ISSN 1977-0723 |
||
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
L 232 |
|
Leidimas lietuvių kalba |
Teisės aktai |
58 tomas |
|
|
|
(1) Tekstas svarbus EEE |
LT |
Aktai, kurių pavadinimai spausdinami paprastu šriftu, yra susiję su kasdieniu žemės ūkio reikalų valdymu ir paprastai galioja ribotą laikotarpį. Visų kitų aktų pavadinimai spausdinami ryškesniu šriftu ir prieš juos dedama žvaigždutė. |
II Ne teisėkūros procedūra priimami aktai
SPRENDIMAI
4.9.2015 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
L 232/1 |
KOMISIJOS SPRENDIMAS (ES) 2015/1469
2014 m. liepos 23 d.
dėl valstybės pagalbos SA.30743 (2012/C) (ex N 138/10) – Vokietija – Leipcigo–Halės oro uosto infrastruktūros projektų finansavimas (2)
(pranešta dokumentu Nr. C(2014) 5071)
(Tekstas autentiškas tik anglų kalba)
(Tekstas svarbus EEE)
EUROPOS KOMISIJA,
atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 108 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą (1),
atsižvelgdama į Europos ekonominės erdvės susitarimą, ypač į jo 62 straipsnio 1 dalies a punktą,
pakvietusi suinteresuotąsias šalis teikti savo pastabas pagal minėtą (-as) nuostatą (-as) (2),
kadangi:
1. PROCEDŪRA
(1) |
2010 m. balandžio 12 d. raštu Vokietija, siekdama teisinio aiškumo, Komisijai pranešė apie planuojamas kapitalo injekcijas bendrovėms Mitteldeutsche Flughafen AG (toliau – MFAG) ir Flughafen Leipzig/Halle GmbH (toliau – FLH). Vokietija Komisiją taip pat informavo, kad kapitalo injekcijoms, apie kurias pranešta, reikia Komisijos pritarimo. Kol kas projektas bus finansuojamas akcininkų paskolomis, kurios suteiktos tariamai rinkos sąlygomis. |
(2) |
2010 m. birželio 10, lapkričio 26 d. ir 2011 m. kovo 3 d. raštais Komisija paprašė daugiau informacijos apie priemones, apie kurias panešta (įskaitant akcininkų paskolų sąlygas). 2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. sausio 4 ir balandžio 26 d. Vokietija pateikė papildomą informaciją. |
(3) |
2011 m. birželio 15 d. raštu Komisija informavo Vokietiją apie savo sprendimą akcininkų paskolų ir kapitalo injekcijų bendrovei FLG atžvilgiu pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą (toliau – sprendimas pradėti tyrimą). Vokietija savo pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimą pateikė 2011 m. rugpjūčio 15 d. |
(4) |
Komisijos sprendimas pradėti tyrimą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (3). Komisija paprašė suinteresuotųjų šalių per mėnesį nuo paskelbimo dienos pateikti savo pastabas dėl šios priemonės. |
(5) |
Komisija gavo 34 suinteresuotųjų šalių pastabas dėl priemonės. Komisija Vokietijai šias pastabas persiuntė 2011 m. lapkričio 21 d. Vokietijai buvo suteikta galimybė į šias pastabas atsakyti per mėnesį. Komisija Vokietijos pastabas gavo 2011 m. gruodžio 20 d. |
(6) |
2012 m. kovo 14 d. raštu Komisija paprašė pateikti informacijos. Komisija Vokietijos atsakymą gavo 2012 m. balandžio 26 d. |
(7) |
2012 m. gegužės 15, liepos 20 ir gruodžio 21 d. Komisija paprašė daugiau informacijos. Vokietija atsakė 2012 m. birželio 28, rugsėjo 10 d. ir 2013 m. sausio 15 d. raštais. |
(8) |
2014 m. kovo 31 d. Komisija priėmė 2014 m. aviacijos gaires (4), kuriomis pakeistos 1994 (5) ir 2005 m. (6) aviacijos gairės. 2014 m. balandžio 15 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas pranešimas, kuriuo valstybės narės ir suinteresuotosios šalys pakviestos per mėnesį nuo šių gairių paskelbimo dienos pateikti pastabas dėl 2014 m. aviacijos gairių taikymo šiuo atveju (7). |
(9) |
2014 m. balandžio 14 d. Komisija paprašė daugiau informacijos apie bendrųjų principų taikymą atliekant suderinamumo vertinimą remiantis 2014 m. aviacijos gairėmis. Vokietija atsakė 2014 m. gegužės 19 ir 26 d., taip pat liepos 10 ir 11 d. raštais. |
(10) |
2014 m. liepos 17 d. raštu Vokietija sutiko, kad šis sprendimas būtų priimtas ir apie jį būtų pranešta anglų kalba. |
2. PRIEMONIŲ APIBŪDINIMAS
2.1. SU TYRIMU IR INFRASTRUKTŪROS PROJEKTU SUSIJĘ FAKTAI
2.1.1. Leipcigo–Halės oro uostas
(11) |
Leipcigo–Halės oro uostas yra Saksonijos federalinėje žemėje Vidurio Vokietijoje. Oro uostą valdo bendrovės MFAG (8) patronuojamoji bendrovė FLH (9). MFAG – tai kontroliuojančioji bendrovė, turinti keturias patronuojamąsias įmones (FLH, Dresden Airport GmbH ir PortGround GmbH). |
(12) |
Vokietijai susijungus buvo parengtas generalinis oro uosto plėtros planas. Šiame plane buvo numatyta ateityje sukurti dviejų kilimo ir tūpimo takų sistemą. 1997 m. buvo patvirtinta šiaurinio kilimo ir tūpimo tako statyba. 2004 m. akcininkai nusprendė finansuoti pietinio kilimo ir tūpimo tako statybą (10). |
(13) |
Kai 2007 m. pradėjo veikti pietinis kilimo ir tūpimo takas, DHL Express savo Europos logistikos centro veiklą perkėlė iš Briuselio į Leipcigą. Be DHL Express, Leipcigo–Halės oro uoste skrydžius vykdo Lufthansa Cargo ir kiti krovinių oro vežėjai. Taigi 2011 m. Leipcigo–Halės oro uostas tapo antru pagal dydį (po Frankfurto prie Maino oro uosto) Vokietijos krovinių vežimo veiklą vykdančiu oro uostu. 1 lentelėje apibendrinta keleivių ir oro krovinių srautų raida nuo 2006 m. 1 lentelė Keleivių ir oro krovinių srautų raida Leipcigo–Halės oro uoste 2006–2013 m.
|
2.1.2. Infrastruktūros investicijų programos apžvalga
(14) |
Akcininkų paskolomis ir kapitalo injekcijomis siekiama finansuoti infrastruktūrą ir su infrastruktūra susijusias 2 lentelėje apibendrintas priemones, kurių suma – 255,6 mln. EUR. 2 lentelė Leipcigo–Halės oro uosto infrastruktūros investicijų programos apžvalga
|
(15) |
M1. Plataus masto triukšmo mažinimo priemonės (įskaitant žemės įsigijimą, perkėlimą, susijusį kraštovaizdžio išsaugojimo planavimą). Pagal pietinio kilimo ir tūpimo tako ir peronų plano patvirtinimo sprendimą (12) Leipcigo–Halės oro uostas naktinės apsaugos zonoje turi įdiegti triukšmo mažinimo priemones. Ši naktinės apsaugos zona turėjo apimti maždaug 211 km2 teritoriją, kurioje yra apie 6 000 gyvenamųjų namų. 2009 m. vasario mėn. pabaigoje pirmą kartą perskaičiavus naktinės apsaugos zoną, pirminę apsaugos zoną reikia išplėsti ir įtraukti dar maždaug 4 000 gyvenamųjų namų. |
(16) |
M2. Variklių bandymo statinys. Naujas variklių bandymo statinys Leipcigo–Halės oro uoste buvo pastatytas 2007–2008 m. Leipcigo–Halės oro uostas veikia visą parą, todėl jame turi būti galimybių orlaivių variklius bandyti dieną ir naktį. Kad būtų mažiau triukšmo, variklių bandymo statinys yra uždaras. |
(17) |
M3. Riedėjimo takas ir magistralę kertantis tiltas E7. Siekiant sumažinti spaudimą esamiems riedėjimo takams bei tiltams ir užtikrinti alternatyvą avarijų ar gedimų atveju, rytinėje oro uosto dalyje buvo nutiestas riedėjimo takas ir pastatytas magistralę kertantis tiltas E7. Dėl techninių priežasčių šis infrastruktūros projektas yra padalytas į tris dalinius projektus: magistralę kertančio tilto (13), riedėjimo tako ir techninės įrangos (žiburių). Projekto darbai pradėti 2008 m. |
(18) |
M4. Šiaurinio kilimo ir tūpimo tako ilginimas (planavimo išlaidos) nuo dabar esančių 3 600 m iki 3 800 m. Šiaurinio kilimo ir tūpimo tako ilginimu siekiama užtikrinti, kad didelio maksimalaus kilimo svorio krovininiai orlaiviai galėtų kilti be jokių krovumo apribojimų. Šis infrastruktūros projektas pradėtas planuoti 2008 m. |
(19) |
M5. Teritorijos parengimas riedėjimo takų V formos sujungimo, naujo gaisrinės pastato ir universalaus angaro Nr. I statybai. Gaisrinę ir universalų angarą reikės nugriauti ir iš naujo pastatyti. Universalaus angaro Nr. I ir gaisrinės rekonstrukcijos darbai pradėti 2009 m. gegužės mėn. Naujas universalus angaras bus naudojamas žiemą naudojamai įrangai laikyti. Darbai taip pat apims patalpų, skirtų ugniagesių komandai rengti, statybą. |
(20) |
M6. Lygiagrečių riedėjimo takų V formos sujungimas. Remiantis pranešimu, pastatyti dviejų esamų riedėjimo takų V formos sujungimą būtina norint patenkinti didėjančius Leipcigo–Halės oro uosto pajėgumus ir oro uosto pietvakarinės dalies pajėgumus piko valandomis, taip pat vėjui pučiant iš rytų. |
(21) |
M7. Papildomos ledo šalinimo vietos. Papildomų ledo šalinimo vietų reikia norint užtikrinti, kad būtų sėkmingai pašalintas ledas nuo orlaivių ir išvengta vėlavimo dėl netinkamos infrastruktūros. |
(22) |
M8. Sraigtasparnių oro uostas. 2008–2009 m. Leipcigo–Halės oro uoste pritaikius paviršiaus struktūrą ir paviršių pažymėjus buvo įrengta sraigtasparnių stovėjimo vieta; ji naudojama kaip gelbėjimo oro transportu ir ekstremaliųjų situacijų operacijų bazė. |
(23) |
M9.1. Kontrolės punkto Nr. I rekonstrukcija. Kontrolės punktas Nr. I turi būti rekonstruotas, kad būtų laikomasi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2320/2002 (14) reikalavimų. Tai bus visos su oro uosto saugumu susijusios organizacinės veiklos (leidimų ir raktų tvarkymas, saugumo mokymas, valdymo užduotys), kontrolės (pavyzdžiui, asmenų ir krovinių) ir apsaugos paslaugų (pavyzdžiui, lankytojams teikiamos paslaugos, labai svarbių asmenų zona) centras. |
(24) |
M9.2. Funkcinis apsaugos pastatas. Naują apsaugos pastatą naudos federalinė policija, regioninė policija, muitinė ir Vokietijos meteorologijos tarnyba. |
(25) |
M9.3. Techninės įrangos pirkimas. Siekdamas prisitaikyti prie naujos infrastruktūros Leipcigo–Halės oro uostas taip pat turi įsigyti papildomos žiemą naudojamos įrangos ir papildomos gaisrų gesinimo įrangos. Oro uosto išorinėje aptvaroje taip pat turės būti naujai įrengti detektoriai ir skaitmeninė stebėjimo vaizdo kameromis įranga su pažangiaisiais judesio detektoriais. |
(26) |
M9.4. Gyvūnams skirtas pastatas. Projektas susijęs su atskiro pastato, kuris būtų skirtas iš trečiųjų šalių įvežamiems arba į jas išvežamiems gyvūnams, įrengimu oro uoste. Šiame pastate būtų ir veterinariniai įrenginiai. |
(27) |
M10. Papildomas triukšmo mažinimas. Atsižvelgiant į numatomą visų pirma krovininio oro eismo srautų didėjimą Leipcigo–Halės oro uoste, manoma, kad oro uostui plečiantis vidutiniu laikotarpiu bus būtinos papildomos triukšmo mažinimo priemonės (ir susiję darbai). |
(28) |
M11. Pietryčių zonos nekontroliuojamosios dalies plėtros I etapas. Leipcigo–Halės oro uosto vietose, esančiose šalia esamų nekontroliuojamosios dalies įrenginių (angaro ir eksploatacinio pastato) rytinės pusės, iki 2010 m. turi būti iki galo įvesta elektra ir įrengtas vandentiekis, nuotekų įrenginiai ir lietaus vandens šalinimo įrenginiai; darbai pradėti 2008 m. Prie oro krovinių perkrovimo terminalo esančią žiedinę sankryžą sujungus su viešuoju kelių tinklu reikės imtis papildomų triukšmo mažinimo priemonių. |
(29) |
M12. Pietinio išplėtimo plano patvirtinimo procedūra. Ilguoju laikotarpiu turi būti pailgintas Leipcigo–Halės oro uosto pietinis kilimo ir tūpimo takas (3 600 m) ir išplėstas peronas. Tam prireiks patvirtinti planą. |
(30) |
M13. Šiaurinio perono išplėtimas. Planuojama iki 2020 m. įrengti dvylika papildomų vietų. Dėl terminalo įrenginių plėtros oro uosto šiaurinėje dalyje bus galima užtikrinti, kad abiejuose kilimo ir tūpimo takuose orlaivių judėjimas pasiskirstytų tolygiau. |
(31) |
M14. Rytinio perono išplėtimas. Rytinio perono kraštas turi būti pastumtas į pietus, kad būtų užtikrintos būtinos bekliūtės vietos, kurių reikia eksploatuojant kilimo ir tūpimo takus. Peronas taip pat turi būti sujungtas su riedėjimo takų sistema ir ledo šalinimo vietomis. |
(32) |
M15. Infrastruktūros pritaikymas. Šiaurinės zonos terminalo įrenginiai turi būti pritaikyti atsižvelgiant į šiaurinėje zonoje naujai pastatytą peroną ir krovininių funkcijų perkėlimą į tą zoną. Taigi angaras ir būtinos papildomos funkcijos turi būti pritaikytos F kategorijos orlaiviams. |
(33) |
M16.1. Šiaurinės zonos angaro išplėtimas. Tai apima naujo perono statybą šiaurinėje zonoje, įskaitant krovininių funkcijų perkėlimą į tą zoną ir eksploatacijos vietų įrengimą. |
(34) |
M16.2. Naujo aviacijos terminalo ir nedidelių orlaivių angaro statyba. Turės būti pastatytas naujas aviacijos terminalas ir nedidelių orlaivių angaras. Ankstesnis aviacijos terminalas buvo nugriautas tiesiant naują pietinį kilimo ir tūpimo taką. |
2.2. NAGRINĖJAMOSIOS PRIEMONĖS IR PRIEŽASTYS PRADĖTI OFICIALIĄ TYRIMO PROCEDŪRĄ
(35) |
Sprendime pradėti tyrimą nagrinėtos šios Leipcigo–Halės oro uosto investicinio projekto (t. y. infrastruktūros ir su infrastruktūra susijusių priemonių) finansavimo priemonės:
|
(36) |
Kalbant apie infrastruktūros priemones, apie kurias pranešta, Komisijai kilo abejonių, ar tikrai galima manyti, kad jos patenka į viešosios politikos sritį ir, taigi, ar jų finansavimas nėra valstybės pagalba. |
(37) |
Komisija padarė išvadą, kad akcininkų paskolos ir kapitalo injekcijos bendrovei MFAG nėra valstybės pagalba, nes ir paskolas, ir injekcijas ketinama perduoti bendrovei FLH. MFAG gali būti laikoma tik specialia priemone lėšoms perduoti bendrovei FLH, taigi ji pati nėra pagalbos gavėja. |
2.2.1. Akcininkų paskolos bendrovei FLH
(38) |
Infrastruktūros ir su infrastruktūra susiję projektai pirmiausia finansuoti akcininkų paskolomis, kurios bus paverstos kapitalu tik tada, kai bus gautas Komisijos leidimas įgyvendinti šias finansavimo priemones. 2006–2011 m. (15) bendra bendrovei FLH suteiktų akcininkų paskolų suma buvo […] mln. EUR. |
(39) |
2006–2008 m. suteiktų akcininkų paskolų sąlygos buvo nustatytos remiantis Sachsen LB ir MFAG paskolos susitarimu. Bazinė skolinimo norma yra 3 mėnesių EURIBOR ir […] bazinių punktų rizikos marža. Bazinė 2009 m. skolinimo norma yra 3 mėnesių EURIBOR ir […] bazinių punktų rizikos marža. Bazinė 2010 m. skolinimo norma yra 3 mėnesių EURIBOR ir […] bazinių punktų rizikos marža. |
Komisijos atliktas pirminis pagalbos buvimo vertinimas
(40) |
Kalbant apie pagalbos, teikiamos akcininkų paskolomis bendrovei FLH, pobūdį, Komisija abejojo, ar FLH akcininkų paskolos buvo suteiktos sąlygomis, kurios galėjo būti įprastos rinkos sąlygos. Visų pirma, kalbant apie panašius paskolų susitarimus, Komisija abejojo, ar orientaciniai e. paštu pateikti pasiūlymai, nesiekiant sudaryti teisiškai privalomų paskolų susitarimų ir neįvertinus įsipareigojimų neįvykdymo tikimybės ir užtikrinimo įkaitu, gali būti laikomi patikimu rinkos lyginamuoju kriterijumi. |
(41) |
Neturėdama rinkos lyginamojo kriterijaus Komisija savo vertinimą grindė pakaitiniu rodikliu, nustatytu 2008 m. orientacinių normų komunikate (16). Kadangi FLH ir įkaitas neturi reitingo, atrodė, kad FLH akcininkų paskolų sąlygos yra palankesnės negu taikant 2008 m. orientacinių normų komunikatą Komisijos nustatytas rinkos normos pakaitinis rodiklis. |
(42) |
Galima pagalbos dalis yra lygi rinkos palūkanų normos ir faktinės palūkanų normos skirtumui. |
2.2.2. Kapitalo injekcijos bendrovei FLH
(43) |
Kapitalo injekcijos bendrovei FLH, kuriomis siekiama finansuoti infrastruktūrą ir su infrastruktūra susijusias priemones (žr. 2 lentelę), turi būti patvirtintos Komisijos. Vadinasi, FLH akcininkų paskolas paversti nuosavu kapitalu numatoma tik patvirtinus pagalbą. |
(44) |
Bendra finansavimo suma, kuria siekiama atlyginti infrastruktūros ir su infrastruktūra susijusių projektų išlaidas, yra 255,6 mln. EUR. Iš viso MFAG kapitalo atsargų fonde turi būti deponuota 240,3 mln. EUR suma, skirta perduoti bendrovei FLH, kad būtų padidintas jos nuosavas kapitalas (t. y. nuosavo kapitalo atsargos). FLH akcininkai likusią sumą skirs tiesiogiai FLH kapitalo atsargų fondui. |
(45) |
Pasak Vokietijos, kapitalo injekcijos bus atliekamos be jokio pagrindinio verslo plano ir ilgalaikių pelningumo perspektyvų. |
(46) |
Nors keli infrastruktūros projektai, kurie turėtų būti finansuojami planuojamomis kapitalo injekcijomis, jau pradėti, dar prieš projektų pradžią viešasis akcininkas, kaskart prieš padedant kokius nors darbus, paskelbdavo apie savo ketinimą finansuoti tas priemones. Pačios kapitalo injekcijos dar nebuvo atliktos. |
Komisijos pirminis pagalbos buvimo vertinimas
(47) |
Kalbant apie kapitalo injekcijų pagalbos pobūdį, Komisija abejojo, ar neturėdami jokių ilgalaikių pelningumo perspektyvų FLH akcininkai veikė kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis veiklos vykdytojas. Taigi Komisija abejojo, ar galima manyti, kad kapitalo injekcijos nėra valstybės pagalba. |
2.2.3. Pagalbos suderinamumas
(48) |
Kadangi akcininkų paskolos ir vėlesnės kapitalo injekcijos galėtų būti valstybės pagalba, Komisija turėjo ištirti, ar ši pagalba galėtų būti laikoma suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Šiuo atžvilgiu 2005 m. aviacijos gairėse apibendrinti bendrieji pagalbos, kuria finansuojama oro uosto infrastruktūra, suderinamumo pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą vertinimo principai. |
(49) |
Sprendime pradėti tyrimą Komisija padarė išvadą, kad šis atvejis atitinka tam tikrus 2005 m. aviacijos gairėse nustatytus kriterijus. Šiuo atžvilgiu Komisija padarė išvadą, kad pagalba atitinka aiškiai apibrėžtą bendros svarbos tikslą, visų pirma dėl to, kad ja gerinamas susisiekimas regione krovinių vežimo paslaugoms teikti ir pagalba turi teigiamą poveikį vietos plėtrai. Atsižvelgdama į tai, kad uosto plėtra atrodo teigiama, Komisija padarė išvadą, kad oro uostas turi gerų vidutinio laikotarpio naudojimo perspektyvų, o infrastruktūros programa yra būtina. |
(50) |
Tačiau sprendime pradėti tyrimą Komisija abejojo, ar nagrinėjamosios infrastruktūros priemonės yra proporcingos nustatytam tikslui. Be to, Komisija buvo susirūpinusi, kad ne visi naudotojai oro uostu gali naudotis vienodomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis. Komisija taip pat teigė, kad, kadangi FLH, kaip specializuotas krovininis oro uostas, konkuruoja su kitų valstybių narių oro uostais, šiame etape negali daryti išvados, kad nedaromas poveikis prekybos plėtrai tiek, kad tai prieštarautų bendram interesui. Be to, Komisija taip pat abejojo dėl pagalbos būtinumo ir proporcingumo. |
(51) |
Galiausiai Komisija abejojo, ar priemonių, apie kurias pranešta, finansavimą galima laikyti suderinamu su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalį. |
3. VOKIETIJOS PASTABOS
3.1. NAGRINĖJAMŲJŲ PRIEMONIŲ APLINKYBĖS
(52) |
Vokietija savo pastabose pirmiausia išsamiau paaiškino nagrinėjamųjų priemonių aplinkybes. Taigi Vokietija tvirtino, kad 1990 m. Susijungimo sutartyje jau buvo numatyta tolesnė Leipcigo–Halės oro uosto plėtra. Pasak Vokietijos, buvo parengtas oro uosto plėtros generalinis planas ir buvo nuspręsta plėtoti dviejų lygiagrečių kilimo ir tūpimo takų sistemą. Vokietija toliau paaiškino, kad šiaurinio kilimo ir tūpimo tako statyba buvo patvirtinta 1997 m., takas pradėtas naudoti 2000 m., o pietinio kilimo ir tūpimo tako statyba buvo patvirtinta 2004 m., takas pradėtas naudoti 2007 m. |
(53) |
Remdamasi šiais faktais Vokietija tvirtino, kad dėl lygiagrečių kilimo ir tūpimo takų sistemos ir kelių stambių oro krovinių vežėjų persikėlimo Leipcigo–Halės oro uostui pavyko tapti antru pagal dydį oro krovinių logistikos centru Vokietijoje. Taigi Vokietija teigė, kad nuo 2010 m. oro uostui pavyko išlaikyti vieno iš svarbiausių Europos oro krovinių perkrovimo centrų pozicijas. Vokietija taip pat pridūrė, kad dabar oro uoste veikia 133 bendrovės, kuriose 2010 m. iš viso buvo 5 106 darbuotojai (palyginti su 2009 m., darbuotojų padaugėjo 14,4 %). |
(54) |
Vokietijos nuomone, oro uostas dėl to skatina ekonominę plėtrą ir atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant užimtumą regione. Vokietija pabrėžė, kad tai matyti ir iš didėjančių pajamų bei oro uoste tvarkomų krovinių kiekio: 2005–2009 m. FLH gaunamos pajamos padidėjo nuo 47 mln. EUR iki 80 mln. EUR. Kalbant apie krovinių kiekį, Vokietija nurodė, kad, palyginti su kitais oro uostais, Leipcigo–Halės oro uoste krovinių kiekis nuolat auga (2007 m. buvo 101 364 t krovinių, 2008 m. šis skaičius padidėjo iki 442 453 t, 2009 m. – iki 524 084 t ir 2010 m. – iki 663 059 t). Papildydama savo teiginį Vokietija nurodė, kad oro krovinių skaičius padidėjo 18,5 % 2009 m. ir 26,5 % 2010 m. Pasak Vokietijos, tikėtasi, kad krovinių kiekis ir toliau didės. Šiuo atžvilgiu Vokietija paaiškino, kad tikėtasi, jog iki 2020 m. krovinių bus maždaug 820 000 t (17). Tačiau Vokietija nurodė, kas ši prognozė išsipildys jau 2015 m (18). |
(55) |
Be to, Vokietija nurodė, kad oro uoste pastaraisiais metais laipsniškai didėjo keleivių skaičius (nuo 1 988 854 keleivių 2002 m. iki 2 723 748 keleivių 2007 m). Nors, pasak Vokietijos, keleivių srautai menko nuo 2007 m. (tik 2 352 827 keleiviai 2010 m.), Vokietija tikėjosi, kad vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu keleivių srautai didės ir iki 2020 m. keleivių bus iki 4,6 mln. |
(56) |
Vokietija nurodė, kad, priešingai negu daugelyje kitų Sąjungos oro uostų, pavyzdžiui trijuose pagrindiniuose Vokietijos krovininiuose oro uostuose – Frankfurto prie Maino, Kelno–Bonos ir Miuncheno, Leipcigo–Halės oro uostas turi neribotą naktinių skrydžių leidimą komerciniams oro krovinių orlaiviams. Pasak Vokietijos, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių oro uostas turi geras ateities perspektyvas. Vokietija taip pat nurodė, kad Vokietijos federalinis administracinis teismas (vok. Bundesverwaltungsgericht) 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu patvirtino naktinių skrydžių Frankfurto prie Maino oro uoste, didžiausiame Vokietijos oro krovinių logistikos centre, draudimą. Vokietija nurodė, kad dėl to skrydžiai į Frankfurto prie Maino oro uostą ir iš jo visiškai draudžiami nuo 23:00 iki 05:00 val. |
(57) |
Vokietija taip pat teigė, kad bendrovė FLH planuojamų infrastruktūros priemonių negebėjo finansuoti iš savo išteklių. Šiomis aplinkybėmis Vokietija pabrėžė, kad, dėl investicijų trūkumo dar nuo buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos laikų oro uostas turėjo investuoti per gerokai trumpesnį laikotarpį negu kiti oro uostai, esantys Vakarų Vokietijoje. Pasak Vokietijos, didžiulės trumpalaikės investicijos visų pirma negali būti finansuojamos iš FLH nuosavų išteklių, nes investicijų suma (225,6 mln. EUR) ir oro uosto metinės pajamos (80 mln. EUR 2009 m.) labai skiriasi. |
3.2. EKONOMINĖS VEIKLOS SĄVOKA IR VIEŠOSIOS POLITIKOS SRITIS
3.2.1. Ekonominės veiklos sąvoka ir valstybės pagalbos taisyklių taikymas oro uosto infrastruktūrai
(58) |
Vokietija pirmiausia priminė, kad nesutinka su Komisijos pozicija, kad oro uosto infrastruktūros statyba yra ekonominė veikla. Taigi Vokietija teigė, kad priemonės, apie kurias pranešta, nėra valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. |
(59) |
Šiuo atžvilgiu Vokietija teigė, kad įmonės sąvoka, kaip ji suprantama pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, netaikoma oro uostams, bent jau kalbant apie oro uosto infrastruktūros finansavimą. Vokietija pabrėžė, kad oro uosto infrastruktūros diegimas nėra ekonominė veikla, tai veikiau bendroji viešojo transporto, regioninės ir ekonominės politikos priemonė. Vokietija nurodė 1994 m. aviacijos gairių 12 punktą, kuriame teigiama, kad infrastruktūros objektų <…> statyba arba rekonstravimas <…> yra bendroji ekonominės politikos priemonė, kurios pagal Sutartyje numatytas valstybės pagalbos taisykles Komisija negali kontroliuoti. Infrastruktūros plėtros sprendimai nepatenka į šio komunikato taikymo sritį ir tvirtino, kad 2005 m. aviacijos gairėmis šis punktas nepakeistas. |
(60) |
Be to, Vokietija tvirtino, kad oro uosto infrastruktūros statyba nėra ekonominė veikla, nes privatus investuotojas tokios veiklos nesiimtų. Šiuo atžvilgiu Vokietija teigė, kad nėra jokių galimybių, kad investicijos bus pelningos, nes statybos išlaidų iš oro uosto naudotojų neįmanoma susigrąžinti taikant oro uosto mokesčius. Pasak Vokietijos, taip yra dėl to, kad šiems mokesčiams reikalingas federalinės žemės, kurioje yra oro uostas, atitinkamos oro uostų priežiūros tarnybos leidimas, o privatūs investuotojai neturi jokios įtakos šių mokesčių dydžiui. Pasak Vokietijos, dėl to veiklos vykdytojas šių mokesčių negali laisvai nustatyti atsižvelgdamas į ekonomines aplinkybes, ir, iš tikrųjų, šie mokesčiai nustatomi visiškai neatsižvelgiant į investicines sąnaudas. Plotai, nuomojami komerciniais tikslais, nesusijusiais su oro vežėjų veikla, Vokietijos nuomone, neturi reikšmės. |
(61) |
Vokietija taip pat tvirtino, kad oro uostai patiria didesnes negu vidutines fiksuotąsias išlaidas, susijusias su infrastruktūra, įranga ir eksploatacija. Be to, jų veiksmų laisvę riboja griežtos teisinės prievolės ir sąlygos. |
(62) |
Vokietija taip pat teigė, kad nuorodos į sprendimą Aéroports de Paris (19) ir sprendimą dėl Leipcigo–Halės oro uosto (20) neturi reikšmės. Kalbant apie sprendimą Aéroports de Paris, Vokietija teigė, kad sprendimas yra susijęs su oro uosto eksploatacija, o ne su oro uosto infrastruktūros statyba. Be to, Vokietija laikėsi nuomonės, kad sprendime Aéroports de Paris neaiškinama įmonės sąvoka pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, jis susijęs tik su draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi pagal Sutarties 102 straipsnį pažeidimu. Kalbant apie sprendimą dėl Leipcigo–Halės oro uosto, Vokietija laikėsi nuomonės, kad Bendrojo Teismo sprendimas teismų praktikoje neturi jokio poveikio kaip precedentinis sprendimas, nes dėl jo pateiktas apeliacinis skundas. |
3.2.2. Viešosios politikos sritis
(63) |
Pasak Vokietijos, net jeigu infrastruktūros priemonių finansavimui būtų taikomos valstybės pagalbos taisyklės, tai nebūtų valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, nes infrastruktūros priemonių finansavimas yra iš esmės būtinas ir proporcingas užduočių atlikimo išlaidų kompensavimas, o tai yra valstybės prerogatyva. Šiuo atžvilgiu Vokietija teigė, kad, remiantis 2005 m. aviacijos gairėmis, veikla, už kurią atsakomybė paprastai tenka valstybei, besinaudojančiai savo, kaip valdžios institucijos, prerogatyvomis, nėra ekonominio pobūdžio ir neturėtų būti įtraukta į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį. |
(64) |
Vokietija tvirtino, kad užduočių, patenkančių į viešosios politikos sritį, vykdymo atžvilgiu Komisija paprastai išskirdavo bent šias su saugumu susijusių priemonių kategorijas: oro eismo apsaugą nuo išorės grėsmių, pavyzdžiui, orlaivio užgrobimo ir kitų išpuolių prieš oro eismą, oro eismo apsaugą nuo eksploatacinės rizikos ir trečiųjų šalių apsaugą nuo orlaivių keliamų su jų eksploatavimu susijusių pavojų. Vokietijos nuomone, kalbant apie oro eismo apsaugą nuo eksploatacinės rizikos, oro uostą valdančiai įmonei tenka pareiga renovuoti, modernizuoti ir plėsti oro uosto infrastruktūrą, kad užkirstų kelią su eksploatavimu susijusiems pavojams. Vokietija teigė, kad trečios kategorijos priemonės paprastai yra susijusios su trečiųjų šalių apsauga nuo orlaivių keliamo triukšmo ir kito kenksmingo poveikio aplinkai. |
(65) |
Kalbant apie įvairias nagrinėjamąsias infrastruktūros priemones, Vokietija tvirtino, kad šios priemonės daugiausia buvo kompensacija už veiklos, patenkančios į viešosios politikos sritį, vykdymą, nes tomis priemonėmis trečiosios šalys buvo saugomos nuo orlaivių keliamų su jų eksploatavimu susijusių pavojų. |
(66) |
Kalbant apie triukšmo mažinimo priemones, Vokietija teigė, kad, laikantis plano patvirtinimo procedūros reikalavimų, triukšmo mažinimo priemones reikės įrengti maždaug 10 000 gyvenamųjų namų. Vokietija tvirtino, kad, remiantis neseniai iš dalies pakeisto Orlaivių keliamo triukšmo įstatymo (vok. Gesetz zum Schutz gegen Fluglärm, toliau – FluglärmG) nuostatomis, triukšmo mažinimo priemonės aprėptų tik 78 km2 plotą, kuriame yra maždaug 3 000 gyvenamųjų namų, o išlaidos būtų […] mln. EUR. Tačiau, pasak Vokietijos, FLH šia FluglärmG pataisa nepasinaudojo, ir toliau taikomi griežtesni apsaugos teritorijos reikalavimai. Šiuo atžvilgiu Vokietija tvirtino, kad Leipcigo–Halės oro uostui tenka patirti gerokai daugiau išlaidų negu jo konkurentams (Vokietijoje ir už Sąjungos ribų). |
(67) |
Be to, oro uostas taip pat įsigijo labai nukentėjusių gyventojų turtą ir sumokėjo jiems kompensacijas. Vokietija taip pat teigė, jog oro uostas, kad kompensuotų savo statybų veiklos padarinius, ėmėsi tam tikros su gamtos apsauga susijusios veiklos. Vokietija tvirtino, kad tuo siekta užkirsti kelią orlaivių triukšmo ir statybos darbų poveikiui trečiosioms šalims arba sumažinti jį, taigi tai buvo viešosios politikos funkcija. Pasak Vokietijos, saugoti trečiąsias šalis nuo triukšmo, visų pirma orlaivių triukšmo, yra viena iš esminių valstybės pareigų ir funkcijų. |
(68) |
Vokietija taip pat tvirtino, kad variklių triukšmo bandymo statinys, t. y. M2, irgi yra viešosios politikos srities priemonė. Vokietija tvirtino, kad triukšmo ribos, nustatytos pietinio kilimo ir tūpimo tako statybos plano patvirtinimo sprendime, dieną (06:00–22:00 val.) galėtų būti neviršijamos ir be uždaro variklių bandymo statinio. Tačiau, pasak Vokietijos, remiantis 2007 m. liepos 31 d. veiklos leidimu, oro uostas bandymus uždarame bandymo statinyje turi atlikti ir dieną. Be to, Vokietija paaiškino, kad variklių bandymo reikalaujama siekiant užtikrinti orlaivio eksploatacinį saugumą, ir, jeigu naktį tai būtų atliekama ne uždarame statinyje, būtų viršytos leistinos triukšmo ribos. Todėl, Vokietijos nuomone, uždaras variklių bandymo statinys pastatytas siekiant vietos gyventojus apsaugoti nuo nepriimtino orlaivių triukšmo lygio. |
(69) |
Kalbant apie M3 priemonę, Vokietija tvirtino, kad šių infrastruktūros elementų statyba patenka į viešosios politikos sritį, nes jie pastatyti siekiant oro eismą apsaugoti nuo su eksploatavimu susijusių pavojų. Neatsižvelgiant į eismo srauto dydį, kuris turėtų būti ateityje, esamų riedėjimo takų jungčių jau anksčiau nepakako, kad būtų galima užtikrinti saugų ir sklandų oro eismo valdymą. Be to, Vokietija teigė, kad naujas riedėjimo takas yra avarinės prieigos takas ugniagesių komandai nuo rytinės gaisrinės iki šiaurinės oro uosto dalies. Pasak Vokietijos, net jeigu valstybės pagalbos taisyklės būtų taikomos, reikia atminti, kad dalis šių riedėjimo tako išlaidų buvo susijusi su žiburiais. Kalbant apie žiburius, Vokietija nurodė, kad Komisija savo sprendime Memmingen (21) jau nustatė, kad žiburiai yra orlaivių valdymo ir kontrolės dalis, todėl tai gali būti klasifikuojama kaip veikla, patenkanti į viešosios politikos sritį, nepatenkančią į valstybės pagalbos taisyklių sferą. |
(70) |
Pasak Vokietijos, M4 priemonė taip pat būtų vykdoma vykdant veiklą, patenkančią į viešosios politikos sritį, nes dėl eksploatacinio pajėgumo ir saugumo sumetimų plačialiemeniam orlaiviui, eksploatuojamam esant leidžiamajam maksimaliam kilimo svoriui, tam tikromis oro sąlygomis reikia užtikrinti papildomą kilimo atstumą, įskaitant papildomą greičio mažinimo plotą, jei kilimas nutraukiamas. |
(71) |
Kalbant apie M5 priemonę, Vokietijos nuomone, teritorija riedėjimo takų V formos sujungimo statybai parengta vykdant veiklą, patenkančią į viešosios politikos sritį, nes riedėjimo takų V formos sujungimo reikėjo siekiant užtikrinti saugią eksploataciją ir užkirsti kelią avarijoms, išvengti saugumo rizikos ir neigiamo poveikio aplinkai. Pasak Vokietijos, priešingai negu mano Komisija, riedėjimo takų V formos sujungimu nesiekta didinti pajėgumų ir netiesiogiai – apyvartos. Vokietija teigė, kad jis pastatytas tik dėl eksploatacinio saugumo ir aplinkos apsaugos priežasčių. |
(72) |
Be to, pasak Vokietijos, du nauji gaisrinės pastatai pastatyti vykdant veiklą, patenkančią į viešosios politikos sritį, nes, remiantis nusistovėjusia Komisijos praktika, su priešgaisrine sauga susijusios priemonės, visų pirma oro uosto gaisrinės pastatų statyba ir eksploatacija, taip pat atitinkamos įrangos pirkimas, laikomos patenkančiomis į viešosios politikos sritį. Vokietija nurodė, kad gaisrų gesinimo įrenginių statyba Vokietijos oro uostuose paprastai finansuojama viešosiomis lėšomis. |
(73) |
Be to, pasak Vokietijos, universalus angaras buvo pastatytas taip pat vykdant veiklą, patenkančią į viešosios politikos sritį, nes angaras bus naudojamas tik žiemą naudojamai įrangai laikyti ir kaip patalpa esant ekstremaliajai situacijai. Vokietija paaiškino, kad patalpų suteikimas žiemą naudojamai įrangai laikyti yra oficiali valstybės funkcija, nes taip ų tikrinamas saugus oro uosto eksploatavimas žiemos laikotarpiu. Be to, Vokietija teigė, kad sudarė sąlygas oro uostui vykdyti savo įstatymais nustatytą pareigą veikti bet kuriuo metu. |
(74) |
Vokietija paaiškino, kad patalpos suteikimas esant ekstremaliajai situacijai yra bendros svarbos priemonė, nes patalpos naudojamos žmonių gyvybei apsaugoti. Vokietija pacitavo Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (angl. International Civil Aviation Organisation, ICAO) nuostatas, kuriomis reikalaujama, kad, esant ekstremaliajai situacijai, oro uostą valdančios įmonės suteiktų vietą sužeistųjų priežiūrai ir žuvusiųjų kūnams laikyti. Be to, pasak Vokietijos, universaliame angare taip pat galima apgyvendinti keleivius, kurie negali tęsti kelionės dėl gamtos reiškinių (pavyzdžiui, dėl pelenų debesies 2010 m.). |
(75) |
Vokietija dar pabrėžė, kad statyti naują angarą reikėjo dėl to, kad išplėsti universalų angarą toje vietoje, kurioje jis buvo anksčiau, nebūtų buvę galimybių. |
(76) |
Kalbant apie M6 priemonę, Vokietija nurodė su M5 priemone susijusius argumentus. Be to, Vokietija teigė, kad riedėjimo takų V formos sujungimo statyba buvo atidėta. |
(77) |
Pasak Vokietijos, ledo šalinimo vietos (M7) buvo išplėstos taip pat vykdant oficialią valstybės funkciją, nes tų vietų reikėjo dėl eksploatacinės saugos ir aplinkos apsaugos priežasčių. Vokietija taip pat paaiškino, kad papildomų ledo šalinimo vietų reikėjo ne tam, kad, jeigu padidėtų eismo srautai, būtų užtikrintas pakankamas pajėgumas, nes Leipcigo–Halės oro uostas didėjančius eismo srautus galėjo priimti ir be papildomų ledo šalinimo vietų. Vokietija tvirtino, kad išplėsti ledo šalinimo vietas tapo būtina dėl įvykių 2008 ir 2009 m. žiemą. Pasak Vokietijos, dėl papildomų ledo šalinimo vietų galima užtikrinti sėkmingą ledo pašalinimą nuo orlaivių ir užkirsti kelią vėlavimui dėl oro uoste esančios netinkamos ledo šalinimo infrastruktūros. Šiuo atžvilgiu Vokietija pareiškė, kad vėlavimas savo ruožtu turėtų neigiamą poveikį aplinkai dėl tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, žibalo naudojimas, kenksmingų teršalų išmetimas ir triukšmas. |
(78) |
Kalbant apie M8 priemonę, Vokietija tvirtino, kad pastačius sraigtasparnių oro uostą tapo lengviau vykdyti gelbėjimo oro transportu operacijas oro uoste ir apskritai. |
(79) |
Kalbant apie M9.1 priemonę, Vokietija teigė, kad kontrolės punkto Nr. I rekonstrukcija buvo visiškai būtina atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 300/2008 (22). Vokietija nurodė, kad ši rekonstrukcija patenka į viešosios politikos sritį, o finansuota ji tik tiek, kiek buvo patirta išlaidų. |
(80) |
Be to, Vokietija taip pat laikosi nuomonės, kad funkcinio apsaugos pastato statyba (M9.2) patenka į viešosios politikos sritį, o ši priemonė finansuota tik tiek, kiek buvo patirta išlaidų. Vokietija teigė, kad pastačius naująjį funkcinį apsaugos pastatą buvo galima laikytis Reglamento (EB) Nr. 300/2008, šis pastatas taip pat buvo būtinas siekiant patenkinti federalinės ir regioninės policijos, muitinės ir Vokietijos meteorologinės tarnybos poreikius. |
(81) |
Kalbant apie M9.3 priemonę, susijusią su techninės įrangos, t. y. papildomos žiemą naudojamos įrangos, ir papildomos gaisrų gesinimo įrangos pirkimu, taip pat su nauju detektorių ir skaitmeninės stebėjimo vaizdo kameromis įrangos įrengimu oro uosto išorinėje aptvaroje, Vokietija tvirtino, kad visos trys priemonės patenka į viešosios politikos sritį. |
(82) |
Kalbant apie naująją žiemą naudojamą įrangą, Vokietija teigė, kad įsigijus šią įrangą atsirado galimybė kilimo ir tūpimo takus valyti lygiagrečiai, taip užtikrinant saugią oro uosto eksploataciją, taigi tai patenka į viešosios politikos sritį. |
(83) |
Be to, Vokietija nurodė, kad, pagal Vokietijos aviacijos saugumo įstatymo (vok. Luftsicherheitsgesetz, toliau – LuftSiG), kuriuo įgyvendintas Reglamentas (EB) Nr. 300/2008, 8 straipsnį, oro uostas turi turėti išorinę aptvarą. Vokietija pabrėžė, kad, remiantis nusistovėjusia Komisijos praktika, oro uosto saugumo infrastruktūra, pavyzdžiui, išorinė aptvara, patenka į viešosios politikos sritį. |
(84) |
Kalbant apie M9.4 priemonę (t. y. naujo gyvūnams skirto pastato, įskaitant veterinarijos įrenginius, statybą), Vokietija taip pat teigė, kad šio pastato įrengimas taip pat patenka į viešosios politikos sritį, nes juo siekta užtikrinti, kad į Vokietija ir Sąjungą nebūtų įvežtos jokios gyvūnų ar kitokios ligos. |
(85) |
Kalbant apie M12 priemonę, Vokietija teigė, kad norint gebėti toliau plėtoti krovininio eismo srautus ir mažinti avarijų ant žemės riziką, reikėjo gauti statybos leidimą. |
(86) |
