(1)

Europos Komisija (toliau – Komisija) Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2015/501 (2) (toliau – laikinasis reglamentas) importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – KLR) ir Taivano (toliau – nagrinėjamosios šalys) kilmės plokštiems šaltai valcuotiems nerūdijančiojo plieno produktams nustatė laikinąjį antidempingo muitą.

(2)

Komisija tyrimą inicijavo 2014 m. gegužės 13 d. gavusi Sąjungos plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų gamintojų vardu EUROFER (toliau – skundo pateikėjas) pateiktą skundą. Skundas susijęs su apytikriai 50 % visos Sąjungos plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų gamybos. Skunde buvo pateikta dempingo ir dėl to daromos materialinės žalos įrodymų, kurių pakako tyrimo inicijavimui pagrįsti.

(3)

Komisija, gavusi būtinais įrodymais pagrįstą skundo pateikėjo prašymą, 2014 m. gruodžio 15 d. priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1331/2014 (3), kuriuo nuo 2014 m. gruodžio 17 d. nustatyta privaloma importuojamų KLR ir Taivano kilmės plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų registracija (toliau – registracijos reglamentas).

(4)

Suinteresuotosios šalys tvirtino, kad sprendimas dėl importo registracijos buvo nepagrįstas, nes nebuvo įvykdytos pagrindinio reglamento 14 straipsnio 5 dalies sąlygos. Tačiau šie tvirtinimai nebuvo pagrįsti faktiniais įrodymais. Sprendimo dėl importo registracijos priėmimo metu Komisija turėjo pakankamai prima facie įrodymų, pagrindžiančių importo registracijos būtinybę, nes smarkiai išaugo importo iš šių šalių apimtys ir rinkos dalis. Todėl tvirtinimai šiuo klausimu turėjo būti atmesti.

(5)

Paskelbus pagrindinius faktus ir aplinkybes, kuriais remiantis nuspręsta nustatyti laikinąsias antidempingo priemones (toliau – pirminis faktų atskleidimas), kelios suinteresuotosios šalys raštu pateikė savo pastabas apie preliminarias išvadas. Vieno Kinijos eksportuotojo, vieno Taivano eksportuotojo ir skundo pateikėjo prašymu jie buvo išklausyti atitinkamai 2015 m. balandžio 24 d., 2015 m. balandžio 27 d. ir 2015 m. liepos 7 d. dalyvaujant prekybos bylas nagrinėjančiam pareigūnui. Be to, bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu prekybos bylas nagrinėjantis pareigūnas galėjo patikrinti, kaip už tyrimą atsakingos Komisijos tarnybos naudojo konfidencialią informaciją.

(6)

Komisija toliau rinko ir tikrino visą informaciją, kuri, jos manymu, buvo būtina norint padaryti galutines išvadas. Buvo apsvarstytos suinteresuotųjų šalių žodžiu ir raštu pateiktos pastabos ir prireikus atitinkamai pakeistos preliminarios išvados.

(7)

Be to, tikrinamieji vizitai buvo surengti šių bendrovių patalpose:

(8)

Visoms suinteresuotosioms šalims buvo pranešta apie esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remiantis ketinta nustatyti galutinį antidempingo muitą importuojamiems nagrinėjamųjų šalių kilmės plokštiems šaltai valcuotiems nerūdijančiojo plieno produktams ir sumų, gaunamų taikant laikinąjį muitą, galutinį surinkimą (toliau – galutinis atskleidimas). Visoms šalims buvo suteiktas laikotarpis, per kurį jos galėjo teikti pastabas dėl šio galutinio atskleidimo.

(9)

Suinteresuotųjų šalių pateiktos pastabos apsvarstytos ir prireikus į jas atsižvelgta.

(10)

Viena bendrovė prieštaravo laikinojo reglamento 14 konstatuojamosios dalies išvadai, kad ji – ne eksportuojantis gamintojas. Tačiau ši bendrovė nepateikė jokios papildomos informacijos, kuria remdamasi Komisija galėtų pakeisti laikinojo reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje išdėstytą poziciją.

(11)

Kadangi kitų pastabų dėl Sąjungos gamintojų, eksportuojančių KLR ir Taivano gamintojų ir nesusijusių importuotojų atrankos metodo negauta, laikinojo reglamento 7–22 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos preliminarios išvados patvirtinamos.

(12)

Kaip nurodyta laikinojo reglamento 25 konstatuojamojoje dalyje, atliekant tyrimą dėl dempingo ir žalos nagrinėtas 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpis (toliau – tiriamasis laikotarpis). Tiriant žalai įvertinti svarbias tendencijas buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos (toliau – nagrinėjamasis laikotarpis).

(13)

Kaip nurodyta laikinojo reglamento 26 konstatuojamojoje dalyje, nagrinėjamasis produktas – KLR ir Taivano kilmės plokšti valcavimo produktai iš nerūdijančiojo plieno, po šaltojo valcavimo toliau neapdoroti, kurių KN kodai šiuo metu 7219 31 00 , 7219 32 10 , 7219 32 90 , 7219 33 10 , 7219 33 90 , 7219 34 10 , 7219 34 90 , 7219 35 10 , 7219 35 90 , 7220 20 21 , 7220 20 29 , 7220 20 41 , 7220 20 49 , 7220 20 81 ir 7220 20 89 (toliau – nagrinėjamasis produktas).

(14)

Plokšti šaltai valcuoti nerūdijančiojo plieno produktai naudojami įvairioms paskirtims, pavyzdžiui, buitiniams prietaisams (pvz., skalbyklių ir indaplovių vidaus detalėms), suvirintiems vamzdžiams ir medicinos prietaisams gaminti, taip pat maisto perdirbimo ir automobilių pramonės sektoriuose.

(15)

Atlikus tyrimą nustatyta, kad skirtingų tipų nagrinėjamasis produktas pasižymi tomis pačiomis pagrindinėmis fizinėmis, cheminėmis ir techninėmis savybėmis ir iš esmės naudojamas toms pačioms paskirtims.

(16)

Suinteresuotosios šalys pakartojo laikinajame etape pareikštus tvirtinimus, kad siauros ir precizinės juostelės neturėtų būti įtrauktos į tyrimo aprėptį. Jos toliau tvirtino, kad Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas, išnagrinėjęs Outokumpu/INOXUM susijungimo bylą (4), nusprendė šio tipo produkto nepriskirti prie susijusios produkto rinkos. Be to, suinteresuotosios šalys teigė, kad standartinių plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų ir precizinių juostelių paklausos ir pasiūlos pakeičiamumas yra nedidelis. Tačiau, kaip išdėstyta laikinojo reglamento 31 konstatuojamojoje dalyje, atliekant antidempingo tyrimą rinka apibrėžiama atsižvelgiant į nagrinėjamojo produkto fizines savybes, o ne į paklausos ir pasiūlos pakeičiamumą.

(17)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis pakartojo, kad rinkos apibrėžtis susijungimo byloje yra susijusi su produkto apibrėžtimi atliekant antidempingo tyrimą. Siekdama pagrįsti šį argumentą, ši šalis teigė, kad ES institucijos gali atsižvelgti ne tik į produkto fizines, technines ir chemines savybes, bet ir į įvairius kitus veiksnius, pvz., produkto naudojimą, pakeičiamumą, vartotojų vertinimą, platinimo grandines, gamybos procesą, gamybos sąnaudas ir kokybę. Kaip teigiama, keturi parametrai – naudojimas, pakeičiamumas, vartotojų vertinimas ir gamybos procesas – atitinka paklausos ir pasiūlos pakeičiamumą.

(18)

Nevertinant tvirtinimo, ar iš tiesų naudojimas, pakeičiamumas, vartotojų vertinimas ir gamybos procesas atitinka paklausos ir pasiūlos pakeičiamumą, pirmiau pateiktų elementų sąrašas aprėpia kur kas daugiau, nei šiuos keturis kriterijus. Todėl su teiginiu, kad rinkos apibrėžtis susijungimo byloje yra susijusi su produkto apibrėžtimi atliekant antidempingo tyrimą, negalima sutikti.

(19)

Po galutinio atskleidimo kita suinteresuotoji šalis tvirtino, kad vertinant, ar precizinės juostelės turėtų būti priskirtos prie nagrinėjamojo produkto apibrėžties, reikėtų atsižvelgti į tai, kad praeityje Sąjungos pramonė šio tipo produkto parduoti negalėjusi. Šiuo atžvilgiu laikinojo reglamento 30 konstatuojamojoje dalyje aiškiai pasakyta, kad Sąjungos pramonė gali visapusiškai patenkinti šį rinkos segmentą. Neturint tikslesnės žodžio „praeityje“ apibrėžties neįmanoma patikrinti, ar šis tvirtinimas atitinka tikrovę ir ar apskritai svarbus. Bet kuriuo atveju precizinių juostelių ir nagrinėjamojo produkto pagrindinės fizinės, techninės ir cheminės savybės yra panašios.

(20)

Suinteresuotoji šalis tvirtino, kad net jeigu specializuotų produktų importas sudaro mažiau nei 1 % visos importo apimties, kaip Komisija išdėstė laikinojo reglamento 101 konstatuojamojoje dalyje, Komisija esą diskriminavo rinkos dalį į tyrimo aprėptį įtraukusi šiuos produktus. Ši šalis teigė, kad su specializuotais produktais dirbančios bendrovės, pasak jos, negalėtų rasti kitų tokių specializuotų produktų tiekėjų. Jokių kitų įrodymų nepateikta.

(21)

Šiuo atžvilgiu pažymima, kad laikinojo reglamento 101 konstatuojamosios dalies teiginys su nagrinėjamuoju atveju nesusijęs. Minimas teiginys susijęs su bendru importo iš KLR ir Taivano vertinimu, o ne su tiriamojo produkto apibrėžtąja sritimi. Iš tikrųjų neginčijama, kad šių specializuotų produktų ir vadinamųjų standartinių plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų pagrindinės fizinės savybės yra tos pačios.

(22)

Todėl Komisija atmetė šiuos tvirtinimus ir nepakeitė tiriamojo produkto apibrėžtosios srities.

(23)

Laikinojo reglamento 26–32 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos preliminarios išvados patvirtinamos.

(24)

Kaip paaiškinta laikinojo reglamento 34 konstatuojamojoje dalyje, nė vienas su šiuo tyrimu susijęs eksportuojantis gamintojas neprašė taikyti RER.

(25)

Laikinajame reglamente Jungtinės Amerikos Valstijos (toliau – JAV) buvo pasirinktos kaip tinkama panaši šalis pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą. Du eksportuojantys gamintojai tvirtino, kad JAV nėra tinkama panaši šalis siekiant nustatyti normaliąją vertę dėl to, kad skiriasi KLR ir JAV gamybos procesas ir naudojamos žaliavos. Be to, vienas eksportuojantis gamintojas tvirtino, kad geriau būtų rinktis Taivaną kaip panašią šalį, nes Kinijos gamyklų gamybos sąnaudos kur kas panašesnės į Taivano – o ne JAV – gamyklų gamybos sąnaudas. Pasak šio eksportuojančio gamintojo, taip yra dėl to, kad pagrindiniai Taivano plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų gamintojai naudoja daug KLR kilmės tarpinių medžiagų, visų pirma juodųjų ritinių. Tokie juodieji ritiniai gaminami iš luitinio nikelio ketaus (toliau – LNK), t. y. beveik išimtinai KLR naudojamos žaliavos. Kitas eksportuojantis gamintojas tvirtino, kad JAV gamintojai yra vienaip ar kitaip susiję su tam tikrais Sąjungos gamintojais ir kad dėl JAV rinkos dydžio nustatytieji faktai netikslūs.

