti ir sustabdymo sąlygos, nustatytų SESV 108 straipsnio 3 dalyje, laikymąsi, ir vertinti pagalbos suderinamumą su vidaus rinka;

(24)

teikiant neteisėtą pagalbą Komisija turėtų būti įgaliota gauti visą informaciją, kurios reikia sprendimui priimti ir prireikus esant sąžiningai konkurencijai iš karto atkurti. Dėl to Komisijai reikėtų suteikti galimybę priimti laikinąsias priemones, skirtas suinteresuotajai valstybei narei. Laikinosios priemonės gali būti tokios formos, kaip teismo įsakymas teikti informaciją, sustabdyti pagalbos teikimą ir išieškoti suteiktą pagalbą. Nevykdant teismo įsakymo teikti informaciją Komisijai, remiantis turima informacija, reikėtų suteikti teisę priimti sprendimą, o nevykdant įsakymo sustabdyti pagalbos teikimą ir neišieškant suteiktą pagalbą – perduoti klausimą spręsti tiesiogiai Teisingumo Teismui, pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą;

(25)

suteikiant su vidaus rinka nesuderinamą neteisėtą pagalbą turėtų būti atkurta veiksminga konkurencija. Dėl to būtina, kad pagalba, įskaitant palūkanas, būtų išieškota iš karto. Pagalbą derėtų išieškoti pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras; kadangi minėtųjų procedūrų taikymas, neleidžiantis iš karto ir veiksmingai įgyvendinti Komisijos sprendimą, neturėtų trukdyti atkurti veiksmingą konkurenciją; kadangi, norėdamos pasiekti šį rezultatą, valstybės narės turėtų imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų Komisijos sprendimo įgyvendinimą;

(26)

siekiant teisinio tikrumo dėl neteisėtos pagalbos suteikimo derėtų nustatyti 10 metų senaties terminą, kuriam pasibaigus nebūtų galima reikalauti pagalbos išieškojimo;

(27)

siekiant teisinio tikrumo tikslinga nustatyti vienkartinių ir periodinių baudų skyrimo ir mokėjimo užtikrinimo senaties terminus;

(28)

netinkamas pagalbos teikimas gali panašiai veikti vidaus rinką kaip ir neteisėta pagalba, ir dėl to teikiant tokią pagalbą turėtų būti taikomos panašios procedūros; kadangi neteisėta pagalba skirtingai negu pagalba, kuri galbūt buvo netinkamai suteikta, yra pagalba, kurią Komisija buvo prieš tai patvirtinusi; kadangi dėl to netinkamai suteikiant pagalbą Komisijai neturėtų būti leista įsakyti išieškoti paminėtą pagalbą;

(29)

pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, privalo nuolat tikrinti visas teikiamos pagalbos sistemas; kadangi pagal minėtą straipsnį siekiant skaidrumo ir teisinio tikrumo, derėtų nustatyti bendradarbiavimo sritį;

(30)

pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį, siekiant užtikrinti, kad veikiančios pagalbos sistemos būtų suderinamos su vidaus rinka, Komisija turėtų pasiūlyti atitinkamas priemones, jeigu taikoma pagalbos sistema yra nesuderinama arba nebesuderinama su vidaus rinka, ir pradėti bylos svarstymą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, jeigu atitinkama valstybė narė atsisako įgyvendinti pasiūlytas priemones;

(31)

derėtų nustatyti visus atvejus, kai trečiosios šalys turi ginti savo interesus svarstant bylas, susijusias su valstybės teikiama pagalba;

(32)

Skundai yra esminis informacijos šaltinis nustatant valstybės pagalbai taikomų Sąjungos taisyklių pažeidimus. Siekiant užtikrinti Komisijai teikiamų skundų kokybę ir kartu skaidrumą bei teisinį tikrumą, tikslinga nustatyti sąlygas, kurias skundas turėtų atitikti, kad Komisija gautų informacijos apie įtariamą neteisėtą pagalbą ir pradėtų pirminį patikrinimo. Pateikti skundai, kurie neatitinka tų sąlygų, turėtų būti tvarkomi kaip bendra rinkos informacija ir dėl jų nebūtinai turėtų būti pradėti ex officio tyrimai;

(33)

skundo pateikėjų turėtų būti reikalaujama įrodyti, kad jie yra suinteresuotosios šalys, kaip apibrėžta SESV 108 straipsnio 2 dalyje ir šio reglamento reglamento 1 straipsnio h punkte. Jų taip pat turėtų būti reikalaujama tam tikrą informaciją pateikti tokia forma, kurią Komisija turėtų būti įgaliota nustatyti įgyvendinimo nuostatoje. Kad galimi skundų pateikėjai neprarastų motyvacijos teikti skundus, ta įgyvendinimo nuostata turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad suinteresuotosioms šalims keliami reikalavimai dėl skundo teikimo neturėtų būti apsunkinantys;

(34)

siekiant užtikrinti, kad panašias problemas visoje vidaus rinkoje Komisija spręstų nuosekliai, tikslinga nustatyti konkretų teisinį pagrindą ekonomikos sektorių arba tam tikrų pagalbos priemonių keliose valstybėse narėse tyrimams pradėti. Siekiant laikytis proporcingumo principo ir atsižvelgiant į didelę administracinę naštą, kuri atsiranda dėl tokių tyrimų, sektoriaus tyrimai turėtų būti atliekami tik tuo atveju, kai remiantis turima informacija galima pagrįstai įtarti, kad konkrečiame sektoriuje taikomos valstybės pagalbos priemonės galėtų iš esmės apriboti arba iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje keliose valstybėse narėse arba kad konkrečiame sektoriuje taikomos pagalbos priemonės keliose valstybėse narėse yra nesuderinamos arba yra nebesuderinamos su vidaus rinka. Tokie tyrimai padėtų Komisijai veiksmingai ir skaidriai spręsti horizontaliąsias valstybės pagalbos problemas ir susidaryti ex ante nuomonę apie atitinkamą sektorių;

(35)

siekiant, kad Komisija galėtų veiksmingai kontroliuoti jos priimtų sprendimų vykdymą ir sudaryti galimybę Komisijai bendradarbiauti su valstybėmis narėmis, kad ji pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį galėtų nuolat kontroliuoti teikiamos pagalbos sistemas valstybėse narėse, visoms teikiamos pagalbos sistemoms būtina nustatyti bendrą atskaitomybės įsipareigojimą;

(36)

jeigu Komisijai kyla rimtų abejonių dėl jos sprendimų vykdymo, Komisija turėtų taikyti papildomas priemones, padedančias gauti informaciją, kurios reikia norint patikrinti, ar veiksmingai vykdomi jos sprendimai; kadangi dėl to patikrinimai vietose yra tinkama ir naudinga priemonė ypač tais atvejais, kai pagalba galėjo būti panaudota netinkamai; kadangi dėl to Komisijai reikėtų suteikti teisę atvykti į vietą ir atlikti patikrinimą bei užtikrinti valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimą, jeigu įmonė tokiam apsilankymui nepritaria;

(37)

siekiant, kad valstybės pagalbos taisyklės būtų taikomos nuosekliai, turi būti nustatyta valstybių narių teismų ir Komisijos bendradarbiavimo tvarka. Toks bendradarbiavimas yra aktualus visiems valstybių narių teismams, kurie taiko SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnį. Visų pirma, nacionaliniai teismai turėtų turėti galimybę prašyti Komisijos informacijos ar nuomonės valstybės pagalbos taisyklių taikymo klausimais. Komisija taip pat turėtų turėti galimybę pateikti rašytines ar žodines pastabas teismams, kurių prašoma taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalį ar 108 straipsnį. Padėdama nacionaliniams teismams šiuo atžvilgiu, Komisija turėtų veikti vadovaudamasi savo pareiga ginti viešąjį interesą;

(38)

tomis Komisijos pastabomis ir nuomonėmis turėtų būti nedaromas poveikis SESV 267 straipsniui ir jos nacionaliniams teismams neturėtų būti teisiškai privalomos. Jos turėtų būti teikiamos remiantis nacionalinėmis procedūrinėmis taisyklėmis ir praktika, be kita ko, susijusia su šalių teisių užtikrinimu, visapusiškai gerbiant nacionalinių teismų nepriklausomumą. Pastabas savo iniciatyva Komisija turėtų teikti tik tais atvejais, kurie yra svarbūs siekiant nuosekliai taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalį arba 108 straipsnį, visų pirma atvejais, kurie yra svarbūs, kad būtų užtikrintas Sąjungos valstybės pagalbos srities teismų praktikos vykdymas ar tolesnis plėtojimas;

(39)

siekiant skaidrumo ir teisinio tikrumo Komisijos sprendimus derėtų skelbti viešai, tuo pat metu laikantis principo, kad su valstybės pagalba susijusiose bylose priimti sprendimai būtų skirti suinteresuotajai valstybei narei; kadangi dėl to derėtų pilnai arba trumpai skelbti visus sprendimus, galinčius turėti įtakos suinteresuotųjų šalių interesams, arba, jeigu tokie sprendimai nebuvo skelbti ar buvo skelbti nepilnai, perduoti suinteresuotosioms valstybėms narėms tokių sprendimų kopijas;

(40)

skelbdama savo sprendimus, Komisija turėtų laikytis profesinės paslapties, įskaitant visos konfidencialios informacijos ir asmens duomenų apsaugos, taisyklių pagal SESV 339 straipsnį;