Kalbant apie M11 ir M13–M16 priemones, Vokietija nurodė, kad savo pranešime neteigė, kad šios priemonės įgyvendinamos vykdant veiklą, patenkančią į viešosios politikos sritį. Pasak Vokietijos, šios priemonės buvo susijusios su pietryčių zonos nekontroliuojamosios dalies plėtra, šiaurinio perono išplėtimu, rytinio perono išplėtimu, infrastruktūros pritaikymu šiaurinėje zonoje ir papildomomis infrastruktūros priemonėmis šiaurinėje zonoje. |
3.3. INFRASTRUKTŪROS FINANSAVIMAS FLH AKCININKŲ PASKOLOMIS
3.3.1. Finansavimo sąlygos
(87) |
Kalbant apie nagrinėjamųjų infrastruktūros priemonių finansavimą, Vokietija teigė, kad priemonės buvo finansuotos akcininkų paskolomis, kurios buvo suteiktos įprastomis rinkos sąlygomis ir dėl to nebuvo valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. Vokietija nurodė, kad šios paskolos dar nebuvo paverstos nuosavu kapitalu ir kad, norint akcininkų paskolas paversti nuosavu kapitalu, reikalingas Komisijos sprendimas, kuriuo tai būtų patvirtinta. |
(88) |
Vokietija paaiškino, kad paskolos teikiamos pagal statybos poreikius, o jų bendra suma kinta kas mėnesį. Pasak Vokietijos, paskolų trukmė pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią paskola išmokama. Vokietija taip pat paaiškino, kad kiekvienos paskolos grąžinimo terminas sueina tų metų, kuriais ji buvo suteikta, pabaigoje (gruodžio 31 d.). Šiomis aplinkybėmis Vokietija teigė, kad tada šios paskolos pratęsiamos dar metams. Pasak Vokietijos, daugkartinis trukmės pratęsimas galimas tol, kol bus gautas laukiamas Komisijos leidimas atlikti kapitalo injekcijas. |
(89) |
Vokietija dar teigė, kad paskolų suma ir mokėtinos palūkanos turi būti mokamos pasibaigus terminui (t. y. kiekvienų metų gruodžio 31 d.), bet paskolos trukmė gali būti pratęsiama dar metams. Be to, Vokietija tvirtino, kad dėl šios pratęsimo galimybės paskolas galima pratęsinėti tol, kol Komisija priims savo galutinį sprendimą. |
(90) |
Kalbant apie kiekvienos paskolos palūkanų normą, Vokietija paaiškino, kad ji nustatyta remiantis kiekvienos dalies suteikimo metu galiojusia EURIBOR norma, pridėjus rizikos maržą. Pasak Vokietijos, jeigu paskola suteikta liepos 1 d., jos trukmė (iki metų pabaigos) bus šeši mėnesiai, o palūkanų norma bus šešių mėnesių EURIBOR ir rizikos maržos suma. Vokietija dar paaiškino, kad, jeigu paskola suteikta gegužės 1 d. (trukmė – aštuoni mėnesiai iki metų pabaigos), orientacinė bazinė norma bus apskaičiuojama interpoliuojant šešių ir devynių mėnesių EURIBOR normas. Vokietija taip pat paaiškino, kad nuo metų, einančių po tų metų, kuriais paskola pratęsta, sausio mėn. galiojanti palūkanų norma bus dvylikos mėnesių EURIBOR, pridėjus rizikos maržą. Vokietija pateikė susikauptų paskolų sumų ir sąlygų apžvalgą, kuri apibendrinta 3 lentelėje. 3 lentelė 2006 12 13–2012 01 01 suteiktų FLH akcininkų paskolų apžvalga
|
(91) |
Kalbant apie 2006–2008 m. rizikos maržos normas, Vokietija teigė, kad buvo taikyta […] bazinių punktų rizikos norma. Vokietija paaiškino, kad ši norma buvo nustatyta lyginant šių paskolų susitarimų paskolų sąlygas:
|
(92) |
Vokietija teigė, kad apskaičiuota vidutinė rizikos marža buvo suapvalinta nuo vidutinių bazinių punktų iki […] bazinių punktų. |
(93) |
Kalbant apie 2009 m. nustatytą […] bazinių punktų rizikos maržą, Vokietija paaiškino, kad norma nustatyta lyginant dviejų preliminarių atitinkamai 2009 m. sausio 8 ir 9 d.Sachsen Bank ir Nord LB pasiūlymų, MFAG, Sachsen LB ir Postbank2003 m. rugpjūčio 19 ir 22 d. ir 2007 m. birželio 28 d. ir liepos 15 d. paskolų susitarimų sąlygas. Vokietija teigė, kad siekiant apdairumo marža buvo suapvalinta nuo vidutiniškai […] bazinių punktų iki […] bazinių punktų. |
(94) |
Pasak Vokietijos, 2010 m. rizikos marža buvo […] bazinių punktų. Be to, Vokietija paaiškino, kad šis skaičius buvo nustatytas lyginant du preliminarius atitinkamai 2010 m. sausio 11 ir 14 d.Sachsen LB (23) ir Nord LB (24) pasiūlymus ir 2003 m. rugpjūčio 19 ir 22 d. MFAG ir Sachsen LB paskolos susitarimą. Vokietija teigė, kad siekiant apdairumo vidutinė marža buvo suapvalinta nuo vidutiniškai […] bazinių punktų iki […] bazinių punktų. |
(95) |
Vokietija paaiškino, kad 2011 m. taikoma palūkanų norma buvo […] baziniai punktai, o skaičiavimas buvo grindžiamas dviejų preliminarių 2011 m. birželio 29 d.Sachsen Bank ir Nord LB pasiūlymų ir 2007 m. birželio 28 d. ir liepos 15 d.Postbank ir MFAG, taip pat 2003 m. rugpjūčio 19 ir 22 d.Sachsen LB ir MFAG paskolų susitarimų lyginimu. Pasak Vokietijos, apskaičiuota marža buvo suapvalinta nuo vidutiniškai […] bazinių punktų iki […] bazinių punktų. |
3.3.2. Rinkos lyginamųjų rodiklių taikymas siekiant nustatyti FLH rinkos normą
(96) |
Vokietija teigė, kad, jos nuomone, FLH akcininkų paskolų atitiktis rinkos sąlygoms turėtų būti vertinama taikant lyginamuosius rinkos rodiklius, o ne 2008 m. orientacinių normų komunikatą. |
(97) |
Be to, Vokietija tvirtino, kad MFAG ir Sachsen LB2003 m. rugpjūčio 19 ir 22 d. paskolos susitarimas iš tikrųjų yra tinkamas lyginamasis rodiklis norint nustatyti akcininkų paskolų palūkanų normos rinkos dydį. Vokietija nesutiko su teiginiu, kad MFAG ir Sachsen LB paskolos susitarimas yra netinkamas lyginamasis pagrindas, nes sudarytas su skirtinga gavėja, būtent su MFAG, o ne FLH. Vokietija atkreipė dėmesį, kad pati Komisija bendrovę MFAG laikė tik priemone lėšoms perduoti bendrovei FLH, o ne pagalbos gavėja. Vokietija paaiškino, kad MFAG ir FLH kontrolės, pelno ir nuostolio perdavimo susitarimu bendrovė FLH buvo įpareigota visą savo pelną perduoti bendrovei MFAG, ir buvo reikalaujama, kad MFAG padengtų visus FLH nuostolius, taigi grynasis metinis FLH pelnas arba nuostolis visada būdavo nulinis. Todėl grupės bendrovei nustatyta palūkanų marža visada buvo lygi patronuojančiajai bendrovei nustatytai palūkanų maržai, ir atvirkščiai. |
(98) |
Pasak Vokietijos, nors paskolos susitarimas buvo sudarytas 2003 m., juo buvo nustatyta ilgalaikė pratęsiama paskola iki 2013 m., o palūkanų norma kaskart nustatoma trims mėnesiams. Šiuo atžvilgiu Vokietija teigė, kad dėl to 2006–2008 m. buvo taikoma ir dabar tebebūtų taikytina […] bazinių punktų rizikos marža. Be to, Vokietija nesutiko su Komisijos teiginiu, kad Sachsen LB […] bazinių punktų palūkanų maržą galėjo pasiūlyti tik dėl sumažintų palūkanų, nustatytų teikiant EIB finansavimą, nes šis teiginys taip pat neteisingas. Pasak Vokietijos, EIB finansavimas neturėjo įtakos nustatant […] bazinių punktų palūkanų normą. |
(99) |
Vokietija taip pat nesutiko su Komisijos pastaba, kad Postbank ir MFAG paskolų susitarimas negalėjo būti naudojamas kaip lyginamasis rodiklis. Jis buvo sudarytas FLH naudai, dėl jo nebuvo susitarta kitu laiku, o mokėjimui netaikytos konkrečios sąlygos. Be to, Vokietija tvirtino, kad Sachsen LB ir Nord LB pateiktas 2007 m. gegužės 16 d. privalomasis finansavimo pasiūlymas yra tinkamas lyginamasis rodiklis. |
(100) |
Be to, nurodydama Komisijos teiginį, kad ši abejojo, ar preliminarūs e. paštu pateikti pasiūlymai, nesiekiant sudaryti teisiškai privalomų paskolų susitarimų, galėtų būti laikomi patikimu lyginamuoju rinkos rodikliu (25), Vokietija teigė, kad ir Nord LB, ir Sachsen Bank turi ilgalaikių verslo ryšių su MFAG ir buvo reguliariai informuojami apie ekonominę FLH ir MFAG padėtį, taigi preliminarūs pasiūlymai buvo grindžiami išsamiu rinkos vertinimu. |
(101) |
Be to, Vokietija nurodė, kad valstybės pagalbos nebūtų, net jeigu atitiktis rinkos sąlygoms arba paskolų pagalbos pobūdis arba abu šie dalykai būtų vertinami taikant 2008 m. orientacinių normų komunikatą. Vokietija pabrėžė, kad naujas orientacinės normos apskaičiavimo metodas taikomas tik nuo 2008 m. liepos 1 d. Vadinasi, iki šios datos sudarytiems paskolų susitarimams turi būti taikomas ankstesnis orientacinių normų komunikatas. |
3.3.3. MFAG ir FLH kredito reitingas
(102) |
Vokietija patvirtina, kad FLH nebuvo reitinguota viešųjų kredito reitingų agentūrų. Nepaisant to, Vokietija teigė, kad yra tam tikrų jos kreditingumo požymių. Vokietija taip pat teigė, kad pagrindinė FLH akcininkė yra bendrovė MFAG, turinti 94 % FLH akcijų. Pasak Vokietijos, kadangi MFAG ir FLH 2000 m. gruodžio 6 d. pasirašė Nuostolio ir pelno pasidalijimo susitarimą, kuriuo MFAG įpareigota padengti visus FLH nuostolius, FLH reitingas turėtų būti bent toks pat kaip jos patronuojančiosios bendrovės MFAG arba aukštesnis. |
(103) |
Vokietija teigė, kad MFAG nebuvo reitinguota viešųjų kredito reitingų agentūrų. Nepaisant to, Vokietija pateikia tam tikrus bendrovei MFAG nustatytus banko vidaus reitingus. Vokietija teigė, kad 2006 m. Nord LB savo vidaus reitingų skalėje bendrovei MFAG nustatė […] reitingą (su […] % įsipareigojimų neįvykdymo tikimybe), atitinkantį Standard & Poor’s reitingų skalės […]–[…] reitingą, Moody’s […]–[…] reitingą ir Fitch […]–[…] reitingą. Vokietija taip pat teigė, kad bendrovei MFAG ši reitingo kategorija taikoma nuo 2006 m. Vokietija dar paaiškino, kad atitinkamai 2011 m. rugpjūčio 2 d. ir 2012 m. balandžio 20 d. šį vertinimą patvirtino Nord LB. Papildomai, Vokietija teigė, kad savo reitingo duomenis pateikė ir Deutsche Kreditbank AG (toliau – DKB), patvirtinęs, kad, remiantis bendrovės MFAG 2006 m. finansinėmis ataskaitomis, banko vidaus reitingų skalėje bendrovei nustatomas […] reitingas, atitinkantis Standard & Poor’s […] ir Moody’s […] reitingą. |
(104) |
4 lentelėje apibendrinti bendrovei MFAG 2006–2012 m. (nagrinėjamuoju laikotarpiu) nustatyti reitingai. 4 lentelė MFAG reitingai 2006–2012 m. (…) (26) |
3.3.4. Nuostolio dėl įsipareigojimų neįvykdymo vertinimas
(105) |
Kalbant apie paskolų užtikrinimą įkaitu ir nuostolį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, Vokietija paaiškino, kad FLH akcininkai paskolas suteikė kaip tarpinį finansavimą, o tai reiškia, kad paskolos turėtų būti paverstos kapitalu, kai tik bus gautas Komisijos leidimas. Šiuo atžvilgiu Vokietija dar paaiškino, kad dėl to paskolos neužtikrintos įkaitu. |
(106) |
Vokietija teigė, kad nenustatyta jokia konkreti akcininkų paskolų grąžinimo tvarka, nes buvo manoma, kad paskolos bus paverstos nuosavu kapitalu, todėl jų nereikės grąžinti. Pasak Vokietijos, jeigu paskolos nebūtų paverstos nuosavu kapitalu dėl to, kad Komisija neleistų finansuoti infrastruktūros priemonių, pagal Vokietijos civilinio kodekso (vok. Deutsches Bürgerliches Gesetzbuch) 488 straipsnio 3 dalį paskolos susitarimas gali būti nutrauktas per tris mėnesius. Nutraukus susitarimą reikia grąžinti paskolos sumą ir palūkanas. |
(107) |
Vokietija tvirtino, kad, nors paskolos neužtikrintos įkaitu, FLH nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo turėtų būti laikomas bent mažesniu negu […] % ir netgi kone lygiu […] %, nes FLH turto vertė (t. y. […] mln. EUR 2010 m.) yra didesnė už įsipareigojimų vertę ([…] mln. EUR 2010 m.). Vokietijos nuomone, bankroto atveju FLH turto pakaktų šiems reikalavimams padengti. |
(108) |
Vokietija teigė, kad FLH turtas, kurį sudaro žemės sklypas, pastatai, techniniai įrenginiai, mechanizmai ir kt., niekaip neįkeistas saviems akcininkams ar išorės kreditoriams. |
3.3.5. Kapitalo injekcijomis nesuteiktas pranašumas
(109) |
Kalbant apie kapitalo injekcijas oro uosto statybai, Vokietija pabrėžė, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo kriterijai netaikytini, nes oro uosto statyba yra bendroji ekonominės politikos priemonė, nepatenkanti į valstybės pagalbos kontrolės sritį. |
3.4. PAGALBOS SUDERINAMUMAS
(110) |
Vokietija teigė, kad, net jeigu planuojamų priemonių finansavimas būtų valstybės pagalba, ji būtų suderinama su vidaus rinka, nes atitinka 2005 m. aviacijos gairių 61 punkte išdėstytas sąlygas. Įsigaliojus 2014 m. aviacijos gairėms, Vokietija teigė, kad pagalba taip pat būtų suderinama su tų gairių 5 skirsnyje nustatytais bendraisiais principais. |
3.4.1. Tiksliai apibrėžtas bendros svarbos tikslas
(111) |
Vokietija teigė, kad nagrinėjamuoju investicijų finansavimu siekiama tiksliai apibrėžto bendros svarbos tikslo. |
(112) |
Šiuo atžvilgiu Vokietija teigė, kad oro krovinių, ypač skubių krovinių, sektorius gerokai didėja, ypač Leipcigo–Halės oro uoste (2007–2010 m. krovinių padaugėjo nuo 101 364 iki 663 059 t). Vokietija taip pat paaiškino, kad oro krovinių vežėjai plečia savo veiklos pajėgumus. Pasak Vokietijos, trijuose pagrindiniuose Vokietijos oro krovinių logistikos centruose (Frankfurto prie Maino, Miuncheno ir Kelno–Bonos) yra nustatyti naktinių skrydžių apribojimai. Vokietija taip pat tvirtina, kad, remiantis 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu, Frankfurto prie Maino oro uostui nebeleidžiama vykdyti jokių naktinių skrydžių. Taigi, Vokietijos nuomone, FLH padeda mažinti kitų Vokietijos krovininių oro uostų perpildymą. |
(113) |
Kalbant apie tai, kad oro uostas padeda gerinti susisiekimą regione, Vokietija teigė, kad numatytas projektas priklauso strategijai, skirtai plėtoti oro uostą, kuris į 2004 m. transeuropinio transporto tinklo bendrąjį planą (nustatytą iki 2020 m.) įtrauktas kaip Bendrijos jungties vieta. Pasak Vokietijos, oro uostas yra Vidurio Vokietijoje (netoli penkių pagrindinių transeuropinio transporto tinklo magistralių ir Europos koridorių), tarp dviejų Šiaurės ir Pietų Europos (t. y. Vokietijos greitkelio A 9) bei Vakarų ir Rytų Europos (t. y. Vokietijos greitkelio A 14) magistralių, be to, oro uostas turi jungtis su geležinkelių ir kelių tinklu. Papildomai Vokietija paaiškino, kad dėl jungties su geležinkelių ir kelių tinklu atsirado galimybių krovinius veiksmingiau vežti. Vokietija taip pat teigė, kad projektas yra susijęs su integruoto Europos oro transporto tinklo plėtra, kaip nustatyta Europos oro uostų pajėgumų, našumo ir saugos veiksmų plano (27) 12 punkte, kur teigiama, kad pageidautina pradėti naudoti regioniniuose oro uostuose esamus, bet nenaudojamus pajėgumus, su sąlyga, kad valstybės narės laikysis Bendrijos teisės aktų dėl valstybės pagalbos. |
(114) |
Vokietija taip pat teigė, kad šio projekto įgyvendinimas turės teigiamą poveikį visam regionui ir esminę įtaką jo ekonominei ir socialinei plėtrai. Pasak Vokietijos, investicinis projektas visų pirma pagerins jungtį su regionu ir padidins jo patrauklumą investuotojams ir lankytojams. Šiuo atžvilgiu Vokietija tvirtino, kad investicinis projektas taip pat turės teigiamą poveikį užimtumui. Kad paremtų šį argumentą, Vokietija tvirtino, kad nedarbo lygis Saksonijos regione yra 10,3 %, Saksonijos–Anhalto regione – 11,2 %, o tai daugiau negu 6,9 % Vokietijos vidurkis. |
(115) |
Taigi Vokietija teigė, kad valstybės pagalba siekiama tiksliai apibrėžto bendros svarbos tikslo. |
3.4.2. Valstybės intervencijos būtinybė
(116) |
Vokietija teigė, kad nė vienas privatus investuotojas nebūtų suinteresuotas finansuoti šių infrastruktūros priemonių. Šiuo atžvilgiu Vokietija teigė, kad Leipcigo–Halės oro uostui trūksta investicijų, o tai lėmė istoriniai įvykiai. Be to, pasak Vokietijos, priemonės yra susijusios su ilgalaikėmis infrastruktūros investicijomis, kuriomis tenkinami oro uosto poreikiai numatant, kad krovininio transporto srautai ateityje didės. Vokietija, nepateikusi įrodymų, tvirtina, kad priemonės nėra nei neproporcingai didelio masto, nei neproporcingai brangios. Vokietijos nuomone, neįmanoma dar labiau sumažinti valstybės finansavimo, nes oro uostą valdančios įmonės tokio masto infrastruktūros negali finansuoti iš savo išteklių. |
(117) |
Vokietija taip pat pateikė argumentą, kad oro uosto paslaugų pajamomis nepadengiamos infrastruktūros statybos išlaidos, o šį argumentą pagrindė finansavimo spraga ir priešingos padėties vertinimu. |
(118) |
Taigi Vokietija laikosi nuomonės, kad suteikus pagalbą gerokai pagerės investicinis projektas, o vien rinkos sąlygomis to padaryti nepavyktų, taigi būtina valstybės intervencija. |
3.4.3. Pagalbos priemonės tinkamumas
(119) |
Vokietija tvirtino, kad pagalba bus tinkama pagalbos priemonė. Šiuo požiūriu Vokietija teigia, kad oro uostas yra buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, dėl to oro uostui trūksta investicijų ir jis turi investuoti daug ir per trumpesnį laikotarpį negu kiti oro uostai. |
(120) |
Be to, pasak Vokietijos, be valstybės pagalbos, infrastruktūros priemonės būtų buvusios visiškai neįgyvendintos. Kad tai pagrįstų, Vokietija teigė, kad 2005 m. MFAG grupė gavo 83,8–118 mln. EUR pajamų, o FLH – 47–80 mln. EUR. Taigi, Vokietijos nuomone, 255,625 mln. EUR investicijos yra 2–3 kartus didesnės už MFAG konsoliduotas pajamas ir 3–5 kartus didesnės už FLH pajamas tuo laikotarpiu, kuriuo buvo priimti sprendimai dėl infrastruktūros projektų. |
(121) |
Galiausiai, Vokietija teigė, kad pajamų ir investicijų santykis rodo, kad, be viešojo finansavimo, atitinkamos įmonės šių priemonių nevykdytų. |
3.4.4. Skatinamasis poveikis
(122) |
Kalbant apie skatinamąjį poveikį, Vokietija nurodė, kad nagrinėjamųjų infrastruktūros priemonių valstybės pagalbos suma ir intensyvumas yra pagrįsti. Vokietija tvirtino, kad, be valstybės finansavimo, infrastruktūros priemonės būtų buvusios visai neįgyvendintos (žr. 3.4.3 skirsnį). |
(123) |
Priešingai Komisijos nuomonei, Vokietija teigė, jog tai, kad keli investiciniai projektai jau užbaigti, nesumažina skatinamojo poveikio, nes akcininkai suteikti finansavimą įsipareigojo dar prieš pradedant įgyvendinti infrastruktūros priemones. Pasak Vokietijos, aišku, jog Komisija, teigdama, kad infrastruktūros projektai gali duoti kokios nors teigiamos kapitalo grąžos, neteisingai suvokia nagrinėjamųjų priemonių pobūdį, ir tai taip pat prieštarauja Komisijos ankstesnei sprendimų priėmimo praktikai. Pasak Vokietijos, Komisija jau daug kartų pripažino, kad tokios rūšies priemonės paprastai neduoda teigiamos kapitalo grąžos. |
3.4.5. Pagalbos proporcingumas (iki minimumo sumažinta pagalba)
(124) |
Pasak Vokietijos, tai, kad infrastruktūros priemonės yra proporcingos, galima numanyti ir iš to, kad jomis padedama mažinti kitų Vokietijos krovininių oro uostų perkrovą. |
(125) |
Be to, Vokietija teigė, kad finansavimo suma ir intensyvumas buvo apriboti iki visiško minimumo, reikalingo tokioms infrastruktūros priemonėms įgyvendinti. Pasak Vokietijos, išlaidos buvo iš anksto nustatytos parengus išlaidų sąmatas ir preliminarius planus. Be to, Vokietija teigė, kad, priešingai Komisijos teiginiui, oro uostas negali didinti savo pajamų didindamas oro uosto mokesčius. Vokietijos nuomone, taip yra dėl to, kad beveik visos investicijos yra skirtos infrastruktūros priemonėms, kurių atžvilgiu negali būti nustatytas atskiras mokestis. |
(126) |
Be to, Vokietija teigė, kad padengti investicines oro uosto infrastruktūros statybos sąnaudas didinant mokesčius oro uosto naudotojams apskritai yra neįmanoma. Vokietija tvirtino, kad, kadangi oro uosto mokesčius tvirtina federalinės žemės, kurioje yra oro uostas, atitinkama oro uostų priežiūros tarnyba, oro uosto infrastruktūros statybos investicinių sąnaudų negalima oro uostą valdančios įmonės nuožiūra perduoti infrastruktūros naudotojams. Pasak Vokietijos, bet koks papildomas Leipcigo–Halės oro uosto mokesčių didinimas neatitiktų rinkos sąlygų ir nebūtų galimybių užtikrinti, kad oro uostu besinaudojantys oro vežėjai tuos mokesčius mokėtų. Pasak Vokietijos, reikia nepamiršti, kad FLH mokesčiai jau yra didesni negu įprasto rinkos lygio. |
(127) |
Be to, Vokietija tvirtina, kad numatytas pagalbos intensyvumas buvo pagrįstas. Pasak Vokietijos, tik numačius viešojo finansavimo dydį būtų galima užtikrinti, kad būtų investuojama tik tiek, kiek reikia, ir per nustatytą laikotarpį. Vokietija teigė, kad ir Komisijos sprendimų praktika, ir tai, kad nėra nė vieno žinomo atvejo, kai privatūs finansuotojai savo lėšomis būtų finansavę tokias priemones, pakankamai įrodo, kad tokios rūšies regioninio oro uosto infrastruktūros priemonių neįmanoma finansuoti privačiai. |
(128) |
Vokietija tvirtino, kad Komisija pakartotinai ir dažnai patvirtindavo iki 100 % pagalbos intensyvumą. Pasak Vokietijos, kalbant apie investicijas, panašias į nagrinėjamas investicijas, iš Komisijos praktikos matyti, kad tokių investicijų pagalbos intensyvumas turi būti bent 75 %, kad tokios investicijos būtų įmanomos. |
(129) |
Vokietija teigė, kad, kadangi FLH įsteigta siekiant Vokietijos viešųjų interesų, infrastruktūros priemonės nepagrįstos jokiu verslo planu, pelningumo skaičiavimais ar finansinėmis ataskaitomis. |
(130) |
Komisijos prašymu Vokietija pateikė finansavimo spragos skaičiavimus, kurie yra apibendrinti 5 ir 6 lentelėse. 5 lentelė Finansavimo spragos skaičiavimai. I scenarijus. Investicijos, finansuojamos 2014 m. atliktomis kapitalo injekcijomis
6 lentelė Finansavimo spragos skaičiavimai. II scenarijus. Investicijos, finansuojamos kapitalo injekcijomis, atliekamomis skiriant investicijas
|
3.4.6. Netinkamo neigiamo poveikio konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai vengimas
(131) |
Kalbant apie netinkamo neigiamo poveikio konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai vengimą, Vokietija pabrėžė, kad bendra Leipcigo–Halės oro uosto infrastruktūros priemonių pusiausvyra būtų teigiama, o pačios priemonės neturėtų netinkamo poveikio valstybių narių prekybai ir konkurencijai. Šiuo atžvilgiu Vokietija teigė, kad nagrinėjamosiomis infrastruktūros priemonėmis neskatinama plėtra, taigi jos neturi poveikio eismo srautų dydžiui. Vokietija atkreipė dėmesį, kad Komisija kituose sprendimuose jau pripažino, jog priemonės, kuriomis dėl jų pobūdžio neskatinama plėtra, neturi reikšmingo poveikio oro uostų konkurencijai. |
(132) |
Vokietija galimus FLH konkurentus suskirstė į tris pagrindines kategorijas: i) arti Leipcigo–Halės oro uosto esantys oro uostai, ii) kiti Vokietijos krovininiai oro uostai ir iii) didieji Sąjungos krovininiai oro uostai. |
(133) |
Kalbant apie arti Leipcigo–Halės oro uosto esančius oro uostus, Vokietija atkreipė dėmesį, kad krovininis oro transportas nėra nė vieno iš tų oro uostų specializacija. Be to, Vokietija teigė, kad nė vienas iš tokių oro uostų kaip Altenburgo–Nobico, Berlyno Brandenburgo, Dresdeno, Erfurto, Hofo, Magdeburgo, Magdeburgo–Kochštedo (Cochstedt) ir Prahos oro uostai iš tikrųjų nekonkuruoja su Leipcigo–Halės oro uostu. Siekdama tai pagrįsti Vokietija teigė, kad kelių iš šių oro uostų geografinis atstumas yra per didelis, oro uostai yra skirtinguose ekonominiuose regionuose, jų pasiekiamumo zona yra gana skirtinga arba oro uostai – labai maži. |
(134) |
Kalbant apie kitus Vokietijos krovininius oro uostus, Vokietija teigė, kad Leipcigo–Halės oro uosto konkurencija yra ribota, nes su Leipcigo–Halės oro uostu konkuruojančiuose pagrindiniuose Vokietijos oro krovinių logistikos centruose (Frankfurto prie Maino, Miuncheno ir Kelno–Bonos) pasiekta pajėgumų riba arba draudžiami naktiniai skrydžiai. |
(135) |
Pasak Vokietijos, konkurenciniu požiūriu šio ir kitų Sąjungos krovininių oro uostų, visų pirma Briuselio ir Vatri, veikla taip pat nesutampa. Šiuo atžvilgiu Vokietija teigė, kad būdamas Europos centre Leipcigo–Halės oro uostas unikaliai aptarnauja tiek Vakarų, tiek Rytų Europą ir kad nei Briuselio, nei Vatri oro uostas negali užtikrinti pakankamos jungties su vis svarbesnėmis tampančiomis Vidurio ir Rytų Europos rinkomis. Kalbant apie Vatri oro uostą, Vokietija atkreipė dėmesį, kad Vatri – labai mažas oro uostas ir kad, pavyzdžiui, 2010 m. oro krovinių Leipcigo–Halės oro uoste buvo daugiau kaip 80 kartų daugiau nei Vatri oro uoste. Be to, pasak Vokietijos, Vatri oro uostas neturi tokių pat gerų jungčių su geležinkelių ir kelių tinklu kaip Leipcigo–Halės oro uostas. Kalbant apie Briuselio oro uostą, Vokietija tvirtino, kad pastaraisiais metais krovinių srautas Leipcigo–Halės oro uoste didėjo, o Briuselio oro uoste per tą patį laikotarpį – sumažėjo. Be to, pasak Vokietijos, Briuselio oro uoste taikomi griežti naktinių skrydžių apribojimai, todėl konkurencija yra ribota. |
(136) |
Be to, Vokietija teigė, kad, priešingai Komisijos nuomonei, visi galimi naudotojai turi vienodas ir nediskriminacines galimybes naudotis oro uosto infrastruktūra. Pasak Vokietijos, pavieniai oro uosto naudotojai negauna jokių nepagrįstų kiekiu grindžiamų nuolaidų. Be to, Vokietijos nuomone, vienodų ir nediskriminacinių galimybių naudotis oro uostu klausimą Komisija jau nagrinėjo savo ankstesniame sprendime dėl Leipcigo–Halės oro uosto finansavimo (32). |
(137) |
Taigi Vokietija laikosi nuomonės, kad valstybės pagalba, jeigu ji yra, gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka. |
4. TREČIŲJŲ ŠALIŲ PASTABOS
4.1. MITTELDEUTSCHE AIRPORT HOLDING (TOLIAU – MFAG)
(138) |
2011 m. spalio 26 d. MFAG kartu su FLH pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimą. MFAG pastabos iš esmės atitinka Vokietijos pastabas. |
4.1.1. Ekonominės veiklos sąvoka ir viešosios politikos sritis
(139) |
MFAG taip pat teigė, kad Leipcigo–Halės oro uosto infrastruktūros statyba nėra ekonominė veikla. Vadinasi, pasak MFAG, nagrinėjamasis finansavimas nepatenka į Sutarties 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Šiuo atžvilgiu MFAG teigė, kad privatus investuotojas nebūtų vykdęs ir dabar nevykdytų nagrinėjamųjų priemonių. Todėl MFAG teigė, kad nėra oro uostų infrastruktūros rinkos. Šiuo atžvilgiu MFAG dar teigė, kad oro uostai patys negali finansuoti savo infrastruktūros investicijų. MFAG buvo susirūpinusi, kad, taikant valstybės pagalbos taisykles oro uosto infrastruktūrai, sumažėtų investicijų į oro uosto infrastruktūrą. |
(140) |
MFAG taip pat teigė, kad Leipcigo–Halės oro uostas plėtojamas siekiant viešųjų interesų ir kad oro uosto infrastruktūros finansavimui rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo kriterijai netaikomi. Šiuo atžvilgiu MFAG teigė, kad Sąjungoje nėra nė vieno atvejo, kai privatus investuotojas iš savo išteklių statytų arba iš esmės plėtotų oro uostą. Todėl, pasak MFAG, užuot taikiusi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo kriterijus, Komisija turi vertinti, ar naudotis infrastruktūra atvirai ir be jokios diskriminacijos gali visi jos naudotojai. MFAG taip pat teigė, kad Leipcigo–Halės oro uoste būtent taip ir yra. Taigi, pasak MFAG, infrastruktūros priemonės nebuvo grindžiamos verslo planu arba ilgalaikėmis pelningumo perspektyvomis. |
(141) |
Be to, MFAG taip pat paaiškino, kad oro uosto statyba padedama siekti regioninės politikos tikslų ir remti ekonominiu požiūriu mažiau palankų regioną. MFAG pabrėžė, kad tai įprasta valstybės pareiga, kurios negali vykdyti privatūs investuotojai, todėl tai negali būti vertinama taikant valstybės pagalbos taisykles. |
(142) |
MFAG taip pat tvirtino, kad, net jeigu – quod non – infrastruktūros finansavimas apskritai būtų ekonominė veikla, nagrinėjamosios priemonės patenka į viešosios politikos sritį, todėl jos nėra valstybės pagalba. |
(143) |
Kalbant apie viešosios politikos srities veiklą, MFAG teigė, kad Komisija turi skirti oro transporto apsaugą nuo išorės grėsmių, oro eismo apsaugą nuo eksploatacinės rizikos ir trečiųjų šalių apsaugą nuo orlaivių keliamų su jų eksploatavimu susijusių pavojų. Šiuo atžvilgiu MFAG teigė, kad apsauga nuo eksploatacinės rizikos ir trečiųjų šalių teisių apsauga turėtų būti laikoma viešosios politikos srities dalimi. MFAG teigė, kad Komisija savo sprendimų priėmimo praktikoje jau buvo nustačiusi, kad priemonės, susijusios su priešgaisrine apsauga, oro navigacijos ir skrydžiu valdymu, visų pirma Vokietijos meteorologijos tarnyba (vok. Deutscher Wetterdienst) ir Vokietijos oro navigacijos tarnyba (vok. Deutsche Flugsicherung), patenka į viešosios politikos sritį. |
4.1.2. FLH akcininkų paskolų atitiktis rinkos sąlygoms
(144) |
Pasak MFAG, akcininkų paskolos suteiktos rinkos sąlygomis. MFAG teigė, kad reikėtų atsižvelgti į reitingus, kuriuos Nord LB ir Deutsche Kreditbank AG nustatė bendrovei MFAG. Šiuo atžvilgiu MFAG paaiškino, kad Nord LB ir Deutsche Kreditbank AG nustatė, kad bendrovės MFAG ir FLH yra priskirtinos prie […] reitingų kategorijos, o vidutinė įsipareigojimų neįvykdymo tikimybė yra […] % MFAG taip pat paaiškino, kad […] reitingų kategorija yra panaši į Standard&Poor’s […]–[…], Moody’s […]–[…] ir Fitch […]–[…] išorės reitingų kategorijas. |
(145) |
MFAG dar teigė, kad FLH akcininkų paskolos yra taip pat užtikrintos dideliais įkaitais. Be to, MFAG paaiškino, kad FLH paskolos bus naudojamos investicijoms į tvarią infrastruktūrą finansuoti. MFAG taip pat paaiškino, kad FLH turtas niekam neįkeistas (vok. Grundpfandrechte). Todėl MFAG laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į gerą reitingą ir aukštą užtikrinimo įkaitu lygį, turėtų būti nustatyta ne didesnė negu […] bazinių punktų rizikos marža. |
(146) |
Kadangi nustatytos FLH paskolų rizikos maržos yra […]–[…] bazinių punktų, MFAG laikosi nuomonės, kad paskolos suteiktos rinkos sąlygomis ir nėra jokios valstybės pagalbos. |
4.1.3. Pagalbos suderinamumas
(147) |
MFAG laikosi nuomonės, kad bet kuriuo atveju kapitalo injekcijos būtų suderinamos su vidaus rinka. |
(148) |
MFAG teigė, kad Leipcigo–Halės oro uostas daro labai svarbų teigiamą poveikį regiono užimtumui, nes tiesiogiai oro uoste yra 5 100 (įskaitant MFAG, oro vežėjų, restoranų, aprūpinimo maistu ir gėrimais įmonių, valdžios institucijų ir kitų įmonių darbuotojus), o netiesiogiai – apie 8 100 darbuotojų. |
(149) |
Bet to, MFAG pabrėžė, kad, atsižvelgiant į pasiektą pajėgumų ribą ir naktinių skrydžių apribojimą kituose oro uostuose (pavyzdžiui, Frankfurto prie Maino, Miuncheno, Berlyno, Diuseldorfo ir Hamburgo), Leipcigo–Halės oro uostui tenka svarbus vaidmuo mažinant perkrovą tuose kituose Vokietijos oro uostuose, taigi padedama visoje Vokietijoje užtikrinti tiekimo saugumą. |
(150) |
Kalbant apie nediskriminacinį oro uosto mokesčių pobūdį, MFAG teigė, kad Leipcigo–Halės oro uosto mokesčių sąrašas nėra palankus tik vienam oro vežėjui, nes visiems oro vežėjams nustatyti tokie pat tūpimo mokesčiai. Taigi, pasak MFAG, infrastruktūra visi jos naudotojai naudojasi vienodai ir be diskriminacijos. |
(151) |
Kalbant apie pagalbos būtinybę ir skatinamąjį poveikį, MFAG teigė, kad priemonės nebūtų įgyvendintos be akcininkų paskolų arba kapitalo injekcijų. Pasak MFAG, bendra 225,6 mln. EUR investicijų suma yra du ar tris kartus didesnė už MFAG vidutinę apyvartą ir daugiau kaip penkis kartus didesnė už FLH vidutinę metinę apyvartą laikotarpiu, kuriuo buvo priimti sprendimai dėl infrastruktūros projektų. Pasak MFAG, tai, kad priemonės jau iš dalies įgyvendintos, nepaneigia skatinamojo poveikio, nes šios priemonės buvo įgyvendintos tik viešiesiems akcininkams (jie taip pat paskolomis suteikė tarpinį finansavimą) priėmus sprendimus ir gavus jų finansines garantijas. |
(152) |
MFAG teigė, kad nagrinėjamosios priemonės neigiamai neiškraipė konkurencijos. Be to, MFAG laikėsi nuomonės, kad nedaromas neigiamas poveikis Briuselio arba Vatri oro uostui. Pasak MFAG, Briuselio oro uostui nustatytas naktinių skrydžių apribojimas, dėl to DHL nusprendė ilguoju laikotarpiu persikelti į Leipcigo–Halės oro uostą. Kalbant apie Vatri, MFAG teigė, kad, remiantis spaudos straipsniais, šiame oro uoste krovininė veikla tėra labai ribota (tik maždaug 5–6 skrydžiai per savaitę). |
4.2. ARBEITSGEMEINSCHAFT DEUTSCHER VERKEHRSFLUGHÄFEN (ADV)
(153) |
ADV savo pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimą atsiuntė 2011 m. spalio 27 d. ADV pastabos visiškai atitinka MFAG pastabas. ADV atkreipė dėmesį į tai, kad Leipcigo–Halės oro uostas yra svarbus regioninei plėtrai. |
4.3. DEUTSCHE FLUGSICHERUNG (DFS)
(154) |
DFS savo pastabas pateikė 2011 m. spalio 28 d. raštu. |
(155) |
DFS teigė, kad M3–M8 ir M10 infrastruktūros projektai (žr. 2 lentelę) padeda užtikrinti saugų ir sklandų oro eismo valdymą Leipcigo–Halės oro uoste. Šiuo atžvilgiu DFS nurodė, kad įgyvendinus M3 priemonę sumažintas spaudimas riedėjimo takams ir magistralę kertantiems tiltams, skubiai reikėjo įgyvendinti M5 priemonę norint užtikrinti, kad nebūtų riedėjimo kliūčių pietinėje oro uosto dalyje, M8 priemonė buvo naudinga gelbėjimo oro transportu ir ekstremaliųjų situacijų operacijoms. DFS taip pat tvirtino, kad M10 priemonė bus naudinga DFS veiklai, vykdomai pagal Oro transporto įstatymo (vok. Luftverkehrsgesetz, toliau – LuftVG), 29b straipsnio 2 dalį, kuria siekiama apsaugoti visuomenę nuo pernelyg didelio triukšmo. |
4.4. MFAG IR (ARBA) FLH AKCININKAI
4.4.1. Šiaurės Saksonijos apskritis
(156) |
Šiaurės Saksonijos apskritis savo pastabas pateikė 2011 m. spalio 27 d. raštu. |
(157) |
Šiaurės Saksonijos apskritis teigė, kad oro uostas yra svarbi varomoji regiono ekonominės plėtros ir užimtumo jėga. Be to, Šiaurės Saksonijos apskritis atkreipė dėmesį į tai, kad dėl istorinių priežasčių oro uostui labiau reikia papildomų investicijų negu kitiems Vokietijos oro uostams. Šiaurės Saksonijos apskritis teigė, kad į viešosios politikos sritį patenkančios veiklos sąvoka turi būti aiškinama plačiau. |
(158) |
Šiaurės Saksonijos apskritis taip pat teigė, kad oro uosto mokesčių nepakanka būtinoms investicijoms finansuoti. Jos nuomone, planuojamos kapitalo injekcijos turėjo skatinamąjį poveikį. Savo pastabų pabaigoje Šiaurės Saksonijos apskritis nurodė, kad, be finansavimo, oro uostas nebūtų galėjęs įgyvendinti infrastruktūros projekto. |
4.4.2. Dresdeno miestas
(159) |
Dresdeno miestas, smulkusis MFAG akcininkas, savo pastabas pateikė 2011 m. spalio 28 d. Dresdeno miesto pastabos atitiko MFAG ir Šiaurės Saksonijos apskrities pastabas. |
(160) |
Dresdeno miestas teigė, kad oro uostas yra didžiausias darbdavys regione, tiesiogiai suteikiantis darbą 5 100 darbuotojų. Taigi Dresdeno miestas pabrėžė, kad oro uostas yra svarbi varomoji ekonominė regiono jėga. Be to, Dresdeno miestas tvirtino, kad dėl naktinių skrydžių leidimo Leipcigo–Halės oro uostui tenka svarbus vaidmuo mažinant spūstis kituose Vokietijos oro uostuose. |
(161) |
Dresdeno miestas teigė, kad oro uosto infrastruktūros investicinės sąnaudos negali būti visiškai finansuotos oro uosto naudotojams taikomais oro uosto mokesčiais. Dresdeno miestas taip pat teigė, kad praeityje oro uostų plėtra paprastai būdavo finansuojama viešosiomis lėšomis. Be to, pasak Dresdeno miesto, Vokietijoje oro uostus valdančios įmonės negali laisvai nustatyti oro uosto mokesčių, nes juos turi oficialiai patvirtinti valdžios institucijos. |
(162) |
Dresdeno miestas taip pat teigė, kad infrastruktūros priemonės Leipcigo–Halės oro uoste neturi netinkamo poveikio vidaus rinkai, nes visi konkuruojantys Vokietijos ir užsienio oro uostai beveik pasiekė savo pajėgumų ribą, o Vatri oro uostas beveik nevykdo veiklos. |
4.4.3. Leipcigo miestas
(163) |
2011 m. spalio 28 d. Komisija gavo MFAG akcininko Leipcigo miesto pastabas. Leipcigo miesto pastabos visiškai atitiko Dresdeno miesto ir MFAG pastabas. |
4.5. ORO KROVINIŲ EKSPEDITORIAI IR SKUBIŲ SIUNTŲ PRISTATYMO BENDROVĖS
4.5.1. European Air Transport Leipzig (toliau – EAT)
(164) |
2011 m. spalio 27 d. savo pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimą pateikė Leipcigo–Halės oro uoste veikianti oro krovinių bendrovė EAT. EAT teigė, kad yra bendrovės Deutsche Post AG 100 % patronuojamoji bendrovė, o Leipcigo–Halės oro uostas – jos pagrindinis logistikos centras. |
(165) |
EAT teigė, kad, kiek jai žinoma, visi galimi naudotojai turi vienodas ir nediskriminacines galimybes naudotis infrastruktūra. EAT dar paaiškino, kad tai visų pirma užtikrinama visiems naudotojams taikoma skaidria kainodaros sistema. |
4.5.2. Lufthansa Cargo
(166) |
Lufthansa Cargo savo pastabas pateikė 2011 m. spalio 26 d. Jos pastabos visiškai atitinka EAT pastabas. Lufthansa Cargo patvirtino, kad visi galimi naudotojai turi vienodas ir nediskriminacines galimybes naudotis infrastruktūra. |
4.5.3. Emons Spedition
(167) |
Emons Spedition savo pastabas pateikė 2011 m. spalio 18 d.Emons pastabos visiškai atitinka EAT pastabas. Emons pabrėžė, kad oro uosto infrastruktūros gerinimo viešasis finansavimas labai svarbus oro uostams ir oro uostų naudotojams. |
4.5.4. Spero Logistics Europe
(168) |
Spero Logistics Europe savo pastabas pateikė 2011 m. spalio 28 d.Spero pastabos visiškai atitinka EAT ir Emons Spedition pastabas. |
(169) |
Spero taip pat tvirtino, kad krovininiam oro transportui itin svarbu leidimas vykdyti naktinius skrydžius. Spero paaiškino, kad nusprendė vykdyti savo veiklą iš Leipcigo–Halės oro uosto dėl jo geros geografinės padėties (oro uostas yra Europos viduryje, teikia galimybių patekti į didžiausią Europos rinką, vykdo skrydžius į Aziją per trumpesnį laiką). |
4.5.5. Deutsch Russische Wirtschaftsallianz e.V. (Vokietijos ir Rusijos ekonominis aljansas)
(170) |
2011 m. spalio 25 d.Deutsch Russische Wirtschaftsallianz (toliau – Wirtschaftsallianz) teigė, kad oro uosto plėtra labai svarbi ekonomikos augimui regione. |
(171) |
Wirtschaftsallianz teigė, kad Leipcigo–Halės oro uostas yra svarbus įgyvendinant projektą SALIS, skirtą specialiajam transportui, kuris yra būtinas NATO operacijoms Afganistane. Wirtschaftsallianz tvirtino, kad sąlygos šiam projektui įgyvendinti dabar yra tik Leipcige. Wirtschaftsallianz taip pat paaiškino, kad tai visų pirma susiję su saugumo reikalavimais pagal NATO direktyvas, leidimu vykdyti skrydžius visą parą ir visą savaitę, 3 000 m ilgio kilimo ir tūpimo takais, pakankamomis laikymo ir pakrovimo vietomis ir SALIS projekte naudojamų rusiškų orlaivių techninės priežiūros galimybėmis. |