(26)

JAV ir KLR nikelio, vieno iš pirminių žaliavų, naudojamų plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų gamyboje, šaltinių skirtumų iš tikrųjų yra. Nors abiejų šalių plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų gamintojai naudoja tam tikrą kiekį bendros paskirties nikelio, JAV pagrindinis nikelio šaltinis yra nerūdijančiojo plieno laužas, o KLR – LNK. Tačiau toks skirtumas nereiškia, kad JAV šiuo atveju netinkama panaši šalis, nes JAV ir KLR pagaminti galutiniai produktai yra panašūs, kaip nustatyta laikinojo reglamento 29 konstatuojamojoje dalyje bei pirmiau išdėstytoje 15 konstatuojamojoje dalyje. Kaip paaiškinta laikinojo reglamento 39 ir 40 konstatuojamosiose dalyse, JAV laikoma tinkama panašia šalimi remiantis tam tikrais kriterijais. Atsižvelgiant į JAV plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų rinkos dydį ir konkurencijos lygį, taip pat į tai, kad bendradarbiavo tik dvi šalys, skirtingi nikelio gavimo šaltiniai ir gamybos procesas nereiškia, kad JAV nėra tinkamas pasirinkimas. Kita vertus, atsižvelgiant į argumentą dėl LNK naudojimo ir susijusio gamybos proceso KLR kyla klausimų dėl Taivano ar bet kurios kitos pasaulio šalies, kaip alternatyvios panašios šalies, tinkamumo. LNK gaminamas ir dėl eksporto kliūčių juo prekiaujama ir jis naudojamas beveik išimtinai KLR. Taigi, kaip ir buvo nustatyta, LNK nenaudojamas Taivane – alternatyvioje panašioje šalyje. Pagrindinės žaliavos, naudojamos gaminant nagrinėjamąjį produktą Taivane, yra bendros paskirties nikelis ir, kaip nurodė vienas eksportuojantis gamintojas, daugiausia iš KLR perkami juodieji ritiniai. Taip pat, kaip nurodyta laikinojo reglamento 39 konstatuojamojoje dalyje, JAV ir Taivane naudojamos iš esmės tos pačios žaliavos. Be to, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį galima prašyti daryti koregavimą siekiant atsižvelgti į tam tikrus skirtumus, jeigu įrodomas akivaizdus poveikis kainoms ir koregavimo pagrįstumas atsižvelgiant į pasirinktą panašią šalį, kaip yra nurodyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte.

(27)

Antra, dėl Taivano gamintojo, naudojančio iš KLR pirktą juodąjį ritinį, gamybos sąnaudų, kaip paaiškinta laikinojo reglamento 76 konstatuojamojoje dalyje, tie juodieji ritiniai buvo pirkti iš susijusio tiekėjo KLR. Atliekant tyrimą tai buvo vienintelis atvejis, kai KLR kilmės juodieji ritiniai buvo naudojami dideliu mastu. Atlikdama skaičiavimus Komisija tų pirktų ritinių sąnaudas pakeitė bendrovės gamybos sąnaudomis. Kitaip tariant, juodųjų ritinių pirkimo kainos, kurios, kaip teigiama, KLR atitiko gamybos sąnaudas, buvo pakeistos Taivano gamybos, kai LNK nenaudojamas, sąnaudomis. Todėl tai, kad buvo naudojami KLR kilmės iš LNK pagaminti juodieji ritiniai, nereiškia, kad Taivane ir KLR gamybos sąnaudos yra panašios.

(28)

Trečia, vienas JAV gamintojas yra susijęs su Sąjungos gamintojais. Tačiau šiame tyrime toks ryšys nėra reikšmingas. Komisija pažymi, kad net jeigu panašių šalių gamintojai yra susiję su Sąjungos gamintojais, toks ryšys neturi įtakos normaliosios vertės nustatymui remiantis patikrintais duomenimis ir ši normalioji vertė neturi būti panaikinta. Be to, nėra konkretaus pagrindo abejoti šio panašios šalies gamintojo duomenų naudojimo pagrįstumu. Šis tvirtinimas atmetamas.

(29)

Ketvirta, tvirtinimas, kad su JAV rinkos dydžiu susiję nustatytieji faktai buvo netikslūs, nebuvo išsamiau pagrįstas. Taigi, šis tvirtinimas atmetamas.

(30)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tvirtinimas, kad JAV nėra tinkama panaši šalis, atmetamas. Laikinojo reglamento 39–40 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos preliminarios išvados patvirtinamos.

(31)

Komisija patvirtina, kad JAV pasirinkta panašia šalimi, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje.

(32)

Dvi suinteresuotosios šalys pakartojo savo prieštaravimus dėl JAV, kaip panašios šalies, pasirinkimo, primygtinai tvirtindamos, kad JAV ir kai kurių Kinijos gamintojų gamybos procesas nėra panašus, ir vėl siūlė pasirinkti Taivaną.

(33)

Komisija atidžiai išnagrinėjo papildomas pastabas dėl galimybės panašia šalimi pasirinkti Taivaną, o ne JAV. Komisija mano, kad pastabose nėra jokių konkrečių naujų argumentų, todėl patvirtina 25–29 konstatuojamosiose dalyse išdėstytus argumentus.

(34)

Kadangi pastabų dėl normaliosios vertės nustatymo negauta, laikinojo reglamento 43–49 konstatuojamosios dalys patvirtinamos.

(35)

Kadangi pastabų dėl eksporto kainos nustatymo negauta, laikinojo reglamento 65 konstatuojamoji dalis patvirtinama.

(36)

Du eksportuojantys gamintojai teigė, kad, jeigu JAV liks panaši šalis, turėtų būti padarytas koregavimas dėl naudojamų skirtingų žaliavų. Vienas eksportuojantis gamintojas nurodė, kad vienas JAV gamintojas patiria su vidaus transportavimu susijusių papildomų sąnaudų. Šis eksportuojantis gamintojas teigė, kad dėl to reikėtų pakoreguoti normaliąją vertę. Vienas eksportuojantis gamintojas nurodė, kad nustatydama normaliąją vertę Komisija į iš anksto nustatytus produkto kontrolės numerius (toliau – PKN) neįtraukė storio, pločio ir briaunų parametrų. Šis eksportuojantis gamintojas teigė, kad storis ir, kiek mažiau, plotis yra svarbūs parametrai, nes jie daro tiesioginį poveikį gamybos sąnaudoms ir kainoms, skaičiuojamoms už toną.

(37)

Pirma, dėl koregavimo atsižvelgiant į skirtingas žaliavas – iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies matyti, kad dempingo skaičiavimai grindžiami kaina, o ne sąnaudomis. Todėl skirtingų žaliavų naudojimas ir skirtingi gamybos procesai neturi reikšmės, išskyrus atvejus, kai daromas akivaizdus poveikis kainoms, o koregavimas pagrindžiamas atsižvelgiant į pasirinktą panašią šalį, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte. Visi koregavimo prašymai turi būti pagrįsti. Komisijos žiniomis, nėra jokių požymių, kad skirtingos žaliavos ir gamybos procesas turėtų įtakos kainų palyginamumui. Eksportuojantys gamintojai neįrodė, kad skirtingų žaliavų naudojimas darytų poveikį kainoms, todėl koregavimas laikomas nepagrįstu.

(38)

Antra, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies e punktą koreguojama, kai skiriasi tiesiogiai su nagrinėjamųjų produktų transportavimu iš eksportuotojo patalpų nepriklausomam pirkėjui susijusios išlaidos, kai tokios išlaidos įtraukiamos į kainas. Ši nuostata netaikoma vidaus transportavimo išlaidoms, todėl šiuo pagrindu koregavimo pagrįstumo nėra.

(39)

Trečia, Komisija pažymi, kad minėtų PKN parametrų buvo atsisakyta pradiniame etape, kad būtų lengviau palyginti panašų produktą panašioje šalyje. Vėliau Komisija padidino atitiktį ir galėjo palyginti daugumą sandorių pagal visus PKN, įskaitant storio, pločio ir briaunų parametrus. Sandoriai, dėl kurių to padaryti buvo neįmanoma, palyginti remiantis kuo išsamesniais PKN. Dėl to buvo iš dalies pakeisti dempingo skirtumai, kaip paaiškinta 49 konstatuojamojoje dalyje.

(40)

Dvi suinteresuotosios šalys teigė, kad Komisija, remdamasi iš JAV gautais duomenimis, turėjo koreguoti normaliąją vertę, nes KLR ir JAV naudojamos skirtingos žaliavos. Viena suinteresuotoji šalis teigė, kad LNK yra pigesnis, nes jo sudėtyje esantis nikelio kiekis nedidelis, o sudėtyje esanti geležis gaunama nemokamai. Norėdama įrodyti, kad skirtingos žaliavų sąnaudos turi įtakos kainoms, ta pati šalis teigė, kad Kinijos vidaus rinkos kainos yra mažesnės nei Sąjungos ir JAV vidaus rinkos kainos. Suinteresuotosios šalies teigimu, šis kainų skirtumas negali būti laikomas atsiradusiu dėl tariamos subsidijos, kadangi Komisija nutraukė lygiagretų antisubsidijų tyrimą dėl KLR. Kita suinteresuotoji šalis nurodė, kad sąnaudos ir kainos plieno sektoriuje yra susijusios.

(41)

Dėl normaliosios vertės koregavimo Komisija pažymi, kad atlikti koregavimą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą arba 10 dalį prašanti šalis turi įrodyti, kad jos prašymas pagrįstas. Todėl prievolė įrodyti, kad turi būti atliktas koregavimas, tenka tiems, kurie siekia šiuo koregavimu remtis. Komisija turi atmesti prašymą atlikti koregavimą dėl veiksnių skirtumų, nes nebuvo įrodyta, kad tokie skirtumai turėtų įtakos kainoms, taigi ir jų palyginimui.

(42)

Norėdama palyginti normaliąją vertę ir eksporto kainą, Komisija turi atsižvelgti į skirtumus, darančius poveikį produktų kainoms ir kainų palyginamumui, o ne jų gamybos sąnaudoms. Dėl LNK kainos Komisija pažymi, kad, panašiai kaip Sąjungoje bei JAV naudojamų žaliavų atveju, LNK kainos priklauso nuo pasaulinės nikelio kainos. NET jei LNK yra pigesnis dėl jo sudėtyje esančio nedidelio nikelio kiekio, LNK naudojantys gamintojai turėtų naudoti daugiau LNK, kad gautų tarptautinius plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų standartus atitinkantį nikelio kiekį. Dėl teiginio, kad LNK sudėtyje esanti geležis gaunama nemokamai, Komisija pažymi, kad Sąjungos ir JAV plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų gamintojai taip pat nemoka visos kainos už feronikelio sudėtyje esančią geležį. Dėl KLR, Sąjungos ir JAV plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų vidaus rinkos kainų palyginimo siekiant įrodyti, kad naudojant LNK KLR daromas poveikis kainoms, Komisija pažymi, kad Kinijos vidaus rinkos kainos atspindi ne rinkos ekonomikos šalies padėtį. JAV yra rinkos ekonomikos šalis.

(43)

Komisija primena, kad jau seniai nustatyta, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies nuostatos negali būti taikomos siekiant padaryti to reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą neveiksmingu. Šiuo atžvilgiu buvo nustatyta, kad panašioje šalyje nustatyta normalioji vertė visiškai atitinka 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, kaip išdėstyta 31 konstatuojamojoje dalyje. Todėl pagal 2 straipsnio 7 dalies a punktą nėra tikslinga toliau koreguoti normaliąją vertę, kuri jau tinkamai nustatyta.

(44)

Dėl teiginio, kad mažesnės plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų vidaus rinkos kainos KLR negali būti subsidijos poveikis, Komisija pažymi, kad lygiagretus antisubsidijų tyrimas buvo nutrauktas dėl to, kad skundo pateikėjai atsiėmė skundą, ir todėl išvadų dėl subsidijavimo nebuvo padaryta. Dėl šių priežasčių Komisija mano, jog KLR eksportuojantys gamintojai neįrodė, kad koregavimas dėl skirtingų KLR ir JAV naudojamų žaliavų būtų pagrįstas.