(41)

glaudžiai bendradarbiaudama su Valstybės pagalbos patariamuoju komitetu, Komisija turėtų turėti galimybę priimti įgyvendinimo nuostatas, kuriomis nustatomos išsamios procedūrų, vykdomų pagal šį reglamentą, taisyklės,

i)

nedarant poveikio Austrijos, Suomijos ir Švedijos stojimo akto 144 ir 172 straipsniams, Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos stojimo akto IV priedo 3 punktui ir priedėliui, Bulgarijos bei Rumunijos stojimo akto V priedo 2 punktui ir 3 punkto b papunkčiui bei priedėliui ir Kroatijos stojimo akto IV priedo 2 punktui ir 3 punkto b papunkčiui bei priedėliui, visa pagalba, kuri buvo iki SESV įsigaliojimo atitinkamose valstybėse narėse, t. y. pagalbos schemos ir individuali pagalba, kuri buvo skiriama iki SESV įsigaliojimo atitinkamose valstybėse narėse ir tebėra taikoma po jo;

ii)

patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos sistemos ir individuali pagalba;

iii)

pagalba, kuri laikoma patvirtinta pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 4 straipsnio 6 dalį arba šio reglamento 4 straipsnio 6 dalį arba prieš Reglamento (EB) Nr. 659/1999 priėmimą, bet pagal jame nustatytą tvarką;

iv)

pagalba, kuri pagal šio reglamento 17 straipsnį yra laikoma esama pagalba;

v)

pagalba, kuri yra esama pagalba, nes galima nustatyti, ar jos patvirtinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl vidaus rinkos vystymosi, ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista. Jeigu pagal Sajungos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos;

a)

jei ji skirta tik formalių tyrimų procesams, kurie, kaip nustatė Komisija, iki tol buvo neefektyvūs, ir

b)

kai tai susiję su pagalbos gavėjais, jei atitinkama valstybė narė sutinka su prašymu.

a)

atsakydamos į prašymą, pateiktą pagal 7 straipsnio 6 dalį, pateikia neteisingą arba klaidinančią informaciją;

b)

vykdydamos sprendimą, priimtą pagal 7 straipsnio 7 dalį, pateikia neteisingą, neišsamią ar klaidinančią informaciją arba nepateikia informacijos per nustatytą laikotarpį.

a)

pagal nusistovėjusią tvarką nėra jokių abejonių dėl pasiūlytos priemonės pobūdžio;

b)

reikia imtis skubių priemonių;

c)

yra didelė rimtos ir nepataisomos žalos konkurentui rizika.

a)

pranešimu apie sprendimą, kuriuo keičiamas pirminis vienkartinės ar periodinės baudos dydis arba atmetamas prašymas dėl pakeitimo;

b)

bet kuriuo valstybės narės, veikiančios Komisijos prašymu, ar Komisijos veiksmu, skirtu vienkartinės ar periodinės baudos mokėjimui užtikrinti.

a)

tęsiasi respondentui skirtas laikotarpis sumokėti;

b)

mokėjimo užtikrinimas yra sustabdytas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą.

a)

iš esmės pakeisti pagalbos schemą; arba

b)

pradėti taikyti procedūrinius reikalavimus; arba

c)

panaikinti atitinkamą pagalbos schemą.

a)

apžiūrėti bet kurios atitinkamos įmonės patalpas ir aplinką;

b)

prašyti žodžiu pateikti paaiškinimus vietoje;

c)

tikrinti buhalterines knygas ir kitus verslo dokumentus ir paimti arba prašyti pateikti jų kopijas.

a)

pranešimų formos, turinio ir kitų reikalavimų;

b)

metinių ataskaitų formos, turinio ir kitų reikalavimų;

c)

skundų, teikiamų pagal 12 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 2 dalį, formos, turinio ir kitų reikalavimų;

d)

su terminais susijusių reikalavimų ir terminų skaičiavimo, ir

e)

palūkanų normos, nurodytos 16 straipsnio 2 dalyje.

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/30

(1)

Tarybos reglamentu (ES) 2015/104 (2) nustatomos kvotos 2015 metams,

(2)

remiantis Komisijai pateikta informacija, žvejodami šio reglamento priede nurodytų išteklių žuvis, laivai, kurie plaukioja su tame priede nurodytos valstybės narės vėliava arba yra toje valstybėje narėje registruoti, išnaudojo 2015 metams skirtą kvotą,

(3)

todėl būtina uždrausti tų išteklių žuvų žvejybą,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/32

(1)

Tarybos reglamentu (ES) 2015/104 (2) nustatomos kvotos 2015 metams;

(2)

remiantis Komisijai pateikta informacija, žvejodami šio reglamento priede nurodytų išteklių žuvis, laivai, kurie plaukioja su tame priede nurodytos valstybės narės vėliava arba yra toje valstybėje narėje registruoti, išnaudojo 2015 metams skirtą kvotą;

(3)

todėl būtina uždrausti tų išteklių žuvų žvejybą,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/34

(1)

Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2015/104 (2) nustatomos kvotos 2015 metams;

(2)

remiantis Komisijai pateikta informacija, žvejodami šio reglamento priede nurodytų išteklių žuvis, laivai, kurie plaukioja su tame priede nurodytos valstybės narės vėliava arba yra toje valstybėje narėje registruoti, išnaudojo 2015 metams skirtą kvotą;

(3)

todėl būtina uždrausti tų išteklių žuvų žvejybą,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/36

(1)

Tarybos reglamentu (ES) 2015/104 (2) nustatomos kvotos 2015 metams;

(2)

remiantis Komisijai pateikta informacija, žvejodami šio reglamento priede nurodytų išteklių žuvis, laivai, kurie plaukioja su tame priede nurodytos valstybės narės vėliava arba yra toje valstybėje narėje registruoti, išnaudojo 2015 metams skirtą kvotą;

(3)

todėl būtina uždrausti tų išteklių žuvų žvejybą,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/38

(1)

remdamasi Komisijos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, Komisija išnagrinėjo Prancūzijos pateiktą saugomos kilmės vietos nuorodos „Rocamadour“, kuri įregistruota Komisijos reglamentu (EB) Nr. 38/1999 (2) su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 939/2008 (3), specifikacijos pakeitimo paraišką;

(2)

pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies nuostatas šis pakeitimas yra reikšmingas, todėl pakeitimo paraišką Komisija paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4), kaip reikalaujama minėto reglamento 50 straipsnio 2 dalies a punkte;

(3)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl šis specifikacijos pakeitimas turi būti patvirtintas,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/39

(1)

remdamasi Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, Komisija išnagrinėjo Slovėnijos pateiktą saugomos geografinės nuorodos „Zgornjesavinjski želodec“, kuri įregistruota Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1154/2011 (2), specifikacijos pakeitimo paraišką;

(2)

pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies nuostatas šis pakeitimas yra reikšmingas, todėl pakeitimo paraišką Komisija paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3), kaip reikalaujama minėto reglamento 50 straipsnio 2 dalies a punkte;

(3)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl šis specifikacijos pakeitimas turi būti patvirtintas,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/40

(1)

remdamasi Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, Komisija išnagrinėjo Ispanijos pateiktą saugomos kilmės vietos nuorodos „Montes de Toledo“, kuri įregistruota Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1187/2000 (2), iš dalies pakeistu Reglamentu (ES) Nr. 593/2010 (3), specifikacijos pakeitimo paraišką;

(2)

pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies nuostatas šis pakeitimas yra reikšmingas, todėl pakeitimo paraišką Komisija paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4), kaip reikalaujama minėto reglamento 50 straipsnio 2 dalies a punkte;

(3)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl šis specifikacijos pakeitimas turi būti patvirtintas,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/41

(1)

pagal Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 611/2014 (2) 7 straipsnio 1 dalį pirmasis alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių sektoriaus paramos trejų metų darbo programų, nurodytų Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 29 straipsnio 1 dalyje, laikotarpis prasidėjo 2015 m. balandžio 1 d.;

(2)

pagal Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 615/2014 (3) 3 straipsnio 2 dalį valstybės narės pirmąją avanso dalį, kuri paramą gaunančioms organizacijoms yra mokėtina už pirmuosius patvirtintų darbo programų įgyvendinimo metus, turi sumokėti iki 2015 m. gegužės 31 d. Kaip nurodyta to reglamento 4 straipsnio 1 dalyje tokie avansai išmokami tik jei paramą gaunanti organizacija pateikia užstatą;

(3)

Graikijoje tam tikrų patvirtintų darbo programų vykdymas sustabdytas dėl ekonominių sąlygų ir padėties bankų sektoriuje, nes pagal tas programas paramą gaunančios organizacijos negalėjo laiku pateikti reikiamų užstatų. Todėl iki 2015 m. gegužės 31 d. Graikija negalėjo joms sumokėti pirmosios avanso dalies;

(4)

atsižvelgiant į šią padėtį ir siekiant sudaryti sąlygas įgyvendinti visas patvirtintas darbo programas, būtina numatyti nuo Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 615/2014 3 straipsnio 2 dalies nukrypti leidžiančią nuostatą, kad atitinkamą pirmąją avanso dalį Graikija galėtų sumokėti iki 2015 m. spalio 15 d.;

(5)

kad šis reglamentas būtų įgyvendinamas nedelsiant, jis turėtų būti taikomas nuo kitos dienos po jo paskelbimo;

(6)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo komiteto nuomonę,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/43

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/45

(1)

pagal Europos Centrinio Banko reglamentą (ES) Nr. 1333/2014 (ECB/2014/48) (2) atskaitingieji agentai turi teikti statistinę informaciją, kad Europos centrinių bankų sistema, vykdydama savo uždavinius, galėtų rengti pinigų rinkos sandorių statistiką;

(2)

nacionaliniams centriniams bankams bus pateiktas atskaitomybės nurodymų rinkinys, nustatantis išsamias statistinės informacijos teikimo pagal Reglamentą (ES) Nr. 1333/2014 (ECB/2014/48) taisykles. Kadangi atskaitomybės nurodymuose išsamiau apibūdinama nemažai svarbių tame reglamente nustatytų terminų, siekiant suderinamumo tai turi būti atspindėta ir reglamente;

(3)

todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Reglamentą (ES) Nr. 1333/2014 (ECB/2014/48),

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/53

(1)

pagal Tarybos sprendimą 2010/570/ES, Euratomas (2) dabartinių Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narių kadencija baigiasi 2015 m. rugsėjo 20 d. Todėl reikėtų paskirti narius penkerių metų laikotarpiui nuo 2015 m. rugsėjo 21 d.;