4.5.6. Kiti krovinių ekspeditoriai ir asociacijos
(172) |
Komisija taip pat gavo Skyline Air Services, Netzwerk Logistik Leipzig-Halle e.V., Kühne+Nagel, JET-Speed, Jade Cargo, Baring, Air Cargo Club Deutschland, Aerologic ir Volga-Dnepr pastabas. Jų pastabos visiškai atitiko EAT pastabas, buvo pabrėžta Leipcigo–Halės oro uosto svarba regiono plėtrai ir pasiekiamumui. |
4.6. KELEIVINIO ORO TRANSPORTO BENDROVĖS IR TURIZMO ASOCIACIJOS
4.6.1. Germanwings
(173) |
Bendrovės Deutsche Lufthansa AG patronuojamoji bendrovė Germanwings savo pastabas pateikė 2011 m. spalio 26 d. |
(174) |
Germanwings teigė, kad oro uosto infrastruktūros statyba ir plėtra negali būti visiškai finansuojama iš oro uosto mokesčių. Germanwings paaiškino, kad labai didelė sprendime pradėti tyrimą nurodytų priemonių dalis yra susijusi su skrydžių saugos priemonėmis arba priemonėmis, kuriomis įgyvendinamos saugos taisyklės. Germanwings taip pat teigė, kad šios priemonės nepatenka į valstybės pagalbos taisyklių sferą. |
(175) |
Germanwings pabrėžė, kad Komisija turėtų atsižvelgti į specifinę Leipcigo–Halės oro uosto padėtį ir į tai, kad Vokietijai susijungus oro uosto infrastruktūrai trūko investicijų. |
(176) |
Be to, Germanwings teigė, kad Leipcigo–Halės oro uosto infrastruktūra be jokios diskriminacijos gali naudotis visi galimi naudotojai ir nė vienam oro vežėjui netaikoma de facto lengvatinė tvarka. |
4.6.2. Kiti oro vežėjai ir turizmo asociacijos
(177) |
Komisija taip pat gavo Austrian Airlines, Alltours, Bundesverband der Deutsche Luftverkehrswirtschaft, Deutscher Reise Verband ir Bundesverband der Deutschen Tourismuswirtschaft pastabas. Jų pastabos visiškai atitiko Germanwings pastabas. |
4.7. ARTI ORO UOSTO ESANČIOS ĮMONĖS IR ASOCIACIJOS
4.7.1. BMW Werk Leipzig (BMW)
(178) |
BMW savo pastabas pateikė 2011 m. spalio 27 d. raštu. |
(179) |
BMW teigė, kad Leipcigo–Halės oro uostas yra svarbus vietos pramonei ir turi teigiamą išorės poveikį regionui ir jame įsteigtoms įmonėms. BMW taip pat teigė, kad Komisija turėtų atsižvelgti į investicijų trūkumą Leipcigo–Halės oro uoste prieš Vokietijai susijungiant. Atsižvelgdama į oro uosto svarbą regionui BMW mano, kad viešasis finansavimas turėtų būti laikomas suderinamu. |
4.7.2. EADS Elbe Flugzeugwerke (EADS)
(180) |
EADS savo pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimą pateikė 2011 m. spalio 27 d. raštu. |
(181) |
EADS nurodė, kad Leipcigo–Halės oro uostas – labai svarbus regiono ekonomikai ir kad tai buvo vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių EADS sprendimą savo patronuojamąją įmonę steigti šiame regione. |
4.7.3. European Energy Exchange AG (EEX)
(182) |
Energija prekiaujanti bendrovė EEX, kurios būstinė yra Leipcige, savo pastabas pateikė 2011 m. spalio 27 d. |
(183) |
EEX teigė, kad Leipcigo–Halės oro uostas labai svarbus regionui ir EEX darbuotojams. EEX taip pat teigė, kad nemato jokių galimybių vietoj FLH naudotis bet kuriuo kitu Europos oro uostu. |
4.7.4. Industrie- und Handelskammer Halle-Dessau [Halės–Desau prekybos ir pramonės rūmai] (toliau – IHK)
(184) |
IHK savo pastabas pateikė 2014 m. spalio 26 d. |
(185) |
IHK teigė, kad dėl konkurencijos Sąjungos oro uostų rinkoje atsiranda teigiama sąveika. Šiuo atžvilgiu IHK teigė, kad infrastruktūros gerinimas vienoje vietoje turi teigiamą poveikį ir kitiems oro uostams. Šiuo požiūriu IHK taip pat teigė, kad vyrauja teigiamas Leipcigo–Halės oro uosto infrastruktūros programos poveikis tinklui. IHK nuomone, reikia atsižvelgti į regiono struktūrinį silpnumą ir investicijų trūkumą Rytų Vokietijoje. Galiausiai IHK teigė, kad, be pradinių viešųjų investicijų, tolesnės didelės privačiojo sektoriaus investicijos būtų neįmanomos. |
4.7.5. Kitos asociacijos
(186) |
Komisija taip pat gavo Handwerkskammer zu Leipzig, Industrie- und Handelskammer zu Leipzig, Wirtschaftsinitiative Mitteldeutschland ir Leipziger Messe pastabas. Šios pastabos visiškai atitiko BMW ir EADS pastabas. |
4.8. ŠKOIDICO GYVENTOJŲ KOVOS SU TRIUKŠMU INICIATYVA
(187) |
Piliečių iniciatyvos atstovai savo pastabas pateikė 2011 m. rugpjūčio 24 d. |
(188) |
Piliečių iniciatyvos atstovai teigė, jog jos nariai pastebėjo, kad pietiniu kilimo ir tūpimo taku beveik išskirtinai naudojasi bendrovė DHL. Pasak piliečių iniciatyvos atstovų, DHL beveik vienintelė naudojosi oro uosto pietryčiuose esančiu kilimo ir tūpimo taku. Iniciatyvos atstovai paaiškino, kad, atsižvelgiant į tai, kad infrastruktūra intensyviai naudojasi DHL, negalima manyti, kad investicijos yra susijusios su keleiviniu transportu. |
5. VOKIETIJOS PASTABOS DĖL TREČIŲJŲ ŠALIŲ PASTABŲ
(189) |
Vokietija savo pastabas pradėjo nurodydama, kad pastabas pateikusios 34 trečiosios šalys palaiko priemonių, apie kurias pranešta, įgyvendinimą. |
(190) |
Vokietija teigė, kad trečiųjų šalių pastabomis patvirtinamas jos požiūris, kad nagrinėjamosios infrastruktūros priemonės patenka į viešosios politikos sritį. Šiomis aplinkybėmis Vokietija pabrėžė, jog DFS akcentavo, kad M3–M8 ir M10 priemonės yra įgyvendintos vykdant valstybines pareigas. Vokietija taip pat pabrėžė, kad daug trečiųjų šalių tvirtino, jog valstybės pagalbos taisyklės nagrinėjamosioms priemonėms netaikytinos. |
(191) |
Be to, Vokietija nurodė, jog iš pastabų aiškiai matyti, kad viešasis finansavimas atitinka Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus. Vokietija teigė, kad visų pirma miestai, vietos valdžios institucijos ir prekybos rūmai, taip pat regione esančios įmonės pabrėžė ekonominę ir regioninę oro uosto svarbą. Pasak Vokietijos, dėl to neabejotina, kad oro uosto statyba ir eksploatacija siekiama aiškiai apibrėžto bendros svarbos tikslo. Be to, Vokietija tvirtino, kad trečiųjų šalių pastabomis taip pat patvirtintas viešojo finansavimo būtinumas ir proporcingumas. |
(192) |
Kalbant apie galimą neigiamą poveikį konkurencijai ir prekybai, Vokietija nurodė, kad nei Vatri, nei Briuselio oro uostas nepateikė pastabų dėl sprendimo pradėti tyrimą. Pasak Vokietijos, iš to matyti, kad nė vienam iš šių oro uostų nekyla susirūpinimas dėl kokio nors neigiamo nagrinėjamųjų priemonių poveikio. Vokietija nurodė, kad tokį požiūrį palaikė ir kitos trečiosios šalys, pavyzdžiui, Lufthansa Cargo, Austrian Airlines, Germanwings ir Jade Cargo. Vokietija dar teigė, kad Alltours, Deutscher Reise Verband, BARING ir Aircargo Club Deutschland taip pat tvirtino, jog pasiekiamumo zonoje konkurenciniu požiūriu Leipcigo–Halės oro uostas ir Briuselio ar Vatri oro uosto veikla nesutampa. |
(193) |
Kalbant apie vienodų ir nediskriminacinių galimybių naudotis oro uostu reikalavimą, Vokietija nurodė, kad trečiųjų šalių pastabomis patvirtinama, kad oro uosto mokesčiai nustatyti be jokios diskriminacijos. |
6. VERTINIMAS
(194) |
Remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškreipia konkurenciją arba gali ją iškreipti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. |
(195) |
Turi būti laikomasi visų sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. Todėl, norint nustatyti, ar nagrinėjamosios priemonės yra valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, tos priemonės turi atitikti šias sąlygas:
|
6.1. ĮMONĖS IR EKONOMINĖS VEIKLOS SĄVOKA
6.1.1. Įmonės sąvoka
(196) |
Kalbant apie valstybės pagalbos buvimą ar kitokias apraiškas, būtina pirma nustatyti, ar gavėjas vykdo ekonominę veiklą ir ar dėl to gali būti laikomas įmone pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį (33). |
(197) |
Šiuo atžvilgiu Vokietija teigė, kad įmonės sąvoka, kaip ji suprantama pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, netaikoma oro uostams, bent jau kalbant apie regioninio oro uosto infrastruktūros finansavimą. Vokietija laikėsi nuomonės, kad tokios infrastruktūros statyba yra ne ekonominė veikla, o bendroji priemonė, kuria siekiama transporto, ekonominės ir regioninės politikos tikslų. Be to, Vokietija tvirtino, kad oro uosto infrastruktūros statyba nėra ekonominė veikla, nes privatus investuotojas tokios veiklos nesiimtų. Vokietija dar tvirtino, kad oro uostai patiria didesnes negu vidutines fiksuotąsias išlaidas, susijusias su infrastruktūra, įranga ir eksploatacija. Be to, jų veiksmų laisvę riboja griežtos teisinės prievolės ir sąlygos. Vokietija taip pat teigė, kad nuorodos į sprendimą Aéroports de Paris ir sprendimą dėl Leipcigo–Halės oro uosto yra neaktualios vertinant nagrinėjamąsias priemones. Kalbant apie sprendimą Aéroports de Paris, Vokietija teigė, kad sprendimas yra susijęs su oro uosto eksploatacija, o ne su oro uosto infrastruktūros statyba. Be to, Vokietija laikėsi nuomonės, kad sprendime Aéroports de Paris neaiškinama įmonės sąvoka pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, sprendimas susijęs tik su draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi pagal Sutarties 102 straipsnį pažeidimu. Kalbant apie sprendimą dėl Leipcigo–Halės oro uosto, Vokietija laikėsi nuomonės, kad Bendrojo Teismo sprendimas teismų praktikoje neturi jokio poveikio kaip precedentinis sprendimas, nes dėl jo pateiktas apeliacinis skundas. |
(198) |
Kalbant apie įmonės sąvoką, reikia atkreipti dėmesį, kad Teisingumo Teismo praktikoje nusistovėjusi įmonių, kaip bet kokio juridinio statuso ar nuosavybės formos ir bet kokiu būdu finansuojamų subjektų, vykdančių ekonominę veiklą, samprata (34). Bet kokia veikla, susijusi su prekių tiekimu ir paslaugų teikimu rinkoje, yra ekonominė veikla (35). Ekonominis veiklos pobūdis nepriklauso nuo to, ar veikla yra pelninga (36). |
(199) |
Sprendime Aéroports de Paris (37) Teismas konstatavo, kad ir oro uosto eksploatavimas, apimantis oro uosto paslaugų teikimą oro vežėjams ir įvairiems paslaugų teikėjams, yra ekonominė veikla. Bendrasis Teismas sprendime dėl Leipcigo–Halės oro uosto (38) išaiškino, kad oro uosto eksploatavimas yra ekonominė veikla, kurios neatskiriama dalis – oro uosto infrastruktūros statyba. |
(200) |
Komisija primena, kad Bendrasis Teismas sprendime dėl Leipcigo–Halės oro uosto konstatavo, kad nuo 2000 m. galimybė valstybės pagalbos taisykles taikyti oro uostų infrastruktūros finansavimui nebegali būti atmetama (39). Todėl nuo sprendimo Aéroports de Paris priėmimo dienos (2000 m. gruodžio 12 d.) oro uosto infrastruktūros eksploatavimas ir statyba turi būti laikomi valstybės pagalbos kontrolės sričiai priskiriama veikla. |
(201) |
Bendrasis teismas sprendime dėl Leipcigo–Halės oro uosto nustatė, kad nesvarbu, ar oro uosto infrastruktūros statyba arba plėtra siekiama regioninės, ekonominės ar transporto politikos tikslų. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nesvarbu, kokių tikslų siekiama konkrečiomis priemonėmis, svarbiau – koks jų poveikis (40). |
(202) |
Be to, Bendrasis Teismas savo sprendime dėl Leipcigo–Halės oro uosto patvirtino, kad oro uosto infrastruktūros rinkos egzistavimą įrodo tai, kad Leipcigo–Halės oro uostas su kitais regioniniais oro uostais, visų pirma Vatri (Prancūzija) ir Briuselio (Belgija), konkuravo dėl DHL Europos oro krovinių logistikos centro. |
(203) |
Remiantis teismo praktika, vertinant oro uostą valdančios įmonės ekonominį veiklos pobūdį, kiek tai susiję su infrastruktūros plėtros priemonės finansavimu viešosiomis lėšomis, taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad nėra priežasčių infrastruktūros statybos ar plėtros veiklos atsieti nuo vėlesnio tos infrastruktūros naudojimo (41). |
(204) |
Be to, Bendrasis Teismas sprendime dėl Leipcigo–Halės oro uosto nustatė, kad [k]ilimo ir tūpimo takai sudaro esminius elementus ekonominei oro uosto valdytojo veiklai. Pavyzdžiui, kilimo ir tūpimo takų statybos leidžia oro uostui vykdyti savo pagrindinę ūkinę veiklą arba, kai statomas papildomas arba plečiamas jau veikiantis takas, ją plėsti. |
(205) |
Atsižvelgdama į 196–204 konstatuojamosiose dalyse cituotus Teismo sprendimus, Komisija atkreipia dėmesį, kad infrastruktūrą, dėl kurios parengtas šis sprendimas, tiesiogiai komerciniu pagrindu eksploatuos oro uostą valdanti įmonė FLH arba ta infrastruktūra bus netiesiogiai palaikomas viso oro uosto komercinis eksploatavimas. |
(206) |
Šiuo atžvilgiu Komisija pareiškia, kad, remiantis Vokietijos teise, visų pirma […], oro uostą valdanti įmonė turi nustatyti mokesčius, o tada juos teikti tvirtinti Federalinei transporto ministerijai. Komisija atkreipia dėmesį, kad oro uosto mokesčius nustato oro uostą valdančios įmonės, laikydamosi teisės aktais nustatytų apribojimų, kad oro uosto naudotojai nebūtų diskriminuojami ir kad būtų išvengta galimo piktnaudžiavimo dominuojančia oro uostą valdančios įmonės padėtimi. Tačiau Komisija mano, kad tai netrukdo oro uostus valdančioms įmonėms oro uosto mokesčių dydį nustatyti atsižvelgiant į būtinas investicijas ir jų sąnaudas. Tai visų pirma patvirtinama […] ir […] reikalavimais. |
(207) |
Komisija taip pat pabrėžia, kad dėl infrastruktūros, kuriai taikomas šis sprendimas, statybos ir plėtros FLH galės padidinti savo, kaip Leipcigo–Halės oro uostą valdančios įmonės, pajėgumus ir išplėsti ekonominę veiklą. Oro uostą valdanti įmonė FLH teikia oro uosto paslaugas už pinigus, gaunamus visų pirma iš oro uosto mokesčių, tačiau taip pat ji gauna kitų pajamų, susijusių su infrastruktūros eksploatavimu ir papildomų paslaugų teikimu, pavyzdžiui, angarų nuomos, ir tai turėtų būti laikoma atlygiu už suteiktas paslaugas. |
(208) |
Taigi Komisija mano, kad infrastruktūra, kuriai taikomas šis sprendimas, yra komerciniu požiūriu tinkama naudoti infrastruktūra. Vadinasi FLH yra įmonė, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. |
6.1.2. Į viešosios politikos sritį patenkanti veikla
(209) |
Tačiau nebūtinai visa oro uosto veikla yra ekonominio pobūdžio (42). Kadangi subjekto priskyrimas prie įmonių kategorijos visada susijęs su konkrečia veikla, būtina atskirti tam tikro oro uosto vykdomos veiklos rūšis ir nustatyti šios veiklos ekonominio pobūdžio mastą. Jeigu oro uostas vykdo ir ekonominę, ir neekonominę veiklą, jis turi būti laikomas įmone tik ekonominės veiklos vykdymo atžvilgiu. |
(210) |
Teismas yra nusprendęs, kad veikla, už kurią atsakomybė paprastai tenka valstybei, besinaudojančiai savo, kaip valdžios institucijos, prerogatyvomis, nėra ekonominio pobūdžio ir paprastai nėra įtrauktina į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį (43). Oro uoste vykdoma veikla (pavyzdžiui, oro eismo kontrolė, policijos veikla, muitinės veikla, gaisrų gesinimas ir veikla, susijusi su civilinės aviacijos apsauga nuo neteisėtos veikos) ir investicijos į tokiai veiklai vykdyti reikalingą infrastruktūrą ir įrangą paprastai yra neekonominio pobūdžio (44). |
(211) |
Viešasis tokios neekonominio pobūdžio veiklos finansavimas nėra valstybės pagalba, bet jis turi būti susijęs tik su tos veiklos išlaidų kompensavimu ir negali būti naudojamas kitai veiklai finansuoti (45). Bet kokios galimos valdžios institucijų išmokėtos kompensacijos permokos neekonominės veiklos išlaidoms kompensuoti gali būti laikomos valstybės pagalba. Be to, jeigu oro uostas greta savo ekonominės veiklos vykdo neekonominę veiklą, siekiant išvengti viešojo sektoriaus lėšų perskirstymo tarp neekonominio pobūdžio veiklos ir ekonominės veiklos, reikia atskirti abiejų rūšių veiklos išlaidų apskaitą. |
(212) |
Dėl neekonominio pobūdžio veiklos finansavimo viešojo sektoriaus lėšomis neturi būti nederamai diskriminuojami oro uostai. Iš tiesų, pagal nusistovėjusią teismo praktiką valdžios institucijos, sudarydamos sąlygas, kad įmonėms nereikėtų padengti su jų vykdoma ekonomine veikla susijusių išlaidų, suteikia joms pranašumą (46). Todėl, jei pagal tam tikrą teisinę tvarką yra įprasta, kad vieni civiliniai oro uostai turi padengti tam tikras su jų eksploatavimu susijusias išlaidas, o kiti civiliniai oro uostai – ne, pastariesiems oro uostams gali būti suteiktas pranašumas, neatsižvelgiant į tai, ar tos išlaidos susijusios su veikla, kuri paprastai laikoma neekonominio pobūdžio veikla. |
(213) |
Todėl, atsižvelgdama į 209–212 konstatuojamąsias dalis, Komisija turi analizuoti Leipcigo–Halės oro uoste įgyvendinamų infrastruktūros priemonių, kurioms taikomas šis sprendimas, pobūdį. |
(214) |
Vokietija tvirtino, kad M1–M11 priemonės, apie kurias pranešta, yra susijusios su veikla, patenkančia į viešosios politikos sritį, taigi šios veiklos finansavimas griežtai apribotas ir tik toks, kokio reikia šių priemonių išlaidoms padengti. Taigi Vokietija laikėsi nuomonės, kad šios išlaidos nepatenka į valstybės pagalbos taisyklių sferą. Šiuo atžvilgiu Vokietija tvirtino, kad M1–M11 priemonės patenka į vieną iš šių kategorijų:
|
(215) |
Kalbant apie priemones, susijusias su eksploatacine sauga, Komisija mano, kad saugios eksploatacijos užtikrinimas oro uoste yra įprasta oro uosto eksploatavimo ekonominės veiklos dalis (48). Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad su teisės aktais nustatytais reikalavimais ir standartais susijusios išlaidos taip pat negali būti laikomos patenkančios į viešosios politikos sritį. Išsamiau apžvelgusi atskiras veiklos rūšis ir išlaidas Komisija daro išvadą, kad priemonės, skirtos užtikrinti oro uosto eksploatacinę saugą, nėra veikla, patenkanti į viešosios politikos sritį. Bet kuri tam tikroje rinkoje veikianti įmonė turi užtikrinti įrenginių saugą (oro uostams tai, pavyzdžiui, yra kilimo ir tūpimo takai, riedėjimo takai ir peronai), tokia įmonė taip pat turi užtikrinti atitiktį teisės aktais nustatytiems standartams. |
(216) |
Kalbant apie kilimo ir tūpimo takus, riedėjimo takus ir peronus, Komisija mano, kad tai yra esminiai ekonominės veiklos, kurią vykdo oro uostą valdanti įmonė, elementai. Nutiesusi kilimo ir tūpimo takus, riedėjimo takus, įrengusi peronus oro uostą valdanti įmonė gali vykdyti savo pirminę ekonominę veiklą. |
(217) |
Kalbant apie priemones, kurioms taikomas LuftSiG 8 straipsnis, skrydžių valdymas, meteorologinių paslaugų teikimas ir ugniagesių komandos darbas gali iš esmės būti laikoma veikla, patenkančia į viešosios politikos sritį. |
(218) |
Kalbant apie taikytiną teisinę sistemą, Vokietija teigė, kad nėra teisinių taisyklių, kuriomis būtų griežtai nustatyta, kad ugniagesių komandos išlaidos turi būti priskirtos oro uostą valdančiai įmonei. Be to, Komisija atkreipia dėmesį, kad ugniagesių komandos išlaidų atlyginimas patenka į federalinės žemės (vok. Länder) teisinės kompetencijos sritį ir kad šias išlaidas paprastai atlygina atitinkamos regioninės valdžios institucijos. Atlyginama tik šioms išlaidoms padengti būtina dalis. |
(219) |
Kalbant apie skrydžių valdymą ir meteorologines paslaugas, Komisija atkreipia dėmesį, kad LuftVG 27 straipsnio d ir f punktuose nustatyta, jog su LuftVG 27 straipsnio c punktu susijusias išlaidas keliuose konkrečiuose oro uostuose dengia valstybė. Išlaidos gali būti dengiamos oro uostų, kurie atitinka pripažintų oro uostų kriterijus pagal LuftVG 27 straipsnio d ir f punktus, jeigu Federalinė transporto ministerija pripažino, kad tai būtina dėl saugumo priežasčių ir siekiant su transporto politika susijusių interesų (49). Vokietijos oro uostai, kurie nebuvo pripažinti, neatitinka išlaidų dengimo kriterijų pagal LuftVG 27 straipsnio d ir f punktus, todėl iš esmės turi patys dengti su LuftVG 27 straipsnio c punkte numatytomis priemonėmis susijusias išlaidas. Šios išlaidos yra būdingos oro uostų eksploatacijai. Kadangi vieni oro uostai šias išlaidas turi padengti patys, o kiti oro uostai – ne, pastariesiems gali būti suteiktas pranašumas, net jeigu skrydžių valdymo ir saugos priemones, taip pat meteorologines paslaugas galima laikyti neekonominio pobūdžio veikla. Leipcigo–Halės oro uostas pripažintas tokiu oro uostu, todėl jis atitinka išlaidų dengimo kriterijus pagal LuftVG 27 straipsnio d ir f punktus. Kiti oro uostai šias išlaidas turi dengti patys. Todėl, dengiant su skrydžių valdymo ir saugos priemonėmis, taip pat meteorologinėmis paslaugomis susijusias išlaidas pagal LuftVG 27 straipsnio d ir f punktus Leipcigo–Halės oro uostui suteikiamas pranašumas. |
(220) |
Kalbant apie priemones pagal LuftSiG 8 straipsnį, pasirodo, kad Vokietija mano, kad visas su jame aprašytomis priemonėmis susijusias išlaidas gali dengti atitinkamos valdžios institucijos. Tačiau Komisija atkreipia dėmesį, kad pagal LuftSiG 8 straipsnio 3 dalį kompensuoti galima tik išlaidas, susijusias su erdvių ir patalpų, būtinų veiklai vykdyti pagal LuftSiG 5 straipsnį, suteikimu ir priežiūra. Visas kitas išlaidas turi dengti oro uostą valdanti įmonė. Taigi įmonei FHL suteikto viešojo finansavimo dalis, skirta padengti šios įmonės išlaidas, kurias jai tenka prisiimti pagal LuftSIG 8 straipsnio 3 dalį, neatleidžiama nuo išsamaus tikrinimo pagal Sąjungos valstybės pagalbos taisykles. Bet kuriuo atveju, neatsižvelgiant į teisinę šių išlaidų klasifikaciją, pagal kurią jos patenka į viešosios politikos sritį arba ne, buvo įrodyta, kad pagal taikytiną teisinę sistemą jas turi dengti oro uostą valdanti įmonė. Atitinkamai, kai šias išlaidas apmoka valstybė, oro uostą valdanti įmonė išvengia išlaidų, kurias ji paprastai turėtų patirti. |
(221) |
Atsižvelgdama į 215–220 konstatuojamąsias dalis Komisija mano esant tinkama padaryti išsamesnes išvadas dėl investicinių sąnaudų, tariamai patenkančių į viešosios politikos sritį. |
Žemės įsigijimas, perkėlimas, triukšmo mažinimas ir susijęs kraštovaizdžio išsaugojimo planavimas (M1), variklių bandymo statinys (M2) ir papildomas triukšmo mažinimas (M10)
(222) |
Vokietija teigė, kad M1, M2 ir M10 priemonės patenka į viešosios politikos sritį, nes jomis trečiąsias šalis siekiama apsaugoti nuo oro transporto rizikos, susijusios su eksploatavimu, pavyzdžiui, namų savininkus ir aplinką apsaugoti nuo triukšmo taršos poveikio. |
(223) |
Komisija mano, kad su M1, M2 ir M10 priemonėmis susijusios išlaidos yra įprastos išlaidos, kurias įmonė turėtų patirti statydama įrenginius, atitinkančius tam tikrus teisės aktais nustatytus standartus. Be to, šių priemonių negalima atsieti nuo oro uosto ekonominės veiklos. Tai visų pirma matyti iš to, kad, be šių priemonių, oro uostui būtų neleista vykdyti skrydžių naktį, o pagal Leipcigo–Halės oro uosto kilimo ir tūpimo tako statybos ir ilginimo strategijos plano patvirtinimo sprendimą jam taip pat būtų neleista, kad didžiąją dalį jo veiklos sudarytų krovinių vežimas oro transportu. |
(224) |
Taigi Komisija mano, kad M1, M2 ir M10 priemonės negali būti laikomos patenkančiomis į viešosios politikos sritį. |
Riedėjimo takas ir magistralę kertantis tiltas E7 (M3), šiaurinio kilimo ir tūpimo tako ilginimas (planavimo išlaidos) (M4), teritorijos parengimas riedėjimo takų V formos sujungimo statybai (M5), lygiagrečių riedėjimo takų V formos sujungimas (M6), pietinio kilimo ir tūpimo tako ilginimo ir perono išplėtimo planavimo patvirtinimo procedūra (M12), šiaurinio perono išplėtimas (M13), rytinio perono išplėtimas (M14), infrastruktūros pritaikymas (M15) ir papildomos infrastruktūros priemonės, pavyzdžiui, šiaurinio angaro išplėtimas ir naujo aviacijos terminalo ir nedidelių orlaivių angaro statyba (M16)
(225) |
Šiuo atveju pailginti kilimo ir tūpimo taką planuojama siekiant užtikrinti, kad didelio maksimalaus kilimo svorio krovininiai orlaiviai galėtų kilti be jokių krovumo apribojimų, o išplėtus peroną turėtų būti suteikta galimybių geriau paskirstyti skrydžius. Be to, kalbant apie riedėjimo takus, Komisija atkreipia dėmesį, kad oro uoste riedėjimo taikai jungia kilimo ir tūpimo takus su rampomis, angarais, terminalais ir kitais įtaisais ir vietomis. Dėl šių jungčių orlaivis gali pasitraukti iš kilimo ir tūpimo tako ir leisti nutūpti arba pakilti kitam orlaiviui. Taigi riedėjimo takai ir magistralę kertantys tiltai yra iš esmės susiję su kilimo ir tūpimo takais, už kuriuos oro uostą valdanti įmonė renka mokesčius. Be to, iš Vokietijos pateiktos informacijos matyti, kad šios priemonės yra būtinos atsižvelgiant į eismo apimtį ir srautus. Be statybų oro uostas negalėtų turėti naudos iš tikimosi eismo srautų padidėjimo arba turėtų būti mažinama esama eismo apimtis, kad būtų užtikrintas saugus orlaivių eksploatavimas. Komisija mano, jog tai neprieštarauja faktui, kad tam tikras riedėjimo takų ir magistralę kertančių tiltų skaičius gali būti saugiai naudojamas tik esant tam tikriems ribotiems eismo srautams. |
(226) |
Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad kilimo ir tūpimo takai, riedėjimo takai ir peronai yra esminiai ekonominės veiklos, kurią vykdo oro uostą valdanti įmonė, elementai. Nutiesusi kilimo ir tūpimo takus, riedėjimo takus, įrengusi peronus oro uostą valdanti įmonė gali vykdyti savo pirminę ekonominę veiklą, taigi statybos negalima atsieti nuo šios ekonominės veiklos. |
(227) |
Komisija atkreipia dėmesį, kad M3, M4, M5, M6, M12, M13, M14, M15 ir M16 priemones oro uostą valdanti įmonė vykdo komerciniu pagrindu. Todėl tai komerciniais tikslais naudojama infrastruktūra, taigi negalima manyti, kad ji patenka į viešosios politikos sritį. |
Pietryčių zonos nekontroliuojamosios dalies plėtros I etapas (M11)
(228) |
Komisija atkreipia dėmesį, kad M11 priemonė yra susijusi su elektros ir vandentiekio, nuotekų įrenginių ir lietaus vandens šalinimo įrenginių, taip pat papildomų triukšmo mažinimo priemonių įrengimu esamuose pastatuose. |
(229) |
Atsižvelgiant į 215–220 konstatuojamosiose dalyse pateiktą vertinimą, šios priemonės nesusijusios su veikla, už kurią atsakomybė paprastai tenka valstybei, besinaudojančiai savo, kaip valdžios institucijos, prerogatyvomis. Tikriau, jos susijusios su komerciniais tikslais naudojamos infrastruktūros patobulinimu, taigi tai susiję su ekonomine veikla, todėl negalima manyti, kad jos patenka į viešosios politikos sritį. |
Naujas gaisrinės pastatas (M5) ir gaisrų gesinimo įranga (M9)
(230) |
Kalbant apie gaisrinės pastatą ir gaisrų gesinimo įrangą, kaip išdėstyta 218 konstatuojamojoje dalyje, ši veikla apskritai gali būti laikoma patenkančia į viešosios politikos sritį. |
(231) |
Kalbant apie taikytiną teisinę sistemą, Vokietija teigė, kad gaisrinės pastato ir gaisrų gesinimo įrangos atžvilgiu nėra teisinių taisyklių, kuriomis būtų griežtai nustatyta, kad šios išlaidos turi būti priskirtos oro uostą valdančiai įmonei. Be to, Komisija atkreipia dėmesį, kad naujo gaisrinės pastato ir gaisrų gesinimo įrangos išlaidų atlyginimas patenka į federalinės žemės teisinės kompetencijos sritį ir kad šias išlaidas dažnai atlygina atitinkamos regioninės valdžios institucijos. Atlyginama tik šioms išlaidoms padengti būtina dalis. |
(232) |
Vadinasi, galima manyti, kad naujo gaisrinės pastato statybos išlaidos ir gaisrų gesinimo įrangos įsigijimo išlaidos patenka į viešosios politikos sritį. |
Universalus angaras (M5) ir žiemą naudojama įranga (M9.3)
(233) |
Kalbant apie universalų angarą, Vokietija tvirtino, kad jis patenka į viešosios politikos sritį, nes būtų naudojamas esant ekstremaliajai situacijai. Pasak Vokietijos, šio angaro statybos išlaidos taip pat patenka į viešosios politikos sritį, nes dabar jame laikoma žiemą naudojama įranga, būtina saugiam oro uosto eksploatavimui žiemą. |
(234) |
Kalbant apie Leipcigo–Halės oro uosto universalaus angaro statybą, Komisija atkreipia dėmesį, kad šis pastatas gali būti įvairios paskirties. Be to, kaip jau išdėstyta 215 konstatuojamojoje dalyje, žiemą naudojamos įrangos (M9.3), būtinos saugiam oro uosto eksploatavimui, išlaidos yra įprastos veiklos vykdymo išlaidos ir negalima manyti, kad jos patenka į viešosios politikos sritį. Taigi Komisija mano, kad universalaus angaro statybos išlaidos nepatenka į viešosios politikos sritį. |
(235) |
Nepaisant to, šia išvada Vokietijai netrukdoma esant ekstremaliosioms situacijoms oro uostui pavesti konkrečias užduotis, patenkančias į visuotinės ekonominės svarbos paslaugų sritį. |
Papildomos ledo šalinimo vietos (M7)
(236) |
Vokietija tvirtina, kad papildomos ledo šalinimo vietos yra būtinos norint oro uoste užtikrinti saugų orlaivių eksploatavimą reikiamu laiku. Pasak Vokietijos, išplėsti esamas ledo šalinimo vietas būtina siekiant išvengti reguliariųjų skrydžių vėlavimo dėl oro uoste didėjančio eismo srauto. Be to, Vokietija pabrėžia, kad ledo šalinimo paslaugų, kurias teikia oro uostas, pajamos nepadengia infrastruktūros įrengimo išlaidų. |
(237) |
Pirmiausia, Komisija pažymi, kad tai, ar veikla pelninga, nėra lemiamas ekonominės veiklos sąvokos veiksnys (50). Antra, Komisija pažymi, kad ledo šalinimo paslaugos teikiamos už iš oro vežėjų imamą atlygį. Tai būtinos paslaugos, kurias bet kuris oro uostas teikia vykdydamas savo ekonominę veiklą. Kuo daugiau tokių paslaugų teikiama, tuo daugiau orlaivių gali išskristi iš oro uosto, taigi oro uostas gali padidinti savo pajamas. |
(238) |
Todėl Komisija mano, kad ledo šalinimo paslaugos yra iš esmės susijusios su ekonomine oro uosto eksploatacija ir negali būti atsietos nuo šios veiklos, taigi turi būti laikomos ekonomine veikla. |
Sraigtasparnių oro uostas (M8)
(239) |
Priemonė susijusi su sraigtasparnių oro uosto, kuris bus naudojamas tik kaip gelbėjimo oro transportu operacijų bazė, įrengimu. |
(240) |
Komisija mano, kad įrengus sraigtasparnių oro uostą palengvinamas gelbėjimas oro transportu. Todėl galima manyti, kad gelbėjimo operacijoms skirto sraigtasparnių oro uosto įrengimas patenka į viešosios politikos sritį. Kompensacija turi būti griežtai siejama su šių paslaugų išlaidomis. |
Papildomos infrastruktūros priemonės (M9)
(241) |
Papildomos infrastruktūros priemonės – tai kontrolės punkto Nr. I rekonstrukcija, funkcinio apsaugos pastato, atitinkančio federalinės ir regioninės policijos, taip pat muitinės poreikius, gyvūnams skirto pastato ir oro uosto išorinės aptvaros (įskaitant skaitmeninę stebėjimo vaizdo kameromis įrangą ir judesio detektorius) statyba. Pasak Vokietijos, šios priemonės būtinos siekiant užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams civilinės aviacijos srityje, taigi jos patenka į LuftSiG 8 straipsnio taikymo sritį. |
(242) |
Kalbant apie priemones pagal LuftSiG 8 straipsnį, pasirodo, kad Vokietija mano, kad visas su jame aprašytomis priemonėmis susijusias išlaidas gali dengti atitinkamos valdžios institucijos. Tačiau Komisija atkreipia dėmesį, kad pagal LuftSIG 8 straipsnio 3 dalį kompensuoti galima tik išlaidas, susijusias su erdvių ir patalpų, būtinų veiklai vykdyti pagal LuftSiG 5 straipsnį, suteikimu ir priežiūra. Visas kitas išlaidas turi dengti oro uostą valdanti įmonė. Taigi įmonei FHL suteikto viešojo finansavimo dalis, skirta dengti šios įmonės išlaidas, kurias jai tenka prisiimti pagal LuftSiG 8 straipsnio 3 dalį, neatleidžiama nuo išsamaus tikrinimo pagal Sąjungos valstybės pagalbos taisykles. |
(243) |
Kalbant apie išlaidas, susijusias su tuo, kad funkciniu apsaugos pastatu naudojasi Vokietijos meteorologinė tarnyba, Komisija atkreipia dėmesį, kad LuftVG 27 straipsnio f punkte nustatyta, kad su LuftVG 27 straipsnio c punktu susijusias išlaidas keliuose konkrečiuose oro uostuose dengia valstybė. Išlaidos gali būti dengiamos oro uostų, kurie atitinka pripažintų oro uostų kriterijus pagal LuftVG 27 straipsnio f punktą, jeigu Federalinė transporto ministerija pripažino, kad tai būtina dėl saugumo priežasčių ir siekiant su transporto politika susijusių interesų. Vokietijos oro uostai, kurie nebuvo pripažinti, neatitinka išlaidų dengimo kriterijų pagal LuftVG 27 straipsnio f punktą, todėl iš esmės turi patys dengti su LuftVG 27 straipsnio c punkte numatytomis priemonėmis susijusias išlaidas. Šios išlaidos yra būdingos oro uostų eksploatacijai. Kadangi vieni oro uostai šias išlaidas turi padengti patys, o kiti oro uostai – ne, pastariesiems gali būti suteiktas pranašumas, net jeigu galima manyti, kad Vokietijos meteorologinė tarnyba yra susijusi su neekonominio pobūdžio veikla. Leipcigo–Halės oro uostas pripažintas tokiu oro uostu, todėl jis atitinka išlaidų dengimo kriterijus pagal LuftVG 27 straipsnio f punktą. Kiti oro uostai šias išlaidas turi dengti patys. Todėl, dengiant su meteorologinėmis paslaugomis susijusias išlaidas pagal LuftVG 27 straipsnio f punktą, Leipcigo–Halės oro uostui suteikiamas pranašumas. |
6.1.3. Išvada
(244) |
Atsižvelgiant į 6.1.1 skirsnio išvadą, FLH yra įmonė pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. |
(245) |
Kalbant apie 6.1.2 skirsnio išvadą, šių priemonių finansavimas negali būti laikomas patenkantis į viešosios politikos sritį: žemės įsigijimo, perkėlimo, triukšmo mažinimo ir susijusio kraštovaizdžio išsaugojimo planavimo (M1), variklių bandymo statinio (M2), riedėjimo tako ir magistralę kertančio tilto E7 (M3), šiaurinio kilimo ir tūpimo tako ilginimo (planavimo išlaidų) (M4), teritorijos parengimo riedėjimo takų V formos sujungimo statybai (M5), universalaus angaro (M5), lygiagrečių riedėjimo takų V formos sujungimo (M6), papildomų ledo šalinimo vietų (M7), žiemą naudojamos įrangos (M9.3), papildomo triukšmo mažinimo (M10), pietryčių zonos nekontroliuojamosios dalies plėtros I etapo (M11), pietinio kilimo ir tūpimo tako ilginimo ir perono išplėtimo plano patvirtinimo procedūros (M12), šiaurinio perono išplėtimo (M13), rytinio perono išplėtimo (M14), infrastruktūros pritaikymo (M15) ir papildomų infrastruktūros priemonių, pavyzdžiui, šiaurinio angaro išplėtimo ir naujo aviacijos terminalo ir nedidelių orlaivių angaro statybos (M16). Finansavusi šią veiklą oro uostą valdanti įmonė gali vykdyti savo pirminę ekonominę veiklą, taigi finansavimo negalima atsieti nuo šios ekonominės veiklos. |
(246) |
Kalbant apie naują gaisrinės pastatą (M5), gaisrų gesinimo įrangą (M9) ir sraigtasparnių oro uostą (M8), Komisija mano, kad šias priemones galima laikyti patenkančiomis į viešosios politikos sritį (žr. 6.1.2 skirsnį). |
(247) |
Kalbant apie papildomas infrastruktūros priemones (M9), pavyzdžiui, kontrolės punkto Nr. I rekonstrukciją, funkcinio apsaugos pastato, atitinkančio federalinės ir regioninės policijos, taip pat muitinės poreikius, gyvūnams skirto pastato ir oro uosto išorinės aptvaros (įskaitant skaitmeninę stebėjimo vaizdo kameromis įrangą ir judesio detektorius) statybą, Komisija mano, kad ši veikla gali patekti į viešosios politikos sritį. Tačiau tiek, kiek šios priemonės patenka į LuftSiG 8 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, pagal šią Vokietijos teisės nuostatą kompensuoti galima tik išlaidas, susijusias su erdvių ir patalpų, būtinų veiklai vykdyti pagal LuftSiG 5 straipsnį, suteikimu ir priežiūra. Visas kitas išlaidas turi dengti oro uostą valdanti įmonė. Taigi įmonei FHL suteikto viešojo finansavimo dalis, skirta padengti šios įmonės išlaidas, kurias jai tenka prisiimti pagal LuftSiG 8 straipsnio 3 dalį, neatleidžiama nuo išsamaus tikrinimo pagal Sąjungos valstybės pagalbos taisykles. |
(248) |
Kalbant apie išlaidas, susijusias su tuo, kad funkciniu apsaugos pastatu naudojasi Vokietijos meteorologinė tarnyba (su M9 priemone susijusias išlaidas), Komisija dėl 243 konstatuojamojoje dalyje išdėstytų priežasčių mano, kad pagal LuftVG 27 straipsnio f punktą dengiant Leipcigo–Halės oro uosto išlaidas, susijusias su meteorologinėmis paslaugomis, Leipcigo–Halės oro uostui suteikiamas pranašumas, net jeigu meteorologines paslaugas galima laikyti neekonominio pobūdžio veikla. |
6.2. BENDROVEI FLH SUTEIKTŲ AKCININKŲ PASKOLŲ PAGALBOS POBŪDIS
6.2.1. Akcininkų paskolų ir kapitalo injekcijų ryšys
(249) |
Prieš vertinant, ar bendrovei FLH suteiktos akcininkų paskolos yra valstybės pagalba, būtina nustatyti, ar akcininkų paskolas ir kapitalo injekcijas reikėtų laikyti atskiromis priemonėmis ar viena priemone. |
(250) |
Remiantis įrodymais, dėl abiejų operacijų sprendimas priimtas tuo pačiu metu, tai buvo dalis platesnio plano finansuoti oro uosto infrastruktūros gerinimą, o FLH akcininkai ketino savo paskolas paversti nuosavu kapitalu. Tačiau Vokietija pareiškė, kad kapitalo injekcijos nebuvo suteiktos neatšaukiamai ir kad FLH neturi tiesioginės teisės į kapitalo didinimą. |
(251) |
Šiomis aplinkybėmis Komisija mano, kad akcininkų paskolos ir kapitalo injekcijos gali būti laikomos atskiromis priemonėmis. |
6.2.2. Ekonominis pranašumas
(252) |
Siekdama patikrinti, ar lengvatinėmis sąlygomis suteikus paskolą įmonei buvo suteiktas ekonominis pranašumas, Komisija taiko rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio skolintojo principo kriterijų. Pagal tą principą skolos kapitalas, kurį valstybė tiesiogiai arba netiesiogiai suteikė bendrovei įprastas rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis, neturėtų būti laikomas valstybės pagalba (51). |
(253) |
Šiuo atveju Komisija turi vertinti, ar bendrovei FLH suteiktų akcininkų paskolų (žr. 3 lentelę) sąlygomis bendrovei gavėjai suteiktas ekonominis pranašumas, kurio nebūtų įprastomis rinkos sąlygomis. |
(254) |