(45)

Viena suinteresuotoji šalis tvirtino, kad, lygindama eksporto kainą ir normaliąją vertę remdamasi ne visais PKN, Komisija turėjo atlikti koregavimą dėl kainų palyginamumo. Ta pati suinteresuotoji šalis tvirtino, kad jos galimybės įrodyti koregavimo pagrįstumą arba pasiūlyti tinkamo lygio koregavimą buvo apribotos dėl informacijos, gautos iš panašios šalies gamintojų, konfidencialumo.

(46)

Komisija kartoja, kad dauguma eksportuotų produktų (69 %) buvo palyginti pagal visus PKN. Be to, nors suinteresuotoji šalis buvo suvaržyta dėl panašios šalies gamintojų konfidencialių duomenų apsaugos, ji galėjo pasiūlyti tam tikro lygio koregavimą dėl fizinių savybių, nes jai buvo žinoma, į kuriuos kriterijus neatsižvelgta, ir apie šiems kriterijams PKN struktūroje numatytus parametrus. Kadangi tokių kiekybiškai pagrįstų prašymų pateikta nebuvo, šis tvirtinimas buvo atmestas.

(47)

Viena suinteresuotoji šalis pasiteiravo, ar panašios šalies gamintojai produktą pardavinėjo galutiniams naudotojams, ir, jeigu taip, paprašė prekybos lygio koregavimo pagal PKN. Kaip paaiškinta laikinojo reglamento 53 konstatuojamojoje dalyje, Komisija normaliąją vertę ir eksporto kainą palygino remdamasi gamintojo kainomis EXW sąlygomis, o tai atitiko prekybos lygį. Atlikti prašomą koregavimą nebuvo reikalinga. Bet kuriuo atveju toks išsamiau nepagrįstas tvirtinimas turėjo būti atmestas.

(48)

Negavus pastabų, taikyta laikinojo reglamento 55–60 konstatuojamosiose dalyje nurodyta dempingo skirtumų skaičiavimo metodika patvirtinama.

(49)

Atsižvelgiant į normaliosios vertės koregavimus, taip pat į padidintą palyginamumą ir negavus jokių kitų pastabų, galutiniai dempingo skirtumai, išreikšti CIF kainos Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą procentine dalimi, yra šie:

1 lentelė

Dempingo skirtumai (KLR)

(50)

Kaip paaiškinta laikinojo reglamento 63–66 konstatuojamosiose dalyse, apskaičiuojant normaliąją vertę nebuvo atsižvelgta į pardavimą vidaus rinkoje prekybininkams ir platintojams.

(51)

Toks skaičiavimo metodas taikytas dėl ypatingos Taivano rinkos padėties, kai platintojai eksportuoja didelius pagamintų produktų kiekius, kuriuos eksportuojantys gamintojai tuo pačiu metu nurodė kaip pardavimą vidaus rinkoje.

(52)

Ši išvada buvo grindžiama dviem pagrindiniais aspektais. Pirma, vienas pagrindinių Taivano platintojų didžiąją iš gamintojų nusipirkto kiekio dalį eksportavo, todėl toks pardavimas nebuvo laikomas pardavimu vidaus rinkoje siekiant apskaičiuoti normaliąją vertę Taivane. Antra, remiantis žinomų gamintojų gamybos duomenimis bei Taivano prekybos statistikos duomenimis, žinomų eksportuojančių gamintojų nurodyta pardavimo vidaus rinkoje apimtis sudarė daugiau kaip 90 % eksporto į Sąjungą, taip pat apie 50 % eksportui parduoto kiekio.

(53)

Du eksportuojantys gamintojai nesutiko su šiuo statistiniais duomenimis grindžiamu aspektu. Jie teigė, kad Komisija, siekdama nustatyti visą Taivano gamybos apimtį, vertino tik tam tikrą bendradarbiaujančių bendrovių eksporto į Sąjungą apimtį. Kitas teiginys buvo, kad, atlikdama 52 konstatuojamojoje dalyje aprašytą analizę, Komisija turėtų visą į statistinius duomenis įtrauktą Taivano importuotą kiekį vertinti kaip toliau eksportuojamą.

(54)

Komisija išnagrinėjo visų žinomų Taivano gamintojų, įskaitant vieno eksportuojančio gamintojo pasiūlytus gamintojus, gamybos ir pardavimo vidaus rinkoje informaciją. Tai buvo padaryta siekiant kuo didesnės atitikties statistiniams duomenims. Atsižvelgus į papildomai surinktą informaciją gauti mažesni 52 konstatuojamojoje dalyje aprašytos analizės rezultatai. Remiantis ta informacija buvo nustatyta, kad nurodyta pardavimo vidaus rinkoje apimtis sudarė apie 40 % eksportui parduoto kiekio.

(55)

Dėl to, kad visas į statistinius duomenis įtrauktas importuotas kiekis turėtų būti vertinamas kaip toliau visas eksportuojamas, kaip yra aprašyta 53 konstatuojamojoje dalyje, eksportuojantis gamintojas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Paprastai importui, kuris reeksportuojamas, taikomas specialus muitų režimas ir jis prekybos statistikoje nelaikomas tikruoju eksportu. Todėl Komisija negali padaryti jokios išvados, kuri būtų naudinga atsakant į šį tvirtinimą.

(56)

Be to, du eksportuojantys gamintojai tvirtino, kad pardavimo vidaus rinkoje lygis, į kurį Komisija neatsižvelgė, nebuvo proporcingas 52 konstatuojamojoje dalyje nurodytai procentinei daliai. Jie pakartojo savo tvirtinimą, kad jiems nebuvo žinoma, kur jų šalies pirkėjai parduos iš jų pirktus produktus. Komisija mano, kad tai, jog galutinė pardavimo paskirties vieta nėra žinoma, neturi lemiamos reikšmės. Komisija dar kartą išnagrinėjo šį klausimą, remdamasi šį tyrimą atliekant surinktais įrodymais, ir, siekdama kuo atidžiau įvertinti kiekvieno tirto eksportuojančio gamintojo padėtį, atitinkamai patikslino pardavimo apimtį, į kurią neturėtų būti atsižvelgta apskaičiuojant normaliąją vertę. Pagrįstais atvejais tam tikros pardavimo apimtys, į kurias apskaičiuojant normaliąją vertę pradiniame etape nebuvo atsižvelgta, buvo panaudotos normaliajai vertei apskaičiuoti.

(57)

Viena suinteresuotoji šalis suabejojo, ar nustatant normaliąją vertę pagrįstai įtrauktas pardavimas vidaus rinkoje prekybininkams ir platintojams. Šiuo klausimu pasisakyta raštu pateiktose pastabose ir 2015 m. liepos 7 d. prekybos bylas nagrinėjančio pareigūno surengtame klausyme.

(58)

Kaip nurodyta 56 konstatuojamojoje dalyje, nustačius laikinąsias priemones, Komisija toliau nagrinėjo, prie ko šiuo metu priskiriamas pardavimas platintojams, siekdama tiksliau ir teisiniu požiūriu teisingiau pardavimą priskirti prie pardavimo vidaus rinkoje arba eksporto, kad nustatant normaliąją vertę nebebūtų remiamasi prielaida, jog visi platintojams parduoti produktai skirti eksportui. Po pirminio faktų atskleidimo gautos pastabos buvo apsvarstytos ir į papildomus duomenis atsižvelgta.

(59)

Užuot prie pardavimo vidaus rinkoje nepriskyrusi nė vieno platintojams parduoto produkto remiantis prielaida, kad visi platintojams parduoti produktai skirti eksportui, Komisija nepriskyrė tik tokio pardavimo platintojams, dėl kurio yra pakankamai objektyvių įrodymų, kad parduoti produktai iš tikrųjų eksportuoti. Komisija išnagrinėjo nurodytas pardavimo apimtis ir, atsižvelgdama į kiekvieno nagrinėjamojo eksportuojančio gamintojo konkrečią padėtį ir duomenis, pardavimą priskyrė prie pardavimo vidaus rinkoje arba pardavimo eksportui. Pavyzdžiui, į eksportą orientuotam pardavimui taikomos nuolaidos buvo laikomos svarbiu įrodymu. O tokie subjektyvūs elementai, kaip ketinimas arba žinojimas ar nežinojimas, neturėjo reikšmės Komisijai atliekant objektyvų vertinimą.

(60)

Vienas eksportuojantis gamintojas prieštaravo tam, kad atsisakyta iš gamybos sąnaudų atskaityti tam tikro metalo laužo vertę. Savo tvirtinimui pagrįsti jis pateikė papildomos informacijos, iš kurios matyti gamybos sąnaudų lentelėje nurodyti gamybos nuostoliai kaip konvertavimo išlaidos. Remiantis jo tvirtinimu, gamybos nuostoliai – bendros medžiagų, nepanaudotų galutinio produkto gamyboje, sąnaudos, taip pat prie gamybos nuostolių priskirtos pridėtinės gamybos išlaidos. Komisija atidžiai išnagrinėjo šį tvirtinimą ir nustatė, kad prie gamybos nuostolių priskirtos žaliavų sąnaudos gerokai mažesnės už sumą, nurodomą kaip metalo laužo vertės atskaitą. Po galutinio atskleidimo bendrovė pakartojo, kad metalo laužo vertė turėtų būti palyginta su bendra nuostolių verte, įskaitant prie nuostolių priskirtas pridėtines gamybos išlaidas. Komisija laikosi pozicijos, kad metalo laužo rinkos vertė negali būti didesnė už žaliavų vertę. Todėl šis eksportuojančio gamintojo tvirtinimas turi būti atmestas.

(61)

Be to, eksportuojantis gamintojas nepagrindė savo tvirtinimo dėl atsisakymo atskaityti tam tikrą metalo laužo vertę ir nepateikė nagrinėjamojo produkto gamyboje panaudoto faktinio žaliavos kiekio, kuris padėtų Komisijai įvertinti nuostolį. Bendrovė tvirtino, kad panaudotas kiekis ir kiekvienos rūšies žaliavos vertė buvo nurodyti lentelėse, kurios buvo pateiktos atliekant patikrinimą vietoje. Komisija nustatė, kad šie duomenys apima daugiau nei nagrinėjamąjį produktą, pvz., karšto valcavimo ritinius, perdarytus ir parduodamus kaip tarpinius produktus. Dėl to Komisija negali patikrinti dėl pavertimo metalo laužu patirtų materialinių nuostolių. Kadangi nurodytos tik nuostolių ir metalo laužo vertės, nebuvo galima įvertinti, ar nagrinėjamojo produkto gamyboje sunaudotų žaliavų pakako ir nagrinėjamajam produktui, ir iš gamybos sąnaudų atskaitytam metalo laužui pagaminti. Todėl nebuvo įmanoma patikimai nustatyti, ar nurodyti nuostoliai apėmė žaliavų sąnaudas, kaip tvirtinama, ir kokia galėtų būti metalo laužo vertės atskaitos suma. Po galutinio atskleidimo eksportuojantis gamintojas pakartojo savo tvirtinimą, tačiau nepateikė jokių naujų faktų.

(62)

Laikinojo reglamento 62 ir 67–78 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos preliminarios išvados patvirtinamos.