(2)

kiekvienos valstybės narės buvo paprašyta pateikti Tarybai kandidatų į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narius sąrašą, kurį sudarytų darbdavių, darbuotojų ir kitų pilietinei visuomenei atstovaujančių organizacijų atstovai, pirmiausia socialinėje ekonominėje, pilietinėje, profesinėje bei kultūros srityse;

(3)

po šio sprendimo vėliau bus priimtas sprendimas, kuriuo bus paskirti tie nariai, kurių kandidatūros Tarybai nebuvo pateiktos anksčiau nei 2015 m. rugsėjo 8 d.,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/80

(1)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 78 straipsnio 3 dalį vienoje arba keliose valstybėse narėse dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarius nepaprastajai padėčiai, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali patvirtinti laikinąsias priemones atitinkamos valstybės narės ar kelių valstybių narių labui;

(2)

pagal SESV 80 straipsnį Sąjungos politikai pasienio kontrolės, prieglobsčio ir imigracijos srityse ir jos įgyvendinimui turi būti taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas, o šioje srityje priimtuose Sąjungos aktuose turi būti numatytos atitinkamos šio principo įgyvendinimo priemonės;

(3)

pastarojo meto krizė Viduržemio jūros regione paskatino Sąjungos institucijas nedelsiant pripažinti, kad minėtas regionas susiduria su išskirtiniais migracijos srautais, todėl reikia imtis konkrečių solidarumo su pirmosiomis su migrantų antplūdžiu susiduriančiomis valstybėmis narėmis priemonių. Konkrečiai, 2015 m. balandžio 20 d. bendrame užsienio ir vidaus reikalų ministrų posėdyje Komisija pristatė dešimties punktų planą, kuriame nustatyti skubūs veiksmai, kurių turi būti imtasi reaguojant į krizę, įskaitant įsipareigojimą apsvarstyti skubaus perkėlimo Europos Sąjungoje mechanizmo sukūrimo galimybes;

(4)

2015 m. balandžio 23 d. susitikime Europos Vadovų Taryba nusprendė, inter alia, stiprinti vidaus solidarumą bei atsakomybę, ir visų pirma įsipareigojo teikti didesnę pagalbą nepaprastosios padėties atveju pirmosioms su migrantų antplūdžiu susiduriančioms valstybėms narėms ir apsvarstyti skubaus perkėlimo tarp valstybių narių organizavimo savanorišku pagrindu galimybes, taip pat nusiųsti Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) grupes į valstybes nares, kurios pirmosios susiduria su migrantų antplūdžiu, siekiant bendrai tvarkyti tarptautinės apsaugos prašymus, įskaitant registravimą ir pirštų atspaudų ėmimą;

(5)

2015 m. balandžio 28 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas pakartojo, kad Sąjunga savo atsaką į pastaruoju metu Viduržemio jūroje įvykusias pražūtingas nelaimes turi grįsti solidarumu bei sąžiningu dalijimusi atsakomybe ir šioje srityje labiau remti tas valstybes nares, į kurias atvyksta daugiausia (absoliučiais arba santykiniais skaičiais) pabėgėlių ir tarptautinės apsaugos prašytojų;

(6)

pirmosios su migrantų antplūdžiu susiduriančios valstybės narės turėtų ne tik imtis priemonių prieglobsčio srityje, bet ir dėti daugiau pastangų, kad įdiegtų priemones, skirtas susitvarkyti su mišriais migracijos srautais prie Europos Sąjungos išorės sienų. Tomis priemonėmis turėtų būti apsaugotos asmenų, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, teisės ir užkertamas kelias neteisėtai migracijai;

(7)

2015 m. birželio 25–26 d. posėdyje Europos Vadovų Taryba nusprendė, inter alia, kad su trimis itin svarbiais aspektais – perkėlimu Europos Sąjungoje/perkėlimu į ES, grąžinimu/readmisija/reintegracija ir bendradarbiavimu su kilmės bei tranzito šalimis – susijęs darbas turėtų būti vykdomas lygiagrečiai. Atsižvelgdama į susidariusią nepaprastąją padėtį ir į įsipareigojimą stiprinti solidarumą ir atsakomybę, Europos Vadovų Taryba susitarė visų pirma dėl 40 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, laikino ir išimties tvarka per dvejus metus vykdytino perkėlimo iš Italijos ir Graikijos į kitas valstybes nares mechanizmo, kuriame dalyvautų visos valstybės narės;

(8)

konkrečias valstybių narių aplinkybes lemia visų pirma migrantų srautai kituose geografiniuose regionuose, tokiuose kaip Vakarų Balkanų migracijos maršrutas;

(9)

2014 m. kelios valstybės narės susidūrė su dideliu į jų teritorijas atvykstančių migrantų, įskaitant tarptautinės apsaugos prašytojus, bendro skaičiaus padidėjimu; kai kurios susiduria su šia problema ir 2015 m. Kelioms valstybėms narėms Komisija suteikė skubią finansinę paramą, o EASO – operatyvinę paramą, kad padėtų joms spręsti su šio skaičiaus padidėjimu susijusias problemas;

(10)

tarp didelį spaudimą patyrusių ir neseniai tragiškus įvykius Viduržemio jūroje išgyvenusių valstybių narių visų pirma Italija ir Graikija susidūrė su precedento neturinčiais migrantų, įskaitant tarptautinės apsaugos prašytojus, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, atvykstančių į jų teritorijas ir sukeliančių didelį spaudimą jų migracijos ir prieglobsčio sistemoms, srautais;

(11)

2015 m. liepos 20 d., atsižvelgiant į konkrečią padėtį atskirose valstybėse narėse, bendru sutarimu buvo priimta Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliucija dėl 40 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, perkėlimo iš Graikijos ir Italijos. Per dvejus metus 24 000 asmenų bus perkelti iš Italijos ir 16 000 asmenų bus perkelti iš Graikijos; 2015 m. rugsėjo 14 d. Taryba priėmė Sprendimą (ES) 2015/1523 (2), kuriuo numatomas laikinas ir išimtinis asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, perkėlimo iš Italijos ir Graikijos į kitas valstybes nares, mechanizmas;

(12)

per pastaruosius mėnesius migracijos spaudimas prie pietinių išorės sausumos ir jūros sienų vėl smarkiai išaugo, o dėl didėjančio į Graikiją atvykstančių ir iš jos išvykstančių migrantų skaičiaus toliau keičiasi migracijos srautų kryptis: vidurio Viduržemio jūros dalies maršrutą keičia rytų Viduržemio jūros dalies maršrutas ir toliau judama Vakarų Balkanų maršruto kryptimi. Atsižvelgiant į tokią padėtį, turėtų būti taikomos tolesnės laikinosios priemonės siekiant mažinti spaudimą prieglobsčio sistemoms iš Italijos ir Graikijos;

(13)

Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūros (FRONTEX) duomenimis, per pirmus aštuonis 2015 m. mėnesius dažniausiai neteisėtai Sąjungos sieną kirsdavo vidurio ir rytų Viduržemio jūros maršrutais atvykstantys asmenys. Nuo 2015 m. pradžios į Italiją neteisėtai atvyko apie 116 000 migrantų (įskaitant maždaug 10 000 neteisėtų migrantų, kuriuos užregistravo vietos valdžios institucijos, tačiau šiuos duomenis dar turi patvirtinti FRONTEX). 2015 m. gegužės–birželio mėn. FRONTEX nustatė 34 691 neteisėto sienos kirtimo atvejį, o liepos–rugpjūčio mėn. – 42 356 atvejus – 20 % daugiau. 2015 m. į Graikiją taip pat atvyko labai daug neteisėtų migrantų (daugiau kaip 211 000 asmenų, įskaitant maždaug 28 000 neteisėtų migrantų, kuriuos užregistravo vietos valdžios institucijos, tačiau šiuos duomenis dar turi patvirtinti FRONTEX). 2015 m. gegužės–birželio mėn. FRONTEX nustatė 53 624 neteisėto sienos kirtimo atvejus, o liepos–rugpjūčio mėn. – 137 000 atvejų – 250 % daugiau. Didelę dalį tuose dviejuose regionuose nustatytų neteisėtų migrantų skaičiaus sudarė migrantai iš tų šalių, kurių piliečių prašymų patenkinimo lygis, remiantis Eurostato duomenimis, Sąjungoje yra aukštas;

(14)

Eurostato ir EASO duomenimis Italijoje 2015 m. sausio–liepos mėn. tarptautinės apsaugos prašymus pateikė 39 183 asmenys, palyginti su 30 755 tuo pačiu laikotarpiu 2014 m. (27 % daugiau). Graikijoje prašymų skaičius augo panašiu tempu; šioje šalyje pateikti 7 475 prašymai (30 % daugiau);

(15)

įgyvendinant migracijos ir prieglobsčio politiką jau imtasi daug veiksmų Italijai ir Graikijai paremti, be kita ko, joms skirta didelė pagalba nepaprastosios padėties atveju ir EASO operatyvinė parama. Italija ir Graikija 2007–2013 m. buvo antra ir trečia pagal pagalbos dydį finansinės paramos pagal Solidarumo ir migracijos srautų valdymo bendrąją programą (SOLID) gavėjos, be to, jos gavo nemenką papildomą pagalbą nepaprastosios padėties atveju. Tikėtina, kad 2014–2020 m. Italija ir Graikija išliks pagrindinės Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo (PMIF) paramos gavėjos;

(16)

dėl tebesitęsiančio nestabilumo ir konfliktų Italijos ir Graikijos artimiausiose kaimyninėse šalyse ir migracijos srautų padarinių kitoms valstybėms narėms labai tikėtina, kad šių šalių migracijos ir prieglobsčio sistemos toliau patirs nemažą ir vis didesnį spaudimą, o didelei daliai migrantų gali reikėti tarptautinės apsaugos. Tai rodo, kad itin svarbu pademonstruoti solidarumą su Italija ir Graikija ir papildyti veiksmus, kurių jau imtasi, laikinosiomis priemonėmis prieglobsčio ir migracijos srityje;