Vokietija laikosi nuomonės, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio skolintojo principo visiškai laikytasi, nes akcininkų paskolos suteiktos rinkos sąlygomis. Siekdama pagrįsti nagrinėjamų paskolų sąlygas Vokietija lygina akcininkų paskolų ir kitų bankų suteiktų paskolų sąlygas (žr. 3.3.1 ir 3.3.2 skirsniuose išdėstytus argumentus). |
(255) |
Remiantis Komisijos sprendimų priėmimo praktika, siekdama nustatyti, ar vertinamas finansavimas suteiktas palankiomis sąlygomis, Komisija, jeigu nėra kitų pakaitinių rodiklių, vertinamos paskolos palūkanų normą gali lyginti su Komisijos orientacine norma. Komisijos orientacinė norma nustatoma taikant 2008 m. orientacinių normų komunikate nustatytą metodiką. |
(256) |
2008 m. orientacinių normų komunikate nustatytas orientacinių ir diskonto normų, taikomų kaip pakaitiniai rinkos normos rodikliai, nustatymo metodas. Tačiau, kadangi Komisijos orientacinė norma yra pakaitinis rodiklis, kai Komisija konkrečiu atveju turi kitų rodiklių, kuriais remdamasi galėtų nustatyti palūkanų normą, kurią skolininkas galėtų gauti rinkoje, ji gali grįsti savo vertinimą tais rodikliais. |
FLH kredito reitingas
(257) |
Kad galėtų įvertinti akcininkų paskolų sąlygas, Komisija pirma turi įvertinti FLH kreditingumą. |
(258) |
FLH nereitinguota jokios kredito reitingų agentūros. Tačiau Vokietija tvirtina, kad dėl FLH ir MFAG sudarytų pelno ir nuostolio perdavimo susitarimų reikėtų atsižvelgti į patronuojančiųjų bendrovių reitingus. |
(259) |
Komisija atkreipia dėmesį, kad, remiantis Vokietijos teise, MFAG yra atsakinga už bet kokią paskolą, kurią FLH gauna pelno ir nuostolio perdavimo susitarimo galiojimo metu, net jeigu vėliau susitarimas panaikinamas. |
(260) |
Remdamasi tuo Komisija laikosi nuomonės, kad FLH reitingas turėtų būti laikomas lygus bent jos patronuojančiosios bendrovės MFAG reitingui. |
(261) |
MFAG taip pat nebuvo reitinguota kredito reitingų agentūrų. Nepaisant to, Vokietija pateikė tam tikrus bendrovei MFAG nustatytus banko vidaus reitingus, kurie yra apibendrinti 4 lentelėje. |
(262) |
Atsižvelgdama į 257–261 konstatuojamąsias dalis Komisija mano, kad FLH reitingas lygus bent mažiausiam MFAG reitingui, t. y. […] Standard & Poor’s reitingų skalėje 2006 m. ir […] Standard & Poor’s reitingų skalėje 2007–2012 m. |
Nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo (arba užtikrinimo įkaitu lygis)
(263) |
Jeigu nagrinėjamosios akcininkų paskolos galėtų būti laikomos užtikrintomis dideliais įkaitais, tokiu atveju, remiantis rinkos praktika, skolos priemonės reitingą (emisijos reitingą) būtų galima padidinti vienu punktu, palyginti su emitento reitingu (52). Todėl Komisija turi nustatyti nagrinėjamųjų akcininkų paskolų nuostolį dėl įsipareigojimų neįvykdymo (53). |
(264) |
Kadangi paskolos turėjo būti tik trumpalaikė tarpinio finansavimo priemonė, jos nebuvo užtikrintos įkaitu. Nepaisant to, Vokietija tvirtino, kad nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo turėtų būti bent mažesnis nei 30 %, nes neįkeisto FLH turto vertė ([…] mln. EUR 2010 m.) yra didesnė už bendrovės įsipareigojimus ([…] mln. EUR 2010 m.). |
(265) |
Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad turto buhalterinės vertės nepakanka norint nustatyti likvidacinę vertę oro uosto nemokumo arba bankroto atveju. 2006 m. birželio mėn. Bazelio bankų priežiūros komiteto išleistame dokumente rekomenduota laikyti, kad didesnio prioriteto pretenzijų įmonėms, neužtikrintų pripažintu įkaitu, nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra maždaug 45 % (54) Taigi, remiantis 2008 m. orientacinių normų komunikatu, nagrinėjamųjų akcininkų paskolų užtikrinimo įkaitu lygis yra įprastas, kai nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo patenka į vidurinę kategoriją (30 % < nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo < 60 %). |
(266) |
Taigi Komisija mano, kad užtikrinimo įkaitu lygis nepakankamas, kad įmonės reitingą būtų galima padidinti vienu punktu. |
FLH akcininkų paskolų sąlygų lyginamoji analizė naudojant rinkos normos pakaitinius rodiklius ir remiantis kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių vertės skirtumais
(267) |
Siekdama įvertinti, ar FLH akcininkų paskolos atitiko rinkos sąlygas, Komisija atliko lyginamąją analizę, taikydama rinkos pakaitinius rodiklius ir remdamasi kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių vertės skirtumais. |
(268) |
Remdamasi 2008 m. orientacinių normų komunikate nustatyta metodika, Komisija laikosi nuomonės, kad paskolų palūkanų normas galima laikyti atitinkančias rinkos sąlygas, kai paskolos apmokestinamos norma, kuri atitinka pagal toliau pateiktą formulę nustatomą lyginamąją normą arba yra didesnė už ją: Lyginamoji norma = bazinė norma + rizikos marža + mokestis. |
(269) |
Bazinė norma atitinka išlaidas, kurių bankai patiria suteikdami likvidumą (finansavimo išlaidos). Jeigu finansavimas yra fiksuotos normos (t. y. palūkanų norma nustatoma visam paskolos grąžinimo terminui), bazinė norma turi būti apskaičiuojama remiantis apsikeitimo sandorio, kurio vykdymo terminas ir valiuta atitinka skolos grąžinimo terminą ir valiutą, normomis (55). Rizikos marža yra atlygis skolintojui už riziką, susijusią su tuo finansavimu, ypač už kredito riziką. Rizikos maržą galima išvesti iš tinkamos kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių vertės skirtumų (56), susijusių su sudedamosiomis dalimis (pvz., įmonės obligacijomis), kurių reitingas panašus į FLH paskolų reitingą, imties. Galiausiai atrodo tinkama kaip priartėjimo prie banko mokesčių, kuriuos įprastai turi mokėti įmonės, dydį pridėti 10–20 bazinių punktų (57). |
(270) |
Komisija mano, kad vertinamosios finansavimo priemonės nėra tipinė paskola. Atliekant šį vertinimą laikoma, kad paskolos suteiktos kaip atnaujinamoji kredito priemonė, atnaujinama kasmet nustatant naujas palūkanų normos sąlygas. Vadinasi, laikoma, kad grąžinimo terminas – vieni metai. |
(271) |
Paskolos teikiamos nustatant kintamąją palūkanų normą, orientacine norma imant vienų metų EURIBOR. Rizikos maržą galima vertinti remiantis kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių vertės skirtumų kiekvienu aktualiu momentu imtimi. 7 lentelėje pateiktos kelios stebėtos bendrovės (įvairių pramonės sričių bendrovės, kurių reitingas yra kaip FLH, išskyrus finansų įstaigas ir valdžios sektorių) ir atitinkami kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių vertės skirtumai. 7 lentelė Informacija apie stebėtas bendroves, kurių reitingas yra kaip FLH
|
(272) |
Lyginamosios normos rizikos marža nustatyta remiantis 2 kvartilio vidutiniais svertiniais kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių vertės skirtumais (žr. 7 lentelę). |
(273) |
8 lentelėje palyginta faktinė palūkanų norma, nustatyta vertinamoms akcininkų paskoloms, ir lyginamoji norma. 8 lentelė FLH faktinės ir lyginamosios normų lyginamoji apžvalga
|
(274) |
Remiantis rinkos praktika, nustatant lyginamąją normą pagal kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių vertės skirtumus reikia atsižvelgti į maždaug […] bazinių punktų banko mokestį (58). Siekiant, kad įvertis būtų konservatyvusis, šiuo atveju pridedamas […] bazinių punktų banko mokestis. |
(275) |
Komisija mano, jog iš 8 lentelėje pateiktų rezultatų matyti, kad paskolos iš tikrųjų atitiko rinkos sąlygas. Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo, kad visais metais, išskyrus 2009 m., FLH faktinė norma buvo didesnė už lyginamąją normą. Tačiau 2009 m. mažesnę faktinę palūkanų normą kompensuoja tai, kad 2010–2012 m. didesnės dalies akcininkų paskolų normos buvo didesnės. |
(276) |
Be to, Komisija atkreipia dėmesį, kad šie rezultatai taip pat patvirtini Vokietijos nurodytų paskolų lyginamąja analize 3.3.1 ir 3.3.2 skirsniuose. |
6.2.3. Išvada
(277) |
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta 6.2.1 ir 6.2.2 skirsniuose, Komisija mano, kad FLH akcininkų paskolos suteiktos rinkos sąlygomis, taigi tai nėra valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. |
6.3. BENDROVEI FLH SUTEIKTŲ KAPITALO INJEKCIJŲ PAGALBOS POBŪDIS
6.3.1. Valstybės ištekliai ir priskirtinumas valstybei
(278) |
Kad būtų valstybės pagalba, nagrinėjamoji priemonė turi būti finansuojama iš valstybės išteklių, o sprendimas teikti priemonę turi būti priskirtinas valstybei. |
(279) |
Valstybės pagalbos sąvoka apima bet kokį suteikiamą pranašumą, kuris finansuojamas iš valstybės išteklių ir kurį suteikia pati valstybė arba bet kuri tarpininkaujanti įstaiga, veikianti pagal jai suteiktus įgaliojimus (59). Taikant Sutarties 107 straipsnio 1 dalį vietos valdžios institucijų ištekliai yra valstybės ištekliai (60). |
(280) |
Be to, Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tai, ar priemonė tiesiogiai suteikta valstybės ar viešosios arba privačiosios įstaigos, kurią valstybė įsteigė ar paskyrė priemonei administruoti, nėra reikšmingas veiksnys, į kurį turi būti atsižvelgiama prieš nusprendžiant, ar ją laikyti valstybės pagalba (61). |
(281) |
Šiuo atveju atitinkamos priemonės, būtent kapitalo injekcijos bendrovei FLH, bus iš dalies teikiamos iš vietos valdžios institucijų biudžeto (Saksonijos–Anhalto žemės, Saksonijos žemės ir atitinkamų miestų ir savivaldybių) ir iš dalies skiriant finansavimą iš vietos valdžios institucijų biudžeto, o šį finansavimą bendrovė FLH gaus per tarpininkaujančią bendrovę MFAG. Šiomis aplinkybėmis Komisija atkreipia dėmesį, kad per MFAG suteiktas lėšas vietos valdžios institucijos skyrė bendrovei FLH. |
(282) |
Taigi valstybė visada tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliavo nagrinėjamuosius išteklius. Todėl Komisija mano, kad atitinkamos priemonės finansuojamos iš valstybės išteklių. Sprendimas finansuoti iš šių valstybės išteklių taip pat priskirtinas valdžios institucijoms, nes bendrovės FLH viešasis akcininkas sutiko teikti kapitalo injekcijas. |
6.3.2. Ekonominis pranašumas
(283) |
Kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, pranašumas – tai bet kokia ekonominė nauda, kurios įmonė nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. be valstybės intervencijos (62). Svarbu ne valstybės intervencijos priežastis ar tikslas, o tik priemonės poveikis įmonei (63). Jeigu dėl valstybės intervencijos įmonės finansinė padėtis pagerėja, tai reiškia, kad jai suteiktas pranašumas. |
(284) |
Komisija taip pat primena, kad kapitalas, kurį valstybė tiesiogiai arba netiesiogiai suteikia įmonei tokiomis sąlygomis, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, negali būti laikomas valstybės pagalba (64). Šiuo atveju, siekdama nustatyti, ar Leipcigo–Halės oro uosto viešuoju finansavimu bendrovei FLH suteiktas pranašumas, kurio ji nebūtų turėjusi įprastomis rinkos sąlygomis, Komisija turi palyginti valdžios institucijų veiksmus teikiant kapitalo injekcijas ir rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo, siekiančio ilgalaikių pelno tikslų, veiksmus (65). |
(285) |
Atliekant vertinimą nereikėtų atsižvelgti į teigiamą poveikį regiono, kuriame yra oro uostas, ekonomikai, nes Teismas išaiškino, kad, vertinant, ar taikomas rinkos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo principas, vertinama, ar panašiomis aplinkybėmis privatus akcininkas, atsižvelgęs į rentabilumo perspektyvas ir atmetęs bet kokius socialinio pobūdžio, regioninės politikos ir sektorinius motyvus, būtų suteikęs tokį patį finansavimą (66). |
(286) |
Sprendime Stardust Marine Teismas paskelbė, kad <…> norint ištirti, ar valstybė elgėsi kaip apdairus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis investuotojas, reikia atsižvelgti į aplinkybes, buvusias tuo metu, kai buvo imamasi finansinių paramos priemonių, siekiant įvertinti, ar valstybės elgesys yra ekonomiškai racionalus, ir kad reikia susilaikyti nuo bet kokio vertinimo dėl vėlesnės situacijos (67). |
(287) |
Be to, Teismas sprendime EDF paskelbė, kad <…> ekonominių vertinimų, atliktų po minėtos naudos suteikimo, retrospektyvaus atitinkamos valstybės narės investicijos faktinio pelningumo konstatavimo ar vėlesnių pateisinimų dėl faktiškai atliktų veiksmų nepakanka siekiant nustatyti, kad ši valstybė narė prieš šios naudos suteikimą ar tuo pačiu metu priėmė tokį sprendimą veikdama kaip akcininkė (68). |
(288) |
Kad galėtų taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio ekonominės veiklos vykdytojo kriterijus, Komisija turi atsižvelgti į laiką, kai buvo priimtas kiekvienas sprendimas bendrovei FLH suteikti viešųjų lėšų. Komisija savo vertinimą taip pat turi grįsti tuo metu, kai buvo priimti sprendimai dėl nagrinėjamųjų kapitalo injekcijų, atitinkamų valdžios institucijų turėta informacija ir prielaidomis. |
(289) |
Vokietija taip pat pabrėžė, kad infrastruktūra būtina norint sukurti darbo vietų (tiesiogiai nuo oro uosto priklauso 5 106 darbo vietos). Tačiau Komisija atkreipia dėmesį, kad, taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo kriterijus, negalima atsižvelgti į socialinius ir regioninius motyvus. |
(290) |
Šiuo konkrečiu atveju, kalbant apie infrastruktūrą ir su infrastruktūra susijusias investicijas, atrodo, kad Vokietija abejoja rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo kriterijų taikymu. |
(291) |
Vokietija tvirtino, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo kriterijai negali būti taikomi transporto infrastruktūrai, nes nėra privačių investuotojų, su kuriais būtų galima lyginti. Pasak Vokietijos, privatūs investuotojai nesidomi oro uostais, ypač tada, kai reikia didelių investicijų. Taigi Vokietija teigė, kad tai reikštų, kad investicijos, kurių privatūs veiklos vykdytojai nesiimtų, savaime nepatenka į valstybės pagalbos taisyklių sritį. |
(292) |
Komisija su tokiu Vokietijos požiūriu sutikti negali. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo kriterijų netaikyti negalima vien dėl to, kad privatusis sektorius nefinansuotų oro uosto infrastruktūros. Dėl ekonominiu požiūriu sudėtingos padėties viešasis investuotojas neatleidžiamas nuo reikalavimo veikti taip pat apdairiai, kaip esant panašiai padėčiai veiktų privatus investuotojas. Šiomis aplinkybėmis Komisija atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino, kad investicijos į ekonominę veiklą, kurių nesiimtų privatūs investuotojai, veikiantys rinkos ekonomikos sąlygomis, turi valstybės pagalbos elementų (69). |
(293) |
Vokietija nemano, kad FLH akcininkai, nusprendę didinti oro uosto nuosavą kapitalą ir akcininkų paskolas paversti nuosavu kapitalu, veikė kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis veiklos vykdytojas. Komisija atkreipia dėmesį, kad Vokietija teigė, jog kapitalas buvo didinamas neparengus verslo plano ir neturint ilgalaikių pelningumo perspektyvų. |
(294) |
Nepaisant projektui būdingo didžiulio neapibrėžtumo, pavyzdžiui, to, kad investicinis projektas yra ilgalaikis (maždaug 50 metų), nebuvo nei ex ante verslo plano, nei kokių nors pelningumo prielaidų jautrumo analizės. Tai neatitinka analizės, kurią apdairus investuotojas būtų atlikęs imdamasis tokio masto projekto, pobūdžio. |
(295) |
Remdamasi tuo Komisija daro išvadą, kad privačių akcininkų ir bendrovės MFAG bendrovei FLH skirtomis kapitalo injekcijomis pastarajai suteiktas ekonominis pranašumas (tiek, kiek investicinės dotacijos buvo nesusijusios tik su į viešosios politikos sritį patenkančia veikla, kaip konstatuota 6.1.2 skirsnyje). |
6.3.3. Atrankumas
(296) |
Kad valstybės priemonė patektų į Sutarties 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ja turi būti palaikomos tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba. Taigi valstybės pagalbos sąvoka apima tik tas priemones, kuriomis įmonėms suteikiamas atrankusis pranašumas. |
(297) |
Šiuo atveju kapitalo injekcijos naudingos tik FLH. Vadinasi, priemonė yra atrankioji, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. |
6.3.4. Konkurencijos iškraipymas ir poveikis prekybai
(298) |
Kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprinama įmonės padėtis, palyginti su kitomis įmonėmis, su ja konkuruojančiomis vidaus rinkoje, laikoma, kad ta pagalba daro poveikį vidaus rinkai (70). Dėl ekonominio pranašumo, kuris oro uostą valdančiai įmonei bus suteiktas kapitalo injekcijomis, sustiprėja jos ekonominė padėtis, nes oro uostą valdanti įmonė galės tęsti savo veiklą nepatirdama visų būdingų investicinių sąnaudų. |
(299) |
Kaip aiškinta 6.1.1 skirsnyje, oro uosto eksploatavimas yra ekonominė veikla. Viena vertus, konkuruoja oro uostai, stengdamiesi pritraukti oro vežėjus ir atitinkamus oro eismo srautus (keleivių ir krovinių), kita vertus, tarpusavyje gali konkuruoti ir oro uostų valdytojai, siekdami, kad jiems būtų patikėta valdyti tam tikrą oro uostą. Be to, Komisija pabrėžia, kad visų pirma kalbant apie krovinių ekspeditorius, oro vežėjus, kurių specializacija – krovinių vežimas oro transportu, taip pat apie keleivinio oro transporto ir užsakomųjų skrydžių bendroves, oro uostai, esantys ne tose pačiose pasiekiamumo zonose ar net skirtingose valstybėse narėse, taip pat gali konkuruoti tarpusavyje, siekdami pritraukti minėtuosius oro vežėjus. |
(300) |
Bendrasis Teismas patvirtino, kad Leipcigo–Halės oro uostas konkuruoja su kitų valstybių narių oro uostais, visų pirma Briuselio (Belgija) ir Vatri (Prancūzija) oro uostais, ypač krovininių skrydžių srityje (71). Be to, Leipcigo–Halės oro uoste būna maždaug 890 000 t oro krovinių, ir jis yra antras pagal dydį Vokietijos krovininis oro uostas. |
(301) |
Vokietija teigė, kad Leipcigo–Halės oro uosto konkurencija su kitais Vokietijos krovininiais oro uostais yra ribota, nes pagrindiniuose Vokietijos oro krovinių logistikos centruose (Frankfurto prie Maino, Miuncheno ir Kelno–Bonos), konkuruojančiuose su šiuo oro uostu, pasiekta pajėgumų riba arba juose ribojami naktiniai skrydžiai. |
(302) |
Pasak Vokietijos, konkurenciniu požiūriu šio ir kitų Europos krovininių oro uostų, visų pirma Briuselio ir Vatri, veikla taip pat nesutampa. Kalbant apie Vatri oro uostą, Vokietija atkreipė dėmesį, kad Vatri – labai mažas oro uostas ir kad 2010 m. oro krovinių Leipcigo–Halės oro uoste buvo daugiau kaip 80 kartų daugiau negu Vatri oro uoste. Kalbant apie Briuselio oro uostą, Vokietija tvirtino, kad pastaraisiais metais krovinių srautas Leipcigo–Halės oro uoste didėjo, o Briuselio oro uoste per tą patį laikotarpį – sumažėjo. Be to, pasak Vokietijos, Briuselio oro uoste taikomi griežti naktinių skrydžių apribojimai, todėl konkurencija yra ribota. |
(303) |
Remdamasi trečiųjų šalių pateikta medžiaga Komisija atkreipia dėmesį, kad Leipcigo–Halės oro uostu naudojasi įvairūs tarptautiniai krovininiai oro vežėjai, pavyzdžiui, projektą SALIS įgyvendinantis oro vežėjas Wirtschaftsallianz, Jade Cargo, Volga-Dnepr Group, Baring ir kt. Be to, Leipcigo–Halės oro uostas yra bendrovės DHL Europos logistikos centras. Infrastruktūros priemonės, apie kurias pranešta, yra susijusios su papildomu oro uosto infrastruktūros išplėtimu, kad būtų galima priimti didelius orlaivius ir netaikyti jiems jokių maksimalaus kilimo svorio apribojimų. Šiuo atžvilgiu, Komisija dar atkreipia dėmesį, kad oro uostas naudoja du kilimo ir tūpimo takus (pietinį ir šiaurinį, kurių ilgis – 3 600 m). |
(304) |
Remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, Komisija mano, kad galimas ekonominis pranašumas, kurį bendrovei FLH gali suteikti kapitalo injekcijos įvairiems Leipcigo–Halės oro uosto infrastruktūros plėtros ir infrastruktūros išplėtimo projektams finansuoti, sustiprina jos padėtį kitų Sąjungos oro uosto paslaugų, visų pirma susijusių su kroviniais, teikėjų rinkoje veikiančių konkurentų atžvilgiu. |
(305) |
Todėl Komisija mano, kad nagrinėjamasis viešasis finansavimas iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją ir turi poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. |
6.3.5. Išvada
(306) |
Atsižvelgiama į tai, kas išdėstyta 278–305 konstatuojamosiose dalyse, Komisija mano, kad bendrovei FLH kapitalo injekcijomis suteiktas viešasis finansavimas yra valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. |
6.4. PAGALBOS TEISĖTUMAS
(307) |
Remiantis Sutarties 108 straipsnio 3 dalimi, valstybės narės privalo pranešti apie visus ketinimus suteikti ar keisti pagalbą ir neįgyvendinti pasiūlytų priemonių tol, kol vykdant pranešimo procedūrą bus priimtas galutinis sprendimas. |
(308) |
Kadangi dėl kapitalo injekcijų turi būti gautas Komisijos sprendimas ir lėšos dar neperduotos bendrovei FLH, Komisija mano, kad Vokietija paisė Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo (72). |
6.5. PAGALBOS SUDERINAMUMAS
6.5.1. Taikomi teisės aktai
(309) |
Kadangi kapitalo injekcijos bendrovei FLH yra valstybės pagalba, Komisija turi išnagrinėti, ar ši 306 konstatuojamojoje dalyje nurodyta pagalba gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka. |
(310) |
Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje pateiktos tam tikros Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės, kad valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka, išimtys. Nagrinėjamoji pagalba gali būti vertinama remiantis Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktu, kuriuo nustatyta, kad: pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui, gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka. |
(311) |
Šiuo atžvilgiu 2014 m. aviacijos gairės yra pagrindas, kuriuo remiantis pagalba oro uostams pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą gali būti laikoma suderinama. |
(312) |
Remdamasi 2014 m. aviacijos gairėmis Komisija šiose gairėse nustatytus principus visoms investicinės pagalbos priemonėms, apie kurias pranešta ir dėl kurių ji turi priimti sprendimą, taikys nuo 2014 m. balandžio 4 d., net jeigu apie projektus buvo pranešta iki tos dienos (73). |
(313) |
Komisija 308 konstatuojamojoje dalyje jau nurodė, kad tiesioginės ir metinės kapitalo injekcijos nėra neteisėta valstybės pagalba, suteikta iki 2014 m. balandžio 4 d. |
(314) |
Tačiau šiuo atveju Komisija atkreipia dėmesį, kad Leipcigo–Halės oro uostas, kuriame krovinių būna daugiau kaip 800 000 t, yra krovininis oro uostas. Komisija taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamosios priemonės yra susijusios su oro uosto išplėtimo strategija, kuria siekiama patekti į krovinių vežimo rinką. |
(315) |
Remiantis 2014 m. aviacijos gairių 29 punktu, Komisija dar neturi pakankamai patirties vertinti pagalbos krovininio transporto oro uostams suderinamumą, kad galėtų apibendrinti savo praktiką ir nustatyti konkrečius suderinamumo kriterijus. Taigi tų kategorijų įmonėms Komisija taikys 2014 m. aviacijos gairių 5 skirsnyje nustatytus bendrus suderinamumo principus ir nagrinės kiekvieną atvejį atskirai. |
6.5.2. Suderinamumo vertinimas
(316) |
Kad įvertintų, ar valstybės pagalbos priemonė gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, Komisija paprastai analizuoja, ar pagalbos priemonė parengta taip, kad teigiamas pagalbos poveikis siekiant bendros svarbos tikslo būtų didesnis nei galimas jos neigiamas poveikis prekybai ir konkurencijai. |
(317) |
Komunikate dėl valstybės pagalbos modernizavimo (74) raginama nustatyti ir apibrėžti bendruosius principus, taikytinus visų pagalbos priemonių suderinamumo vertinimui, kurį atlieka Komisija. Pagalbos priemonė bus laikoma suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalį, jeigu įvykdytos visos šios sąlygos:
|
6.5.2.1.
(318) |
Valstybės pagalbos priemone turi būti siekiama bendros svarbos tikslo pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalį. Paprastai manoma, kad investicine pagalba į oro uostus padedama siekti bendros svarbos tikslo, jeigu ja i) didinamas judumas ir gerinamas susisiekimas su regionais, nes steigiami prieigos punktai, iš kurių galima vykdyti skrydžius Sąjungos viduje, ii) padedama kovoti su oro transporto spūstimis didžiuosiuose Sąjungos oro uostuose arba iii) skatinama regioninė plėtra. |
(319) |
Šiame sprendime nagrinėjamomis kapitalo injekcijomis siekiama finansuoti Leipcigo–Halės oro uosto, kurio specializacija – krovinių vežimas oro transportu, infrastruktūros priemones. Kaip teigė Vokietija, oro krovinių, visų pirma skubių krovinių, sektorius gerokai didėja. Vokietija taip pat teigė, kad trijuose pagrindiniuose Vokietijos oro krovinių logistikos centruose (Frankfurte prie Maino, Miunchene ir Kelne–Bonoje) yra nustatyti naktinių skrydžių apribojimai. Šiuo atžvilgiu Vokietija tvirtino, kad, remiantis 2012 m. balandžio 4 d. Vokietijos federalinio administracinio teismo sprendimu, Frankfurto prie Maino oro uostui nebeleidžiama vykdyti jokių naktinių skrydžių. Taigi Vokietija teigė, kad FLH padeda spręsti didelę oro krovinių sektoriaus pajėgumų problemą Vokietijoje. |
(320) |
Vokietija taip pat teigė, kad numatomas projektas priklauso strategijai, skirtai plėtoti oro uostą, kuris į 2004 m. transeuropinio transporto tinklo bendrąjį planą (nustatytą iki 2020 m.) įtrauktas kaip Bendrijos jungties vieta. Leipcigo–Halės oro uostas yra Vidurio Vokietijoje (netoli penkių pagrindinių transeuropinio transporto tinklo magistralių ir Europos koridorių), tarp dviejų Šiaurės ir Pietų Europos (t. y. Vokietijos greitkelio A 9) bei Vakarų ir Rytų Europos (t. y. Vokietijos greitkelio A 14) magistralių, be to, oro uostas turi jungtis su geležinkelių ir kelių tinklu. |
(321) |
Be to, pasak Vokietijos, oro uostas yra Europos centre, jį 100 km spinduliu supa maždaug 7 mln. gyventojų rinka, yra puikios jungtys su geležinkelio ir kelių tinklu, todėl šis oro uostas turi didelių plėtros galimybių. Kaip teigiama 319 konstatuojamojoje dalyje, oro krovinių sektorius sparčiai plečiasi (2007–2011 m. tarptautinio keleivinio oro transporto sektorius vidutiniškai augo apie 5,0 %, o oro krovinių sektorius – 4,3 %) (75). Tačiau, apribojus naktinius skrydžius, dabartiniai oro uostų pajėgumai buvo suvaržyti (žr. 319 konstatuojamąją dalį). |
(322) |
Kaip minėta 319 konstatuojamojoje dalyje, tikimasi, kad krovininio eismo srautai oro uoste laipsniškai, bet gerokai didės. Kalbant apie krovinių kiekį, Vokietija nurodė, kad, palyginti su kitais oro uostais, Leipcigo–Halės oro uoste krovinių kiekis nuolat auga (2007 m. buvo 101 364 t krovinių, šis skaičius padidėjo iki 442 453 t 2008 m., 524 084 t 2009 m. ir 663 059 t 2010 m.). Savo teiginiui papildyti Vokietija nurodė, kad oro krovinių skaičius padidėjo 18,5 % 2009 m. ir 26,5 % 2010 m. Pasak Vokietijos, tikimasi, kad krovinių kiekis ir toliau didės. Šiuo atžvilgiu Vokietija paaiškino, jog tikimasi, kad iki 2020 m. krovinių bus maždaug 820 000 t (76). Tačiau Vokietija nurodė, kad ši prognozė išsipildys jau 2015 m. (77) Taip pat tikimasi, kad ateityje krovininių skrydžių bus dar daugiau, pirmiausia dėl papildomų naktinių skrydžių apribojimų kituose Vokietijos oro uostuose (t. y. Frankfurto prie Maino ir kt.). |
(323) |
Vokietija atkreipia dėmesį, kad šio projekto įgyvendinimas turėtų turėti teigiamą poveikį visam regionui ir padaryti teigiamą įtaką jo ekonominei ir socialinei plėtrai. Vokietija teigė, kad dabar oro uoste veikia 133 bendrovės, kuriose 2010 m. iš viso buvo 5 106 darbuotojai (palyginti su 2009 m., darbuotojų padaugėjo 14,4 %). Vokietija taip pat teigė, kad investicinis projektas visų pirma pagerins jungtį su regionu ir padidins jo patrauklumą investuotojams ir lankytojams. Komisija atkreipia dėmesį, kad tai patvirtinama ir trečiųjų šalių pastabomis (žr. 4 skirsnį). Be to, tai turėtų teigiamą poveikį užimtumui, turint omenyje, kad nedarbas Leipcigo–Halės regione yra gerokai didesnis (nedarbas Saksonijos regione yra 10,3 %, Saksonijos–Anhalto – 11,2 %) už nacionalinį vidurkį (6,9 %). |
(324) |
Taigi Komisija gali daryti išvadą, kad infrastruktūros statyba ir eksploatacija skirtos aiškiai apibrėžtam bendros svarbos tikslui siekti, o oro uosto, kuriame krovinių vežimas sudaro didelę dalį veiklos, plėtra, deramai atsižvelgiant į regiono aspektus, atitinka Sąjungos šios srities politikos tikslus, todėl šiuo atveju yra įvykdytas suderinamumo kriterijus. |
6.5.2.2.
(325) |
Valstybės pagalbos priemonė turi būti skiriama tuo atveju, kai dėl jos iš esmės pagerėja padėtis, t. y. padaroma tai, ko pasiekti neįmanoma rinkos priemonėmis, pavyzdžiui, pašalinant rinkos nepakankamumą arba išsprendžiant teisingumo ar sanglaudos problemą. |
(326) |
Vokietija teigė, kad Leipcigo–Halės oro uostui trūksta investicijų, o tai lėmė istoriniai įvykiai. Vokietija taip pat laikėsi nuomonės, kad finansavimas yra sumažintas iki būtino ir teisiškai numatyto minimumo, tiek pagalbos sumos, tiek jos intensyvumo požiūriu. Be to, pasak Vokietijos, priemonės yra susijusios su ilgalaikėmis infrastruktūros investicijomis, kuriomis tenkinami oro uosto poreikiai numatant, kad krovininio ir keleivinio transporto srautai ateityje didės. Vokietija tvirtino, kad priemonės nėra nei neproporcingai didelio masto, nei neproporcingai brangios. Vokietija teigė, kad išlaidos sumažintos iki mažiausio lygio, nes buvo iš anksto parengti planai ir išlaidų sąmatos. Vokietijos nuomone, neįmanoma dar labiau sumažinti valstybės finansavimo, nes oro uostą valdančios įmonės tokio masto infrastruktūros negali finansuoti iš savo išteklių. |
(327) |
Vokietija taip pat pateikė argumentą, kad paslaugų pajamomis nepadengiamos infrastruktūros statybos išlaidos, o šį argumentą pagrindė tuo, kad yra finansavimo spraga, ir priešingos padėties vertinimu. |
(328) |
Taigi Komisija daro išvadą, kad suteikus pagalbą iš esmės pagerės investicinis projektas, o vien rinkos sąlygomis to padaryti nepavyktų, taigi būtina valstybės intervencija. |
6.5.2.3.
(329) |
Pagalbos priemonė turi būti tinkama politikos priemonė, skirta bendros svarbos tikslui siekti. |
(330) |
Kaip paaiškinta 6.5.2.2 skirsnyje, Vokietija įrodė, kad projekto finansavimas kapitalo injekcijomis yra tinkama priemonė Leipcigo–Halės oro uosto infrastruktūros būklei gerinti. Jokia kita mažiau iškraipančia pagalba nebūtų užtikrintas būtinų infrastruktūros darbų finansavimas. |
(331) |
Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamoji pagalbos priemonė yra tinkama politikos priemonė. |
6.5.2.4.
(332) |
Suteikus pagalbą atitinkamų įmonių elgsena turi pasikeisti taip, kad jos imtųsi papildomos veiklos, kurios, be pagalbos, nevykdytų arba ją vykdytų ribotai, kitokiomis priemonėmis ar kitoje vietoje. |
(333) |
Pirmiausia, su individualia investicija susiję darbai gali būti pradėti tik po to, kai pagalbą teikiančiai institucijai pateikiama paraiška. Jeigu darbai pradedami iki paraiškos pateikimo pagalbą teikiančiai institucijai, bet kokia su ta individualia investicija susijusi suteikta pagalba nebus laikoma suderinama su vidaus rinka. |
(334) |
Vokietija teigė, kad, prieš pateikiant pagalbos paraišką pagalbą teikiančiai institucijai, darbai nebuvo pradėti vykdyti. Vadinasi, Komisija gali daryti išvadą, kad šio kriterijaus laikytasi. |
(335) |
Antra, oro uoste įgyvendinamas investicinis projektas gali būti savaime ekonomiškai patrauklus. Todėl būtina patikrinti, ar investicijų nebūtų imtasi arba nebūtų imtasi tokiu pat mastu be valstybės pagalbos. Jeigu tai pasitvirtins, Komisija manys, kad pagalbos priemonė turi skatinamąjį poveikį. |
(336) |
Skatinamasis poveikis nustatomas atlikus priešingos padėties tyrimą, t. y. lyginamas numatomos veiklos mastas su pagalba ir be pagalbos. |
(337) |
Kai neturima konkrečios informacijos apie priešingą padėtį, gali būti daroma prielaida, kad daromas skatinamasis poveikis, jeigu yra kapitalo išlaidų finansavimo spraga, t. y. kai remiantis ex ante verslo planu gali būti įrodyta, kad esama teigiamo ir neigiamo grynųjų pinigų srautų (įskaitant investicines sąnaudas, susijusias su ilgalaikiu turtu) skirtumo investicijų laikotarpiu (jis išreiškiamas grynąja dabartine verte) (78). |
(338) |
Šiuo atveju Vokietija pateikė apskaičiuotus finansavimo spragos duomenis, iš kurių matyti, kad finansavimo spraga siekia bent 142,1 mln. EUR (žr. 5 ir 6 lenteles). Be to, iš priešingos padėties scenarijaus vertinimo matyti, kad, jeigu infrastruktūros investicijos būtų finansuojamos tik paskolomis, oro uostas negalėtų suteikti būtino finansavimo. |
(339) |
Vadinasi, Komisija gali daryti išvadą, kad investicinė pagalba turi skatinamąjį poveikį. |
6.5.2.5.
(340) |
Pagalbos suma turi būti sumažinta iki minimumo, būtino papildomoms investicijoms arba veiklai atitinkamoje vietovėje paskatinti. |
(341) |
Oro uostams skiriama investicinė pagalba yra proporcinga, jeigu neviršija papildomų išlaidų (neįskaičiuojant papildomų pajamų), kurios patiriamos vykdant remiamą projektą ar veiklą, o ne kitą projektą ar veiklą, kurį (kurią) pagalbos gavėjas būtų vykdęs priešingos padėties scenarijaus atveju, t. y. jei nebūtų gavęs pagalbos. Kai neturima konkrečios informacijos apie priešingą padėtį, pagalbos suma laikoma proporcinga, jeigu neviršija investicinio projekto finansavimo spragos (kapitalo išlaidų finansavimo spragos), kuri nustatoma remiantis ex ante verslo planu, t. y. apskaičiuojama kaip teigiamų ir neigiamų grynųjų pinigų srautų (įskaitant investicines sąnaudas) skirtumo grynoji dabartinė vertė visą investicijų laikotarpį. Investicinės pagalbos atveju verslo planas turėtų apimti turto ekonominio naudojimo laikotarpį. |
(342) |
Bet kuriuo atveju, pagalbos intensyvumas neturi būti didesnis negu faktinė investicinio projekto finansavimo spraga. |
(343) |
Kaip teigta 6.5.2.2 ir 6.5.2.3 skirsniuose, Vokietija pateikė papildomus apskaičiuotus projekto, apie kurį pranešta, finansavimo spragos duomenis, iš kurių matyti, kad finansavimo spraga siekia 142,1 mln. EUR, ir tai pagrindžia 75 % pagalbos intensyvumą (žr. 6 lentelę), jeigu tik kapitalo injekcijos būtų atliktos tuo pačiu metu kaip ir investicijos. Tačiau, kadangi kapitalo injekcijos bus atliekamos tik gavus Komisijos patvirtinimą 2014 m., Vokietijos nustatyta finansavimo spraga yra 166,9 mln. EUR, ir tai pagrindžia 88,1 % pagalbos intensyvumą (žr. 5 lentelę). |
(344) |
Kadangi nėra didžiausio leidžiamojo pagalbos krovininiams oro uostams intensyvumo ribos, pagalbos intensyvumas turi būti ne didesnis negu investicinio projekto finansavimo spraga. Vadinasi, Komisija gali daryti išvadą, kad pagalbos suma yra proporcinga ir sumažinta iki minimumo. |
6.5.2.6.
(345) |
Neigiamas pagalbos poveikis turi būti pakankamai apribotas, kad bendras priemonės poveikis būtų teigiamas. |
(346) |
Siekiant dar labiau apriboti konkurencijos iškraipymą, oro uostas (įskaitant visas iš pagalbos lėšų finansuotinas investicijas) turi būti atviras visiems galimiems naudotojams ir neturi būti skirtas vienam konkrečiam naudotojui. Jeigu pajėgumai būtų fiziškai riboti, pagalba turėtų būti skiriama vadovaujantis tinkamais, objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais. |
(347) |
Vokietija teigė, kad bendra priemonių poveikio konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai pusiausvyra yra teigiama. Šiuo atžvilgiu Vokietija pirmiausia patvirtino, kad visi galimi naudotojai (oro vežėjai ir oro kovinių vežimo bendrovės) nauja infrastruktūra galės naudotis lygiomis teisėmis ir be jokios diskriminacijos. |
(348) |
Antra, Vokietija teigė, kad nagrinėjamomis infrastruktūros priemonėmis neskatinama plėtra. Kalbant apie bet kokį galimą poveikį Leipcigo–Halės oro uosto konkurentams, Vokietija teigė, kad krovininis oro transportas nėra nė vieno iš netoli Leipcigo–Halės oro uosto esančių oro uostų specializacija. Be to, kalbant apie Altenburgo–Nobico, Berlyno Brandenburgo, Dresdeno, Erfurto, Hofo, Magdeburgo, Magdeburgo–Kochštedo ir Prahos oro uostus, Vokietija teigė, kad geografinis atstumas iki kelių iš šių oro uostų yra per didelis, oro uostai yra skirtinguose ekonominiuose regionuose, pasiekiamumo zona yra gana skirtinga arba oro uostai – labai maži. |
(349) |
Kalbant apie kitus Vokietijos krovininius oro uostus, Vokietija teigė, kad Leipcigo–Halės oro uosto konkurencija yra ribota, nes pagrindiniuose Vokietijos oro krovinių logistikos centruose (Frankfurto prie Maino, Miuncheno ir Kelno–Bonos), konkuruojančiuose su Leipcigo–Halės oro uostu, pasiekta pajėgumų riba arba ribojami naktiniai skrydžiai. |
(350) |
Pasak Vokietijos, konkurenciniu požiūriu šio ir kitų Europos krovininių oro uostų, visų pirma Briuselio ir Vatri, veikla taip pat nesutampa. Kalbant apie Vatri oro uostą, Vokietija atkreipė dėmesį, kad Vatri – labai mažas oro uostas ir kad 2010 m. oro krovinių Leipcigo–Halės oro uoste buvo daugiau kaip 80 kartų daugiau negu Vatri oro uoste. Kalbant apie Briuselio oro uostą, Vokietija tvirtino, kad nors pastaraisiais metais krovinių srautas Leipcigo–Halės oro uoste didėjo, Briuselio oro uoste jis per tą patį laikotarpį sumažėjo. Be to, pasak Vokietijos, Briuselio oro uoste taikomi griežti naktinių skrydžių apribojimai, todėl konkurencija yra ribota. |
(351) |
Taigi Komisija gali daryti išvadą, kad neigiamas pagalbos poveikis yra pakankamai ribotas. Vadinasi, Komisija gali daryti išvadą, kad suderinamumo kriterijaus laikytasi. |
6.5.2.7.