(63)

Vienas eksportuojantis gamintojas pateikė pastabų po pirminio ir po galutinio atskleidimo, nesutikdamas su tuo, kad buvo neatsižvelgta į tam tikrą pardavimą eksportui į Sąjungą, kuris buvo nurodytas šio gamintojo pirkėjų pateiktuose eksporto sertifikatuose. Tačiau iš eksporto sertifikatų nebuvo galima nustatyti nei gamintojo, nei pardavimo sandorio, kurį nurodė eksportuojantis gamintojas. Be to, tiriamuoju laikotarpiu eksporto sertifikatai nebuvo nuosekliai renkami iš visų pirkėjų. Nepaisant didelių eksportuojančio gamintojo pastangų, nebuvo galima patikrinti nurodytos pardavimo paskirties vietos; be to, bet kuriuo atveju tai nebuvo susiję su visu tiriamuoju laikotarpiu. Todėl Komisija, norėdama apskaičiuoti dempingo skirtumą, negalėjo patikimai nustatyti, ar šis pardavimas buvo pardavimas eksportui. Todėl šis tvirtinimas atmetamas.

(64)

Vienas eksportuojantis gamintojas paprašė, kad būtų leista kaip užsienio valiutos kursą taikyti atsiskaitymo dienos valiutos kursą. Kad būtų galima atlikti palyginimą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, visiems Taivano eksportuojantiems gamintojams buvo nuosekliai taikomas Europos Centrinio Banko mėnesinis valiutos kursas. Eksportuojančio gamintojo prašomas metodas, pagal kurį būtų naudojamas pardavimo dienos valiutos kursas, prieštarautų pagrindiniam reglamentui. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(65)

Vienas eksportuojantis gamintojas nesutiko, kad būtų naudojamas Europos Centrinio Banko mėnesinis valiutos kursas, ir primygtinai prašė naudoti jo dienos valiutos kursą. Eksportuojantis gamintojas nepaaiškino, kokią kiekybinę reikšmę turėtų toks taikymas. Komisija palyginamumo ir nuoseklumo tikslais naudojo mėnesinį kursą, nes šiam gamintojui apskaičiuotas dempingo skirtumas buvo susijusių gamintojų grupei apskaičiuoto dempingo skirtumo dalis, o taikyti dienos valiutos kursą paprašė tik vienas gamintojas.

(66)

Atsižvelgiant į 56 konstatuojamojoje dalyje išdėstytus normaliosios vertės pokyčius, galutiniai dempingo skirtumai, išreikšti CIF kainos Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą procentine dalimi, yra šie:

2 lentelė

Dempingo skirtumai (Taivanas)

(67)

Kaip nustatyta laikinojo reglamento 90 konstatuojamojoje dalyje, panašų produktą tiriamuoju laikotarpiu Sąjungoje gamino devyni žinomi gamintojai. Jie sudaro Sąjungos pramonę, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje.

(68)

Kadangi papildomų pastabų negauta, laikinojo reglamento 90–93 konstatuojamosiose dalyse pateikta Sąjungos pramonės apibrėžtis patvirtinama.

(69)

Kadangi pastabų dėl Sąjungos suvartojimo negauta, laikinojo reglamento 94–96 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos preliminarios išvados patvirtinamos.

(70)

Po atskleidimo suinteresuotosios šalys pakartojo pradiniame etape pareikštą tvirtinimą, kad Komisija neteisingai bendrai įvertino importo dempingo kaina iš KLR ir Taivano poveikį. Jos nepateikė naujos šį tvirtinimą pagrindžiančios informacijos.

(71)

Kaip nurodyta 66 konstatuojamojoje dalyje, gavus pastabų dėl pirminio faktų atskleidimo nustatyta, kad vienas eksportuojantis Taivano gamintojas dempingo nevykdė. Todėl šios bendrovės eksportas į Sąjungą nebuvo įtrauktas vertinant importą dempingo kaina iš KLR ir Taivano.

(72)

Kadangi kitų pastabų dėl bendro vertinimo negauta, laikinojo reglamento 97–102 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos preliminarios išvados patvirtinamos.

(73)

Kaip nurodyta 71 konstatuojamojoje dalyje, nustačius, kad vienas Taivano eksportuojantis gamintojas nevykdė importo dempingo kaina, šio gamintojo importo vertė buvo atimta iš importo dempingo kaina skaičiavimų. Dėl konfidencialumo šio importo apimtis ir rinkos dalis negali būti atskleista. Tačiau tai, kad buvo atimta nedidelė šio importo apimtis ir rinkos dalis, sudaranti gerokai mažiau nei 1 %, neturėjo įtakos importo dempingo kaina iš nagrinėjamųjų šalių apimties ir rinkos dalies pokyčių tendencijai nagrinėjamuoju laikotarpiu.

(74)

Kadangi kitų pastabų dėl importo iš nagrinėjamųjų šalių apimties ir rinkos dalies negauta ir atsižvelgiant į 73 konstatuojamojoje dalyje patikslintas išvadas, laikinojo reglamento 103–106 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos preliminarios išvados patvirtinamos.

(75)

Po pirminio faktų atskleidimo suinteresuotosios šalys paprašė papildomos informacijos apie laikinojo reglamento 110 konstatuojamosios dalies ii punkte minimas „išlaidas po importo“. Šios išlaidos – tai importuotų produktų tvarkymo ir laikino saugojimo importo metu išlaidos, muitinio įforminimo mokesčiai ir banko mokesčiai.

(76)

Išlaidos po importo buvo patikrintos vizitų 7 konstatuojamojoje dalyje nurodytose importuotojų patalpose metu. Po šių tikrinamųjų vizitų Komisija nustatė, kad importo išlaidos yra mažesnės už nustatytąsias remiantis turimais duomenimis, kai buvo paskelbtas laikinasis reglamentas.

(77)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis tvirtino negalinti patikrinti, ar buvo atsižvelgta į visas su importu iki pristatymo pirmajam pirkėjui Sąjungoje susijusias išlaidas. Šiuo atžvilgiu paaiškinama, kad priverstinis kainų mažinimas grindžiamas Sąjungos pramonės gamintojų kainos EXW sąlygomis ir eksportuojančių gamintojų išmuitintų produktų Sąjungos pasienyje kainos palyginimu. Todėl į gabenimo nuo uosto iki pirmojo nepriklausomo pirkėjo išlaidas lyginant neatsižvelgiama.

(78)

Viena suinteresuotoji šalis nurodė, kad didelė panašaus produkto dalis Sąjungoje parduodama su apsaugine plėvele (5). Eksportuojantis gamintojas tvirtino, kad Komisija turėjo atsižvelgti į plėvelės naudojimą vertindama pagal PKN, nes ši plėvelė daro didelį poveikį kainoms.

(79)

Toks tvirtinimas buvo pareikštas labai vėlai, praėjus maždaug 11 mėnesių nuo tyrimo inicijavimo ir maždaug 10 mėnesių nuo šalių informavimo apie PKN. Šiame etape Komisija negalėjo nustatyti, kuriems sandoriams buvo padarytas poveikis.

(80)

Tačiau Komisija, remdamasi informacija, kurią reaguodama į šį tvirtinimą pateikė Sąjungos pramonė, atliko bendrą koregavimą.

(81)

Po galutinio atskleidimo ta pati suinteresuotoji šalis teigė, kad koregavimas turėjo būti atliktas ne bendras, o tik dėl konkrečių su apsaugine plėvele dengtais panašiais produktais susijusių sandorių. Šalis taip pat nesutinka su vertinimu, kad jų tvirtinimas buvo pareikštas per vėlai, nes ši informacija buvo viešai prieinama iki šio tyrimo inicijavimo.

(82)

Kaip jau paaiškinta, Komisija taikė bendrą koregavimą, nes nebuvo įmanoma nustatyti kiekvieno sandorio, kuriam buvo padarytas poveikis. Yra žinoma, kad sandoriai, kuriems padarytas poveikis, sudaro nemažą dalį visų sandorių. Šalis negali pasikliauti vien viešai prieinama informacija, o turi pateikti koregavimą pagrindžiantį svarų tvirtinimą.

(83)

Šių mažesnių importo išlaidų perskaičiavimo poveikis buvo iš esmės kompensuotas atliekant koregavimą dėl apsauginės plėvelės. Šių dviejų koregavimų bendras poveikis buvo toks, kad dėl importo iš nagrinėjamųjų šalių į Sąjungos rinką vidutinis svertinis priverstinio kainų mažinimo skirtumas beveik nepakito ir sudarė 9,8–11,4 % (palyginti su laikinajame reglamente nustatytu 9,6–11,3 % skirtumu). Dėl importo iš nagrinėjamųjų šalių į Sąjungos rinką vidutinis svertinis priverstinio pardavimo mažesnėmis kainomis skirtumas taip pat beveik nepakito ir sudarė 23,1–25,3 % (palyginti su laikinajame reglamente nustatytu 22,9–25,2 % skirtumu).

(84)

Viena suinteresuotoji šalis nurodė, jog atlikus tyrimą paaiškėjo, kad eksportuojantys gamintojai produktą beveik išimtinai parduoda nepriklausomiems platintojams arba paslaugų, susijusių su plieno gaminiais, centrams, o Sąjungos pramonė – platintojams, integruotiems paslaugų centrams ir galutiniams naudotojams. Ši suinteresuotoji šalis tvirtina, kad, siekiant tas kainas palyginti, Komisija privalo atsižvelgti į fiksuotas paslaugų centrų sąnaudas, kadangi esama prekybos lygio skirtumo. Tačiau koregavimą dėl prekybos lygių skirtumų galima atlikti tik jei įrodoma, kad nuosekliai ir aiškiai skiriasi tų prekybos lygių kainos, o ne sąnaudos. Palyginus faktines kainas, kuriomis Sąjungos pramonė produktą pardavė Sąjungos rinkoje abiem prekybos lygiais, matyti, kad, kaip nurodyta laikinojo reglamento 112 konstatuojamojoje dalyje, šis prekybos lygio skirtumas neturėjo poveikio kainoms. Nė viena suinteresuotoji šalis nepateikė šią išvadą paneigiančios informacijos. Todėl sąlygos dėl prekybos lygio koregavimo šiuo atveju netenkinamos.

(85)

Po galutinio atskleidimo ta pati šalis teigė, kad lyginant Sąjungos pramonės paslaugų centrų pardavimo kainas su eksportuojančių gamintojų kainomis, anot jos, lyginami ne panašūs produktai. Šiuo atžvilgiu šalis teigė, kad Sąjungos pramonės paslaugų centrų parduodamas produktas iš esmės yra toliau perdirbtas gaminys, pvz., juostelės, siauri ritiniai ir diskai, o eksportuotojai daugiausia parduoda standartinius ritinius.

(86)

Šiuo atžvilgiu pažymima, kad standartiniai ritiniai nebuvo lyginami su siaurais produktais, pvz., juostelėmis ar siaurais ritiniais. Produkto plotis buvo vienas iš PKN elementų siekiant užtikrinti, kad būtų lyginami tik panašaus pločio produktai. O diskai apskritai nebuvo lyginami, kadangi atrinkti eksportuojantys gamintojai jų į Sąjungą neeksportavo.

(87)

Kadangi kitų pastabų dėl importo iš nagrinėjamųjų šalių kainų ir priverstinio kainų mažinimo negauta, kitos laikinojo reglamento 107–112 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos išvados patvirtinamos.

(88)

Suinteresuotosios šalys pakartojo savo tvirtinimus, kad žalai įvertinti turėtų būti nuosekliai naudojami atrinktų Sąjungos gamintojų duomenys, o ne į makroekonominius ir mikroekonominius skirstomi rodikliai. Tačiau tokiu atveju būtų neatsižvelgta į Sąjungos pramonės mastu turimą informaciją visų pirma apie gamybą, gamybos pajėgumus, pajėgumų panaudojimą, pardavimo apimtį, rinkos dalį, augimą, užimtumą, našumą ir dempingo skirtumo dydį.