(17)

2015 m. rugsėjo 22 d. Taryba atkreipė dėmesį į valstybių narių norą ir pasirengimą dalyvauti perkeliant į kitas valstybes nares 120 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, laikantis solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principų, kuriais yra grindžiama Sąjungos prieglobsčio ir migracijos politika. Todėl Taryba nusprendė priimti šį sprendimą;

(18)

reikėtų priminti, kad Sprendimu (ES) 2015/1523 Italijai ir Graikijai nustatyta pareiga užtikrinti struktūrinius sprendimus, kad būtų išspręsta išimtinio spaudimo jų prieglobsčio ir migracijos sistemoms problema, sukuriant tvirtą strateginę atsako į krizinę padėtį sistemą ir intensyvinant vykdomą reformų procesą šiose srityse. Veiksmų planai, kuriuos Italija ir Graikija pateikė šiuo tikslu, turėtų būti atnaujinti atsižvelgiant į šį sprendimą;

(19)

atsižvelgiant į tai, kad Europos Vadovų Taryba susitarė dėl tam tikrų tarpusavyje susijusių priemonių, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai, prireikus ir suteikus atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo požiūrį, tam tikram laikotarpiui sustabdyti šio sprendimo taikymą, jei Italija ar Graikija nesilaikytų šiuo atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų;

(20)

54 000 prašytojų turėtų būti proporcingai perkelti iš Italijos ir Graikijos į kitas valstybes nares nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. Taryba ir Komisija turėtų nuolat stebėti padėtį, susijusią su masiniu trečiųjų šalių piliečių antplūdžiu į valstybes nares. Komisija prireikus turėtų pateikti pasiūlymus šiam sprendimui iš dalies pakeisti, kad būtų atsižvelgiama į padėties vietoje pokyčius ir jų įtaką perkėlimo Europos Sąjungoje mechanizmui bei sprendžiamas kintančio spaudimo valstybėms narėms, visų pirma pirmosioms su migrantų antplūdžiu susiduriančioms valstybėms narėms, klausimas. Tai darydama ji turėtų atsižvelgti į valstybės narės – numatomos migrantų priėmėjos – nuomonę.

Jei šis sprendimas iš dalies keičiamas kitos valstybės narės labui, ta valstybė narė atitinkamo keičiančiojo Tarybos sprendimo įsigaliojimo metu turėtų pateikti Tarybai ir Komisijai veiksmų planą, kuriame būtų numatytos tinkamos priemonės prieglobsčio, pirmojo priėmimo ir grąžinimo srityse, kuriomis būtų didinami jos sistemų minėtose srityse pajėgumai, kokybė ir veiksmingumas, taip pat priemonės, kuriomis siekiama tinkamai įgyvendinti šį sprendimą, kad po šio sprendimo taikymo pabaigos ta valstybė narė būtų geriau pasirengusi tvarkytis su galimu migrantų antplūdžio į jos teritoriją padidėjimu;

(21)

jei kurioje nors valstybėje narėje dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarytų panaši nepaprastoji padėtis, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali patvirtinti laikinąsias priemones atitinkamos valstybės narės labui, vadovaudamasi SESV 78 straipsnio 3 dalimi. Tokios priemonės prireikus gali apimti šiame sprendime numatytų tos valstybės narės prievolių sustabdymą;

(22)

pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį Italijos ir Graikijos labui numatytos priemonės turėtų būti laikino pobūdžio. 24 mėnesių laikotarpis yra pakankamas siekiant užtikrinti, kad šiame sprendime numatytos priemonės padarytų realų poveikį ir padėtų Italijai ir Graikijai spręsti su dideliais į jų teritoriją atvykstančių migrantų srautais susijusias problemas;

(23)

šiame sprendime numatytos perkėlimo Europos Sąjungoje iš Italijos ir Graikijos priemonės apima laikiną nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 (3) 13 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią antraip Italija ir Graikija būtų atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą remiantis to reglamento III skyriuje išdėstytais kriterijais, taip pat laikiną nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo procedūros etapų, įskaitant terminus, nustatytų to reglamento 21, 22 ir 29 straipsniuose. Kitos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatos, įskaitant Komisijos reglamente (EB) Nr. 1560/2003 (4) ir Komisijos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 118/2014 (5) nustatytas įgyvendinimo taisykles, tebėra taikytinos, įskaitant juose išdėstytas taisykles dėl perduodančiųjų valstybių narių pareigos padengti išlaidas, kurios būtinos siekiant perduoti prašytoją valstybei narei, į kurią perkeliama, ir dėl bendradarbiavimo perduodant tarp valstybių narių, taip pat dėl informacijos perdavimo per elektroninių ryšių tinklą „DubliNet“. Be to, šiame sprendime numatyta nuostata, leidžianti nukrypti nuo nuostatos dėl tarptautinės apsaugos prašytojo sutikimo, kaip nurodyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 516/2014 (6) 7 straipsnio 2 dalyje;

(24)

perkėlimo Europos Sąjungoje priemonės neatleidžia valstybių narių nuo visapusiško Reglamento (ES) Nr. 604/2013 taikymo, įskaitant nuostatas, susijusias su šeimos susijungimu, specialia nelydimų nepilnamečių apsauga ir diskrecine išlyga humanitariniais pagrindais;

(25)

reikėjo nustatyti kriterijus, kuriais bus remiamasi sprendžiant, kuriuos prašytojus ir kiek jų reikia perkelti iš Italijos ir Graikijos, nedarant poveikio nacionaliniu lygmeniu priimamiems sprendimams dėl prieglobsčio prašymų. Numatyta aiški ir veiksminga sistema, grindžiama sprendimų, kuriais suteikiama tarptautinė apsauga ir kurie buvo priimti vykdant pirmosios instancijos procedūras, vidutinės normos ribine verte Sąjungos lygmeniu, kaip nustatyta Eurostato, palyginti su bendru pirmosios instancijos sprendimų dėl tarptautinės apsaugos prašymų skaičiumi Sąjungos lygmeniu, remiantis turimais naujausiais statistiniais duomenimis. Viena vertus, nustačius tokią ribinę vertę turėtų būti didžiausiu įmanomu mastu užtikrinta, kad visi prašytojai, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, galėtų visapusiškai ir greitai pradėti naudotis savo teisėmis į apsaugą valstybėje narėje, į kurią perkeliama. Kita vertus, tai turėtų didžiausiu įmanomu mastu užkirsti kelią prašytojų, dėl kurių prašymų veikiausiai bus priimtas neigiamas sprendimas, perkėlimui į kitą valstybę narę ir nepagrįstam jų buvimo Sąjungoje pratęsimui. Remiantis naujausiais turimais Eurostato ketvirčio duomenimis apie pirmosios instancijos sprendimus, priimant šį sprendimą reikėtų taikyti 75 % ribinę vertę;

(26)

laikinosiomis priemonėmis siekiama sumažinti didelį spaudimą Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms, visų pirma perkeliant į kitas valstybes nares didelį skaičių prašytojų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos ir kurie į Italijos ar Graikijos teritoriją bus atvykę po šio sprendimo įsigaliojimo dienos. Remiantis bendru trečiųjų šalių piliečių, 2015 m. neteisėtai atvykusių į Italiją ir Graikiją, skaičiumi ir asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, skaičiumi, nustatyta, kad iš Italijos ir Graikijos reikėtų perkelti iš viso 120 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos. Tai sudaro maždaug 43 % visų 2015 m. liepos–rugpjūčio mėn. neteisėtai į Italiją ir Graikiją atvykusių trečiųjų šalių piliečių, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos. Pagal šiame sprendime numatytą perkėlimo Europos Sąjungoje priemonę našta sąžiningai paskirstoma tiek Italijai ir Graikijai, tiek kitoms valstybėms narėms, atsižvelgiant į turimus bendrus duomenis apie neteisėtą sienos kirtimą 2015 m. Atsižvelgiant į šiuos nagrinėjamus duomenis, 13 % iš šių prašytojų turėtų būti perkelta iš Italijos, 42 % – iš Graikijos, o 45 % prašytojų turėtų būti perkelti taip, kaip numatyta šiame sprendime;

(27)

per tris mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos valstybė narė gali išskirtinėmis aplinkybėmis ir nurodydama tinkamai pagrįstas priežastis, derančias su Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje įtvirtintomis pagrindinėmis vertybėmis, pranešti Tarybai ir Komisijai, kad ji negali dalyvauti iki 30 % pagal šį sprendimą jai priskirtų prašytojų perkėlimo Europos Sąjungoje procese. Tokios išskirtinės aplinkybės visų pirma apima padėtį, susidariusią dėl staigaus ir masinio trečiųjų šalių piliečių antplūdžio, kuris yra tokio masto, kad itin didelis spaudimas tenka net ir tinkamai parengtai prieglobsčio sistemai, kuri kitomis aplinkybėmis veikia pagal atitinkamą Sąjungos prieglobsčio acquis, arba staigaus ir masinio trečiųjų šalių piliečių antplūdžio riziką, kuri yra tokiu mastu tikėtina, jog pateisina neatidėliotinus veiksmus. Komisija, atlikusi įvertinimą, turėtų pateikti Tarybai pasiūlymus dėl įgyvendinimo sprendimo, susijusio su ne daugiau kaip 30 % prašytojų, priskirtų atitinkamai valstybei narei, perkėlimo Europos Sąjungoje laikinu sustabdymu. Jei tikslinga, Komisija gali siūlyti pratęsti likusio skaičiaus prašytojų perkėlimo Europos Sąjungoje terminą, tačiau ne daugiau kaip 12 mėnesių po šio sprendimo galiojimo termino pabaigos;

(28)

siekiant užtikrinti vienodas 54 000 prašytojų proporcinio perkėlimo iš Italijos ir Graikijos į kitas valstybes nares įgyvendinimo sąlygas, tuo atveju, jeigu vienos ar kelių valstybių narių dalyvavimas prašytojų perkėlimo procese būtų sustabdytas, arba tuo atveju, jeigu remiantis atitinkamais pranešimais Tarybai, kita (kitos) valstybė (-ės) narė (-ės) arba asocijuotosios valstybės dalyvautų perkėlimo veikloje, Tarybai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai.