(352) |
Vokietijai priminta apie skaidrumo prievoles, susijusias su informacijos apie suteiktą pagalbą teikimu, kaip nustatyta 2014 m. aviacijos gairių 8.2 skirsnyje. |
6.5.3. Išvada
(353) |
Todėl Komisija mano, kad šiuo atveju įvykdytos visos bendrosios suderinamumo sąlygos pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą. |
(354) |
Atsižvelgdama į atliktą vertinimą Komisija daro išvadą, kad priemonė suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jeigu ja finansuojama tik investicinio projekto finansavimo spraga. |
7. IŠVADA
(355) |
Atsižvelgiant į 6.1.1 skirsnio išvadą, FLH yra įmonė pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. Remdamasi 6.1.2 skirsnyje išdėstytu vertinimu Komisija mano, kad galima laikyti, jog naujo gaisrinės pastato (M5), gaisrų gesinimo įrangos (M9) ir sraigtasparnių oro uosto (M8) finansavimas patenka į viešosios politikos sritį. Remiantis 6.1.2 skirsnyje išdėstytu vertinimu, visų kitų priemonių finansavimui turi būti taikomas išsamus tikrinimas pagal Sąjungos valstybės pagalbos taisykles. |
(356) |
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta 6.2.1 skirsnyje, Komisija mano, kad FLH akcininkų paskolos suteiktos rinkos sąlygomis, taigi tai nėra valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. |
(357) |
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta 6.3 skirsnyje, Komisija mano, kad bendrovei FLH kapitalo injekcijomis suteiktas viešasis finansavimas yra valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. Kadangi dėl kapitalo injekcijų turi būti gautas Komisijos sprendimas, o lėšos dar neperduotos bendrovei FLH, Komisija mano, kad Vokietija paisė Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo. |
(358) |
Remdamasi 6.5 skirsnyje išdėstytu vertinimu Komisija mano, kad šiuo atveju įvykdytos visos bendrosios suderinamumo sąlygos pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Todėl Komisija daro išvadą, kad tos priemonės suderinamos su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jeigu jomis finansuojama tik investicinio projekto finansavimo spraga. |
(359) |
Komisija atkreipia dėmesį, kad 2014 m. birželio 17 d. Vokietija Komisijai pranešė išskirtinai sutinkanti, kad šis sprendimas būtų priimtas anglų kalba, |
PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:
1 straipsnis
Bendrovei Flughafen Leipzig/Halle GmbH suteiktos akcininkų paskolos nėra valstybės pagalba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalį.
2 straipsnis
1. Kapitalo injekcijos bendrovei Flughafen Leipzig/Halle GmbH, kuriomis dengiamos į viešosios politikos sritį patenkančios išlaidos (oro uostą valdanti įmonė turi teisę į jų kompensavimą pagal LuftSiG 8 straipsnio 3 dalį) ir sraigtasparnių oro uosto išlaidos, nėra valstybės pagalba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalį.
2. Ne didesnės negu investicinio projekto finansavimo spraga kapitalo injekcijos bendrovei Flughafen Leipzig/Halle GmbH, kuriomis dengiamos su viešosios politikos sritimi nesusijusios išlaidos, kaip nustatyta 1 dalyje, yra valstybės pagalba, suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 3 dalies c punktą.
3. Kapitalo injekcijų suma, didesnė už sumas, kurios 1 ir 2 dalyse paskelbtos suderinamomis su vidaus rinka, yra valstybės pagalba, nesuderinama su vidaus rinka pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 3 dalies c punktą.
3 straipsnis
Šis sprendimas skirtas Vokietijos Federacinei Respublikai.
Priimta Briuselyje 2014 m. liepos 23 d.
Komisijos vardu
Joaquín ALMUNIA
Pirmininko pavaduotojas
(1) Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. EB sutarties 87 ir 88 straipsniai atitinkamai tapo Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 107 ir 108 straipsniais. Iš esmės abiejų nuostatos yra tapačios. Nuorodos į Sutarties 107 ir 108 straipsnius šiame sprendime prireikus turėtų būti suprantamos kaip nuorodos į EB sutarties 87 ir 88 straipsnius. Sutartyje taip pat pakeisti tam tikri terminai, pavyzdžiui, „Bendrija“ pakeista „Sąjunga“, o „bendroji rinka“ – „vidaus rinka“. Šiame sprendime vartojami Sutarties terminai.
(2) OL C 284, 2011 9 28, p. 6.
(3) Žr. 2 išnašą.
(4) Komisijos komunikatas „Valstybės pagalbos oro uostams ir oro transporto bendrovėms gairės“ (OL C 99, 2014 4 4, p. 3).
(5) EB sutarties 92 ir 93 straipsnių ir EEE susitarimo 61 straipsnio taikymas valstybės pagalbai aviacijos sektoriuje (OL C 350, 1994 12 10, p. 5).
(6) Komisijos komunikatas „Bendrijos gairės dėl oro uostų finansavimo ir valstybės pagalbos oro transporto bendrovių veiklai iš regioninių oro uostų pradėti“ (OL C 312, 2005 12 9, p. 1).
(7) OL C 113, 2014 4 15, p. 30.
(8) MFAG akcininkai: Saksonijos žemė – 76,64 %, Saksonijos–Anhalto žemė – 18,54 %, Dresdeno miestas – 2,52 %, Halės miestas – 0,2 %, Leipcigo miestas – 2,1 % Privačių akcininkų nėra.
(9) FLH pagrindinė akcininkė yra bendrovė Mitteldeutsche Flughafen AG, turinti 94 % FLH akcijų. Likusios akcijos priklauso Saksonijos žemei, Šiaurės Saksonijos apskričiai ir Škoidico miestui. Privačių akcininkų nėra.
(10) FLG viešųjų akcininkų kapitalo įnašai (dėl jų sprendimas buvo priimtas iki 2006 m.), skirti finansuoti naujo pietinio kilimo ir tūpimo tako statybą ir kitas priemones ir sudarantys iki 350 mln. EUR, jau buvo vertinti, ir 2008 m. liepos 23 d. Komisijos sprendime 2008/948/EB dėl Vokietijos priemonių DHL ir Leipcigo-Halės oro uosto naudai C 48/06 (ex N 227/06) (OL L 346, 2008 12 23, p. 1) buvo nustatyta, kad jie suderinami su vidaus rinka, todėl nepatenka į šio tyrimo sritį.
(11) Taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį.
(12) 2004 m. lapkričio 4 d. Pietinio kilimo ir tūpimo tako ir perono plano patvirtinimo sprendimas, priimtas atsakingos Vokietijos planavimo institucijos, ir pirmasis to sprendimo 2005 m. gruodžio 9 d. pakeitimas.
(13) Leipcigo–Halės oro uostas turi du riedėjimo takus, kertančius eismo maršrutus (greitkelį A 14, greitojo geležinkelio liniją, keturių juostų valstybinės reikšmės kelią), todėl reikia statyti riedėjimo takų tiltus.
(14) 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2320/2002, nustatantis civilinės aviacijos saugumo bendrąsias taisykles (OL L 355, 2002 12 30, p. 1).
(15) Iki 2011 m. balandžio 1 d.
(16) Komisijos komunikatas dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (OL C 14, 2008 1 19, p. 6).
(17) Remiantis įverčiais iki 2011 m.
(18) Remiantis 2011 m. įverčiais.
(19) 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Aéroports de Paris prieš Komisiją, T-128/98, Rink. p. II-3929.
(20) 2011 m. kovo 24 d. Sprendimas Mitteldeutsche Flughafen AG ir Flughafen Leipzig Halle GmbH prieš Komisiją, sujungtos bylos T-443/08 ir T-455/08, (toliau – sprendimas dėl Leipcigo-Halės oro uosto), Rink. p. II-1311.
(21) 2007 m. kovo 7 d. Komisijos sprendimas Nr. 620/2006 dėl valstybės pagalbos Vokietijos Memingeno–Algojaus oro uostui (OL C 133, 2007 6 15, p. 8).
(22) 2008 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 300/2008 dėl civilinės aviacijos saugumo bendrųjų taisyklių ir panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 2320/2002 (OL L 97, 2008 4 9, p. 72).
(23) 2010 m. sausio 14 d.Sachsen LB paskolos pasiūlymas, kuriame siūlomos 55–80 bazinių punktų per metus maržos, priklausomai nuo paskolos sumos (kuo didesnė paskolos suma, tuo mažesnė marža siūloma).
(24) 2010 m. sausio 11 d.Nord LB paskolos pasiūlymas, kuriame siūlomos rizikos 22–238 bazinių punktų per metus maržos, priklausomai nuo paskolos sumos.
(25) Sprendimo pradėti tyrimą 95 konstatuojamoji dalis.
(26) Konfidenciali verslo informacija.
(27) Europos oro uostų pajėgumų, našumo ir saugos veiksmų planas, COM(2006) 819 galutinis, 2007 m. sausio 24 d.
(28) Diskonto norma nustatyta taikant kapitalo įkainojimo modelį: re = rf + ßi (RP)
Rf = bazinė norma = […] % 2005 12 30
ßi = betaveiksnys = […] 2006 1 1
RP = rizikos priedas prieš apmokestinimą = […] % 2006 1 1.
(29) Finansavimo spragos grynoji dabartinė vertė/investicijų grynoji dabartinė vertė = 166,9 mln. EUR/189,4 mln. EUR = 88,10 %.
(30) Investavimo laikotarpis atitinka finansavimo kapitalo injekcijomis laikotarpį.
(31) Finansavimo spragos grynoji dabartinė vertė/investicijų grynoji dabartinė vertė = 142,1 mln. EUR/189,4 mln. EUR = 75,00 %.
(32) Sprendimas 2008/948/EB.
(33) 1998 m. birželio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-35/96, Rink. p. I-3851, ir 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Pavlov, sujungtos bylos C180/98–184/98, Rink. p. I-6451.
(34) Žr. Komisijos komunikato dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą (OL C 8, 2012 1 11, p. 4) 2.1 dalį ir susijusius Teismo sprendimus, visų pirma 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Pavlov ir kiti, sujungtos bylos C-180/98–C-184/98, Rink. p. I-6451, bet taip pat žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimą Cassa di Risparmio di Firenze ir kiti, C-222/04, Rink. p. I-289, 2006 m. liepos 11 d. Sprendimą FENIN prieš Komisiją, C-205/03 P, Rink. p. I-6295, ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimą MOTOE, C-49/07, Rink. p. I-4863.
(35) 1987 m. birželio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-118/85, Rink. p. 2599, 7 punktas; 1998 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-35/96, Rink. p. I-3851, 36 punktas; 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Pavlov ir kiti 75 punktas.
(36) 1980 m. spalio 29 d. Sprendimo Van Landewyck, sujungtos bylos 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 88 punktas, 1995 m. lapkričio 16 d. Sprendimo FFSA ir kiti, C-244/94, Rink. p. I-4013, 21 punktas ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C-49/07, Rink. p. I-4863, 27 ir 28 punktai.
(37) 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Aéroports de Paris prieš Komisiją, T-128/98, Rink. p. II-3929, patvirtinto 2002 m. spalio 24 d. Sprendimu, C-82/01, Rink. p. I-9297, 75–79 punktai.
(38) 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Mitteldeutsche Flughafen AG ir Flughafen Leipzig Halle GmbH prieš Komisiją, sujungtos bylos T-443/08 ir T-455/08, (toliau – sprendimas dėl Leipcigo–Halės oro uosto), Rink. p. II-1311, visų pirma 93 ir 94 punktai; patvirtinta 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Mitteldeutsche Flughafen and Flughafen Leipzig/Halle prieš Komisiją, C-288/11 P, dar nepaskelbtas.
(39) Žr. Sprendimo dėl Leipcigo-Halės oro uosto 106 punktą.
(40) Sprendimo dėl Leipcigo–Halės oro uosto 102 ir tolesni punktai.
(41) 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo FENIN prieš Komisiją, C-205/03P, Rink. p. I-6295, 88 punktas ir Sprendimo dėl Leipcigo–Halės oro uosto 95 punktas.
(42) Žr. Sprendimo dėl Leipcigo-Halės oro uosto 98 punktą.
(43) 1987 m. birželio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-118/85, Rink. p. 2599, 7 ir 8 punktai; 1988 m. gegužės 4 d. Sprendimo Bodson/Pompes funèbres des régions libérées, C-30/87, Rink. p. 2479, 18 punktas.
(44) Žr. visų pirma 1994 m. sausio 19 d. Sprendimo SAT/Eurocontrol, C-364/92, Rink. p. I-43, 30 punktą ir 2009 m. kovo 26 d. Sprendimo Selex Sistemi Integrati prieš Komisiją, C-113/07 P, Rink. p. I-2207, 71 punktą.
(45) 1997 m. kovo 18 d. SprendimasCali & Figli prieš Servizi ecologici porto di Genova, C-343/95, Rink. p. I-1547. 2003 m. kovo 19 d. Komisijos sprendimas Nr. 309/02 „Oro eismo saugumas: išlaidų, susijusių su 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktais, kompensavimas“ (OL C 148, 2003 6 25, p. 7). 2002 m. spalio 16 d. Komisijos sprendimas Nr. 438/02 „Subsidijos uostų valdytojams, skirtos valdžios institucijos užduotims vykdyti“ (OL C 284, 2002 11 21, p. 2).
(46) Žr., be kita ko, 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Wolfgang Heiser prieš Finanzamt Innsbruck, C-172/03, Rink. p. I-01627, 36 punktą ir jame minimus Teismo sprendimus.
(47) 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2320/2002, nustatantis civilinės aviacijos saugumo bendrąsias taisykles (OL L 355, 2002 12 30, p. 1).
(48) 2014 m. vasario 20 d. Komisijos sprendimo Nr. SA.35847 (2012/N) dėl Čekijos valstybės pagalbos Ostravos oro uostui, dar nepaskelbto OL, 16 konstatuojamoji dalis.
(49) LuftVG 27 straipsnio d punkto 1 dalis: Flugsicherungsdienste und die dazu erforderlichen flugsicherungstechnischen Einrichtungen werden an den Flugplätzen vorgehalten, bei denen das Bundesministerium für Verkehr, Bau und Stadtentwicklung einen Bedarf aus Gründen der Sicherheit und aus verkehrspolitischen Interessen anerkennt.
(50) Žr. sprendimo dėl Leipcigo-Halės oro uosto 115 punktą.
(51) Komisijos komunikatas valstybėms narėms „EEB sutarties 92 ir 93 straipsnių ir Komisijos direktyvos 80/723/EEB 5 straipsnio taikymas apdirbamosios pramonės valstybinėms įmonėms“ (OL C 307, 1993 11 13, p. 3, 11 punktas). Šis komunikatas susijęs su apdirbamąja pramone, bet taikomas ir kitiems ekonomikos sektoriams. Taip pat žr. 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimo Cityflyer, T-16/96, Rink. p. II-757, 51 punktą.
(52) Žr., pavyzdžiui, Moody’s, Updated Summary Guidance for Notching Bonds, Preferred Stocks and Hybrid Securities of Corporate Issuers (Atnaujintos obligacijų, privilegijuotųjų akcijų ir emitentų įmonių hibridinių vertybinių popierių vertinimo gairės) (2007 m. vasario mėn.).
(53) Įkaito lygis gali būti vertinamas kaip nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo, o tai – procentais išreikštas tikėtinas skolininko nuostolių dydis, atsižvelgiant į sumas, atgautinas iš įkaito bei turto bankroto atveju; todėl nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra atvirkščiai proporcingas įkaito vertei.
(54) 2006 m. birželio mėn. Bazelio bankų priežiūros komiteto paskelbtas dokumentas Paper International Convergence of Capital Measurement and Capital Standards (Tarptautinė kapitalo vertinimo ir kapitalo standartų konvergencija).
(55) Apsikeitimo sandorių norma yra ilgesnio termino tarpbankinės normos atitikmuo. Finansų rinkose ji naudojama kaip lyginamoji finansavimo normos nustatymo norma.
(56) Kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoris yra kredito išvestinės finansinės priemonės sutartis (kuria galima prekiauti), kurią sudaro įkaito teikėjas ir įkaito gavėjas ir kuria atitinkamos sudedamosios dalies kredito rizika iš įkaito gavėjo perduodama įkaito teikėjui. Įkaito gavėjas, iki kol sueina kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorio sutarties vykdymo terminas arba (jei toliau nurodyta sąlyga tenkinama pirmiau) atsitinka su atitinkama sudedamąja dalimi susijęs iš anksto nustatytas kredito įvykis, įkaito teikėjui reguliariai moka atlygį. Šis įkaito gavėjo reguliariai mokamas atlygis (išreiškiamas kaip užtikrintos sumos procentinė norma arba baziniais punktais, vadinamoji nominalioji vertė) vadinamas kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių vertės skirtumu. Kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių vertės skirtumus galima taikyti kaip adekvatų orientacinį dydį kredito rizikos kainai apskaičiuoti.
(57) Žr., pavyzdžiui, Oxera, Estimating the cost of capital for Dutch water companies (Nyderlandų vandens bendrovių kapitalo išlaidų apskaičiavimas), 2011 m., (p. 3) arba Bloomberg duomenis apie pasirašymo mokesčius išleidžiant obligacijas. Toliau šiame sprendime, atsižvelgiant į nuosaikesnį vertinimą, kaip pagrindas bus imamas 20 bazinių punktų mokestis.
(58) Žr., pavyzdžiui, Oxera, Estimating the cost of capital for Dutch water companies (Nyderlandų vandens bendrovių kapitalo išlaidų apskaičiavimas), 2011 m., (p. 3) arba Bloomberg duomenis apie pasirašymo mokesčius išleidžiant obligacijas.
(59) 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (Stardust Marine), C-482/99, Rink. p. I-4397.
(60) 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Nord-Pas-de-Calais, sujungtos bylos T-267/08 ir T-279/08, Rink. p. II-1999, 108 punktas.
(61) 1977 m. kovo 22 d. Sprendimo Steinike & Weinlig prieš Vokietiją, 78/76, Rink. p. 595, 21 punktas.
(62) 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo Syndicat français de l’Express international (SFEI) ir kiti prieš La Poste ir kitus, C-39/94, Rink. p. I-3547, 60 punktas ir 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ispanijos Karalystė prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-342/96, Rink. p. I-2459, 41 punktas.
(63) 1974 m. liepos 2 d. Sprendimo Italijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją, 173/73, Rink. p. 709, 13 punktas.
(64) 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją (toliau – sprendimas Stardust Marine), C-482/99, Rink. p. I-4397, 69 punktas.
(65) 1991 m. kovo 21 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją (toliau – sprendimas ALFA Romeo), C-305/89, Rink. p. I-1603, 23 punktas; 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T-296/97, Rink. p. II-03871, 84 punktas.
(66) 1986 m. liepos 10 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją, 40/85, Rink. p. I-2321.
(67) Sprendimo Stardust Marine 71 punktas.
(68) 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Electricité de France (EDF), C-124/10P, dar nepaskelbtas, 85 punktas.
(69) Žr. sprendimo dėl Leipcigo-Halės oro uosto 115 punktą.
(70) 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimas Het Vlaamse Gewest prieš Komisiją, T-214/95, Rink. p. II-717.
(71) Sprendimo dėl Leipcigo–Halės oro uosto 93 punktas ir Sprendimo 2008/948/EB 8 konstatuojamoji dalis.
(72) 2004 m. sausio 14 d. Sprendimas Fleuren Compost prieš Komisiją, T-109/01, Rink. p. II-127.
(73) 2014 m. aviacijos gairių 173 punktas.
(74) Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „ES valstybės pagalbos modernizavimas“, COM(2012) 209 final.
(75) Tarptautinė oro transporto asociacija (angl. International Air Transport Association, IATA). Keleivių ir krovinių srautų prognozė 2007–2011 m., 2007 m. spalio mėn.
(76) Remiantis įverčiais iki 2011 m.
(77) Remiantis 2011 m. įverčiais.
(78) Tai netrukdo numatyti, kad būsimas pelnas gali kompensuoti pradinius nuostolius.
4.9.2015 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
L 232/43 |
KOMISIJOS SPRENDIMAS (ES) 2015/1470
2015 m. kovo 30 d.
dėl valstybės pagalbos SA.38517 (2014/C) (ex 2014/NN), kurią įgyvendino Rumunija 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo teismo sprendimas Micula prieš Rumuniją
(pranešta dokumentu Nr. C(2015) 2112)
(Tekstas autentiškas tik rumunų kalba)
(Tekstas svarbus EEE)
EUROPOS KOMISIJA,
atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 108 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą (1),
atsižvelgdama į Europos ekonominės erdvės susitarimą, ypač į jo 62 straipsnio 1 dalies a punktą,
paprašiusi suinteresuotųjų šalių pagal pirmiau nurodytas nuostatas (2) pateikti savo pastabas ir atsižvelgusi į jų pastabas,
kadangi:
1. PROCEDŪRA
(1) |
2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo sprendimu (toliau – arbitražo sprendimas) arbitražo teismas, įsteigtas remiant Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (angl. ICSID) (toliau – arbitražo teismas), byloje Micula a.o. prieš Rumuniją (3) priteisė iš Rumunijos kompensaciją penkiems ieškovams (broliams Vioreliui ir Ioanui Miculoms ir bendrovėms „S.C. European Food S.A.“, „S.C. Starmill S.R.L.“ ir „S.C. Multipack“, kurios visos priklauso broliams Miculoms, toliau kartu vadinama – ieškovai), iš viso 376 433 229 Rumunijos lėjas (RON) (apie 82 mln. EUR (4)), už tai, kad Rumunija nesugebėjo užtikrinti sąžiningų ir vienodų sąlygų ieškovų investicijoms ir tuo pažeidė Švedijos Karalystės Vyriausybės ir Rumunijos Vyriausybės susitarimo dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (toliau – DIS (dvišalė investicijų sutartis)) 2 straipsnio 3 dalį. (5) Be to, arbitražo teismas nusprendė, kad nuo tos sumos turėtų būti skaičiuojamos palūkanos iki to laiko, kol Rumunija visiškai įgyvendins arbitražo sprendimą. Iki 2013 m. gruodžio 11 d. Rumunija ieškovams iš viso buvo skolinga 791 882 452 RON (apie 178 mln. EUR) (6). |
(2) |
2014 m. sausio 31 d. raštu Komisijos tarnybos informavo Rumunijos valdžios institucijas, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas arba vykdymas būtų laikomas nauja pagalba, ir apie ją reikėtų pranešti Komisijai. |
(3) |
2014 m. vasario 20 d. Rumunijos valdžios institucijos informavo Komisijos tarnybas, kad iš dalies įgyvendino arbitražo sprendimą, nes iš arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos dalies užskaitė vieno iš ieškovų, būtent bendrovės „S.C. European Food S.A“, mokestinę skolą Rumunijos valdžios institucijoms. Tokiu būdu užskaityta mokestinė skola sudarė 337 492 864 RON (apie 76 mln. EUR) (7). Rumunija paprašė Komisijos tarnybų paaiškinti, ar likusią sumą gali sumokėti fiziniam asmeniui (broliams Vioreliui ir Ioanui Miculoms arba kuriam nors kitam fiziniam asmeniui, jeigu ieškinys būtų jam perleistas). |
(4) |
2014 m. kovo 12 d. Komisijos tarnybos paprašė Rumunijos išsamesnės informacijos apie numatomą tolesnį arbitražo sprendimo įgyvendinimą arba vykdymą; Rumunija informaciją pateikė 2014 m. kovo 26 d. raštu. |
(5) |
2014 m. balandžio 1 d. Komisijos tarnybos įspėjo Rumunijos valdžios institucijas apie galimybę išleisti įsakymą sustabdyti pagalbą, siekiant užtikrinti, kad jokia nesuderinama valstybės pagalba nebūtų išmokėta, ir paprašė Rumunijos pateikti pastabas. 2014 m. balandžio 7 d. raštu Rumunija paskelbė, kad nenori teikti pastabų dėl Komisijos galimybės išleisti įsakymą sustabdyti pagalbą. |
(6) |
2014 m. gegužės 26 d. raštu Komisija pranešė Rumunijai apie savo sprendimą pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 (8) 11 straipsnio 1 dalį išleisti įsakymą sustabdyti pagalbą, kuriuo Rumunija įpareigojama sustabdyti visus veiksmus, kuriais būtų įgyvendinama arba vykdoma ta arbitražo sprendimo dalis, pagal kurią lėšos dar nesumokėtos, kol Komisija priims galutinį sprendimą dėl tos valstybės pagalbos suderinamumo su vidaus rinka, antraip tai bus laikoma neteisėtos valstybės pagalbos mokėjimu. |
(7) |
2014 m. spalio 1 d. raštu Komisija pranešė Rumunijai, kad nusprendė dėl Rumunijos 2014 m. pradžioje (9) iš dalies įgyvendinto arbitražo sprendimo ir dėl tolesnio arbitražo sprendimo įgyvendinimo arba vykdymo pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nurodytą procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). |
(8) |
Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje2014 m. lapkričio 7 d. (10) Tuo sprendimu Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas. |
(9) |
Rumunija pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą 2014 m. lapkričio 26 d. Ieškovai, kaip suinteresuotoji šalis, pateikė pastabas 2014 m. gruodžio 8 d.; Komisija prieš tai atmetė jų prašymą dėl ilgesnio laikotarpio pastaboms pateikti. Ieškovų pastabos buvo persiųstos Rumunijai, suteikiant galimybę į jas atsakyti; Rumunijos atsakymas į ieškovų pastabas gautas 2015 m. sausio 27 d. |
(10) |
Ieškovai taip pat paprašė leisti susipažinti su visa bylos medžiagoje esančia rašytine Komisijos ir Rumunijos korespondencija. Prašymas atmestas 2014 m. gruodžio 19 d., atmetimas patvirtintas 2015 m. kovo 2 d. |
(11) |
2015 m. kovo 9 ir 11 d. raštais Rumunijos valdžios institucijos pranešė Komisijai, kad 2015 m. vasario 5–25 d. teismo paskirtas vykdytojas areštavo dar 9 197 482 RON sumą iš Finansų ministerijos ir kad Finansų ministerija savanoriškai sumokėjo likusiąją sumą (t. y. 466 760 066 RON) (11) į užblokuotą penkių ieškovų vardu atidarytą sąskaitą. |
2. PAGRINDINIAI FAKTAI
Valstybės pagalbos teisė, kuri galiojo Rumunijai iki įstojimo į Sąjungą
(12) |
1995 m. vasario 1 d. įsigaliojo Europos bendrijos (toliau – Bendrija) ir jos valstybių narių ir Rumunijos Europos susitarimas (toliau – Europos susitarimas) (12). Europos susitarimo tikslas – padėti Rumunijai pasirengti stojimui į Sąjungą. Europos susitarimo 64 straipsnio 1 dalies iii punkte paskelbta, kad jokia viešoji pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su tinkamu Europos susitarimo veikimu, kai gali paveikti Sąjungos ir Rumunijos tarpusavio prekybą. Pagal Europos susitarimo 64 straipsnio 2 dalį visa šiam straipsniui priešinga praktika turi būti vertinama „remiantis kriterijais, kurie nustatomi taikant Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 85, 86 ir 92 straipsnių taisykles“ (dabar tai Sutarties 101, 102 ir 107 straipsniai). Šia dinamine nuoroda į „kriterijus, kurie nustatomi taikant taisykles“ pažymimos visos Sąjungos nuostatos dėl valstybės pagalbos, įskaitant nuostatas, kuriomis reglamentuojamas regioninės valstybės pagalbos teikimas (13). Be esminės prievolės laikytis Sąjungos valstybės pagalbos teisės, Europos susitarimo 69 ir 71 straipsniais Rumunija įpareigota suderinti savo vidaus teisės aktus su acquis communautaire, aiškiai pažymint Sąjungos konkurencijos teisę, taigi ir Sąjungos valstybės pagalbos teisę, kuri sudaro šios teisės dalį. Todėl Europos susitarimu Rumunija įpareigota ir sutiko laikytis visų Sąjungos valstybės pagalbos teisės aktų. Be to, Europos susitarimas, jį nacionaliniam parlamentui ratifikavus įstatymu Nr. 20/1993, paskelbtu nacionaliniame oficialiajame leidinyje 1993 m. balandžio 12 d. (14), sudaro vidaus teisės sistemos dalį. |
(13) |
Rumunija, norėdama įvykdyti Europos susitarimu nustatytą įpareigojimą suderinti teisės aktus, 1999 m. išleido įstatymą Nr. 143/1999 dėl valstybės pagalbos (toliau – valstybės pagalbos įstatymas), jis įsigaliojo 2000 m. sausio 1 d. Įstatyme pateikta tokia pati valstybės pagalbos apibrėžtis, kaip Europos susitarimo 64 straipsnyje ir Sąjungos teisėje. Tuo įstatymu Rumunijos konkurencijos taryba (15) ir Rumunijos konkurencijos tarnyba (16) taip pat paskirtos kaip nacionalinės valstybės pagalbos priežiūros institucijos, kompetentingos vertinti Rumunijos įmonėms suteiktos valstybės pagalbos suderinamumą (17), ir nustatyta tvarka, kurios reikia laikytis, pranešant apie valstybės pagalbą ir leidžiant ją teikti; ši tvarka nustatyta pagal Sutarties 108 straipsnį. |
Investicijų skatinimo schema
(14) |
1998 m. spalio 2 d. Rumunija priėmė Nepaprastąjį Vyriausybės potvarkį Nr. 24/1998 (toliau – NVP Nr. 24), kuriuo tam tikriems nepalankioje padėtyje esančių regionų investuotojams skyrė tam tikras paskatas, inter alia,:
|
(15) |
Rumunijos Vyriausybė nustatė, kuriuos regionus ir kuriam laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 10 metų, reikėtų paskelbti esančiais nepalankioje padėtyje. 1999 m. kovo 25 d. sprendimu Vyriausybė paskelbė, kad nepalankioje padėtyje esančiu bus laikomas Bihoro apskrities Štėjaus-Nučeto kasybos regionas 10 metų, nuo 1999 m. balandžio 1 d. |
(16) |
2000 m. gegužės 15 d. Rumunijos konkurencijos taryba priėmė Sprendimą Nr. 244/2000, kuriame nurodė, kad keliomis NVP Nr. 24 numatytomis paskatomis iškraipoma konkurencija. Jos nuomone, „[a]tleidimas nuo muitų už žaliavas yra laikomas valstybės pagalba veiklai vykdyti <…> dėl to iškraipoma konkurencija, ir nusprendė, kad grąžinamosios muitų už importuotas žaliavas, atsargines dalis ir (arba) komponentus, kurių reikia regione pačių vykdomai gamybai, išmokos <…> turi būti išbrauktos“. Sprendimas priimtas po to, kai nacionalinė regioninės plėtros agentūra (pagalbos pagal NVP Nr. 24 teikėja) pagal įstatymą Nr. 143/1999 pranešė Konkurencijos tarybai apie numatomus NVP Nr. 24 pakeitimus, įtrauktus į Nepaprastojo Vyriausybės potvarkio Nr. 75/2000 projektą (toliau – NVP Nr. 75). Greta kitų pakeitimų, apie kuriuos pranešta, Rumunijos teisės aktų leidėjas numatė vietoj grąžinamųjų muitų išmokų pagal NVP Nr. 24 6 straipsnio 1 dalies b punktą atleisti nuo muitų už importuotas žaliavas, atsargines dalis ir (arba) komponentus, reikalingus savo pačių gamybai (žaliavų lengvata). Sprendimu Nr. 244/2000 Konkurencijos taryba leido priimti NVP Nr. 75 projektą su sąlyga, kad bus išpildytos šios sąlygos: i) NVP Nr. 24 6 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos lengvatos turėtų būti panaikintos, numatyta pataisa, pagal kurią vietoj grąžinamųjų muitų išmokų būtų atleista nuo muitų, turėtų būti atšaukta; ii) numatytos NVP Nr. 24 6 straipsnio 1 dalies c punkto (pelno mokesčio lengvatos) pataisos turėtų būti taikomos tik reinvestuojamam pelnui. |
(17) |
2000 m. liepos 1 d. NVP Nr. 75 įsigaliojo. Tačiau priimtame NVP Nr. 75 nesilaikyta Konkurencijos tarybos sąlygų panaikinti žaliavų lengvatą ir atšaukti numatytą jos pataisą. Vietoj to iš dalies pakeistas NVP Nr. 24 6 straipsnio 1 dalies b punktas ir vietoj muitų grąžinamųjų išmokų pagal žaliavų lengvatą nustatyta, kad nuo muitų už importuotas žaliavas atleidžiama; tuo tiesiogiai prieštarauta Sprendimui Nr. 244/2000. |
(18) |
Konkurencijos taryba pateikė skundą Bukarešto apeliaciniam teismui dėl jos sprendimo nevykdymo, tačiau teismas 2001 m. sausio 26 d. skundą atmetė kaip nepriimtiną (18). Nepriimtinumas buvo grindžiamas tuo, kad NVP Nr. 75 laikomas teisėkūros, ne administracine priemone, ir jos teisėtumo Konkurencijos taryba negalėjo ginčyti pagal įstatymą Nr. 143/1999, taigi visus teisės nuostatų kolizijos klausimus turi spręsti Vyriausybė ir parlamentas, teismams nesikišant. 2002 m. vasario 19 d. Rumunijos aukščiausiasis kasacinis teisingumo teismas atmetė Konkurencijos tarybos apeliaciją dėl Apeliacinio teismo sprendimo tuo pačiu pagrindu kaip nepriimtiną (19). |
(19) |
2000 m. vasario mėn. Rumunija pradėjo derybas dėl stojimo į Sąjungą. Vienas iš šių derybų klausimų buvo konkurencijos politika, įskaitant Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių laikymąsi. Per šias derybas Sąjungos 2001 m. lapkričio 21 d. bendrojoje pozicijoje pažymėta: „yra keletas vykdomų ir naujų nesuderinamos pagalbos schemų, kurios nebuvo suderintos su acquis, įskaitant [NVP Nr. 24 ir NVP Nr. 75] numatytas lengvatas“ (20). |
(20) |
2004 m. rugpjūčio 31 d. Rumunija panaikino NVP Nr. 24, iš dalies pakeistu NVP Nr. 75, nustatytas paskatas, išskyrus pelno mokesčio lengvatą. NVP Nr. 24 nustatytos paskatos panaikintos nuo 2005 m. vasario 22 d. Ataskaitoje, pridėtoje prie akto, kuriuo panaikintas NVP Nr. 24, iš dalies pakeistas NVP Nr. 75, paaiškinta: „Siekiant atitikti Bendrijos valstybės pagalbos taisyklėse nustatytus kriterijus, taip pat užbaigti derybas pagal 6 skyrių „Konkurencijos politika“, būtina pašalinti nacionalinės teisės aktuose numatytą visų formų valstybės pagalbą, kuri neatitinka šios srities acquis communautaire, dėl to siūloma panaikinti <…> Nepaprastojo Vyriausybės potvarkio Nr. 24/1998 dėl nepalankioje padėtyje esančių teritorijų 6 straipsnio 1 dalies b, d ir e punktų nuostatas <…>“ (21). |
Ieškovų investicijos ir ICSID arbitražo procesas
(21) |
2000 m. pradžioje ieškovai investavo Štėjuje-Nučete (Bihoro apskritis, Rumunija). 2000 m. birželio 1 d. nuolatinio investuotojo pažymėjimą (toliau – NIP) gavo bendrovė „S. C. European Food S. A.“, o 2002 m. gegužės 17 d. – bendrovės „S.C. Starmill S.R.L.“ ir „S.C. Multipack“; taip šios bendrovės įgijo teisę nuo to laiko savo investicijoms Štėjuje-Nučete (Bihoro apskritis, Rumunija) naudotis NVP Nr. 24, kurį iš dalies pakeitė NVP Nr. 75, nustatyta schema. |
(22) |
2003 m. Rumunija ir Švedija sudarė DIS, pagal kurią kiekvienos šalies investuotojams investuojant kitoje sutarties šalyje (įskaitant investicijas, padarytas iki DIS įsigaliojimo (22)) suteikiama tam tikra apsauga. DIS, inter alia, garantuota, kad investicijoms, kurioms taikoma ši sutartis, priimančiojoje valstybėje bus sudarytos sąžiningos ir lygios sąlygos; aiškinta, kad jos apima ir investuotojų teisėtų lūkesčių apsaugą. Pagal sutartį investuotojams leista iškelti bylą tarptautiniame arbitražo teisme, jeigu, jų manymu, priimančioji valstybė pažeis jų teises pagal DIS. Kadangi broliai Miculos turi Švedijos pilietybę, jie tvirtino, kad jų investicijoms Rumunijoje galioja DIS. |
(23) |
2005 m. liepos 28 d., reaguodami į tai, kad panaikintos investicijų paskatos pagal NVP Nr. 24, ieškovai DIS nustatyta ginčų sprendimo tvarka paprašė arbitražo teismo priimti sprendimą. 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendime arbitražo teismas konstatavo, kad ieškovų reikalavimai priimtini. Iš pradžių ieškovai prašė grąžinti 2005 m. vasario 22 d. panaikintas NVP Nr. 24 numatytas investicijų paskatas. Tačiau, vykstant procesui, 2009 m. ieškovai iš dalies atšaukė savo ieškinį ir vietoj to paprašė atlyginti žalą dėl NVP Nr. 24 numatytų paskatų panaikinimo. Ieškovai kaltino, kad panaikindama paskatas Rumunija pažeidė teisėtus jų lūkesčius šiomis paskatomis iš esmės naudotis iki 2009 m. balandžio 1 d. Taigi, pasak ieškovų, Rumunija pažeidė savo įsipareigojimą jiems, kaip Švedijos investuotojams, užtikrinti sąžiningas ir vienodas sąlygas pagal DIS 2 straipsnio 3 dalį. |
(24) |
Komisija įstojo į arbitražo procesą kaip amicus curiae. 2009 m. liepos 20 d. pateiktame pareiškime Komisija paaiškino, kad NVP Nr. 24 numatytos paskatos buvo: „nesuderinamos su Bendrijos regioninės pagalbos taisyklėmis. Pirmiausia paskatos neatitiko Bendrijos teisės reikalavimų dėl tinkamų sąnaudų ir pagalbos intensyvumo. Be to, lengvatomis teikta pagalba veiklai, kuri pagal regioninės pagalbos taisykles draudžiama“. |
(25) |
Komisija taip pat pažymėjo, kad „[b]et kuris sprendimas grąžinti Rumunijos panaikintas privilegijas arba atlyginti ieškovams už privilegijų netekimą reikštų, kad suteikiama nauja pagalba, kuri pagal EB sutartį būtų nesuderinama. Komisija taip pat paaiškino arbitražo teismui, kad [jokio arbitražo sprendimo, kuriuo iš Rumunijos reikalaujama grąžinti investicijų schemas, per derybas pripažintas nesuderinamomis su vidaus rinka] vykdymas negalimas, jeigu prieštarauja ES valstybės pagalbos politikos taisyklėms“. |
(26) |
2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo sprendime arbitražo teismas konstatavo, kad panaikindama NVP Nr. 24 numatytas paskatas Rumunija „pažeidė ieškovų teisėtus lūkesčius dėl galimybės naudotis NVP Nr. 24 numatytomis paskatomis“ iki 2009 m. balandžio 1 d. (23) Arbitražo teismas taip pat padarė išvadą, kad, išskyrus tai, kad po atitinkamų paskatų panaikinimo NVP Nr. 24 nustatyti įpareigojimai investuotojams buvo palikti, „panaikindama paskatas Rumunija veikė pagrįstai, vykdydama racionalią politiką.“ (24) Tačiau arbitražo teismas toliau teigia (25): „[Š]i išvada nekeičia pirmiau išdėstyto arbitražo teismo argumento <…>, kad Rumunija pažeidė teisėtus ieškovų lūkesčius dėl tolesnės galimybės naudotis paskatomis iki 2009 m. balandžio 1 d. Dėl to Rumunijos veiksmai, nors daugiausia tinkamai ir griežtai suplanuoti, laikantis racionalios politikos, buvo nesąžiningi arba nelygūs ieškovų atžvilgiu.“ Arbitražo teismas baigia analizę konstatuodamas (26): „NVP Nr. 24 numatytų paskatų panaikinimas anksčiau negu 2009 m. balandžio 1 d. nėra nepagrįstas arba piktavališkas Rumunijos veiksmas (išskyrus tai, kad [Rumunija] nepagrįstai norėjo išlaikyti įpareigojimus investuotojams po paskatų panaikinimo). Tačiau arbitražo teismas daugumos balsais daro išvadą, kad Rumunija pažeidė teisėtus ieškovų lūkesčius, kad iš esmės tokios pačios formos paskatomis bus galima naudotis iki 2009 m. balandžio 1 d. Rumunija taip pat elgėsi neskaidriai, nes laiku nepranešė ieškovams, kad sistema bus nutraukta iki nustatytos jos galiojimo pabaigos. Dėl to arbitražo teismas konstatuoja, kad Rumunija neužtikrino sąžiningų ir lygių sąlygų ieškovų investicijoms pagal DIS 2 straipsnio 3 dalį.“ |
(27) |
Arbitražo teismas taip pat nusprendė, kad Rumunija turi atlyginti žalą ieškovams (27). Iš viso arbitražo teismas priteisė ieškovams 376 433 229 RON ir palūkanas. Arbitražo teismas konstatavo, kad žalą sudaro: 85,1 mln. RON (28), kuriuos Rumunija turi sumokėti ieškovams, kad atlygintų žalą dėl išaugusių cukraus sąnaudų (už importą, už kurį ieškovams, panaikinus žaliavų lengvatą, reikėjo sumokėti muitus); 17,5 mln. RON (29), kad atlygintų žalą už padidėjusias žaliavų, išskyrus cukrų ir PET (30), sąnaudas; 18,1 mln. RON (31), kad atlygintų žalą dėl prarastos galimybės sukaupti cukraus atsargas mažesnėmis kainomis, ir 255,7 mln. RON (32), kad atlygintų žalą dėl prarasto pelno iš pagamintų prekių pardavimo. Be to, arbitražo teismas nurodė Rumunijai sumokėti palūkanas (ROBOR plius 5 %): nuo 2007 m. kovo 1 d. už padidėjusias cukraus ir kitų žaliavų sąnaudas, nuo 2009 m. lapkričio 1 d. už prarastą galimybę kaupti cukraus atsargas, o nuo 2008 m. gegužės 1 d. už prarastą pelną. Arbitražo sprendimo priėmimo dieną ieškovams mokėtina pagrindinė suma ir palūkanos siekė 791 882 452 RON, kaip parodyta lentelėje. Arbitražo sprendimu ieškovams priteista žalos kompensacija ir palūkanos
|
ICSID anuliavimo procesas
(28) |