(89)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis pakartojo teiginį, kad tai, jog didžiausias Sąjungos gamintojas – Outokumpu – nebuvo atrinktas, iškreipia analizę dėl žalos. Tačiau, kaip jau nurodyta laikinojo reglamento 93 konstatuojamojoje dalyje, atrinktų gamintojų grupė laikoma tipiška, nes buvo atrinkti gamintojai, kurie pagamino apie 50 % viso panašaus produkto Sąjungoje. Todėl tai, kad Outokumpu nebendradarbiavo atliekant tyrimą, nedaro įtakos atrinktų gamintojų tipiškumui bei patikrintų duomenų apie atrinktus gamintojus kokybei.

(90)

Suinteresuotosios šalys teigė, kad žalos rodiklius skirstant į makroekonominius ir mikroekonominius rodiklius, negalima padaryti jokios reikšmingos išvados dėl to, kokio masto žalą (jei tokia buvo) patyrė atrinkti gamintojai. Šis teiginys nesusijęs su esme. Pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį nustatoma Sąjungos pramonės mastu padaryta žala. Atranka – tai pagrindinio reglamento 17 straipsnyje aprašytas metodas, pagal kurį Komisija gali apriboti tiriamų šalių (šiuo atveju Sąjungos gamintojų) skaičių, kai jis yra didelis. Tačiau siekiant nustatyti žalą neapsiribojama vien atrinktais Sąjungos gamintojais. Tam tikri žalos rodikliai, pavyzdžiui, inter alia, rinkos dalis ir pardavimo apimtis, iš esmės išnagrinėjami tik visos Sąjungos pramonės mastu. Be to, dėl atrinktų gamintojų padarytos išvados laikomos tipiškomis visos Sąjungos pramonės mastu. Todėl turėtų būti vertinama visa turima informacija apie visą Sąjungos pramonės sektorių.

(91)

Kadangi papildomų pastabų dėl Sąjungos pramonės ekonominės padėties negauta, laikinojo reglamento 107–112 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos išvados patvirtinamos.

(92)

Dėl užimtumo suinteresuotosios šalys teigė, kad užimtumas sumažėjo dėl padidėjusio Sąjungos pramonės našumo. Tačiau per visą nagrinėjamąjį laikotarpį našumo padidėjimas 6 % buvo gerokai mažesnis nei užimtumo sumažėjimas, t. y. 11 % Šiam sumažėjimui taip pat turėjo įtakos Sąjungos pramonės gamybos apimtis, kuri augančioje rinkoje sumažėjo 5 %

(93)

Kaip nurodyta pirmiau, Sąjungos pramonė turėjo sumažinti savo gamybą augančioje rinkoje dėl importo dempingo kaina iš nagrinėjamųjų šalių. Jeigu Sąjungos pramonė būtų galėjusi pasinaudoti išaugusios rinkos galimybėmis ir dėl didėjančios paklausos būtų padidinusi gamybą, ši padidėjusi gamyba būtų atsvėrusi didėjantį našumą. Dėl to būtų prarasta gerokai mažiau darbo vietų. Todėl manoma, kad užimtumo mažėjimui didžiausią poveikį darė importas dempingo kaina iš nagrinėjamųjų šalių, o padidėjęs Sąjungos pramonės veiksmingumas turėjo tik nedidelę įtaką.

(94)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis teigė, kad, palyginti su 2004–2007 m. laikotarpiu, užimtumas Sąjungos pramonės sektoriuje smarkiai, t. y. 55 %, padidėjo. Tačiau laikinajame reglamente nurodyti užimtumo duomenys susiję su visos Sąjungos pramonės užimtumu, o 2007–2004 m. laikotarpio užimtumo duomenys susiję tik su tam tikra Sąjungos pramonės dalimi. Todėl šie duomenys nėra palyginami ir neparodo didėjančio užimtumo tendencijų.

(95)

Kadangi kitų pastabų dėl makroekonominių rodiklių negauta, laikinojo reglamento 121–132 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos išvados patvirtinamos.

(96)

Suinteresuotosios šalys pakartojo savo tvirtinimus, kad pardavimo kainos priklauso nuo žaliavų, visų pirma chromo ir nikelio, sąnaudų, todėl nagrinėjant Sąjungos pramonės kainų tendencijas turėtų būti neatsižvelgta į papildomą lydinio mokestį.

(97)

Šios šalys pateikė papildomos informacijos dėl laikinojo reglamento 141 konstatuojamojoje dalyje nurodyto bazinių kainų svyravimo. Duomenys susiję su Sąjungos gamintojų parduodamais 2B tipo apdailos, 2 mm storio 304 markės plokščiais šaltai valcuotais nerūdijančiojo plieno produktais (6). Remiantis šiais duomenimis, bazinė kaina nagrinėjamuoju laikotarpiu nuolat mažėjo apie 11 %: nuo 1 015 EUR/t 2010 m. iki 907 EUR/t tiriamuoju laikotarpiu. Šis sumažėjimas yra mažesnis nei laikinajame reglamente nurodytas sumažėjimas (nuo 1 200 EUR/t iki 1 000 EUR/t), tačiau juo remiantis grindžiamos išvados dėl smarkiai sumažėjusios bazinės kainos.

(98)

Viena suinteresuotoji šalis taip pat tvirtino, kad laikinojo reglamento 141 konstatuojamojoje dalyje pateiktų įrodymų dėl bazinės kainos analizės nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog nagrinėjamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonės pardavimo bazinė kaina sumažėjo, kaip tvirtino tik vienas Sąjungos gamintojas.

(99)

Nors šią informaciją pateikė tik vienas Sąjungos gamintojas, ji susijusi ne vien tik su vienu Sąjungos gamintoju. Iš tikrųjų kalbama apie CRU, plieno pramonei konsultacijas teikiančios plačiai žinomos bendrovės, paskelbtą informaciją. CRU paskelbė informaciją apie visą Vokietijos rinką, o ne apie atskirų Sąjungos gamintojų kainas. Be to, kitos suinteresuotosios šalys pateikė informacijos, patvirtinančios, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu bazinės kainos nuolat smuko, kaip nurodyta 97 konstatuojamojoje dalyje.

(100)

Todėl daroma išvada, kad Sąjungos pramonės pardavimo kainos sumažėjo dėl sumažėjusių žaliavų sąnaudų ir smarkiai sumažėjusios bazinės kainos, kuri nesusijusi su žaliavų sąnaudų pokyčiais. Pastaroji sumažėjusios kainos dalis, t. y. sumažėjusi bazinė kaina, rodo, kad, nepaisant nuostolių, patirtų dėl importo dempingo kaina iš nagrinėjamųjų šalių daromo spaudimo kainoms, Sąjungos pramonė nagrinėjamuoju laikotarpiu turėjo dar labiau sumažinti kainas.

(101)

Po galutinio atskleidimo vienas importuotojas tvirtino, kad pirmiau nurodyta informacija apie bazinės kainos pokyčius – tai vieno Europos gamintojo subjektyvi nuomonė, kurią reikėtų išsamiau patikrinti. Tačiau 97 konstatuojamojoje dalyje nurodytą informaciją pateikė ne vienas Europos gamintojas, o eksportuotojų asociacija, t. y. šalis, prieštaraujanti priemonių nustatymui. Kadangi ši informacija atitinka viešai prieinamą informaciją, kurią pateikė specializuotos konsultacinės bendrovės, ji laikoma patikima.

(102)

Po galutinio atskleidimo kita suinteresuotoji šalis tvirtino, kad bazinės kainos mažėjimą daugiausia lėmė neįprastai didelė vertė, nustatyta 2010 m. antrąjį ketvirtį. Ši šalis nepagrindė, kodėl nagrinėjant bazinės kainos pokyčius į šį laikotarpį neturėtų būti atsižvelgta. Kadangi žalos rodiklių analizė turi apimti visą nagrinėjamąjį laikotarpį, šis argumentas negali būti priimtas.

(103)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis nurodė, kad pagal laikinojo reglamento 11 lentelę nagrinėjamuoju laikotarpiu vidutinė vieneto pardavimo kaina Sąjungoje visada buvo didesnė už vieneto gamybos sąnaudas. Kaip teigiama, šis skirtumas reiškia, kad Sąjungos gamintojų patirti nuostoliai nėra paaiškinti.

(104)

Šiuo atveju pažymima, kad laikinojo reglamento 11 lentelėje nurodytos vieneto gamybos sąnaudos apėmė tik gamybos sąnaudas, o ne pardavimo, administracines ir bendrąsias išlaidas. Todėl tiesiogiai palyginus tokias vieneto sąnaudas su vieneto pardavimo kaina nematyti atrinktų Sąjungos gamintojų uždirbto pelno.

(105)

Suinteresuotosios šalys pateikė pastabų dėl nagrinėjamuoju laikotarpiu 7 % sumažėjusių atsargų, manydamos, kad tai rodo tvirtą Sąjungos pramonės padėtį.

(106)

Tačiau nagrinėjamuoju laikotarpiu atsargų sumažėjo 7 % tiesiog dėl atrinktų Sąjungos gamintojų gamybos našumo. Iš tiesų, kaip nurodyta laikinojo reglamento 13 lentelėje, atsargų lygis sudarė apie 15 % gamybos nagrinėjamuoju laikotarpiu. Nedideli 14–16 % svyravimai turėtų būti laikomi įprastais atsargų pokyčiais.

(107)

Be to, suinteresuotosios šalys teigė, kad 15 % metinės gamybos sudarantis atsargų lygis, kuris reiškia maždaug 2 mėnesių apyvartą, yra didelis pramonės sektoriuje, kuriame daugiausia gaminama pagal užsakymą. Tokį atsargų lygį lemia gamybos ir įvairių pardavimo etapų bei pardavimo modelių laiko skirtumas. Todėl atsargų lygis, sudarantis 15 % gamybos, negali būti laikomas ypač dideliu.

(108)

Komisija patvirtina, kad atliekant tyrimą atsargos nėra laikomos reikšmingu rodikliu.

(109)

Suinteresuotosios šalys teigė, kad per visą nagrinėjamąjį laikotarpį Sąjungos pramonė vykdė didelio masto investicijas, viršijančias vieną milijardą eurų per metus. Dėl šio tvirtinimo Komisija nustatė, kad laikinajame reglamente nurodytas investicijų lygis iš tiesų išreiškiamas visos grynosios buhalterinės turto vertės lygiu. Toliau pateiktoje lentelėje nurodytas faktinis investicijų lygis, kuriuo pakeičiama atitinkama laikinojo reglamento 14 lentelės eilutė:

3 lentelė

Investicijos, visi Sąjungos gamintojai (žalos rodikliai (dalis))

(110)

Faktinės investicijos padidėjo 89 procentiniais punktais, t. y. nuo 37 mln. EUR 2010 m. iki 70 mln. EUR 2012 m., o nagrinėjamuoju laikotarpiu sumažėjo 47 procentiniais punktais ir sudarė 53 mln. EUR. Tačiau toks nominalus padidėjimas susijęs su labai žemu investicijų lygiu 2010 m. Iš tiesų, investicijų lygis buvo toks žemas, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu grynoji buhalterinė turto vertė nuolat mažėjo, kaip yra nurodyta laikinojo reglamento 14 lentelėje.

(111)

NET jei šis žalos rodiklis nagrinėjamuoju laikotarpiu nominaliai pagerėjo, tai neturi įtakos Komisijos bendram neigiamam žalos vertinimui, nes per visą nagrinėjamąjį laikotarpį šis rodiklis sumažėjo.

(112)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis teigė, kad patikslinus investicijų rodiklį reikėtų patikslinti ir investicijų grąžos rodiklį. Tačiau, kaip nurodyta laikinojo reglamento 150 konstatuojamojoje dalyje, investicijų grąža išreiškiama investicijų grynosios buhalterinės vertės pelno procentiniu dydžiu. Todėl investicijų rodiklio patikslinimas neturi poveikio investicijų grąžos rodikliui. Dėl to investicijų grąžos rodiklio patikslinti nebūtina, kaip yra teisingai nurodyta laikinajame reglamente.