Tų įgaliojimų suteikimas Tarybai yra pateisinamas atsižvelgiant į politiniu požiūriu opų tokių priemonių pobūdį; tie įgaliojimai yra susiję su valstybių narių įgaliojimais dėl trečiųjų šalių piliečių priėmimo valstybių narių teritorijoje ir poreikio sugebėti sparčiai prisitaikyti atsižvelgiant į greitai besikeičiančią padėtį;

(29)

Reglamentu (ES) Nr. 516/2014 įsteigtas Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondas (PMIF) remia naštos pasidalijimo operacijas, dėl kurių susitarė valstybės narės, ir yra pasirengęs naujiems šios srities politikos pokyčiams. Reglamento (ES) Nr. 516/2014 7 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė valstybėms narėms įgyvendinti veiksmus, susijusius su tarptautinės apsaugos prašytojų perdavimu pagal nacionalines programas, o to reglamento 18 straipsnyje numatyta galimybė gauti vienkartinę 6 000 EUR išmoką už kiekvieną iš kitos valstybės narės perduotą asmenį, kuriam suteikta tarptautinė apsauga;

(30)

siekiant įgyvendinti solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo principą ir atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu toliau plėtojama šios srities politika, tikslinga užtikrinti, kad valstybės narės, pagal šį sprendimą iš Italijos ir Graikijos perkeliančios prašytojus, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, už kiekvieną perkeltą asmenį gautų Reglamento (ES) Nr. 516/2014 18 straipsnyje numatytai vienkartinei išmokai prilygstančią sumą, t. y. 6 000 EUR, skiriamą pagal tą pačią tvarką. Taikoma ribota, laikina nuo to reglamento 18 straipsnio nukrypti leidžianti nuostata, nes vienkartinė išmoka turėtų būti mokama už perkeltus prašytojus, o ne už asmenis, kuriems suteikta tarptautinė apsauga. Iš tiesų toks laikinas taikymo srities išplėtimas potencialių vienkartinės išmokos gavėjų atžvilgiu yra neatsiejama šiuo sprendimu nustatytos pagalbos nepaprastosios padėties atveju dalis. Be to, kalbant apie pagal šį sprendimą perkeliamų asmenų perdavimo išlaidas, tikslinga numatyti, kad Italija ir Graikija už kiekvieną iš jų atitinkamos teritorijos perkeltą asmenį gautų vienkartinę ne mažesnę kaip 500 EUR išmoką, atsižvelgiant į faktines išlaidas, būtinas perkelti prašytoją į perkėlimo Europos Sąjungoje valstybę narę. Valstybės narės turėtų turėti teisę gauti papildomą išankstinį finansavimą, išmokėtiną 2016 m. peržiūrėjus jų nacionalines programas pagal Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondą, kuriomis siekiama įgyvendinti veiksmus pagal šį sprendimą;

(31)

būtina užtikrinti, kad būtų nustatyta spartaus perkėlimo Europos Sąjungoje procedūra ir kad įgyvendinant laikinąsias priemones valstybės narės užtikrintų glaudų tarpusavio administracinį bendradarbiavimą, o EASO teiktų operatyvinę paramą;

(32)

visais perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros etapais iki prašytojo perdavimo įgyvendinimo pabaigos turėtų būti atsižvelgta į nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos aspektus. Tais atvejais, kai valstybė narė turi pagrįstų priežasčių laikyti, kad prašytojas kelia pavojų jos nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, ji, užtikrindama visišką pagarbą prašytojo pagrindinėms teisėms, įskaitant atitinkamų taisyklių dėl duomenų apsaugos laikymąsi, turėtų apie tai informuoti kitas valstybes nares;

(33)

sprendžiant, kuriuos iš prašytojų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, reikėtų perkelti iš Italijos ir iš Graikijos, pirmenybė turėtų būti teikiama pažeidžiamiems prašytojams, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES (7) 21 ir 22 straipsniuose. Šiuo atžvilgiu daugiausia dėmesio reikėtų skirti visiems specialiesiems prašytojų poreikiams, įskaitant su sveikata susijusius poreikius. Visų pirma turėtų būti atsižvelgiama į vaiko interesus;

(34)

prašytojų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, integracija priimančiojoje visuomenėje yra tinkamai veikiančios bendros Europos prieglobsčio sistemos pagrindas. Todėl siekiant nuspręsti, kuri konkreti valstybė narė turėtų būti valstybė narė, į kurią perkeliama, visų pirma reikėtų atsižvelgti į konkrečias atitinkamų prašytojų kvalifikacijas ir savybes, pavyzdžiui, į jų kalbų mokėjimą ir kitus individualius požymius, remiantis įrodytais šeimos, kultūriniais ar socialiniais ryšiais, kurie galėtų padėti jiems integruotis valstybėje narėje, į kurią perkeliama. Itin pažeidžiamų prašytojų atveju reikėtų atsižvelgti į valstybės narės, į kurią perkeliama, pajėgumus suteikti tiems prašytojams tinkamą paramą ir į būtinybę užtikrinti sąžiningą tų prašytojų paskirstymą valstybėms narėms. Valstybės narės, į kurias perkeliama, deramai laikydamosi nediskriminavimo principo, gali nurodyti savo pageidavimus dėl prašytojų, grindžiamus pirmiau pateikta informacija, kuria remdamosi Italija ir Graikija, pasikonsultavusios su EASO ir, jei taikytina, su ryšių palaikymo pareigūnais, gali sudaryti galimų prašytojų, kuriuos numatyta perkelti į tą valstybę narę, sąrašus;

(35)

Reglamente (ES) Nr. 604/2013 nustatytos teisinės ir procedūrinės garantijos taikomos ir prašytojams, kuriems taikomas šis sprendimas. Be to, prašytojai turėtų būti informuojami apie šiame sprendime nustatytą perkėlimo Europos Sąjungoje procedūrą ir apie sprendimą dėl perkėlimo Europos Sąjungoje, kuris yra sprendimas dėl perdavimo, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 604/2013 26 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Sąjungos teisės aktus prašytojas neturi teisės pasirinkti už jo prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės, jam turėtų būti suteikta teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, jei jis nesutinka su sprendimu dėl perkėlimo Europos Sąjungoje, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 604/2013, tik siekiant užtikrinti pagarbą jo pagrindinėms teisėms. Pagal to reglamento 27 straipsnį valstybės narės gali savo nacionalinėje teisėje nustatyti, kad apeliacija dėl sprendimo dėl perdavimo automatiškai nesustabdomas prašytojo perdavimas, bet kad atitinkamas asmuo turi galimybę prašyti sustabdyti sprendimą dėl perdavimo įgyvendinimo, kol nėra priimtas sprendimas dėl jo apeliacijos;

(36)

iki ir po perdavimo valstybėms narėms, į kurias perkeliama, turėtų būti užtikrintos prašytojų teisės ir garantijos, numatytos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES (8) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/33/ES (9), įskaitant tai, kiek tai susiję su specialiais priėmimo ir procedūriniais poreikiais. Be to, prašytojams, kuriems taikomas šis sprendimas, toliau taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 603/2013 (10), o trečiųjų šalių piliečių, kurie neturi teisės likti toje teritorijoje, grąžinimui taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (11). Pirmiau nurodytoms nuostatoms taikomi tose direktyvose nustatyti apribojimai;

(37)

laikantis Sąjungos acquis, Italija ir Graikija turėtų užtikrinti perkėlimo Europos Sąjungoje procedūrai skirtą patikimą tapatybės nustatymo, registracijos ir pirštų atspaudų ėmimo mechanizmą, kad būtų greitai nustatomi asmenys, kuriems reikia tarptautinės apsaugos ir kurie atitinka perkėlimo Europos Sąjungoje kriterijus, ir nustatomi migrantai, kurie neatitinka tarptautinės apsaugos reikalavimų ir todėl turėtų būti grąžinti. Tai taip pat turėtų būti taikoma ir asmenims, kurie atvyko į Italijos ar Graikijos teritoriją nuo 2015 m. kovo 24 d. iki rugsėjo 25 d., kad jie atitiktų perkėlimo Europos Sąjungoje sąlygas. Tais atvejais, kai savanoriškas grįžimas yra neįmanomas, o kitos Direktyvoje 2008/115/EB numatytos priemonės yra netinkamos siekiant užkirsti kelią vėlesniam asmenų judėjimui, turėtų būti nedelsiant ir veiksmingai taikomos sulaikymo priemonės pagal tos direktyvos IV skyrių. Prašytojai, kurie išsisukinėja nuo perkėlimo procedūros, turėtų būti neperkeliami;

(38)

reikėtų imtis priemonių, kad būtų išvengta vėlesnio Europos Sąjungoje perkeltųjų asmenų judėjimo iš valstybės narės, į kurią perkeliama, į kitas valstybes nares, nes tai trukdytų veiksmingai taikyti šį sprendimą. Visų pirma valstybės narės laikydamosi Sąjungos teisės turėtų imtis reikiamų prevencinių priemonių galimybių gauti socialines išmokas ir naudotis teisių gynimo priemonėmis srityje. Be to, prašytojai turėtų būti informuoti apie tolesnio neteisėto judėjimo į kitas valstybes nares pasekmes ir apie tai, kad jei valstybė narė, į kurią perkeliama, suteikia jiems tarptautinę apsaugą, jie teisę į su tarptautine apsauga susijusias teises turi tik toje valstybėje narėje;