2014 m. balandžio 18 d. Rumunija, remdamasi 1965 m. kovo 18 d. Konvencijos dėl valstybių ir kitų valstybių piliečių ginčų investicijų srityje (toliau – ICSID konvencija) sprendimo 52 straipsniu, ad hoc komitetui pateikė prašymą anuliuoti arbitražo sprendimą. Dėl procedūrinių to proceso taisyklių Rumunija Komisijai prašymo neteikė. Tačiau paaiškėjo, kad savo prašyme Rumunija taip pat prašė, kad ad hoc komitetas nurodytų sustabdyti arbitražo sprendimo vykdymą, kol komitetas priims sprendimą dėl prašymo jį anuliuoti. 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Rumunija informavo Komisiją, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu ad hoc komitetas leido sustabdyti arbitražo sprendimo vykdymą su sąlyga, kad Rumunija per vieną mėnesį suteiks šias garantijas: „Rumunija, kai jai bus pranešta apie sprendimą dėl anuliavimo, įsipareigoja be jokių sąlygų (įskaitant su [ES] teise arba sprendimais susijusias sąlygas) įvykdyti visą piniginį įsipareigojimą ieškovams, jai nustatytą arbitražo sprendimu ICSID byloje Nr. ARB/05/20, ta apimtimi, kuria arbitražo sprendimas nėra panaikintas.“ |
(29) |
Rumunijos prašymu Komisija jai paaiškino, kad Rumunija negali prisiimti besąlyginio įsipareigojimo, kad sumokės arbitražo sprendimu priteistą kompensaciją ieškovams, net jei tai reikštų, kad Rumunija pažeidžia įsipareigojimus pagal Sąjungos teisę ir nepaiso jokio Komisijos sprendimo. Rumunija atitinkamą atsakymą pateikė ad hoc komitetui; ad hoc komitetas 2014 m. rugsėjo 7 d. panaikino leidimą sustabdyti arbitražo sprendimo vykdymą. |
(30) |
2014 m. spalio 15 d. Komisija pateikė prašymą ad hoc komitetui leisti įstoti į anuliavimo bylą kaip ne ginčo šaliai. Ad hoc komitetas leido įstoti į bylą 2014 m. gruodžio 4 d., Komisija pateikė savo amicus curiae pareiškimą šioje byloje 2015 m. sausio 9 d. |
Ieškovų bylos dėl arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo Rumunijos ir JAV teismuose
(31) |
Rumunijos valdžios institucijos informavo Komisijos tarnybas apie nacionalinę ieškovų iškeltą bylą dėl arbitražo sprendimo vykdymo. 2014 m. vasario mėn. Viorelis Micula iškėlė pirmą bylą teisme dėl arbitražo sprendimo pripažinimo pagal naują civilinio proceso kodeksą (1124–1132 straipsniai) (33). 2014 m. gegužės 7 d. Komisija įstojo į šią bylą pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 23a straipsnio 2 dalį. Tačiau Viorelis Micula 2014 m. gegužės 28 d. atsiėmė ieškinį, todėl nebuvo priimtas joks sprendimas. 2014 m. kovo 18 d. atskirai keturi ieškovai (bendrovės „S.C. European Food S.A.“, „S.C. Starmill S.R.L.“, „S.C. Multipack“ ir Ionas Micula) Rumunijoje iškėlė bylą teisme dėl arbitražo sprendimo vykdymo pagal ICSID konvencijos 54 straipsnį ir reikalavo sumokėti 80 % nesumokėtos sumos (t. y. 301 146 583 RON) ir atitinkamas palūkanas. |
(32) |
2014 m. kovo 24 d. Bukarešto tribunolas leido vykdyti arbitražo sprendimą taip, kaip prašė keturi ieškovai, atsižvelgdamas į tai, kad, remiantis ICSID konvencijos (ją Rumunija ratifikavo, ir ji yra vidaus teisės sistemos dalis) 54 straipsniu, arbitražo sprendimas yra tiesiogiai vykdomas aktas, jį reikia laikyti galutiniu vidaus sprendimu, todėl jo nereikia pripažinti pagal Rumunijos naują civilinio proceso kodeksą (1123–1132 straipsniai) (34). 2014 m. kovo 30 d. sprendimo vykdytojas pradėjo vykdymo procedūrą ir nustatė Rumunijos finansų ministerijai 6 mėnesių terminą sumokėti keturiems ieškovams 80 % priteistos sumos, palūkanas ir atlyginti kitas sąnaudas. |
(33) |
Rumunija užginčijo arbitražo sprendimo vykdymą Bukarešto tribunole ir paprašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. laikinai sustabdyti sprendimo vykdymą, kol byla bus išspręsta iš esmės (35). 2014 m. gegužės 14 d. Bukarešto teismas laikinai sustabdė arbitražo sprendimo vykdymą, kol bus priimtas sprendimas dėl Rumunijos skundo ir prašymo sustabdyti vykdymą esmės. 2014 m. gegužės 26 d. Komisija įstojo į šią bylą pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 23a straipsnio 2 dalį. Komisija paragino Bukarešto tribunolą sustabdyti ir anuliuoti priverstinį arbitražo sprendimo vykdymą. Kaip alternatyvą Komisija pasiūlė Bukarešto tribunolui pateikti prejudicinį klausimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – ESTT). |
(34) |
2014 m. rugsėjo 23 d. Bukarešto tribunolas byloje dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikino sustabdymą ir atmetė Rumunijos prašymą sustabdyti arbitražo sprendimo vykdymą. Pagrindinis atmetimo pagrindas buvo tas, kad ICSID ad hoc komitetas 2014 m. rugsėjo 7 d. panaikino leidimą sustabdyti arbitražo sprendimo vykdymą (žr. 29 konstatuojamąją dalį). 2014 m. rugsėjo 30 d. Rumunija nusprendė apskųsti 2014 m. rugsėjo 23 d. Bukarešto tribunolo sprendimą (36). 2014 m. spalio 13 d. Bukarešto tribunolas atmetė prašymą pateikti prejudicinius klausimus ESTT pagal Sutarties 267 straipsnį. 2014 m. spalio 17 d., atsižvelgdama į Komisijos 2014 m. spalio 1 d. sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl Bukarešto tribunole nagrinėjamos bylos Nr. 15755/3/2014, Rumunija vėl paprašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti priverstinį arbitražo sprendimo vykdymą. |
(35) |
Nepaisant to, kad Rumunijos valdžios institucijos, įskaitant teismus, yra įpareigotos laikytis 2014 m. gegužės 26 d. ir 2014 m. spalio 1 d. sprendimų, Bukarešto tribunolo paskirtas vykdytojas 2014 m. spalio 31 d. išleido įsakymus areštuoti Rumunijos finansų ministerijos sąskaitas ir stengtis, kad būtų sumokėta 80 % priteistos sumos. Dėl vykdytojo išduotų arešto raštų kai kurios Finansų ministerijos valstybės iždo ir banko sąskaitos šiuo metu yra įšaldytos. |
(36) |
2014 m. lapkričio 24 d. Bukarešto tribunolas taip pat atmetė pagrindinį Rumunijos ieškinį dėl 2014 m. kovo 24 d. vykdymo įsakymo, įskaitant 2014 m. spalio 17 d. prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. 2015 m. sausio 14 d. Rumunija apskundė Bukarešto tribunolo sprendimą (37). 2015 m. vasario 24 d. Bukarešto apeliacinis teismas panaikino 2014 m. rugsėjo 23 d. Bukarešto tribunolo sprendimą ir sustabdė priverstinį vykdymą, kol bus priimtas sprendimas dėl apeliacijos dėl 2014 m. lapkričio 24 d. Bukarešto tribunolo sprendimo. Komisija nusprendė prašyti leisti įstoti į apeliacinę bylą pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 23a straipsnio 2 dalį. |
(37) |
2015 m. sausio 5 d. teismo paskirtas vykdytojas areštavo 36 484 232 RON (apie 8,1 mln. EUR (38)) iš Rumunijos finansų ministerijos. Tada iš šios sumos vykdytojas lygiomis dalimis pervedė 34 004 232 RON (apie 7,56 mln. EUR) trims iš penkių ieškovų, o likusias lėšas pasiliko kaip vykdymo sąnaudų kompensaciją. 2015 m. vasario 5 d.–25 d. teismo paskirtas vykdytojas areštavo dar 9 197 482 RON (apie 2 mln. EUR) (39) iš Rumunijos finansų ministerijos. 2015 m. kovo 9 d. Finansų ministerija savanoriškai pervedė likusias 472 788 675 RON (apie 106,5 mln. EUR) (įskaitant teismo paskirto vykdytojo sąnaudas, 6 028 608 RON) (40) į užblokuotą penkių ieškovų vardu atidarytą sąskaitą arbitražo sprendimui įvykdyti. Tačiau penki ieškovai gali išsiimti pinigus tik tada, jeigu Komisija nuspręs, kad pagal arbitražo sprendimą suteikta valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka. |
(38) |
Komisija dar sužinojo, kad Viorelis Micula taip pat iškėlė bylą Rumunijai dėl vykdymo Jungtinių Valstijų Kolumbijos apygardos teisme (41). Ši byla dar neišspręsta. Komisija ketina prašyti leisti šioje byloje pateikti amicus curiae medžiagą. 2014 m. spalio 3 d. Viorelis Micula taip pat iškėlė bylą Rumunijai dėl vykdymo Rumunijos teismuose, bet 2014 m. lapkričio 3 d. Bukarešto tribunolas ieškinį atmetė. |
3. PRIEMONĖS APIBŪDINIMAS IR PAGRINDAS PRADĖTI PROCEDŪRĄ
Priemonės apibūdinimas
(39) |
Vertinama priemonė – tai arbitražo teismo arbitražo sprendimu ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimas įgyvendinant arba vykdant tą arbitražo sprendimą ir palūkanų, priskaičiuotų nuo arbitražo sprendimo priėmimo dienos, mokėjimas. |
(40) |
Kaip pažymėta 3 konstatuojamojoje dalyje, Rumunija šią kompensaciją jau iš dalies sumokėjo 2014 m. pradžioje, užskaitydama vieno iš ieškovų, bendrovės „S.C. European Food S.A.“, mokestines skolas Rumunijos valstybei. Tokiu būdu mokestinei skolai padengti užskaityta 337 492 864 RON (apie 76 mln. EUR (42)) suma. |
(41) |
Kaip pažymėta 37 konstatuojamojoje dalyje, teismo paskirtas vykdytojas areštavo 45 681 714 RON (apie 10,17 mln. EUR (43)) iš Rumunijos finansų ministerijos arbitražo sprendimui įvykdyti. Be to, Rumunijos valdžios institucijos savanoriškai pervedė likusią 472 788 675 RON (apie 106,5 mln. EUR) (įskaitant teismo paskirto vykdytojo sąnaudas, 6 028 608 RON) (44) į užblokuotą penkių ieškovų vardu atidarytą sąskaitą. |
(42) |
Pasak Rumunijos valdžios institucijų, arbitražo sprendimas įvykdytas iki galo. |
Pagrindas pradėti oficialią tyrimo procedūrą
(43) |
Sprendime pradėti procedūrą Komisija padarė pirminę išvadą, kad arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimas įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį yra valstybės pagalba. Ši pirminė išvada padaryta remiantis pirminiais nustatytais faktais:
|
(44) |
Tada Komisija nustatė, kad valstybės pagalbos taisyklių taikymas šioje byloje nepaveikia Sutarties 351 straipsniu saugomų teisių ir įsipareigojimų. Komisija taip pat konstatavo, kad ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimas būtų nauja pagalba, nes arbitražo sprendimas būtų įgyvendinamas arba vykdomas Rumunijai įstojus į Sąjungą, ir kad tai, kad kai kurios sąnaudos, kurios pagal priemonę būtų de facto atlyginamos, buvo ieškovų patirtos prieš įstojimą į Sąjungą, neturi reikšmės. Galiausiai Komisija padarė pirminę išvadą, kad arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimas įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą nebūtų suderinamas su vidaus rinka, nes neatitiktų taikytinų regioninės pagalbos suderinamumo sąlygų. |
4. RUMUNIJOS PASTABOS
(45) |
Rumunija pirmiausia pažymi, kad pagal ICSID konvencijos, kurios šalimi Rumunija tapo 1975 m., 54 straipsnio 1 dalį „kiekviena valstybė konvencijos šalis turi pripažinti, kad pagal šią konvenciją priimtas arbitražo sprendimas yra privalomas, ir savo teritorijoje vykdyti tuo arbitražo sprendimu nustatytus piniginius įpareigojimus taip, tarsi tai būtų galutinis tos valstybės teismo sprendimas“. Rumunija tvirtina, kad šios nuostatos pasekmė yra tai, kad kiekviena valstybė Konvencijos šalis yra įpareigota pripažinti ICSID arbitražo sprendimą ir užtikrinti jo vykdymą, jeigu jo vykdymas nesustabdytas pagal ICSID konvencijos taisykles, ir kad tokį arbitražo sprendimą skųsti nacionaliniuose teismuose galimybės nėra. |
(46) |
Antra, Rumunija pabrėžia, kad Rumunijos Vyriausybė privalo laikytis Rumunijos konstitucijos, kurioje jai draudžiama daryti nederamą įtaką nacionaliniams teisėjams, kai šie sprendžia klausimą, ar priversti vykdyti arbitražo sprendimą. Rumunija pabrėžia, kad nacionalinis teismas savarankiškai nusprendė, kad įvairiais Komisijos 2014 m. išleistais aktais pagal Rumunijos teisę negalima sustabdyti arbitražo sprendimo vykdymo. Rumunija taip pat tvirtina, kad pagal Rumunijos konstituciją Sąjungos teisė apskritai yra viršesnė už (bendrąją) Rumunijos nacionalinę teisę, bet Sąjungos teise pačios Rumunijos konstitucijos panaikinti negalima. |
(47) |
Trečia, Rumunija teigia, kad arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos nereikėtų laikyti nauja nesuderinama pagalba; pagal precedentinį sprendimą Asteris ją reikėtų laikyti žalos atlyginimu. Rumunija ypač prieštarauja tam, kad šioje byloje būtų taikomas precedentinis sprendimas Lucchini, tvirtindama, kad šios bylos faktinės aplinkybės ir faktinės aplinkybės, kuriomis ESTT rėmėsi priimdamas sprendimą Lucchini, skiriasi (45). |
(48) |
Galiausiai Rumunija pakartotinai pabrėžia, kad šioje byloje iškilo Rumunijos įsipareigojimų pagal ICSID konvenciją ir Sąjungos teisę kolizija. Rumunija teigia, kad tol, kol ICSID lygmeniu nebus nustatyta, kurios nuostatos: ICSID konvencijos ar Sąjungos teisės, turėtų būti viršesnės, ICSID arbitražo sprendimo įgyvendinimo arba vykdymo nereikėtų laikyti neteisėta valstybės pagalba. |
5. SUINTERESUOTŲJŲ ŠALIŲ PASTABOS
(49) |
Vienintelė suinteresuotoji šalis, pateikusi pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą, buvo arbitražo bylos, kurioje priimtas arbitražo sprendimas, ieškovai. Ieškovai ginčija pirmines sprendime pradėti procedūrą padarytas išvadas. Pirmiausia jie pateikia pastabas dėl i) bylos pagrindo ir ii) esą neteisingo priemonės apibūdinimo; ieškovai tvirtina, kad iii) tarp Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių ir ES viduje sudarytos DIS kolizijos nėra, iv) arbitražo sprendimo įgyvendinimas arba vykdymas nėra valstybės pagalba arba v) bent jau nauja valstybės pagalba; ieškovai tvirtina, kad jeigu tai būtų pagalba, vi) arbitražo sprendimo įgyvendinimas arba vykdymas būtų suderinama valstybės pagalba; ieškovai nurodo, kad vii) dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo Komisija negali priimti neigiamo sprendimo; galiausiai tvirtina, kad viii) Komisija privalo imtis priemonių ir ieškovus tinkamai įtraukti į tyrimo procedūrą. |
Dėl bylos pagrindo
(50) |
Ieškovai paaiškina, kad, 1989 m. žlugus komunistiniam režimui, Rumunija patyrė skaudų ekonominį nepriteklių. Padėtis buvo tokia, kad, kai Rumunija 1995 m. pradėjo stojimo į Sąjungą procesą, ji labai atsiliko nuo stojimo į Sąjungą kriterijų. Kad paspartintų ekonomikos plėtrą ir sumažintų skirtumus tarp regionų, Rumunijos Vyriausybė sukūrė regioninės plėtros sistemą ir netrukus po to priėmė NVP Nr. 24, kuriuo siekė skatinti privačiojo sektoriaus investicijas į nepalankioje padėtyje esančius regionus. NVP Nr. 24 paskatos skirtos tik tiems investuotojams, kurie kuria darbo vietas vienos iš skurdžiausių Europos šalių nepalankiausioje padėtyje esančiuose regionuose. Atsižvelgdami į šias aplinkybes, ieškovai pabrėžia, kad NVP Nr. 24 investuotojams ne tik suteikiama lengvatų, bet ir nustatomi įpareigojimai, pavyzdžiui, įpareigojama kurti darbo vietas ir įdarbinti anksčiau bedarbiais buvusius darbuotojus, kurti ir gaminti naujas medžiagas kuriame nors nepalankioje padėtyje esančiame regione, pagrindines naujai steigiamų bendrovių buveines įkurdinti kuriame nors nepalankioje padėtyje esančiame regione ir kreiptis dėl nuolatinio investuotojo pažymėjimo bei šį pažymėjimą gauti. |
(51) |
Ieškovai taip pat paaiškina, kad jų bendrovės 2000–2002 m. gavo nuolatinio investuotojo pažymėjimus investicijoms Bihoro apskrityje. Pagal šių NIP, galiojusių iki 2009 m. balandžio 1 d., sąlygas ieškovai įsipareigojo išlaikyti savo investicijas „dukart ilgiau už laikotarpį, kurį [ieškovai] naudojosi NVP Nr. 24 nustatytomis lengvatomis“. Ieškovai tvirtina, kad savo investicijomis sukūrė apie 9 000 naujų darbo vietų, 7 000 iš jų egzistuoja ir šiandien. Ieškovai taip pat tvirtina, kad jų investicijomis padarytas poveikis išplito regione. Remdamiesi šiomis pastabomis ieškovai daro išvadą, kad savo investicijomis padėjo įveikti sunkumus, kurių sukėlė sunkios Bihoro apskrities ekonominės sąlygos, ir pagerinti gyvenimo šiame regione kokybę. |
(52) |
Dėl valstybės pagalbos įstatymų, galiojusių Rumunijoje prieš šiai įstojant į Sąjungą, ieškovai tvirtina, kad NVP Nr. 24 parengtas prieš įsigaliojant įstatymui Nr. 143/1999, todėl NVP Nr. 24 pagal tą įstatymą buvo esama pagalba ir jai Konkurencijos tarybos leidimo nereikėjo. Ieškovai taip pat primena, kad nors Konkurencijos taryba bandė ginčyti NVP Nr. 75 Rumunijos teismuose, ji neginčijo NVP Nr. 24 suderinamumo su įstatymu Nr. 143/1999. Ieškovai taip pat primena, kad išskyrus 2001 m. lapkričio 21 d. ES bendrąją poziciją, jokiame Sąjungos pareiškime, išduotame per stojimo procesą, konkrečiai nenurodyta, kad NVP Nr. 24 valstybės pagalbos požiūriu kelia problemų. |
(53) |
Galiausiai ieškovai nurodo, kad visais atvejais, jeigu arbitražo sprendimas nebus iki galo įgyvendintas arba jeigu jau įgyvendinta dalis, užskaičius ieškovo mokestines skolas iš mokėtinos kompensacijos, bus susigrąžinta, tai turės katastrofiškų padarinių ieškovams ir regionui, sukels grėsmę tūkstančiams darbo vietų ir bus nubraukta visa tame regione padaryta ekonominė pažanga. |
Dėl priemonės apibūdinimo
(54) |
Ieškovai tvirtina, kad sprendime pradėti procedūrą atitinkama priemonė įvardyta netiksliai. Ieškovai pažymi sprendimo pradėti procedūrą 25 ir 26 konstatuojamąsias dalis ir pabrėžia, kad nors Komisija tvirtina tirianti tik arbitražo sprendimo įgyvendinimą arba vykdymą, iš tikrųjų ginčija atitinamą NVP Nr. 24 schemą. Ieškovai taip pat tvirtina, kad bet kuriuo atveju niekada nebuvo galutinai nustatyta, kad NVP Nr. 24 prilygsta nesuderinamai valstybės pagalbai. |
(55) |
Ieškovai toliau teigia, kad sprendime pradėti procedūrą arbitražo sprendimas apibūdintas neteisingai ir tvirtina, kad arbitražo sprendimu tik nurodoma atlyginti žalą dėl to, kad Rumunija pažeidė DIS, juo neatkartojamos NVP Nr. 24 suteiktos lengvatos. Iš tikrųjų, pasak ieškovų, arbitražo teismas kompensaciją priteisė ne dėl priešlaikinio NVP Nr. 24 paskatų panaikinimo per se, DIS pažeidimu pripažinta tai, kad Rumunija nepagrįstai i) apskritai išlaikė investuotojo įpareigojimus pagal NVP Nr. 24, nors panaikino praktiškai visas pagal šį potvarkį teiktas lengvatas, ii) pažeidė teisėtus ieškovų lūkesčius dėl tolesnės galimybės naudotis NVP Nr. 24 paskatomis ir iii) elgėsi nepakankamai skaidriai ieškovų atžvilgiu. |
(56) |
Ieškovai taip pat nurodo, kad sprendimas pradėti procedūrą pagrįstas prezumpcija, kad NVP Nr. 24 yra nesuderinama pagalba, ir kad ši prezumpcija yra klaidinga, nes NVP Nr. 24 kaip regioninės pagalbos suderinamumas niekada galutinai nenustatytas. |
Dėl to, kad Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių ir ES viduje sudarytų DIS kolizijos nėra
(57) |
Ieškovai pažymi sprendimo pradėti procedūrą 51–55 konstatuojamąsias dalis ir tvirtina, kad Sąjungos teisės nuostatos dėl valstybių narių įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę šioje byloje neturi reikšmės, nes tarp Sąjungos valstybės pagalbos teisės ir DIS kolizijos nėra. Pagrindinis ieškovų argumentas yra tas, kad bet kokia kolizija paneigiama tuo, jog aptariamas arbitražo procesas pradėtas prieš Rumunijai įstojant į Sąjungą. Teigiama, kad Rumunijos prievolė įgyvendinti arbitražo sprendimą radosi tada, kai padarytas nurodytas DIS pažeidimas, t. y. prieš Rumunijai įstojant į Sąjungą, todėl jam Sąjungos teisė nepadarė įtakos. |
Dėl to, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas ir (arba) vykdymas apibūdinamas kaip valstybės pagalba
(58) |
Ieškovai teigia, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas arba vykdymas Rumunijoje pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį nėra valstybės pagalba. |
(59) |
Pirma, nors ieškovai neginčija to, kad bendroves „S.C. European Food S.A.“, „S.C. Starmill S.R.L.“, ir „S.C. Multipack“ reikia laikyti įmonėmis, tvirtina, kad negalima laikyti, kad Ioanas ir Viorelis Miculos patys vykdo ekonominę veiklą. Ypač nurodoma, jog to, kad broliai Miculos turi įvairių įmonių akcijų, nepakanka, kad juos būtų galima laikyti įmonėmis. Ieškovai taip pat teigia, kad trys pirmiau paminėtos bendrovės ir broliai Miculos negali būti laikomi bendru ekonominiu vienetu, nes brolių interesai nesutampa su bendrovių interesais. |
(60) |
Antra, ieškovai pabrėžia, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimu jiems pranašumo nesuteikiama. Jie tvirtina, kad priemonės, kuriomis vykdomi teisiniai įsipareigojimai, pavyzdžiui, atlyginama žala, nėra lengvatinės sąlygos įmonėms. Atsižvelgdami į tai ieškovai tvirtina, kad Komisija negali remtis Generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomero išvada byloje Atzeni, nes toje byloje nagrinėtas žalos atlyginimas gavėjui už tai, kad susigrąžinta jau išmokėta nesuderinama pagalba. Ieškovai teigia, kad šiuo atveju, priešingai, jokia valstybės pagalba, juolab neteisėta, jiems išmokėta nebuvo, tuo šis atvejis skiriasi nuo nagrinėtojo Sprendime Atzeni. Ieškovai taip pat teigia, kad šio atvejo negalima prilyginti sprendime pradėti procedūrą cituotuose sprendimuose nagrinėtiems atvejams, kuriais nuspręsta, kad sutarčių nuostatos, pagal kurias gavėjams atlyginta už nesuderinamos valstybės pagalbos išieškojimą, pačios yra valstybės pagalba. |
(61) |
Ieškovai taip pat teigia, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas arba vykdymas tiesiogiai atitiktų precedentinį sprendimą Asteris. Jie tvirtina, kad remiantis precedentinio sprendimo Asteris, taip pat sprendimų Denkavit (46) ir ThyssenKrupp (47) logika, žalos atlyginimui negalioja valstybių narių diskrecija, tad žalos atlyginimo negalima laikyti valstybės pagalba. Taip pat tvirtinama, kad Rumunijos įsipareigojimai pagal DIS yra bendrųjų atsakomybės taisyklių, kurioms taikomas precedentinis sprendimas Asteris, išraiška. Dėl Komisijos argumento, kad Sprendimas Asteris netaikomas žalos kompensacijai, priteistai pagal ES viduje sudarytas DIS, laikomas nesuderinamomis su Sąjungos teise, ieškovai teigia, kad dėl jokio nesuderinamumo pagal DIS priimtas arbitražo sprendimas netaptų niekinis. Be to, arbitražo sprendimo įgyvendinimo arba vykdymo negalima laikyti netiesiogine valstybės pagalba, nes arbitražo sprendimu negrąžinama panaikinta NVP Nr. 24 schema; teigiama, kad arbitražo sprendimu nurodoma atlyginti žalą dėl Rumunijos savarankiško sprendimo, inter alia, išlaikyti nepagrįstą ieškovams užkrautą naštą. |
(62) |
Ieškovai taip pat tvirtina, kad Komisijos argumentai dėl DIS nesuderinamumo su Sąjungos teise neturi reikšmės, nes ginčas, dėl kurio vyko arbitražo procesas ir galiausiai buvo priimtas arbitražo sprendimas, iškilo prieš Rumunijai įstojant į Sąjungą. Tvirtindami, kad Komisijos sprendime pradėti procedūrą išdėstyti argumentai yra grindžiami klaidingai susiejant arbitražo sprendimo įgyvendinimą ir (arba) vykdymą su NVP Nr. 24 schemos nesuderinamumu, ieškovai dar kartą nurodo, kad bet kuriuo atveju arbitražo sprendimu nurodyta atlyginti žalą ne dėl Rumunijos sprendimo laikytis Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių. |
(63) |
Ieškovai taip pat tvirtina, kad ESTT sprendimas Lucchini, kuriuo Komisija rėmėsi sprendime pradėti procedūrą, šioje byloje neturi reikšmės. Ieškovų nuomone, sprendime Lucchini tik nustatoma, kad nacionalinės teisės nuostatomis negalima trukdyti susigrąžinti nesuderinamą pagalbą, ir nenagrinėjamas arbitražo sprendimo, kuriuo nurodoma atlyginti žalą už DIS pažeidimą, įgyvendinimas ir (arba) vykdymas. |
(64) |
Trečia, dėl arbitražo sprendimo įgyvendinimo ir (arba) vykdymo priskirtinumo Rumunijos veiksmams, ieškovai tvirtina, kad Komisijos vertinimo negalima grįsti paties NVP Nr. 24 priskirtinumu. Jie taip pat teigia, kad ICSID arbitražo sprendimo įgyvendinimas ir (arba) vykdymas yra savaiminė ir nesavanoriška Rumunijos įsipareigojimų pagal ICSID konvenciją pasekmė. Pasak ieškovų, nesavanoriškas veiksmas nėra priskirtinas prie valstybės veiksmų ir negali būti valstybės pagalba. Jie dar pabrėžia, kad ICSID arbitražo sprendimų nacionaliniai teismai negali peržiūrėti, jų vykdymo negalima blokuoti remiantis vidaus ordre public arba nesuderinamumu su Sąjungos teise. |
(65) |
Ieškovai taip pat tvirtina, kad Rumunijos įsipareigojimų pagal ICSID konvenciją vėlesnė Rumunijos narystė Sąjungoje nepaveikė. Jie paaiškina, kad šiuo atveju ES teisė netaikytina, nes nurodytas DIS pažeidimas padarytas ir byla pradėta prieš Rumunijai įstojant į Sąjungą. |
(66) |
Ketvirta, dėl atrankumo ieškovai tvirtina, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas ir (arba) vykdymas nėra atrankus, nes DIS ir ICSID konvencijoje sukurta bendros atsakomybės sistema, kuri yra vienodai taikytina bet kuriam investuotojui. Todėl pagal šią sistemą priteista žalos kompensacija nėra atranki. Atsižvelgdami į šias aplinkybes, ieškovai taip pat cituoja Komisijos argumentą, kad „nors DIS suteikiama naudos, nes jomis apsaugomos turtinės teisės užsienyje, DIS negalima laikyti [Sutarties] 107 straipsnio 1 dalyje draudžiama valstybės pagalba, nes nauda suteikiama ne tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, bet bendrai visiems investuotojams, nepaisant to, kokiame sektoriuje jie veikia“. |
(67) |
Galiausiai ieškovai paneigia, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimu galėtų būti iškraipyta konkurencija ir paveikta valstybių narių tarpusavio prekyba. Jie teigia, kad sprendime pradėti procedūrą išdėstytų argumentų negalima taikyti broliams Miculoms, nes jie esą nevykdo jokios ekonominės veiklos, dėl to jokiomis jiems mokamomis išmokomis neįmanoma iškraipyti konkurencijos arba paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos. Bendriau tariant, ieškovai tvirtina, kad įgyvendinant arbitražo sprendimą ieškovams nebūtų suteikta pranašumo, todėl bet kokią prielaidą dėl poveikio konkurencijai arba prekybai galima atmesti. |
Dėl to, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas ir (arba) vykdymas apibūdinamas kaip nauja pagalba
(68) |
Ieškovai toliau kelia klausimą dėl to, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas ir (arba) vykdymas apibūdintas kaip nauja pagalba. Jie pažymi, kad Rumunijai įstojus į Sąjungą vieninteliai įvykę dalykai buvo paties arbitražo sprendimo priėmimas ir vykdymas. Pirmiausia nurodoma, kad sprendimo vykdymas Rumunijoje yra savaiminė arbitražo sprendimo pasekmė, o ne atskiro sprendimo rezultatas. Tuo metu svarbūs momentai, pasak ieškovų, buvo NVP Nr. 24 priėmimas, NIP išdavimas ieškovams arba bent DIS sudarymas. Ieškovai taip pat remiasi teismų praktika ir Komisijos praktika, susijusia su valstybės garantijomis (remiantis ja, svarbus laiko momentas yra tas, kada garantija suteikta, o ne tas, kada ja pasinaudota arba kada sumokėtos išmokos) ir tvirtina, kad tais atvejais, kai kompensacijos mokėjimas yra tarptautiniu susitarimu nustatyto įsipareigojimo dalis, reikėtų laikyti, kad lemiamos reikšmės turi to susitarimo sudarymo data. |
Dėl arbitražo sprendimo įgyvendinimo ir (arba) vykdymo suderinamumo
(69) |
Ieškovai pirmiausia teigia, kad tais atvejais, kai Komisija tiria pagalbą, apie kurią nepranešta, ir kai atitinkama valstybė narė nepateikia jokių suderinamumo argumentų, Komisijai tenka pareiga išnagrinėti, ar pagalba gali būti suderinama pagal kurias nors taikytinas taisykles arba gaires, o prireikus prašyti, kad valstybė narė arba pagalbos gavėjas pateiktų išsamesnės informacijos. |
(70) |
Dėl sprendime pradėti procedūrą pateiktos pirminės suderinamumo analizės ieškovai teigia, kad ji iš principo klaidinga, nes joje arbitražo sprendimo įgyvendinimui ir (arba) vykdymui taikomos dabartinės Regioninės pagalbos gairės (toliau – RPG), nors visiškai akivaizdu, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas ir (arba) vykdymas nėra motyvuojamas jokiu regioninės plėtros tikslu. Ieškovų nuomone, vėl pabrėžiant, kad sprendime pradėti procedūrą daroma klaidinga prielaida, jog įgyvendinus arbitražo sprendimą būtų atgaline data grąžintas NVP Nr. 24, vienintelė pagalba, kuri galėjo būti suteikta, buvo NVP Nr. 24 schemoje numatytos lengvatos. Tad NVP Nr. 24 reikėjo vertinti pagal 1998 m. RPG, pagal kurias šios lengvatos būtų turėję būti pripažintos suderinamomis. |
(71) |
Toliau ieškovai tvirtina, kad niekada nebuvo priimtas pagrįstas oficialus sprendimas, kuriame būtų nustatyta, kad NVP Nr. 24 prilygsta nesuderinamai valstybės pagalbai. Rumunijos konkurencijos tarybos sprendimas (Sprendimas Nr. 244), kuriuo panaikintas NVP Nr. 24, pasak ieškovų, buvo klaidingas, nes jame neįvertintas suderinamumas, nepagrįstos išvados. Be to, ieškovai tvirtino, kad Rumunijos Vyriausybė, priimdama NVP Nr. 75, kuriuo dar kartą patvirtino NVP Nr. 24, panaikino Konkurencijos tarybos sprendimą. Ieškovai taip pat nurodo, jog tai, kad Konkurencijos tarybos skundus dėl NVP Nr. 75 Rumunijos teismai atmetė, yra dar vienas įrodymas, kad NVP Nr. 24 ir NVP Nr. 75 yra viršesni už Konkurencijos tarybos sprendimą. |
(72) |
Ieškovai dar tvirtina, kad Komisija nebuvo ir nėra kompetentinga peržiūrėti NVP Nr. 24, net ir epizodiškai. Atitinkamos NVP Nr. 24 dalys panaikintos prieš Rumunijai įstojant į Sąjungą. Dėl vertinimo, kad arbitražo sprendimu grąžinama pagal NVP Nr. 24 teikta pagalba, ieškovai tvirtina, kad Komisija neturi peržiūros kompetencijos. Atsižvelgdami į šias aplinkybes, ieškovai taip pat pažymi Komisijos sprendimą valstybės pagalbos byloje N 380/2004, kuriame Komisija konstatavo, kad arbitražo sprendimo, priimto prieš įstojant į Sąjungą ir susijusio tik su laikotarpiais prieš stojimą į Sąjungą, įgyvendinimas po įstojimo į Sąjungą nėra valstybės pagalba. |
(73) |
Galiausiai ieškovai tvirtina, kad NVP Nr. 24 ir atskiros paskatos pagal NVP Nr. 24 buvo suderinamos su vidaus rinka pagal taikytinas 1998 m. RPG, nes atitiko visas suderinamumo sąlygas. Atsižvelgdami į šias aplinkybes jie tvirtina, kad, pirma, NVP Nr. 24 iš tikrųjų galima laikyti suderinama investicine pagalba, ne pagalba veiklai, ir, antra, net jei NVP Nr. 24 būtų suprantamas kaip pagalba veiklai, NVP Nr. 24 vis tiek buvo suderinamas. |
Dėl teisėtų lūkesčių
(74) |
Ieškovai tvirtina, kad Komisijos sprendimas, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas arba vykdymas prieštarauja valstybės pagalbos taisyklėms, pažeistų teisėtus ieškovų lūkesčius. Jie tvirtina, kad prieš Rumunijai įstojant į Sąjungą Sąjunga aiškiai skatino Rumuniją sudaryti DIS su valstybėmis narėmis, kad Komisija ir toliau remia DIS sudarymą, kad ieškovai kliovėsi savo lūkesčiais, kad arbitražo procedūromis bus užtikrinta, jog Rumunijos sprendimu išlaikyti visus įpareigojimus investuotojams pagal NVP Nr. 24 padaryta žala jiems būtų atlyginta, ir kad nėra jokio viršesnio viešojo intereso, dėl kurio ieškovų lūkesčių būtų galima nepaisyti. |
Dėl ieškovų procesinių teisių
(75) |
Galiausiai ieškovai tvirtina, kad pagal teismų praktiką suinteresuotosioms šalims „suteikiama teisė dalyvauti administracinėje procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes“ (48). Tvirtindami, kad Rumunija nesugebėjo ieškovų tinkamai įtraukti į valstybės pagalbos procedūrą, dėl to ieškovai esą atsidūrė ypač nepalankioje padėtyje, ieškovai įspėja, kad jei Komisija nesudarys galimybių ieškovams tinkamai ginti savo interesus ir jų labiau neįtrauks į procedūrą, Komisijos galutinis sprendimas gali būti negaliojantis. Ieškovai daro išvadą ir pažymi, kad Komisijos praktika valstybės pagalbos bylose apskritai nepakankamai užtikrinamos tariamų pagalbos gavėjų procesinės teisės, ir tai, kadangi nėra veiksmingų teisių gynimo priemonių, prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 daliai ir ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniui. |
6. RUMUNIJOS PATEIKTOS PASTABOS DĖL TREČIŲJŲ ŠALIŲ PASTABŲ
(76) |
Atsakyme į ieškovų pateiktas pastabas Rumunija pirmiausia atmeta teiginį, kad pačių Ioano ir Viorelio Miculų taikant ES valstybės pagalbos teisės normas negalima laikyti įmonėmis. Rumunija tvirtina, kad penkis ieškovus veikiau reikėtų laikyti vienu ekonominiu vienetu, nes broliai Miculos tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja bendroves ieškoves. Kad patvirtintų šį teiginį, Rumunija, inter alia, paaiškina, kad per Rumunijos ir ieškovų derybas, vykusias po arbitražo sprendimo priėmimo, broliai Miculos priėmė oficialų sprendimą trijų bendrovių ieškovių vardu. |
(77) |
Antra, Rumunija atmeta ieškovų bandymus paneigti ryšį tarp NVP Nr. 24 numatytų paskatų panaikinimo ir žalos kompensacijos skyrimo arbitražo sprendimu. Ji teigia, kad iš arbitražo sprendimo yra aišku, kad žalos vertę arbitražo teismas nustatė remdamasis ekonominiais pranašumais, kuriuos ieškovai būtų įgiję, jeigu paskatos būtų buvusios išlaikytos. |
(78) |
Trečia, dėl ieškovų teiginio, kad jie nebuvo ir nėra tinkamai įtraukti į valstybės pagalbos tyrimą, Rumunija paneigia, kad nesugebėjo iš karto perduoti sprendimo pradėti procedūrą ieškovams. Rumunija taip pat tvirtina, kad neturi teisinės pareigos ieškovus įtraukti labiau, negu įtraukia ir įtraukė šioje byloje. |
7. ĮVERTINIMAS
7.1. Pagalbos buvimas
(79) |
Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“. Taigi, priemonė yra valstybės pagalba, jeigu išpildomos šios keturios kartu taikomos sąlygos:
|
(80) |
Komisija pabrėžia, kad valstybės pagalbos sąvoka yra Sutartyje tiesiogiai apibrėžta objektyvi teisės sąvoka. Tai, ar konkreti priemonė yra valstybės pagalba, priklauso ne tik nuo valstybių narių ketinimų arba pagrindimo ją teikiant, bet ir nuo aptariamos priemonės poveikio (49). |
Įmonė
(81) |
ESTT nuosekliai laikėsi apibrėžties, kad įmonės – tai ekonominę veiklą vykdantys subjektai, nepaisant jų teisinio statuso ir finansavimo būdo (50). Taigi, tai, kaip klasifikuojamas konkretus subjektas, visiškai priklauso nuo jo veiklos pobūdžio. |
(82) |
Taikant valstybės pagalbos taisykles, atskiri juridiniai subjektai gali būti laikomi bendru ekonominiu vienetu. Tada šis ekonominis vienetas yra laikomas atitinkama įmone. Kaip ESTT anksčiau jau konstatavo, „[k]onkurencijos teisėje sąvoką „įmonė“ reikia suprasti kaip ekonominį vienetą <…> net jeigu pagal teisės normas tą ekonominį vienetą sudaro keli, fiziniai arba juridiniai, asmenys“ (51). Norėdamas nustatyti, ar keletas subjektų sudaro ekonominį vienetą, ESTT tikrina, ar yra kontroliuojančioji dalis arba funkcinių, ekonominių arba organinių sąsajų (52). |
(83) |
Ieškovai arbitražo byloje, kurioje priimtas arbitražo sprendimas, yra broliai Ioanas Micula, Viorelis Micula ir trys jiems priklausančios bendrovės („S.C. European Food S.A.“, „S.C. Starmill S.R.L.“ ir „S.C. Multipack“). Aišku, kad šios trys bendrovės vykdo ekonominę veiklą, nes specializuojasi atitinkamai pramoninės maisto produktų, malimo produktų, plastikinių pakuočių gamybos srityje. Todėl visos trys yra įmonės. Šio apibūdinimo ieškovai neginčija. |
(84) |
Tačiau ieškovai tvirtina, kad broliai Miculos patys, kaip fiziniai asmenys, taikant Sutarties 107 straipsnio 1 dalį negali būti laikomi įmonėmis, vadinasi, įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą jiems sumokėtos lėšos nebūtų valstybės pagalba. Pirmiausia nurodoma, kad brolių Miculų interesai nesutampa su trijų bendrovių ieškovių interesais. |
(85) |
Tačiau Komisija konstatuoja, kad trys bendrovės ir broliai Miculos pagal valstybės pagalbos taisykles visi kartu sudaro bendrą ekonominį vienetą. Todėl šis ekonominis vienetas laikomas atitinkama įmone. |
(86) |
Išvada padaryta remiantis, pirma, tuo, kad broliams Miculoms tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso praktiškai išimtinė trijų bendrovių ieškovių nuosavybė, taigi broliai Miculos šiose bendrovėse turi kontrolės interesų. |
(87) |
Antra, darant šią išvadą atsižvelgiama į tai, kad bendrovės ieškovės sudaro didesnės bendrovių grupės, „European Food and Drinks Group“ (toliau – EFDG) dalį. Per arbitražo procesą broliai Miculos taip pat reikalavo kompensacijos kitoms EFDG bendrovėms, kurios esą patyrė nuostolių dėl Rumunijos veiksmų, dėl kurių pradėta ši byla. Iš tikrųjų, ieškovai užuot reikalavę atlyginti nuostolius kiekvienai bendrovei ieškovei ir dviem fiziniams asmenims ieškovams atskirai ir atskirai nurodę nuostolių dydį, savo prašymą sumokėti kompensaciją grindė nuostoliais, kuriuos esą patyrė visa EFDG. Išnagrinėjęs EFDG nuosavybės struktūrą ir nustatęs, kad broliams Miculoms tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso 99,96 % visų EFDG grupės bendrovių, kurių žalą broliai Miculos reikalavo atlyginti (tai „European Drinks S.A.“, „Rieni Drinks S.A.“, „Scandin Distillers S.A.“, „Transilvania General Import-Export S.R.L.“, „West Leasing S.R.L.“), arbitražo teismas su tuo sutiko ir leido ieškovams prašyti atlyginti visos EFDG nuostolius (53). Toks ieškovų elgesys per arbitražo procesą ir atitinkami arbitražo teismo sprendimai rodo, kad broliai Miculos ir trys bendrovės ieškovės, taip pat pirmiau paminėtos EFDG grupės bendrovės, sudaro bendrą ekonominį vienetą, turintį bendrą ekonominį interesą. |
(88) |
Trečia, apibūdinimą, kad broliai Miculos ir jų bendrovės yra bendras ekonominis vienetas, taip pat patvirtina tai, kaip arbitražo sprendime jiems skirta kompensacija. Arbitražo sprendime kompensacija ne paskirstyta kiekvienam iš penkių ieškovų atskirai, bet skirta „kolektyviai“, „bendra išmoka“. Tai, kad penki ieškovai (t. y. įskaitant bendroves ieškoves) prašė arbitražo teismo visą kompensaciją skirti tik broliams Miculoms, rodo, kad bendrovės ieškovės neturi autonomijos brolių Miculų atžvilgiu. Arbitražo teismas galiausiai leido kiekvienam ieškovui gauti visą priteistos kompensacijos sumą ir tada kompensaciją paskirstyti tarp ieškovų savo nuožiūra, nepaisant kiekvieno ieškovo faktiškai patirtos žalos. |
(89) |
Šios išvados nekeičia ieškovų argumentas, kad šį atvejį reikia skirti nuo Sprendime Hydrotherm nagrinėto atvejo, nes toje byloje fizinis asmuo buvo partneris, asmeniškai atsakingas už įvairių bendrovių, su kuriomis kartu laikytas bendru ekonominiu vienetu, finansinius įsipareigojimus, o broliai Miculos tokios asmeninės atsakomybės neturi. Atsakydama Komisija primena, kad atitinkamuose ESTT Sprendimo Hydrotherm punktuose fizinio asmens asmeninė atsakomybė neminima iš viso; ESTT tik pažymėjo, kad aptariamas fizinis asmuo „visiškai kontroliuoja“ aptariamas bendroves (54). Kaip jau minėta, dėl savo nuosavybės broliai Miculos taip pat visiškai kontroliuoja bendroves ieškoves ir kitas atitinkamas EFDG bendroves. |