(113)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis teigė, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu bendros investicijos sudarė 209 mln. EUR, o tai neatitinka nukentėjusių bendrovių elgesio. Tačiau, kaip pažymima 110 konstatuojamojoje dalyje, nagrinėjamuoju laikotarpiu investicijų lygis sumažėjo. Todėl šiam argumentui pritarti negalima.

(114)

Kadangi kitų pastabų dėl mikroekonominių rodiklių negauta, kitos laikinojo reglamento 135–151 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos išvados patvirtinamos.

(115)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir negavus kitų pastabų, laikinojo reglamento 152–155 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos išvados, kad Sąjungos pramonė patyrė materialinės žalos pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalį, patvirtinamos.

(116)

Pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 dalį Komisija nagrinėjo, ar dėl importo dempingo kaina iš nagrinėjamųjų šalių Sąjungos pramonei padaryta materialinė žala. Pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalį Komisija taip pat nagrinėjo, ar kiti žinomi veiksniai galėjo tuo pat metu daryti žalą Sąjungos pramonei. Komisija užtikrino, kad žala, kuri galėjo būti padaryta dėl kitų veiksnių, nebūtų priskirta prie dėl importo dempingo kaina iš nagrinėjamųjų šalių padarytos žalos.

(117)

Suinteresuotosios šalys (eksportuojantys gamintojai ir platintojai) pakartojo pradiniame etape pateiktus tvirtinimus dėl priežastinio ryšio ir nepateikė naujos nagrinėtinos informacijos. Pastabų pateikta dėl, be kita ko, tokių veiksnių: žemo importo lygio, nuo žaliavų kainų priklausančių importo kainų, importo iš kitų šalių ir Sąjungos pramonės perteklinių pajėgumų. Kadangi naujų argumentų nepateikta, pastabos laikomos išsamiai aptartomis laikinojo reglamento 156–208 konstatuojamosiose dalyse. Siekiant aiškumo, kelios pastabos aptariamos toliau.

(118)

Suinteresuotosios šalys taip pat pakartojo, kad tiriamuoju laikotarpiu dėl importo iš nagrinėjamųjų šalių, sudarančio 4,3 % (iš KLR) ir 5,1 % (iš Taivano) rinkos dalies, negalėjo būti daroma žala Sąjungos pramonei, juolab, kad Sąjungos pramonės rinkos dalis tuo pačiu laikotarpiu sudarė apie 80 % Komisija nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu dėl importo dempingo kaina iš nagrinėjamųjų šalių Sąjungos pramonės kainos priverstinai sumažintos 11,4–9,8 %, kaip yra paaiškinta 83 konstatuojamojoje dalyje. Nors importo negalima visiškai tiesiogiai sieti su konkurenciniu spaudimu, kaip jau nurodyta laikinojo reglamento 158 konstatuojamojoje dalyje, taip darytas spaudimas Sąjungos pramonės kainoms ir dėl to Sąjungos pramonė negalėjo išlaikyti savo rinkos dalies arba veikti pelningai. Be to, kaip nustatyta 70 konstatuojamojoje dalyje, Komisija nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu importo iš KLR ir Taivano, bendrai sudarančio 9,5 %, poveikio bendro vertinimo sąlygos buvo patenkintos.

(119)

Kaip paaiškinta 66 konstatuojamojoje dalyje, gavus pastabų dėl pirminio faktų atskleidimo nustatyta, kad vienas eksportuojantis Taivano gamintojas dempingo nevykdė. Todėl turi būti išnagrinėtas šio importo poveikis bendrai Sąjungos pramonės padėčiai, nes jis nebelaikomas importu dempingo kaina.

(120)

Vis dėlto, visu nagrinėjamuoju laikotarpiu šio importo apimtis buvo labai maža, sudaranti gerokai mažiau nei 1 % rinkos dalies. Todėl Komisija padarė išvadą, kad, kadangi importo ne dempingo kaina iš Taivano apimtis buvo nedidelė, dėl tokio importo Sąjungos pramonei reikšminga žala nebuvo daroma.

(121)

Vienas eksportuojantis gamintojas tvirtino, kad importo iš kitų šalių, pavyzdžiui, Pietų Korėjos ir Pietų Afrikos, kainos yra mažesnės nei iš KLR, ir importu iš šių šalių kartu su importu iš Indijos, kurios importo kainos panašios į Kinijos, galėtų būti daromas spaudimas atrinktų Sąjungos gamintojų kainoms. Ši šalis taip pat tvirtina, kad vidutinės importo iš šių trijų šalių kainos yra mažesnės už vidutinę atrinktų Sąjungos gamintojų nežalingą kainą.

(122)

Vis dėlto, kaip jau pažymėta laikinojo reglamento 174 konstatuojamojoje dalyje, plokšti šaltai valcuoti nerūdijančiojo plieno produktai – tai įvairių plieno markių produktai, kurių kainos gerokai skiriasi ir į tuos skirtumus nebuvo galima atsižvelgti pagal Eurostato duomenis nustatant vidutinę kainą. Todėl netikslinga lyginti tik vidutines kainas, nes tokiu palyginimu neatsižvelgiama į šiuos skirtumus. Iš tiesų, priverstinis kainų mažinimas dėl KLR ir Taivano buvo nustatytas remiantis ne vidutinėmis kainomis, o palyginus kiekvieno tipo produkto sandorių kainas, kaip yra nurodyta laikinojo reglamento 111 konstatuojamojoje dalyje.

(123)

Be to, ta pati šalis teigė, kad smarkiai padidėjo importo iš Indijos ir Pietų Korėjos apimtys absoliučiąja bei santykine vertėmis. Todėl, kaip teigiama, sprendimas neįtraukti šių šalių į vertinimą yra šališkas.

(124)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu Pietų Korėjos rinkos dalis išaugo nuo 2,3 iki 2,8 %, t. y. padidėjo tik 0,5 procentinio punkto. Nors importo iš Indijos apimtys didėjo sparčiau, nagrinėjamuoju laikotarpiu šis importas sudarė labai mažą – mažesnę nei 2 % – rinkos dalį. Tai rodo, kad yra objektyvių skirtumų tarp KLR bei Taivano ir Indijos bei Pietų Korėjos.

(125)

Ta pati šalis taip pat pažymi, kad Komisija nepateikė paaiškinimo, kas lėmė bendrą kainų padidėjimą 2011 m. ir kainų sumažėjimą 2012 m.

(126)

Laikinojo reglamento 138 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad Sąjungos pramonės pardavimo kainas lemia žaliavų, daugiausia chromo ir nikelio, kainų pokyčiai. Kadangi kitų trečiųjų šalių kainos kito panašiai, galima manyti, kad kainų pokyčius lemiantys veiksniai yra panašūs. Vis dėlto, kaip nurodyta laikinojo reglamento 174 konstatuojamojoje dalyje, plokšti šaltai valcuoti nerūdijančiojo plieno produktai – tai įvairių plieno markių produktai, kurių kainos gerokai skiriasi ir į kurias nebuvo galima atsižvelgti pagal Eurostato duomenis nustatant vidutinę kainą.

(127)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis teigė, kad importo iš Pietų Korėjos, Indijos ir Pietų Afrikos negalima laikyti nereikšmingu, nes tiriamuoju laikotarpiu jo bendra apimtis sudarė 6,3 % rinkos dalies. Tačiau laikinajame reglamente nė vienos šios šalies importas nebuvo laikytas nereikšmingu – jo poveikis buvo deramai išnagrinėtas.

(128)

Ta pati šalis taip pat teigė, kad iš KLR importuoti produktai daugiausia buvo 304 serijos. Kitų tipų produktai, pvz., 316, 316L ir 321 serijų produktai, yra brangesni dėl didesnio jų sudėtyje esančio nikelio kiekio. Todėl, nepaisant to, kas išdėstyta laikinojo reglamento 174 konstatuojamojoje dalyje, iš kitų trečiųjų šalių importuoti produktai turi būti arba 200 serijos (tai yra specializuoti Sąjungos produktai) arba labai sumažintomis dempingo kainomis. Todėl tvirtinama, kad vidutinė importo iš KLR kaina yra palyginti maža, nes, kaip teigiama, tik specializuotų produktų kainos yra mažesnės už Kinijos eksportuotojų parduodamų populiariausios markės produktų kainas.

(129)

Tačiau šiame vertinime visiškai neatsižvelgta į pigius 400 serijos markės produktus, kurie Sąjungoje yra plataus vartojimo produktai, kaip nurodyta laikinojo reglamento 189 konstatuojamojoje dalyje. Iš tiesų, KLR eksportavo palyginti nemažai brangių 300 serijos produktų. Tai patvirtina faktas, kad priverstinio kainų mažinimo dėl importo iš KLR ir Taivano skirtumas buvo panašus, nors tiriamuoju laikotarpiu Kinijos kainos buvo vidutiniškai 100 EUR didesnės nei Taivano kainos, kaip yra nurodyta laikinojo reglamento 7 lentelėje.

(130)

Viena suinteresuotoji šalis tvirtino, jog tai, kad eksporto kainos sumažėjo 11 %, kaip nurodyta laikinojo reglamento 16 lentelėje, rodo, kad šis kainų sumažėjimas prisidėjo prie Sąjungos pramonei padarytos žalos.

(131)

Šiuo atžvilgiu laikinojo reglamento 138 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad tiek sąnaudas, tiek kainas veikia žaliavų, daugiausia chromo ir nikelio, kainų pokyčiai. Kainos eksporto rinkose sumažėjo panašiai kaip Sąjungos rinkoje, taigi tokį sumažinimą lemia tie patys sąnaudų veiksniai.

(132)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis teigė, kad nebuvo atliktas eksporto kainų sumažėjimo vertinimas ar pateiktas tokio sumažėjimo paaiškinimas. Ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje šis klausimas aiškiai aptartas ir paaiškinta, kad mažėjančias eksporto kainas lemia žaliavų sąnaudų pokyčiai.

(133)

Suinteresuotosios šalys teigė, kad žemą Sąjungos pramonės pajėgumų naudojimo lygį lėmė iki 2010 m. įrengti pertekliniai pajėgumai. Tačiau būtent 2010 m. pajėgumai buvo panaudoti daugiausiai per visą nagrinėjamąjį laikotarpį. Primenama, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu pajėgumų naudojimas sumažėjo nuo 77 iki 70 % daugiausia dėl sumažėjusios gamybos apimties. Sąjungos pramonė savo gamybą augančioje rinkoje turėjo sumažinti dėl importo dempingo kaina iš nagrinėjamųjų šalių. Todėl manoma, kad gamybos pajėgumų naudojimo sumažėjimo negalėjo lemti iki 2010 m. įrengti pertekliniai pajėgumai.

(134)

Viena suinteresuotoji šalis pateikė pastabų dėl laikinojo reglamento 183–194 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos konkurencijos problemų priežastinio ryšio analizės ir teigė, kad Komisijos analizė nebuvo išsami. Komisija neva nekreipė dėmesio į šios šalies tvirtinimus ir klaidingai aiškino Outokumpu/INOXUM susijungimo bylos išvadas ir šiuo tyrimu nustatytus faktus. Pagrįsdama šį tvirtinimą, suinteresuotoji šalis nurodė, kad keturi pagrindiniai Sąjungos gamintojai vis dar užima dominuojančią padėtį rinkoje, sudarydami apie 80 % rinkos dalies.

(135)

Šis tvirtinimas yra faktiškai neteisingas. Tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonė iš tiesų sudarė 80 % rinkos dalies, kaip yra nurodyta laikinojo reglamento 9 lentelėje. Tačiau, kaip nurodyta laikinojo reglamento 90 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos pramonę sudaro devyni žinomi gamintojai. Šie gamintojai – tai keturi pagrindiniai integruoti gamintojai ir penki mažesni gamintojai.