(39)

be to, atsižvelgiant į Direktyvoje 2013/33/ES nustatytus tikslus, priėmimo sąlygų valstybėse narėse suderinimas turėtų padėti apriboti tarptautinės apsaugos prašytojų vėlesnį judėjimą dėl jų priėmimo sąlygų įvairovės daromos įtakos. Siekiant to paties tikslo, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę nustatyti įpareigojimus prisistatyti ir tarptautinės apsaugos prašytojams sudaryti materialines priėmimo sąlygas, kurios apimtų apgyvendinimą, aprūpinimą maistu ir drabužiais tik natūra, taip pat prireikus užtikrinti, kad prašytojai būtų tiesiogiai perduoti valstybei narei, į kurią perkeliama. Panašiai tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo laikotarpiu, kaip numatyta prieglobsčio prašymo srities ir Šengeno acquis, išskyrus rimtas humanitarines priežastis, valstybės narės neturėtų suteikti prašytojams nacionalinių kelionės dokumentų ir neteikti jiems jokių kitų paskatų, pavyzdžiui, finansinių paskatų, kuriomis galėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos jų neteisėtam judėjimui į kitas valstybes nares. Neteisėto judėjimo į kitas valstybes nares atveju turėtų būti reikalaujama, kad tarptautinės apsaugos prašytojai arba asmenys, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, grįžtų į valstybę narę, į kurią perkeliama, o ta valstybė narė turėtų tuos asmenis nedelsdama priimti;

(40)

siekiant išvengti asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, vėlesnio judėjimo valstybės narės taip pat turėtų informuoti tuos asmenis apie sąlygas, kurių laikydamiesi jie gali teisėtai atvykti į kitą valstybę narę ir joje būti, ir turėtų galėti nustatyti įpareigojimus prisistatyti. Vadovaudamosi Direktyva 2008/115/EB, valstybės narės turėtų reikalauti, kad asmuo, kuriam suteikta tarptautinė apsauga ir kuris neteisėtai būna jų teritorijoje, nedelsiant vyktų atgal į valstybę narę, į kurią perkeliama. Tuo atveju, jei asmuo atsisako grįžti savanoriškai, turėtų būti užtikrintas priverstinis grąžinimas į valstybę narę, į kurią perkeliama;

(41)

be to, jei tai numatyta nacionalinėje teisėje, priverstinio grąžinimo į valstybę narę, į kurią perkeliama, atveju valstybė narė, kuri užtikrino priverstinio grąžinimo vykdymą, gali nuspręsti nustatyti nacionalinį atvykimo draudimą, pagal kurį asmeniui, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, tam tikrą laiką bus uždrausta vėl atvykti į tos konkrečios valstybės narės teritoriją;

(42)

kadangi šio sprendimo tikslas yra spręsti nepaprastosios padėties problemą ir remti Italijos ir Graikijos pastangas sustiprinti jų prieglobsčio sistemas, juo turėtų būti leista šioms valstybėms, padedant Komisijai, sudaryti dvišalius susitarimus su Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija ir Šveicarija dėl asmenų, patenkančių į šio sprendimo taikymo sritį, perkėlimo. Tokiuose susitarimuose taip pat turėtų atsispindėti svarbiausi šio sprendimo aspektai, visų pirma susiję su perkėlimo Europos Sąjungoje procedūra ir prašytojų teisėmis ir pareigomis, taip pat susiję su Reglamentu (ES) Nr. 604/2013;

(43)

speciali parama Italijai ir Graikijai pagal perkėlimo Europos Sąjungoje programą turėtų būti papildyta papildomomis priemonėmis, pradedant nuo trečiųjų valstybių piliečių atvykimo į Italijos ar į Graikijos teritoriją ir baigiant visų taikomų procedūrų užbaigimu, EASO ir kitoms atitinkamoms agentūroms, pavyzdžiui, FRONTEX koordinuojant trečiųjų valstybių piliečių, neturinčių teisės likti toje teritorijoje, grąžinimą, laikantis Direktyvos 2008/115/EB;

(44)

kadangi šio sprendimo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo sprendimu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(45)

šiuo sprendimu gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, kurie pripažinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje;

(46)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui Jungtinė Karalystė nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(47)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui Airija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(48)

tuo atveju, kai gavusi Protokole Nr. 21 minimos valstybės narės pagal to protokolo 4 straipsnį pateiktą pranešimą Komisija pagal SESV 331 straipsnio 1 dalį patvirtina tos valstybės narės dalyvavimą taikant šį sprendimą, Taryba turėtų nustatyti į tą valstybę narę perkeltinų prašytojų skaičių. Taryba taip pat turėtų atitinkamai pritaikyti kitų valstybių narių kvotas, proporcingai jas sumažindama;

(49)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(50)

atsižvelgiant į būtinybę kuo skubiau spręsti šį klausimą, šis sprendimas turėtų įsigalioti kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje,

a)

iš Italijos į kitų valstybių narių teritorijas perkeliama 15 600 prašytojų pagal I priede pateiktą lentelę;

b)

iš Graikijos į kitų valstybių narių teritorijas perkeliama 50 400 prašytojų pagal II priede pateiktą lentelę;

c)

į kitų valstybių narių teritorijas perkeliama 54 000 prašytojų proporcingai I ir II prieduose išdėstytiems skaičiams, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi arba iš dalies keičiant šį sprendimą, kaip nurodyta 1 straipsnio 2 dalyje ir šio straipsnio 3 dalyje.

a)

į Italiją ir Graikiją atvykstančių trečiųjų šalių piliečių patikrinimui, įskaitant aiškų jų tapatybės nustatymą, pirštų atspaudų ėmimą ir registravimą bei prireikus tarptautinės apsaugos prašymų registravimą ir, Italijos ar Graikijos prašymu, pirminį tvarkymą;

b)

informacijos ir specialios paramos, kurios gali prireikti, teikimui prašytojams ar potencialiems prašytojams, kuriems galėtų būti taikomas perkėlimas Europos Sąjungoje pagal šį sprendimą;

c)

pasirengimui trečiųjų šalių piliečių, kurie nepateikė tarptautinės apsaugos prašymo arba kurių teisė likti teritorijoje nustojo galioti, grąžinimo operacijoms ir jų organizavimui.

a)

valstybė narė, į kurią perkeliama, gauna 6 000 EUR dydžio vienkartinę išmoką;

b)

Italija ar Graikija gauna ne mažesnio kaip 500 EUR dydžio vienkartinę išmoką.

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/95

(1)

Direktyva 2009/138/EB nustatoma Sąjungos draudimo ir perdraudimo įmonių rizika grindžiama prudencinė tvarka. Direktyvą 2009/138/EB draudimo ir perdraudimo įmonėms bus pradėta visapusiškai taikyti 2016 m. sausio 1 d.;

(2)

nors Direktyva „Mokumas II“ bus pradėta visapusiškai taikyti nuo 2016 m. sausio 1 d., Komisija jau dabar gali priimti šį deleguotąjį sprendimą pagal Direktyvos „Mokumas II“ 311 straipsnį;

(3)

Direktyvos 2009/138/EB 172 straipsnis susijęs su trečiosios šalies mokumo tvarkos, taikomos įmonių, kurių pagrindinė buveinė yra toje trečiojoje šalyje, perdraudimo veiklai, lygiavertiškumu. Nustačius teigiamą lygiavertiškumą, perdraudimo sutartys, sudarytos su įmonėmis, kurių pagrindinė buveinė yra toje trečiojoje šalyje, gali būti tvarkomos taip, kaip perdraudimo sutartys, sudarytos su įmonėmis, kurioms leidimas išduotas pagal tą direktyvą;

(4)

Direktyvos 2009/138/EB 227 straipsnis yra susijęs su trečiųjų šalių draudimo įmonių, priklausančių grupėms, kurių pagrindinė buveinė yra Sąjungoje, lygiavertiškumu. Teigiamu sprendimu dėl lygiavertiškumo tokioms grupėms leidžiama, kai atimties ir sudėties metodas naudojamas kaip konsolidavimo metodas tokių grupių ataskaitoms parengti, apskaičiuojant grupės mokumo reikalavimą ir tinkamas nuosavas lėšas atsižvelgti į kapitalo reikalavimų ir turimo kapitalo (nuosavų lėšų) apskaičiavimą pagal Sąjungai nepriklausančios jurisdikcijos taisykles, o ne juos apskaičiuoti pagal Direktyvą 2009/138/EB;

(5)

Direktyvos 2009/138/EB 260 straipsnis yra susijęs su draudimo bei perdraudimo įmonių, kurių patronuojančiosios įmonės pagrindinė buveinė nėra Sąjungoje, lygiavertiškumu. Pagal Direktyvos 2009/138/EB 261 straipsnio 1 dalį, jeigu sprendimas dėl lygiavertiškumo yra teigiamas, valstybės narės pasikliauja trečiosios šalies grupės priežiūros institucijų atlikta lygiaverte grupės priežiūra;

(6)

trečiosios šalies teisinė tvarka laikoma visiškai lygiaverte pagal Direktyvą 2009/138/EB nustatytai tvarkai, jeigu laikomasi reikalavimų, kuriais suteikiama palyginama draudėjų ir naudos gavėjų apsauga. Visiškas lygiavertiškumas pagal 172 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį suteikiamas neribotam laikotarpiui, nebent būtų atšauktas;

(7)

2015 m. kovo 9 d. Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija (EIOPA) teikė patarimus Komisijai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1094/2010 (2) 33 straipsnio 2 dalį dėl Šveicarijoje galiojančios (per)draudimo įmonėms ir grupėms taikomos reguliavimo ir priežiūros sistemos. EIOPA patarimai grindžiami atitinkama Šveicarijos teisės aktų sistema, įskaitant 2007 m. birželio 22 d. Šveicarijos finansų rinkos priežiūros įstatymą (FINMASA), kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., 2004 m. gruodžio 17 d. Draudimo priežiūros įstatymą ir Draudimo priežiūros įsakymą (ISO) (3). Komisija vertinimą grindė EIOPA pateikta informacija;