(90) |
Priešingai ieškovų argumentams Komisija taip pat mano, kad šiuo atveju galioja ir Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze logika. Tame sprendime ESTT pripažino, kad subjektas ekonominę veiklą gali vykdyti tiesiogiai arba netiesiogiai, kontroliuodamas veiklos vykdytoją, kuris kartu su tuo subjektu sudaro ekonominį vienetą. Nors ESTT pripažįsta, kad paprasto akcijų ar net ir jų kontrolinio paketo turėjimo, iš jo išplaukiančio naudojimosi akcininko arba nario teisėmis ir, jei taikoma, dividendų kaip nuosavybės vaisių gavimo nepakanka tam, kad jas turintį subjektą būtų galima laikyti užsiimančiu ūkine veikla, akivaizdu, kad šis atvejis yra kitoks. Iš tikrųjų, pasak ESTT „vien tai, kad turimas tikslinės bendrovės kontrolinis akcijų paketas ir tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujama jos valdyme bendrovę veiksmingai kontroliuojant, turi būti laikoma dalyvavimu ekonominėje veikloje, kuria verčiasi kontroliuojamoji bendrovė“ (55). ESTT taip pat norėjo pažymėti, kad „paprasčiausio įmonės padalinimo į dvi skirtingas įmones negali pakakti, kad valstybės pagalbos taisyklės nebūtų taikomos“ (56). Ši logika taikoma tada, kai vienas iš dviejų atitinkamų subjektų yra fizinis asmuo. Kitu atveju pagalba fiziniam asmeniui, kuris yra įmonės kontroliuojantysis akcininkas, nebūtų laikoma valstybės pagalba, net jei fizinis asmuo galėtų panaudoti tą pagalbą kontroliuojamos įmonės naudai. Iš tikrųjų šioje byloje valstybės pagalbos taisyklių taikymui negali turėti jokios reikšmės tai, ar kompensacija, kurią arbitražo teismas kolektyviai priteisė visiems penkiems ieškovams, išmokama broliams Miculoms, ar jiems priklausančioms bendrovėms. |
(91) |
Komisija daro išvadą ir konstatuoja, kad broliai Miculos ir trys bendrovės ieškovės kartu sudaro bendrą ekonominį vienetą, kuris taikant Sutarties 107 straipsnio 1 dalį laikomas įmone. Kitos EFGD bendrovės, kurių esą patirtiems nuostoliams padengti broliams Miculoms arbitražo sprendimu priteista kompensacija („European Drinks S.A.“, „Rieni Drinks S.A.“, „Scandic Distilleries S.A.“, „Transilvania General Import-Export S.R.L.“, „West Leasing S.R.L“) (57) taip pat įeina į šį bendrą ekonominį vienetą. Galutinis pagalbos priemonės gavėjas yra šis bendras ekonominis vienetas, kurį sudaro penki ieškovai ir šios EFDG bendrovės. |
Ekonominis pranašumas (1)
(92) |
Kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, pranašumas – tai bet kokia ekonominė nauda, kurios įmonė nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. be valstybės intervencijos (58). Nustatant, ar tam tikra priemone įmonei suteikiamas ekonominis pranašumas, tiksli tos priemonės forma taip pat nesvarbi. Pranašumas, pavyzdžiui, suteikiamas visais atvejais, kai įmonėms nereikia padengti savo ekonominei veiklai būdingų sąnaudų. |
(93) |
Arbitražo sprendimu arbitražo teismas iš Rumunijos priteisė ieškovams 376 433 229 RON kompensaciją ir palūkanas. Norint iki galo suprasti, kodėl arbitražo sprendimo įgyvendinimu arba vykdymu ieškovams suteikiama ekonominio pranašumo, pirmiausia reikia išnagrinėti, kuo remdamasis arbitražo teismas tame arbitražo sprendime nustatė, kad kompensacija turėtų būti išmokėta ieškovams. |
(94) |
Nusprendęs, kad Rumunija pažeidė DIS, arbitražo teismas paaiškino, kad žalos kompensacija turėjo būti priteista remiantis principu, kad „turi būti atkurta tokia ieškovo padėtis, kurioje jis, labiausiai tikėtina, būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta tarptautinės neteisybės“ (59). Jis taip pat paaiškino, kad kompensuojant žalą galima atlyginti tik tuos nuostolius, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmu, kuriuo padaryta tarptautinė neteisybė, ir kad „visi ieškovų nurodyti DIS pažeidimai kyla dėl to paties: priešlaikinio [NVP Nr. 24] paskatų panaikinimo arba tiesioginių to priešlaikinio panaikinimo padarinių“ (60). Norėdamas tiksliai įvertinti ieškovams mokėtiną kompensaciją, arbitražo teismas atsižvelgė į tai, ar nuostoliai iš tikrųjų patirti ir ar buvo tiesiogiai susiję su skatinimo schemos panaikinimu. Pavyzdžiui, nagrinėdamas priteistą žalos dėl padidėjusios cukraus kainos kompensaciją arbitražo teismas konstatavo (61): „Ir žalos faktas, ir priežastinis ryšys tarp paskatų panaikinimo ir patirtos žalos, tinkamai įrodyti. Nekyla abejonių, kad panaikinus Žaliavų paskatą ieškovams reikėjo daugiau mokėti už cukrų, pirktą po 2005 m. vasario mėn.“. |
(95) |
Atsižvelgiant į tai, yra aišku, kad įgyvendindama arba vykdydama arbitražo sprendimą Rumunija ieškovams suteikia sumą, kuri tiksliai atitinka pagal panaikintą NVP Nr. 24 schemą numatytus teikti pranašumus nuo panaikinimo momento (2005 m. vasario 22 d.) iki suplanuotos galiojimo pabaigos (2009 m. balandžio 1 d.). Tiksliau, įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą de facto atlyginami muitai už 2005 m. vasario 22 d.–2009 m. kovo 31 d. importuotą cukrų ir kitas žaliavas, taip pat muitai už importuotą cukrų, kurio ieškovai būtų išvengę, jeigu būtų turėję galimybę sukaupti cukraus atsargas iki numatyto NVP Nr. 24 lengvatų galiojimo pabaigos 2009 m. kovo 31 d. Be to, siekdamas užtikrinti, kad ieškovai visapusiškai pasinaudotų panaikintą schemą atitinkančia suma ir „būtų atkurta tokia ieškovų padėtis, kurioje jie, labiausiai tikėtina, būtų buvę“, arbitražo teismas taip pat priteisė sumokėti palūkanas ir kompensaciją už esą prarastas galimybes ir prarastą pelną (62). Faktiškai įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą atkuriama padėtis, kurioje ieškovai, labiausiai tikėtina, būtų buvę, jei NVP Nr. 24 schema niekada nebūtų buvusi panaikinta. |
(96) |
Vadinasi, įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą ieškovams suteikiamas ekonominis pranašumas, kurio šie kitu atveju rinkoje neįgytų. Pirma, žaliavų, naudojamų galutiniams produktams, sąnaudos yra įprastos įmonių veiklos išlaidos ir padengus dalį įmonių įprastų veiklos išlaidų, toms įmonėms suteikiamas atskiras pranašumas. Antra, ieškovams kompensuojant prarastą pelną, nes jie turėjo patys dengti savo išlaidas, taip pat suteikiamas ekonominis pranašumas, kurio nebūtų galima įgyti rinkos sąlygomis, jeigu nebūtų arbitražo sprendimo; įprastomis sąlygomis įmonė būtų turėjusi pati dengti savo ekonominei veiklai būdingas sąnaudas, todėl šio pelno nebūtų gavusi. Trečia, ieškovams sumokėjus palūkanas už išmokas, kurios esą turėjo būti sumokėtos praeityje ir pačios turi būti laikomos suteikiančiomis pranašumo, suteikiamas atskiras ir papildomas pranašumas. Vėlgi, įprastomis rinkos sąlygomis, jeigu nebūtų arbitražo sprendimo, įmonė būtų turėjusi pati padengti įprastas savo veiklos išlaidas, nebūtų gavusi esą prarasto pelno, todėl nebūtų galėjusi pasinaudoti palūkanomis už šį kapitalą. Iš tikrųjų, panaikindama NVP Nr. 24 Rumunija atkūrė įprastas konkurencijos rinkoje, kurioje veikia ieškovai, sąlygas, ir visais atvejais bandant kompensuoti ieškovams NVP Nr. 24 panaikinimo padarinius suteikiama pranašumo, kurio negalima įgyti įprastomis rinkos sąlygomis. |
(97) |
Ieškovų bandymas atskirti kompensacijos priteisimą nuo NVP Nr. 24 paskatų panaikinimo yra neįtikinamas. Ieškovai tvirtina: „[Š]ioje byloje ICSID arbitražo teismas padarė išvadą, kad sprendimas laikytis ES valstybės pagalbos taisyklių atitiko Rumunijos įsipareigojimus pagal DIS ir kompensaciją ieškovams priteisė ne tuo pagrindu. ICSID arbitražo teismas žalos kompensaciją veikiau priteisė dėl Rumunijos valstybės neteisingų veiksmų, kuriuos sudarė tai, kad panaikinus schemą išlaikyti NVP Nr. 24 nustatyti įpareigojimai, ir tai, kad elgsena investuotojų atžvilgiu buvo neskaidri.“ |
(98) |
Šis arbitražo sprendimo apibūdinimas netikslus, jame bet kuriu atveju neatsižvelgta į arbitražo sprendimo įgyvendinimo ir (arba) vykdymo poveikį. Jau pažymėta, kad arbitražo teismas manė, jog esą padaryti DIS pažeidimai kilo dėl „priešlaikinio lengvatų panaikinimo arba tiesioginių šio priešlaikinio panaikinimo padarinių“ (63), ir priteisė kompensuoti žalą dėl nuostolių, patirtų tiesiogiai dėl lengvatų schemos panaikinimo. Taip pat jau cituotas arbitražo teismo argumentas, kad (64): „NVP Nr. 24 numatytų paskatų panaikinimas anksčiau negu 2009 m. balandžio 1 d. nėra nepagrįstas arba piktavališkas Rumunijos veiksmas (išskyrus tai, kad [Rumunija] nepagrįstai norėjo išlaikyti įpareigojimus investuotojams po paskatų panaikinimo). Tačiau arbitražo teismas daugumos balsais daro išvadą, kad Rumunija pažeidė teisėtus jų lūkesčius, kad iš esmės tokios pačios formos paskatomis bus galima naudotis iki 2009 m. balandžio 1 d. Rumunija taip pat elgėsi neskaidriai, nes laiku nepranešė ieškovams, kad režimas bus nutrauktas anksčiau nustatytos jo galiojimo pabaigos. Dėl to arbitražo teismas konstatuoja, kad Rumunija neužtikrino sąžiningų ir lygių sąlygų ieškovų investicijoms pagal DIS 2 straipsnio 3 dalį.“ |
(99) |
Atsižvelgiant į šią išvadą, teigti, kaip tai daro ieškovai, kad arbitražo teismas konstatavo, jog Rumunijos sprendimu laikytis Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių ir panaikinti NVP Nr. 24 DIS nepažeista ir kad arbitražo teismas žalą atlyginti priteisė remdamasis ne tuo pagrindu, negalima (65). Komisija pažymi, kad pagrįsdamas sprendimą priteisti kompensaciją už padidėjusias kainas ir galimybės sukaupti atsargas praradimą, taip pat už pelno praradimą, arbitražo teismas paminėjo tik žalą, kurią ieškovai patyrė dėl NVP Nr. 24 numatytų paskatų panaikinimo (66). Pažymėtina, kad arbitražo teismas nesirėmė tuo, kad Rumunija, išlaikydama NVP Nr. 24 nustatytus įpareigojimus investuotojams ir veikdama neskaidriai, veikė nepagrįstai, ir papildomos žalos kompensacijos už tai nepriteisė. |
Ekonominis pranašumas (2). Žalos kompensacija ir valstybės pagalba
(100) |
To, ar pranašumo įgyta, priešingai tam, ką teigia ieškovai, nekeičia faktas, kad įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą ir išmokant ieškovams arbitražo teismo priteistą kompensaciją sumokama kompensacija už žalą. Pagrindinis klausimas šiuo atžvilgiu yra tas, ar ESTT Sprendime Asteris (67) nustatyti principai yra taikytini ir nagrinėjamu atveju. Sprendime Asteris ESTT nurodė, kad valstybės pagalba „iš esmės pagal savo teisinį pobūdį skiriasi nuo žalos kompensacijos, kurią kompetentingoms nacionalinėms institucijoms gali būti nurodyta sumokėti asmenims, kad atlygintų šių institucijų tiems asmenims padarytą žalą“ (68). Ieškovai tvirtina, kad nagrinėjamoji byla visiškai atitinka šią teismo praktiką ir kad visos Komisijos pastangos atskirti byloje Asteris nagrinėtą atvejį nuo šio atvejo, yra neįtikinamos. Komisija su šia pozicija nesutinka. |
(101) |
Pirma, Komisija pažymi, kad byla Asteris kilo visai kitokiomis aplinkybėmis negu nagrinėjamoji byla. Pirmojoje byloje ESTT priėmė sprendimą, remdamasis Graikijos teismo prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuriame ESTT prašyta paskelbti savo nuomonę dėl valstybių narių teismų jurisdikcijos nagrinėti asmenų ieškinius dėl žalos atlyginimo nacionalinėms institucijoms dėl to, kad pagal Sąjungos bendrąją žemės ūkio politiką jiems nesumokėtos pagalbos išmokos. Pagalbos išmokos nesumokėtos ne dėl to, kad Graikijos institucijos būtų sulaužiusios pažadą skirti tą pagalbą, bet veikiau dėl to, kad Komisija reglamente įvėlė techninių klaidų. Nukentėjusios įmonės Komisijai jau iškėlė bylą dėl žalos atlyginimo ESTT, bet ESTT ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Atsakydamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą ESTT savo sprendime nurodė, kad anksčiau jis atmetė ieškinį dėl žalos atlyginimo prieš Komisiją, todėl visi ieškiniai dėl žalos atlyginimo prieš Graikijos valstybę turės būti teikiami kitokiu pagrindu, negu atmestasis ieškinys prieš Komisiją, tai yra, dėl pačių Graikijos institucijų neteisingų veiksmų. Pažymėtina, kad ESTT nenurodė, kad priteista žalos kompensacija, kuri prilygtų pažadėtai, bet nesumokėtai neteisėtai pagalbai, pati nebūtų valstybės pagalba. Taigi, iš Sprendimo Asteris negalima daryti išvados, kad jokia žalos kompensacija savaime nepatenka į Sąjungos valstybės pagalbos teisės taikymo sritį, kaip kad ieškovai regis tvirtina. Kaip tik, tais atvejais, kai atsakomybė kyla dėl neteisingos nacionalinių institucijų elgsenos ir jeigu tokia atsakomybe tik užtikrinama, kad nukentėjusioji šalis gautų tai, kas jai priklauso, kaip gautų bet kuri kita įmonė, remiantis bendromis tos valstybės narės civilinės atsakomybės taisyklėmis, įmonei jokio pranašumo nesuteikiama. Pagal šias bendras civilinės atsakomybės taisykles skirta kompensacija skiriasi nuo valstybės pagalbos tuo, kad dėl jos nukentėjusio asmens padėtis, gavus kompensaciją, negali pagerėti. |
(102) |
Antra, tam, kad kompensacija nepatektų į Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį pagal precedentinį sprendimą Asteris, ji turi būti pagrįsta bendra kompensacijos taisykle (69). Šioje byloje kompensacija priteista ieškovams remiantis ES viduje sudaryta DIS, kurią Komisija laiko negaliojančiu nuo to laiko, kai Rumunija įstojo į Sąjungą. Komisija nuosekliai laikėsi nuomonės, kad ES viduje sudaromos DIS, kaip DIS, kuria ieškovai grindžia savo ieškinį (70), prieštarauja Sąjungos teisei, nes yra nesuderinamos su Sąjungos sutarčių nuostatomis, todėl turėtų būti laikomi negaliojančiomis (71). Komisija ne kartą pareiškė šią nuomonę valstybėms narėms, įskaitant aptariamas valstybes nares. |
(103) |
Trečia, Komisija pažymi, kad arbitražo sprendimo tikslas yra atlyginti ieškovams už paskatas, kurias Rumunija jiems pažadėjo pagal NVP Nr. 24 (pakeistu NVP Nr. 75), bet kurias Sąjunga pareikalavo panaikinti, kad būtų užbaigtas derybų dėl Rumunijos stojimo į Sąjungą procesas. Taigi, kitaip negu byloje Asteris, šioje byloje ieškovai reikalauja kompensacijos dėl to, kad neteko paskatų, kurias Rumunija žadėjo jiems teikti, pažeisdama savo įsipareigojimus pagal Europos susitarimo 64 straipsnį ir įstatymą Nr. 143/1999, išaiškintą Rumunijos konkurencijos tarybos sprendimu Nr. 244/2000, neteikti neteisėtos valstybės pagalbos. Tačiau kaip paaiškino generalinis advokatas Ruiz-Jarabo Colomeras (72), priteisus žalos kompensaciją, lygią pagalbos, kurią buvo numatyta skirti, sumai, reikštų, kad valstybės pagalba, pripažinta neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka, teikiama netiesiogiai. Laikydamasis šios logikos Bendrasis Teismas išaiškino, kad nuostatos dėl kompensacijos už valstybės pagalbos susigrąžinimą yra valstybės pagalba (73). Be to, Sprendime Lucchini ESTT konstatavo, kad nacionaliniam teismui draudžiama taikyti nacionalinę teisę, jeigu dėl tos teisės taikymo „būtų sutrukdyta taikyti Bendrijos teisę, nes dėl tokio aiškinimo būtų neįmanoma susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę suteiktos valstybės pagalbos“ (74). |
(104) |
Ieškovų pastangos atskirti šias bylas nuo aptariamos bylos yra neįtikinamos. Svarbu ne tai, kad konkretūs šių bylų faktai skiriasi nuo aptariamos bylos, bet pats principas, kuriuo šios bylos paremtos, tai yra, tai, kad nacionalinės teisės, įskaitant įsipareigojimus pagal nacionalinę teisę, negalima taikyti, jeigu tada būtų trukdoma taikyti Sąjungos valstybės pagalbos teisę, kai dėl to galiausiai suteikiama neteisėta valstybės pagalba. Atsižvelgiant į tai, byloje Asteris neišskiriama žalos kompensacija už neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimą arba negalėjimą gauti neteisėtos valstybės pagalbos. Komisija mano, kad tas pats principas taikomas, kai įsipareigojimai kyla iš dviejų valstybių narių pagal tarptautinę teisę sudarytos sutarties (tokios kaip ES viduje sudaryta DIS), kurią taikant skiriama valstybės pagalba. Jeigu ES viduje valstybės narės sudaryta sutartimi būtų trukdoma taikyti Sąjungos teisę, toji valstybė narė privalo laikytis Sąjungos teisės, nes Sąjungos pirminė teisė, pavyzdžiui, Sutarties 107 ir 108 straipsniai, yra viršesnė už valstybių narių tarptautinius įsipareigojimus. |
(105) |
Ieškovų tvirtinimas, kad oficialus sprendimas, kuriame būtų nustatyta, kad NVP Nr. 24 yra neteisėta valstybės pagalba arba kad šios paskatos nesuderinamos su vidaus rinka, niekada nebuvo priimtas, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, nes būtent arbitražo sprendimo įgyvendinimas ir (arba) vykdymas, o ne investicijų paskatos, žadėtos pagal NVP Nr. 24, yra ginčijama priemonė ir šio sprendimo dalykas. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į tai, kad NVP Nr. 24 panaikintas 2005 m. vasario 22 d. ir pagal tą teisės aktą nuo tos datos neišmokėta jokios pagalbos, nei Rumunijos konkurencijos taryba, nei Komisija, negalėjo priimti oficialaus sprendimo ir jame padaryti išvados, kad dėl NVP Nr. 24 2005 m. vasario 22 d.–2009 m. balandžio 1 d. (tai yra, tuo laikotarpiu, už kurį arbitražo sprendimu ieškovams priteisiama kompensacija) teikta nesuderinama valstybės pagalba. |
(106) |
Dėl tos pačios priežasties Komisijai taip pat nereikia priimti oficialaus sprendimo, kuriame nacionaliniam teismui arba arbitražo teismui priteisus kompensaciją iš valstybės narės už tai, kad pagalbos priemonė atšaukta, būtų nustatyta, kad valstybės pagalba yra teikiama. Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje išdėstytas bendras draudimas valstybės pagalbą teikti „kuria nors forma“. Taigi, nustatant, ar tam tikra priemone įmonei suteikiamas ekonominis pranašumas, tiksli tos priemonės forma yra nesvarbi (75). Taigi, jeigu valstybės pagalba suteikiama įgyvendinant arba vykdant teismo sprendimą arba arbitražo sprendimą, kaip Komisijos nuomone yra daroma aptariamu arbitražo sprendimu, būtent to įgyvendinimo arba vykdymo atžvilgiu Komisija privalo įrodyti, kad kartu taikomos Sutarties 107 straipsnio 1 dalies sąlygos yra išpildytos ir kad pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka. |
(107) |
Bet kuriuo atveju Komisija primena, kad ir Rumunijos konkurencijos taryba, ir Sąjunga keliose bendrose pozicijose, ir Rumunijos Vyriausybė, panaikinusi NVP Nr. 24, padarė išvadą, kad dėl NVP Nr. 24 teikta valstybės pagalba, kuri yra neteisėta pagal Europos susitarimą, ES–Rumunijos asociacijos tarybos sprendimą Nr. 4/2000, įstatymą Nr. 143/1999 ir acquis communautaire. Be to, Rumunijos konkurencijos tarybos sprendimas Nr. 244/2000 niekada nebuvo ginčijamas arba anuliuotas, jo Rumunijos įstatymų leidėjas priimdamas NVP Nr. 75 tik nesilaikė, taip pažeisdamas valstybės pagalbos įstatymo Nr. 143/1999 nuostatas ir savo įsipareigojimus pagal Europos susitarimą ir ES–Rumunijos asociacijos tarybos sprendimą Nr. 4/2000. Sąjunga tada per derybas dėl stojimo į Sąjungą primygtinai pareikalavo, kad Rumunija laikytųsi to sprendimo, savo įsipareigojimų pagal Europos susitarimą ir acquis communautaire, o Rumunija pakluso ir panaikino NVP Nr. 24. |
(108) |
Dėl šių priežasčių Komisija daro išvadą, kad įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą ir sumokant ieškovams Tribunolo priteistą kompensaciją ieškovams būtų suteiktas ekonominis pranašumas, kurio šie nebūtų įgiję įprastomis rinkos sąlygomis. |
Atrankumas
(109) |
Valstybės pagalba yra ne visos priemonės, kuriomis įmonei suteikiama ekonominio pranašumo – tik tos, kuriomis ekonominis pranašumas suteikiamas atrankiai, tam tikroms įmonėms, tam tikrų kategorijų įmonėms arba tam tikriems ekonomikos sektoriams. |
(110) |
Arbitražo sprendimu kompensacija priteisiama tik ieškovams. Todėl jeigu Rumunija sumokės kompensaciją, įgyvendindama arba vykdydama arbitražo sprendimą, suteiks pranašumą tik ieškovams. Taigi, priemonė yra atranki. |
(111) |
Be to, remiantis sprendimu Asteris, žalos kompensacija naudos atskirai įmonei atrankiai nebus suteikiama tada, kai kompensacija bus mokama taikant bendrą teisės normą dėl Vyriausybės atsakomybės, kuria gali pasinaudoti bet kuris asmuo, taip, ir bus galima atmesti prielaidą, jog skirta kompensacija atrankiai suteikiama naudos tam tikroms visuomenės grupėms. Ginčijama priemonė, kuri kyla taikant DIS nuostatas, neatitinka šio reikalavimo pagal jokius šios bylos pagrindus. |
(112) |
Pirma, DIS teisė į kompensaciją suteikiama tik tam tikrai investuotojų grupei, tai yra, dviejų valstybių narių, kurioms galioja ES viduje sudarytos DIS, t. y. Švedijos ir Rumunijos, investuotojams. Taigi, šia DIS remtis ir reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl paskatų, žadėtų pagal panaikintą NVP Nr. 24 pagalbos schemą, galėtų ne kiekvienas panašus Sąjungoje esantis investuotojas, bet tik tam tikrų valstybių investuotojai. Taigi ta apimtimi, kuria mokant priteistą kompensaciją investuotojui pagal DIS suteikiama pranašumo, šis pranašumas yra atrankus. Dėl ieškovų tvirtinimo, kad Komisija anksčiau pripažino, jog DIS suteikiama nauda yra bendro pobūdžio (žr. 66 konstatuojamąją dalį), teiginys, kurį cituoja ieškovai, norėdama pagrįsti savo argumentą, yra visai ne Komisijos teiginys, o ištrauka iš išorės vykdytojo parengto tyrimo, skirto Europos Parlamento išorės politikos generalinio direktorato Policijos departamentui. Antra, norint panaikinti visas abejones dėl to, kieno nuomonė išreiškiama tyrime, tyrime atsakomybė apribojama ir pažymima, kad autorius prisiima visą atsakomybę už tyrimą ir kad tyrimas neatspindi oficialios Europos Parlamento pozicijos. Šioje ataskaitoje pateikto teiginio negalima laikyti Komisijos teiginiu, taigi, aptariamoje byloje jis neturi reikšmės. |
(113) |
Antra, ginčijama priemone ieškovams kompensuojama už panaikintas investicijų paskatas, kurios pačios pagal pobūdį yra atrankios. Iš tikrųjų, pagal NVP Nr. 24 siūlomomis paskatomis galėjo naudotis tik tam tikruose regionuose investuojančios įmonės. Vadinasi, arbitražo teismo ieškovams priteista kompensacija savaime turėtų būti laikoma atrankia, nes kompensacija lygi pagal panaikintą NVP Nr. 24 žadėtai naudai. |
(114) |
Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad DIS, kuria remdamasis arbitražo teismas ieškovams priteisė kompensaciją, neteko galios, kai Rumunija įstojo į Sąjungą, todėl jos negalima laikyti bendra teisės norma, kuria reglamentuojama Vyriausybės atsakomybė ir kuria gali pasinaudoti kiekvienas investuotojas. |
(115) |
Dėl visų šių priežasčių Komisija daro išvadą, kad įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą ieškovams suteikiamas atrankusis pranašumas. |
Valstybiniai ištekliai
(116) |
Tik iš valstybinių išteklių tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktas pranašumas gali būti laikomas valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Šioje byloje Rumunija jau iš dalies įgyvendinimo arbitražo sprendimą, nes iš arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos užskaitė vieno iš ieškovų mokestinę skolą Rumunijos valstybei. Be to, teismo paskirtas vykdytojas areštavo valstybės sąskaitų lėšas, kad įvykdytų neapmokėtus ieškovų reikalavimus pagal arbitražo sprendimą. Tiesiogines išmokas iš valstybės biudžeto, tai, kad nurašydama mokestinę skolą valstybė neteko pajamų, arba tai, kad ieškovams perleistas kitas valstybės turtas (toks kaip akcijos kitose įmonėse arba perleistas areštuotas turtas), nesvarbu, ar savanoriškai, ar vykdant teismo įsakytas priemones – visa reikia laikyti iš valstybinių išteklių finansuojamomis priemonėmis. |
Priskirtinumas
(117) |
Tam, kad atrankusis pranašumas būtų pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, jis, inter alia, turi būti priskirtinas prie valstybės suteikto pranašumo (76). Šioje byloje ieškovai teigia, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas yra „savaiminis ir nesavanoriškas Rumunijos įsipareigojimų pagal ICSID konvenciją padarinys, tai nėra valstybės sprendimas, todėl negali būti valstybės pagalba“. Pagrindinė ieškovų argumento mintis yra ta, kad jei Rumunija pagal tarptautinę teisę turi įgyvendinti arbitražo spendimą, jo įgyvendinimas nepriskirtinas prie valstybės veiksmų. Komisija nesutinka su tokia logika ir mano, kad priemonė yra priskirtina prie valstybės priemonių dėl toliau išvardytų priežasčių. |
(118) |
Pirmiausia Komisija pažymi, kad savanorišku Rumunijos sprendimu sudaryti DIS, ypač pritarti jos 7 straipsniui, sukurtos atrankiojo pranašumo, kuris suteiktas arbitražo sprendimu, kaip paaiškinta 110 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse, sąlygos. |
(119) |
Be to, jeigu Rumunija savanoriškai įgyvendins arbitražo sprendimą ir išmokės arbitražo teismo ieškovams priteistą kompensaciją, nekils klausimų, kad šis veiksmas priskirtinas prie Rumunijos valstybės veiksmų. Bet kuriuo atveju tai galioja arbitražo teismo arbitražo sprendimu ieškovams priteistos kompensacijos daliai, iš kurios Rumunija užskaitė vieno iš ieškovų, būtent bendrovės „S.C. European Food S.A“, mokestinę skolą Rumunijos valstybei. Tai galioja ir tam atvejui, kai Rumunija nusprendė savanoriškai sumokėti nesumokėtą arbitražo teismo priteistą kompensaciją. |
(120) |
Pagaliau pažymėtina, kad kiekvienas Rumunijos valstybės organo veiksmas yra laikytinas Rumunijos veiksmu. Prie tokių valstybės organų priskiriama valstybės narės Vyriausybė ir kitos valdžios institucijos. Pažymėtina, kad ir valstybės vidaus teismai, ir teismo paskirti vykdytojai, ir antstoliai yra laikytini valstybės organais, taigi pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį juos saisto pareiga sąžiningai bendradarbiauti su Sąjunga. Vadinasi, vidaus teismų ir teismo paskirtų vykdytojų bei antstolių veiksmai yra laikytini Rumunijos valstybės veiksmais, tad jeigu Rumunijos valstybė dėl teismo arba teismo paskirtų vykdytojų ir antstolių veiksmų yra priversta pagal arbitražo sprendimą sumokėti ieškovams kompensaciją, šie veiksmai taip pat laikytini Rumunijos valstybės veiksmais. Sąjungos teisėje pripažįstama tik nedidelė šio bendro priskirtinumo principo išimtis: priemonė nepriskirtina prie valstybės narės priemonių, jeigu ta valstybė narė pagal Sąjungos teisę yra įpareigota vykdyti tą priemonę be jokios diskrecijos. Tokiu atveju tokia priemonė kyla iš Sąjungos teisės aktų leidėjo priimto akto ir nėra priskirtina prie valstybės priemonių. Tačiau neginčytina, kad Rumunija pagal Sąjungos teisę nėra įpareigota vykdyti arbitražo sprendimo. Vadinasi, bet kuris sprendimas įgyvendinti arba vykdyti arbitražo sprendimą, nesvarbu, ar priimtas Rumunijos Vyriausybės, ar Rumunijos vidaus teismų, yra priskirtinas prie Rumunijos valstybės sprendimų. |
(121) |
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad priemonė yra priskirtina prie Rumunijos priemonių. |
Konkurencijos iškraipymas ir poveikis prekybai
(122) |
Valstybės skirta priemonė laikoma iškraipančia konkurenciją arba galinčia ją iškraipyti, jeigu dėl jos gavėjo konkurencinė padėtis gali pagerėti, palyginti su kitomis įmonėmis, su kuriomis jis konkuruoja (77). Taigi visais praktiniais tikslais laikoma, kad konkurencija yra iškraipoma, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnyje, kai tik valstybė suteikia kokiai nors įmonei finansinį pranašumą liberalizuotame sektoriuje, kuriame yra arba galėtų būti konkuruojama. Dėl įmonei suteikto pranašumo, kuriuo iškraipoma konkurencija, paprastai taip pat bus daroma įtakos valstybių narių tarpusavio prekyba. Valstybių narių tarpusavio prekybai daroma įtakos tada, kai priemone sustiprinama gavėjo konkurencinė pozicija, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis (78). |
(123) |
Komisija jau padarė išvadą (žr. 81 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis), kad ieškovai kartu sudaro bendrą ekonominį vienetą, kuris, savo ruožtu, pagal Sąjungos valstybės pagalbos taisykles yra atitinkama įmonė. Ši įmonė veikia liberalizuotoje rinkoje ir konkuruoja su kitomis įmonėmis. Komisija taip pat padarė išvadą, kad sumokėjus kompensaciją ieškovams, nesvarbu, ar tai būtų padaryta įgyvendinant, ar vykdant arbitražo sprendimą, būtų pagerinta jų konkurencinė pozicija, palyginti su kitomis įmonėmis, su kuriomis jie konkuruoja ir kurios negavo panašios kompensacijos už tai, kad atšaukta neteisėta valstybės pagalba. Arbitražo sprendimu skirtos kompensacijos suma apskaičiuota sudėjus muitus už žaliavas, prarastą pelną ir nuo visos priteistos žalos kompensacijos apskaičiuotas palūkanas. Žaliavų, naudojamų galutiniams produktams, sąnaudos yra įprastos įmonių veiklos išlaidos. Jeigu ieškovams nebereikia dengti dalies įprastų veiklos išlaidų, taip pat jeigu ieškovams kompensuojama už prarastą pelną ir sumokamos palūkanos, ieškovams suteikiamas atskiras konkurencinis pranašumas. Ieškovai verčiasi maisto produktų, malimo produktų ir plastikinių pakuočių gamyba. Visų šių produktų rinka yra liberalizuoto, tad bet kokiu ieškovams suteiktu pranašumu konkurencija gali būti iškraipyta. Turint galvoje, kad produktais, kuriuos pirmiausia gamina ieškovai, gali būti ir iš tikrųjų yra plačiai prekiaujama tarp valstybių narių, yra aišku, kad bet kokiu ieškovams suteiktu pranašumu gali būti padaryta įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai. |
(124) |
Komisija pažymi, kad ieškovų argumentuose, kuriais ieškovai neigia, kad konkurencija iškraipoma, tik pakartojami teiginiai, kad brolių Miculų negalima laikyti įmonėmis ir kad įgyvendinant arbitražo sprendimą ieškovams nebūtų suteikta jokio pranašumo. Abu teiginiai jau išsamiai išnagrinėti anksčiau (žr. 81 bei paskesnes konstatuojamąsias dalis ir 92 bei paskesnes konstatuojamąsias dalis), jų daugiau komentuoti nereikia. |
Išvada
(125) |
Dėl išdėstytų priežasčių Komisija mano, kad arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos sumokėjimas pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį prilygsta valstybės pagalbai. |
7.2. Valstybės pagalbos taisyklių taikymas nepaveikia Sutarties 351 straipsniu saugomų teisių ir įsipareigojimų
(126) |
Sutarties 351 straipsnyje nurodoma: „[s]utarčių nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų<…> stojančioms valstybėms — iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.“ Šioje byloje ieškovų teisės ir įsipareigojimai kyla iš DIS. |
(127) |
Iš Sutarties 351 straipsnio formuluotės aišku, kad jis šioje byloje netaikomas, nes DIS yra tarp Sąjungos narių, Švedijos ir Rumunijos, o ne „tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių“ sudaryta sutartis. Vadinasi, valstybės pagalbos taisyklių taikymas šioje byloje nepaveikia Sutarties 351 straipsniu saugomų teisių ir įsipareigojimų. |
(128) |
Atsižvelgdama į šias aplinkybes Komisija primena, kad pagal Sąjungos teisę skirtingos taisyklės taikomos ES viduje sudarytoms DIS ir DIS, kurias Sąjungos valstybė narė sudaro su trečiąja šalimi. Dėl ES viduje sudaromų DIS Komisija laikosi nuomonės, kad šios sutartys prieštarauja Sąjungos teisei, yra nesuderinamos su Sąjungos sutartimis, todėl turėtų būti laikomos negaliojančiomis. DIS, kurias Sąjungos valstybė narė sudaro su trečiąja šalimi, priešingai, reglamentuojamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1219/2012 (79), kuriuo nustatoma valstybių narių ir trečiųjų šalių dvišaliams investicijų susitarimams skirta pereinamojo laikotarpio tvarka, kol vietoj šių sutarčių dėl to paties dalyko bus laipsniškai sudarytos Sąjungos sutartys, vadovaujantis Sąjungos išimtine bendrosios prekybos politikos srities, prie kurios priskiriamos tiesioginės užsienio investicijos, kompetencija (80). |
(129) |
Rumunija taip pat yra tarptautinės ICSID konvencijos šalis; prie Konvencijos Rumunija prisijungė iki įstojimo į Sąjungą. Tačiau kadangi jokia trečioji valstybė ICSID konvencijos šalis nėra šioje byloje nagrinėjamos DIS šalis, 351 straipsnis šioje byloje neturi reikšmės. |
7.3. Nauja pagalba
(130) |
Sutarties107 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės pagalba iš principo nesuderinama su vidaus rinka. Jeigu Komisija nepaskelbia, kad pagalbos priemonė yra suderinama su vidaus rinka, valstybėms narėms valstybės pagalbos priemones draudžiama įgyvendinti. Pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, valstybė narė privalo pranešti Komisijai apie visus ketinimus suteikti ar keisti pagalbą ir neįgyvendinti pasiūlytos priemonės tol, kol Komisija nepriims galutinio sprendimo dėl tos priemonės suderinamumo su vidaus rinka. |
(131) |
Įpareigojimas neįgyvendinti jokios pagalbos priemonės, kol nebus priimtas galutinis Komisijos sprendimas dėl tos pagalbos priemonės suderinamumo, žinoma, galioja tik pagalbos priemonėms, kurios įgyvendinamos po Sutarties įsigaliojimo atitinkamoms valstybėms narėms. Rumunijos atžvilgiu Sutartis įsigaliojo 2007 m. sausio 1 d. |
(132) |
Ieškovai argumentuoja, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas arba vykdymas Rumunijoje būtų „nauja pagalba“, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkte. Jie teigia, kad net jei Komisijos vertinimas yra teisingas quod non ir jeigu arbitražo sprendimo įgyvendinimas arba vykdymas būtų valstybės pagalba, tos pagalbos suteikimo data būtų data, kada ieškovams lengvatos pagal NVP Nr. 24 suteiktos pirmą kartą, tai yra 2000 ir 2002 m., taigi iki Rumunijai įstojant į Sąjungą. Pasak ieškovų, vėliausias momentas, kurį būtų galima laikyti pagalbos suteikimo data, yra 2003 m. įsigaliojusios DIS, kuria grindžiamas arbitražo sprendimas, įsigaliojimo data. |
(133) |
Komisija nesutinka su ieškovais ir mano, kad arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos sumokėjimas, nesvarbu ar įgyvendinant, ar vykdant arbitražo sprendimą, prilygsta naujai pagalbai, todėl jai galioja visas Sutarties 107 ir 108 straipsniuose išdėstytas valstybės pagalbos kontrolės mechanizmas. Remiantis ESTT praktika, reikia laikyti, kad pagalba suteikta tada, kada pagal taikytinas nacionalines taisykles gavėjui suteikta besąlyginė teisė ją gauti (81). Nei 1998 m. spalio 2 d. priėmus NVP Nr. 24, nei Bihoro apskrityje esantį Štėjų-Nučetą dešimčiai metų paskelbus nepalankioje padėtyje esančiu regionu (nuo 1999 m. balandžio 1 d.), nei bendrovėms „S.C. European Food S.A.“ (2000 m. birželio 1 d.), „S.C. Starmnill S.R.L.“ ir „S.C. Multipack“ (2002 m. gegužės 17 d.) išdavus nuolatinio investuotojo pažymėjimus ieškovams nesuteikta besąlyginė teisė gauti žaliavų lengvatą iki 2009 m. balandžio 1 d. Kaip tik teisę į šią lengvatą gavo tik bendrovė, galėjusi gauti pagalbos pagal NVP Nr. 24 sukurtą schemą:
|
(134) |
Kadangi NVP Nr. 24 sukurta ir NVP Nr. 75 pakeista schema 2005 m. vasario 22 d. panaikinta, teisės į tą pagalbą po tos dienos pagal nacionalinius teisės aktus importuodama vidaus gamybai skirtas žaliavas į Rumuniją nebegali įgyti jokia bendrovė. Taigi, ieškovų reikalavimas, kad Rumunijos valstybė sumokėtų kompensaciją, grindžiamas tik arbitražo sprendimu ir Rumunijos vidaus teise, kuria šiam sprendimui vidaus teisės sistemoje suteikta teisinę galia. Kadangi arbitražo sprendimas priimtas ir yra rizikos, kad bus įgyvendinamas arba vykdomas Rumunijai jau įstojus į Sąjungą, besąlyginė teisė pagal Rumunijos teisę gauti arbitražo teismo priteistą kompensaciją, kuri atsiranda, nes ISCID konvencija ratifikuota ir įtraukta į Rumunijos vidaus teisės sistemą ir dėl to arbitražo sprendimas Rumunijos vidaus teisės sistemoje turi teisinę galią, suteikta ieškovams tik Rumunijai įstojus į Sąjungą. |
(135) |
Šiuo atžvilgiu taip pat svarbu pažymėti, kad arbitražo sprendimu ieškovams skiriama kompensacija, kurios dydis atitinka pagal panaikintą NVP Nr. 24 žaliavų lengvatą planuotas suteikti lengvatas nuo to momento, kai tas teisės aktas panaikintas (2005 m. vasario 22 d.) iki suplanuotos galiojimo pabaigos (2009 m. balandžio 1 d.). Šį laikotarpį sudaro kiek daugiau negu 49 mėnesiai, didžiąją laikotarpio dalį (27 mėnesius) Rumunija buvo visateisė Sąjungos narė, ir jai buvo tiesiogiai taikoma Sutartyje nustatyta valstybės pagalbos tvarka. Be to, arbitražo sprendimu ieškovams skiriama kompensacija už prarastą galimybę 2009 m. kaupti cukraus atsargas, darant prielaidą, kad atitinkami nuostoliai patirti nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2010 m. liepos 1 d. Todėl šie esą patirti nuostoliai patirti po to, kai Rumunija 2007 m. įstojo į Sąjungą. Galiausiai arbitražo teismas priteisė kompensaciją už prarastą pelną, atsižvelgdamas į nurodytus ir 2005 m. sausio 1 d.–2011 m. rugpjūčio 31 d. esą patirtus nuostolius. Šį laikotarpį sudaro kiek daugiau negu 80 mėnesių, didžiąją laikotarpio dalį (56 mėnesius) Rumunija buvo visateisė Sąjungos narė, ir jai tiesiogiai buvo taikoma Sutartyje nustatyta valstybės pagalbos tvarka. |
(136) |
Galiausiai pažymėtina, kad NVP Nr. 24 skatinimo schema nepaminėta Rumunijos stojimo į Sąjungą akto V priedo 2 skyriaus 1 dalyje, kurioje pateikiamas baigtinis valstybės pagalbos priemonių, kurios Rumunijai įstojus į Sąjungą būtų laikomos esama pagalba, sąrašas (83) (84). |
(137) |