(136)

Ta pati šalis, remdamasi Outokumpu/INOXUM susijungimo sprendimo 351 konstatuojamąja dalimi, teigė, kad Konkurencijos GD nustatė, jog veiklą rinkoje vykdo tik keturi pagrindiniai ES gamintojai ir keli maži ne Europos šalių gamintojai, kiekvienas iš jų užimantys ne daugiau kaip 5 % rinkos.

(137)

Tačiau ši tariamoji citata yra klaidinga. Cituojamame dokumente iš tikrųjų teigiama, kad veiklą rinkoje vykdo tik keturi pagrindiniai gamintojai ir keli maži Europos ir ne Europos šalių gamintojai. Todėl akivaizdu, kad ši šalis klaidingai citavo Sprendimą dėl Outokumpu/INOXUM susijungimo ir visiškai nepaisė penkių mažesnių Sąjungos gamintojų.

(138)

Po galutinio atskleidimo ta pati šalis pripažino, kad į citatą nebuvo įtraukti mažieji Europos gamintojai, nes jie užima ne daugiau kaip po 5 % rinkos. Vis dėlto ši šalis nurodydama 135 konstatuojamąją dalį atkakliai tvirtino, kad keturiems pagrindiniams integruotiems gamintojams tenka 80 % rinkos dalies. Tačiau, kaip nurodyta minėtoje konstatuojamojoje dalyje, 80 % rinkos dalį užima visi devyni žinomi Sąjungos gamintojai. Todėl šis tvirtinimas yra faktiškai neteisingas ir gali būti atmestas.

(139)

Ta pati šalis nurodė laikinojo reglamento 187 konstatuojamąją dalį, tvirtindama, kad teiginys „net jei apribojimai dėl importo dabar gali būti nedideli, įmanoma, kad ateityje jie bus didesni“, yra tik spėjimas, grindžiamas galbūt ateityje įvyksiančiu įvykiu. Šis vertinimas yra klaidingas. Minėtas teiginys paimtas iš Sprendimo dėl Outokumpu/INOXUM susijungimo, todėl žodis „ateityje“ reiškia po susijungimo sprendimo priėmimo įvyksiančius įvykius. Kaip paaiškinta toje pačioje laikinojo reglamento konstatuojamojoje dalyje, tiriamuoju laikotarpiu importo iš KLR ir Taivano apimtis padidėjo 70 % Be to, registracijos reglamente nurodoma, kad 2014 m. ji toliau didėjo: iš KLR 115 %, o iš Taivano 66 % (7) Nuolat didėjanti importo apimtis rodo, kad minėtas teiginys nebuvo spekuliatyvus, o padidėjimas nėra „galbūt ateityje įvyksiantis įvykis“, bet laikotarpiu nuo Sprendimo dėl Outokumpu/INOXUM susijungimo priėmimo iki laikinojo reglamento paskelbimo iš tiesų įvyko.

(140)

Kadangi naujos patikimos informacijos šiuo klausimu nepateikta, Komisija patvirtina laikinojo reglamento 183–194 konstatuojamosiose dalyse padarytas išvadas, kad konkurencijos sąlygos Sąjungoje negalėjo būti susijusios su importo iš nagrinėjamųjų šalių dempingo kaina Sąjungos pramonei daroma žala.

(141)

Laikinojo reglamento 105 konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada, kad importas per nagrinėjamąjį laikotarpį nuolat didėjo, išskyrus 2012 m. Tačiau suinteresuotosios šalys tvirtino, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu importo apimtys keitėsi ne nuosekliai didėdamos, o greičiau jas veikė cikliniai pokyčiai: 2010 m. ir 2012 m. importo apimtys smarkiai sumažėjo, o 2011 m. ir 2013 m. smarkiai padidėjo. Norint įvertinti šį tvirtinimą, buvo nagrinėtos ilgesnio laikotarpio importo iš nagrinėjamųjų šalių apimtys pagal Eurostato duomenis. Dėl konfidencialumo nagrinėtas ir nedidelės apimties importas iš Taivano eksportuojančio gamintojo, kuris, kaip nustatyta, dempingo nevykdė. Tačiau šis importas poveikio 4 lentelėje pavaizduotai tendencijai nedaro.

4 lentelė

Importo iš tiriamųjų šalių apimtys

(142)

Šie importo statistiniai duomenys rodo, kad 2009–2014 m. laikotarpiu importo iš nagrinėjamųjų šalių apimtys didėjo, išskyrus tik 2012 m.

(143)

Viena suinteresuotoji šalis tvirtino, kad Sąjungos pramonės mažos gamybos ir pardavimo apimtys mažėja nepaisant didėjančio užsakymų skaičiaus. Iš tiesų, iš skunde pateiktos informacijos matyti, kad užsakymų skaičius dideliu skirtumu viršija pardavimo apimtį. Tačiau šie du duomenys nėra tiesiogiai palyginami, nes apie juos pranešta ne tuo pačiu būdu. Po pirminio faktų atskleidimo Sąjungos pramonės atstovai, atsakydami į šį tvirtinimą, pateikė papildomos informacijos apie šių duomenų palyginamumą. Palyginus informaciją apie užsakymus ir pardavimą palyginamuoju pagrindu, šis skirtumas yra iš tiesų nereikšmingas.

(144)

Kadangi kitų pastabų dėl priežastinio ryšio negauta, kitos laikinojo reglamento 156–208 konstatuojamosiose dalyse padarytos išvados patvirtinamos.

(145)

Kaip išdėstyta laikinojo reglamento 209 konstatuojamojoje dalyje, remdamasi pagrindinio reglamento 21 straipsniu Komisija nagrinėjo, ar, nepaisant išvados dėl žalingo dempingo, galima padaryti aiškią išvadą, kad šiuo atveju priemonių nustatymas neatitiktų Sąjungos interesų.

(146)

Kaip aprašyta laikinojo reglamento 210–212 konstatuojamosiose dalyse, didžioji dalis Sąjungos pramonės pritaria priemonių nustatymui, o didžiausias Sąjungos gamintojas (Outokumpu) toliau nepareiškė nuomonės. Be to, po laikinojo reglamento paskelbimo vienas precizinių juostelių, kaip nagrinėjamojo produkto, gamintojas pareiškė priemonėms pritariantis.

(147)

Kaip jau nurodyta 7 konstatuojamojoje dalyje, siekdama išsamiai įvertinti pateiktų tvirtinimų pagrįstumą, Komisija surengė tikrinamuosius vizitus trijų importuotojų ir dviejų naudotojų patalpose Italijoje ir Lenkijoje.

(148)

Kaip nurodyta laikinojo reglamento 213–217 konstatuojamosiose dalyse, nesusiję importuotojai ir platintojai labai aktyviai dalyvavo tyrime, daugiausia prieštaraudami priemonėms.

(149)

Viena suinteresuotoji šalis pareiškė pastabų dėl kokybės skirtumų. Ji tvirtino, kad Indijos ir JAV gamintojų plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų kokybės standartai nėra tokie patys, kaip Sąjungos pramonės gamybos arba iš KLR ir Taivano importuojamų produktų kokybės standartai. Šis tvirtinimas nebuvo pagrįstas. Kaip nurodyta laikinojo reglamento 101 konstatuojamojoje dalyje, paprastai gamintojai laikosi tų pačių pasaulinių standartų, o įrodymų, kad Indijos ar JAV gamintojai jų nesilaiko, nebuvo pateikta.

(150)

Nemažai eksportuojančių gamintojų ir platintojų pakartojo esą susirūpinę dėl galimo neigiamo priemonių poveikio naudotojams. Tačiau patys naudotojai tokio susirūpinimo neišreiškė; be to, jie ir toliau tyrime dalyvavo labai menkai.

(151)

Galiausiai, Vokietijos metalo apdirbimo pramonės profesinė sąjunga (IG Metall) pareiškė pritarianti priemonėms. Jie išreiškė susirūpinimą dėl neigiamo importo dempingo kaina poveikio Sąjungos pramonės padėčiai. Ši profesinė sąjunga taip pat atstovauja darbuotojams svarbiose produktą naudojančiose pramonės šakose, pavyzdžiui, automobilių ir buitinių prietaisų.

(152)

Kadangi kitų pastabų dėl Sąjungos interesų negauta, laikinojo reglamento 209–222 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos išvados patvirtinamos.

(153)

Dėl galimo antidempingo priemonių taikymo atgaline data reikia įvertinti pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalyje išdėstytus kriterijus. Pagal 10 straipsnio 4 dalies b punktą vienas esminis kriterijus, kuris turi būti įvykdytas „greta tyrimo laikotarpiu žalą sukėlusio importo lygio“, būtų „žymus importo augimas“.

(154)

Palyginus vidutinį mėnesinį plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų importą (8) tiriamuoju laikotarpiu ir vidutinį mėnesinį importą registracijos laikotarpiu (nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. kovo 25 d.), matyti, kad registracijos laikotarpiu importo apimtys sumažėjo. Iš tiesų, kaip nurodyta laikinojo reglamento 6 lentelėje, vidutinis mėnesinis plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų importo iš nagrinėjamųjų šalių kiekis tiriamuoju laikotarpiu siekė 26 043 tonas (9). Palyginti, registracijos laikotarpiu vidutinė mėnesinė plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų importo iš nagrinėjamųjų šalių apimtis sudarė apie 22 000 tonų ir buvo apie 15 % mažesnė. Dar kartą dėl konfidencialumo nagrinėtas ir nedidelės apimties importas iš Taivano eksportuojančio gamintojo, kuris, kaip nustatyta, dempingo nevykdė.

(155)

Todėl kriterijus dėl tolesnio žymaus importo apimties didėjimo neatitiktas. Todėl daroma išvada, kad galutinis antidempingo muitas netaikomas atgaline data iki laikinųjų priemonių taikymo pradžios.

(156)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis paprašė muitų rinkimo atgaline data ir teigė, kad Komisija, spręsdama dėl priemonių taikymo atgaline data, nagrinėjo neteisingą laikotarpį. Ši šalis tvirtino, kad siekiant nustatyti, ar importo apimtis toliau smarkiai didėjo, importo apimčių pokyčiai turėtų būti nagrinėjami visu laikotarpiu pasibaigus tiriamajam laikotarpiui.

(157)

Ši šalis nurodo, kad importo apimtys padidėjo 2014 m. vasario–gruodžio mėn., t. y. laikotarpiu, prasidėjusiu prieš tyrimo inicijavimą ir pasibaigusiu praėjus maždaug dviem savaitėms po importo registracijos pradžios. Iš tikrųjų, iš importo pokyčių matyti, kad tuo laikotarpiu importo apimtys padidėjo, tačiau dėl tokio padidėjimo neatsirado tikimybės, kad būtų labai sumažintas nuo 2015 m. kovo 26 d. taikomų priemonių taisomasis poveikis, jei nebūtų nustatytos nuo 2014 m. gruodžio 17 d. taikomos papildomos priemonės.

(158)

Taip yra todėl, kad po 2014 m. liepos mėn. (netrukus po tyrimo inicijavimo) ir ypač po 2014 m. gruodžio mėn. (registracijos pradžios) importo apimtys mažėjo ir pasiekė tiriamuoju laikotarpiu užfiksuotą ar net dar mažesnį importo lygį, kaip nurodyta 154 konstatuojamojoje dalyje. Akivaizdu, kad tuo laikotarpiu, kuriam šalis prašo muitų taikymo atgaline data (ne ilgesniam kaip 90 dienų iki laikinųjų priemonių nustatymo pradžios laikotarpiui, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 26 d. iki 2015 m. kovo 25 d.), importo apimtys neabejotinai ne didėjo, o mažėjo, todėl toks importas negali būti laikomas darančiu neigiamą poveikį.

(159)

Tuo remdamasi Komisija nusprendė, kad pagal pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalį teisiniai reikalavimai pasinaudoti diskrecija neatitikti.