(8)

atsižvelgiant į Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) 2015/35 (4), ypač jo 378, 379 ir 380 straipsnius, taip pat EIOPA patarimus, taikytini kai kurie kriterijai, siekiant įvertinti lygiavertiškumą pagal Direktyvos 2009/138/EB atitinkamai 172 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį;

(9)

šie kriterijai apima tam tikrus reikalavimus, kurie bendri dviem ar daugiau Deleguotojo reglamento (ES) 2015/35 378, 379 ir 380 straipsnių reikalavimams, kurie galioja pavienių (5) (per)draudimo įmonių lygmeniu ir (per)draudimo grupių lygmeniu, ir kurie apima įgaliojimų, mokumo, valdymo, skaidrumo, institucijų tarpusavio bendradarbiavimo ir konfidencialios informacijos tvarkymo sritis bei sprendimų poveikį finansiniam stabilumui;

(10)

pirma, kiek tai susiję su priemonėmis, įgaliojimais ir atsakomybe, Šveicarijos finansų rinkos priežiūros institucijai (FINMA) suteikti įgaliojimai veiksmingai prižiūrėti (per)draudimo veiklą ir skirti sankcijas arba prireikus užtikrinti vykdymą, pavyzdžiui, atšaukti įmonės veiklos licenciją arba pakeisti visus ar kai kuriuos jos vadovus. FINMA turi būtinų finansinių ir žmogiškųjų išteklių, kompetencijos, pajėgumų ir įgaliojimų veiksmingai apsaugoti visus draudėjus ir naudos gavėjus;

(11)

antra, kiek tai susiję su mokumu, (per)draudimo įmonių ir grupių finansinės būklės vertinimas pagal Šveicarijos mokumo testą (SST) grindžiamas patikimais ekonomikos principais, o mokumo reikalavimai grindžiami viso turto ir įsipareigojimų ekonominiu vertinimu. Pagal SST reikalaujama, kad (per)draudimo įmonės turėtų pakankamai finansinių išteklių, ir nustatomi techninių atidėjinių, investicijų, kapitalo reikalavimų (įskaitant minimalų kapitalo lygį) ir nuosavų lėšų kriterijai, pagal kuriuos FINMA laiku įsikiša, jeigu kapitalo reikalavimų nesilaikoma arba jeigu kyla pavojus draudėjo interesams. Kapitalo reikalavimai grindžiami rizika, o jų tikslas – padengti kiekybiškai įvertinamą riziką. Jeigu rizikos kiekybiškai nustatyti neįmanoma, šis klausimas sprendžiamas kitomis priemonėmis: pavyzdžiui, operacinė rizika kiekybiškai įvertinama vykdant Šveicarijos kokybės vertinimą (SQA). Pagrindinis kapitalo reikalavimas, pagal SST vadinamas tiksliniu kapitalu, apskaičiuojamas siekiant padengti nenumatytus nuostolius, atsiradusius dėl vykdomos veiklos. Be to, pagal SST pats mažiausias kapitalo reikalavimas (minimalus kapitalas) draudimo įmonėms skiriasi, t. y. priklauso nuo konkrečios draudimo veiklos krypties. Abu reikalavimai visiems esamiems Šveicarijos draudimo įmonių draudimo veiklos krypčių deriniams yra bent jau tokie griežti kaip atitinkami Direktyvos 2009/138/EB reikalavimai. Kiek tai susiję su modeliais, draudimo įmonės gali naudoti standartinį modelį arba – FINMA pareikalavus ar savo iniciatyva – vidaus modelį;

(12)

trečia, valdymo klausimu pagal Šveicarijos mokumo tvarką reikalaujama, kad (per)draudimo įmonės turėtų veiksmingą valdymo sistemą, pagal kurią joms nustatoma aiški organizacinė struktūra, derami ir tinkami reikalavimai tiems, kurie veiksmingai valdo įmones, veiksmingi informacijos perdavimo tarp įmonių ir FINMA procesai. Be to, FINMA veiksmingai prižiūri perduotas funkcijas ir veiklą;

(13)

pagal SST taip pat reikalaujama, kad (per)draudimo įmonės ir grupės išsaugotų rizikos valdymo, atitikties užtikrinimo, vidaus audito ir aktuarines funkcijas. Pagal SST privaloma rizikos valdymo sistema, pagal kurią būtų galima riziką nustatyti, vertinti, stebėti, valdyti ir apie ją pranešti, ir veiksminga vidaus kontrolės sistema. Direktyvos 2009/138/EB reikalavimų dėl pavienių įmonių vidaus audito ir reikalavimų laikymosi pakankamai laikomasi pagal ISO, nes juo didinami rizikos valdymo reikalavimai ir visų pirma įpareigojimas turėti atitikties užtikrinimo funkciją;

(14)

pagal Šveicarijoje galiojančią tvarką reikalaujama, kad (per)draudimo įmonių arba grupių veiklos politikos ar valdymo pokyčiai, arba tokių įmonių ar grupių kvalifikuotojo akcijų paketo pokyčiai atitiktų patikimo ir rizikos ribojimu pagrįsto valdymo principus. Visų pirma FINMA pranešama apie (per)draudimo įmonių arba draudimo grupių vykdomą įsigijimą, verslo plano arba kvalifikuotojo akcijų paketo pokyčius, dėl kurių pagrįstais atvejais gali būti taikomos atitinkamos sankcijos, pavyzdžiui, uždraudžiamas įsigijimas;

(15)

ketvirta, užtikrinant skaidrumą, reikalaujama, kad (per)draudimo įmonės ir grupės FINMA pateiktų visą informaciją, kurios reikia priežiūrai ir ne rečiau kaip kasmet skelbtų savo mokumo ir finansinės būklės ataskaitą. Direktyvos 2009/138/EB reikalavimų dėl informacijos atskleidimo visuomenei pakankamai laikomasi pagal ISO, nes atskleistinos kokybinės ir kiekybinės informacijos rūšys atitinka Direktyvą 2009/138/EB. Pagal ISO (per)draudimo įmonės ir grupės turi atskleisti savo verslo veiklą, veiklos rezultatus, rizikos valdymą, rizikos profilį, vertinimui naudojamus metodus, visų pirma susijusius su atidėjiniais, kapitalo valdymu ir mokumu;

(16)

penkta, dėl profesinės paslapties, bendradarbiavimo ir keitimosi informacija pagal Šveicarijoje galiojančią tvarką visiems asmenims, kurie dirba arba dirbo FINMA, įskaitant FINMA vardu veiklą vykdančius auditorius ir ekspertus, taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį. Pagal šiuos įpareigojimus taip pat numatyta, kad konfidencialią informaciją galima atskleisti tik apibendrintai arba santraukos pavidalu, nedarant poveikio baudžiamosios teisės reglamentuojamiems atvejams. Be to, FINMA naudoja iš kitų priežiūros institucijų gautą konfidencialią informaciją tik savo pareigoms vykdyti ir tik įstatymu nustatytais tikslais. Pagal Šveicarijoje galiojančią tvarką taip pat reikalaujama, kad kai (per)draudimo įmonei paskelbiamas bankrotas arba ji priverstinai likviduojama, konfidenciali informacija, nesusijusi su trečiosiomis šalimis, kurios dalyvauja sanuojant tokią įmonę, gali būti atskleista. Be to, FINMA gali dalytis tokia iš kitos priežiūros institucijos gauta konfidencialia informacija su institucijomis, įstaigomis arba asmenimis, kuriems Šveicarijoje taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį, tik gavus aiškų tos priežiūros institucijos sutikimą. Šveicarija yra pasirašiusi susitarimo memorandumą su visomis Sąjungos valstybėmis narėmis dėl tarptautinio bendradarbiavimo koordinavimo, visų pirma dėl keitimosi konfidencialia informacija;

(17)

šešta, dėl sprendimų poveikio FINMA ir kitos Šveicarijos institucijos, kurios turi įgaliojimų užtikrinti tinkamą finansų rinkų veikimą, pavyzdžiui, Šveicarijos nacionalinis bankas ir Finansų ministerija, turi priemonių, kad įvertintų sprendimų poveikį bendram finansų sistemų stabilumui, visų pirma esant ekstremaliai padėčiai, ir atsižvelgti į jų galimą prociklinį poveikį, kai finansų rinkose vyksta išimtiniai pokyčiai. Pagal Šveicarijoje galiojančią tvarką reguliariai rengiami pirmiau minėtų institucijų posėdžiai siekiant apsikeisti informacija apie riziką finansiniam stabilumui ir koordinuoti veiksmus. Tas pats vyksta tarptautiniu lygmeniu: Šveicarijos institucijos keičiasi informacija finansinio stabilumo klausimais, pavyzdžiui, su Sąjungos valstybių narių ir EIOPA priežiūros institucijų kolegomis;

(18)

Deleguotojo reglamento (ES) 2015/35 378 ir 380 straipsniuose taip pat nustatomi specialūs kriterijai dėl perdraudimo veiklos ir grupės priežiūros lygiavertiškumo;

(19)

kiek tai susiję su specialiais kriterijais dėl perdraudimo veiklos pagal Deleguotojo reglamento (ES) 2015/35 378 straipsnį, norint pradėti perdraudimo veiklą, reikia išankstinio FINMA institucijos leidimo, suteikiamo remiantis išsamiais įstatymu nustatytais standartais. Priklausomoms perdraudimo įmonėms taikoma Šveicarijoje pagal ISO galiojanti mokumo tvarka;

(20)

kiek tai susiję su specialiais kriterijais dėl grupės priežiūros pagal Deleguotojo reglamento (ES) 2015/35 380 straipsnį, FINMA turi įgaliojimų nustatyti, kokioms įmonėms taikoma grupės lygmens priežiūra, ir vykdyti grupę sudarančių draudimo bei perdraudimo įmonių priežiūrą. FINMA prižiūri visas (per)draudimo įmones, kurioms dalyvaujanti įmonė, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/138/EB 212 straipsnio 1 dalies a punkte daro lemiamą arba didelę įtaką;

(21)