Tai, kad tuo metu, kai Rumunija esą pažeidė savo įsipareigojimus pagal DIS, nes panaikino NVP Nr. 24 sukurtą pagalbos schemą, arba kai ieškovai pateikė savo ieškinius pagal DIS arbitražo teismui, nei Stojimo aktas, nei Sutartis Rumunijai nebuvo taikoma, neturi reikšmės. Nė vienu iš šių momentų ieškovai neįgijo besąlyginės teisės į arbitražo teismo priteistos kompensacijos išmoką, kuri yra nagrinėjamoji priemonė. Tik tada, kai arbitražo teismas priėmė 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo sprendimą, kuriame nustatė, kad pažeista DIS 2 straipsnio 3 dalis ir Rumunijos vidaus teisės normos, kuriomis arbitražo sprendimui Rumunijos vidaus teisės sistemoje suteikta teisinė galia, ieškovai įgijo besąlyginę teisę į kompensaciją, kurios galėjo reikalauti iš Rumunijos priverstine tvarka. Ši data sukako Rumunijai jau įstojus į Sąjungą. |
(138) |
Todėl ieškovų atvejis nėra panašus į Komisijos sprendimą byloje N 380/04, kuriuo šie remiasi. Byloje N 380/04 nagrinėta bendrovės „Latvijas Gāze“ (LG) ir Latvijos 1997 m. sudaryta sutartis. Kai tarp LG ir Latvijos iškilo ginčas dėl Latvijos įsipareigojimų pagal sutartį, Stokholme pagal UNCITRAL taisykles pradėta arbitražo byla. Šioje byloje paskirtas arbitražo teismas 2003 m. birželio 19 d. nusprendė, kad Latvija turi sumokėti LG kompensaciją už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 10 d. iki 2003 m. kovo 10 d. Latvija neįvykdė arbitražo sprendimo iki 2004 m. gegužės 1 d., kai įstojo į Sąjungą, ir po įstojimo į Sąjungą Komisijai pranešė apie numatomą to arbitražo sprendimo įgyvendinimą. Komisija sprendime pažymėjo, kad įsipareigojimas sumokėti kompensaciją iškilo pagal 1997 m. sutartį, kad visa arbitražo teismo priteista kompensacija buvo susijusi su laikotarpiu iki Latvijos įstojimo į Sąjungą ir kad pats arbitražo sprendimas priimtas iki Latvijos įstojimo į Sąjungą. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad „<…> arbitražo teismo priteistos žalos kompensacija <…> yra tik įgyvendinama priemonė, kurios visas pagrindas iškilo iki įstojimo į Sąjungą“ ir kad 2003 m. arbitražo sprendimo įgyvendinimo negalima laikyti „nauja pagalba“. Be to, pačiame Komisijos sprendime byloje N 380/04 pažymima, kad jis neturės jokios įtakos ateityje analizuojant galimus mokėjimus pagal sutartį, susijusius su laikotarpiais po įstojimo į Sąjungą, tad pasirinkta metodika susiaurinta ir taikyta tik konkretiems Latvijos praneštiems faktams. |
(139) |
Šioje byloje, priešingai, įsipareigojimas sumokėti kompensaciją radosi iš arbitražo sprendimo, kuris priimtas 2013 m., arbitražo teismo ieškovams priteista kompensacija daugiausia susijusi su laikotarpiu po Rumunijos įstojimo į Sąjungą, ir pats arbitražo sprendimas priimtas praėjus beveik septyneriems metams nuo Rumunijos įstojimo į Sąjungą. Pagaliau sprendimas byloje N 380/04 labai skiriasi nuo šios bylos, nes pirmuoju atveju nebuvo požymių, kad įgyvendinant arba vykdant 2003 m. arbitražo sprendimą LG gautų neteisėtos valstybės pagalbos, kurią Latvija būtų pažadėjusi suteikti priešingai savo, kaip šalies kandidatės, stojančios į Sąjungą, įsipareigojimams dėl valstybės pagalbos. |
(140) |
Todėl Komisija konstatuoja, kad arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos sumokėjimas yra nauja pagalba ir kad tą priemonę galima įgyvendinti tik jeigu ir tik po to, kai Komisija tai leis pagal valstybės pagalbos taisykles. |
7.4. Neteisėtumas pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį
(141) |
Arbitražo teismo priteistą kompensaciją Rumunija jau iš dalies sumokėjo ieškovams, užskaitydama tam tikras vieno iš ieškovų, bendrovės „S.C. European Food S.A.“ mokestines skolas Rumunijos valstybei. Kadangi apie tai, kad arbitražo sprendimas iš dalies įgyvendintas, Rumunija Komisijai nepranešė, priemonė įgyvendinta neteisėtai, pažeidžiant Sutarties 108 straipsnio 3 dalį. Dėl tų pačių priežasčių bet koks tolesnis arbitražo teismo priteistos kompensacijos mokėjimas, nesvarbu, ar įgyvendinant, ar vykdant arbitražo sprendimą, Komisijai nežinant arba po šio sprendimo priėmimo taip pat reikš, kad Rumunija pažeidžia įsipareigojimus pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį. |
7.5. Suderinamumas su vidaus rinka
(142) |
Pirmiausia Komisija primena, kad vertinant kurios nors priemonės suderinamumą su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 2 dalį ir 107 straipsnio 3 dalį, prievolė įrodyti yra pagrindinė valstybės narės prievolė (85). Atsižvelgdama į šias aplinkybes Komisija taip pat primena, kad valstybės pagalbos priemonės negalima skelbti suderinama su vidaus rinka, jeigu nuo jos neatskiriamas kitų specialiųjų Sutarties nuostatų pažeidimas (86). Kol kas Rumunija nepateikė jokių argumentų, kad galėtų šią priemonę pagrįsti pagal Sutarties 107 straipsnio 2 ir 3 dalis. Vis dėlto, Komisija mano, jog išsamumo labui tikslinga suderinamumą įvertinti savo iniciatyva. |
(143) |
Ieškovai tvirtina, kad priemonė yra suderinama regioninė pagalba. Remdamasi Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a punktu ir 107 straipsnio 3 dalies c punktu, suderinama su vidaus rinka Komisija gali laikyti valstybės pagalbą ekonominei tam tikrų nepalankioje padėtyje esančių Sąjungos teritorijų plėtrai. Sąlygos, kuriomis pagalbą, kuria skatinama regiono plėtra, galima laikyti suderinama su vidaus rinka, išdėstytos 2014–2020 m. regioninės valstybės pagalbos gairėse (toliau – 2014 m. RPG). Šių gairių 188 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad jos taikomos vertinant visos regioninės pagalbos, kurią ketinama suteikti po 2014 m. birželio 30 d., suderinamumą. Vadinasi, neteisėtai skirtą regioninę pagalbą arba regioninę pagalbą, kurią ketinta skirti iki 2014 m. liepos 1 d., reikia vertinti pagal 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires (87) (toliau – 2007 m. RPG). |
(144) |
Kaip paaiškinta 134 konstatuojamojoje dalyje, besąlyginė teisė į pagalbą suteikta ieškovams tada, kai 2013 m. gruodžio 11 d. priimtas arbitražo sprendimas ir Rumunijos vidaus teisės aktai, kuriais Rumunijos vidaus teisės sistemoje arbitražo sprendimui suteikta teisinė galia, tai yra, iki 2014 m. RPG įsigaliojimo. Todėl arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimą reikėtų vertinti pagal 2007 m. RPG. |
(145) |
Šiose gairėse Komisija nurodo, kad regioninė pagalba, skirta įmonės einamosioms išlaidoms sumažinti, yra pagalba veiklai ir nebus laikoma suderinama su vidaus rinka, nebent išimtinėmis aplinkybėmis bus teikiama nepalankioje padėtyje esančių regionų, patenkančių į Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a punkto taikymo sritį, įmonių patiriamiems sunkumams palengvinti (88). |
(146) |
Šiuo atveju arbitražo teismo ieškovams priteista kompensacija už nuostolius, tiesiogiai susijusius su NVP Nr. 24 numatytų paskatų panaikinimu, ir yra skirta atkurti gavėjų padėčiai, kurioje, labiausiai tikėtina, jie būtų buvę, jeigu NVP Nr. 24 numatytos paskatos nebūtų buvusios panaikintos. Faktiškai įgyvendinant arbitražo sprendimą atkuriama padėtis, kurioje ieškovai, labiausiai tikėtina, būtų buvę, jei Rumunija nebūtų panaikinusi NVP Nr. 24. Kadangi NVP Nr. 24 suteikti pranašumai susiję su pasikartojančiomis ieškovų sąnaudomis, bet nesusiję su pradine investicija, šie pranašumai yra pagalba veiklai. Todėl gavėjų pozicijos, kurioje jie būtų buvę, jeigu NVP Nr. 24 numatytos paskatos nebūtų buvusios panaikintos, atkūrimas ir nuostolių, susijusių su šiuo atkūrimu, kompensavimas yra pagalba veiklai. Kaip paaiškinta 92 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse, arbitražo teismo ieškovams priteista kompensacija iš tikrųjų atgaline data sumažinamos ieškovų veiklos sąnaudos, kurias šie patyrė įprastomis sąlygomis vykdydami savo ekonominę veiklą. |
(147) |
Pagal 2007 m. RPG 76, 77 ir 79 punktus, pagalba veiklai paprastai draudžiama, ją išimties tvarka galima skirti tik 107 straipsnio 3 dalies a punkte nurodytiems regionams, jeigu:
|
(148) |
Ekonominė veikla, kuriai įgyvendinant arbitražo sprendimą suteikiama naudos, vykdoma teritorijoje, patenkančioje į Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a punkto taikymo sritį, kaip Komisija nustatė sprendime dėl 2007–2013 m. (89) ir 2014–2020 m. (90) Rumunijos regioninės pagalbos žemėlapio. |
(149) |
Tačiau Komisija nemato, kad ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimas būtų pagrįstas indėliu į atitinkamų teritorijų regioninę plėtrą. Pagalba veiklai, teikiama šiuo mokėjimu, nesiekiama prisidėti prie bendros svarbos tikslų įgyvendinimo, kaip to reikalaujama Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a punkte, tik atlyginami gavėjų nuostoliai, kurių šie patyrė dėl NVP Nr. 24 panaikinimo prieš numatytą galiojimo pabaigos terminą. Dėl to ieškovai gauna laisvų lėšų be jokio teigiamo poveikio regiono plėtrai. |
(150) |
Tam, kad būtų padaryta prielaida, jog priemonė yra proporcinga sunkumams, kuriuos ja norima palengvinti, nepakanka, kad ekonominė veikla būtų vykdoma „teritorijoje“, nes pirmiausia turi būti įrodyta, kokie tie sunkumai yra ir, antra, kaip jais sudaromos kliūtys atitinkamo regiono plėtrai. Kadangi nėra jokių įrodymų, Komisija negali nustatyti konkrečių sunkumų, kuriuos pagalbos priemonėmis būtų siekiama palengvinti. |
(151) |
Arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimas pagal pobūdį yra laikinas, nes nebegalios, kai arbitražo sprendimas bus iki galo įgyvendintas arba įvykdytas. Tačiau kompensacija neapribota tam tikra iš anksto apibrėžtų sąnaudų dalimi, nes kompensacija norima užtikrinti, kad būtų padengtos visos ieškovų patirtos sąnaudos. |
(152) |
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimas neatitinka 2007 m. RPG, todėl jo negalima skelbti suderinamu su vidaus rinka. Kadangi joks kitas suderinamumo pagrindas netaikytinas, Komisija mano, jog nenustatyta, jog pagalbos priemonė yra suderinama. |
7.6. Išvada dėl pagalbos priemonės vertinimo
(153) |
Ši analizė rodo, kad Tribunolo ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimas prilygsta naujos nesuderinamos pagalbos, kuri yra nesuderinama su Sutartimi, teikimui. Komisija apgailestauja, kad Rumunija jau iš dalies tą kompensaciją sumokėjo iš jos dalies užskaitydama vieno iš ieškovų, bendrovės „S.C. European Food S.A.“ mokestines skolas Rumunijos valstybei ir paklausdama veiksmams, kurių ėmėsi teismo paskirtas vykdytojas. |
8. SUSIGRĄŽINIMAS
(154) |
Vadovaujantis Sutartimi ir nusistovėjusia ESTT praktika, Komisija yra kompetentinga nuspręsti, kad atitinkama valstybė narė turi nutraukti arba pakeisti pagalbą, jeigu yra konstatuojama, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka (91). Teismas taip pat nuosekliai laikėsi nuomonės, kad valstybei narei nustatomas įpareigojimas nutraukti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, skirtas anksčiau buvusiai padėčiai atkurti (92). Dėl šio aspekto Teismas yra konstatavęs, kad šis tikslas laikomas pasiektu tada, kai pagalbos gavėjas grąžina visą kaip neteisėtą pagalbą gautą sumą ir taip praranda pranašumą, turėtą rinkoje prieš konkurentus, ir yra atkuriama iki pagalbos išmokėjimo buvusi padėtis (93). Remiantis šia teismų praktika, Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo. <…>“ |
(155) |
Ieškovai tvirtina, kad turėjo teisėtų lūkesčių, jog pagal NVP Nr. 24 suteiktos paskatos yra teisėtos ir kad galės naudotis šiomis paskatomis iki numatytos jų galiojimo pabaigos 2009 m. balandžio 1 d. Komisija šiuo atžvilgiu pažymi, kad Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam [Sąjungos] teisės principui“. ESTT pripažino, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra toks bendrasis Sąjungos teisės principas. Tačiau Komisija nemano, kad ieškovai gali remtis teisėtų lūkesčių argumentu. |
(156) |
Remiantis ESTT praktika, išskyrus išimtines aplinkybes, įmonės, kurioms suteikta pagalba, iš principo negali turėti teisėto lūkesčio, kad pagalba yra teisėta, jeigu pagalba nebuvo suteikta laikantis Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos. Vėlesnėje savo praktikoje ESTT paskelbė, kad jeigu nėra pakankamai tikslių garantijų, kylančių iš kurio nors teigiamo Komisijos, kuriai priklauso išimtinė kompetencija leisti Sąjungos valstybėms narėms teikti valstybės pagalbą, veiksmo, kuris būtų pagrindas pagalbos gavėjui tikėti, kad priemonė nėra valstybės pagalba, jokiomis išimtinėmis aplinkybėmis negalima pateisinti teisėtų lūkesčių principo taikymo, siekiant išvengti pagalbos susigrąžinimo, jeigu apie pagalbos priemonę Komisijai nebuvo pranešta (94). Iš tikrųjų, pagal seniai nusistovėjusią teismų praktiką teisėtų lūkesčių apsaugos principu negalima remtis, jei tai prieštarauja tiksliai Sąjungos nuostatai, o už Sąjungos teisės taikymą atsakingos nacionalinės institucijos elgsena, kai ši institucija savo veiksmais pažeidžia tą teisę, ekonominės veiklos vykdytojui negali kelti teisėtų lūkesčių, kad jis galės naudotis tai teisei prieštaraujančia tvarka (95). Reikia manyti, kad apdairus ekonominės veiklos vykdytojas geba nustatyti, ar tokios tvarkos buvo laikytasi (96). |
(157) |
Komisija pažymi, kad kalbant apie arbitražo teismo ieškovams priteistą kompensaciją, ieškovams turėjo būti be jokių abejonių aišku dar iki pagalbos jiems suteikimo priimant arbitražo sprendimą ir Rumunijos vidaus teisės aktus, kuriais arbitražo sprendimui Rumunijos teisės sistemoje suteikta teisinė galia, kad Komisijos nuomone tokia kompensacija yra neteisėtai teikiama ir nesuderinama valstybės pagalba. Ši pozicija aiškiai perduota arbitražo teismui 2009 m. liepos 20 d. ir pranešta ieškovams. |
(158) |
Nagrinėdama ieškovų teiginį, kad ieškovai turėjo teisėtų lūkesčių, jog NVP Nr. 24 yra teisėtas ir galios iki 2009 m. balandžio 1 d., Komisija preliminariai primena, kad šio sprendimo dalykas yra arbitražo teismo ieškovams priteista kompensacija, ne NVP Nr. 24. Vis dėlto Komisija išsamumo labui priduria, kad ieškovai negali pagrįstai remtis teisėtu lūkesčiu, susijusiu su tos schemos galiojimu ir taikymu iki 2009 m. balandžio 1 d. Kalbant apie tą schemą, prieš Rumunijai įstojant į Sąjungą ne Komisija, bet Rumunijos konkurencijos taryba pagal ES–Rumunijos asociacijos tarybos sprendimą Nr. 4/2000 ir valstybės pagalbos įstatymą Nr. 143/1999 buvo atsakinga už valstybės pagalbos stebėseną ir leidimą. Komisija tuo atžvilgiu pažymi, kad apie NVP Nr. 24 Rumunijos konkurencijos tarybai pranešta, rengiantis jį keisti NVP Nr. 75, ir kad Rumunijos konkurencijos taryba 2000 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 244/2000 konstatavo, kad šios paskatos yra nesuderinama valstybės pagalba. Jau priėmus šį sprendimą, 2000 m. birželio 1 d. bendrovė „S.C. European Food S.A“ gavo NIP ir įgijo teisę gauti valstybės pagalbą pagal NVP Nr. 24 sukurtą schemą, kaip paaiškinta 133 konstatuojamojoje dalyje. Tačiau tai nereiškia, kad pagalba tada suteikta, kaip paaiškinta 134 konstatuojamojoje dalyje. |
(159) |
Iš to seka, kad bendrovė „S.C. European Food S.A.“ tada, kai gavo NVP Nr. 24 numatytą neteisėtą valstybės pagalbą – bet kuriuo atveju tai buvo iki 2000 m. birželio 1 d. – turėjo žinoti apie 2000 m. gegužės 15 d. Konkurencijos tarybos sprendimą, kuriuo paskelbta, kad NVP Nr. 24 numatytos paskatos yra nesuderinama valstybės pagalba. Be to, ji taip pat turėjo žinoti apie Europos susitarimą, įsigaliojusį 1995 m. sausio 1 d., ir apie Rumunijos valstybės pagalbos įstatymą Nr. 143/1999, įsigaliojusį 2000 m. sausio 1 d. (pagal juos abu Rumunijai buvo draudžiama teikti valstybės pagalbą, o Rumunijos konkurencijos tarybai suteikti įgaliojimai leisti teikti naują valstybės pagalbą). Kadangi tokio Konkurencijos tarybos leidimo nebuvo, remiantis ESTT praktika, kuri galiojo pagal 1995 m. Europos susitarimo 64 straipsnį, prie ES–Rumunijos asociacijos tarybos sprendimo Nr. 4/2000 pridėtų įgyvendinimo taisyklių 1 straipsnį ir acquis communautaire, bendrovė „S.C. European Food S.A.“ niekada negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad pagal NVP Nr. 24 taikomos paskatos yra suderinama valstybės pagalba, nepaisant vėlesnių Rumunijos Vyriausybės veiksmų po to, kai priimtas Sprendimas Nr. 244/2000. Tie patys argumentai, žinoma, galioja ir bendrovėms „Multipack“ bei „Starmill“, kurios NIP gavo tik 2002 m. gegužės 17 d., praėjus dvejiems metams nuo Sprendimo Nr. 244/2000 priėmimo. Taigi, ieškovai net negali pagrįstai tvirtinti, kad turėjo teisėtų lūkesčių, jog NVP Nr. 24 numatyta schema yra teisėta valstybės pagalba; Komisija mano, kad šiam sprendimui tai neturi reikšmės. |
(160) |
Todėl Rumunija privalo susigrąžinti visas arbitražo teismo ieškovams priteistos kompensacijos išmokas, nes šios išmokos yra neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba. Kadangi penki ieškovai kartu su kitomis atitinkamomis EFDG bendrovėmis sudaro bendrą ekonominį vienetą (žr. 91 konstatuojamąją dalį), penki ieškovai ir kitos atitinkamos EFDG bendrovės yra solidariai atsakingi už valstybės pagalbos, kurios gavo kuris nors iš jų, grąžinimą Rumunijos valstybei. Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 2 dalį, pagalba, kurią reikia išieškoti priėmus sprendimą išieškoti pagalbą, apima ir palūkanas, kurios atitinka Komisijos nustatytą normą. Palūkanos mokamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos išieškojimo dienos. Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad pagalba išieškoma nedelsiant, pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Šiuo tikslu, kai bylą svarsto nacionaliniai teismai, suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos Sąjungos teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų atitinkamuose teisės aktuose, įskaitant laikinąsias priemones. |
(161) |
Komisija šiuo atžvilgiu pažymi, kad Rumunija jau užskaitė vieno iš ieškovų, bendrovės „S.C. European Food S.A.“337 492 864 RON (apie 76 mln. EUR (97)) mokestinių skolų. Komisija taip pat pažymi, kad 2015 m. sausio 5 d. teismo paskirtas vykdytojas areštavo 36 484 232 RON (apie 8,1 mln. EUR) (98) iš Rumunijos finansų ministerijos, tada lygiomis dalimis pervedė 34 004 232 RON (apie 7,56 mln. EUR) trims iš penkių ieškovų, o likusias lėšas pasiliko kaip vykdymo sąnaudų kompensaciją. 2015 m. vasario 5 d.–25 d. teismo paskirtas vykdytojas areštavo dar 9 197 482 RON (apie 2 mln. EUR) (99) iš Rumunijos finansų ministerijos banko sąskaitų. Be to, Komisija atsižvelgia į tai, kad Rumunijos valdžios institucijos savanoriškai pervedė 472 788 675 RON (apie 106,5 mln. EUR) (įskaitant teismo paskirto vykdytojo sąnaudas, 6 028 608 RON) (100) į užblokuotą penkių ieškovų vardu atidarytą sąskaitą. Šios ir visos kitos sumos, kurios laikantis arbitražo sprendimo buvo arba bus sumokėtos ieškovams, privalo būti grąžintos Rumunijai. Atitinkamai Komisija |
PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:
1 straipsnis
Arbitražo teismo, įsteigto remiant Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (angl. ICSID), 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo sprendimu byloje Nr. ARB/05/20 Micula a. o. prieš Rumuniją (101) priteistos kompensacijos bendram ekonominiam vienetui, kurį sudaro Viorelis Micula, Ioanas Micula, bendrovės „S.C. European Food S.A.“, „S.C. Starmill S.R.L.“, „S.C. Multipack“, „European Drinks S.A.“, „Rieni Drinks S.A.“, „Scandic Distilleries S.A.“, „Transilvania General Import-Export S.R.L.“ ir „West Leasing S.R.L.“, mokėjimas pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.
2 straipsnis
1. Rumunija negali išmokėti jokios 1 straipsnyje nurodytos nesuderinamos pagalbos ir turi susigrąžinti visą 1 straipsnyje nurodytą nesuderinamą pagalbą, kurią jau išmokėjo kuriam nors iš subjektų, kuris įeina į bendrą ekonominį vienetą ir gavo tą pagalbą iš dalies įgyvendinus arba įvykdžius 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo sprendimą, taip pat visą pagalbą, kurią išmokėjo kuriam nors iš subjektų, kuris įeina į bendrą ekonominį vienetą ir gavo tą pagalbą dėl tolesnio 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo sprendimo įgyvendinimo arba vykdymo, apie kurį Komisijai nėra žinoma, arba kuri buvo išmokėta po šio sprendimo priėmimo dienos.
2. Viorelis Micula, Ioanas Micula, bendrovės „S.C. European Food S.A.“, „S.C. Starmill S.R.L.“, „S.C. Multipack“, „European Drinks S.A.“, „Rieni Drinks S.A.“, „Scandic Distilleries S.A.“, „Transilvania General Import-Export S.R.L.“ ir „West Leasing S.R.L.“ yra solidariai atsakingi už kurio nors iš jų gautos valstybės pagalbos sugrąžinimą.
3. Susigrąžintinos sumos – tai sumos, kurios buvo sumokėtos įgyvendinant arba vykdant 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo sprendimą (pagrindinė dalis ir palūkanos).
4. Susigrąžinamoms sumoms skaičiuojamos palūkanos už laikotarpį nuo jų perdavimo pagalbos gavėjams disponuoti dienos iki susigrąžinimo dienos.
5. Rumunija privalo nurodyti tikslias datas, kada valstybės suteikta pagalba perduota atitinkamiems gavėjams disponuoti.
6. Palūkanos skaičiuojamos nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų pagal Reglamento (EB) Nr. 794/2004 (102) V skyrių.
7. Rumunija privalo užtikrinti, kad nuo šio sprendimo priėmimo dienos nebus sumokėtos jokios 1 straipsnyje nurodytos pagalbos išmokos.
3 straipsnis
1. 1 straipsnyje nurodyta pagalba turi būti susigrąžinta nedelsiant ir veiksmingai.
2. Rumunija turi užtikrinti, kad šis sprendimas būtų įgyvendintas per keturis mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos.
4 straipsnis
1. Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos Rumunija turi pateikti šią informaciją:
a) |
bendrą kiekvieno šio sprendimo 1 straipsnyje nurodyto subjekto gautos pagalbos sumą; |
b) |
išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis šiam sprendimui įvykdyti, aprašą; |
c) |
dokumentus, kuriais įrodoma, kad gavėjui nurodyta grąžinti pagalbą. |
2. Rumunija turi nuolat informuoti Komisiją apie pažangą, padarytą ėmusis nacionalinių priemonių šiam sprendimui įgyvendinti iki visiško 1 straipsnyje nurodytos pagalbos susigrąžinimo. Komisijos prašymu ji turi nedelsdama pateikti visą informaciją apie numatytas priemones ir priemones, kurių jau imtasi šiam sprendimui įgyvendinti. Rumunija taip pat turi pateikti išsamius duomenis apie iš pagalbos gavėjų jau susigrąžintas pagalbos sumas ir palūkanas.
5 straipsnis
Šis sprendimas skirtas Rumunijai.
Priimta Briuselyje 2015 m. kovo 30 d.
Komisijos vardu
Margrethe VESTAGER
Komisijos narė
(1) 2009 m. gruodžio 1 d. EB sutarties 87 ir 88 straipsniai tapo Sutarties 107 ir 108 straipsniais. Iš esmės abiejų straipsnių nuostatos yra tapačios. Šiame sprendime, kai tinka, nuorodas į Sutarties 107 ir 108 straipsnius reikia suprasti kaip nuorodas į EB sutarties 87 ir 88 straipsnius. Sutartyje taip pat buvo įvesti tam tikri terminologijos pakeitimai, konkrečiai, „Bendrija“ pakeista į „Sąjungą“, o „bendroji rinka“ į „vidaus rinką“. Šiame sprendime vartojama Sutarties terminija.
(2) OL C 393, 2014 11 7, p. 27.
(3) ICSID byla Nr. ARB/05/20, Ioan Micula, Viorel Micula, „SC European Food SA“, „SC Starmill SRI“, „SC Multipack SRL“ prieš Rumuniją, 2013 m. gruodžio 11 d. galutinis arbitražo sprendimas.
(4) Pagal Europos Centrinio Banko 2013 m. gruodžio 11 d. orientacinį valiutos kursą 1 EUR = 4,45 RON.
(5) DIS įsigaliojo 2003 m. balandžio 1 d.
(6) Žr. 4 išnašą.
(7) Pagal Europos Centrinio Banko 2014 m. sausio 15 d. orientacinį valiutos kursą 1 EUR = 4,52 RON.
(8) 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB) (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999 3 27, p. 1).
(9) Žr. 3 konstatuojamąją dalį.
(10) Žr. 2 išnašą.
(11) Į užblokuotą sąskaitą papildomai pervesta 6 028 608 RON kaip vykdymo sąnaudų kompensacija.
(12) OL L 357, 1994 12 31, p. 2.
(13) Taip pat žr. prie ES ir Rumunijos asociacijos tarybos 2001 m. balandžio 10 d. Sprendimo Nr. 4/2000, kuriuo pagal Europos susitarimo, kuriuo sukuriama Europos Bendrijų ir jos valstybių narių ir Rumunijos asociacija, 64 straipsnio 3 dalį patvirtinamos valstybės pagalbos nuostatų, nurodytų to susitarimo 64 straipsnio 1 dalies iii punkte ir 2 dalyje ir to susitarimo protokolo Nr. 2 dėl Europos anglies ir plieno bendrijos (EAPB) produktų 9 straipsnio 1 dalies iii punkte ir 2 dalyje, įgyvendinimo taisyklės, pridėtų Įgyvendinimo taisyklių 2 straipsnį (OL L 138, 2001 5 22, p. 16).
(14) 1993 m. balandžio 12 d. leidinio Monitorul Oficial Nr. 73 pirma dalis.
(15) Konkurencijos taryba buvo ir yra savarankiška administracinė institucija, veikianti konkurencijos teisės ir valstybės pagalbos teisės srityje, turinti reglamentavimo ir tyrimo įgaliojimų, panašiai kaip Europos Komisija konkurencijos ir valstybės pagalbos teisės srityje.
(16) Konkurencijos tarnyba buvo specializuota Vyriausybei pavaldi institucija. Pagrindinės tarnybos funkcijos buvo: i) vykdyti tyrimus ir prižiūrėti, kad būtų veiksmingai įgyvendinamos teisės nuostatos ir Konkurencijos tarybos sprendimai, ii) prižiūrėti, kaip viešieji subjektai ir valstybės įmonės nustato kainas, ir iii) užtikrinti valstybės pagalbos skaidrumą ir stebėti bei pranešti apie valstybės pagalbos išlaidas.
(17) Prie Sprendimo Nr. 4/2000 pridėtų Įgyvendinimo taisyklių 1 straipsniu ES ir Rumunijos asociacijos taryba paskyrė Konkurencijos tarybą ir Konkurencijos tarnybą Rumunijos įstaigomis, atsakingomis už valstybės pagalbos suderinamumo su 1995 m. Europos susitarimu priežiūrą ir vertinimą.
(18) Civilinio teismo sprendimas Nr. 26; žr. arbitražo sprendimo 219 punktą.
(19) Žr. arbitražo sprendimo 224 punktą.
(20) 2001 m. lapkričio 21 d. Europos Sąjungos bendroji pozicija CONF-RO 43/01, p. 4. Per šalies pareiškėjos stojimo procesą Komisija reguliariai siūlo, o Taryba priima vadinamąsias bendrąsias pozicijas, kuriose įvertinama šalies kandidatės pažanga, padaryta siekiant išpildyti stojimo kriterijus.
(21) Pagrindimo ataskaita, pridėta prie 2004 m. rugpjūčio 24 d. NVP Nr. 94/2004, p. 12–13.
(22) DIS 9 straipsnio 1 dalis.
(23) Arbitražo sprendimo 725 punktas.
(24) Arbitražo sprendimo 827 punktas.
(25) Žr. 24 išnašą.
(26) Arbitražo sprendimo 872 punktas.
(27) Arbitražo sprendimo 875 ir paskesni punktai.
(28) Ši suma apskaičiuota 2005 m. vasario 22 d. – 2009 m. kovo 31 d. importui.
(29) Žr. 28 išnašą.
(30) Ieškovai prašė padidėjusios PET kainos kompensacijos. Tačiau arbitražo teismas atmetė šiuos reikalavimus, motyvuodamas tuo, kad ieškovai iš tikrųjų niekada nesinaudojo žaliavų lengvata importuodami PET.
(31) Ši suma apskaičiuota pagal muitus už importuojamą cukrų, kurių būtų buvę išvengta, jeigu ieškovas būtų turėjęs galimybę sukaupti cukraus atsargas iki numatomo NVP galiojimo pabaigos (t. y. 2009 m. balandžio 1 d.). Lyginamasis rodiklis paremtas 2004–2005 m. atsargomis.
(32) Prarastas pelnas apskaičiuotas 2004–2008 m. laikotarpiui pagal prarastas gaiviųjų gėrimų ir kitų produktų, kurių sudėtyje nėra cukraus, rinkos dalis. Ieškinio argumentas yra tas, kad panaikinus NVP numatytas paskatas, išaugo sąnaudos, dėl to padidėjo kainos ir sumažėjo rinkos dalys.
(33) Bukarešto tribunolo byla Nr. 3456/3/2014.
(34) Bukarešto tribunolo, IV civilinių bylų skyriaus, priimta nutartis byloje Nr. 9261/3/2014.
(35) Bukarešto tribunolo, III civilinių bylų skyriaus, byla Nr. 15755/3/2014.
(36) Bukarešto apeliacinio teismo, IV civilinių bylų skyriaus, byla Nr. 15755/3/2014/a1.
(37) Žr. 36 išnašą.
(38) Pagal Europos Centrinio Banko 2015 m. sausio 5 d. orientacinį valiutos kursą 1 EUR = 4,49 RON.
(39) Žr. 38 išnašą.
(40) Pagal Europos Centrinio Banko 2015 m. kovo 9 d. orientacinį valiutos kursą 1 EUR = 4,44 RON.
(41) Jungtinių Valstijų Kolumbijos apygardos teismo byla Nr. 1–14-cv-600 Viorel Micula prieš Rumunijos Vyriausybę, peticija dėl ICSID arbitražo sprendimo patvirtinimo ir teismo sprendimo priėmimo.
(42) Žr. 7 išnašą.
(43) Žr. 38 išnašą.
(44) Žr. 40 išnašą.
(45) Žr. Sprendimo pradėti procedūrą 39 konstatuojamąją dalį.
(46) Byla 61/79 Amministrazione delle finanze dello Stato prieš Denkavit italiana, ES:C:1980:100.
(47) 2007 m. lapkričio 20 d. Komisijos sprendimas 2008/408/EB dėl valstybės pagalbos C 36/A/06 (ex NN 38/06), kurią Italija suteikė „ThyssenKrupp“, „Cementir“ ir „Nuova Terni Industrie Chimiche“ (OL L 144, 2008 6 4, p. 37).
(48) Cituojamas Sprendimo Olympiaki Aeroporia Ypiresies, T-68/03, ES:T:2007:253, 42 punktas.
(49) Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją, C-487/06 P, ES:C:2008:757, 85 ir 89 punktai ir cituojama teismų praktika, ir Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus (NOx), C-279/08 P, ES:C:2011:551, 51 punktas.
(50) Sprendimo Pavlov ir kiti, sujungtos bylos C-180/98–C-184/98, ES:C:2000:428, 74 punktas.
(51) Sprendimo Hydrotherm, C-170/83, ES:C:1984:271, 11 punktas. Taip pat žr. Sprendimo Pollmeier Malchow prieš Komisiją, T-137/02, ES:T:2004:304, 50 punktą.
(52) Sprendimo Acea Electrabel Produzione SpA prieš Komisiją, C-480/09, P ES:C:2010:787, 47–55 punktai; Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze SpA ir kiti, C-222/04, ES:C:2006:8, 112 punktas.
(53) Žr. arbitražo sprendimo 935–936 ir 943 punktus.
(54) Sprendimo C-170/83 Hydrotherm, ES:C:1984:271, 10 punktas.
(55) Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze SpA ir kiti, C-222/04, ES:C:2006:8, 112 punktas.
(56) Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze SpA ir kiti, C-222/04, ES:C:2006:8, 114 punktas.
(57) Žr. 87 ir 88 konstatuojamąsias dalis.
(58) Sprendimo SFEI ir kt., C-39/94, ES:C:1996:285, 60 punktas; Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-342/96 ES:C:1999:210, 41 punktas.
(59) Arbitražo sprendimo 917 punktas.
(60) Arbitražo sprendimo 928 punktas.
(61) Arbitražo sprendimo 953 punktas.
(62) Žr. 27 konstatuojamojoje dalyje pateiktą pagal arbitražo sprendimą mokėtinų sumų aprašą.
(63) Arbitražo sprendimo 928 punktas.
(64) Arbitražo sprendimo 872 punktas.
(65) Arbitražo teismas padarė išvadą, kad panaikinant NVP Nr. 24 paskatas pažeisti ieškovų teisėti lūkesčiai, nors arbitražo teismas net neišnagrinėjo Rumunijos veiksmų pagrįstumo arba skaidrumo (Arbitražo sprendimo 725, 726 punktai; pagrįstumas ir skaidrumas nagrinėti atitinkamai tik 727 ir paskesniuose punktuose bei 837 ir paskesniuose punktuose). Todėl nėra pagrindo teigti, kaip tai daro ieškovai, kad arbitražo teismo išvada dėl DIS pažeidimo padaryta dėl to, kad nepagrįstai palikti NVP NR. 24 nustatyti įpareigojimai investuotojams, arba to, kad Rumunijos veiksmai buvo nepakankamai skaidrūs.
(66) Arbitražo sprendimo 953, 961, 971, 984, 1 016, 1 020, 1 136 punktai.
(67) Sujungtos bylos 106/87–120/87 Asteris, ES:C:1988:457.
(68) Sujungtos bylos 106/87–120/87 Asteris, ES:C:1988:457, 23 punktas.
(69) Žr. 2004 m. birželio 16 d. Komisijos sprendimą dėl Nyderlandų pagalbos „Akzo-Nobel“, siekiant sumažinti chlorino transportavimą (Byla Nr. 304/2003), pranešimo santrauka paskelbta OL C 81, 2005 4 2, p. 4; taip pat žr. 2006 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimą dėl Nyderlandų pagalbos automobilių išmontavimo bendrovės „Steenbergen“ perkėlimo (byla Nr. 575/05), pranešimo santrauka paskelbta OL C 80, 2007 4 13, p. 1.
(70) Dėl tų pačių priežasčių Komisija negaliojančiais laikytų ir ES viduje sudarytus DIS, kuriais grindžiami ieškinio 53 išnašoje nurodyti arbitražo procesai.
(71) Žr. Komisijos nario K. De Guchto atsakymą į Parlamento žodžiu pateiktą klausimą Nr. O-000043/2013/rev.1, kuriame jis nurodė: Komisija sutinka, kad ES valstybių narių dvišalės ir investicijų sutartys (DIS) neatitinka ES teisės, 2013 m. gegužės 22 d. plenarinio posėdžio debatai. Taip pat žr. 2012 m. vasario 3 d. Komisijos tarnybų darbo dokumentą dėl kapitalo judėjimo ir investicijų ES – Komisijos tarnybų rinkos stebėsenos dokumentą, SWD(2012) 6 final, p. 13. Taip pat žr. 2013 m. balandžio 15 d. Komisijos tarnybų darbo dokumento dėl laisvo kapitalo judėjimo ES, SWD(2013) 146 final, p. 11 ir p. 14; 2014 m. kovo 18 d. Komisijos tarnybų darbo dokumentą dėl laisvo kapitalo judėjimo ES, SWD (2014) 115 final, p. 12; ir 2012 m. Europos Komisijos informaciją apie Stebėsenos veiklą ir analizę, ES valstybių narių dvišales investicijų sutartis (ES viduje sudarytas DIS), paskelbtą internete adresu http://ec.europa.eu/internal_market/capital/analysis/monitoring_activities_and_analysis/index_en.htm.
(72) 2005 m. balandžio 28 d. išvados sujungtose bylose C-346/03 ir C-529/03 Atzori, ECLI:ES:C:2005:256, 198 punktas.
(73) Byla Elliniki Nafpigokataskevastiki AE Chartofylakeiou prieš Komisiją, T-384/08, ES:T:2011:650, ir Sprendimo Corsica Ferries prieš Komisiją, T-565/08, ES:T:2012:415, 23, 114 ir 120–131 punktai. Taip pat žr. pagal analogiją Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-111/10, ES:C:2013:785, 44 punktą.
(74) Sprendimo C-119/05 Lucchini, C-119/05, ES:C:2007:434, 59 punktas.
(75) Sprendimo Altmark Trans, C-280/00, ES:C:2003:415, 84 punktas.
(76) Sprendimo Deutsche Bahn AG prieš Komisiją, T-351/02, ES:T:2006:104, 101 punktas.
(77) Sprendimo Phillip Morris, 730/79, ES:C:1980:209, 11 punktas. Sprendimo Alzetta, sujungtos bylos T-298/97, T-312/97, ES:T:2000:151, 80 punktas.
(78) Sprendimo Friulia Venezia Giulia, T-288/97, ES:T:2001:115, 41 punktas.
(79) 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1219/2012, kuriuo nustatoma valstybių narių ir trečiųjų šalių dvišaliams investicijų susitarimams skirta pereinamojo laikotarpio tvarka (OL L 351, 2012 12 20, p. 40).
(80) Sutarties 3 straipsnio 1 dalies e punktas.
(81) Sprendimo Magdeburger Mühlenwerke, C-129/12, ES:C:2013:200, 40 punktas.
(82) Pradinės nuostatos dėl žaliavų lengvatos (tai investicijų paskata, dėl kurios panaikinimo patirta žala, kurią ieškovams priteista atlyginti pagal arbitražo sprendimą) vertimas į anglų kalbą pateiktas arbitražo sprendimo 148 punkte. Remiantis išverstu 6 straipsnio 1 dalies b punktu, „Privately held companies, Romanian legal entities, as well as small or family business, authorised pursuant to the Decree-Law no. 54/1990 concerning the organisation and operation of free initiative-based economic activities that are headquartered and conduct business within the disadvantaged region, will be granted the following advantages for their new investments in the these regions: […] refunds of customs duties on raw materials, spare parts and/or components necessary of achieving the investor’s own production in that region. The refunds will be made based on the approval by the regional development agencies of the companies’ production sales documents. The funds necessary for the refund of the customs duties will be provided to the Agency for Regional Development from the Regional development Fund. In case of unprivileged regions belonging to two or more administrative-territorial units, the funds necessary for the refund of the customs duties will be provided by the National Agency for Regional Development from the National Development Fund [the „Raw Materials Incentive“ or „Raw Materials Facility“]“.
(83) Stojimo akte nurodytos šios trys esamos pagalbos kategorijos:
— |
pagalbos priemonės, taikytos iki 1994 m. gruodžio 10 d., |
— |
pagalbos priemonės, išvardytos šio priedo priedėlyje, |
— |
pagalbos priemonės, kurias naujosios valstybės narės valstybės pagalbos kontrolės institucija įvertino ir pripažino atitinkančiomis acquis iki įstojimo dienos, ir dėl kurių Komisija pagal 2 punkte nustatytą procedūrą nepareiškė prieštaravimo rimtai abejodama priemonės suderinamumu su bendrąja rinka. |
Joks sprendimas vykdyti arbitražo sprendimą nėra įtrauktas į nė vieną iš šių trijų kategorijų. NET jei būtų laikoma, kad įgyvendinant arbitražo sprendimą tik atkuriamos ieškovo teisės pagal NVP Nr. 24, taip, tarsi atitinkamos paskatos pagal šį teisės aktą nebūtų buvę panaikintos nesukakus jų terminui, šis teisių atkūrimas atgaline data nuo Rumunijos įstojimo į Sąjungą vis tiek turėtų būti laikomas „nauja pagalba“.
(84) Taip pat žr. Sprendimo Budapesti Erömü, sujungtos bylos T-80/06 ir T-182/09, ES:T:2012:65, 54 punktą.
(85) Sprendimo Olympiaki Aeroporia Ypiresies prieš Komisiją, T-68/03, ES:T:2007:253, 34 punktas.
(86) Sprendimo Matra prieš Komisiją, C-225/91, ES:C:1993:239, 41 punktas.
(87) 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairės (OL C 54, 2006 3 4, p. 13).
(88) 2007 m. RPG, 76 punktas.
(89) Komisijos sprendimas Nr. 2/07, pranešimo santrauka OL C 73, 2007 3 30, p. 15.
(90) Komisijos sprendimas SA 38364, pranešimo santrauka paskelbta OL C 233, 2014 7 18, p. 1.
(91) Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-70/72, ES:C:1973:87, 13 punktas.
(92) Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, sujungtos bylos C-278/92, C-279/92 ir C-280/92, ES:C:1994:325, 75 punktas.
(93) Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-75/97, ES:C:1999:311, 64–65 punktai.
(94) Sprendimo Unicredito Italiano, C-148/04, ES:C:2005:774, 104–111 punktai.
(95) Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-217/06, ES:C:2007:580, 23 punktas ir cituojama teismų praktika.
(96) Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-5/89, ES:C:1990:320, 14 punktas.
(97) Žr. 7 išnašą.
(98) Žr. 38 išnašą.
(99) Žr. 38 išnašą.
(100) Žr. 40 išnašą.
(101) ICSID byla Nr. ARB/05/20, Ioan Micula, Viorel Micula, „SC European Food SA“, „SC Starmill SRI“, „SC Multipack SRL“ prieš Rumuniją, 2013 m. gruodžio 11 d. galutinis arbitražo sprendimas.
(102) 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 140, 2004 4 30, p. 1).