(160)

Atsižvelgiant į padarytas išvadas dėl dempingo, žalos, priežastinio ryšio ir Sąjungos interesų ir remiantis pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalimi, importuojamiems KLR ir Taivano kilmės plokštiems šaltai valcuotiems nerūdijančiojo plieno produktams turėtų būti nustatytos galutinės antidempingo priemonės, vadovaujantis pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta mažesniojo muito taisykle.

(161)

Suinteresuotosios šalys tvirtino, kad tikslinis pelnas neturėtų būti pagrįstas 2007 m. pelnu, nes tie metai plieno pramonei buvę itin palankūs. Tačiau iš Komisijos turimos informacijos matyti, kad 2004–2007 m. laikotarpiu 2007 m. buvo tik treti geriausi metai pagal pramonės pelningumą.

(162)

Be to, viena suinteresuotoji šalis tvirtino, kad 2007 m. iš tiesų buvo išskirtiniai, nes tų metų ketvirčiuose pasiekti labai skirtingi rezultatai. Iš tiesų, per pirmuosius du 2007 m. ketvirčius pramonės rezultatai buvo labai geri, nes buvo pasiektas daugiau nei 10 % pelno dydis. Tačiau kitų dviejų ketvirčių rezultatai buvo visai kitokie: pelno dydis tik vos viršijo rentabilumo ribą arba net buvo neigiamas.

(163)

Nors šie pokyčiai iš tiesų gali būti išimtinio pobūdžio, jie taip pat rodo, kad bendras 2007 m. vidurkis negali būti neįprastai didelis, nes jis apima du gerų ir du prastų Sąjungos pramonės rezultatų ketvirčius.

(164)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis teigė, kad tikslinis pelnas yra palyginti didesnis nei atliekant kitus tyrimus dėl plieno produktų, pavyzdžiui, suvirintų vamzdžių ir vamzdelių (10) ir orientuoto grūdėtumo plokščių valcavimo produktų iš silicinio elektrotechninio plieno (toliau – OGEP) (11), nustatytas pelnas. Tačiau ši šalis nepagrindžia, kodėl informacija apie kito produkto gamybos pramonę yra svarbesnė nei informacija apie Sąjungos pramonės plokščius šaltai valcuotus nerūdijančiojo plieno produktus. Be to, dėl suvirintų vamzdžių bei vamzdelių ir OGEP naudota informacija nėra pati naujausia informacija, kuria remiamasi šiame tyrime. Todėl laikoma, kad ši informacija nėra svarbesnė už laikinajame reglamente naudotą informaciją.

(165)

Po galutinio atskleidimo viena suinteresuotoji šalis teigė, kad 2007 m. Sąjungos pramonės gauto pelno negalima laikyti patikimu ir tipišku, nes tuo metu rinkos sąlygos buvo neįprastos, kaip yra aprašyta 162 konstatuojamojoje dalyje. Tačiau ši šalis neginčijo fakto, kad 2007 m. buvo tik treti geriausi metai pagal pramonės pelningumą, kaip yra nurodyta 161 konstatuojamojoje dalyje. Kadangi Sąjungos pramonės gautas pelnas atitinka ankstesnių 2004–2006 m. pelningumą, tvirtinimui, kad 2007 m. pelnas negali būti patikimas ar tipiškas, pritarti negalima.

(166)

Viena suinteresuotoji šalis tvirtino, kad Komisija, skaičiuodama panašaus produkto nežalingą kainą ir prie Sąjungos pramonės pardavimo kainos pridėjusi tiriamuoju laikotarpiu patirtus faktinius nuostolius ir minėtą 8,1 % pelno dydį, nesilaikė savo, kaip teigiama, ilgalaikio nežalingos kainos nustatymo metodo, pagal kurį tikslinis pelnas pridedamas prie gamybos sąnaudų.

(167)

Abu metodai egzistuoja ir yra taikomi. Jeigu Sąjungos pramonės palyginamojo pardavimo nėra, nežalingą kainą galima nustatyti tikslinį pelną pridėjus prie visų sąnaudų. Tačiau šiuo nagrinėjamu atveju palyginamasis pardavimas buvo. Be to, Sąjungos pramonės parduodamas panašus produktas apėmė tūkstančius produktų tipų ir visi atrinkti Sąjungos gamintojai sudarė platų susijusių bendrovių, įskaitant plieno paslaugų centrus, kurie patyrė sąnaudų, tinklą. Todėl buvo manoma, kad būtų neįmanoma PKN lygmeniu rinkti informaciją apie kiekvieno tipo produkto sąnaudas. Vietoj to, visos sąnaudos buvo nustatytos prie svertinio pardavimo kainos vidurkio pridėjus svertinį patirtų nuostolių vidurkį. Tada prie tokiu būdu nustatytų bendrų sąnaudų buvo pridėtas 8,1 % pelno dydis.

(168)

Po galutinio atskleidimo ta pati suinteresuotoji šalis pateikė papildomų argumentų, kodėl nežalinga kaina turėtų būti apskaičiuota tikslinį pelną pridėjus prie gamybos sąnaudų.

(169)

Visų pirma, ta šalis pažymėjo, kad esama reikšmingų, 150 % sudarančių įvairių PKN kainos skirtumų, kurių negalima pagrįsti sąnaudų skirtumais. Tačiau šis argumentas nepagrįstas jokiais įrodymais. Iš tiesų, patvirtinama, kad dėl skirtingos plieno markės, pločio, storio ir apdirbimo įvairių PKN sąnaudų skirtumai itin dideli. Taip pat patvirtinama, kad įvairių PKN sąnaudų skirtumas gali viršyti 150 %

(170)

Antra, ta šalis pateikė pavyzdį, remdamasi spėjamomis gamybos sąnaudomis ir spėjamo tipo produkto spėjama pardavimo kaina, kuri tariamai rodo, kad tikslinės kainos skaičiavimas remiantis pardavimo kaina nėra pagrįstas. Tačiau, kadangi pavyzdyje pateikta visa informacija yra spėjamo pobūdžio ir nesiremiama faktiniais duomenimis, iš tokio spėjimais pagrįsto pavyzdžio negalima daryti išvados, kad naudotas metodas nėra pagrįstas.

(171)

Trečia, ši šalis tvirtina, kad Komisija iš bendradarbiaujančių Sąjungos gamintojų tiesiog nesurinko gamybos sąnaudų duomenų remdamasi PKN. Šis tvirtinimas neteisingas. Komisija paprašė, kad gamybos sąnaudų duomenys būtų pateikti klausimyne, juos Sąjungos gamintojai pateikė ir jie buvo patikrinti.

(172)

Galiausiai ta šalis pateikė pavyzdį, kuriame tariamai matyti, kad Komisija tikslinį pelną pridėjo prie pardavimo, iš kurio turėjo būti gautas itin didelis pelnas, kainos. Pagrįsdama šį argumentą, ši šalis palygino Sąjungos pramonės gamintojų pardavimo kainą tiek su jų pačių eksporto kaina, tiek su Sąjungos pramonės panašaus PKN pardavimo kaina.

(173)

Tačiau abiejų pavyzdyje nurodytų PKN buvo eksportuoti nedideli kiekiai, todėl tai neturėjo jokios įtakos šios bendrovės žalos skirtumui. Be to, teiginys, kad iš parduoto PKN turėjo būti gautas itin didelis pelnas, neparemtas įrodymais ir nepagrįstas šio tyrimo metu nustatytais faktais.

(174)

Kadangi kitų pastabų dėl žalos pašalinimo lygio negauta, laikinojo reglamento 224–229 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos išvados patvirtinamos.

(175)

Atsižvelgiant į padarytas išvadas dėl dempingo, žalos, priežastinio ryšio ir Sąjungos interesų ir remiantis pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalimi, importuojamam nagrinėjamajam produktui turėtų būti nustatytos galutinės antidempingo priemonės, kurių dydis prilygtų dempingo ar žalos skirtumų dydžiui, vadovaujantis mažesniojo muito taisykle.

(176)

Galutinio antidempingo muito normos, išreikštos CIF kaina Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą, turėtų būti tokios:

5 lentelė

Dempingo skirtumai, žalos skirtumai ir antidempingo muito normos

(177)

Šiame reglamente nurodytos konkrečioms bendrovėms taikomos antidempingo muito normos buvo nustatytos remiantis šio tyrimo išvadomis. Todėl šios normos atitinka atliekant šį tyrimą nustatytą tų bendrovių padėtį. Šios muito normos taikomos tik importuojamam nagrinėjamųjų šalių kilmės nagrinėjamajam produktui, kurį pagamino konkretūs nurodyti juridiniai asmenys. Importuojamam nagrinėjamajam produktui, kurį pagamino bet kuri kita, šio reglamento rezoliucinėje dalyje konkrečiai nepaminėta bendrovė, įskaitant su konkrečiai paminėtomis bendrovėmis susijusius subjektus, turėtų būti taikoma visoms kitoms bendrovėms nustatyta muito norma. Tokioms bendrovėms neturėtų būti taikomos jokios konkrečioms bendrovėms taikomos antidempingo muito normos.

(178)

Pasikeitus pavadinimui, bendrovė gali prašyti taikyti šias individualias antidempingo muito normas. Prašymas turi būti teikiamas Komisijai (12). Prašyme turi būti pateikta visa svarbi informacija, kuria remiantis būtų galima įrodyti, kad pakeitimas neturi įtakos bendrovės teisei naudotis jai taikoma muito norma. Jei bendrovės pavadinimo pakeitimas neturi įtakos bendrovės teisei naudotis jai taikoma muito norma, apie pasikeitusį pavadinimą bus pranešta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

(179)

Siekiant užtikrinti, kad nustatyti antidempingo muitai būtų tinkamai taikomi, visoms kitoms bendrovėms nustatyta antidempingo muito norma turėtų būti taikoma ne tik per šį tyrimą nebendradarbiavusiems eksportuojantiems gamintojams, bet ir tiems gamintojams, kurie tiriamuoju laikotarpiu į Sąjungą neeksportavo.

(180)

Po galutinio atskleidimo trys eksportuojantys gamintojai pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnį pateikė įsipareigojimo dėl kainos pasiūlymus.

(181)

Komisija įvertino šiuos pasiūlymus ir padarė išvadą, kad priimti tokius įsipareigojimus pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnį būtų neįmanoma. Iš esmės taip yra dėl to, kad neįmanoma atskirti įvairių tipų produktų, dėl kurių pateikti pasiūlymai, nes jų kainos gerokai skiriasi, taip pat dėl sudėtingų eksportuojančių gamintojų bendrovių ir (arba) grupių struktūrų, dėl kurių būtų neįmanoma prižiūrėti, kaip vykdomi įsipareigojimai.

(182)

Komisija eksportuojantiems gamintojams paaiškino, kad nagrinėjamasis produktas įsipareigojimui netinka. Komisija taip pat paaiškino, kad dėl jų bendrovių ir (arba) grupių struktūrų būtų neįmanoma prižiūrėti, kaip vykdomi įsipareigojimai.

(183)

Todėl visi trys pasiūlymai buvo atmesti.

(184)

Viena suinteresuotoji šalis tvirtino, kad taikant priemones neturėtų būti atsižvelgta į produktų, kurie laikinojo muito nustatymo metu jau vežami tranzitu, kiekį. Faktiškai tai prilygtų atleidimui nuo muitų ir dėl to būtų sumažintas priemonių taisomasis poveikis, todėl teiginys atmetamas.

(185)

Atsižvelgiant į nustatytus dempingo skirtumus ir į Sąjungos pramonei padarytos žalos lygį, reikėtų galutinai surinkti garantijomis užtikrintas laikinuoju reglamentu nustatytas laikinojo antidempingo muito sumas. Sumos, viršijančios galutinę antidempingo muitų normą, nerenkamos.

(186)

Šis reglamentas atitinka pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalį įsteigto komiteto nuomonę,