FINMA pajėgi įvertinti grupę sudarančių (per)draudimo įmonių rizikos profilį, finansinę būklę ir mokumą bei tos grupės verslo strategiją;

(22)

pagal Šveicarijoje galiojančią tvarką pagal ataskaitų teikimo ir apskaitos taisykles galima stebėti grupės vidaus sandorius ir rizikos koncentraciją, apie kurią (per)draudimo grupės privalo pranešti bent kartą per metus;

(23)

pagal Šveicarijoje galiojančią tvarką FINMA riboja (per)draudimo įmonės nuosavų lėšų naudojimą, jeigu jų negalima veiksmingai sukaupti dalyvaujančios įmonės, kurios grupės mokumas apskaičiuojamas, kapitalo reikalavimams padengti. Apskaičiavus grupės mokumą gautas rezultatas bent jau lygus metodų, nustatytų Direktyvos 2009/138/EB 230 ir 233 straipsniuose, rezultatams, dvigubai neužskaitant nuosavų lėšų ir, vykdant abipusį finansavimą, neužskaitant grupės viduje sukurto kapitalo. Kalbant išsamiai, nors grupės mokumo koeficientas nenustatomas, priešingai, nei reikalaujama pagal Direktyvos 2009/138/EB 230 ir 233 straipsnius, nustatoma kiekvieno grupės subjekto mokumo koeficientų seka, apimanti visus grupės subjektų santykius, ir ja atsižvelgiama į grupės struktūrą;

(24)

atitinkamai, kadangi laikomasi visų Deleguotojo reglamento (ES) 2015/35 378, 379 ir 380 straipsniuose nustatytų kriterijų, laikoma, kad Šveicarijoje galiojanti (per)draudimo įmonėms ir grupėms taikoma reguliavimo ir priežiūros tvarka atitinka visiško lygiavertiškumo kriterijus, nustatytus Direktyvos 2009/138/EB 172 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje;

(25)

Komisija bet kuriuo metu, be bendrosios peržiūros, gali atlikti specialią peržiūrą, susijusią su atskira trečiąja šalimi arba teritorija, kai dėl svarbių pokyčių Komisija turi iš naujo įvertinti šiuo sprendimu nustatomą pripažinimą. Pasitelkusi EIOPA techninę pagalbą, Komisija turėtų toliau stebėti Šveicarijoje galiojančios tvarkos pokyčius ir sąlygų, kurių pagrindu priimtas šis sprendimas, laikymąsi;

(26)

Direktyva 2009/138/EB taikoma nuo 2016 m. sausio 1 d. Todėl šiuo sprendimu nuo šios datos taip pat turėtų būti suteikiamas Šveicarijoje galiojančios mokumo ir prudencinės tvarkos lygiavertiškumas,

24.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 248/99

(1)

Ispanijos valdžios institucijos informavo Komisiją ir kitas valstybes nares apie priemonę, kuria iš rinkos pašalinamos „Delphin Vertriebs- und Service GmbH“ (D-61192 Niddatal, Vokietija) gaminamos mokomosios plūdriosios plaukimo priemonės, kurių tipas yra „Delphin Schwimmscheiben-Typ Super“. Remiantis Direktyva 89/686/EEB gaminys buvo paženklintas CE ženklu ir išbandytas, o Vokietijos paskelbtoji įstaiga „TÜV Rheinland LGA Products GmbH“ (NB 0197) atliko jo tipo tyrimą pagal darniojo standarto EN 13138-1:2008 „Mokomosios plūdriosios plaukimo priemonės. 1 dalis. Prie kūno tvirtinamų plūdriųjų priemonių saugos reikalavimai ir bandymo metodai“ nuostatas. Gaminys priskiriamas prie II kategorijos asmeninių apsaugos priemonių;

(2)

pranešimas atsiųstas pranešus apie nelaimingą atsitikimą: po plaukimo, kai tėvai, ruošdamiesi namo, ėmė krautis asmeninius daiktus, vienas vaikų atsikando ir prarijo mažą disko dalį, todėl jam prireikė medicinos pagalbos ir hospitalizavimo;

(3)

Ispanijos valdžios institucijos nurodė gaminį pašalinti iš rinkos. Priemonės buvo imtasi dėl priežasčių, susijusių su Direktyvos 89/686/EEB II priedo 1.2.1 punkte (Kai nėra rizikos ir kitų būdingų trukdymo veiksnių) nustatytais pagrindiniais sveikatos ir saugos reikalavimais, motyvuojant tuo, kad Direktyvos 89/686/EEB 5 straipsnyje nurodyti standartai, visų pirma darnusis standartas EN 13138-1:2008 „Mokomosios plūdriosios plaukimo priemonės. 1 dalis. Prie kūno tvirtinamų plūdriųjų priemonių saugos reikalavimai ir bandymo metodai“, yra taikomi netinkamai. Standarto EN 13138-1 5.4.2 punkte nustatyta, kad pritvirtintos mažos dalys, traukiamos ta kryptimi, kuria jos greičiausiai atsiskirtų, turi atlaikyti 90 ± 2 N traukos jėgą ir neatitrūkti nuo gaminio. Galinčios atsiskirti dalys turėtų netilpti į mažų dalių cilindrą, kuris bandymui naudojamas pagal standartą EN 71-1;

(4)

Ispanijos valdžios institucijos nurodė, kad, atlikus tempimo bandymus pagal darnųjį standartą EN 13138-1:2008, nustatyta, kad mažos dalys gali atsiskirti nuo gaminio ir gali būti prarytos vaikų, kuriems jis yra skirtas. Kai minėtos mažos dalys atsiskirdavo, traukimo jėga būdavo mažesnė nei 90 N, o dalys visiškai tilpdavo į mažų dalių cilindrą. Ispanijos valdžios institucijų nuomone, minėto standarto 5.4.2 punktas taikomas ne tik atliekant bandymą su pritvirtintomis mažomis dalimis, bet apskritai su visomis mažomis dalimis. Jos naudojo sąkandžio bandymo įrangą, atsižvelgdamos į bandymus, nurodytus standartuose EN 12227:2010 „Buitiniai vaiko aptvarėliai. Saugos reikalavimai ir bandymo metodai“ ir EN 716-2:2008 „Baldai. Buitinės vaikiškos ir sulankstomosios vaikiškos lovelės. 2 dalis. Bandymo metodai“;

(5)

Vokietijos valdžios institucijos nesutiko su Ispanijos valdžios institucijų atliktu rizikos vertinimu, tvirtindamos, kad naudotas bandymo metodas neatitiko įrangos praktinės paskirties. Jų nuomone, standarto EN 13138-1 5.4.2 punktas taikomas tik pritvirtintoms mažoms dalims. Vokietijos valdžios institucijos teigė, kad gaminys nekelia jokios didelės rizikos, nes tai nėra žaislas, tad Ispanijos valdžios institucijų aprašyta rizika realiomis sąlygomis neatsirastų;

(6)

Ispanijos valdžios institucijų taikytu bandymo metodu abejojo ir gamintojas. Atliekant gaminio EB tipo tyrimą, paskelbtoji įstaiga pareiškė, kad gaminys yra be pritvirtintų mažų dalių, ir neatliko bandymo pagal standarto EN 13138-1 5.4.2 punktą;

(7)

po pranešimo gamintojas paprašė paskelbtosios įstaigos atlikti papildomą tempimo bandymą pagal standarto EN 1888:2012 „Vaiko priežiūros gaminiai. Vaikų vežimėliai. Saugos reikalavimai ir bandymo metodai“ 8.5.2.2 punktą, naudojant minėto standarto 5.7 punkte aprašytą sąkandžio bandymo įrangą, identišką aprašytajai standartuose EN 716-2 ir EN 12227. Iš gaminio nebuvo galima atskirti jokių mažų dalių. Be to, paskelbtoji įstaiga atliko tolesnį tyrimą, po kurio patvirtinta, kad taikant 90 N tempimo jėgą nuo gaminio dalys neatsiskyrė, o šis bandymas panašėjo į mažoms dalims taikomą bandymą, kurio metodas nustatytas standarte EN 71-1 „Žaislų sauga. 1 dalis. Mechaninės ir fizikinės savybės“;

(8)

Komisija kreipėsi į ekspertus techninės pagalbos, kad būtų galima įvertinti pagrindinius klausimus, susijusius su šiuo atveju. Techninės srities ekspertai atliko išorės tyrimą ir padarė išvadą, kad siekiant įrodyti atitiktį pagrindiniams sveikatos ir saugos reikalavimams, nustatytiems Direktyvos 89/686/EEB II priedo 1.2.1 punkte, užtenka atlikti bandymą tik su pritvirtintomis mažomis dalimis;

(9)

standarte EN 13138-1 nenustatytas aiškus bandymo metodas, taikomas pritvirtintoms mažoms dalims. Dėl šios dviprasmiškos situacijos teko rinktis iš esamų atitinkamų bandymo metodų, atsižvelgiant į gaminio pobūdį. Ispanijos valdžios institucijos taikė bandymo metodą, kuris, jų nuomone, geriausiai tiko gaminio keliamai rizikai įvertinti. Nepaisant to, techninės srities ekspertai padarė išvadą, kad Ispanijos valdžios institucijos taikė netinkamą bandymo metodą;

(10)

Vokietijos paskelbtosios įstaigos atliktas tempimo bandymas šiuo atveju laikytinas vieninteliu tinkamu bandymo metodu. Todėl atliekant EB tipo tyrimą buvo taikomas galiojantis bandymo metodas ir paskelbtoji įstaiga EB tipo tyrimo vertinimą atliko tinkamai;

(11)

remiantis turimais statistiniais duomenimis apie rinkoje siūlomas būdingas plaukimo priemones ir nelaimingus atsitikimus, galima daryti išvadą, kad iš būdingų medžiagų pagamintos ir pagal numatytą paskirtį bei naudojimo sąlygas naudojamos plaukimo priemonės ypatingo pavojaus užspringti nekelia. Šie gaminiai yra skirti naudoti tik vandenyje,